Karalių kova

Jonas

Tamsoje jie aiškiai matė ugnį, lyg nukritusi žvaigždė švytinčią kalno šlaite. Ji degė raudoniau už kitas žvaigždes ir nemirksėjo, nors kartais sušvisdavo ryškiai, o kartais prigesdavo, virsdama tolumoje vos įžiūrima silpnute žiežirba.

Už pusmylio ir dar du tūkstančiai pėdų virš žemės, įvertino Jonas, ir puikiai įsitaisę, kad matytų visa, kas krusteli žemiau, perėjoje.

— Stebėtojai Aidžiojoje perėjoje, — nustebo vyriausias tarp jų. Ankstyvoje jaunystėje buvo tarnavęs karaliaus ginklanešiu, tad juodieji broliai jį iki šiol vadino Ginklanešiu Dalbridžu. — Kažin, ko gi Mensas Plėšikas bijo?

— Jei Mensas sužinotų, kad jie užkūrė laužą, tiems vargšams nudirtų odą, — tarė Ebenas, kresnas vyras plika galva, raumeningas ir kietas tarsi akmuo.

— Ten, aukštai, ugnis — tai gyvybė, — atsiliepė Korinas Pusrankis, — bet ji gali reikšti ir mirtį.

Jo liepiami jie nedrįso kurti atviros ugnies nuo tada, kai įžengė į kalnus. Kramtė šaltą sūdytą jautieną, kietą duoną ir dar kietesnį sūrį, miegojo apsirengę, susiglaudę, po krūva apsiaustų ir kailių, džiaugdamiesi vienas kito šiluma. Jonui tai priminė labai seniai buvusias šaltas naktis Vinterfele, kai miegodavo su broliais vienoje lovoje. Šitie vyrai — jam taip pat broliai, tačiau jų bendras guolis — žemė ir akmenys.

— Tikriausiai jie turi ragą, — tarė Akmenžaltis.

— Kuris neturi suskambėti, — pridūrė Pusrankis.

— Žiaurus šitas kopimas naktį. Ir ilgas, — pratarė Ebenas, žvelgdamas pro plyšį tarp juos slepiančių uolų. Dangus buvo giedras, juodoje jo platybėje kilo tokie pat juodi dantyti kalnai, tik ant pačių jų viršūnių šaltos sniego ir ledo karūnos blausiai spindėjo mėnesienoje.

— Kristi dar ilgiau, — tarė Korinas Pusrankis. — Manau, reikia eiti dviese. Anų ten irgi tikriausiai du, keičia vienas kitą.

— Aš eisiu.

Žvalgas, jų vadinamas Akmenžalčiu, jau įrodė, kad iš jų visų geriausiai moka laipioti uolomis. Jis ir turėjo pasisiūlyti.

— Ir aš, — tarė Jonas Snou.

Korinas Pusrankis pažvelgė į jį. Jonas girdėjo, kaip švilpia vėjas verždamasis per aukštai virš jų esančią perėją. Lomoje, kur jie buvo prisiglaudę, vienas arklys sužvingo ir treptelėjo kanopa į ploną, akmenų pilną dirvą.

— Vilkas liks su mumis, — paliepė Korinas. — Mėnesienoje baltas kailis labai jau lengvai pastebimas. — Jis atsigręžė į Akmenžaltį. — Kai susitvarkysite, numeskite žemyn degantį nuodėgulį. Pamatę jį krintant ateisime.

— Dabar pats geriausias laikas eiti, — tarė Akmenžaltis.

Jie abu pasiėmė po ilgą ringėmis susuktą virvę. Akmenžaltis dar turėjo maišą su geležiniais smaigais ir nedidelį plaktuką, kurio galvutė buvo apvyniota storu veltiniu. Arklius paliko, taip pat šalmus, žiedmarškinius. Ir Vaiduoklį. Jonas priklaupė šalia jo, leido didvilkiui prieš išeinant pasiglaustyti nosimi.

— Lik čia, — paliepė jis. — Grįšiu pas tave.

Pirmas žengė Akmenžaltis. Jis buvo nedidelio ūgio, liesas, beveik penkiasdešimties metų, žila barzda, bet stipresnis, negu atrodė pažiūrėjus. Naktį regėjo geriau negu kas nors kitas. Kaip tik šitokių akių dabar ir reikėjo. Dieną kalnai atrodė melsvai pilki, stingdomi šalčio, bet vos saulei pasislėpus už dantytų viršūnių, jie pajuosdavo. Dabar tekantis mėnulis nudažė juos sidabru.

Juodieji broliai sėlino per juodus šešėlius tarp juodų uolų, kopdami stačiu vingiuotu taku, o jų iškvepiamas garas čia pat stingo juodame ore. Be žiedmarškinių Jonas jautėsi tarsi nuogas, tačiau buvo smagu nejausti jų svorio. Kopti teko sunkiai ir lėtai. Paskubėjęs galėjai išsisukti koją ar dar bjauriau susižeisti. Akmenžaltis, tarsi kokios nuojautos vedamas, regis, visada žinodavo, kur statyti koją, tačiau Jonui ant tų bet kaip suvirtusių uolų reikėjo būti itin atsargiam.

Aidžiąją perėją iš tiesų sudarė kelios viena po kitos išsidėsčiusios perėjos — ilgas, nuolat besisukiojantis kelias, tai kylantis aukštyn pro apledėjusias, vėjo gairinamas viršūnes, tai smingantis žemyn į staiga atsiveriančius tarpeklius, kur beveik nepatenka saulės spinduliai. Nuo tada, kai jų būrelis išėjo iš miško ir ėmė kopti į kalnus, Jonas nematė nė gyvos dvasios. Speigilčiai buvo rūsčiausia dievų sukurta vieta ir pati atšiauriausia žmonėms. Negailestingi vėjai čia smelkė iki gyvuonies tarsi peilis, o naktimis klaikiai dejuodavo lyg motinos, gedinčios nužudytų vaikų. Akys užkliūdavo vos už vieno kito medelio, ir tie patys būdavo skurdūs, vargani, šleivai išaugę iš uolų plyšių ir įtrūkimų. Virš galvos neretai pakibdavo nukritę ir įstrigę uolų luitai, jų briaunos šiaušėsi varvekliais, kurie iš tolo priminė ilgus baltus dantis.

Vis dėlto Jonas Snou nesigailėjo čia atkeliavęs. Aplinkui nestigo tikrų stebuklų. Jis matė, kaip saulėje tviska sušalę plonyčiai kriokliai, virstantys į bedugnę nuo stačios uolos krašto, kaip kalnų pievoje tarsi kilimas žydi laukinės rudens gėlės, mėlyni šaltasnapiai ir ryškiai raudonos žiemugnės, o tarp jų rusvu auksu išsibarstę švilpžolių kuokštai. Jam teko žvelgti į tokius gilius ir tamsius tarpeklius, kad jų dugnas, atrodė, siekia patį pragarą. Teko su žirgu joti per gamtos pastatytą, vėjų nusvidintą akmeninį tiltą, nuo kurio į abi puses — tik dangus. Kalnų aukštybėse lizdus sukantys ereliai skrisdavo medžioti žemyn į slėnius ir nekrusteldami sklęsdavo išskėtę galingus melsvai pilkus sparnus, beveik susiliejančius su pačiu dangumi. Kartą Jonas matė, kaip, sėlindama prie kalnų avino, šešėlių katė slysta kalno šlaitu tarsi debesėlis, kol bus pasirengusi pulti.

Dabar mūsų eilė pulti. Jis troško judėti taip tyliai ir tvirtai kaip ta šešėlių katė ir gebėti taip pat staigiai žudyti. Į makštį įkištą Ilganagį turėjo prisirišęs už nugaros, bet jam panaudoti galėjo pritrūkti erdvės. Artimesnei kovai laikė durklą ir peilį. Jie taip pat bus ginkluoti, o aš be šarvų. Kažin kas, nakčiai baigiantis, pasirodys esąs šešėlių katė, o kas avinas?

Jie ilgai ėjo nenukrypdami nuo tako, o jis tarsi gyvatė vingiavo ir sukosi kalno šlaitu aukštyn, vis aukštyn. Kartais koks kyšulys jiems užstodavo laužą, bet anksčiau ar vėliau ugnies pašvaistė vėl pasirodydavo. Akmenžalčio pasirinkto kelio arkliai tikrai nebūtų įveikę. Kai kur Jonui reikėjo nugara prisispausti prie šaltos uolos ir šonu tarsi krabui slinkti koja už kojos. Net ir ten, kur takas išplatėdavo, jų tykojo pavojai — plyšiai tokio pločio, kad juose lengvai prapultų žmogaus pėda, nuolaužos, ant kurių galima skaudžiai suklupti, tuščios ertmės, kuriose dieną susirinkęs vanduo naktį virsta ledu. Vienas žingsnelis, paskui kitas, kalbėjo mintyse Jonas. Vienas žingsnelis, paskui kitas, ir nekrisiu.

Nuo tada, kai paliko Pirmųjų Žmonių Kumštį, jis neskuto barzdos, ir dabar plaukeliai ant viršutinės lūpos nuo šerkšno tuoj sustandėjo. Jie jau kopė dvi valandas, vėjas draskėsi taip įnirtingai, kad tarpais likdavo tik susigūžti, kabintis į uolą ir melstis, kad nenupūstų nuo kalno. Vienas žingsnelis, paskui kitas, vėl pradėjo jis kartoti, vėtrai aprimus. Vienas žingsnelis, paskui kitas, ir nekrisiu.

Netrukus jie atsidūrė taip aukštai, kad žemyn geriau nevertėjo nė žiūrėti. Apačioje juodavo tik bedugnė praraja, viršuje — tik mėnulis ir žvaigždės.

— Kalnas — tai tavo motina, — sakė jam Akmenžaltis prieš kelias dienas, kopiant į lengvesnį kalną. — Kabinkis į ją, kniaubkis veidu jai į krūtis, ir ji tavęs nepaleis.

Tada Jonas nuleido tai juokais ir atsakė, kad jam visada rūpėjo, kas buvo jo motina, bet niekada nepagalvojo atrasiąs ją Speigilčiuose. Dabar juokauti nebesinorėjo. Vienas žingsnelis, paskui kitas, galvojo jis kabindamasis iš visų jėgų.

Siauras takelis staiga baigėsi, jį užtvėrė iš kalno šlaito išsišovęs didžiulis juodo granito luitas. Po ryškios mėnesienos jo šešėlis atrodė toks tamsus, lyg būtum patekęs į urvą.

— Dabar tiesiai aukštyn, — tyliai pratarė žvalgas. — Mums reikia atsidurti virš jų.

Jis nusitraukė pirštines, užsikišo už diržo, vieną savo virvės galą aprišo sau apie juosmenį, kitą užrišo Jonui.

— Kai virvė įsitemps, kopk iš paskos.

Nelaukdamas atsakymo, žvalgas pradėjo lipti kabindamasis ir rankomis, ir kojomis, greičiau, negu Jonas būtų patikėjęs. Ilga virvė lėtai vyniojosi. Jonas įdėmiai stebėjo jį, įsimindamas kelią, vietas, kur jis stato koją ar įsikabina pirštais, ir, paskutinei ringei išsitiesus, pats nusimovė pirštines ir ėmė kopti aukštyn, tik kur kas lėčiau.

Apsukęs virvę aplink lygų uolos kyšulį, Akmenžaltis ten luktelėjo, bet, vos tik Jonas pasirodė, tuojau ją atrišo ir vėl patraukė į viršų. Šį kartą, virvei išsitempus, patogios atbrailos nepasitaikė, tad jis išsitraukė veltiniu apmuštą plaktuką ir keliais lengvais smūgiais giliai įvarė smaigą į plyšį uoloje. Dūžiai buvo tylūs, bet vis dėlto taip aidėjo per uolas, kad Jonas krūpčiojo sulig kiekvienu smūgiu neabejodamas, kad juos girdi ir tyržmogiai. Gerai įtvirtinęs smaigą, Akmenžaltis prie jo pririšo virvę, tada Jonas vėl pradėjo ropštis aukštyn. Žįsk kalno krūtį, priminė jis sau. Nežiūrėk žemyn. Nesiremk visu svoriu į pėdas. Žiūrėk į uolą priešais. Taip, štai geras kyšuliukas nusitverti. Nežiūrėk žemyn. Ant šito laiptelio galėsi atsikvėpti, reikia tik jį pasiekti. Niekada nežiūrėk žemyn.

Kartą, per daug smarkiai atsirėmus, pėda slystelėjo, ir širdis tartum sustojo, tačiau dievai buvo maloningi ir jis nenukrito. Jautė, kaip uolos šaltis smelkiasi į pirštus, tačiau pirštinių užsimauti nedrįso. Pirštinės slidinėtų, kad ir kaip gerai būtų prigulusios, audinys ir kailis praslystų tarp akmens ir pirštų odos, čia tai gali būti pražūtinga. Nudegusioji ranka jau buvo aptirpusi, greitai ją nudiegs skausmas. Netrukus jis prasidrėskė nykštį, tad kur tik dėdavo ranką, likdavo kruvina žymė. Vis dėlto tikėjosi, kad užkopęs iki galo dar turės visus pirštus.

Taip jie lipo vis aukštyn — juodi šešėliai, šliaužiantys mėnulio nutvieksta akmens siena. Jie buvo puikiai matomi iš apačios, nuo perėjos, o nuo tyržmogių, sėdinčių prie laužo, juos užstojo kalnas. Bet Jonas jautė, kad šie jau netoli. Tačiau galvojo ne apie priešus, kurie patys nenujausdami jo laukia, o apie savo brolį Vinterfele. Branas anksčiau mėgo laipioti. Kad taip turėčiau bent dešimtąją dalį jo drąsos.

Maždaug ties viršutiniu sienos trečdaliu ją kirto gilus vingiuotas plyšys. Ištiesęs ranką, Akmenžaltis padėjo Jonui užsikabaroti. Jau buvo užsimovęs pirštines, tad ir Jonas susirado savąsias. Žvalgas galva parodė į kairę, ir jie abu nušliaužė tuo plyšiu gal tris šimtus jardų, tada apačioje, po uolos atbraila, išvydo neryškų oranžinį švytėjimą.

Tyržmogiai buvo užkūrę laužą negilioje įduboje virš perėjos, ten, kur ji siauriausia. Žemyn iki pat perėjos leidosi stati siena, o didelė uola už nugaros teikė šiokią tokią užuovėją. Štai šita nuo vėjo sauganti uola ir leido juodiesiems broliams, pilvais prisiplojus prie akmens, atšliaužti iki pat jų, prisėlinti taip, kad galėjo iš viršaus žvelgti į tuos, kuriuos privalu nužudyti.

Vienas tyržmogių miegojo, susisukęs į kamuoliuką ir palindęs po didžiausiu kailių kalnu. Jo beveik nebuvo matyti, kyšojo tik plaukai, laužo šviesoje ryškiai raudoni. Antrasis sėdėjo prie pat ugnies, mėtydamas į ją šakas ir niurzgliu balsu vis keikdamas vėją. Trečiasis stebėjo perėją, nors ten nieko negalėjai pamatyti, tik milžinišką tamsos dubenį su snieguotais kalnų pečiais aplinkui. Šitas turėjo ragą.

Vadinasi, jų trys. Akimirką Jonas dvejojo. Turėjo būti tik du. Bet vienas miega. Tegu jų bus du, trys arba dvidešimt, jis vis tiek privalo atlikti tai, dėl ko čia atėjo. Akmenžaltis palietė jo ranką ir parodė ragą turintį tyržmogį. Jonas galva linktelėjo į sėdintį prie ugnies. Atrodė keista šitaip rinktis žmogų, kurį žudysi. Pusę gyvenimo jis praleido su kalaviju ir skydu rankose, rengdamasis šiai valandai. Ar Robas irgi taip jautėsi prieš savo pirmąjį mūšį? — pagalvojo Jonas, bet ilgiau svarstyti nebuvo kada. Akmenžaltis nėrė staigiai lyg tikras žaltys ir stryktelėjo žemyn pažerdamas smulkių akmenukų lietų. Jonas išsitraukė Ilganagį ir puolė iš paskos.

Viskas įvyko, regis, per akies mirksnį. Tik vėliau Jonas įvertino tyržmogio drąsą — jis pirmiausia griebė ne kalaviją, o ragą. Dar spėjo pakelti jį prie lūpų, bet papūsti jau nespėjo, nes Akmenžaltis kalaviju numušė jį į šalį. Jono vyras pašokęs grūdo jam į veidą degantį nuodėgulį. Atsilošdamas Jonas pajuto liepsnos karštį. Akies kraštu pastebėjo, kad miegantis sujudėjo, ir suprato, kad saviškį reikia pribaigti kuo greičiau. Nuodėgulis atlėkė vėl, ir Jonas, suėmęs kalaviją abiem rankom, smogė tiesiai į jį. Valyrijos plienas perskrodė kietintą odą, kailį, vilną ir kūną, tačiau krisdamas tyržmogis pasisuko ir ištraukė kalaviją Jonui iš rankų. Miegojęs žmogus po savo kailiais jau buvo atsisėdęs. Jonas žaibiškai išsitraukė durklą, stvėrė tą vyrą už plaukų ir įgrūdo geležtę jam po smakru, o tuo metu šis mėgino siekti — ne, ne šis, tai ji…

Jono ranka sustingo.

— Mergina.

— Stebėtoja, — atsiliepė Akmenžaltis. — Tyržmogių merga. Pribaik ją.

Jos akyse Jonas matė baimę ir ugnies atšvaitus. Per baltą kaklą iš ten, kur durklo smaigalys pradrėskė odą, tekėjo kraujas. Vienas dūris, ir baigta, tarė sau. Laikė ją taip arti, kad jautė jai iš burnos sklindantį svogūnų kvapą. Ji tokio pat amžiaus kaip ir aš. Kažkodėl prisiminė Ariją, nors jos niekuo neatrodė panašios.

— Pasiduodi? — paklausė jis, smarkiau spusteldamas geležtę. O jeigu nepasiduos?

— Pasiduodu, — jos žodžiai šaltame ore virto garų tumulais.

— Vadinasi, esi mūsų belaisvė. — Jonas atitraukė durklą nuo švelnios odos ties jos gerkle.

— Korinas nesakė, kad reikia imti belaisvius, — tarė Akmenžaltis.

— Jis niekad nesakė, kad jų nereikia imti.

Jonas paleido merginos plaukus, ir ji atbula paskubom nuropojo nuo jų kuo toliau.

— Durklamergė, — Akmenžaltis mostelėjo į ilgakotį kirvį, gulintį šalia kailių. — Kai ją stvėrei, jau siekė jo. Tik akimirką užsižiopsok, ir įvarys tau tą kirvį į tarpuakį.

— Aš neužsižiopsosiu. — Jonas paspyrė kirvį į šalį, kad mergina nepasiektų. — Turi kokį vardą?

— Igritė.

Ji delnu patrynė gerklę. Ant rankos liko kraujo. Valandėlę žiūrėjo į jį sutrikusi.

Įsikišęs durklą į makštį, Jonas ištraukė Ilganagį iš nužudyto vyro kūno.

— Dabar, Igrite, esi mano belaisvė.

— O kuo tu vardu?

— Jonas Snou.

Ji krūptelėjo.

— Bjaurus vardas.

— Mergvaikiui tinkamas. Mano tėvas buvo lordas Edardas Starkas iš Vinterfelo.

Mergina nepatikliai žiūrėjo į jį, bet Akmenžaltis pašaipiai nusijuokė.

— Ei, paprastai į klausimus atsakinėja belaisviai, gal pamiršai? — Žvalgas įkišo į ugnį ilgą šaką. — Tik kažin, ar ji kalbės. Esu matęs tyržmogių, kurie nusikanda liežuvį, kad tik nereiktų atsakinėti į klausimus.

Kai šakos galas jau smagiai liepsnojo, jis atsitraukė per porą žingsnių ir įsibėgėjęs sviedė ją tolyn virš perėjos. Šaka sukdamasi nuskriejo į tamsą ir tuoj pat dingo iš akių.

— Tuos, kur nužudėte, geriau sudeginkit, — tarė Igritė.

— Tada reikėtų didesnio laužo, bet didelė liepsna dega ryškiau, — atšovė Akmenžaltis, žvalgydamasis į tamsius tolius, ar nepamatys kur šviesos blyksnio. — Ar tik nebus kur nors netoliese tyržmogių ir daugiau?

— Sudeginkit juos, — užsispyrusi pakartojo mergina, — kitaip jums gali vėl prireikti kalavijų.

Jonas prisiminė negyvą Otorą ir jo šaltas juodas rankas.

— Gal ji ir teisingai sako.

— Rasim kitų būdų.

Akmenžaltis priklaupė šalia savo nužudyto vyro, nuvilko apsiaustą, liemenę, nuavė batus, atsegė diržą, tada užsimetė kūną ant siauručio peties, nunešė prie atbrailos ir krioktelėjęs paleido apačion. Po akimirkos lavonas sunkiai žnektelėjo kažkur ant dugno. Žvalgas nieko nelaukdamas ėmėsi antrojo, nurengė jį ir, griebęs už pažastų, jau tempė prie krašto. Jonas čiupo už kojų, ir jie dviese išmetė jį į nakties tamsą.

Igritė žiūrėjo netardama nė žodžio. Buvo vyresnė, negu Jonas galvojo iš pradžių, gal kokių dvidešimties, bet neaukšta, kreivakojė, apvalaus veido, mažomis rankomis ir riesta nosyte. Susivėlę raudoni plaukai kuokštais styrojo į visas puses. Susirietusi prie laužo atrodė apkūni, tačiau tikriausiai dėl daugybės kailių, vilnos ir odos sluoksnių. Be jų, matyt, būtų buvus tokia pat liesa kaip Arija.

— Jus atsiuntė mūsų stebėti? — paklausė Jonas.

— Ir jūsų, ir kitų.

Akmenžaltis šildėsi rankas virš ugnies.

— Kas ten toliau, už perėjos?

— Laisvi žmonės.

— Kiek jų?

— Šimtai, tūkstančiai. Daugiau, negu tu, varna, kada esi matęs, — ji nusišypsojo, parodydama išsiklaipiusius, bet labai baltus dantis.

Skaičiaus ji nežino.

— Ko čia atkeliavote?

Igritė tylėjo.

— Ko jūsų karaliui reikia Speigilčiuose? Gyventi čia negalite, čia nėra maisto.

Ji nusigręžė.

— Ketinate pulti Sieną? Kada?

Ji spoksojo į ugnį lyg nė negirdėdama jo.

— Ar žinai ką nors apie mano dėdę Bendžiną Starką?

Igritė nekreipė į jį dėmesio. Akmenžaltis nusijuokė.

— Jeigu dabar išspjaus savo liežuvį, nesakyk, kad neįspėjau.

Tarp uolų nuaidėjo duslus urzgimas. Šešėlių katė, iš karto suprato Jonas. Pakilęs išgirdo vėl, šį sykį arčiau. Išsitraukė kalaviją ir sustingo klausydamasis.

— Mūsų jos nelies, — tarė Igritė. — Atėjo negyvėlių. Tos katės užuodžia kraują per šešias mylias. Nesitrauks nuo lavonų, kol paskutinių gyslotų kąsnelių nenugrauš nuo kaulų, o paskui dar traiškys juos ieškodamos čiulpų.

Jonas girdėjo, kaip jos ėda. Buvo nejauku klausytis nuo uolų atsimušančio tų garsų aido. Laužo šilumos priveiktas jis tik dabar pajuto nepakeliamą nuovargį, bet miegoti nedrįso. Pats paėmė belaisvį, tad turėjo jį ir saugoti.

— Ar jie tau buvo giminės? — paklausė Igritės tyliai. — Anie du, kuriuos užmušėme.

— Tokie pat giminės, kaip ir tu.

— Aš? — Jonas susiraukė. — Ką turi galvoje?

— Sakei esąs Vinterfelo pavainikis.

— Taip.

— Kas buvo tavo motina?

— Viena moteris. Kaip ir dauguma motinų. — Šituos žodžius kadaise buvo iš kažko girdėjęs. Dabar nebeatsiminė, kas taip sakė.

Ji vėl nusišypsojo, žybteldama baltais dantimis.

— Ir ji tau niekada nedainavo dainos apie žiemos rožę?

— Niekada nepažinojau savo motinos. Ir negirdėjau tokios dainos.

— Ją sudėjo Beilis Dainingasis, — tarė Igritė. — Labai seniai jis buvo žemių už Sienos karalius. Jo dainas mokėjo visi laisvieji žmonės, bet gal ten, pietuose, jūs jų nedainuojate.

— Vinterfelas — ne pietuose, — nesutiko Jonas.

— Aišku, pietuose. Visa, kas už Sienos nuo mūsų, yra pietuose.

Jis niekada apie tai nebuvo pagalvojęs.

— Turbūt viskas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi.

— Tikrai, — pritarė Igritė, — taip jau visada yra.

— Papasakok man apie tą žiemos rožę, — paragino ją Jonas. Praslinks dar ne viena valanda, kol čionai pakils Korinas, ir klausantis bus lengviau neužsnūsti. — Noriu išgirsti tą tavo sakmę.

— Ko gero, ji tau nelabai patiks.

— Nesvarbu, vis tiek noriu paklausyti.

— Kokia narsi juoda varna, — nusišaipė ji. — Na, gerai, dar iki tapdamas laisvųjų žmonių karaliumi Beilis buvo didis karžygys.

— Tikriau tariant, galvažudys, prievartautojas ir plėšikas, — prunkštelėjo Akmenžaltis.

— Tai priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi, — atsiliepė Igritė. — Vinterfelo Starkas reikalavo jo galvos, bet niekaip negalėjo sučiupti ir labai graužėsi, kad šitaip nesiseka. Kartą įširdęs išplūdo Beilį, esą jis — bailys, puldinėjantis tik silpnuosius. Žinia apie tai pasiekė ir Beilį, tad šis prisiekė lordą pamokyti. Taigi jis perlipo Sieną, patraukė Karališkuoju keliu ir vieną žiemos vakarą atžingsniavo į Vinterfelą su lyra rankoje. Pasivadino Sigeriku iš Skagoso. Senąja kalba, kuria kalbėjo Pirmieji Žmonės ir iki šiol kalba milžinai, Sigerikas reiškia apgaviką.

Dainius žmonės pasitinka su džiaugsmu, nesvarbu, ar šiaurėje, ar pietuose, tad Beilis buvo pasodintas prie paties lordo Starko stalo, valgė ir gėrė. Lordas sėdėjo savo aukštajame soste, o Beilis jam grojo ir dainavo iki paryčių. Ir senas dainas, ir naujas, paties sudėtas. Ir taip puikiai jam sekėsi, kad baigus lordas pasiūlė pačiam pasirinkti, kokio norįs atlygio. „Prašau tik gėlės, — atsakė Beilis, — pačios gražiausios iš tų, kurios žydi Vinterfelo soduose.“

Taip sutapo, kad tuo metu pražydo žiemos rožės, nėra už jas retesnių ir brangesnių gėlių. Todėl Starkas pasiuntė tarnus į sodą po stiklais ir liepė nuskinti dovaną dainiui — gražiausią iš visų žiemos rožių. Taip ir buvo padaryta. Tačiau išaušo rytas ir pasirodė, kad dainius dingęs… taip pat dingo ir jaunutė lordo Brandono duktė. Jos lovą rado tuščią, ten gulėjo tik blyškiai melsva rožė, kurią Beilis paliko ant suglamžytos pagalvės.

Jonas tokios sakmės niekada nebuvo girdėjęs.

— Kuris čia turėtų būti Brandonas? Brandonas Statytojas gyveno Didvyrių laikais, tūkstančius metų prieš Beilį. Dar buvo Brandonas Degintojas ir jo tėvas Brandonas Laivadirbys, bet…

— Šitas buvo Brandonas Bedukris, — griežtai nutraukė jį Igritė. — Nori klausytis sakmės ar ne?

— Kalbėk, — susiraukė Jonas.

— Kitų vaikų lordas Brandonas neturėjo. Jam įsakius, juodosios varnos iš savo pilių pasipylė šimtais, bet nei Beilio, nei tos merginos niekur nebuvo nė ženklo. Ieškojo vos ne metus, kol lordas galutinai nusiminė ir atgulė į patalą, tad atrodė, kad Starkų giminė nutrūks. Tačiau vieną vakarą lordas Brandonas, gulėdamas lovoje ir laukdamas mirties, išgirdo kūdikio verksmą. Nuskubėjęs to verksmo link, rado dukterį sugrįžusią į savo kambarį ir miegančią, o jai prie krūtinės gulėjo kūdikis.

— Beilis ją grąžino atgal?

— Ne. Jie visą tą laiką praleido Vinterfele, slapstydamiesi mirusiųjų rūsiuose po pilimi. Dainoje sakoma, esą ta mergelė taip karštai Beilį mylėjo, kad pagimdė jam sūnų… nors, tiesą sakant, Beilio sudėtose dainose jį myli visos mergelės. Aišku tik viena — Beilis paliko kūdikį, atsilygindamas už be leidimo nuskintą rožę, ir tas berniukas išaugęs tapo kitu lordu Starku. Tai štai — tu turi Beilio kraujo, lygiai kaip ir aš.

— Taip niekada nebuvo, — paprieštaravo Jonas.

— Gal buvo, gal nebuvo, — gūžtelėjo pečiais Igritė. — Tačiau tai gera daina. Man ją dainuodavo motina. Ji taip pat buvo moteris, Jonai Snou, kaip ir tavoji, — ji patrynė gerklę ten, kur įbrėžė jo durklas. — Daina baigiasi, kai jie randa kūdikį, bet tikroji pabaiga niūresnė. Po trisdešimties metų, Beiliui už Sienos tapus karaliumi ir su laisvaisiais žmonėmis nužygiavus į pietus, prie Užšalusios brastos jį pasitiko ne kas kitas, o jaunasis lordas Starkas… ir nužudė, nes Beilis, jiems susidūrus mūšyje, nepakėlė ginklo prieš savo sūnų.

— Vadinasi, tada sūnus nužudė tėvą, — tarė Jonas.

— Taigi, — patvirtino ji, — bet dievai nekenčia tų, kurie žudo savo kraujo gimines, net jeigu tai atsitinka dėl nežinojimo. Lordas Starkas grįžo iš mūšio, tačiau jo motina, pamačiusi ant ieties pamautą Beilio galvą, iš sielvarto puolė žemyn nuo bokšto. Nedaug ilgiau už motiną pragyveno ir sūnus. Vienas jo lordų nudyrė jam odą ir nešiojo kaip apsiaustą.

— Tavo Beilis buvo melagis, — dabar jau neabejodamas pareiškė Jonas.

— Ne, — atsiliepė Igritė, — tik dainiaus tiesa kitokia, negu tavo ar mano. Šiaip ar taip, pats prašei, kad papasakočiau.

Ji nusigręžė, užsimerkė ir, atrodė, užmigo.

Ir aušra, ir Korinas pasirodė vienu metu. Akmenžalčiui apačioje įžiūrėjus vingiuotu keliu kopiančius žvalgus, juodi akmenys jau pilkėjo, o dangus rytuose tapo tamsiai mėlynas. Jonas pabudino belaisvę ir, laikydamas už rankos, patraukė žemyn pasitikti būrio. Visa laimė, kad šiaurinėje ir vakarinėje pusėje apačion vedė kur kas lengviau įveikiamas takas, palyginti su tuo keliu, kuriuo jie čia užlipo. Sustoję siaurame tarpeklyje, jie laukė, kol, vesdami arklius, užkopė likę juodieji broliai. Vos pajutęs kvapą, pirmas atlėkė Vaiduoklis. Jonas pritūpęs leido jam sugriebti dantimis riešą ir patampyti ranką į visas puses. Jie visada šitaip žaisdavo. Tačiau pakėlęs galvą išvydo Igritę išpūtusią akis, baltas tarsi vištos kiaušiniai.

Išvydęs belaisvę, Korinas Pusrankis nieko nepasakė.

— Jų ten buvo trys, — tarė jam Akmenžaltis. Ir nė žodžio daugiau.

— Du jau matėme, — pasakė Ebenas, — tiksliau, tai, ką iš jų paliko katės.

Jis niūriai ir su neslepiamu įtarumu žvelgė į merginą.

— Ji pasidavė, — Jonas jautėsi turįs pasiaiškinti.

Korino veidas liko neįskaitomas.

— Žinai, kas aš toks?

— Korinas Pusrankis.

Šalia jo mergina atrodė visiškai mažutė, bet žiūrėjo į jį drąsiai.

— Pasakyk man tiesą. Jeigu patekčiau jūsų žmonėms į rankas ir pats pasiduočiau, ką iš to gaučiau?

— Mirtum lėčiau.

Aukštasis žvalgas atsigręžė į Joną.

— Neturime kuo jos maitinti ir negalime skirti vieno žmogaus, kad ją saugotų.

— Vaikine, mums prieš akis labai pavojingas kelias, — tarė Ginklanešys Dalbridžas. — Vienas šūksnis, kai reikia tylos, ir visiems mums galas.

Ebenas išsitraukė durklą.

— Po plieno bučinio ji tylės.

Jonui gerklėje įstrigo kamuolys.

— Ji man pasidavė, — pakartojo jis, bejėgiškai žiūrėdamas į visus.

— Vadinasi, turi atlikti tai, ką reikia atlikti, — tarė Korinas Pusrankis. — Esi Vinterfelo kraujo ir Nakties sargybos brolis, — jis pažvelgė į kitus. — Eime, broliai. Palikime šitai jam. Jeigu mes nespoksosime, susitvarkys lengviau.

Ir nuvedė visus stačiu vingiuotu taku aukštyn į tą pusę, kur pro kalno plyšį skverbėsi blyškiai rausva šviesa. Netrukus su tyržmogių mergina liko tik Jonas ir Vaiduoklis.

Jis manė, kad Igritė mėgins pabėgti, bet ji stovėjo ir laukė nenuleisdama nuo jo akių.

— Tikriausiai iki šiol niekada neteko žudyti moters?

Jam papurčius galvą, ji pridūrė:

— Mes mirštame taip pat, kaip ir vyrai. Bet tau nebūtina žudyti. Mensas tave priimtų, tikrai žinau, kad priimtų. Mes žinome slaptų kelių. Tos varnos niekada mūsų nesučiuptų.

— Aš — tokia pat varna, kaip ir jie.

Ji linktelėjo nebesipriešindama.

— Paskui mane sudeginsi?

— Negaliu. Dūmai bus toli matomi.

— Tikrai, — ji gūžtelėjo pečiais. — Ką gi, gyvenimui baigti yra ir prastesnių vietų negu šešėlių katės pilvas.

Jonas išsitraukė Ilganagį.

— Nejaugi nebijai?

— Naktį bijojau, — prisipažino ji. — Dabar jau saulė patekėjo.

Ji pakėlė plaukus apnuogindama kaklą ir atsiklaupė.

— Kirsk tvirtai ir smarkiai, varna, kitaip aš grįšiu ir tau vaidensiuos.

Ilganagis dydžiu ir svoriu neprilygo tėvo Ledui, bet vis dėlto tai buvo Valyrijos plienas. Jonas geležte palietė kaklą taikydamas, kur turi smogti ašmenys, ir Igritė suvirpėjo.

— Jis šaltas, — pasiskundė ji. — Nagi, negaišk.

Abiem rankomis suėmęs Ilganagį, Jonas iškėlė jį virš galvos. Vienas smūgis, kirsti visu kūnu. Bent jau pasistengs, kad jos mirtis būtų greita ir švari. Jis savo tėvo sūnus. Ar tikrai? Ar tikrai?

— Kirsk gi, — paragino ji po kelių akimirkų. — Kirsk, mergvaiki. Mano drąsa juk ne begalinė.

Nesulaukusi smūgio, ji atsisuko. Jonas nuleido kalaviją.

— Bėk, — sumurmėjo jis.

Igritė žvelgė nesuprasdama.

— Greičiau, — pakartojo Jonas, — kol neatgavau proto. Bėk.

Ji nubėgo.