Nuostabios Marko Polo kelionės

VAI VAN SIN

Senis medžio raižytojas sėdėjo pavėsyje po plačialapio banano krūmu. Siauras raukšlėtas jo veidas dėl skystos žilos ir retos jo barzdos atrodė dar ilgesnis, negu buvo iš tikrųjų. Lanksčios senio rankos plonais pirštais ilsėjosi ant stalo su daugybe rėžtukų, tarp kurių gulėjo stačiakampis tašas, išpiautas iš sausos šaknies. Visur aplinkui buvo prikritę skiedrų. Dirbtuvė stovėjo pačiame Jandžou pakrašty prie vandeningo griovio, kuris už šimto žingsnių tekėjo į imperatoriaus kanalą.

Saulė deginte degino. Pūtė lengvas vėjelis, burė paskui burę vis traukė į pietus. Kasdien čia praplaukdavo daugiau kaip penki tūkstančiai laivų; vieni jų gabendavo iš Pietų savo krovinius į nepasotinamą sostinę Chanbalyką, didžiajam chanui, kiti išplaukdavo tušti atgal paimti naujo krovinio.

Vandeningi grioviai lauką skaidė nedideliais sklypeliais, kuriuose triūsė valstiečiai. Palei imperatoriaus kanalą ėjo grįstas kelias, kuriuo nuolatos dardėjo vežimai.

Ant senojo raižytojo rankos nutūpė uodas. Senis sutraiškė jį. Paskui jis paėmė tašą, pavartaliojo jį rankose.

— Šiandien visai nėra noro dirbti, — sumurmėjo jisai. — Ši, kurgi tu dabar?

Neregys sėdėjo už trobelės ir klausėsi įvairių balsų ir šlamesių. Jau metai, kai Vanas ir jis gyveno pas raižytoją. Kartais berniokas eidavo drauge su Vanu į miestą pardavinėti išpiaustinėtų statulėlių — drakonų, liūtų, erelių, valstiečių su didelėmis skrybėlėmis, taip pat aštuonių nemirtingųjų dievų. Bet dažniausiai jis likdavosi namie, klausydavosi senuko pasakojimų, o jei šis panorėdavo, grodavo jam fleita. Vanas ir Ši ilgai bastėsi keliais, elgetavimu gindamiesi nuo bado, kol pagaliau atsikasė į Jandžou. Ir apsinakvojo pas raižytoją. Senuko trobelė tokia buvo sukrypusi, kad vos besilaikė. Vanas ją paramstė, pataisė, ir raižytojas paprašė jį ir Ši pasilikti su juo drauge. Jis ir liko čia. Kartais Vanas eidavo į miestą parsisamdyti kokiam nors darbui.

— Ši, kur tu?

— Ateinu, ateinu, dėduli, — atsiliepė Ši.

Berniukas priėjo prie stalo ir ėmėsi čiupinėti viską, kas ant jo buvo, kol surado senuko ranką.

— Vanas dar nesugrįžo, — tarė raižytojas. — Jis padėtų man išpiauti tašus iš medžio šaknies.

— Jis išėjo vakar rytą,— liūdnai pasakė Ši.

— ….. Vanas nerami siela, Ši.

Vyresnysis virvininko sūnus sušuko iš savo kiemo:

— Klausyk, Ši! Gal pagrotum truputį. Kai tavo fleita prabyla, tai ir darbas geriau sekasi.

Bet Ši nenorėjo groti.

— Sėskis čia, prie manęs, — pasakė jam senasis raižytojas.

— Kartais mane ima baimė, dėduli, kad jis vieną gražią dieną visai nebegrįš. Jis taip kartais užsirūstina.

— Gal papasakoti tau apie Vaną Maną?.. Tik palūkėk, vakare sugrįš Vanas… Jei nori, galiu dar papasakoti, kaip prieš daugelį šimtmečių toks kalvis vienu kūjo smūgiu perskėlė didžiulį akmenį… O gal pagrok kokią linksmą dainelę, juk kaimynai tavęs prašo.

Tačiau Ši staiga palenkė galvą ir sukluso.

— Girdžiu, atjoja daugybė raitelių, dėduli. Ar jau juos matot?.. Daugybė raitelių!

Ir iš tikrųjų daugybė raitelių jojo grįstuoju keliu palei kanalą. Dangaus fone jie atrodė labai dideli. Keturi sargybiniai risnoja priešaky, skindami kėlią.

— Aš juos matau, — atsakė senis. — Prieš keturiasdešimt dienų jie nujojo į Pietus. Dabar, matai, jie atgal…

— Kas jie tokie, dėduli?

— Maloningasis ponas vietininkas ir jo sargybiniai.

— Kiek daug arklių!

— Einam, Ši.

Raižytojas paėmė berniuką už rankos, ir juodu nuėjo prie pylimo, skiriančio kanalą nuo kelio.

— Noriu pamatyti jo veidą,— murmėjo senis.

— Kaip jis atrodo, dėduli? Papasakok man!

— Jis joja ant puikaus žirgo. Du raiteliai laiko viršum jo galvos žydro šilko baldachimą. Tik įsivaizduok: aukšto ūgio tamsiaveidis svetimšalis, didelės akys, ilga nosis, išdidus žvilgsnis, tamsi barzda, kuri bemaž slepia lūpas, aukšta kakta. Jis nėra senas, Ši. Ilgabarzdžiai svetimšaliai paprastai esti jaunesni, negu tu manai. Jis gražaus stoto, aukštas, lieknas. Nė pats nežinau, Ši, ką apie jį galvoti. Aš užsimerkiu, tad geriau jį matau, nes jo paveikslas palieka many… Dabar mudu turime pulti ant kelių ir kakta paliesti žemę, nes pro mus joja maloningasis ponas vietininkas. Aš manau, jis toks pat, kaip ir kiti — svetimas. Reikia jų visų nekęsti, visų aliai vieno. Bet žinai, Ši, kai žmogus sensti, vis labiau atpranti nekęsti.

— Kiek tų raitelių, dėduli?

— Raitelių daug. Nė ant pirštų nesuskaitysi. Jie mauna pro šalį, o mes turime dulkėse klūpoti. Na, dabar galime keltis.

Senasis raižytojas vargais negalais atsikėlė, atsikėlė ir kiti. Staiga jis pamatė Vaną ir džiaugsmingai sušuko:

— Ana ir Vanas! O mes čia nerimavom!

Jie ėjo trise palei griovį. Ši ir Vanas prilaikė senąjį raižytoją.

Parėjęs namo, raižytojas sėdo prie stalo, paėmė medžio tašelį ir ėmė kažin ką raižyti.

— Kas čia bus? — paklausė Vanas. — Nemirtingasis arba drakonas?

— Mirtingasis, Vanai. Ką tik jis prajojo pro šalį po žydru baldachimu, — atsakė senis.

— Tuomet nepamirškit įraižyti tokio parašo: „Svetimas velnias“, — murmėjo Vanas.

— Mačiau jo veidą…— bambtelėjo raižytojas. — Tu neturi taip dažnai į miestą lakstyti, — pridūrė jis griežtai. — Ši nuogąstauja, kai tavęs naktimis nebūna.

Markas grįžo iš kelionės po pietines savo apygardas. Dvidešimt septyni miestai buvo Jandžou vietininko valdžioje. Prekyba ir amatai ten klestėte klestėjo, nors Achmedo statytiniai buvo pridarę nemaža žalos. Jau prabėgo vieneri metai, kaip Markas stengiasi sąžiningus valdininkus patraukti savo pusėn, o nesąžiningus šalinti iš valdžios. Bet pažinti žmones buvo ne taip lengva. Kur tik jis pasirodydavo, visur prieš jį lenkdavosi nugaros, iš visų pusių sklisdavo pataikaujantys žodžiai.

Chanas Chubilajus reikalavo iš naujojo savo vietininko tokių pat nepakeliamų mokesčių, kaip ir iki tol. Palengvinti gyventojų padėtį Markas galėjo tik tuo, kad ėmė kovoti prieš visokias pridėtines rinkliavas, kurios birdavo nesąžiningiems valdininkams Į kišenes.

Kai didysis chanas užkariavo Manzio provinciją, jis paskirstė ją į devynias apygardas. Kiekvienoje apygardoje jis pastatė vicekaralių, kuris čia buvo ir vyriausias vietininkas. Kiekvieneriais metais vicekaraliai siuntė į Chanbalyką ataskaitą. Jose buvo nurodomos ne tik surinktų mokesčių sumos, bet ir visi svarbesni įvykiai per tą laiką. Kas treji metai vicekaraliai buvo keičiami, o podraug ir visi svarbesnieji tos didžiulės valstybės pareigūnai.

Savo rezidenciją vienas vicekaralius turėjo Chandžou mieste, kuris savo gamtovaizdžiu ir pastatų gražumu pralenkė net patį Chanbalyką. Jandžou sritis, valdoma Marko Polo, taip pat priklausė Chandžou vicekaraliui, ir venecijietis, aplankęs šį miestą, pamatė jo įrengimus ir klestinčią prekybą. Vicekaralius jį priėmė gana palankiai ir suteikė progą pažinti miesto gyvenimą ir jo valdymo sistemą.

Chandžou stovėjo išdrikęs tarp lengendarinio Vakarų ežero,ir didelės upės, kuri gausiais kanalais tiekė vandenį visam miestui. Chandžou mieste, kaip ir Venecijoje, gatvės ir skersgatviai ėjo palei kanalus, taigi ir čia į bet kurią vietą galėjai patekti ne tik pėsčias, raitas arba važiuotas, bet ir laivu arba valtimi.

Pajamos, kurias imperatorius gaudavo, iš Chandžou apygardos, buvo tokios neįtikimai didelės, kad Markas Polas iš pradžių abejodamas pakraipė galvą. Chandžou apygarda siekė jūrą, todėl ten buvo daug lagūnų ir druskingų ežerų. Imperatorius gaudavo savo dalį nuo viso to, kas buvo auginama ar gaminama ir kiekvienais metais, neskaitant druskos mokesčio, į valstybės iždą įplaukdavo du šimtai dešimt tamanų arba šešiolika milijonų aštuoni šimtai tūkstančių auksinių Venecijos dukatų.

Grįždamas atgal į Jandžou, Markas Polas dažnai galvodavo, ką buvo matęs Chandžou mieste ir apygardoje. Jis nusprendė viską, ką buvo matęs ar girdėjęs, užrašyti į savo knygas.

Vietininkas, nesidairydamas į šalis, jojo grįstu keliu palei imperatoriaus kanalą savo sargybinių būrio priešaky. Jis negalėjo žodžiais nusakyti savo įspūdžių. O, kad jis mokėtų teptuku ir spalvomis tai nupasakoti.

Marko mintys dažnai skrido prie sraunios upės kranto, kur buvo jo bičiulio kapas. Išsipildė tai, ką Matėjas miglotai nujautė. Jis ilsisi svetimoje žemėje, toli nuo tėvynės, taip toli, kad širdį suspaudžia, apie tai pagalvojus.

Vienatvės valandomis tie atsiminimai kartais sukeldavo Markui kažkokią niūrią nuojautą. Kartais ji užeidavo jam jojant savo raitelių būryje, kartais triukšmingame turguje, kur gyvenimas virte virė. Chanas Chubilajus jį paskyrė vietininku, jam suteikė aukščiausią garbę, kokią kada buvo gavęs svetimšalis jo imperijoje, bet vis viena po truputį jį ėmė graužti tėvynės ilgesys. Venecija neturi dvylikos tūkstančių tiltų, kaip Chandžou, bet ji buvo laisva ir graži ir drąsiai galėjo rungtyniauti su milžinišku miestu Pietų Katajuje.

Prieš metus Ašima priėmė krikščionybę vienoje mažytėje bažnytėlėje ir susituokė su Marku Polu. Vestuvės buvo atšvęstos labai kukliai. Nikolas ir Mafijas Polai nieko apie tai nežinojo. Markui Polui labai rūpėjo tėvo ir dėdės likimas. Jau dveji metai, kaip juodu iškeliavo, ir tik vieną vienintelį kartą atsiuntė apie save žinią.

Vėjas išpučia bures ir gena į pietus dideles džonkas. Valtininkai ir jų žmonos, tamsrudžiai nuo įdegimo ir apsitaisę spalvingais skarmalais, stovėjo ant denio arba sėdėjo pavėsy ir dėkojo vėjui, kad jiems nuėmė darbo naštą. Tačiau kiti, plaukę prieš srovę, į šiaurę, yrėsi, užguldami ilgus irklus ir traukė kažkokią jūreivišką dainą.

Greta Marko Polo jojo nešikas Janas. Bet dabar jis jau nebe nešikas, nes prie diržo jam kabojo kalavijas, ant peties — lankas skrendančios laukinės žąsies pavidalo. Jo dėkle kyšojo dešimt raudonų strėlių. Dabar Janas šimtininkas ir tarnauja Marko Polo sargybos viršininku. Janas visai nepastebėjo Vano, savo bičiulio iš Chanbalyko. Juk jis visai nesidairė į šalis, nes jam buvo nemalonu žiūrėti, kaip jo tautiečiai dvilinki ir trilinki lankstosi, net ir tuomet, kai jie lankstosi Markui Polui. Jis nepamatė Vano, todėl negalėjo prisiminti, kaip jis ateidavo į jo lūšnelę Chanbalyke.

Kai Markas Polas ir Janas prajojo pro šalį, Vanas atsistojo ir nulydėjo juos niauriu žvilgsniu. Jis irgi nepažino Jano. Ir argi jis galėjo žinoti, kad šitas puikiai apsirengęs raitelis su sidabriniu šalmu — ne kas kitas, o buvęs nešikas Janas.

Taigi Janas ir Vanas, pasimatę po tiekos metų, nepažino kits kito, ir tas susitikimas nepaliko jiems jokio pėdsako.

Markas Polas jau Įprato matyti nulenktas nugaras pakelėse. Jis matė jas visur — valdžios įstaigose, priėmimuose ir teismuose. Žmonės reiškė jam pagarbą, nes jis buvo imperatoriaus vietininkas, bet jam tai visai nerūpėjo, kad jie pernelyg dažnai daužo kaktomis žemę. Markas džiaugėsi greit pasimatysiąs su Ašima ir neatkreipė jokio dėmesio į seną raižytoją, kuris, laikydamas už rankos aklą berniuką, nuėjo į savo trobelę.

— Greit būsime namie, maloningasis pone, — prabilo Janas.

— Greit, — atsiliepė Markas.

Vietininko namas buvo miesto vidury, o aplink jį didelis sodas. Medžių viršūnėse krovėsi lizdus gervės. Prie lotosų tvenkinio stovėjo paviljonas su keturiomis raudonomis kolonomis. Ašima, persisvėrusi per baliustradą, šėrė auksines žuvytes.

— Eik, Ju, — nusišypsojo Ašima.

Ju nenoromis atsisveikino su savo ponia, nusivylusi, kad taip lengvai ją išleidžia.

Fan Gun-du venecijiečio namuose pasidarė visų tarnų pabaisa. O tarnaitei Ju jis buvo itin griežtas. Negalėjai žinoti, kokie jausmai juos riša vieną prie antro. Kartais juodu paerzina kits kitą ir viens kitam šitaip pagrasina: „Na, palauk, pasakysiu poniai“ arba: „Saugokis tu, plepe“, ir tada ištisas dienas jie eina viens pro kitą tylomis, nė žodžio netardami.

— Vėl tu ateini pusvalandžiu vėliau, — pareiškė Fanas. — Žiūrėk, kad kada nors negautum rykščių. Tuojau eisi į miestą. Parneši iš juvelyro apyrankę ir drabužius ponui. Ilgai ten netarškėk, o jei ne, gailėsies.

Ju nusigręžė nuo jo, ir jam truputį pagailo, kad jis taip šiurkščiai su ja kalbėjo.

— Na jau, na jau, — tarė jis švelnesniu balsu. — Nėra čia ko verkti. Nieko blogo aš tau nepasakiau.

Ju netvėrė pykčiu, kam jis skyrė jai tokį menką uždavinį, kurį kiekviena tarnaitė gali atlikti. Ju sustojo tarpdury, dar nesugalvodama, kaip čia jam drėbti kokį piktą žodį. Ji atsisuko, kyštelėjo liežuvį ir nubėgo, užsirūstinusi ir ašarodama.

Tarpdury ji susidūrė su Janu, kuris buvo kaip tik grįžęs su savo ponu. Ji nusišluostė ašaras ir sušuko:

— Ar laimingai sugrįžot?.. Turiu tučtuojau pasakyti savo poniai.

Fano paliepimas visai išgaravo jai iš galvos. Bėgs ji, matai, į miestą pataisytos apyrankės parnešti, kada šitiek naujienų!

Markas Polas pasišaukė Faną.

— Kur ponia?

— Sode, maloningasis pone. Jūsų laukia du ponai. Jie atvyko prieš tris dienas, — pasakė Fanas, ir suktos jo akys ėmė mirksėti, o veidas įgavo labai paslaptingą išraišką.

— Du ponai? — paklausė Markas nustebęs. — Čia? Mano namuose?

— Taip, jūsų laukia ponai Nikolas ir Mafijas Polai, — iškilmingai pareiškė Fan Gun-du.

Markas apstulbęs pažvelgė į Faną. „Vadinasi, jie čia. Pagaliau.“ — Jis dažnai prisimindavo savo senukus, ypač kai mirė Matėjas, dažnai jį vargino liūdna nuojauta, kad jie gal nebegrįš iš pavojingos savo kelionės.

— Gera naujiena! — džiaugsmingai sušuko jis.

Tačiau jis prisiminė Ašimą, ir tą džiaugsmą užgožė kažkoks nuogąstavimas. Ar pritars juodu toms vedyboms su katajiete? Bet džiaugsmas buvo toks didelis, kad jis pamiršo savo būkštavimus, o, be to, buvo tikras, kad jie verti vienas kito.

Ašima, tarnaitės Ju lydima, įėjo į kambarį. Jos skruostai paraudę nuo greito bėgimo. Ji laiminga apkabino savo vyrą.

— Ponui aš pasakiau, — tarė Fanas. — Pagaliau juk tai mano pareiga.

Ašima jo nesiklausė. Ji džiaugėsi, kad Markas sugrįžo iš savo kelionės, ir pasakojo jam džiaugsmingą žinią, kurią Fanas jau buvo jam išplepėjęs.

Staiga Ju pribėgo prie netoliese stovinčio Fan Gun-du ir pakišo jam mažą savo kumščiuką po pat nosimi.

— Tu viską pagadinai! — sušnypštė ji. — O, tu… tu… Ak, aš nežinau, ką ir besakyti. Kaip tau ne gėda! Nešdinkis iš čia! Ponai dabar tavęs nė matyti nenori!

— Ko judu dabar pešatės? — paklausė Markas juokdamasis. — Kas atsitiko? Bėk, Fanai, ir pranešk ponams Nikolui ir Mafijui Polams, kad aš jau čia.

Ju nuleido savo kumščiuką. Fan Gun-du oriai pažvelgė į ją. „Ji pasigailės. Matyt, teks įpilti jai rykščių, tokiai akiplėšai“, — pagalvojo jis perpykęs.

— Aš jau bėgu, maloningasis pone, — tarė Fanas Markui.

O Ju pagalvojo, kad vis dėlto geriau išpildyti Fano paliepimą. Atsidususi ji išdūlino laukan.

Į kambarį pirmas Įėjo tėvas. Jis buvo tiesus, kaip paprastai, ir siauras jo veidas atrodė griežtas. Jis stengėsi nuslėpti džiaugsmingą susijaudinimą. Tėvas ir sūnus žengė kelis žingsnius ir apsikabino. Juodu buvo vienodo augumo ir nuostabiai panašūs viens į kitą.

Markas pagalvojo: „Jis toks pat, kaip buvęs.“ Nikolas Polas pagalvojo: „Mano sūnus!“

— Štai mes ir čia, — tarė Nikolas. Paskui atsigręžė ir šuktelėjo — Mafijau, kur tu pražuvai? Argi nenori jo pasveikinti?

„Jis toks pat, kaip buvęs“, — vėl pagalvojo Markas ir nusišypsojo.

Ašima nepastebeta ištykino iš kambario. Ji nenorėjo jiems trukdyti.

Vyrai susėdo prie stalo. Markas Polas paliepė Fanui, kad ir kas būtų, jų nekviesti.

Nikolas ir Mafijas Polai pasakojo apie savo keliones po Indijos jūrą. Grįždami jie pabuvoję pas chaną Chubilajų ir papasakoję jam viską, ką matę. Markas klausėsi nuostabių tėvo ir dėdės nuotykių. Sausi Nikolo Polo pasakojimai darėsi gyvesni ir spalvingesni, kai jis pradėjo kalbėti apie turtų pertekusias salas Indijos okeane. Mafijas vis įterpdavo taiklų savo žodį.

Markas pagal savo įprotį daug klausinėjo ir svarbesnes žinias čia pat užsirašinėjo. Jau iš seno jis geidė pabuvoti Indijoje ir Indijos okeano salose. Dabar ta svajonė pasidarė aiškesnė ir atrodė įvykdoma.

Jis vogčiom vis nužvelgdavo pasakotojų veidus. Kelionės sunkumai, karštas klimatas jau juos paženklino. Tėvas gerokai sulysęs. Raukšlės kaktoje ir apie burną pasidarė gilesnės. Mafijas Polas jau nebeturėjo vešlių savo plaukų. Tik žilas vainikas supo apvalią jo plikę. Abu tamsiai įdegę. Per tuos dvejus metus jie paseno, tačiau buvo žvalūs ir linksmi.

Dabar Markui atrodė, kad amžiumi jis priartėjo prie savo senukų. Jo mintys ir protas pralenkė jo metus, o tėvas ir dėdė dar buvo išlaikę tą jaunatvišką dvasią ir žvalumą, kaip anuomet, kada jie paliko Veneciją ir išplaukė į tolimus kraštus. Ir jie trise sudaro savotišką sąjungą, kurią sieja ne tik giminystės ryšiai, bet dar labiau — patirti pavojai ir nuotykiai. Ir kiekvienas iš jų jautė, kad šitos jungties niekas negali išardyti, nebent mirtis.

Jie prisiminė Matėją. Keliaudami iš Chanbalyko į Jandžou, Markas su Ašima aplankė jo kapą. Ir jis papasakojo apie Matėjo mirtį, kaip ją buvo girdėjęs iš Fan Gun-du.

— Ir kodėl jis neišplaukė su mumis?.. — paklausė Mafijas Polas, giliai sujaudintas bičiulio mirties. — Aš vis manydavau, kad jis gyvens šimtą metų.— Susimąstęs jis pridūrė: — Kai jis mirė, turėjo tiek pat metų, kiek ir aš dabar… Mudu jau nebe jauni. Tavo tėvui penkiasdešimt dveji, o man — penkiasdešimt ketveri. — Jis pažvelgė tiesiai Markui į akis. — Klausyk, ar ne laikas pagalvoti apie grįžimą į tėvynę.

„Kodėl juodu nieko nesako apie Ašimą?“ — pagalvojo Markas, bet susivaldė ir dėjosi negirdįs pasiūlymo grįžti į tėvynę.

— Dabar mes turtingi kaip karaliai, — pasakė tėvas. — Mafijas sako tiesą, laikas jau galvoti apie grįžimą į tėvynę. Chanas Chubilajus buvo labai nepatenkintas, kai mes apie tai užsiminėme. „Argi aš neapipyliau jus dovanomis! — sušuko jis. — O dabar jūs norite mane palikti. Kam jums rizikuoti gyvybe ir veržtis į tokią sunkią kelionę. Jei jums reikia turto, aš duosiu jums tiek aukso, kiek tik panorėsit. Jei pageidaujate garbės, duosiu jums aukštas vietas. Ar aš nepadariau jūsų sūnaus vietininku? Tik pasilikite čionai…“ Sunku bus išgauti iš chano Chubilajaus leidimą grįžti į Veneciją.

Iš tėvo pasakojimo Markas juto, kad jis susijaudinęs.

— O jis sėdi sau ir tyli, — staiga prabilo Mafijas Polas.

Marką viliojo tėvynė, tačiau tėvo pasakojimai sužadino jam norą keliauti į Indiją.

— Aš nenorėčiau būti palaidotas Katajų žemėje, — pasakė Nikolas Polas.

— Jūs nepritariate man, kad Ašima tapo mano žmona? — staiga paklausė Markas Polas.

Nikolas ir Mafijas Polai sužiuro į ji nustebę. Mafijas garsiai nusijuokė.

— Tad va, kodėl jis tyli! — sušuko jis. — Kaipgi galėjome pamiršti palinkėti jam laimės ir palaiminimo? Tačiau mes džiaugiamės tuo, Markai… Tik gal Ašima nepatenkinta mumis, tokiais dviem netašytais meškinais? — paklausė jis susirūpinęs. — Ar ji tau nieko nesakė?

Markas Polas vėl pralinksmėjo.

— Ne, ji tik paprasčiausiai pabėgo, — atsakė jis šypsodamas. — Kodėl jūs, dėde, manote, kad Ašima nepatenkinta?

— Kodėl aš taip manau? — garsiai pakartojo Mafijas. — Nagi, matai. Aš stengiausi atspėti visus jos norus. O tavo tėvas? Kiekvieną kartą, kai reikėdavo jį surasti, tai jis kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir besėdįs pas Ašimą.

— Mudu linkime jums laimės, — rimtai tarė tėvas. — Ašimai nebus lengva, jeigu kada nors sumanysim grįžti į Veneciją.

— Ji labai apsidžiaugs ir keliaus kartu, tėve, — atsakė Markas.

Su meile jie kalbėjo apie tėvynę. Širdį maudė ilgesys. Jie visados jautė tą. ilgesį, kartais didesnį, kartais mažesnį. Tas ilgesys apėmė ir Ašimą. Kai Markas buvo iškeliavęs, ji kiauras valandas sėdėdavo su Nikolu ir Mafijų Polais, klausydama pasakojimų apie Veneciją. Ji net sapne sapnuodavo tą miestą, pastatytą ant šimto salų. Kartais jai rodydavosi, kad ji, dar būdama vaikas, ne sykį žaidė tarp Piacetos kolonų. O kai senukai nuoširdžiai priėmė ją į savo šeimą, tolimo miesto baimė visai pranyko.

Praėjo vasara, praėjo ruduo. Paauksuotus vienuolyno stogus uolos viršūnėje užkrito plona sniego danga, imperatoriaus kanalas dažnai užšaldavo, bet laužyti ledą nebuvo sunku, ir džonkos beveik be paliovos vežė krovinius į sostinę. Žiema buvo trumpa ir švelni. Netrukus pro debesis vėl pasirodė pavasario saulė, išsprogo pumpurai, o žemė apsidengė žaliu kilimu.

Markui Polui gana daug laiko atimdavo tarnybos reikalai. Jis lankė aplinkinius miestus. Kartkartėmis jį lydėdavo Ašima, bet dažniausiai ji likdavo su Nikolu ir Mafijų Polais.

Pirkliams nebuvo lengva dykiems sėdėti mieste. Jie prižadėjo Markui nevaryti jokios prekybos, iki jis bus vietininko pareigose. Jie leido laiką medžiodami ir žūklaudami ežeringose vietose į šiaurę nuo didžiosios upės. Dažnai jie nujodavo į gražų Gaoju miestą prie ežero kranto, slampinėdavo ten gatvėmis ir pavydžiai stebėdavo gyvą prekybinį gyvenimą arba eidavo į kalnus ir miškus medžioti šernų. Nikolas Polas nušovė net du liūtus ir jų kailius padovanojo Ašimai. Juodu laukė nesulaukė, kada gi Markas bus atleistas iš vietininko pareigų. Tada jie keliaus į didžiojo chano rūmus ir vėl prašys imperatorių, kad leistų jiems vykti į tėvynę.

Bambukinėje senojo raižytojo trobelėje stovėjo dulkėmis apnešta mažutė dailiai padirbta statulėlė. Ji vaizdavo vietininką, raitą ant žirgo. Raitelio veidas, ne ką didesnis už nykščio nagą, buvo taip nuostabiai išraižytas, jog atrodė kaip gyvas. Tai buvo maloningojo pono vietininko Marko Polo veidas. Kartais senukas paimdavo statulėlę į rankas ir susimąstęs žiūrėdavo į ją. Vanas sakė išraižyti dar tokį įrašą: „Svetimas velnias.“ Bet senukas niekaip nesiryžo to padaryti. Statulėlė vis stovėjo ant mažos lentelės, niekieno neliečiama.

Senojo raižytojo trobelėje nieko ypatingo neatsitiko. Gyvenimas plaukė savo vaga. Kartais Ši pagrodavo kokią linksmą melodiją, kurią pats buvo sugalvojęs. Ji primindavo lakštingalos giesmę, o paskui tos aukštos švelnios gaidos nutrūkdavo ir staiga krisdavo žemyn, tarytum akmenys į tamsų šulinį. Tiktai Ši taip mokėjo groti. Jo dainos nuplaukdavo iki pat kanalo, jei tik vėjas būdavo palankus.

Vanas gavo darbą kalvėje, kuri stovėjo kitame miesto gale. Tai buvo gana toli, ir Vanas pareidavo namo tiktai kartą savaitėje. Senasis raižytojas ir Ši džiaugėsi, kad Vanas gavo darbą.

Kiekvieną savaitę juodu nekantriai jo laukė; jie vis baiminosi, kad Vanas per savo maištingą būdą kada nors užsitrauks sau nelaimę. Bet Vanas vis ateidavo laiku, ir buvo jis ramesnis, negu paprastai. Jis atnešdavo jiems ryžių, daržovių ir vaisių.

Kai turėjo laisvą valandėlę, jis sumeistravo berniukui Ši gultą, o paskui vėl ėmėsi taisinėti trobelę.

Vakare jie susėsdavo trise kieme, ir senukas jiems pasakodavo apie savo keliones. Vėjo pučiamos džonkų burės plaukė pro šalį; darbštūs virvininkai vijo iš medžio pluošto lynus; varovai šūkavo, ragindami prekėmis apkrautus kuprius, asilus ir mulus.

Raižytojas, Vanas ir Ši sėdėdavo drauge iki saulėleidžio, o paskui eidavo į trobelę miegoti.

— Kai jūs čia sėdite, tėve Vanai, laikas bėga labai greitai, — sakydavo Ši jau veik pro miegus.

Taip praėjo dveji metai. Kartą į jų trobelę atėjo žmogus, baikščiai apsižvalgė ir sušnibždėjo:

— Sargybiniai išsivedė Vaną. Aš turiu jums tai pasakyti. Bet šiukštu! Niekam nė žodžio!

— Už ką? — išsigandęs sušuko Ši.

Nepažįstamasis tildydamas pakėlė ranką:

— Šiukštu! Tylėkit! Verčiau einam į trobelę.

Senasis raižytojas sunkiai pasikėlė.

— Einam, Ši, — pasakė jis ir paėmė akląjį už rankos. Jie nuėjo į trobelę ir sutūpė ant grindų.

— Aš turiu tuoj bėgti, — tarė nepažįstamasis. — Jei jie sužinotų, kad čia gyveno Vanas, tuoj pat čionai ateitų.

— Papasakok, kas nutiko, — paprašė jį raižytojas.

— Aš dirbau kartu su Vanu kalvėje, — paskubomis pradėjo nepažįstamasis. — Mes kalėme kalavijus ir iečių smaigalius… Vanas kartkartėmis važiuodavo į kaimus ir ten juos išdalindavo. Vakar jį, begrįžtantį atgal, suėmė vietininko kareiviai.

— Vietininko kareiviai, — pašnibždomis pakartojo Ši.

— Na, man jau metas, — tarė nepažįstamasis. — Jei ką dar išgirsiu, kaip nors duosiu žinią.

Nepažįstamasis atsistojo. Jis buvo mažo ūgio, bet kresnas ir tvirtas. Senis žiūrėjo, kaip jis tyliai išsėlino pro duris ir dingo gatvės minioje.

— Jūs sakėte, kad vietininko žvilgsnis išdidus, nosis ilga, kakta aukšta, o barzda ilga, pro kurią nematyti net lūpų? — paklausė Ši, kažin ką galvodamas. Tur būt, jis norėjo pagal senojo raižytojo pasakojimą įsivaizduoti maloningojo pono vietininko veidą.— O, gal būt, ponas vietininkas visai neišdidus, dėde? — pagaliau prabilo Ši, norėdamas bent kiek save padrąsinti. — Na, pasakyk ką nors! Jie išsivedė Vaną. Ką mums dabar daryti?

— Mes turime laukti, Ši, — atsakė senis.

— Aš tuoj bėgsiu Į miestą ir papasakosiu žmonėms, kad Vaną įgrūdo į kalėjimą! — sušuko Ši, visas drebėdamas. — Aš eisiu pas vietininką ir maldausiu jį pasigailėti. Gal būt, vietininkas geras žmogus? Juk žmonės nekalba apie jį blogai.

„Jeigu jam grėstų tiktai kalėjimas“, — pagalvojo raižytojas.

— Einam, Ši. Lauke pučia vėjas. Trobelėje taip trošku… Mes turime laukti. Kas žino, gal būt, jie paleis jį iš kalėjimo. Tačiau senis pats netikėjo savo žodžiais. Bet argi jis galėjo pasakyti Ši, kad bijo tokios blogos baigties. Vanas kalė iečių smaigalius ir juos vežiojo į kaimus. Jis jau sėdėjęs kalėjime, turi žande nusikaltėlio įspaudą, jis jau paženklintas — jo nepasigailės.

— Seneli, duok man tą raitelį ant arklio.

Raižytojas paėmė nuo lentynėlės statulėlę ir padavė neregiui berniukui.

Ši ėmė ją čiupinėti iš visų pusių, paskui grąžino senukui. Juodu išėjo iš trobelės ir atsisėdo prie staliuko. Vėjas šlameno didelius bananų krūmo lapus. Ši klausėsi, pakreipęs galvą. Klusi jo ausis mėgino sugauti kažkokius garsus. Tiesą pasakius, jis ir pats nežino, ko laukia.

Raudonas lyg kraujas saulės skritulys iš lėto smuko prie horizonto. Bet Ši jo nematė. Jis tik pajuto, kad saulės spinduliai slopsta, ir iš to suprato, kad ateina vakaras.

— Jūs čia atėjote prieš trejus metus, — pasakė senis. — Vanas ir tu. Iš pradžių kaimynai man sakė: „Argi galima įsileisti tokį žmogų su įspaudu veide. Tu juk nieko apie jį nežinai, gal būt, jis vagis arba net žudikas…“ Bet aš priėmiau Vaną, ir jis mielai visiems padėdavo. Žmonės ateidavo į mūsų trobelę, ir jis pasakodavo jiems savo gyvenimą… Tuomet jie man pasakė: „Gerai, kad tu juos priėmei.“ Kaip jie mėgsta klausytis, kada tu groji bambukine fleita.

Dienos šviesa jau geso. Paskui atėjo naktis. Iki pat aušros juodu gulėjo, nesumerkdami akių, ir laukė. Praėjo dvi naktys, o trečiąją į trobelę Įėjo nepažįstamasis ir pakuždomis pasakė:

— Kelkitės. Turiu jums šį tą pasakyti. Tik neišsigąskit.

— Mes nemiegame, — atsiliepė senis.

Ši negalėjo žodžio pratarti.

— Nežinau, kaip jums pasakyti, — kuždėjo nepažįstamasis. — Bet jūs turite žinoti.

— Sakyk, — paliepė senis.

— Jie pasmerkė Vaną mirti, šitie nenaudėliai.

— Aš tuojau pat eisiu į vietininko rūmus, — garsiai tarė Ši.

— Tylėk! — sušnibždėjo susijaudinęs nepažįstamasis. — Tu nori, kad ir mane jie suimtų? — pridūrė jis ir tyliai ištykino iš trobelės.

Ši atsikėlė:

— Seneli, aš eisiu.

— Naktį tu vis tiek nieko nepadarysi, Ši, — atsakė raižytojas. — Sargybiniai nutvers tave ir įmes į kalėjimą. Palauk ryto, tada eisime abu.

Kai varpas paskelbė pirmąją ryto valandą, juodu išėjo iš trobelės. Ši laikė rankoje bambukinę fleitą. Gatvė dar buvo tuščia. Tačiau netrukus pasirodė prekininkai su savo prekėmis, su skėčiais nuo saulės ir su prekystaliais.

Kai senis su aklu berniuku priėjo prie rūmų ir paprašė sargybinių įleidžiami, tie tiktai nusijuokė.

— Jūs norit matyti poną vietininką?.. Drožkit geriau iš čia, kol dar kailis sveikas.

Ši atsisėdo prie sienos ir užgrojo savo sukurtą dainelę.

— Bala nematė. Tegul sau sėdi ir švilpina, — pasakė tada vienas sargybinis. — Taip bus linksmiau: jo besiklausant, norisi šokti ir dainuoti.

Senasis raižytojas atsitūpė ant žemės greta Ši. Neatplėšdamas akių, jis spoksojo į vartus, bet jo žvilgsnis buvo liūdnas.

Žmonės įeina ir išeina, visi jie sotūs, gražiai apsirengę. Kai Ši nustoja groti, senis jam pasakoja, ką mato aplinkui.

Pasikeitė sargyba.

— Imkim ir pamėginkim dar kartą,— pasiūlė Ši.

— Negalime jūsų įleisti, — atsakė sargybinis, užjaučiamai į juos žiūrėdamas. — Eikit namo… Rytoj galėsit ateiti…

Tačiau jie pasiliko. Raižytojas nupirko ryžių ir mėsos ir atsinešė puodelį vandens. Juodu pavalgė ir atsigėrė.

Ši išgirdo arklio kanopų kaukšėjimą. Vartai atsivėrė, ir sargybiniai sukomandavo:

— Dėmesio! Ramiai!

Marko Polo sargybos viršininkas buvo numatęs joti į miestą.

Ši greitai padėjo ant žemės lėkštę su ryžiais, pašoko ir pribėgo prie vartų. Jis krito ant žemės čia pat arkliui po kojomis ir pakėlė tiesiai į raitelį nereges savo akis. Rankoje jis laikė sugniaužęs bambukinę fleitą.

Šimtininkas Janas staigiai sustabdė arklį. Jis negalėjo atitraukti akių nuo šito veido. Staiga jam šmėstelėjo galvoje — juk tai aklasis Ši!

— Ši, kaip tu čia patekai? — paklausė jis. — Stokis.

Aklasis atsimindavo balsus, kaip regintieji atsimena veidus.

Juk dabar prašneko nešikas Janas, kuris dažnai ateidavo į jų kalvę. Ši buvo tikras, kad jis neapsiriko. Sumišęs jis atsiklaupė.

Janas nušoko nuo arklio ir pakėlė berniuką.

— Kas atsitiko, Ši? — paklausė jis taip tyliai, kad nė vienas sargybinių negalėjo jo išgirsti.

— Vanas kalėjime. Jis nuteistas mirti, — sukuždėjo Ši.

Janas negaišo laiko su tuščiais apmąstymais.

— Paklausk, kur gyvena šimtininkas Janas ir tuoj eik pas mane, — sušnibždėjo jis. O paskui garsiai, įsakomu tonu, pridūrė: — Bėk iš čia, akly. Vos nesumindžiau tavęs.

Ir Janas skubiai išjojo į miestą.

O Ši drauge su senuoju raižytoju nuėjo pas Janą ir papasakojo viską, kas buvo atsitikę.

Šimtininkas Janas susimąstė.

— Eikit namo ir nusiraminkit, — pagaliau tarė jis. — Tik niekam neprasitarkit… Vanas neturi mirti.

Markas Polas sėdėjo savo darbo kambaryje ir tikrino įvairius metinės apyskaitos sąrašus. Ant didelio stalo gulėjo sąskaitos, krūva popierinių pinigų ir vietininko antspaudas. Tai buvo jo paskutinis atsiskaitymas prieš perduodant vietininko pareigas. Po kelių savaičių jį pakeis mongolų kunigaikštis, kuris jau buvo kelyje į Chandžou. Markas patenkintas galvojo apie praleistus čia metus. Jis visada stengėsi būti teisingas. Jam pasisekė pašalinti iš pareigų daugelį Achmedo paskirtų valdininkų, kuriems terūpėjo prisikimšti sau kišenes. Markas niekados neėmė kyšių. Chandžou vicekaralius jį didžiai vertino ir pasakė, jog parašęs didžiajam chanui kuo palankiausią atsiliepimą apie venecijiečio darbą Jandžou apygardoje.

Markas Polas nepatenkintas pažvelgė į sekretorių, kuris pertraukė jo susimąstymus.

— Ką pasakysi? — paklausė jis.

— Šimtininkas Janas prašosi priimamas, maloningasis pone.

Markas Polas atstūmė popierius:

— Tegul įeina.

Jano veidas buvo tarsi akmeninis. Jis pasakė tam vaikinui: „Vanas neturi mirti.“ Bet ką jis darys, jei vietininkas atsisakys jam padėti? Ar jis gerai padarė, kad atėjo pas vietininką? Jį kankino abejonės.

— Stokis, Janai, — tarė Markas Polas. — Kas atsitiko?

Janas papasakojo apie kalvį Vaną. Markas Polas klausėsi tų kraupių žodžių, bet jo veidas buvo visiškai ramus. Jis sužinojo, kad Saidas, Achmedo šnipas, dar Chanbalyke įkišo Vaną į kalėjimą, tas pats Saidas, kuris vėliau pagrobė Ašimą. Ir jis prisiminė, kaip nešikas Janas atėjo tuomet pas jį ir padėjo išvaduoti Ašimą.

O dabar jis prašo pasigailėti jo draugo Vano. Bet Vanas maištininkas, ir teisėjas nuteisė jį mirti… Markas Polas paėmė antspaudą ir pasvėrė jį savo rankose. Per tuos trejus metus Janas ištikimas jo asmens sargybos viršininkas.

— Jis vežiojo į kaimus ginklus, Janai? — susimąstęs paklausė Markas Polas. — Už tą baudžiama mirtimi.

— Jis neturi mirti, — tvirtai atsakė Janas. — Prašau jūsų, maloningasis pone, išgelbėkit jį… Vanas nėra nusikaltėlis. Achmedo šnipas jam uždėjo nusikaltėlio įspaudą. Jie atėmė jam kalvę. Kaip elgeta jis bastėsi po miestus ir kaimus su aklu berniuku. Supraskite jo pyktį ir skriaudą, maloningasis pone. Ką bloga jis padarė? Ar jis ką nužudė? Ar apvogė?.. Padėkite jam, aš maldauju!..

Markas Polas atsistojo ir priėjo prie Jano.

— Aš negaliu jam padėti, jūs pats tai žinote, šimtininke Janai.

— Jūsų galia yra didelė, maloningasis pone, — spyrėsi Janas.

— Aš niekados nepamirštu, kiek daug aš tau esu skolingas, Janai, — kalbėjo Markas Polas toliau. — Dabar tu manęs prašai padėti tavo draugui. Bet jeigu aš jį paleisčiau, mano nedraugai tuojau praneštų imperatoriui: „Jandžou vietininkas paleidžia į laisvę nusikaltėlius, kurie kėsinasi į jo didenybės valdžią…“

Jano veidas pasidarė pilkas. Jo ranka nesąmoningai čiupo už kardo rankenos ir paliko ten suglebusi.

— Jis neturi mirti, — murmėjo jisai.

— Tvardykitės, šimtininke Janai, — tarė Markas Polas. — Paklausykit, ką jums pasakysiu… Aš pasigailėsiu kalvio. Jis bus ištremtas iki gyvos galvos. Jus atleisiu iš savo tarnybos ir pavesiu nugabenti tą maištininką į trėmimo vietą.— Markas priėjo prie pat Jano ir padėjo ranką jam ant peties: — Kelias iki tremties vietos labai tolimas, — pasakė jis tyliai. — Man labai gaila, kad jūsų netenku.

Vakare Janas jojo bambukinės raižytojo trobelės linkui. Ši išgirdo artėjant raitelį.

— Ar čia jis, seneli? — paklausė berniukas susijaudinęs.

— Taip, jis, Ši.

Didelė auksinė saulė spindėjo pro vaiskų debesį. Neseniai praėjęs lietus atgaivino žemę. Žolėse blizgėj milijonai lašelių, o balos žaižaravo visokiomis spalvomis.

Janas pririšo savo arklį prie stulpo ir tekinas užbėgo ant griovio šlaito.

— Atnešu jums gerą naujieną,— tarė jis. — Maloningasis ponas vietininkas pasigailėjo Vano ir jį ištremia iki gyvos galvos.

— Dėkokim visi dangui, — sušuko senas raižytojas. — Jis išgelbėjo jam gyvybę.

Vaikinukui Ši iš neregių akių pabiro ašaros.

— Tai, vadinasi, jis niekuomet nebegrįš? — paklausė Ši.

— Tu gali keliauti kartu, — atsakė Janas. — Vietininkas man pavedė jį lydėti į trėmimo vietą.

Tuomet raižytojas įėjo į trobelę ir atsinešė medinę raitelio statulėlę. Jis pasiėmė raižiklį ir kietame medyje įraižė tokius rašmenis: „Vai Van Sin“, o tai reiškė — kilni svetimšalio širdis.