Karalių kova

Tirionas

—Jei kvailai žūsi, sušersiu tavo kūną ožiams, — pagrasino Tirionas, pirmajam Akmeninių Varnų būriui atsistumiant nuo prieplaukos.

— Pusvyris neturi ožių, — nusijuokė Šiaga.

— Įsitaisysiu keletą tuo tikslu.

Jau aušo, upės paviršiuje mirgėjo blausūs šviesos ribuliai, kartys juos suardydavo, bet keltui praplaukus jie vėl atsirasdavo. Timetas savo Apdegėlius išplukdė jau prieš porą dienų. Vakar jiems iš paskos iškeliavo Juodaausiai ir Mėnulio Broliai, šiandien — Akmeninės Varnos.

— Kad ir kas nutiktų, nemėginkite veltis į mūšį, — aiškino Tirionas. — Kirskite jų stovykloms ir gurguolėms. Renkite pasalas žvalgams, kūnus kabinkite ant medžių jų kelyje, gaudykite ir kapokite atsilikusius. Man reikia antpuolių naktimis, kuo daugiau ir kuo staigesnių, kad jie bijotų užmigti…

Šiaga uždėjo delną Tirionui ant viršugalvio.

— Visa šitai sužinojau iš Dolfo, Holgerio sūnaus, kai man dar barzda nežėlė. Mėnulio kalnuose tik taip ir kariaujama.

— Karališkoji giria — ne Mėnulio kalnai, ir kautis reikės ne su Pieno Gyvatėmis ar Margais Šunimis. Klausykite vedlių, kuriuos siunčiu su jumis, jie tą girią pažįsta taip, kaip jūs — savo kalnus. Paisykite jų patarimų, ir jie jums bus labai naudingi.

— Šiaga klausys Pusvyrio žmogučių, — rimtai pažadėjo laukinis. Tuo metu jam jau reikėjo joti su savo arkliuku ant kelto. Tirionas žiūrėjo, kaip jie atsistumia ir taiko į Juodųjų Vandenų srovę. Šiagai nykstant ryto migloje, jis pajuto keistą dilgčiojimą duobutėje po krūtine. Be savo laukinių tikriausiai jausis lyg nuogas.

Jis dar turėjo Brono surinktus būrius, dabar juose buvo jau beveik aštuoni šimtai žmonių, tačiau samdiniai pasitikėjimo neįkvėpė. Tirionas darė visa, kas įmanoma, stengdamasis nupirkti jų ištikimybę, Bronui ir dar tuzinui geriausių jo vyrų pažadėjo, mūšiams pasibaigus, žemių ir riterių titulų. Jie gėrė jo vyną, kvatojo iš jo pokštų, vadino vienas kitą serais, kol jau nebesilaikė ant kojų… visi, išskyrus patį Broną, kuris tik šypsojosi savo niūria ir akiplėšiška šypsena, o vėliau kalbėjo:

— Už tą riterystę jie žudys nedvejodami, bet nesitikėk, kad dėl jos norės mirti.

Tirionas ir nesitikėjo.

Nedaug patikimesni buvo ir auksiniai apsiaustai. Miesto sargyba Sersėjos dėka turėjo šešis tūkstančius vyrų, bet pasikliauti galėjai gal tik ketvirtadaliu.

— Užkietėjusių išdavikų mažai, nors yra ir tokių, net jūsų Voras nesugebėjo visų išgaudyti, — įspėjo jį Baivoteris. — Tačiau turiu šimtus visiškai žalių, žalesnių už pavasario žolę, vyrų, kurie atėjo dėl duonos kąsnio, gurkšnio alaus ir saugesnio gyvenimo. Nė vienas nenorės draugų akivaizdoje pasirodyti esąs bailys, tad iš pradžių, kol trimituos ragai ir plevėsuos vėliavos, jie kausis narsiai. Bet jei mūšis pakryps prastesnėn pusėn, jie greitai palūš. Pakaks vienam mesti šalin ietį ir pulti bėgti, ir jam iš paskos pasileis šimtai.

Žinoma, miesto sargyboje buvo užsigrūdinusių vyrų, gal du tūkstančiai, gavę savo auksinius apsiaustus ne iš Sersėjos, o iš Roberto. Vis dėlto net ir tie… sargybinis — tai ne tikras kareivis, mėgdavo sakyti lordas Taivinas Lanisteris. Riterių, ginklanešių ir tikrų karių Tirionas turėjo ne daugiau kaip tris šimtus. Netrukus jo laukė proga patikrinti dar vieną tėvo posakį: vienas žmogus ant sienos vertas dešimties apačioje.

Bronas su palyda laukė šalia prieplaukos; aplinkui zujo elgetos, vaikštinėjo kekšės, žvejų moterys šūkavo girdamos savo laimikį. Joms sekėsi geriau negu visiems kitiems kartu sudėtiems. Aplink prekystalius ir statines grūdosi pirkėjai, derėdamiesi dėl sraigių, vėžiagyvių ir upinių lydekų. Joks kitas maistas į miestą nepatekdavo, tad žuvis kainavo dešimt kartų daugiau negu prieš karą ir vis dar brango. Turintys vieną kitą pinigą kiekvieną rytą ir vakarą ateidavo į upės pakrantę su viltimi parnešti namo ungurį ar puodą raudonųjų krabų. Nieko neturintys slankiodavo tarp prekystalių vildamiesi ką nors pavogti arba stypsodavo vieniši ir susigūžę palei sienas.

Auksiniai apsiaustai praskyrė kelią per minią, iečių kotais stumdami žmones į šalis. Tirionas kiek galėdamas nekreipė dėmesio į pusbalsiu tariamus keiksmus. Iš kažkur atskriejo žuvis; buvo gliti ir papuvusi. Šleptelėjo jam prie kojų ir ištiško į gabalus. Atsargiai ją perlipęs, Tirionas įsiropštė į savo balną. Dėl dvokiančios žuvies kąsnelių jau pešėsi vaikai išsipūtusiais pilvais.

Sėdėdamas ant žirgo jis apžvelgė pakrantę. Ryto orą drebino plaktukų kaukšėjimas, tai Purvo vartus aplipę dailidės platino medinius pastolius sienos viršuje. Šitas darbas vyko sparčiai. Kur kas mažiau Tirioną džiugino palaikiai statiniai, tarsi nepastebimai atsiradę palei krantinę — dirbtuvėlės, sandėliai, alinės, užeigos, landynės, pilnos pigių kekšių, visada pasiruošusių išskėsti kojas; tos trobelės priaugo prie miesto sienų tarsi kriauklelės prie laivo dugno. Viską reikia pašalinti, viską iki paskutinio lentgalio. Jeigu liks kaip dabar, Staniui, puolant sienas, gal net neprireiks kopėčių.

Tirionas pasišaukė artyn Broną.

— Pasiimk šimtą vyrų ir sudegink visa, ką čia matai nuo vandens iki miesto sienų, — trumpais storais pirštais jis mostelėjo į pakrantės lūšnyną. — Čia ničnieko neturi likti, ar supranti?

Juodaplaukis samdinys apsižvalgė įvertindamas užduotį.

— Tiems, kurie čia ką nors turi, šitai nepatiks.

— Aš ir nemanau, kad patiks. Na ir tegu, turės dar vieną priežastį keikti piktąjį beždžionių išperą.

— Bus ir norinčiųjų muštis.

— Pasirūpink, kad jie patys gautų į kailį.

— Ką daryti su tais, kurie čia gyvena?

— Duok jiems laiko išsigabenti mantai, o tada išmesk lauk. Pasistenk nieko nežudyti, jie nėra priešai. Ir jokių prievartavimų! Po galais, laikyk savo vyrus kietai.

— Jie — samdiniai, o ne septonai, — atsiliepė Bronas. — Dar pasakyk, kad jie privalo negerti.

— Tikrai nepakenktų.

Tirionas, aišku, troško, kad lygiai taip pat lengvai būtų galima miesto sienas dvigubai paaukštinti ir trigubai pastorinti. Nors tikriausiai tai nieko nereiškia. Storos sienos ir aukšti bokštai neišgelbėjo nei Vėtrų Gūžtos, nei Harenholo, neišgelbėjo net ir Vinterfelo.

Jis prisiminė Vinterfelą, kokį matė paskutinį kartą. Ne toks nežmoniškai didelis kaip Harenholas, ne toks tvirtas ir pažiūrėti neįveikiamas kaip Vėtrų Gūžta, tačiau tie akmenys, regis, įkūnijo didžiulę jėgą, jausmą, kad už tų sienų žmogui turėtų būti saugu. Žinia apie kritusį Vinterfelą jį skausmingai pribloškė.

— Dievai viena ranka duoda, kita atima, — sumurmėjo sau panosėje, išgirdęs iš Veirio naujieną. Davė Starkams Harenholą ir atėmė Vinterfelą. Bjaurūs mainai.

Be abejo, jam derėjo džiaugtis. Robas Starkas dabar turės sukti šiaurėn. Būtų visiškai niekam tikęs karalius, jei nepajėgtų apginti savo tėviškės ir savojo židinio. Tai reiškia atokvėpį vakaruose, palengvėjimą Lanisteriams, bet vis dėlto…

Iš tų pas Starkus praleistų dienų Teoną Greidžojų Tirionas prisiminė itin miglotai. Žalias jaunikaitis, visada besišypsantis, mokantis elgtis su lanku. Buvo sunku įsivaizduoti jį Vinterfelo valdovu. Vinterfelo lordas visada turėjo būti Starkas.

Jis prisiminė jų dievų giraitę: aukšti sargmedžiai pilkšvai žaliais spyglių šarvais, didingi ąžuolai, gudobelės ir šermukšniai, pušys kaip kareiviai, o pačiame viduryje — širdmedis, tarsi koks blyškus milžinas, nepavaldus slenkančiam laikui. Atrodė, lyg net užuodžia tos vietos kvapą, tokį žemišką ir amžiną, šimtmečių kvapą. Prisiminė, kokia tamsi ta giraitė buvo net dieną. Tai buvo tikra šiaurė. Niekada nesijaučiau esąs toks svetimas, kaip tada, kai lankiausi tenai, toks nepageidaujamas įsibrovėlis. Kažin ar Greidžojai ten jausis taip pat? Pilis gal ir priklausys jiems, bet tik ne dievų giraitė. Nei per metus, nei per dešimt ar penkiasdešimt metų.

Tirionas Lanisteris paleido arklį žingine į Purvo vartų pusę. Vinterfelas tau nereiškia nieko, priminė pats sau. Džiaukis, kad ta pilis krito, ir rūpinkis savomis sienomis. Vartai buvo atviri. Už jų turgaus aikštėje viena greta kitos stovėjo trys didžiulės svaidyklės, tarsi milžiniški paukščiai tiesdamos kaklus virš sienų. Jų pagrindinės svirtys buvo pagamintos iš senų ąžuolų kamienų ir apkaustytos geležimi, kad neskilinėtų. Auksiniai apsiaustai jas vadino Trimis Kekšėmis, nes tos svaidyklės turėjo itin meiliai pasitikti lordą Stanį. Bent jau šito mes tikimės.

Tirionas spustelėjo kulnais žirgą ir, skirdamas žmonių jūrą, nujojo pro Purvo vartus. Už Kekšių minia prasisklaidė, gatvėje tapo erdviau.

Atgal į Raudonąją pilį jis parkeliavo be jokių nutikimų, bet Rankos bokšte rado tuziną įniršusių prekybinių laivų kapitonų, kurie laukė jo priėmimų menėje piktindamiesi dėl atimtų laivų. Jis nuoširdžiai jų atsiprašė ir pažadėjo, karui pasibaigus, už tuos laivus atlyginti. Kapitonų tai nenuramino.

— Milorde, kas bus, jeigu pralaimėsite? — paklausė vienas bravosietis.

— Tada atlygio turėsite prašyti iš karaliaus Stanio.

Kai pagaliau jų atsikratė, suskambo varpai, ir Tirionas suprato tuoj pavėluosiąs į įšventinimo ceremoniją. Vos ne bėgte nukrypavo per kiemą ir prasispraudė į pilies septos galą tuo metu, kai Džofris dviem naujiems karaliaus sargybos riteriams jau segė ką tik užmestus baltus apsiaustus. Pasirodo, apeigos reikalavo, kad visi stovėtų, tad Tirionas nematė nieko, išskyrus dvariškių užpakalių sieną. Kita vertus, šitaip įsitaisęs galėjo pirmas išsprukti pro duris, naujam aukštajam septonui pagaliau baigus iškilmingų priesaikų ratą ir atlikus patepimą Septyneto vardu.

Vienas iš Sersėjos pasirinktųjų buvo seras Beilonas Svonas, turėjęs užimti nužudyto Prestono Grynfildo vietą. Tirionas tokiam pasirinkimui pritarė. Svonai valdė žemes Pakraščiuose, ta lordų giminė buvo išdidi, galinga ir atsargi. Teisindamasis negaluojąs, lordas Džulianas Svonas pasiliko savo pilyje ir į karą neįsitraukė, tačiau jo vyriausias sūnus stojo į Renlio kariuomenę, kuri dabar perėjo Staniui, o jaunesnysis, Beilonas, tarnavo Karaliaus Uoste. Tirionas įtarė, kad trečias sūnus, jei tik toks būtų buvęs, būtų atsidūręs pas Robą Starką. Tikriausiai ne pats garbingiausias kelias, bet neabejotinai liudijantis sveiką nuovoką: nesvarbu, kam atiteks Geležinis sostas, Svonai siekė išlikti. Jaunasis seras Beilonas, greta aukštos kilmės, pasižymėjo drąsa, geromis manieromis, buvo įgudęs karys — neblogai valdė ietį, dar geriau blokštą, puikiai šaudė iš lanko. Jis turėjo tarnauti narsiai ir garbingai.

Deja, apie antrąjį Sersėjos išrinktą riterį Tirionas to paties pasakyti negalėjo. Taip, seras Osmundas Ketlblekas atrodė grėsmingai. Šešių pėdų ir šešių colių ūgio, tvirto ir raumeningo stoto, kumpa nosimi, vešliais antakiais, kastuvo pavidalo ruda barzda — jo išvaizda teigė nuožmų būdą, bent jau kol jis nesišypsojo. Būdamas žemakilmis, tik menkas pakelės riteris, Ketlblekas tikėjosi iškilti, todėl visiškai priklausė nuo Sersėjos; be jokios abejonės, todėl Sersėja jį ir išsirinko.

— Seras Osmundas tiek pat ištikimas, kiek ir narsus, — pranešusi Džofriui jo vardą, aiškino ji. Deja, tai buvo tiesa. Gerasis seras Osmundas pardavinėjo Bronui Sersėjos paslaptis nuo pat pirmos dienos, kai buvo jos pasamdytas, tačiau kažin ar Tirionui derėjo jai apie tai pasakoti.

Šiaip ar taip, svarstė jis, skųstis neverta. Toks paskyrimas leidžia jam turėti, seseriai nežinant, dar vieną ausį arti karaliaus. Net jeigu seras Osmundas pasirodytų visiškas bailys, nebūtų blogesnis už serą Borosą Blauntą, dabar apsistojusį Rosbio požemyje. Seras Borosas lydėjo Tomeną ir lordą Džailsą, bet sulaukė staigmenos — sero Džeislino Baivoterio ir jo auksinių apsiaustų — ir atidavė savo globotinį su tokiu miklumu, apie kurį išgirdęs senasis seras Baristanas Selmis būtų įsiutęs ne mažiau, nei įsiuto Sersėja. Karaliaus sargybos riteris turėjo mirti gindamas karalių ir jo šeimą. Sesuo išreikalavo, kad Džofris už išdavystę ir bailumą atimtų iš Blaunto baltąjį apsiaustą. O štai dabar jo vieton ji surado kitą tokį patį nevykėlį.

Maldos, priesaikos ir patepimai užtruko, regis, beveik pusdienį. Netrukus Tirionui įskaudo kojas. Nerasdamas patogios padėties, mėgino remtis tai viena, tai kita pėda. Per kelias eiles matė stovinčią ledi Tandą, bet dukters su ja nebuvo. O jis vylėsi bent iš tolo žvilgtelėti į Šają. Veiris pasakojo, kad ji laikosi puikiai, bet Tirionas norėjo tuo įsitikinti pats.

— Geriau tarnauti kambarine pas ledi, negu šveisti puodus virtuvėje, — tarė Šaja, iš Tiriono išgirdusi apie eunucho sumanymą. — Ar galėsiu pasiimti savo sidabro gėlių diržą ir auksinį lankelį su juodaisiais deimantais? Sakei, kad jie panašūs į mano akis. Nenešiosiu jų, jei pasakysi, kad nevalia.

Kad ir kaip Tirionas nenorėjo jos liūdinti, jam teko paaiškinti, kad, žinoma, ledi Tanda protu tikrai negarsėja, tačiau net ir ji nusistebėtų, jeigu jos dukters kambarinės papuošalai pasirodytų brangesni negu pačios dukters.

— Išsirink dvi ar tris sukneles, ne daugiau, — liepė jis Šajai. — Geros vilnos, jokio šilko, aksomo ar kailių. Visa kita laikysiu savo kambariuose, rasi tuos daiktus atėjusi pas mane.

Šaja, aišku, tikėjosi kitokio atsakymo, bet dabar jai bent jau buvo saugu.

Apeigoms galų gale pasibaigus, Džofris išžygiavo, lydimas naujais apsiaustais pasipuošusių sero Beilono ir sero Osmundo, o Tirionas dar pasiliko šnektelėti su naujuoju aukštuoju septonu (šis jau buvo jo paties parinktas ir tiek išmintingas, kad susigaudytų, kieno sviestą kas rytą tepa ant duonos).

— Noriu, kad dievai palaikytų mūsų pusę, — be užuolankų pareiškė jam Tirionas. — Sakykite jiems, kad Stanis prisiekė sudeginti Didžiąją Beiloro septą.

— Milorde, nejaugi tai tiesa? — nustebo aukštasis septonas, nedidukas apsukrus žmogelis skysta žila barzdele ir raukšlėtu veidu.

— Taip gali būti, — gūžtelėjo pečiais Tirionas. — Vėtrų Gūžtoje Stanis sudegino dievų giraitę kaip auką Šviesos Valdovui. Jeigu šitaip elgiasi su senaisiais dievais, kodėl turėtų gailėti naujųjų? Papasakokite jiems šitai. Papasakokite, kad kiekvienas, kas nori padėti grobikui, išduoda ir dievus, ir teisėtą karalių.

— Būtinai, milorde. Ir dar liepsiu jiems melstis už karaliaus ir jo rankos sveikatą.

Tirionui grįžus į savo menę, jo jau laukė Halinas Piromantas, o meisteris Frenkenas atnešė laiškus. Tirionas paliko alchemiką laukti, o pats pradėjo skaityti tai, ką atgabeno varnai. Vienas buvo senas Dorano Martelio laiškas su įspėjimu apie kritusią Vėtrų Gūžtą; kitas — kur kas įdomesnis nuo Beilono Greidžojaus iš Paiko, kuris save vadino Salų ir Šiaurės karalium. Greidžojus ragino karalių Džofrį siųsti pasiuntinius į Geležies salas, kad būtų nustatytos jų kraštų ribos ir aptarta galima sąjunga.

Tą laišką Tirionas perskaitė tris kartus ir atidėjo į šalį. Lordo Beilono ilglaiviai labai praverstų prieš laivyną, kuris atplauks iš Vėtrų Gūžtos, tačiau jie — už tūkstančio mylių, kitoje Vesteroso pusėje. Be to, Tirionas toli gražu nebuvo tikras, kad reikia atiduoti pusę karalystės. Gal reikia šitai pamėtėti Sersėjai arba apsvarstyti taryboje.

Tik tuomet jis priėmė Haliną su naujausia alchemikų ataskaita.

— Negali būti! — pasipiktino Tirionas, įkišęs nosį į sąskaitų knygas. — Beveik trylika tūkstančių puodelių? Gal laikote mane kvailiu? Įspėju, kad neketinu mokėti karaliaus aukso už tuščius puodelius ar vašku užlietus ąsočius su išmatomis.

— Ne, ne, — suspigo Halinas, — prisiekiu, šie skaičiai tikslūs. Mums nepaprastai, hmm, sekėsi, milorde. Atsirado dar vienas lordo Rosarto sandėlis, daugiau kaip trys šimtai puodelių. Po Drakonų Duobe! Kažkokios mergšės įsitaisė ten priiminėti savo gerbėjų, ir vienas jų pro supuvusias grindų lentas prasmego į rūsį. Aptikęs tuos puodelius, jis pamanė, kad ten vynas. Buvo toks girtas, kad sulaužė vaško kamštį ir šiek tiek nugėrė.

— Kadaise vienas princas mėgino padaryti tą patį, — sausai priminė Tirionas. — Nepastebėjau virš miesto skraidančių drakonų, tad tikriausiai ir šįkart nieko neįvyko.

Drakonų Duobė Reinės kalvos viršūnėje jau pusantro šimto metų stovėjo apleista. Tirionas neabejojo, kad laukinei ugniai saugoti ta vieta ne blogesnė už kitas, o gal net ir geresnė, tačiau būtų buvę puiku, jei velionis lordas Rosartas būtų kam nors apie tai prasitaręs.

— Sakote, trys šimtai puodelių? Vis tiek galutiniai skaičiai kur kas didesni. Prigaminote keliais tūkstančiais puodelių daugiau, negu žadėjote, kai buvome susitikę paskutinį kartą.

— Taip, taip, iš tiesų, — Halinas nusišluostė blyškią kaktą juodo raudono drabužio rankove. — Mes dirbome negailėdami jėgų, milorde ranka, hmm.

— Be abejo, šitai paaiškina, kodėl pagaminate tos medžiagos kur kas daugiau negu anksčiau. — Tirionas šypsodamasis įsmeigė į piromantą savo dvispalvį žvilgsnį. — Tačiau neišvengiamai kyla klausimas, kodėl taip nesistengėte iki šiol.

Halinas veido spalva priminė grybą, tad buvo sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų dar labiau išbalti, bet vis dėlto jam tai pavyko.

— Stengėmės, milorde ranka, mes su broliais, prašau patikėti, nuo pat pradžių plušome ir dieną, ir naktį. Tik, hmm, pagaminę tiek medžiagos, jau daug labiau įgudome, hmm, na, ir dar, be to, — alchemikas nejaukiai sukrutėjo, — tam tikri burtai, hmm, iš senovinių mūsų brolijos paslapčių, magiški ir labai pavojingi, bet būtini norint, kad medžiaga, hmm, būtų tokia, kokia turi būti…

Tirionas ėmė nekantrauti. Tikriausiai už durų jau stovi seras Džeislinas Baivoteris, tas Geležinrankis nemėgsta laukti.

— Taip, turite slaptų burtų, tai nuostabu. Kas iš to?

— Regis, jie, hmm, veikia geriau negu anksčiau, — Halinas vangiai šyptelėjo. — Juk drakonų niekur aplinkui nėra, kaip manote?

— Ne, nebent kokį būtumėt radę po Drakonų Duobe. Kodėl klausiate?

— Ak, atsiprašau, tik prisiminiau tai, ką man, tuomet dar jaunam patarnautojui, kartą kalbėjo senasis išminčius Politoras. Klausinėjau, kodėl daugelis mūsų kerėjimų yra, na, ne visai tokie veiksmingi, kaip tikina senieji raštai, ir jis pasakė, kad po paskutinio drakono mirties burtai traukiasi iš pasaulio.

— Gaila, bet turiu jus nuvilti, drakonų nemačiau. Tačiau ne kartą esu pastebėjęs netoliese karaliaus budelį. Jeigu pasirodys, kad bent vienas tų vaisių, kuriuos man parduodate, pripildytas ne laukinės ugnies, o kažko kito, su juo gausite susitikti ir jūs.

Halinas spruko taip skubėdamas, kad vos nepersivertė per serą Džeisliną — ne, lordą Džeisliną, šito negalima pamiršti. Geležinrankis, kaip visada, kalbėjo tiesiai ir nieko nenutylėdamas. Grįždamas iš Rosbio jis atvedė naują būrį ietininkų, surinktų lordo Džailso valdose, ir vėl stojo vadovauti miesto sargybai.

— Kaip laikosi mano sūnėnas? — jiems aptarus miesto gynybos reikalus, pasidomėjo Tirionas.

— Princas Tomenas žvalus ir laimingas, milorde. Jis prisijaukino elniuką, kurį mano vyrai parsivedė iš medžioklės. Sako vieną turėjęs ir anksčiau, bet Džofris tą žvėrį nudėjo, nes jam reikėjo odos liemenei. Kartais klausia apie motiną, dažnai pradeda rašyti laišką princesei Mirselai, bet, atrodo, niekada nebaigia. Tačiau brolio, regis, visiškai nepasiilgsta.

— Jūs deramai numatėte, ką reikia daryti, jei mūšis susiklostytų nesėkmingai?

— Mano vyrai yra gavę visus nurodymus.

— Ir kokie gi jie?

— Esate įsakęs to niekam neatskleisti, milorde.

Tirionas neištvėrė nenusišypsojęs.

— Man malonu, kad prisimenate.

Jeigu Karaliaus Uostas kristų, jis pats galėtų pakliūti į nelaisvę. Bus geriau, jeigu jis nežinos, kur ieškoti Džofrio įpėdinio.

Lordui Džeislinui išėjus, netrukus pasirodė Veiris.

— Žmonės yra be galo klastingi, — užuot pasisveikinęs, pranešė jis.

— Kas šiandien išdavikas? — atsiduso Tirionas.

Eunuchas padavė jam ritinį.

— Tiek niekšybės, tai be galo liūdna žinia apie mūsų amžių. Nejaugi garbė mirė kartu su mūsų tėvais?

— Mano tėvas dar gyvas, — Tirionas peržvelgė sąrašą. — Žinau kai kuriuos iš tų vardų. Jie turtingi žmonės. Laivininkai, pirkliai, amatininkai. Kodėl jie rezga prieš mus sąmokslą?

— Atrodo, jie mano, kad lordas Stanis turėtų nugalėti, ir nori tapti tos pergalės dalininkais. Save jie vadina Elnio žmonėmis — pagal karūnuotą elnią.

— Galėtų kas nors jiems pasakyti, kad Stanis pakeitė savo ženklą. Dabar jie galėtų vadintis Karštomis Širdimis.

Tačiau tai buvo ne juokai; pasirodo, Elnio žmonės jau apginklavo kelis šimtus bendraminčių, kurie, kilus mūšiui, turėjo užimti Senuosius vartus ir įleisti priešą į miestą. Sąraše tarp kitų vardų buvo ir ginklų meistras Saloreonas.

— Spėju, tai reiškia, kad to gąsdinančio šalmo su demono ragais jau nebegausiu, — brūkštelėjus įsakymą suimti, pagailo Tirionui.