Kardų audra

Tirionas

Per storas medines duris išgirdęs triukšmą, Tirionas Lanisteris pasirengė mirti.

Pats laikas, pagalvojo. Ateikite, ateikite ir padarykite viskam galą. Jis šiaip taip atsistojo. Ilgai sėdėjo parietęs po savimi kojas ir šios nutirpo. Tirionas pasilenkė ir trindamas išvaikė jas raižančius peilius. Eidamas prie budelio trinkos neklupčiosiu ir nesvirduliuosiu.

Jis svarstė, ar jie nužudys jį čia, tamsoje, ar temps per visą miestą, kad seras Ilinas Peinas galėtų nukirsti galvą. Po farsu tapusio teismo mielajai jo seseriai ir mylimam tėvui galbūt labiau patiktų atsikratyti jo tyliai ir nerizikuoti, kad teisingumą įvykdytų minia. Galėčiau žmonėms pasakyti kelis įžeidžiančius dalykus, jei tik jie leistų man kalbėti. Tik… argi jie bus tokie kvaili?

Subarškėjus raktams ir girgždančioms celės durims atsidarius į vidų, Tirionas nugara prisiglaudė prie drėgnos sienos gailėdamasis, kad neturi ginklo. Bet galiu kandžiotis ir spardytis. Mirsiu burnoje jausdamas kraujo skonį, o tai — jau šis tas. Jis norėjo sugalvoti kokius nors ypatingus paskutinius žodžius. „Eikite visi velniop“, — rodos, nebūtų paskatinę žmonių pasakoti apie jį istorijų.

Deglo liepsna krito jam ant veido. Tirionas ranka prisidengė akis.

— Nagi, ar bijai neūžaugos? Daryk, ko atėjai padaryti, spuoguotas kalės vaike. — Ilgai tylėjusio Tiriono balsas buvo duslus.

— Argi taip dera kalbėti apie mūsų ledi motiną? — Kairėje rankoje laikydamas deglą, vyras žingtelėjo į priekį. — Ši celė dar bjauresnė už tą, kurioje kalėjau Riverane, nors ir ne tokia drėgna.

Akimirką Tirionas neteko žado.

— Čia tu?

— Didžioji dalis manęs. — Džeimis buvo sulysęs ir trumpai nusikirpęs plaukus. — Ranką palikau Harenhole. Atsiplukdyti per Siaurąją jūrą Smarkiuosius Vyrukus nebuvo pati geriausia tėvo mintis. — Jis kilstelėjo ranką ir Tirionas pamatė bigę.

Staiga Tirionas ėmė isteriškai kvatotis.

— O dievai… — tarė jis. — Džeimi, man labai gaila, bet… dievai gailestingi, tik pažvelk į mudu. Berankis ir Benosis — Lanisterių berniukai.

— Buvo dienų, kai mano ranka taip dvokdavo, jog geriau būčiau neturėjęs nosies. — Džeimis nuleido deglą norėdamas apšviesti brolio veidą. — Įspūdingas randas.

Tirionas nusigręžė nuo ryškios šviesos.

— Buvau priverstas kautis mūšyje be didžiojo brolio, kuris būtų mane apgynęs.

— Girdėjau, kad vos nesudeginai miesto.

— Šlykštus melas. Padegiau tik upę. — Staiga Tirionas vėl prisiminė, kur jis yra ir kodėl. — Atėjai manęs nužudyti?

— Koks tu vis dėlto nedėkingas. Jei taip negražiai elgiesi, gal man tikrai palikti tave čia supūti?

— Sersėja man numatė visai ne tokį likimą.

— Ne, tiesą sakant, tikrai ne. Rytoj senojoje pratybų aikštėje tau turi būti nukirsta galva.

Tirionas vėl nusijuokė.

— Ar ten bus patiekta valgio? Gal padėtum sugalvoti paskutinius žodžius, nes mano smegenys laksto kaip žiurkė suknistame rūsyje.

— Atsisveikinimo žodžių tau neprireiks. Atėjau tavęs gelbėti, — keistai ramiai tarė Džeimis.

— Kas sakė, kad mane reikia gelbėti?

— Žinai, jau buvau beveik pamiršęs, koks tu erzinantis tipas. Dabar, kai man tai priminei, manau, vis dėlto leisiu Sersėjai nukirsti tau galvą.

— O ne, neleisi. — Jis iškrypavo iš celės. — Ar ten, aukštai, diena, ar naktis. Visai praradau laiko nuovoką.

— Trečia valanda po vidurnakčio. Miestas miega.

Džeimis įstatė deglą į laikiklį ant sienos tarp celių.

Koridorius buvo taip menkai apšviestas, kad Tirionas vos neišsitiesė užkliuvęs už kalėjimo prižiūrėtojo, tysančio ant šaltų akmeninių grindų. Jis bakstelėjo jį kojų pirštais.

— Ar jis negyvas?

— Miega. Kaip ir kiti trys. Eunuchas įpylė jiems į vyną saldmiegės, bet ne tiek, kad nužudytų. Bent jau taip sakė. Jis laukia ant laiptų apsirengęs septono drabužiais. Tau teks leistis į nuotekų tunelius ir jais nusigauti iki upės. Įlankoje laukia galera. Laisvuosiuose miestuose Veiris turi savo žmonių, kurie pasirūpins, kad pinigų tau netrūktų, bet… stenkis niekam nekristi į akis. Neabejoju, kad Sersėja pasiųs vyrus tavęs ieškoti. Būtų gerai, jei pasikeistum ir vardą.

— Pasikeisti vardą? Ak, žinoma! Kai Beveidžiai vyrai ateis manęs žudyti, pasakysiu: „Ne, jūs sučiupote ne tą žmogų, aš kitas neūžauga su baisiu randu ant veido.“

Suprasdami, koks absurdiškas šis patarimas, abu Lanisteriai nusijuokė. Tada Džeimis priklaupė ir skubriai pabučiavo brolį į abu skruostus, o jo lūpos brūkštelėjo per raukšlėtą rando tvarstį.

— Ačiū, broli, — padėkojo Tirionas. — Ačiū, kad gelbėji man gyvybę.

— Buvau… tau skolingas, — kažin kaip keistai tarė Džeimis.

— Skolingas? — Tirionas pakreipė galvą. — Nesuprantu…

— Ir gerai. Kai kurioms durims geriau likti uždarytoms.

— O varge, — atsiduso Tirionas. — Už jų slepiasi kažkas niūraus ir šlykštaus? Ar gali būti, kad kažkas kartą apie mane pasakė ką nors žiauraus? Pamėginsiu neapsiverkti. Pasakyk man.

— Tirionai…

Džeimis bijo.

— Pasakyk man, — pakartojo neūžauga.

Brolis nusuko akis.

— Tiša… — tyliai tarė.

— Tiša? — Tirionui net silpna pasidarė. — Ką turi apie ją pasakyti?

— Ji nebuvo kekšė. Aš tau jos nenupirkau. Tai buvo melas, o pameluoti liepė man tėvas. Tiša buvo… ji buvo tokia, kokia ir atrodė. Smulkaus ūkininko duktė, atsitiktinai sutikta pakelėje.

Tirionas girdėjo, kaip tyliai švilpdamas per sužalotą nosies šnervę plūsta jo išpučiamas oras. Džeimis negalėjo pažvelgti broliui į akis. Tiša… — Jis pamėgino prisiminti, kaip ta mergina atrodė. Mergaitė, ji buvo dar mergaitė, ne vyresnė už Sansą.

— Mano žmona, — dusliai tarė jis, — ji už manęs ištekėjo.

— Tėvas sakė, kad tik dėl tavo aukso. Ji buvo prasčiokė, o tu — Lanisteris iš Kasterlių Uolos. Ji tenorėjo gauti aukso, taigi niekuo nesiskyrė nuo kekšės, todėl… todėl tai nebuvo melas, bent jau ne visai, be to… tėvas sakė, kad tave reikia gerai pamokyti. Sakė, kad pasimokęs vėliau man dar padėkosi…

— Padėkosiu? — nusiminęs pakartojo Tirionas. — Jis atidavė merginą savo sargybiniams. Nusiuntė į sargybos vyrų pilnas kareivines. Ir vertė mane… žiūrėti. — Na, taip, ir ne tik žiūrėti. Aš ją irgi paėmiau… savo žmoną…

— Nežinojau, kad jis taip pasielgs. Turi manimi patikėti.

— Ak, ir kodėl gi? — suurzgė Tirionas. — Kodėl apskritai turėčiau tavimi tikėti? Ji buvo mano žmona!

— Tirionai…

Tirionas jam trenkė. Smogė atgalia ranka, bet iš visų jėgų, išliedamas visą susikaupusią baimę, įniršį ir sielvartą. Praradęs pusiausvyrą, Džeimis pritūpė. Nuo smūgio jis parvirto aukštielninkas.

— Manau… kad to nusipelniau.

— O, nusipelnei daug daugiau, Džeimi. Tu, mieloji mano sesuo ir mūsų mylimas tėvas — negaliu nė apsakyti, ko jūs nusipelnėte. Bet gausite, ko nusipelnėte, pažadu. Lanisteris skolingas nelieka.

Tirionas nukrypavo ir vėl vos nepargriuvo, per skubėjimą užkliuvęs už tysančio kalėjimo prižiūrėtojo. Bet nenuėjęs nė keliolikos jardų atsimušė į kelią užtvėrusias koridoriaus grotas. O dievai… Jis vos garsiai nesuriko.

Džeimis jį pasivijo.

— Turiu kalėjimo sargo raktus.

— Tai pasinaudok jais. — Tirionas žingtelėjo į šalį.

Džeimis atrakino vartus, stumtelėjęs atidarė ir žengė pro juos. Tada žvilgtelėjo per petį.

— Eini kartu?

— Tik ne su tavimi. — Tirionas žengė pro vartus. — Duok man raktus ir eik sau. Ir pats rasiu Veirį. — Jis pakreipė galvą, pažvelgė aukštyn į brolį savo skirtingų spalvų akimis ir paklausė: — Džeimi, ar gali kautis kaire ranka?

— Truputį prasčiau už tave, — niūriai tarė Džeimis.

— Gerai. Tuomet, jei dar kada nors susitiksime, mudu puikiai tiksime į porą. Luošys ir neūžauga.

Džeimis padavė jam žiedą su raktais.

— Pasakiau tau, kaip buvo. Tu man irgi pasakyk tiesą. Ar tu tai padarei? Tu jį nužudei?

Tas klausimas buvo tarsi dar vienas peilis, suvarytas Tirionui į vidurius.

— Tikrai nori žinoti? — paklausė jis. — Džofris būtų buvęs prastesnis karalius ir už Eirį. Jis pavogė iš tėvo durklą ir davė jį pakelės plėšikui, kad šis perrėžtų Brandonui Starkui gerklę. Ar žinojai?

— Nežinojau, tik… numaniau.

— Ką gi, sūnus atsigimsta į tėvą. Gavęs valdžią, Džofas būtų nužudęs ir mane. Mat labai nusikaltau: esu mažas, šlykštus ir dėl to akivaizdžiai kaltas.

— Neatsakei į mano klausimą.

— Vargšas, aklas ir luošas kvaily. Ar turiu viską sakyti tiesiai? Gerai, tebūnie taip. Sersėja — kekšė ir melagė, ji dulkinasi su Lanseliu, su Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, greičiausiai su Mėnuliuku. O aš esu pabaisa, nes jie visi taip sako. Taip, nužudžiau tavo niekšą sūnų. — Tirionas prisivertė nusišypsoti. Prieblandoje, liepsnojant deglui, Tiriono veidas turėjo atrodyti baisiai.

Netaręs nė žodžio, Džemis apsisuko ir nuėjo.

Tirionas žvilgsniu nulydėjo brolį, žingsniuojantį ilgomis stipriomis kojomis, ir širdies gilumoje norėjo sušukti, pasakyti, jog tai netiesa, ir prašyti atleidimo. Bet paskui Tirionas prisiminė Tišą ir nepravėrė burnos. Tik klausėsi tolstančių žingsnių aido, kol šis visai nutilo, o tada nuėjo ieškoti Veirio.

Eunuchas tūnojo tamsoje, ant vingiuotų užkardo laiptų, apsivilkęs kandžių paėstą rudą, platų drabužį su gobtuvu, slepiančiu išblyškusį jo veidą.

— Taip ilgai užtrukai, jau išsigandau, kad kažkas ne taip, — pasakė jis, išvydęs Tirioną.

— O ne, — piktai patikino jį Tirionas. — Kas čia galėtų būti ne taip? — Jis grįžtelėjo ir pažvelgė aukštyn. — Kviečiausi tave per teismą.

— Negalėjau ateiti. Karalienė dieną ir naktį sekė kiekvieną mano žingsnį. Nedrįsau tau padėti.

— Bet dabar padedi.

— Padedu? Na… — Veiris sukikeno. Tarp šaltų akmeninių sienų ir aidžioje tamsoje tas juokas nuskambėjo keistai. — Tavo brolis moka įkalbėti…

— Veiri, ar tau kada nors kas nors sakė, kad esi šaltas ir slidus kaip šliužas? Padarei viską, kad būčiau pasmerktas myriop. Gal man atsilyginti tau už šią malonę?

Eunuchas atsiduso.

— Ištikimas šuo kenčia spardomas, o voras, kad ir kaip dailiai megztų tinklą, niekada nėra mylimas. Bet jei mane čia nužudysi, bijau dėl tavo likimo, milorde. Gali taip ir nerasti kelio į dienos šviesą. — Šokčiojančioje deglo šviesoje jo tamsios ir ašarotos akys spindėjo. — Neapdairiems vaikščiotojams šie tuneliai pilni žabangų.

Tirionas prunkštelėjo.

— Neapdairiems? Esu apdairiausias iš kada nors gyvenusių žmonių, tu jau tuo pasirūpinai. — Jis pasitrynė nosį. — Nagi, pasakyk, burtininke, kur mano nekalta jaunutė žmona?

— Liūdna, bet Karaliaus Uoste ledi Sansos pėdsakų neaptikau. Nei sero Dontoso Holardo, kuris, tiesą sakant, jau turėjo girtas kur nors pasirodyti. Naktį, kai Sansa dingo, juos matė kartu ant vingiuotų laiptų. O paskui — nieko. Tą naktį buvo didelė sumaištis. Mano paukštukai tyli. — Veiris švelniai timptelėjo neūžaugai rankovę ir trūktelėjo jį link laiptų. — Milorde, turime eiti. Tavo kelias veda žemyn.

Bent jau tai nėra melas. Tirionas nukrypavo eunuchui iš paskos ir jiedviem leidžiantis jo kulnai brūkščiojo į netašytus akmenis. Laiptų šachtoje buvo labai šalta, drėgmė ir šaltis smelkėsi į kaulus ir Tirionas ėmė drebėti.

— Kokia čia požemių vieta? — paklausė Tirionas.

— Meigoras Žiaurusis savo pilyje įsakė įrengti keturis požemių aukštus, — atsakė Veiris. — Viršutiniame aukšte įrengtos didelės celės ir jose kali paprasti nusikaltėliai, kuriuos galima laikyti kartu. Aukštai sienose jiems iškirsti siauri langai. Žemiau esančiame antrame aukšte įrengtos mažesnės celės, kuriose laikomi kilmingi belaisviai. Jų celėse langų nėra, bet pro grotas krenta koridoriuose liepsnojančių deglų šviesa. Trečiame aukšte celės dar mažesnės, o jų durys medinės. Žmonės jas vadina juodosiomis celėmis. Ten buvai laikomas tu, o prieš tave kalėjo Edardas Starkas. Bet yra ir dar žemesnis aukštas. Ketvirtame aukšte įkalintas žmogus niekada nemato saulės šviesos, negirdi žmogaus balso ir kiekvienas jo kvėpsnis persmelktas kančios. Ketvirto aukšto celes Meigoras įrengė kankinimams. — Jiedu nulipo laiptais. Priešais juos atsivėrė neapšviestos durys. — Čia ketvirtas aukštas. Duok man ranką, milorde. Šioje tamsoje taip eiti saugiau. Čia yra dalykų, kurių tu nenorėsi matyti.

Tirionas stabtelėjo. Veiris vieną kartą jį jau išdavė. Kas galėjo žinoti, kokį žaidimą eunuchas žaidžia dabar? Ir kurgi rasi geresnę vietą žmogui nužudyti, jei ne tamsoje, požemyje, kurio niekas nežino egzistuojant? Čia jo kūno niekas niekada nerastų.

Kita vertus, ar jis turėjo iš ko rinktis? Gal reikėjo grįžti laiptais aukštyn ir išeiti pro pagrindinius vartus? Ne, apie tai negalėjo būti ir kalbos.

Džeimis nebijotų, pagalvojo jis, o tada prisiminė, ką Džeimis jam padarė. Jis paėmė eunuchą už rankos ir leidosi vedamas per tamsą paskui tylų į akmenis brūkščiojančios odos šiugždesį. Veiris žingsniavo sparčiai, kartais sušnabždėdamas: „Atsargiai, priešais tave — trys laipteliai“, — arba: „Čia tunelis leidžiasi žemyn, milorde.“ Atvykau čia kaip karaliaus ranka, raitas įjojau pro vartus man prisiekusių karių priešakyje, prisiminė Tirionas, o išeinu kaip tamsoje sprunkanti žiurkė, susikibęs rankomis su voru.

Priešais sušmėžavo šviesa, — pernelyg blausi, kad būtų dienos šviesa, — bet jiems skubant pirmyn vis ryškesnė. Po kelių minučių Tirionas pamatė, jog tai tunelis skliautuotomis lubomis, užtvertas dar vienų geležinių vartų. Veiris išsitraukė raktą. Įžengę pro grotas, jie atsidūrė nedidelėje apvalioje menėje. Iš jos vedė dar penkerios durys ir visos buvo užtvertos grotomis. Be to, lubose buvo anga, o žemai prie sienos — geležinės kopėčios, vedančios į viršų. Vienoje pusėje stovėjo įmantriai papuošta drakono galva — žarijų gorė. Anglys žiovaujančioje žvėries gerklėje buvo sudegusios, likusios tik žarijos, bet šios vis dar žioravo ir skleidė niūrią, rausvai gelsvą šviesą. Nors ir blausi, po visiškos tunelio tamsos ta šviesa Tirionui patiko.

Ši kryžkelę atstojanti menė buvo tuščia, tik ant grindų raudonomis ir juodomis plokštelėmis buvo sudėliota mozaika, vaizduojanti trigalvį drakoną. Staiga kažkas Tirionui ėmė neduoti ramybės. Netrukus jis suprato. Čia ta vieta, apie kurią man pasakojo Šaja, kai Veiris pirmą kartą atvedė man ją į lovą.

— Mes po Rankos bokštu.

— Taip. — Veiriui atidarant seniai bevarstomas duris, tarsi skųsdamiesi sucypė sušalę vyriai. Ant grindų pabiro rūdys. — Pro šias duris nueisime prie upės.

Tirionas priėjo prie kopėčių ir pirštais perbraukė žemutinį skersinį.

— Šiais laiptais galėčiau užlipti į savo miegamąjį.

— Dabar tai — tavo lordo tėvo miegamasis.

Tirionas pakėlė akis į laiptų šachtą.

— Ar ilgai turėčiau lipti?

— Milorde, esi per silpnas tokioms avantiūroms, be to, neturime laiko. Mums reikia eiti.

— Ten, aukštai, turiu sutvarkyti vieną reikalą. Ar ilgai reikės lipti?

— Teks įveikti du šimtus trisdešimt skersinių, bet, kad ir ką sumanei…

— Du šimtus trisdešimt, o tada?

— Tada tuneliu į kairę, bet paklausyk…

— Kiek turėsiu eiti, kol pasieksiu miegamąjį? — Tirionas užkėlė koją ant žemutinio skersinio.

— Ne daugiau nei šešiasdešimt pėdų. Kai eisi, viena ranka laikykis sienos. Užčiuopsi duris. Trečios durys — tai miegamasis. — Eunuchas atsiduso. — Tai kvailystė, milorde. Tavo brolis išgelbėjo tau gyvybę. Ar dabar lengva ranka pražudysi ją, o kartu — ir manąją?

— Veiri, šią akimirką mažiau už savo gyvybę vertinu tik tavąją. Palauk manęs čia.

Taip taręs, jis atsuko eunuchui nugarą ir, tyliai skaičiuodamas skersinius, ėmė lipti.

Tamsoje Tirionas kopė aukštyn, įveikdamas skersinį po skersinio. Iš pradžių dar matė tamsius geležies strypų, į kuriuos kabinosi rankomis, kontūrus ir grublėtą akmenį už jų, bet lipant aukštyn tamsa vis tirštėjo. Trylika, keturiolika, penkiolika, šešiolika. Sulig trisdešimtuoju jo rankos nuo įtempimo drebėjo. Tirionas stabtelėjo atgauti kvapo ir pažvelgė žemyn. Toli apačioje dar buvo matyti blausus šviesos ratas, tik jį gerokai užstojo jo paties pėdos. Tirionas vėl ėmė lipti. Trisdešimt devyni, keturiasdešimt, keturiasdešimt vienas. Pasiekus penkiasdešimt jo kojos degė. Kopėčios buvo begalinės, nuo jų tirpo galūnės. Prašokus aštuoniasdešimtąjį skersinį jam baisiai maudė nugarą. Bet jis vis tiek ropštėsi aukštyn. Negalėjo pasakyti, kodėl. Šimtas trisdešimt, šimtas keturiasdešimt, šimtas penkiasdešimt.

Įveikus du šimtus trisdešimt laiptų šachta buvo tamsi, nors į akį durk, bet iš tunelio kairėje jis pajuto plūstant šiltą orą, tarsi ten būtų alsavęs didžiulis žvėris. Pėda atsargiai pamindęs plotą priešais, jis nulipo nuo kopėčių. Tunelis buvo ankštesnis ir už laiptų šachtą. Normalaus sudėjimo žmogui būtų tekę ropoti keturpėsčiam, bet Tirionas buvo tokio mažo ūgio, kad galėjo žingsniuoti stačias. Pagaliau radau vietą, tinkamą neūžaugoms. Einant jo batai švelniai brūkšėjo į akmenis. Jis traukė lėtai, skaičiuodamas žingsnius, čiuopdamas įdubas sienose. Netrukus jo ausis pasiekė balsai, — iš pradžių prislopinti ir nesuprantami, paskui aiškesni. Tirionas įtempė klausą. Du iš jo tėvo sargybinių traukė per dantį Kipšo kekšę, kalbėjo, kaip būtų malonu ją išdulkinti ir kaip ji tikriausiai pasiilgo tikro vyro koto, o ne sunykusio neūžaugos pagaliuko. „Dauguma moterų mėgsta riestą, — tarė Lumas. Ir toliau pradėjo pasakoti, kaip rytoj Tirionas mirs. — Jis raudos kaip boba ir maldaus pasigailėti, pamatysi“, — pasitikėdamas savimi pareiškė Lumas. O Lesterio nuomone, Tirionas turėjo pasitikti mirtį narsiai kaip liūtas, kaip ir dera Lanisteriui, ir jis norėjo lažintis dėl to iš savo naujų batų. „Ak, į tuos tavo batus galėsiu nebent prikrauti, — atsakė Lumas. — Juk matai, kad man jie netinka. Žinai, ką? Jei aš laimėsiu, dvi savaites šveisi mano prakeiktus šarvus.“

Būdamas už kelių pėdų, Tirionas girdėjo kiekvieną jų derybų žodį, bet kai patraukė pirmyn, balsai greitai nuslopo. Nieko nuostabaus, jog Veiris nenorėjo, kad lipčiau tomis sumautomis kopėčiomis, tamsoje šypsodamasis pagalvojo Tirionas. Paukštukams čia tikrai yra ką veikti.

Jis priėjo prie trečių durų ir ilgai čiupinėjosi, kol pirštai nuslydo mažu kabliuku, įtaisytu tarp akmenų. Spustelėjus jį žemyn pasigirdo trakštelėjimas, toks garsus, kad mirtinoje tyloje tas garsas prilygo griūčiai kalnuose, ir jam iš kairės pro pėdą prasivėrusias duris sužioravo blausi oranžinė šviesa.

Židinys! Tirionas vos nenusijuokė. Židinys buvo pilnas karštų pelenų, be to, buvo matyti apanglėjęs rąstgalys su karšta, žioruojančia šerdimi. Jis atsargiai aplenkė židinį greitai statydamas kojas, kad nesusidegintų batų, o jam po padais tyliai trakšėjo dar neužgesusios žarijos. Atsidūręs buvusiame savo miegamajame Tirionas ilgai stovėjo ir tylėjo. Ar tėvas išgirdo? Gal čiups kalaviją, pakels triukšmą ir ims rėkti?

— Milorde… — atsklido moters balsas.

Kadaise, kai dar jausdavau skausmą, tas balsas būtų galėjęs mane sužeisti. Sunkiausia buvo žengti pirmą žingsnį. Priėjęs prie lovos Tirionas nubloškė šalin antklodę ir rado ją, besigręžiančią į jį su mieguista šypsena veide. Kai jį pamatė, šypsena akimirksniu užgeso. Ji užsitraukė antklodę iki pat smakro, tarsi ši būtų galėjusi ją apsaugoti.

— Laukei aukštesnio vyro, mieloji?

Jos akyse pasirodė stambios kaip pupos ašaros.

— Niekada nemaniau to, ką pasakiau, karalienė mane privertė. Prašau… Aš taip bijau tavo tėvo. — Ji atsisėdo leisdama antklodei nuslysti ant kelių. Ji buvo nuoga, tik ant jos kaklo kabėjo grandinė. Grandinė iš susikibusių rankų.

— Miledi Šaja, — meiliai tarė Tirionas. — Visą tą laiką, kai sėdėjau tamsioje celėje ir laukiau mirties, vis prisimindavau, kokia tu graži. Pasidabinusi šilkais, vilkėdama drabužius iš šiurkštaus audinio arba visiškai nuoga…

— Milordas netrukus grįš. Tau reikėtų eiti, nes kitaip… o gal atėjai manęs išsivesti?

— Argi kada nors to troškai? — Jis pirštais švelniai suėmė jai skruostą ir prisiminė, kiek kartų anksčiau buvo tai daręs. Prisiminė visus tuos kartus, kai jo rankos slydo jos liemeniu, spaudė stangrias krūtis, glostė trumpus tamsius plaukus, lietė lūpas, skruostus, ausis. Visus tuos kartus, kai brovėsi į ją pirštu, rasdavo jos slaptą malonumą ir priversdavo ją dejuoti. — Ar tau kada nors patiko mano prisilietimas?

— Labiau už viską, — atsakė ji, — mano milžine Lanisteri.

Tai blogiausia, ką galėjai pasakyti, mieloji.

Tirionas užkišo pirštus už tėvo grandinės ir ją pasuko. Žiedai įsitempė, įsirėžė jai į kaklo odą.

— „Nes aukso rankos visada šaltos, o moters rankos šiltos“, — tarė Tirionas. Jis vėl trūktelėjo šaltas rankas, o šiltos rankos nusibraukė susitvenkusias ašaras.

Tada ant naktinės spintelės jis rado lordo Taivino durklą ir užsikišo jį už diržo. Ant sienų kabojo vėzdas su liūto galva, alebarda ir arbaletas. Kautis su alebarda pilyje būtų buvę neparanku, o vėzdas per aukštai kabėjo, bet prie sienos, tiesiai po arbaletu stovėjo didelė medinė, geležimi kaustyta skrynia. Tirionas ant jos užsilipo, nusiėmė arbaletą, strėlių pilną odinę strėlinę, įkišo pėdą į kilpinį ir stūmė tol, kol arbaleto templė trakštelėjo. Tada įstatė strėlę.

Džeimis ne kartą Tirionui rodė, kaip užtaisyti arbaletą. Jei baigę savo pašnekesius čia būtų pasirodę Lumas ir Lesteris, Tirionas nebūtų spėjęs dar kartą užtaisyti ginklo, bet į pragarą kartu su savimi būtų nusitempęs bent vieną sargybinį. Teks pačiam šveistis šarvus, Lumai. Lažybas prakišai.

Prikrypavęs prie durų, jis pasiklausė, o tada atsargiai jas pravėrė. Akmeninėje nišoje degė lempa, blausia gelsva šviesa apšviesdama koridorių. Judėjo vien liepsna. Tirionas išslinko į koridorių nuleidęs arbaletą prie kojos.

Tėvą jis rado ten, kur ir tikėjosi, — sėdintį išvietės bokšto prieblandoje, iki klubų užsiplėšusį naktinius marškinius. Išgirdęs žingsnius, lordas Taivinas pakėlė akis.

Tirionas pašaipiai jam linktelėjo.

— Milorde…

— Tirionai… — Jei ir išsigando, Taivinas Lanisteris to neparodė. — Kas išleido tave iš celės?

— Mielai pasakyčiau, bet prisiekiau tylėti.

— Eunuchas, — nusprendė tėvas. — Už tai jam teks atsisveikinti su galva. Ar čia mano arbaletas. Padėk jį.

— Jei nepaklausysiu, nubausi mane, tėve?

— Šis tavo pabėgimas — kvailystė. Tu nebūsi nužudytas, jei to bijai. Vis dar ketinu išsiųsti tave prie Sienos, bet negaliu to padaryti be lordo Tairelio pritarimo. Nuleisk arbaletą ir mes nueisime į mano menes aptarti šio reikalo.

— Galime ir čia pasikalbėti. Gal aš nenoriu vykti prie Sienos, tėve. Ten, šiaurėje, baisiai šalta, o šalčio, man rodos, jau gana gavau iš tavęs. Todėl tik kai ką man pasakyk ir jau eisiu sau. Užduosiu paprastą klausimą, atsakymą į kurį esi man skolingas.

— Aš tau nieko neskolingas.

— Per visą gyvenimą nieko man nedavei, bet į šį klausimą atsakysi. Ką padarei su Tiša?

— Su Tiša?

Jis net neprisimena jos vardo.

— Su mergina, kurią buvau vedęs.

— Ak, taip. Su pirmąja tavo kekše…

Tirionas nusitaikė tėvui į krūtinę.

— Jei dar kartą taip ją pavadinsi, nužudysiu tave.

— Neišdrįsi.

— Nori įsitikinti? Tai trumpas vardas ir tavo lūpoms, rodos, taip lengva jį ištarti. — Tirionas nekantriai mostelėjo arbaletu. — Tiša. Ką jai padarei mane pamokęs?

— Neprisimenu.

— Pasuk galvą. Nužudei ją?

Tėvas papūtė lūpas.

— Neturėjau už ką jos žudyti, mergina suprato, kur jos vieta… ir, rodos, pamenu, kad už dienos darbą jai buvo neprastai mokama. Manau, kad paskui pilies valdytojas ją išsiuntė savais keliais. Man net į galvą neatėjo paklausti…

— Kur išsiuntė?

— Ten, kur kekšėms vieta.

Tirionas sulenkė pirštą. Arbaletas iššovė kaip tik tą akimirką, kai lordas Taivinas mėgino stotis. Strėlė pataikė į vidurius virš kirkšnių ir jis sudejavęs vėl atsisėdo. Ji įsmigo giliai, iki pat plunksnų. Aplink kotą ėmė sunktis kraujas, jis lašėjo ant gaktiplaukių ir tekėjo per šlaunis.

— Tu mane pašovei, — tarė lordas Taivinas dar negalėdamas tuo patikėti, žvelgdamas iš nuostabos apsiblaususiomis akimis.

— Visuomet greitai įvertindavai susidariusią padėtį, milorde, — tarė Tirionas, — matyt, dėl to ir esi karaliaus ranka.

— Tu… man… ne sūnus.

— Šį kartą klysti, tėve. Manau, esu sumažinta tavo kopija. Dabar padaryk man paslaugą ir greitai numirk. Man reikia suspėti į laivą.

Bent kartą tėvas padarė tai, ko Tirionas prašė. Tai įrodė ir pasklidusi smarvė, mat mirties akimirką jo žarnos neišlaikė. Ką gi, tokiam darbui jis tinkamoje vietoje, pagalvojo Tirionas. Bet išvietę užplūdusi smarvė taip pat aiškiai įrodė, kad dažnai kartojamas juokas apie jo tėvą nebuvo teisingas.

Lordas Taivinas Lanisteris vis dėlto tuštinosi ne auksu.