Nuostabios Marko Polo kelionės

ŽIEMOS DIENA CHANBALYKE

Sniegas drėbė baltus minkštus tumulus. Iš lėto sklandydamos, snaigės dengė margus glazūruotus rūmų stogus, miesto vartus ir paviljonus, kibo prie nuogų medžių šakų ir sidabriniai pilkų spyglių, lygino išvažinėtų gatvių grindini, tarsi pūkais lipino rudą dresiruoto lokio kailį ir geltoną smailią jo vedžiotojo skrybėlę,— bekvapiai sniego tumulai, balti kaip mirtis, kuri tyliai žengia per turčių rūmus ir vargšų pirkeles, išvaduodama alkanus nuo bado kančių, o sočius nuo apsirijimo.

Balta spalva katajiečiams — gedulo spalva. Kai miršta giminaitis ar bičiulis, jie dėvi baltus drabužius.

Mongolams balta — laimės spalva. Pirmąją naujų metų dieną jie rengiasi baltai.

Paniuręs guli narve tigras. Jis abejingai žiūri blausiomis akimis į vieną tašką, padėjęs galvą ant plačių savo letenų. Priešais jį kruvinas mėsos gabalas. Nedidelis juodas šuo tąso. ją aštriais baltais dantimis ir atrodo piktesnis už savo didįjį draugą, su kuriuo iš pat mažens gyvena viename narve.

Nepaisydamas sniegdribos, Markas Polas sustojo ties narvu. Jo apdaras su sabalo apsiuvais, pamuštas šermuonėlių kailiais, gerai saugojo nuo šalčio ir drėgmės. Iš narvo sklido aitrus grobuonies kvapas. Markas mėgino pagauti tigro žvilgsnį ir sužadinti negailestingose jo akyse švelnesnį jausmą.

— Argi nebepažįsti manęs, Turgo?

Juodas šuniukas ėmė piktai loti ir šokinėti ant grotų. Markas nusijuokė, žiūrėdamas, kaip jis pro geležinius virbus mėgina kibti jam į ranką.

Tigras Turgo iš lėto atsistojo, pakėlė galvą ir ėmė neramiai blaškytis po narvą — nuo sienos iki grotų ir atgal. Plieniniai raumenys spyruokliavo po rainu šilkaplaukiu jo kailiu.

— Nebepažįsti manęs, Turgo?

Markas atsitraukė žingsnį atgal. Tigras suriaumojo ir prišokęs ėmė daužyti savo galingomis letenomis geležinius virbus, kad net grotos drebėjo. Šuo skalijo kaip patrakęs.

— Be reikalo pyksti, Turgo.

Tigras atšoko ir vėl ėmė švaistytis po narvą — nuo sienos iki grotų, nuo grotų iki sienos. Minkšti sniego tumulai vis tebedrėbė.

— O tada skaisčiai švietė saulė. Atsimeni, Turgo?

Tai buvo paskutinėmis balandžio dienomis. Plačiose Chanbalyko lygumose žaliavo pasėliai, žydėjo medžiai. Imperatorius su gausią palyda paliko miestą. Kartu paauksuotoje karietoje važiavo trys vyresniosios jo žmonos. Tik Džambuji-chatun, kurios medžioklė jau nebeviliojo, liko Chanbalyke.

Imperatorius su dvylika dvariškių sėdėjo mediniame paviljone, kurį nešė keturi drambliai. Iš lauko paviljonas buvo apmuštas tigrų kailiais, o viduj išklotas auksu siuvinėtais kilimais. Markui teko didelė garbė lydėti imperatorių dvylikos išrinktųjų tarpe.

Tūkstančiai sakalininkų rūpinosi medžioklei apmokytais sakalais, paukštvanagiais ir ereliais. Imperatoriaus paviljone taip pat stovėjo narvas su dvylika geriausių sakalų.

Dvi dienas keliavo imperatorius su savo didžiule, septyniasdešimt tūkstančių žmonių palyda į šiaurės rytus. Tuojau už valdovo dramblių, tarp kuprių ir mulų nugarų, lingavo narvai su leopardais, tigrais ir lūšimis. Chanas Chubilajus mėgo iš saugios vietos stebėti, kaip dresiruoti grobuonys puola elnius, stirnas arba laukinius asilus, parbloškia juos galingomis letenomis ir suleidžia į sprandą baisias savo iltis. Viename narve smurgsojo baltas tigras Turgo, kurį imperatoriui padovanojo vienos pietų provincijos chanas.

Kelius saugojo dešimt tūkstančių sargybinių, kurie stovėjo grupėmis po du tris vyrus tokiu atstu, kad matytų vieni kitus. Kiekvienas sargybinis turėjo švilpuką ir gaubtuvą medžiokliniams sakalams privilioti ir sugauti. Imperatoriaus ir didikų paukščiai ant kojų turėjo sidabrinius žiedelius su atitinkamais pažymėjimais, kad lengva būtų juos atskirti ir grąžinti savininkams.

Jei savininką greitai nepavykdavo surasti, paukštis, kaip ir kiti medžioklės metu rasti daiktai — ginklai, įrankiai ar papuošalai — būdavo nešami į tam tikrą palapinę, pastatytą ant kalvos. Ten kiekvienas galėdavo atsiimti savo pamestą daiktą. Žodžiu, medžioklė buvo sutvarkyta labai gerai.

Prie plačios upės, kiek toliau įtekančios į vandenyną, imperatoriui ir jo palydai buvo įrengta didžiulė stovykla. Visas turtingas medžioklės rajonas aplinkui buvo apstatytas varovais ir sakalininkais. Nieko panašaus Markas niekuomet nebuvo matęs. Per keletą valandų žaliuojančioje lygumoje išaugo ištisas miestas su gatvėmis, skersgatviais, dirbtuvėmis, prekystaliais ir užeigomis. Imperatoriaus sūnums, jo žmonoms ir dvaro didikams buvo pastatyti paviljonai ir puikiai įrengtos šėtros, o kiek atokiau tvarkingomis eilėmis rikiavosi mažesnės palapinės sargyboms ir sakalininkams.

Iš lauko šėtros buvo apmuštos tigrų kailiais su baltais, rudais ir juodais dryžiais, o viduje išklotos šermuonėlių ir sabalų kailiukais. Marką apstulbino tokia prabanga, jis jautėsi patekęs į didelį miestą.

Šėtra, skirta didžiojo chano audiencijoms, buvo tokia milžiniška, kad joje galėjo išsirikiuoti dešimt tūkstančių karių. Už šios šėtros buvo imperatoriaus paviljonas, pastatytas ant medinių paauksuotų stulpų.

Upės pakrantėje stovėjo narvai su plėšriaisiais žvėrimis. Tigras Turgo, alkanas ir suerzintas viso to triukšmo, pakėlė galingą savo galvą ir piktai suriaumojo. Jis uodė jaunų lapų kvapą, jausdamas, kad paupio miškuose ir lygumose būtų galima gerai pamedžioti.

Kai jis dar buvo visai mažas, kaip katė, ir bejėgiškai stovėjo šalia nukautos savo motinos, rankos su odinėm pirštinėm čiupo jį už sprando ir įkišo į narvą kartu su juodu šunyčiu, kuris didumo tada buvo vos sulig kumščiu. Turgo greitai augo, o šunelis, rodės, ėjo vis mažyn. Taip juodu apsiprato vienas su kitu — karališkasis tigras Turgo ir juodas kiauksintis piktų akių šunytis.

Turgo jau daug kartų dalyvavo medžioklėse. Iš patyrimo jis žino, kad tuojau po kelionės linguojančiame narve, po didelio triukšmo ir žmonių spūsties, po neįprastų kvapų ir kankinamo alkio kiekvieną kartą ateina jaudinanti laisvės akimirka. Tada atsidaro narvo durys, ir jis nedrąsiais žingsniais išeina į laukinių

žvėrelių nubėgiotą taką, staiga pamato bailiai uodžiančių stirnų būrį ir, kraujo ištroškęs, puola vytis sprunkančios kaimenės…

Turgo kankino alkis. Klastingų judesiu jis sudavė letena per ietį, kurią sargybinis per neatsargumą pastatė tarp narvo virbų, ir grėsmingai sustaugė.

Markas stovėjo ant kalvos šalia radinių palapinės. Besileidžianti saulė nurausvino margas šėtras ir paauksuotas kolonas. Didžiulės arklių, mulų ir kuprių kaimenės ganėsi žalioje vejoje. Pro šalį, ribėdama saulėlydžio šviesoje, plačia vaga iš lėto tekėjo upė. Kalvos šlaitu nužingsniavo keturi drambliai. Tarp šėtrų, paviljonų ir palapinių slinko marga minia, blizgėjo sargybinių ginklai, o virš žmonių knibždyno, tarsi kokia valtis, linguodamas plaukė palankinas.

Keturi tarnai užnešė palankiną ant kalvos ir pastatė šalia Marko. Siaura ranka atskleidė uždangalą.

— Aš pamačiau jus čia vieną bestovintį, beke Polai, — pasigirdo meilus balsas. — Leiskite sudaryti jums draugę.

— Mielai, maloningasis pone, — nudžiugęs atsakė Markas.

Iš neštuvų išlipo ministras Achmedas ir linktelėjo jaunuoliui.

— Jūs pirmąkart dalyvaujate imperatoriaus medžioklėje? — paklausė Achmedas.

— Taip, pirmą kartą.

Trimitų garsai ir piktas alkanų grobuonių maurojimas gožė žmonių klegesį. Saulė dažė dangų sklidžiomis ugninėmis spalvomis, tarytum rinkdama nuo upės, pievų ir miškų paskutinius blankius spindulius, su kuriais rengėsi leistis į kitą pasaulį.

— Aš buvau ne vyresnis už jus, kai pirmąkart atvykau į jo didenybės rūmus, — pasakė Achmedas.

Markas vertino šį protingą ir tvirtavalį žmogų ir dabar tylėjo, laukdamas, ką jis daugiau pasakys. Saulėlydžiai baigė nykti, ir žmonių klegesys stovykloje tarytum rimo.

— Kartais man užeidavo noras vėl tapti paprastu pirkliu… Bet jūs esate dar jaunas ir kupinas jėgų, beke Polai… Aš dažnai prisimenu gimtąjį savo miestą derlingame slėny. Mūsų namas stovėjo netoli upės. Dažnai aš sėdėdavau ant kranto, stebėdamas pro šalį plaukiančius burlaivius ir valtis. Bet kam aš visa tai pasakoju, beke Polai? — nusijuokė Achmedas. — Juk jūs tikriausiai neketinate grįžti į gražųjį savo miestą… Tik pasijuoksite iš kvailų mano svajonių. Pagaliau ko jums daugiau ir benorėti? Jūs įgijote jo didenybės imperatoriaus palankumą…

Pievas apgaubė rūkas, nuo upės kilo pilki kaip švinas jo tumulai.

— Ir manim jūs galite visados pasikliauti. Turėkite tai galvoj, beke Polai, jei jums kada kiltų kokių nors sunkumų.

Achmedas pamojo tarnams.

Markas pajuto simpatiją šiam galingam žmogui, kurio daug kas bijojo.

— Dėkoju jums, maloningasis pone, — pasakė jam Markas.

Jau sėdėdamas palankine, ministras pasilenkė prie Marko ir tyliai pasakė:

—: Saugokitės Siu Siano. Tik niekam apie tai nė žodžio.

Markui įstrigo į galvą girdėti žodžiai: „Saugokitės Siu Siano.“

„Didžiausias menas — pažinti žmonių širdis. Jei nemokėsi atskirti tikro deimanto nuo padirbto, tu prarasi tik savo pinigus. Jei tu pasitikėsi blogu žmogumi, gali prarasti gyvybę. Palenk į savo pusę tvirto žmogaus širdį, ir tu laimėsi mūšį…“

„Jūsų sūnaus veidas švyti, ir jo akyse ugnis…“

Įvairios mintys lindo Markui į galvą. Jis prisiminė vieną sceną, matytą Chanbalyko rūmuose.

Imperatorius ilsisi ant sofos, apsuptas didikų ir ministrų. Jam atnešamas auksinis ąsotis su kumelės pienu.

— Praėjo treji metai, — sako Siu Sianas. — Jo didenybė Čingischanas įsakė kas treji metai atidaryti kalėjimus ir išleisti į laisvę mažesnius nusikaltėlius.

Didysis chanas atsilošia ant priegalvių ir susimąsto.

— Nėra pasauly geresnio gėrimo už šaltą kumelės pieną,— sako jis. Ir po valandėlės klausia: — O kokia jūsų nuomonė dėl Siu Siano pasiūlymo, ministre Achmedai?

— Reikalinga tvirta ranka, — atsakė Achmedas. — Kas burnoja prieš jo didenybę imperatorių, turi sėdėti kalėjime.

Siu Sianas suraukia baltus savo antakius.

— Gal ir jūsų tiesa, Achmedai, — sako chanas Chubilajus.

Ministras patenkintas linkteli.

— Siu Sianai! Paruoškit man kalinių sąrašą.

Šią sceną Markas prisiminė, stovėdamas ant kalvos tirštame rūke… „Saugokitės Siu Siano!“ Šie žodžiai įsmigo jam į atmintį.

Markui pasirodė, kad visas šis žmonių knibždynas apraizgytas nematomu plonų gijų tinklu. Tačiau kas laiko savo rankose tų nematomų gijų galus? Chanas Chubilajus, Achmedas ar Siu Sianas?

Turgo suriaumojo paskutinį kartą. Suliepsnojo sargybiniai laužai. Trimitai paragino sargybas stoti į savo vietas.

Kitą rytą prasidėjo medžioklė. Tai buvo neužmirštamas šiurpaus grožio reginys. Raiti žvalgai pranešė, kad netoliese suka pulkai gervių, gandrų ir kitų paukščių. Tarnai praskleidė šėtros užuolaidas, ir didysis chanas, dar tebegulėdamas lovoje, įsakė paleisti sakalus.

Medžiokliniai paukščiai šovė į melsvai plieninę padangę, staigiai kilo viršun, o paskui krito žemyn, čiupdami snapais ir nagais savo aukas. Gervės ir gandrai iš paskutiniųjų kovojo už savo gyvastį, stengėsi pakilti aukščiau, negu jų persekiotojai, tarsi ietimis gynėsi ilgais savo snapais. Bet dažniausiai dvikovą laimėdavo greiti sakalai. Išgirdę medžiotojų švilpukus, jie leisdavosi su savo grobiu žemėn, kur jų laukė mėsos gabalas — atlyginimas už darbą.

Markas susijaudinęs stebėjo ore vykstančias kovas. Pro paviljoną lyg viesulas skriejo medžiokliniai paukščiai, kilo į padanges, — beveik nejudėdami, tykojo savo aukų, kurias varovai su šunimis kėlė iš paežerės švendrynų bei krūmų, ir drąsiai stojo į kovą.

Imperatorius atsikėlė ir spindinčiomis akimis stebėjo medžioklę. Rankos mostu jis leido dėtis į sakalų medžioklę ir kitiems didikams. Sakalininkai, pakėlę gaubtuvus, ėmė kairiąja ranka paukščius ir laidė juos į padanges.

Kitą dieną, tokią pat vasariškai karštą ir beveik be vėjo, chanas Chubilajus panoro pradėti stambių žvėrių medžioklę. Dar auštant medžiotojai ir varovai apsupo didelį plotą tarp dviejų upių. Jie baidė iš tankumynų laukines avis, kalnų ožius, danielius, stirnas ir juos varė į medžioklės rajoną.

Imperatorius stovėjo atsirėmęs į paviljono koloną. Drambliai sustingo vietoje. Girdėjosi kraupus grobį pajutusių tigrų ir leopardų riaumojimas. Tarnai pasirengė atidaryti narvus. Buvo dar anksti, proskynose medžiai metė ilgus šešėlius, žolėje blizgėjo rasa. Varovų genamas, pirmas iš tankmės iššoko gražus danielius su dideliais ragais.

— Išleiskite tigrą! —šūktelėjo imperatorius iš jaudinimosi virpančiu balsu.

Vienu šuoliu Turgo šoko į drėgną žolę, prigludo prie žemės ir nusėlino prieš vėją į pamiškę. Priešais jį nuskalijo juodas šuniukas.

Markas jautė savo širdies plakimą. Varovų šūkavimai nuščiuvo, stojo mirties tyla. Juodas šunytis unkšdamas grįžo atgal ir, pasisukinėjęs aplink Turgo, įbėgo į atdarą narvą. Tarnai ir medžiotojai, užgniaužę kvapą, stebėjo sėlinantį tigrą. Drambliai stovėjo kaip nudiegti, pilkos jų nugaros rodės lyg akmeninės.

Marką apėmė nerimas. Jo nervai buvo įtempti iki kraštutinumo. Daiktai ir žmonės, viskas aplinkui giliai smigo jam į atmintį. Jis matė kolonos šešėlyje išblyškusį Achmedo veidą; sargybos viršininką Vandžu, su neslepiama neapykantą šnairuojantį į vyriausiąjį vietininką; ramų žilaplaukį Siu Sianą, maigantį pirštais šaltą, kone iki žemės nukarusių plačių rankovių šilką; susikūprinusį, tarsi šuoliui pasirengusį imperatorių. Jis matė į koloną atremtą, odiniu diržu apjuostą iečių ryšulį; šviesą ir šešėlius; geltonus, rudus ir baltus veidus, nutviekstus akinamų saulės spindulių arba pusiau pasislėpusius tamsiai pilkame šešėly; auksu ir sidabru išsiuvinėtus blizgančius šilkinius apdarus; paauksuotas kolonas; kailiais apdengtą didžiojo chano gultą… Jis pastebėjo taip pat susuktas ir ant raižytų paviljono turėklų pakabintas baltas virvines kopėčias.

Visi šie vaizdai įstrigo jam į atmintį tarsi raudoni antspaudai juodame fone.

Staiga Marko dėmesį patraukė kitas vaizdas. Pakėlęs galvą ir uosdamas orą, proskynoje stovėjo elnias. Jo šonai kilnojosi, visas kūnas drebėjo. Jis pakreipė galvą ir greitai šoko į medžio šešėlį, paskui vėl stabtelėjo ir staiga, kiek kojos įkabina, leidosi priešinga kryptimi per proskyną į mišką.

Dryžuota tigro nugara vinguriavo aukštoje žolėje. Dabar elnias suuodė priešą, kuris buvo daug baisesnis už dvikojus triukšmaujančius padarus, išbaidžiusius jį iš miško tankmės į proskyną. Jis leidosi į pamiškę, paskui šoko vėl atgal, ėmė beprasmiškai blaškytis tarsi užburtame rate.

„Bėk į mišką!“ — buvo besušunkąs Markas, bet kartu drebėjo, kad koks nors atsitiktinumas nesutrukdytų šios nelygios kovos.

Tigrą kamavęs alkis buvo stipresnis už norą pažaisti su savo auka. Vienu šuoliu Turgo pašoko virš aukštos žolės ir atsirėmė letenomis į žemę, paskui vėl liuoktelėjo lyg ant spyruoklių ir, pakeitęs kryptį, puolė auką iš šono.

Pajutęs mirštamą pavojų, užguitas elnias staigiai pasisuko ir atstatė savo ragus prieš puolantį grobuonį. Nuo tigro svorio ragai lūžo. Turgo suriaumojo iš skausmo, smogė letena elniui į nugarą ir suleido iltis į sprandą. Elnias pargriuvo. Tigras vėl puolė savo auką ir perkando gerklę. Elnias sukriokė ir nutilo.

Ši kova įvyko maždaug penkiasdešimt žingsnių nuo imperatoriškojo paviljono. Drambliai neramiai trypčiojo vietoje, ir tarnai buvo priversti geležiniais kabliais jiems priminti, kad jie yra gyvi imperatoriaus būsto ramsčiai. Chanas Chubilajus pakėlė ranką.

— Varykite tigrą į narvą,— įsakė jis.

Juodas šunytis, piktai lodamas, šokinėjo aplink elnią. Sargai priėjo prie tigro, draskančio savo auką. Turgo siutino žaizda, kurią jam padarė ragais elnias, ir jis, piktai riaumodamas, vis draskė nagais ir iltimis šiltą mėsą.

— Atgal, Turgo!

— Girdi, Turgo? Atgal!

Tigras pakėlė galvą ir piktai suurzgė. Kraujas juodai nudažė žolę ir susigėrė į žemę. Saulę užstojo tamsus debesys, šluote nušluodamas medžių, dramblių, narvų ir žmonių šešėlius.

— Aš įsakiau įvaryti tigrą į narvą!

Sargai ėmė varyti žvėrį ietimis, užmetė jam ant kaklo kilpinę. Šunytis kibo vienam sargui į ranką, ir tas nubloškė jį į šalį.

Vienas ieties smūgis pataikė Turgo į žaizdą, pridengtą kruvinais plaukais. Įsiutęs iš skausmo ir pykčio, žvėris šoko ant užpakalinių kojų ir parbloškė sargą žemėn.

Drambliai, pakėlę straublius, subaubė, o paviljonas ant jų nugarų taip susiūbavo, kad imperatorius turėjo įsitverti abiem rankom turėklų. Apsaugos viršininkas Vandžu vienu mostu išskleidė virvines kopėčias ir vikriai nusileido žemyn.

Saulė vėl išplaukė iš po debesio. Sujudo žmonės, žvėrys ir jų šešėliai. Negyvas elnias gulėjo žolėje, ir niekas nekreipė į jį dėmesio.

Norėdamas parodyti savo narsumą ir pasižymėti prieš imperatorių, Markas ryžosi drąsiam žygiui.

Tarsi kažką nujausdamas, — Siu Sianas priėjo prie Marko ir padėjo jam ranką ant peties.

— Likite čia, — sušnibždėjo katajų mokslininkas.

Bet Markas jau čiupo ietį ir peršoko per paviljono turėklus.

Tuo metu Turgo, ietimis priremtas prie sienos, prasiveržė pro jį apstojusių sargų ratą ir atsidūrė akis į akį prieš Marką. Tigras apstulbo, pamatęs priešais save tarsi iš dangaus iškritusį priešą, ir ėmė trauktis. Čia jam užmetė ant kaklo antrą kilpinę, ir tą pačią akimirką žvėris išgirdo pažįstamą sargo balsą:

— Atgal, Turgo!

Juodas šunytis, piktų sargybinių varomas ir ujamas, nubėgo pro ietimis ginkluotų žmonių vorą. Paskui jį, panarinęs galvą, nukiūtino į narvą ir Turgo.

Žvangėdamos užsidarė geležinės narvo grotos.

— Tu mane dar pažįsti, Turgo? — vėl paklausė Markas.

Tarp abiejų šių klausimų jo širdis suplakė ne daugiau kaip

šešiasdešimt kartų.

Ore sūkuriavo minkšti sniego tumulai. Koks nuostabus kūrinys yra žmogaus protas! Jis laisvai plevena virš atsiminimų lygumos — ir kiekvienu momentu vidury žiemos gali pažadinti norimus praeities vaizdus.

Pro šalį pravažiavo vežimas, prikrautas tašyto marmuro. Ratus traukė asilas. Kairėj ir dešinėj nuo apsimuturiavusio iki ausų vežiko ėjo du ietininkai. Tokia jau buvo tvarka, važiuojant per imperatoriaus parką.

Turgo neramiai blaškėsi po narvą, o juodas šuniukas tyliai sėdėjo kampe, stebėdamas skraidančias snaiges.

Sniegdraba pamažu susilpnėjo. Kur-ne-kur pro baltai pilką šydą dangus pradėjo giedrytis. Sniego danga pagrindinėje gatvėje buvo sutrypta daugybės odinių batų, šiaudinių sandalų, medinių klumpių ir gyvulių kanopų — nepabaigiamomis virtinėmis čia riedėjo vežimai, ėjo apkrauti asilai, arkliai ir kupriai. Viso pasaulio gėrybės plaukė į Chanbalyką. Kasdien pro miesto vartus įvažiuodavo ne mažiau kaip tūkstantis vežimų su šilko žaliava. Dešimtadalis vilnos, šilko, kanapių ir kitų provincijose gaminamų prekių priklausė imperatoriui. Kiekvienas amatininkas privalėjo vieną dieną per savaitę atidirbti chano Chubilajaus dvarui.

Staiga iš už medžio išniro Saidas, slaptai sekęs kiekvieną Marko Polo žingsnį. Dabar jis buvo pastorėjęs, raumeningi skruostai teikė jo veidui su atsikišusiomis lūpomis ir plačia, plokščia kakta gero ir paslaugaus žmogaus išraišką. Net Matėjas nebūtų bepažinęs, kad čia esama to paties kadaise lieso vyro su grobuonišku snukiu, tiek daug rūpesčių jam sukėlusio Lobe ir Čandžou.

Staiga judėjimas gatvėje apmirė — sustojo vežimai, nešuliniai gyvuliai ir žmonės. Vežikai, nuleidę botagus, stabdė arklius ir mulus, juodi odiniai rimbai tįsojo ant sniego tarsi ploni žalčiai. Arkliai purtė karčius, skambėjo varpeliai, žvangčiojo pakinktai. Vežikų ir varovų veidai sustingo, klegesys nuščiuvo. Pirkliai paliko savo prekystalius ir sustojo šaligatviuose, amatininkai išėjo iš dirbtuvių. Vagys, susikišę rankas į kišenes, taip pat žiopsojo į gatvę. Tik žudikas Saidas, gerai nenuvokdamas, kas čia dedasi, įtraukė galvą į pečius ir mėgino dingti minioje. Markas Polas nustebęs žiūrėjo į tą nepaprastą reginį.

Stojo slogi tyla… Tarytum ledas sukaustė gyvenimo tėkmę.

Pro vežimus ir žmonių minią, svirduliuodami ir panarinę giliai įdubusias akis, iš lėto žengė vyrai ir moterys. Ant jų išdžiūvusių skruostų iš abiejų pusių raudonavo įspaudai, kuriais jie buvo visam gyvenimui paženklinti kaip nusikaltėliai.

Priekyje žengė kalvis Vanas, Saidas nebūtų jo ir pažinęs, jei šalia nebūtų ėjęs kepėjas, kuris rūpestingai jį prilaikė. Vanas buvo taip sulysęs, jog atrodė lyg skarmalais apkarstytas skeletas. Jo akys karštligiškai žibėjo, nes buvo atpratusios nuo šviesos.

— O dangau! — sudejavo kažkokia moteris. Du maži vaikai laikėsi įsikibę jai į skvernus.

Saidas pasislėpė tylinčių žmonių minioje. Bet staiga jis pakėlė galvą.

Apeidamas vežimus ir šnopščiančius gyvulius, Markas Polas priėjo prie nelaimingųjų.

— Kas per vieni šie žmonės? — paklausė jis kepėją, kuris piktai pažvelgė į gražiai apsirengusį poną.

— Tai kaliniai, kuriems jo didenybė amžinai maloningasis imperatorius suteikė laisvę,— atsakė Li ir, nebegalėdamas daugiau tvardytis, sušuko: — Tegyvena jis laimingai šimtą tūkstančių metų!

Vanas, tarsi norėdamas nuraminti savo draugą, padėjo jam ant peties kaulėtą savo ranką. Ir staiga kepėjo žodžius, tarsi tyčiodamasi pati iš savęs, pakartojo visa minia:

— Šimtą tūkstančių metų! — rūsčiai nuaidėjo balsų klegesys.

Į tą vietą jau skubėjo būrys raitų sargybinių. Vežikai ėmė nuo sniego botagus ir ragino arklius. Ir vėl gatve riedėjo vežimai, skambėjo varpeliai, pirkliai ir amatininkai niūriais veidais grįžo prie savo prekystalių ir į dirbtuves.

Dabar Markas pradėjo suvokti, kokią didingą misiją atlieka katajų mokslininkas, tarnaujantis imperatoriui, kad galėtų palengvinti savo engiamos tautos likimą.

„Jo didenybė Čingischanas prisakė kas treji metai atidaryti kalėjimų duris ir paleisti kalinius, kurių nusikaltimai nėra dideli.“

Bet kodėl Achmedas pasakė Markui, kad saugotųsi Siu Siano?

Gyvenimas didžiojo chano Chubilajaus rūmuose buvo pilnas paslapčių. Visi čia su maloniomis šypsenomis negailestingai varžėsi dėl valdžios.

Saidas greitai užmiršo tą nemalonų susitikimą. Jis daugiau neketino keršyti ir kepėjui, anuomet taip nepagarbiai kalbėjusiam apie Achmedą. Dabar jis su panieka žiūrėjo į smulkaus šnipelio darbą. Ir be jo buvo užtektinai šnipų, sekusią liaudies nuotaikas. Pastaruoju metu Saidas jau buvo beveik išėjęs į ponus ir galėjo tikėtis, kad, neilgai trukus, maloningasis ministras Achmedas už ištikimą tarnybą suras jam kuklią, bet pelningą vietelę. O Saido norai buvo tikrai saikingi. Namas su gražiu sodu, tarnaitės ir tarnai, truputis valdžios — štai ir viskas, apie ką jis svajojo. Visai slaptai jis puoselėjo viltį, kada nors tapti apygardos teisėju, kaip bekas Bajanderas Kašgare.

Šalta dangaus mėlynė nusidažė rausvais dryžiais. Kūrenosi krosnys ir židiniai. Tyrą žiemos orą pripildė virtuvės kvapai. Po greitomis kojomis girgždėjo sniegas. Į vargingą Vano kambarėlį buvo prinešta tiek visokių valgių, kad pritrūko vietos ąsočiams su ryžių degtine pastatyti.

Kieme sėdėjo aklas berniukas ir grojo bambukine fleita.