Karalių kova

Ketlina

—Perduok tėvui — išvykstu, kad jis galėtų manimi didžiuotis.

Jos brolis šoko ant žirgo — švytinčiais šarvais, plevėsuojančiu drumsto upės vandens spalvos apsiaustu, tikras lordas nuo galvos iki kojų. Ant jo didšalmio keteros puikavosi upėtakis, lygiai toks pat kaip nupieštas ant skydo.

— Jis visada didžiavosi tavimi, Edmurai. Ir myli tave visa širdimi. Būk tuo tikras.

— Dabar suteiksiu jam dar reikšmingesnę priežastį, ne vien tik tai, kad esu jo sūnus.

Jis apsuko žirgą ir iškėlė ranką. Nuaidėjo trimitai, sudundėjo būgnas, trūkčiodamas žemyn nuslinko pakeliamasis tiltas, ir sero Edmuro Tulio vedama kariuomenė žengė iš Riverano iškėlusi į dangų ietis ir besiplaikstančias vėliavas.

Mano pulkai didesni už tavo, broli, žiūrėdama jiems pavymui galvojo Ketlina. Abejonių ir baimių pulkai.

Greta savęs ji jautė vos ne apčiuopiamą Brienės kančią. Ketlina liepė pasiūti drabužių, tinkamų jos ūgiui, dailių suknelių, kokios dera jos kilmei ir lyčiai, bet Brienė vis tiek mieliau rinkosi tai žiedšarvių dalį, tai kietintos odos apdarą, susijuosdama kalavijui skirtu diržu. Žinoma, ji su džiaugsmu būtų išjojusi į karą su Edmuru, bet net ir tokioms tvirtoms sienoms kaip Riverano ginti reikėjo kalavijų. Jos brolis prie brastų išsivedė visus pajėgesnius vyrus, palikęs serą Desmondą Grelį vadovauti įgulai, kurioje — sužeistieji, seniai, paliegėliai, vienas kitas ginklanešys ir būrys kautis nemokančių beūsių bernelių iš apylinkių valstiečių. Tokie kariai turėjo ginti pilį, prisigrūdusią moterų ir vaikų.

Paskutiniam Edmuro pėstininkui išėjus pro vartus, Brienė paklausė:

— Ką dabar darysime, miledi?

— Tai, ką privalome.

Ketlina paniurusi nužingsniavo per kiemą. Visada dariau tai, ką privalau, galvojo ji. Gal todėl lordas tėvas visada mylėjo ją labiau už kitus. Du vyresnieji broliai mirė dar kūdikystėje, tad iki Edmuro gimimo lordui Hosteriui ji atstojo ir sūnų, ir dukterį. Paskui mirė jos motina, tada tėvas pasakė, kad nuo šiol ji turinti būti Riverano šeimininkė. Ketlina ja tapo. O kai lordas Hosteris pažadėjo ją Brandonui Starkui, Ketlina padėkojo už tokią puikią porą.

Atidaviau Brandonui savo kaspiną, o Petirui po sužeidimo netariau nė vieno guodžiančio žodžio. Ir neatsisveikinau, kai tėvas jį ištrėmė. O kai Brandonas buvo nužudytas ir tėvas pasakė, kad turiu tekėti už jo brolio, sutikau nesiginčydama, nors iki pat vestuvių taip ir nepamačiau jo veido. Atidaviau savo nekaltybę tam rimtam nepažįstamam žmogui ir išleidau į karą, pas jo karalių ir pas moterį, kuri jam pagimdė mergvaikį, nes visada dariau tai, ką privalau.

Ji atsidūrė prie septos. Ta septynšonė šventykla, iš smiltainio pastatyta jos motinos sode, visada atrodė kupina vaivorykštės spalvų šviesos. Įėjusios vidun rado ten minią žmonių — Ketlina buvo ne vienintelė troškusi pasimelsti. Ji atsiklaupė prieš spalvotą marmurinį Karžygio atvaizdą ir uždegė kvapnią žvakę už Edmurą, kitą — už Robą, esantį kažkur toli, už kalvų. Saugok juos ir padėk laimėti, meldėsi ji, o žuvusiųjų sieloms suteik ramybę ir paguosk tuos, kurie jų gedi.

Ketlinai besimeldžiant, įžengė septonas, nešinas smilkykle ir savo krištolu, tad ji palaukė apeigų. Šitas septonas atrodė nepažįstamas, nuoširdus, maždaug Edmuro amžiaus jaunuolis. Jis gražiai atliko savo pareigas, sodriu ir maloniu balsu giedojo garbindamas Septynetą, bet Ketlina pajuto besiilginti tų laibų, virpančių garsų, kuriuos girdėdavo giedant seniai mirusiam septonui Osmindui. Jis būtų kantriai išklausęs pasakojimo apie tai, ką ji matė ir jautė Renlio palapinėje, ir gal sugebėjęs paaiškinti, ką visa tai reiškia ir ką ji turėtų daryti, kad nurimtų į jos sapnus besiveržiantys šešėliai. Osmindas, tėvas, dėdė Brindenas, senasis meisteris Kimas — jie, regis, viską žinodavo, tačiau štai esu viena, ir atrodo, kad nieko nežinau, net nežinau, ką privalau daryti. Kaip galiu atlikti savo pareigą, jeigu nežinau, kokia ji?

Kai pagaliau atsistojo, Ketlinos keliai buvo visiškai sustingę, bet ji nesijautė tapusi išmintingesnė. Galbūt šį vakarą jai vertėtų nueiti į dievų giraitę pasimelsti dar ir Nedo seniesiems dievams. Už Septynetą jie vyresni.

Išėjusi laukan, ji išgirdo visai kitokią giesmę. Prie alaus daryklos, klausytojų būrelio apsuptas, sėdėjo Rimundas Eiliuotojas ir skambiu žemu balsu dainavo apie lordą Deremondą ir Kruvinąją pievą.

Brienė stabtelėjo pasiklausyti — pakumpę platūs pečiai, stambios rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Pro šalį pralėkė skarmaluotų vaikiščių gauja, jie šūkavo ir mojavo vienas kitam lazdomis. Kodėl berniukai taip mėgsta žaisti karą? Gal kartais atsakytų Rimundo daina, svarstė Ketlina. Artėjant pabaigai, dainininko balsas aidėjo garsiau:

— Geriau jau kautis, negu šitaip laukti, — tarė Brienė. — Mūšyje nesijauti bejėgis. Turi kalaviją ir žirgą, kartais kirvį. Jeigu esi su šarvais, tave sužeisti sunku.

— Mūšiuose riteriai žūsta, — priminė Ketlina.

Brienė pažvelgė į ją savo gražiosiomis žydromis akimis.

— O moterys miršta gimdydamos. Apie jas niekas dainų nedainuoja.

— Vaikai — tai visai kitokie mūšiai, — Ketlina jau žingsniavo per kiemą. — Ten nesiplaiksto vėliavos ir neaidi kovos ragai, bet kančių ir skausmo nė kiek ne mažiau. Išnešioti vaiką, atvesti į šį pasaulį… motina tau tikriausiai pasakojo, kaip skauda…

— Niekada nepažinau savo motinos, — atsiliepė Brienė. — Tėvas turėdavo moterų… kasmet vis kitą, bet…

— Kokios ten moterys. Kad ir kaip sunku gimdyti, Briene, tai, kas būna po to, dar sunkiau. Kartais jaučiuosi lyg draskoma į gabalus. Norėčiau būti penkiuose asmenyse, po vieną kiekvienam vaikui, kad pajėgčiau visus apsaugoti.

— Kas jus pačią apsaugos, miledi?

Ketlinos veide šmėstelėjo blanki, nuovargio prigesinta šypsena.

— O kaipgi, mano giminės vyrai. Bent jau taip mane mokė motina. Lordas tėvas, brolis, dėdė, vyras — visi jie rūpinasi, kad man būtų saugu… tačiau kai jų nėra šalia, manau, jų vietą turi užimti tu, Briene.

— Aš stengsiuosi, miledi, — Brienė nulenkė galvą.

Vėliau tą dieną atėjo meisteris Vimanas, nešinas laišku. Ketlina liepė jį tučtuojau įleisti, tikėdamasi gauti kokią žinią iš Robo ar iš Vinterfele likusio sero Rodriko. Bet pasirodė, kad tą laišką atsiuntė kažkoks lordas Medouzas, pasirašęs kaip Vėtrų Gūžtos pilies valdytojas. Savo laišką jis skyrė jos tėvui, broliui, sūnui „ar bet kam kitam, kas dabar valdo Riveraną“. Seras Kortnėjus Penrouzas negyvas, rašė tas lordas, Vėtrų Gūžta atvėrė vartus Staniui Barateonui, teisėtam įpėdiniui ir paveldėtojui. Pilies įgula visi kaip vienas prisiekė jam ištikimybę, nė vienas jų nenukentėjo.

— Išskyrus Kortnėjų Penrouzą, — sumurmėjo Ketlina. To žmogaus ji niekada nebuvo sutikusi, tačiau jo mirtis prislėgė.

— Robas turėtų apie tai sužinoti kuo greičiau, — tarė ji. — Ar žinome, kur jis dabar yra?

— Pasak paskutinio pranešimo, jis žygiavo į Kragą, Vesterlingų giminės buveinę, — atsiliepė meisteris Vimanas. — Jeigu pasiųsčiau varną į Ašmarką, galbūt raitelis iš ten jį pasivytų.

— Tuomet taip ir padarykite.

Meisteriui išėjus, Ketlina dar kartą perskaitė tą laišką.

— Lordas Medouzas nieko nesako apie Roberto mergvaikį, — prasitarė ji Brienei. — Manau, kad atidavė jį kartu su visa pilimi, nors, prisipažįstu, man sunku suprasti, kodėl Staniui taip jo reikia.

— Tikriausiai baiminasi jo teisių į sostą.

— Mergvaikio teisių? Ne, čia kažkas kita… kaip tas vaikas atrodo?

— Septynerių ar aštuonerių metų, dailus, juodaplaukis, ryškiomis žydromis akimis. Svečiai dažnai manydavo, kad tai paties lordo Renlio sūnus.

— O Renlis palaikė Robertą, — Ketlinai šis tas pradėjo aiškėti. — Stanis ketina visame krašte rodyti brolio mergvaikį, kad žmonės jame atpažintų Robertą ir susimąstytų, kodėl Džofris visiškai kitoks.

— Nejaugi tai taip svarbu?

— Tie, kurie palaiko Stanį, sakys, kad tai įrodymas. Palaikantys Džofrį tvirtins, kad tai nieko nereiškia.

Jos pačios vaikai labiau Tuliai negu Starkai. Vienintelė Arija paveldėjo daugiau bruožų iš Nedo. Ir dar Jonas Snou, bet jis niekada nebuvo mano. Staiga ji pasijuto galvojanti apie Jono motiną, tą slaptą, šešėlyje skendinčią meilę, apie kurią jos vyras niekada nekalbėdavo. Ar ji gedi Nedo taip pat, kaip ir aš? O gal ji nekentė jo, kad metė jos guolį ir pasirinko manąjį? Ar ji meldžiasi už savo sūnų taip, kaip aš meldžiuosi už savo vaikus?

Erzinančios mintys ir visiškai bergždžios. Jeigu Joną pagimdė, kaip šnabždama pakampėmis, Ašara Dein iš Žvaigždėkryčio, ta ledi jau seniai mirusi. Jeigu ne ji, tuomet Ketlina visiškai neįsivaizdavo, kas galėtų būti jo motina. Tai ir nesvarbu, tiesą sakant. Nedo nebėra, kartu su juo mirė ir jo meilės, ir visos paslaptys.

Tačiau vis dėlto Ketlina negalėjo liautis stebėjusis, kaip keistai vyrai elgiasi su savo mergvaikiais. Nedas visada įnirtingai globojo Joną, seras Kortnėjus Penrouzas už tą Edriką Stormą nepagailėjo gyvybės, o Ruzui Boltonui jo mergvaikis reiškė mažiau už šunį, sprendžiant iš keisto ir šalto laiško, kurį Edmuras gavo iš Boltono vos prieš tris dienas. Jis rašė persikėlęs per Trišakį ir žygiuojąs į Harenholą, kaip įsakyta. „Galinga pilis ir įgula stipri, tačiau jo malonybė privalo ją gauti, net jei man dėl to tektų išžudyti joje visa, kas gyva.“ Jis vylėsi, kad jo malonybė atsižvelgsiąs į tai, kai vertins nusikaltimus, padarytus jo mergvaikio sūnaus, kuriam gyvybę jau atėmęs seras Rodrikas Kaselis. „Nėra abejonės, kad jis nusipelnė tokio likimo, — dar pridūrė Boltonas. — Nešvarus kraujas visada klastingas ir linkęs į išdavystę, o Ramsėjaus prigimtis apgaulinga, godi ir žiauri. Džiaugiuosi jo atsikratęs. Jei jis būtų gyvenęs, mano teisėtiems sūnums, kuriuos man yra pažadėjusi jaunoji žmona, būtų nuolat grėsęs pavojus.“

Pasigirdę skubrūs žingsniai išblaškė sunkias mintis. Į kambarį uždusęs įpuolė sero Desmondo ginklanešys ir krito ant kelių.

— Miledi… Lanisteriai… kitapus upės.

— Vaikine, pirma atsikvėpk ir klok viską iš lėto.

Jis padarė kaip lieptas.

— Ginkluotų vyrų būrys, — tada pranešė, — kitame Raudonosios Šakos krante. Po Lanisterių liūtu jie neša iškėlę purpurinį vienaragį.

Kažkuris lordo Brakso sūnus. Braksas kadaise, kai ji dar buvo netekėjusi, atvyko į Riveraną siūlydamas vieną savo sūnų sutuokti su ja ar Lisa. Kažin, svarstė ji, gal dabar ten tas pats sūnus veda savo karius į puolimą.

Lanisteriai atjojo iš pietryčių išskleidę visas vėliavas, pasakojo seras Desmondas, kai ji užlipo ant sienos.

— Tai tik nedidelis priešakinis žvalgų būrys, — užtikrino jis. — Didžioji lordo Taivino pajėgų dalis yra toliau pietuose. Čia mums negresia joks pavojus.

Į pietus nuo Raudonosios Šakos toli driekėsi atviros lygumos. Iš stebėjimo bokšto Ketlina galėjo viską apžvelgti per daugelį mylių. Vis dėlto buvo matyti tik artimiausia brasta. Ją, taip pat ir kitas tris aukščiau esančias, Edmuras buvo patikėjęs saugoti lordui Džeisonui Molisteriui. Lanisterių raiteliai po besiplaikstančiomis raudonomis ir sidabrinėmis vėliavomis neryžtingai trypčiojo pakrantėje.

— Jų ne daugiau kaip penkiasdešimt, miledi, — įvertino seras Desmondas.

Ketlina žiūrėjo, kaip raiteliai išsiskleidė ilga greta. Lordo Džeisono vyrai laukė jų pasirengę už akmenų, kalvelių, krūmų. Nuskambėjo trimitas, žmonės ant žirgų atsargiai žengė pirmyn ir po akimirkos, taškydami vandenį, jau brido į srovę. Valandėlę jie jojo narsiai, švytėdami šarvais, laikydami plevėsuojančias vėliavas ir saulėje blykčiojančias ietis.

— Nagi, dabar, — Ketlina išgirdo murmant Brienę.

Suprasti, kas ten vyksta, buvo sunku, bet pašėlęs žirgų žvengimas aidėjo net iki pilies. Šiek tiek silpniau buvo girdėti, kaip žvanga plienas. Viena vėliava staiga dingo, nes vėliavnešys krito į vandenį, ir netrukus ties pilies sienomis pasirodė pirmas srovės nešamas negyvėlis. Tuo metu Lanisteriai netvarkingai atsitraukė. Ji matė, kaip jie vėl susitelkė, trumpai pasitarė ir nušuoliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atjojo. Vyrai nuo sienų jiems pavymui laidė patyčias, nors raiteliai jau buvo taip toli, kad nieko negirdėjo.

Seras Desmondas pliaukštelėjo sau per pilvą.

— Gaila, kad lordas Hosteris šito nematė. Tikriausiai būtų šokęs iš džiaugsmo.

— Bijau, kad jau seniai praėjo tie laikai, kada mano tėvas šokdavo, — atsiliepė Ketlina, — o šita kova tik prasidėjo. Lanisteriai dar sugrįš. Lordo Taivino kariuomenė dvigubai gausesnė už mano brolio.

— Galėtų būti ir dešimtį kartų gausesnė, bet vis tiek tai nieko nereikštų, — paaiškino seras Desmondas. — Vakarinis Raudonosios Šakos krantas aukštesnis už rytinį, miledi, ir tankiai apaugęs mišku. Mūsų lankininkams ten puikiausia priedanga, o jų strėlėms plotai visiškai atviri. Jeigu priešas kur nors prasiveržtų, Edmuras turės atsargoje savo geriausius riterius, pasirengusius joti ten, kur jų labiausiai reikia. Upė juos sulaikys.

— Meldžiu dievų, kad būtumėt teisus, — rimtai pratarė Ketlina.

Naktį jie vėl pasirodė. Ketlina buvo liepusi ją tuojau pat žadinti, jei priešas grįžtų, ir gerokai po vidurnakčio tarnaitė švelniai palietė jai petį. Ketlina iš karto atsisėdo.

— Kas nutiko?

— Vėl prie brastos, miledi.

Susisupusi į apsiaustą, Ketlina užlipo ant pilies stogo. Iš ten galėjo žvelgti virš sienų iki pat mėnesienos nutviekstos upės, kur virė mūšis. Gynėjai palei krantą buvo užkūrę laužus, tad tikriausiai Lanisteriai manė užklupsią juos netikėtai arba nepratusiomis prie tamsos akimis. Jei taip, jie smarkiai klydo. Tamsa jiems labiau kliudė, o ne padėjo. Brisdami skersai srovę, jie pataikydavo į nematomas duobes ir triukšmingai krisdavo į vandenį. Kiti klupdavo ant akmenų ar persidurdavo kojas ant dugno įtaisytais dygliais. Molisterio lankininkai per upę paleido ištisą debesį degančių strėlių, iš tolo tai buvo keistai gražus reginys. Vienas vyras, bent tuziną kartų persmeigtas, degančiais drabužiais, strykčiojo ir sukosi iki kelių vandenyje, bet galų gale griuvo, ir srovė nunešė jį tolyn. Kai jo kūnas plūduriuodamas vandenyje praslinko pro Riveraną, ir ugnis, ir jo gyvybė jau buvo užgesusios.

Nedidelė pergalė, pagalvojo Ketlina, kai kautynės baigėsi ir likę gyvi priešai išnyko tamsoje, bet vis dėlto pergalė. Leisdamasi įvijais bokšto laiptais, paklausė, ką mano Brienė.

— Lordas Taivinas tik brūkštelėjo pirštų galiukais, miledi, — atsakė ši. — Tikrina, ieško, ar nėra kokios silpnos vietos, nesaugomos perkėlos. Jei neras, tada sugniauš visus pirštus į kumštį ir pamėgins pramušti skylę, — Brienė trūktelėjo pečiais. — Taip elgčiausi, jei atsidurčiau jo vietoje.

Uždėjusi delną ant kalavijo rankenos, nepastebimai paglostė jį, tarsi norėdama įsitikinti, kad ginklas tebėra kur buvęs.

Ir tuomet tepadeda mums dievai, pagalvojo Ketlina. Tačiau pati nieko negalėjo daryti. Kautis ten, prie upės, turėjo Edmuras. Jos pareiga — būti pilyje ir ją ginti.

Kitą rytą po pusryčių ji liepė pakviesti senyvą tėvo pilies prižiūrėtoją Uteridą Veiną.

— Pasirūpinkite, kad serui Kleosui Frėjui būtų nuneštas ąsotis vyno. Ketinu jį paklausinėti, tegu jam kaip reikiant atsiriša liežuvis.

— Klausau, miledi.

Netrukus atvyko raitelis su ant krūtinės išsiuvinėtu Molisterių ereliu; jis atgabeno lordo Džeisono laišką, pasakojantį apie dar vieną susidūrimą ir dar vieną pergalę. Seras Flementas Braksas mėgino įveikti kitą brastą už šešių mylių į pietus. Šį kartą Lanisteriai apsiginklavo trumpesnėmis ietimis ir brido per upę pėsti, bet Molisterio lankininkai apibėrė juos strėlėmis, šaudami aukštyn, kad jos perlėktų skydus, o Edmuro ant kranto pastatytos svaidyklės mėtė didžiulius uolos luitus, daužydamos puolančiųjų rikiuotę.

— Vandenyje liko bent tuzinas negyvėlių, seklesnę vietą pasiekė vos pora karių, ten juos mikliai sudorojome, — dėstė raitelis. Dar papasakojo apie kitą mūšį aukščiau palei upės tėkmę, ten brastas saugojo lordas Karilas Vensas. — Atmušėme ir tuos antpuolius, padarėme priešams didelių nuostolių.

Galbūt Edmuras išmintingesnis, negu maniau, galvojo Ketlina. Visi lordai pritarė jo kovos planams, kodėl aš viena taip abejojau? Mano brolis — jau nebe tas mažas berniukas, kurį prisimenu iš vaikystės. Kaip ir Robas.

Apsilankymą pas serą Kleosą Frėjų ji atidėjo iki vakaro nutarusi, kad kuo vėliau nueis, tuo labiau jis bus įkaušęs. Jai įžengus į kambarį bokšte, seras Kleosas tuoj pat krito ant kelių.

— Miledi, apie pabėgimą nežinojau ničnieko. Kipšas pasakė, kad Lanisteris privalo keliauti su jam derančia palyda, prisiekiu jums riterio garbe…

— Stokitės, sere, — Ketlina atsisėdo. — Žinau, kad Valderio Frėjaus anūkas niekada nelaužytų priesaikos, — nebent jam tai būtų naudinga. — Brolis man sakė, kad jūs atnešėte taikos sąlygas.

— Taip.

Seras Kleosas svirduliuodamas atsistojo. Matydama, kaip netvirtai jis laikosi ant kojų, Ketlina liko patenkinta.

— Išdėstykite jas, — įsakė ji, ir Kleosas suskubo pasakoti.

Jam baigus, Ketlina sėdėjo susiraukusi. Edmuras buvo teisus — tai apskritai ne sąlygos, gal nebent tik…

— Lanisteris pasiruošęs iškeisti Ariją ir Sansą į savo brolį?

— Taip. Jis sėdėjo Geležiniame soste ir dėl to prisiekė.

— Liudininkų akivaizdoje?

— Viso dvaro akivaizdoje, miledi. Taip pat ir dievų. Kalbėjau apie tai serui Edmurui, bet jis sakė, esą tai neįmanoma, jo malonybė Robas niekada nesutiks.

— Jis sakė tiesą.

Ketlina net negalėjo ginčytis, kad Robas neteisus. Arija ir Sansa — vaikai. Karalžudys, gyvas ir atgavęs laisvę, būtų vienas pavojingiausių žmonių visame krašte. Šitas kelias niekur neveda.

— Ar matėte mano mergaites? Ar su jomis gerai elgiamasi?

Seras Kleosas dvejojo.

— Aš… taip, jos atrodė…

Ieško, kaip čia įtikinamiau pamelavus, susigaudė Ketlina, bet jo protas nuo vyno susidrumstęs.

— Sere Kleosai, — prabilo ji šaltai, — jūsų žmonės griebėsi apgaulės, tad taikos vėliava jūsų nebesaugo. Dar vienas melas iš jūsų lūpų, ir pakibsite ant sienos greta tų piktadarių. Prašau tuo neabejoti. Tad klausiu — ar matėte mano dukteris?

Jo kaktą nubėrė prakaito lašeliai.

— Mačiau Sansą dvare tą dieną, kai Tirionas išdėstė man savo sąlygas. Ji atrodė labai dailiai, miledi. Galbūt, na, šiek tiek pablyškusi. Sakyčiau, sublogusi.

Sansa, bet ne Arija. Taip galėjo būti dėl įvairiausių priežasčių. Ariją visada sunkiau pažaboti. Gal Sersėja nenorėjo rodyti jos visam dvarui bijodama, kad ji nepasakytų ar nepadarytų ko nors netinkama. Galbūt ji kažkur saugiai paslėpta. O gal jie ją nužudė? Ketlina pasistengė šitą mintį nuginti į šalį.

— Sakėte, Tirionas dėstė savo sąlygas… tačiau karalienė regentė yra Sersėja.

— Tirionas kalbėjo jų abiejų vardu. Karalienės ten nebuvo. Man sakė, kad tą dieną ji negalavo.

— Įdomu.

Ketlina prisiminė tą siaubingą kelionę per Mėnulio kalnus ir kaip Tirionas Lanisteris sugebėjo kažkokiu būdu pervilioti aną samdinį jam tarnauti. Tas neūžauga bet ką apvynios apie pirštą. Ji negalėjo įsivaizduoti, kaip Lisos išvarytas iš Slėnio jis įveikė kalnus, tačiau per daug nesistebėjo. Bent jau prie Nedo nužudymo jis nagų neprikišo. Ir gynė mane užpuolus kalniečiams. Jei galėčiau tikėti tuo, ką jis sako…

Ištiesusi plaštakas, ji pažvelgė į randuotus pirštus ir delnus. Tai jo durklo pėdsakas, priminė ji sau. Jo durklas žudiko rankoje, kuriam jis sumokėjo, kad tas perrėžtų Branui gerklę. Na, tiesą sakant, neūžauga tai neigė. Neigė net ir Lisos užrakintas viename iš jos dangiškųjų kambarėlių, gresiant atsiverti mėnulio durims.

— Jis melavo, — pareiškė ji staiga atsistodama. — Lanisteriai — melagiai, visi iki vieno, o neūžauga pats blogiausias. Žudikas buvo ginkluotas jo paties durklu.

Seras Kleosas išpūtė akis.

— Nieko nežinau apie jokį…

— Taip, nieko nežinote… — sutiko ji, sparčiu žingsniu eidama iš kambario. Šalia jos, netardama nė žodžio, atsirado Brienė. Jai paprasčiau, pagalvojo Ketlina staiga pavydo suspausta širdimi. Tuo atžvilgiu ji — tarsi vyras. Vyrai žiūri visada taip pat, toliau artimiausios kalavijo rankenos jų žvilgsnis nesiekia. Moteriai, motinai tenka akmenuotesnis ir sunkiau nuspėjamas kelias.

Vėlyvos vakarienės ji sėdo valgyti Didžiojoje menėje su visa pilies įgula. Norėjo bent taip juos padrąsinti. Valgant Rimundas Eiliuotojas nesiliovė dainavęs, tad išgelbėjo Ketliną nuo būtinybės kalbėti. Paskutinė nuskambėjo daina, jo ką tik parašyta apie Robo pergalę prie Okskroso.

Baigęs vieną posmą, Rimundas atlošdavo galvą ir užstaugdavo, tad pabaigoje kartu su juo staugė pusė menės, net ir Desmondas Grelis, jau spėjęs gerokai prisiragauti vyno. Jų balsų aidas atsimušęs grįždavo nuo lubų.

Tegu dainuoja, jeigu tai suteikia jiems drąsos, galvojo Ketlina, sukiodama tarp pirštų sidabrinę taurę.

— Kai buvau maža mergaitė, Sutemų menėje visada būdavo dainininkas, — tyliai tarė Brienė. — Visas dainas mokėjau atmintinai.

— Kaip ir Sansa, nors tik retas dainininkas ryždavosi keliauti taip toli į šiaurę, iki Vinterfelo.

Bet juk pasakojau jai, kad karaliaus dvare bus daug dainininkų. Kalbėjau, kad skambės visokiausia muzika, kad tėvas ras kokį žinovą, kuris išmokys ją skambinti didžiąja arfa. Ak, dievai, atleiskite man…

— Prisimenu vieną moterį, — ėmė pasakoti Brienė, — ji buvo gimusi kažkur kitapus Siaurosios jūros. Net nežinau, kokia kalba ji dainuodavo, tačiau jos balsas buvo nuostabiai gražus, kaip ir ji pati. Akys prinokusių slyvų spalvos, o liemuo toks plonas, kad tėvas apimdavo jį vien delnais. Jo rankos buvo tokios pat didelės kaip mano. — Ji suspaudė savo ilgus, stambius pirštus tarsi norėdama juos paslėpti.

— Ar dainuodavai tėvui? — paklausė Ketlina.

Brienė papurtė galvą, žvelgdama į savo lėkštę, lyg bandydama rasti atsakymą padaže.

— O lordui Renliui?

— Ne, niekada, aš… — mergina paraudo. — Jo juokdarys kartais iš manęs žiauriai šaipydavosi, todėl aš…

— Kada nors turėsi man padainuoti.

— Aš… ne, ne, prašau… neturiu tokios dovanos, — Brienė pakilo. — Prašau man atleisti, miledi. Gal galėčiau dabar eiti?

Ketlina linktelėjo. Aplink siaučiant visuotinei linksmybei, aukšta, nedaili mergina plačiais žingsniais patraukė iš menės beveik nepastebėta. Telydi tave dievai, pagalvojo Ketlina, be jokio noro grįždama prie valgio.

Brienės išpranašautas smūgis kirto po trijų dienų, o po penkių dienų žinia apie jį pasiekė pilį. Ketlina sėdėjo su tėvu, kai atjojo Edmuro pasiuntinys. To vyro šarvai margavo įlenkimais, batus dengė storas dulkių sluoksnis, apsiauste žiojėjo apspurusi skylė, tačiau jo veido išraiška priklaupus nedviprasmiškai bylojo, kad jis atnešė gerą žinią.

— Pergalė, miledi, — jis padavė Edmuro laišką. Ketlina virpančiomis rankomis sulaužė antspaudą.

Lordas Taivinas mėgino prasiveržti per upę gal ties tuzinu skirtingų brastų, rašė jos brolis, bet visi jo išpuoliai buvo atmušti. Lordas Lefordas nuskendo, Kreikholų riteris, pravarde Didšernis, paimtas į nelaisvę, seras Adamas Marbrandas triskart priverstas trauktis… tačiau įnirtingiausias mūšis įvyko prie Akmens malūno, kur puolančiuosius vedė seras Gregoris Kligeinas. Jo vyrų žuvo tiek daug, kad kritę arkliai vos neužtvenkė upės. Galų gale Kalnui ir saujelei jo geriausiųjų pavyko prasimušti į vakarinį krantą, bet Edmuras metė prieš juos savo rezervą, išblaškė tą būrį, ir jie, kruvini, sumušti, gavo bėgti. Pats seras Gregoris neteko žirgo ir tik vargais negalais nusvirduliavo atgal per Raudonąją Šaką kraujuodamas, nes sužeistas bent tuziną kartų, o visur aplink jį tarsi kruša krito strėlės ir akmenys. „Jie nepersikels, Kete, — rašė Edmuras, — lordas Taivinas žygiuoja į pietryčius. Gal čia apgaulė, o gal ir tikras atsitraukimas, dabar tai nesvarbu. Į kitą pusę jie nepereis.“

Seras Desmondas Grelis nesitvėrė džiaugsmu.

— Ak, kad taip būčiau galėjęs kautis tenai, — tarė senasis riteris, kai ji perskaitė jam laišką. — Kur tas kvailys Rimundas? Čia tiesiog prašosi nauja daina, prisiekiu visais dievais, tokios net ir Edmuras norės paklausyti. Malūnas, sumalęs Kalną į miltus, — galėčiau net ir pats ją parašyti, jei tik gebėčiau būti dainininkas.

— Daugiau jokių dainų, kol tęsiasi mūšiai, — tikriausiai per daug griežtai tarė Ketlina. Bet vis dėlto leido serui Desmondui paskelbti žinią visiems ir neprieštaravo, kai jis pasiūlė atkimšti keletą statinaičių Akmens malūno garbei. Riverane iki šiol tvyrojo įtampa, žmonės vaikščiojo paniurę, tad truputį išgėrę ir įgavę vilties turėjo pasijusti tvirčiau.

Tą vakarą pilyje aidėjo švenčiamos pergalės triukšmas. „Riveranas!“ — šaukė varguomenė. — „Tuliai! Tuliai!“ Jie atbėgo čionai persigandę ir bejėgiai, brolis juos įsileido, nors dauguma lordų būtų aklinai užvėrę vartus. Jų balsai sklido iš lauko pro atvirus langus, skverbėsi pro sunkių raudonmedžio durų plyšius. Rimundas grojo arfa, pritariant porai būgnininkų ir jaunuoliui su keliomis raudonomis švilpynėmis. Ketlina klausėsi, kaip skambiai kvatoja mergaitės, kaip susijaudinę plepa žali berneliai, brolio palikti jai kaip pilies gynėjai. Geri garsai… bet jos siela liko kurčia. Ji nepajėgė dalytis jų laime.

Tėvo kambaryje ji rado sunkią žemėlapių knygą odos viršeliais ir atsivertė tą lapą, kur vaizduojamos upių žemės. Žvilgsniu aptikusi Raudonosios Šakos vagą, tyrinėjo ją pasišviesdama mirguliuojančia žvake. Žygiuoja į pietryčius, galvojo ji. Dabar, ko gero, jau bus pasiekę Juodųjų Vandenų ištakas.

Ketlina užvertė knygą dar labiau sunerimusi. Dievai dovanoja jiems vieną pergalę po kitos. Prie Akmens malūno, Okskroso, Stovyklų mūšyje, Kuždesių girioje…

Tačiau jei mes laimime, kodėl aš taip bijau?