Kardų audra

Tirionas

Auštant jis suprato, kad nieko negalės paimti į burną. Iki vakaro tikriausiai jau būsiu pasmerktas. Jo skrandį ėdė rūgštis, jam niežtėjo nosį. Tirionas peilio geležtės galu ją pasikasė. Ištversiu dar vieną liudytoją, o tada ateis mano eilė. Tik… ką daryti? Viską neigti? Apkaltinti Sansą arba serą Dontosą? Prisipažinti ir tikėtis, kad likusi gyvenimo dalis bus praleista prie Sienos? O gal mesti burtus ir melstis, kad Raudonoji Angis įveiktų serą Gregorį Kligeiną?

Tirionas abejingai badė šakute riebią pilkšvą dešrelę ir slapta troško, kad tai būtų jo sesuo. Prie Sienos velniškai šalta, tačiau bent jau būčiau toli nuo Sersėjos. Jis nemanė, kad galėtų būti geras žvalgas, bet Nakties sargybai reikėjo ne tik stiprių, bet ir galvotų vyrų. Bent jau taip sakė lordas vadas Mormontas, kai Tirionas lankėsi Juodojoje pilyje. Bet reikės duoti tuos varžančius įžadus. Tai reikštų galą jo santuokai ir pretenzijoms paveldėti Kasterlių Uolą, tačiau, šiaip ar taip, nei jo santuoka buvo vykusi, nei jam buvo lemta tapti Kasterlių Uolos įpėdiniu. Be to, jis miglotai prisiminė, jog netoli Sienos esančiame kaime buvo viešnamis…

Tai nebuvo gyvenimas, apie kokį jis svajojo, bet vis dėlto… gyvenimas. Kad jį išsaugotų, Tirionui tereikėjo pasitikėti tėvu, atsistoti ant savo trumpų kojyčių ir tarti: „Taip, aš tai padariau, prisipažįstu.“ Bet apie tai pagalvojus jam užgniauždavo kvapą. Tirionas beveik gailėjosi nenunuodijęs Džofrio, juolab kad už šį nusikaltimą jis, rodės, vis tiek bus nubaustas.

— Milorde… — kreipėsi į jį Podrikas Peinas. — Jie jau čia, milorde. Seras Adamas. Ir auksiniai apsiaustai. Jie laukia už durų.

— Podai, pasakyk man tiesą… Manai, kad aš tai padariau?

Vaikinas kiek padvejojo. Paskui pravėrė burną, bet tik kažką neaiškiai sumurmėjo.

Aš pasmerktas. Tirionas atsiduso.

— Gali neatsakyti. Tu buvai geras ginklanešys. Geresnis, nei nusipelniau. Nesvarbu, kas nutiktų, dėkoju tau už ištikimą tarnybą.

Prie durų su šešiais auksiniais apsiaustais laukė seras Adamas Marbrandas. Šį rytą, rodos, jis neturėjo ko pasakyti. Dar vienas geras vyras, manantis, kad esu karaliaus žudikas. Tirionas kaip įmanydamas oriau nukrypavo laiptais žemyn. Eidamas per kiemą jautė, kad į jį žiūri visi: sargybiniai ant sienų, arklininkai prie arklidžių, indų plovėjos, skalbėjos ir kambarinės. Sosto menėje riteriai ir lordai pasitraukė jo praleisti ir kažką šnabždėjo savosioms ledi.

Vos tik Tirionas užėmė savo vietą priešais teisėjus, būrys auksinių apsiaustų atvedė Šają.

Tirionui širdį suspaudė šaltis. Veiris ją išdavė, pagalvojo jis. Bet paskui prisiminė. Ne. Aš pats ją išdaviau. Reikėjo palikti ją su Lolise. Žinoma, kad jie ištardė Sansos kambarines. Ir aš taip daryčiau. Tirionas pasitrynė glotnų randą, kur anksčiau buvo visa jo nosis, svarstydamas, kodėl Sersėja taip varginosi. Šaja nežino nieko, kas galėtų man pakenkti.

— Jiedu drauge tai sugalvojo, — pareiškė mergina, kurią Tirionas mylėjo. — Kipšas ir ledi Sansa tą sąmokslą pradėjo regzti žuvus Jaunajam Vilkui. Sansa troško atkeršyti už brolį, o Tirionui rūpėjo užimti sostą. Paskui jis ketino nužudyti savo seserį ir savo lordą tėvą, kad galėtų būti princo Tomeno ranka. O dar po metų kitų, prieš Tomenui sulaukiant tinkamo amžiaus, būtų nužudęs ir jį, o tada užsidėjęs ant galvos karūną.

— Iš kur gali visa tai žinoti? — paklausė princas Oberinas. — Kodėl Kipšas būtų turėjęs atskleisti tokius ketinimus žmonos kambarinei?

— Kai ką slapta nugirdau, milorde, — paaiškino Šaja, — o kai ką prasitarė ir pati miledi. Bet daugiausia man papasakojo Tirionas. Aš nebuvau vien ledi Sansos kambarinė. Visą laiką, kol jis gyveno Karaliaus Uoste, buvau ir jo kekšė. Vestuvių rytą jis nusitempė mane žemyn, kur laikomos drakonų kaukolės, ir, pasiguldęs tarp tų pabaisų, išdulkino. O kai pravirkau, jis pasakė, girdi, turėčiau būti dėkingesnė, nes ne kiekvienai merginai lemta būti karaliaus sugulove. Tada jis man ir atskleidė, kaip ketina tapti karaliumi. Jis pareiškė, kad vargšas berniukas Džofris niekada nepažins savo nuotakos taip, kaip jis pažino mane. — Ir Šaja ėmė kūkčioti. — Niekada neketinau būti kekšė, milordai. Norėjau ištekėti. Jis buvo ginklanešys, geras, narsus ir kilmingas vaikinas. Bet Kipšas pamatė mane prie Žaliosios Šakos ir vaikiną, už kurio ketinau tekėti, pastatė į pirmąją kariuomenės gretą, o kai jis žuvo, pasiuntė tyržmogius, kad atvestų mane į jo palapinę. Stambuolį Šiagą ir Timetą su išdegusia akimi. Jis sakė, kad, jei netenkinsiu jo įgeidžių, atiduos mane tiems dviem tyržmogiams, tad paklusau jam. Paskui atsivežė mane į miestą, kad, jam manęs užsinorėjus, nereikėtų toli ieškoti. Jis vertė mane daryti tokius gėdingus dalykus…

Princas Oberinas, rodos, labai susidomėjo.

— Kokius būtent?

— Baisius dalykus. — Kai gražiu jos veidu lėtai ėmė riedėti ašaros, be jokios abejonės, kiekvienas menėje buvęs vyras troško apkabinti Šają ir ją paguosti. — Su burna ir… kitomis kūno vietomis, milorde. Visomis kūno vietomis. Jis naudojosi manimi visais įmanomais būdais ir… versdavo sakyti, koks jis didelis. Turėjau kreiptis į jį „mano milžine, mano milžine Lanisteri“.

Pirmas pradėjo juoktis Osvaldas Ketlblekas. Prie jo prisidėjo Borosas ir Merinas, paskui Sersėja, seras Loras ir daugiau lordų bei ledi, nei Tirionas galėjo suskaičiuoti. Nuo staiga kilusios juoko bangos aidėjo ir virpėjo sosto menės gegnės.

— Tai tiesa, — ėmė gintis Šaja. — „Mano milžine Lanisteri.“

Nugriaudėjo dar skambesnis juokas. Jų lūpos buvo persikreipusios iš linksmumo, pilvai tirtėjo. Kai kurie kvatojosi taip, kad jiems iš šnervių ištryško snarglys.

Aš jus visus išgelbėjau, dingtelėjo Tirionui. Išgelbėjau šį šlykštų miestą ir visų jūsų gyvybes, nors nebuvote to verti. Sosto menėje buvo susirinkę šimtai žmonių ir visi jie juokėsi, išskyrus jo tėvą. Bent jau taip atrodė. Prunkštė net Raudonoji Angis, Meisas Tairelis, rodės, tuoj sprogs, o lordas Taivinas Lanisteris sėdėjo tarp jųdviejų lyg suakmenėjęs, susinėręs pirštus po smakru.

Tirionas prasibrovė į priekį.

— MILORDAI! — suriko jis. Tirionui reikėjo šaukti, jei norėjo, kad kas nors jį išgirstų.

Jo tėvas kilstelėjo ranką. Menėje palengva įsiviešpatavo tyla.

— Išveskite tą melagę kekšę, kad aš jos nematyčiau, — tarė Tirionas, — ir aš viską prisipažinsiu.

Lordas Taivinas linktelėjo, mostelėjo ranka. Pamačiusi, kad ją apstojo auksiniai apsiaustai, Šaja pasibaisėjusi apsidairė. Kai vyrai vedė ją nuo pakylos, jųdviejų su Tirionu žvilgsniai susitiko. Ką jis tose akyse išvydo — gėdą ar baimę? Jis bandė spėti, ką Sersėja bus jai pažadėjusi. Gausi aukso ir brangakmenių, kiek tik paprašysi, pagalvojo jis žiūrėdamas į tolstančią jos nugarą, bet dar nepasikeitus mėnuliui Sersėja privers tave smaginti kareivinėse auksinius apsiaustus.

Tirionas pažvelgė savo tėvui į rūsčias, žalias su aukso spalvos dėmelėmis akis.

— Kaltas, — tarė jis, — labai kaltas. Ar ne tai norėjote išgirsti?

Lordas Taivinas nieko neatsakė. Meisas Tairelis linktelėjo. Princas Oberinas atrodė šiek tiek nusivylęs.

— Prisipažįsti nunuodijęs karalių?

— Nieko panašaus, — atsakė Tirionas. — Dėl Džofrio mirties aš visiškai nekaltas. Padariau dar siaubingesnį nusikaltimą. — Jis žingtelėjo prie tėvo. — Aš gimiau. Gyvenau. Aš kaltas, kad esu neūžauga, prisipažįstu. Ir nesvarbu, kiek kartų mano gerasis tėvas man atleisdavo, aš atkakliai kartodavau savo nusikaltimą.

— Tai kvailystė, Tirionai, — pareiškė lordas Taivinas. — Kalbėk apie tai, ką dabar sprendžiame. Teisiame tave ne už tai, kad esi neūžauga.

— Klysti, milorde. Teisiate mane už tai, kad visą gyvenimą buvau neūžauga.

— Ar neturi ko pasakyti, kaip nors pasiteisinti?

— Neturiu, pasakysiu tik tiek: karaliaus aš nenužudžiau. Bet dabar gailiuosi to nepadaręs. — Jis atsisuko į menę, į daugybę išblyškusių veidų. — Gaila, kad neturiu nuodų jums visiems. Jūs verčiate mane gailėtis, kad nesu pabaisa, kokį norite mane matyti, bet tiesa yra tokia. Aš nekaltas, bet teisingumo čia nesulauksiu. Nepaliekate man kitos išeities, tik šauktis dievų pagalbos. Reikalauju teismo per dvikovą.

— Gal išprotėjai? — paklausė jo tėvas.

— Nė kiek. Reikalauju teismo per dvikovą!

Mieloji jo sesuo buvo labai patenkinta.

— Jis turi tokią teisę, milordai, — priminė Sersėja teisėjams. — Tegul sprendžia dievai. Seras Gregoris Kligeinas kausis už Džofrį. Užvakar naktį jis grįžo į miestą man tarnauti.

Akimirką lordo Taivino veidas taip apsiniaukė, jog Tirionui dingtelėjo, ar tik ir jis nebus išgėręs užnuodyto vyno. Per daug įpykęs, kad galėtų kalbėti, jis trenkė kumščiu į stalą. Tad klausimą Tirionui uždavė Meisas Tairelis:

— Ar turi kovotoją, kuris gins tavo nekaltumą?

— Kovotoją jis turi, milorde. — Dorno princas Oberinas pakilo nuo stalo. — Neūžauga mane beveik įtikino.

Kilęs triukšmas visiems užgulė ausis. Tirionui ypač malonu buvo išvysti Sersėjos akyse staiga šmėstelėjusią abejonę. Šimtui auksinių apsiaustų teko dunksėti iečių galais į grindis, kad vėl nutildytų sosto menę. Per tą laiką lordas Taivinas Lanisteris atitoko.

— Tegul šis reikalas išsisprendžia rytoj, — griežtai ir lediniu balsu paskelbė jis. — Aš nusiplaunu rankas.

Šaltai ir piktai dėbtelėjęs į savo neūžaugą sūnų, jis išėjo iš menės pro karaliaus duris už Geležinio sosto, o jo brolis Kevanas nusekė iš paskos.

Vėliau, grįžęs į bokšto celę, Tirionas prisipylė taurę vyno ir nusiuntė Podriką Peiną atnešti sūrio, duonos ir alyvuogių. Mat abejojo, ar jo skrandis dabar priimtų bent kiek sunkesnį maistą. Manei, kad liksiu romus ir klusnus, tėve? — paklausė jis žvakių ant sienos metamų šešėlių. Aš pernelyg panašus į tave. Dabar, išplėšęs galią lemti gyvybę arba mirtį iš savo tėvo rankų ir perdavęs ją dievams, jis jautėsi keistai ramus. Jei tik dievų apskritai esama ir mes jiems bent kiek rūpime. Jei ne, tuomet mano likimas dorniečio rankose. Kad ir kas nutiktų, Tirionas jautė pasitenkinimą žinodamas, kad visiškai sugriovė lordo Taivino planus. Jei princas Oberinas laimėtų, ta pergalė įpliekstų dar didesnę neapykantą tarp Haigardeno ir Dorno; Meisas Tairelis matytų, kad vyras, suluošinęs jo sūnų, dabar padeda neūžaugai, vos nenunuodijusiam jo dukters, išvengti akivaizdaus teisingumo. O jei triumfuotų Kalnas, Doranas Martelis tikrai turėtų teisę reikalauti, kad jam būtų paaiškinta, kodėl jo brolis buvo pasiųstas myriop, o ne sulaukė Tiriono žadėto teisingumo? Galų gale Dornas tikriausiai karūnuotų Mirselą.

Žinant, kiek rūpesčių jis pridarys, Tirionui rodės, kad jo mirtis nebūtų beprasmė. Ar ateisi pasižiūrėti, kaip viskas baigsis, Šaja? Ar stovėsi ten su visais kitais ir žiūrėsi, kaip seras Ilinas kerta mano bjaurią galvą? Ar pasiilgsi savo milžino Lanisterio, kai jis bus miręs? Jis išmaukė vyną, švystelėjo šalin taurę ir linksmai uždainavo:

Tą vakarą seras Kevanas jo neaplankė. Jis tikriausiai buvo su lordu Taivinu ir mėgino nuraminti Tairelius. Ko gero, dėdę mačiau paskutinį kartą. Tirionas prisipylė antrą taurę vyno. Gaila, kad jis liepė nugnybti Simoną Sidabrabalsį, taip ir nesužinojęs visų šios dainos žodžių. Tiesą sakant, ta daina buvo visai nebloga. Ypač palyginti su tomis, kurios bus sudėtos apie jį. Nes aukso rankos visada šaltos, o moters rankos šiltos… — užtraukė Tirionas. Gal kitas strofas parašys jis pats? Jei tik gyvens toliau.

Keista, bet tą naktį Tirionas Lanisteris miegojo ilgai ir giliai. Pabudo švintant puikiai pailsėjęs ir labai išalkęs, tad pusryčiams pavalgė skrudintos duonos, kraujinės dešros, bandelių su obuoliais ir dvi porcijas virtų kiaušinių su svogūnais ir aštriais dornietiškais pipirais. Tada paprašė sargybinių leisti jam aplankyti savo kovotoją. Seras Adamas sutiko.

Princą Oberiną Tirionas rado gurkšnojantį raudonąjį vyną ir besivelkantį šarvus. Jam padėjo keturi jaunesnieji dorniečiai lordai.

— Labas rytas, milorde, — pasisveikino princas. — Gal nori taurės vyno?

— Ar gerai, kad geri prieš dvikovą?

— Prieš dvikovą visada išgeriu vyno.

— Dėl to vyno gali žūti. O dar blogiau, kad dėl to galiu žūti ir aš.

Princas Oberinas nusijuokė.

— Dievai gina nekaltuosius. Tikiuosi, tu nekaltas, ar ne?

— Tik dėl Džofrio nužudymo, — prisipažino Tirionas. — Tikiuosi, jog supranti, su kokiu vyru kovosi. Gregoris Kligeinas yra…

— …vyras iš stuomens ir iš liemens? Bent jau taip girdėjau šnekant.

— Jis beveik aštuonių pėdų ūgio, tikriausiai sveria apie trisdešimt stonų ir visas vienų raumenų. Jis kaunasi su dvirankiu kalaviju, bet valdo jį viena ranka. Kai kas turėjo progos įsitikinti, kad jis vienu užsimojimu perkerta priešininką išilgai. Jo šarvai tokie sunkūs, kad lieknesnis vyras neišlaikytų jų svorio, o juo labiau negalėtų su jais judėti.

Bet princui Oberinui tai nepadarė įspūdžio.

— Ir anksčiau esu nukovęs didelių vyrų. Svarbiausia — juos pargriauti. Kai pargriūva, galima sakyti, kad jie jau mirę. — Dornietis kalbėjo taip nerūpestingai ir taip pasitikėdamas savimi, kad Tirionas aprimo, bent jau kol princas nepasisuko ir nešūktelėjo: — Deimonai, ietį! — Seras Deimonas pamėtėjo ietį, ir Raudonoji Angis pagavo ją ore.

— Ketini stoti prieš Kalną ginkluotas… ietimi? — Tirionas vėl pasijuto nesmagiai. Mūšyje slenkantis miškas atkištų iečių buvo galinga jėga, bet dvikovoje su patyrusiu kalavijuočiu ietis buvo menkas ginklas.

— Mes, dorniečiai, labai mėgstame ietis. Be to, tai vienintelis būdas atremti toli siekiančius jo kirčius. Pažiūrėk, lorde Kipše, tik neliesk.

Ietis buvo uosinė, aštuonių pėdų ilgio, jos kotas glotnus, storas ir sunkus. Paskutinės dvi pėdos buvo išlietos iš plieno: plonas lapo pavidalo ieties galas tolydžio smailėjo ir baigėsi spyglio aštrumo smaigaliu. Jo kraštai atrodė tokie aštrūs, kad būtum galėjęs jais skustis. Kai Oberinas pasukiojo ieties kotą suspaudęs tarp delnų, antgalio kraštai tvykstelėjo juoda spalva. Aliejus? O gal — nuodai? Tirionas nusprendė, kad to jam geriau nežinoti.

— Tikiuosi, moki ja kautis, — abejodamas tarė jis.

— Patikėk, manimi nesiskųsi. O seras Gregoris gali turėti man priekaištų. Kad ir kokie stori jo krūtinės šarvai, ties sujungimais vis tiek yra plyšių. Vidinėje pažasties pusėje, prie kelio, prie alkūnių… Rasiu, kur jį pakutenti, pažadu. — Princas Oberinas padėjo ietį. — Sakoma, kad Lanisteriai skolingi nelieka. Kai šios kruvinos dienos baigsis, galbūt grįši su manimi į Saulės Ietį? Mano broliui Doranui būtų didelė garbė sutikti teisėtą Kasterlių Uolos įpėdinį… ypač jei jis kartu pasiimtų ir savo žavingą žmoną, Vinterfelo ledi.

Ar tas gyvatė mano, kad laikau Sansą atsargai kur nors paslėpęs kaip riešutą žiemai? Jei taip ir būtų buvę, Tirionas neketino atskleisti princui tiesos.

— Dabar, kai apie tai galvoju, kelionė į Dorną, rodos, galėtų būti tikrai maloni.

— Numatyk sau ilgesnę viešnagę. — Princas Oberinas išgėrė dar gurkšnelį vyno. — Judviem su Doranu reikia aptarti daug abiem rūpinčių dalykų. Pasikalbėti apie muziką, prekybą, istoriją, vyną, nykštuko grašį… apie paveldėjimo ir sosto įpėdinystės įstatymus. Neabejoju, kad dėdės patarimai labai pravers karalienei Mirselai, kurios laukia tikrai nelengvos dienos.

Jei Veirio paukštukai dabar klausėsi, Oberinas parūpino jų ausims puikiausio peno.

— Manau, ir aš išgerčiau taurę vyno, — nusprendė Tirionas.

Karalienei Mirselai? Pagunda būtų buvusi dar didesnė, jei jis iš tikrųjų būtų paslėpęs Sansą po savo apsiaustu. Jei ji pareikštų palaikanti Mirselą, o ne Tomeną, ar šiaurė paskui ją sektų? Tai, apie ką užsiminė Raudonoji Angis, buvo išdavystė. Ar Tirionas tikrai galėjo sukilti prieš Tomeną ir savo tėvą? Sersėja spjaudytų kraujais. Jau vien dėl to būtų verta tai padaryti.

— Ar prisimeni, ką tau pasakojau per pirmą mudviejų susitikimą, Kipše? — paklausė princas Oberinas, o tuo metu Pavainikis iš Dievų Malonės priklaupęs priešais rišo jam antblauzdžius. — Mudu su seserimi į Kasterlių Uolą buvome atkeliavę ne vien dėl gandų apie tave. Mes kai ko ieškojome. Tie ieškojimai atvedė mus į Žvaigždėkrytį, Arborą, Senmiestį, Skydo salas, Kreikholą ir pagaliau į Kasterlių Uolą… bet tikrasis mūsų kelionės tikslas buvo vedybos. Doranas buvo susižadėjęs su ledi Melarija iš Norvoso, tad buvo paliktas prižiūrėti Saulės Ieties. O mudu su seserimi dar neturėjome sau poros.

Elija labai jaudinosi. Ji buvo kaip tik tekamojo amžiaus, o kadangi skundėsi silpna sveikata, niekada negalėjo leistis į tolimas keliones. Man labiau patiko linksmintis traukiant per dantį sesers gerbėjus. Prisistatė ir mažasis lordas Tinginys, ir ginklanešys Čepsius, kurį aš praminiau Vaikščiojančiu Banginiu ar kažkaip panašiai. Vienintelis bent kiek tinkamesnis į vyrus buvo jaunasis Beiloras Haitaueris. Dailus jaunuolis ir mano sesuo jau buvo jį beįsimylinti, bet kartą jis netyčia mūsų draugijoje pagadino orą. Iš karto praminiau jį Beiloru Pirdžiumi, ir Elija nebegalėjo žiūrėti į jį nesijuokdama. Buvau negailestingas jaunuolis, kas nors turėjo nupjauti man niekšišką liežuvį.

Taip, pritariamai pagalvojo Tirionas. Beiloras Haitaueris dabar jau nebuvo jaunas, bet liko lordo Leitono įpėdiniu; turtingas, gražus ir puikios reputacijos riteris. Dabar žmonės jį vadino Beiloru Plačia Šypsena. Jei Elija būtų ištekėjusi už jo, o ne už Reigaro Targarieno, dabar tikriausiai tebegyventų Senmiestyje ir žiūrėtų, kaip auga jos vaikai. Tirionas liūdnai pasvarstė, kiek gyvybių nusinešė tas vienas oro pagadinimas.

— Galutinis mūsų kelionės tikslas buvo Lanisportas, — toliau pasakojo princas Oberinas, o tuo metu seras Aronas Korgilas padėjo jam apsivilkti paminkštintą tuniką ir ėmė varstyti raištelius ant nugaros. — Ar žinojai, kad tavo ir mano motinos buvo senos pažįstamos?

— Rodos, pamenu, kad vaikystėje jiedvi kartu gyveno dvare. Palaikė draugiją princesei Reilai?

— Taigi. Buvau tikras, kad šį planą slapta sudarė abi motinos. Ginklanešys Čepsius ir į jį panašūs, taip pat pulkai man parodytų spuoguotų mergelių tebuvo migdolai prieš tikrąją puotą, skirti apetitui sužadinti. Pagrindinis valgis turėjo būti patiektas Kasterlių Uoloje.

— Sersėja ir Džeimis.

— Koks tu nuovokus nykštukas. Žinoma, mudu su Elija buvome vyresni. Tavo broliui ir seseriai tuomet galėjo būti aštuoneri ar devyneri. Ir vis dėlto penkerių ar šešerių metų skirtumas atrodė menkas. Be to, mūsų laive buvo tuščia, labai prabangiai įrengta kajutė, aiškiai skirta kilmingiems keleiviams. Tarsi iš anksto buvo numatyta, kad į Saulės Ietį parplukdysime naują žmogų. Galbūt jauną pažą. Arba kompanionę Elijai. Tavo ledi motina ketino pripiršti Džeimį mano seseriai arba mane Sersėjai. O gal ir abu.

— Gal ir taip, — įsiterpė Tirionas, — bet mano tėvas…

— …valdė Septynias Karalystes, bet namuose buvo valdomas žmonos, ar bent jau taip visuomet sakydavo mano motina. — Princas Oberinas pakėlė rankas, kad lordas Dagosas Menvudis ir Pavainikis iš Dievų Malonės per galvą galėtų apvilkti šarvažiedžius marškinius. — Senmiestyje sužinojome, kad tavo motina mirė ir kad jai gimė bjaurus kūdikis. Tiesą sakant, galėjome apsisukti ir grįžti, bet mano motina nusprendė plaukti toliau. Kaip buvome sutikti Kasterlių Uoloje, tau jau pasakojau.

Bet nutylėjau, kad mano motina palaukė, kiek buvo reikalinga, o tada užsiminė tavo tėvui apie mūsų viešnagės tikslą. Po daugelio metų, gulėdama mirties patale, ji man pasakė, kad jos siūlymą lordas Taivinas šiurkščiai atmetė. Jis mano motinai pareiškė, girdi, jo duktė skirta princui Reigarui. O kai ji užsiminė, kad Džeimis galėtų vesti Eliją, vietoj Džeimio jis pasiūlė tave.

— Ir tą siūlymą ji suprato kaip įžeidimą.

— Tai ir buvo įžeidimas. Tikriausiai ir pats tai supranti?

— Ak taip, žinoma. — Visada taip, pagalvojo Tirionas, viskas priklauso nuo mūsų motinų ir tėvų, kaip anksčiau priklausė nuo jų motinų ir tėvų. Mes esame tik marionetės, tampomos už virvelių tų, kurie gimė anksčiau už mus, o vieną gražią dieną mūsų virvelės atiteks mūsų vaikams ir tuomet tampomi vietoj mūsų šokinės jie. — Bet princas Reigaras vedė Eliją iš Dorno, o ne Sersėją Lanister iš Kasterlių Uolos. Tad tavo motina, rodos, šį mūšį laimėjo.

— Ji taip manė, — linktelėjo princas Oberinas, — bet tavo tėvas ne iš tų, kurie pamiršta tokius įžeidimus. Kadaise jis jau pamokė lordą ir ledi Tarbekus ir Reinus iš Kastamero. O Karaliaus Uoste jis davė gerą pamoką ir mano seseriai. Šalmą, Dagosai. — Menvudis padavė šalmą; aukštą auksinį šalmą su variniu disku ant viršaus, simbolizuojančiu Dorno saulę. Tirionas atkreipė dėmesį, kad antveidis nuimtas. — Elija ir jos vaikai ilgai laukė teisingumo. — Princas Oberinas užsimovė minkštas raudonos odos pirštines ir vėl paėmė į rankas ietį. — Ir šiandien jie to teisingumo sulauks.

Dvikovai buvo skirtas išorinis kiemas. Tirionui teko šokinėti ir bėgti tekinam, kad suspėtų su sparčiai žingsniuojančiu princu Oberinu. Gyvatė nekantrauja, dingtelėjo jam. Tikėkimės, kad jis nusiteikęs keršyti. Diena išaušo apniukusi ir vėjuota. Saulė mėgino skverbtis pro debesis, bet Tirionas negalėjo pasakyti, nei kas laimės kovą danguje, nei kaip baigsis dvikova, nuo kurios priklausė jo gyvybė.

Rodės, bent tūkstantis žmonių susirinko pasižiūrėti, ar jis gyvens, ar mirs. Jie grūdosi perėjimuose ant sienų ir badėsi alkūnėmis ant pilies priestatų ir bokštų laiptų. Jie žiūrėjo susirinkę prie arklidžių, žvelgė pro langus ir nuo tiltų, iš balkonų ir nuo stogų. O kiemas buvo sausakimšas: žmonių čia prisirinko tiek, jog auksiniams apsiaustams ir karaliaus sargybos riteriams teko stumdyti juos į pakraščius, kad liktų vietos kovotojams. Vieni žiūrovai atsitempė krėslus ir ketino įsitaisyti patogiau, kiti sėdėjo tiesiog užsiropštę ant statinių. Dvikovą reikėjo surengti Drakonų Duobėje, pagalvojo Tirionas. Tada būtume iš kiekvieno smalsuolio paėmę po grašį ir apmokėję už Džofrio vestuves ir laidotuves. Kai kurie žiūrovai net buvo užsikėlę ant pečių mažus vaikus, kad šie geriau matytų. Išvydę Tirioną, visi ėmė šaukti ir badyti jį pirštais.

Šalia sero Gregorio Sersėja atrodė kaip mergaitė. Su šarvais Kalnas atrodė didesnis už bet kokį kitą vyrą. Po ilgu geltonu viršutiniu apsiaustu, ant kurio buvo matyti Kligeinų ženklas — trys juodi šunys, ir šarviniais marškiniais jis buvo užsisegęs sunkų antkrūtinį iš tamsiai pilko plieno, kovose jau įduobtą ir subraižytą. Po juo buvo kietinta oda ir minkštas sluoksnis. Didelis šalmas plokščiu viršumi buvo pritvirtintas prie kaklo šarvo, ties burna ir nosimi juodavo skylės kvėpuoti, taip pat siauras plyšys akims. Ant šalmo viršaus puikavosi akmeninis kumštis.

Net jei seras Gregoris nuo žaizdų buvo apsilpęs, iš kito kiemo krašto Tirionas to nematė. Taip stovėdamas jis atrodo, lyg būtų iškaltas iš uolos. Didįjį kalaviją, kurio plieninė geležtė buvo šešių pėdų ir su įbrėžimais, Kligeinas buvo įrėmęs į žemę priešais save. Stambiomis, vėžlio kiautu puoštomis šarvuotomis plieninėmis pirštinėmis apmautomis rankomis seras Gregoris spaudė abi dvipusio kalavijo rankenas. Jį pamačiusi išblyško net princo Oberino meilužė.

— Ketini su juo kautis? — pašnibždomis paklausė jo Elarija Send.

— Ketinu jį nužudyti, — atsainiai atsakė jos meilužis.

Dabar, prieš prasidedant dvikovai, ir Tirioną apniko abejonės. Pakėlęs akis į princą Oberiną jis pasigailėjo, kad jo negina Bronas… o dar geriau — Džeimis. Raudonoji Angis buvo lengvai šarvuotas; užsisegęs antblauzdžius, dilbių, kaklo, pečių šarvus ir plienines kelnių kilpines. O šiaip Oberinas vilkėjo lanksčios odos ir plevenančio šilko drabužius. Ant šarvinių marškinių jis dėvėjo tviskančius vario žvynus, bet nei šarviniai marškiniai, nei žvynai nė iš tolo nesaugojo jo taip, kaip Gregorį saugojo sunkūs šarvai. Be antveidžio princo šalmas iš esmės buvo tik pusšalmis be nosies apsaugos. Apskritas plieninis jo skydas buvo stropiai nublizgintas ir ant jo buvo matyti raudono, geltono, balto aukso ir vario saulės ir ieties įlaja.

Šokinėk aplink jį, kol taip nuvargs, kad nepakels rankų, o tada jį pargriauk. Raudonosios Angies ketinimai, rodos, buvo panašūs į Brono. Bet samdomas kalavijuotis nesuvokė tokios taktikos keliamų pavojų. Po septyniais pragarais, tikiuosi, žinai, ką darai, gyvate.

Pakyla buvo pastatyta šalia Rankos bokšto, pusiaukelėje tarp abiejų kovotojų. Ant jos buvo įsitaisę lordas Taivinas ir jo brolis, seras Kevanas. Karaliaus Tomeno niekur nebuvo matyti; Tirionas jautėsi dėkingas bent jau už tai.

Lordas Taivinas žvilgtelėjo į savo neūžaugą sūnų ir pakėlė ranką. Keliolika šauklių ėmė pūsti trimitus, kad nutildytų minią. Aukštasis septonas su didele krištoline karūna ant galvos iššlepsėjo į priekį ir ėmė melstis prašydamas, kad Tėvas Danguje padėtų jiems priimti sprendimą ir kad Karžygys suteiktų jėgų to vyro rankai, kurio pusėje yra teisingumas. Teisingumas mano pusėje! — vos nesuriko Tirionas, bet žmonės iš jo būtų tik pasijuokę, o patyčių jam jau buvo iki kaklo.

Seras Osmundas Ketlblekas atnešė Kligeinui skydą — didžiulį sunkų ąžuolinį skydą su juodais geležies apkaustais. Kai Kalnas užkišo kairę ranką už laikančiųjų juostų, Tirionas pamatė, kad Kligeino šunys ant skydo užtepti dažais. Šiandien rytą seras Gregoris kovėsi su nupiešta septynkampe žvaigžde, kurią Siaurąją jūrą perplaukę ir Pirmųjų Žmonių bei jų dievų pavergti atkeliavę andalai atnešė į Vesterosą. Labai dievobaiminga iš tavo pusės, Sersėja, bet nemanau, kad dievams tai padarys įspūdį.

Kovotojus skyrė penkiasdešimt jardų. Princas Oberinas greitai žengė į priekį, o seras Gregoris artinosi lėčiau, bet ir grėsmingiau. Jam žengiant žemė nedreba, tarė sau Tirionas. Tai tik mano širdis daužosi. Kai vyrus skyrė dešimt jardų, Raudonoji Angis sustojo ir šūktelėjo:

— Ar jie tau pasakė, kas esu?!

Pro burnos plyšį seras Gregoris burbtelėjo:

— Kažkoks numirėlis.

Ir nepermaldaujamai žengė artyn.

Dornietis išsisuko pasitraukęs į šoną.

— Aš — Oberinas Martelis, Dorno princas, — prisistatė jis, o tuo metu Kalnas pasisuko, kad matytų priešininką. — Princesė Elija buvo mano sesuo.

— Kas tokia? — paklausė Gregoris Kligeinas.

Oberinas dūrė ilga ietimi, bet seras Gregoris prisidengė nuo jos smaigalio skydu, nustūmė jį ir, švytruodamas kalaviju, puolė princą. Dornietis vėl išsilenkė priešininko nenukentėjęs. Ir vėl dūrė ietimi. Kligeinas kirto per ją kalaviju, bet Martelis laiku ginklą patraukė ir dūrė vėl. Tarkštelėjo plienas, ieties antgalis nuslydo Kalno krūtine ir, perdūręs apsiaustą, ant krūtinės šarvo paliko ilgą ryškų įbrėžimą.

— Elija Martel, Dorno princesė, — sušnypštė Raudonoji Angis. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Tu nužudei jos vaikus.

Seras Gregoris grėsmingai suniurnėjo. Nerangiai iškėlė kalaviją ir puolė juo mosuodamas, taikydamasis dorniečiui į galvą. Princas Oberinas puolimo lengvai išvengė.

— Tu ją išniekinai. Užmušei. Tu nužudei jos vaikus.

— Atėjai plepėti ar kautis?

— Atėjau išgirsti tavo prisipažinimo.

Raudonoji Angis mitriai dūrė Kalnui į pilvą, bet jo nesužeidė. Gregoris kirto kalaviju, bet nepataikė. Ilgoji ietis vėl šmėstelėjo virš jo ginklo. Lyg gyvatės liežuvis ji durdavo ir vėl atsitraukdavo, rodės, bakstelės žemai, o bakstelėdavo aukštai, taikėsi į paslėpsnius, skydą, akis. Kalnas bent jau lengvas taikinys, dingtelėjo Tirionui. Princui Oberinui pataikyti į priešininką nebuvo sunku, bet ietis nė karto neperdūrė storų sero Gregorio šarvų. Dornietis visą laiką judėjo ratu durstydamas ietimi ir vėl traukdamasis, versdamas sunkųjį riterį nuolat suktis. Kligeinas jį sunkiai mato. Plyšys akims Kalno šalme buvo siauras ir labai ribojo jo regos lauką. Oberinas puikiai tuo naudojosi, taip pat nepamiršo, kad turi ilgą ietį ir yra vikresnis.

Rodės, labai ilgai kova taip ir vyko. Jiedu trypė po kiemą pirmyn atgal, suko ratus, seras Gregoris kapojo orą, Oberinas bakstelėdavo ietimi tai ranką, tai koją, o du kartus — smilkinį. Dideliam mediniam Gregorio skydui taip pat teko nemažai dūrių, kol pagaliau iš po žvaigždės vėl išlindo šuns galva, o kitose vietose buvo matyti plikas ąžuolas. Retkarčiais Kligeinas dusliai suniurnėdavo, vieną kartą Tirionas nugirdo jį keikiantis, bet šiaip kovėsi niūriai tylėdamas.

Bet Oberinas Martelis neužčiaupė burnos.

— Tu ją išniekinai! — šūktelėjo jis, darydamas klaidinantį judesį. — Užmušei, — pridūrė, išsisukdamas nuo šoninio Gregorio kirčio didžiuoju kalaviju. — Nužudei jos vaikus, — tarė, besdamas ieties smaigalį milžinui į gerklę, bet šis džergždamas nuslydo kaklo šarvais.

— Oberinas su juo žaidžia, — pasakė Elarija Send.

Kvailas žaidimas, pagalvojo Tirionas.

— Kalnas per daug didelis būti kieno nors žaislu.

Kieme susirinkusi minia žiūrovų palengva slinko arčiau kovotojų, colis po colio artinosi norėdami geriau viską matyti. Karaliaus sargybos vyrai mėgino juos sulaikyti ryžtingai stumdami atgal dideliais baltais skydais, bet smalsuolių buvo šimtai, o vyrų baltais šarvais — tik šeši.

— Tu ją išniekinai. — Princas Oberinas atmušė galingą smūgį ieties smaigaliu. — Užmušei. — Jis dūrė Kligeinui į akis taip staiga, kad milžinas krūptelėjęs loštelėjo. — Nužudei jos vaikus. — Ietis nėrė į šoną ir žemyn, vėl nubraukdama Kalno krūtinės šarvą. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Nužudei jos vaikus. — Ietis buvo dviem pėdomis ilgesnė už sero Gregorio kalaviją ir to Dorno princui visiškai pakako saugiam atstumui išlaikyti. Kai tik Oberinas durdavo, milžinas mėgindavo kalaviju nukirsti ieties kotą su antgaliu, bet taip pat jam būtų sekęsi nukapoti musei sparnus. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Nužudei jos vaikus. — Gregoris pabandė pulti visa jėga, bet Oberinas šoko į šalį ir vėl užėjo priešininkui už nugaros. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Nužudei jos vaikus.

— Nutilk. — Seras Gregoris, rodės, juda šiek tiek lėčiau, o jo didysis kalavijas nekyla taip aukštai, kaip dvikovos pradžioje. — Užčiaupk savo prakeiktą burną.

— Tu ją išniekinai, — pakartojo princas, traukdamasis į dešinę.

— Gana! — Seras Gregoris žengė du plačius žingsnius ir jo kalavijas pakibo princui Oberinui virš galvos, bet dornietis ir vėl spėjo pasitraukti.

— Užmušei, — pridūrė jis.

— UŽSIČIAUPK! — Gregoris kirto iš visų jėgų taikydamasis į ieties smaigalį, šios kotas trenkėsi Oberinui į dešinę krūtį, o plieninis smaigalys siaubingai džergždamas nuslydo į šoną. Staiga Kalnas atsidūrė tokiu atstumu nuo priešininko, kad galėjo kirsti kalaviju ir milžiniško ginklo plienas blykstelėjo. Minia sukliko. Oberinas išvengė pirmo kirčio, paleido iš rankos ietį, kuri dabar, serui Gregoriui priartėjus, negalėjo duoti jokios naudos. Antrą kirtį dornietis atrėmė skydu. Plienas sutiko plieną, nuaidėjo kurtinantis žvangesys ir Raudonoji Angis buvo priverstas svirduliuodamas trauktis. Seras Gregoris baubdamas jį persekiojo. Žodžių jis netaria, tik riaumoja kaip žvėris, pagalvojo Tirionas. Oberino traukimasis virto beatodairišku bėgimu ir jam tik per kelis colius pavyko aplenkti kalavijo geležtės smaigalį — kalavijo, nutaikyto jam į krūtinę, rankas ir galvą.

Jam už nugaros dunksojo arklidės. Smalsuoliai klykdami stumdėsi ir skubėjo trauktis Oberinui iš kelio. Vienas atsimušė princui į nugarą. Seras Gregoris, užsimojęs iš visų jėgų, kirto. Raudonoji Angis pritūpė ir nusirito į šalį. Vargšas arklininkas jam už nugaros nebuvo toks mitrus. Pakėlęs ranką jis prisidengė veidą ir Gregorio kalavijas nusileido tarp alkūnės ir peties.

— Užsičiaupk! — arklininkui surikus sukriokė Kalnas, užsimojo šoniniam kirčiui ir viršutinė vaikino galvos dalis nuskriejo per kiemą taškydama kraują ir smegenis. Šimtai žiūrovų, rodės, staiga numojo ranka į tai, ar Tirionas Lanisteris kaltas, ar nekaltas, ir ėmė beatodairiškai stumdytis mėgindami kuo greičiau dingti iš kiemo.

Bet Raudonoji Dorno Angis atsistojo ir vėl pasiėmė ietį.

— Elija! — šūktelėjo jis serui Gregoriui. — Tu ją išniekinai. Užmušei. Nužudei jos vaikus. O dabar ištark jos vardą.

Kalnas atsisuko. Su visu šalmu, skydu, kalaviju ir apsiaustu; nuo galvos iki kojų jis buvo apsitaškęs dabar jau sukrešėjusiu krauju.

— Per daug plepi, — sududeno jis. — Man jau galvą skauda.

— Vis tiek išgirsiu tave tariant jos vardą. Ji buvo Elija iš Dorno.

Kalnas niekinamai prunkštelėjo ir vėl užsimojo, bet… tą akimirką, nuo pat ryto slėpusis, iš už žemų debesų išlindo saulė.

Dorno saulė, tarė sau Tirionas, tačiau Gregoris Kligeinas pirmas pajudėjo norėdamas išeiti iš jos nutvieksto ploto. Tai niūrus ir žiaurus vyras, bet kovotojo instinktą turi.

Raudonoji Angis prisimerkęs susigūžė ir vėl dūrė ietimi. Seras Gregoris kirto per ją kalaviju, tačiau tai tebuvo princo Oberino klaidinantis judesys. Praradęs pusiausvyrą, Kalnas žingtelėjo į priekį.

Princas Oberinas pakėlė įduobtą metalinį skydą. Akinamas saulės spindulys, atsimušęs į nublizgintą auksą ir varį, atšoko tiesiai į siaurą priešo šalmo plyšį akims. Apakintas saulės, Kligeinas pakėlė savo skydą prisidengti nuo šviesos. Princo Oberino ietis švystelėjo tarsi žaibas, rado plyšį storuose šarvuose tarp pažasties ir rankos. Jos smaigalys pradūrė šarvinius marškinius ir pakietintą odą. Kai dornietis pasuko ietį ir ją ištraukė, Gregoris dusliai sudejavo.

— „Elija.“ Sakyk! „Elija iš Dorno!“ — Jis judėjo ratu, taikydamasis antram ieties dūriui. — Sakyk!

Tirionas kalbėjo savo maldą. Griūk ir mirk, tokie buvo jos žodžiai. Po galais, griūk ir mirk! Kalnui iš pažasties sruvo jau ne arklininko, o savas kraujas, o po krūtinės šarvu jo turėjo tekėti dar daugiau. Kai jis pamėgino žengti į priekį, jam sulinko vienos kojos kelis. Tirionui dingtelėjo, kad Gregoris palengva griūva.

Princas Oberinas tebesuko aplink jį ratus.

— ELIJA IŠ DORNO! — šaukė jis.

Seras Gregoris ėmė suktis, bet per lėtai ir per vėlai. Šį kartą, perėjusi per marškinių žiedus ir odą, ietis pervėrė pakinklį tarp antblauzdžio ir šlaunies šarvo. Kalnas susvyravo, atsitraukė ir kniūbsčias griuvo ant žemės. Didžiulis kalavijas iškrito jam iš rankos ir nuslydo per smėlį. Palengva jis nerangiai apsivertė aukštielninkas.

Dornietis nusviedė savo sugadintą skydą, abiem rankomis čiupo ietį ir nusigręžė ketindamas eiti sau. Jam už nugaros tysantis Kalnas sudejavo ir pasirėmęs alkūne pasikėlė. Oberinas atsisuko greitai kaip katė ir tekinas puolė gulintį priešą. „EEELIIIJAAA!“ — suriko jis smeigdamas ietį į tysantį kūną ir visu svoriu ją užguldamas. Uosinio ieties koto triokštelėjimas buvo beveik toks pat malonus ausiai kaip ir Sersėjos įsiūčio šūksnis, ir princas Oberinas akimirkai tarsi įgavo sparnus. Gyvatė pakilo virš Kalno. Kligeinui iš pilvo kyšojo keturių pėdų ilgio nulūžęs ietigalis, o princas Oberinas nusirito į šalį, atsistojo ir nusipurtė dulkes. Jis numetė nulūžusį ieties kotą ir pasiėmė didįjį priešininko kalaviją.

— Jei mirsi neištaręs jos vardo, sere, vaikysiuos tave po visus septynis pragarus, — pagrasino jis.

Seras Gregoris pamėgino atsikelti. Nulūžusi ietis kiaurai perdūrė jam vidurius ir prismeigė prie žemės. Dejuodamas jis abiem rankomis įsikibo koto, bet ištraukti jo negalėjo. Jam po nugara nenumaldomai plito raudona bala.

— Šią akimirką jaučiuosi nekaltesnis, — pasakė Tirionas šalia sėdinčiai Elarijai Send.

Princas Oberinas priėjo arčiau.

— Ištark tą vardą!

Jis koja primynė Kalnui krūtinę ir abiem rankomis užsimojo kalaviju. Galbūt jis ketino nukirsti Gregoriui galvą, gal suvaryti ginklo geležtę pro šalmo plyšį akims, bet Tirionas niekada to nesužinojo.

Kligeinas staiga kilstelėjo ranką ir čiupo dorniečiui už blauzdos. Raudonoji Angis kirto kalaviju iš visų jėgų, tačiau buvo netekęs pusiausvyros ir ašmenys nepadarė jokios žalos, tik paliko dar vieną įdubą Kalno dilbio šarve. Netrukus abu kovotojai kalaviją pamiršo, mat Gregoris stipriau suspaudė dorniečiui blauzdą, pasuko ją ir užsivertė princą sau ant krūtinės. Jiedu ėmėsi dulkėse ir kraujyje, nulaužta ietis krypčiojo tai į vieną pusę, tai į kitą. Tirionas su siaubu pamatė, kad Kalnas viena savo milžiniška ranka apsivijęs princą ir prispaudęs sau prie krūtinės nelyginant meilužį.

— Elija iš Dorno, — visi jie išgirdo sakant serą Gregorį, kai priešininkai buvo taip arti vienas kito, kad būtų galėję bučiuotis. Žemas jo balsas aidėjo plieniniame šalme. — Nudėjau jos inkščiančius šunyčius. — Laisva ranka jis tėškė Oberinui į veidą, neapsaugotą jokio šarvo, sugrūsdamas plienu padengtus pirštus jam į akis. — Tada ją išniekinau. — Kligeinas kumščiu trenkė dorniečiui į burną išbarškindamas dantis. — Tada suknežinau jai sumautą galvą. Štai taip…

Kai jis atitraukė didžiulį savo kumštį, kraujas ant šarvinės pirštinės, rodės, garavo šaltame ankstaus rytmečio ore. Pasigirdo šlykštus traškesys. Apimta siaubo Elarija šūktelėjo, o Tiriono skrandyje sukilo pusryčiai. Jis parklupo ir išvėmė šoninę, dešrelę, bandeles su obuoliais ir dvi porcijas kiaušinienės su svogūnais ir aštriais dornietiškais pipirais.

Jį pasmerkiančių žodžių iš tėvo lūpų jis taip ir neišgirdo. Gal tų žodžių nė nereikėjo. Atidaviau savo gyvenimą į Raudonosios Angies rankas, o jis tą gyvenimą pražudė. Paskui, per vėlai prisiminęs, kad gyvatės rankų neturi, Tirionas ėmė isteriškai juoktis.

Jis jau buvo įveikęs pusę vingiuotų laiptų, tik staiga susivokė, kad auksiniai apsiaustai veda jį kitur, ne į bokšto celę.

— Turiu būti nuvestas į juodąsias celes, — tarė jis.

Sargyba nesivargino jam atsakyti. Kam aušinti burną kalbant su numirėliu?