Nuostabios Marko Polo kelionės

IMPERATORIAUS ROMŲ SODE

Imperatorienė Džambuji-chatun visą vasarą liko Chanbalyke. Ji buvo viena iš keturių vyriausiųjų imperatoriaus žmonų ir kišosi į valstybinius reikalus. Jai patarnavo trys šimtai merginų. Tarnai ir kambarinės stengėsi Įspėti kiekvieną imperatorienės užgaidą, drebėjo iš baimės, kai ji niršdavo, liejo veidmainiškas ašaras, jai liūdint, ir pataikūniškai žavėjosi išblėsusiu jos grožiu. Visą imperatorienės rezidencijos personalą Chanbalyko rūmuose sudarė dešimt tūkstančių žmonių. Didžiulį parką aplink rūmus supo keturios mūro sienos. Atstumas tarp jų buvo toks didelis, kad nuo vienos sienos paleista strėlė vos bepasiekdavo kitą.

Kolonos ir grindys imperatoriaus rūmuos buvo marmurinės arba tašyto akmens. Salių ir kambarių sienas puošė paauksuoti drakonai, įvairūs raižiniai, karių figūros ir kautynių vaizdai, paukščių ir žvėrių paveikslai. Ypač krito į akis auksu ir tapimais išdailintos toli atsikišusių stogų atbrailos. Didingus rūmų pastatus supo marmurinė siena. Iš parko žalumos į rūmus kilo platūs baltutėliai laiptai.

Chano Chubilajaus lobių saugyklos ir jo žmonų apartamentai buvo per akmens metimą nuo centrinio rūmų pastato. Tai buvo tarsi atskiras tylus miestelis, kur, niekieno netrikdomas, imperatorius paprastai tvarkė savo valstybinius reikalus.

Džambuji-chatun laukė ministro Achmedo. Kiekvienas susitikimas su juo imperatorienei priminė jaunystę, praleistą plačiose stepėse. Kartais ją apimdavo klajokliško gyvenimo ilgesys, kildavo noras sėsti ant risto žirgo ir kaip vėjas šuoliuoti per laukus. Ir tada savo prabangiuose rūmuose ji pasijusdavo nelaimingesnė už varganą valstietę, įmetusią į katilą paskutinę saują ryžių.

Imperatorienė ėjo per parką skubiais, dideliais žingsniais, suirzusi nuo dykinėjimo. Dažytas jos veidas panėšėjo į kaukę, nenatūraliai besišypsančią lūpų kraštais.

Paskui ją tyliai sekė keturios tarnaitės.

Diena buvo itin karšta, vėjas pūtė lyg iš paties pragaro. Džambuji-chatun sustojo prie baseino ir, mintimis pasinėrusi į praeitį, stebėjo vandeny nardančias auksines žuvytes. Jos telkėsi ūksmingame baseino kampe, paskui staiga, tarsi kieno pašauktos, kilo saulės atokaiton, čiupo savo bukais žiomenėliais sudžiūvusius lapelius, kurie plūduriavo paviršiuje kaip pirmieji rudens pranašai, ir, vos judindamos pelekus, grakščiai nardė vaiskiame vandeny.

Staiga Džambuji-chatun veide pasirodė šypsena, ir dažyti persiko spalvos skruostai tartum atgijo — imperatorienė prisiminė jaunystę.

Kadaise jai piršosi penki karo žygiuose išgarsėję jaunuoliai, bet ji visus vieną po kito atstūmė. Anais laikais ji šokinėjo kaip laukinė katė po aukštą stepių žolę, jodinėjo ant eiklaus bėro žirgo, iš lanko šaudė ne blogiau už prityrusius medžiotojus ir karius. Vos tik iš už tamsių miškų sušvisdavo pirmieji saulės spinduliai ir žolė dar būdavo šlapia nuo rasos, o geltona žemė lipdavo prie padų, kai moterys prie palapinių šveitė puodus arba su ąsočiais ėjo į upę vandens, kai vyrai, linksmai šūkaudami, jojo medžioklėn, o aplinkui buvo taip erdvu, taip laisva ir virš galvos plytėjo žydras žydras dangus, — ji, liekna ir išdidi, kažkokio nenusakomo ilgesio pagauta, ištiesusi rankas ir pasišokėdama, klaidžiodavo po stepę.

— Žiūrėkit, antai eina Džambuji — Esen-nojono duktė…

Imperatorienė atsisėdo prie baseino ir pažvelgė į savo atspindį vandeny. Šypsena jos veide sustingo ir vėl pasislėpė burnos kampučiuos.

Tarnaitė, jauna ir grakšti kaip lelija, lengvais žingsniais priėjo prie jos ir padavė priegalvėlį.

— Eik šalin! — piktai suriko imperatorienė ir sudavė merginai per veidą.— Visos eikit šalin! Aš nenoriu jūsų matyti!

Tarnaitės dingo už medžių ir laukė naujų įsakymų.

Džambuji-chatun sėdėjo nejudėdama. Aukštos sienos ir pastatai saugojo parką nuo vėjų. Didelių medžių viršūnės smarkiai siūbavo, o pradėję gelsti stiebeliai su peržydėjusiomis ir jau kiek apvytusiomis gėlėmis tik vos vos lingavo žolėje. Vėlyvas drugelis, pasisukinėjęs virš vejos, nutūpė imperatorienei ant rankovės.

Tenai, už mūrinių sienų, plytėjo miestas — kunkuliavo triukšmingas, skardintis, linksmas ir verkiantis gyvenimas. Nagingos katajų menininkų rankos drožinėjo iš medžio ir dramblio kaulo dievų, valstiečių, merginų ir Įvairių žvėrių statulėles, iš jašmos ir nefrito šlifavo brangius indus, kalė sidabrą ir auksą, šilke siuvinėjo margas gėles ir paukščius, iš bambuko ir sorų šiaudų pynė kraiteles, ant balto ryžių popieriaus ir šviesaus šilko tušu piešė dailius paveikslus… Raumeningos valstiečių rankos stūmė per dumblėtą arba geltoną purią dirvą medinius arklus, nugaros lankstėsi prieš išdidžius svetimus ponus.

Saidas ėjo triukšmingomis Chanbalyko gatvėmis, sotus ir gražiai apsirengęs. Jis puikiai jautėsi dabartinėje naujoje tarnyboje ir be galo buvo ištikimas Achmedui, naujajam savo ponui. Didžiuodamasis jis prisiminė kelionę iš Čandžou į Chanbalyką ir kaip vėliau pasikeitė visas jo gyvenimas.

Saidas sustojo prie vieno lieso, įdegusio gatvės konditerio, aliejuje kepančio įvairių formų tešlainius.

— Kuo čia prekiauji? — oriai paklausė Saidas, dėdamasis aukštu pareigūnu. Per dvejetą gero gyvenimo mėnesių jo žandai pasidarė apskritesni.

Kepėjas, žvilgtelėjęs į nepažįstamąjį, padėjo ant skardinės lėkštės keletą apskrudintų tešlinių figūrėlių ir kyštelėjo jam panosėn.

— Ogi štai kuo prekiauju. Aliejuj kepti achmedai! Paragaukit! Mažieji po dešimt venų, vidutiniai — dvidešimt. Pigumėlis neapsakytas! Pirkite, vaišinkitės! Valgysit apsilaižydami! Achmedus aš kepu su geriausiu aliejum. Tik pažiūrėkit, kaip jie čirška, tie velniūkščiai!

Saidas baisiausiai pasipiktino. Tasai nevala katajus drįsta niekinti Achmedą, jo poną!

— Kodėl tešlainius tu vadini achmedais? — paklausė jis, stengdamasis nuslėpti savo įniršį.

— Ką tu čia tauziji! — sušuko kepėjas, pajutęs pavojų.— Kam mane įžeidinėji?

Jis ėmė šaukti savo kaimynus pirklius ir amatininkus:

— Li, eikš čionai! Vanai, atnešk man kūjį. Janai ir Vu, ar judu girdit? Prie manęs prikibo kažkoks nepažįstamas bernas ir nori pražudyti dorus katajų pirklius.

Pašauktieji rūsčiais veidais apspito išsigandusį Saidą.

— Ko nori iš tavęs tasai pusgalvis?

— Dink iš čia, vėžlio išpera!

— Sugurinkim tam ilganosiu! velniui jo šunišką snukį!

Stipruolis Vanas su odine prijuoste žengė į priekį ir paklausė kepėją:

— O ką jis pasakė?

— Jis tikina, kad aš savo tešlainius vadinęs achmedais. O jūs juk žinote, kad aš niekad jų taip nevadinau, — paaiškino kepėjas, bukliai žiūrėdamas į savo draugus. — Tai jis, jis pats juos taip pavadino. Tegul gerasis mūsų ponas Achmedas gyvena dešimt tūkstančių metų. O jis ką pasakė? „Tegul jis amžinai spirga pragare, tas maloningasis ponas Achmedas!“ Tai jo paties žodžiai, patikėkite.

Susirinkusieji gėrėjosi kepėjo sumanumu ir drąsa. Bet Saidas visiškai neteko savitvardos.

— Ne, tai jis taip sakė! Jis apšmeižė mūsų geradarį, poną Achmedą!—įniršęs šaukė Saidas. — Aš tuojau pakviesiu sargybinius. Jam vieta kalėjime su žiurkėmis!

Pirkliai ir amatininkai neramiai apsižvalgė, kai kurie nejučiom pasišalino. Kepėjas staiga nubalo, prisiminęs žmoną ir tris vaikus. Bet tuo tarpu kalvis Vanas čiupo Saidą už pakarpos ir trenkė į sieną.

— Nešdinkis iš čia! — suriko jis.

į — Na, palaukit! — sušvokštė Saidas ir greitai spruko šalin.

Kepėjas susidėjo savo įnagius, krosnelę pastatė ant keturkampės plokštės ir viską pririšo, virvėmis prie naščių. Užsikrovęs visą mantą ant pečių, jis greitai nužingsniavo į kitą tirštai gyvenamo miesto kraštą. O kalvį Vaną sargybiniai netrukus suėmė ir nuvarė į kalėjimą.

— Tu esi uolus tarnas, — pasakė Achmedas Saidui ir jam padovanojo sidabrinę taurę.— Tik žiūrėk, kad tie geltonieji šunys kada nors nenusuktų tau sprando.

Achmedas turėjo Chanbalyke slaptą būstinę, apie kurią žinojo tik keletas patikimųjų. Jis įsakė kiekvieną mėnesį keisti joje visus tarnus, virėjus, sodininkus ir išgabenti juos į tolimus didžiosios imperijos užkampius. Kol imperatorius vasarojo Šandu rezidencijoj, o Čimkimas, vyresnysis kunigaikštis, pramogavo medžioklėje, visa valdžia Chanbalyke buvo Achmedo rankose. Iš visos šalies pas jį skubėjo pasiuntiniai ir kurjeriai su pranešimais apie svarbiausius įvykius ir gauti naujų įsakymų.

Atvykus krikščionių pirkliams — popiežiaus pasiuntiniams, Achmedas didžiai susirūpino. Jis bijojo, kad svetimšaliai nepakeistų jo įtakos imperatoriui.

Achmedas sėdėjo, parimęs ant rankos, ir nervingai baksnojo pirštų galais į lūpas. Jis giliai susimąstė.

„Tie pirkliai turi auksinę imperatoriaus lentelę… Ir kaip tu, Abaka, laiku nesugebėjai jų pragaišinti! Jie galėjo dingti Kašgare ar Lobe, ir niekas jų nebūtų pasigedęs! O dabar jau vėlu. Imperatorius juos priėmė pagarbiai… Rašai, kad jie vežasi gražią mergaitę?“

Ministras dar smarkiau ėmė plonais pirštais barbenti į lūpas. Jis atsistojo ir išėjo iš apytamsio kambario į saulės apšviestą sodą. Saidas tarsi šešėlis sekė paskui jį, įdėmiai stebėdamas kiekvieną savo pono judesį.

— Jiems lengvai galėtų atsitikti nelaimė,— murmėjo Achmedas. — Katajus — pavojinga šalis… Bet tai būtų perdaug grubu. Achmedas taip nedirba. Jis audžia plonesnius voratinklius!

— Saidai! — šūktelėjo jis.

— Klausau, mano pone!

— Tu palauksi manęs čionai. Aš einu pas imperatorienę.

Vakarų vėjas nešė iš dykumos dulkes, kurios plonu sluoksniu gulė ant medžių lapų. Sėdėdama prie baseino, Džambuji-chatun maitino sausainiais auksines žuveles. Žiopčiodamos jos gaudė trupinius, ir kiekvieną kartą lygiame vandens paviršiuje suribėdavo smulkūs ratiliukai. Prie imperatorienės nedrąsiai priėjo tarnaitė ir pranešė:

— Atėjo ponas ministras Achmedas.

Imperatorienė pakilo ir išbėrė į vandenį likusius trupinius.

— Aš jo laukiu.

Achmedas žemai nusilenkė ir tylėdamas stovėjo prieš imperatorienę. Jo tamsiame veide su dailia barzda atsispindėjo gili pagarba ir susižavėjimas.

— Ak, tai jūs čia, Achmedai, — tarė Džambuji-chatun prislopintu balsu. — O aš jau gailiuosi, kad nevykau į Šandu medžioklėn su sakalais… Jūs neįsivaizduojate, kaip nuobodu gyventi tarp šių mūro sienų!

— Man būtų be galo liūdna, jūsų didenybe, jei jūs išvyktumėt, — atsakė Achmedas. — Yra tiek daug reikalų, kuriuos turiu su jumis aptarti. Argi be jūsų išmintingų patarimų aš galėčiau tvarkyti valstybinius reikalus taip, kaip pageidauja jo didenybė imperatorius? — Ir jis tyliai pridūrė: — Būdamas pas jus, aš užmirštu visus rūpesčius.

Imperatorienės veidas nušvito. Achmedo žodžiai ir intymūs žvilgsniai jai buvo tarsi saulės spinduliai.

— Girdit, kaip ošia vėjas medžių viršūnėse? — pasakė Džambuji-chatun.

Ore sūkuriavo jau pradėję gelsti lapai.

Imperatorienė ir ministras Achmedas gražiai prižiūrimais takeliais nuėjo Žaliosios kalvos link. Pievaitėse, tarp marguojančių gėlynų, išdidžiai vaikštinėjo fazanai, povai ir kalnų kurapkos. Žalioji kalva čia buvo supilta. Jos aukštis siekė šimtą žingsnių, o apsukui — visa mylia. Netoliese, kur buvo imama žemė kalvai pilti, dabar tyvuliavo gulbių ežerėlis. Kalvos viršūnėje stovėjo puikus paviljonas. Amžinai žali medžiai su plačiomis lajomis teikė pavėsį nuo karštų saulėj spindulių. Medžiai čia buvo suvežti iš įvairiausių šalies vietų. Sužinojęs, kad kur nors auga retos veislės medis, imperatorius tuojau įsakydavo jį iškasti su šaknimis ir ant dramblių atgabenti į Žaliąją kalvą, vis tiek, koks būtų jo dydis ir svoris.

— Antai, eina abu — pasakė grakščioji tarnaitė, kuriai dar degė skruostas nuo gauto antausio. — Tik pažiūrėkit, kaip ji krypuoja, ta mūsų senė!

Paėjusi iki vidurio kalvos, Džambuji-chatun sustojo, stengdamasi nuslėpti dusulį. Kažkoks gumbuotas medis laikė iškėtojęs virš jų galvų susipynusias šakas. Pilkšvi nuo dulkių sidabriniai spygliai blizgėjo prieš saulę. Imperatorienė atsisėdo ant suolelio tarp žydinčių krūmų ir pakvietė Achmedą sėstis šalia.

— Sakėte, kad jus slegia kažkokie rūpesčiai. Gal galėčiau jums padėti, Achmedai?

Ministras patenkintas šyptelėjo. Senu papratimu jis buvo beparemiąs delnu smakrą ir galupirščiais bebaksnojąs lūpą, bet tuojau pat prisiminė, kad sėdi šalia imperatorienės. Kaip prityręs aktorius, Achmedas akimirksniu pakeitė savo veido išraišką — dabar jis buvo mąslus ir susirūpinęs.

— Katajiečiai — maištinga tauta, — pasakė jis neryžtingai. — Jie nemoka branginti begalinio jo didenybės gerumo ir išminties.

Džambuji-chatun irzliai mostelėjo ranka. Pastebėjęs jos nepasitenkinimą, įžvalgus Achmedas tyliai, vos girdimai pridūrė:

— Niekados nebegrįš laimingiausi mano gyvenimo metai…

Imperatorienė perbraukė ranka per šilkinę savo suknią. Jos akys švelniai nušvito, sustingęs, išdažytas veidas pagražėjo.

Atsirėmęs į suolo atkaltę, Achmedas neatitraukė akių nuo jos profilio. Jis išmoko kantriai ir palengva vykdyti savo ambicingus planus. Gera buvo šitaip sėdint svajoti, kai aplinkui kvepėjo gėlės ir jaunystės prisiminimai slinko prieš akis lyg debesys.

— Vadinas jūs jaučiatės nekaip mūsų tarnyboje? — staiga paklausė imperatorienė.

— Ką reiškia jums mano kukli tarnyba? — atsakė Achmedas. — Man rūpi, kad vieną gražią dieną jo didenybė ims nebeklausyti nuoširdžių mano patarimų.

Achmedas stebėjo sklandantį ties medžiais paukštį, kuris staiga krito kaip akmuo žemėn ir tuojau pat vėl pakilo į padanges, laikydamas naguose mažą spurdantį gyvūną.

— Aš jūsų nesuprantu, Achmedai.

— Į Šandu atvyko svetimos šalies pasiuntiniai ir sugebėjo įsigyti jo didenybės imperatoriaus pasitikėjimą.

Užgniaužęs kvapą, Achmedas laukė, kokį įspūdį padarys šie žodžiai imperatorienei.

— Jūs bijote jų, ministre Achmedai? — pašaipiai paklausė Džambuji-chatun.

— Man rūpi valstybės gerovė.

— Imperatorius protingesnis už jus, — rimtai pasakė Džambuji-chatun.

Ministras Achmedas panarino galvą. Slėpdamas savo nusivylimą, jis pasakė:

— Atleiskit man, jūsų didenybe…