13

Informacijos paieška Donalą ne vien sutrikdė. Nors ir aptekusi krauju, Feora dalykiškai reagavo į savo darbo aspektus ir pateikė įdomių duomenų.

Ji išklojo, ką įstengė atskleisti apie žmones, pasislėpusius už dvigubos, trigubos tarpininkų užtvaros, susijusius su primadonos ir kitų garsenybių mirtimis. Tam tikros „sutrūkusios grandys“, kaip jas apibūdino kaulų klausytoja, krypo į Zurinamą ir kitas šalis.

Feora paskelbė trumpą sąrašą pavardžių, kurias Donalas įsiminė.

— Bet aiškiausi pėdsakais veda į Silvekso miestą. Jums reikalingas žmogus yra tarybos narys Gelbtornas. Mano vertinimu, tikimybė, kad jis prišliejęs prie tokios pat grupės, kaip ir Kortindas, lygi devyniasdešimt trims procentams.

— Silveksas? Tai…

— lluryje, teisingai. Iš tenykščių kraštų kilusi viena jūsų kolegių. Kiek sužinojau, su žemiečiais reikšmingų ryšių nepalaiko, bet gali jums trumpai papasakoti apie Silvekso miestą, kai apsispręsite į jį nukeliauti.

Toji smulkmena, kad vietoj „jeigu” kaulų klausytoja pavartojo „kai“, beveik praslydo Donalui pro ausis. Šnekėdama apie kolegę, Feora turėjo omenyje Ksaliją, tik nežinia, ką šmėkla galėtų paporinti apie išgyvenimą mieste.

— Senatorius Blancas bendrauja su kai kuo iš Silvekso, — pridėjo moteris. — Vardo atsekti nepajėgiau. Esu tikra, kad jį žinos Melfaksas Kortindas.

Pastaba suteikė peno apmąstymams.

— Kortindas negyvas, — pasakė leitenantas. — Kodėl jo lavonas saugojamas sąstingio lauke?

— Šito klausimo nenagrinėjau, — atsiliepė Feora. — Pinučiuose ieškoti šviežios informacijos nėra prasmės.

— Velniava.

Donalas privalėjo nedelsdamas suorganizuoti skrodimą. Galbūt Loros įtaka… bet netgi ji negalėjo atvirai priešintis komisarui Vilnarui. Jei pastarasis išties susitepė rankas ir dabar pajus tiriamąjį specialiojo būrio žvilgsnį, jis pasirūpins išvaikyti komandą — su sąlyga, kad nutars žaisti nešvariai.

Leitenanto manymu, jeigu komisaras privalės kautis už išlikimą, jis nedvejodamas išnaudos visus bjaurius taktinius manevrus, kokius tiktai žinojo, pradedant Loros ir jos pareigūnų kompromitavimu, baigiant jų areštu arba dar nemalonesniu variantu.

Policininkui, kurio atžvilgiu viršininkas priešiškai nusitekęs, likimas gali nepagailėti daug šiurpių dovanėlių.

— Kreipkitės į Padrajų, — tarė Feora. — Perduokit jam, kad jus atsiunčiau.

— Aišku.

— Bet negarantuoju, kad jis sugebės pagelbėti.

— Suprantu. Ačiū. Ir dėkui už… — Donalas gestu aprodė kambarėlį. — Na, žinote.

Kaulų klausytoja nulenkė galvą.

— Ką dar galėjau padaryti.

— Neįsivaizduoju. Bet vis tiek ačiū.

Prigludęs prie „Fantomo Mk IV“, Haraldas rūko viaduku šimto mylių per valandą greičiu. Tokiu vėlyvu paros metu eismas buvo gerokai praretėjęs, bet išlekiant iš akiduobės, žiojinčios tūkstančio pėdų aukščio kaukolėje, jam vis tiek grėsė rimtas pavojus.

Detektyvas padidino greitį, vingiuodamas tarp trijų vilkikų ir jų krovinių — persigandusių, dėžėse kiūtančių, į prekybos centrus gabenamų driežų. „Fantomo“ rankenos nusileido kiek įmanoma žemiau, variklis burzgė užtikrintai, žinodamas, kad išspaustų daugiau galios, jei tik Haraldui jos prisireiktų.

Netrukus jis nušvilpė spiraliniu nuvažiavimo keliu, sykiu jautė, kaip motociklą džiugina galimybė braukti tolydžių viražu, per tūkstantį laipsnių nutįsusiu vingiu. Galų gale, nusileidęs iki žemės, „Fantomas“ šovė tarp dviejų atraminių kolonų, su griausmu praūžė pro raudoną šviesoforo šviesą, — jį palydėjo automobilių signalai, nes netgi dabar, naktį, toks nutrūktgalviškas elgesys žmones gąsdino, — ir sulėtino tempą.

Zigzagais įveikęs devynis miesto kvartalus, Haraldas įsuko į nuožulnų taką, vedantį iki Basiliskų aveniu. Šioje gatvėje, tik už keliolikos mylių, buvo įsikūręs policijos štabas: aveniu driekėsi per daugiau nei šimtą kvartalų.

Na, štai. Pagaliau akiratyje sužvilgo žali priešakiniai žibintai.

Brijakas, informatorius, nemelavo. Muitinės sandėlis ten, kur jis ir sakė.

Prie vartų sustojo vieniša, žemagrindė mašina. Vairuotojas išlipo laukan, porą minučių pašnekėjo su sargybiniais, vėl smuko į saloną ir nuriedėjo šalin. Tamsų kostiumą vilkintis vyras, prieš eidamas link sarginės, budriai apsidairė — saugumo sumetimais, žinoma.

Bet Haraldo, prisispaudusio prie motociklo, tūnančio tamsiausiuose šešėliuose, pastebėti niekaip negalėjo.

Kai automobilis nutolo, detektyvas palūkėjo dvi minutes, tada spragtelėjo „Maskuotės“ režimo jungiklį, užvedė variklį, kuris vos girdimai suniurnėjo, ir lėtai nuburzgė reikiama linkme, tiksliau sakant, vienintele kryptimi, kokią įmanoma pasirinkti, norint pasišalinti iš sandėlių rajono.

Haraldas privertė variklį veikti įprastu pajėgumu tik pasiekęs greitkelį. Kai „Fantomas“ išvystė padorų greitį ir persekiojama mašina pasirodė akiratyje, raudoni stroncio garų žibintai autostradą pavertė kraujo upe.

Jis prisiminė, kaip akylai vairuotojas žvalgėsi. Velniai griebtų. Aukštuoju keliu įkandin sekantį motociklą tas šunkara, be jokių abejonių, pastebės.

Automobilis pasuko į atsišakojimą, už penkių mylių įsiliejantį į Basiliskų aveniu, o Haraldas nusigavo iki priešpaskutinio spiralinio išvažiavimo, kurį per piko valandą užkimšdavo nepatenkintų, burbančių individų mašinos. Minutei jis pranyks iš užpakalinio vaizdo veidrodėlių, priklausančių sekamam transporteriui.

Nūnai Haraldas paspusčiojo jungiklius ir ištarė raktažodžius, nors paprastai jų vengdavo: tokie nurodymai priversdavo „Fantomą“ jaustis nesmagiai. Motociklas ištįso, teberiedėdamas pailgino važiuoklę, sulenkė nugarą ir beveik statmentai iškėlė rankenas.

Suvirpėjęs it kaulas pakito balzganas korpusas. Aptakai išsiplėtė, patamsėjo iki žalio atspalvio. Dabar savo kontūrais nebepriminė „Fantomo“.

Aistringam motociklų gerbėjui jis būtų panašus į klasikinį, gan primityvų „Meilvilį 7“. Geriau užsimaskuoti Haraldo ratai nevaliojo.

Priešakyje, į regėjimo lauką, išniro automobilis. Žali žibintai, atsargus vairavimo stilius: taip, šunsnukis niekur nepaspruko.

— Pirmyn. — Harladas priglaudė delną prie kuro bako. — Ir ačiū už pagalbą.

* * *

Skersgatvyje, už drabužių parduotuvės, kuri gilią naktį turėjo būti apleista, žemagrindė mašina sustojo.

Vairuotojas išsirangė iš salono, žengė prie metalinių durų ir pasakė slaptažodį, tik detektyvui, deja, nepavyko jo išskaityti iš lūpų. Prasisklaidant kerų laukui, virš metalo sužybčiojo sidabrinės kibirkštys. Žmogus atvėrė duris ir pranyko kitapus slenksčio.

Haraldas nulipo nuo motociklo: tas vibravo perjungtas į „Maskuotės“ režimą, buvo pasiruošęs paleisti į darbą ginkluotę, jei kas sumanytų prie jo kišti nagus.

Pėdindamas siaura gatvele, kuri atvedė iki juodu, lyg tepaluotu žvyru apibarstyto kiemo, policininkas nesitraukė nuo pastatų sienų. Nors mygo pėsčiomis, garsų beveik neišgavo. Galiausiai vogčiomis dirstelėjo pro apšviestą, grotuotą langą.

Pora žemaūgių vyrų kvadratiniais žandikauliais, masyviais pečiais ir stambiomis rankomis ant stalo kėlė karsto apimties dėžę. Kostiumuotas tipas stovėjo vidiniame tarpduryje, tik dalinai pakliūdamas į Haraldo akiratį.

Visi apsikeitė dar keliais žodžiais, ir vyrukas tamsiu kostiumu pasišalino iš kambario. Akivaizdu, jog susitikimas artėjo į pabaigą. Detektyvas nukurnėjo skersgatviu tuo momentu, kai su trenksmu atsivėrė metalinės durys.

— …lengvas, kai tuščias, — pareiškė šiurkštus tonas. — Suprantama, ar ne?

— Vadinasi, jūs mielai čia pasėdėsite. — Vyriškame balse buvo girdėti užuominos į akcentą. — Teisingai?

— Eee… taip, bose.

Haraldas lūkuriavo su viltimi, kad jie pašnekės apie svarbesnius dalykus, pavyzdžiui, apie sutartą laiką ir vietą. Tuomet jam tektų nuspręsti, tiesa tai ar melas — pastarasis variantas reikštų, jog trijulė suvokė esanti stebima.

Tačiau pokalbis nutrūko, ir iš kiemo atsklido žvyrą girgždinantys žingsniai; automobilio durelės atsivėrė bei užsitrenkė beveik sutartinai su metalinėmis pastato durimis. Haraldas laiko negaišo. Ausis pasiekė ne vien automobilio burzgesys, bet ir bosinis urzgimas, kurį išgavo motociklas, išjungęs „Maskuotės“ režimą, pasirengęs persekiojimui.

— Šaunuolis.

Mašinai išsukant į Basiliskų aveniu, detektyvas jau riedėjo ant savojo motociklo, pakeitusio kontūrus į „Meilvilio“ formą. Automobilis aplenkė Haraldą, bet leistino greičio neviršijo. Vairuotojas žinojo, jog netoliese stūkso policijos štabas, ir nė kiek netroško, kad jį sustabdytų. Tik ne šiąnakt.

Persekiojama transporto priemonė nėrė dešinėn, į Kilberio ratą, ir Haraldas tarėjo žaibiškai apsispręsti. Į Melvilio aikštę nurūko skersgatviu suvokdamas, jog privalo pranykti vairuotojui iš akių, tačiau žinodamas, kad stebimo automobilio gali nebeatrasti. Ką gi, nieko nepadarysi: gyvenime apstu įvairių netikėtų vingių, bet dėl jų neverta kvaršinti galvos.

O, štai.

Sekama mašina sušmėžavo akiračio pakraštyje, šiukšlių konteinerius perliejo žalsvu žibintų švytėjimu — ji atsidūrė gyvenamajame kvartale, užstatytame ne bokštais, o penkiaaukščiais, tūkstantmečio pradžioje iškilusiais pastatais, — ir Haraldas nedelsdamas nuvairavo pavymui.

— Gali atsipalaiduoti, — sušuko, idant perrėktų vėjo šuorų ošimą, keliais primygo korpusą.

Blauzdas persmelkė šiluma: motociklas, atgaunantis pradinį savo pavidalą, taip išreiškė padėką.

Jis vėl išsitempė, prigludo arčiau žemės, pablyško iki išdžiūvusio kaulo spalvos.

Detektyvas palinko virš kuro bako, o „Fantomas“, susigrąžinęs sau įprastą formą, džiaugsmingai užriaumojo. Kai Haraldas, nemažindamas greičio, pasuko vairą, motociklas viražu nuskriejo į Kūgiavorio Heptagoną.

Sulėtinęs tempą automobilis pravažiavo palei du septyniakampio centrinio parko šonus. Nors buvo vėlu, kitapus gatvės, daugumoje senovinių didingų statinių plieskė šviesos. Greta dviejų budėjo sargybiniai nepažįstamomis uniformomis.

Rajonas jau šimtmečius priklausė ambasadoms ir konsulatams.

“Fantomas“ išjungė žibintus bei pristabdė, detektyvui nespėjus ištarti savo sprendimo: tapo nebeaišku, kas kurį kontroliuoja. Kartais jiedu tarsi susiliedavo į vieną esybę.

Jis išjungė variklį ir nučiuožė į tamsiausią vietelę, kurią motociklas-Haraldas instinktyviai pasirinko. Papildomą apsaugą suteikė didžiulis, gatvėje dunksantis limuzinas obsidiano langais. Porelė nebyliai žiūrėjo, kaip sekamas automobilis sustingo prie šarvuotų vartų, vedančių į kiemą, kuris plytėjo priešais vieną iš senesnių, prabangesnių ambasadų.

Iš būdelės išlindęs sargybinis baltu šalmu nužvelgė vairuotoją ir linktelėjo. Tuo pat metu vartų plokštes praskyrė įspūdingai tyliai veikiantys, tamsų kiemą atidengiantys velenai — matyt, pamanė Haraldas, diplomatai mėgdavo miegoti ramioje aplinkoje.

Mašina pajudėjo pirmyn, įslinko į ambasados teritoriją ir, susijungus šarvuotoms vartų dalims, dingo iš akių. Kūgiavorio Heptagonas vėl apmirė.

Užuot pasinaudojęs valdymo prietaisais, Haraldas keliais spustelėjo korpusą, ir motociklas bemat ėmė veikti „Maskuotės“ režimu. Nuriedėjo atbulas iki parko kampo, tuomet apsisuko ir išdūmė iš kvartalo, gabendamas kolegą iki artimiausio telefono.

Laikrodis rodė po vidurnakčio, bet Haraldas žinojo, kad mažų mažiausiai vienas žmogus dar nemiegos. Loros telefoną, su kuriuo policijos štabo komutatorius sujungdavo automatiškai, lyg su vidaus ryšio įranga, turėjo kiekvienas komandos narys.

Tik neaišku, ką jai pranešti.

Prapuolė Sušana — štai kas svarbiausia. Ar šios nakties atradimai kaip nors padės? Muitinės sandėlis, kontrabandinis krovinys… galbūt visa tai niekaip nesusiję sujos dingimu.

Ties sankryža, tarp tamsių, aptrupėjusių pastatų, stovėjo kiaurą parą veikianti krautuvėlė. Haraldas prie jos sustabdė „Fantomą“.

— Greitai grįšiu.

Variklis tyliai suparpė.

Įžengęs pro duris detektyvas kinktelėjo galva parduotuvės savininkui, blausaus rusvo gymio aukštaūgiam vyriškiui su trimis purpuriniais randais, vagojančiais kairįjį skruostą.

— Žemėlapių turite? — paklausė Haraldas. — Vietinių?

— Taip, lyg ir… — žmogus jau ketino pamoti ranka, bet jo žvilgsnis netikėtai pakrypo laukan. — Čia jūsų motociklas?

— Aha.

— Gal man paskambinti policijai? Jei neklystu, jį kažkas bando pavogti.

Haraldas atsipalaidavęs įsiklausė.

— Viskas gerai, — patikino.

— Bet jūsų ratus nudžiaus!

Pasklaidęs žemėlapius Haraldas aptiko tą, kurio reikėjo. Atsivertė abėcėlinę rodyklę, tuomet susirado Tristopolio vidurmiesčio skyrių ir puslapį, kuriame buvo pavaizduotas Kūgiavorio Heptagonas. Jo lūkesčiai išsipildė — ties kiekviena ambasada puikavosi užrašas, skelbiantis, kokiai valstybei ji priklausė.

Persekioto automobilio vairuotojas pasislėpė llurio pasiuntinybėje.

— Sere, jums tikrai derėtų iškviesti…

Gatvėje nuaidėjo riksmas.

— Neverta panikuoti, — užtikrino Haraldas.

Komutatoriui nė nereikėjo sujungti detektyvo su Loros namais.

Iš kontoros ji niekur nesitraukė, kaip ir Donalas. Tas numigo ant sudedamos lovelės, vienos iš keturių, sukrautų atsargų sandėliuke.

Viktoras su Aleksa nuo įtampos pajuodusiomis akimis sėdėjo bendrajame kambaryje. Laukti buvo kur kas sunkiau nei blaškytis gatvėse.

Po kurio laiko milžinas užsimetė odinį švarką ir paskelbė turįs išeiti. Į tuštumą žiopsanti kolegė beveik negirdėjo jo žodžių.

Kai suskambo telefonas, Donalas jau stypsojo Loros kabinete, o ji, įsitaisiusi už stalo, vartė ataskaitas, kurias prieš tai skaitė dvidešimt kartų. Leitenantas jautėsi purvinas ir prakaituotas, jo marškiniai susiglamžė, švarką verkiant reikėjo palyginti, kaklaraištis pusiau atsimazgė.

Lora pakėlė ragelį.

— Haraidai? Kažką radai?

Stojo tylos pauzė.

— Vargu ar tai susiję, — galiausiai prabilo ji. — Regis, gauta informacija tave nuvedė kitur. Ne, aš tavęs nekaltinu: naujienos apie muitinės sandėlį labai įdomios. Sutapimas?

Komandore pasiklausė, nukreipė akis į Donalą.

— Gal mums nusišypsojo sėkmė? — tarė į ragelį. — Luktelėk, tuojau pakalbėsiu su Donalu. Tavo žiniai, jis aptiko kitus pėdsakus, kurie irgi krypsta į Ilurį. Į Silvekso miestą.

Ji delnu pridengė mikrofoną.

— Haraldas sekė vairuotoją iš Ilurio ambasados, — pranešė leitenantui. — Tą žmogų matė muitinės sandėlyje. Kartu su kitais besiruošiantį kažką paslėpti tuščioje dėžėje. — Moteris išklojo likusias, per telefoną išgirstas smulkmenas. — Ką manai?

Donalas buvo įpratęs vadovauti savo būriui. Gerai, kad Lora tai suprato.

— Griebkimės darbo, — pasiūlė jis. — Bet nepaaukok visų mūsų išteklių.

Kelias akimirkas pasvarsčiusi, komandore vėl prakalbo į ragelį.

— Atleisk, Haraidai. Tiesiog užsiėmėme planavimu. Papildomų duomenų išgauti gali?

Porą sekundžių ji klausėsi; akyse nušvito atšiaurus žvilgsnis.

— Žvalgyba, — sumurmėjo. — Prakeikimas.

Leitenantas nesunkiai atspėjo, apie ką tuodu šneka.

— Nori į pagalbą pasikviesti vaidulus? — kai kurių iš IŽO agentų nepakęsdavo netgi įpratę prie laisvųjų šmėklų. — Jie ims visur knibždėti ir mums tiktai trukdys.

Lora pabarbeno į stalą kietais lyg deimantas nagais.

— Ne, to neužtenka… klausyk, Haraidai. — Ji „vėl sutelkė dėmesį į telefoną. — Pažįsti AlfąZentrilą? Iš Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus? Gerai. Paprašysiu jo atsidėkoti už paslaugą. Netrukus prie tavęs prisijungs jo komanda. Jeigu ne, atsiųsiu mūsiškius. Aišku?

Po pauzės komandore kinktelėjo galva.

— Neblogai. Žiūrėk, kad tavęs nepastebėtų. — Patylėjusi pridūrė:

— Sėkmės. — Ir nuleido ragelį.

— Nė nemaniau, jog taip sergėji savo teritoriją, — kreipėsi į Donalą. — Grėsmė iškilo pareigūnės gyvybei, o Išplėstinės žvalgybos organizacija turi tiek išteklių, kiek mes niekuomet…

— Aš galvojau ne apie Sušaną, — atsakė leitenantas. — Hmm… atleisk, pasakyti norėjau ne taip.

— O kaip?

— Vairuotojas, kurį Haraldas sekė… jis — ne Ilurio agentas.

— Kodėl ne?

— Jei ketini iš šalies išvežti kažkokį daiktą arba, tarkim, negyvėlį ir esi užsienio žvalgybos pareigūnas, tu pasinaudosi diplomatiniu lagaminu.

— Kuo?

— Čia tik pavadinimas. „Lagaminas“ gali būti ir krovininė dėžė.

— Donalas kalbėjo užtikrintu balsu. — Iš ambasados siunčiamų krovinių muitininkai netikrina.

— Velniai rautų, — suniurnėjo Lora.

— Įsivaizduok, jog pasiuntinybės pašto skyrius įkūnija muitinės sandėlį.

— Aišku. Pati supratau. O kas, jei koks pareigūnas iš ambasados nusprendė veikti neoficialiai? Kiek girdėjau, kartais žmonėms kyla tokių minčių.

Donalo lūpas patimpčiojo šypsenėlė.

— Koks siaubas.

— Kurgi ne. Lyg mes niekada taip nesielgtume.

— Apsaugok Mirtie. — Jis nuleido sėdimąją ant kėdės. — Na, bose, ką darysime?

— Suseksime, kas pagrobė Sušaną, — atsakė Lora, — ir tuos mulkius pričiupsime.

— Oficialiai ar ne?

— Ir vienaip, ir kitaip.

Haraldas apsiraizgė milžinišku šnipelių tinklu, tačiau vertingų duomenų šaltinių turėjo ne tik jis. Šiuo metu didysis Viktoras, taip pat nestokojantis pažinčių, vieną iš savo informatorių nuožmiai talžė į mūrinę sieną.

Bet Francas užsispyręs nepratarė nė žodžio. Pamatęs melsvai baltą Sušanos nuotrauką išplėtė akis, tačiau prikando lūpą ir papurtė galvą.

Demonstravo sau nebūdingą elgesį. Nelaimei, atkakliai tylėdamas nieko nepešė, nes Viktoras ketino jį trankyti, kol išgaus atsakymus.

— Kaip sekasi verslas? — pareigūnas stvėrė popierinį rankšluostį ir nuo kumščio nusivalė kraują. Ne savo, žinoma. — Pakankamai gerai, kad nusimintum jį praradęs?

Jiedu bendravo kabinete, įrengtame didžiausioje Franco lošimų lindynėje. Priešakinėje klubo dalyje, salone, riogsojo akmeniniai gultai, ant kurių išsitiesę vaiduoklių gerbėjai nugrimzdavo į transą, sąmonės žvilgsniais prisijungdavo prie šmėklų, stebėdavo, kaip jos lenktyniauja požeminiais miesto kanalais.

Viktoras pirštais suėmė kvočiamo tipo raktikaulį ir trūktelėjo trapų kaulą, priversdamas Francą sudrebėti. Tuomet užlaužė jo ranką, įgrūdo pro tarpdurį, per purviną koridorių nustūmė į saloną.

Visos pakylos stovėjo tuščios. Kiekvieną gultą atstojo tuščiaviduris akmens luitas, atsiųstas iš šiaurinės Oreberio srities, iškaltas Balsingosiose olose. Žemo lygio landynei jie atrodė pernelyg brangūs.

Detektyvas atvėpė viršutinę lūpą, savotiškai išsišiepdamas. Nutrenkė Francą šalin, ant krūtinės sukryžiavo rankas, įkišo jas į odinio švarko užantį ir išsitraukė du automatinius, kampuotus „Bubius“.

Jis nusitaikė į artimiausią akmeninę platformą.

— Ne, — sušvokštė Francas. — „Nejau nežinai, kiek…

Viktoras nuspaudė abu gaidukus.

Po kambarį ištiško uolienos nuoskalos. Viena įdrėskė policininko skruostą, bet jis įbrėžimų nepaisė.

Ne, — sušnabždėjo klubo savininkas.

Milžinas apsisuko, nukreipė vamzdžius į kitus porą gultų, teatrališkai išskėtęs rankas — pozą pasirinko sąmoningai. Bauginimo įgūdžius geriausiai įskiepydavo darbas gatvėse.

— Gerai. — Francas nukorę pečius, jo akys apsiblausė. — Moteris… panaši buvo…

Jis turėjo omenyje Sušanos nuotrauką.

— Pasakok.

— Aš girdėjau… — lindynės šeimininkas nugurkė seiles. — Ji lankėsi dokuose, pas Takso Silbermano šutvę. Tu juos pažįsti.

Viktoras linktelėjo.

— Moterį demaskavo šmėkla-šniukštinėtoja. — Francas bėrė žodžius skubėdamas, tarsi jo viduje būtų pratrūkusi užtvanka. — Bent jau man taip sakė. Po patikrinimo paaiškėjo, kad ji — informatorė, ir…

— Ir ką?

— Arba ją surakino ir nušovė, arba perdavė Sėliui Žnypliui. Kuris variantas yra teisingas, nenutuokiu, ir ieškoti atsakymo man nesinorėjo.

Detektyvas jautė, kaip jo širdyje išsikeroja įniršis, bet žinojo, jog dabar nederėtų leisti jausmams išsiveržti į paviršių.

Sušana, mano meile.

Francas pakėlė galvą, iš dalies atgavęs savitvardą.

— Ji buvo viena iš jūsiškių?

— Buvo?..

Įtūžis išsprogo juoda potvynio banga, ir Viktoras nebesistengė jo suvaldyti. Rankos savaime šastelėjo į šonus, „Bubiai“ užgriaudėjo, orą suvirpino kruša kulkų, kurios sudraskė pakylas į aštriabriaunes akmens nuoplaišas.

Parpuolęs ant visų keturių Francas bandė nuropoti į savo kabinetą, idant pasislėptų nuo uragano, bet savo užmačių veikiai atsisakė. Susirietė ant grindų kaip išgąsdintas embrionas ir įniko virpėti, o pasaulis prasmego kakofonijoje…

Sušana, — iškošė Viktoras.

…kol pagaliau tušti ginklai suspragsėjo, vienas po kito, ir detektyvą apėmęs siutas išgaravo greičiau nei užplūdo, prasisklaidė nelyginant dūmas vėjo gūsyje. Pyktis užleido vietą niauresniems, atšiauresniems, kantrybės pančiais suvaržytiems jausmams.

Mėginant prisikasti iki Sėlio Žnypliaus, pakeliui įveikti smulkmės, eilinių kareivių, aukštesnio rango padėjėjų apsaugą, prireiks laiko, tačiau užduotis įgyvendinama. Kaip įvykių eiga klostysis vėliau, priklausys nuo Sėlio, bet šis nebuvo iš tų, kurie leistųsi suimami.

Viktoras nuoširdžiai vylėsi, jog teks susidurti su pasipriešinimu.

Iš nuovargio Donalas vos laikėsi ant kojų. Galų gale paklususi Loros įsakymui atsipūsti, Aleksa pranyko iš štabo. Mažai tikėtina, jog šiąnakt dar kas nors nutiktų.

Nuo vidurnakčio jau praėjo dvi valandos, bet po Haraldo skambučio komandore nieko doro nenuveikė — viso labo pasiuntė komandą iš Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus prižiūrėti savo detektyvą.

— Tau laikas keliauti namo, — tarė Donalui.

— Kaipgi tu? — leitenantas jautėsi pernelyg išsekęs, kad ginčytųsi, bet nenorėjo jos palikti vienos.

Lora pasidairė po kabinetą, ūmai apsisprendusi suvyniojo ant stalo išskleistus žemėlapius ir pasikišo juos po pažastimi.

— Važiuosiu kartu. Man tereikia telefono. Esant reikalui, komutatorius nukreips skambutį į mano butą.

— Gerai.

Kilstelėjusi ragelį moteris sulaukė, kol atsilieps šmėkla-operatorė, perdavė nurodymus ir padėkojo.

— Pasivaikščiokime lauke, — pasiūlė komandore. — Mielai įkvėpčiau gryno oro.

— Aš taip pat. — Donalo nuomone, Lora rūpinosi juo, nes pati atrodė žvali kaip visada.

Jie drauge išėjo iš kontoros, petys į petį smigo į šachtą, kur Gerte, neištarusi nė žodžio, pakėlė porelę aukštyn ir, kai pagaliau atsivėrė durys, abejingai abu išstūmė iš lifto.

Antžeminiame lygyje nudrožę per akmeninius koridorius, jiedu nusigavo iki priimamojo, ten pamatė Eduardą, amžinąjį budėtoją, susilydžiusį su akmeniniu registratūros paviršiumi.

— Esu tikras, kad ji sveika gyva, — pasakė Eduardas. Omeny, žinoma, turėjo Sušaną.

Donalas linktelėjo, o komandore galvos krestelėjimu atmetė patikinimą. Ji buvo praktiškai garantuota, kad kolegė žuvo.

Lauke ant šaligatvių telkšojo slidžios balos, kuriose plaukiojo sidabrinės gijos, gatvės žibintų šviesoje žvilgančios oranžiniais ir purpuriniais atspalviais. Leitenantas su Lora žingsniavo tylėdami, kol priekyje pasirodė taksi. Moteris pamojavo ranka.

— Taip bus greičiau. Į garažą traukti neverta, — pratarė.

— Hmm… aišku.

Galbūt ji pernelyg pailso, kad sėstųsi už vairo? O gal nenorėjo ilgėliau likti be ryšio priemonių? Sekdamas Lorai įkandin, Donalas įsitaisė salone ir liepė vairuotojui juos kuo skubiau nuvežti iki Dumsiojo bokšto.

Dangoraižį automobilis pasiekė per kelias minutes.

— Šaunuolis.

Lora sumokėjo, leitenantui nespėjus pajudėti. Išlipę iš mašinos jie nupėdino pro sargybinius, saugojančius laukujės duris. Smailiais kulniukais stuksendama į juodo stiklo grindis, komandore nusivedė Donalą per vestibiulį, iki greitojo lifto, kuriuo jiedu užkilo tiesiai į apartamentą.

Iš pradžių jis manė, jog dėl įtampos neįstengs sumerkti akių, tačiau miegamajame išsirangė iš švarko, atsisėdo ant lovos kraštelio ir nusiavė batus. Sugundytas patalo vilionių, išsitiesė, atsipalaidavo ir bemat užmigo.

— Labai gerai, — sumurmėjo Lora.

Komandore išsivadavo iš aukštakulnių, nusimetė švarkelį, atsisegė sijonėlį ir leido jam nuslysti ant grindų. Greta nupleveno palaidinukė. Likusi vien su juodais apatiniais, porą ilgų sekundžių spoksojo į kirmijantį Donalą.

Jai sunkiai sekėsi atsiminti, kada pati paskutinį kartą miegojo ir sapnavo.

Galop Lora išniro į koridorių, trumpam sustingo priešais pilką sieną, uždengtą penkiolikos pėdų aukščio veidrodžiais, kurie savo forma panėšėjo į apverstus pailgus skydus. Į atspindį nekreipė jokio dėmesio.

Švelniai suplojusi ištarė raktažodžius, kurie aktyvavo mechanizmuose slypinčius kerus. Pastovėjo klausydamasi — iš miegamojo tesklido vos girdimas knarkimas — ir dar kartą pliaukštelėjo delnais.

Štai trumpiausias kelias į bokšto viršų; be to, reikalaujantis mažiau laiko sąnaudų nei kopiant išorinėmis pastato sienomis. Pastarąjį būdą Lora rinkdavosi, kai užsigeisdavo pasijusti gyva… ar bent pabandyti prisiminti tą jausmą.

Veidrodis pasislinko, susmigo į sieną, atidengdamas siaurą ertmę, vedančią į tamsią šachtą, kurioje pilkšvai žalsvai blizgėjo laibos, lyg ir iš kaulų suręstos kopėčios.

Smukusi pro angą moteris abiem rankomis įsikibo į skersinį, kojas nuleido ant žemesnio ir sustingo. Durys užsidarė, jas maskuojantis veidrodis stojo į savo vietą.

Lora dirstelėjo žemyn — kopėčios pranyko juodoje gelmėje, — atvertė galvą, įsmeigė akis į septyniakampius kontūrus, tuomet vėl nukreipė žvilgsnį į skersinius.

Ir lėtai, bet vis greičiau, ėmė ropštis aukštyn.

Po dešimties minučių, prisiartinusi prie kerais apsaugoto liuko, komandore sumurmėjo atitinkamus raktažodžius. Dangtis nutvisko sidabru ir atsilapojo. Lorą trūktelėjo netikėtas, galingas skersvėjo gūsis, tačiau ji laikėsi tvirtai. Po sekundės pajudėjo, užsikorė iki stogo bei išsikeberiojo į audringų vėjų varstomą naktį.

Už nugaros su trenksmu nusileido liukas.

Nūnai Lora stovėjo aukštybėse, prie įmantrios gotikinio-deko stiliaus smailės, styrančios virš Dumsiojo bokšto, už kelių šimtų pėdų į viršų nuo apartamento, įrengto du šimtai dvidešimt septintame aukšte. Tamsoje išsirietę nekrotoniniai kabeliai jungė pastatą su kitais dangoraižiais, stūksančiais virš gatvių lyg milžiniški sargybiniai.

Komandore susikūprino prieš vėją — šalčio nesibaimino, tiesiog nenorėjo, kad užgaidžios gamtos jėgos nutrenktų ją nuo stogo, — ir nekrutėdama, lūkuriuodama įsistebeilijo į naktį.

Netrukus sutemose, ten, kur savo toliaregiu žvilgsniu Lora vos įžiūrėjo kabelius bei tiltelius, ėmė žioruoti dvi purpurinės akys, kurios nupleveno per tamsą nelyginant pora miniatiūrinių švyturėlių.

Link Dumsiojo bokšto artėjo jos katės.

Загрузка...