Kaulų daina

23

Oro uostas veiklos nestokojo. Keliautojus svaigino pagrindinio pastato fasadas, įspūdinga aplinka arba tiesiog nuovargis. Laukan protarpiais išnirdavo sienose tūnančios šmėklos-sargybinės. Atokiau nuo registracijos punktų atsivėrę, kerais apsaugoti praėjimai vedė į krovinių skyrius ir pakilimo bei nusileidimo takus.

Donalas čia nesilankė nuo tos dienos, kai atskrido primadona. Ar jauti dainą?

Vardan Mirties, juk žinai, kad jaučiu.

Už stiklinės sienos kybojo tamsus, lyg ir mėliu nusidažęs dangus. Pastovus vėjas skverbėsi kiaurai apsiaustus, stingdė link orlaivio einančius keleivius. Bagažą kraunantys darbininkai plušėjo sparčiai.

Šalia registratūros stovintį Donalą atpažino keli apsaugininkai. Prie jo prisiartino du pareigūnai civiliais drabužiais.

— Skrendat į Ilurį? — paklausė vienas jų, kai Donalas atkišo bilietą. — Neblogai, leitenante.

— Apie išvyką kalbėti negaliu. Tarkim, privalau sutvarkyti šeimos reikalus.

Porelė susižvalgė. Tikriausiai žinojo, kad jis neturi jokios šeimos, neskaitant departamento.

— Norėsite apsižvalgyti?

— Aišku. Tikiuosi, nuo tada, kai čia vaikštinėjau, nedaug kas pasikeitė.

— Nebent saugumo atžvilgiu. — Pareigūnai vėl dirstelėjo vienas į kitą. — Gaila, sere, šitų priemonių neišbandė, kol čia viešėjo primadona, jei tik jūs nieko prieš, kad apie ją kalbame.

— Kokių priemonių?

— Apsaugos nuo transo turime iki kaklo, leitenante. Apie tai ir šnekame. Mums nederėtų to atskleisti, bet visais reisais skraido užsimaskavę magai.

— Šito nežinojau, — prisipažino Donalas.

— Kaip ir dauguma kitų žmonių.

Bet gal žinojo kai kurie aukštesnio rango pareigūnai ir politikai, Įdomu išsiaiškinti kas būtent.

Nes jie suprastų, kad primadoną parankiausia pulti mieste.

— Pasirūpinti jūsų bagažu, sere?

— Hmm… gerai.

— Kraštas ar langas?

— Ką?

— Kur jums patogiau sėdėti? Prie lango ar tarpueilio?

Donalas pamirksėjo.

— Neįsivaizduoju. Aš tesu vargšas berniukas iš našlaičių prieglaudos. Lėktuvais niekada neskraidžiau.

— Galite mėgautis žavingu vaizdu arba įsitaisyti ten, kur nereikės mindyti keleiviams kojų, einant į tualetą.

— Mm-hmm. — Leitenantas pagalvojo. — Pasirinksiu vietą prie lango.

Vyrai perėmė Donalo nešulius. Seną, nutrintą žiurkių oda aptrauktą lagaminą kurį dovanojo sesuo Ana Merė Stiks, kai jis atsisveikino su našlaičių namais, ir kuriame paprastai leitenantas laikydavo vertingas, nemainomas knygas, bei naują blizgantį, gautą iš Loros. Mintis, jog už pastarojo kainą būtų įmanoma pamaitinti visą prieglaudą kurstė nejaukumo jausmą bet Donalas stengėsi jį užgniaužti.

— Leitenante, norėsite pamatyti gyvūnus? Beje, aš esu Pirsenas.

— Gyvūnus?

— Kurie skris lėktuvu. Keliaus į triumą kartu su kitu bagažu.

— Ar tai nepavojinga?

— Tam tikri triumai yra hermetizuoti. Eikšekit, aš jums parodysiu.

Donalas nusekė įkandin Pirseno, pro duris, pažymėtas užrašu

„Tik oro uosto personalui“, ir pajuto, kaip odą perbraukė šalti, bekūniai pirštai. Mintyse tarė ačiū, bet ne todėl, kad mėgavosi žvarbiu palytėjimu. Tiesiog numanė, jog šmėklos-sargybinės nedžiugino būtinybė jį apieškoti.

— Ar visi girdėjo, kas nutiko? — paklausė Pirseno, kai jiedu nužingsniavo niauriu koridoriumi. — Kalbu apie primadoną?

— Kai kas iš mūsų pažinojo tą vakarą budėjusius žmones. Turiu omenyje, teatre. Vienas iš uniformuotųjų pasakojo, kad žmonės paklaiko. Jam pačiam teko lankytis pas policijos magą, dalyvauti transo seansuose, jog panaikintų apkerėjimo pasekmes.

Pirsenas stabtelėjo prie masyvių, rodos, kažkuo suteptų durų.

— Kiek žinau, užbūrė visą auditoriją. Keletas tuzinų laikinai virto parazombiais, ar ne?

— Teisingai, — atsakė Donalas. — Kas už slenksčio?

— Kroviniai. — Bendražygis pastūmė duris. — Juos reikia perkelti į lėktuvą.

— O, Tanate. Tiek daug?

Jis išvydo aukštus bagažo kauburius, iškilusius virš vežimėlių, kuriuos link didžiųjų išorinių durų vairavo šaltaveidžiai darbininkai. Patalpoje riogsojo ir pilkos, šešiakampės dėžės su viduje tūnančiais, už storų grotų vos įžiūrimais gyvūnais.

Vienoje iš jų Donalas pastebėjo slankiojančius metalo melsvumo žvynus, kitoje įžvelgė pievinius, blyškiai rožinius sparnus. Išgirdo graudų unkščiojimą ir psichozės paveiktus, nevilties kupinus urzgimus.

— Negi gyvūnams negalima suleisti raminamųjų?

— Galima, žinoma, — atsakė Pirsenas, — tik jie nelabai padeda. Kai kuriuos padarus šeimininkai apsvaigino vaistais, bet šių poveikį labai greitai išsklaido įtampa.

Vakar Donalas turėjo valandą praleisti transe, idant skrydžio baimė užleistų vietą džiaugsmui, kad jis pirmą kartą viešės svečios šalies mieste. Persigandę gyviai drąsos neįkvėpė.

— Tos grotos atrodo ganėtinai tvirtos. — Leitenantas savo balse išgirdo abejonę. — Juk oro linijos nerizikuotų lėktuvu.

Pirsenas nuleido ranką ant pilkos dėžės, nepaisydamas išjos sklindančio šnypštimo.

— Netrukus jie užmigs.

— Bet jūs sakėt…

— O, taip. — Apsaugininkas prašiepė dantis. — Kiekvienu orlaiviu keliauja magas arba ragana. Skrendant jūsų tikrai neužpuls parazombiai.

Donalas sumirksėjo.

— Apmaudu, kad jums teko išguldyti visą jų šutvę energijos valdyboje, ar ne? — pratęsė Pirsenas.

— Eee… aha.

— Velnias. — Pašnekovas nužvelgė grotuotas dėžes, kumščiu smogė į vienos šoną — Gaila, jog ten nebuvo manęs. Nuo tų zombių ima šiurpas, suprantat?

Pro leitenanto lūpas ištrūko pratisas atokvėpis.

— Tikrai?

— Ką jums niekada nesinorėjo nupilti zombio ir…

— Užsikrušk, Pirsenai.

Apsisukęs Donalas grįžo į registracijos zoną kur prisijungė prie eilinių keleivių.

Greta įlaipinimo vartų — tiesa, iki paties lėktuvo dar reikėjo paeiti kelis šimtus jardų, gairinant žvarbiems vėjo gūsiams, — uniformuota moteris tikrino bilietus ir juos keitė leidimais. Donalas atsistojo į eilę ir neilgai trukus prisiartino prie oro uostos darbuotojos.

— Keliaujate vienas, sere?

— Taip. Ir pirmą kartą.

Leitenantas ūmai sustingo. Patarnautojos oda buvo itin balta, o pilkos, vos matomos gyslelės bylojo, kad jomis teka juodas, šaltas kraujas.

Ar jauti kaulus?

Aha.

Moteris išplėtė šnerves. Vieną ilgą užsitęsusią akimirką stebeilijosi į Donalą. Galiausiai palenkė galvą purpuriniu rašalu kažką brūkštelėjo į sidabrinę registracijos knygą parašė porą žodžių į baltą leidimo kortelę ir ją atidavė keleiviui.

— Į šitą reisą visi bilietai neišpirkti, sere…

— Ką tai reiš…

— …todėl perkėliau jus į pirmą klasę.

Donalas spoksojo į patarnautoją nežinodamas, ką sakyti.

— Malonaus skrydžio, sere.

— Hmm, ir jums. Tai yra geros dienos.

Jos veidą nutvieskė ledinė zombio šypsena.

— Esu tikra, kad ji bus puiki. Dėkui jums.

Kai Haraldui atėjo eilė prižiūrėti Sušaną Viktoras — nusnūdęs vos porą valandų — prisivertė grįžti į darbą. Būtent jis pakėlė ragelį, suzirzus telefonui. Iš registratūros skambinantis' seržantas pranešė, kad su leitenantu Riordanu asmeniškai norėtų pasikalbėti kaulų klausytoja. Viktoras nusileido į pirmą aukštą su ja susitikti.

Rado atvykėlę, nebyliai bendraujančią su dviem myriovilkiais, kurių akys žvilgėjo lyg tamsaus gintaro gabalėliai. Detektyvas dirgliai sukryžiavo riešus, pasirengęs išsitraukti „Bubius“, pakėlė rankas anksčiau, nei suvokė, ką daro.

Jis atsikrenkštė:

— Aš esu Viktoras Harmanas. Donalo Riordano bendradarbis.

— Leitenanto nėra? — kaulų klausytoja, Feora, į milžiną nukreipė keistas, švelnias akis, juoduojančias blyškios odos fone. — Kas atsitiko?

— Susiruošė išskristi. — Viktoras pažiūrėjo į savo laikrodį. — Gal jau lipa į lėktuvą.

— Apmaudu. — Feora atsistojo. — Norėjau jam pateikti informaciją.

— Kokią? — Žaliūkas prikando liežuvį supratęs, kaip skamba jo balsas. — Tai yra galbūt aš jums padėčiau? Arba kas kitas?

— Kas dar su juo dirba?

— Mums vadovauja.komandore Styl. Ji…

— Lora Styl? — didžiulės Feoros akys blykstelėjo.

— Eee… taip.

Kaulų klausytoja ištiesė rankas link abiejų myriovilkių, kažką sumurmėjo archajiška kalba, kurios Viktoras nei suprato, nei žinojo. Porelė plačiai, vilkiškai išsišiepė, nukardama ilgus liežuvius, pademonstruodama aštrias iltis. Jie pakinkavo galvomis, sutartinai apsisuko ir nušlepsėjo durų pusėn.

Seržantas Eduardas Koulmanas, įsiliejęs į granitinį registratūros luitą stebėjo sceną išplėstomis akimis. O Feora jau žirgliojo link artimiausios virtinės žalvarinių lifto šachtų.

Viktoras mirktelėjo tris kartus, pagaliau atgavo savitvardą ir nusekė jai iš paskos.

— Jūs pažįstate komandorę Styl? — prisivijęs Feorą paklausė.

— Mes žinome, kas ji tokia. — Kaulų klausytoja apdovanojo detektyvą šalta šypsena. — Ir domimės jūsų byla. Dabartine operacija.

Jie drauge nėrė į liftą. Apglėbusi Feorą šmėkla užsižiebė melsvu žvilgesiu, kokio jis gyvenime nebuvo regėjęs. Viktorą įkalino tradiciškai šaltuose, nematerialiuose gniaužtuose. Bet viršun šovė sklandžiau ir eikliau nei įprastai.

Moteris atsigręžė į policininką Kai prabilo, oro sraute atsikartojo trikdantis aidas.

— Jūsų persekiojami žmonės, — tarė, — nužudė ne šiaip mūsų kolegę. Mina D'Alkarnė galėjo tapti viena iškiliausių kaulų klausytojų per visą jų gyvavimo istoriją. Vargu ar jūs suprasite, apie ką aš kalbu.

— Na… mes stengiamės…

— Žinau. — Skrydžio tempui lėtėjant, Feora nukreipė žvilgsnį aukštyn, vėl pažiūrėjo į Viktorą. — Ir mes esame jūsų pusėje, priešingu atveju, manęs čia nebūtų.

— Aišku.

Kai šmėkla sustingo lifto šachtoje, moters veidas keistai sušvelnėjo. Pirštų galiukais ji pamojavo priešais Viktoro kaktą. Detektyvas pajuto, kaip kūną pakaitomis perliejo šilti ir vėsūs impulsai.

Feora linktelėjo, ir šmėkla juodu išstūmė į pilka kilimine danga apklotą koridorių.

— Jums, Viktorai Harmanai, — prabilo, — tenka galvoti ir apie savo žaizdas. Tikiuosi, kad jos tinkamai ir greitai užgis.

— Iš mano partnerių, sužeista tiktai viena, — sumurmėjo milžinas.

— Bent jau fiziškai. Vis dėlto į šiuos reikalus derėtų žvelgti giliau, ar ne?

Viktoras jau žiojosi, kai suprato, kad nenutuokia, ką atsakyti.

— Eime, — pridūrė Feora. — Supažindinkite mane su komandore. Nekantrauju pasimatyti su garsiąja Lora Styl.

Rodydamas kelią, jis nužingsniavo priekyje, bet jautėsi taip, lyg sektų kaulų klausytojai pavymui. Pojūtis pasirodė keistas, todėl žaliūkas sumirksėjo nuvargusiomis, tarytum žvyro pripiltomis akimis, sykiu ieškodamas apkerėjimo pėdsakų — polinkis sparčiai mirkčioti ir žiovauti liudytų, kad Viktoras visai neseniai buvo užhipnotizuotas.

Jokių užuominų į hipnozę užfiksuoti nepavyko. Detektyvas pasitelkė vizualizacijos metodus, kuriuos įsisavino per apmokymus, paniręs į transą. Vėlgi nieko nepešė.

Išėjusi iš kabineto Lora pasilabino su kaulų klausytoja.

— Sveiki, aš esu Lora Styl. — Ji ištiesė ranką. — Užjaučiu dėl daktarės d'Alkarnės.

— Taip. — Feora nusilenkė ir palietė komandorės plaštaką. — Jūs kalbate nuoširdžiai.

— Hmm… kuo galėčiau padėti?

— Ar sugebėtumėt užmegzti ryšį su leitenantu Riordanu, prieš jam išskrendant į Ilurį?

— Nesu tikra… — Lora atsisuko į Aleksą. — Susisiek su komisaro priimamuoju ir paprašyk Žvitriaakės paskambinti… — ji nutilo pastebėjusi, kaip Haraldas purto galvą — Velniop, — pratęsė. — Pasirūpink, kad komutatorius tave sujungtų su skrydžio valdymo bokšteliu, apsauga arba kitais, kuriuos priverstum šiek tiek palūkėti.

— Bus padaryta. — Aleksa stvėrė ragelį ir susuko diską iki nulio.

— Komutatoriau? Man reikia…

Lora nusivedė Feorą į savo kabinetą, už nugaros užtrenkė duris.

Likusi viena su kaulų klausytoja, ji paklausė:

— Turite informacijos iš archyvų?

— Iš Pinučių gelmių. Paieškos užtruko ilgai. Leitenantas Rioradanas gilinosi į bylą, galimai susijusią su sąmokslu. Manau, todėl į jį ir atkreipėte dėmesį.

— Teisingai. Ir jūs žinote apie primadoną.

— Taip. Ne vien apie ją, bet ir apie kitus precedentus. Garsius atlikėjus pakirto pirmalaikė mirtis, idant tam tikri asmenys galėtų mėgautis jų kaulais.

Feora žodžius ištarė lipšniu tonu, nuo kurio Lora suvirpėjo.

— Man kažkas prasprūdo pro akis? — paklausė ji. — Juk tuos atlikėjus numarino netgi ne Tristopolyje… o, velnias.

— Ryšys su Iluriu akivaizdus, antraip leitenantas Riordanas ten nevyktų. Bet aš norėčiau dar kai ką pridėti. Ar esate girdėjusi apie trynukes Tringulijan?

— Ne. — Lora atsiminė, kaip su tėvais lankydavosi spektakliuose — jos jaunystės laikais, kai pasaulis buvo šiltas, šviesus ir paprastas. Motina laikraščiuose nuolat skaitydavo apie teatro žvaigždes. —Palaukit… jos irgi dainuoja operoje?

— Taip. Visai neseniai stebukladariai genijai iš Svaltimo operavo trynes — užuot jas atskyrę, pasirūpino geresne sveikatos būkle. Iki tol ji prastėjo, bet po operacijos… — Feora kalbėjo taip, lyg žodis į žodį cituotų laikraščio straipsnį, — ligoninės atstovas pareiškė, esą prognozės tiesiog puikios, o vyriausiasis stebukladaris paskelbė, jog šiuolaikinių operacijų metodikoje įvykdytas reikšmingas proveržis.

Bendrojoje patalpoje, matomoje pro stiklines Loros kabineto sienas, Aleksa mostelėjo į ragelį, gestu parodė, kad susisiekė su oro uostu. Komandore pakėlė ranką prašydama: minutėlę.

— Klausykit, jei norit leitenantui Riordanui perduoti kažką svarbaus, jums teks…

— Kaip matau, judu sieja intymūs santykiai, — atsiliepė Feora. —Gal skrydžio valdymo bokštelis nusiųstų pranešimą į lėktuvą kol tas nenutolo už ryšio zonos ribų? Net jeigu orlaivis jau pakilęs?

— Kas dieną tokia veikla neužsiimame, — pastebėjo Lora. — Ką ketinate pranešti Donalui?

— Esu devyniasdešimt septyniais procentais įsitikinusi, kad sąmokslininkai, kuriuos, jei neklystu, vadinate Juoduoju Ratu, puls trynukes Tringulijan. Jos atitinka garsių atlikėjų, kurių kaulus medžioja… tie žmonės, apibūdinimą

Šįkart Feoros balse pasigirdo neapykanta.

— Žinia, jog trynės gyvens dar kelis dešimtmečius, — pridūrė, —rimtai suerzins sąmokslininkus. Kita vertus, trynukės netrukus pasirodys Silvekso miesto scenoje, ir tai suteiks progą..

— Jie surengs dar vieną antpuolį? Silvekse?

— Taip. Štai ką privalo sužinoti Donalas Riordanas. Be to, man pasisekė susiaurinti įtariamųjų sąrašą. Jie veikia netiesiogiai, todėl mano spėjimų tikslumas lygus penkiasdešimt trims procentams, tačiau nuojauta tvirtina, kad esu teisi.

Lora nenuleido akių nuo Feoros. Kaulų klausytojos intuicija buvo vertingesnė už faktus, bent taip nuolat tikindavo komandorės mokytojas, kapitonas Feltornas (atsisveikinęs su gyvybe mėnesiu anksčiau už Lorą ir, deja, visam laikui).

— Manote žinanti, kas priklauso Juodajam Ratui? Kas organizavo primadonos puolimą?

— Nedrįsčiau užtikrinti, jog minėtai operacijai vadovavo jis… bet tarybos narį Gelbtorną labai domina bankininkystės bei energetikos sritys, ir jo interesai atitinka ilgalaikę Juodojo Rato strategiją Būtent šitą asmenį Donalas Riordanas privalo suimti. Tikiuosi, leitenantas gavo užsienyje galiojančius orderius?

— Taip. Tris tuščius lapus, kerais susietus su teisėjo Prioro kabinetu. — Jei teisėjas pasirašys vietines kopijas, ta pati informacija nušvis Donalo turimuose originaluose. — Jeigu jūs tikrai garantuota dėl to, ką išklojote, galime tučtuojau ten nuvykti.

— O kaipgi oro uostas?

Lora iškišo galvą pro kabineto tarpdurį.

— Dar šnekiesi su farais iš oro uosto?

— Ryšys ką tik nutrūko, — atsiliepė Aleksa. — Kažkoks vyrukas, pavarde Pirsenas, pasakė, jog Donalas jau išėjo pro pagrindinius vartus. Galbūt įstengsime perduoti žinią tiesiai į lėktuvą nors Pirsenas minėjo, atseit tai neįmanoma.

Prie savo stalo sėdintis Haraldas vyptelėjo; galvą laikė pakreipęs taip, kad niekas šypsenos neįžiūrėtų.

Miestą apgaubė purpurinė tamsa, ir Aleksa įjungė stalinę lempą Neseniai šmėklos kruopščiai išvalė kambario langus — tiek iš išorės, tiek iš vidaus pusės, — todėl dabar, užsižiebus ryškiai šviesai, nuo stiklų atsispindėjo visa patalpa, ir toje atošvaistėje detektyve įžvelgė Haraldo šypsnį.

Pamatė, kaip jis perkreipė lūpas išgirdęs, jog Donalas nepasiekiamas.

Aleksa vėl pakėlė ragelį, išmėgindama naują taktiką paprašė oro linijų operatoriaus sujungti su išankstinių užsakymų skyriumi. Jeigu planas neišdegs, ji sumąstys kitą.

Haraldas atsistojo, sumurmėjo einąs į šaudyklą. Atrodė kaip žmogus, privalantis nuleisti garą, tačiau iškrovai ne visada tiko žaidimai su ginklais. Šaudyklos prižiūrėtojas netruks pastebėti pareigūną, kurio emocinė būklė bylojo, kad pliekti iš pistoletų jam nederėtų.

Aleksa palydėjo kolegą įdėmiu žvilgsniu.