Nuostabios Marko Polo kelionės

DIDŽIOJO RAITELIO ŠEŠĖLYJE

Dabar venecijiečiai keliavo per Tangutų karalystę[27], kurią Čingischanas užkariavo prieš pat savo mirtį. Kelias ėjo išilgai Nan Šanio kalnagūbrio, čia kildamas gana aukštai, čia vingiuodamas it sustingusi geltona upė žemyn į derlingus slėnius. Kalnų atšlaitėse ilgomis eilėmis driekėsi juodos tangutų jurtos. Iš apvalių angų stoguose į aukštį kilo dūmų sruogos, kurias vėjas sklaidė virš jurtų tarsi ilgas pilkas vėliavas. Pievose ganėsi didelės kaimenės, piemenys — augaloti ir petingi vyrai — dūdavo savo raižytomis raginėmis birbynėmis. Arčiau gyvenviečių abipus kelio plytėjo ražienos ir dar nenuvalyti laukai. Kalnuose stūksojo iš toli matomi vienuolynai ir aukštųjų dvasininkų rezidencijos — į ii valdos buvo aptvertos storomis sienomis.

Po šilto, saulėto rudens atėjo žiema, kurią venecijiečiai praleido gražioje Tangutijos sostinėje, Čandžou mieste. Čia jie išbuvo daugiau kaip metus ir keletą kartų keliavo į šalies gilumą. Taigi Markas turėjo gerų progų pažinti svetimą religiją ir vietos gyventojų papročius.

Jis stengėsi taip pat išmokti katajų ir mongolų kalbas, nes jau nebe toli buvo toji diena, kai jis su tėvu ir dėde turėjo stoti prieš didįjį chaną Chubilajų ir įteikti jam popiežiaus raštą ir dovanas.

Kaip Armėnijoje, Bagdade, Ormuze, Badachšane, Kašgare ir visuose kituose kraštuose, per kuriuos jie keliavo, taip ir čia Markas matė didžiojo raitelio šešėlį, grėsmingai gulantį ant visų pavergtų tautų. Visose tirščiau apgyventose vietovėse stovėjo kovai parengtos mongolų įgulos. Ant miestų sienų, įtvirtinimų ir tiltų sargybą ėjo mongolai arba samdyti kariai. Markas pastebėjo, kad ir visas aukštesnes vietas užima mongolų valdininkai.

Kadangi broliai Polai turėjo leidimą — auksinę lentelę su didžiojo chano antspaudu, visos durys jiems buvo atviros. Chano vietininkas Abaka net teikėsi juos priimti asmeninėj audiencijoj ir pažadėjo pranešti chanui Chubilajui jų atvykimo laiką. Jis paskyrė venecijiečiams puikų namą gražioje aikštėje, būrį tarnų ir paskui dažnai atsiųsdavo pasiuntinį pasiteirauti, ar jiems ko netrūksta.

Vieną saulėtą pavasario dieną Matėjas ir Markas nuėjo į didžiąją Čandžou turgavietę. Ten Matėjas antrukart pamatė vyrą su grobuonišku veidu. O gal tai buvo tik atsitiktinis panašumas? Grobuoniškas veidas su plačia kakta ir keistos formos smakru, pajutęs milžino Matėjo žvilgsnį, bematant dingo minioje. Surasti ką nors turgaus grūstyje buvo neįmanoma. Matėjas prisiminė, kaip Lobe jis išmetė tą tipą į gatvę, kaip tas žaižaruojančiomis iš pykčio akimis grūmojo jam kumščiu..

Matėjas pastovėjo susimąstęs ir neryžtingai žengė toliau. Jis stengėsi nuslopinti savyje nemalonų jausmą ir, nekreipdamas dėmesio į šūkalojančius prekiautojus, atidžiai stebėjo žmonių srautą.

— Šiandien tu kažkodėl išsiblaškęs, kapitone, — tarė Markas. — Sakyk, kaip tau patinka šitie stabai? — Jis parodė dramblio kaulo dievuką, kuris sėdėjo parietęs kojas ir sudėjęs rankas ant storo pilvo.

Pirklys bematant išdėliojo svetimšaliams savo meno kūrinius ir, kiek įmanydamas, ėmė liaupsinti raižytojo darbą. Bet Matėjas nekreipė dėmesio į tą gražbylystę ir staiga sunerimo. Ar pasakyti Markui, ką jis matė? O gal juokinga apie tai kalbėti? Ar negalėjo tasai žmogus atkeliauti čia iš Lobo, kaip ir jie? Velniop tie būkštavimai!

— Eikš čionai, brolau, — šūktelėjo Matėjas senam elgetai, ištiesusiam rankas išmaldos, ir davė jam saują variokų. Senis, žemai linkčiodamas ir linkėdamas įvairiopos laimės, dingo už prekybūdės.

Turgaus klegesys ir švelnus pavasario oras, nauji vaizdai, išėjus iš apytamsės dengtos prekyvietės į saulėtą aikštę, ilgas klaidžiojimas minioje — visa tai bičiulius gerokai išvargino. Bet kadangi iki vakarienės dar buvo likę daug laiko, Markas įkalbėjo Matėją aplankyti didžiausią miesto šventyklą, stovinčią ant aukštos kalvos, išsikišusią iš aplinkinių namų ir sodų.

— Ko gero, dar imsi stabus garbinti ir melstis svetimiems dievams, — pajuokavo Matėjas.

— Kaip tu gali taip kalbėti, kapitone, — pyktelėjo Markas. — Aš nekenčiu tų stabų. Juk mes čia atvykome skleisti tikrosios krikščionybės.

— Ir sudarinėti pelningų sandėrių,— geraširdiškai pridūrė Matėjas. — Na, gerai, nekalbėkim apie tai, kad neišdrožtum man pamokslo, kaip tasai kunigas, mėginęs atpratinti mane nuo keiksmų.

Bičiuliai išsivedė arklius ir nujojo į „išminties kalną“. Kaip kituose miestuose, per kuriuos jiems teko keliauti, taip ir čia buvo nemaža sugriautų namų, primenančių mongolų antplūdi. Tačiau šventykla liko nepaliesta.

Grįstu keliu link vienuolyno vartų traukė vyrai, moterys ir vaikai. Raiteliai aplenkė vieną šeimą. Dvi paauglės mergaitės tempė paskui save kokių penkerių metų mažylį, motina nešė ant rankų miegantį rubuilį, o tėvas varė pirma savęs juodą aviną. Visi jie buvo šventiškai apsidarę. Paskui juos ėjo būrelis giminių ir artimųjų.

Venecijiečiai pririšo savo arklius prie medžio ir pro vartus įėjo į tylų kiemą. Pamatę svetimšalius, žmonės sumišo ir ėmė šnibždėtis, bet jokio priešiškumo jų veiduose nebuvo matyti.

Per kiemą tekėjo upelis akmeniniais krantais ir su trimis marmuriniais tilčiukais. Kolonada supo gražų kiemą, ir didingą tylą dar labiau gilino pavasariška žilvičių krūmų ir medžių žaluma. Spalvingi paveikslai ant sienų vaizdavo budizmo religijos įkūrėjo Gautamos-Budos gyvenimą. Legenda sako, jog jis buvo karaliaus sūnus ir prieš daugelį šimtmečių paskelbė savo šventąjį mokslą.

Markas ir Matėjas prisidėjo prie vieno būrio, kurio priekyje žengė vyras, varęs juodą aviną. Per antruosius vartelius jie kartu su visais įėjo į puikų parką. Ten, aukščiausioje vietoje, stovėjo didžiausia šventykla, o aplink ją keletas mažesnių. Keturi vienuoliai juodais apdarais susikaupę, iš lėto žengė šventyklos link. Žmonės greitai prasiskyrė, duodami jiems kelią. Tik avinas subliovė ir užsispyręs nejudėjo iš vietos.

Gražus parkas su pavasarinių gėlių klombomis, seni medžiai storais kamienais ir plačiais vainikais, margaspalvė minia, nuostabi tviskančios šventyklos architektūra, puikiai harmonizuojanti su aplinka, paslaptingoje prietemoje skendintis portalas — visa tai padarė venecijiečiams gilų Įspūdi.

Markas norom nenorom turėjo prisipažinti, kad, įžengęs į šią didingą šventyklą, pajuto kažkokią pakilią nuotaiką.

Matėją irgi pagavo tie magiški kerai, bet jam kažkodėl buvo neramu. Jis paniuro ir, atsirėmęs į raudonu laku dažytą koloną, įsmeigė akis į dievybę, rymančią vidury šventyklos. Jos viena ranka buvo parėmusi galvą, o kita gulėjo ant šlaunies.

Statula buvo apie penkiasdešimt žingsnių ilgio ir visa paauksuota. Už jos stovėjo auksinės šventikų figūros, tokios natūralios, jog atrodė, kad jos staiga atgis ir nužengs lemti žmonių likimo, rūsčiai bausti nusidėjėlius.

Paauksuotos skulptūros blankiai blizgėjo žvakių šviesoje, šventyklą pripildė smilkalų aromatas. Žmonės sukniubo prieš statulą ir, iki žemės nulenkę galvas, tyliai meldėsi. Nenorėdami įžeisti svetimų papročių, Markas ir Matėjas taip pat atsiklaupė.

Didžiulė dievybė tarytum su pašaipa žiūrėjo į visus auksinėmis savo akimis. Matėją apėmė dar didesnis nerimas. Ašima buvo likusi namie viena su tarnais. Abu pirkliai iškeliavo prekybos reikalais ir turėjo grįžti ne anksčiau kaip už savaitės. Matėjui norėjosi pakilti ir tučtuojau skubėti namo. Bet jis nedrįso trikdyti tos iškilmingos tylos, jautė kažkokią baimę šiam svetimam dievui.

Nė nenujausdamas, kokios niaurios mintys slegia bičiulį, Markas smalsiai stebėjo avino aukojimo apeigas. Keturi stiprūs šventyklos tarnai čiupo gyvulį, parvertė jį priešais statulą ant akmeninio aukuro ir nudūrė. Nors stabmeldiškos apeigos giliai užgavo Marko jausmus, jis vis tiek išsekė paskui vienuolių vadovaujamą žmonių būrį laukan.

Už šventyklos, ties vienuolyno siena, stovėjo virykla. Katile jau kunkuliavo vanduo. Tarnai nulupo avinui kailį, išdarinėjo ir supjaustė į gabalus.

Kol mėsa katile virė, žmonės su vienuoliais priekyje grįžo į šventyklą ir, sukniubę prieš statulą, ilgai meldėsi, prašydami naujagimiui sveikatos. Per iškilmingą ceremoniją kūdikis keletą kartų garsiai pravirko. Tai turėjo būti ženklas, kad mažasis rėksnys su dievo pagalba įsiurbė geriausius paaukoto gyvulio mėsos syvus.

Už savo vargus vienuoliai gavo juodojo avino galvą, kojas, širdį, kepenis, plaučius, kailį ir dar vieną kitą gabalą mėsos.

Paskui kūdikio tėvas suvyniojo išvirtą mėsą į švarų audeklą, ketindamas neštis namo. Salia linksmai plepėjo giminės ir artimi kaimynai, džiaugdamiesi galėsią pasmaguriauti būsimose vaišėse skania vienergio avino mėsa.

Išėję pro vienuolyno vartus, venecijiečiai lengviau atsiduso. Juos apstulbino nepaprastas tų žmonių linksmumas. Dar neseniai jie gulėjo dulkėse prieš auksinį stabą, o dabar staiga pasikeitė: moterys ir merginos skynė pakeliui pavasarines gėles, vaikai linksmai klykavo, bėgiodami po pievą, vyrai leidosi nuo kalno, gyvai šnekučiuodami ir juokaudami. Abipus kelio stovėjo daugybė prekystalių, kur buvo pardavinėjami įvairūs skanėstai, išdrožinėti dievukai, žali svogūnai ir kepta vištiena.

— Nesuprantu aš tų žmonių,— susimąstęs tarė Markas, iš lėto jodamas šalia Matėjo.

— Jokime greičiau namo! — paragino Matėjas. — Man rūpi Ašima.

Markas krūptelėjo.

— Kodėl? Juk Ašima liko namie. Kas ten jai gali nutikti? — paklausė Markas nustebęs.

Matėjas kažką suniurnėjo panosėje.

— Sakyk, kas gi atsitiko?

Matėjas nenoromis papasakojo apie susitikimą turgavietėje.

— Venecijoj tą niekšą būčiau sviedęs į kanalą. Bet čionai. Pats matai, kokie čia papročiai. Ar gali žinoti, kokie galingi tie jų dievai?

Didžiulė paauksuotos dievybės figūra tiesiog pritrenkė Matėjų.

Markui buvo apmaudu, kad Matėjas tiki svetimų stabų galia, bet jis nuslėpė savo pyktį. Mintis, kad Ašimai, gal būt, gresia pavojus, vertė jį skubėti.

Kuo arčiau buvo namai, tuo greičiau šuoliavo raiteliai. Pirkliai ir amatininkai, sėdėję prie savo prekystalių ir dirbtuvių, juos lydėjo nustebusiomis akimis.

Ašima stovėjo priešais namą ir laukė jų parjojant.

— Tu čia, mažyte! — sušuko Matėjas, staiga pralinksmėjęs. — Koks tu kartais daraisi baimingas, Matėjau, it prietaringa boba,sumurmėjo jis pats sau. Ir, norėdamas išsklaidyti visas abejones, paklausė:

— Ar pas tave niekas nebuvo atėjęs?

— Kas pas mane galėtų ateiti, mesere Matėjau? — paklausė nustebusi mergaitė.

— Maža kas… — šyptelėjo Matėjas. — Esi gražiausia mergina visame Čandžou mieste.

Ašima sumišusi ir kiek nepatenkinta nusigręžė.

— Kas tau šiandien atsitiko! — burbtelėjo Markas.

— Girdi, Ašima? Jis netiki, kad tu esi gražiausia Čandžou mieste… Negi matei gražesnę? — juokavo kapitonas.

Gera Matėjo nuotaika greitai užsikrėtė Ašima ir Markas.

Po vakarienės Matėjas pakvietė Marką ir Ašimą į savo kambarį valandėlę paplepėti. Jie susėdo prie spragsinčio židinio. Į kambarį skverbės blankios vakaro sutemos, ir mažyčiai vešlaus medžio šešėliai krito ant matinio stiklo. Tamsūs kambario baldai sudarė tą nuotaiką, kada kiekvienas atveria savo širdį.

Ašima vilkėjo margą raudono šilko apdarą su išsiuvinėtomis įvairių žvėrių figūrėlėmis. Šilta židinio šviesa krito mergaitei ant veido. Tą ramų vakarą, kada nutyla paukščių balsai ir tyliai mirguliuoja šešėliai ant lango, taip norisi kalbėti apie tai, ką kitu metu niekada nepasakytum.

Visi trys sėdėjo susimąstę, kol pagaliau tylą nutraukė Marko klausimas.

— Kiek tau metų, Ašima?

Maža Ašimos rankutė glamžė šilkinio audinio klostę. Seniai jau nukrito nuo jos kojos surūdijusi grandinė, bet nuo žaizdos aukščiau kulkšnies liko raudonas vos pastebimas randelis.

— Nežinau, jaunasis pone…

— Ji nežino, — pakartojo Matėjas.

— Nevadink manęs „jaunasis pone“, — paprašė Markas. — Bent šį vakarą.

Kambarys skendėjo tamsoje. Už lango šmėstelėjo dulsvas šešėlis, bet niekas to nepastebėjo. Šmėstelėjo ir dingo.

— Tu juk nesi mūsų tarnaitė.

— Ne, tu ne tarnaitė, dukrele.

— Nei šiandien, nei ryt… niekados!

O po langu tūnojo pasislėpęs vyras.

Matėjui atrodė, kad jis dar tebemato negyvas auksines svetimo dievo akis.

— Tu privalai mums viską sakyti, Ašima, — paprašė Matėjas. — Papasakok mums ką nors apie raudonuosius kalnus.

— Kartais aš prisimenu Veneciją,— tarė Markas. — Tenai nėra raudonų kalnų. Užtat yra kiparisų ir vienas kaštanas. Jis dabar kaip tik žydi mūsų kieme…

— Man, tur būt, šešiolika metų,— pradėjo Ašima. — Aš taip manau… Prieš keletą metų mano motina pasakojo man daug puikių padavimų. Kai kuriuos dar ir dabar atsimenu.

— Papasakok mums bent vieną, Ašima.

Jau visai sutemo, tik anglys dar teberuseno židiny ir šalia jo dūlavo trys balkšvi veidai. Dabar Ašimai atėjo seniai lauktoji valanda. Ji visai pamiršo slogią praeiti, ir vaikystės atsiminimai išsklaidė niūrią vergovės metų tamsą.

— Pasakok, dukrele, mes klausome, — tyliai prašneko Matėjas.

Šimtus kartų Ašima prisimindavo motinos pasakojimus, todėl jie giliai įsmigo į atmintį — ji įsidėmėjo kiekvieną sakinį, net atskirus žodžius.

— Prieš du tūkstančius metų,— pradėjo Ašima, — Indijoj gyveno vienas karalius. Jis turėjo tris sūnus, kuriuos labai mylėjo. Jo rūmai lūžo nuo turtų ir gėrybių. Tačiau labiausiai jis brangino baltą žirgą su švelniais it šilkas karčiais. Tasai žirgas buvo greitesnis už vėją, rodės, kad jis ne bėga, o skriete skrieja oru. Pakakdavo žirgui kuštelėti į ausį burtažodį, ir jis, pakilęs lig debesų, lyg strėlė nunešdavo raitelį iš vieno šalies galo į kitą. Ilgi jo karčiai lyg ugnis tviskėdavo saulėje.

Daug nemigo naktų praleido karalius, svarstydamas, kuriam iš trijų sūnų atiduoti stebuklingąjį žirgą. Pagaliau sugalvojo. Jis paleido žirgą į laisvę ir, pasikvietęs sūnus, tarė jiems: „Eikite ir ieškokite baltojo žirgo. Kuris iš jūsų žirgą sugaus, tam jis ir atiteks. Tik nekelkite dėl jo tarpusavio vaidų.“

Trys sūnūs, visada gyvenę broliškoje santaikoje, žemai nusilenkė tėvui. Jie buvo patenkinti jo sprendimu, ir visi kartu tuojau pat iškeliavo ieškoti žirgo.

Dukart pasikeitė mėnulis, kol broliai atvyko į Kunminą, spindinčios saulės miestą anapus šiaurinės Indijos sienos. Ten viešpatavo amžinas pavasaris, raudonoje, derlingoje žemėje kiaurus metus žydėjo gėlės.

Senas žvejys papasakojo jiems, kad jis matęs kalnuose besibastantį baltą žirgą ir mėginęs jį pagauti. Tačiau žirgas pakilęs aukštyn ir ant ugninio debesio nuskriejęs į padanges.

Iš žvejo pasakojimo broliai suprato, kad tai ir buvo jų stebuklingasis žirgas, ir leidosi į tris puses jo ieškoti.

Vidurinysis karaliaus sūnus iškeliavo priešais tekančią saulę. Kitą dieną jis priėjo vešlią pievą ir pamatė joje besiganantį baltą žirgą, kuris davėsi lengvai pagaunamas. Jis žinojo, kuria linkme nukeliavo broliai, tad pranešė jiems per pasiuntinius apie savo radinį.

Vyresnysis sūnus nuėjo į vakarus. Kai antrosios dienos vakare virš kalnų pakilęs mėnulis atsispindėjo Kunmino ežere, atskrido paukštis feniksas ir pasakė jam, kad žirgas rastas. Nuliūdo vyresnysis brolis, tačiau vieta, kur jis stovėjo, buvo taip nuostabiai graži, kad niūrios mintys bematant išsisklaidė. Kalnus, dunksančius švelnioje mėnulio šviesoje, jis pavadino Žaliaisiais šlaitais.

Jauniausias sūnus nukeliavo į kitą miestą. Ten jis gavo žinią, kad jo brolis surado stebuklingąjį žirgą. Po kurio laiko visi trys broliai atvyko į sutartą vietą, ir antrasis, tas, kur surado žirgą, tarė: „Tegul žirgas būna visų trijų.“

Tada tarp jų kilo draugiškas ginčas, nes anie du manė, kad reikia paklausyti ir tėvo žodžio. Jiems besiginčijant, žirgas nutraukė virvę, kuria buvo pririštas prie medžio, ir dingo debesyse. Dangus bematant sužėrėjo auksu kaip prieš saulėtekį ir nutvieskė rytų kalnus. Antrasis brolis pasakė: „Žiūrėkite, tai Auksinio žirgo kalnai. Ko mums liūdėti? Žirgas atvedė mus į nuostabią šalį.“

Broliai apsigyveno Auksinio žirgo kalnų papėdėje ir niekuomet nesiilgėjo gimtosios Indijos.

Taip jie išgyveno ten du šimtus aštuoniasdešimt dienų. Ir štai atvyko karaliaus pasiuntinys su įsakymu grįžti į tėvynę. Bet broliai nepakluso tėvo įsakymui ir liko svetimame krašte.

Tai išgirdęs, karalius pasikvietė savo brolį ir pasakė jam: „Kažkoks piktas burtininkas apkerėjo mano sūnus ir laiko juos tolimame krašte. Trauk su trim tūkstančiais karių į tą svetimą kraštą ir pargabenk mano sūnus.“

Karaliaus brolis pažadėjo viską padaryti, kaip liepta. Jis surinko tris tūkstančius karių, aptaisė juos sidabriniais šarvais, susodino ant dramblių bei kuprių ir patraukė į spindinčios saulės miestą. Jis greitai surado savo brolvaikius, nes jie nesislapstė, bet pagarbiai jį sutiko.

Pamatęs ribantį saulėj Kunmino ežerą ir Žaliuosius kalnus, jis visai pamiršo brolio paliepimą. Jis pagalvojo: „Jei burtininkas pririša žmones prie šių vietų, vadinasi, jis turi būti geras burtininkas.“ Taigi jis nusprendė taip pat pasilikti šiame derlingos žemės krašte ir daugiau nebegalvojo apie tai, kas jam buvo sakyta.

Patiko tas kraštas ir trims tūkstančiams jo karių, ir jie nebegrįžo Indijon. Pasistatė sau namelius iš molio ir bambukų, suarė žemę ir ėmė auginti ryžius. Gamta dosniai atlygino jiems už triūsą, ir jie patenkinti laimingai baigė ten savo gyvenimą…

Po langu pasigirdo kažkoks krebždesys, lyg driežas būtų nušliaužęs sausais lapais, paskui kažkas tyliai sukosėjo.

Vėjas aprimo, nuščiuvo paukščiai giesmininkai. Bet paslaptingos pavasario jėgos tęsė savo darbą — skleidė pumpurus ir jaunus ūgius, dabino žiedais medžius ir krūmus.

Ašima susigūžė.

Anglys židinyje sudegė ir pavirto baltais pelenais, bet jų tvaikas dar tebebuvo jaučiamas.

— Vadinasi, tavo gimtinė yra Kunminas… — susimąstęs prabilo Markas. — Bet juk Indijos siena nutįsusi toli. Penki šimtai dienų kelio. Niekas nežino, koks jos ilgis…

— Ką reiškia penki šimtai dienų! — tarė Matėjas.

— Eidama visą laiką į pietus, aš pasiekčiau Kunminą,— pasakė Ašima. — Bet keliauti ten reikia per kalnus ir dideles upes, per neįžengiamus miškus. O miškuose piktosios dvasios ir žvėrys, gyvatės lig medžio kamienų, ugniniai slibinai ir baltieji tigrai.

— Iš kur tu visa tai žinai, Ašima?

— Vienas nešikas man pasakojo, mesere Polai.

Markas nusijuokė.

— Nešikas? — pakartojo jis ir, kiek patylėjęs, pridūrė: — Jei turėtum tą stebuklingąjį žirgą, tada galėtum be vargo ten nuskristi.

O lauke, prišlijęs prie sienos, tūnojo kažkoks žmogus. Niekas jo nematė, negirdėjo jo alsavimo, nenumanė, kad čia kažkas pasislėpęs. Visi trys buvo įsitraukę į pokalbį.

— Vis dėlto jau vėsu, — tarė pagaliau Matėjas. — Tau šalta, dukrele. Ilgai mes užsisėdėjome.

— Aš tave nugabensiu į Kunminą, Ašima, — ryžtingai pasakė Markas. — Kai mes pasieksime didžiojo chano dvarą, aš paprašysiu jį leidimo pasibastyti po Katajų. Mes keliausime trise: Matėjas, tu ir aš.

Matėjas linktelėjo, kažką murmėdamas.

— Kunmine žydi gėlės apskritus metus, — pasakė Ašima.

Vyrų kambariai buvo pirmame aukšte. Prieš miegą Markas trumpam išėjo į sodą. Po dienos įspūdžių buvo malonu pavasario nakties vėsoje truputį pasivaikščioti ir pasvajoti. Kvepėjo pumpurais, šviežia žaluma ir drėgna žeme. Blausiai bolavo žiedai, lyg žvaigždutės, pabertos tamsoje. Po Marko kojomis čežėjo žvyras.

Ašimos kambaryje degė žvakė. Netrukus šviesa pasirodė ir Matėjo lange. Nusvirusios šakos ir lapai gaubė takelį ir vartelius.

„Ji pasakė:,mesere Polai“, — galvojo Markas. — Metas būtų, kad ji mane vadintų stačiai „Marku“. Ko gero, gali atsitikti ir taip, kad aš nusilenkęs pavadinsiu ją „sinjorina Ašima“. — Markas tyliai nusijuokė.

Aksominiame danguje mirgėjo žvaigždės. Medžius ir krūmus švelniai gaubė pavasario nakties sidabrinis šydas, ir jie atrodė tarytum gyvi. Už Marko nugaros staiga išniro kažkokia žmogysta ir nusekė paskui jį. Rankoj blizgėjo durklas, iškeltas smogti mirštamą smūgį.

Kažkieno žingsniai sučežėjo ant žvyruoto tako. Tai išgirdęs, Markas staigiai atsigręžė ir pamatė juodai apsirengusio vyro siluetą. Nelyginant pašokusi gyvatė su aštriu geluoniu, švystelėjo durklas. Markas pasilenkė, ir plieniniai ašmenys įsmigo į vartelių stulpą.

Markas kaip mat atsitiesė ir bloškė užpuoliką ant žemės. Piktadarys atsitrenkė į tvorą, bet šniokštuodamas vikriai pašoko ir spruko gilyn į sodą. Markas mėgino jį vytis, tačiau tas dingo tamsoje.

Dviejuose pirmo ir antro aukšto languose dar tebedegė šviesa.

Ašima savo švelniu balseliu niūniavo kažkokią dainelę. Paskui užpūtė žvakę ir atsigulė.

Matėjas, smagiai nusiteikęs, vaikštinėjo po kambarį.

Šniokštuodamas Markas grįžo iš tamsaus sodo ir pamažu nuėjo prie vartelių. Ištraukęs iš stulpo durklą, jis su pasibaisėjimu palietė aštrius jo ašmenis. Valandėlę Markas prigludo prie vartelių, tarytum toji kova jam būtų atėmusi visas jėgas.

Ūmai jis prisiminė šventyklą, išvydo žmones, gulinčius dulkėse prieš auksinį stabą su negyvomis akimis, girdėjo tyliai kuždamas jų maldas. Štai peilis sminga į juodo avino kaklą, į dubenį trykšta tamsiai raudonas kraujas.

Kuo jis įžeidė svetimą dievą? Nejaugi, stabas jam keršija? Markas vijo šalin prietaringą baimę. Žudikas, užpuolęs jį iš pasalų, buvo ne kokia nors dvasia, o gyvas žmogus.

Markas grįžo takeliu atgal ir sustojo po Ašimos langu. Ji tikriausiai jau miega. Jis tyliai atidarė duris ir užkopė laiptais pas Matėją.

Matėjas vis dar tebevaikščiojo po kambarį ir, pamatęs Marką, labai nustebo.

— Tu dar nemiegi? — paklausė jis.

Markas parodė durklą ir papasakojo, kas jam nutiko.

Matėjas piktai sugniaužė savo galingus kumščius.

— Plėšikai, galvažudžiai! — iškošė jis pro dantis. — Aš sugurinsiu tam niekšui grobuonišką jo snukį. Tegul tik jis patenka man į nagus!

— Tu kalbi apie tą tipą iš Lobo? — paklausė Markas.

Matėjas gūžtelėjo pečiais ir skėstelėjo rankas:

— Ašimai nereikia nieko apie tai pasakoti.

— Žinoma! O gal tai paprastas vagis?

Markas pravėrė langą. Lauke buvo visiškai tylu. Tamsios medžių šakos tarytum tiesė į šviesą savo išskėstus pirštus.