Nuostabios Marko Polo kelionės

DYKUMOS GARSAI

Tą dieną, kai venecijiečiai įžengė į nedidelį Lobo miestelį, kur kertasi vilkstinių keliai, suėjo lygiai dveji metai nuo jų kelionės pradžios. Tuojau už šio miestelio prasideda garsioji Lobo dykuma. Iš rytų čia nuolat pučia stiprūs karšti vėjai, užpustydami smėliu gatves, turgavietę ir skurdžias pirkeles. Naujai atvykusius apspito būrys šūkaujančių dervišų, kurie, atkišę medinius dubenėlius, įkyriai prašė išmaldos. Miestelis priminė karinės stovyklos gurguolę. Venecijiečiai vargais negalais susirado pastogę dviejose pirkiose miesto pakrašty, kiek atokiau nuo triukšmingos gatvės, ir išnuomavo jas visam mėnesiui.

Vieną popietę Markas užėjo pas savo bičiulį Matėją. Kapitonas stovėjo susimąstęs prie lango, su neįprastu jam liūdesiu žiūrėdamas į darželį.

— Antai kokia didelė geltona gėlė,— tarė Matėjas, rodydamas į lauką.— Kartais galvoji, kad pasauly nieko daugiau nebėra, tik lediniai kalnai ir dykumos. Ir štai staiga pamatai geltoną gėlę…

Matėjas pažvelgė į savo jaunąjį bičiulį, tarsi ieškodamas gražiame jo veide užuojautos.

— Atsimeni, kai tu kartą Venecijoj užėjai pas mane su savo draugais Džanina ir Džovaniu? Tada aš irgi stovėjau prie lango, kaip dabar. Mano darželyje taip pat žydėjo aukšta geltona gėlė, o toliau, pakrantėje, siūbavo mano juodosios barkos stiebas. Kaip seniai tai buvo, Markai?

Matėjas atsitiesė ir pakeltu balsu tarė:

— Jūrininkui nedera kapstytis po smėlynus! — O paskui tyliai prakalbo — Ar tu supranti mane?.. Bet kas būtų iš mano dukrelės, jei nebūčiau ištraukęs jos iš to nelabojo pirklio nagų?.. Ar aš dar grįšiu kada į Veneciją? Kartais pagalvoju, kad niekados daugiau jos nebematysiu… Mergaitę aš nugabensiu į jos gimtinę,— pasakė Matėjas, valandėlę patylėjęs. — Ten ji bus laiminga.

— Ką, Ašimą? — paklausė Markas.

— Taip. Jos gimtinė yra į pietus nuo Katajaus, Indijos pasienyje. Būdama vienui viena, ji tik galvoja apie raudonus savo gimtinės kalnus… Et, kad ne tas prakeiktas karštis, dulkės ir tie pirkliai!..

— Tu pats ilgiesi tėvynės, kapitone.

— Aš ilgiuosi tėvynės? Argi aš skundžiuos tau kaip sena boba?.. Vakar užeina į mūsų darželį kažkoks vyras. Ašima pašaukia mane ir dreba iš baimės, stovėdama prieš tą nepažįstamąjį. „Kas yra, Ašima?“ — klausiu aš ir jau buvau bečiumpąs jį už pakarpos. „Palikit jį ramybėj, mesere Matėjau, — sako mergaitė,— jis nieko blogo nedarys.“ O tasai, išviepęs grobuonišką savo snukį, kažką man sako. „Ko jis nori, Ašima?“ — klausiu aš. „Jis sako, kad jūs esate stipresnis už dykumos demonus, kurie saugo aukso lobius. Jis kviečia jus eiti drauge į dykumą ir tuos lobius iškasti.“ Tik pagalvok, ką man išdrįso pasiūlyti tasai sukčius!.. Aš nesužinojau tikrųjų jo kėslų. Kai išmečiau tą šunsnukį už vartelių, jis išsišiepęs ėmė keikti ir grūmoti man kumščiu… Ir kodėl Ašima taip išsigando? Nesuprantu aš čionykščių žmonių.

— Tų pasiilgai tėvynės, Matėjau, štai kas yra! — tarė Markas, su užuojauta žiūrėdamas į savo draugą.

— O tu? — paklausė Matėjas.

Markas susimąstė. Žinoma, jis ilgėjosi Venecijos. Tačiau tas ilgesys snūduriavo jo širdyje, kol koks prisiminimas, gimtojo krašto vaizdas, gėlė darželyje ar atsitiktinai užklydusi mintis jį pažadindavo. Gimtojo miesto pasiilgimas būdavo kartais didesnis, kartais mažesnis, skausmingas arba džiugus, bet niekuomet jis nebuvo toks didelis ir toks skaudus, kad Markas rimtai galvotų pasukti atgal į Veneciją, nepažinęs pasaulio. Dėl to ir nusprendė, kad jis nelabai ilgisi tėvynės.

— Tu stebiesi, kad Ašima taip išsigando? O aš suprantu kodėl: ji bijojo, kad tu eisi su tuo žmogum į dykumą ieškoti aukso.

Matėjo veidas iškart pralinksmėjo.

— Gal ir tavo tiesa, — pasakė jis. — Mergaitė, tur būt, pagalvojo, kad tasai nenaudėlis nusivilios mane į dykumą… Vadinas, tu nepasiilgai namų?.. Žiūrėk, pro kiekvieną plyšelį čia skverbiasi smėlis. — Ir Matėjas perbraukė ranka per antklodę.— Kuriems galams aš turėčiau eiti į dykumą ieškoti aukso?

Po keturių savaičių venecijiečiai prisijungė prie didelės vilkstinės ir pradėjo žygį per Lobo dykumą. Senasis vadas nusisamdę du kuprius ir tris stiprius asilus kroviniams nešti, nes jis parūpino maisto atsargą mažiausiai vienam mėnesiui. Jis įspėjo keliautojus, kad niekuomet nenutoltų nuo vilkstinės daugiau kaip per penkis žingsnius, nes dykumoje yra piktųjų dvasių, kurios pražudžiusios jau ne vieną keleivį.

Kiekvienam gyvuliui po kaklu buvo parištas varpelis. Monotoniškas jų skimbčiojimas sklaidė mintis ir migdė žmones. Aplinkui, kiek akys apmato, tarsi jūra bangavo smėlio kopos. Kur tik pažvelgsi, visur geltonas karštas smėlis, kuriame neįmanoma jokia gyvybė.

Vakare vilkstinė pasiekė lomą su kūdra, kur buvo vietos apsistoti šimtinei žmonių su gyvuliais. Prieš atsiguldamas karavanbašis įsmeigė už kokio šimto žingsnių nuo stovyklos ilgą kartį su audeklo skiaute, kad kitą rytą nenukryptų iš kelio.

Markas jojo paniuręs ant savo asilo. Nikolas ir Mafijas Polai irgi tylėjo. Buvo visiškai ramu, jokio vėjelio. Staiga Markas pastebėjo ant vienos kopos kažką baltuojant ir nujojo tenlink. Niekas jo nepašaukė grįžti atgal. Visi sėdėjo ant savo asilų ir kuprių, jausdami kažkokį keistą nuovargį.

Nelauktai pakilo vėjas. Markui pasivaideno, kad kažkur toli jis girdi muziką. Virpančiame nuo karščio ore sklido savotiški melodingi garsai, kurie greitai artėjo ir virto kurtinančiu švilpesiu. Karšta oro srovė, lyg iš staiga atidarytos krosnies, plūstelėjo Markui į veidą. Dangus aptemo, ir jį užgulė juoda dulkių siena.

Prisidengęs veidą skarele, Markas nušoko nuo asilo, ir jie abu krito ant karšto smėlio. Markas prigludo prie gyvulio, dangstydamas veidą rankomis, bet dulkės smelkėsi pro užmerktas blakstienas, pro sučiauptas lūpas, lindo į nosį ir ausis.

Smėlio audra įsisiautėjo.

Markas gulėjo nejudėdamas, prisispaudęs prie asilo, ir sunkiai alsavo. Iš visų jėgų jis tramdė kosulį ir šleikštulį. Jis jautėsi gulįs po karšto smėlio kalva, kuri tolydžio auga ir nori jį uždusinti. Smėlis girgždėjo tarp dantų, kaklo gyslos išsipūtė, gerklę taip veržė, kad jis turėjo išsižioti. Baisiausiai kankino kosulys, ir besiblaškydamas Markas nejučiomis įsikibo rankomis į gyvulio plaukus. Visas jo kūnas pastiro. Širdis vos tvinkčiojo, plaučiai buvo pilni dulkių.

Melodingi garsai, skambėję it standžiai įtemptos stygos virpesys, ėmė silpnėti. Audra nepastebimai tolo. Bet smėlio kauburys virš Marko ir jo asilo pradėjo augti, nes rimstantis vėjas nebeįstengė sklaidyti gulančių dulkių.

Kai pagaliau, audrai praūžus, stojo nuostabi tyla, kai dulkių debesys nugulė ant žemės ir danguje lyg ugnis žaizdre vėl suliepsnojo tamsiai raudona saulė, dykumos vaizdas visiškai pasikeitė. Kur anksčiau buvo smėlio kalvos, dabar plytėjo lyguma, o ten, kur akis vargino plyna lyguma, atsirado aukšti smėlio kalnai. Banguota, geltona dykynė atrodė dar nykesnė, negu anksčiau.

Ties nedideliu kauburiu, kur Marką užklupo audra, buvo visiškai ramu. Nieko nesimatė, tik vienoj vietoj iš smėlio kyšojo koja ir baltavo plonų medvilninių kelnių kiška.

Saulė pasislėpė už horizonto, nudažydama raudonai žemę ir dangų. Netrukus saulėlydžių spalvos užgeso — nykią dykumą apgaubė sutemos. Pilkoje, sustingusioje smėlio jūroje kažkur silpnai plakė žmogaus širdis.

Danguje pasirodė mėnulio piautuvas, įsižiebė žvaigždės.

Tik dabar smėlio kauburėlyje ėmė reikštis gyvybės ženklai. Pamažu išniro gyvulio nugara, po to keturios kanopos — iš pradžių vos vos, paskui stipriau pradėjo kapstyti į šalis smėlį. Vargais negalais asilas atsistojo ant kojų. Jis susvirduliavo, vėl krito į smėlį, dar kartą atsistojo ir netvirtais žingsniais nutipeno į dykumą. Kiek paėjėjęs, jis stabtelėjo, pasipurtė ir kimiu, vos girdimu balsu subliovė. Apneštas storu dulkių sluoksniu, stypsojo asilėlis vidur dykumos lyg kokia pasakiška būtybė.

Markas gulėjo susirietęs smėlyje, kairioji koja buvo ištiesta, rankos prispaustos prie veido. Atgavęs pagaliau sąmonę, jis apsivertė aukštielninkas ir išskėtė rankas. Išsikapstęs iš smėlio, Markas giliai atsiduso ir tik dabar pajuto, kaip jam sunku kvėpuoti— nosis ir burna buvo pilna dulkių. Jis iš lėto atsitiesė, nusišnirpštė ir pamėgino išspjauti iš burnos smėlį.

Asilas priėjo prie savo šeimininko ir atsistojo šalia. Gyvulio artumas suteikė Markui jėgų. Įsikibęs į užpakalinę asilo koją, jis vargais negalais pasikėlė ir išsitraukė iš balno odinį maišelį su vandeniu. Dangtelis buvo gerai užsuktas ir nepraleido dulkių. Markas praskalavo, burną ir, godžiai patraukęs keletą gurkšnių skysčio, įsiklausė. Aplinkui viešpatavo kapų tyla. Netoliese tamsoje blyškiai mirgavo tas pats baltas daiktas, kuris suviliojo jį pasukti iš kelio.

Bet kurgi vilkstinė? Marką apėmė slogus vienatvės jausmas. Asilas patrynė galvą į jo petį.

— Likome mudu vienui vieni, pilki, — murmeno Markas. — Palauk, tuojau gausi vandens.

Jam buvo sunku kalbėti — skaudėjo liežuvį ir gomurį. Jis ištraukė iš balno varinį dubenį ir, įpylęs į jį vandens, pakišo asilui.

— Brangiausias ir puikiausias dalykas — vanduo… Nesiurbk tiek daug, pilki!

Baltas daiktas, patraukęs Marko dėmesį, buvo smėlio audrų nusvidinti žmogaus griaučiai. Matyt, koks paklydęs dykumoje keleivis, iškamuotas alkio ir troškulio, atsigulė ant smėlio ir daugiau nebekėlė. Markas nei šaukė, nei bėgo, jam visai nebuvo baisu. Po storu kaktos kaulu juodavo akiduobės. Šalia kaukolės barkšojo šonkauliai ir už jų gulėjo stuburas. Markas žiūrėjo į boluojančius kaulus, jausdamas mirties dvelkimą, tik staiga jo ausį pasiekė tolimas kanopų dunksėjimas. Jis dar kartą pažvelgė į griaučius — kaukolė viepė savo geltonus dantis.

— Eime, pilkuti, — pasakė Markas. — Girdi? Draugai jau mūs ieško.

Jis sėdo ant balno, vėl įsiklausė ir dabar už aukštos kalvos aiškiai išgirdo daugelio kanopų trepenimą. Markas sudavė asilui, ir tas abejingai nukiceno į priekį.

— Paskubėk, pilki! — piktai šūktelėjo Markas, suspaudęs jį pentinais, ir patraukė už karčių.

Užjojęs ant kalvos, jis sustojo ir apsidairė. Aplinkui blankioje mėnulio šviesoje plytėjo negyvi smėlynai. Visi garsai nuščiuvo — dykuma tarsi apmirė. Nebuvo čia net hienų ir maitvanagių, jokios žolelės, vien tik balti žmonių ir gyvulių kaulai, smėlis ir plikos kalvos. Markas prisiminė Lo Bcano įspėjimą: „Piktosios dykumos dvasios gali suklaidinti. Neatsilikite nuo vilkstinės daugiau kaip per penkis žingsnius.“

Beviltiškai dairėsi jis aplinkui. Kurgi jam joti? Kur galėtų būti vilkstinė?

Markas bandė susigaudyti, kur reikėtų ieškoti vilkstinių kelio. Kairėje gulėjo griaučiai, vadinas, jam reikia joti dešinėn. O gal geriau palaukti, kol jį draugai suras? Juk pasigedę, be abejo, tuojau ėmėsi jo ieškoti. Staiga Markas sunerimo. O kaip visi kiti? Juk vilkstinę taip pat užklupo ta baisioji smėlio audra. Akyse šmėkšojo išsiviepusi kaukolė. Jis pasipurtė, vydamas šalin juodas mintis.

„Tvardykis, Markai!“ — įsakė jis pats sau, bet neįstengė nusikratyti apėmusio jį nerimo. Kaip pergyveno tą audrą Ašima?

— Bėk, pilkeli, bėk!

Liūdnai nuleidęs ausis, asilėlis kulkšnojo į priekį.

Markas ilgai ieškojo vilkstinės pėdsakų, bet nieko nerado ir galų gale visai susipainiojo. Karščiuojančios akys degte degė. Oras atvėso. Visiškai nusikamavęs, Markas nusprendė laukti ryto ir pailsėti. Vos tik jis išsitiesė ant smėlio, prisiglaudęs prie šalia atsigulusio asilo, tuojau pat ir užmigo.

Kai Markas nubudo, giedrame danguje jau švietė rytmečio saulė. Niūri nakties neviltis jo daugiau nebeslėgė. Kartu su dienos šviesa grįžo ir pasitikėjimas savimi. Nukabinęs nuo balno maišą, Markas išvertė ant patiestos antklodės likusias maisto atsargas: džiovintą mėsą, aguročius, kvietinius paplotėlius ir du odinius maišelius su vandeniu. Viskas buvo apnešta dulkių sluoksniu. Paviržį jis apvalė, kiek galėjo, ir padalino sau ir pilkiui.

Markas apskaičiavo, kad, kaip betaupytum, maisto ir vandens užteks ne daugiau kaip dviem dienom. Asilui jis davė kvietinį paplotėlį ir truputį vandens. Kiek pasistiprinęs pats, jis leidosi pirmyn saulės kryptimi.

Markas tolydžio stabdė asilą ir įsiklausydavo. Čia jį apimdavo neviltis, čia vėl grįždavo pasitikėjimas savimi, bet juo toliau, juo niūresnė darėsi jo nuotaika. Akys pavargo, žiūrint į negyvą smėli. Karštas vėjas vilnijo kopas. Vis labiau kamavo alkis ir troškulys — buvo sunku taupyti maistą ir vandenį.

Vėl atėjo vakaras, bet Markas vis dar neaptiko vilkstinės pėdsakų. Jis žinojo, kad dykuma toli nusidriekusi į rytus, kad ją pereiti reikia dviejų savaičių.

Marką vėl apniko niūrios mintys. Kur dabar tėvas, dėdė, Matėjas ir kiti? Jie paliko jį likimo valiai, o patys džiaugiasi, išnešę savo kailį. Kas jiems, jei tavo kaulus svidins dykumos smėlis. Tėvas ir dėdė Mafijas galvoja tik apie savo prekybinius reikalus, Matėjui rūpi laimingai pergabenti per dykumą savo mažąją Ašimą. Na, o mergaitė, ką ji pasakytų, jei Markas nebegrįžtų?

„Ak, jaunasis ponas! Kur jaunasis ponas?“

Šalin, piktos mintys!

— Taip, jaunasis ponas! — piktai suriko Markas ir, išsitraukęs maišelį su vandeniu atsigėrė. Argi ne vis tiek, kada jis gaus galą — ryt ar po trijų dienų? Asilas pastatė savo dideles ausis iv, aukštai iškėlęs galvą, garsiai subliovė. Markas atitraukė maišelį nuo lūpų.

— Tavo tiesa, pilki, — sumurmėjo jis, — esi protingesnis už mane.

Markas davė asilui atsigerti ir paslėpė maišelį. Valandėlę jis stovėjo, nebežinodamas, ką toliau daryti. Jam atrodė, kad nuo ryto jis beveik nepajudėjo iš vietos. Aplinkui tas pats grėsmingas peizažas — besileidžianti saulė vėl nudažė oranžine spalva smėlio jūrą. Jis visai sutriko iš skausmo. Jam tiesiog plyšo galva.

Staiga jis išgirdo pažįstamą balsą, šaukiantį jį vardu. Jis aiškiai girdėjo: „Markai!“ Paskui dar kartą: „Markai!“

Tai buvo tėvo balsas. Markas nesitvėrė džiaugsmu.

— A-ū! — sušuko jis. — Aš čia, tėti!

Bet iš kur atėjo tas balsas? Aplinkui vėl buvo visiškai tylu. Kurlink jam dabar joti?

— Bėk greičiau, pilki! Tenai, link kalvos, kol dar nesutemo.

Markas sudavė asilui rimbu ir vėl sušuko:

— Tėti, aš čia! Tėti!..

Pagaliau jis užkopė ant kalvos. Aplinkui — nė gyvos dvasios, jokio garso. Jam vaidenosi.

Ilgai dairėsi Markas blausiomis akimis po banguojančius smėlynus.

— Pirmyn, pilki! Mes norime išlikti gyvi!..

Jis truktelėjo pavadį ir nujojo į sutemas. Vėl danguje įsižiebė žvaigždės, vėl šalta mėnulio šviesa lydėjo vienišą raitelį. Markas stengėsi neprarasti nuovokos. „Visą laiką aš jojau į rytus, — samprotavo jis. — Saulė ir žvaigždės rodė man kelią… Aš joju kažkur netoli jų… Galimas daiktas, jie žygiuoja dešinėj ar kairėj nuo manęs, bet ta pačia kryptimi… Mane labai troškina… burna išdžiūvo, lūpos sutrūkusios, kruvinos…“ Ir jo ranka jau vėl siekia maišelio su vandeniu.

— Pirmyn, pilki! Mes norime gyventi!..

Markas vėl patraukė pavadį. Jis buvo labai išalkęs. Du kvietiniai paplotėliai ir gabalėlis džiovintos mėsos, ne didesnis kaip ketvirtadalis plaštakos, — argi tai valgis?

Markui lindo į galvą keisčiausios mintys ir prisiminimai: „Tu ilgiesi tėvynės, Matėjau, štai ir viskas! Išmesk tą tipą su vilko snukiu į gatvę! Ar nematai, kaip Ašima dreba? Ko jis nori iš mergaitės?.. Ar aš pasiilgęs namų? Ne! Aš noriu patekti į Katajų. Auksiniai rūmai… Vandenį aš gersiu iš didelio ąsočio, šaltą šulinio vandenį… Katile verda ožio šlaunis. Koks nuostabus kvapas!.. Už tvoros žydi gėlės. Raudonos ir geltonos… Imk, Ašima, jos tau. Arba, jei nenori, atiduok jas Matėjui. Ar tu girdi muziką?“

Lyg sapne jojo Markas ant savo pilkio. Staiga priešais jį tartum gyvi tarp kopų išniro Matėjas ir Ašima; jie ėjo artyn ir kalbino jį. Paskiau jis išgirdo muziką, nepaprastai švelnią. Ašima verkė, ir toje vietoje, kur krito jos ašaros, suraibuliuodavo tyro vandens ežerėlis.

Pavadis iškrito Markui iš rankų. Asilas sustojo, ir Markas atsipeikėjo. Jis išsitraukė antrąjį maišelį ir pridėjo prie lūpų.

— Tik vieną gurkšnį, pilkeli!..

Jie sugulė ant smėlio. Markas buvo taip nuvargęs, kad jau nebeturėjo jėgų pasitiesti antklodę.

Išaušo trečioji diena. Svilino saulė, ir karštas vėjas nešė smėlį į akis. Markas perpus sumažino davinį, kad šis tas liktų ir kitai dienai. Pilkis užsispyręs nesijudino iš vietos. Markas uždrožė jam botagu.

— Pirmyn, velne tu raguotas! — sušvogždė jis, bet asilas nė krust.

Tada Markas metė botagą į smėlį ir apkabino jo kaklą, bet asilas išsišiepė, norėjo jam įkąsti. Markas šoko atgal ir išsitraukė durklą. Jo akys piktai žaižaravo. Jis buvo pasirengęs šokti ant gyvulio, įsmeigti jam durklą į kaklą ir gerti šiltą jo kraują.

Taip jie stovėjo vienas priešais kitą. Ir pilkis, pasidavęs likimui, nuleido galvą. Spaudusi durklą Marko ranka bejėgiškai nusviro.

Jis atsisegė diržą ir drauge su kardu sviedė jį žemėn, paskui išmetė iš maišo ir balno viską, kas nereikalinga, palikdamas tik maišelius su vandeniu, varinį dubenėlį ir maisto likučius.

Atėjo ketvirtoji diena!

Marko jėgos visai išseko. Jis išgėrė paskutinį vandenį, godžiai traukė iš maišelio, kol jame neliko nė lašo. Jis perpiovė maišelį ir išdžiūvusiu liežuviu išlaižė drėgną jo vidų. Apvyniojęs pavadį ant rankos, Markas kiūtino tolyn.

— Dabar tau padarysiu galą, pilkeli, kad pats galėčiau ištverti dar nors vieną dieną.

Išaušo penktos dienos rytas!

Markas stipriai spaudė delne durklo rankeną. Raudonos krauju pasruvusios jo akys stebeilijosi į smėlynus. Jis ėjo svirduliuodamas. Alkis sutraukė vidurius, o dar labiau jį kamavo troškulys. Ištinęs liežuvis, lyg kažkoks odos gabalas, vos tilpo burnoje. Suskeldėjusios lūpos kraujavo.

Asilas vos trūkčiojo pavadį, tarytum jausdamas gresiantį jam pavojų.

„Troškulys — tai druska spurdančiai krūtinėje širdžiai. Troškulys— tai ugnis viduriuose, dulkės gyslose. Troškulys — tai baisiausia žmogaus kančia!“

Marko pirštai tvirčiau spaudė durklą. Jis sustojo. O pilkiui, matyt, nubudo senas jo laukinių protėvių — kulanų instinktas. Jis stojo piestu, pasirengęs kanopomis sutrypti savo priešą. Markas staigiai trūktelėjo pavadį ir sutramdė gyvulį.

— Dar ne metas, pilki! Gulkis. Juk jau temsta. Ryt jie ateis… Jie jau joja. Ar girdi kanopų bildesį?..

Žmogus ir gyvulys užmigo, bet neramus, pilnas kraupių sapnų buvo jų miegas.

„Didžioje smėlynų tyloje viešpatauja mirtis. Kur vanduo nedrėkina žemės, niekas neauga. Kur nėra vandens ir žalumynų, negali būti ir gyvybės. Kur nėra gyvybės, ten viešpatauja dykumos demonai, nes jie bekūniai, jiems nereikia nei vandens, nei žalumos. Dykumos demonai neša mirtį. Tai jie išviliojo jaunąjį poną iš kelio.“ — Lo Bcanas sudavė lazdele į įtemptą būgną, ir iš visų pusių tarsi aidas pasigirdo toks pat garsas. Ten, vienodu nuotoliu, jojo Nikolas Polas, Matėjas, Mafijas Polas ir vienas kuprių varovas.

— Tu verčiau būtum likus su vilkstine, dukrele, — tarė Ašiniai senasis vadas.

— Kur muša būgnus ir girdėti žmonių balsai, ten gyvenimas, — atsakė Ašima. — Mes turime surasti jaunąjį poną.!

Lo Bcanas vėl sudavė į būgną, skvarbios jo akys žvalgėsi po tylius, saulės įkaitintus dykumos smėlynus.

— Tu pavargai, mano dukrele?

— Ar mes jį surasime, Lo Bcanai?

— Kai triskart išgirsi būgno garsus…

— Ar dykuma didelė?

— Iš pietų į šiaurę per ją reikia keliauti tris šimtus dienų, o iš vakarų į rytus — dvidešimt aštuonias.

— Tris šimtus dienų! — tyliai pakartojo mergaitė. Ir paskui neįprastu buvusiai vergei balsu sušuko: — Mes jį turime surasti, girdi, Lo Bcanai!

Ašima maldaujamai žiūrėjo į ramų senojo vadovo veidą.

— Jį surasim, kai tu išgirsi triskart subūgnijant būgną.

Sutemus žvalgų būrys grįžo į vilkstinės stovyklą. Žmonės pavalgė ir atsigėrė. Varovai, paklupdę kuprius, nuėmė nuo jų krovinius, paskui nuvedė gyvulius pagirdyti ir maišelius pripildė vandens.

Patekėjo mėnulis, sužibo žvaigždės. Šūkavimai ir kalbos pamažu nuščiuvo. Netrukus nakties tyloje tesigirdėjo gilus miegančių alsavimas.

Nemiegojo tik žvalgų būrio vyrai, o su jais ir Ašima.

— Jau penkta diena, kai jo ieškome, — prislėgtu balsu tarė Matėjas. — Kurgi jis galėjo dingti?

….. Aš jo visai nekaltinu, — staiga prabilo Nikolas Polas. — Kad tik jis grįžtų!

Gilios raukšlės išvagojo jo veidą.

— Ar yra dar kokios vilties, Lo Bcanai? — paklausė Mafijas Polas.

Visi sužiuro į senąjį vadą ir sustingusiais veidais laukė jo sprendimo.

— Jis stiprios valios vaikinas, — pasakė Lo Bcanas.

Ašima pakilo ir nuėjo prie apgriuvusio šulinio.

Auštant gelbėjimo būrys vėl išvyko žvalgytis po dykumą. Ilga vora vyrai jojo į kairę nuo vilkstinės kelio. Lygiais tarpais aidėjo mušami būgnai. Ašima skaičiavo dūžius. Vienu tarpu mergaitė truktelėjo vadą už rankovės ir paklausė:

— Girdėjai, Lo Bcanai! Ar ne triskart sudunksėjo būgnas?

— Ne, dukrele.

Vidurdienį, per patį karštį, kaip buvo susitarta, Matėjas tankiais būgno dūžiais sukvietė būrį į vieną vietą. Greitomis užkandę ir atsigėrę, vyrai tuojau pat išsiskirstė. Dabar jie jojo atgal kita vilkstinės kelio puse.

Lengvas vėjelis nešė į juos dulkes. Išvargę asilai, jau kelinta diena beveik dvigubai ilgiau kulkšnoję, negu kiti vilkstinės gyvuliai, vos vilko kojas per karštą smėlį. Aplinkui geltonavo plikos kalvos, be pradžios ir be galo. Kartkarčiais aidėjo duslūs būgnų garsai.

Ašima skaičiavo juos, ir kiekvienas dūžis verte vėrė jai širdį. Kaip ilgai jie joja! Ir jų šešėliai darosi vis trumpesni. Antai jie jau artėja prie stovyklos. Baisiai skauda akis nu© to akylo žiūrėjimo! Ašima užsimerkė ir stovėjo tartum apsvaigusi.

Staiga ji išgirdo, kai triskart bumbtelėjo būgnas. Kraujas ūžtelėjo jai į galvą, širdis ėmė pašėlusiai plakti. Ašima atsipeikėjo.

— Girdi, Lo Bcanai! Trys dūžiai: bom-bom-bom!

Ir vėl: bom-bom-bom!

Ir dar kartą: bom-bom-bom!

— Eime, dukrele, — ramiai tarė senasis vadas. — Mus šaukia būgnas.

Markas gulėjo ant smėlio, mažame duburėly, kurį jis, matyt, buvo išsirausęs silpstančiomis rankomis. Ant kauburio, pritvirtintos prie balno, plevėsavo dvi skarelės, balta ir raudona. Kalno šlaite, už dvidešimties žingsnių, tįsojo asilas, atmetęs užpakalines kojas, o priekines palenkęs prie pilvo. Ir žmogus, ir gyvulys nerodė jokių gyvybės ženklų.

Bom-bom-bom! — aidėjo šaižūs, būgno dūžiai. Iš penkių pusių šuoliavo raiteliai. Prijojęs Nikolas Polas metė į smėlį būgną ir pasilenkė prie Marko.

Visi kiti suklaupė ratu aplink tėvą ir sūnų. Sutrūkusios Marko lūpos, nosis, smakras ir įdubę skruostai buvo apkepę tamsiu krauju.

Ašima atsinešė maišelį su vandeniu ir, suvilgiusi baltą skarą, nušluostė Markui veidą. Sukrešėjęs kraujas lengvai nusiplovė. Veide nebuvo matyti jokių žaizdų.

— Širdis plaka, — pasakė Nikolas Polas atsistodamas. — Duok jam gerti, Ašima.

— Stiprios valios jaunuolis! — tarė Lo Bcanas.

— Iš kur jam kraujas ant veido? — paklausė Mafijas Polas.

— Jis perpiovė asilui gyslą ir gėrė jo kraują.

Ašima davė Markui atsigerti. Šiltas vanduo, suvilgęs išdžiūvusį gomurį ir liežuvį, nutekėjo į tuščią skrandį. Staiga sudirgintuose viduriuose Markas pajuto veriantį skausmą ir atgavo sąmonę.

Tada jis atmerkė akis. Ir išvydo juodų plaukų gaubiamą Ašimos veidą ir griežtus susirūpinusio tėvo bruožus, pastebėjo sidabrines gijas jo barzdoje ir žilstelėjusius smilkinius. Nors jį labai kankino skausmas, bet tai, ką jis pamatė, jam iškart grąžino sąmonę. Jis suvokė, kad tai jau nebe sapnas ir ne dykumos dvasių išdaiga.

Markas greitai taisėsi. Sulysęs jo veidas linksmai švytėjo, matant šalia savęs artimus žmones.

— Įkrėsti tau reikėtų už tokį dalyką,— juokais pasakė Mafijas. — Tiek mums pridarei rūpesčių…

— Palik jį ramybėj, — apmaudžiai sudraudė brolį Nikolas Polas. — Argi nematai, koks jis dar silpnas.

— Duokit pilkiui atsigerti, — silpnu balsu prabilo Markas. — Gal jis dar gyvas.

Lo Bcanas su kuprių varovais jau triūsė prie asilo. Jie atnešė jam iš stovyklos vandens ir miežių. Pilkis pamažu atsigaivelėjo.

Atsigėręs ir pavalgęs, Markas tik dabar pajuto nepaprastą nuovargį. Vyrai ištempė didelę drobulę ir paguldė jį pavėsyje. Ašima vėdavo jam į veidą iš šiaudų nupinta vėduokle.

— Ar tu baiminaisi dėl manęs, Ašima? — paklausė Markas jau beveik pro miegus.

— Taip, jaunasis pone… Jums reikia miegoti.

— Taip, jaunasis pone… — sumurmėjo Markas ir patenkintas užmigo.