Kaulų daina

6

Įveikę horizontalią šachtą, jiedu išniro į požeminį kompleksą. Žvilgsniu neaprėpiamą tamsią erdvę užpildė eilės gigantiškų reaktorių.

Donalo kūną, rodės, palytėjo milijonai pirštelių. Primadona sudejavo.

— Ana ten įrengti apsauginiai ekranai, — sukuždėjo leitenantas. —Žiūrėkit aukštyn. Matot? — jis parodė direktoriaus kabinetą, įrengtą kairiosios sienos viršuje. Piršto galiuku ore nubraižė juodo, geležinio laiptatakio kontūrus.

— Gerai. — Moteris spustelėjo jo žastą,

Bėgliai numynė tarpueiliu, panašiu į platų kelią. Jie laikėsi kairės pusės, stengėsi nesitraukti nuo reaktorių pagrindų. Akiratyje nebuvo regėti nė gyvos…

Velnias.

Maždaug už dvidešimties jardų, dešiniojoje atšakoje, prie reaktoriaus aptaisos darbavosi vyriškis duksliu kombinezonu. Bet žmogus nepakėlė galvos, ir Donalas su daLivnova veikiai prasmuko pro šalį.

— Jis mūsų nepamatė, — sušnabždėjo primadona.

Leitenantas atsiliepė iki murmesio prislopusiu balsu, idant šio garsai nepasklistų erdvėje:

— Kerų poveikį greičiausiai nuslopina apsauginiai rūbai.

Viltis, jog taip nutiks, tapo viena iš priežasčių, kodėl jis čia vedėsi savo globotinę.

Porelė apėjo dar septynis reaktorius, bet kai iki laiptų beliko nedidelis atstumas, korį, pasileidę tekini, jie sukartų per keletą sekundžių* planas nuėjo Cerberiui ant uodegos. Kelią pastojo keturi vyrai pilkais kombinezonais.

— O… sveiki. Aš esu leitenantas Riordanas. Privalau susitikti…

Tačiau ketvertukas spiginosi apsiblaususiomis akimis. Donalas dirstelėjo į moterį. Nuostabus blyškus jos veidas mirtinai išbalo.

Ar primadona atkreipė dėmesį, jog tie žmonės nesudrebėjo ją išvydę? Tarytum jau būtų apkerė…

— Pasitraukit. — Leitenantas suktiniu spyriu smogė pirmam darbininkui į šlaunį, tokiu būdu suparalyžiuodamas jo koją ir parversdamas ant žemės. Kumščiu porą kartų kirto antram, griebė daLivnovos ranką, nusitempė ją kiaurai grupelę, pakeliui pirštais bedė dar vienam į akis. Po sekundės visi keturi liko užnugaryje.

— Greičiau…

Jiedu padidino tempą, tačiau priešais išdygo dar gausesnis, septynių ar aštuonių vyrų būrys. Donalas sustojo, pažvelgė atgal, kur jau spietėsi pastiprinimas, trūktelėjo primadoną į šoninę tarpueilio atšaką, taip energingai, kad vos neišnarino rankos…

O, ne.

…ir suakmenėjo pamatęs eilinę, gyvą užtvarą.

— Atleiskit.

Iš aklavietės pasprukti nepavyks.

Donalo marškiniai permirko prakaitu. Jis skuodė kiek įkabindamas, o primadona… jos kojos sruvo krauju, suknelė sudrisko, vis dėlto veidas ir kūnas priklausė nuostabiausiai esybei visatoje. Ach, kokia ji graži.

— Gelbėkit mane, D-d… Meldžiu. Gelbėkit.

Leitenantas nurijo seiles, iš dėklo išgriebė „Magnusą“. Pakėlė ginklą, nusitaikė, paspaudė gaiduką. Driokstelėjus šūviui, moteris sucypė.

Vienas vyras nukrito.

Nekalta auka…

Tačiau apkerėti darbininkai be jokių dvejonių artinosi prie bėglių, slinko iš abiejų tarpueilio pusių. Donalas nukreipė akis viršun. Jei būtų vienas, gal užsikabarotų reaktoriaus šonu… bet su primadona? Nieku gyvu.

Tanatas griebtų.

Jis iššovė į grupelę, mitriai apsisuko ir dviem šūviais patiesė porą individų iš kito būrio.

Abi komandos sulaukė pastiprinimo — vyrų, dėvinčių energetikų kombinezonus, rankose laikančių masyvius šautuvus. Jiedu nebeturėjo jokios galimybės išsigelbėti.

Donalas nuleido „Magnusą“.

— Gelbėkit…

Ar jauti dainos skoni?

— …mane.

Pistoleto apkaboje beliko šeši šoviniai. Priešininkų gretas sudarė daugiau nei dvidešimt darbininkų; pusė iš jų gniaužė galingas šaudykles, kurioms supokšėjus jis paplūstų kraujo fontanais. Viskas baigta.

Vyrai artėjo.

— Meldžiu…

Leitenantui magėjo paklausti, ar primadona pamena jo vardą. Keista, jog tokia apgailėtina mintis šovė prieš mirtį — juk netrukus asmeninė visata užges, išsitrins lyg žodžiai grifelinėje lentelėje, kuria jis naudodavosi našlaičių prieglaudoje.

Donalas prisiminė, kaip sesuo Merė-Ana Stiks jam į galvą kalė matematikos taisykles, kaip aptvarstė žaizdą, kai trys vyresni berniukai…

Kojas velkantys darbininkai sustojo.

Kas čia vyksta?

Viena grupė mažumėlę prasiskyrė leisdama į priekį žengti lieknam vyrui žila, smailia barzdele. Donalą apėmė negera nuojauta, jog tokios įvykių eigos jam ir derėjo tikėtis. Akiratyje pasirodė Melfaksas Kortindas, komplekso direktorius.

Tamsios, žioruojančios Kortindo akys spinduliavo anaiptol ne bereikšmį žvilgsnį.

— O, leitenante. Malonu maty… atsargiau.

Donalui kilstelėjus ranką, laikančią „Magnusą“, apkerėti vyrai nukreipė šautuvus į primadoną. Iš abiejų pusių stypsantys šauliai būtų apsimainę kulkomis ir, geriausiu atveju, vieni kitiems suvarpę kojas, tačiau burtais paveiktiems žmonėms jų pačių saugumas nerūpėjo.

Darbininkai atliko marionečių-kamikadzių vaidmenį.

Leitenantas nuleido ginklą, atgniaužė pirštus. Nukritęs pistoletas sužvangėjo į grindinio plokštę.

— Ar aš čia atėjau laisva valia? — jis neketino pateikti klausimo balsu.

— Mūsų motyvai įkūnija amžinąją paslaptį, ar ne? — Melfaksas Kortindas kalbėjo mandagiu tonu, visiškai be jokios įtampos.

— Atsiknisk.

— Ach, susimildamas. — Iš apsiausto kišenės direktorius ištraukė blizgantį, senovinį pistoletą. Dvi tamsios patrumpintų vamzdžių žiotys atrodė piktdžiugiškai grėsmingos. — Kur jūsų manieros?

Kortindas atsuko ginklą į primadoną.

— Metas mirti, mieloji.

Ar jauti dainą?

— Ne.

Štai ir lemiama akimirka.

Ar lieti kaulus?

Apžavėtų darbininkų rankose šautuvai nė nevirptelėjo* Vis dėlto Donalą sukaustė ne jie. Vardan Mirties, baimė čia niekuo dėta.

Bet akimirka išties buvo lemiama.

— G… gelbėkit…

— Jis negali.

Būtent dabar leitenantas turėjo griebtis veiksmų.

Ar jauti…

Pistoletas užgriaudėjo; vamzdžius nutvieskė stroncio raudonis.

Iš baltutėlio moters kaklo ištiško purpuriniai lašai. Arteriniam kraujui plūstant čiurkšlėmis, primadona pasisuko ant kulno, susmuko ant akmeninio grindinio.

Ir išleido paskutinį kvapą.

…kaulų skonį?

Per vėlu.

Dar prieš sekundę…

Antras šūvis, raudonos liepsnos, duslus pokštelėjimas, trečioji akis, praplėšta daLivnovos kaktoje…

…Donalas galėjo ją išgelbėti, tačiau pavėlavo. Nuo to momento, kuomet leitenantas privalėjo užstoti globotinę, jį skyrė visas gyvenimas ir visata.

— Ne!

…ir tamsus klanas kraujo, tekančio iš prakiurdytos kaukolės.

Pagaliau Donalas atsikratė sąstingio.

Jis puolė Melfaksą Kortindą, tas ėmė mitriai šokčioti demonstruodamas bagua judesius, bet šį kovos meną buvo įsisavinęs ne vien direktorius. Leitenantas nuspėjo, kokiame taške direktorius atsidurs, delnu išmušė senovinį pistoletą, pirštais dūrė priešininkui į akis, alkūne rėžė šunsnukiui į gerklę, keliu kirto žemiau šonkaulių ir sėkmingai pataikė į blužnį.

Donalas ranka apsivijo Kortindo kaklą, užbaigdamas sukamąjį judesį prilipo priėjo nugaros tarytum įsimylėjėlis ir nutrenkė direktorių ant grindinio.

Apkerėti vyrai stūksojo suakmenėję.

Ar jauti…

Priešas sudribo, tačiau nenusigalavo. Pavojus tebegrėsė. Donalas aukštai iškėlė koją.

…dainą?

Ir ją nuleido ant Melfakso Kortindo.

Su trenksmu.

Apžavais paveikti žmonės sudribo ant žemės, paniro į stebuklinę komą. Gyvybių neprarado.

Lavonais virto tiktai komplekso direktorius ir primadona.

Kuri vylėsi, kad ją išgelbėsiu.

Atžagaria ranka, ne taip seniai spaudusia ginklą, Donalas nuo veido nusišluostė karštą skystį. Galbūt prakaitą, o gal kraują.

Kad ją išgelbėsiu. Nors nė neįstengė…

O, taip, čia kraujas. Pasruvęs iš kažkokios žaizdos.

Toji kalė nė nepajėgė atsiminti mano vardo.

Bet ji tokia graži, netgi dabar, išsikėtojusi, plačiai atmerktomis akimis žvelgdama į amžinybę; blyškią odą nusėjo raudoni purslai, plonytė suknelė permirko karštais, blizgančiais gyvybės syvais. Aplinkui dunksantys reaktoriai, regis, švytėjo juoda tamsa ir nebyliai kaukė.

Ar girdi kaulus?

Donalas labai lėtai paėmė „Magnusą“, grąžino jį į dėklą, nenuleisdamas žvilgsnio nuo primadonos. Nuostabiosios primadonos. Pritūpė greta tobulo jos pavidalo.

Kokia žavi.

Pakišo rankas po lavonu.

Tobulybė.

įsitempė.

Ar jauti…

Atsispyrė nuo žemės ir išsitiesė glėbyje laikydamas glebų moters kūną. Žengtelėjo pirmyn, paskui dar kartelį, galop pajudėjo sparčiau — Donalas su įstabiausia tobulybe visatoje ruošėsi pasišalinti iš požeminio komplekso ir niekada į jį nebegrįžti.

…dainos skonį?

Leitenantas pasinaudojo liftu, kuriuo į paviršių ištrūko aną sykį. Plieniniam diskui kylant aukštyn, jis išdidžiai spaudė daLivnovą, nukorusią vieną ranką.

Platformą ūmai nutvilkė virpesiai, ir ji sustingo po kupolu. Skliauto viršų perrėžė plyšys, juodo metalo šonai susilankstė, ir Donalas nužengė į uždarą kiemelį.

Geležinės durys, įmontuotos vidinėje sienoje, buvo pusiau praviros. Salia jų tysojo tu sargybiniai. Kerų poveikiui išsivadėjus, tuodu paniro į tokią gilią komą — kaip ir požemyje likę kolegos, — kad juos išgelbėti galėjo tik stebukladarių intervencija.

Bet tai jau ne Donalo reikalas.

Tobulybė.

Jis peržengė kniūbantį žmogų, išnešė primadoną į erdvesnį kiemą, kur stovėjo trys juodi automobiliai iškiliais galiniais sparnais.

Kiekvieno dureles puošė kaukolės ir Uroboro bareljefai. Akiratyje niekas nekrutėjo.

Kone atsitūpęs leitenantas į save patraukė artimiausios mašinos dureles. Jos spragtelėjo ir atsidarė.

Gerai.

Savo tobuląją primadoną jis perkėlė prie užpakalinės automobilio dalies, pusiau sėdomis pasuko rankenėlę — atsargiai, neišmesk jos, — atšlijo nuo pakylančio dangčio. Galop rūpestingai, su švelnia šypsena veide, į bagažinę įrideno pasakišką kūną.

Ir užtrenkė dangtį.

Donalas nubraukė į sarginę, kur rado dar porą sudribusių vyrų. Nuo kabliukų nuėmė tris automobilių raktelius. Tuomet žemyn nulenkė žalvarines svirtis, atidarančias išorinius vartus.

Grįžęs atgal įsitaisė salone ir išbandė raktus. Spynelėje pasukus antrą, variklis atgijo. Milžiniški plieniniai vartai jau vėrėsi, kai leitenantas išlipo laukan ir nereikalingus raktelius išmetė į kanalizacijos vamzdį. Nuo klampių, tamsoje liulančių srutų atsklido du tekštelėjimai.

Jis vėl sėdo į vairuotojo vietą, pastūmė svirtį su reljefiniu kaukolės bumbulu įjungdamas pirmą pavarą, pro atsidarančius gigantiškus vartus išsuko automobilį į tuščią gatvę, nutįsusią tarp apleistų pastatų, kurie į žmogų dėbsojo juodomis akimis.

Aukštybėse sodriu purpuru pulsavo dangus.

Prisireikė dviejų valandų, kol pavyko nutolti nuo centrinių Tristopolio rajonų. Jis stengėsi važiuoti siauromis gatvelėmis ir aplinkkeliais, atokiau nuo pagrindinių arterijų, neviršyti leistino greičio, vengti duobelių…

Kokia gražuolė.

…sutelkti dėmesį į vairavimą, nors mintys vis baudėsi nuklysti link nepriekaištingų linijų kūno. Širdyje kirbėjo noras sustoti ir pasinerti į stingdantį transą. O taip, jis būtinai sustabdys mašiną, išlipęs atšaus bagažinę, palies savo stebuklą… bet ne dabar. Vėliau.

Gražuolė.

Kuri priklausė jam. Štai kas svarbiausia, ar ne?

Už miesto ribų leitenantas pasuko automobilį į Juodosios Geležies mišką, kuriame retai kas apsilankydavo ir beveik niekas negyveno. Matyt, todėl našlaičių prieglaudos valdžia nesiekė pasipelnyti parduodama kotedžą. O gal tuo, kad namelis atitektų Donalui, pasirūpino sesuo Merė-Ana Stiks.

Nors tėvai pasimirė, kai jam tebuvo savaitė, senelis, atšiaurus vienišius, išgyveno dar trylika metų. Auginti anūko nė kiek netroško, bet jį pripažino. Džekas Riordanas su pasauliu atsisveikino, likus metams iki vaikaičio „išleistuvių“ — kuomet keturiolikmetį paauglį išspyrė iš prieglaudos, — o Donalas paveldėjo kotedžą bei šiokias tokias santaupas, kurios leido pratęsti mokslus ir ruoštis stoti į karo akademiją.

Kiek jis žinojo, nė vienas iš departamente dirbančių kolegų nenutuokė apie šią užuovėją. Pats niekuomet apie ją nepasakojo, retai čia užsukdavo ir, be abejo, nieko nebuvo atsivežęs.

Iki šiol.

Pailgas automobilis burzgė tamsėjančiais keliais, aplinkinį vaizdą darkė nakties fone juoduojantys, keistų formų šešėliais virtę medžiai. Donalas gan ilgai vairavo išvijęs iš galvos bet kokias sąmoningas mintis, nugrimzdęs į nuostabias svajas. Ak, mano primadona.Galiausiai grįžęs į tikrovę pamatė, kad mašina įriedėjo į Išplitusį slėnį.

Jiedu — jis ir negyva moteris — dardėjo Juodosios Geležies tankmėje. Kas nors turbūt jau aptiko jovalą, paliktą Centriniame komplekse. Nusikaltimų vietas tiriantys pranašautojai, ko gero, jau triūsė atsiraitoję rankoves.

Prieš keletą valandų Donalas dar galėjo nusispjauti į savo užmačias ir grįžti į policijos štabą, bet tik ne dabar.

Viskas gerai, brangioji.

Kai priešais atsivėrė tiesus takas, apie jokias kitas alternatyvas jis nebegalvojo. Na, ir puiku.

Automobilis turėjo didžiulį kuro baką, o degalų, regis, būtų užtekę visai amžinybei. Pagaliau atėjo vidurnaktis, sprendžiant iš kaukolinio laikrodžio su šlaunikaulio ir stipinkaulio formos rodyklėmis.

Jis tebemygo akceleratoriaus pedalą.

Tamsoje sklandė šiurpus kauksmas ir šmėžavo vos įžiūrimi šešėliai gintarinėmis akimis. Iš siauro vieškelio Donalas išsuko į Tartaro taką ir sumažino greitį. Į akis tarytum pribyrėjo žvyro.

Prieš ketvirtą ryto, nusigavęs į pažįstamas apylinkes, leitenantas įvairavo automobilį į proskyną ir jį sustabdė.

Pasėdėjo lūkuriuodamas.

Po pauzės išjungė variklį.

Kurį laiką Donalas skendėjo transe, galų gale atsipeikėjo. Giliai įkvėpė, prisivertė pajudėti, atidaręs dureles nuleido koją į tamsų purvą. Dangus panėšėjo į vientisą purpurinę skraistę. Šlaito apačioje jis matė ežerą, išsiplėtusią, niekada nenušvintančią dėmę. Telkinys neturėjo pavadinimo, o vanduo visuomet buvo juodas ir tykus. Bent jau tais kartais, kai leitenantas čia apsilankydavo.

Jis prisiartino prie stambaus, sidabriško, ant kauburio iškilusio medžio. Iš kišenės ištraukė raktą, kurį įkišo į skylutę žievėje. Po dvejonės akimirkos pasigirdo trekštelėjimas.

Šlaito mulčias nuslydo atidengdamas plieninius kotedžo langus ir raižytas juodmedžio duris.

Senelio Džeko palikimas.

Donalas atvėrė laukujės duris, ąrįžo prie automobilio, iš bagažinės išgriebė brangiąją primadoną. Švelniai pernešė moterį į namelį,^ namelį, ir paguldė kūną ant pailgo pietų stalo.

Tuomet paspaudė titnaginius dviejų žibalinių lempų jungiklius. Gelsvos liepsnelės virptelėjo ir sumirguliavo, bet galiausiai paryškėjo.

Tobulas…

Ne. Iš pradžių reikia užsiimti darbais.

Prisivertęs nukreipti akis nuo tobulybės, tysančios ant stalo, leitenantas pasidairė kokio sunkaus objekto. Sykiu stengėsi vengti sijų, kybančių po žemomis lubomis.

Jis sustojo, kai pamatė seną akmeninę kaukolę iš Zurinamo, kažkokį totemą, kurį dievino apgailėtinas senis Džekas, niekada neužsukęs į prieglaudą pasimatyti su vaikaičiu, nė neketinęs jo ištraukti iš nelemto kalėjimo…

Dabar tai neturėjo jokios reikšmės.

Gražuolė.

Delne gniauždamas kaukolę, Donalas šlaitu nusileido iki automobilio. Užtrenkė bagažinės dangtį, sėdo į vairuotojo vietą, ant kelių pasidėjęs akmeninę galvą įjungė pirmą pavarą. Apvažiavo drūtą, žemės paviršiuje kyšančią medžio šaknį, nuspaudė stabdį, bet variklį paliko veikiantį.

Apačioje regėjo bevardį ežerą, kaip visada, tirštą ir tamsų.

Jis smuko laukan, kaukole primygo akceleratorių, atleido sankabą ir šoko atokiau nuo kėbulo.

Mašina nubildėjo lūkuriuojančio ežero kryptimi.

Ji kur nors užstrigs.

Sekundei Donalas įtikėjo, kad jam nepasiseks, bet netrukus automobilis nučiuožė nuo aukšto kranto ir pūkštelėjo į ežerą. Iki stogo paniro į juodą, klampų vandenį, gan veikiai prasmego gelmėse.

Virš stogo nuvilnijo viena išriesta, pasitenkinimo vypsnį primenanti bangelė. Vos tik ji išnyko, virš telkinio ir miške įsivyravo įprasta tamsa.

Šiek tiek paspoksojęs į ežerą leitenantas nužingsniavo atgal link kotedžo. Pas savo svajų objektą.