Nuostabios Marko Polo kelionės

PASIUNTINYS SU SAKALO PLUNKSNA

Naktį lijo, o dabar vėl skaisčiai švietė saulė. Danguje plaukė balti debesų kalnai. Virš aukštų medžių sklandė dvi gervės ir nutūpė ant šakų. Pro lapus, mirguliuodami deimantinėje rasoje, skverbėsi saulės spinduliai ir glostė lygius, blizgančius lyg sidabras medžių kamienus. Palaimingą tylą trikdė nuo kelio sklindą linksmi šūkavimai. Dvelkė jaunos žolės ir žiedų aromatas.

Į chano vietininko rūmus ėjo platus kelias, iš abiejų pusių nusodintas tiesiomis medžių eilėmis.

Per parką iš lėto kiūtino žmogus. Stora apatinė jo lūpa buvo atvipusi, o klastingas grobuoniškas veidas su plačia plokščia kakta persimainęs iš baimės. Jis ėjo vienas tarp medžių ir krūmų, ir jam rodės, kad kelias iki vartų be galo.

Rūmų kieme žmonės juokavo ir kalbėjo: „Kaip malonu po lietaus! Antai asilui dar lyja ant uodegos, o virš galvos jau šviečia saulė.“ Vaikai, linksmai klykaudami, bėgiojo po balas.

Priėjęs prie vartų, žmogus baimingai susigūžė.

— Kas toks būsi? — paklausė geltonodis sargybinis.

— Tai Saidas! Praleisk jį,— paliepė kitas sargybinis ir koja paspyrė vartus.

Saidą nuvedė pas vietininką Abaką. Tasai sėdėjo raižytame juodmedžio krėsle; abipus jo stovėjo gervės ir vėžlio iškamšos. Abaka, su gražiai išsiuvinėtu raudonu šilko apdaru, glostė savo didelę juodą barzdą.

Saidas klūpojo priešais krėslą, iki žemės nulenkęs galvą ir nedrįsdamas pakelti akių. Kai reikėdavo ką nors nužudyti, jis lyg plėšrus tigras puldavo savo auką, bet prieš galingą žmogų buvo bailus kaip šakalas.

Sužinojęs, kad vietininkas jį kviečia, Saidas baisiai išsigando, ir naktis ligi ryto jam virto amžinybe. Kas jam beliko daryti? Negi bėgsi! Abako įsakymas pasieks visur — nuo Kašgaro iki Chanbalyko, nuo Čachanoro iki Talio. Vietininkas klusniai tarnavo Achmedui[28] Piktajam, viešpatavusiam didžiulės imperijos sostinėje ir turėjusiam begalinį didžiojo chano pasitikėjimą. Kiekvienas žmogus, užsitraukęs Achmedo nemalonę, palydėdavo savo galvą, ir jo palaikai būdavo išmetami šunims. Visuose miestuose buvo pilna Achmedo pasekėjų, o šie savo ruožtu turėjo visą armiją šnipų.

Saido kakta lietė grindis, karšti saulės spinduliai krito jam ant nugaros.

— Žiūrėk į mane! — pasakė Abaka šaltu valdingu balsu.

Saidas pakėlė veidą ir lyg apdujęs pažvelgė į vietininką.

Tamsiose Abakos akyse žaižaravo ugnis. Saidas neatlaikė skvarbaus jo žvilgsnio ir vėl nuleido galvą.

— Žiūrėk gi į mane! — piktai pakartojo Abaka.

Atsidėjęs likimo valiai, Saidas įsmeigė akis į pailgą vietininko veidą. Akimirką jam švystelėjo viltis, bet nuo pirmų Abakos žodžių tuoj pat užgeso kaip silpnas žiburėlis nuo vėjo gūsio.

— Tu neįvykdei savo užduoties!

— Ne, mano pone.

— Aš liepiau tau žiūrėti į mane! — Abakos veidas persimainė, akys sužaibavo iš pykčio, kaktoje susimetė raukšlės. — Šunsnukis! — riktelėjo jis, mėšlungiškai gniaužydamas krėslo turėklus trumpais savo pirštais, kurie keistai nesiderino su pailgu jo veidu.

Saidas drebėjo iš baimės. Jis laukė, kada iš Abakos lūpų pasigirs baisus nuosprendis: „Šimtas septyni smūgiai!“ Tiek smūgių stora lazda reiškė tikrą mirtį. O Saidas troško gyventi. Jis sukniubo lyg pakvaišęs, daužydamas kaktą į akmenines grindis, ir ėmė klaikiu balsu šaukti:

— Dovanokit man, pone! Pasigailėkite! Tasai milžinas susirišęs su šėtonu. Jis mane taip užkerėjo, kad aš negalėjau nė pajudėti…

Abaka gaižiai šyptelėjo, ir jo veidas suspindo iš pasitenkinimo. Vietininkas mėgavosi savo valdžia, matydamas šliaužiojantį prie kojų padarą. Taip, Abaka — Čandžou vietininkas, ir žmonės dreba, jį išvydę. Kas netenka jo malonės, netenka ir savo galvos. Jis — alacho išrinktasis, toks pat galingas, kaip ir Achmedas Chanbalyke!

— Dovanokit man, maloningasis pone! Pasigailėkit!

— Nutilk! — griežtai suriko Abaka. — Ir žiūrėk į mane!

Saidas vėl atsitiesė.

Vietininko rankos gulėjo ant krėslo turėklų.

— Bekas Bajanderas įsakė nuvilioti tą milžiną į dykumą. Tu to nepadarei… Aš tau įsakiau nudobti tą jaunąjį velnią su dailiu veidu, o tu ir to nepadarei… — Ir jis piktai sušuko: — Ar ilgai dar tie pasmirdę netikėliai terš mūsų šalies orą?

Abaka pamažu nusiramino. Ką jam daryti su Saidų? Nugalabyti ar dar kartą pasinaudoti jo ištikimybe?

Po lietaus žvilgėjo parko pieva ir lapai. Virš medžių plasnojo gervės, ištempusios ilgus savo kaklus, tankmėje čiulbėjo maži margi paukšteliai. Du vyrai — vienas liesas ir aukštas, kitas plačiapetis ir truputį žemesnis — priėjo prie vartų. Sargybiniai sukryžiavo ietis ir pastojo jiems kelią. Tada liesasis ištraukė auksinę lentelę su chano Chubilajaus antspaudu. Ietys tuojau pat prasiskyrė, ir geltonodis sargybinis paslaugiai atidarė vartus.

Į salę, kur sėdėjo Abaka, veržėsi saulės spinduliai ir žaidė lygiame baldų paviršiuje, tarytum atgaivindami vėžlį, gervę, išsiuvinėtus šilkiniuos sienos apmušaluos slibinus, liūtus ir sparnuotas gyvates. Tyliai atsidarė durys, ir įėjo vietininko sekretorius. Sukniubęs ant žemės, jis pakėlė galvą.

— Kas yra? — paklausė Abaka nepatenkintas.

— Atleiskite, pone, — greitai prakalbo sekretorius. — Atėjo du svetimšaliai su auksine lentele ir nori su jumis kalbėti. Aš maniau…

Vietininkas linktelėjo ir atsistojo. Saidas kaip išpertas šuo nušliaužė į šalį, pasitraukdamas iš po kojų. Abaka valandėlę pastovėjo ir, rodydamas į Saidą, tarė:

— Pasiųsk jį į kiemą, tegul Salimas įkrečia jam dvidešimt septynis… Pakviesk tuos ponus!

— Dėkoju, mano pone! Kad jūs gyventumėt tūkstančius metų!— murmėjo Saidas, bučiuodamas vietininkui rūbo kraštą.

Abaka spyrė jam koja į kaktą.

— Dėkoju jums, mano pone! — sušnibždėjo Saidas ir atatupstas, žemai linkčiodamas, iššliaužė iš salės.

Vietininkas Abaka atsisėdo į savo raižytą sostą ir šaltu veidu laukė svetimšalių.

Nikolas ir Mafijas Polai priklaupę nusilenkė chano vietininkui ir, tam mostelėjus ranka, atsistojo. Abakos žvilgsnis nejučiomis įsmigo į turkį auksiniais apsodais su siaura grandinėle, kurį Nikolas Polas turėjo ant kaklo.

— Dovanokite, kad mes atitraukiame jus nuo svarbių valstybinių reikalų, tačiau leiskite įteikti jums kuklią mūsų dovanėlę.

Nikolas Polas ištraukė iš kišenės kapšelį su žibančiais perlais ir padėjo ant ištiesto Abakos delno.

— Jūsų malonė begalinė, visur žmonės tik ir kalba apie jūsų darbus didžiojo chano garbei, — kalbėjo Nikolas Polas. — Mes pasiuntėme laišką į viešpačių viešpaties dvarą, galingiausiam viso pasaulio valdovui, išmintingai valdančiam tautas, ir tame laiške pažymėjome, kaip nuoširdžiai jūs, kilnusis pone, priėmėte mus, nuolankius jo didenybės Katajaus imperatoriaus tarnus. Jums leidus, mes apkeliavome skersai ir išilgai puikų tangutų kraštą ir visur girdėjome, su kokia meile ir pagarba žmonės taria jūsų vardą. Mes aplankėme daug miestų, matėme gražių rūmų, padarėme gerus prekybinius sandėrius. Mes nupirkome audinių iš kupranugarių plaukų ir baltų vilnų — tokių puikių audinių nerasi niekur pasauly… Mes dėkojame jums, kilnusis pone, už jūsų begalinį gerumą ir draugiškumą…

Ir Venecijos pirkliai žemai nusilenkė.

Abakos veidas buvo visiškai ramus, tik jo akyse blykstelėjo klastingos ugnelės. Tie baltieji šunys nori sužlugdyti jo kėslus. Jis puikiai supranta gudrų šių atėjūnų žaidimą. Vis dėlto sumaniai parinkti jų sveikinimo žodžiai privertė vietininką ramiu, kiek pašaipiu balsu paklausti:

— Jūs pasiuntėte laišką didžiajam chanui? Be reikalo varginotės. Jam jau pranešta apie jūsų atvykimą.

— Mes pasiuntėme skubų pranešimą,— įterpė Mafijas. — Teikitės atleisti, kad tai padarėme, iš anksto neatsiklausę jūsų. Mes nedrįsome trukdyti jūsų tokiom smulkmenom… Tačiau šiandien priversti kreiptis į jus ir prašyti jūsų maloningos pagalbos, nes esame didžiai susirūpinę…

Abaka tebebuvo šaltas ir santūrus. Tarsi žaisdamas, jis numetė kapšiuką su perlais šalia savęs, paskui vėl paėmė ir pakilnojo rankoje.

— Taigi, aš klausau, — pasakė jis. — Bet atsiminkite, manęs laukia svarbūs reikalai.

Nikolas Polas akimirką susimąstė.

— Man labai sunku apie tai kalbėti, kilnusis pone… Jums yra žinoma, kad su mumis keliauja mano sūnus. Tuo metu, kai mes, jums maloningai leidus, keliavome po jūsų kraštą, kažkoks žmogus kėsinosi jį nužudyti…

— Jums vaidenasi, — pasakė Abaka.

— Šituo durklu, pone! — Nikolas Polas ištraukė iš po diržo durklą ir atkišo jį Abakai. — Naktį jis buvo užpultas sode.

Abaka rūsčiai suraukė antakius. Jis įbedė akis į Nikolą Polą, norėdamas įžvelgti, ar žino tas, kodėl Markas buvo užpultas, bet nieko nepastebėjo — tik tėvo susirūpinimą sūnaus likimu ir maldavimą padėti.

— Duokit man tą ginklą,— lėtai pasakė vietininkas. — Aš įsakysiu surasti nusikaltėlį. Nuo šiol mano kariai saugos jus.

Rankos mostu jis parodė, kad audiencija baigta.

— Mes jums labai dėkingi, kilnusis pone! — pasakė Nikolas Polas.

Broliai priklaupę triskart žemai nusilenkė ir paliko salę.

Vos tik užsidarė durys, įėjo sekretorius ir tylėdamas laukė Abakos įsakymų.

— Ar Saidas jau gavo lazdų?

— Dar ne, mano pone!

Staiga Abaka įsiuto.

— Greičiau pašauk tarną! — suriko jis. — Tegul išsmilko kambarį, aš negaliu kvėpuoti šituo oru.

Įėjo tarnas su rūkstančia smilkykle ir mosavo ja tol, kol Abaka liepė jam išeiti.

— Pašauk Saidą!

Sekretorius žemai nusilenkė ir išskubėjo vykdyti vietininko įsakymo.

Įėjo Saidas ir drebančiom kinkom puolė Abakai po kojų.

— Štai, kvaiša, imk savo durklą!

Saidas nedrįso pakelti rankos, kol Abaka griežtu balsu riktelėjo:

— Imk durklą!

Bailiai žvilgčiodamas į vietininką, Saidas paėmė durklą ir užsikišo už diržo.

— Šiandien vakare tu išvyksi! Josi dieną ir naktį. Aš tau duosiu lentelę su sakalo atvaizdu, kad visur gautum eikliausius arklius. Naktimis tau kelią švies deglai…

Įsakmus, bet kartu maldaujamas Abakos balsas Saido ausyse skambėjo kaip švelni daina.

— Tu neši svarbų pranešimą. Niekas neprivalo jo matyti, niekas neturi jo rasti. Supratai? Kitaip palydėsi savo galvą… Dumsi dieną ir naktį. Tu esi pasiuntinys su sakalo plunksna. Niekas neturi teisės tavęs sulaikyti, kol įteiksi laišką maloningajam ponui ministrui Achmedui… — Ir jau įprastu balsu Abaka paklausė: — Ar gerai supratai, ką sakau?

— Kol įteiksiu laišką maloningajam ponui ministrui Achmedui, — pagarbiai pakartojo Saidas.

— Salimas jo laukia, — priminė sekretorius, pravėręs duris. — Ar bausmė nepakeičiama?

— Įkrėskit tam žiopliui septyniolika lazdų,— pasakė Abaka, — tik lengvų, kad jis dar šiandien vakare galėtų išjoti.

— Salimai, šunsnuki, tu pliekei iš peties, — širdo Saidas, čiupinėdamas sudaužytą nugarą.— Na palauk, aš dar grįšiu!

— Nešdinkis kuo greičiau, Saidai! — riktelėjo juokdamasis stipruolis Salimas. — Žiūrėk, kad nepašventinčiau dar kartą.

Vakare, gavęs iš sekretoriaus užantspauduotą laišką ir lentelę su sakalo atvaizdu, Saidas tuojau pat užmiršo skaudančią nugarą. Jis giliai paslėpė laišką, užsikabino ant krūtinės lentelę ir tekinas nubėgo į pašto stotį.

Tai buvo erdvus, ištaigiai įrengtas pastatas netoli miesto vartų. Arklidėse stovėjo keturi šimtai gerų arklių, visada paruoštų kelionei, tad visi valstybiniai pasiuntiniai ir kurjeriai dieną naktį galėdavo pakeisti savo išvargusius arklius. Didžiojo chano valdose buvo daugiau kaip dešimt tūkstančių tokių pašto stočių su dviem šimtais tūkstančių arklių. Chanas Chubilajus įsakė įrengti tokias stotis net kalnuotose vietovėse, atokiau nuo kelių, kur nėra kaimų ir kur miestai toli vienas nuo kito. Dėl to įsakymo tūkstančiai šeimų turėjo palikti savo gimtuosius kaimus bei miestus, keltis į negyvenamas vietoves ir ten aptarnauti steigiamas valstybines pašto stotis. Taip atkampiausiuose rajonuose atsirado dideli kaimai su dirbamais laukais ir ganyklomis.

Iš Chanbalyko į visas provincijas ėjo pagrindiniai vieškeliai, prie kurių kas dvidešimt penkios ar trisdešimt mylių buvo įrengtos pašto stotys. Tarpustotėse buvo daug nedidelių kaimelių po trisdešimt keturiasdešimt trobų, kuriose gyveno pašto kurjeriai.

Kai reikėdavo skubiai duoti žinią, kad kurioje nors provincijoje prasidėjo sukilimas arba koks kunigaikštis pakėlė maištą, kurjeriai nušuoliuodavo per dieną du ar net pustrečio šimto mylių. Artėdami prie eilinės pašto stoties, jie garsiai trimituodavo, kad būtų pabalnotas naujas arklys.

Valstybinio pašto pasiuntiniai ir kurjeriai buvo laikomi didelėj pagarboj.

— Praleiskit mane, aš esu vietininko pasiuntinys! — sušuko Saidas, dar nespėjęs kaip reikiant atsikvėpti. — Ar nematot, vėplos, lentelės su sakalo atvaizdu?

Sargybiniai sumišę nusišypsojo ir praleido Saidą į stotį.

Raštininkas pažymėjo išvykimo datą ir liepė duoti geriausią arklį.

— Gal tau reikalingi deglininkai palydėti iki sekančios stoties? — paklausė uolus tarnautojas.

Saidas įsikišo sakalo plunksną į tiurbaną, apsijuosę diržą su žvangučiais ir pasikabino pašto trimitą. Nuo gautų smūgių vis dar tebemaudė nugarą. Jam akyse vis dar stovėjo pailgas Abakos veidas sučiauptomis lūpomis ir rūsčiai surauktais antakiais. Ir jis prisiminė jo įsakymą: „Tu josi dieną ir naktį! Girdi? Tu neši svarbų pranešimą. Niekas neprivalo jo matyti, niekas neturi jo rasti. Kitaip palydėsi savo galvą… Tu esi pasiuntinys su sakalo plunksna…“

Šie žodžiai skatino Saidą skubėti.

— Aš žinau kelią,— burbtelėjo jis ir su perkreiptu iš skausmo veidu šoko ant arklio. Be paliovos šmaukšėdamas botagu, Saidas nušuoliavo į tamsą.

— Na, palauk, Salimai, aš dar grįšiu!.. — murmėjo jis.

Prie diržo skambėjo žvangučiai. Sakalo plunksna ir lentelė jam visur atverdavo kelią. Dieną ir naktį, ar švietė saulė, ar ūkana gaubė slėnius ir kalnų atšlaites, visada Saidą sutikdavo paslaugūs veidai, visur jį puikiai maitino, prieš Abakos kurjerį visur linko raštininkų nugaros.

Saidas užmiršo visus pažeminimus. Palaižūniška jo siela buvo kupina išdidumo. Juk jis dabar pasiuntinys su sakalo plunksna! Nepamirškite šito, žmonės! Bėri, balti, juodi raumeningi žirgai su ilgais plevėsuojančiais karčiais nešė jį į rytus. Jų kanopos dunksėjo akmenuotais keliais. Vilkstinės suko į šalį, praleisdamos raitelį.

Saidas nežinojo poilsio. Išvargęs po ilgos kelionės, jis nusnūsdavo tik keletą valandų, tačiau, neramių sapnų kamuojamas, nubusdavo vidur nakties ir prisispyręs reikalaudavo, kad tarnai palydėtų jį su deglais iki sekančios stoties.

Iki Chanbalyko dar liko du šimtai mylių. Jis jojo ant balto šilkaplaukio žirgo. Kaitino saulė. Arklys lėkė kaip strėlė. Toliau nuo kelio jaučiai tempė per dumblinus ryžių laukus medinius arklus, plačiomis bangomis vilnijo žalios javų varpos. Dangus buvo blyškiai žydras, o ties horizontu pilkšvai baltas. Senas susitraukęs piemuo ganė pakelėje kaimenę juodų kiaulių, kurios kriuksėdamos knaisėsi po griovius.

Žvangučiai skimbčiojo ant kurjerio diržo. Nešikai atsargiai dėjo savo ryšulius ant kelio ir, atsikvėpę, lydėjo akimis pasiuntinį su sakalo plunksna. Saidui nugaros jau nebeskaudėjo, jis tik jautėsi labai pavargęs ir baisiai norėjo miego.

— Aš joju dieną ir naktį! Matot, mano pone, kaip greit aš vykdau jūsų įsakymą. Niekas kitas nebūtų to padaręs… Juk jūs žinote, pone, kad aš pildau visus įsakymus. Tegul alachas nubaudžia tuos velnius svetimšalius… O Salimas — išdavikas. Jis tykoja jus nužudyti…

Taip kalbėjo Saidas pats su savim, kad greičiau slinktų laikas. Grobuoniškas jo veidas nušvito iš pasitenkinimo, kai jis mintyse išgirdo Abakos atsakymą:

— Tu esi mano ištikimas tarnas, Saidai. Štai tau penki šimtai šilkinių lanų… Ką tu sakai apie tą šunsnukį Salimą?.. Gerai, aš liepsiu jį nugalabyti.

Įjojęs į nedidelį slėnį, Saidas pamatė siaurą ežero įlanką. Kelias nuotakiai leidosi į smėlėtą krantą. Jis pridėjo prie lūpų ragą ir sutrimitavo, šaukdamas pašto stoties keltininką. Vandeny tarp dviejų stulpų sūpavosi plati valtis. Iš nendrių neskubėdamas išlindo tvirto sudėjimo jaunuolis su meškere rankoj.

— Ei, vikriau! — sušuko Saidas. — Ar nematai: aš esu pasiuntinys su sakalo plunksna ir nešu į Chanbalyką ponui ministrui Achmedui svarbų pranešimą!

— Achmedui? — niūriai paklausė keltininkas ir tyliai nusikeikė.

— Na, judinkis greičiau! — suriko Saidas niršdamas ir numetė keltininkui pavadį.— Kitaip, jei nesukrusi, pasiskųsiu tavo viršininkui.

— Sėsk, pasiuntiny su sakalo plunksna.

Keltininkas yrėsi tylėdamas. Arklio karčiai blizgėjo prieš saulę it sidabrinės gijos.

— Ežeras čia gilus, — pratarė keltininkas ir liovėsi yręs.

Kitoj pusėj ant kalvos pasirodė vilkstinė. Kupriai, apkrauti keturkampiais mediniais narveliais, išdidžiai iškėlę galvas, pamažu leidosi į ežero pakrantę. Jau buvo girdėti pavargusių varovų šūkavimai.

— Paskubėk! — įsakė keltininkui Saidas.

Niūriame keltininko veide pasirodė liūdesys. Jis vėl paėmė už irklų ir vangiai nusiyrė kranto link.

— Tuose narvuose fazanai, laukinės antys, kurapkos ir putpelės. Matai, pasiuntiny su sakalo plunksna?

Valtis įsirėmė į pakrantės smėlį.

— Tie paukščiai skirti imperatoriaus medžioklei.

Saidas jau nebegirdėjo keisto keltininko žodžių.

Uoliai vykdydamas Abakos įsakymą, jis jojo dieną naktį ir saugojo vietininko laišką Achmedui kaip didžiausią brangenybę.

Penktą kelionės dieną Saidas stovėjo ant pliko geltono kauburio ir žiūrėjo į apačioj plytinčius Chanbalyko priemiesčius. Gatvėse knibždėjo minios žmonių, buvo girdėti klajojančių katilių, kirpėjų, peilių galandytojų varpeliai, ritmingai daužė savo mažytį būgnelį skudurininkas. Saidas leidosi pro sodus ir namus, pro storas mūro sienas, virš kurių kyšojo marmuriniai imperatoriaus būstinės rūmai.

Pasiuntinys nežiūrėjo į amatininkus, dirbančius atvirose dirbtuvėse abipus pagrindinės gatvės, nematė nei pirklių, nei pirkėjų spūsties prie prekystalių ir parduotuvių, nejautė skanių kvapų, sklindančių iš smuklių ir kepyklų. Jis vis jojo nesustodamas, pūsdamas savo ragą ir žvangindamas žvangučiais.

Saidą taip jaudino būsimas susitikimas su galinguoju finansų ministru Achmedu, kad visiškai užmiršo nuovargį. Nepaprastai susijaudinęs, su vergiška baime ir pagarba jis įjojo į Achmedo rūmų kiemą. Nulipęs nuo arklio, Saidas dar kartą pačiupinėjo užantį, kur buvo paslėptas Abakos laiškas.

— Atgabenau pranešimą maloningajam ponui Achmedui, — pasakė Saidas prislėgtu balsu tarnui, kuris priėmė iš jo arklį ir nurodė, kur eiti.

— Turėsite kiek palaukti, — atsiliepė tarnas, — ponas dabar pas Džambuji-chatun[29], pas jos didenybę mūsų imperatorienę.

— Aš turiu tučtuojau matyti maloningąjį poną Achmedą!

Tarnas išdidžiai nusišypsojo ir pasakė:

— Eik į kanceliariją ir pranešk, kad atvykai… Būsi pakviestas… Aš juk sakiau, kad vyriausiasis vietininkas išvykęs pas Džambuji-chatun.

Achmedas grįžo iš imperatoriaus rūmų popiet, gerai nusiteikęs. Jau prieš daugel metų jis įgijo Džambuji-chatun palankumą ir mokėdavo ją palenkti į savo pusę. Tik dėka jos jis tapo galingiausiu ministru šalyje.

Achmedas gerai atsiminė tuos laikus, kai, būdamas didelis garbėtroška, paliko savo gimtąjį miestą ir atvyko į kunigaikščio Esen-nojono dvarą. Ten jis pirmąkart pamatė kunigaikščio dukterį, gražuolę Džambuji, ir pajuto į save įsmeigtą juodų jos akių žvilgsnį.

Kartą pas Achmedą atėjo Džambuji tarnaitė ir kunigaikštytės vardu paprašė perduoti slaptą jos laišką jaunam mongolų chanui Chubilajui. Iš pradžių Achmedas labai pasipiktino ir buvo beatsisakąs tai padaryti, nes pats puoselėjo slaptą viltį laimėti gražuolės meilę. Bet viršų paėmė šaltas protas — jis įvykdė kunigaikštytės prašymą ir toliau jai ištikimai tarnavo.

Achmedas mėgo prisiminti, kaip jis, nekilmingas paprasto pirklio sūnus, iškilo į vyriausiojo vietininko postą. Visi chano Chubilajaus imperijos finansiniai reikalai buvo jo rankose.

Džambuji-chatun nepamiršo ištikimojo Achmedo paslaugų.

Vyriausiojo vietininko lūpose žaidė žiauri šypsena. Imperatorienė pastorėjo, ir Achmedo meilė jai išblėso. Bet su Džambuji-chatun jis elgėsi taip, tarytum ji vis dar būtų buvusi jauna gražuolė, kokia buvo savo tėvo, kunigaikščio Esen-nojono, namuose.

Achmedas buvo gudrus ir narsus.

Jis skyrė vietininkus ir aukštuosius valdininkus, teisė visus, kas jam priešindavosi ar stodavo skersai kelio. Norėdamas ką nors pražudyti, jis eidavo pas chaną Chubilajų ir sakydavo: „Generolas Jangas nusikalto jūsų didenybei. Jis drįsta eilinių kareivių akyse nepagarbiai kalbėti apie visagalį savo valdovą. Jangas nusipelnė mirties bausmės.“ Didysis chanas paprastai atsakydavo: „Darykit, kaip jums atrodo geriausia!“ Ir Achmedas nepraleisdavo progos įvykdyti mirties nuosprendį.

Per penkerius, viešpatavimo metus Achmedo vardas visiems darėsi vis baisesnis. Didysis chanas ir imperatorius Chubilajus juo taip pasitikėjo, kad niekas nedrįsdavo jam prieštarauti. Achmedo apšmeižtas asmuo paprastai negalėdavo pasiteisinti, nes niekas nesiryždavo ginti tokį žmogų.

Iš savo šnipų sužinojęs, kad kas nors turi gražią dukterį, Achmedas pas tokį siųsdavo patikimą tarną, ir šis merginos tėvui sakydavo: „Tu turi gražuolę dukterį. Kam ketini ją atiduoti? Protingiausiai padarytum, jei ją atiduotum už žmoną vyriausiajam vietininkui Achmedui. Už tai jis paskirs tave trejiems metams pelningos finansinės įstaigos skyriaus viršininku.“

Kas nesusigundys tokiu pasiūlymu? Kas drįs neatiduoti jam savo dukters?

Garbingieji ponai ministrai šypsojosi ir stengėsi įsiteikti galingajam Achmedui, o žmonės murmėdami dejavo, slegiami nepakeliamų mokesčių ir muitų naštos.

Užtat pats vyriausiasis vietininkas per tą laiką spėjo susikrauti didžiulius turtus, nes kiekvienas, gavęs kokį nors valstybinį postą, turėdavo duoti gerą kyšį.

Griežtu žvilgsniu Achmedas žiūrėjo į savo pavaldinius, kurie puldavo prieš jį ant kelių, žemai lenkdami nugaras. Žmonės gulėdavo pakelės dulkėse, tyliai laukdami, kol jis su palyda prajos pro šalį.

Keturi tarnai ant baltų arklių laikė virš ministro galvos baldakimą nuo saulės, stengdamiesi joti koja į koją su Achmedo žirgu. Žvangėjo garbės sargybos ginklai, skimbčiojo sidabriniai varpeliai, prikabinti prie kamanų Į taktą ristele bėgantiems žirgams.

— Pasiuntinys su sakalo plunksna atnešė svarbų pranešimą ir laukia jūsų, maloningasis pone.

— Iš kur jis atvyko?

— Iš Abakos, Čandžou vietininko.

— Atveskit jį pas mane.

Kai į salę nedrąsiai įėjo Saidas ir puolė prieš jį ant grindų, vyriausiasis vietininkas sėdėjo sidabriniame krėsle.

— Duok laišką.

Saidas įteikė paketą, ir Achmedas valandėlę į jį žiūrėjo tiriamu žvilgsniu. Pasiuntinys su sakalo plunksna nuleido galvą. Jis buvo taip susijaudinęs, kad vis dar nejuto nuovargio. Į galvą lindo įvairios mintys. Jis baisiai nustebo, pamatęs niūrią didingą menę, kurios vidury lyg koks dievaitis sėdėjo galingiausias šalyje žmogus.

Nuslopinęs baimę, Saidas išdrįso pažvelgti į jį. Achmedas nuplėšė antspaudą ir ėmė skaityti laišką. Nė vienas raumuo nesukrutėjo lygiame jo veide. Staiga Saidui dingo visa baimė; jis pasijuto suradęs tikrąją savo laimę.

Nejučiomis jis prisiminė savo vaikystę. Draugai erzina jį: „Šunsnuki, šunsnuki!“ O jis ramiai laukia už krūmo, kol tie prieis arčiau. Tada čiumpa lazdą su pririšta padvėsusia žiurke ir tvoja pirmam pasitaikiusiam į veidą. Vaikai klykdami išlaksto, o jis juokiasi patenkintas…

Saidas jautė kažkokį Achmedo bičiuliškumą, o Abaka jam niekuomet nebuvo draugiškas.

Vyriausiasis vietininkas padėjo laišką ant kelių. Parėmęs smakrą delnu, jis baksnojo pirštų galais savo viršutinę lupą. Jo veido išraiška nieko nesakė, ar jis gerai, ar blogai nusiteikęs. Ilgai kniūpojo Saidas prie galingo valstybės vyro kojų. Tyla išvaikė visas mintis. Pagaliau Achmedas tarė:

— Tavo veidas man patinka. Kuo tu vardu?

— Saidas.

— Tu žmogžudys?

— Ne, mano pone! — sumiknojo Saidas.

Achmedas nekreipė dėmesio į jo atsakymą ir, tarytum pats sau, pasakė:

— Man reikalingi žudikai.

Saidas išgirdo tuos tyliai tartus žodžius ir jau buvo benorįs pasiteisinti, bet susilaikė.

— Papasakok man, ką žmonės kalba apie Abaką!

— Aš jojau dieną ir naktį,— atsakė Saidas sumišęs.

— Tu privalai man papasakoti, kas kalbama apie Abaką!

Saidas prisiminė gautas lazdas ir kaip Abaka jam spyrė

į kaktą.

— Žmonės myli jį, maloningasis pone, — pasakė Saidas slogiu balsu.

Išbalęs Achmedo veidas su primerktomis akimis jį didžiai baugino. Ko gi pagaliau nori iš jo šis baisus žmogus?

— Tu meluoji, — pasakė Achmedas.

Saidas tylėjo.

— Tai gerai, — pridūrė Achmedas ir staiga rūsčiai pakėlė balsą: — Bet manęs tu nedrįsk apgaudinėti!

Išgirdęs grasinimą, Saidas išsigando.

— Tu matei svetimšalius pirklius? — netikėtai paklausė Achmedas.

— Taip, mano pone! Su jais keliauja vienas didelis vyras, tikras milžinas… Jis moka kerėti… Ir graži mergaitė, vergė…

Saidas sumišęs nutilo. Kam jis visa tai pasakoja? Štai vyriausiasis vietininkas pakvies sargybinius…

— Tu liksi tarnauti pas mane, — pasakė Achmedas. — O dabar gali eiti!