Kaulų daina

17

Stogo durys su trenksmu atsivėrė, kai nuo jų Donalą tebeskyrė du Iaiptatakiai. Akiratyje sušmėžavo dvi žemaūgės, bet drūtos figūros, velkančios griozdišką, į pilką audinį įsuptą nešulį — Kortindo lavoną, žinoma. Nykštukai išrūko laukan, o leitenantas nusikeikė.

Nors ir dvigubai paspartinęs žingsnį, sprinterio tempu įveikdamas likusias tris dešimtis pakopų, jis užfiksavo ne vien vėjo gausmą, bet ir bosinį urzgimą, kone ikigarsines, galią spinduliuojančias

vibracijas. Šias skleidė pterašikšnosparnis, pakimbantis virš didžiosios kaukolės.

Greičiau.

Donalas sugargė vos pradvėsuodamas.

Dar truputį.

Tyliai persekioti porelės jis, suprantama, negalėjo. Nuo šachtos sienų sklido bildančių kojų aidas. Vos nesuklupęs ties paskutiniu laipteliu, leitenantas pasiekė viršutinę aikštelę ir sustojo prie slenksčio. Lauke driekėsi kaukolės paviršius, už dviejų šimtų jardų nuožulniai krypstantis žemyn, galop smengantis statmenai, Įtariamųjų — nė padujų.

Donalas pasileido tekinas, nors kojų raumenys, rodės, virto tirpstančia guma. Slidžiu, šlapiu gigantiškos kaukolės viršugalviu dūmė kiek leido jėgos. Dėl gūsingo vėjo ir smarkaus lietaus turėjo prisimerkti, kad įžiūrėtų du kresnus pavidalus, kurie pamatę, jog jis iškėlė „Magnusą“, nutrenkė naštą ir spruko į priešingas puses.

— Pasiduokite, antraip šausiu! — oficialų raginimą išblaškė šuorai. Na, jis bent jau pavartojo teisingus, policijos instrukcijose nurodytus žodžius. — Stokite!

Pterašikšnosparnis nusileido žemiau, savo kūnu uždengė pusę dangaus skliauto. Pilvą perrėžęs pjūvis prasiskyrė, ir apačion išsivyniojo juodi lynai. Po kelių sekundžių virvėmis ėmė sliuogti tamsiai apsirengę, gobtuvus užsismaukę individai.

Donalas perspėdamas iššovė, tačiau tokiu būdu atvykėlių nesustabdė.

Tanatas griebtų…

Jis pritūpė, nusitaikė į figūrą, kuri labiausiai priartėjo prie stogo

— ne, atsargiai — ir mitriai pasisuko šonu, todėl vienas iš nykštukų, pašokęs į orą, spyriu tekliudė leitenanto dilbį. „Magnusas“ dar sykį driokstelėjo, bet kulka taikinio nepervėrė. Donalas užsimojo ginklo buože, tačiau žemaūgis barzdočius jau kūliais ritosi šalin.

Galingas kirtis į strėnas nusviedė jį į priekį.

Krisdamas leitenantas pariedėjo, sykiu paleido šūvį, kuris perdrėskė dukslią antrojo, į juosmenį spyrusio nykštuko palaidinę, bet tik lengvai jį sužeidė. Pastebėjęs nedidukę, tačiau sunkia koją, priklausančią pirmajam neūžaugai, smingančią tiesiai Donalui į akį, pastarasis laiku nuslydo į šoną.

Tūžmingas smūgis pataikė į kaktą, ir leitenanto akiratyje suraibuliavo geltonos fluorescencinės švieselės. Jis tučtuojau atsiklaupė ant vieno kelio, kairiuoju delnu suėmė dešiniąją plaštaką, prisitaikė, išpūtė orą — ramiai — ir spustelėjo gaiduką.

Pistoletas neiššovė.

Užsikirto…

Policijos pareigūną užgriuvę nykštukai suleido dantis jam į ranką, smulkučiu kumščiu iš apačios vožė į slėpsnas. Po stipraus smūgio dauguma vyrų nebeįstengtų priešintis, tačiau Donalas žinojo galįs iškęsti siaubingą skausmą ir nenutraukti kovos.

Jis šėrė tam, kuris pražiojo nasrus, atsuko klubą kitam, dar trimis šoniniais smūgiais pašventino kandančiojo sprandą ir nykštukas susmuko. Neūžaugos bendras pabandė galva įsirėžti į Donalo kelius — ne bailys, — tačiau leitenantas spyrė jam į pasmakrę.

Paskui suvarė kelį į tą patį taikinį, kumščiu trenkė į gerklę, ir antrasis užpuolikas išsitiesė.

Pirmasis jau krutėjo — kuo jus maitina, vyručiai, — bet Donalas bato nosimi tėškė jam į veidą, priversdamas auką nusiristi į šalį.

Tačiau nykštukai neketino jo sumušti, tenorėjo nukreipti dėmesį, idant po gobtuvais pasislėpę atvykėliai spėtų virvėmis surišti Kortindo lavoną.

Donalas pakėlė ginklą, prisiminė, kad jis užsikirtęs — patikrink, sutvarkyk ir pliek, kaip kaldavo į galvą šaudyklos vadas Rajanas, — atstūmė šliaužiklį, kairiuoju kumščiu tvojo per „Magnusą“ ir išpurtė neiššautą patroną.

Tvarkelė.

Procedūra užtruko trumpiau nei sekundę, bet tiek laiko užteko, kad pterašikšnosparnis imtų kilti atplėšdamas Kortindą nuo stogo.

— Ne, po velnių.

Vienas iš nykštukų pamėgino įsikibti jam į kulkšnį, tačiau Donalas nuspyrė įkyrius pirštus, pasitraukė atokiau ir prieš save atstatė pistoletą. Žmogystos su gobtuvais, įsistvėrusios į juodus lynus, ginklų neturėjo.

Leitenantas galėjo tuos tipus nušauti, bet niekaip nebūtų valiojęs jų pasiekti.

Jis prisitaikė.

y

Žvilgsniui nukrypus į būsimą auką, vaizdas akiratyje trumpam išskydo. Nepažįstamasis su gobtuvu įbedė akis į policininką suprasdamas, jog netrukus mirs.

Ramiau…

Donalas iškvėpė, įtempė pilvo raumenis ir smilių, prigludusį prie gaiduko.

— Kad aš nusprogčiau.

Patraukęs pirštą nuo gaiduko jis nuleido ginklą. Į plaučius įsiurbė šaltą drėgną orą.

Ar girdi?..

Ne. Esmė ta, kad nebuvo prasmės jo žudyti.

Pterašikšnosparnis tebekilo aukštyn.

Galbūt derėjo paleisti šūvį į Kortindo kūną, bet kurių ga!ų? Lavonui, kurį surištą virvėmis nešė pterašikšnosparnis, kulka nepakenktų. O pliekti į individus, pasislėpusius po gobtuvais, bet neturinčius ginklų, Donalas nenorėjo, nes teisėtą jėgos panaudojimą įsivaizdavo ne taip.

Jis dirstelėjo į nykštukus — vienas jų jau kiūtojo ant visų keturių, plūdo tamsiai raudonu, su lietaus lašais sumišusiu krauju — ir vėl pakėlė galvą. Lynai traukė negyvėlį į pterašikšnosparnį, viražu tolstantį nuo kaukolės.

— O, švenčiausia Mirtie, — ikigarsinį skrajūno gausmą gluminamai aiškiai pervėrė Aleksos balsas. — Tie laipteliai mane pribaigs.

Moteris susirietė dvilinka, švokšdama įrėmė kairįjį delną į šlaunį, kad išlaikytų pusiausvyrą. Bet nuovargis nesutrukdė jai dešiniąja ranka išsitraukti ginklą ir nukreipti vamzdį į arčiausiai esantį nykštuką.

— Nė nebandyk… — Aleksa giliai įkvėpė. — Ooo… Ne… nejudėk.

Pro tarpdurį išsvirduliavęs Ralfinkas tvirčiau įsisupo į apsiaustą idant apsisaugotų nuo liūties šuorų, ir nusitaikė į antrąjį neūžaugą. Donalas pašnairavo į kolegas, įkišo „Magnusą“ atgal į dėklą įsistebeilijo į tamsų dangų.

Kortindo palaikus įtraukė į triumą tamsios figūros su gobtuvais jau buvo dingusios. Pilvo proplėša užsivėrė, ir pterašikšnosparnis, pakrypęs ant šono, nusklendė link debesų sluoksnio, į kurį grimztant jo kontūrai blėso, kol galutinai pranyko iš akių.

Viskas. Pabėgo.

Vienas iš nykštukų prajuko.

v

Žnyplės stipriau suveržė Viktoro kaklą

— Aš klausiau… — Sėlis vogravo dusulingu balsu, lyg pats būtų smaugiamas, — kas, velniai rautų, tu esi. Ir kodėl tau parūpo šita moteris?

— Nes ji… — Viktoras prisivertė sumeluoti, — …mano sesuo.

Gnybtai, styrantys iš kairiojo dilbio, galėjo lengvai atskirti detektyvo galvą nuo kūno. Apieškojęs begalvį lavoną Sėlis veikiai atrastų ties krūtine pakibusį policijos ženklelį.

Jis kaipmat suvoktų, ką matąs, net jeigu radinys būtų aptekęs krauju. Vienaip ar kitaip, kiekviena papildoma sekundė, kurią Sušana išgyvendavo, prilygo savotiškai pergalei, ir nieko geresnio Viktoras nesumąs…

Sėlis Žnyplius užstaugė.

Į jo slėpsnas ranką įkišo šmėkla, ir galvažudys sureagavo kaip normalus vyras — susilenkė iškeldamas smakrą, šiek tiek atleisdamas gniaužtus. Viktorui to užteko. Ašmenys įdrėskė kaklą, tačiau odą išterliojęs glotnus kraujas padėjo išslysti iš žnyplių.

Pro duris ūmai įlėkė blyškiaveidė, kostiumėlį vilkinti moteris, kuri priešais save atstatė ginklą ir iššovė. Dešinioji Sėlio akis sprogo.

Ksalija prarado materialumą; kiaurai ją nukritęs lavonas dunkstelėjo į grindis kaip žalios mėsos luitas. Į šoną nusklendusios šmėklos kontūrai vėl paryškėjo.

*Kaip jautiesi?*

Viktoras vos girdimai sukrenkštė:

— Kaip niekad… gerai.

— Velnias. — Lora skubiai apžiūrėjo negyvėlius, įsitikino, jog kambaryje drybso lavonai, o ne sužeisti žmonės, kurie atsigaivelėję sieks savo šaudyklių. Tuomet pabandė išvaduoti Sušaną iš pančių, prikausčiusių ją prie kėdės.

Viktoras nusvirduliavo iki „Bubių“.

— Leisk man.

Jis pakėlė ginklus, žengė prie Sėlio kūno, chitiną perveriančių kulkų kruša sudraskė lavono riešą. Paskui sukišo „Bubius“ į dėklus, įsikibo į mažne nukirstas žnyples ir jas timptelėjo.

— Beveik…

Detektyvui vėl patraukus ašmenis, jos šliurksėdamos atitrūko nuo rankos. Viktoras prisiartino prie Sušanos, užsimojo žnyplėmis ir vienu kirčiu perpjovė virves.

— Šaunuolis, — tarė Lora.

Sušana pagaliau apalpo, nuslydo nuo kėdės. Komandore su Viktoru spėjo sugauti moterį anksčiau, nei ji atsitrenkė į grindis.

*Manau…*

Jų pusėn atsklendė Ksalija.

*…galima sakyti, kad mūsų pastangos nenuėjo ant šuns uodegos.*

Lora nužvelgė kruvinus, aplinkui tysančius negyvėlius.

— Aha, — atsiliepė, — galima.

Po trijų valandų visi būrio nariai, neskaitant Haraldo, įsitaisė kvotos kambaryje, šimtajame policijos štabo aukšte. Ant stalo gulėjo dėmėtas, geltonas tandemas.

— Ir ką? — išsižiojo Viktoras. — Turėtume grasinti dviračiui, kol jis prabils?

Bemaž nematoma Ksalijos ranka įsikibo į rėmą likusi jos kūno dalis pleveno kaip dūmas.

*Čia nėra jokios šmėklos.*

— Aš tik pajuokavau, — suniurzgė milžinas.

*O…*

Aleksa nusivaipė. Ksalija puikiai gebėjo išerzinti Viktorą.

— Sakei, jog tokį tandemą… — Lora rėmėsi į galinę sieną, stovėjo užsimerkusi, mąstydama, — matei Sėlio Žnypliaus komplekse. Dar prieš tai, kai pasirodėme mudvi su Ksalija.

*Ir tave išgelbėjome.*

— Man puikiai sekėsi.

*Ką, ką?*

Viktoras išsišiepė.

— Kas yra? Jautiesi neįvertinta?

— Raminkitės, — paprašė Donalas. — Kaip žinome, tikimybė, jog šiąnakt dviejose skirtingose vietose matėme du skirtingus geltonus tandemus, praktiškai lygi nuliui. Šitą radome furgone, kuriame bjaurieji dvynukai vežė Kortindo lavoną. Sėlis Žnyplius, aišku, priklauso mūsų sekamam tinklui.

— Bjaurūs dvynukai plieniniais žandikauliais, — sumurmėjo Aleksa kalbėdama ne vien apie sutvarstytą Donalo ranką, bet ir apie tai, jog oficialiai suimti nykštukai užčiaupė nasrus ir nebeištarė nė žodžio. Kai porelei dėjo antrankius, nė vienas nesipriešino: tiesiog suglebo, privertė uniformuotus pareigūnus juos nešti ilguoju laiptatakiu, įkelti į policijos furgoną.

— Nenuostabu. — Lora atsimerkė. — Sėlis buvo prikišęs nagus — arba žnyples — prie kelių tuzinų nešvarių darbelių.

— O, jei tik galėtume juos nuodugniau patyrinėti!

— Aha. O, jei VMKŽ pavyktų ką nors išgauti iš Sėlio kūno… — pridėjo Aleksa.

Donalas atsiduso, Viktoras burbtelėjo:

— Mėšlas.

Naujieną, kad Vilhelmina D'Alkamė, vyriausioji kaulų klausytoja, teismo medicinos ekspertė, pati guli ant plieninio autopsijos stalo, jau girdėjo visa komanda. Viktoras su Haraldu ją pažinojo — pakankamai artimai, kad vadintų Mina, — todėl pastarasis ir išvažiavo į VMKŽ.

— Kažkokia nesąmonė, — pratarė Donalas. — Kam naudotis nykštukais, kad įsiveržtum į morgą ir pagrobtum Kortindo lavoną?

— Geresnio veiksmų plano nesumąstytum. — Aleksa ištiesė ranką link tandemo, tarsi norėdama jį nustumti nuo stalo, bet po sekundės žengė atatupsta. — Kas galėtų pagalvoti, kad įmanoma suorganizuoti tokį antpuolį?

— Ne, — juos nužvelgdama paprieštaravo Lora. — Donalas teisus. Kodėl puolimas surengtas būtent dabar? Kodėl priešininkai išdavė savo egzistavimą dėi vieno negyvėlio?

— Nes Kortindas kažką žinojo. — Viktoro balsas skambėjo kaip žvyras, byrantis į geležinį kibirą — Per skrodimą Mina būtų gavusi informacijos apie Juodąjį Ratą

— Išsiaiškinusi tarpininko, kuris palaikė ryšius su Kortindu, pavardę? — spėjo Aleksa. — Tiesioginio jo viršininko? Galbūt dar aukštesnio šulo?

Specialiojo būrio nariai trumpam nutilo. Po pauzės Donalas sugrūdo rankas į kišenes ir pažiūrėjo į lubas.

— Man įdomu, — prabilo, — kodėl iki šiol niekas neatliko Kortindo autopsijos. Aš suprantu, kad sąrašas lavonų, laukiančių skrodimų, nemažas, bet eilė negali būti tokia ilga, ar ne?

— Tavo nuomone, kažkas įsakė jį įkišti į sąstingio lauką? — paklausė Lora.

— Įtakingas asmuo. — Viktoras pažvelgė į Lorą nukreipė akis į Donalą — Kuris stovi ant aukštesnio valdžios laiptelio negu Mina.

— Teisingai.

— Ir su kuriuo mums derėtų šnektelėti, — pridūrė Viktoras.

Haraldas stovėjo VMKZ prieškambaryje. Jaunas kaulų klausytojas, vardu Briksanas, atnešė puodelį rožių bei dygiųjų slyvų arbatos, ir susiraukė, kai detektyvas jo paprašė pasilikti.

— Jūs pažįstate… pažinojote Miną tiesa?

— Taip, aš dirbau daktarei d’Alkamei.

— Vardan Tanato, gal žinote, kas atsitiko?

— Jei neklystu, daktarė d'Alkarnė nusprendė atlikti neteisėtą…

Kambaryje pasirodė dar vienas kaulų klausytojas.

— Tikrinti Korį buvo jos privilegija, — tarė atėjūnas. — Netgi pareiga. Sutinki, Briksanai?

— Hmm… formaliai kalbant, taip.

— To ir užtenka, ar ne, pareigūne?

— Kuo jūs vardu? — švelniai pasiteiravo Haraldas. — Atleiskit, kaulų klausytojau, aš jo nenugirdau.

— Leksaras Pindervinas. Tikiuosi, jūs sučiupsite tuos šunsnukius.

— Ko gero, jau sugavome. Bent jau vykdytojus.

Briksano kaktoje įsirėžė raukšlė.

— Tai yra eilinius galvažudžius, o ne tuos, kurie juos nusamdė?

— pasitikslino Leksaras.

— Aha, — linktelėjo Haraldas.

— Vis šis tas.

— O, taip. — Malonios detektyvo akys sumirksėjo. — Bet kokios jūsų suteiktos užuominos galbūt padėtų atsekti užsakovus.

— Daktarė d'Alkarnė nieko blogo nepadarė. — Leksaras įsmeigė žvilgsnį į savo kolegą

— Na, ir gerai. — Haraldas palietė Briksano petį. — Ji turėjo užrašų knygutę? Gal numatytų susitikimų sąrašą?

— Hmm… regis, taip… turėjo. Greičiausiai liko…

— Atneškite jį, gerai?

— Aš ne…

— Dabar. Būsiu labai dėkingas.

Briksanas nurijo seiles.

— Žinoma, pareigūne.

— Galite neskubėti.

Paskutinį kartą pašnairavęs į bendradarbį, Briksanas išėjo. Haraldas suskaičiavo iki dvidešimties, žengė prie durų ir apžvelgė metalinį koridorių. Neišvydo nė gyvos dvasios.

— Puiku. — Sugrįžęs įsitaisė ant kėdės, mostu parodė į kitą — Palaikykit man draugiją

Leksaras prisėdo.

— Ir pakalbėkite.

— Aš nieko neišgalvoju. Daktarė d'Alkarnė buvo geriausia tyrėja, kokia…

— Ir mano draugė. — Haraldas pasviro į priekį, švelniose jo akyse ūmai suspindo atšiaurus žvilgsnis. — Artima. Noriu žinoti viską.

Kaulų klausytojas gurktelėjo, keletą sykių sumirksėjo drėgmės nublizgintomis akimis.

— Man nederėjo domėtis, — tarė. — Bet ji… na, mums liepė vieną kūną palikti sąstingio lauke, ir daktarė d'Alkarnė panūdo sužinoti kodėl.

— Kas įsakė?

— Hmm… nesu tikras. Ar tai svarbu? — Leksaras jau stojosi. —Galiu atnešti…

— Truputį vėliau. Rodos, jūs nenorėjote, jog Briksanas kažką pasakytų.

— Jis nieko nenutuokia. Kai ką įtaria, bet tik todėl, kad girdėjo mano užuominas. Stokoja jautrumo, jog pajustų pats.

— Apie ką jūs šnekat? — žodžių kandumą pašalino sušvelnėjęs Haraldo tonas. — Ką pajustų?

— Pėdsakus, likusius jos pirštuose, kauluose…

Detektyvas atsilošė.

— Nesupratau?

— Daktarė d'Alkarnė atliko autopsiją nepaisydama viršesnės valdžios draudimų.

— Įsitikinęs?

— Hmm… — Leksaras sudvejojo, bet galiausiai patvirtino: — Taip.

Haraldas apsidairė. Suvokė gausiąs reikšmingą informaciją todėl, jei Briksanas sugrįš, teks jį antrankiais prirakinti prie stalo ir išsivesti Leksarą iš kambario.

— Mūsų Mina susitelkti gebėjo, tiesa?

— Taip. Geriau nei bet kuris kitas klausytojas.

— Taip gerai, kad išsaugotų priešmirtines mintis?

— O, Tanate…

— Ir į kaulus sugertų priešmirtinius vaizdus?

— Taip. — Leksaro skruostais pasruvo ašaros, bet jis nebesitramdė ir leido sau verkti. — O, taip. Ji buvo šauniausia.

Haraldas atsistojo.

— Noriu, kad ją išskrostumėte.

— Ne, — sugargė Leksaras. — Aš tesu jaunesnysis…

— Autopsiją atliksite tučtuojau.

Likę būrio nariai atvyko po valandos, skrodimui įsibėgėjus. Iš pradžių jie nusileido į žemiausią požemių lygmenį, į kamerą kur tūnojo nykštukai, sidabriniais žiedais prirakinti prie šaltos akmeninės sienos.

Nė vienas iš porelės nesiteikė bendrauti, netgi tada, kai atplevenusi Ksalija į kaukoles įkišo pirštus, kurių galiukais perbraukė smegenų vingius. Jei tik ji įstengtų skaityti mintis… deja, tokių įgūdžių neturėjo ir nūnai vos tramdė norą ilgiems savo nagams suteikti materialumą

Bet traiškydama smegenis nieko gero nepeštų.

Donalas pirmiausia paskambino į archyvus, šnektelėjo su kaulų klausytoja, į kurią anksčiau kreipėsi, su Feora Karin. Jos toną atmiešė liūdesys bei dar kažkokios emocijos, tik leitenantas ne iškart jas atpažino. Maždaug po minutės susigaudę, kad Feora galvoja pražudžiusi Miną ir todėl jaučiasi kalta.

— Ne, jūs kalbėjotės su daktare d'Alkarnė mano prašymu, — pareiškė Donalas. — Tik nereikia ant savęs versti kaltės.

— Meldžiu…

— Atleiskit, bet jūs privalote suvokti. Viename priežastinės grandinės gale yra antpuolį užsakę žmonės, kitame — mano veiksmai. Jus esate kažkur per vidurį. Nekaltinkit savęs.

— Taip. — Feoros balsas padvelkė telefono linija kaip vėjelis. —Teoriškai jūs teisus, bet kol kas manęs neįtikinote.

— Kas gi jums padėtų?

— Sužinokite, kas ir kodėl nužudė Miną Ir… juos prigriebkite.

— Gerai, — atsakė Donalas. — Bus padaryta.

Jis nuleido ragelį mintyse regėdamas Feorą įsivaizduodamas, kaip ji keliauja link Pinučių, panyra į kauluose įsigėrusius atsiminimus, grimzta vis giliau. Kad ir ką atskleistų pastangos ištirti Minos d’Alkarnės mirtį, vienas dalykas akivaizdus: tam tikra kaulų klausytoja naršys archyvus, demonstruodama neprilygstamą ryžtą

Nežinia, kokius kėslus puoselėjo priklausantys Juodajam Ratui

— ar kaip ten patys save vadino, — bet jiems ant padų ims lipti specialios paskirties būrys, kurio niekas nesustabdys.

Donalas nusileido į pirmą aukštą lipdamas lauko laiptais praėjo pro rūsčiai dėbsančius myriovilkius. Gintarinės į žmogų atsisukusio FenSeptintuko akys degė pykčiu: jį pasiekė žinia apie Minos mirtį. Leitenantas linktelėjo.

“Žiežula“ dunksojo prie šaligatvio. Ji atidarė keleivio dureles, ir Donalas smuko į saloną Lora jau sėdėjo už vairo. Vos tiktai durys užsitrenkė, komandore privertė automobilį pajudėti iš vietos.

— Kiti jau pasišalino? — Donalas atsigręžė į štabą tolstantį užnugaryje. — Žinant, ką Viktoras patyrė, jis atrodė stebėtinai dirglus.

— Ką turi omeny?

— Na, aš tikėjausi adrenalino atoslūgio. Kaip reakcijos į išgyvenimus. Ypač po to, kai… jis, regis, įsižiūrėjęs Sušaną.

Medikai išsivežė ją nedviprasmiškai pareiškę, jog kurį laiką galbūt ne vieną dieną lankytojai nepageidaujami.

— Aha, — atsiliepė Lora. — Ir Miną.

— O.

— Tiek jis, tiek Haraldas. Kai kas sako… — moteris sučiaupė lūpas.

— Ką?

— Esą jų trijulę, Haraldą Miną ir Sušaną… saistė ne vien draugystės ryšiai.

— Mm-hmm, — numykė leitenantas. — Aš… aišku.

Lora suėmė Donalo riešą prie kairiosios savo krūties priglaudė jo delną

— Taip elgtis įprasčiau, — tarė, — nei susitikinėti su asmeniu, kurio širdis neplaka. Argi ne taip?

— Aš tave myliu.

— Po velnių. — Sumirksėjusi Lora papurtė galvą — Taip neturėjo nutikti.

Ar?..

Ššš.

Donalas patraukė ranką.

— Ir?

— Ir, vardan Tanato, aš irgi tave myliu. Patenkintas?

— O, taip, — atsikvėpė jis. — Labai.

“Žiežula“ sustojo ir pravėrė dureles.

— Atvykome, — paskelbė Lora.

Vyriausiosios medikės-klausytojos įstaiga buvo įkurta melsvame, akmeniniame, iš pažiūros kuprotame name, primenančiame sustingusį gyvūną — šio galvą atstojo nedidelis, pagrindinę komplekso dalį slegiantis antstatas, o langų rėžiai panėšėjo į milžiniškas akis. Apie įvykius, nutikusius požeminiuose lygiuose, bylojo tiktai dvidešimt patrulinių automobilių, bet kaip sustatytų aplink biurą.

Autopsijos laboratorijoje, šiek tiek aukščiau Korio, gulėjo supjaustytas Minos kūnas, o jaunas kaulų klausytojas, kuris taip ja žavėjosi, spaudė delnus prie kruvinų, vis dar šiltų griaučių, mėgindamas perskaityti agonijos įrėžtą žinią.