Karalių kova

Arija

—Čia yra vaiduoklių, tikrai žinau, — Pyragėlis iki alkūnių miltuotomis rankomis minkė tešlą duonai. — Vakar vakare kamaroje Pija kažką matė.

Arija paniekinamai purkštelėjo. Pija kamaroje visada ką nors matydavo. Paprastai vyrus.

— Galiu paimti pyragaitį? — paklausė ji. — Prikepei jų visą padėklą.

— Man reikia viso padėklo. Seras Eimoris juos ypač mėgsta.

Sero Eimorio ji nekentė.

— Apspjaudykime juos.

Pyragėlis nerimastingai apsidairė. Virtuvės užkaboriuose knibždėjo šešėliai, ištartų žodžių aidai geso pakampėmis, bet visi kiti virėjai ir darbininkai seniai miegojo gausiose ertmėse virš krosnių.

— Jis sužinos.

— Nesužinos. Spjaudalai neturi skonio.

— Jei sužinos, nuplakti lieps mane, — Pyragėlis net liovėsi minkęs tešlą. — Tau čia apskritai negalima būti. Jau gili naktis.

Iš tiesų buvo vėlu, bet Arijai tai nerūpėjo. Virtuvėje kas nors dirbdavo net ir juodžiausią naktį: ruošdavo duoną rytui, maišydavo viralą ilgu mediniu samčiu ar dorodavo paršą serui Eimoriui pusryčiams. Šiąnakt plušėjo Pyragėlis.

— Jeigu Raudonakis nubus ir pamatys, kad tavęs nėra… — tarė Pyragėlis.

— Raudonakis niekada nenubunda. Jeigu jau užmigo — viskas.

Tikras jo vardas buvo Meblas, bet dėl ašarojančių akių visi jį vadino Raudonakiu. Iš ryto jis kasdien vietoj pusryčių gerdavo alaus. Vakarais pavalgęs girtas krisdavo miegoti, o per smakrą jam nutįsdavo vyno spalvos seilė. Arija palaukdavo, kol pasigirs jo knarkimas, tada tylutėliai, kaip pati tikriausia pelytė, nusėlindavo basa tarnų laiptais. Neimdavo nei žibinto, nei žvakės. Kartą Sirijus jai sakė, kad tamsa gali būti jai draugė, ir buvo teisus. Jeigu tik šviesdavo mėnulis ir žvaigždės, jai tiek pakakdavo.

— Lažinuosi, kad net jei pabėgtume, Raudonakis nė nepastebėtų, — tarė ji Pyragėliui.

— Aš nenoriu bėgti. Čia geriau negu ten, miškuose. Nebenoriu valgyti kirminų. Nagi, pabarstyk ant lentos miltų.

— Kas čia? — Arija pakreipė galvą.

— Kur? Aš nieko…

— Klausykis ausimis, o ne burna. Karo rago garsas. Du kartus, negi negirdėjai? O štai dar, dabar vartų grotų grandinės girgžda, kažkas išvyksta arba parvyksta. Einam pažiūrėti?

Harenholo vartai nebuvo atsivėrę nuo ano ryto, kai su kariuomene išžygiavo lordas Taivinas.

— Man reikia kepti duoną rytui, — nepatenkintas burbėjo Pyragėlis. — Ir šiaip, juk sakiau, kad man nepatinka, kai tamsu.

— Aš einu. Paskui papasakosiu. Galiu paimti pyragaitį?

— Ne.

Arija vis tiek vieną nukniaukė ir suvalgė beeidama. Viduje buvo pridėta smulkintų riešutų, vaisių ir sūrio, plutelė trapi ir dar šilta. Suvalgiusi sero Eimorio pyragaitį, Arija pasijuto narsi. Basomis, lengvai ir greitai, dainavo ji patyliukais. Aš — Harenholo vaiduoklis.

Ragas pabudino pilį. Vienas po kito žmonės ėjo laukan žiūrėti, koks čia sujudimas. Arija įsimaišė į minią. Pro vartus ilga eile girgždėdami ritosi jaučių traukiami vežimai. Grobis, iš karto suprato ji. Vežimus lydintys raiteliai kalbėjo keistomis kalbomis. Jų šarvai blausiai spindėjo mėnesienoje, be to, ji įžiūrėjo porą juodai ir baltai dryžuotų arklių. Kruvinieji Juokdariai. Arija pasitraukė gilyn į šešėlį, o pro ją tuo metu riedėjo vežimas su gale pririštu narvu, kuriame tupėjo didžiulis juodas lokys. Kiti vežimai buvo iki viršaus prikrauti sidabro indų, ginklų ir skydų, miltų maišų, įtaisytuose garduose kvykė paršai, amsėjo perkarę šunys, kudakavo vištos. Arija kaip tik stengėsi prisiminti, kada paskutinį kartą ragavo kiaulienos kepsnio, kai pasirodė pirmasis belaisvis.

Jis laikėsi išdidžiai, ėjo aukštai iškėlęs galvą, matyt, lordas. Po suplyšusiu raudonu apsiaustu žybčiojo šarvai. Iš pradžių Arija pamanė, kad tai Lanisteris, bet jam einant pro deglą išvydo, jog jo ženklas — ne liūtas, o sidabrinis kumštis. Jo riešus standžiai veržė virvė, kita virve vienos jo kojos kulkšnis buvo surišta su jam iš paskos einančio vyro koja, šis — su dar vienu, ir šitaip visi belaisviai voroje turėjo krypuodami slinkti koja kojon. Daugelis buvo sužeisti. Jei kuris stabteldavo, vienas raitelių prijojęs perliedavo rimbu, kad judintųsi su visais. Arija mėgino suskaičiuoti, kiek ten belaisvių, bet susipainiojo dar nepasiekusi penkiasdešimties. Žmonių toje voroje buvo bent dvigubai daugiau. Vilkėjo sukruvintais, purvinais drabužiais, deglo šviesoje buvo sunku įžiūrėti visų jų ženklus, bet kai kuriuos iš pastebėtų Arija pažino. Du bokštai. Saulė su spinduliais. Kruvinas žmogus. Kovos kirvis. Kovos kirvis — tai Servinai, o balta saulė juodame lauke — Karstarkai. Šiauriečiai. Tėvo žmonės, taigi ir Robo. Ji nenorėjo svarstyti, ką tai galėtų reikšti.

Kruvinieji Juokdariai vienas po kito šoko nuo balnų žemėn. Iš savo šiaudinių guolių lindo mieguisti arklininkai tvarkyti apsiputojusių žirgų. Vienas raitelis garsiai reikalavo alaus. Pažadintas triukšmo į dengtą galeriją virš kiemo išėjo seras Eimoris Lorčas, lydimas dviejų vyrų su deglais. Vargas Houtas su ožio šalmu ant galvos prijojęs sustojo apačioje.

— Milorde pilieš viršininke, — tarė samdinys. Jis kalbėjo kimiai ir švebeldžiuodamas, tartum liežuvis niekaip netilptų burnoje.

— Kas čia tokie, Houtai? — griežtai paklausė seras Eimoris raukydamasis.

— Belaišviai. Ružas Boltonaš šumanė keltiš per ufę, bet mano Šmarkieji Vyrukai šudraškė jo kariuomenę į škuteliuš. Daug jų žuvo, o fats Boltonaš špruko. Tai jų vadaš Gloveris, už jo — šeras Einiš Frėjuš.

Seras Eimoris Lorčas savo mažomis kiaulės akutėmis spoksojo į apačioje stovinčius surištus belaisvius. Arijai nepasirodė, kad jis labai džiaugtųsi. Visi pilyje žinojo, kad jiedu su Vargu Houtu vienas kito nekenčia.

— Labai gerai, — pagaliau tarė jis. — Sere Kadvinai, veskite tuos žmones į požemį.

— Gavome pažadą, kad su mumis bus elgiamasi garbingai… — pakėlęs akis prašneko lordas su šarvuotu kumščiu ant apsiausto.

— Tylėt! — užriko Vargas Houtas taškydamasis seilėmis.

— Ką jums prižadėjo Houtas, — kreipėsi į belaisvius seras Eimoris, — man yra niekai. Lordas Taivinas paskyrė mane Harenholo pilies viršininku, ir su jumis elgsiuosi taip, kaip man reikės. — Jis mostelėjo ranka sargybiniams. — Didžiojoje patalpoje po Našlių bokštu turėtų tilpti visi. Jei kurie eiti nenori, galės čia pat ir mirti.

Atkišę ietis, jo žmonės nuvarė belaisvius, o Arija tuo metu pastebėjo pro duris išlendantį Raudonakį, besimarkstantį nuo deglų šviesos. Jeigu pastebės, kad jos nėra, puls rėkauti ir grasinti taip nuplakti, kad nusiners visa oda, bet Arija jo nebijojo. Vyzei jis neprilygo nė iš tolo. Visada grasindavo nudirti kailį tai vienam, tai kitam, tačiau niekas neprisiminė, kad būtų kada kam sudavęs. Vis dėlto bus geriau, jeigu jos nepastebės. Arija apsidairė. Kažkas jau ėmėsi iškinkyti jaučius, krovė turtą iš vežimų, Smarkieji Vyrukai triukšmavo reikalaudami gėrimų, aplink lokį narve susirinkę stypsojo smalsuoliai. Visiems taip sujudus, nepastebimai dingti buvo nesunku. Ji pasitraukė tuo pačiu keliu, kaip ir atėjo, stengdamasi niekam nepakliūti į akis, kad nekiltų noro pristatyti jos dirbti.

Toliau nuo vartų ir arklidžių didžiulėje pilyje beveik nebuvo nė gyvos dvasios. Triukšmas jai už nugaros po truputį nuslopo. Gūsingo vėjo sūkuriai aukštais plonais balsais ūžavo Raudų bokšto sienų plyšiuose. Dievų giraitėje nuo medžių jau ėmė kristi lapai, ir buvo girdėti, kaip jie vėjo genami slenka, ritasi per tuščius kiemus, tarp pastatų, vos girdimai šiurendami ant grindinio akmenų. Dabar, Harenholui vėl ištuštėjus, čia rasdavosi keisčiausių garsų. Kartais atrodydavo, tarsi akmenys sugeria triukšmą, apgaubdami kiemus tylos skraiste. Kitu metu aidai, regis, gyvendavo savą gyvenimą, ir kiekvienas žingsnis dundėdavo lyg ten tryptų visa šmėklų kariauna, o menkiausias balsas tolumoje išaugdavo į vaiduoklių minios gausmą. Neįprasti garsai gąsdino Pyragėlį, bet ne Ariją.

Tyli lyg šešėlis ji skuodė per vidinį kiemą, aplink Siaubo bokštą, pro tuščias arklides, kur, pasak žmonių, vaiduokliškais sparnais orą virpina negyvų sakalų šmėklos. Galėjo eiti kur panorėjusi. Įgulos buvo likę ne daugiau kaip šimtas vyrų, toks menkas būrelis, kad Harenhole tiesiog ištirpo. Šimto Židinių menė buvo užrakinta, kaip ir daugelis kitų mažesnių pastatų, net Raudų bokštas. Seras Eimoris Lorčas gyveno pilies valdytojo kambariuose Karaliaus Lauže, ten buvo erdvu kaip pas lordą, o Arija ir kiti tarnai persikraustė į rūsius po jais, kad būtų visada po ranka. Kol pilyje gyveno lordas Taivinas, kur nors vis pasitaikydavo ginkluotas kareivis ir būtinai paklausdavo, ko tau čia reikia. Tačiau dabar liko vos šimtas žmonių, turinčių saugoti kokį tūkstantį durų, niekas nebežinojo, kas kur turėtų būti, bet, tiesą sakant, niekam tai ir nerūpėjo.

Eidama pro ginklinę, Arija išgirdo kūjo dūžius. Aukštuose languose mirgėjo tamsiai oranžinė pašvaistė. Arija užsiropštė ant stogo ir žvilgtelėjo žemyn. Gendris kalė antkrūtinį. Kai dirbdavo, jam viskas aplinkui tarsi išnykdavo, išskyrus metalą, dumples, žaizdrą. Kūjis tapdavo lyg jo rankos dalimi. Ji valandėlę žiūrėjo, kaip juda raumenys Gendriui ant krūtinės, ir klausėsi jo išgaunamos plieno muzikos. Stiprus, pagalvojo ji. Gendris paėmė antkrūtinį ilgomis žnyplėmis, ketindamas pamerkti į aušinamąjį lovį; tada Arija įsirangė pro langą ir nušoko ant grindų greta jo.

Išvydęs ją, Gendris, regis, visai nenustebo.

— Turėtum būti lovoje, mergyte.

Į šaltą vandenį panardintas antkrūtinis šnypštė tartum katė.

— Ko ten buvo kilęs tas triukšmas?

— Grįžo Vargas Houtas su belaisviais. Mačiau jų ženklus. Ten yra Gloveris iš Gūdmiškio, jis — mano tėvo pavaldinys. Taip pat ir dauguma kitų, — staiga Arija suvokė, kodėl kojos atnešė ją čionai. — Privalai padėti man juos ištraukti.

— Kaipgi mes juos vaduosime? — nusijuokė Gendris.

— Seras Eimoris pasiuntė juos į požemį. Tą po Našlių bokštu, tai viena didelė patalpa. Galėtum savo kūju išmušti duris…

— O sargybiniai tuo metu žiūrės ir, ko gero, lažinsis, kiek man prireiks smūgių?

Arija kramtė lūpą.

— Sargybinius reikės užmušti.

— Ir kaip tu rengiesi tai padaryti?

— Gal jų ten nebus daug.

— Jeigu jų ten du, tau ir man jau per daug. Atrodo, kad tame kaime taip nieko ir nepasimokei. Tik pamėgink, ir Vargas Houtas nukapos tau rankas ir kojas, taip, kaip jis mėgsta. — Gendris vėl ėmėsi replių.

— Tu bijai.

— Palik mane ramybėje, mergyte.

— Gendri, šiauriečių ten bent šimtas. Gal net daugiau, negalėjau jų visų suskaičiuoti. Tiek turi ir seras Eimoris. Na, neskaitant Kruvinųjų Juokdarių. Mums tereikia juos ištraukti, tada galėsime užimti pilį ir pabėgti.

— Na, negali tu jų ištraukti, lygiai kaip negalėjai išgelbėti Lomio, — apvertęs antkrūtinį, Gendris įdėmiai jį apžiūrinėjo. — O jei pavyktų pabėgti, kurgi keliautume?

— Į Vinterfelą, — nedvejodama atsakė Arija. — Papasakočiau motinai, kaip tu man padėjai, ir galėtum likti…

— Ir miledi sutiktų? Kad galėčiau kaustyti tavo žirgus ir kalti tavo lordams broliams kalavijus?

Kartais Gendris ją tiesiog siutindavo.

— Liaukis!

— Kodėl turėčiau statyti pavojun savo kojas dėl galimybės lieti prakaitą ne Harenhole, o Vinterfele? Pažįsti Beną Juodapirštį? Čionai jis atkeliavo dar berniukas. Kalė geležį prie ledi Vent ir jos tėvo, o dar anksčiau ir prie šio tėvo ir net prie lordo Lotstono, valdžiusio Harenholą iki Ventų. Dabar kala lordui Taivinui, ir žinai, ką jis sako? Kalavijas — tai kalavijas, šalmas — tai šalmas, o jei kyštelsi ranką į ugnį — nusideginsi, nesvarbu, kam tarnauji. Lukanas — visai neblogas šeimininkas. Aš liksiu čia.

— Ir tave sučiups karalienė. Paskui Beną Juodapirštį ji auksinių apsiaustų nesiuntinėjo!

— Gal jie ieškojo visai ne manęs.

— Pats žinai, kad tavęs. Esi kažkuo svarbus.

— Aš — kalvio pameistrys ir vieną dieną galbūt tapsiu meistru ginklininku… jei niekur nebėgiosiu, neprarasiu kojų ar galvos.

Jis nusigręžė, griebė kūjį ir puolė daužyti.

Arija bejėgiškai sugniaužė kumščius.

— Kai kalsi kitą šalmą, vietoj jaučio ragų pritaisyk asilo ausis!

Ji turėjo tučtuojau pabėgti, kitaip būtų ėmusi Gendrį mušti. Jis tikriausiai nė nepajustų. Kai jie sužinos, kas jis toks, ir nurėš jo kvailą asilišką makaulę, tada jis pasigailės nepadėjęs. Šiaip ar taip, be jo Arijai bus tik geriau. Juk ten, kaime, ją pagavo tik dėl jo kaltės.

Tačiau, pagalvojus apie kaimą, atmintyje iškilo ir žygis, ir daržinė, ir Kutulis. Ji prisiminė mažą berniuką, gavusį smūgį kuoka į veidą, kvailą senį „visi už Džofrį“, Lomį Žaliarankį. Buvau avis, paskui pelė, galėjau tik slapstytis. Arija kramtė lūpą ir mėgino prisiminti, kada ji vėl pasijuto drąsi. Narsą man grąžino Džakenas. Jis iš pelės pavertė mane vaiduokliu.

Po Vyzės mirties ji loratiečio vengė. Su Čizviku buvo lengva, nustumti žmogų nuo sienos gali bet kas, tačiau tą šlykštų dėmėtą šunį Vyzė pats išaugino, ir tik kokie tamsūs burtai galėjo užsiundyti tą žvėrį prieš jį. Jorinas rado Džakeną juodajame požemyje, kartu su Rordžu ir Kandžium, prisiminė ji. Džakenas buvo padaręs kažką siaubinga ir Jorinas tai žinojo, todėl ir laikė jį sukaustęs grandinėmis. Jeigu loratietis — burtininkas, tai galbūt Rordžas ir Kandžius yra visai ne žmonės, o demonai, jo iššaukti iš kokio pragaro.

Džakenas tebebuvo skolingas jai vieną mirtį. Senosios auklės pasakose žmonės, iš dvasių gavę tris stebuklingus norus, turėjo būti ypač atsargūs su trečiuoju, nes jis — paskutinis. Čizvikas ir Vyzė buvo menkniekis. Paskutinė mirtis privalo būti svari, kalbėjo sau Arija, kas vakarą šnibždėdama savuosius vardus. Tačiau dabar susimąstė, ar iš tiesų ji delsia dėl to. Kol turėjo galimybę žudyti vien pašnibždėjusi vardą, ji galėjo nieko nebijoti… bet panaudojusi paskutiniąją mirtį, ji būtų vėl virtusi pelyte.

Raudonakis nebemiegojo, tad ji nedrįso grįžti į savo guolį. Nežinodama, kur geriau pasislėpti, patraukė į dievų giraitę. Jai patiko uosti aitrų pušų ir sargmedžių kvapą, jausti žolę ir žemę tarpupirščiuose, klausytis vėjyje šiurenančių lapų. Per miškelį vinguriavo mažas nesraunus upeliukas, vienoje vietoje pragraužęs krantą po suvirtusiais medžiais.

Ten, po pūvančiomis šakomis ir susisukusiomis šaknų atplaišomis, ji slėpė savo kalaviją.

Gendris buvo per daug užsispyręs, kad nukaltų jai tikrą, tad ji pasidarė ginklą iš šluotkočio. Aišku, labai jau lengvą ir be tinkamos rankenos, užtat aštriu, rakštimis pasišiaušusiu smaigaliu. Vos ištaikiusi laisvą valandėlę, paslapčiomis atbėgdavo ir kartodavo pratimus, kurių ją kadaise mokė Sirijus, lakstė basa per sausų lapų paklotę, čaižė šakas, kapojo nuo jų lapus. Kartais net įsliuogdavo į medį ir šokdavo tarp viršutinių šakų, kojų pirštais apglėbdama nelygų jų paviršių ir vaikštinėdama pirmyn atgal; vėl po truputį išmokusi laikyti pusiausvyrą, su kiekviena diena ji svirduliavo vis mažiau. Naktis jai buvo geriausias laikas; naktį niekam jos nereikėjo.

Arija užsiropštė aukštyn. Ten, lapijos karalystėje, išsitraukė savo kalaviją ir bent valandėlei pamiršo ir serą Eimorį, ir Juokdarius, ir tėvo žmones; viską nustelbė šiurkšti medžio žievė po jos padais ir orą kertančio kalavijo švilpesys. Nulūžusi šaka virto Džofriu. Kapojo ją, kol ta nulėkė žemėn. Karalienė ir seras Ilinas, seras Merinas ir Skalikas buvo tik lapai, bet nužudė ir juos, suraižė į šlapius žalius skutelius. Kai ranka pavargo, ji apžergė storą šaką ir atsisėdo atsikvėpti, traukė į plaučius vėsų tamsios nakties orą ir klausėsi medžiojančių šikšnosparnių cypavimo. Pro tankų vainiką šmėkšojo baltos tarsi kaulai širdmedžio šakos. Žiūrint iš čia, atrodo visai toks pat kaip Vinterfele. Jeigu tik taip būtų iš tiesų… tada, nušokusi žemėn, ji vėl atsidurtų namie ir galbūt rastų tėvą, sėdintį po burtmedžiu ten, kur visada.

Užsikišusi savo kalaviją už diržo, šokinėdama nuo vienos šakos ant kitos, ji greitai vėl atsidūrė ant žemės. Mėnesienoje burtmedžio šakos nusidažė sidabru, bet raudonus penkiaskiaučius lapus naktis pavertė juodais. Arija įsmeigė akis į medžio kamiene išraižytą veidą. Atrodė baisus, persikreipusia burna, išverstomis, neapykantos kupinomis akimis. Negi dievai tokie? Ar jie įžeidūs, kaip ir žmonės? Turėčiau pasimelsti, staiga pagalvojo Arija.

Ji atsiklaupė. Nelabai žinojo, kaip reikėtų pradėti. Sunėrė rankas prieš save. Padėkite man, senieji dievai, meldėsi ji tyliai. Padėkite man išvaduoti tuos žmones iš požemio, kad būtų nužudytas seras Eimoris, o aš galėčiau keliauti namo į Vinterfelą. Padarykite mane vandens šokėja ir vilke, ir kad daugiau niekada nebebijočiau.

Ar šito gana? Gal, norint, kad senieji dievai išgirstų, ji turi melstis balsu. Gal reikėtų melstis ilgiau. Tėvas kartais melsdavosi labai ilgai, atsiminė ji. Tačiau senieji dievai jam niekada nepadėjo. Įširdo apie tai pagalvojusi.

— Privalėjote jį išgelbėti, — išbarė ji medį. — Jis nuolat jums meldėsi. Man nerūpi, padėsite ar ne. Tiesą sakant, nemanau, kad ir gebėtumėt, net jeigu turėtumėt noro.

— Prieš dievus piktžodžiauti negalima, mergaite.

Suskambęs balsas ją išgąsdino. Pašokusi išsitraukė savo medinį kalaviją. Džakenas Hagaras stovėjo tamsoje taip ramiai, kad susiliejo su medžiais aplinkui.

— Žmogus ateina išgirsti vardo. Buvo vienas, buvo antras, dabar eilė trečiam. Žmogus norėtų užbaigti.

Arija nuleido šerpetotą kalavijo smaigalį į žemę.

— Kaip sužinojai, kad aš čia?

— Žmogus mato. Žmogus girdi. Žmogus žino.

Arija įtariai žvelgė į jį. Ar jį pasiuntė dievai?

— Kaip tu privertei tą šunį nužudyti Vyzę? Ar Rordžas ir Kandžius — tavo iššaukti iš pragaro? O Džakenas Hagaras — tai tavo tikras vardas?

— Kai kurie žmonės turi daug vardų. Kiaunė, Aris. Arija.

Ji po truputį traukėsi nuo jo, kol galų gale nugara atsirėmė į širdmedį.

— Ar tau išpliurpė Gendris?

— Žmogus žino, — vėl pakartojo jis, — miledi iš Starkų giminės.

Gal jį, atsiliepdami į jos maldas, atsiuntė dievai?

— Man reikia, kad padėtum ištraukti tuos vyrus iš požemio. Ir tą Gloverį, ir kitus. Visus, kiek jų ten yra. Turime užmušti sargybinius ir kaip nors atrakinti duris…

— Mergaitė užsimiršta, — tyliai tarė jis. — Ji jau gavo du, skola buvo trys. Jeigu sargybinis turi mirti, jai tereikia pasakyti jo vardą.

— Bet vieno sargybinio nepakaks, jei norime atidaryti kalėjimą, turime užmušti visus. — Arija skaudžiai įsikando į lūpą, stengdamasi nepravirkti. — Noriu išgelbėti šiauriečius, kaip anksčiau tave.

Džakenas žvelgė žemyn į ją be jokio gailesčio.

— Iš dievo buvo atimtos trys gyvybės. Tas tris gyvybes reikia grąžinti. Iš dievų šaipytis negalima, — jo balsas liejosi tarsi šilkas, bet skambėjo kietai it plienas.

— Aš ir nesišaipau.

Arija valandėlę mąstė.

— Vardas… galiu pasakyti bet kurio žmogaus? Ir tu jį nužudysi?

Džakenas Hagaras palenkė galvą.

— Žmogus tarė žodį.

— Bet kurį? — neatlyžo Arija. — Vyrą, moterį, kūdikį, lordą Taiviną ar aukštąjį septoną, o gal savo tėvą?

— Žmogaus gimdytojas seniai miręs, bet jei gyventų ir jei žinotum jo vardą, tau paliepus jis mirtų.

— Prisiek, — tarė Arija. — Prisiek dievų akivaizdoje.

— Prisiekiu visais jūros ir oro dievais, ir net ugnies dievu, — jis pridėjo ranką prie burtmedžio lūpų. — Prisiekiu septyniais naujaisiais dievais ir nesuskaitomais senaisiais.

Jis prisiekė.

— Net jeigu ištarčiau karaliaus vardą…

— Ištark vardą, ir mirtis ateis. Rytojaus dieną, po mėnesio ar po metų, bet ji ateis. Žmogus neskrajoja kaip paukštis, bet žengia viena koja, paskui kita, ir vieną dieną žmogus atsiduria ten ir karalius miršta. — Jis atsiklaupė šalia jos, abu žiūrėjo vienas kitam į akis. — Mergaitė gali šnibždėti, jeigu bijo kalbėti garsiai. Pašnibždėk dabar. Tai Džofris?

Arija priglaudė lūpas jam prie ausies.

— Tai Džakenas Hagaras.

Net ir liepsnojančioje daržinėje, iš visų pusių apsuptas ugnies sienos ir kaustomas grandinių, jis neatrodė toks paklaikęs kaip dabar.

— Mergaitė… juokauja.

— Tu prisiekei. Tavo priesaiką girdėjo dievai.

— Dievai iš tiesų girdėjo.

Staiga jo rankoje atsirado peilis plonyte sulig jos mažuoju piršteliu geležte. Kam jis skirtas — jai ar pačiam Džakenui, Arija nesuprato.

— Mergaitė verks. Mergaitė neteks vienintelio draugo.

— Tu nesi mano draugas. Tikras draugas man padėtų. — Ji atsitraukė per žingsnį, spyruokliuodama ant pirštų, jei jis kartais sviestų tą peilį. — Niekada nežudyčiau draugo.

Džakeno veide šmėstelėjo ir tučtuojau dingo šypsena.

— Tuomet mergaitė galbūt… ištartų kitą vardą, jeigu draugas pasistengtų padėti?

— Galbūt ir ištartų, jeigu tikrai padėtų.

Peilis išnyko.

— Eime.

— Dabar?

Jai nė į galvą nebuvo atėję, kad jis puls veikti taip greitai.

— Žmogus girdi, kaip smiltys šnibžda per stiklą. Žmogus nemiegos, kol mergaitė neatsiims vieno vardo. Dabar, piktas vaike.

Aš nesu piktas vaikas, pagalvojo ji, aš — didvilkė. Ir Harenholo šmėkla. Įkišusi savo šluotkotį atgal į slėptuvę, Arija nusekė paskui jį iš dievų giraitės.

Nors buvo gili naktis, per Harenholą šuorais ritosi gyvenimas. Vargo Houto būrys savo atvykimu visiškai sutrikdė įprastą tvarką. Vežimai, jaučiai, arkliai iš kiemo jau buvo dingę, bet narvas su lokiu dar liko. Jis kybojo per kelias pėdas nuo žemės ant storų grandinių arkoje po tiltu, skiriančiu išorinį ir vidinį kiemą. Visą plotą ryškiai nušvietė aplinkui sukaišiotų deglų žiedas. Prie narvo susibūrę arklidžių berniūkščiai svaidė į lokį akmenis, versdami jį mauroti ir niurnėti. Kitapus kiemo pro Kareivinių menės duris liejosi šviesa, dzingsėjo bokalai, aidėjo šauksmai duoti dar vyno. Koks tuzinas balsų užtraukė dainą svetima, Arijos ausiai neįprasta gomurine kalba.

Jie geria ir valgo, o paskui sumigs, susigaudė ji. Raudonakis tikriausiai liepė mane pažadinti, kad padėčiau juos aptarnauti. Matyt, žino, kad nemiegojau. Bet, ko gero, jam nėra kada galvoti, reikia pilstyti vyną Smarkiesiems Vyrukams ir tiems iš sero Eimorio įgulos, kurie sėdo puotauti kartu. Jų keliamas triukšmas bus gera priedanga.

— Jei žmogus padarys šitai, šiąnakt alkanieji dievai gardžiuosis krauju, — tarė Džakenas. — Miela mergaitė, švelni ir maloni. Atsiimk vieną vardą, tark kitą, ir pamirškime šitą beprotišką sapną.

— Ne.

— Ką gi, — jis, regis, jau buvo su tuo susitaikęs, — darbas bus atliktas, tačiau mergaitė privalės paklusti. Žmogus kalboms neturi laiko.

— Mergaitė paklus, — atsiliepė Arija. — Ką turiu daryti?

— Šimtas žmonių išalko, juos reikia pavalgydinti, lordas įsakė duoti karštos sriubos. Mergaitė privalo nubėgti į virtuvę ir perduoti savo pyragų berniukui.

— Sriubos, — pakartojo ji. — O kur būsi tu?

— Mergaitė padės paruošti sriubą ir lauks virtuvėje, kol žmogus ateis jos pasiimti. Eik. Lėk.

Jai įpuolus į virtuvę, Pyragėlis traukė iš krosnies kepalus, bet virtuvėje jau sukosi daugiau žmonių. Vargui Houtui ir jo Kruviniesiems Mimams valgydinti buvo pažadinti virėjai. Tarnai krepšiais nešė lauk Pyragėlio iškeptą duoną ir pyragaičius, vyriausiasis virėjas griežinėliais pjaustė šaltą kumpį, berniukai sukiojo iešmus su triušiais, tarnaitės laistė juos medumi, moterys pjaustė svogūnus ir morkas.

— Kiaune, ko tau čia reikia? — ją išvydęs, paklausė vyriausiasis virėjas.

— Sriubos, — paskelbė Arija. — Milordas nori sriubos.

Jis kaukštelėjo peiliu į juodus geležinius puodus, kabančius virš liepsnos.

— O kas čia, tavo nuomone? Nors labiau norėčiau į juos pričiurkšti, o tada patiekti tam ožiui. Neleidžia žmogui net naktį pamiegoti, — jis nusispjovė. — Na, tiek to, nesvarbu, bėk atgal ir pasakyk, kad puodo nepaskubinsi.

— Turiu čia palaukti, kol išvirs.

— Tada nesipainiok po kojomis. Arba dar geriau — patalkininkauk. Nubėk į sandėlį. Jo ožiškoji malonybė, aišku, norės sviesto ir sūrio. Pažadink Piją ir pasakyk, tegu bent kartą pasijudina, jei nori ir toliau vaikščioti abiem kojomis.

Arija nukūrė kiek įkabindama. Pija savo guolyje jau nemiegojo, o dejavo po vienu iš Juokdarių, bet išgirdusi Ariją šūkaujant pasistengė kuo greičiau užsimesti drabužius. Į šešis krepšius prikrovusi puodynių su sviestu ir didelių trikampių, į drobę suvyniotų dvokiančių sūrių, pasišaukė Ariją:

— Eikš čionai, padėsi nunešti.

— Negaliu. O tu geriau paskubėk, nes Vargas Houtas nušnios tau pėdą.

Ir nudūmė, kol Pija nespėjo jos nutverti. Grįždama atgal susimąstė, kodėl nė vienam belaisviui nenukirsta ranka ar koja. Gal Vargas Houtas bijo supykdyti Robą? Nors neatrodė, kad jis ko nors bijotų.

Arijai grįžus į virtuvę, Pyragėlis maišė puodus ilgu mediniu samčiu. Ji čiupo kitą samtį ir taip pat stojo maišyti. Valandėlę svarstė, gal reikėtų jam pasakyti, bet paskui prisiminė kaimą ir nutarė verčiau patylėti. Jis vėl tuoj pat pasiduotų.

Netrukus pasigirdo atgrasus Rordžo balsas.

— Virėjau, — rėkė jis, — pasiimame tavo prakeiktą viralą.

Arija suglumusi paleido iš rankos samtį. Juk neprašiau, kad juos atsivestų. Rordžas buvo užsidėjęs savo geležinį šalmą su plokštele tarpuakyje, šiek tiek dengiančią tą vietą, kur turėjo būti jo nosis. Jam iš paskos į virtuvę įžengė Džakenas su Kandžium.

— Prakeiktas viralas nė velnio dar negatavas, — atšovė virėjas. — Turi šiek tiek pavirti. Ką tik sudėjome svogūnus ir…

— Užčiaupk srėbtuvę, nes tuoj sugrūsiu iešmą tau į užpakalį ir dar pasukiosiu virš ugnies. Pasakiau — reikia sriubos, ir baigta. Ir tučtuojau.

Kandžius šnypšdamas visa sauja tiesiai nuo iešmo stvėrė triušį ir suleido dantis į pusžalę mėsą. Per pirštus jam varvėjo medus.

Virėjui beliko tik nusileisti.

— Tai neškis savo prakeiktą viralą, bet jei tas ožys ims klausinėti, ko jis toks skystas, pats ir turėsi aiškintis.

Kandžius nulaižė nuo pirštų taukus ir medų, o Džakenas tuo tarpu užsimovė storai pamuštas pirštines. Kitą porą davė Arijai.

— Kiaunė bus pagalbininkė.

Sriuba buvo beveik verdanti, o puodai sunkūs. Vieną šiaip taip atkėlė nuo žemės Arija su Džakenu, Rordžas vienas nešė antrą, o Kandžius čiupo kitus du šnypšdamas iš skausmo, nes rankenos degino jam rankas. Vis dėlto puodų jis nepaleido. Jie išvilko tuos puodus iš virtuvės ir nutempė per kiemą. Prie Našlių bokšto budėjo du sargybiniai.

— Kas čia? — vienas paklausė Rordžo.

— Verdančio myžalo puodas. Ragausi?

Džakenas pražydo nuginkluojančia šypsena.

— Belaisvis taip pat nori valgyti.

— Mums apie tai nieko…

— Čia jiems, o ne jums, — įsiterpė Arija.

Antrasis sargybinis mostelėjo jiems.

— Tai neškite žemyn.

Už durų įviji laiptai vedė apačion, į požemį. Pirmas ėjo Rordžas, Džakenas su Arija — paskutiniai.

— Mergaitė nesikiš, — įspėjo jis.

Nusileidę jie pateko į drėgną, šaltą rūsį akmens sienomis, be langų, ilgą ir niūrų. Arčiau laiptų liepsnojo keli sienose įstatyti deglai, ties jais aplink subraižytą stalą keli sero Eimorio sargybiniai plepėjo ir lošė kauliukais. Nuo tamsoje susigrūdusių belaisvių juos skyrė stori geležiniai virbai. Sriubos kvapas daugelį priviliojo arčiau grotų.

Arija suskaičiavo aštuonis sargybinius. Jie taip pat užuodė sriubą.

— Dar nesu matęs, kad virtuvė atsiųstų tokį atgrasų snukį, — tarė jų vyresnysis Rordžui. — Kas tame puode?

— Tavo kankolai. Tai norite ėsti ar ne?

Vienas sargybinis vaikštinėjo, kitas stovėjo prie grotų, trečias, nugara atsirėmęs į sieną, sėdėjo ant grindų, tačiau atsiradęs valgis visus juos patraukė prie stalo.

— Pagaliau tie knisliai susiruošė mus pamaitinti.

— Regis, užuodžiu svogūnus.

— O kur duona?

— Po šimts, dar reikia dubenėlių, puodukų, šaukštų…

— Nieko jums nereikia, — atkirto Rordžas ir kliūstelėjo per stalą plikinantį skystį tiesiai jiems į veidus. Tą patį padarė ir Džakenas. Kandžius atsivėdėjęs švystelėjo savo puodus taip, kad jie sukdamiesi ir taškydami sriubą pasileido per požemį. Vienas pataikė tiesiai į smilkinį vyresniajam, kuris kaip tik mėgino stotis. Šis tarsi smėlio maišas krito ant grindų ir liko gulėti nejudėdamas. Kiti klykė iš skausmo, šaukėsi dievų ar bandė šliaužti šalin.

Arija stovėjo prisispaudusi prie sienos, o Rordžas ėmėsi pjaustyti gerkles. Kandžiui labiau patiko suimti žmogaus galvą viena ranka už pakaušio, kita — už smakro ir vienu didžiulių blyškių letenų judesiu nulaužti jam sprandą. Tik vienas sargybinis pajėgė išsitraukti ginklą. Džakenas atšoko nuo jo kirčio, pats išsitraukė kalaviją, apibėrė sargybinį smūgiais ir, įvaręs į kampą, pribaigė dūriu tiesiai į širdį. Grįžęs prie Arijos su kalaviju rankoje, ant kurio skaisčiai raudonavo kraujas iš širdies, nušluostė jį į jos suknelę.

— Mergaitė taip pat turi išsikruvinti. Tai jos darbas.

Grotų raktas kybojo ant įkalto į sieną kablio. Rordžas nuėmė jį ir atrakino duris. Pirmasis išėjo lordas su šarvuotu kumščiu ant apsiausto.

— Puikiai susidorota, — tarė jis. — Aš esu Robetas Gloveris.

— Milorde, — nusilenkė jam Džakenas Hagaras.

Atgavę laisvę kaliniai surinko sargybinių ginklus ir iškėlę kalavijus puolė laiptais aukštyn. Jų draugai, kuriems ginklų neužteko, grūdosi iš paskos. Visi veikė greitai, persimesdami vos vienu kitu žodžiu. Nė vienas neatrodė taip sunkiai sužeistas, kaip tada, kai Vargas Houtas varė juos pro Harenholo vartus.

— Su šita sriuba čia gudriai, — kalbėjo tas Gloveris, — nesitikėjau. Tai lordo Houto sumanymas?

Rordžas prapliupo juoktis. Kvatojo taip smarkiai, kad pro skylę, kur anksčiau buvo jo nosis, tiško snargliai. Kandžius sėdėjo apžergęs vieną negyvėlių, laikė jo suglebusią ranką ir graužė pirštus. Jų kaulai traškėjo jam tarp dantų.

— Vyrai, kas jūs tokie? — tarp Robeto Gloverio antakių įsirėžė raukšlė. — Kai Houtas atvyko į lordo Boltono stovyklą, jūsų ten nebuvo. Jūs — iš Smarkiųjų Vyrukų?

Rordžas atgalia ranka nusišluostė nuo smakro snarglius.

— Dabar jau — taip.

— Šis žmogus turi garbės būti Džakenas Hagaras, kadaise iš laisvojo Lorato miesto. Nemandagūs šio žmogaus draugai vardu Rordžas ir Kandžius. Lordas supras, kuris jų — Kandžius.

Tada mostelėjo ranka į Ariją.

— O čia…

— Aš — Kiaunė, — išpyškino ji, kol Džakenas nespėjo išduoti, kas ji tokia iš tiesų. Nenorėjo, kad jos vardas būtų čia ištartas, kur galėjo išgirsti ir Rordžas, ir Kandžius, ir visi kiti, kurių ji nepažįsta.

Gloveris į ją nė nepažvelgė.

— Labai gerai, — tarė jis. — Užbaikime šitą kruviną reikalą.

Užlipę įvijais laiptais aukštyn, prie durų buvusius sargybinius rado gulinčius jų pačių kraujo klanuose. Šiauriečiai jau bėgo per kiemą. Aidėjo riksmai. Kareivinių menės durys atsilapojo, laukan klykdamas išsvirduliavo sužeistas vyras. Paskui jį išpuolė dar trys ir čia pat ietimi ir kalaviju nutildė. Kova vyko ir prie vartų. Rordžas ir Kandžius nuskubėjo su Gloveriu, bet Džakenas Hagaras priklaupė šalia Arijos.

— Mergaitė nesupranta?

— Suprantu, — atsakė ji, nors iš tiesų ji visiškai nieko nesuprato.

Loratietis šitai, matyt, įskaitė jos veide.

— Ožiui ištikimybė nerūpi. Man regis, čia netrukus iškils vilko vėliava. Bet pirma žmogus norėtų, kad vienas vardas būtų atsiimtas.

— Atsiimu tą vardą, — Arija prikando lūpą. — Ar dar turiu trečią mirtį?

— Mergaitė godi. — Džakenas bakstelėjo vieną iš negyvų sargybinių ir parodė jai kruvinus pirštus. — Čia trys, ana ten keturi, dar aštuoni guli negyvi apačioje. Skola grąžinta.

— Grąžinta, — nenorom sutiko Arija. Jai buvo šiek tiek liūdna. Dabar ji vėl virto pilka pelyte.

— Dievas gavo tai, kas jam priklauso. O dabar žmogus turi mirti, — Džakeno lūpomis nuslydo keista šypsena.

— Mirti? — Arija visiškai suglumo. Ką jis tuo nori pasakyti? — Juk atsiėmiau tą vardą. Dabar tau nebereikia mirti.

— Reikia. Mano laikas baigiasi.

Džakenas perbraukė delnu sau per veidą nuo kaktos iki smakro, ir ten, kur prisilietė, veidas pasikeitė. Skruostai papilnėjo, akys susispaudė arčiau, nosis užlinko, ant dešiniojo skruosto vietoj lygios odos išryškėjo randas. O kai papurtė galvą, jo ilgi tiesūs plaukai, pusiau šviesūs, pusiau raudoni, ištirpo ore, palikdami kupetą šiurkščių juodų garbanų.

Arija išsižiojo iš nuostabos.

— Kas tu? — sušnibždėjo ji tokia apstulbusi, kad net pamiršo išsigąsti. — Kaip šitai padarei? Ar tai sunku?

Jis nusišypsojo, blyksteldamas auksiniu dantimi.

— Nė kiek ne sunkiau, negu pasivadinti nauju vardu, jeigu tik moki.

— Parodyk ir man, — neiškentė Arija, — ir aš noriu taip daryti.

— Jei nori mokytis, turi keliauti su manimi.

Arija sudvejojo.

— Kur?

— Labai toli, į kitą Siaurosios jūros pusę.

— Negaliu. Privalau keliauti namo. Į Vinterfelą.

— Tada mums teks skirtis, — tarė jis, — nes ir aš turiu pareigų.

Jis paėmė jos ranką ir įspaudė į delną mažą pinigėlį.

— Štai.

— Kas čia?

— Didžiai vertingas pinigas.

Arija krimstelėjo monetą. Tokia kieta galėjo būti tik geležis.

— Ar už ją galima nusipirkti žirgą?

— Ji skirta ne žirgams pirkti.

— Tuomet kokia iš jos nauda?

— Tai tas pats, kaip klausti — kokia nauda iš gyvenimo, kokia nauda iš mirties. Jeigu ateis diena, kai norėsi vėl mane susirasti, paduok tą pinigą bet kuriam žmogui iš Bravoso ir pasakyk jam šiuos žodžius — valar morgulis.

— Valar morgulis, — pakartojo Arija. Nesunkūs žodžiai. Pirštais tvirtai suspaudė monetą. Kitoje kiemo pusėje vyrai dejavo priešmirtinėse kančiose. — Džakenai, prašau, neišeik.

— Džakenas negyvas, kaip ir Aris, — liūdnai tarė jis, — o aš privalau vykdyti tai, ką pažadėjau. Valar morgulis, Arija Stark. Pakartok dar sykį.

— Valar morgulis, — vėl ištarė ji, ir Džakeno drabužiais vilkintis nepažįstamasis nusilenkė jai, tada dideliais žingsniais nutolo į tamsą plevėsuodamas apsiaustu. Arija liko viena su negyvėliais. Jie nusipelnė mirties, tarė ji sau, prisiminusi visus, kuriuos seras Eimoris Lorčas nužudė sodyboje prie ežero.

Grįžusi į savo šiaudų guolį, rūsius po Karaliaus Laužu rado tuščius. Sušnibždėjo į pagalvę savo vardus, o pabaigoje tylutėliai pridūrė, nesiliaudama svarstyti, ką tai galėtų reikšti — valar morgulis.

Apyaušriu sugrįžo Raudonakis ir visi kiti, išskyrus tik vieną berniuką, kuris žuvo per susirėmimus, nors niekas nesuprato kodėl. Vėliau Raudonakis užlipo viršun vienas pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo prašvitus, vis skųsdamasis, kad jo seni kaulai nepakenčia laiptų. Grįžęs papasakojo, kad Harenholas paimtas.

— Tie Kruvinieji Juokdariai vienus sero Eimorio vyrus užkapojo lovose, kitus — prie stalo, kai tie jau buvo gerai įkaušę. Dar iki dienos pabaigos pasirodys naujasis lordas su visa kariuomene. Jis — iš laukinės šiaurės, kur stovi ta Siena, ir, sako, labai smarkus. Tas lordas ar kitas, o darbus dirbti vis tiek reikia. Nemėginkite kvailioti — nuplaksiu taip, kad kailis nusiners.

Tai sakydamas pažvelgė į Ariją, bet nė žodžiu neužsiminė, kur ji buvusi šią naktį.

Visą rytą ji matė, kaip Kruvinieji Juokdariai renka vertingus žuvusiųjų daiktus ir tempia lavonus į Apsilydžiusių Akmenų kiemą, kur jau buvo sukrautas laužas jiems deginti. Kvailys Šegvelis nukirto dviem negyviems riteriams galvas ir lakstė po pilį, laikydamas jas už plaukų ir vaidindamas jų pokalbį. „Nuo ko mirei?“ — klausė viena galva. „Nuo karštos kiaunės sriubos“, — atsakė kita.

Arijai liepė nuplauti pridžiūvusį kraują. Niekas nieko jai nesakė kitaip negu paprastai, bet ji vis pastebėdavo žmones keistai žiūrint į ją. Robetas Gloveris ir kiti jų išlaisvinti vyrai, matyt, papasakojo, kas nutiko ten, požemyje, o paskui Šegvelis ir jo kvailos plepančios galvos paskleidė šnekas apie kiaunės sriubą. Labai norėjo liepti jam užsičiaupti, bet bijojo. Tas juokdarys buvo beveik pamišęs, Arija girdėjo, kad jis kartą užmušęs žmogų, nes tas nesijuokęs iš jo pokštų. Verčiau jis užsičiauptų, nes pridėsiu jį prie savo sąrašo, galvojo ji gremždama rusvai raudoną dėmę.

Jau buvo beveik sutemę, kai atvyko naujasis Harenholo šeimininkas. Paprasto, nedailaus veido, bebarzdis, tik akys atrodė keistai blyškios. Nebuvo nei storas, nei liesas, nei raumeningas, vilkėjo juodus žiedmarškinius ir dėmėtą rausvą apsiaustą. Ženklas ant jo vėliavos priminė į kraują panardintą žmogų.

— Ant kelių prieš Dredforto lordą! — sušuko jo ginklanešys, berniukas, ne kažin kiek vyresnis už Ariją, ir Harenholas suklaupė.

Pirmyn žengė Vargas Houtas.

— Milorde, Harenholaš jūšų.

Lordas kažką atsakė, bet taip tyliai, kad Arija neišgirdo. Prie jų priėjo Robetas Gloveris ir Einis Frėjus, jau išsimaudę ir apsivilkę švarias liemenes bei apsiaustus. Trumpai šnektelėję, jie nuvedė lordą prie Rordžo ir Kandžiaus. Arija nustebo, kad šie vis dar čia; kažkodėl įsivaizdavo, kad jie turėjo dingti kartu su Džakenu. Pasigirdo šiurkštus Rordžo balsas, bet Arija ir šįkart nesuprato, ką jis sako. Tada prie jos prišoko Šegvelis ir, ištraukęs iš minios, nutempė per kiemą.

— Milorde, milorde, — dainavo jis spausdamas jai riešą, — štai kiaunė, kuri sutaisė sriubą!

— Paleisk, — širdo Arija mėgindama ištrūkti iš jo gniaužtų.

Lordas nužvelgė ją. Jis judino tik akis, šios buvo labai blyškios, ledo spalvos.

— Kiek tau metų, vaike?

Arijai teko stabtelti ir pagalvoti, kol atsiminė.

— Dešimt.

— Dešimt, milorde, — priminė jis. — Mėgsti gyvūnus?

— Kai kuriuos. Milorde.

Vos įžiūrima šypsena krustelėjo jo veide.

— Bet, atrodo, ne liūtus. Ir ne mantikoras.

Arija nežinojo, ką į tai reikėtų atsakyti, tad neatsakė nieko.

— Man sakė, kad tave vadina Kiaune. Taip netinka. Kokį vardą tau davė motina?

Ji prikando lūpą skubiai ieškodama kokio nors vardo. Lomis vadino ją Gumbagalve, Sansa buvo sugalvojusi Arkliaveidę, jos tėvo žmonės šaukdavo Nenuorama, bet jai pasirodė, kad visi tie vardai ne tokie, kokio norėtų tas lordas.

— Naimirija, — tarė ji, — tik ji sakydavo trumpiau — Nen.

— Kai kalbi su manimi, Nen, vadink mane milordu, — maloniai pasakė lordas. — Manau, esi per jauna būti su Smarkiaisiais Vyrukais, o ir lytis ne ta. Vaike, ar bijai dėlių?

— Dėlės yra dėlės, ko jų bijoti. Milorde.

— Regis, mano ginklanešys galėtų iš tavęs pasimokyti. Dažnai dėdamas dėles, užsitikrini ilgesnį gyvenimą. Žmogui būtina išvalyti blogą kraują. Manau, kad tiksi. Kol gyvensiu Harenhole, Nen, būsi mano taurininke ir patarnausi prie stalo bei kambariuose.

Šį kartą ji susigaudė, kad geriau neužsiminti, jog jai labiau patiktų dirbti arklidėse.

— Taip, jūsų lorde. Tai yra — milorde.

Lordas mostelėjo ranka.

— Pasirūpinkite, kad ji atrodytų padoriai, — tarė jis į nieką nesikreipdamas, — ir pamokykite, kaip pilti vyną neprilaistant aplinkui.

Nusigręždamas jis pakėlė ranką ir tarė:

— Lorde Houtai, sutvarkykite tas vėliavas virš vartų.

Keturi Smarkieji Vyrukai tuoj užsiropštė ant sienos ir nutraukė žemyn Lanisterių liūtą bei sero Eimorio juodą mantikorą. Jų vieton iškėlė Dredforto žmogų be odos ir Starkų didvilkį. Tą vakarą pažas, vardu Nen, pilstė vyną Ruzui Boltonui ir Vargui Houtui, o šie stovėjo galerijoje ir žiūrėjo, kaip Smarkieji Vyrukai po vidurinį kiemą vaiko nuogai išrengtą serą Eimorį Lorčą. Seras Eimoris maldavo, aimanavo, graibstė juos už kojų, kol pagaliau Rordžas atrišo jį, o Šegvelis kojos spyriu nustūmė žemyn į lokio duobę.

Tas lokys visas juodas, pagalvojo Arija. Kaip Jorinas. Ji pripylė vyno į Ruzo Boltono taurę ir nepraliejo nė lašelio.