Kardų audra

Jonas

Geležinis Emetas buvo aukštas, ilgakojis, jaunas žvalgas, kurio ištvermė, jėga ir gebėjimas valdyti kalaviją buvo Rytų sargybos pasididžiavimas. Po jųdviejų dvikovų Jonas visuomet grįždavo sustingusiais ir skaudamais raumenimis, o kitą rytą atsibusdavo su mėlynėmis, bet to jis ir norėjo. Kovodamas su Šilkiniu, Arkliu ar netgi Grenu, jis negalėjo tobulėti.

Jonui patikdavo manyti, kad pats gauna į kailį ir nelieka skolingas priešininkui, bet tik ne šiandien. Praeitą naktį jis beveik nesudėjo akių ir, valandą neramiai pasivartęs lovoje, daugiau užmigti nemėgino, apsirengęs užlipo ant Sienos ir ten sulaukė saulėtekio, vis sukdamas galvą dėl Stanio Barateono pasiūlymo. Dabar tas miego trūkumas jam atsiliepė ir Emetas vaikėsi jį po kiemą negailestingai trankydamas, plačiai mosuodamas kalaviju ir versdamas jį trauktis atatupstą, negana to, retkarčiais dar ir užvoždamas skydu. Nuo smūgio Jonui nutirpo ranka, o bukas pratybų kalavijas, rodės, kas akimirką vis sunkėja.

Jis jau ketino nuleisti kalaviją ir nutraukti dvikovą, kai Emetas apsimetė smūgiuojantis žemai, o iš tiesų visa jėga kirto aukščiau skydo iš dešinės ir pataikė Jonui į smilkinį. Šis susverdėjo, nuo kirčio jėgos sugaudė ir šalmas, ir galva. Akimirką pasaulis Jonui prieš akis aptemo.

O tada prabėgo daugybė metų, jis vėl buvo Vinterfele apsivilkęs paminkštintą odinį švarką, o ne šarvinius marškinius ir šarvus. Jo kalavijas buvo medinis ir prieš jį stovėjo Robas, o ne Geležinis Emetas.

Nuo tos dienos, kai išmoko vaikščioti, jiedu kasdien praktikuodavosi; Snou ir Starkas sukdavosi ratu ir kirsdavo vienas kitam Vinterfelo pilies kiemuose, šūkavo ir juokėsi, o kartais, kai niekas nematydavo, ir paverkdavo. Kai kaudavosi, jie buvo ne maži berniukai, o riteriai ir galingi didvyriai. „Aš — princas Eimonas Drakono riteris!“ — šūktelėdavo Jonas, o Robas nelikdavo skolingas: „Na, o aš — Florianas Kvailys.“ Arba Robas sakydavo: „Aš — Jaunasis Drakonas“, o Jonas atšaudavo: „O aš — seras Rajamas Redvainas.“

Tą rytą jis pirmas pasiskelbė, kas esąs. „Aš Vinterfelo lordas!“ — šūktelėjo, kaip buvo šaukęs šimtą kartų anksčiau. Bet šį kartą, šį kartą Robas atsakė: „Negali būti Vinterfelo lordas, tu — pavainikis. Mano ledi motina sako, kad niekada nebūsi Vinterfelo lordas.“

Maniau, kad būsiu tai pamiršęs. Nuo gauto smūgio Jonas burnoje pajuto kraujo skonį.

Galų gale Halderiui ir Arkliui teko atplėšti jį nuo Geležinio Emeto ir, paėmus už parankių, nuvesti šalin. Žvalgas sėdėjo ant žemės apsvaigintas, pusiau sutriuškintu skydu, pakrypusiu šalmo antveidžiu, o jo kalavijas gulėjo už šešių jardų.

— Jonai, gana! — riktelėjo Halderis. — Jis parkrito, tu jį nuginklavai. Gana!

Ne. Negana. Niekada nebūna gana. Jonas paleido iš rankos kalaviją.

— Atsiprašau, — burbtelėjo jis. — Emetai, ar tave sužeidžiau?

Geležinis Emetas nusiėmė apdaužytą šalmą.

— Kurios žodžio „pasiduodu“ dalies niekaip negalėjai suprasti, lorde Snou? — draugiškai paklausė jis. Emetas buvo draugingas vyras ir dievino kalavijų žvangesį. — Saugok mane, Karžygy, — dusliai pridūrė jis, — dabar suprantu, kaip turėjo jaustis Korinas Pusrankis.

To jau buvo per daug. Jonas išsivadavo iš bičiulių glėbio ir vienas nužingsniavo į ginklinę. Jam vis dar spengė ausyse nuo Emeto smūgio. Jonas klestelėjo ant suolo ir rankomis susiėmė galvą. Kodėl taip įpykau? — paklausė jis savęs, bet tai buvo kvailas klausimas. Vinterfelo lordas. Aš galėčiau būti Vinterfelo lordu. Tėvo įpėdiniu.

Tačiau Jonui prieš akis iškilo ne lordo Edardo, o ledi Ketlinos veidas. Tamsiai mėlynomis akimis ir griežtomis, kietai sučiauptomis lūpomis, ji buvo truputį panaši į Stanį. Geležis, pagalvojo jis, bet trapi. Ji žvelgė į jį taip, kaip žvelgdavo Vinterfele kaskart, kai jis pranokdavo Robą karinėse pratybose, matematikoje ir beveik visuose kituose dalykuose. Kas tu toks? — rodės, visuomet klausdavo ji tuo žvilgsniu. Čia tau ne vieta. Kodėl tu čia?

Jo bičiuliai vis dar buvo pratybų kieme, bet Jonas nesijautė taip gerai, kad galėtų pas juos grįžti. Jis išėjo iš ginklinės pro užpakalines duris, stačiais akmeniniais laiptais nusileido į kirmių takus, — požeminius tunelius, jungiančius pilies bokštus. Netrukus Jonas atsidūrė pirtyje, pasinėrė į šaltą vandenį norėdamas nusiplauti prakaitą, o tada įsilipo į akmeninį karšto vandens kubilą. Nuo šilumos raumenų skausmas šiek tiek atlėgo ir jis prisiminė dumblinus, garuojančius ir kunkuliuojančius duburius Vinterfelo dievų giraitėje. Vinterfelas, tarė sau jis. Teonas paliko jį sudegintą ir sugriautą, bet aš galėčiau atstatyti. Ir jo tėvas, ir Robas tikriausiai būtų to norėję. Jiedu niekada nebūtų susitaikę su mintimi, kad pilies griuvėsiai bus palikti likimo valiai.

Negali būti Vinterfelo lordas, tu — pavainikis, vėl išgirdo jis sakant Robą. O akmeniniai karaliai nepritariamai niurnėjo jam granitiniais liežuviais. Tu ne mūsiškis. Čia tau ne vieta. Užsimerkus Jonui prieš akis iškilo širdmedis blyškiomis šakomis, raudonais lapais ir rimtu veidu. Lordas Edardas vis kartodavo, kad burtmedis yra Vinterfelo širdis, bet… kad išsaugotų pilį, Jonas turėjo išplėšti tą širdį su neapsakomai senomis šaknimis ir sušerti ją alkanam raudonosios moters ugnies dievui. Neturiu teisės, pagalvojo jis. Vinterfelas priklauso seniesiems dievams.

Išgirdęs balsus, kurių aidas atsimušė į skliautuotas lubas, jis vėl grįžo į Juodąją pilį.

— Nežinau, — abejodamas, netvirtu balsu tarė vyras. — Galbūt, jei geriau pažinočiau tą žmogų… Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad lordas Stanis atsiliepė apie jį ne per geriausiai.

— O kada Stanis Barateonas apie ką nors pasakė ką nors gera? — Sero Aliserio balsas nuskambėjo tvirtai ir ryžtingai. — Jei savo lordą vadą leisime rinkti Staniui, iš tiesų tapsime jo vėliavininkais. Taivinas Lanisteris to tikrai nepamirš, o juk puikiai žinai, kad galų gale laimės lordas Taivinas. Kartą jis jau sutriuškino Stanį Juodųjų Vandenų mūšyje.

— Lordas Taivinas remia Slintą, — baimingai ir susirūpinęs tarė Bouvenas Maršas. — Galiu parodyti tau jo laišką, Otelai. Slintą jis pavadino „mūsų ištikimu draugu ir tarnu“.

Staiga Jonas Snou atsisėdo ir išgirdę taškantis vandenį trys vyrai sustingo.

— Milordai… — šaltai, bet mandagiai pasisveikino Jonas.

— Ką čia veiki, pavainiki? — paklausė Tornas.

— Maudausi. Bet dėl manęs nesitrukdykite, regzkite savo planus toliau.

Jonas išlipo iš vandens, nusišluostė, apsirengė ir paliko juos rengti sąmokslo.

Atsidūręs lauke jis susigriebė, kad nežino, kur eiti. Pražingsniavo pro griuvėsius Lordo Vado bokšto, kuriame kadaise išgelbėjo Senąjį Lokį nuo numirėlio; pro tą vietą, kur su liūdnu šypsniu lūpose mirė Igritė; pro Karaliaus bokštą, kuriame jis, Šilkinis ir Kurčiasis Dikas Folardas laukė magnaro ir jo teniečių; pro krūvą apdegusių didžiųjų medinių laiptų liekanų. Vidiniai vartai buvo atidaryti, tad Jonas tuneliu perėjo per Sieną. Jis jautė šaltį aplink ir virš galvos dunksančio ledo svorį. Praėjo pro tą vietą, kur kovėsi ir kartu žuvo Donalas Nojus ir Megas Galiūnas, pro naujus išorinius vartus ir tada jį vėl nutvieskė blausūs ir šalti saulės spinduliai.

Tik tada Jonas leido sau sustoti, atsipūsti ir pagalvoti. Otelas Jarvikas nebuvo tvirtų įsitikinimų žmogus, nebent kai būdavo kalbama apie medį, akmenį ir skiedinį. Senasis Lokys tai žinojo. Tornas ir Maršas jį palenks, Jarvikas parems lordą Slintą ir šis bus išrinktas lordu vadu. Ir kas gi man tada liks, jei ne Vinterfelas?

Atsimušęs į Sieną vėjas kilo sūkuriais ir plaikstė jo apsiaustą. Jonas jautė nuo ledo sklindantį šaltį, kaip kad nuo laužo sklinda šiluma. Jis pasikėlė gobtuvą ir vėl ėmė eiti. Palengva vakarėjo ir saulė kabojo žemai horizonte. Už šimto jardų buvo stovykla, kurioje karalius Stanis laikė belaisvius tyržmogius, apsupęs juos ratu einančiais grioviais, kurių kraštai buvo prismaigstyti nusmailintų mietų ir aptverti aukštomis medinėmis tvoromis. Jam iš kairės buvo trys didelės laužavietės, kuriose mūšio nugalėtojai sudegino visų prie Sienos žuvusių laisvosios tautos žmonių, didžiulių kailiu apžėlusių milžinų ir mažųjų kanopėdžių lavonus. Kovos lauke tebestirksojo apsvilusi žolė ir buvo matyti sukietėjusios dervos ploteliai, bet Menso žmonės ir patys visur paliko pėdsakų: perplėštą odą, kuri tikriausiai buvo nuo palapinės, didžiulę tvoklę, karo vežimo ratą, nulūžusią ietį, krūvą mamutų mėšlo. Vaiduoklių miško pakraštyje, kur stovėjo palapinės, Jonas rado ąžuolo kelmą ir ant jo prisėdo.

Igritė norėjo, kad tapčiau tyržmogiu. Stanis nori, kad būčiau Vinterfelo lordas. Bet ko noriu aš pats? Dangumi slinkęs saulės diskas pasislėpė už Sienos, o netrukus ir už vakaruose dunksančių kalvų. Jonas žiūrėjo, kaip šie aukšti milžiniški ledo luitai sugeria raudoną ir rožinę saulės šviesą. Ar aš mieliau leisčiausi pakariamas lordo Jano už tai, jog esu perbėgėlis, ar sulaužyčiau duotus įžadus, vesčiau Valą ir tapčiau Vinterfelo lordu? Taip paklausus rinktis, rodos, nebuvo sunku, nors… jei Igritė tebebūtų gyva, apsispręsti būtų buvę dar lengviau. Vala jam buvo svetima. Žinoma, ji nebjauri pažiūrėti, be to, Menso Plėšiko karalienės sesuo, ir vis dėlto…

Jei norėčiau jos meilės, man tektų ją pagrobti, bet paskui ji pagimdytų man vaikų. Vieną gražią dieną galėčiau laikyti glėbyje savo sūnų, savo kūną ir kraują. Nuo to laiko, kai pasirinko gyvenimą prie Sienos, apie sūnų Jonas Snou niekada nesvajojo. Galėčiau pavadinti jį Robu. Vala tikriausiai norėtų pasilikti sesers sūnų, bet Vinterfele galėtume auginti ir jį, ir Džilės berniuką. Tada Semui nė nereikėtų meluoti. Ir Džilei rastume vietos, o Semas kartą per metus galėtų atvykti jos aplankyti. Menso ir Krasterio sūnūs augtų kaip broliai, kaip kadaise augome mudu su Robu.

Giliai širdyje Jonas žinojo, kad to nori. Dar nieko nebuvo taip labai norėjęs. Visada to troškau, pagalvojo jausdamas kaltę. Tegul dievai man atleidžia. Jį draskė alkis, skaudžiai kaip drakonų stiklo ašmenys. Alkis… Jonui reikėjo maisto, grobio, tauriojo elnio, atsiduodančio baime, arba stambaus, išdidaus ir pasiduoti nelinkusio briedžio. Nuo tos minties jis pajuto burnoje renkantis seiles.

Jis ne iš karto susivokė, kas čia vyksta. O kai suprato, pašoko ant kojų. Vaiduoklis? — Jis atsisuko į mišką ir štai didvilkis išniro iš už medžių tyliai tapnodamas per žalsvą prieblandą, o iš pražiotų jo nasrų kilo šiltas ir baltas garas.

— Vaiduokli! — sušuko Jonas ir didvilkis pasileido bėgti. Jis buvo liesesnis nei anksčiau, bet ir didesnis, be to, bėgo visiškai tyliai, tik jam po letenomis traškėjo sudžiūvę lapai. Pribėgęs prie Jono jis pašoko ir jiedu ėmė raičiotis po rudą žolę ir ilgus šešėlius, o jiems virš galvų ėmė žiebtis pirmosios žvaigždės.

— O dievai, vilke, kur tu buvai? — paklausė Jonas, kai Vaiduoklis liovėsi kandžiojęs jam dilbį. — Maniau, kad žuvai kaip Robas, Igritė ir visi kiti. Kai užlipau ant Sienos, daugiau nebejaučiau tavęs, net nesapnavau.

Didvilkis tylėdamas lyžtelėjo Jonui veidą šiurkščiu kaip dildė liežuviu, jo akyse atsispindėjo paskutiniai saulės spinduliai ir tos akys švietė nelyginant du raudoni žiburiai.

Raudonos akys, dingtelėjo Jonui, bet ne tokios kaip Melisandros. Jo akys buvo kaip širdmedžio. Raudonos akys, raudonas snukis, baltas kailis. Kraujas ir kaulas, kaip širdmedžio. Šis didvilkis taip pat priklauso seniesiems dievams. Ir tik jis vienas iš visų didvilkių buvo baltas. Kadaise vėlyvos vasaros sniege jie rado šešis vilkiukus: penkis Starkams ir vieną baltą, baltą kaip sniegas, arba Snou.

Ir tada Jonas suprato.

Sienos papėdėje karalienės vyrai kūrė nakties laužą. Jis matė, kaip iš tunelio su karaliumi išėjo Melisandra vadovauti maldoms, kurios, jos įsitikinimu, turėjo neleisti prisiartinti tamsai.

— Eikš, Vaiduokli, — tarė Jonas vilkui. — Eikš su manimi. Žinau, kad tu alkanas. Jaučiu tai.

Jie abu nubėgo prie vartų plačiu ratu aplenkdami naktinį laužą, kurio liepsnų nagai draskė juodą nakties pilvą.

Visuose Juodosios pilies kiemuose buvo pilna karaliaus vyrų. Jonui einant pro šalį jie sustodavo ir į jį stebeilydavosi. Nė vienas iš jų anksčiau nebuvo matęs didvilkio, suprato Jonas, o Vaiduoklis buvo du kartus didesnis už paprastus vilkus, šmirinėdavusius pietiniuose spygliuočių miškuose. Žingsniuodamas prie ginklinės, Jonas netyčia pažvelgė aukštyn ir pamatė Valą, stovinčią savo bokšto lange. Atleisk, pagalvojo jis. Aš ne tas vyras, kuris galėtų tave iš ten pagrobti.

Karo pratybų kieme Jonas sutiko gerą dešimtį karaliaus vyrų su deglais ir ilgomis ietimis rankose. Jų seržantas žvilgtelėjo į Vaiduoklį ir susiraukė, o pora jo karių nuleido ietis, bet jiems vadovaujantis riteris tarė:

— Pasitraukite ir leiskite jiems praeiti. — O Jonui jis pridūrė: — Vėluoji vakarienės.

— Tad duokite man kelią, sere, — atsakė Jonas ir jie jį praleido.

Dar nepasiekęs laiptų jis išgirdo triukšmą; pakeltus balsus, keiksmus, kažkas trankė kumščiu į stalą. Jonas įžengė į skliautuotą požemį niekieno nepastebėtas. Ant suolų ir prie stalų buvo prisigrūdę jo brolių, bet dar daugiau jų stovėjo ir šūkavo, nei sėdėjo, ir nė vienas nevalgė. Maisto ir nebuvo. Kas čia vyksta? Lordas Slintas visa gerkle rėkavo apie perbėgėlius ir išdavystę, Geležinis Emetas stovėjo ant stalo laikydamas rankoje iš makštų ištrauktą kalaviją, Tripirštis Hobas keikė žvalgą iš Šešėlių bokšto… vienas iš Rytų sargybos vyrų vis nesiliovė trankęs kumščiu į stalą reikalaudamas tylos, bet iš tiesų tik kėlė dar didesnį triukšmą, kurio aidas sklido nuo skliautuotų lubų.

Pirmasis Joną pamatė Pipas. Išvydęs Vaiduoklį, jis plačiai nusišypsojo, kyštelėjo du pirštus sau į burną ir švilptelėjo taip, kaip moka tik komedianto berniukas. Šaižus švilpesys perskrodė kilusį triukšmą nelyginant kalavijo ašmenys. Žingsniuojantį link stalų Joną pamatydavo vis daugiau brolių ir iš karto nutildavo. Rūsyje visi nuščiuvo ir įsiviešpatavo tyla, kurią drumstė tik Jono batų kaukšėjimas į akmenines grindis ir tylus židinyje degančių malkų traškėjimas.

Tylą išsklaidė Aliseris Tornas.

— Pagaliau perbėgėlis pagerbė mus savo apsilankymu.

Lordas Slintas buvo įraudęs ir visas drebėjo.

— Žvėris, — aiktelėjo jis. — Žiūrėkite! Tai žvėris, sudraskęs Pusrankį. Tarp mūsų vaikšto vilkolakis, broliai. VÁRGAS! Šis… šis padaras negali mums vadovauti! Šis gyvulys net neturi teisės gyventi!

Vaiduoklis iššiepė dantis, bet Jonas uždėjo delną jam ant galvos.

— Milorde, — tarė jis, — gal pasakysi, kas čia atsitiko?

Jam atsakė meisteris Eimonas, sėdintis kitame menės gale.

— Tavo vardas buvo pasiūlytas rinkimuose į lordo vado postą, Jonai.

Tai buvo toks absurdas, kad Jonas nejučia šyptelėjo.

— Kas tai padarė? — paklausė jis, žvelgdamas į savo bičiulius.

Be jokios abejonės, tai buvo vienas iš Pipo pokštų. Bet Pipas tik gūžtelėjo, o Grenas papurtė galvą. Tada atsistojo Paniurėlis Edas Toletas.

— Aš. Taip, siaubingas dalykas šitaip pasielgti su draugu, bet geriau tu nei aš.

Lordas Slintas vėl ėmė purkštauti.

— Tai… tai įžeidimas. Mes šį vaikiūkštį turėtume pakarti. Taip! Pakarkite jį, sakau aš, pakarkite, nes jis perbėgėlis ir várgas, kaip ir jo draugužis Mensas Plėšikas. Lordas vadas? Aš to neištversiu, aš to nepakęsiu!

Iš savo vietos pakilo Koteris Paikas.

— Tu šito nepakęsi? Auksinius apsiaustus gal ir buvai išmokęs laižyti tau sušiktą subinę, bet dabar vilki juodą apsiaustą.

— Bet kuris brolis gali pasiūlyti mums svarstyti kokį tik nori vardą, jei tik yra davęs įžadus, — prabilo seras Denis Molisteris. — Toletas tokią teisę turi, milorde.

Vienu metu prabilo gera dešimtis vyrų ir kiekvienas stengėsi perrėkti kitus, tad netrukus pusė požemio menėje susirinkusių brolių vėl rėkavo. Šį kartą ant stalo užšoko Aliseris Tornas ir iškėlė rankas prašydamas tylos.

— Broliai! — sušuko jis. — Tai mums nieko neduos. Siūlau balsuoti. Šis karalius, įsikūręs Karaliaus bokšte, pastatė sargybinius prie visų durų, kad būtų tikras, jog mes negausime valgyti ir neišeisime iš šios menės neišsirinkę lordo vado. Tad išsirinkime! Balsuosime dar ir dar kartą, jei reikės, visą naktį, kol pagaliau turėsime savo vadą, bet… prieš metant ženklus, man rodos, pirmasis statytojas nori mums kažką pasakyti.

Suraukęs antakius Otelas Jarvikas neskubėdamas atsistojo. Stotingas statytojas pirštais persibraukė įdubusius skruostus, ištįsusį smakrą ir tarė:

— Na, aš pasitraukiu. Jei manęs norėjote, turėjote dešimt progų mane išsirinkti, bet neišsirinkote. Bent jau per mažai jūsų to norėjo. Ketinau pasakyti, kad tie, kurie metėte ženklus už mane, dabar turėtumėte rinktis lordą Slintą…

Seras Aliseris linktelėjo.

— Lordas Slintas pats geriausias įmanomas…

— Aš dar nebaigiau, Aliseri, — papriekaištavo jam Jarvikas. — Visi žinome, kad lordas Slintas vadovavo miesto sargybai Karaliaus Uoste ir buvo Harenholo lordas…

— Harenholo jis akyse nematė! — sušuko Koteris Paikas.

— Na taip, tai tiesa, — pritarė Jarvikas. — Šiaip ar taip, dabar čia stovėdamas neprisimenu, kodėl maniau, jog Slintas būtų toks geras pasirinkimas. Taip pasielgę mes tarsi spirtume karaliui Staniui į dantis, ir aš nesuprantu, kokia mums iš to nauda. Gali būti, kad protingiau išrinkti Snou. Jis jau daugiau laiko praleidęs prie Sienos, jis — Beno Starko sūnėnas, be to, tarnavo Senojo Lokio ginklanešiu. — Jarvikas gūžtelėjo. — Rinkite, ką norite, tik ne mane.

Ir jis atsisėdo.

Jonas matė, kad lordas Slintas išraudo kaip žarija, o seras Aliseris Tornas išbalo. Rytų sargybos vyras vėl ėmė trankyti kumščiu į stalą, tik dabar šaukė, kad būtų atneštas katilas. Prie jo prisidėjo ir keli bičiuliai.

— Katilą! — baubė jie visi kaip vienas. — Katilą, katilą, KATILĄ!

Katilas buvo padėtas kampe prie židinio — didžiulis, juodas, pilvotas daiktas su dviem didelėmis ąsomis ir sunkiu dangčiu. Meisteris Eimonas kažką pasakė Semui ir Klaidui ir šie nuėję čiupo katilą už tų ąsų ir atvilkę užkėlė jį ant stalo. Keli broliai jau buvo sustoję į eilę prie statinių su ženklais, kai Klaidas nuvožė dangtį ir vos neužsimetė jo sau ant kojos. Garsiai kranktelėjęs ir plakdamas sparnais iš katilo išskrido stambus varnas. Jis pakilo aukštyn tikriausiai ieškodamas gegnių arba lango, pro kurį galėtų sprukti laukan, bet skliautuotose lubose nebuvo nei gegnių, nei langų. Varnas pateko į spąstus. Garsiai krankdamas jis apskrido menę kartą, antrą, trečią… Ir Jonas išgirdo, kaip Semvelis riktelėjo:

— Aš šį paukštį pažįstu! Tai lordo Mormonto varnas!

Varnas nutūpė ant stalo arčiausiai Jono.

Snou, kranktelėjo jis. Paukštis buvo senas, purvinas, susitaršiusiomis plunksnomis. Snou, pakartojo jis, Snou, Snou, Snou.

Jis nutapsėjo prie stalo krašto, vėl ištiesė sparnus ir plastelėjo Jonui ant peties.

Lordas Janas Slintas taip sunkiai klestelėjo į savo vietą, kad net pasigirdo dunkstelėjimas, bet seras Aliseris garsiai ir pašaipiai nusijuokė, net menės skliautai suaidėjo.

— Broliai, seras Kiauliukas mano, kad mes visi kvailiai, — pasakė jis. — Jis išmokė paukštį šio triuko. Jie visi sako „snou“, užlipkite prie jų lizdų ir patys išgirsite. Mormonto paukštis moka ir daugiau žodžių.

Varnas, pakreipęs galvą, pažvelgė į Joną.

Grūdų? — viltingai kranktelėjo paukštis.

Nesulaukęs nei grūdų, nei jokio atsako, jis vėl kranktelėjo:

Katilas? Katilas? Katilas?

Į katilą pasipylė strėlių antgaliai, daugybė strėlių antgalių, strėlių antgalių potvynis, strėlių antgalių tiek, kad tarp jų paskendo keli paskutiniai akmenys, kriauklelės ir visi variokai.

Suskaičiavus balsus Jonas pasijuto apstotas iš visų pusių. Vieni broliai tapšnojo jam per petį, kiti prieš jį klaupėsi, lyg jis tikrai būtų buvęs lordas. Šilkinis, Ouvenas Kvailelis, Halderis, Rupūžius, Batas Be Poros, Milžinas, Malis, Ulmeris iš Karaliaus miško, Donelis Hilas Meilusis ir dar pusšimtis vyrų susibūrė aplink jį. Daivenas tarkštelėjo savo mediniais dantimis ir tarė:

— Dievai tebūna gailestingi, mūsų lordui vadui dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs.

Geležinis Emetas pridūrė:

— Tikiuosi, tai nereiškia, kad negalėsiu sutaršyti tavęs kaip šiltos vilnos, kai kitą kartą praktikuosimės, milorde?

Tripirštis Hobas norėjo sužinoti, ar Jonas, kaip ir anksčiau, valgys su visais, ar norės, kad valgis būtų atneštas į jo menę? Net Bouvenas Maršas priėjęs pareiškė mielai ir toliau eisąs lordo tarno pareigas, jei tik lordas Snou to norėsiąs.

— Lorde Snou, — kreipėsi į jį Koteris Paikas, — jei susimausi, išlupsiu tau kepenis ir suvalgysiu žalias su svogūnais.

Seras Denis Molisteris prabilo mandagiau.

— Man buvo sunku įvykdyti jaunojo Semvelio prašymą, — prisipažino senasis riteris. — Kai buvo išrinktas lordas Korgilas, pasakiau sau: „Nesvarbu, jis prie Sienos tarnavo ilgiau už tave, ateis ir tavo eilė.“ Kai broliai išrinko lordą Mormontą, pagalvojau: „Jis stiprus ir narsus, bet senas, tavo eilė dar ateis.“ Bet tu dar visai jaunas, lorde Snou, ir dabar man teks grįžti į Šešėlių bokštą žinant, kad mano eilė niekada neateis. — Jis liūdnai šyptelėjo. — Pasistenk, kad nenumirčiau gailėdamasis. Tavo dėdė buvo didis karys. Tavo lordas tėvas ir jo tėvas — taip pat. Ne mažiau tikiuosi ir iš tavęs.

— Taigi, — įsiterpė Koteris Paikas. — Ir gali pradėti eiti pareigas pasakydamas tiems karaliaus vyrams, kad viskas baigta ir kad norime prakeiktos vakarienės.

Vakarienės, sukrankė varnas. Vakarienės, vakarienės.

Pranešus, jog lordas vadas išrinktas, karaliaus vyrai pasitraukė nuo durų ir Tripirštis Hobas su keliais pagalbininkais sparčiai nužingsniavo į virtuvę atnešti valgio. Jonas valgyti nenorėjo. Jis žingsniavo per pilį su varnu ant peties ir Vaiduokliu prie kojų svarstydamas, gal sapnuoja. Pipas, Grenas ir Semas sekė jam iš paskos plepėdamiesi, bet Jonas negirdėjo nė žodžio, kol Grenas nesušnabždėjo: „Semas tai padarė“, o Pipas pritarė: „Semas tai padarė!“ Pipas nešėsi odmaišį, tad godžiai gurkštelėjo vyno ir užtraukė: „Semas, Semas, Semas burtininkas, Semas stebukladaris, Semas, nuostabusis Semas, jis tai padarė. Bet kada paslėpei varną katile, Semai, ir kodėl, po septyniais perkūnais, buvai toks tikras, kad jis nutūps ant peties Jonui? Jei paukštis būtų nusprendęs nutūpti ant taukais aptekusios Jano Slinto galvos, viskas būtų nuėję perniek.

— Su tuo paukščiu aš neturiu nieko bendra, — primygtinai gynėsi Semas. — Kai jis išlėkė iš katilo, vos neprileidau kelnių.

Jonas nusijuokė truputį nustebęs, kad vis dar pamena, kaip reikia juoktis.

— Žinote, vyručiai, jūs tikra pamišėlių šutvė.

— Mes? — nustebo Pipas. — Vadini mus kvailiais? Tai ne mus išrinko devyni šimtai devyniasdešimt aštuntuoju Nakties sargybos lordu vadu. Žiūrėk, kad turėtum vyno, lorde Snou. Man rodos, tau reikės daug vyno.

Taigi Jonas Snou paėmė iš Pipo odmaišį ir gurkštelėjo. Bet tik vieną gurkšnį. Siena priklausė jam, naktis buvo tamsi, be to, jo laukė susitikimas su karaliumi.