Kaulų daina

32

Kongreso rūmai buvo įsikūrę milžiniškame, devynšoniame, deformuotame daugiakampyje, virš kurio nepaliaujamai plaukė tamsūs debesys — lyg juodo rašalo juostos, nutįsusios indigo spalvos padangėse. Ant laiptų būriavosi žurnalistai, nekreipdami dėmesio į gyvsidabrio lietų, ketindami fotografuoti netrukus atvyksiančius senatorius. Šiandiena turėjo pateikti reikšmingų pokyčių.

Ir visiškai nesvarbu, kad rūmuose nepasirodys pats įstatymo projekto autorius. Senatoriui Blancui nė nereikėjo dalyvauti balsavime dėl „Gyvybės pratęsimo“ bilio. Korespondentus, be abejo, domino ir prieštaringi gandai, susiję su senatoriaus dingimu. Niekas iš viršiausios valdžios paskalų nekomentavo… bent jau oficialiai.

Kai privažiavo greitoji pagalba, ir iš automobilio medikai-magai ištraukė lengvus neštuvus, suspragsėjo blykstės. Šiandienos balsai pasidalys beveik vienodai, todėl į kongreso kvietimus sureagavo netgi prikaustyti prie ligos (galbūt ir mirties) patalo.

Suvytusi figūra priklausė kongreso nariui Vilui Šarpingui, garbaus amžiaus liberalui, jaunesnei kartai tapusiam tikru stabu. Šarpingą gerbė ir priešininkai, laikantys jį senosios mokyklos atstovu, kurio nepalenkdavo net brutalūs veiksmai, nūdien išpopuliarėję politikoje.

Daug kam rūpėjo, kaipgi Šarpingas balsuos, nes jis paveiktų ne vien savo, bet ir kitų partijų nuomones.

Rūmų salės balkone, prie akmeninės kolonos, glaudėsi Lora su Donalu. Jiedu stebėjo kongreso narius, įsitaisančius krėsluose, ir magus, kurie kažkaip privertė neštuvus susilenkti, todėl dabar rodėsi, kad Šarpingas sėdi, kaip ir aplinkiniai.

— Imkimės darbo, — sukuždėjo komandore.

— Taip.

Iš Ilurio leitenantas grįžo prie tris dienas. Šiuo momentu, drauge su Lora įsiliejant į politikų ratą, lyg styga įsitempė kiekvienas jo nervas.

Prieš balsavimą kongreso rūmų pirmininkas dėstė įstatymo projekto esmę.

— …nežmogiškos, tarpžmogiškos ir buvusios žmogiškos esybės nebegalės naudotis teisinėmis konsultacijomis, tuoktis bei darbintis…

Išvydus Lorą su Donalu, lipančius laiptais žemyn, jo balsas suvirpėjo. Galimas daiktas, pirmininkas buvo geresnis magas, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio ir suvokė regįs zombį, vos tik pastebėjo moterį.

— …iki šiol, hmm, turėtą nuosavybę konfiskuos valstybė…

Ji sustingo pirma. Iš paskos sekęs Donalas atmetė švarko skverną ir pademonstravo mėgstamą savo „Magnusą“, kyšantį iš naujo perpetės dėklo, Loros dovanėlės.

Komandore iš rankinės iškrapštė detektyvės ženklelį ir paskelbė:

— Aš esu komandore Styl iš Tristopolio policijos departamento. O tai… — atgal padėjusi ženkliuką sužvejojo vaškinio popieriaus lapą užpildytą purpuriniais rašmenimis, — …orderis senatoriaus Blanco areštui…

Per salę nuošė murmesiai. Nejau atėjūne nežinojo, jog senatorius Blancas kongreso rūmuose nepasirodė?

— …kitaip tariant, aš suimu jus. — Kitoje rankoje jau laikydama antrankius, Lora nudrožė prie raukšlėto senio retais žilais plaukais.

Iš viršaus atsklido pirmininko kostelėjimas.

— Panele, nejuokinkit. Čia kongreso narys Šarpingas, kurio…

Į priekį žengęs Donalas tvirtai suėmė žilaplaukio riešą. Kaip leitenantas ir tikėjosi, sustiprėjęs savojo aš pajautimas — tikroji raganos bei kaulų dovana — neišblėso.

Iliuziją jis permatė kiaurai.

Aš esu…

Maža to, regėjimo apgaulę išsklaidė prieš kitų akis.

…daina.

Aukščiausiems valstybės pareigūnams susidarė įspūdis, kad oras ėmė virpėti ir eižėti, kol pagaliau žmogus, kurio ranką įkalino Donalo gniaužtai, įgavo tvirto, energingo vyro išvaizdą; jo plaukai, nors ir likę žili, akivaizdžiai sutankėjo.

— Blancai, mes jus pričiupome.

Kongreso rūmų salę pervėrė oranžinis žaibo tvyksnis.

Smūgis nutrenkė Donalą Federalinių stebukladarių apkerėta liemenė, deja, neapsaugojo nuo sprogimo bangos. Sekundę jis manė, jog nieko baisaus nenutiko, ir operacija klostosi pagal planą.

Galop suvokė; jog senatorius Blancas atliko fokusą kurio sėkmę nulėmė ne tiek magija, kiek rankų miklumas.

Žilaplaukis laikė Donalo „Magnusą“ ir taikėsi tiesiai į leitenantą.

Ne…

Netikėtai pakreipęs vamzdį į šoną, Blancas nuspaudė gaiduką. Donalas puolė pirmyn puikiai suprasdamas, kas įvyko.

Loros galva išsprogo kaulų šipuliais ir smegenų purslais.

NE!

Tuo momentu, kai Donalas suvarė pirštus į Blanco akis, leitenantui į širdį smigo kulka, nors pats šūvio driokstelėjimas nuskambėjo kažkur tolybėse. Jam mirštant, vaizdas prieš akis aptemo…