Kaulų daina

25

Lėktuvas grįžo į horizontalią padėtį. Korpusą dar keletą sykių krestelėjo, ir keleivių salone vėl nuaidėjo klyksmas, perskrodęs panikos šurmulį. Donalas prisitraukė prie kito narvo ir įkišo ranką pro grotas.

— O…

Riešą sukando dantys. Aštrūs. Odą nusvilino rūgštis. Leitenantas prisivertė nejudėti: smailios, riestos iltys galėjo be vargo sudraskyti sausgysles.

Ar jauti?..

Ša. Leisk man dirbti.

Donalas turėjo pasitelkti visas per hipnozės seansus užgrūdintos valios jėgas, kad nuslopintų instinktyvią reakciją ir išliktų nekrutėdamas, kol atlėgs spaudimas. Kai galiausiai nuropojo pirmyn, kūną tebevarstė deginimo pojūtis. Liko dar keturi narvai.

Įvykiai triume kėlė rimtesnį pavojų nei lauke siautėjanti, kerais pakurstyta audra. Neaišku kaip, bet incidentą iš dalies nulėmė tai, kad lėktuvu skrido Donalas.

Ar girdi muziką?

Ji skamba dėl manąs.

Vienas iš gyvūnų buvo bekūnis, panašus į šmėklą tačiau neturintis nieko bendra su žmogumi. Jo dėžės grotas atstojo nekro-magnetinio, padarą sulaikančio lauko laidininkai.

Kai leitenantas kyštelėjo ranką vidun, liepsnų laižomą odą persmelkė ledinis dūris — keistoji forma akimirką su juo susiliejo. Aplinkui viskas ėmė suktis neįmanomais kampais ir kryptimis. Pasaulis prieš akis virto kubistiniu paveikslu — tokiu įmantriu, kad eilinis pilietis nė už ką nebūtų ištvėręs jo vaizdo.

Omai atplūdo siaubinga migrena, skaldanti galvą nelyginant kirvis. Krisdamas ant nugaros Donalas suriko… ir staiga suvokė, kad jaučiasi kuo puikiausiai.

— Kokia čia velniava?

Ragana sudrebėjo. Leitenantas mintyse neišgirdo jokių žodžių, bet esmę suprato: ilgai ji neišsilaikys. Donalas privalėjo pasirūpinti, kad įsivyrautų ramybė, kuo skubiau užmegzti savotišką ryšį su likusiais gyvūnais, antraip orlaivis taps nevaldomas ir suduš.

Aš dėl visko kaltas. Jiems reikia suvokti, jog nekeliu grėsmės.

Dar trys narvai. Donalas abiem rankomis įsikibo į kitą tvirtai įsirėmė į grindis, nes orlaivis vėl pasviro, ir įgrūdo veidą tarp grotų.

Kaip kvailai rizikuoji…

Šįkart žvėrį turėjo įžiūrėti aiškiai, bet purpuriniai žvynai taip sparčiai sūkuriavo, kad išskydo prieš akis. Padaras paleido kažkokios rūgšties spjūvį tiesiai į jo fizionomiją Donalas krūptelėjo, atplėšė pirštus nuo grotų strypų ir nusirideno per kietą metalinį paviršių.

Atsitrenkė į gretimą dėžę.

Ne… Dvilinka susirietusi ragana, rodės, tuojau apalps. Jis nepuola.

— O man atleidžia, — tarė leitenantas. — Suprantu.

Ne…

Akimirką Donalas galvojo, kad ragana prieštarauja. Staiga lėktuvo korpusą nukratė virpesiai, moteris parkrito, ir leitenantas sumojo, jog viskas baigta: dėl jo kaltės orlaivis tėkšis į žemę, keleiviai praras gyvybes.

Sudžeržgė deformuojamas fiuzeliažo metalas. Donalas kumščiu tvojo į artimiausią narvą, pajuto, kaip per odą kažkas nuslydo, prasiskverbė į ranką, gyvsidabrio pavidalu įsismelkė į kaulą, sukeldamas skausmą.

Iš jo gerklės ištrūko riksmas, o triumą perliejo smūginė banga, kuri policininką nutrenkė į pertvarą.

Ragana tysojo ant grindų, lyg ir be sąmonės. Sužeistas vyras drebėdamas rietėsi į kamuoliuką.

Liko vienas narvas.

Lėktuvą purtė priešmirtinės konvulsijos, tačiau jį dar buvo galima išgelbėti. Donalas šoko link paskutinės grotuotos dėžės, bet tuo momentu triumas apvirto aukštyn kojomis, ir visos pastangos…

NE!

…nuėjo niekais*

Atsipeikėjęs Donalas pastebėjo, kad sužeistuoju rūpinasi keletas žmonių. Vienas iš palydovų ir prabangiai apsirengęs keleivis galūnę uždengė nenumatytiems atvejams skirtais įtvarais, kuriuos aprišo lininėmis servetėlėmis. Raganos — nė ženklo.

Kažkas priėjo padėjo buteliuką vandens. Donalas atsuko dangtelį ir ėmė gerti. \ bumą susivertęs paskutinį lašą, dirstelėjo į etiketę: kalnų šaltinių vanduo iš Goladolo, esančio šiauriniame Iluryje.

Orlaivis skrido pradiniu kursu.

— Tfui. — Donalas vargais negalais atsisėdo. — Viršuje yra vaistų spintelė. Mačiau ją anksčiau.

— Taip, mes žinome. — Palydovas į jį nukreipė akis. — Bėda ta, kad salone guli tuzinas sužeistųjų. Vienas patyrė širdies priepuolį.

— Bet išgyvens, — sumurmėjo brangius drabužius dėvintis vyriškis, kuris tebetvirtino įtvarą.

— Kai nusileisime, mūsų lauks greitoji pagalba, — pridūrė stiuardas.

— Su sąlyga, kad lėktuvo neužgrius kitos audros. Gal vertėtų apsisukti?

Palydovas atsiliepė po trumpos pauzės:

— Hmm… niekam to nepasakokite, bet užnugaryje oro sąlygos gerokai prastesnės nei priešakyje. Meteorologų biuras to neprognozavo.

Medikas prunkštelėjo.

— Kaip sakau, niekada nepasitikėk pranašais.

— Kas nutiko… — Donalas pamojo į grindis… — tai… poniai?

— Raganai? Nieko. Ji jaučiasi normaliai. Kodėl klausiate?

— Šiaip sau. — Paskutinį sykį, kai leitenantas ją matė, moteris drybsojo susmukusi; vis dėlto raganos ir įprastos normos buvo du nesuderinami dalykai. — O kaipgi gyvūnai?

Narvuose viešpatavo tyla.

— Nurimo. Nė neįsivaizduoju, kas juos išgąsdino. Na… turbūt audra, ar ne? Tik nenutuokiu, kaip žvėrys žinojo, kad gresia nemalonumai.

— Aš taip pat nenumanau.

Vis dėlto leitenantą kankino negera nuojauta, jog ragana sakė tiesą, ir jis tapo šiuos įvykius nulėmusią priežastimi. Nūnai prisiminė, kaip stovėjo užpakalinėje teatro dalyje, kai priekinės apkerėtų, į parazombišką transą nugrimzdusių žiūrovų eilės sutartinai pakilo, nusiūbavo primadonos pusėn… ir link paties Donalo.

Ar girdi kaulus?

Ne.

— Kur ji dabar? Ragana?

— Rūpinasi vienu keleiviu… — mediko balse pasigirdo kartėlis, — kuriam niekuo negalėjau pagelbėti. Iš manęs daugiau naudos čia, apačioje.

Ar jauti muziką?

Tai ne mano kaltė.

Žmogus sulaužyta koja iš skausmo aiktelėjo ir vėl prarado sąmonę.

Nusišypsojęs Donalas pažiūrėjo į narvus.

— Kas jus pralinksmino?

— Niekas. Atleiskit. Man sutrenkė galvą. Atsigavęs keistai reaguoju į aplinką.

Jaučiuosi nuostabiai.

Atsakymas neišsklaidė mediko nerimo.

— Tiesiog pasėdėkite, ir po minutėlės aš jus apžiūrėsiu…

— Ne, ne. Smegenų man nesukrėtė. Matot? — Donalas pakėlė dešiniąją ranką, nykščiu nulenkė mažylį. — Trys pirštai, teisingai? Keisčiausia… kaip puikiai jaučiuosi.

Tikrai puikiai.

— Jūs apimtas euforijos, — pastebėjo medikas. — Galbūt dėl deguonies lygio triume… tiek to. Jei pajėgiate judėti, verčiau lipkite į saloną. Pažiūrėkite, ar galėsite kam nors padėti. Iš pažiūros atrodo, kad sugebėtumėte.

— Gerai. — Donalas ėmė kopti laipteliais, krizendamas panosėje.

— Gerai.

Taip, reakcija išties labai neįprasta.

Kai leitenantas užsiropštė iki angos, liauna ranka sugniaužė jo riešą tarsi geležinėmis žnyplėmis ir timptelėjo aukštyn. Paaiškėjo, kad į saloną Donalą ištraukė senoji, juoda suknele ir purpurine mantija pasipuošusi ragana. Riešas nesiliovė pulsavęs netgi tada, kai ji atleido pirštus.

— Eee… ačiū.

Niekas jo nemokė, kaip reikėtų kreiptis į tokias esybes. Priešingai nuo vienuolių: plieninė, per kojąčiaukšinti liniuotė įkalė į galvą, kad jas reikėtų pagarbiai vadinti seserimis (arba motinėle, jei bendrauji su vyresniąja, beširde kale, kuri vadovavo našlaičių prieglaudai.) Bet raganos — visai kas kita. Nuojauta tvirtino, esą etiketo stoka jos nejaudino.

— Tave palytėjo juodas kraujas, — prabilo moteris. — Šį vakarą audros laukas taip išplito, kad iš toli užfiksavo tavąjį rezonansą. Galbūt paieškas kontroliavo kažkieno protas?

— Silvekso mieste veikiausiai turiu priešų, nors niekada ten nesilankiau. — Donalas pagūžčiojo. — Toks jau mano darbas.

— Nieko gero, jaunuoli.

— Taip, mem.

Raganai nusišypsojus, seną jos odą suraižė raukšlelės.

— Bet nuo pavojų nespruksi? Šaunuolis, Donalai Riordanai.

— Iš kur mane pažįstat?

Moteris kryptelėjo smakru link virtuvės pertvaros, kurios permatomoje stiklinėje nišoje bolavo smulkiai prirašytas popieriaus lapas.

— Jį vadina keleivių sąrašu.

— O…

— Akylai stebėk pasaulį, jei nori, kad tave lydėtų sėkmė.

Donalas truputį nuleido galvą tarsi nusilenkdamas.

— Štai. — Ragana įkišo pirštus į savo užantį, kažką timptelėjo ir ištraukė sidabrinį, juodą amuletą kurį Donalui teko regėti anksčiau.

— Čia tau.

— Aš negal…

— Imk. Tučtuojau.

— Hmm… — amuletas atsidūrė jo delne. — Tanatas rautų. Kaip jūs tai padarėte?

— Aš nieko nedariau. Nejau nori pasakyti, kad kontroliuoju tavo rankas?

— Na, vargu ar įmanoma…

— Nedelsdamas pasikabink jį po kaklu.

— …man nurodyti… — Donalas ties savo sprandu sumazgė virvelę, ir amuletas nuslydo ant krūtinkaulio, — …elgtis taip, kaip nenorėčiau…

— Būtent. — Ragana vėl nusišypsojo, ir šįsyk leitenantas pajuto šilumą, kurią spinduliavo jos dvasia — jauna, sklidina energijos, nors ir tūnanti sename fiziniame pavidale. — Nejau nesidžiaugi, kad užsimanei pasielgti teisingai?

— O, taip…

— Atleisk. — Ji palietė Donalo ranką. — Mano pagalbos reikia dar keliems žmonėms.

— Taip, aš tik…

— Grįžk į savo vietą.

Jis leido raganai praeiti į virtuvę, pats nužingsniavo atgal į pirmos klasės zoną Keleiviai tyliai parpė, nors ne taip seniai salone vyravo panika.

Leitenantas atsisėdo, leido akių vokams nusvirti mėgaudamasis oranžiniu žvilgesiu, kurį įžiūrėjo netgi užsimerkęs. Ragana kažkaip įkvėpė pasitenkinimą Jis jautė pamažu grimztąs į šilumą

Ar…

Donalas užmigo išsišiepęs.

Audros šerdyje plaikstėsi gigantiška sidabrinio ir purpurinio švytėjimo marška — centrinė pašvaistė, priklausanti uraganui, kuris jau šimtmečius (ar net tūkstantmečius) siautėjo virš Ilurio pasienio. Lėktuvą bet kada galėjo perverti sidabriškas žaibas.

Taip ir atsitiko. Jis smogė į korpusą.

Lakūnų kabinoje tvykstelėjusi balta šviesa nuribėjo tarpueiliais bei išgaubtomis sienomis ir pranyko. Tačiau niekas nepersigando. Orlaivio sistemos funkcionavo kaip įprastai.

Šiuo momentu pulti į paniką buvo pajėgi nebent ragana, bet ji turėjo ką veikti ir dėl smulkmenų nekvaršino galvos — sukaupusi jėgas stengėsi, kad neišsisklaidytų raminantys, keleivius įsupę apžavai, ypač daug dėmesio skyrė Donalui Riordanui, kuris sapnuodamas kažką malonaus nusišypsojo ir sumurmėjo vieną žodį: Lora.

Išgirdusi vardą — arba kažkaip pajutusi, — ragana irgi šyptelėjo. Ji taip pat kadaise turėjo mylimąjį, už savo svajonių mago buvo ištekėjusi trisdešimt penkerius metus, kol jis žuvo per akistatą su būriu parazombių, kuriuos kontroliavo nežinomos galios. Nelemtas incidentas įvyko „saugiame“ ligoninės priestate.

Atsisakę policijos pareigūnus įleisti į izoliatorių, medikai patys mėgino suvaldyti apkerėtus parazombius, jos vyras Valktonas išbandė grupinį egzorcizmą, neketindamas laukti pagalbos. Kerų koncentracija augo sulig kiekviena minute: pacientų sąmones užvaldęs individas fiziškai keliavo į ligoninę, ir jam artėjant poveikis nenumaldomai stiprėjo (pagal elementarų geometrinį atvirkštinių kvadratų dėsnį).

Blėstančiame, sutuoktinio lavoną apsupusiame spinduliavime ragana užtiko Juodojo Rato rezonansą. Anuomet nežinojo, kaip vadinosi sąmokslininkų klanas, tačiau jų pėdsakus įžvelgė Donale Riordane.

Tu jau suvoki, ar ne?

Informaciją išgavo iš leitenanto pasąmonės per dvidešimt minučių užtrukusią apklausą, kurią ji surengė virtuvėje, kai Donalas kilo iš triumo. Nors jam pasirodė, jog pokalbis tęsėsi vos kelias sekundes.

Pradedi suvokti, ką jie tau padarė, tiesa, Donalai Riordanai?

Jis atsibudo, lėktuvui po truputį leidžiantis. Nuo lango (gal šį reikėtų vadinti iliuminatoriumi?) atitraukė baltas užuolaidėles ir kaipmat pastebėjo du dalykus: beveik juodą dangų ir tobulų lygumų, plytinčių už Silvekso miesto, atspindžius.

Donalas pramiegojo tą momentą, kai apačioje nusidriekė Stiklinės Plynės, per šimtą kvadratinių mylių išplitę stiklo lakštai. Jų sluoksnius, atskirtus penkiasdešimties arba šimto pėdų tarpais, prilaikė atraminiai stulpai — visa struktūra panėšėjo į trimatę šachmatų lentą, už kurios žaisdavo dievai. Atskira marmurinė kolona užėmė tiek pat ploto kiek eilinis didmiestis.

Apie Plynių, atsiradusių prieš amžinybę, kilmę sklandė aibė legendų. Kiekviena tikėjo tūkstančiai ar net šimtai tūkstančių žmonių, nors didžiuma jų prieštaravo vienos kitoms. Tiesos niekas nežinojo; daug kas tvirtino ją atskleidęs.

Kol leitenantas pūtė į akį, lėktuvas išniro iš siautulingų vėtrų zonos ir nuskriejo virš Ilurio teritorijos. Keisčiausia, kad mintyse Donalas aiškiai regėjo ilgaamžę, pasienį sergėjančią audrą.

Variklių gausmas pakito. Smaragdinis jų žvilgesys nusidažė sodresne žaluma, vos tik orlaivis pakrypo į kairę ir ilgu, per mylias nutįsusiu viražu ėmė leistis į aerodromą.

Silvekso miestas spindėjo purpuriniu ir žalsvu atspalviais, auksu bei kobalto žydryne. Violetinės šviesos fone stiebėsi stikliniai špiliai, kuriuose tarytum ūkai pleveno geltoni raštai.

Kita šalis.

Miestui augant, akiratyje ryškėjo vis daugiau įstabių smulkmenų, ir Donalo veidą nutvieskė plati šypsena. Galop lėktuvas nusileido. Kai ratai palietė grublėto, matinio stiklo taką leitenanto galva šastelėjo į priekį. įsijungus stabdymo sistemoms, orlaivio greitis pamažėl sulėtėjo.

Beliko dar keli didingi manevrai, po kurių Donalas galės išnirti laukan, į Silvekso miestą

Lėktuvas sustojo ir apmirė lygiagrečiai terminalo pastatui, vienam iš septynių, stiklinėje lygumoje išsidėsčiusių žvaigždės forma. Nuo sienos atsiskyrė ir fiuzeliažo kryptimi pajudėjo ovalo pavidalo lankas, įkandin savęs ištempdamas tunelį, kurį sudarė vienos kitas užklojusios metalo plokštės.

— Mes norėtume padėkoti, kad pasirinkote „Ilurio“ oro kompanijos reisą, ir nekantraujame…

Kol pirmasis kapitono padėjėjas kalbėjo per garsiakalbį, pritariamai šurmuliavo netgi labiausiai nusikamavę pirmosios klasės keleiviai. Viena kūninga ponia, įsisupanti į kailinę šerpę, kreipėsi į savo vyrą:

— Nuostabus skrydis, brangusis. Panašiai pakeliauti galėtume artimiausiu metu.

— …vėl su jumis susitikti. Dar kartą ačiū.

— Būtinai.

Išgirdusios šiuos žodžius, palydovės nė nemirktelėjo. Jokios reakcijos neparodė ir moteris sutvarstyta ranka. Kaip ji sau paaiškins, kur susižeidė? įsipjovė į įskilusios taurės kraštelį?

Federalo lūžusia koja niekur nebuvo matyti. Raganos gardelį vėl uždengė juodos užuolaidos, bet Donalas neabejojo, kad ji ten sėdėjo.

Visi laimingi.

Jis luktelėjo, kol iš salono išeis žmonės, apsimetė krapštąs mantą iš po sėdynės, nors teturėjo apsiaustą ir „Žmogaus: eretiko“ egzempliorių plonais, nutriušusiais viršeliais, kitą tomą kurį ketino perskaityti.

Juodosios užuolaidos nė nekrustelėjo.

Donalas dar palūkėjo. Galiausiai iš visų keleivių liko paskutinis.

— Maloniai paskraidėme, — tarė moteriškų manierų palydovui. —Jei neskaitytume įdomių smulkmenų.

— Aš puikiai suprantu, sere, ką jūs turite galvoje.

Žengęs prie užuolaidų leitenantas pasvarstė, ar jas derėtų atitraukti. Jeigu ragana skendėjo kažkokiame transe, trukdžiai gali jai kelti pavojų.

Priėjo krūtinkaulio glaudėsi kietas ir šaltas, po marškiniais užkištas amuletas.

Ar?..

Ša.

Į lėktuvą įlipo trys vyrai juodomis mantijomis. Aukščiausiojo akys, nukreiptos į Donalą, regis, išsiplėtė.

— Kas jūs?

— Aš esu Donalas Riordanas.

Kitas magas pirštu dūrė į leitenanto krūtinę, tiesiai į amuletą, slypintį po marškiniais ir kaklaraiščiu.

— Jis buvo perleistas, o ne pavogtas.

— Teisybė, — patvirtino trečias magas.

— Jūs palaimintas, — vėl prabilo trijulės vadas. — Priimkit ne tik jos, bet ir mūsų palaiminimus.

— Hmm… ačiū, — padėkojo Donalas. — Žinant, kad… — dirstelėjęs į užuolaidas, tarė: — Verčiau paliksiu jus vienus.

Magai stovėjo suakmenėję, kol jis pasišalino iš orlaivio.

Palubėje, ant supintų, bronzinių, briaunotais stikliniais lašais lyg brangakmeniais inkrustuotų grandinių kybojo penkiašonis, puošnus, iš tokio pat metalo išlietas laikrodis, kuriam energiją tiekė vandens šmėklos. Grindis dengė tamsiai žalio, blizgančio, juodomis spiralėmis išraizgyto mineralo plytelės.

Ir čia tik bagažo laukiamasis.

Donalo bendrakeleiviai lūkuriavo, kol stikliniu lataku, įmontuotu į viršutinę sienos dalį, nusileis jų manta. Vos tik leitenantas priartėjo prie lovio, žemyn nučiuožėjo lagaminai. Kai kurie žmonės dėbtelėjo į atvykėlį, tarytum šis būtų iš anksto pasirūpinęs be eilės atgauti daiktus.

Aišku, Donalui viso labo pasisekė, tačiau jis nusišypsojo, lyg patvirtindamas įtarimus, čiupo savo turtą ir apsidairė. Jokių ženklų nepamatė, bet iš to, kaip aplinkiniai stovėjo, intuityviai pasirinko tinkamą arkinį išėjimą.

Pasitraukus iš salės, kelią link muitinės nurodė šmėkla-žaltvykslė.

Leitenantas nupėdino koridoriumi, gan įprasto gotikinio-deko stiliaus, tik gausiau išpuoštu aukso bei stiklo dirbiniais. Oras kvepėjo beveik antiseptine švara. Prie vartų, vedančių į dengtą aikštę, dokumentus tikrino muitininkai, netoli pastarųjų eilėse rikiavosi žmonės, dirgliai laukiantys, kol juos pakvies.

Baltas pirštinaites užsitempęs pareigūnas pamojo Donalui ir, šiam keliant pasą, gestu paragino praeiti.

— Sveiki atvykę į Ilurį, leitenante.

— O… ačiū.

Viskas klostėsi taip lengvai.

Kontoroje, įrengtoje greta vartų, nežymiai mostelėjo vos įžiūrimas, juoda arba tamsiai purpurine mantija apsigaubęs pavidalas. Po palaiminimo Donalą užliejo neapsakomai geras jausmas, nors jis neįstengė įžiūrėti, kas ištarė burtažodžius — magas ar ragana.

Ar?..

Netrukus. Jau greitai.

Pro ertmę išėjęs į milžinišką, dengtą aikštę, leitenantas susirado valiutos keityklą nes Tristopolyje neturėjo laiko įsigyti iluriškų pinigų. Jis krūptelėjo pamatęs, kokią plonytę šūsnelę gavo už savo florinus.

Šalimais raudonavo telefonų automatų būdelės. Donalas sustojo greta artimiausio, į plyšį įmetė dvi keturiolikašones monetas ir surinko numerį. Kurį laiką ragelyje ūžė bei šnypštė, galų gale į skambutį atsiliepė komutatoriaus šmėkla, ir jis pranešė, su kuo norėtų kalbėtis.

Dar po penkių sekundžių išgirdo Loros balsą:

— Spėk, ką pasakysiu, mano meile? Tu vėl lankysies operos teatre…