Kaulų daina

26

Viršuje, tarp plieninių skersinių, tvieskė krištolas ir pleveno gintarinės, šmėklas-žaltvyksles įkalinusios kapsulės. Stulbinančiame aukštų knibždyne blizgėjo švarios krautuvėlės bei užkandinės. Milžiniškoje erdvėje iš visur aidėjo pora tūkstančių balsų.

Jo dėmesį patraukė kavinė, anot iškabos, siūlanti dvidešimt dvi kavos rūšis ir septynioliką rūšių arbatos. Žvelgdamas į užeigą, uosdamas sodrų, nuo jos sklindantį aromatą Donalas šyptelėjo.

Savo lagaminą nusinešė prie sieninio staliuko. Nuo šio pakilusi mažutė perregima fėja įniko plazdenti beveik neįžiūrimais sparneliais, kad išsilaikytų ore. Leitenantas bedė pirštu į „Zurinamo šokoladinę“.

— Man vidutinio dydžio… ne, didelį puodelį.

Fėja nusišypsojo ar bent jau pasistengė, jog smulkų, mažne žmogišką veidelį nušviestų vypsnis. Sekundei prasmego stalo paviršiuje, vėl išniro ir nupleveno link baro, kur dirbo žmonės.

Kavą atnešė dailiausia padavėja, kokią tiktai teko regėti, ir Donalas, džiugiai išsišiepęs, pareiškė:

— Atrodo fantastiškai.

Reaguodama į pakilią kliento nuotaiką ji taip pat nušvito.

— Jums patiks.

Aplinkui viešpatavo ramybė.

Grįžusi prie baro, padavėja šyptelėjo kolegai, kuris pjovė pyrago gabaliuką stambaus stoto, vidutinio amžiaus vyriškiui. Pastarasis merginos sąmojį — Donalas nenugirdo žodžių — palydėjo malonia pastaba, čiupo pyragą su arbata ir įsitaisė kampe. Tuomet šakute atsiriekė gabalėlį, pakėlė jį prie lūpų, iš pasitenkinimo užsimerkė.

Kažkodėl Donalui rodės, jog džiugesys, kurį jis spinduliavo priimdamas kavą, pasklido po užeigą ir per kelias sekundes apkrėtė dar tris žmones. Argi nebūtų nuostabu, jeigu gyvenimas visada spindėtų šviesiomis spalvomis?

Kas žino, gal taip ir nutiks?

Kalbant apie ateitį, Donalas buvo užtikrintas tiktai dėl vieno dalyko: visų pirma jos reikia sulaukti.

Pamąstęs apie netolimą praeitį, jis tegalėjo pasakyti, jog Tristopolyje, kai lipo į lėktuvą, gera nuotaika netryško. O atsibudus salone, virš Silvekso miesto, širdyje išsikerojo tikra palaima. Galbūt ją kažkaip įkvėpė skrydis aukštybėse? Ar netgi vietinės atmosferos sudėtis?

Leitenantas prie baro nunešė lėkštutę ir ištuštintą kavos puodelį, tarė ačiū dviem, ten stovinčioms padavėjoms (trečioji užsiėmė savais reikalais tarnybinėje patalpoje). Merginų veidus papuošė nuoširdžios šypsenos, dėl ko akių kraštelius išpynė raukšlelės, ir jos džiugiai palinkėjo geros dienos.

Jokių gašlių kėslų Donalas nepuoselėjo. Abidvi panelės buvo pernelyg jaunos.

Tobulą dabarties momentą mažumėlę gadino melancholiją kurstantis suvokimas, kad šituos nuotykius jam magėtų išgyventi drauge su Lora. Jei tik jiems negrėstų jokie pavojai.

Donalas atlošė galvą, įsmeigė žvilgsnį į stiklinį kupolą ir amžiną tamsą, slegiančią aikštės dangą, Įpratęs prie dausų, nusidažančių įvairiais purpuro atspalviais, jis norėjo pažiūrėti, kaip atrodo čionykštės padangės. Ar beveik juodas fonas turėjo kokių nors topologinių savybių? Ar jos matomos plika akimi?

Jis apsidairė, ieškodamas išėjimo ženklų. Vienas skelbė: „Antžeminis transportas“, ir leitenantas spėjo, jog turimi omenyje autobusai bei taksi. Atskira, traukiniams skirta rodyklė krypo į žemyn vedančius laiptus.

Donalas norėjo patekti į tokią vietą iš kur… o, štai. Nudrožęs link iškabos su užrašu „Apžvalgos salė“, žengė ant judančio tako, kuris iš pradžių slinko horizontaliai, bet netrukus ėmė kilti ir pavirto savotišku eskalatoriumi, nutįstančiu virš dviejų, restoranais bei drabužių parduotuvėmis užpildytų aukštų.

Kai takelis užsibaigė, jis nužingsniavo palei stiklinį barą, nepaisydamas raginimų išgerti ir patraukė išėjimo pusėn. Didžiuma žmonių tenkinosi tuo, kad sėdėjo priešais stiklo sienas, bet Donalas atidarė duris, vedančias į vidaus kiemelį, ir nėrė į šaltą tamsą.

Juodą dangų margino geltoni taškai. Padrikai išsibarstę žvilgėjo blyškiai melsvi šviesuliai.

Tikra naktis.

Nei Tristopolyje, nei kitoje federalinės erdvės dalyje nieko panašaus nepamatytum. Tik čia žmonija galėjo išvysti didingąją visatą, žvaigždžių šviesą, kurį užtrukdavo ištisas epochas, kol įveikdavo tuštumos bedugnę.

Donalui bežiūrint, dausas paeiliui perrėžė trys tamsiai raudoni meteorai.

Jis sustingo, gėrėdamasis neaprėpiamomis platybėmis.

Kai leitenantas grįžo į aikštę, nešinas dviem savo lagaminais, laikrodis jau rodė po dvidešimt penktos valandos. Lauke Donalas prastovėjo ilgiau, nei ketino.

Aleksa telefonu rezervavo viešbučio kambarį, nepasitikėdama departamentui priklausančiu kelionių skyriumi: daug jėgų teko įdėti, kol pavyko išsirūpinti leidimą išvykai, nors už lėktuvo bilietą sumokėjo Lora. Tik Donalas nenutuokė, ar po vidurnakčio „Nova De Liuks“ registruoja svečius.

Spiraliniu eskalatoriumi jis nusileido per septynis aukštus, kol pasiekė „Antžeminio transporto“ lygį. Tarp šeimų, laukiančių giminaičių arba pigių, neoficialiai užsakytų taksi, stovėjo grupelė apniukusių vairuotojų. Kai kurie vilkėjo tamsias uniformas ir laikė plakatus su užrašytomis keleivių pavardėmis.

“E. Alsaisenas; tarybos narys Livkas“ skelbė vienas; skaitant antrą, reikėjo palaužyti liežuvį: „Labrušihijo šeima“; trečiame buvo matyti „D. Riordanas“; ketvirtą užpildęs žmogus rašė su klaidomis arba vartojo kitos kalbos žodžius: „LeksKo ygaliotinis“.

Donalas priėjo prie vyruko, užsimaukšlinusio kepurėlę su snapeliu, lūkuriuojančio „D. Riordano“.

— Kas jus atsiuntė?

Manąs niekas nelaukia.

— O… pone Riordanai. Ar galiu paimti jūsų lagaminus?

Sutelkęs dėmesį į alsavimą, privertęs savo akis itin jautriai reaguoti į judesius, pastebėtus akies krašteliu, Donalas pakartojo:

— Kas jūsų darbdavys?

— Atleiskit, man iš karto derėjo pasakyti…. donas Falvinas Mentrasoris yra Haraldo Hamerseno draugas.

— Aišku. Ką gi, rodykit kelią. — Jį pasitiko vienas iš Haraldo pažįstamų. — Savo daiktus nešiuos pats.

— Taip, sere. Prašom eiti čia.

— Jūs atvykote, kai nusileido lėktuvas? — Donalas dirstelėjo į laikrodį. — Beveik prieš valandą?

— Hmm, taip, sere.

— Nepykit, kad priverčiau laukti. Gal prieš kelionę pageidausite kur nors apsilankyti?

Leitenantas žinojo, kaip vargina budėjimas. Štai kodėl į kiekvieną automobilį arba kambarį reikėjo pasiimti bent po vieną ar net kelis didelius, tuščius butelius: tam atvejui, jei stebėjimo punkte tektų užsibūti.

Padvejojęs vairuotojas atsakė:

— Tuojau grįšiu.

Donalas nusišypsojo, žvilgsniu palydėjo vyruką, traukiantį link tualeto, tuomet nuleido lagaminus ant blizgančių plytelių ir apsidairė.

Aplinkui nestigo krautuvėlių, parduodančių pigius niekučius, įprastus maisto produktus ir netgi medikamentus. Jeigu šioji aikštė nesunkiai pasiekiama iš žemutinių miesto lygių, matyt, vietiniams bei oro uosto personalui ji atstojo prekybos centrą.

Prie Donalo priartėjo apskuręs, ant peties liutnią užsikabinęs jaunuolis.

— Atleiskit, sere… — vaikino gymis buvo baltas kaip dramblio kaulas, akys atrodė įkypos, o tartis liudijo, kad jis kilęs iš pajūrio,

— gal žinote, kaip nusigauti į Dališvilio kalnyną?

Leitenantas prastokai išmanė Ilurio geografiją, bet žinojo, jog toji vieta nuo oro uosto nutolusi per šimtus mylių.

— Deja, ne. Traukinių stotis ana ten. — Jis pamojo į laiptus, vedančius žemyn. — Man regis, jais keliauti pigiausia.

— Taip, autobusų čia nėra.

Jaunuolis, žinoma, kalbėjo apie tarpmiestinius reisus.

— Sėkmės, — palinkėjo jam Donalas.

— Ačiū, sere.

Apšepėlis su liutnia nukulniavo laiptų kryptimi.

— Kas nutiko, sere? — grįžęs paklausė vairuotojas. — Kažkas prie jūsų kibo?

Visi Donalą vadino seru.

— Ne. Tik klausė kelio.

— Aha. Ir pirmiausia kreipėsi į jus.

Leitenantas patraukė pečiais. Jei atrodai ramus bei budrus, žmonės galvoja, kad esi čionykštis. Kad ir kaip ten būtų, šis didmiestis nedaug kuo skyrėsi nuo kitų, nors ir žvilgėjo…

Ar jauti kaulus?

Ne, kažką kitą, visai netoliese.

Jis paspoksojo į traukinių stoties rodyklę.

— Sere? Mums derėtų…

— Kuo jūs vardu? Mane galite vadinti Donalu.

— Aš esu Riksas.

— Ką gi, Riksai, gal vis dėlto paimkite mano mantą. — Nuo žemės kilstelėjęs savo lagaminus, atidavė juos vairuotojui. — Ir nuvežkite į dono Mentrasorio namus.

— Eee…

— Taip, tiktai mano daiktus. Aš atvyksiu vėliau. Koks adresas?

— Dono Mentrasorio valdų? — pasitikslino Riksas, lyg neįstengdamas patikėti, jog kažkas galėtų nežinoti, kur gyveno donas.

— Būtent.

— Jos plyti aukštutiniame šiauriniame Kiltrine. Kelias spiralėmis vingiuoja nuo Palkvilo kalvos, o dono dvaras stovi…

— Koks kelias?

— Palkvilo kalvos. Taip vadinasi vieškelis. Pastatas suręstas privačioje, bevardėje gatvelėje.

Įdomu, kaip į ją pristatomas paštas, — mintyse paspėliojo Donalas; bet kol kas jam tereikėjo sužinoti, kaip ten nukakti.

— Esu tikras, jog taksistas žinos, kur keliauti. \ kokią vietą jis turėtų mane pristatyti? \ Mentrasorio rezidenciją?

— Taip, ją nesunku rasti. Lėtai važiuokite keliu, kol pamatysite fasadą su trimis plieninėmis chimeromis, paprastai išskleidusiomis sparnus. Štai taip. — Riksas plačiai praskėtė rankas. — Arba dvi ir tuščią., hmm… cokolį.

— Donas atnaujina namus?

— Ne, tiesiog… viskas aplinkui juda, suprantat? Tada, kai jūs nematote.

Riksas laikė lagaminus be didelių fizinių pastangų, lygiai taip pat, kaip ir pats leitenantas.

— Sere? Tai yra Donalai… jūs kažko norėjote? Donas gali jus aprūpinti bet kuo.

Donalas pažvairavo į parduotuves.

— Kelių smulkmenų, kurias užmiršau atsivežti. Galbūt šiek tiek apsižvalgysiu, pasigrožėsiu vaizdais.

Ar?..

Paskubėk.

Vairuotojas nukreipė akis į savo laikrodį. Ciferblatas blizgėjo iš vidinės riešo pusės, kaip ir ant Donalo rankos. Akivaizdu, kad jis tarnavęs armijoje.

— Dėl manęs nesijaudinkit. Miegoti gatvėse nežadu.

— Gerai. — Riksas pirštų galiukais palietė kepurės snapelį. — Sėkmės, sere.

Leitenantas palaukė, kol vairuotojas nutols, ir numygo krautuvėlių linkme. Kai jas pasiekė, dirstelėjo į laikrodį tarsi kažką atsiminęs, apsisuko ir žengė įkandin Rikso. Apžiūrėjo asfaltuotą aikštelę, kur lūkuriavo prabangūs automobiliai bei taksi, pamatė, kaip vyrukas sėdasi į juodą žemagrindį limuziną

Sklandžiai pajudėjusi iš vietos mašina nubraukė keliu ir netrukus pranyko po matinio stiklo lubomis.

Ar?..

Taip, taip.

Donalas laiptais nulipo į traukinių stotį. Tristopolyje plėšrūnus iš padugnių pasaulio viliodavo autobusų parkas. Silvekso mieste subtilūs geometriniai požymiai ir švara skatino pasirinkti kitą variantą

Požeminėje stotyje driekėsi septyniolika ilgų, tamsių peronų. Oras tvyrojo žvarbus; aplinka skendėjo keistai sidabriškoje fluorescencinėje šviesoje. Tolimuosiuose trijų prievažų galuose į gatvės lygį vedė pakilimo takai. Vienu iš jų riedėjo taksi, užnugaryje paliekanti platformą, ant kurios teriogsojo bagažo maišai. Palei vagonus gęstančiais langais nulingavo pora geležinkelininkų.

Tokiu paros metu stotyje daug žmonių nesišlaistė. Nusileidęs į artimiausią peroną Donalas išvydo už drūtos kolonos stovintį patrulinį policijos automobilį. Iš užnugario išniro ir pro leitenantą palengva praėjo du uniformuoti pareigūnai. Augesnis vyras įspūdingo pločio pečiais bei raumeningu sprandu sulėtino žingsnį, šnairuodamas į Donalą. Pastarasis apsimetė nepastebėjęs policininko žvilgsnio, iš vidinės kišenės išsikrapštė piniginę, atsegė ją ir pakėlė akis į platformos ženklą — judanti šmėklos ranka kursyviniu purpuriniu šriftu rašė naują galutinės stotelės, į kurią važiuos kitas traukinys, pavadinimą Leitenantas linktelėjo lyg apsidžiaugęs, jog pateko į reikiamą peroną Pareigūnai nužingsniavo savo keliu.

Donalas slapta apžiūrėjo keleivių būrelius ir vienišus individus, kurie stovėjo susikūprinę, rankas įgrūdę į kišenes, arba gūžėsi ant šaltų suoliukų. Besižvalgydamas kone įtikėjo, kad nuojauta jį apgavo.

Į akis krito ant suolelio prisėdusi mergina… ne, veikiau mergaitė. Ar patruliuojantys policininkai domėjosi, ką ji čia veikia? Iš pažiūros ne vyresnė kaip keturiolikos metų, vienui viena ir todėl lengvai pažeidžiama.

Kai pareigūnai pradingo iš akiračio, nuo stulpo atšlijo prakaulus, nesiskutęs individas. Jis nužirgliojo per platformą pernelyg išsprogdintomis akimis paeiliui į visus dėbčiodamas. Donalas į pečius įtraukė galvą ir nežymiai pasilenkė — savo kūno kalba pavaizdavo tariamą, baimingą nerimą.

Tokioje vietoje ir šiuo paros metu daugumą paprastų piliečių išties apimtų baugulys.

Apeidamas leitenantą vyriškis vos girdimai suniurzgė; Donalas virptelėjo ir dar tvirčiau įsisupo į apsiaustą. Po sekundės nepažįstamasis nukulniavo link mergaitės, kiūtančios ant suoliuko.

Taip ir galvojau.

Šiurpus tipas prie jos prisiartino spinduliuodamas perdėtą pasitikėjimą savimi, išsišiepė bei pasiteiravo:

— Labas, galiu prisėsti?

Mergina veik nepastebimai sudrebėjo ir gūžtelėjo. Pakėlė į jį akis, bet po sekundės nusigręžė.

— Nesibaimink manęs, — pridūrė vyriškis. — Aš esu pamokslininkas. Nėra ko nerimauti.

Pamokslininkas. Galbūt Donalas suklydo.

Ar jauti kaulus?

Na, jeigu jau užsiminei…

Nukoręs galvą leitenantas pasislinko arčiau suolelio. Atėjūno laikysena bylojo, jog dešiniojoje viršutinio apdaro kišenėje slypėjo geležinis strypas arba lazda. Pistoletą buvo užsikišęs ties kairiuoju klubu, ko gero, buože į viršų; nors stotyje vyravo žvarbus oras, ilgo apsiausto nesisagstė.

O gaila. Kvailas arba per daug pasipūtęs žmogus veikiausiai jį užsisegtų, dėl ko sunkiau pasiektų ginklą.

Dar keli žingsniai į priekį.

— Man rodos, tau reikia draugo. — Vyriškio tonas tryško užuojauta. — Ir karšto maisto. Žinau vieną namą kur… — staiga pastebėjo Donalą — Ei, tu. — Jis grėsmingai prašiepė dantis, prabilo žemesniu, šaltesniu balsu, kuris patvirtino leitenanto įtarimus. — Atsitrauk. Tučtuojau.

— Ką? — Donalas sumirksėjo.

Kildamas nuo suolo, atsitiesdamas, kišdamas pirštus į užantį, žmogus iškošė:

— Tu. Nuokruša. Nori… Šito?

Iki vieno žodžio sutrumpėję sakiniai liudijo, kad jis ruošėsi pulti, vadinasi, ilgiau delsti nevalia.

Dabar.

Kai įsitempė ginklą traukianti nepažįstamojo ranka, Donalo sąmonėje kažkas spragtelėjo. Jis užgriuvo auką žaibiškai kaip roplys, kairiąja plaštaka vožė vyrui į fizionomiją nedelsdamas įsistvėrė į delną spaudžiantį pistoletą dešiniuoju kumščiu iš visų jėgų trenkė į kaklo šoną Žmogus susmuko atsijungęs.

Iki grindų Donalas jį palydėjo kelių smūgiais, po kurių pasigirdo šleikštus trekšėjimas.

Paskui iš gniaužtų išlupo pistoletą — paprastai šaudyklės atimamos tada, kai savininkai nebepajėgia jomis naudotis.

Galų gale apieškojo kišenes, vienoje sužvejojo plieninę, sustumiamą lazdą — kas žino, galbūt ji praves ateityje, — iš kitos ištraukė saują palaidų šovinių. Kaip neprofesionalu.

Antra vertus, vyrukas užsiimdavo tuo, kad susidraugaudavo su jaunomis merginomis ir jas įstumdavo į nuostabųjį kekšių pasaulį. Vėliau nuo savo vergių, vis giliau grimztančių į prostitucijos liūną atimdavo didesnę dalį uždarbio.

Šįkart tau neišdegė.

Donalas aptiko piniginę ir išjos išgriebė visas kupiūras bei aštuonšones Ilurio monetas. Pinigus įbruko mergaitei.

— Imk, — tarė. — Manau, mūsų bičiulis norėjo, kad juos gautum.

— Atleiskit… pone.

— Už ką? Jis norėjo tave paversti auka, bet tu esi asmenybė ir už save… pakovosi… taip?

Ant žemės gulintis vyriškis sudejavo.

— Teisingai? — tęsė Donalas. — Tu nusipirksi maisto bei kai kam skambtelėsi. Ar šiame mieste gyvena Mirties seserys?

Mintyse jis išvydo seserį Merę Aną Stiks, kuri taip skyrėsi nuo kitų šaltų, rūsčiaveidžių vienuolių. Vis dėlto Mirties ordino nariai rūpinosi pabėgėliais vaikais ir šiems smegenų neplaudavo, nes tai prieštaravo jų religijai.

— Turbūt…

— Na, ir puiku. Užteks čia sėdėti. Keliauk į parduotuves, nusipirk ko nors užkąsti. Tuomet paskambink joms.

— Taip, sere. — Mergaitė atsistojo. — Gerai.

Ji pajudėjo laiptų pusėn, trumpam sustingo ir atsigrįžo į drybsantį žmogų.

— Kąjūs…

— Tiesiog eik.

Nulenkusi galvą mergina ėmė lipti aukštyn, į dengtą aikštę, kur bent artimiausiu metu jai negrės jokie pavojai. Donalas nujautė, kad jo raginimų mergaitė paklausys. Rimtesnės pagalbos jis pasiūlyti negalėjo.

Sąmonę praradusio vyro ranka krustelėjo.

Leitenantas jį pasodino — išskėstos kojos tebetysojo ant šaltų platformos grindų, — vogčiomis nužvelgė peroną Niekas įjuos nesidairė, visi keleiviai pasistengė atsiriboti nuo incidento.

Sprande spausdamas tam tikrus taškus, Donalas privertė sutenerį pusiau atsipeikėti, grįžti į skausmingą realybę.

— Jei būčiau palikęs tave be sąmonės, — sukužėjo vyriškiui į ausį, kai virptelėjo jo vokai, — tu būtum nusibaigęs. Manai, kam nors rūpėtų tokia padugnė?

— Eee…

— Jeigu čia grįši, pažadu, kad mirsi.

Žmogus suaimanavo, nugurkė seiles ir prasižiojęs švokštelėjo. Donalas stipriau sumygo sprandą.

— Jeigu vėl išnaudosi merginas, pažadu, kad mirsi.

Nūnai iš gerklės teištrūko krenkštimas. Leitenanas truputį atleido gniaužtus.

— Jas kontroliavai iš savo namų? Merginas?

— Taip…

— Koks adresas?

— Graitliviko aveniu.

— Numeris?

— Kas?..

— Koks namo numeris?

— Septy… niolika.

— Tik pabandyk ten sugrįžti, ir tu mirsi. Supratai?

Nors ir varstoma skausmo, jo auka palinksėjo.

— Kelkis. — Donalas padėjo žmogui atsistoti. — Ir nešdinkis.

— Kur?..

— Toliau nuo šitos vietos. Toliau nuo savo gyvenimo.

— Taip…

Užuot pasukęs laiptų kryptimi, vyriškis ilgu apsiaustu nuklupčiojo prie metalinių, geltonai nudažytų durų, vargais negalais jas atidarė ir kone nuvirto per tarpdurį. Metalinėmis pakopomis dusliai nuaidėjo žingsniai. Donalas patraukė jam įkandin.

Atsarginis išėjimas vedė į purviną tunelį, kuriame, palei šaltas bei drėgnas sienas, kėpsojo dvokiančių šiukšlių krūvos. Kaip leitenantas ir spėjo, trūnėsių netrūko netgi Silvekso miesto šerdyje.

Jam bežiūrint, sužeistas, svirduliuojantis individas pradingo iš akių. Rodos, tamsoje sušmėžavo dar vienas šešėlis, galbūt kitas grobuonis, panūdęs užpulti atmatą iš savo padermės, užuodęs jos žaizdas ir silpnumą. Donalas nudūrė žvilgsnį į delne gniaužiamą pistoletą, vėl įsispitrėjo į tunelį, trūktelėjo pečiais.

Ir užtrenkė sunkias duris.

Į peroną grįžo tuo momentu, kai per sidabriškus bėgius nuaidėjo džiugus dundėjimas. Į stotį atvažiavo traukinys. Iš vagonų ėmė lipti keleiviai, kai kurie nešini lagaminais, pasirengę išskristi reisiniais lėktuvais.

Leitenantas kopė laiptais įsiliejęs į būrį atvykėlių, šurmuliuojančių ir plepančių apie būsimas atostogas, gyvybingų netgi tokiu vėlyvu paros metu, žvelgiančių į Donalą kaip į atsitiktinį naktibaldą. Neilgai trukus visi išniro į didžiąją aikštę.

Jis vėl atsidūrė tarp ryškiaspalvių fasadų, tarytum žadančių, jog civilizuotame pasaulyje dvikojės žiurkės neišgyvens. Ir žmonės naiviai tuo tikėjo.