Kardų audra

Sansa

Į priekinį denį vedančios kopėčios buvo stačios ir pilnos rakščių, tad Sansa pasirėmė į ištiestą Lotoro Bruno ranką. Seras Lotoras, truputį pamąsčiusi prisiminė ji; šis vyras buvo įšventintas į riterius už narsą Juodųjų Vandenų mūšyje. Ir vis dėlto joks tikras riteris nebūtų mūvėjęs tokių išteptų, dėmėtų, rudų kelnių, avėjęs tokių nutrintų batų ir vilkėjęs sutrūkinėjusios, lietaus nudrengtos odinukės. Stambus, apvalaus veido vyras kadaise sulaužyta nosimi ir susivėlusių žilų plaukų kaltūnu, Brunas kalbėdavo retai. Bet jis stipresnis, nei atrodo. Taip Sansa pagalvojo pamačiusi, kaip lengvai Brunas ją pakėlė, — tarsi ji būtų buvusi plunksnelė.

Už Juodojo Karaliaus Iečių žiedo plytėjo plikas ir akmenuotas krantas, — vėjų nugairintas, be medžių, nesvetingas. Ir vis tiek gera buvo jį matyti. Labai ilgai jie smarkiai plušo, kol vėl ėmė plaukti reikiamu kursu. Paskutinė audra nubloškė juos labai toli ir žemės apskritai nebuvo matyti, o didžiulės bangos taip talžė galeros šonus, jog Sansa neabejojo, kad jie nuskęs. Ji girdėjo senąjį Osvelį sakant, kad du vyrai buvo nuplauti nuo denio ir iškrito per bortą, o trečias tėškėsi nuo stiebo ir nusisuko sprandą.

Ji pati beveik nedrįso kelti kojos į denį. Ankšta jos kajutė buvo drėgna ir šalta, bet didžiąją kelionės dalį Sansa vis tiek sirgo… baime, karščiavimu, jūros liga. Viską, ką suvalgydavo, išvemdavo ir sunkiai užmigdavo. Užsimerkus prieš akis iškildavo Džofris, draskantis savo apykaklę, nagais raižantis kaklo odą, mirštantis su pyrago trupiniais ant lūpų ir vyno dėmėmis ant liemenės. O įtemptais lynais grojantis vėjas priminė jai tą siaubingą cypimą, kai Džofris iš paskutiniųjų mėgino įkvėpti. Kartais Sansa sapnuodavo ir Tirioną.

— Jis nieko nepadarė, — kartą ji pasakė Mažajam Pirštui, kai šis atėjo į kajutę pasižiūrėti, ar ji jaučiasi geriau.

— Tiesa, Džofrio jis nenužudė, bet neūžaugos rankos toli gražu nėra švarios. Ar žinojai, kad prieš tave jis turėjo žmoną?

— Jis man sakė.

— O ar pasakojo, kad, kai ta žmona jam nusibodo, padovanojo ją savo tėvo sargybiniams? Ilgainiui Tirionas taip pat galėjo pasielgti ir su tavimi. Dėl Kipšo ašarų geriau neliek, miledi.

Vėjas sūriais pirštais braukė jai per plaukus ir Sansa suvirpėjo. Net taip arti kranto laivui supantis jos skrandis buvo neramus. Jai labai reikėjo išsimaudyti ir persirengti. Tikriausiai atrodau mirtinai nuvargusi ir dvokiu vėmalais.

Lordas Petiras priėjo prie jos kaip visuomet puikiai nusiteikęs.

— Labas rytas. Druskos prisotintas oras tikrai gaivus, ar ne? Jis man visuomet sužadina apetitą. — Jis užjaučiamai uždėjo ranką Sansai ant pečių. — Kaip jautiesi? Atrodai tokia išblyškusi…

— Mano skrandis streikuoja. Tai jūros liga.

— Gurkšnelis vyno tau padėtų. Kai tik išlipsime į krantą, pasirūpinsime, kad gautum taurę vyno. — Petiras mostelėjo į seną titnago bokštą, dunksantį šviesiai pilko dangaus fone, o į uolas, ant kurių jis stovėjo, dužo didžiulės bangos. — Audringa, tiesa? Bijau, kad prisišvartuoti niekur nepavyks. Krantą pasieksime valtimi.

— Čia? — Sansa nenorėjo lipti į krantą čia. Ji buvo girdėjusi, kad Pirštai — niūri vieta, o nedidelis bokštas atrodė nuošalus ir visų užmirštas. — Ar negalėčiau likti laive, kol pasieksime Baltąjį Uostą?

— Iš čia „Karalius“ plauks į rytus, į Bravosą. Be mūsų.

— Bet, milorde, tu sakei… sakei, kad plaukiame namo.

— Čia ir yra namai, kad ir kokie kuklūs. Mano protėvių namai. Bijau, kad šie namai neturi pavadinimo. Tikriausiai sutiksi, kad įtakingo lordo rezidencijai reikia pavadinimo? Vinterfelas, Lizdas, Riveranas — tai pilys. Dabar aš Harenholo lordas, ir tai skamba išdidžiai, o kas buvau anksčiau? Avių spirų lordas ir Nuobodulio tvirtovės šeimininkas? Kažko man trūko. — Petiras nekaltai pažvelgė į Sansą pilkai žalsvomis akimis. — Atrodai priblokšta. Negi manei, kad keliaujame į Vinterfelą, mieloji? Vinterfelas užimtas, sudegintas ir apiplėštas. Visi, kuriuos pažinojai ir mylėjai, mirę. O tie šiauriečiai, kurie atsilaikė prieš geležinius, kariauja tarpusavyje. Net Siena puolama. Vinterfelas buvo tavo vaikystės namai, Sansa, bet tu jau ne vaikas. Esi suaugusi moteris ir tau reikia savų namų.

— Bet ne čia, — nusiminusi tarė Sansa. — Čia viskas atrodo taip…

— …menka, atšiauru ir nyku? Tikrai taip ir dar blogiau. Pirštai — nuostabi vieta, jei esi akmuo. Tačiau nesibaimink, neliksime čia ilgiau nei dvi savaites. Tikiuosi, kad tavo teta jau joja mūsų pasitikti. — Jis nusišypsojo. — Mudu su ledi Lisa susituoksime.

— Susituoksite? — priblokšta paklausė Sansa. — Tu su mano teta?

— Harenholo lordas ir Lizdo ledi.

Sakei, kad mylėjai mano motiną. Bet ledi Ketlina, žinoma, buvo mirusi, tad net jei slapta mylėjo Petirą ir atidavė jam savo nekaltybę, dabar tai nebuvo svarbu.

— Tu tokia tyli, miledi… — tarė Petiras. — Neabejojau, kad palinkėsi man laimės. Retai nutinka, kad vaikinas, gimęs akmenų ir avių spirų įpėdiniu, vestų Hosterio Tulio dukterį ir Jono Arino našlę.

— Aš… melsiuosi, kad ilgai drauge gyventumėte, susilauktumėte daug vaikų ir būtumėte labai laimingi.

Motinos sesers Sansa nebuvo mačiusi jau daugybę metų. Žinoma, ji man bus maloni dėl mano motinos. Ji — mano kraujo. O Arino Slėnis gražus, visose dainose taip sakoma. Gal ir nebus taip siaubinga laikinai čia apsistoti.

Lotoras ir senasis Osvelis irkline valtimi nuplukdė juodu prie kranto. Sansa susigūžė valties priekyje po apsiaustu, pasikėlusi gobtuvą nuo vėjo ir svarstydama, kas jos laukia. Iš bokšto jų pasitikti išėjo tarnai; liesa sena moteris ir kita, putli ir vidutinio amžiaus, du nukaršę žilaplaukiai vyrai ir dvejų ar trejų metų mergaitė su miežiu ant akies. Pažinę lordą Petirą jie atsiklaupė ant uolų.

— Mano šeimyna, — tarė jis. — Vaiko nepažįstu. Matyt, dar viena Kelos mergaitė. Ji pagimdo po vaiką kas keleri metai.

Du seni vyrai iki šlaunų įsibrido į vandenį iškelti iš valties Sansos, kad ji nesušlaptų sijonų. Osvelis ir Lotoras taškydami vandenį patys nubrido į krantą, jų pavyzdžiu pasekė ir Mažasis Pirštas. Senai moteriai jis pabučiavo į skruostą, o jaunesniajai plačiai nusišypsojo.

— Kas šitos mergaitės tėvas, Kela?

Rubuilė nusijuokė.

— Negaliu tiksliai pasakyti, milorde. Aš ne iš tų, kuri atsako prašantiems.

— Neabejoju, kad visi vyrukai aplinkui už tai dėkingi.

— Malonu, kad grįžai, milorde, — tarė vienas iš senių. Jis atrodė taip, tarsi būtų sulaukęs bent aštuoniasdešimties, tačiau vilkėjo kniedžių prisegiotą jūrininko švarką, juosėjo ilgąjį kalaviją prie šono. — Kiek laiko praleisite rezidencijoje?

— Kuo trumpiau, Brajanai, nebijok. Kaip manai, ar dabar bokšte įmanoma gyventi?

— Jei būtume žinoję, kad atvyksti, būtume ant grindų pakloję šviežių nendrių, milorde, — pasakė senė. — Židinyje kūrenasi mėšlas.

— Niekas taip neprimena namų, kaip degančio mėšlo kvapas. — Petiras atsisuko į Sansą. — Grisela buvo mano žindyvė, bet dabar rūpinasi pilimi. Umfredas — mano pilies valdytojas, o Brajanas… Ar, kai paskutinį kartą čia buvau, nepakėliau tavęs į sargybos kapitonus?

— Pakėlei, milorde. Taip pat sakei, kad atgabensi daugiau vyrų, bet taip jų ir neatvežei. Sargybą einu tik aš ir mano šunys.

— Ir neabejoju, kad puikiai susitvarkote. Aiškiai matau, jog niekas nenušvilpė nei mano akmenų, nei avių spirų. — Petiras mostelėjo į rubuilę moterį. — Didžiulėmis mano bandomis rūpinasi Kela. Kiek dabar turiu avių, Kela?

Jai teko truputį pasukti galvą.

— Tris ir dvidešimt, milorde. Buvo devynios ir dvidešimt, bet vieną sudraskė Brajano šunys, o dar kelias papjovėme ir susūdėme jų mėsą.

— Ak, šalta sūdyta aviena. Rodos, tikrai grįžau namo. Kai pusryčiams pavalgysiu kirų kiaušinių ir jūros dumblių sriubos, tikrai tuo patikėsiu.

— Jei tik nori, milorde, — pasakė senoji Grisela.

Lordas Petiras suraukė antakius.

— Eime, pažiūrėsime, ar mano menė tokia niūri, kokią ją prisimenu.

Jis nusivedė juos pakrante per slidžius nuo pūvančių dumblių akmenis. Titnago bokšto papėdėje ganėsi kelios avys rupšnodamos skurdžią žolę, augančią tarp avių aptvaro ir arklidės nendrėmis dengtu stogu. Sansa turėjo eiti labai atsargiai; mat visur buvo pilna avių spirų.

Viduje bokštas atrodė dar mažesnis. Atviri akmeniniai laiptai vingiavo aplink vidinę sieną nuo požemio iki stogo. Kiekviename aukšte buvo vos po vieną kambarį. Tarnai gyveno ir miegojo virtuvėje, pirmame aukšte kartu su didžiuliu rudmargiu mastifu ir keliais aviganiais šunimis. Virš virtuvės buvo kukli menė, o dar aukščiau — miegamasis. Langų nebuvo, tik šaudymo angos, vienodu atstumu viena nuo kitos iškirstos palei vingiuojančius laiptus išorinėje sienoje. Virš židinio kabojo sulūžęs ilgasis kalavijas ir aptrupėjęs ąžuolinis skydas suskilusiais ir byrančiais dažais.

Ant skydo nupiešto ženklo Sansa nepažino; tai buvo pilka akmeninė galva nuožmiomis akimis šviesiai žaliame fone.

— Mano senelio skydas, — pamatęs, kad ji žiūri į ginklus, paaiškino Petiras. — Jo tėvas gimė Bravose ir atvyko į Slėnį kaip samdomas kalavijuotis tarnauti lordui Korbrėjui, tad, kai mano senelis buvo pakeltas į riterius, savo ženklu jis pasirinko Titano galvą.

— Ji labai nuožmi, — tarė Sansa.

— Net pernelyg nuožmi tokiam draugiškam žmogui kaip aš, — pripažino Petiras. — Man labiau patinka strazdas.

Osvelis dar du kartus nuplaukė prie Juodojo Karaliaus Iečių atgabenti maisto ir mantos. Tarp jo atplukdytų daiktų buvo ir kelios statinaitės vyno. Kaip ir žadėjo, vieną taurę Petiras pripylė Sansai.

— Imk, miledi, tikiuosi, kad vynas nuramins tavo skrandį.

Vos atsistojusi ant tvirtos žemės Sansa pasijuto geriau, bet klusniai abiem rankomis paėmė taurę, pakelė ir gurkšnelį išgėrė. Vynas buvo puikus; jai dingtelėjo, jog tai — Arboro vynas. Jo skonis priminė ąžuolą, vaisius ir karštas vasaros naktis, o kvapai skleidėsi burnoje nelyginant saulei žiedus atveriančios gėlės. Ji tik meldėsi, kad nepasidarytų bloga. Lordas Petiras buvo toks malonus, kad Sansa nenorėjo jo apvemti ir visko sugadinti.

Lordas Petiras atidžiai žvelgė į ją per savo taurės kraštą, o jo žalsvai pilkose akyse atsispindėjo… linksmumas? Ar kas nors kita? Sansa negalėjo tiksliai pasakyti.

— Grisela, — pašaukė jis senę, — atnešk valgio. Tik ne per sunkaus, miledi skrandis jautrus. Galbūt geriausiai tiktų vaisiai. Iš „Karaliaus“ Osvelis parplukdė apelsinų ir granatų.

— Taip, milorde.

— Ar galėčiau ir išsimaudyti karšo vandens kubile? — paprašė Sansa.

— Liepsiu Kelai ištraukti iš šulinio vandens, miledi.

Sansa išgėrė dar gurkšnelį vyno ir ėmė sukti galvą, kaip užmegzti mandagų pokalbį, bet lordas Petiras nuo to vargo ją išvadavo. Kai Grisela ir kiti tarnai nuėjo, jis tarė:

— Lisa atvyks ne viena. Prieš jai atvykstant turime susitarti, kas esi.

— Kas esu? Kaip suprasti?..

— Veiris visur turi šnipų. Jei Slėnyje pasirodys Sansa Stark, eunuchas tai sužinos dar nepasikeitus mėnuliui, o tai sukeltų nepageidaujamų… sunkumų. Šiuo metu būti Starku pavojinga. Tad pasakysime Lisos palydai, kad esi nekilminga mano duktė.

— Nekilminga? — pasibjaurėjusi pakartojo Sansa. — Tai yra pavainikė?

— Na, kažin, ar galėtum būti mano santuokinė duktė. Niekada neturėjau žmonos, ir visi tai žino. Kokiu vardu norėtum būti vadinama?

— Na… galėčiau vadintis kaip mano motina…

— Ketlina? Per daug jau akivaizdu… Bet galėtum vadintis kaip mano motina, taip būtų geriausia. Eleina. Ar šis vardas tau patinka?

— Eleina — gražus vardas. — Sansa vylėsi, kad prisimins. — Bet ar negalėčiau būti santuokinė kurio nors iš tau tarnaujančių riterių duktė? Galbūt narsiai kovojusio, žuvusio mūšyje ir…

— Aš neturiu man tarnaujančių narsių riterių, Eleina. Toks pasakojimas sukels nepageidaujamų klausimų, kaip kad lavonas pritrauktų varnų. Tačiau kapstytis nesantuokinių vyro vaikų praeityje yra labai nemandagu. — Jis kilstelėjo galvą. — Taigi, kas tu?

— Eleina… Stoun. Ar tokia pavardė tiktų? — Lordui Petirui linktelėjus, ji pridūrė: — Bet kas bus mano motina?

— Gal Kela?

— Prašau, ne, — įsižeidusi tarė Sansa.

— Pajuokavau. Tavo motina buvo garbinga mergina iš Bravoso, pirklio duktė. Mudu susipažinome Kirų mieste, kai vadovavau uostui. Ji mirė tave gimdydama ir atidavė globoti tikėjimo seserims. Turiu kelias religines knygas, galėsi jas pavartyti. Išmok kelias citatas. Niekas taip neužčiaupia burnų norintiems užduoti nepageidaujamų klausimų, kaip pamaldus mekenimas. Šiaip ar taip, po pirmojo kraujavimo nusprendei, kad nenori būti septonė, ir parašei man laišką. Tuomet pirmą kartą apie tave išgirdau. — Jis pasičiupinėjo barzdą. — Kaip manai, ar visa tai prisiminsi?

— Tikiuosi. Tai bus lyg ir žaidimas, ar ne?

— Mėgsti žaisti, Eleina?

Priprasti prie naujo vardo jai reikėjo truputį laiko.

— Žaisti? Manau… manau, tai priklauso nuo…

Petirui nespėjus nieko pasakyti, į menę grįžo Grisela, nešina dideliu pusdubeniu. Ir padėjo indą tarp jųdviejų. Jame buvo obuolių ir kriaušių, taip pat granatų, nekaip atrodančių vynuogių ir didelis rausvas apelsinas. Senė atnešė ir riekę duonos bei molinę puodynėlę sviesto. Petiras durklu perpjovė granatą ir vieną jo pusę pasiūlė Sansai.

— Turi pamėginti ko nors pavalgyti, miledi.

— Dėkoju, milorde.

Granato sėklos buvo tokios bjaurios; Sansa paėmė kriaušę ir gražiai atsikando mažą kąsnelį. Vaisius buvo labai prinokęs. Jai per smakrą tekėjo sultys.

Geležtės smaigaliu lordas Petiras išlupo vieną sėklą.

— Žinau, tau tikriausiai labai trūksta tėvo. Lordas Edardas buvo narsus vyras, sąžiningas ir ištikimas, bet… prastas žaidėjas. — Jis pakėlė prie burnos ant durklo galo padėtą sėklą. — Karaliaus Uoste yra dvi žmonių rūšys. Žaidėjai ir figūros.

— Ir aš buvau figūra? — Sansa baiminosi išgirsti atsakymą.

— Taip, bet dėl to nesijaudink. Tu dar labai jaunutė. Iš pradžių kiekvienas vaikinas ir kiekviena mergina yra figūra. Net ir kai kurie, laikantys save žaidėjais. — Jis suvalgė dar vieną sėklą. — Pavyzdžiui, kad ir Sersėja. Ji laiko save gudria, bet iš tiesų jos veiksmai lengvai nuspėjami. Jos galia kyla iš jos grožio, aukštos kilmės ir turtų. Tik pirmoji savybė tikrai priklauso jai pačiai, tačiau netrukus ji jos neteks. Tada man jos bus gaila. Sersėja trokšta valdžios, o kai ją gauna, neturi nuovokos, kaip ja naudotis. Kiekvienas ko nors nori, Eleina. Ir kai žinai, ko žmogus nori, supranti, kas jis toks ir kaip jį stumdyti.

— Kaip tu pastūmėjai serą Dontosą nunuodyti Džofrį?

Sansa nusprendė, jog tai turėjo padaryti Dontosas.

Mažasis Pirštas nusijuokė.

— Seras Raudonasis Dontosas buvo vaikštantis odmaišis vyno. Jam niekada nebūtų buvę galima patikėti tokios svarbios užduoties. Jis būtų viską sugadinęs arba mane išdavęs. Ne, Dontosui buvo patikėta tik išvesti tave iš pilies… ir pasirūpinti, kad dėvėtum sidabrinį plaukų tinklelį.

Juodieji ametistai…

— Bet… jei ne Dontosas, tuomet — kas? Ar turi ir kitų… figūrų?

— Galėtum apversti Karaliaus Uostą aukštyn kojomis ir nerastum nė vieno vyro su prie širdies išsiuvinėtu strazdu, bet tai nereiškia, kad neturiu draugų. — Petiras nuėjo prie laiptų. — Osveli, ateik čia ir leisk ledi Sansai gerai į tave įsižiūrėti.

Po kelių akimirkų senis atėjo plačiai šypsodamasis ir lankstydamasis.

Sansa suglumusi jį nužvelgė.

— Ką turėčiau pamatyti?

— Pažįsti jį? — paklausė Petiras.

— Ne.

— Įsižiūrėk atidžiau.

Sansa atidžiai nužvelgė raukšlėtą, vėjo nugairintą senio veidą, kumpą nosį, žilus plaukus ir stambias liesas plaštakas. Jo bruožai vis dėlto buvo pažįstami, bet Sansa vis tiek papurtė galvą.

— Ne. Esu tikra, kad prieš lipdama į laivą niekada nebuvau mačiusi Osvelio.

Osvelis plačiai nusišypsojo parodydamas kreivus dantis.

— Ne, bet miledi tikriausiai buvo sutikusi tris mano sūnus.

Tie „trys sūnūs“ ir šypsena pagaliau užvedė ją ant kelio.

— Ketlblekas! — Sansa iš nuostabos išpūtė akis. — Tu — Ketlblekas!

— Taip, miledi, tavo paslaugoms.

— Ji nesitveria džiaugsmu. — Lordas Petiras mostelėjo jam eiti ir toliau valgė granatą, o Osvelis nušlepsėjo laiptais žemyn. — Pasakyk man, Eleina, kas pavojingiau: kai priešas mosuoja tau panosėje durklu ar kai durklas slapta įremtas tau į nugarą ir nematai, kieno ranka jį laiko?

— Slapta įremtas durklas.

— Protinga mergaitė. — Petiras nusišypsojo, o siauros jo lūpos nuo granatų sulčių atrodė ryškiai raudonos. — Kai Kipšas išvaikė jos sargybinius, karalienė liepė serui Lanseliui parūpinti jai samdomų kalavijuočių. Lanselis jai rado Ketlblekus, o tai labai patiko tavo mažajam lordui vyrui, mat tiems vyrukams jis per Broną mokėjo atlygį. — Jis nusijuokė. — Bet tai aš, sužinojęs, kad Bronas ieško kalavijuočių, liepiau Osveliui nuplukdyti savo sūnus į Karaliaus Uostą. Trys slapti durklai, Eleina, ir tobulai nutaikyti.

— Vadinasi, į Džofrio taurę nuodų įpylė vienas iš Ketlblekų?

Sansa prisiminė, kad seras Osmundas visą vakarą buvo šalia karaliaus.

— Ar aš taip sakiau? — Lordas Petiras durklu perpjovė rausvą apelsiną ir vieną jo pusę pasiūlė Sansai. — Tie vyrai per daug sukti, kad galėtų būti tokio sąmokslo dalyviai, o ypač nepatikimas Osmundas, įstojęs į karaliaus sargybą. Mano nuomone, baltas apsiaustas labai pakeičia žmogų. Net tokį vyrą kaip jis. — Lordas Petiras atlošė galvą, paspaudė rausvą apelsiną ir jo sultys ėmė tekėti jam į burną. — Mėgstu sultis, bet man nepatinka limpantys pirštai, — pasiskundė jis, valydamasis rankas. — Švarios rankos, Sansa. Kad ir ką darytum, pasirūpink, kad tavo rankos būtų švarios.

Sansa šaukštu pasėmė truputį sulčių iš savosios apelsino pusės.

— Bet jei tai padarė ne Ketlblekai ir ne Dontosas… Tavęs net nebuvo mieste, o Tirionas irgi negalėjo…

— Nori dar paspėlioti, mieloji?

Ji papurtė galvą.

— Ne…

Petiras šyptelėjo.

— Galiu lažintis, kad tą vakarą kažkas pasakė, kad tavo plaukų tinklelis nusislinkęs, ir jį pataisė.

Sansa delnu užsidengė burną.

— Juk nenori pasakyti, kad… Ji norėjo pasiimti mane drauge į Haigardeną ir ištekinti už savo vaikaičio…

— Švelnaus, pamaldaus, geraširdžio Vilo Tairelio. Būk dėkinga likimui, kad viskas susiklostė kitaip, nes su Vilu būtum numirus iš nuobodulio. Tačiau senė — ne nuoboda, turiu tai pripažinti. Ji baisi sena ragana ir ne tokia silpna, kaip apsimeta. Kai atvykau į Haigardeną derėtis dėl Mardžerės rankos, ji leido savo lordui sūnui pūstis ir girtis, o pati uždavinėjo labai konkrečius klausimus apie Džofrio prigimtį. Žinoma, aš jį kaip įmanydamas gyriau… o mano žmonės lordo Tairelio tarnams pasakojo nerimą keliančias istorijas. Štai taip ir žaidžiamas žaidimas.

Taip pat pakišau mintį, kad seras Loras galėtų apsivilkti baltą apsiaustą. Ne pasiūliau — tai būtų buvę per daug tiesmuka. O mano palydai priklausę žmonės pripasakojo siaubingų istorijų apie tai, kaip minia nužudė serą Prestoną Grynfildą ir išprievartavo ledi Lolisę, taip pat įbruko kelis sidabrinius lordo Tairelio dainių pulkui, kad padainuotų apie Rajamą Redvainą, Serviną Veidrodžių Skydą ir princą Eimoną Drakono riterį. Tinkamose rankose arfa gali būti tokia pat pavojinga kaip ir kalavijas.

Meisas Tairelis buvo įsitikinęs, kad į vedybų sutartį įtraukti sąlygą dėl sero Loro įstojimo į karaliaus sargybą jo paties mintis. Kas būtų galėjęs geriau ginti jo dukterį, jei ne tobulas jos brolis riteris. Be to, jam nuo pečių nuslinko sunki užduotis — rasti žemių ir nuotaką trečiajam sūnui, — mat tai visuomet sunku, o juo labiau, jei kalbame apie serą Lorą.

Šiaip ar taip, ledi Olena neketino leisti Džofui skriausti savo brangiosios mielosios anūkės, bet, kitaip nei jos sūnus, ji suprato, kad, nepaisant gėlių ir gražių drabužių, seras Loras yra toks pat karštakošis kaip ir Džeimis Lanisteris. Sumesk į vieną puodą Džofrį, Mardžerę ir Lorą, ir gausi viską, ko reikia karalžudžio troškiniui. Be to, senė suprato ir dar kai ką. Jos sūnus buvo tvirtai pasiryžęs siekti, kad Mardžerė taptų karaliene, ir tam jam reikėjo karaliaus, bet… nebūtinai Džofrio. Netrukus sulauksime dar vienų vestuvių — palauk ir pamatysi. Mardžerė ištekės už Tomeno. Ji išlaikys savo karališką karūną, nekaltybę, nors nei vienos, nei kitos ne itin geidžia, tačiau argi tai svarbu? Svarbiausia, kad didžioji vakarų sąjunga nežlugs… bent jau kol kas.

Mardžerė ir Tomenas. Sansa nesumetė, ką pasakyti. Ji mėgo ir Mardžerę Tairel, ir jos mažutę irzlią senelę. Ir vėl svajingai pagalvojo apie Haigardeną, apie jo kiemus, muzikantus ir pasiplaukiojimui skirtas baržas Manderyje… Haigardenas buvo puikus, visai ne toks kaip šis niūrus krantas. Čia bent jau esu saugi. Džofris negyvas, daugiau jis manęs nebeskriaus, be to, dabar aš viso labo pavainikė duktė. Eleina Stoun neturi nei vyro, nei pretenzijų ką nors paveldėti. O netrukus čia atvyks ir jos teta. Ilgai trukęs Karaliaus Uosto košmaras baigėsi, jos santuokos parodija — taip pat. Kaip Petiras ir sakė, čia ji galės susikurti naujus namus.

Kol atvyko Lisa, praėjo aštuonios ilgos dienos. Penkias iš jų lijo, o Sansa nuobodžiavo prie židinio šalia seno aklo šuns ir labai nerimavo. Šuo buvo pasiligojęs, be dantų ir negalėjo eiti sargybos kartu su Brajanu, tad daugiausia miegojo, bet, kai Sansa jį patapšnojo, suinkštęs palaižė jai ranką ir po to jiedu beveik susidraugavo. Kai liovėsi lyti, Petiras per pusdienį apėjo su Sansa savo valdas. Kaip ir sakė, jis turėjo daugybę akmenų. Vienoje vietoje jūros bangos pro vėjo išpūstą skylę uoloje šoko net į trisdešimties pėdų aukštį, o kitoje ant riedulio kažkas buvo iškalęs septynkampę naujųjų dievų žvaigždę. Petiras papasakojo, kad riedulys žymi vietą, kurioje kadaise išsilaipino andalai, iš anapus jūros atplaukę iš Pirmųjų Žmonių atimti Slėnio.

Toliau nuo jūros pakrantės, prie pelkėto durpyno, iš akmenų sukrautose trobelėse gyveno keliolika šeimų.

— Mano prasčiokai, — paaiškino Petiras, tačiau jį pažinojo tik senesnieji. Jo žemėse buvo ir atsiskyrėlio urvas, bet… tuščias. — Dabar jis miręs, bet, kai buvau dar berniukas, tėvas nuvedė mane ir jį parodė. Tas vyras buvo nesiprausęs keturiasdešimt metų, tad gali įsivaizduoti, kaip dvokė, tačiau sklido kalbos, kad geba pranašauti. Jis mane truputį pagrabinėjo ir pasakė, jog tapsiu didžiu vyru, o tėvas už tai davė jam odmaišį vyno. — Petiras prunkštelėjo. — Tą patį tėvui būčiau galėjęs pasakyti ir už pusę taurės.

Pagaliau vieną apniukusią vėjuotą popietę į bokštą atbėgo Brajanas su jam iš paskos skuodžiančiais ir skalijančiais šunimis ir pranešė, kad iš pietvakarių artinasi raiteliai.

— Lisa, — tarė lordas Petiras. — Eime, Eleina, jos pasitikti.

Apsivilkę apsiaustus, jiedu išėjo į lauką. Raitelių nebuvo daugiau kaip dvi dešimtys; kaip Lizdo ledi — labai jau kukli palyda. Su ja jojo trys merginos ir keliolika riterių, apsivilkusių šarvinius marškinius ir užsisegusius antkrūtinius. Jos palydoje taip pat buvo septonas ir gražuolis dainius retais ūsiukais ir ilgais gelsvai rusvais plaukais.

Ar ji gali būti mano teta? Ledi Lisa buvo dvejais metais jaunesnė už Sansos motiną, bet atrodė dešimčia metų vyresnė. Vešlūs, tamsiai rudi, garbanoti plaukai siekė jai žemiau juosmens, tačiau po brangiais aksominiais apdarais ir deimantais nusagstytu korsetu jos kūnas buvo pavytęs ir išsipūtęs. Lisos veidas buvo rausvas ir padažytas, krūtys — sunkios, rankos ir kojos — storos. Mažąjį Pirštą ji lenkė ir ūgiu, ir svoriu; sprendžiant iš to, kaip nerangiai nusėdo nuo žirgo, jai trūko grakštumo.

Petiras priklaupė pabučiuoti jai pirštų.

— Mažoji karaliaus taryba liepė man pasipiršti ir laimėti tavo širdį, miledi. Kaip manai, ar galėčiau būti tavo lordas ir vyras?

Ledi Lisa atkišo lūpas, pakėlė lordą Petirą ir pabučiavo į skruostą.

— Ak, gal ir leisčiausi įkalbama. — Ji sukikeno. — Ar atgabenai dovanų mano širdžiai suminkštinti?

— Karaliaus taiką.

— Ak, kas iš tos taikos! Ką dar man atvežei?

— Savo dukterį. — Mažasis Pirštas pamojo Sansai prieiti. — Miledi, leisk tau pristatyti Eleiną Stoun.

Lisa Arin, rodos, nelabai apsidžiaugė ją pamačiusi. Nuleidusi galvą, Sansa padarė gilų reveransą.

— Pavainikė? — išgirdo ji sakant tetą. — Buvai nedoras, Petirai? Kas buvo jos motina?

— Ta moteris mirusi. Tikėjausi išsivežti Eleiną į Lizdą.

— Ką aš ten su ja veiksiu?

— Galėčiau šį tą pasiūlyti, — tarė lordas Petiras. — Bet šią akimirką man įdomiau, ką galėčiau veikti su tavimi, miledi.

Apvaliame rausvame tetos veide atsispindėjęs rūstumas akimirksniu dingo, ir Sansai pasirodė, kad Lisa Arin tuoj pravirks.

— Mielas Petirai, aš tavęs taip pasiilgau, tu nė nežinai — negali žinoti. Jonas Roisas pridarė man tiek nemalonumų, reikalavo, kad kelčiau savo vėliavas ir traukčiau į karą. Kiti taip pat zuja aplink mane, Hanteris, Korbrėjus ir tas siaubingas Nestoras Roisas, — jie visi nori mane vesti ir globoti mano sūnų, bet nė vienas iš tiesų manęs nemyli. Tik tu, Petirai. Taip ilgai apie tave svajojau…

— Ir aš apie tave, miledi. — Jis apglėbė Lisą ir pabučiavo jai kaklą. — Ar greitai galėtume susituokti?

— Tuoj pat, — atsidususi tarė ledi Lisa. — Atsivedžiau savo septoną, dainių ir atsigabenau midaus vestuvių puotai.

— Čia? — Lordui Petirui tai nepatiko. — Mieliau būčiau vedęs tave Lizde, dalyvaujant visiems tavo dvariškiams.

— Trauk velniai tuos dvariškius. Taip ilgai laukiau, kad daugiau negaliu laukti nė sekundės. — Ji apglėbė Petirą. — Šiąnakt noriu miegoti tavo lovoje, mielasis. Noriu, kad pradėtume dar vieną vaiką, broliuką arba mažą mielą sesutę Robertui.

— Ir aš apie tai svajoju, mieloji. Bet iškėlus dideles viešas vestuves, kuriose dalyvautų visas Slėnis, būtų galima daug pasiekti…

— Ne, — treptelėjo koja ledi Lisa. — Geidžiu tavęs dabar, dar šią naktį. Ir turiu tave įspėti, kad po tiek metų tylos ir šnabždesių ketinu šaukti, kai mane mylėsi. Ketinu rėkti taip garsiai, kad mane išgirs ir Lizde!

— Gal galėčiau pamylėti tave dabar, o vesti vėliau?

Ledi Lisa sukikeno kaip mergaitė.

— Ak, Petirai Beilišai, tu toks nedoras… Ne, aš nesutinku, esu Lizdo ledi ir įsakau tau tuoj pat mane vesti!

Petiras gūžtelėjo.

— Kaip miledi įsakys. Kaip visada, prieš tave aš bejėgis.

Nepraėjus nė valandai ir vakaruose leidžiantis saulei, jiedu davė santuokos įžadus stovėdami po žydru dangus skliautu. Po to ant ožių buvo sumeistrauti stalai, pastatyti nediduko titnago bokšto papėdėje ir visi puotavo: valgė putpeles, elnieną ir keptą šernieną užgerdami puikiu nestipriu midumi. Kai sutemos ėmė tirštėti, buvo uždegti deglai. Lisos dainius padainavo „Neištartą priesaiką“, „Mano meilės metus“ ir „Dvi širdys plaka kaip viena“. Keli jaunesni riteriai net pakvietė Sansą šokti. Jos teta taip pat šoko: Petiras apkabinęs ją suko, o jos suknios sijonai sūkuriavo pagauti vėjo. Midus ir vestuvės ledi Lisą gerokai atjaunino. Laikydama savo vyro ranką, ji juokėsi iš visko, o kai tik į jį pažvelgdavo, jos akys, rodos, suspindėdavo.

Kai atėjo laikas gultuvėms, jos riteriai nunešė Lisą į bokšto viršų pakeliui rengdami ir šūkaudami nešvankius juokelius. Tirionas mane nuo to apsaugojo, prisiminė Sansa. Nebūtų buvę taip baisu būti nurengtai dėl vyro, kurį myli, ir draugų, kurie myli abu jaunuosius. Bet būti nurengtai Džofrio… Ją nukrėtė šiurpas.

Su teta atvyko tik trys ledi, tad jos spaudė Sansą, kad padėtų nurengti lordą Petirą ir nuvesti jį prie santuokinio guolio. Jis mielai leidosi vedamas, vis šmaikščiai atsikirsdavo ir neliko damoms skolingas. Kol nuvedė jį į bokštą ir išrengė, moterys jau buvo įraudusios, jų suknių raišteliai atsirišę, kepuraitės nuslinkusios į šoną, o sijonai susijaukę. Bet joms vedant jaunąjį į miegamąją menę, kurioje jo laukė ledi žmona, Mažasis Pirštas tik šyptelėjo Sansai.

Ledi Lisa ir lordas Petiras trečio aukšto miegamajame liko vieni, tačiau bokštas buvo nedidelis… o teta, kaip ir žadėjo, garsiai šaukė. Pradėjo lyti, tad vestuvininkai sugužėjo į menę antrame aukšte ir girdėjo kiekvieną žodį. „Petirai… — dejavo jos teta. — Ak, Petirai, Petirai, mielas Petirai, ai, ai, ai… Čia, Petirai, čia. Čia tavo vieta.“ Ledi Lisos dainius užtraukė nešvankią „Miledi vakarienės“ versiją, tačiau net jo dainavimas ir grojimas neužgožė Lisos šauksmų. „Pradėk man vaiką, Petirai! — plyšojo ji. — Pradėk man dar vieną mielą kūdikį! Ak, Petirai, mano brangusis, mano brangusis PEEETIRAI!“ Paskutinis jos klyksmas buvo toks garsus, kad ėmė loti šunys, o dvi tetos ledi vos tramdė juoką.

Sansa nulipo laiptais ir išėjo į tamsos gaubiamą kiemą. Ant puotos likučių dulksnojo lietus, bet oras buvo švarus ir gaivus. Ji vėl prisiminė jųdviejų su Tirionu vestuvių vakarą. „Tamsoje aš — Gėlių riteris, — tada pasakė jis. — Galėčiau būti tau geras.“ Bet tai buvo tik dar vienas Lanisterio melas. „Žinai, šuo užuodžia melą, — kartą tarė jai Skalikas. Jai ausyse vėl nuskambėjo šiurkštus jo balsas. — Apsidairyk ir gerai apsiuostyk. Jie visi melagiai ir visi meluoja geriau už tave.“ Ir Sansa ėmė svarstyti, koks likimas ištiko Sandorą Kligeiną. Ar jis žino, kad Džofris nužudytas? Ar jam tai rūpi? Šiaip ar taip, daug metų jis buvo prisiekęs princo skydas.

Sansa ilgai vaikštinėjo lauke. Kai pagaliau, sušlapusi ir sužvarbusi, nuėjo į savo lovą, tamsoje skendinčioje menėje žioravo vien blyški židinyje degančių durpių liepsna. Viršuje buvo tylu. Jaunasis dainius sėdėjo kampe, tyliai niūniuodamas. Viena iš tetos tarnaičių lordo Petiro krėsle bučiavosi su riteriu, — jųdviejų rankos stropiai dirbo pakištos po vienas kito drabužiais. Keli vyrai girti miegojo, o vienas išvietėje garsiai lupo ožius. Nedidukėje savo nišoje po laiptais Sansa rado aklą seną Brajano šunį ir atsigulė šalia. Šis prabudo ir lyžtelėjo jai veidą. „Vargšas senas šuo“, — tarė ji ir pakedeno jam kailį.

— Eleina… — Prie jos stovėjo tetos dainius. — Mieloji Eleina. Aš Mariljonas. Mačiau tave, grįžtančią iš lietaus. Naktis šalta ir drėgna. Leisk man tave sušildyti.

Senas šuo pakėlė galvą ir suurzgė, bet dainius tvojo jam per ausį ir šis inkšdamas nuslinko.

— Mariljonai… — suglumusi tarė Sansa. — Tu… mielas, kad apie mane galvoji, bet… prašau, atleisk man. Aš labai pavargusi.

— Ir labai graži. Mintyse visą vakarą kūriau tau dainas. Trumpą dainelę tavo akims, baladę tavo lūpoms, duetą krūtims. Tačiau aš jų nedainuosiu. Tai menkos dainelės, nevertos tokio grožio. — Jis atsisėdo ant Sansos lovos ir uždėjo ranką jai ant kojos. — Verčiau leisk man dainuoti tau savo kūnu.

Ji užuodė jam iš burnos sklindantį kvapą.

— Tu girtas.

— Niekada nebūnu girtas. Nuo midaus aš tik pralinksmėju. Aš visas virpu iš geidulio. — Jo ranka slystelėjo jai šlaunimi. — Tu taip pat.

— Patrauk ranką. Užsimiršai.

— Pasigailėk manęs. Valandų valandas dainavau meilės dainas. Man užvirė kraujas. O tavasis, aš žinau… pavainikės — pačios geismingiausios. Ar tu jau sudrėkusi?

— Aš dar nekalta, — ėmė gintis Sansa.

— Šit kaip? Ak, Eleina, Eleina, gražuole mano, padovanok man savo nekaltybę. Dėkosi dievams, kad tai padarei. Pasirūpinsiu, kad dainuotum garsiau už ledi Lisą.

Išsigandusi Sansa pasitraukė toliau nuo jo.

— Jei neduosi man ramybės, mano te… mano tėvas tave pakars. Lordas Petiras.

— Mažasis Pirštas? — Vaikinas nusijuokė. — Ledi Lisa mane labai myli, o lordas Robertas taip pat labai mėgsta. Jei tavo tėvas mane nuskriaus, sužlugdysiu jį dainos žodžiais. — Jis uždėjo ranką Sansai ant krūties ir spustelėjo. — Nuvilkime tau tuos šlapius drabužius. Juk žinau: nenori, kad juos nuplėščiau. Nagi, mieloji, atverk širdį…

Staiga Sansa išgirdo į odą brūkštelint plieną.

— Dainiau, — nuskambėjo šiurkštus balsas, — jei dar nori dainuoti, geriau eik.

Nišoje tvyrojo prieblanda, bet ji pamatė žybtelint ašmenis.

Tai nepraslydo pro akis ir dainiui.

— Susirask kitą moterį…

Durklas vėl žybtelėjo, ir dainius suriko:

— Tu man įdūrei!

— Jei neisi sau, bus dar blogiau.

Ir Mariljonas dingo. O kitas vyras liko stovėti tamsoje palinkęs prie Sansos.

— Lordas Petiras liepė tave saugoti.

Ji suprato, jog tai — Lotoro Bruno balsas. Ne Skaliko, ne, kaip jis galėtų būti Skaliko? Žinoma, tai Lotoro balsas…

Tą naktį Sansa beveik nesudėjo akių, bet vartėsi ir blaškėsi, lyg būtų likusi „Juodojo karaliaus“ denyje. Ji sapnavo mirštantį Džofrį, bet kai šis ėmė nagais draskyti sau kaklą ir per pirštus ėmė srūti kraujas, ji be jokios baimės pamatė, kad tai jos brolis, Robas. Taip pat sapnavo ir pirmą naktį po savo vestuvių, ir Tiriono akis, ryte ryjančias ją nusirengiančią. Tik jis buvo didesnis nei Tirionas kada nors galėjo būti, o kai įlipo į lovą, randuota buvo tik viena jo veido pusė. „Noriu, kad man padainuotum“, — sušvokštė jis. Sansa pakirdo ir rado šalia seną aklą šunį.

— Gaila, kad tu ne Ledi, — tarė ji.

Rytą Grisela, nešina padėklu, užlipo į miegamąjį patiekti lordui ir ledi pusryčių duonos su sviestu, medumi, vaisiais ir grietinėle. Grįžusi pranešė, kad jaunavedžiai kviečia ateiti Eleiną. Sansa dar jautėsi mieguista. Jai prireikė kelių akimirkų prisiminti, kad Eleina — tai ji.

Ledi Lisa tebegulėjo lovoje, o lordas Petiras buvo atsikėlęs ir apsirengęs.

— Teta nori su tavimi pasikalbėti, — tarė jis Sansai audamasis batą. — Pasakiau jai, kas iš tiesų esi.

Tebūna dievai geri.

— Ačiū… Dėkoju tau, milorde.

Petiras apsiavė kitą batą.

— Jau pabuvau namuose tiek, kad ilgiau negaliu tverti. Šiandien popiet išvyksime į Lizdą.

Jis pabučiavo savo ledi žmoną, nulaižė ant jos lūpų pakibusį lašelį medaus ir patraukė prie laiptų.

Sansa stovėjo lovos kojūgalyje, o teta valgė kriaušę ir atidžiai žiūrėjo į dukterėčią.

— Dabar matau, — padėjusi graužtuką tarė ji. — Tu labai panaši į Ketliną.

— Malonu girdėti.

— Norėjau ne pamaloninti. Tiesą sakant, tu net per daug panaši į Ketliną. Turime kažką daryti. Manau, prieš parsivežant tave į Lizdą, reikia patamsinti tau plaukus.

Patamsinti plaukus?

— Jei nori, teta Lisa…

— Negali manęs taip vadinti. Žinia, kad esi čia, neturi pasiekti Karaliaus Uosto. Neketinu kelti pavojaus savo sūnui. — Ji krimstelėjo medaus korio kraštą. — Pasirūpinau, kad Slėnis kare nedalyvautų. Sulaukėme gausaus derliaus, mus saugo kalnai, o Lizdas — neprieinamas. Ir vis dėlto būtų neprotinga užsitraukti lordo Taivino rūstybę. — Lisa padėjo korį ir nusilaižė nuo pirštų medų. — Petiras sako, kad ištekėjai už Tiriono Lanisterio. To niekšingo neūžaugos.

— Jie mane privertė. Aš tos santuokos nenorėjau.

— Ir aš nenorėjau tekėti, — pasakė teta. — Jonas Arinas buvo aukštas, bet senas. Matydama mane dabar taip nepagalvotum, bet per savo vestuves atrodžiau tokia graži, kad mano motina nė iš tolo man neprilygo. Bet Jonas troško tik mano tėvo kalavijų, kad šie padėtų brangiems jo sūnums. Man reikėjo atsisakyti tekėti už Jono, bet jis buvo toks senas, tad argi galėjo ilgai gyventi? Negaliu pakęsti vyrų, kuriems iš burnos sklinda blogas kvapas. Petiro kvapas visuomet gaivus… žinai, jis buvo pirmas vyras, kurį pabučiavau. Mano tėvas sakė, kad jis pernelyg žemos kilmės, bet aš žinojau, kaip aukštai jis kils. Norėdamas man įsiteikti, Jonas pavedė jam Kirų mieste rinkti muito mokesčius, o kai Petiras padidino įplaukas dešimt kartų, mano lordas vyras pamatė, koks jis protingas, ir patikėjo jam kitas užduotis, net išsiuntė į Karaliaus Uostą, kad ten taptų iždininku. Man buvo labai sunku kasdien jį matyti ir vis dar būti to šalto senio žmona. Miegamajame Jonas atlikdavo pareigą, bet negalėjo nei suteikti man malonumo, nei pradėti vaikų. Jo sėkla buvo sena ir silpna. Visi mano kūdikiai, išskyrus Robertą, mirė — trys mergaitės ir du berniukai. Visi mano mieli kūdikėliai mirė, o tas senis su nemaloniu kvapu iš burnos ir toliau juos vis pradėdavo. Tad, kaip matai, ir aš kentėjau. — Ledi Lisa šniurkštelėjo. — Ar žinai, kad vargšė tavo mama mirusi?

— Tirionas man pasakė, — linktelėjo Sansa. — Jis pasakojo, kad Frėjai nužudė ją ir Robą Dvyniuose.

Staiga ledi Lisos akyse sužibo ašaros.

— Dabar likome tik mes, moterys, tu ir aš. Bijai, vaikeli? Būk narsi. Niekada neatstumčiau Ketės dukters. Mudvi sieja kraujo ryšys. — Ji pamojo Sansai prieiti. — Gali pabučiuoti man į skruostą, Eleina.

Ji klusniai priėjo ir atsiklaupė prie lovos. Teta iš tolo maloniai kvepėjo, tačiau kvepalus permušė rūgštaus pieno kvapas. Jos skruostas buvo dažų ir pudros skonio.

Sansai traukiantis, ledi Lisa sučiupo ją už riešo.

— O dabar pasakyk man, — griežtai tarė ji, — ar laukiesi? Klok tiesą, jei meluosi, iš karto suprasiu.

— Ne, — atsakė ji, priblokšta tokio klausimo.

— Bet esi jau kraujavusi moteris, ar ne?

— Taip. — Sansa suprato, kad tiesos apie kraujavimą Lizde ilgai nuslėpti nepavyks. — Tirionas ne… Jis taip ir… — Ji pajuto, kad jai rausta skruostai. — Aš vis dar nekalta.

— Ar neūžauga nepajėgus?

— Ne. Jis tiesiog… Jis buvo… — Kilnus? Taip pasakyti Sansa negalėjo, tik ne čia ir ne tetai, kuri jo taip nekentė. — Jis… turėjo kekšių, miledi. Bent jau man taip sakė.

— Kekšių… — Lisa paleido jai riešą. — Aišku, kad turėjo. Argi kokia nors moteris gulsis į lovą su tokiu padaru, jei negaus už tai aukso? Reikėjo nužudyti Kipšą, kai buvo mano galioje, bet jis mane pergudravo. Jis niekšiškas ir suktas. Jo samdytas kalavijuotis nužudė mano gerąjį serą Vardį Egeną. Sakiau Ketlinai, kad jo čia nevežtų. Be to, ji pasiėmė ir mūsų dėdę. Pasielgė negražiai. Juodoji Žuvis buvo mano Vartų riteris ir, kai jis mus paliko, kalnų gentys ėmė darytis vis įžūlesnės. Bet Petiras netrukus viską sutvarkys. Paskirsiu jį lordu Slėnio sergėtoju. — Sansos teta pagaliau gana šiltai nusišypsojo. — Gal jis ir neatrodo toks aukštas ir stiprus kaip kiti, bet yra vertas daugiau, nei jie visi kartu sudėti. Pasitikėk juo ir daryk, ką liepia.

— Gerai, teta… miledi.

Ledi Lisa, rodos, liko patenkinta.

— Pažinojau tą berniuką, Džofrį. Jis žiauriai pravardžiuodavo mano Robertą, o kartą kirto jam mediniu kalaviju. Vyras pasakytų, kad nuodyti — negarbinga, bet moteris garbę supranta kitaip. Motina sukūrė mus saugoti savo vaikų ir negarbę užsitraukiame tik tuomet, kai mums nepavyksta to padaryti. Kai turėsi vaiką, suprasi.

— Vaiką? — suglumusi tarstelėjo Sansa.

Lisa atsainiai mostelėjo.

— Dar daug metų jo nesusilauksi. Tu per jauna būti motina. Tačiau vieną dieną norėsi vaikų. Taip pat norėsi ištekėti.

— Aš… aš jau ištekėjusi, miledi.

— Taip, bet netrukus būsi našlė. Džiaukis, kad Kipšui labiau patiko kekšės. Mano sūnui nederėtų imti to, kas atliko nuo neūžaugos, bet jei jis tavęs taip ir nepalietė… Kaip tau patiktų ištekėti už savo pusbrolio, lordo Roberto?

Šis klausimas privertė Sansą suklusti. Apie Robertą Ariną ji žinojo tik tiek, kad jis dar mažas ir ligotas berniukas. Ji nori, kad sūnus vestų ne mane, o mano palikimą. Niekas niekada neves manęs iš meilės. Vis dėlto dabar meluoti jai buvo lengva.

— Nekantrauju… su juo susipažinti, miledi. Tačiau jis dar visai vaikas, tiesa?

— Jam aštuoneri. Ir jis nelabai stiprios sveikatos. Bet toks geras berniukas, toks linksmas ir protingas. Jis bus didis vyras, Eleina. „Sėkla stipri“, — mirdamas pasakė mano lordas vyras. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Kai gulime mirties patale, dievai kartais leidžia mums žvilgtelėti į ateitį. Nematau priežasties, dėl kurios negalėtum tekėti, kai tik sužinosime, kad tavo vyras Lanisteris negyvas. Žinoma, vestuvės bus slaptos. Neįmanoma, kad Lizdo lordas vestų pavainikę, tai būtų visiškai nederama. Kai Kipšo galva nusiris, iš Karaliaus Uosto varnai turėtų atnešti mums tą žinią. Kitą dieną judu su Robertu galėsite susituokti, argi ne džiugu? Jam bus tik į naudą turėti draugiją. Kai pirmą kartą grįžome į Lizdą, jis žaisdavo su Vardžio Egeno berniuku ir mano ūkvedžio sūnumis, bet jie buvo pernelyg grubūs ir neturėjau kitos išeities, tik juos išsiųsti. Ar gerai moki skaityti, Eleina?

— Septonė Mordeina buvo tokia maloni ir sakydavo, kad moku.

— Roberto silpnos akys, tačiau jis mėgsta, kad jam kas nors skaitytų, — atskleidė ledi Lisa. — Labiausiai jam patinka istorijos apie gyvūnus. Ar žinai dainelę apie lape persirengusį viščiuką? Nuolat Robertui ją dainuoju, o jam niekada nenusibosta. Be to, jis mėgsta žaisti varlytes ir „Pasuk kalaviją ir įženk į mano pilį“, tik visuomet turi leisti jam laimėti. Juk tai suprantama, tiesa? Šiaip ar taip, jis Lizdo lordas, niekada neturėtum to pamiršti. Tu kilminga ir Vinterfelo Starkai visuomet buvo išdidūs, bet Vinterfelas žlugo ir dabar tu tiesiog elgeta, tad nebūk išdidi. Dabar, kai tavo padėtis tokia, tau labiau tiktų dėkingumas. Taip. Ir klusnumas. Mano sūnus gaus dėkingą ir klusnią žmoną.