KRYŽIUS SU SAFYRAIS


Tarp sidabrinės ryto dangaus juostos ir žalios žėrinčios jūros juostos garlaivis įplaukė į Harvičą ir it muses išleido minią žmonių. Vyras, kurį tarp jų paseksime, jokiu būdu nebuvo krintąs j akį ir nenorėjo toks būti. Jis buvo visai nepastebimas, tik šventiniai drabužiai šiek tiek neatitiko oficialaus jo veido rimtumo. Jis dėvėjo lengvą pilką švarką, baltą liemenę, sidabro spalvos šiaudinę skrybėlę su mėlynai pilku kaspinu. Jo liesas veidas — priešingai —buvo tamsus, su trumpa juoda barzdele, kuri atrodė ispaniška ir prašėsi Elizabetos laikų žabo. Jis su dykinėtojo rimtumu rūkė cigaretę. Niekas jo išvaizdoje nebylojo, kad pilkajame švarke paslėptas užtaisytas pistoletas, baltojoje liemenėje — policininko pažymėjimas, o po šiaudine skrybėle— viena^ iš protingiausių Europos galvų. Mat tai buvo pats Valantenas, Paryžiaus policijos viršininkas ir didžiausias pasaulio detektyvas. Ir jis atvyko iš Briuselio į Londoną suimti di-didžiausio amžiaus nusikaltėlio.

Flambo buvo Anglijoje. Trijų šalių policija pagaliau aptiko didįjį nusikaltėlį — sekė jo pėdomis iš Gento į Briuselį, iš Briuselio į Huk van Holandą t; spėta, kad jis važiuos į Londoną — pasinaudos katalikų dvasininkų kongreso neįprastumu ir maišatimi. Tikriausiai jis vyks kaip koks antraeilis raštininkas ar vyskupo sekretorius, bet, žinoma, Valantenas negalėjo būti tuo tikras. Niekas negalėjo būti tikras dėl Flambo.

Daug metų prabėgo nuo to laiko, kai šis nusikaltimų milžinas liovėsi kelti pasaulyje sumaištį. Ir kai jis liovėsi, žemėje stojo didelė ramybė. Bet savo geriausiomis . dienomis (žinoma, noriu pasakyti, blogiausiomis) Flambo buvo didinga figūra ir garsi tarptautiniu ■ mastu ne mažiau už kaizerį. Beveik kiekvieną rytą laikraščiai pranešdavo, kad jis išvengė atpildo už kokį nors ekstravagantišką nusikaltimą, įvykdydamas kitą. Jis buvo labai aukšto ūgio, bebaimis gaskonas. Sklido keisčiausios istorijos apie jį, jo atletinius pokštus: kaip apvertė juge d’instruction 1 ir pastatė jį ant galvos, norėdamas „perplauti smegenis"; kaip bėgo Rue de Rivoli, pasikišęs po pažastimi du policininkus. Flambo' garbei reikia pasakyti, kad jo fantastiška fizinė jėga paprastai buvo naudojama bekraujėse, nors ir ne itin garbingose scenose. Jo tikrieji nusikaltimai daugiausia buvo išradingi ir stambaus masto apiplėšimai. Bet kiekviena jo vagystė buvo beveik nauja ■ nuodėmė, verta, kad apie ją būtų pasakojama. Tai jis Londone įkūrė didžiąją „Tirolio pieno kampaniją", kuri neturėjo nei pieninių, nei karvių, nei bidonų, nei-pieno, bet užtat subūrė apie tūkstantį klientų. Jis aptarnaudavo juos, atlikdamas paprastą operaciją: perkeldamas mažus pieno bidonėlius nuo žmonių namų durų prie savo klientų durų.

Daugelis jo triukų buvo labai paprasti. Sakoma, kad kartą jis nakties glūdumoje perpiešė visus namų numerius gatvėje tik dėl to, kad vieną keliautoją įviliotų į spąstus. Yra tikrai žinoma, kad jis išrado portatyvinę pašto dėžutę, kurią pakabindavo kur tyliame priemiestyje, tikėdamasis, kad kas nors ten užklys ir įmes pašto perlaidą. Galiausiai jis buvo žinomas kaip stulbinantis akrobatas; nors ir aukšto ūgio, jis šokinėdavo kaip žiogas ir laipiodavo medžių viršūnėmis kaip beždžionė. Stai dėl ko didysis Valantenas, išvykdamas ieškoti Flambo, puikiai suprato, kad nuotykiai nesibaigs, kai suras jį. Bet kaip bent surasti Flambo? Apie tai didysis Valantenas dabar ir mąstė.

Kad ir kaip sumaniai maskuotųsi, vieno savo bruožo Flambo negalėjo paslėpti, būtent — didžiulio ūgio. Jei skvarbus Valan-teno žvilgsnis būtų užkliuvęs už aukštos daržovių pardavėjos, aukšto grenadieriaus ar netgi pakankamai aukšto ūgio hercogienės, jis būtų galėjęs nedelsdamas juos areštuoti. Bet visame traukinyje nebuvo nė vieno, bent kiek panašaus į užsimaskavusį Flambo,— juk žirafos neperrengsi kate. Žmones garlaivyje jis jau buvo pakankamai gerai apžiūrėjęs. Traukinyje nuo Harvičo su juo važiavo šeši. Vienas neaukšto ūgio geležinkelio pareigūnas, vykstantis į galutinę stotį, trys visai žemučiai daržininkai, įlipę trečioje stotelėje, mažulytė našlė, keliaujanti iš nedidelio Esekso miestelio, ir kresnas Romos katalikų kunigas iš Esekso kaimelio. Išvydęs pastarąjį, Valantenas numojo ranka ir vos nenusijuokė. Mažasis kunigas buvo įkūnijęs savyje tų rytinių žemumų esmę: veidas toks apvalus ir pilkas kaip Norfolko kukulis, o akys blyškios kaip Siaurės jūra; niekaip neįstengė susitvarkyti su keletu rudo popieriaus ryšulėlių. Katalikų kongresas bus, be abejonės, išjudinęs iš sustingimo daug tokių padarų, aklų ir bejėgių kaip iš žemės iškastas kurmis. Valantenas, tikras prancūzas, buvo skeptiškai nusiteikęs ir nemėgo kunigų, bet gailestį jiems jautė. O šitas kunigas galėjo sukelti gailestį bet kam. Jo didelis nudriskęs lietsargis vis krito ant grindų. Nesugebėjo . susivokti, kuris bilietas skirtas sugrįžimui, ir su kvailu patiklumu kiekvienam vagono keleiviui aiškino turįs būti atsargus, nes viename iš ryšulėlių, susuktame i rudą popierių, vežasi „tikrą sidabrinį daiktą su mėlynais akmenėliais". Jame buvo keistai sumišęs kaimiškas Esekso bukagalviškumas su šventu paprastumu, ir tai seklį visą laiką juokino. Kai kunigas su visais savo ryšulėliais pagaliau šiaip taip išlipo Stretfoq:le, bet greit sugrįžo pasiimti lietsargio, Valantenas geraširdiškai įspėjo jį būti atsargesnį, kiekvienam nepasakoti apie sidabrą. Bet su kuo tik Valantenas kalbėjosi, jis vis ieškojo kito žmogaus — turtingo ar vargšo, vyro ar moters, kuris būtų ne žemesnis kaip šešių pėdų, nes Flambo buvo šešių pėdų ir keturių colių ūgio.

Jis išlipo Liverpulio gatvėje, būdamas tikras, kad nusikaltėlio kol kas dar nepražiopsojo. Tada nuėjo į Skotlend Jardą. prisistatė kas esąs, ir susitarė dėl pagalbos, jei jos prireiktų. Paskui užsidegė dar vieną cigaretę ir išėjo paklaidžioti po Londoną. Bevaikščiodamas gatvelėmis ir aikštėmis anapus Viktorijos stoties, staiga sustojo. Išvydo keistą, ramų, labai tipišką Londono skverą, apgaubtą netikėtos ramybės. Aukšti monotoniški namai atrodė ir turtingi, ir drauge negyvenami. Aikštės centre apgailėtini krūmokšniai atrodė panašūs į žalią Ramiojo vandenyno salelę. Iš vienos pusės namai stovėjo kaip pakyla — buvo daug aukštesni už visus kitus. Jų lygią eilę laužė tik vienas iš Londono žavesių — restoranas, kuris atrodė tarsi atklydęs iš Soho rajono. Jis buvo labai patrauklus, su mažyčiais augalais vazonėliuose, ilgomis užuolaidomis baltais ir citrinos spalvos dryžiais. Namas, kaip įprasta Londone, buvo siauras, durys aukštai, į viršų vedė stątūs tarsi gaisrininkų kopėčios laipteliai. Valantenas sustojo parūkyti priešais geltonai baltas užuolaidas ir ilgai žvelgė į jas.

Pats neįtikimiausias dalykas stebukle yra tai, kad jis įvyksta. Keli debesėliai danguje susilieja į daiktą ir virsta stebinčia žmogaus akimi. Judantis medis pavirsta tiksliu ir prašmatniu klaustuku kaip tik tada, kai nežinai, kaip pasielgti. Per pastarąsias kelias dienas pats mačiau abu tuos dalykus. Nelsonas numiršta pergalės akimirką, o žmogus, pavarde Viljamsas, visiškai atsitiktinai nužudo žmogų, pavarde Viljamsonas,— panašu į tikrą vaikžudystę. Trumpai tariant, gyvenime pasitaiko smulkių atsitiktinių sutapimų, kurių žmonės, panirę kasdienybėn, gali niekad nepastebėti. Tai gerai išreikšta Edgaro Po paradoksu, kad išmintie turėtų kliautis tuo, kas nenumatyta.

Aristidas Valantenas buvo grynakraujis prancūzas, o prancūzų intelektas yra ypatingas ir išimtinis. Jis nebuvo „mąstanti mašina", nes šie žodžiai yra neprotinga moderniojo fatalizmo ir materializmo frazė. Mašina ir lieka mašina, nes ji negali mąstyti. Bet jis buvo mąstantis ir drauge tiesus žmogus. Visos jo nuostabios pergalės, kurios atrodė kaip burtai, buvo pasiektos, pasitelkus lėtą logiką, aiškią ir paprastą prancūzišką mintį. Prancūzai įaudrina pasaulį ne paradoksais, bet apibendrinimais. Jie tai daro iki šiol — nuo prancūzų revoliucijos. Bet kadangi Valantenas žinojo, kas yra protas, jis suprato ir proto ribas. Tik tas, kuris nieko nenusimano apie motorus, šneka apie jų naudojimą be benzino; tik žmogus, kuris visai nen\Įtuokia apie protą, samprotauja, nesilaikydamas nenuginčijamų principų. Dabar'- jis tokių principų neturėjo. Jis pamatė Flambo Harviče, ir šis, jei tik yra Londone, gali būti apsimetęs bet kuo, pradedant aukštu Vimbl-dono valkata ir baigiant aukštu džentelmenu, besilinksminančiu „Metropolio" viešbutyje. Tokioje akivaizdžioje nežinios būsenoje Valantenas turėjo savo požiūrį ir savus metodus.

Tokiais atvejais jis pasikliaudavo tuo, ko neįmanoma numatyti. Negalėdamas pasikliauti protu, jis šeltai ir rūpestingai veikdavo, prieštaraudamas proto balsui. UžŲot ėjęs į tas vietas, kur reikėtų nueiti,— į bankus, policijos nuovadas, pasimatymų vietas,— jis eidavo ten, kur nereikėtų eiti, belsdavosi į kiekvieną šiukšlėmis užverstą skersgatvį, darydamas lankstus, išvaikščiodavo kiekvieną aikštę. Siuos beprotiškus poelgius jis aiškino visai logiškai. Blogiausia, manė jis, jei turi raktą paslapčiai išaiškinti, o geriausia, jei visai neturi to rakto, nes bet koks keistumas, kritęs į akį persekiotojui, gali būti kritęs į akį ir persekiojamajam. Nuo ko nors reikia pradėti, ir geriau pradėti nuo to, kur ieškomasis galėjo sustoti. Tie laipteliai, vedantys į restoranėlį, pastato ramybė ir keistumas sužadino detektyvo retą romantinę vaizduotę ir paskatino pamėginti. Jis užlipo laipteliais ir, atsisėdęs prie lango, užsisakė puodelį juodos kavos.

Buvo jau vėlyvas rytas, o jis dar be pusryčių. Ant stalo tebebuvo menkų maisto likučių, kurie priminė, kad jis praalkęs. Užsisakęs be lukšto virtą kiaušinį, jis susimąstęs bėrė į kavą cukrų, visą laiką tebegalvodamas apie Flambo. Prisiminė, kaip Flambo pabėgti sykį padėjo gaisras, sykį nagų žirklutės, sykį išperkamasis laiškas, o kartą jis pabėgo, pasiūlęs žmonėms pasižiūrėti pro teleskopą į kometą, kuri gali sunaikinti pasaulį. Valantenas manė, kad jis, kaip detektyvas, yra ne kvailesnis už Flambo, ir tai buvo tiesa. Bet jis puikiai suprato savo nepatogią padėtį. „Nusikaltėlis yra kūrybingas menininkas, o detektyvas — tiktai kritikas",— tarė jis sau, rūgščiai šypsodamasis, lėtai pakėlė kavos puodelį prie lūpų ir tučtuojau pastatė atgal. Į kavą jis buvo įsibėręs druskos.

Jis žvilgtelėjo į indelį, iš kurio pylė baltus miltelius: tai tikrai buvo cukrinė, taip aiškiai skirta cukrui, kaip šampano butelis — šampanui. Įdomu, kodėl jame reikia laikyti druską? Jis apsidairė, ar yra normalių druskinių. Taip, stovi dar dvi artipilnės. Gal čia koks specialus prieskonių asortimentas druskinėse? Jis paragavo — jose buvo cukrus. Tada apsidairė po restoraną iš naujo susidomėjęs: galgi dar užtiks pėdsakų to išskirtinio skonio, kuris verčia cukrų pilti į druskines, o druską — į cukrines. Išskyrus keistą kažkokio tamsaus skysčio dėmę ant vienos baltu popierium apmuštos sienos, viskas atrodė švaru, šviesu ir įprasta. Jis paskambino, kviesdamas padavėją.

Kai tas apsiblaususiomis akimis ir susivėlęs darbuotojas atskubėjo, detektyvas (jis mokėjo vertinti' ir prastus pokštus) pasiūlė jam paragauti cukraus ir įsitikinti, ar jis dera prie aukštos viešbučio reputacijos. Padavėjas staiga nusižiovavo ir atsibudo.

— Ar jūs krečiat tokį rafinuotą pokštą savo klientams kas rytą? — pasiteiravo Valantenas.— Ar cukrų keisti . druska jums dar neįkyrėjo?

Kai padavėjas suprato ironiją, mikčiodamas užtikrino, kad jo įstaiga, be abejonės, neturėjo tokių ketinimų. Įvykusi tiesiog pati keisčiausia klaida. Jis paėmė cukrinę ir pažvelgė į ją. Pakėlė druskinę ir įsistebeilijo, jo veidas vis labiau ir labiau glumo. Galiausiai staigiai atsiprašęs nuskubėjo ir netrukus grįžo su savininku. Sis taip pat apžiūrėjo cukrinę, paskui druskinę ir taip pat atrodė išmuštas iš vėžių.

Staiga padavėjas ėmė springti žodžių lavina:

— As manau,— mikčiojo jis su įkarščiu,— as manau, cia bus tie du dvasininkai.

— Kokie du dvasininkai?

— Tie du,— pasakė padavėjas,— kurie. sliukstelėjo sultinį ant sienos.

' — Šliūkštelėjo sultinį ant sienos? — atkartojo Valantenas, manydamas, kad čia koks nors itališkas posakis.

— Taip, taip,— susijaudinęs pasakė padavėjas, rodydamas į tamsią dėmę ant apmušalų.— Sliukstelėjo stai ten ant sienos.

Valantenas abejodamas žvilgtelėjo į savininką, kuris aĮėjo į pagalbą — paaiškino smulkiau.

Taip sere,— pasakė jis.— Taip ir buvo, nors nemanau, kad

cukrus ir druska kuo nors dėti. Ankstyvą rytą, kai tik buvo atidarytos langinės, čia atėjo du dvasininkai ir užsisakė sultinio. Abu ramūs, padorūs žmonės. Vienas jų sumokėjo sąskaitą ir išėjo; kitas, kuris apskritai atrodė daug lėtesnis, užtruko truputėlį ilgrau, kol susirinko ryšulėlius. Bet pagaliau ir jis išėjo. Bet prieš pat išeidamas į gatvę, jis tyčia pakėlė savo puodelį, kurį buvo tik pusiau išgėręs, ir šliukštelėjo sultinį ant sienos. Aš buvau galiniame kambaryje, ten pat buvo ir padavėjas, taigi atskubėjęs radau subjaurotą sieną ir tuščią salę. Zala neypatinga, bet koks akiplėšiškumas! Pabandžiau pačiupti juos gatvėje, bet buvo per toli. Tik pastebėjau, kad jie pasuko už kampo į Karsters gatvę.

Detektyvas pašoko ant kojų, užsidėjo skrybėlę ir stvėrė lazdą. Jis jau buvo nusprendęs, kad privalo ieškoti kitų keistų ženklų. O šis ženklas buvo pakankamai keistas. Sumokėjęs sąskaitą ir trenkęs stiklinėmis durimis, jis spėriai pasuko už kampo ir nubėgo gatve.

Laimė, net tokiais karštligiškais momentais jo žvilgsnis būdavo šaltas ir aštrus. Einant pro parduotuvę, jo žvilgsnį užkliudė kažkas keista, ir jis grįžo atgal pasižiūrėti. Tai buvo populiari daržovių ir vaisių parduotuvė. Prekės buvo išdėstytos atvirame ore, o prie jų padėtos etiketės su pavadinimais ir kainomis. Dviejuose didžiausiuose skyriuose buvo dvi krūvos mandarinų ir riešutų. Ant riešutų krūvos gulėjo kartoninė etiketė, kurioje mėlyna kreida didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta: „Aukščiausios rūšies mandarinai, už pensą du“. Ant mandarinų buvo lygiai toks pat aiškus ir tikslus užrašas: „Puikiausi braziliški riešutai, keturi pensai už svarą“. Valantenas pasižiūrėjo į tas dvi etiketes ir prisiminė, kad su tokiu subtiliu humoru jau buvo susidūręs, ir visai neseniai. Jis nurodė šią klaidą raudonskruosčiui pardavėjui, • kuris niūriai žvalgėsi į vieną ir į kitą gatvės pusę. Pardavėjas nieko neatsakė, tik greitai sukeitė etiketes vietomis. Detektyvas, elegantiškai parimęs ant lazdos, toliau tyrinėjo parduotuvę. Galiausiai jis tarė:

— Maldauju atleisti, kad esu nekuklus, malonusis pone, bet norėčiau pateikti jums klausimą iš eksperimentinės psichologijos ir idėjų asociacijos.

Raudonskruostis krautuvininkas nužvelgė jį grasinančiu žvilgsniu, bet Valantenas, mosuodamas lazda, linksmai tarė:

— Kodėl sukeistos dvi etiketės vaisių parduotuvėje primena kunigą su plačiakrašte skrybėle, atvykusį į Londoną šventei? Arba,— jei neaiškiai pasakiau,— koks yra mistinis ryšys tarp idėjos riešutų, ‘vadinamų mandarinais, ir idėjos dviejų dvasininkų, vieno aukšto ir kito žemo?

Žmogaus akys vos neiššoko iš akiduobių; akimirksnį atrodė, kad jis puls nepažįstamąjį. Pagaliau jis piktai sumikčiojo:

— Nežinau, koks čia ryšys su jumis, bet jei esat išvien su jais, tai galit pasakyti, kad nutrauksiu jiems galvas, kunigai jie ar ne kunigai, jei vėl išbers man obuolius!

— Tikrai? — paklausė detektyvas _.užjausdamas.— Jie išbėrė jūsų obuolius?

— Taip, vienas iš jų,— atsakė įsikarščiavęs krautuvininkas.— Išvertė tiesiai ant grindinio. Būčiau tą kvailį sučiupęs, ifet reikėjo rinkti obuolius.

— Kurion pusėn tie kunigai nuėjo? — paklausė Valantenas.

— Į kairę, už antro kampo. Ten aikštė,— guviai atsakė krautuvininkas.

— Dėkui,— tarė Valantenas ir nurūko kaip dūmas. Už antro kampo į kairę jis sutiko policininką ir tarė jam:

— Tai neatidėliotina, konstebli. Ar matėt du dvasininkus plačiakraštėmis skrybėlėmis?

Policininkas sukikeno:

— Mačiau, sere, ir jei jau norite žinoti, tai vienas jų buvo girtas. Jis stovėjo vidury gatvės toks suglumęs, kad...

— Į kurią pusę jis nuėjo? — staigiai pertraukė Valantenas.

— Įlipo į vieną geltonų omnibusų štai ten,— atsakė policininkas.— Jie važiuoja į Hamstedą.

Valantenas parodė savo oficialų pažymėjimą ir skubiai tarė:

— Iškvieskit du gavo vyrus, kad padėtų man vytis.

Jis perėjo gatvę su' tokia užkrečiančia energija, kad dramblotas policininkas gyvai pakluso jo įsakymui. Po minutėlės prie prancūzo detektyvo prisijungė inspektorius ir vyras civiliais drabužiais.

— Na, sere,— pradėjo inspektorius, reikšmingai šypsodamasis,— kuo galėtume...

Staiga Valantenas parodė lazda.

— Pasakysiu, kai būsim štai ant ano omnibuso viršaus,— tarė jis ir greitai nulaviravo tarp mašinų.

Kai visi trys uždusę susėdo geltono omnibuso viršuje, inspektorius tarė:

— Su taksi galėtume nuvažiuoti keturis kartus greičiau.

— Visai teisingai,— ramiai atsakė vadovas.— Jei nutuoktu-mėm, kur važiuojam.

— Hm, tai kur mes važiuojam? — įsistebeilijęs paklausė inspektorius.

Valandėlę Valantenas susiraukęs rūkė, paskui išsiėmęs cigaretę atsakė:

— Jei žinai, ką nusikaltėlis veikia, užbėk jam už akių. Bet jei nori atspėti, ką jis veikia, laikykis iš paskos. Klaidžiok, jei jis klaidžioja, sustok, jei jis sustoja. Neaplenk jo. Tada gali pamatyti tai, ką pamatė jis, ir gali daryti tai, ką jis darė. Dabar mes turim būti akyli: gal pamatysim ką nors neįprasta.

— Kokį neįprastą dalyką jūs turite galvoje? — paklausė inspektorius.

— Bet kokį,— atsakė Valantenas ir ilgam nutilo.

Geltonas omnibusas ilgai šliaužė Londono gatvėmis. Didysis detektyvas toliau nebeaiškino, o jo pagalbininkai vis labiau abejojo jo pavedimu. Jie, ko gero, išalko, nes jau seniai buvo praslinkęs normalus priešpiečių laikas, ir ilgos šiaurinio Londono priemiesčių gatvės atrodė nesibaigiančios. Tai buvo viena . iš tų kelionių, kurioje žmogus nuolatos jauti, kad dabar pagaliau jau atvykai į pasaulio kraštą, o paskui pajunti, kad atsidūrei tiktai prie Tafnelio parko pradžios. Londonas nyko su savo purvinom smuklėm ir niūriais krūmokšniais, o paskui vėl nesuprantamai atgimdavo apšviestomis plačiomis gatvėmis ir triukšmingais viešbučiais. Tarsi važiuotum pro trylika atskirų vulgarių miestų, kurie susisiekia vienas su kitu. Tačiau nors žiemos prieblanda jau gaubė gatvę priešais juos, Paryžiaus detektyvas tebesėdėjo tylus ir akylas, nužvelgdamas namų fasadus, slenkančius pro juos iš abiejų pusių. Pravažiavus Kemden Tauną, policininkai beveik snūduriavo, todėl net krūptelėjo, kai Valantenas pašokęs abiem rankom tvojo kiekvienam per petį ir šūktelėjo vairuotojui sustoti.

Jie nusirito laipteliais į gatvę, net nesuvokdami, kodėl buvo išstumti. Kol jie dairėsi paaiškinimo, Valantenas triumfuodamas pirštu parodė į langą kairėje gatvės pusėje. Langas buvo didelis, sudarąs dalį ilgo paauksuoto ir puošnaus užeigos fasado; tai buvo dalis, skirta garbingiems svečiams, o užrašas skelbė „Restoranas". Sis langas, kaip ir visi kiti viešbučio frontone, buvo iš matinio stiklo, bet jo viduryje žiojėjo didžiulė juoda skylė, panaši į eketę lede.

— Pagaliau! — sušuko Valantenas, mojuodamas lazda.— Iškultas langas! Stai ji, užuomina!

— Koks langas? Kokia užuomina? — paklausė jo'pagrindinis pagalbininkas.— Hm, kur įrodymai, kad tai kuo nors susiję su jais?

Iš įniršio Valantenas vos nesulaužė bambukinės lazdos.

— Įrodymai! — šaukė jis.— Gerasis Dieve! Jie ieško įrodymų! Žinoma, devyniolika galimybių iš dvidešimties, kad tai niekuo nesusiję su jais. Bet ką daugiau mums daryti? Ar nematote, kad mes arba turime pasinaudoti viena beprotiška galimybe, arba važiuoti namo miegoti?!

Jis įsiveržė į restoraną su abiem policininkais, ir netrukus visi sėdėjo prie vėlyvų priešpiečių stalo, žvilgčiodami į išdaužtą stiklą iš vidaus. Bet nuo to, žinoma, aiškiau nepasidarė.

— Matau, iškultas langas,— tarė Valantenas padavėjui, mokėdamas sąskaitą,

— Taip, sere,— atsakė padavėjas , pasilenkęs ir rūpestingai skaičiuodamas grąžą, prie kurios Valantenas tylėdamas dosniai pridėjo arbatpinigių. Padavėjas išsitiesė daug malonesnis ir pagr-vėjęs.

— O taip, sere,— tarė jis.— Labai keistas dalykas, sere.

— Tikrai? Tai papasakokit,— paprašė detektyvas atsainiai.

— Taigi, įėjo du juodai apsirengę džentelmenai,— pasakė padavėjas.— Du iš tų užsienio kunigų, kurių čia dabar pilna. Jie ramiai pavalgė pigius priešpiečius, vienas sumokėjo ir išėjo, Kitas jau irgi buvo beišeinąs, bet aš perskaičiavau grąžą ir pamačiau, kad jis man sumokėjo trigubai daugiau, negu reikėjo, „Klausykit,— sakau vyrui, kuris buvo beišeinąs pro duris.— Jūs per daug sumokėjote". „Tikrai?" — sako jis. „Taip", sakau, imu sąskaitą, rodau jam , Na, ir vos nepravirkau,

— Kodėl? — paklausė pašnekovas ,

— Na, galėčiau kad ir Biblija prisiekti, jog toje sąskaitoje buvau užrašęs keturis šilingu!!. Bet dabar aiškiai' kaip dieną pamačiau — keturiolika ■ šilingų,

— Na,— sušuko Valantenas degančiomis akimis, lėtai stodamasis.— O paskui?

— Tas kunigas stovi duryse ir sako: „Atleiskit, kad gadinu jūsų sąskaitas, bet tai bus už langą". „Kokį langą?" klausiu. „Tą, kurį tuoj iškulsiu", pasakė jis ir išmalė tą prakeiktą lango stiklą lietsargiu.

Visi trys vyrai šūktelėjo, o susijaudinęs inspektorius pratarė:

— Nejaugi mes vejamės pamišėlius?

Padavėjas su įkarščiu pasakojo toliau tą juokingą istoriją:

— Akimirksnį buvau taip pritrenktas, kad nieko nesusigau-džiau, Vyriškis išėjo iš restorano ir už kampo pasivijo savo draugužį , Paskui jie taip greitai nuėjo Buloko gatve, kad negalėjau jų pavyti, nors ir labai stengiausi.

— Buloko gatvėn! — sukomandavo detektyvas ir nuskuodė taip ryžtingai kaip ta keistoji pora, kurią jie vijosi,

Dabar jie traukė tarp pilkų plytų sienų kaip kokiais tuneliais. Beveik neapšviestomis gatvėmis, kur namai teturėjo keletą langų. Atrodė, lyg viskas jiems būtų atsukę nugarą. Sutemos sodrėjo, ir netgi policininkams nebuvo lengva susigaudyti, kuria kryptimi eina. Vis dėlto inspektorius buvo tvirtai įsitikinęs, kad jie galų gale atsidurs Hamsted Hite, Netikėtai melsvą prieblandą perrėžė išsikišęs kaip iliuminatorius dujomis apšviestas langas, ir Valantenas sustojo prieš mažulytę akį rėžiančią saldumynų parduotuvę, Minutėlę pasvyravęs įžengė vidun, oriai sustojo tarp neskoningų konditerijos parduotuvės spalvų ir nusipirko trylika šokoladinių cigarų, Jis mąstė, kaip pradėti pokalbį, bet to nė neprireikė,

Nerangi pagyvenusi pardavėja gana abejingai nužvelgė jo elegantišką asmenybę, bet kai pamatė duryse inspektoriaus figūrą su mėlyna uniforma, tarsi prablaivėjo,

— 0,— pasakė ji,— jei jūs dėl to ryšulio, tai aš jau jį išsiunčiau.

— Ryšulio?!—pakartojo Valantenas , Atėjo eilė ir jam nustebti,

— Turiu galvoje ryšulį, kurį paliko džentelmenas, tas dvasininkas,

— Dėl Dievo meilės,— pasakė Valantenas, net pasilenkdamas į priekį iš smalsumo,— dėl Dievo meilės, tiksliai pasakykite, kas atsitiko,

— Na,— kiek abejodama ėmė pasakoti moteris,— prieš kokį pusvalandį atėjo du dvasininkai, nusipirko mėtinukų, pašnekučiavo ir nuėjo Hito kryptimi, Bet po minutėlės vienas įbėga į parduotuvę ir klausia: „Ar nepalikau ryšulio?" Aš ir šen, ir ten ieškojau— niekur neradau, Tada jis sako: „Nieko tokio, Jei atsirastų, prašau išsiųsti šiuo adresu", Paliko adresą ir šilingą už vargą, Ir ką jūs manot, nors buvau visur ieškojusi, bet kai jis išėjo, suradau ryšulį, susuktą į rudą popierių, Taigi ir išsiunčiau jį į tą vietą, kur jis parašė, Dabar nebeprisimenu adreso, kažkur Vest-minsteryje, Dabar pamaniau: ryšulys, matyt, toks svarbus, kad net policija jo atėjo,

— Taip ir yra,— trumpai atsakė Valantenas.— Ar Hamsted Hitas toli nuo čia?

— Eikite tiesiai,— atsakė moteris.— Po penkiolikos minučių atsidursite ten,

Valantenas išpuolė iš parduotuvės ir nuskuodė, Kiti du detektyvai nenoriai risnojo iš paskos, Gatvė, kuria jie bėgo, buvo tokia siaura ir apgaubta namų šešėlių, jog netikėtai atsidūrę atvirame lauke su beribiu dangum, jie apstulbo, kad vakaras tebėra šviesus ir vaiskus. Apvalus melsvai žalias dangaus kupolas lyg auksas švytėjo ' tarp juoduojančių medžių ir tamsių violetinių tolių. Danguje lyg krištoliukai ryškėjo viena kita žvaigždė. Visa, kas buvo likę iš dienos šviesos, auksu žėrėjo Hamstedo pakraštyje ir toje populiarioje lomoje, vadinamoje Sveikatos Slėniu. Poilsiautojai, vaikštinėjantys po šį rajoną, dar nebuvo visai išsiskirstę: ant suolų sėdėjo kelios susiglaudusios porelės. Tai šen, tai ten tolumoje suspigdavo besisupančios mergaitės. Dangaus didybė gilėdama ir tamsėdama dar labiau išryškino žmogaus menkumą, ir, iš atšlaitės žvelgdamas i slėnį, Valantenas pamatė tai, ko ieškojo.

Tarp tolumoje juoduojančių, tarpais atsiskiriančių porų viena buvo ypač juoda, ir visą laiką kartu — dvi figūros dvasininkų drabužiais. Nors abu atrodė maži kaip vabalai, Valantenas pastebėjo, kad vienas, jų daug mažesnis už kitą. Nors aukštasis buvo palinkęs ir stengėsi nekristi į akis, aiškiai matei, kad jis gerokai virš šešių pėdų ūgio. Valantenas sukando dantis ir nuėjo i priekį, nekantriai sukdamas lazdą. Kai atstumas sumažėjo ir dvi juodos figūros buvo aiškiai matyti kaip per didelį mikroskopą, staiga jis suvokė dar kažką, kas jį apstulbino ir ko jis vis dėlto kažkaip tikėjosi — kad ir kas buvo tas aukštasis kunigas, mažąjį Valantenas pažino.

Tai buvo jo pakeleivis iš Harvičio traukinio, kresnasis Esekso dvasininkas, kuriam jis buvo pataręs geriau saugoti ryšulėlius, suvyniotus i rudą popierių.

Kol kas viskas ganėtinai gerai sutapo ir protingai derinosi. Valantenas pasiteiravęs tą rytą sužinojo, kad kažkoks tėvas Braunas iš Esekso veža į Londoną sidabrinį kryžių su safyrais, didelės vertės relikviją, norėdamas parodyti ją kongrese kai kuriems užsienio svečiams dvasininkams. Tai, be abejonės, ir buvo „sidabrinis daiktas su mėlynais akmenėliais", o tėvas Braunas, be abejonės, buvo tas mažasis nevėkšla iš traukinio. Nėra ko stebėtis, kad tai, ką sužinojo Valantenas, Flambo taip pat žinojo. Flambo sužinodavo viską. Nenuostabu, kad Flambo, suuodęs apie kryžių su safyrais, pabandys jį pavogti — tai pats natūraliausias dalykas iš visų galimų. Ir žinoma, nėra nieko stebėtino, kad Flambo lengvai apmaus tokią kvailą avelę kaip tas dvasininkas su lietsargiu ir ryšulėliais. Jis iš tų žmonių, kurį bet kas už virvelės nuvestų į Siaurės ašigalį; nieko nuostabaus, kad toks aktorius kaip Flambo, persirengęs dvasininku, galėjo atvilioti jį į Hamsted Hitą. Taigi nusikaltimas atrodė pakankamai aiškus, detektyvas gailėjosi dvasininko dėl jo bejėgiškumo Ir beveik niekino Flambo, kad tas nusileido iki tokios menkutės aukos. Bet pergalvojęs viską, kas įvyko prieš tai, viską, kas atvedė jį iki pergalės, Valantenas ėmė sukti galvą, ieškodamas bent mažiausios prasmės ir ryšio. Ką bendra turi sidabrinio kryžiaus pagrobimas iš Esekso dvasininko su sriubos šliukštelėjimu ant sienos? Vadinti riešutus mandarinais, pirmiau sumokėti už langą, o paskui jį iškulti —kas visa tai sieja? Pagaliau jis priėjo kelio galą, bet tarsi praleido vidurį. Kai Valantenui nepasisekdavo (taip būdavo retai), jis vis tiek surasdavo siūlą, nors nusikaltėlio ir ne-pagaudavo. Dabar jis sučiupo nusikaltėlį, bet vis dar negalėjo surasti siūlo.

Dvi figūros, kurias jie sekė, slinko didžiule žalia kalvos atšlaite kaip juodos musės. Matyt, abu buvo tiek įsišnekėję, kad nesuvokė, kur eina. Bet jie ėjo tiesiai į pačias atkampiausias parko aukštumas. Persekiotojai turėjo pasilenkę sėlinti, slapstytis už medžių ir netgi šliaužti per tankią žolę. Taip „medžiotojams" pavyko priartėti visai arti prie „aukų" — buvo net girdėti jų balsai, bet žodžių negalėjai suprasti, išskyrus žodį „protas", dažnai kartojamą aukšto ir beveik vaikiško balso. Staiga stati nuokalnė ir susiraizgiusi tankmė visiškai paslėpė abi figūras, kurias jie sekė. Gal dešimt kankinančių minučių jie klaidžiojo, pametę pėdsaką, kol galop apėjo apvalią kaip kupolas kalvą, už kurios atsivėrė puikus ir ramus reginys. Po medžiu šioje įspūdingoje, bet nuošalioje vietoje stovėjo senas, aplūžęs medinis suolas. Abu kunigai sėdėjo ant jo ir šnekučiavosi. Virš tamsėjančio horizonto dar tebežėrėjo spalvinga žaluma ir auksas, bet dangaus skliautas pamažu keitė spalvą iš žalios į mėlyną, o žvaigždės žėrėjo ryškiai kaip masyvūs brangakmeniai.

Be garso mostelėjęs savo pagalbininkams, Valantenas nusėlino prie didelio šakoto medžio, ir ten stovėdamas pagaliau liš-girdo keistą kunigų pokalbį.

Valandėlę pasiklausius, jį apėmė abejonės. O gal jis atsitempė du anglų policininkus į tuos nakties tyrlaukius tuščiai, be jokio reikalo? Mat abu kunigai šnekėjosi kaip tik taip kaip jiems pridera — dievobaimingai, neskubėdami, apie didžiausias teologijos mįsles. Mažasis Esekso kunigas kalbėjo paprasčiau, atsukęs savo apvalų veidą į ryškėjančias žvaigždes; antrasis — nuleidęs galvą tarsi būtų net nevertas pažvelgti į jas. Tokį nekaltą religinį pokalbį galėjai nugirsti bet kuriame baitame italų vienuolyne ar juodoje ispanų katedroje.

Pirmiausiai jis nugirdo tėvo Brauno sentencijos pabaigą, kuri skambėjo taip:

2- Tėvas Praunsa 17

— ...tai, ką jie iš tikrųjų turėjo galvoje viduramžiais, kai kalbėjo apie dangaus nesugriaunamumą.

Aukštesnysis ūgiu kunigas linktelėjo nuleistą galvą ir tarė:

— O, taip, šiuolaikiniai ateistai apeliuoja į protą. Tačiau kas, žiūrėdamas į tas pasaulių begalybes, nepajus, kad ten, virš mūsų, gali būti nuostabių visatų, kur protas visiškai neprotingas?

— Ne,— atsakė mažasis.— Protas visuomet protingas, netgi paskutiniame pragaro prieangyje, kur viskas prarasta... Aš žinau, kad žmonės kaltina bažnyčią proto nuvertinimu, bet yra kaip tik atvirkščiai. Bažnyčia vienintelė žemėje paverčia protą iš tiesų aukščiausia vertybe. Bažnyčia vienintelė žemėje patvirtina, kad pats Dievas įkūnija protą.

Aukštasis kunigas pakėlė savo asketišką veidą į žvaigždėmis nusėtą dangų ir pasakė:

— Ir vis dėlto kas žino, ar toje begalinėje Visatoje...

— Begalinėje tiktai fiziškai,— įsiterpė mažasis kunigas, staigiai atsigręžęs,— bet tiesos įstatymų peržengti ji negali.

Valantenas už medžio su tyliu įsiūčiu graužė nagus. Jam atrodė, kad beveik girdi, kaip iš jo kikena anglai detektyvai, kuriuos jis atitempė taip toli ir tik pasiklausyti, kaip metafiziškai plepa du malonūs pagyvenę kunigai. Nekantraudamas jis net nenugirdo lygiai tokio pat įmantraus aukštojo dvasininko atsakymo, ir, kai vėl sukluso, kalbėjo tėvas Braunas:

— Protas ir teisingumas viešpatauja pačioje tolimiausioje ir vienišiausioje žvaigždėje. Pažiūrėkit į šias žvaigždes. Argi jos nepanašios į deimantus ir safyrus? Įsivaizduokit sau bet kokius augalus ar akmenėlius. Įsivaizduokite deimantų miškus, kurių medžių lapai iš briliantų. Įsivaizduokite, kad mėnulis yra mėlynas didžiulis safyras. Bet nemanykite, kad visa ta baisi astronomija bent kiek pakeis proto ir teisingumo dėsnius. Opalo lygumose, po perlų uolomis vis tiek rasite įsakymą „Nevok".

Valantenas jau buvo bekyląs iš savo nepatogios padėties, ketindamas kuo tyliau sėlinti atgal, priblokštas vienintelės savo gyvenime nesėkmės. Bet aukštasis kunigas kažkaip keistai tylėjo, ir tai privertė Valanteną palaukti, kol jis prašneks. Galiausiai prabilęs, jis paprastai, nuleidęs galvą ir susidėjęs rankas ant kelių, pasakė:

— Ir vis dėlto manau, kad kiti pasauliai galbūt gali pakilti aukščiau už mūsų protą. Dangaus paslaptis yra nesuvokiama, ir aš, pavyzdžiui, galiu tik nulenkti galVą.— Ir, visiškai nepakeitęs pozos nei balso intonacijos, pridūrė: — Atiduokit man tą kryžių su safyrais, girdi, Mes čia visai vieni, ir aš suplėšysiu jus į gabalus kaip šiaudinę lėlę.

Visiškai nepakeistas balsas ir poza suteikė keistos jėgos tam stulbinančiam temos pasikeitimui. Bet relikvijos saugotojas tik šiek tiek pasuko galvą. Jo kvailokas veidas tebebuvo nukreiptas į žvaigždes. Galbūt jis nesuprato. O gal suprato ir apstulbo iš siaubo.

— Taip,— kalbėjo toliau aukštasis kunigas tuo pačiu žemu balsu ir vis ta pačia poza.— Taip, aš esu Flambo.

Paskui po pauzės pridūrė:

— Sakau, atiduokit tą kryžių. .

— Ne,— atsakė mažasis, ir šis vienskiemenis žodis keistai suskambėjo tyloje.

Iš Flambo staiga dingo visas dvasininko romumas. Didysis plėšikas atsilošė ir žemu balsu ilgai juokėsi.

— Neatiduosit! — sušuko jis.— Ak. neatiduosit jo man. išdidusis prelate?! Ak neatiduosit. mažasis viengungi neišmanėli?! Gal jums pasakyti. kodėl neduosit! Nes jau turiu jį savo vidinėje kišenėje.

Mažasis kunigas iš Esekso apstulbęs atsuko sumišusį veidą ir droviai tarsi pavaldinys paklausė:

— Ar.. ar esate tikras?

Flambo džiaugsmingai riktelėjo:

— Tikras teatras! Taip. bukagalvi. esu visiškai tikras. Man užteko proto pasidaryti tikrojo ryšulėlio dublikatą. ir dabar. drauguži. jūs turit dublikatą. o aš turiu brangakmenius. Sena gudrybė. tėve Braunai. labai sena gudrybė .

— Taip,— atsakė tėvas Braunas su tuo pačiu keistu abejingumu ir persibraukė ranka per plaukus.— Taip. aš apie tai buvau girdėjęs.

Nusikaltėlių karalius pasilenkė prie mažojo naiviojo kunigo kažkaip staigiai susidomėjęs.

— Jūs,— paklausė jis.— Kur jūs apie tai girdėjote?

— Na žinoma. aš neturiu teisės pasakyti jo vardo,— paprastai atsakė mažasis žmogus.— Zinot. jis buvo atgailaująs nusidėjėlis. Apie dvidešimt metų jis pasiturimai gyveno vien tik iš ryšulėlių. suvynidtų į rudą popierių. Taigi matot. kai aš ėmiau jus įtarti. iš karto prisiminiau. kaip veikė tas vargšas vyrukas.

— Įtarti mane? — pakartojo plėšikas labiau susidomėjęs.— Ar iš tiesų esat toks sumanus. kad susiprotėjot. ko aš veduosi jus į šią pliką dykynę?

— Ne. ne,— atsakė Braunas lyg atsiprašinėdamas.— Matote. aš įtariau jus. kai susitikome pirmą kartą. Jūsų rankų riešai subjauroti. Tai nuo spygliuotų antrankių.

— Po perkūnais,— sušuko Flambo.—Iš kur žinote apie spygliuotus antrankius?

— Matote aš ganau aveles,— atsakė tėvas Braunas, pakeldamas antakius.— Kai buvau vikaro padėjėjas Hartpule, net trys buvo su tokiais antrankiais. Taigi įtariau jus iš pat pradžių, suprantat, ir todėl pasirūpinau kryžiaus saugumu. Žinote, stebėjau jus. Pagaliau pamačiau, kaip jūs pakeitėt ryšulėlius. Tada atkei-čiau juos atgal. Ir tada tikrąjį palikau.

— Palikot? — pakartojo Flambo, ir pirmą kartą jo balse šalia triumfo pasigirdo kita gaidelė.

— Na o buvo taip,— kalbėjo mažasis kunigas tuo pačiu nepasikeitusiu tonu.— Aš sugrįžau į tą konditerijos parduotuvę ir paklausiau, ar nebūsiu palikęs ryšulėlio. Jei jis atsirastų, paprašiau išsiųsti adresu, kurį daviau. Be abejo žinojau, kad nesu palikęs, bet išeidamas palikau. Taigi, užuot vijęsi mane su tuo vertingu ryšulėliu, jie išsiuntė jį paštu mano draugui Vestminste-

ryje .

Paskui jis gana liūdnai pridūrė:

— Aš to išmokau iš vargšo vyruko Hartpule. Jis taip darydavo su rankinukais, kuriuos vogdavo geležinkelio stotyse. Bet dabar jis vienuolyne. Žinote, gyveni ir mokaisi,— pridūrė jis, persibraukdamas per plaukus, lyg droviai atsiprašinėdamas.— O ką mums kunigams, daryti? Žmonės ateina išpažinties ir išsipasakoja.

Iš vidinės kišenės Flambo išsitraukė ryšulėlį, suvyniotą į rudą popierių, ir suplėšė jį į skutelius. Jame nebuvo nieko, išskyrus popierių ir keletą švino lazdelių.

Jis pašoko ant kojų ir, smarkiai mosikuodamas rankomis, suriaumoja:

— Netikiu! Netikiu, kad toks avigalvis kaip jūs visa tai sugebėtų. Esu tikras kad jį tebeturit, ir jei neatiduosit — jėga atimsiu! Mes čia visiškai vieni.

— Ne,— atsakė tėvas Braunas paprastai ir taip pat atsistojo,— Jėga neatimsite. Pirma, aš iš tiesų jo neturiu. Ir antra, mes ne vieni.

Flambo sustojo kaip įbestas .

— Už to medžio,— pasakė tėvas Braunas rodydamas,— yra du stiprūs policininkai ir įžymiausias pasaulyje detektyvas. Kaip jie čia atėjo paklausite jūs. Na žinoma, juos čia atvedžiau aš! Kaip tai padariau? Na jei norite, pasakysiu! Dievaži, mes, kai dirbame lindynėse, sužinome šimtus tokių dalykų! Na, aš nebuvau tikras, kad jūs vagis, ir visiškai netiko kelti skandalą prieš saviškį, dvasininką. Taigi aš tiesiog ėmiau jus bandyti, norėdamas įsitikinti, ar jūs kaip nors neišsiduosite. Žmogus paprastai sukelia nedidelį triukšmą, jei vietoj cukraus į kavą įpilta druskos. O jei jis tyli. vadinasi, turi dėl ko. Aš sukeičiau druską su cukrumi, o jūs tylėjote.' Žmogus paprastai prieštarauja, jei jo sąskaita tris kartus didesnė. Jei jis ją sumoka, Jis turi kokių nors motyvų likti nepastebimas. Aš perdirbau jūsų sąskaitą, o jūs ją sumokėjote,

Atrodė, kad Flambo tuoj tuoj šoks ant jo kaip tigras. Bet jis stovėjo it pakerėtas-tiesiog degė smalsumu.

— Taigi,— kalbėjo tėvas Braunas aiškiai ir suprantamai,— kadangi jūs policijai jokių pėdsakų nepalikinėjote, tą, be abejo, turėjo padaryti kas nors kitas. Kiekvienoje vietoje, kur tik pabūdavome, aš pasirūpindavau, kad apie mus šnekėtų visą dieną. Daug žalos nepadariau — aptėkšta siena, išberti obuoliai, iškultas langas, bet aš išgelbėjau kryžių, nes kryžius visuomet bus išgelbėtas. Dabar jis jau Vestminsteryje. Keista, kad nepanaudojot asilo švilpimo.

— Ko? — paklausė Flambo.

— Džiaugiuosi, kad niekad apie tai negirdėjote,— pasakė kunigas, padaręs' grimasą.— Tai bjaurus dalykas. Esu tikras, dar tiek žemai nepuolėt, kad būtumėt švilpėjas . Cia nebūtų man padėjusios nei dėmės — mano kojos netvirtos.

— Apie ką, po perkūnais, čia kalbat? — paklausė Flambo.

— Na, nemaniau, kad nežinosit apie dėmes,— pasakė tėvas Braunas, maloniai nustebęs.— O, jūs dar taip žemai nenusiritot!

— Iš kur, po velnių, žinot tas visas baisybes? — sušuko Flambo.

Paprastame, apvaliame jo dvasinio oponento veide šmėstelėjo šypsena.

— Tikriausiai dėl to, jog esu viengungis neišmanėlis,— pasakė jis.— Ar jums niekad neateidavo į galvą, kad žmogus, kuris nieko kito nedaro, tik klausosi žmonių tikrųjų nuodėmių, negali visiškai nenutuokti apie žmogiškąjį blogį? Bet tiesą sakant, kita mano profesijos dalis taip pat įtikino mane, kad jūs ne kunigas.

— Kuri? — paklausė vagis, vos neišsižiojęs iš nuostabos.

— Jūs puolėte protą,— atsakė tėvas Braunas.— Tai bloga teologija.

Kai jis pasisuko susirinkti savo daiktų, trys policininkai išėjo iš už medžių, apgaubtų prieblandos. Flambo buvo žaismingas ir žinojo žaidimo sąlygas. Jis žengtelėjo atgal ir žemai nusilenkė Valantenui.

— Nesilenkit man, mon ami2,— tarė Valantenas aiškiu lyg sidabras balsu.— Abu nusilenkime tėvui Braunui.

lr j ie abu akimirką pastovėjo nusiėmę kepures, tuo tarpu mažasis Esekso kunigas dairėsi savo lietsargio.

SLAPTASIS SODAS

Aristidas Valantenas, Paryžiaus policijos šefas, vėlavo grįžti namo vakarieniauti, ir kai kurie svečiai atvažiavo anksčiau už jį. Tačiau patikimas tarnas Aivenas, senukas su randu ir beveik žilų ūsų spalvos veidu, sėdintis prie stalo hole, nukabinėtame ginklais, juos nuramino. Valanteno namas buvo toks pat savitas ir garsus kaip ir jo šeimininkas. Tai buvo senas namas aukštomis sienomis. Jį supo aukštos tuopos, nusvirusios virš Senos, bet keisčiausia ir galbūt vertingiausia policijai buvo jo architektūra: iš namo nebuvo jokių kitų durų, išskyrus paradines, kurias saugojo Aivenas ir ginklai. Sodas buvo didžiulis ir prašmatnus, ir iš namo į sodą vedė kelerios durys. Bet iš sodo į miestą neišeisi: jį visą supo aukšta, lygi neužkopiama siena su smaigais ant viršaus. Sis sodas, ko gero, labai tiko apmąstymams žmogui, kurį keli šimtai nusikaltėlių buvo prisiekę nužudyti.

Aivenas paaiškino svečiams, kad skambino šeimininkas ir pranešė vėluosiąs dešimt minučių. Tiesą sakant, jis užtruko dėl paskutinių pasiruošimų egzekucijoms ir kitiems bjauriems dalykams; nors ši pareiga jam buvo atstumianti, jis visuomet atlikdavo ją skrupulingai. Negailestingas ieškant nusikaltėlių, jis būdavo labai švelnus, kai reikėdavo juos bausti. Kadangi jis buvo vyriausias net Europos policijoje, jo didžiulė įtaka buvo garbingai panaudojama, sušvelninant bausmes ir išvalant kalėjimus.

Jis buvo vienas iš dižiausių prancūzų humaniškų laisvamanių. Vienintelė jų kaltė ta, kad jų teisingumas šaltesnis už gailestį.

Valantenas parvyko jau apsirengęs juoda eilute ir pasidabinęs raudona rožele. Figūra — elegantiška, su tamsia jau žilstelėjusia barzda. Jis nuėjo tiesiai į savo kabinetą. Kabineto durys į sodą buvo atviros, ir jis, rūpestingai užrakinęs lagaminą įprastinėje vietoje, valandėlę stabtelėjo prie tų durų. Pro ryškų mėnulį plaukė audroti, tarsi suplėšyti į skutus debesys, ir Valantenas žiūrėjo į juos susimąstęs, o tai visai nebuvo būdinga tokiam mokslingam žmogui kaip jis. Galbūt tokie mokslingi žmonės geba numatyti didžiausias savo gyvenimo problemas. Vis dėlto tokia jo paslaptinga nuotaika truko neilgai, nes jis žinojo, kad vėluoja ir kad svečiai jau renkasi. Įėjęs į svetainę ir apmetęs ją žvilgsniu, jisįsitikino, kad, šiaip ar taip, paties svarbiausiojo svečio dar nėra. Jis nužvelgė visus kitus šio mažo vakaro šulus: lordą Galovėjų, Anglijos ambasadorių, cholerišką senį raus-vaį rudu kaip obuolys veidu ir mėlynu Keliaraiščio ordino kaspinėliu. Pamatė grakščią kaip stirną ledi Galovėj, jausmingo ir išdidaus veido, sidabro spalvos plaukais. Matė jos dukterį, ledi Margaretę Greiham, išblyškusią gražią merginą nykštuko veidu ir vario spalvos plaukais. Matė juodakę Mont Sent Maiklo hercogienę su savo dviem dukromis, taip pat juodakėmis. Matė daktarą Saimeną, tipišką prancūzų mokslininką su akiniais, smailia ruda barzdele ir kakta, išvagota lygiagrečių raukšlių — bausme už išpuikimą, nes jos atsiranda nuolat kilojant antakius. Valantenas matė tėvą Brauną iš Kobhoulo Esekse, kurį neseniai buvo sutikęs Anglijoje. Galbūt su didesniu susidomėjimu negu į kitus jis pažvelgė į uniformuotą aukštą vyrą, kuris nusilenkė Galovėjams ir, šaltai atsakytas, dabar ėjo pareikšti pagarbos šeimininkui. Tai buvo prancūzų užsienio legiono vadas O’Brajenas — tamsiaplaukis, mėlynakis, švariai nusiskutęs, lieknas, kiek išdidžios laikysenos; darė dvejopą įspūdį — energingo žmogaus ir melancholiko, bet tai atrodė visai natūralu karininkui, kurio pulkas garsėjo pergalingomis nesėkmėmis ir sėkmingomis savižudybėmis. Jis buvo airių kilmės džentelmenas, paauglystėje pažinojęs Galovėjus, ypač Margaretę Greiham. O’Brajenas paliko savo šalį subankrutavęs ir dabar metė iššūkį britų etiketui, rodydamasis su uniforma, kardu ir pentinais. Kai jis nusilenkė ambasadoriaus šeimai, lordas ir ledi Galovėjai šaltai linktelėjo, o ledi Margaretė nusisuko.

Kad ir kokios priežastys tuos žmones skatino domėtis vienas kitu, jų įžymiojo šeimininko dėmesys buvo skirtas ne jiems. Bent jau nė vienas iš jų jo akyse nebuvo svarbiausias vakaro svečias. ■ Dėl ypatingų priežasčių Valantenas laukė pasaulinės šlovės žmogaus, su kuriuo buvo susidraugavęs per savo didžiąsias detektyvines triumfo keliones Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jts laukė Julijaus K. Breino, to multimilijonieriaus, kurio didžiulės aukos mažoms religijoms suteikė tiek daug pramogos Amerikos ir Anglijos laikraščiams. Niekas negalėjo suprasti, ar misteris Breinas buvo ateistas, ar mormonas, ar krikščionių mokslo šalininkas, bet jis buvo pasirengęs žerti pinigus į bet kokį intelektualų indą, jei tik jis neišbandytas. Vienas iš jo pomėgių buvo laukti amerikietiškojo Šekspyro — pomėgis, reikalaujantis daugiau kantrybės negu meškeriojimas. Jis žavėjosi Voltu Vitmenu, bet manė, kad Liukas P. Teneris iš Paryžiaus yra „pažangesnis", negu kada nors buvo Vitmenas. Jam patiko viskas, ką jis laikė „pažangiu". Jis manė ir Valanteną esant „pažangų".

Solidus Julijaus K. Breino pasirodymas buvo lemtingas it skambutis vakarienei. Jam buvo būdinga savybė, į kurią mažai kas iš mūsų gali pretenduoti: jo dalyvavimas būdavo tiek pat žymus kiek ir jo nebuvimas. Jis buvo stambaus sudėjimo, aukštas ir apkūnus, apsirengęs juoda vakarine eilute, kurios nepuošė nei laikrodžio grandinėlė, nei žiedas. Plaukai žili, glotniai sušukuoti atgal pagal vokišką stilių; veidas raudonas ir cherubiniškas, o po apatine lūpa paliktas tamsus kuokštelis, kuris šiaip jau infantiliškai veido išraiškai teikė teatrališkumo ir netgi darė jį panašų į Mefistofelį. Tačiau salonas neilgai spoksojo į garsųjį -amerikietį: jo vėlavimasis jau buvo suteikęs tam tikrų keblumų, ir ledi Galovėj, paėmusi jį už parankės, skubiai nulydėjo į valgomąjį.

Galovėjai buvo gana malonūs ir neskrupulingi, išskyrus vieną dalyką. Kol ledi Margaretė nepaims už parankės tam nuotykių ieškotojui O'Brajenui, jos tėvas bus visai patenkintas. Ji, kaip ir pridera, įėjo su daktaru Saimenu. Ir vis dėlto lordas Ga-lovėjus nerimastavo ir elgėsi beveik nemandagiai. Per pietus jam dar užteko diplomatijos, bet vėliau, kai, rūkant cigarus, visi trys jaunesnieji vyrai — daktaras Saimenas, kunigas Braunas ir liūdnai pagarsėjęs O’Brajenas, tas tremtinys užsienietiška uniforma, išsmuko pas damas ar parūkyti oranžerijoje, tada jau anglų diplomatas pasidarė visai nediplomatiškas. Jam nedavė ramybės mintis, kad tas niekšas O’Brajenas kokiu nors būdu gali duoti ženklą Margaretei. Jis net nebandė suprasti, kaip tai galima būtų padaryti. Gurkšnoti kavą jie liko trise: Breinas, gerbiamasis amerikietis, kuris tikėjo visomis religijomis; Valantenas, žilstąs prancūzas, kuris neišpažino jokios religijos; ir jis pats. Jiedu puikiausiai galėjo ginčytis tarpusavy nesikreipdami į jį. Po kurio laiko šis „progresyvus" ginčas pasiekė nuobodumo viršūnę: lordas Ga-lovėjus taip pat pakilo ir nuėjo ieškoti svetainės. Jis klaidžiojo ilgais koridoriais gal kokias šešias ar aštuonias minutes, kol išgirdo ausį rėžiantį didaktišką daktaro balsą, paskui monotonišką kunigo šneką, po -kurios pasigirdo bendras juokas. Matyt, irgi ginčijasi dėl „mokslo ir religijos", pamanė jis ir mintyse nusikeikė. Bet vos tik atvėręs salono duris, jis tučtuojau pastebėjo, kurių žmonių trūksta: salone nebuvo nei vado O'Brajeno, nei ledi Marga retės.

Jis nekantriai išėjo iš svetainės, kaip kad buvo išėjęs iš valgomojo, ir dar kartą nužingsniavo koridoriumi. Jo sąmonėje subrendo atkakli mintis — apsaugoti dukterį nuo nevykėlio airio-al-žyriečio. Eidamas į užpakalinę namo pusę, kur buvo Valanteno kabinetas, jis nustebo, sutikęs savo dukterį — ji prabėgo pro šalį išbalusiu, paniekos kupinu veidu, ir tai buvo antroji mįslė. Jei ji buvo su O'Brajenu, tai kurgi tada O’Brajenas? Jeigu ji nebuvo su O’Brajenu, kur tada buvo? Apimtas senatviško ir ūmaus įtarumo, jis apgraibomis slinko per tamsią užpakalinę rūmų dalį, kol galų gale surado tarnų duris į sodą.

Riesto rytietiško kardo formos mėnulis jau buvo suardęs ir išsklaidęs visus audros debesis. Sidabrę.spalvė šviesa švietė visuose keturiuose sodo kampuose. Aukštas mėlynai apsirengęs vyras žingsniavo per pievą kabineto durų link. Mėnulio šviesos visai pakako atpažinti, kad tai vadas O'Brajenas.

Jis išnyko name pro aukštas stiklines duris. Lordą Galovėjų apėmė neaprašoma nuotaika; ir pikta, ir neaiški. Mėlynai sidabriškas sodas, panašus į sceną teatre, sakytum tyčiojosi iš jo su tironišku švelnumu. Grakšti airio eisena jį įsiutino, tarsi jis būtų ne tėvas, o konkurentas; mėnesiena vedė iš proto. It kokiais burtais jis buvo įviliotas į trubadūrų šalį, Vato 3 pasakų šalį, ir, norėdamas sugriauti šitą meilės kvailystę, išsiaiškinti, jis guviai žengė priešui įkandin. Netrukus jis suklupo, užkliuvęs už kažkokio. medžio ar akmens žolėje. Žvilgtelėjo žemyn iš pradžių sunerimęs, o vėliau — susidomėjęs. Po akimirkos mėnulis ir aukštos tuopos išvydo neįprastą reginį: pagyvenęs anglų diplomatas šoko kaip . įgeltas ir nubėgo rėkdamas visa gerkle. Prie stiklinių kabineto durų prigludo išbalęs daktaro Saimeno veidas, jo spindintys akiniai ir suraukti antakiai. Jis išgirdo pirmuosius aiškius didiko žodžius. Lordas Galovėjus šaukė:

— Lavonas žolėje! Krauju pasruvęs lavonas!

O'Brajenas tikriausiai išsikraustė iš proto.

— Reikia tuoj pat pasakyti Valantenui,--'- tarė daktaras, kai lordas Galovėjus užsikirsdamas papasakojo viską, ką išdrįsęs apžiūrėti.— Laimė, jis čia pat.

Dar jam bekalbant didysis detektyvas įėjo į kabinetą, sudomintas riksmo.

Buvo įdomu žiūrėti, kaip tipiškai jis pasikeitė; atėjo susirūpinęs kaip šeimininkas ir. džentelmenas, manydamas, kad kuris nors svečias ar tarnas susirgo. Kai jam pranešė apie kruviną

faktą, iš oraus džentelmeno jis tučtuojau pavirto sumaniu ir dalykišku, nes, kad ir kaip siaubinga ir netikėta, tai buvo jo reikalas.

— Keista, džentelmenai,— tarė ji s, kai visi išskubėjo į sodą.— Esu tyręs žmogžudystes įvairiausiose pasaulio vietose, o dabar še tau — viena iš jų ima ir įvyksta mano paties kieme. Bet kurgi ta vieta?

Jie ėjo per pievą ne taip jau lengvai, nes nuo upės buvo pradėjusi kilti lengva migla. Bet, vedami sukrėsto Galovėjaus, jie surado lavoną , gulintį aukštoje žolėje — numirėlio būta labai aukšto ir plačiapečio. Jis gulėjo veidu žemyn, taigi jie tematė, kad jo platūs pečiai skendi juodame drabužyje ir kad jo didelė galva nuplikusi, tik kuokštas rusvų plaukų prilipęs prie kaukolės kaip šlapi jūros dumbliai. Skaisčiai raudonas kraujas. sruvo iš po jo veido.

— Žinote,— pasakė Saimenas neįprasta intonacija,— jis ne iš mūsų.

— Apžiūrėkite jį, daktare,— gana griežtai paliepė Valantenas.— Gal jis dar gyvas.

Daktaras pasilenkė.

— Jis dar ne visai atšalęs, bet, deja, tikriausiai miręs,— atsakė jis.— Gal padėsit man jį pakelti?

Jie atsargiai kilstelėjo lavoną per colį nuo žemės, ir visos abejonės dėl jo mirties išsisklaidė iš karto ir kraupiai: nukrito galva. Ji buvo visiškai atskirta nuo kūno. Tas, kas perpjovė jam gerklę, buvo nukirtęs ir galvą. Netgi Valantenas buvo sukrėstas.

— Jis veikiausiai buvo stiprus kaip gorila,— sumurmėjo Va-lantenas.

Nors daktaras Saimenas buvo įpratęs skrosti lavonus, jis pakėlė lavono galvą krūpčiodamas. Kaklas buvo nukirstas palei žandikaulį, o veidas iš esmės nesužeistas; didžiulis, pageltęs, sukritęs ir kartu ištinęs, vanagiška nosim ir smulkiais vokais—piktas romėnų imperatoriaus veidas, gal kiek panašus į kinų imperatoriaus. Visi susirinkusieji žiūrėjo į jį , apimti nežinios. Lavone nieko daugiau negalima buvo pastebėti, išskyrus tai, kad, pakėlus kūną , jie pamatė baltą krakmolytų marškinių spindesį, sudarkytą raudonu krauju. Daktaras Saimenas sakė tiesą: žmogus ne iš jų pobūvio. Bet, galimas daiktas, jis bandė įsijungti į jį, nes buvo apsirengęs tokiai progai.

Valantenas visomis keturiomis kuo profesionaliausiai apžiūrėjo' žolę ir žemę kokiu dvidešimties jardų spinduliu aplink lavoną. Jam padėjo daktaras, žinoma, ne taip kvalifikuotai, ir anglų lordas, jau visai saviveikliškai. Šliaužiodami beveik nieko neaptiko — tik kelias šakeles, sulaužytas ar labai smulkiai sukapotas. Valantenas pakėlė jas, greitai apžiūrėjo ir numetė.

— Sakelės,— oriai pasakė jis,— ir absoliučiai nepažįstamas žmogus su nukirsta galva. Tai viskas, kas yra šioje pievoje.

Tvyrojo beveik šiurpą kelianti tyla, kol ją šaižiai nutraukė Galovėjus:

— Kas ten? Kas štai ten prie sodo sienos?

Maža figūrėlė keistai didele galva linguodama artėjo jų link per mėnulio apšviestą rūką. Iš pradžių ji atrodė kaip pasakų būtybė, bet paaiškėjo, kad tai mažasis nekaltas kunigas, kurį jie buvo palikę svetainėje.

— Klausykit,— ramiai tarė jis.— Zinot, į šį sodą nėra vartų.

Valantenas kažkaip piktai suraukė juodus antakius, išvydęs

dvasininką. Bet jis buvo pernelyg teisingas, kad neigtų, jog pastaba svarbi.

— Jūsų tiesa,— pasakė jis.— Prieš išsiaiškinant, kaip jis buvo nužudytas, turime sužinoti, kaip čia pateko. O dabar paklausykit manęs, džentelmenai. Jei tai gali būti padaryta be žalos mano padėčiai ir tarnybinėms pareigoms, mes visi sutiksime, kari t::'m tikri įžymūs vardai galėtų nebūti siejami su šiuo nusikaltimu. Yra damų, džentelmenai, ir yra užsienio ambasadorius. Jei mes turėsime pavadinti tai nusikaltimu, tada jis ir turi būti tiriamas iki galo kaip nusikaltimas. Bet iki to aš galiu veikti savo nuožiūra. Esu poiicijos viršininkas, tiek visiems žinomas, kad galiu būti konfidencialus. O dangau, aš pirma išteisinsiu visus savo svečius. prieš pakviesdamas savo žmones ieškoti dar ko nors. Džentelmenai, duokit garbės žodį, kad nė vienas iš jūsų neišeisit iš šių namų iki rytojaus vidurdienio; miegamieji yra visiems. Saimenai, manau, jūs žinote, kur rasti mano tarną Aiveną: jis priekiniame hole. Juo galima pasikliauti. Pasakykite jam, kad vietoj savęs paliktų kitą, o pats tegu tučtuojau ateina pas mane. Lorde Ga-lovėjau, jūs, be abejonės, geriausiai tiksite pranešti damoms, kas atsitiko, ir nuslopinti panikai. Jos taip pat turi pasilikti. Tėvas Braunas ir aš pabūsime prie lavono.

Valantene prabudo kapitono dvasia, ir jam bematant visi pakluso. Daktaras Saimenas nuėjo į arsenalą ir surado Aiveną — visiems žinomo detektyvo privatų detektyvą. Galovėjus nuėjo į svetainę ir gana taktiškai pranešė siaubingą nauj ieną, tad kol jie visi ten susirinko, damos jau buvo išgąsdintos ir nuramintos. Tuo tarpu gerasis kunigas ir gerasis ateistas mėnesienoje nejudėdami stovėjo prie lavono galvos ir prie kojų kaip simbolinės dviejų mirties filosofų statulos.

Aivenas, konfidencialusis tarnas su randu ir ūsais, iššoko iš namo kaip patrankos sviedinys ir pasileido tekinas per pievą pas Valanteną kaip šuo pas savo šeimininką. Jo tamsiai raudonas veidas buvo pagyvėjęs nuo šios naminės detektyvinės istorijos įkarščio.' Jis tiesiog su. nemaloniu uolumu paprašė, kad šeimininkas jam leistų apžiūrėti palaikus.

— Apžiūrėk , jei nori, Aivenai,— tarė Valantenas.— Tik neužtruk. Reikia įnešti lavoną į namą.

Aivenas pakėlė numirėlio galvą ir beveik išmetė ją.

— Hm,— dusdamas ištarė jis.— Tai... ne, ne, negali būti. Ar pažįstate šį žmogų , sere?

— Ne,— atsakė Valantenas abejingai.— Verčiau eikime vidun,

Jie įnešė lavoną į namą ir paguldė ant sofos kabinete, o

paskui visi nuėjo į svetainę.

Detektyvas ramiai, net kiek neryžtingai atsisėdo prie stalo, bet jo akys buvo geležinės teisėjo akys teismo metu. Jis greitai kažką užsirašė ant popieriaus lapo priešais save, paskui trumpai paklausė:

— Ar visi susirinkę?

— Nėra misterio Breino,— pasakė dairydamasi hercogienė iš Mont Sent Maiklo.

— Nėra ir misterio Nilo O'Brajeno,— tarė lordas Galovėjus kimiu, nemaloniu balsu.— Aš mačiau tą džentelmeną, einantį per sodą, kai lavonas dar tebebuvo šiltas.

— Aivenai, nueik ir atvesk vadą O'Brajeną ir misterį Brei-ną,— paliepė detektyvas.— Misteris Breinas, kiek žinau, bebaigiąs rūkyti cigarą valgomajame; vadas O'Brajenas, man rodos, vaikšto oranžerijoje, nors tikrai nežinau,

Ištikimasis tarnas išnyko iš kambario, ir niekam nespėjus nė pajudėti ar prabilti, Valantenas kareiviškai skubiai kalbėjo toliau:

— Kiekvienas čia esantis žino, kad numirėlis buvo rastas sode nukirsta galva, Daktare Saimenai, jūs jį apžiūrėjote, Ar manote, kad šitaip nukirsti galvą reikėjo didelės jėgos? Galbūt tiktai labai aštraus peilio?

— Sakyčiau, kad su peiliu tai padaryti visiškai neįmanoma,— atsakė daktaras.

— Ar galite įsivaizduoti,— klausinėjo Valantenas,— įrankį, su kuriuo tai galėjo būti padaryta?

— Šiuolaikinėmis galimybėmis—iš tiesų neįsivaizduoju,— pasakė daktaras, skausmingai suraukęs antakius.— Nukirsti galvą nelengva net bjauriai, o čia buvo nukirsta lygiai, Tai galėjo būti padaryta ilgakočiu kovos, senovišku budelio kirviu arba senu dvirankiu kardu.

■— Bet, Dieve mano! — sušuko hercogienė beveik isteriškai.— Cia niekur nėra jokių dvirankių kardų ar ilgakočių kirvių.

Valantenas teberašė kažką popieriuje priešais save.

— Sakykite,— paklausė jis skubiai teberašydamas,— ar tai galėjo būti padaryta ilgu prancūzišku kavalerijos kardu?

Pasigirdo silpnas beldimas į duris, kuris dėl kažkokios nesuprantamos priežasties visiems sustingdė kraują gyslose kaip „Makbete". Tos slogios tylos metu Saimenas spėjo pasakyti:

— Kardu? Taip, manau, kad taip.

— Ačiū,—pasakė Valantenas.— Įeik, Aivenai.

Patikimasis Aivenas atidarė duris ir įleido pro jas vadą Nilą O'Brajeną, kurį jis buvo radęs vėl pamažu žingsniuojantį per sodą, •

Karininkas airis sutrikęs ir išdidus stovėjo ant slenksčio.

— Ko jūs norite iš manęs? — sušuko jis.

— Prašau sėstis,— tarė Valantenas maloniu, lygiu balsu.— Aha, jūs be k'ardo? Kur jis?

— Aš palikau jį ant stalo bibliotekoje,— atsakė O’Brajenas nuo susijaudinimo stiprėjančiu airišku akcentu.— Jis trukdė...

— Aivenai,— paliepė Valantenas,— nueik ir atnešk vado kardą iš bibliotekos.

Paskui, kai tarnas išėjo, pridūrė:

— Lordas Galovėjus sako, kad matė jus išeinantį iš sodo prieš pat surandant lavoną. Ką jūs veikėte sode?

Vadas atsainiai klestelėja į kėdę.

— 0,— sušuko jis švaria airių kalba.— Žavėjausi mėnuliu. Bendravau su gamta.

Stojo slogi tyla, ir kurį laiką niekas jos nepertraukė. Pagaliau vėl pasigirdo silpnas ir kraupus beldimas. Pasirodė Aivenas, nešinas tuščiomis plieninėmis makštimis.

— Viskas, ką radau,— pasakė jis.

— Padėk ant stalo,— tarė Valantenas, nepakeldamas galvos.

Kambaryje stojo mirtina tyla, panaši į tą, kuri supa kaltinamųjų suole sėdintį pasmerktą žudiką. Hercogienė jau seniai liovėsi šūkčiojusi. Sukilusi lordo Galovėjaus neapykanta gavo satisfakciją ir netgi dingo. Balsas, kuris pasigirdo, buvo visai netikėtas.

— Manau, kad galiu jums pasakyti,— sušuko ledi Margaretė aiškiu virpančiu balsu, kuriuo drąsi moteris šneka viešai.— Galiu jums pasakyti, ką misteris O’Brajenas veikė sode, nes jis linkęs tylėti. Jis man piršosi. Aš atsisakiau. Dėl šeimyninių aplinkybių negalėjau jam duoti nieko, išskyrus pagarbą. Dėl to jis truputėlį supyko. Mano pagarba, atrodo, jam nelabai rūpėjo. Kažin,— pridūrė ji blausiai šyptelėjusi,— ar dabar ji apskritai jį domins. Aš jam siūlau ją dabar. Galiu bet kur prisiekti, kad jis tikrai nepadarė tokio dalyko.

Lordas Galovėjus atsargiai prisigretino prie dukters ir ėmė gana garsiai tildyti ją, nors įsivaizdavo, kad kalba pusbalsiu:

— Patylėk, Megi,— griausmingai „šnibždėjo" jis.— Kodėl tu gini tą vyrą? Kur jo kardas? Kur jo prakeiktas kavalerijos...

Jis nutilo, susidūręs su ypatingu dukters žvilgsniu, nukreiptu į jį. Jis kaip magnetas prikaustė visą grupę.

— Senas kvaily,— žemu balsu be apsimestinės pagarbos tėvui rėžė ji.— Ką bandai įrodyti? Sakau tau,. kad šis žmogus su manim elgėsi padoriai. O jeigu ir ne, tai vis tiek buvo su manim. Jei jis nužudė žmogų sode, kas tas žmogus, kuris tai matė? Argi tu taip nekenti Nilo, kad statai savo paties dukrą...

Ledi Galovėj sukliko. Kiekvienas sėdėjo, prisimindamas visas nelemtas tragedijas, įvykusias tarp įsimylėjėlių. Išdidus, išbalęs skotės aristokratės veidas ir jos meilužio, airio nuotykių ieškotojo jiems atrodė tarsi seni portretai tamsiame name. Ilgos tylos metu jų mintyse iškilo istorinės nužudytų vyrų ir meilužių asmenybės.

Sią slogią tylą nutraukė nekaltas balsas:

— Ar cigaras buvo labai ilgas?

Minties pasikeitimas buvo toks staigus, kad jie turėjo apsidairyti, kad įsitikintų, kas prabilo.

— Turiu galvoje,— pasakė mažasis tėvas Braunas iš kambario kampo,— turiu galvoje tą cigarą, kurį misteris Breinas bebaigiąs rūkyti. Ar nebus tik jis lazdos ilgumo?

Kai Valantenas pakėlė galvą, jo veide atsispindėjo ir susierzinimas, ir pritarimas, nors pastaba buvo lyg tarp kitko.

— Visai teisingai,— griežtai sutiko jis.— Aivenai, eik ir tuojau pat atvesk čia misterį Breiną.

Kai tik patikėtinis išnyko už durų, Valantenas rimtai kreipėsi į merginą:

— Ledi Margarete,— tarė jis,— esu tikras, kad mes visi jaučiame padėką jums ir susižavėjimą jūsų veiksmais. Jūs kilniai pasielgėte, paaiškindama vado elgesį. Bet vis dėlto yra spraga. Lordas Galovėjus, kiek suprantu, sutiko jus, einančią iš kabineto į svetainę, o vadą, vaikščiojantį sode, rado tik po keleto minučių.

— Jūs turite prisiminti,— atsakė Margaretė su lengva ironijos gaidele balse,— jog ką tik jam buvau atsakiusi, tad vargu galima buvo tikėtis, kad mes grįšime susikibę už parankių. Juk jis vis dėlto džentelmenas , dar kiek užtruko — ir buvo apkaltintas žmogžudyste.

' — Per tas kelias minutes,— pasakė Valantenas oriai,— jis iš tiesų galėjo...

Vėl pasibeldęs Aivenas kyštelėjo savo randuotą veidą.

— Atleiskite sere,— pasakė jis,— bet misterio Breino nėra.

— Nėra?! — sušuko Valantenas ir pirmą kartą atsistojo.

— Dingo. Išdūmė. Išgaravo,— atsakė Aivenas su prancūzišku humoru.— Jo skrybėlės ir palto taip pat nėra. Be viso to , dar štai ką jums pasakysiu. Aš išbėgau iš namų paieškoti kokių nors jo pėdsakų ir radau vieną ir labai didelį pėdsaką.

— Ką tu turi galvoje? — p.aklausė Valantenas.

— Aš jums jį parodysiu,— pasakė tarnas išeidamas ir sugrįžo su žvilgančiu kavalerijos kardu , kurio ašmenys ir smaigalis buvo kraujuotas. Kiekvienas iš esančių kambaryje žvelgė į jį kaip į perkūną iš giedro dangaus. Bet prityręs Aivenas gana ramiai pasakė:

— Aš jį radau. numestą krūmuose už penkiasdešimties jardų į Paryžiaus pusę. Kitaip sakant, radau jį kaip tik ten, kur gerbiamas misteris Breinas numetė jį pabėgdamas.

Vėl stojo tyla, bet dabar jau kitokia. Valantenas paėmė kardą ir apžiūrėjo jį, paskendęs giliuose apmąstymuose, paskui pagarbiai atsigręžė į O’ Brajeną.

— Vade,— tarė jis.—Mes tikime, kad jūs visuomet pateiksite šį ginklą, jei jo prireiks policijai. O dabar,— pridūrė jis, sukiš-damas kardą į skambančias makštis,— leiskite man grąžinti jums šį ginklą.

Betrūko tik plojimų,— taip viskas atrodė simboliška.

Nilui O’Brajenui šis veiksmas davė teisę į egzistenciją. Išėjęs vėl. paklajoti po paslaptingąjį sodą ryte, jis jau buvo nusimetęs įprastinį tragizmą. Dabar jis turėjo daugelį priežasčių būti laimingas. Lordas Galovėjus buvo džentelmenas ir jo atsiprašė. Ledi Margaretė buvo kažkas daugiau negu ledi, bent jau moteris , ir , ko gero, davė jam šį tą daugiau negu atsiprašymas, kai jie lėtai vaikštinėjo tarp senų gėlių lysvių prieš pusryčius. Visa kompanija pralinksmėjo, nors mirties mįslė tebebuvo neįminta. Įtarimo našta buvo numesta nuo jų visų ir perkelta į Paryžių ant keistojo milijonieriaus — žmogaus, kurio jie beveik nepažinojo. Velruas buvo išvytas iš namų, tiksliau, pats save išvijo.

Vis dėlto mįslė liko. Ir kai O’Brajenas klestelėjo ant suolo sode šalia daktaro Saimeno, šis įžvalgiai moksliškai mąstantis žmogus iš karto atnaujino temą. O'Brajenas nebuvo dėkingas pašnekovas, nes jo mintys sukosi apie malonesnius dalykus.

— Nepasakyčiau, kad tai mane labai domintų,— atvirai pasakė airis.— Ypač dabar, kai viskas atrodo taip paprasta. Matyt, Breinas dėl kažkokios priežasties neapkentė šio nepažįstamojo, nusiviliojo jį į sodą ir nužudė mano kardu. Paskui nukūrė į miestą, pakelėje nusviesdamas kardą. Beje, Aivenas sakė, kad mirusiojo kišenėje buvo rastas amerikietiškas doleris. Taigi jis buvo Breino kraštietis, o tai jau daug ką pasako. Aš čia nebematau neaiškumų.

— Yra penki dideli neaiškumai,— ramiai pasakė daktaras,— tarsi aukštos sienos sienų viduje. Nesupraskit manęs klaidingai. Neabejoju, kad tai padarė Breinas. Jo pabėgimas, manau, tai įrodo. Bet kaip jis tai padarė? Pirmas neaiškumas: kam žmogui žudyti kitą žmogų didžiuliu kardu, kai beveik gali nužudyti kišeniniu peiliuku ir įsidėti jį atgal į kišenę? Antras neaiškumas: kodėl nebuvo jokio triukšmo ar riksmo? Nejaugi vyriškis, išvydęs besiartinantį žmogų, mosikuojantį riestu rytietišku kardu, taip jau ir tylės? Trečias neaiškumas: tarnas visą vakarą saugojo priekines duris. Į Valanteno sodą net žiurkė pro niekur neprasmuko. Kaipgi nužudytasis žmogus pateko į sodą? Ketvirtas neaiškumas: kaip Breinas, esant toms pačioms sąlygoms, išsigavo iš sodo?

— O penktasis? — paklausė Nilas, nukreipęs žvilgsnį į anglų kunigą, kuris takeliu lėtai ėjo į juos.

— Smulkmena,— atsakė daktaras.— Bet manau, kad gana keista. Kai pirmą kartą pamačiau, kaip nukirsta galva, pamaniau, jog žudiko smogta gal daugiau negu kartą. Bet apžiūrėjęs kūną, radau daug įpjovų kakle, kitaip sakant, įkirtimai padaryti po to, kai galva jau buvo nulėkusi. Nejaugi Breinas taip velniškai nekentė savo priešo, kad dar kapojo jo kūną mėnesienoje?

— Siaubinga! — pasakė O’Brajenas ir krūptelėjo.

Kol jfe kalbėjosi, prie jų priėjo Braunas, mažasis kunigas, ir droviai palaukė, kol jie baigs kalbėtis. Paskui neryžtingai tarė: .

— Atsiprašau, kad pertrauksiu, bet esu pasiųstas pasakyti jums naujieną!

— Naujieną? — pakartojo Saimenas, gana skausmingai žiūrėdamas į jį pro akinius.

— Taip, atleiskite,— pasakė tėvas Braunas švelniai.— Žinote, įvyko dar viena žmogžudystė.

Abu vyrai pašoko nuo suolo — šis net susiūbavo.

— O dar keisčiau,— kalbėjo kunigas, įsmeigęs blausų žvilgsnį į rododendrus,— kad žmogžudystė tos pačios bjaurios rūšies — dar vienas galvos nukirtimas. Rasta antra kraujais paplūdusi galva upėje už kelių jardų nuo Breino kelio į Paryžių, taigi jie mano, kad jis...

— O dangau! — sušuko O'Brajenas.— Nejaugi Breinas maniakas?

— Yra amerikietiška vendeta,— ramiai pasakė kunigas. Paskui pridūrė:—Jie nori, kad ateitumėt į biblioteką ir apžiūrėtumėt ją.

Vadas O’Brajenas nuėjo paskui kitus į kvotą, jausdamas šleikštulį. Kaip kareivis jis bjaurėjosi visomis šitomis slaptomis skerdynėmis. Kada pagaliau šie ekstravagantiški amputavimai liausis? Iš pradžių nukirsta viena galva, paskui kita; šiuo atveju (jis karčiai tarė sau) patarlė, kad „dvi galvos geriau nei viena“, neteisinga. Eidamas per kabinetą, jis vos nesusvyravo nuo pritrenkiančio sutapimo. Ant Valanteno stalo gulėjo spalvota trečios krauju pasruvusios galvos nuotrauka. Ir tai buvo paties Valanteno galva. Dar kartą pasižiūrėjęs jis pamatė, kad tai tik nacionalistų laikraštis „Giljotina", kuris kiekvieną savaitę vaizduodavo vieną iš savo politinių oponentų išverstomis akimis ir iškreiptais ' veido bruožais tuoj po egzekucijos; mat Valantenas buvo garsus antiklerikalas. Jame viskas sukilo prieš didįjį intelekto brutalumą, kuris būdingas tiktai Prancūzijai. Jis suvokė Paryžių kaip visumą, pradedant gotikos bažnyčiomis ir baigiant didžiulėmis karikatūromis laikraščiuose. Jis prisiminė gigantišką revoliucijos pašaipą. Matė visą miestą kaip vieną bjaurią visumą, pradedant kruvinu eskizu, gulinčiu ant Valanteno stalo, ir baigiant tūkstančiais lietvamzdžių, kur didysis velnias rodo dantis ant Dievo Motinos katedros.

Biblioteka buvo ilga, žema ir tamsi. Šviesa į ją sklido tik pro žemų užuolaidų apačią ir tebeturėjo rausvą ryto atspalvį. Valantenas ir jo tarnas Aivenas laukė jų prie aukštesniojo nuožulnaus stalo galo, ant kurio gulėjo baisūs palaikai, prieblandoje atrodantys milžiniški. Didelė juoda figūra ir geltonas sode rasto žmogaus veidas buvo beveik nepasikeitęs. Antroji galva, išgriebta tą rytą upėje tarp nendrių, gulėjo šalia palaikų, nuo jos tebelašėjo vanduo. Valanteno žmonės tebeieškojo antrojo lavono, kuris, buvo manoma, turėtų iškilti.

Tėvas Braunas, kuris atrodė toli gražu ne toks jautrus kaip O'Brajenas, priėjo prie antrosios galvos ir atidžiai ją apžiūrėjo. Tai buvo ne ką daugiau kaip kuokštas šlapių žilų plaukų rau-

3. Tėvas Bra unas donoje lygioje" ryto šviesoje. Veidas, kuris atrodė bjaurus, nurausvintas, ir galbūt nusikaltėliško tipo, buvo smarkiai apdaužytas medžių ir akmenų, kol galva plūduriavo vandenyje.

33

— Labas rytas, vade O'Brajenai,— pasisveikino Valantenas nuoširdžiai.— Manau, girdėjote apie paskutinį Breino skerdynių eksperimentą.

Tėvas Braunas tebebuvo palinkęs virš žilaplaukės galvos, ir, nepakeldamas akių, tarė:

— Manau, neabejotina, kad ir šią galvą nukirto Breinas.

— Taip, tai savaime suprantama,— pasakė Valantenas, susikišęs rankas į kišenes.— Nužudyta tokiu pat būdu kaip ir pirmą kartą. Galva rasta tik už kelių jardų nuo pirmosios. Ir nukirsta tuo- pačiu ginklu, kurį, kaip žinoma, jis išsinešė.

— Taip, taip, žinau,— atsakė tėvas Braunas nuolankiai.— Ir, žinote, vis dėlto abejoju, ar Breinas galėjo nukirsti šią galvą.

— Kodėl gi ne? — rimtai paklausė daktaras Saimenas.

— Klausykit, daktare,— pasakė Braunas, pakeldamas galvą ir mirksėdamas.— Ar gali žmogus nukirsti savo paties galvą? Nežinau.

O’Brajenas pajuto, kaip pamišęs pasaulis su trenksmu griūva. Bet daktaras vikriai prišoko ir atmetė šlapius, žilus plaukus.

— Taip, tai, be abejonės, Breinas,— ramiai pasakė kunigas.— Jo kairėj ausy buvo kaip tik šitas randelis.

Detektyvas, jau kurį laiką nenuleidęs nuo kunigo blizgančių akių, pravėrė keistai sukąstą burną ir piktai tarė:

— Atrodo, jūs daug apie jį žinote, tėve Braunai.

— Zinau,— paprastai atsakė tėvas Braunas.— Aš bendravau su juo jau keletą savaičių. Jis ketino prisijungti prie mūsų bažnyčios.

Valanteno akyse sužibo fanatiškos kibirkštėlės. Sugniaužęs kumščius jis prisiartino prie Brauno.

— O gal,— suriko jis pašaipiai,— gal jis dar ketino palikti visus savo pinigus jūsų bažnyčiai?

— Gal ir ketino,— vangiai atsakė Braunas.— Visai gali būti.

— Tokiu atveju,— sušuko Valantenas, piktai šypsodamasis,— jūs iš tiesų galit daug apie jį žinoti. Apie jo gyvenimą ir apie jo...

Vadas O'Brajenas suspaudė Valanteno ranką.

— Baikit tas šmeižikiškas nesąmones, Valantenai,— pasakė jis,— kitaip vėl gali būti paleistas į darbą kardas.

Bet Valantenas (kunigui nuo jo neatitraukus įdėmaus žvilgsnio) jau buvo atsipeikėjęs.

— Na,-pasakė jis trumpai,— žmonių asmeninė nuomonė gali palaukti. Jums, džentelmenai, tebegalioja pažadas neišeiti. Jus turi te patys paklusti ir priversti vienas kitą paklusti. Aivenas pasakys, jei norėsite ko daugiau sužinoti. Aš einu dirbti, raportuosiu vyresnybei. Ilgiau to slėpti nebegalima. Rašysiu kabinete, jei bus kokių naujienų.

— Ar dar yra kokių nors naujienų, Aivenai? — paklausė daktaras Saimenas, kai policijos viršininkas išžingsniavo iš kambario.

— Manau, kad tiktai vienas dalykas, sere,— atsakė Aivenas, suraukęs savo seną pilką veidą.— Bet savo ruožtu tai taip pat svarbu. Stai tas senis, kurį radot pievoje,— ir jis be jokios pagarbos parodė į didelį juodą lavoną su geltona galva.— Mes vis dėlto sužinojome, kas jis toks.

— Tikrai? — nustebęs sušuko daktaras.— Ir kas jis toks?

— Tai Arnoldas Bekeris,— pasakė detektyvo tarnas,— nors turėjo daugybę slapyvardžių. Tas sukčius visur klajojo, yra žinoma, kad buvęs ir Amerikoje. Stai ten Breinas ir bus su juo susidūręs. Mes beveik neturėjome su juo- reikalų, nes veikė daugiausia Vokietijoje. Žinoma, mes susisiekėme su vokiečių policija. Bet gana keista — mes turėjome daug reikalų su jo' broliu dvyniu Luisu Bekeriu. Tiesą sakant, kaip tik vakar radom reikalą nukirsti jam galvą. Taip, džentelmenai, tai negeras dalykas, bet kai pamačiau tą vyruką, gulintį pievoje, buvau laimingiausias. Jei nebūčiau matęs savo paties akimis, kaip Luisas Beke-ris buvo giljotinuotas, būčiau prisiekęs, kad tai Luisas Bekeris guli žolėje. Paskui, žinoma, prisiminiau jo brolį dvynį Vokietijoje, ir logiškai išplaukia...

Aivenas liovėsi aiškinęs dėl paprasčiausios priežasties: niekas jo nebesiklausė. Vadas ir daktaras spoksojo į tėvą Brauną, kuris buvo pašokęs ant kojų ir stipriai suspaudęs smilkinius kaip žmogus, kuris pajuto staigų ir siaubingą skausmą.

— Liaukitės, liaukitės, liaukitės kalbėję! — šaukė jis.— Nutilkit minutę, nes suvokiu tik pusę. Gal Dievas suteiks man jėgų? Gal mano protas pasistengs, ir aš suvoksiu viską? O dangau, padėk man. Man juk taip sekdavosi mąstyti: kažkada atpasakodavau bet kurį puslapį iš Tomo Akviniečio. Ar mano galva plyš, ar ji suvoks? Aš suvokiu pusę — suvokiu tik pusę...

Jis susiėmė galvą rankomis ir 'stovėjo nejudėdamas, kankinamas minčių ar maldos, tuo tarpu kiti trys tebespoksojo i šį paskutinį dienos stebuklą.

Kai tėvas Braunas atitraukė rankas nuo veido, jis buvo visai žvalus ir rimtas kaip vaikas. Jis giliai atsiduso ir tarė:

— Išsiaiškinkime ir baikime tai kuo greičiau. Stai greičiausias būdas atskleisti tiesą.

Jis pasisuko į daktarą.

— Daktare Saimenai,— tarė jis.— Jūs turite protingą galvą. Girdėjau,'kaip jūs šį rytą pateikėt penkis sunkiausius klausimus dėl žmogžudystės. Tad, jei dabar vėl pakartosi! klausimus, aš į juos atsakysiu.

Iš nuostabos ir abejonės Saimeno pensnė nukrito nuo nosies, bet jis atsiliepė iš karto.

— Taigi žinote, pirmasis klausimas toks: kodėl žmogus turėtų žudyti kitą žmogų didžiuliu kardu, kai gali nužudyti durklu?

— Durklu galvos nenukirsi,— ramiai atsakė Braunas,— o šiai žmogžudystei absoliučiai būtina buvo nukirsti galvą.

— Kodėl? — paklausė susidomėjęs O’Brajenas.

— Kitas klausimas,— tarė tėvas Braunas.

— Na, kodėl gi žmogus net nesuriko? — paklausė daktaras.— Kardai soduose be abejonės, neįprastas dalykas.

— Sakelės,— liūdnai pasakė kunigas ir pasisuko j langą, kuris buvo mirties scenos liudininkas.— Niekas nepagalvojo apie šakeles. Ko gi joms gulėti ant tos pievos (pažiūrėkite į ją) taip toli nuo bet kurio medžio? Jos ne nulaužtos, bet nukirstos. Žudikas rodė savo priešui tam tikrus triukus, kaip moka kardu perkirsti šakelę ore ar panašiai. Paskui, kai priešas pasilenkė pasižiūrėti rezultato, čiakšt — ir galva nulėkė.

— Na,— pasakė daktaras,— tai atrodo gana įtikinamai. Bet kiti du mano klausimai bet ką suglumins.

Kunigas tebestovėjo, kritiškai.žiūrėdamas pro langą, ir laukė.

— Jūs žinote, kad visas sodas buvo tiesiog hermetiškai uždarytas kaip nepraleidžiantis oro kambarys,— tarė daktaras.— Tad kaip nepažįstamasis pateko į sodą?

Neatsigręžęs mažasis kunigas atsakė:

— Sode niekad nė nebuvo jokio nepažįstamojo.

Stojo tyla. Paskui staiga įtampą nutraukė beveik vaikiškas kikenimas Aivenas atvirai nusišaipė iš Brauno pastabos absurdiškumo.

— 0,— sušuko jis.— Vadinasi, mes neatvilkom didžiulio stambaus lavono vakar vakare ir nepaguldėm ant sofos? Ir jis neatėjo į sodą?

— Neatėjo j sodą? — pakartojo Braunas susimąsčiusiai.— Ne, ne visiškai.

— Po velnių!—sušuko Saimenas.— Žmogus arba ateina j sodą, arba ne!

— Nebūtinai,— pasakė kunigas su šypsenėle.— Koks kitas klausimas. daktare?

— Jūs tikriausiai ligonis! — sušuko daktaras Saimenas.— Bet štai ir paskutinis klausimas, jei norite. Kaip Breinas išėjo iš sodo?

' — Jis neišėjo iš sodo,— pasakė kunigas, tebežiūrėdamas pro langą.

— Neišėjo iš sodo? — užsidegė pykčiu Saimenas.

— Ne visiškai,— atsakė tėvas Braunas.

Saimenas įsiutęs drebėjo: tai buvo nelogiška.

— Žmogus išeina iš sodo arba neišeina,— sušuko jis.

— Ne visuomet,— tarė tėvas Braunas.

Daktaras Saimenas nekantriai pašoko ant kojų.

— Aš neturiu laiko tokioms beprasmiškoms kalboms,— sušuko jis piktai.— Jei negalite suprasti žmogaus buvimo vienoje sienos pusėje arba kitoje, aš toliau jūsų nevarginsiu.

— Daktare,— tarė kunigas labai ramiai.— Mes visuomet labai maloniai sutarėm. O jei, taip, tai senos draugystės vardan imkite ir pateikite man penktąjį klausimą.

Nekantrusis Saimenas atsisėdo į kėdę prie durų ir trumpai tarė:

— Galva nuo pečių nukirsta labai keistai. Atrodo, kad tai padaryta po mirties.

— Taip,— nejudėdamas atsakė kunigas.— Tai buvo padaryta specialiai, kad jūs apsiriktumėte. Taip ir atsitiko. Tai buvo padaryta, kad jūs neabejotumėte, jog galva priklausė tam kūnui.

O’Brajeno vaizduotėje iškilo pabaisos, kentaurai ir undinės — ištisas chaosas, kurį sukėlė tik nenatūrali žmogaus fantazija. Balsas, senesnis negu jo protėvių, tarsi šnibždėjo jam į ausį: „Saugokis siaubingo sodo, kuriame auga medis, nokinąs dvigubą vaisių. Venk piktojo sodo, kur mirė žmogus su dviem galvomis".

Ir vis dėlto, nors trukdė šie gėdingų simboliškų pavidalų atspindžiai jo airiškoje sieloje, suprancūzėjęs protas buvo budrus: jis, kaip ir visi kiti, atidžiai ir nepatikliai stebėjo senąjį kunigą.

Tėvas Braunas galiausiai apsigręžė ir dabar stovėjo priešais langą, o veidas skendėjo šešėlyje, bet net ir tame šešėlyje buvo matyti, kad jis išbalęs kaip drobė. Ir vis dėlto prabilo protingai, tarsi pasaulyje neegzistuotų vaiduokliai.

— Džentelmenai,— tarė jis.— Sode jūs suradot ne nepažįstamojo Bekerio lavoną. Jokio nepažįstamo lavono sode jūs neradot. Priešindamasis daktaro Saimeno racionalizmui, tebetvirtinu, kad Bekeris dalyvavo tik iš dalies. Pažvelkite čia!—Jis parodė į didžiulį paslaptingą lavoną.— Jūs niekad gyvenime neregėjote šio žmogaus. Ar kada matėt jį?

Jis skubiai nurideno pliką geltoną nepažįstamojo galvą į šoną, o jos vietoje padėjo žiląją. Ir štai ištisas, sujungtas, gulėjo Julijus K. Breinas.

— Žudikas,— kalbėjo ramiai Braunas,— nukirto savo priešo galvą ir numetė kardą toli už sienos. Bet jis buvo pernelyg protingas, kad išmestų tiktai kardą. Jis per sieną išmetė ir galvą. Paskui jam užteko padėti prie lavono kitą galvą, ir jūs visi įsi-vaizdavot absoliučiai naują žmogų.

— Padėti kitą galvą! —išplėtęs akis sušuko O’Brajenas.— Kokią kitą galvą? Juk galvos neauga sode ant krūmų, ar ne?

— Ne,— dusliai pasakė tėvas Braunas, žiūrėdamas į savo batus.— Yra tik viena vieta, kur jos auga,— giljotinos krepšyje, šalia kurio Aristidas Valantenas, policijos viršininkas, stovėjo mažiau negu valandą prieš žmogžudystę. Mano draugai, prieš sudorodami mane, pasiklausykit dar minutėlę. Valantenas yra sąžiningas žmogus, jei ėjimą iš proto dėl ginčytino tikslo vadinsime sąžiningumu. Bet ar jūs kada nors jo šaltose, pilkose akyse įžiūrėjote, kad jis pamišęs? Jis bet ką, bet ką padarytų, kad sulaužytų tai, ką vadina kryžiaus prietarais. Jis dėl to kovojo, badavo, o dabar dėl to nužudė. Pašėlę Breino milijonai iki šiolei buvo išmėtyti tarp daugelio sektų ir jie mažai turėjo reikšmės balansui. Bet Valantenas nugirdo gandą, kad Breinas, kaip didelė dauguma lengvabūdžių skeptikų, linksta mūsų pusėn, o tai jau buvo visai kitas dalykas. Breinas apipils pinigais nualintą, linkusią peštis Prancūzijos bažnyčią, parems šešis nacionalistų laikraščius, tokius kaip „Giljotina". Mūšis jam buvo neišvengiamas, ir fanatikas užsidegė noru surizikuoti. Jis ryžosi sunaikinti milijonierių ir tai padarė taip, kaip ir galima buvo tikėtis iš didžiausio detektyvo, kuris įvykdo savo vienintelį nusikaltimą. Kokia nors kriminologine dingstimi jis paėmė nukirstą Bekerio galvą ir parsinešė ją namo savo tarnybiniame lagaminėlyje. Paskutinį kartą susiginčijo su Breinu, to ginčo pabaigos lordas Galovėjus nenugirdo. Nepavykus nuginčyti, nusivedė Breiną į sodą, iš kurio niekas negali ištrūkti, pakalbėjo apie fechtavimo meną, panaudojo šakeles ir kardą iliustracijai, ir...

Randuotasis Aivenas pašoko.

— Kvaily tu,— suspiegė jis.— Eisi dabar pas mano šeimininką, kai paimsiu tave už...

— Aš ten ir pats ketinau eiti,— sunkiai pasakė Braunas.— Paprašysiu atlikti išpažintį ir visa kita.

Su vargšu Braunu kaip kokiu įkaitu ar auka priešakyje, visi puolė į Valanteno kabinetą, kuriame buvo visai tylu.

Didysis detektyvas sėdėjo prie stalo, matyt, pernelyg užsiėmęs, kad išgirstų jų triukšmingą įsiveržimą. Jie stabtelėjo, paskui tiesi ir elegantiška Valanteno nugara paskatino daktarą staigiai puHi priekin. Jis pamatė mažytę dėžutę tablečių prie Valan-tena alkūnės, o jis pats sėdėjo kėdėje negyvas. Jo veidas buvo daug išdidesnis negu Katono.

KEISTI ŽINGSNIAI


Jei sutiksite rinktinio klubo „Dvylika prisiekusių žvejų" narį, įeinantį į „Vernono" viešbutį kasmetinės klubo vakarienės, tai jam nusivilkus paltą pastebėsite, kad jo frakas žalias, o ne juodas. Jei (sakysim, jums užteko drąsos kreiptis į tokį žmogų) paklausite jį, kodėl taip yra, jis tikriausiai atsakys, kad nenori būti supainiotas su padavėju. Tada jūs pasitrauksite pritrenktas, bet liks paslaptis, vis dar neatskleista, ir istorija, verta papasakoti.

Jei jūs sutiktumėt malonų, stropų mažą kunigą, pavarde Braunas, ir paklaustumėt, kas, jo nuomone, labiausiai pasisekė jam gyvenime, jis tikriausiai atsakytų, kad apskritai geriausiai jam pavyko „Vernono" viešbutyje, kur jis sutrukdė įvykti nusikaltimui ir galbūt išgelbėjo sielą vien dėl to, kad įsiklausė į žingsnius koridoriuje. Galbūt jis truputėlį didžiuojasi tuo nuostabiu fantastišku savo atspėjimu ir veikiausiai gali papasakoti. Bet kadangi visai neįtikėtina, jog socialiniame pasaulyje pakilsite taip aukštai, kad užeisite į „Dvylika prisiekusių žvejų" arba kada nors nusirisite taip žemai į padugnes, kad sutiktumėte tėvą Brauną, tai, ko gero, niekada neišgirsite tos istorijos, jeigu jos nepapasakosiu.

„Vernono" viešbutis, kuriame „Dvylika prisiekusių žvejų" rengdavo savo metinę vakarienę, buvo įstaiga, galinti egzistuoti tiktai oligarchinėje visuomenėje, kur beveik kraustomasi iš proto dėl gero tono. Ji pelnėsi ne pritraukdama žmones, bet atstumdama juos. Plutokratinėje visuomenėje prekybininkai tampa pakankamai sukti ir rafinuotesni už savo klientus. Jie sąmoningai sudaro sunkumus, kad jų pasiturintys ir pailsę klientai galėtų leisti pinigus, nugalėdami juos. Jei Londone egzistuotų madingas viešbutis, į kurį negalėtų įeiti- joks žmogus, žemesnis negu šešių pėdų, visuomenė organizuotų vakarus šešių pėdų žmonėms. Jei egzistuotų brangus restoranas, kuris vien dėl savininko užgaidos būtų atidarytas tiktai ketvirtadienio popietę, jis būtų perpildytas ketvirtadienio popietę. „Vernono" viešbutis buvo tarsi atsitiktinai prigludęs skvero kampe aristokratinėje Londono dalyje. Jis buvo nedidelis ir labai nepatogus. Tie jo nepatogumai buvo laikomi siena, ginančia tam tikrą klasę. Vienas nepatogumas turėjo ypač svarbią reikšmę: vienu metu restorane galėjo pietauti tiktai dvidešimt keturi žmonės. Vienintelis didelis pietų stalas buvo garsusis terasos stalas, kuris stovėjo atviroje verandoje, atsuktoje į vieną iš puikiausių senų Londono sodų. Taigi net tomis dvidešimt keturiomis vietomis prie šio stalo buvo galima naudotis tiktai tada, kai šilta. Dėl to šis restoranas buvo dar labiau geidžiamas. Viešbučio savininkas buvo žydas, vardu Liveris, kuris susikrovė beveik milijoną pelno iš to, kad į viešbutį būdavo sunku patekti. Žinoma, ir patarnavimas čia buvo pats rafinuočiausias. Iš tiesų, gėrimai ir valgiai buvo puikūs kaip Europos, o tarnų manieros tiksliai atitiko anglų aristokratijos reikalavimus. Savininkas pažinojo visus padavėjus kaip penkis savo rankos pirštus; jų buvo tiktai penkiolika. Daug lengviau buvo tapti parlamento nariu negu to viešbučio padavėju. Kiekvienas padavėjas buvo išėjęs tylėjimo ir paklusnumo kursą ir buvo išmuštruotas kaip tikro džentelmeno tarnas. Ir iš tiesų — paprastai vieną pietaujantį džentelmeną aptarnaudavo vienas padavėjas.

„Dvylikos prisiekusių žvejų“ klubas nebūtų sutikęs pietauti jokioje kitoje vietoje, išskyrus šią, nes primygtinai reikalavo prašmatnaus nuošalumo; klubo narius būtų visiškai nuliūdinusi net mintis, kad bet kuris kitas klubas pietauja tame pačiame pastate. Savo kasmetinės vakarienės proga „Zvejai“ turėjo įprotį, tartum būtų privačiame name, naudoti visas savo brangenybes, ypač garsųjį peilių ir šakučių žuvims valgyti komplektą, klubo relikviją. Visi peiliai ir šakutės buvo žuvies formos, sidabriniai, o rankenas puošė dideli perlai. Siais peiliais ir šakutėmis visuomet būdavo valgoma žuvis, o žuvis visuomet būdavo pats nuostabiausias patiekalas toje didingoje puotoje. Draugija turėjo labai daug apeigų ir ritualų, bet neturėjo istorijos ir neturėjo tikslo — štai čia ir glūdėjo jos aristokratiškumas. Kad būtum vienu iš „Dvylikos žvejų“, ypač didelių nuopelnų nereikėjo. Jei nepriklausytum tam tikram sluoksniui asmenų, niekad net nebūtum išgirdęs apie juos. Klubas egzistavo jau dvylika metų. Jo prezidentas buvo misteris Odlis, o viceprezidentas — Cesterio hercogas.

Jei aš bent iš dalies perteikiau šio neprieinamo viešbučio atmosferą, skaitytojas gali pajusti natūralią nuostabą, kaip, kokiu būdu sužinojau apie jį aš, ir gali netgi spėlioti, kaipgi toks eilinis žmogus kaip mano draugas tėvas Braunas atsidūrė toje auksinėje galerijoje. Atsakysiu paprastai ar netgi banaliai. Pasaulyje yra labai senas maištininkas ir demagogas, kuris laužiasi į rafinuočiausius prieglobsčius su siaubinga informacija, kad visi žmonės yra broliai, ir kur tik tas pasaulio lygintojas keliavo savo baltu arkliu, tėvas Braunas laikė savo pareiga sekti jam iš paskos. Vieną iš padavėjų, italą, tą popietę ištiko apopleksijos priepuolis, ir jo darbdavys žydas, nons kiek stebėdamasis tokiais prietarais, sutiko pakviesti artimiausią katalikų kunigą. Kokias nuodėmes padavėjas išpažino tėvui Braunui, mūsų tai neliečia dėl tos paprasčiausios priežasties, kad tėvas Braunas pasiliko jas sau, bet, matyt, prireikė parašyti raštelį ar paaiškinimą, pranešti kokią žinią ar atitaisyti skriaudą. Dėl to tėvas Braunas su nuolankiu įžūlumu, kokį jis būtų visai taip pat parodęs ir Ba-kingamo rūmuose, paprašė, kad jam duotų kambarį ir aprūpintų rašymo priemonėmis. Misteris Liveris buvo plėšomas pusiau. Jis buvo geras žmogus, bet jam buvo būdinga ir blogoji gero žmogaus pusė — jis nepakentė jokių scenų ir sunkumų. O nepažįstama žmogaus buvimas tą vakarą jo viešbutyje jam atrodė kaip purvo dėmelė ant ko nors ką tik išvalyto. Vernono viešbutyje niekada nebuvo jokio prieškambario, niekada nebuvo žmonių, laukiančių hole, jokių atsitiktinių klientų. Buvo penkiolika padavėjų. Ir dvylika svečių. Naujo svečio pasirodymas viešbutyje tą vakarą būtų buvęs toks pats stulbinantis kaip naujo brolio atsiradimas šeimoje prie pusryčių ar arbatos stalo. Be to, kunigo išvaizda buvo nepavydėtina, o jo drabužiai — nešvarūs. Vien jo pasirodymas klube galėjo sukelti nemalonumų. Galiausiai misteris Liveris rado išeitį, kuri, jei ir nepanaikino, tai bent jau pridengė tą keblumą. Kai apsilankai „Vernono" vešbutyje (jums, žinoma, niekad neteks), pereini trumpu koridorium, papuoštu keliais nutriušusiais, bet svarbiais paveikslais, ir jeini į pagrindinį vestibiulį ir poilsio kambarį; iš čia vienerios durys veda į dešinę, į kambarius, o kitos — į kairę — į viešbučio raštinę ir virtuvę. Tuoj pat į kairę pusę yra stiklinės raštinės kampas, kuris ribojasi su poilsio kambariu — taip sakant, namas name, kaip senas viešbučio baras, kuris, matyt, kažkada čia stovėjo.

Sioje raštinėje sėdėjo savininko atstovas (šiame viešbutyje niekas niekada nesimaišydavo po kojomis be svarbaus reikalo), o tuoj už raštinės, pakeliui į tarnų patalpą, buvo vyrų rūbinė, paskutinė džentelmenų valdų riba. Bet tarp raštinės ir rūbinės buvo nedidelis jaukus kambarėlis be kitų durų, kurį savininkas kartais panaudodavo subtiliems ir svarbiems reikalams, kaip antai, paskolinti hercogui tūkstantį svarų sterlingų arba atsisakyįi paskolinti jam šešis pensus. Misteris Liveris parodė didžiulę tor lerancij ą, leisdamas tą šventą vietą maždaug pusvalandžiui niekinti kunigui, kažką keverzojančiam popieriuje. Pasakojimas, kurį tėvas Braunas rašė, labai galimas dalykas, buvo daug geresnis negu šis, bet šito niekada nesužinosime. Galiu tiktai pasakyti, kad jis buvo beveik toks pat ilgas ir kad jo paskutinieji du ar trys skirsniai buvo mažiausiai jaudinantys ir įdomūs.

Kai kunigas ėmėsi paskutiniųjų skyrių, jis leido savo mintims truputėlį paklajoti ir nubusti savo jausmams, kurie apskritai buvo aštrūs. Artėjo tamsos ir vakarienės metas. Užmirštas mažytis kambarėlis buvo be šviesos, ir galbūt tamsa, kuri ėmė jį gaubti, sustiprino jautrumą garsams, kaip kartais atsitinka. Rašydamas paskutinę savo dokumento dalį, tėvas Braunas susivokė berašąs pagal koridoriuje periodiškai pasikartojančio garso ritmą, taip kaip kartais galvoji pagal traukinio ratų ritmą. Kai jis tai suvokė, pamanė, kad tai tiktai paprasčiausias trepsenimas palei duris, o tai viešbutyje įprastas dalykas. Vis dėlto jis įsispoksojo į tamsuojančias lubas ir įsiklausė į garsą. Keletą sekundžių taip pasėdėjęs, jis pakilo ir ėmė klausytis dar įdėmiau, pakreipęs į šoną galvą. Paskui vėl atsisėdo ir panarino galvą tarp delnų, dabar jau ne tik klausydamasis, bet drauge ir mąstydamas.

Žingsniai koridoriuje buvo tokie, kokius gali išgirsti bet kuriame viešbutyje, ir vis dėlto juose buvo kažkas labai keista. Jokių kitų žingsnių nebuvo girdėti. Namas visuomet būdavo labai tylus, nes keli įprastiniai svečiai tučtuojau nueidavo į savo kambarius, o gerai išmiklinti padavėjai turėjo paliepimą būti beveik nematomi, kol jų neprireiks. Siame viešbutyje mažiausiai galėjai tikėtis ko nors neįprasto. Bet šie žingsniai buvo tokie keisti, kad negalėjai nuspręsti, kaip juos pavadinti: įprastais ar neįprastais. Tėvas Braunas sekė juos, pirštu stuksendamas į stalo kraštą, kaip pianistas, mėgindamas išmokti groti melodiją.

Pirmiausiai pasigirsdavo maži skubūs žingsneliai, kokiais žmogus pergalingai finišuotų ėjimo lenktynėse. Staiga jie nutrūkdavo ir pavirsdavo lėtais ritmingais trypčiojimais, keturis kartus lėtesniais, bet trukdavo tą patį laiką. Kai tik paskutinis lėtas žingsnis nutildavo, vėl pasigirsdavo bėgimas, skubantys žingsneliai, o paskui vėl duslūs, sunkesni vaikščiojimo garsai. Buvo aišku, jog žingsniuoja tos pačios kojos; iš dalies dėl to (kaip buvo pasakyta anksčiau), kad aplink buvo tylu, iš dalies todėl, kad batai truputėlį, bet vis dėlto aiškiai girgždėjo. Tėvo Brauno galva buvo sutverta taip, kad negalėjo būti abejinga, bet nuo šio,

atrodytų, trivialaus klausimo ji tiesiog plyšo. Jis buvo matęs, kaip žmonės įsibėgėja, kai reikia pašokti. Jis buvo matęs įsibėgėjant, kai reikia čiuožti ledu. Bet kam, po šimts pypkių, žmogui įsibėgėti, kad eitų? Arba vėl, kodėl eiti, kad paskui galėtų bėgti? Ir vis- dėlto tos nematomos kojos elgėsi šitaip. Žmogus pusę koridoriaus pereidavo labai greitai, kad galėtų labai lėtai pereiti kitą pusę arba labai lėtai ėjo viename koridoriaus gale, kad džiūgaudamas pereitų skubiais žingsniais kitame gale. Visa tai neturėjo jokios prasmės. Brauno galvoje darėsi vis tamsiau ir tamsiau, kaip ir jo kambaryje.

Vis dėlto, kai jis ėmė rimtai mąstyti, net jo celės juodumas tartum darė mintis aiškesnes, jis kaip kokioje vizijoje ėmė matyti fantastines pėdas, išdarinėjančias koridoriuje nenatūralias ar simboliškas figūras. Gal tai buvo pagoniškas religinis šokis? Ar koks visiškai naujas mankštos pratimas? Tėvas Braunas ėmė tiksliau klausinėti save: ką gi tie žingsniai galėtų reikšti? Pirmiausiai imkim lėtus žingsnius: be abejonės, jie ne savininko. Jo tipo vyrai vaikšto greitai ir krypuodami arba ramiai sėdi. Tai negalėtų būti ir kokio tarno ar pasiuntinio, laukiančio nurodymų, žingsniai. Nepanašu. Oligarchinėje visuomenėje neturtingieji kartais eidami svirduliuoja, kai yra kiek išgėrę, bet paprastai, ir ypač tokiose prabangiose vietose, jie sėdi arba stovi įsitempę. Ne! Tas sunkus, bet kartu minkštas žingsnis, kažkaip nerūpestingai garsus, ne sąmoningai triukšmingas, bet vis dėlto nesirūpinantis, kokį triukšmą kelia, priklausė tiktai vieninteliam šios žemės gyvūnui — Vakarų Europos džentelmenui, ir, matyt, tokiam, kuris niekada nėra pelnęs sau duonos darbu.

Kai jis tvirtai tuo įsitikino, žingsniai pasidarė greitesni, ir žmogus prabėgdavo pro duris karštligiškai kaip žiurkė. Nors sie žingsniai buvo daug greitesni, jie taip pat buvo daug tylesni, beveik tokie, tarsi žmogus vaikščiotų pirštų galais. Vis dėlto tie žingsniai jo sąmonėje buvo susiję ne su paslaptimi, o su kažkuo kitu, kažkuo, ko jis negalėjo prisiminti. Jį siutino kažkoks silpnaprotiškumo jausmas. Jis tikrai kažkur buvo girdėjęs tuos keistus, greitus žingsnius. Staiga jo galvoje kilo nauja idėja. Jis pašoko ir nuėjo prie durų. Jo kambarys neturėjo tiesioginių durų į koridorių, bet vienerios vedė į stiklinę raštinę, kitos — į rūbinę už jos. Jis pabandė atidaryti duris į raštinę, bet šios buvo užrakintas. Tada žvilgtelėjo į langą, pro kurio kvadratinį stiklą atsispindėjo melsvai raudonas saulėlydis, ir akimirksnį jis užuodė blogį, kaip kad šuo užuodžia žiurkes.

Racionalioji jo pusė (gal protingesnė, o gal ir ne) paėmė viršų. Jis prisiminė, kad savininkas buvo jam pasakęs, jog užrp-kins duris, o vėliau ateis jo išleisti. Jis tarė sau, kad tuos ekscentriškus garsus koridoriuje galėtų paaiškinti šimtai dalykų, apie kuriuos jis nebuvo pagalvojęs; priminė sau, kad, kol šviesu, dar gali baigti savo tiesioginį darbą. Atsinešęs popierius prie lango, kad galėtų pasinaudoti paskutiniąja vakaro šviesa, jis ryžtingai dar kartą pasinėrė į beveik baigtą oficialų dokumentą. Jis rašė maždaug dvidešimt minučių, temstant linkdamas vis arčiau ir arčiau prie popieriaus, paskui staiga atsitiesė. Jis dar kartą išgirdo tuos keistus žingsnius.

Sįsyk jie turėjo trečią keistybę. Anksčiau nepažįstamasis vaikščiojo lengvai ir žaibiškai greitai, bet vaikščiojo. Sį kartą jis bėgo. Koridoriuje buvo girdėti greiti, švelnūs, šuoliuojantys žingsniai. Tarsi bėgiotų pantera. Tas, kas bėgo, buvo labai stiprus, energingas vyras, susijaudinęs, bet neišsiduodantis. Vis dėlto, kai jis prašvilpė it viesulas iki kontoros, staiga vėl pasigirdo ankstesni lėti žingsniai.

Tėvas Braunas nustūmė savo popierius, ir žinodamas, kad raštinės durys užrakintos, iš karto nuėjo į rūbinę kitoje pusėje. Rūbininko laikinai nebuvo—gal dėl to, kad vieninteliai svečiai valgė vakarienę, ir tuo metu jis nebuvo reikalingas. Grabinėdamasis tarp pilkų paltų, jis pastebėjo, kad už tamsios rūbinės yra šviesus koridorius, į kurį vedė anga kaip dauguma tokių angų, pro kurias paprastai paduodami lietsargiai ir gaunami numerėliai. Virš šios angos pusapvalės arkos degė šviesa. Ji vos vos ryškino tėvą Brauną, kuris atrodė kaip tamsus kontūras priešais blausų saulėlydžio apšviestą langą už jo. Bet žmogus, stovintis koridoriuje, kitoje rūbinės pusėje, buvo apšviestas kone teatrališkai.

Tai buvo elegantiškas vyriškis labai paprasta vakarine eilute. Aukštas, bet darė tokį įspūdį, kad praslystų kaip šešėlis ten, kur daug mažesni vyrai būtų pastebimi ir užkliūtų. Jo veidas, ant kurio dabar krito šviesa, buvo linksmas, tamsaus gymio, panašus į užsieniečio. Jo figūra buvo gera, išvaizda geraširdiško ir pasitikinčio savim žmogaus. Tiktai labai kritiška akis galėjo pasakyti, kad jo juoda eilutė šiek tiek prastesnė už jo figūrą ir išvaizdą, netgi keistai išsipūtusi ir išduobta. Vos tik pamatęs juodą Brauno siluetą saulėlydžio fone, jis numetė popierėlį su numeriu ir maloniai, bet autoritetingai pareiškė:

— Prašyčiau palto ir skrybėlės. Turiu išeiti.

Netaręs nė žodžio, tėvas Braunas paėmė numerėlį ir paklusniai nuėjo ieškoti palto. Ne pirmą kartą gyvenime teko jam atlikti liokajaus pareigas. Jis atnešė paltą ir paguldė jį ant lentos. Tuo

įmetu keistasis džentelmenas, rausdamasis liemenės kišenėje, šyp-Jsodaniasis tarė:

— Neturiu jokio sidabro, galit pasiimti šitą.

Jis numetė pusę sovereno ir čiupo savo paltą.

Tėvas Braunas nejudėdamas stovėjo tamsoje , bet ūmai jis pametė galvą. Jo galva visuomet būdavo vertingiausia, kai ją pamesdavo. Tokiais momentais jis pridėdavo du prie dviejų ir gaudavo keturis milijonus. Katalikų bažnyčia, linkusi prie sveiko proto, dažnai nepritardavo tam. Dažnai tam nepritardavo ir jis pats. Bet tai būdavo tikras įkvėpimas, svarbus retomis krizėmis — tas , įkas pameta savo galvą, pats ją ir išgelbsti.

— Aš manau, sere,— tarė jis mandagiai,— kad jūs vis dėlto turite sidabro savo kišenėje.

Aukštasis džentelmenas įsispoksojo į jį.

— Po velnių! — sušuko jis.— Kodėl turėtumėt skųstis , jei duodu jums aukso?

— Nes kartais sidabras yra vertingesnis už auksą,— švelniai tarė kunigas.— Tiksliau dideli kiekiai.

Nepažįstamasis smalsiai įsistebeilijo. Paskui dar smalsiau pasižiūrėjo į koridorių, vedantį prie pagrindinių durų. Tada vėl pažvelgė į Brauną, paskui — labai atidžiai į langą už Brauno galvos, kuri tebebuvo nuspalvinta žaros. Tada apsisprendė: vieną ranką uždėjo ant lentos, lengvai kaip akrobatas peršoko per ją ir, lyg bokštas sustojęs šalia kunigo, milžiniška ranka nutvėrė jį už apykaklės.

— Ramiai,— tarė jis, dusliai šnibždėdamas.— Nenoriu jums grasinti, bet...

— O aš noriu jums grasinti,— tarė tėvas Braunas dundančiu kaip būgnas balsu.— Aš noriu pagrasinti jums kirminu , siurbėle, kuri nemiršta, ir gaisru, kuris dar neužgesintas.

— Jūs. kažkoks keistas rūbininkas,— atsakė vyriškis.

— Aš esu kunigas, mesjė Flambo,— pasakė Braunas.— Ir esu pasirengęs išklausyti jūsų išpažintį.

Vyriškis valandėlę stovėjo nustebęs ir svirduliuodamas atsisėdo į kėdę.

„Dvylikos prisiekusių žvejų“ pietų pirmieji du patiekalai buvo suvalgyti ramiai ir su pasisekimu. Neturiu valgiaraščio kopijos, o jei ir turėčiau, jūs vis tiek nieko nesuprastumėte. Jis buvo parašytas super prancūzų kalba, vartojama virėjų, bet visai nesuprantama prancūzams. Klube vyravo tradicija, kad užkandžiai būtų įvairūs ir sudėtingi iki beprotybės. Į juos buvo žiūrima rimtai, nes jie buvo absoliučiai nenaudingi priedai, kaip visa va-l karienė ir visas klubas. Taip pat gyvavo tradicija, kad sriubą bū-1 tų lengva ir kukli — paprasta ir asketiška prieš būsimą žuvies, puotą. Pokalbis prie stalo buvo tas keistas, lengvas pokalbis, kuris valdo britų, imperiją, kuris valdo ją slaptai, ir vis dėlto vargu ar eilinis anglas jį suprastų, jei jam ir pavyktų jį nugirsti. Kabineto ministrai buvo švelniai vadinami vardais. Anglijos finansų ministrą, kurį visa torių partija keikė už plėšimus, čia gyrė už nereikšmingas eiles ar medžioklinį balną. Buvo kalbama apie torių lyderį, kurio visi liberalai neapkentė kaip tirono; o čia jis buvo giriamas kaip liberalas. Buvo toks įspūdis, kad p0litikai čia yra labai svarbūs, svarbūs viskuo, bet ne savo politika.' Klubo prezidentas misteris Odlis buvo malonus, pagyvenęs vyras, kuris tebedėvėjo Gladstono laikų apykakles; jis buvo savotiškas visos tos iliuzinės ir vis dėlto rinktinės draugijos simbolis. Jis niekad nebuvo nieko nuveikęs — netgi ko nors blogo. Jis nebuvo nei išlaidus, nei labai turtingas. Jokia partija negalėjo jo ignoruoti, ir jeigu jis būtų norėjęs būti Kabineto nariu, jis, be abejonės, būtų juo buvęs. Cesterio hercogas, viceprezidentas, buvo. jaunas ir kylantis politikas. Kitaip sakant, jis buvo malonus jaunuolis lygiais šviesiais plaukais ir strazdanotu veidu, vidutinių gabumų žmogus, valdąs didžiulius dvarus. Visuomenėje jo pasirodymai visuomet buvo sėkmingi, jo principai buvo pakankamai paprasti. Jei jis sugalvodavo pokštą, iškrėsdavo jį ir buvo vadinamas nuostabiu. Kai nesugalvodavo pokšto, sakydamas, kad ne laikas juokavimams, buvo vadinamas gabiu. Asmeniniame gyvenime savo klubo aplinkoje jis buvo tiesiog maloniai atviras ir naivus kaip mokinukas. Misteris Odlis, niekada neužsiimantis politika, žiūrėjo į ją šiek tiek rimčau. Kartais jis netgi sutrikdy-davo draugiją, pareikšdamas, kad tarp liberalo ir konservatoriaus yra šioks toks skirtumas. Jis pats buvo konservatorius netgi asmeniniame gyvenime. Turėjo žilus ilgus plaukus, kurie sruogomis krito ant apykaklės kaip tam tikrų senoviškų valstybės veikėjų: pažvelgus iš užpakalio, jis atrodė kaip žmogus, reikalingas imperijai. Pažvelgus iš priekio, jis atrodė kaip malonus, nuolaidžiaujantis savo silpnybėms viengungis, gyvenantis Olbenyje 5,— taip iš tiesų ir buvo.

Kaip jau minėta, prie stalo terasoje buvo dvidešimt keturios kėdės ir tiktai dvylika klubo narių. Taigi jie galėjo užimti terasą kaip jiems patogiausia, susėsdami tiktai vienoje stalo pusėje, kai priešais nesėdi niekas ir neužstoja vaizdo į sodą, kurio spal-\os tebebuvo gyvos, nors vakaras tam metų laikui buvo ir niūrokas. Prezidentas sėdėjo per vidurį, viceprezidentas — dešiniajame gale. Kai dvylika svečių ėjo prie stalo, visi penkiolika padavėjų senu papročiu (nežinia dėl kokios priežasties) išsirikiavo pasieniu kaip kareiviai, sutinkantys karalių, o apkūnusis savininkas stovėjo ir lankstėsi klubo nariams, švytėdamas malonia nuostaba, tarsi anksčiau niekados nebūtų apie juos girdėjęs. Bet, prieš pradedant skimbčioti peiliams ir šakutėms, ši vasalų armija išnyko, tik vienas kitas liko mirtinoje tyloje nuiminėti tuščių lėkščių. Savininkas misteris Liveris, konvulsiškai linkčiodamas, žinoma, irgi išnyko. Perdėtume ir negerbtume jo, sakydami, kad jis vėl pasirodė. Bet kai buvo įneštas svarbusis žuvų patiekalas, atrodė, kad netoliese — kokiais žodžiais geriau nusakyti? — plevena gyvas šeimininko šešėlis. Šventas žuvų patiekalas buvo (vulgariųjų akimis) milžiniškas pudingas, dydžiu ir pavidalu panašus į vestuvių tortą, kuriame daugybė įdomių žuvyčių jau buvo galutinai praradusios Dievo duotą pavidalą. „Dvylika prisiekusių žvejų“ apsirūpino savo įžymiaisiais žuvies peiliais ir šakutėmis, ir ėmėsi patiekalo taip oriai, tartum kiekvienas pudingo colis kainuotų lygiai tiek kiek sidabrinė šakutė, su kuria jis buvo valgomas. Kiek man žinoma, taip ir buvo. Sis patiekalas buvo godžiai dorojamas visiškoje tyloje, ir tiktai jaunasis hercogas, kai jo lėkštė buvo beveik tuščia, kaip visuomet pastebėjo:

— Niekur kitur tokio patiekalo neparagausi, tik čia.

— Niekur,— atsiliepė misteris Odlis stipriu bosu, pasisukdamas į kalbėtoją, kartu linkteldamas pagarbos nusipelniusia galva.

— Tikrai niekur, tik čia. Tiesa, man yra sakę, kad kavinėje „Anglė“...

Cia jis buvo nutrauktas ir netgi truputėlį suglumintas, nes patarnautojas paėmė jo lėkštę, bet jis vėl nutvėrė vertingų savo minčių giją:

— Man buvo pareikšta, kad tas pats gali būti padaryta ir kavinėje „Anglė“. Bet nieko panašaus, sere.— Jis negailestingai papurtė galvą, kaip teisėjas, kuris atsisako pasigailėti mirti nuteisto nusikaltėlio.— Nieko panašaus.

— Perdėta reputacija,— įsiterpė kažkoks pulkininkas Paundas, kuris laikėsi taip, tarsi būtų prabilęs (sprendžiant iš jo laikysenos) pirmą Kartą per kelis mėnesius.

— Na, ką jūs! — paprieštaravo Cesterio hercogas, kuris buvo optimistas.— Kai kuriais aspektais tai puiki vietelė. Jos nenurungsi...

Į kambarį įėjo padavėjas ir staiga sustojo kaip įbestas. Jis sustojo lygiai taip pat tyliai kaip ir vaikščiojo, bet visi tie išsibla a-kę ir malonūs džentelmenai buvo taip įpratę prie to itin sklandaus nematomo mechanizmo, kuris juos aptarnavo ir rėmė, jog padavėjui sustojus, jiems tai pasirodė neįtikėtina ir išgąsdino! Jie pasijuto taip, kaip mes su jumis pasijustume, jei negyvasi a pasaulis imtų nepaklusti,— sakykim, jei staiga pabėgtų kėdė. 1

Padavėjas valandėlę pastovėjo įsistebeilijęs, tuo tarpu prie stalo visi keistai sumišo,— tai visai tipiška mūsų laikams, kai visur kalbama apie modernųjį humanizmą, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų vis gilėja. Tikras istorinis aristokratas būtų ką nors paleidęs į padavėją, galbūt tuščią butelį, o gal net piniginę. Tikras demokratas būtų draugiškai ir aiškiai paklausęs, ką, velniai griebtų, jis čia veikiąs. Bet šie modernūs plutokratai negalėjo pakęsti vargšo šalia savęs nei kaip vergo, nei kaip draugo. Nenormalus tarnų elgesys jiems kėlė tik buką sutrikimą. Jie nenorėjo būti brutalūs ir labai baiminosi būti palankūs. Jie tetroško vieno,— kad tai greičiau baigtųsi. Ir baigėsi. Padavėjas, kelias sekundes pastovėjęs it ištiktas stabo, apsigręžė ir kaip patrakęs išbėgo.

Kai jis vėl pasirodė kambaryje, tiksliau — tarpduryje, jau buvo nebe vienas , bet su kitu padavėju, kuriam kažką šnibždėjo ir mosikavo su pietietišku įkarščiu. Tada pirmasis padavėjas išėjo, palikęs antrąjį, ir grįžo su trečiu. Kai į šią skubiai sušauktą „tarybą" įsijungė ketvirtasis padavėjas, misteris Odlis pajuto, kad reikia nutraukti tylą. Takto sumetimais. Jis, užuot stuksenęs plaktuku, labai garsiai kostelėjo ir tarė:

— Jaunasis Mučeris puikiai darbuojasi Birmoje. Juk jokia kita nacija pasaulyje nebūtų galėjusi...

Penktasis padavėjas kaip strėlė prilėkė prie jo ir pašnibždėjo į ausį:

— Labai atsiprašau, sere! Svarbu! Ar negalėtų savininkas su jumis pasikalbėti?

Prezidentas sumišęs pasisuko ir apstulbęs pamatė misterį Liverį, skubiai einantį jų link savo dramblota eisena. Gerojo savininko eisena buvo įprastinė, tačiau jo veidas toli gražu ne toks. Paprastai jis švytėdavo vario spalva, o dabar buvo liguistai geltonas.

— Atleiskite man, misteri Odli,— prabilo jis , dusinamas astmos.— Mane apėmė bloga nuojauta. Jūsų lėkštės žuviai valgyti buvo nuimtos kartu su peiliais ir šakutėmis?

— Matyt, kad taip,— atsakė prezidentas kiek šilčiau.

— Jūs matote jį? — šniokštė susijaudinęs viešbučio savininkas—— Matote padavėją, kuris juos nunešė? Atpažinti jį?

— Atpažinti padavėją? — klausimu atsakė pasipiktinęs misteris Odlis.— Zinoma, ne!

' Misteris Liveris beviltiškai skėstelėjo rankomis.

— Aš nesiunčiu jo,— pasakė jis.— Aš žinau ne, iš kur ir ko jfs atsiranda. Siunčiu savo padavėją nurinkti lėkščių, o jis randa jas jau nurinktas.

Misteris Odlis tebeatrodė pernelyg išmuštas iš vėžių kaip žmogus, kuriuo gali pasikliauti imperija: niekas iš kompanijos nieko negalėjo pasakyti, išskyrus nerangųjį pulkininką Paundą, kuris atrodė tarsi pabudęs keistam gyvenimui. Jis sunkokai pakilo, palikęs visus kitus sėdėti, įsriegė į akį monoklį ir prabilo pusbalsiu, tarsi būtų beveik užmiršęs, kaip kalbėti.

— Ar norite pasakyti,— paklausė jis,— kad kažkas pavogė mūsų sidabrinį žuvies servizą?

Savininkas dar beviltiškiau skėstelėjo rankomis; akimirksniu visi vyrai, sėdėję už stalo, pašoko.

— Ar visi jūsų padavėjai čia? — reikliai paklausė pulkininkas žemu, nemaloniu balsu.

— Taip, jie visi čia. Aš pats tai pastebėjau,— sušuko jaunasis hercogas, sprausdamas savo berniokišką veidą į patį sambūrio vidurį-— Visados suskaičiuoju, kai įeinu; jie taip keistai atrodo, kai stovi prie sienos.

— Bet juk tiksliai neįmanoma prisiminti. .. — pradėjo misteris Odlis, labai abejodamas.

— Sakau, kad prisimenu tiksliai,— susijaudinęs sušuko hercogas.— Cia niekad nebuvo daugiau kaip penkiolika padavėjų, ir šį vakarą jų buvo lygiai tiek, galiu prisiekti. Nei mažiau, nei daugiau.

Savininkas atsigręžė į jį, iš nustebimo drebėdamas visu kūnu.

— Sakot... sakot...— mikčiojo jis,— kad matot visus penkiolika mano padavėjų?

— Kaip paprastai,— patvirtino hercogas.— O kas gi čia ypatingo?

— Nieko,— atsakė Liveris gilėjančiu akcentu.— Tik kad jūs suklydot, nes vienas iš jų negyvas guli viršuje.

Kambaryje akimirką tvyrojo šokiruojanti tyla. Gali būti (toks antgamtiškas žodis „mirtis"), kad kiekvienas iš šių dykinėjančių vyrų valandėlę žvelgė į savo sielą ir pamatė ją mažytę kaip džiovintą žirnelį. Vienas iš jų, berods, hercogas, su idiotiška turtuolio užuojauta netgi tarė:

— Gal mes galėtume kuo nors padėti?

— Pas H buvo atėjęs kunigas,— sutrikęs atsakė žydas.

4. Tėvas Brauna.s

49

Paskui, tarsi išgirdę likimo smūgius, jie susimąstė apie sav^. Kelias lemtingas sekundes jiems atrodė, kad penkioliktasis' padat-vėjas yra mirusiojo vaiduoklis. Dėl šio nemalonaus įspūdžio jie neteko žado, nes tiek vaiduokliai, tiek elgetos juos erzino. Bet mintis apie sidabrą staigiai išblaškė kerus, Pulkininkas nuvertė kėdę ir nuskubėjo prie durų.

— Bičiuliai, jei čia buvo penkioliktasis žmogus,— tarė jis,— tas penkioliktasis ir buvo vagis. Tuoj pat užrakinti priekines ir užpakalines duris. Pakalbėsim paskui. Dvidešimt keturis perlus verta atgauti.

Misteris Odlis iš pradžių lyg ir suabejojo, ar džentelmeniška taip dėl ko nors skubėti, bet matydamas, kaip hercogas su jaunatviška energija puolė laiptais žemyn, jis nusekė iš paskos ne taip skubėdamas,

Tą pačią akimirką į kambarį įbėgo šeštasis padavėjas ir pareiškė aptikęs krūvą lėkščių ant bufeto , o sidabro — nė pėdsako.

Minia svečių ir tarnų, kuri pakrikai puolė laiptais žemyn, pasidalino į dvi grupes. Dauguma žvejų nuskubėjo paskui savininką į vestibiulį. Pulkininkas Paundas su prezidentu, viceprezidentu ir vienu ar dviem kitais išdūmė į koridorių, vedantį į tarnų patalpas , kur vagiui pabėgti buvo didesnė tikimybė. Bėgdami pro blausią nišą ir rūbinės kambarėlį, jie pamatė nedidukę juodai apsirengusią žmogystą, matyt, tarną, stovintį kiek atokiau šešėlyje.

— Ei, klausykit! — sušuko hercogas.— Ar čia niekas nepraėjo?

Žemaūgė žmogysta tiesiai neatsakė į klausimą, tik pareiškė:

— Džentelmenai, gal aš kaip tik turiu tai, ko jūs ieškote.

Jie sustojo neryžtingai ir nustebę, o tuo tarpu jis ramiai nuėjo

j rūbinės galą, grįžo su pilnom rankom žvilgančio sidabro ir ramiai kaip pardavėjas padėjo jį ant prekystalio. Tai buvo dvylika peilių ir šakučių.

— Jūs ... jūs...— pradėjo pulkininkas, galiausiai visai išvestas iš pusiausvyros. Paskui nužvelgė blausųjį mažąjį kambarėlį ir pamatė du dalykus: pirma, kad žemaūgis juodai vilkintis žmogus yra su sutana, ir antra — kad kambarėlio langas išdaužtas, tarsi kas veržliai būtų pro jį iššokęs.

— Pernelyg vertingi daiktai, kad būtų laikomi rūbinėje, ar ne? — pastebėjo kunigas linksmai ir šaltakraujiškai.

— Ar.. ar tai jūs pavogėt sidabrą?—sumikčiojo misteris Odlis įsistebeilydamas.

— Jei ir taip,— maloniai atsakė kunigas,— tai grąžinu jį.

— Bet juk jūs nepavogėt,— pasakė pulkininkas Paundas, vis tebežiūrėdamas į iškultą langą.

1 — Nuoširdžiai sakant, tai as Jo nepavogiau,— tarsi juokaudamas atsakė kunigas ir oriai atsisėdo ant taburetės.

— Bet žinote, kas tai padarė,— tarė pulkininkas.

— Tikrojo jo vardo nežinau,— ramiai atsakė kunigas.— Bet šį tą žinau apie jo jėgą ir labai daug apie jo dvasinius sunkumus. Aš įsitikinau jo fizine jėga, kai mėgino mane pasmaugti, o jo moralines savybes įvertinau, kai jis atgailavo.

— Tik paklausykite, atgailavo! — sušuko jaunasis Cesteris, kažkaip arogantiškai nusijuokęs.

Tėvas Braunas atsistojo ir susidėjo rankas už nugaros.

— Keista, ar ne? — tarė jis.— Kad vagis ir sukčius atgailautų, kai tiek daug turtingųjų ir aprūpintųjų lieka užkietėję ir lengvabūdiški ir niekam iš jų jokios naudos? Atleiskite man, aš jums šį tą paaiškinsiu. Jei jūs abejojate praktine atgailos nauda, štai jūsų peiliai ir šakutės. Jūs esate „Dvylika prisiekusių žvejų“, ir štai visos sidabrinės jūsų žuvys. O mane Dievas sukūrė būti žmonių meškeriotoju.

— Ar sugavote tą vyrą? — paklausė pulkininkas susiraukęs.

Tėvas Braunas atidžiai pasižiūrėjo į jo nepatenkintą, piktą

veidą.

— Taip,— atsakė jis.— Aš sugavau jį nematomu kabliuku ir nematomu valu, kuris toks ilgas, jog leistų jam nuklysti į pasaulio galą, bet, vos truktelėjus, jis grįžtų atgal.

Stojo ilga tyla. Paskui vyrai nunešė atgautą sidabrą parodyti savo draugams ir su savininku aptarti keistus įvykius. Bet rim-taveidis pulkininkas tebesėdėjo ant lentos tabaluodamas ilgomis laibomis kojomis ir kramtydamas tamsius ūsus.

Galiausiai jis ramiai tarė kunigui:

— Vagies būta protingo vyruko, bet manau, kad pažįstu ir protingesnį.

— Jis buvo protingas žmogus,— atsakė kunigas.— Bet nežinau, ką laikote tuo protingesniu.

— Turiu galvoje jus,— pasakė pulkininkas, trumpai nusijuokęs.— Aš nenoriu, kad tą vyruką įkištų į kalėjimą, būkit ramus dėl to. Atiduočiau daug sidabrinių šakučių, kad tiksliai sužinočiau, kaip jūs įsipynėt į šią aferą ir kaip išpešėte iš jo sidabrą. Manau, kad jūs čia iš visų gudriausias.

Atrodė, kad tėvui Braunui patiko šiurkštokas kariškio atvirumas.

— Žinoma,— tarė jis šypsodamasis,— apie jį kaip. žmogų ir jo išvaizdą aš jums nieko nepasakosiu, bet nematau jokios ypatingos priežasties, dėl kurios negalėčiau papasakoti tiesiog išorinius faktus, kuriuos pats sužinojau.

Netikėtai lengvai jis peršoko per barjerą ir atsisėdo šalia pulkininko Paundo, tabaluodamas savo trumpomis kojomis kaip mažas berniukas ant vartelių. Jis ėmė pasakoti taip laisvai, tarsi kalbėtųsi su senu draugu per Kalėdas prie židinio.

— Matote, pulkininke,— pradėjo jis,— aš buvau uždarytas aname mažame kambarėlyje, ten šį tą rašiau. Ir išgirdau koridoriuje žingsnius — tokius keistus kaip mirties šokis. Iš pradžių buvo girdėti skubūs juokingi žingsneliai, tarsi kas nors eitų ant pirštų galų, paskui pasigirdo lėti, nerūpestingi, girgždantys žingsniai, tarsi solidus vyras vaikščiotų, rūkydamas cigarą. Bet prisiekiu, ir vieni, ir kiti žingsniai buvo tų pačių kojų, ir jie pasigirsdavo pakaitomis; pirmiausiia bėgimas, paskui ėjimas, o paskui vėl bėgimas. Aš stebėjausi iš pradžių šiaip sau, o paskui gerokai susidomėjęs— kodėl žmogus turėtų vaidinti iš karto šias dvi roles. Vienus žingsnius aš pažinau, jie buvo tokie kaip jūsų, pulkininke. Tai buvo eisena sotaus džentelmeno, kažko laukiančio, vaikščiojančio ne dėl to, kad yra susijaudinęs, bet dėl to, kad judėtų. Supratau , kad ir antroji eisena man iš kažkur pažįstama, bet negalėjau prisiminti, kokiose savo kelionėse buvau sutikęs tą keistą padarą, kuris taip keistai lakstytų pirštų galais. Tada kažkur išgirdau skambant lėkštes, ir atėjo aiškus kaip diena atsakymas. Tai buvo padavėjo eisena — kūnas palinkęs nuožulniai į priekį, akys įsmeigtos į grindis, frako skvernai ir servetėlė plaikstosi. Tada dar minutėlę pamąsčiau. Ir supratau , kad įsivaizduoju nusikaltimą taip aiškiai , tarsi pats būčiau ketinęs jį padaryti.

Pulkininkas Paundas skvarbiai pažvelgė į pašnekovą, bet malonios pilkos jo akys buvo įsmeigtos į lubas beveik ilgesingai.

— Nusikaltimas,— kalbėjo jis lėtai, yra kaip bet koks kitas meno kūrinys. Nesistebėkite, nusikaltimai yra jokiu būdu ne vieninteliai meno kūriniai, kurie ateina pragaro dirbtuvės. Bet kiekvienas meno kūrinys, dieviškas ar velniškas, turi vieną būtiną žymę — turiu galvoje tai, kad jo pagrindas yra paprastas, ne_ svarbu, koks sudėtingas gali būti jo atlikimas , Sakysim, „Hamlete" kapo kasėjo groteskiškumas, išprotėjusios merginos gėlės, fantastinis Ozriko žavesys, vaiduoklio blyškumas ir kaukolės išsišiepimas — tai keistybės, susipynusios į tam tikrą vainiką apie vieną paprastą juodai apsirengusio žmogaus figūrą. Na, čia taip pat,— kalbėjo jis lėtai atsistojęs ir šypsodamasis.— Cia taip pat yra paprasta juodai apsirengusio žmogaus tragedija , Taip,— tarė jis, matydamas, kaip pulkininkas nustebęs pakėlė akis.— Sio pasakojimo esmė krypsta į juodą fraką. Cia, kaip ir „Hamlete", esama senoviškų anomalijų. Sakykim, jūsų klubas. Yra padavėjo lavonas, kuris buvo ten, kur neturėjo būti. Yra nematoma ranka, kuri šluote nušlavė nuo jūsų stalo sidabrą ir išgaravo. Bet kiekvienas protingas nusikaltimas yra galiausiai pagrįstas kuriuo nors vienu visiškai paprastu faktu — kokiu nors faktu, kuris pats savaime nėra paslaptingas. Paslaptingumas ateina vėliau, kad nukreiptų mūsų mintis nuo to fakto. Sis stambus, subtilus ir pelningas nusikaltimas buvo pagrįstas tuo paprasčiausiu faktu, kad džentelmeno vakarinis rūbas yra toks pat kaip ir padavėjo. Visa kita buvo vaidyba, stulbinamai gera vaidyba.

— Vis dėlto,— prabilo pulkininkas, atsistojęs ir susiraukęs žiūrėdamas į savo batus,— aš nesu tikras, kad suprantu jus.

— Pulkininke,— pasakė tėvas Braunas.— Aš sakau jums, kad šis įžūlumo archangelas, kuris pavogė jūsų šakutes, vaikščiojo šiuo koridoriumi pirmyn ir atgal šimtus kartų visų akyse, šviečiant visoms lempoms. Jis nesislapstė tamsiuose kampuose, kur galėjo būti įtartas. Priešingai, jis buvo apšviestuose konidoriuose, ir visur, kur tik ėjo, atrodė, kad jis ten turi būti teisėtai. Neklauskit manęs, kaip jis atrodė, jūs pats jį matėte šį vakarą kokius šešis ar septynis kartus. Jūs laukėte su visais kitais didikais prieškambaryje, ten, koridoriaus gale, kur prasideda terasa. Kai tik jis pasirodydavo tarp jūsų, džentelmenai, eidavo lengvu padavėjo žingsniu, nulenkta galva, su besiplaikstančia servetėle. Jis įlėkdavo į terasą, pataisydavo staltiesę ar ką kita ir vėl nuskubėdavo raštinės ir tarnų patalpų link. O tada, kai pasirodydavo raštinės raštininkui ir padavėjams, jis jau būdavo tapęs kitu žmogumi, kiekviena savo kūno skaidula, kiekvienu instinktyviu judesiu. Jis vaikščiodavo tarp tarnų su tokiu įžūliu vangumu, kokį jie visi matydavo savo klientuose. Jiems nebuvo naujiena, kad svarbi asmenybė iš vakarienės dalyvių vaikščiotų po visą namą it žvėris zoologijos sodo narve; jis žinojo, kad niekas taip neišskiria prašmatnios draugijos narių kaip vaikščiojimas ten, kur jiems patinka. Kai jam visiškai įkyrėdavo vaikščioti tuo koridoriumi, jis apsi-gręždavo ir žingsniuodavo atgal pro raštinę. Arkos šešėlyje tuoj pat už raštinės jis, tarsi magiška lazdele mostelėjus, persikūnydavo, nuskubėdavo į priekį ir atsidurdavo tarp „Dvylikos prisiekusių žvejų‘‘ kaip vergiškai nuolankus tarnas. Argi džentelmenai kreips dėmesį į atsitiktinį padavėją? Argi garbingas vaikščiojantis džentelmenas sukelia įtarimą padavėjams? Kartą jis iškrėtė šalčiausią triuką. Nuėjęs prie virtuvės, šūktelėjo, kad duotų sifoną su sodos vandeniu, sakydamas esąs ištroškęs. Jis maloniai pasakė, kad nusineš pats, taip ir padarė; jis pernešė jį skubiai ir vikriai per patį jūsų būrį, kaip padavėjas, gavęs aiškią užduotį.

Žinoma, tai negalėjo tęstis ilgai, bet jam tereikėjo sulaukti, kol bus baigtas valgyti žuvies patiekalas.

Pats blogiausias momentas jam buvo tas, kai padavėjai išsirikiavo, bet netgi tada jis sugebėjo atsilošti į sieną prie kampo taip, kad tą svarbiąją akimirką padavėjai manė jį esant džentelmeną, o džentelmenai palaikė padavėju, Toliau viskas ėjo kaip sviestu patepta, Jei bet kuris padavėjas užtikdavo jį ne prie stalo, matydavo jame apatišką aristokratą. Jis tiktai turėjo gerai pasirinkti laiką — porai minučių, nurenkant lėkštes po žuvies patiekalo, tapti greitu tarnu ir pats jas nurinkti. Jis sukrovė lėkštes ant bufeto, susikimšo sidabrą į savo vidines kišenes, nuo to jos išsipūtė, ir nukūrė kaip kiškis (girdėjau jį bėgant). Patekęs rūbinėn, jis vėl tapo džentelmenu, staiga iškviestu su reikalais. Jis turėjo tiktai paduoti savo numerėlį rūbininkui ir elegantiškai išeiti taip, kaip įėjo. Bet — bet taip jau pasitaikė, kad rūbininkas buvau aš.

— Ką jūs jam padarėt? — sušuko pulkininkas neįprastai energingai.— Ir ką jis jums pasakė?

— Atsiprašau,— nepalaužiamai tvirtai tarė- kunigas.— Stai čia ir pasibaigia pasakojimas.

— Ir prasideda visas jo įdomumas,— sumurmėjo Paundas.— Atrodo, kad suprantu jo profesinį triuką, bet nemanau, kad suvokiu jūsiškį.

— Man reikia skubėti,— tarė tėvas Braunas.

Jie nuėjo drauge koridoriumi į holą, Ten jie pamatė žvalų strazdanotą Cesterio hercogo veidą. Jis energingai ir skubiai ėjo jų link ,

— Eime Paundai,— sušuko jis uždusęs.— Aš visur jūsų ieškojau, Vakarienė puikiausiai vyksta toliau, ir senasis Odlis turi pasakyti kalbą išgelbėtų šakučių garbei. Mes norime įvesti kokią nors naują ceremoniją šiai progai pažymėti. Dabar, kai atgavome sidabrą, ką jūs siūlote?

— Na,— tarė pulkininkas, kiek sarkastiškai nužvelgdamas jį,— aš siūlyčiau, kad nuo šiol dėvėtume žalius frakus vietoj juodų. Niekada nežinai, kokios klaidos gali kilti, kai . atrodai taip panašus į padavėją.

— Nesąmonės! — pasakė jaunasis vyras.— Džentelmenas niekada neatrodo kaip padavėjas.

—■ Nei padavėjas kaip džentelmenas aš manau,— pasakė pulkininkas Paundas, taip pat niūriai nusijuokęs.— Šventasis sere, jūsų draugas veikiausiai buvo labai apsukrus, jei sugebėjo apsimesti džentelmenu.

Tėvas Braunas iki kaklo susisegiojo kasdienišką apsiaustą, nes naktis buvo audringa, ir pasiėmė nuo stovo savo paprastą lietsargį.

— Taip,— pasakė jis.— Tikriausiai labai sunku būti džentelmenu, bet žinote, aš kartais pagalvoju, kad galbūt taip pat sunku būti padavėju.

Ir taręs „sudiev11, jis atidarė sunkias tų malonumų rūmų duris. Auksiniai vartai užsivėrė, ir jis skubiai nužingsniavo drėgnomis, tamsiomis gatvėmis ieškoti pigaus omnibuso.

ŠOKANČIOS ŽVAIGŽDĖS


— Pats nuostabiausias iš visų mano nusikaltimų,— sakydavo Flambo, sulaukęs didžiai garbingo senyvo amžiaus,— per atsitiktinumą buvo ir paskutinis. Tai įvyko per Kalėdas. Kaip menininkas, aš visuomet stengdavausi, kad nusikaltimas pritaptų prie metų laiko ar vietovės, kurioje tuo metu būdavau, nelaimei, panašiai kaip skulptūrai, parinkdavau kokią nors terasą ar sodą. Mat dvarininkai turi būti apgaudinėjami erdviuose kambariuose su ąžuoliniais paneliais, o tuo tarpu žydai, atvirkščiai, privalo pasijusti likę be skatiko Riče kavinės prieblandoje. O jei sumanyčiau išvaduoti nuo jo paties turtų dvasininką (tai iš tiesų nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti), nukeldinčiau jį tarp žalių vejų ir pilkų katedros bokštų. Panašiai, nusavinęs pinigų iš turtingo, bet nedoro valstiečio Prancūzijoje (bet tai vargiai įmanoma), aš su didžiausiu pasitenkinimu nutremčiau šį netikėlį tarp daugybės pilkų kirptų tuopų ir gūdžių Galijos slėnių, kur klajoja galinga Milė dvasia.

Taigi paskutinis mano nusikaltimas įvyko per Kalėdas; nuotaikingas, malonus, angliškas buržuazijos sluoksnio dikensiškas nusidėjimas. Tai įvyko netoli Patnio sename gražiame pasiturinčių žmonių name su platėjančiu ' keliu į sodybą ir arklidę šalia, name su savininko pavarde ant abiejų vartų ir araukarija. Bet pakaks apie tai, juk jums tokia aplinka pažįstama. Esu tikras, kad sumaniai ir taisyklingai pamėgdžioju Dikenso stilių. Ir tiesiog gaila, jog jau tą patį vakarą teko dėl to apgailestauti.

Toliau Flambo pradėdavo pasakoti savo nuotykio esmę ir net ši esmė atrodydavo keista. Išoriškai ji buvo visai nesuvokiama, tačiau tas, kas jos nežino, pirmiausiai ir turi ją išnagrinėti kaip tik išoriškai. Taigi visa drama prasidėjo tada, .kai atsivėrė laukujės namo durys ir antrosios Kalėdų dienos popietę pasirodė jauna mergina su duona paukščiams lesinti. Ji buvo malonaus veido rudų drąsių akių, bet jos figūros negalėjai nuspėti, kadangi buvo taip apsimuturiavusi rudais kailiais, jog sunku buvo atskirti, kur jos pačios plaukai, o kur kailis. Jei ne malonus veidas, galėjai palaikyti ją stripinėjančiu meškiuku.

Ziemos popietę rausvina sutemos, ir raudona šviesa jau slinko bežiedėmis lysvėmis, nuklodama jas negyvų rožių šešėliais. Prie vienos namo pusės šliejosi arklidė, kitoje pusėje alėja ar dengta laurų arkada vedė į sodo gilumą. Jauna mergina, išbarsčiusi duoną paukščiams (tą dieną jau ketvirtą ar penktą kartą, kadangi duoną suėsdavo šuo), abejingai pasuko laurų taku į ištisus metus žaliuojančių augalų plantaciją. Cia ji sušuko iš nuostabos— natūralios ar apsimestinės — ir žiūrėdama į aukštą sodo sieną, pamatė kažkokį nežemišką siluetą, apžergusį tvorą.

— Ak tik nešokite žemėn misteri Krukai,— sušuko ji susijaudinusi,— jūs labai aukštai.

Asmuo, apžergęs tvorą lyg skraidantį žirgą, buvo aukštas, liesas jaunas vyras tamsiais plaukais, styrančiais lyg šepetys, itin inteligentiškų veido bruožų, bet išblyškusios, beveik nenatūralios odos spalvos. Siuos bruožus dar labiau ryškina akį veriantis raudonas kaklaraištis, vienintelis kostiumo atributas, kuriuo jis atrodo, bent kiek rūpinosi. Tikriausiai tai buvo simbolis. Nekreipdamas dėmesio į merginos nerimastingą prašymą, jis stryk-telėja lyg žiogas žemėn šalia jos, nors tikrai galėjo susilaužyti kojas.

— Turbūt palaikėte mane įsilaužėliu,— tarė ramiai.— Jei nebūčiau gimęs aname puikiame gretimame name, tikrai galėtumėte mane juo laikyti. Siaip ar taip, nematau čia nieko blogo.

— Kaip drįstate taip kalbėti? — užprotestavo mergina.

— Na—tarė jaunuolis,— jei esi gimęs ne toje tvoros pusėje, tai nėra nieko blogo, jei vėliau ją ir perlipi.

— Niekad nežinau, ką jūs pasakysite ar padarysite,— atsakė mergina.

— Aš ir pats dažniausiai nežinau,— atsakė misteris Krukas,— bet dabar esu toje tvoros pusėje, kuri man ir reikalinga.

— O kuri jums reikalinga? — paklausė šypsodamasi jaunoji mergina.

— Reikalinga ta pusė kurioje esate jūs,— tarė jaunuolis, pavarde Krukas.

Jiems einant laurų taku į kitą sodo pusę, pasigirdo trys artėjančio automobilio signalai ir greitai labai elegantiška pilkai melsva mašina priplaukė lyg paukštis prie durų ir trūktelėjusi sustojo.

— Sveiki, sveiki! — sušuko jaunuolis raudonu kaklaraiščiu,— šiaip ar taip, čia yra asmuo, gimęs šioje pusėje. Nežinojau, mis Adams, kad jūsų Kalėdų senelis toks modernus.

— Aa, tai mano krikštatėvis, seras Leopoldas Fišeris. Jis visuomet apsilanko antrąją Kalėdų, dieną.

Po nekaltos pauzės, kuri nori nenori išdavė entuziazmo stygių, Rubi Adams pridūrė:

— Jis labai malonus žmogus.

Žurnalistas Džonas Krukas buvo girdėjęs apie šį įžymųjį miesto magnatą, ir pats buvo visai nekaltas, kad miesto magnatas nieko nežinojo apie jį, kadangi kai kuriuose The Clarion ir The New Age straipsniuose apie poną Leopoldą jis rašė gana griežtai. Tačiau jis nieko nesakė, tik akylai stebėjo ilgokai užtrukusį automobilio iškraustymą. Stambus tvarkingas žaliai apsirengęs vairuotojas išlipo pro priekines duris, o smulkus tarnas švariu pilku kostiumu išlipo pro galines; ant slenksčio jie padėjo ponui Leopoldui nusirengti, tarsi šis būtų didžiai saugomas paketas. Ap-siautalai, kurių pakaktų visam turgui, visų miško žvėrių kailiai bei visų vaivorykštės spalvų šalikai buvo nuvyniojami vienas po kito, kol pasirodė kažkas panašu į žmogaus figūrą — draugiško, bet užsienietiškos išvaizdos džentelmeno, pilka ožio barzdele ir švytinčia šypsena, purtančio nuo rankų didžiules kailines pirštines.

Jam dar nespėjus nusirengti, atsivėrė dvigubos didžiulės prieangio durys ir pasirodęs pats pulkininkas Adamsas (kailiniuotosios merginos tėvas), pakvietė gerbiamą svečią į vidų. Jis buvo aukštas, nudegęs ir labai nekalbus žmogus, dėvintis raudoną kepuraitę, panašią į musulmonišką, su kuria atrodė tarsi anglų karininkas ar Egipto paša. Kartu buvo ką tik grįžęs iš Kanados jo pusbrolis Džeimsas Blauntas, didžiulis ir triukšmingas jaunas fermeris — džentelmenas geltona barzdele. Su juo taip pat įėjo ne tokia reikšminga figūra —netoliese esančios bažnyčios kunigas, kadangi pulkininko velionė žmona buvo katalikė ir vaikai, kaip tokiais atvejais įprasta, buvo auklėjami jos dvasia. Kunigas, pavarde Braunas, niekuo neišsiskyrė, tačiau pulkininkui patiko jo draugija ir jis dažnai kviesdavosi šventąjį tėvą į panašius šeimos susiėjimus.

Erdviame namo vestibiulyje buvo pakankamai vietos net ir pono Leopoldo viršutiniams rūbams. Prieangis ir vestibiulis, lyginant su visu namu, atrodė gerokai per dideli, tai buvo didžiulis kambarys su milžiniškomis durimis viename gale ir laiptinės apatine dalimi — kitame. Priešais didžiulį prieangio židinį, virš kurio kabojo pulkininko kardas , procesija sustojo ir visa kompanija , drauge su melancholišku Kruku, prisistatė ponui Leopoldui Fišeriui. Tačiau atrodė, kad šis garbingas finansininkas vis dar kovoja su puikiais savo apdaro atributais, mat iš giliai užslaptintos švarko kišenės ištraukė juodą ovalo formos dėžutę ir nušvitęs paaiškino , jog tai Kalėdų dovana krikšto dukrai. Dėžutę jis laikė su nuginkluojančiu nuoširdžiu pagyrūniškumu. Prieš jų akis tarsi krištolo fontanas ištryško. Oranžiniame velveto dėkle lyg trys kiaušiniai gulėjo trys balti deimantai, sujaudinę visus aplinkinius. Fišeris stovėjo spindįs geranoriškumu ir tarsi gerte gėrė merginos nuostabą bei susižavėjimą , rimtą pulkininko grožėjimąsi ir kimiu balsu tariamas padėkas bei visų aplinkinių smalsumą.

— Dabar privalau vėl juos paslėpti,— tarė Fišeris , įsikišdamas dėžutę į fraką. —Turiu būti atsargus, kad jie nedingtų. Tai trys didieji Afrikos deimantai , ne kartą vogti , dėl to vadinami „Sakančiomis žvaigždėmis". Jų ieško didžiausi nusikaltėliai , net ir vulgarūs gatvės ar viešbučių prasčiokai vargiai atsilaikytų pagundai juos pavogti. Aš galėjau juos prarasti kelyje. Visišikai įmanomas dalykas.

— Tikrai galimas dalykas,— suniurzgė jaunuolis raudonu kaklaraiščiu.— Nekaltinčiau žmogaus, juos paėmusio. Kai jie prašo duonos , o tu jiems nepaduodi net akmens , tuomet jie patys paima akmenį.

— Nekalbėkite taip,— užsiliepsnojo mergina.— Jūs šitoks pasidarėte nuo to laiko, kai tapote tuo baisiuoju... žmogumi. Jums aišku , ką aš noriu pasakyti. Kaip pavadintumėte asmenį, kuris pareiškia norą apkabinti kaminkrėtį?

— Šventuoju,— tarė tėvas Braunas.

— O aš manau,— pasakė ponas Leopoldas, išdidžiai šypsodamasis,— kad Rubi turi galvoje socialistą.

— Radikalas nebūtinai turi misti ridikėliais,— tarė kiek nekantraudamas Krukas,— o konservatorius nebūtinai konservuoti uogienę. Taigi užtikrinu jus — socialistas nėra žmogus, trokštantis draugiško pobūvio su kaminkrėčiu. Socialistas — tai žmogus , kuris nori, kad visi kaminai būtų švarūs ir visi kaminkrėčiai gautų algą.

— O kas jums neleidžia,— įterpė kunigas žemu balsu,— pačiam tvarkyti savo suodžius?

Krukas žvilgtelėjo į jį kiek susidomėjęs ir net su pagarba.

— O ar kas nors nori tvarkyti pats savo suodžius? — paklausė

jis.

— Galėtų norėti,— mąsliai atsakė Braunas.— Girdėjau, kad suodžius naudoja sodininkai. O kartą per Kalėdas, kai neatvyko fokusininkas, aš nudžiuginau šeši s vaikus vien suodžiais — pakeičiau jais savo išvaizdą.

— Kaip puiku,— šūktelėjo Rubi.— Norėčiau, kad tą patį padarytumėte mūsų kompanijoje.

Triukšmingajam kanadiečiui misteriui Blauntui, kaip ir nustebusiam (gal ir ne visai sutinkančiam) finansininkui, jau buvo be-išsprūstąs pritarimo šūksnis, bet' tuo metu pasigirdo beldimas į dvigubas lauko duris. Jas atidarė kunigas, ir, jau apsigaubęs prieblanda, įvairiausių violetinių gamų saulėlydžio fone vėl pasirodė amžinai žaliuojantis sodas, araukarija ir visa kita. Reginys, tarsi spektaklio dekoracija, buvo toks įstabus ir spalvingas, jog valandėlę visi pamiršo neryškią figūrą, stovinčią tarpdury. Žmogus buvo dulkėtas, nubrizgusiu švarku, matyt, tik eilinis pasiuntinys.

— Ar yra, džentelmenai, tarp jūsų misteris Blauntas? — paklausė jis ir dvejodamas ištiesė ranką su laišku.

Misteris Blauntas vos nesušuko patvirtindamas. Su aiškia nuostaba praplėšus voką ir perskaičius laišką, jo veidas kiek apsiniaukė, bet tuoj pat pragiedrėjo ir jis atsisuko į savo pusbrolį ir šeimininką.

— Man nemalonu, bet turiu jus, pulkininke, kiek sutrukdyti,— tarė jis džiugiai.— Ar nesutrikdytų jūsų mano seno bičiulio vizitas svarbiais re i kalai s ? Tai Florianas, garsusis prancūzų akrobatas ir komediantas; aš susipažinau su juo prieš daugelį metų, būdamas Vakaruose (jis iš prigimties prancūzų kanadietis). Jis turi į mane kažkokį reikalą, nors man sunku įspėti, kokį.

— Na žinoma, žinoma,— nerūpestingai tarė pulkininkas.— Lai atvyksta kiekvienas jūsų draugas, mielasai. Be abejonės, jis parodys, ką sugeba.

— Jis išsiteplios veidą juodai, jei tai turite galvoje,— sušuko juokdamasis Blauntas.— Neabejoju, kad. jis visiems apdums akis. Bet man ne tai svarbu, aš nesu per daug skrupulingas. Man patinka sena linksma pantomima, kur žmogus sėdi ant cilindro.

— Bet ne ant mano,— oriai tarė ponas Leopoldas Fišeris.

— Na, na,— nerūpestingai pasakė Krukas,— nesiginčykime. Yra ir blogesnių pokštų už sėdėjimą ant cilindro.

Kadangi jaunuolio su raudonu kaklaraiščiu nemėgo,— tiek dėl kategoriškų nuomonių, tiek dėl aiškios simpatijos gražiajai kri-kštadukteriai, Fišeris pačiu kandžiausiu, diktatoriškiausiu balsu paklausė:

— Nėra abejonės, kad jūs išradote kažką žemesnio už sėdėjimą ant cilindro. Malonėkite pasakyti, ką?

— Pavyzdžiui, leisti cilindrui būti ant galvos,— tarė socialistas.

— Na, na, na,— sušuko kiek šiurkščiai, bet nepiktai kanadietis fermeris,— negadinkime sau malonaus vakaro. Manyčiau, kad reikia sugalvoti ką nors įdomaus Jei jums nepatinka išteplioti veidai ar sėdėjimas ant cilindro, tuomet kažką panašaus į tai, Kodėl gi mums nesuvaidinus tikros senovinės anglų pantomimos su klounu, kolombina ir kitais? Būdamas dvylikos metų, išvykdamas iš Anglijos, mačiau tokią pantomimą, bet ji lig šiol tarsi laužo liepsna šviečia mano atminty , Kai pernai sugrįžau į gimtąją šalį, šis paprotys jau buvo išnykęs. Liko vien tik melodramiškos pjesės pasakų motyvais. Aš noriu išvysti azartinį pokerį ir suraitytą į dešrą policininką, o rodomos vien mėnesienoj dūsaujančios princesės, mėlynosios paukštės ir panašiai. Mėlynbarzdis man labiau prie širdies, o labiausiai jis man patinka tada, kai pasiverčia juokdariu ,

— Aš už policininkų suraitymą,— tarė Džonas Krukas.— Tai jau tikslesnis socializmo apibrėžimas už kai kuriuos neseniai pateiktus. Žinoma, pastatymas nebus lengvas,

— Visai ne,— sušuko kiek per toli mintyse nutolęs Blauntas.— Arlekinada — greičiausiai padaromas dalykas dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, kiekvienas gali apgaudinėti kiek patinka, ir antra, objektai yra namų ūkio daiktai — stalai ir rankšluosčių kabyklos, kubilai ir kita.

— Teisybė,— pripažino Krukas, vaikštinėdamas aplink ir pritariamai iinkčiodamas galva.— Bet ko gero, negalėsiu užsivilkti policininko uniformos! Paskutiniu metu neužmušiau nė vieno policininko ,

Blauntas mįslingai susiraukė, o paskui trenkė kumščiu sau per šlaunį.

— Taip, mes tai padarysime, sušuko jis.— Aš čia turiu Floriano adresą, jis pažįsta visus Londono kostiumininkus , Aš jam paskambinsiu ir paprašysiu, kad ateidamas atsineštų policininko aprangą.

Ir nusilenkęs nuėjo prie telefono ,

— Krikštatėvi, tai žavinga,— šūktelėjo Rubi kone pašokdama.— Aš būsiu kolombina, o jūs juokdarys ,

Milijonierius elgėsi šaltai, su stabmeldišku išdidumu.

— Mano brangieji, aš manau,— prabilo jis,— jūs turėsite pasiieškoti kito juokdario.

— Jei norite, aš būsiu juokdarys,— tarė pulkininkas Adamsas, išsiimdamas cigarą iš burnos ir prabildamas pirmąjį ir paskutinįjį kartą.

— Jums reikėtų pastatyti paminklą,— linksmai sušuko grįždamas nuo telefono kanadietis.— Na, o mes visi kažkam tinkame. Misteris Krukas bus klounas; jis žurnalistas ir žino visus senus pokštus. Aš galiu būti Arlekinas, kuris turi turėti ilgas kojas ir daug šokinėti. Mano draugas Florianas sakė, kad atsineš policininko aprangą; jis persirengs iš anksto. Galime vaidinti ir šioje salėje, žiūrovai sėdės priešais ant tų plačių laiptų, viena eile už kitos. Sios priekinės durys, uždaros ar atviros, atstos užkulisius. Jas uždarius, matysite anglišką interjerą. Atvėrę — sodą mėnesienoje. Viskas stebuklingai tinka.

Ir pagriebęs iš kišenės atsitiktinai pasipainiojusį biliardo kreidos gabalėlį, perbėgęs salę tarp priekinių durų ir laiptų, nubrėžė rampos liniją.

Kaip- ši kvailysčių puota buvo paruošta laiku, liko mįslė. Bet visi rengėsi su beprotišku užsidegimu ir kruopštumu, kuris būdingas namuose žydint jaunystei, o jaunystė šiuose namuose tikrai viešėjo tą naktį, nors ne kiekvienas būtų galėjęs išskirti du veidus ir širdis,. iš kurių ji liejosi. Kaip paprastai tokiais atvejais, išmonė, išsivadavusi iš buržuazinių elgesio normų, virto vis labiau nežabojama. Kolombina didžiuliu sijonu, keistai panašiu į miegamojo gaubtą, atrodė žavingai. Klounas ir juokdarys išsibaltino paimtais iš virėjo miltais ir išsidažė raudonais dažais, pagamintais iš kažin kokių produktų, ir jų (kaip ir visų tikrų labdarių krikščionių) niekas neatpažino. Arlekiną, apsilipdžiusį sidabriniais cigarečių pakelių popierėliais, vos pavyko atkalbėti negadinti seno Viktorijos laikų sietyno vien tam, kad galėtų apsikarstyti žvilgančiais krištoliukais. Jis tikrai būtų taip padaręs, jeigu Rubi nebūtų suradusi senų stiklinių papuošalų, kuriuos dėvėjo ant deimantų karalienės kostiumo maskaradinių suknelių baliuje. Jos dėdė Džeimsas Blauntas tiesiog nesitvėrė savo kailyje iš susižavėjimo, atrodė kaip mokinukas. Staiga jis užmovė tėvui Braunui popierinę asilo galvą, kurią Braunas kantriai nešiojo ir netgi labai originaliai judino ausis. Prie pono Leopoldo Fišerio frako jis bandė pritvirtinti popierinę asilo uodegą. Tačiau niekas nepritarė šiam triukui.

— Dėdė elgiasi per daug absurdiškai,— sušuko Rubi Krukui, kuo rimčiausiai kabindama dešrą jam ant pečių.— Kodėl jis toks pasiutęs?

— Jis tavo kolombinos Arlekinas,— tarė Krukas.— O aš esu tik krečiantis pokštus klounas.

— Norėčiau, kad tu būtum Arlekinas,— pasakė ji, palikdama ant pečių nukarusią dešrą.

Tėvas Braunas, nors ir žinodamas kiekvieną smulkmeną už scenos ir susilaukęs plojimų už tai, kad iš pagalvės padarė pantomimos kūdikį, pavaikščiojęs aplinkui, atsisėdo tarp žiūrovų, kupinas didžiausių vilčių, kaip vaikas pirmą kartą spektaklyje. Žiūrovų nebuvo daug: giminaičiai, vienas ar du kaimynai, tarnai. Ponas Leopoldas sėdėjo priekyje, jo apkūnus stotas su kailine apykakle . labai jau menkino sėdinčio už jo smulkaus dvasininko figūrą. Pantomima buvo be galo chaotiška, bet pakenčiama; improvizacijos srautas labiausiai sklido iš klouno Kruko. Apskritai, jis buvo protingas žmogus, bet šį vakarą, įkvėptas nežabotos vi-sažinybės, jautėsi visagalis — kvailybė išmintingesnė už visą pasaulį, ir ji užlieja jauną vyrą, jei šis bent kartą pastebi ypatingą išraišką ypatingame veide. Jis buvo ne tik klounas, bet ir visa kita— autorius, jei toks apskritai ten buvo, sufleris, dekoratorius, scenos darbininkas ir netgi orkestras. Netikėtomis pašėlusio vaidinimo pertraukėlėmis jis su visu kostiumu eidavo prie pianino. ir skambindavo kokią nors populiarią, bet šiuo metu kiek absurdišką melodiją.

Viso to, kaip ir viso kito, kulminacija buvo momentas, kai scenos gale atsilapojo dvejos laukujės durys, atverdamos puikų mėnesienos sodo vaizdą ir dar labiau išryškindamos įžymųjį svečią profesionalą — didįjį Florianą, apsirengusį policininku. Klounas grojo pianinu „Penzanso piratų" policininkų priedainį, bet jo muziką nustelbė kurtinančios ovacijos, nes kiekvienas didžiojo komiko judesys buvo žavinga, nors kiek suvaržyta policininko laikysenos ir manierų parodija. Prie jo prišoko Arlekinas ir trinktelėjo per šalmą; pianistas tuo metu grojo ,,Iš kurgi tu gavai šią kepurę?" Policininkas apsidairė, puikiai suvaidindamas nustebusį, o šokuojantis ' Arlekinas vėl jam trinktelėjo (pianistui grojant keletą taktų iš ,.0 paskui ir dar kartelį"). Galop Arlekinas puolė tiesiai policininkui į glėbį ir apvertė jį, aidint plojimams. Keistasis aktorius puikiai imitavo mirusįjį, kalbos apie tai iki šiol sklinda Patnyje. Neįtikėtina, kad gyvas žmogus galėtų atrodyti toks suglebęs.

Atletiškasis Arlekinas sūpavo jį kaip maišą, kilnojo ir sukiojo kaip pagalį ir visa tai darė pagal absurdiškai juokingą pianino muziką. Kai Arlekinas sunkiai pakėlė juokingąjį policininką nuo grindų, klounas grojo „Grįžtu iš svajų apie tave". Jam persime-tus policininką per petį'— ,,Su nešuliu ant pečių", o kai pagaliau Arlekinas policininką su garsiu bumbtelėjimu numetė žemėn, pamišėlis prie muzikos instrumento grojo skambų taktą, rodos, pagal tokius žodžius: ,,Aš ėjau savo meilei laiškelį išsiųst, bet beeidamas pamečiau".

Siautėjant šiai proto anarchijai, tėvas Braunas matė toli gražu ne viską, kadangi priešais jį miesto magnatas, atsistojo visu ūgiu ir susigrūdo rankas į kišenes. Paskui susinervinęs atsisėdo, vis negalėdamas nurimti, galop vėl atsistojo. Vienu momentu atrodė, kad jis žengs į sceną, bet tik pažvelgė į grojantį klouną ir nieko nesakęs puolė lauk iš kambario.

Kunigas dar kelias minutes stebėjo absurdišką, bet savotiškai elegantišką Arlekino šokį prie puikiai numirusio priešo. Meniškai, nors kiek negrabiai, Arlekinas artėjo durų link, pro kurias buvo matyti mėnesienoje ir tyloje paskendęs sodas. Jo sidabrinių popieriukų ir stikliukų išmargintas apdaras žvilgėte žvilgėjo lempų šviesoje, bet Arlekinui ėmus šokti spindinčioje mėnulio šviesoje, atrodė, kaip tikras sidabro stebuklas. Žiūrovai su įkarščiu plodami apstojo jį, bet tuo metu kažkas staiga palietė Brauno ranką ir pašnibždom paprašė jį užeiti į pulkininko kabinetą.

Jis ėjo paskui iškvietusįjį vis labiau abejodamas, ir šio jausmo neišblaškė net tas didis komiškumas kabinete. Tenai sėdėjo pulkininkas Adamsas, vis dar apsitaisęs juokdariu, su išsikišusiu banginio ūsu, tabaluojančiu ant kaktos, bet tokiomis pavargusiomis ir liūdnomis akimis, kad būtų sustabdžiusios bet kokį šėlimą. Ponas Leopoldas Fišeris stovėjo atsirėmęs į židinio atbryiią ir apimtas baimės sunkiai kvėpavo.

— Labai skaudu, tėve Braunai,— tarė Adamsas.— Teisybę sakant, tie deimantai, kuriuos mes visi matėme šią popietę, dingo iš mano draugo frako kišenės. Ir kadangi jūs...

— Kadangi aš,— papildė tėvas Braunas plačia grimasa,— sėdėjau tiesiai už jo...

— Aš nieko tokio neteigiu,— tarė pulkininkas Adamsas, griežtai žvelgdamas į Fišerį, ir tapo aišku, kad jis greičiausiai taip ir mano.— Aš tik prašau jus pagalbos, kurią kiekvienas džentelmenas turėtų suteikti.

— Tai reikštų — išversti savo kišenes,— pasakė tėvas Braunas, ir tuoj pat tai padarė, parodydamas septynių ir šešių pensų monetas, atgalinį bilietą, mažą sidabrinį krucifiksą, nedidelį brevijorių ir šokolado plytelę.

Pulkininkas ilgai žiūrėjo į jį ir pagaliau tarė:

— Ar jums neatrodo, kad man daug svarbiau sužinoti, kas jūsų galvoje, o ne jūsų kišenėse? Žinote, kad mano dukra yra jūsų įtakoje, o ji pastaruoju metu...—ir nutilo.

— Ji pastaruoju metu,— sušuko senasis Fišeris,— atvėrė tėvo namų duris galvažudžiui socialistui, kuris atvirai pareiškia, kad galėtų bet ką. pavogti iš turtingesniojo. Stai ir susiduria galas su galu. Cia ir turtingasis, ir beturtis.

— Jeigu norite žinoti, ką aš manau, tai štai,— kiek monotoniškai tarė tėvas Braunas.— Kas jums pasirodys verta dėmesio, pasakysite paskui. Bet pirmiausia štai ką kužda man mano sena makaulė: tas, kas vagia deimantus, nekalba apie socializmą. Greičiau jau,— tarė jis sant ūr i ai,— neigia jį.

Abu vyriškiai staiga persimainė, o kunigas kalbėjo toliau:

— Matote, mes daugiau ar mažiau pažįstame tuos žmones. Socialistui de i mantai reikalingi ne daugiau kaip piramidė. Tad pažvelkime į tą, kurio nepažįstame. Policininką vaidinęs jaunuolis — Florianas. Įdomu, kur jis šiuo momentu?

Juokdarys pašoko kaip į geltas ir puolė iš kambario. Stojo tyla, kurios metu milijonierius žvelgė į kunigą, o kunigas į savo brevijorių; tuomet grįžęs juo k darys, jausdamas padėties rimtumą, prašneko:

— Policininkas vis guli scenoje. Uždanga buvo pakelta ir nuleista šešis kartus, o jis vis dar ten guli.

Tėvas Braunas metė savo knygą ir įsistebeilija į ją tuščiu žvilgsniu. Pamažu jo pilko s akys prašviesėjo, ir jis neaiškiai paklausė:

— Atleiskite, pulkininke, kada mirė jūsų žmona?

— Mano žmona!— žvelgdamas į akis, tarė karininkas.— Ji mirė šiais metais prieš du mėnesius. Jos brolis Džeimsas savaitę pavėlavo ją išlydėti.

Mažasis kunigas pašoko kaip pabaidytas kiškis.

— Eime! — šūktelėjo ji s neįprastai susijaudinę s.— Eime! Mums reikia pasižiūrėti į tą policininką!

Jie nuskubėjo ant užleistos užuolaida scenos, šiurkščiai pra-sibrukę pro kolombiną ir klouną, kurie patenkinti apie kažką šnabždėjo si, ir tėvas Braunas pasilenkė prie sukniubusio policininko.

— Chloroformas,— tarė jis atsitiesdamas,— aš tik dabar t1Ji supratau.

S toj o neįtikėtina tyla, paskui pulkininkas lėtai prašneko:

— Prašau, atsakykite rimtai, ką visa tai reiškia.

Tėvas Braunas staiga pratrūko kvatotis, paskui kiek apsiramino, bet ir vėliau kalbėdamas dar ilgokai stengėsi suvaldyti kylantį juoką.

— Džentelmenai,— duso jis,— nėra laiko kalbėti. Aš turiu bėgti nusikaltėlio pėdomis. O šis didysis prancūzų aktorius, vaidinęs policininką, šis puikus negyvėlis, su kuriuo Arlekinas šoko valsą, suko ir svaidė į šalis — jis buvo...

Tėvo Brauno balsas jam vėl nepakluso, ir jis pasisuko eiti.

— Jis buvo? — smalsiai sušuko Fišeris.

— Tikras policininkas,— tarė tėvas Braunas ir išbėgo Į tamsą.

Pilnam lapijos sode, pačiame jo pakraštyje, kur buvo lomos

ir pavėsinės, kur augo laurai ir kiU amžinai žaliuojantys krūmai, netgi pačiame viduržiemy tamsiai mėlyno dangaus ir sidabrinio mėnulio fone sodas buvo sklidinas šiltų pietietiškų spalvų. Zali laurai, ryškiai purpurinis nakties dangus, mėnuo tarsi didžiulis krištolas visa tai atrodė naiviai romantiška; o po medžių viršūnes laipiojo daugiau keista nei romantiška figūra. Ji žibėjo nuo galvos iki kulnų, tarsi apdaras būtų pasiūtas iš dešimties milijonų mėnulių: tikro mėnulio šviesa pagaudavo kiekvieną jo judesį ir uždegdavo kiekvieną jo dalelę. Jis siūbavo, blizgėdamas ir kopdamas neaukštu medeliu į aukstesnį, paskui peršoko į kitą didesnį medį ir staiga sustojo vien todėl, kad pastebėjo apačioje praslenkant šešėlį, kuris neabejotinai kreipėsi į jį:

— Na, Flambo,— tarė balsas,— jūs tikrai atrodot kaip skrendanti žvaigždė; bet tai vis dėlto reiškia krintančią žvaigždę.

Sidabru spindintis siluetas kiek pasilenkė į priekį lauruose ir neabejodamas, kad gali lengvai pasprukti, ėmė klausytis žmogaus apačioje.

— Nieko sumaniau nesat padaręs savo gyvenime, Flambo. Visai protinga buvo atvykti iš Kanados (tikiuosi, Paryžiaus bilietu) po savaitės nuo misis Adams mirties, kai niekam neberūpėjo apie tai klausinėti. Dar protingiau buvo susekti šokančias žvaigždes ir Fišerio atvykimo dieną. O kas buvo po to, jau ne tik protinga, bet tiesiog genialu. Pavogti akmenėlius buvo vienas juokas. Rankų miklumu būtumėt atlikęs tai šimtais būdų, net ir neapsimetant, kad prie Fišerio frako pritaisai asilo uodegą. Bet toliau jūs elgėtės tikrai negarbingai.

Sidabrinė figūra tarp žalių lapų tarsi užhipnotizuota kiek pasvyravo ir nors pasprukti jai buvo lengva, toliau žiūrėjo į žmogų po medžiu.

— O taip,— tarė žmogus iš apačios,— aš visa tai žinau. Aš žinau, kad jūs ne tik išprovokavot vaidinimą, bet gavot iš jo dvigubą naudą. Jūs ruošėtės tyliai pavogti brangakmenius; žinią, kad jau esat įtariamas ir sumanus pareigūnas ėmėsi jūsų ieškoti, tą pačią naktį jums perdavė bendrininkas. Eilinis vagis tik dėkotų už perspėjimą ir spruktų; bet jūs — poetiška siela. Jūs jau žinojot, kad brangenybes paslėpsite netikrame scenos puošnybių spindesy. Žinojote, kad šalia Arlekino policininko prisistatymas visai derinasi. Gerbiamas pareigūnas pradėjo ieškoti nuo Patnio policijos skyriaus ir išnaršė slapčiausias šio pasaulio vietas. Kai tik atsidarė priekinės durys, jis žengė tiesiai į Kalėdų pantomi-

5. Tėvas Braunas mos sceną, kur galėjo būti šokančio Arlekino apspardytas, išvanotas lazda, parblokštas ar nunuodytas, nors patys garbingiausi Patnio žmonės klyktų iš juoko. Na, geriau tikrai nieko nesugalvosi. O dabar, beje, galėtumėt grąžinti deimantus.

65

Žalia šaka, ant kurios siūbavo spindinti figūra, sušlamėjo tarsi iš nuostabos, o balsas apačioje kalbėjo:

— Aš noriu, kad jūs, Flambo, juos grąžintumėt, ir noriu, kad imtumėt gyventi kitaip. Jumyse dar neišseko jaunystė, garbė ir jumoras; nemanykit, kad taip gyvendamas išlaikysite šiuos bruožus. Žmogus gali ilgai būti geras, bet nė vienas, padaręs blogybę, neatsisako nuo kitos. Sis kelias veda vis žemyn ir žemyn. Geras žmogus gerdamas tampa žiauriu; teisingas žmogus nužudęs meluoja. Žinau ne vieną, kuris pradėjo kaip jūs, būdamas garbingas atstumtasis, linksmas turtingųjų apiplėšinėtojas, o baigė paskendęs visiškam liūne. Morisas Blumas iš pradžių buvo anarchistas, vargingųjų tėvas, o nusivažiavo iki niekingo šnipo ir paskalų skleidėjo, kuriuo naudojosi ir niekino abi pusės. Haris Ber-kas gan nuoširdžiai pradėjo „atliekamų pinigų“ judėjimą, o dabar gyvena badmiriaujančios sesers sąskaita dėl besaikio gėrimo. Lordas Amberis laukinei visuomenei demonstravo riteriškumą, dabar jis papirkinėja žemiausius Londono šantažistus. Kapitonas Be-rilonas dar prieš jus buvo didžiausias džentelmenas-nusikaltė-lis; jis mirė beprotnamy, mirtinai įbaugintas įskundėjų ir teismo vykdytojų, kurie jį susekė ir išdavė. Aš žinau, kad miškas už jūsų, Flambo, atrodo labai patikimas, žinau, kad akimirksniu galite pranykti jame kaip beždžionė. Bet ateis laikas, kai jūs, Flambo, tapsite sena pilka beždžione. Sėdėsite savo medyje miške šalta širdim, kai mirtis žvelgs į akis, ir medžių viršūnės bus tokios plikos.

Stojo tyla, atrodė, kad mažas žmogutis apačioje už ilgo nematomo pavadžio laiko žmogų medyje. Žmogus apačioje kalbėjo toliau:

— Jūs jau pradėjote smukti. Gyrėtės, kad nieko niekingo nedarote, bet šiandien padarėte niekšybę. Dėl jūsų kaltės įtariamas garbingas jaunuolis, ir daugelis aplinkybių yra jo nenaudai; jūs išskiriate jį su mylima ir mylinčia moterim. Bet jūs padarysit dar daug didesnių niekšybių, kol numirsit.

Trys žvilgantys deimantai iš medžio nukrito ant žolės. Mažasis žmogus pasilenkė jų paimti, o kai vėl pažvelgė į viršų, sidabrinio paukščio žaliame medžio narve jau nebuvo.

Brangakmenių sugrąžinimas (kaip tik tėvui Braunui atsitiktinai juos suradus) užbaigė vakarą didingai, o ponas Leopoldas, pagautas geros nuotaikos, netgi pasakė kunigui, kad nors pats yra platesnių pažiūrų žmogus, vis dėlto gerbia tuos, kurių tikėjimas reikalauja būti užsidariusius nuo šio pasaulio ir tolimus nuo jo reikalų.

NEMATOMAS ŽMOGUS

Saldumynų parduotuvė dviejų Kamdeno gatvių sankryžoje melsvoje sutemų vėsumoje spindėjo tarsi cigaro galiukas. Arba greičiau kaip blėstantis fejerverkas, kad a ngi įvairiaspalvės šviesos, laužomos daugybės veidrodžių, atsispindėjo paauksintuose bei žaismingai išmargintuose pyraguose bei saldainiuose. Gatvės vaikėzai stovėjo įbedę nosis į šią švytinčią vitriną, nes šokoladai buvo įvynioti į raudonus, geltonus ir žalius blizgučius, kurie traukė labiau nei pats šokoladas, o didžiulis baltas vestuvinis tortas stovėjo lange atokiau nuo visų, viliodamas akį tarsi visas Siaurės ašigalis, tapęs valgomu. Savaime suprantama, jog šios vaivorykštės spalvų vilionės sutraukdavo aplinkinius dešimties metų vaikus. Tačiau šis kampelis traukė ir vyresnio amžiaus jaunus žmones; vyriškis, ne jaunesnis kaip dvidešimt ketverių, irgi stovėjo įsistebeilijęs į parduotuvės vitriną. Jį taip pat žavėjo ši parduotuvė, bet šį susižavėjimą kėlė ne vien šokoladai, kurių jis toli’ gražu neatsisakydavo.

Tai buvo aukštas, stiprus, rausvaplaukis jaunas vyras ryžtingu veidu, bet abejingų manierų. Po pažasčia jis turėjo didelį pilką aplankalą, pilną eskizų, kuriuos sėkmingai arba nelabai sėkmingai parduodavo leidėjams, kai jo dėdė (admirolas) atėmė iš jo paveldėjimo teisę dėl simpatijų socializmui, nors iš tikrųjų jis perskaitė paskaitą prieš šią ekonominę teoriją. Tai buvo Džonas Ternbulis Angusas.

Įžengęs pro duris, jis perėjo per parduotuvę į g alinį kambarį, panašų į konditerininko restoranėlį, prieš tai nukėlęs skry-bėlę jaunai ten dirbančiai damai. Tai buvo elegantiška, juodbruvė, guvi, r a usvų skruost ų ir tamsių akių mergina juodu apdaru; po įprastos pauzės ji nuėjo iš paskos į kambarėlį priimti užsakymo.

Jo pasirinkimas buvo įprastas.

— Prašyčiau,— aiškiai pasakė jis, — bandelės už pusę penso ir puodelio juodos kavos.— Nespėjus merginai nusisukti, jis akimirksniu pridūrė: — Taip pat prašau jūsų rankos.

Jaunoji parduot 1 įvės dama staiga sukluso ir tarė:

— Tokių pokštų prašau čia nekrėsti.

Rausvaplaukis vyras pakėlė savo pilkas akis, pilnas nuoširdaus rimtumo.

— Tai tikrai ne pokštas,— tarė jis,— tai taip rimta, taip rimta kaip bandelė už pusę penso. Tai taip brangu kaip ši bandelė", tačiau už ją mokama. Tai taip pat kenksminga kaip ši bandelė. Tai kenkia virškinimui.

Juodbruvė mergina ilgai nenuleido nuo jo savo tamsių akių, iš paskutiniųjų stengdamasi suvokti, ką girdėjusi. Pagaliau ji šyptelėjo ir atsisėdo į kėdę.

— Ar jums neatrodo,— nesivaržydamas kalbėjo Angusas,— kad neteisinga valgyti šias bandeles už pusę penso? Jos galėtų tapti bandelėmis po pensą. Kai mes susituoksime, aš mesiu šį niekingą reikalą.

Pakilusi nuo kėdės, mergina priėjo prie lango; buvo matyti, kad ji įtemptai mąsto, bet jaunuoliui priešiškumo nejaučia. Kai pagaliau apsisprendusi atsisuko, pamatė jaunąjį vyriškį rūpestingai dėliojantį ant stalo įvairiausius daiktus iš vitrinos. Jis išėmė ryškių spalvotų saldainių piramidę, keletą lėkščių su sumuštiniais ir du grafinus su paslaptinguoju portveinu bei sausu ispanišku vynu, taip reikalingų konditerininkams. Uoliai išdėliojęs visa tai, jis atsargiai viduryje pastatė didžiulį lyg kalnas baltai cukruotą tortą, vitrinos puošmeną.

— Ką, po galais, jūs darote?— paklausė ji.

— Atlieku pareigą, mano mieloji Laura,— pradėjo jis.

— Ak susimildamas, nustokite,— sušuko ji,— ir nekalbėkite su manimi tokiu tonu. Norėčiau žinoti, ką visa tai reiškia?

— Šventišką vakarienę, mis Houp.

— O kas čia? — nekantriai paklausė ji, rodydama į baltą cukraus kalną.

— Vestuvinis tortas, misis Angus,— atsakė jis.

Mergina tvirtu žingsniu žengė prie šios puošnybės, sunkiai pakėlė ją ir padėjo atgal į vitriną; paskui sugrįžo, pasidėjo grakščias alkūnes ant stalo ir palankiai, bet kiek suirzusi kreipėsi į jaunąjį vyrą:

— Jūs neduodate laiko man nė pagalvoti.

— Aš ne toks kvailas,— atsakė jis,— ir krikščionišką kuklumą suprantu savaip.

Mergina vis dar žiūrėjo į jį, tačiau jos šypsena darėsi vis rimtesnė.

— Misteri Angusai,— tarė ramiai,— jeigu jau vyksta visa ši nesąmonė, aš turėčiau kaip galima trumpiau papasakoti jums apie save.

— Sužavėtas,— rimtai atsakė Angusas.— Jūs galėtumėte, jei išeis iš kalbos, šį tą papasakoti ir apie mane.

— Ak, patylėkite ir pasiklausykite,— pasakė ji.— Man nėra ko gėdintis ir netgi ypatingai gailėtis neturiu ko. Bet ką jūs pasakytumėte išgirdęs istoriją, kuri manęs beveik neliečia, bet persekioja mane kaip košmaras.

— Tokiu atveju,— rimtai tarė vyriškis,— siūlyčiau jums vėl atnešti tortą.

— Ne, pirmiausia jūs turite išklausyti mano pasakojimą,— atkakliai tarė Laura.— Pradėti reikėtų nuo to, kad mano tėvas Ladbery turėjo smuklę „Raudonoji žuvis", kur aš aptarnaudavau lankytojus prie baro.

— Aš dažnai pagalvodavau,—^tarė vyriškis,— kodėl gi toje konditerijos parduotuvėje viešpatauja tokia krikščioniška dvasia 4.

— La-dberis— tai mieguista, apaugusi žole vietelė vienoje rytinėje grafystėje ir lankytojai, kurie retsykiais užsukdavo į „Raudonąją žuvį", buvo arba atsitiktiniai komivojažieriai, arba baisiausi žmonės, kokius tik galima pamatyti, bet jūs jų niekada nematėte. Aš turiu. galvoje smulkius dykūnus, kuriems užtekdavo pinigų pragyvenimui ir kurie nieko daugiau neveikdavo, tik ramstydavo barus ir lažindavosi iš arklių; nors apsirengę būdavo pabrėžtinai skurdžiai, paskutinis vargeta už juos daug vertesnis. Tačiau netgi šie jauni, apgailėtini netikšos nebūdavo dažni svečiai mūsų namuose išskyrus du, kurie net įkyrėdavo — įkyrėdavo visais atžvilgiais. Abu turėjo pinigų pragyvenimui, neskoningai puošėsi ir nuobodžiai dykinėjo . Vis dėlto aš jų kiek gailėdavausi, kadangi esu beveik įsitikinusi, kad jie lankydavo mūsų mažą tuščią barelį dėl savo fizinių trūkumų, iš kurių kaimiečiai mėgdavo pasijuokti. Tai net nebuvo trūkumai tikrąja to žodžio prasme, o daugiau ypatumai. Vienas iš jų buvo stulbinamai žemas, beveik nykštukas ar sakytum žokėjus. Išvaizda jis anaiptol nebuvo panašus į žokėjų — tamsus apskritaveidis, gražiai apkirpta juoda barzdele, gyvomis lyg paukščio akimis; jis žvangindavo monetas kišenėje, skambčiodavo auksine laikrodžio grandinėle ir pasirodydavo tik gerai apsitaisęs, per daug gerai net ir džentelmenui. Kvailas jis nebuvo, greičiau dykūnas, didžiai išmintingas nenaudinguose dalykuose — čia ims rodyti fokusus, čia iš penkiolikos degtukų surengs tikrą fejerverką, čia išpjaustys iš banano žievių šokančią lėlytę. Tai buvo Isidoras Smaitas;' matau jį tarsi gyvą, nediduką, tamsaus veido, atėjusį prie baro ir rodantį šokančią kengūrą, padarytą iš penkių cigarų.

Antrasis buvo tylesnis ir paprastesnis, tačiau nerimo kėlė daug daugiau nei vargšas mažasis Smaitas. Buvo labai aukštas ir lieknas, šviesiaplaukis, nosis su kuprele — galėjo pasirodyti net visai patrauklus, tačiau buvo baisiausiai žvairas — nieko panašaus gyvenime nebuvau mačiusi. Kai žiūri į tave, pats nebesu-pranti, kur esi, jau nekalbant apie tai, kad visai nenutuoki, į ką jis žiūri. Manau, kad šis trūkumas gerokai kartino vargšui gyvenimą, nes kol Smaitas rodydavo savo išdaigas, Džeimsas Velkinas (tokia buvo žvairojo pavardė) kiūtodavo baro svetainėje, siurbčiodamas vyną, arba vienas vaikštinėdavo po pilkus laukus. Nors aš manau, kad Smaitas irgi kentė dėl savo mažo ūgio, jis kentė su sąmoju. Taigi aš gerokai sutrikau, o taip pat ir gailėjau jų, kai tą pačią savaitę abu . man pasipiršo.

Na, ir tada aš pasielgiau gana kvailai, bet supratau tą tik vėliau. Bet matote, šie keistuoliai t am tikra prasme buvo mano draugai, ir bijojau, kad jie supras, jog atsisakau dėl vienintelės priežasties — dėl jų nepakenčiamo bjaurumo. Taigi sugalvojau kitą nesąmonę: pasakiau, jog niekada netekėsiu už to, kuris ne-prasiskynė gyvenime kelio. Pasakiau, kad tai principo klausimas— negyventi taip kaip jiedu — iš paveldėtų pinigų. Praėjus dviem dienom po to, kai gražia forma išdėsčiau jiems savo sąlygas, prasidėjo visas vargas. Pirmiausiai išgirdau, kad jie lyg kokie naivios pasakos personažai išvyko ieškoti laimės. Nuo to laiko jų d a u giau nemačiau. Tačiau gavau iš Smaito du laiškus, kurie mane tikrai sujaudino.

— Ar ką nors girdėjote apie antrąjį? — paklausė Angusas..

— Ne, jis nerašė,— kiek padvejojusi atsakė mergina.

— Smaitas pirmajame laiške rašė, kad kartu su Velkinu iškeliavo į Londoną, tačiau Velkinas buvo toks puikus ėjikas, kad maž a sis vyrukas nuo jo atsiliko ir sustojo pailsėti pakelėje. Atsitiko taip, kad jį priėmė keliaujantis teatras; ir dėl nykštukiško ūgio, ir dėl to, kad buvo tikras mažas sąmojingas šelmis. Jis p r i t a po prie teatro gyvenimo ir netrukus buvo nusiųstas į cirką rodyti kažkokių triukų. Toks jo pirmasis laiškas. Antrasis buvo tikrai stulbinantis, aš jį gavau pereitą savaitę.

Angusas ištuštino savo kavos puodelį ir pažvelgė į merginą švelniai, bet atkakliai. Ji nusijuokė ir tarė:

— Jus tikriausiai skaitėte aiišų lentose apie „Nebyliuosius Smaito tarnus“. Arba jūs vienintelis žmogus, nieko apie tai negirdėję s. Na, aš apie tuos dalykus nedaug teišmanau, tai kažkokie prisukami mechanizmai visiems namų ruošos darbams. Maždaug taip: „Nuspauskite mygtuką—negeriantis liokajus", „Paspauskite rankenėlę — dešimt dorų kambarinių". Tikriausiai matėte tokią reklamą. Nežinau, kam dar šios mašinos naudojamos, bet jos neša kalnus pinigų; ir neša juos tam neūžaugai velniūkščiui, kurį pažinojau Ladbery. Negaliu nesidžiaugti, kad vargšui mažajam draugužiui viskas laimingai baigėsi, tačiau bijau, kad jis gali pasirodyti kiekvieną minutę ir pasakyti, jog prasiskynė gyvenime kelią —ir tai būtų nenuginčijama tiesa.

— O kaip kitas vyriškis? — ramiai, bet atkakliai paklausė Angusas.

Staiga Laura Houp pašoko.

— Drauguži,— tarė ji,— jūs tiesiog skaitote mano mintis. Taip , tikrai. Jis neparašė man nė E:ilutės, ir aš neturiu jokio supratimo, kas jis dabar ir kur yra. Tačiau kaip tik jo ir bijau. Jis pastoja man kelią. Jis baigia išvaryti mane iš proto. Tiesą sakant, aš manau , kad jis jau išvarė mane iš proto, kadangi jaučiu jį ten, kur jo negali būti, girdžiu jo balsą, kai iš tikrųjų jis nekalba.

— Na mieloji,— linksmai tarė jaunasis vyriškis,— jeigu jis būtų net ir pats šėtonas, jam tai nepavyks, kadangi jūs apie tai jau prasitarėte man. Iš proto išeinama vienatvėje, mieloji. Pabandykite prisiminti, kada jautėte ar girdėjote savo žvairąjį draugą?

— Aš Džeimso Velkino juoką girdėjau taip pat aiškiai, kaip kad girdžiu jus kalbant,— tvirtai atsakė mergina.— Ten nebuvo nė gyvos dvasios, kadangi stovėjau netoli parduotuvės durų ir mačiau abi gatves. Neatsimenu, kaip jis juokėsi, nors jo juokas buvo toks pat keistas kaip ir žvairumas. Beveik metus apie jį negalvojau. Bet kas tiesa, tas tiesa — po kelių sekundžių gavau pirmąjį jo varžovo laišką.

— Jūs kalbėjote ar surikote, ar ką nors pasakėte? — susidomėjęs paklausė Angusas.

Staiga Laura krūptelėjo ir tvirtu balsu tarė:

— Taip. Vos pabaigus skaityti antrąjį Isidoro Smaito laišką apie jo sėkmę, išgirdau Velkiną sakant: „Jis vis tiek tavęs neturės". Balsas buvo toks aiškus, tarsi Velkinas būtų buvęs kambaryje. Baisu, aš tikriausiai išprotėjau.

— Jeigu būtumėt išprotėjusi,— pasakė vyriškis,— tai sakytumėt, kad esate sveiko proto. Bet ir man atrodo, kad šis nematomas džentelmenas yra kažkuo įtartinas. Dviese geriau galvoti nei vienam — pasikliaukite savo jausmais, bet aš, būdamas atkaklus, praktiškas žmogus, jums leidus atnešiu iš vitrinos vestuvinį tortą.

Jam nespėjus pabaigti sakinio, gatvėje pasigirdo veriantis cypimas, ir nedidelis automobilis, atlėkęs pasiutusiu greičiu, sustojo prie parduotuvės durų. Tą pat akimirksnį neaukštas vyras su spindinčiu cilindru jau mindžikavo prieškambary.

Angusas, kuris lig šiol tausoja vidinę energiją ir stengėsi būti žaismingas džentelmenas, dabar nenorom parodė savo vidinę įtampą, staigiai išeidamas iš kambario ir susidurdamas akis į akį su atėjusiuoju. Pakako žvilgtelėti į jį, ir neliko abejonių, jog tai įsimylėjėlis. Si dabitiška, bet labai maža figūra, įžūliai atstačiusi juodą barzdelę, protingų, neramių akių, švariais, bet nervingais pirštais negalėjo būti niekas kitas, kaip tik žmogus, apie kurį ką tik kalbėta. Isidoras Smaitas, iš bananų žievių ir degtukų dėžučių darantis lėles. Isidoras Smaitas, gaunantis milijonus už metalinius negeriančius liokajus ir doras kambarines. Abu vyrai, instinktyviai supratę vienas kito pretenzijas, kiek laiko žiūrėjo vienas kitam į akis su šaltu, konkurencijos kupinu didžiadvasiškumu.

Tačiau misteris Smaitas nedavė preteksto įsiliepsnoti priešiškumui ir netikėtai, bet paprastai tarė:

— Ar mis Houp matė tą daiktą vitrinoje?

— Vitrinoje? — išsproginęs akis pakartojo Angusas.

— Nėra laiko aiškinti kitus dalykus,— trumpai atkirto mažasis milijonierius,— bet čia vyksta kažkokia nesąmonė, kuri turi būti ištirta.

Jis savo blizgančios lazdos galu parodė į vitriną, neseniai ištuštintą misterio Anguso, ruošiant jungtuves; šis džentelmenas net apstulbo, pamatęs priklijuotą ant stiklo popieriaus juostą, kurios tikrai nebuvo, kai jis prieš kiek laiko žvelgė į vitriną. Išskubėjęs paskui energingą Smaitą į gatvę, jis pamatė, kad ant stiklo iš lauko pusės rūpestingai priklijuotas maždaug pusantro jardo ilgio limpantis popierius, o ant jo netvarkingai parašyta: „Jeigu tu ištekėsi už Smaito, jis mirs“.

— Laura,— tarė Angusas, įkišęs savo didelę rudaplaukę galvą į parduotuvę,— tu nesi išprotėjusi.

— Tai Velkino raštas,— piktai pasakė Smaitas.— Aš nemačiau jo daug metų, bet jis neduodavo man ramybės. Per paskutines dvi savaites mano bute buvo palikti penki grasinantys laiškai, o aš netgi negaliu susekti, kas juos palieka, nekalbant apie patį Velkiną. Šveicorius prisiekinėja jokių įtartinų asmenų nepastebėjęs, bet štai ir vėl jis kažką prilipdo ant parduotuvės lango tuo metu, kai čia yra žmonių.

— Taigi, taigi,— kukliai tarė Angusas,— tuo metu, kai žmonės parduotuvėje geria arbatą. Pone, tikėkite manimi, aš vertinu jūsų sveiką protą, taip tiesiai reaguojant į visa tai. Apie kitus dalykus pakalbėsime vėliau. Tas, kuris taip padarė, negalėjo toli pabėgti, kadangi prisiekiu, jog nieko nebuvo priklijuota, kai aš paskutinį kartą buvau prie vitrinos prieš dešimt ar penkiolika minučių. Tačiau antra vertus, jis jau per toli, kad būtų pagautas, nes mes netgi nežinom, į kurią pusę nubėgo. Pasinaudokite, misteri Smaitai, mano patarimu ir visą šį dalyką iš karto pavesite energingam tyrėjui, ir geriau privačiam. Visai šalia gyvena nepaprastai protingas žmogus, kuris verčiasi panašiais dalykais; mašina penkios minutės kelio. Tai Flambo, ir nors jo jaunystė buvo kiek audringa, dabar jis be galo sąžiningas, o jo smegenys vertos pinigų. Jis gyvena Lakno rūmuose Hamstede.

— Įdomu,— pasakė mažasis žmogus, pakėlęs tamsius antakius.— Aš pats gyvenu visai netoli, Himalajų rūmuose. Galbūt vykime kartu, aš užbėgsiu į savo butą paimti tų keistų Velkino laiškų, kol jūs nueisite pas savo draugą seklį.

— Jūsų teisybė,— mandagiai tarė Angusas.— Kuo greičiau mes veiksime, tuo geriau.

Abu vyrai oficialiai atsisveikino su mergina ir įšoko į šaunųjį automobilį. Smaitui sėdus už vairo, jie pasuko už didžiojo gatvės kampo, ir Angusas pastebėjo gigantišką plakatą — „Nebylieji Smaito tarnai“ su didžiule metaline begalve lėle, laikančia didelę keptuvę su užrašu: „Niekuomet nepykstanti virėja“.

— Aš jas naudoju savo bute,— juokdamasis tarė vyriškis su juoda barzdele,— ir dėl reklamos, ir dėl patogumo. Atvirai kalbant, šios didžiulės mano prisukamos lėlės tikrai gali atnešti anglių, vyno ar tvarkaraštį greičiau už bet kokį gyvą tarną, jeigu žinosi, kurį mygtuką paspausti. Tačiau, kalbant tarp mūsų, aš neneigiu, kad tokie tarnai turi ir trūkumų.

— Tikrai? — paklausė Angusas.— Ar jie ko nors negali atlikti?

— Taip,— šaltai atsakė Smaitas,— jie negali man pasakyti, kas palieka mano namuose tuos grasinamus laiškus.

Vyriškio automobilis buvo mažas ir greitas kaip ir jis pats; beje, tai irgi buvo jo rankų kūrinys. Jie lėkte lėkė ilgais baltais kelio vingiais vakarėjančioje dienos šviesoje. Netrukus balti kelio vingiai tapo statesni ir vis labiau svaigino; jie panėšėjo į kylančią spiralę, kaip sakoma šiuolaikinėse religijose. Kadangi iš tiesų jie kilo į tą Londono dalį, kuri yra tokia pat aukšta ir ne mažiau vaizdinga už Edinburgą. Jie kilo nuo vienos terasos ant kitos, kol galop prieš juos, nuauksintas vakaro saulės, visa savo egiptietiška didybe atsivėrė ieškomas namas. Pasikeitimas, išnirus iš posūkio ir išvydus Himalajų rūmus, buvo toks staigus, lyg kas būtų atidaręs langą, o daugybė butų stūksojo virš Londono kaip virš žalios šiferio jūros. Priešais rūmus buvo krūmokšniais apaugęs aptvaras, labiau panašus į gyvatvorę ar pylimą negu į sodą, o kiek žemiau — kanalas tarsi griovys juosiantis tvirtovę. Kai automobilis prašvilpė pro krūmų iškyšulį, jie vienoje sankryžoje pamatė kaštonų pardavėją, kiek toliau Angusas įžiūrėjo lėtai vaikštinėjantį neryškų mėlyną policininką. Tai buvo vieninteliai žmonės toje neapsakomoje priemiesčio ramybėje, ir jis kažkodėl pagalvojo, jog tai ir yra nebylus Londono poetiškumas. Jis jautėsi taip, tarsi jie būtų kokio romano veikėjai.

Automobilis atšvilpė, prie ieškomo namo kaip kulka, o jo savininkas iššoko iš mašinos lyg patrankos sviedinys. Jis nedelsdamas paklausė aukštą durininką su švytinčia juosta ir žemą nešiką su trumpomis rankovėmis, ar kas nors nesiteiravo, kur jiis gyvena. Jie užtikrino, kad niekas nepraėjo pro juos nuo to laiko, kai jis paskutinį kartą klausė apie tai. Tuomet Smaitas kartu su kiek sutrikusiu Angusu neapsakomu greičiu įšoko į liftą ir pakilo į viršutinį aukštą. '

— Prašom vidun,— gaudydamas kvapą tarė Smaitas.— Noriu parodyti jums Velkino laiškus. Tada galėsite bėgti kviesti savo draugą.

Jis paspaudė sienoje paslėptą mygtuką, ir durys pačios atsidarė.

Prieš akis pasirodė ilgas, erdvus prieškambaris, ir vienintelė, paprastai šnekant, dėmesį patraukianti detalė buvo ta, kad abiejose pusėse tarsi- manekenai pas siuvėją stovėjo eilė aukštų, pusiau žmogiškų figūrų. Kaip ir siuvėjo manekenai, jos buvo be galvų, kaip ir siuvėjo manekenai — su neįprastai didelėm kuprom ir iškiliom krūtinėm, tačiau šiaip jos buvo labiau panašios ne j žmogų, o į kokius nors automatus stotyje. Jos turėjo du didelius kablius, kurie atstojo rankas; patogumo dėlei jos buvo nudažytos ryškiai žalia, ryškiai raudona ar juoda spalva, kad būtų galima lengviau atskirti, tačiau vis dėlto tai buvo tik automatinės mašinos, nevertos įdėmiau apžiūrinėti. Ypač tokioje situacijoje. Mat tarp dviejų šių manekenų eilių buvo šis tas, įdomesnis už visus pasaulio mechanizmus. Tai buvo balto popieriaus skiautelė, prikeverzota raudonu rašalu; guvusis išradėjas pagriebė ją vos tik prasivėrus durims. Netaręs nė žodžio, padavė ją Angusui. Raudonas rašalas dar nebuvo nudžiūvęs, laiškely buvo parašyta: „Jeigu tu šiandien buvai pas ją, aš tave nužudysiu".

Stojo tyla, tuomet Isidoras Smaitas ramiai tarė:

— Ar nenorėtumėt viskio? Aš, ko gero, paragausiu.

— Ačiū, aš labiau norėčiau Flambo, — n i ūri ai pasakė Angusas.— Visas šitas dalykas man ima atrodyti vis grėsmingesnis. Aš tuoj einu jo atsivesti.

— Teisingai,— tarė pašnekovas pralinksmėjęs.— Atsiveskit jį, ir kuo greičiau.

Uždarydamas duris, Angusas pamatė, kaip Smaitas nuspaudė mygtuką ir viena jo užprogramuota. statula pajudėjo iš vietos, pračiuožė grindų grioveliu, nešina padėklu su sifonu ir grafinu. Atrodė kiek keista palikti žmogų vieną t11rp tų negyvų tarnų, kurie atgydavo, įėjus pro duris.

Už šešių žingsnių nuo Smaito durų kažką tvarkė žmogus su kibiru. Angusas sustojo ir užmokėjęs išgavo pažadą, kad šis nesitrauks iš čia ir stebės kiekvieną, kuri s lips laiptais, kol jis sugrįš su sekliu. Įpuolęs į vestibiulį, jis įpareigojo durininką būti tokj pat budrų prie laukujų durų. Jš jo dar sužinojo lengvinančią aplinkybę, jog galinių durų nėra. Nepasitenkinęs tuo, jis prikalbino besišlaistantį policininką pastovėti priešais duris ir stebėti jas. Galiausiai stabtelėjo prie vaikštinėjančio kaštonų pardavėjo ir paprašė jį šiek tiek pabūti netoliese.

Kaštonų pardavėjas pasistatė apykaklę ir pasakė, jog jis, ko gero, netrukus keliaus namo, nes jo nuomone, greit ims snigti. Iš tiesų vakaras buvo pilkas ir šaltas, bet Angusas, panaudodamas visą savo iškalbingumą, vis tiek stengėsi sulaikyti kaštonų pardavėją:

— Pasišildykite savo paties kaštonais,— kalbėjo jis užsidegęs.— Suvalgykite visus kiek turite, aš už juos atlyginsiu. Duosiu svarą, jeigu palauksite šitoje vietoje tol, kol sugrįšiu, ir paskui man pasakysite, ar joks vyras, moteris ar vaikas neįėjo į tą namą, prie kurio stovi durininkas.

Ir jis vikriai nuėjo, paskutinį kartą pažvelgęs į apsuptąją tvirtovę.

„Siaip ar taip, aš tą kambarį apsupau žiedu,— tarė jis sau,— visi keturi negali būti Velkino bendrininkai".

Lakno gyvenamųjų namų rajonas buvo žemutinėje kalvos dalyje, tuo tarpu Himalajų rūmai — pačioje viršūnėje. Misteris Flambo gyveno ir dirbo pirmame aukšte, tai buvo visiškas kontrastas amerikietiškai • mechanizacijai ir šaltai viešbutinei p ra b angai „Nebyliųjų tarnų“ bute. Anguso bičiulis Flambo priėmė jį rokoko stiliaus kambarėlyje, esančiame už raštinės ir išpuoštame kalavijais, arkebuzomis, rytietiškom keistenybėm, tuščiais itališko vyno buteliais, pirmykščių žmonių puodais, tamsiai violetiniu persišku katinu ir mažu dulkinu Romos katalikų bažnyčios kunigu, kuris čia visiškai netiko.

— Tai mano bičiulis tėvas Braunas,— tarė Flambo.— Aš seniai norėjau, kad jūs su juo susipažintumėt. Puikus oras, bet kiek šaltokas tokiems pietiečiams kaip aš.

— Taip, manau, išsilaikys giedra,— pasakė Angusas, sėsdamasis ant rytietiškos plačios sofos su violetiniais apvadais.

— Ne,— ramiai tarė kunigas,— jau pradeda snigti.

Ir iš tikrųjų, vos jam prašnekus, už tamsėjančio lango stiklo ėmė kristi pirmosios snaigės, kaip kad pranašavo ir kaštonų pardavėjas.

— Na,— atsiduso Angusas.— Aš atėjau vienu reikalu ir gan skubiu. Esmė ta, Flambo, kad visai netoli nuo čia laukia vaikinas, kuriam verkiant reikia jūsų pagalbos, jį nuolat persekioja ir grasina nematomas priešas — niekšas, kurio dar niekas nematė.

Angusas ėmė dėstyti visą ' Smaito ir Velkino istoriją, pradėjęs nuo Lauros pasakojimo, paskui papasakojo, kaip dviejų tuščių gatvių kampe pasigirdo antgamtiškas juokas, kaip tuščiame kambaryje nuaidėjo keisti, bet aiškūs žodžiai. Flambo susidomėjimas vis labiau ir labiau augo, nors mažasis kunigas atrodė paliktas šio reikalo nuošaly, tarsi koks daiktas. Išgirdęs apie prikeverzotą skiautę, prilipdytą ant stiklo, Flambo pakilo, plačiais pečiais tarsi remdamas kambario sienas.

— Jeigu jūs neprieštarausite,— tarė jis,— manyčiau, jog visa kita geriau papasakosite, einant į to žmogaus namus. Bus geriau, jei negaišime nė minutės.

— Puiku,— pasakė Angusas, irgi stodamasis,— šiuo metu jis pakankamai saugus, nes aš paprašiau keturis žmones stebėti vienintelį įėjimą į jo gūžtą.

Gatvėje mažasis kunigas su mažo šunelio atsidavimu šlepsėjo paskui juos. Lyg norėdamas pradėti pokalbį, jis linksmai pasakė:

— Kaip greitai sniegas kloja žemę.

Vingiuojant stačiom jau pasidabruotom gatvėm, Angusas užbaigė pasakojimą, ir kai jie pasiekė aukštą Smaito namą, jis jau turėjo laiko pasidomėti keturiais sargybiniais. Kaštonų pardavėjas, ir prieš paimdamas ir jau paėmęs monetą, atkakliai prisiekinėjo, kad stebėjo duris ir niekas pro jas neįėjo. Tai dar labiau užakcentavo policininkas. Jis pasakė, kad buvo susidūręs su visokio plauko sukčiais, skrybėlėtais ir nuplyšusiais, tad nėra toks žalias, jog tikėtųsi, kad įtartinas tipas atrodytų įtartinai; jis žiūrėjo į kiekvieną, bet, Dievas mato, niekas nepasirodė. Visiems trims vyrams sustojus prie auksu žvilgančio ir besišypsančio durininko, ši nuomonė buvo galutinai patvirtinta.

— Aš turiu teisę klausti kiekvieną, hercogą ar valytoją, ko jam čia reikia,--pasakė nuoširdusis gigantas su auksine juosta,—. ir užtikrinu: kol jūsų nebuvo, neatėjo nė vienas žmogus.

Nežymusis tėvas Braunas, stovintis už nugarų ir santūriai žiūrintis į šaligatvį, išdrįso nuolankiai paklausti:

— Ar niekas nelipo nei viršun, nei į apačią, po to, kai pradėjo snigti? Tuo metu, kai mes dar buvome pas Flambo?

— Niekas nebuvo įėjęs, sere, galite manimi pasikliauti,— atsakė rimtumu spindintis pareigūnas.

— Tuomet man įdomu, kas tai yra? — tarė kunigas, žiūrėdamas į žemę tuščiu lyg žuvis žvilgsniu.

Kiti taip pat sužiuro žemyn, o Flambo karštai šūktelėjo, prancūziškai gestikuliuodamas. Nuo paties durų vidurio, kur budėjo vyras su auksine juosta, kaip tik nuo šio milžino įžūlokai pra-žergtų kojų driekėsi sniege įspaustų pėdų eilutė.

— Viešpatie! — nejučiom sušuko Angusas.— Nematomas žmogus! •

Netaręs nė žodžio, jis apsisuko ir puolė laiptais aukštyn, paskui jį nusekė Flambo, bet tėvas Braunas vis dar stovėjo, dairydamasis į apsnigtą gatvę, tarsi jo paties klausimas jo jau nedomintų.

Flambo norėjo išlaužti' duris savo plačiais pečiais, bet škotas, kuris gal ir turėjo mažiau proto, bet daugiau intuicijos, pagra-binėja aplink duris, kol surado nematomą mygtuką; durys lėtai atsivėrė.

Prieš akis pasirodė iš esmės tas pats vaizdas: prieškambaryje buvo tamsiau, nors šen bei ten dar krito raudoni besileidžiančios saulės spinduliai, tik viena kita begalvė mašina dėl vienos ar kitos prežasties stovėjo kitoje vietoje. Žalios ir raudonos mašinos prietemoje atrodė tamsesnės ir kiek panašesnės į žmones. Tarp jų, toje vietoje, kur prieš tai gulėjo raudonai parašytas laiškelis, buvo kažkas labai panašus į išlietą iš buteliuko raudoną rašalą. Bet tai nebuvo rašalas.

Flambo su prancūzišku šalto proto ir energijos deriniu pasakė:

— Žmogžudystė!

Paskui puolė į butą, per penketą minucių iššniukštinėjo visus jo kampus ir indaują. Lavono, nors ir tikėjosi, nerado. Isidoro Smaito nei gyvo, nei mirusio čia nebuvo. Paskubom apieškoję visą butą, abu vyrai susidūrė prieškambaryje išsekusiais veidais ir išplėstomis akimis.

— Drauguži,— iš susijaudinimo prancūziška i prašneko Flam-/ bo,— ne tik žudikas nematomas, jis padarė nematomą ir nužudytąjį-

Angusas apsidairė tamsokame, mašinų pilname kambaryje, ir jo škotiškos sielos keltiškoji kertelė sudrebėjo. Viena žmogaus dydžio lėlė, tikriausiai šaukta nužudytojo minutę prieš jam par-krentant, stovėjo prie kraujo dėmės. Vienas kablių, kurie atstojo rankas, buvo kiek pakeltas, ir Angusui toptelėjo siaubinga mintis, kad vargšas Smaitas tapo savo paties geležinio kūrinio auka. Daiktai sukilo ir užmušė savo šeimininką. Tačiau net ir tokiu atveju — ką jie jam padarė?

„Suvalgė?" — toptelėjo jam košmariška mintis ir pasidarė net bloga p a galvoju s, kac:! žmogaus palaikai galėjo būti įtraukti ir sunaikinti šio begalvio mechanizmo.

Prisivertęs jis susitvardė ir tarė Flambo:

— Taigi. Vargšelis išnyko lyg dūmas, palikęs tik raudoną dėmę ant įcmės. Si istorija netelpa į šio pasaulio rėmus.

— Vienintelis dalykas, kurį aš galiu padaryti,— tarė Flambo,— tai nusileisti' ir pasikalbėti su savo draugu, nesvarbu, ar visa tai priklauso šiam, ar anam pasauliui.

Lipant laiptais, žmogus su kibiru dar sykį kategoriškai patvirtino, kad joks pašalinis nepraėjo; durininkas ir stoviniuojantis kaštonų pardavėjas taip pat tvirtai užtikrino buvę budrūs. Bet Angusas, panoręs išgirsti ketvirtą patvirtinimą, negalėjo jo gauti ir kiek susinervinęs sušuko:

— Kur policininkas?

— Atleiskite,— tarė tėvas Braunas,— tai mano kaltė. Aš ką tik jį nusiunčiau pasidomėti, mano manymu, svarbiu dalyku.

— Mums nedelsiant reikia jj pasišaukti atgal,— trumpai tarė Angusas,— nes nelaimingasis, gyvenantis viršuje, ne tik buvo nužudytas, bet dar ir pavogtas.

— Kaip tai? — paklausė kunigas.

— Tėve,— po trumpos p a uzės tarė Flambo,— aš savo siela jaučiu, jog tai daugiau jūsų kompetencija nei mano. Joks draugas nei priešas nejžengė į šį namą, o Smaitas tarsi fėjų pavogtas dingo. Jei tai nėra antgamtiška, tai...

Jam kalbant atsitiko neįprastas dalykas: iš už gatvės kampo pasirodė bėgantis mėlynasis policininkas. Jis sustojo tiesiai prie Brauno.

— Jūsų tiesa, sere,— tarė vos atgaudamas kvapą,— vargšo misterio Smaito lavonas rast as kanale.

Angusas mėšlungišk a i pakėlė ranką prie galvos.

— Jis pabėgo ir nusiskandino? — paklausė.

— Prisiekiu, kad laiptais jis nenulipo,—atsakė policininkas,— ir nebuvo paskandintas, kadangi mirė nuo stipraus dūrio j širdį.

— Jūs tvirtinat, kad nieko nematėt įeinant? — rimtai paklausė Flambo.

— Paėjėkime šia gatve,— pasakė kunigas.

Jiems pasiekus kitą namo galą, jis staiga tarė:

— Koks aš kvailys! Užmiršau policininko kai ko paklausti. Įdomu, ar jie rado šviesiai rudą maišą?

— Kodėl šviesiai rudą maišą? — pasiteiravo nustebęs Angu-

sas.

— Jeigu tai buvo kitos spalvos maišas, viską reikės pradėti iš naujo,— tarė tėvas Braunas,— bet jei tai buvo šviesiai rudas maišas, tuomet reikalas baigtas.

— Malonu girdėti,— su nuoširdžia ironija tarė Angusas.— Mano manymu, jis dar nepradėtas.

— Papasakokite mums viską,— paprašė Flambo labai paprastai tarsi vaikas. 1

Jie ėjo lenkta gatve kitoje aukšto namo pusėje, nesąmoningai greitindami žingsnį. Tėvas. Braunas tylėdamas skubėjo pirmas. Pagaliau jis abejingai tarė:

— Jums tai ko gero nuskambės labai jau prozaiškai. Mes įpratę pradėti nuo abstrakčios pusės, todėl ir savo pasakojimo negaliu kitaip pradėti. Ar pastebėjote, kad žmonės į klausimą niekada neatsako tiksliai? Jie atsako į jūsų mintį ar bent į tą mintį, kurią įžiūri klausime. Įsivaizduokite, kad moteris kaime klausia kitą: „Ar jūs viena namuose?" Paklaustoji neatsako: „Ne, yra vyresnysis liokajus, trys liokajai, kambarinė ir panašiai", nors kambarinė gali būti net ir kambary, o liokajus stovėti už kėdės. Ji sako: „Esu viena", ir tai reiškia, kad nėra nieko, ko jums reikia. Tačiau įsivaizduokite gydytoją, besidomintį epidemijos priežastimi, kuris teiraujasi: „Jūs namie viena?" Tuomet jauna moteriškė prisimins liokajų, kambarinę ir kitus. Ir visa kalba vartojama taip: niekada neatsakoma į klausimą pažodžiui, netgi jeigu atsakinėjama nuoširdžiai. Kai visi šie keturi garbingi vyrai tvirtino, jog niekas neįėjo į namus, tai iš tikrųjų nereiškė, kad niekas neįėjo. Jie manė — niekas, ką mes įtartume. O žmogus tikrai įėjo į namus ir išėjo iš jų, bet jie tiesiog nepastebėjo.

— Nematomas žmogus? — pasiteiravo Angusas, kilsteldamas savo rausvus antakius.

— Mintyse nematomas žmogus,— atsakė tėvas Braunas.

Po kelių minučių jis tuo pačiu paprastu ir tarsi abejingu balsu kalbėjo toliau:

— Žinoma, negalima įsivaizduoti tokio žmogaus, kol gerai apie tai nepagalvoji. Cia ir slypi, jo sumanumas. Bet aš apie jį pagalvojau dėl keleto dalykėlių, kuriuos pasakė misteris Angusas. Pirmiausiai buvo konstatuota, kad Velkinas mėgo ilgus pasivaikščiojimus. Paskui buvo klijuojamas limpantis popierius ant stiklo. Ir pagaliau du dalykai paminėti jaunosios damos, kurie negali būti tiesa. Neįsižeiskite,— skubiai pridūrė jis, staigiai kres-teldamas savo škotišką galvą,— F' tikrai manė, kad tai tiesa, tačiau tai neįmenama. Gaudamas laišką, žmogus negali būti gatvėje vienas. Jis negali būti gatvėje vienas tuo metu, kai pradeda skaityti ką tik gautą laišką. Kažkas turi būti visiškai šalia jos ir tas kažkas mintyse yra nematomas.

— Kodėl būtinai turi būti kas nors šalia jos? — paklausė Angusas.

— Kadangi,— tarė tėvas Braunas,— atsisakius pašto balandžių, laišką turėjo kažkas atnešti.

— Tai jūs manote,— energingai paklausė Flambo,— kad šiai damai Velkinas atnešdavo savo konkurento laiškus?

— Taip,— tarė kunigas.— Velkinas atnešdavo šiuos laiškus. Suprantate, jis turėjo taip daryti.

— Ak, tai tiesiog nepakenčiama,— pratrūko Flambo.— Kas jis toks? Kaip jis atrodo? Kaip rengiasi mintyse nematomas žmogus?

— Jis apsirengęs gan padoriai: raudona, mėlyna ir aukso spalva,— greitai ir atvirai atsakė kunigas,— ir su ši. šokiruojančiu, netgi krintančiu į akis apdaru jis įžengė į Himalajų rūmus, matant keturioms poroms akių, šaltakraujiškai nužudė Smaitą ir vėl išėjo į gatvę, nešinas lavonu.

— Gerbiamasai,— sušuko Angusas, sustojęs lyg įbestas,— arba jūs kliedite, arba aš!

— Jūs nekliedite,— tarė Braunas,— tik esate kiek nepastabus. Pavyzdžiui, jūs nepastebėjote tokio žmogaus.

Jis greitai žengė tris žingsnius pirmyn ir uždėjo ranką ant peties paštininkui, kuris nepastebėtas skubinosi medžių šešėlyje.

— Kažkodėl niekas nepastebi paštininkų,— tarė jis susimąstęs,— bet jie, kaip ir kiti žmonės, turi aistrų ir netgi nešiojasi didelius krepšius, kur gan lengva paslėpti nedidelį lavoną.

Paštininkas užuot natūraliai atsisukęs, staigiai pasilenkė ir puolė prie sodo tvoros. Tai buvo lieknas, paprastos išvaizdos žmogus su šviesia barzdele, bet kai jis atgręžė sumišusį veidą, visi trys vyrai pamatė jo neapsakomą žvairumą.

Flambo pasuko namų link, kur jo laukė kalavijas, purpuriniai kilimėliai ir persiškas katinas. Džonas Ternbulis Angusas nuėjo atgal į parduotuvę pas merginą, su kuria tikėjosi puikiai sutarsiąs. Bet tėvas Braunas spindint žvaigždėms valandų valandas vaikščiojo su žudiku aspnigtomis kalvom i s, tačiau apie ką jie kalbėjo, lieka paslaptyje.

PRINCO SARADINO NUSIDĖJIMAI


Flambo, gavęs atostogų Vestminsterio įstaigoje, nusprendė jas praleisti, keliaudamas burlaiviu, visai nedideliu, nes dažnai irkluodavo jį pats. Jis juo plaukiodavo rytinėse grafystėse tokiuose mažuose upeliukuose, jog laivelis atrodydavo slenkąs pievomis ir laukais tarsi pasakoje. Daugiau nei du žmonės į jį vargiai būtų tilpę, vietos užteko tik būtiniausioms reikmėms, tad Flambo, vadovaudamasis savo ypatinga . filosofija, kaip tik tokių daiktų dabar ir prisikrovė. Jis pasiėmė keturis būtiniausius dalykus: lašišos konservų, jei išalktų, keletą užtajsytų revolverių, jei tektų kautis, butelį brendžio, jei kartais pasidarytų silpna, ir kunigą, jei kartais mirtų. Su šiuo lengvu bagažu jis slinko Norfolko upeliukais, vildamasis galų gale pasiekti Brodsą ir mėgavosi pakrančių sodais bei pievomis, namų ir kaimelių atspindžiais vandeny, ilgom žūklėm tvenkiniuose ar šiaip atokiose vietelėse.

Flambo, kaip tikras filosofas, atostogas leido be jokio tikslo, bet, kaip tikras filosofas, turėjo tam pasiteisinimą. Jis vadovavosi ketinimu, į kurį žiūrėjo gana rimtai ir sėkmės atveju jis būtų apvainikavęs. jo atostogas, o nesėkmė atostogų nebūtų su* gadinusi, ir jis per daug dėl to nesisielojo. Prieš daugelį metų, kai jis buvo vagių karalius ir vienas Žymiausių asmenų Paryžiuje, dažnai gaudavo audringų pritarimo, pasmerkimo ir netgi meilės laiškelių. Bet vienas kažkaip įstrigo jam į atmintį. Tai buvo tik vizitinė kortelė voke su anglišku pašto ženklu. Kitoje kortelės pusėje buvo žaliu rašalu prancūziškai Užrašyta: „Jei kartais viską mestumėte ir taptumėte doru žmogumi, apsilankykite pas mane. Noriu jus pamatyti, nes susitinku su visais žymiausiais šio meto žmonėmis. Jūsų triukas, kai vienas detektyvas suėmė kitą, buvo puikiausias reginys Prancūzijos istorijoje". Kortelės priekinėje pusėje išspausdinta: „Princas Saradinas, Nendrių namas, Nendrių sala, Norfolkas“.

Anuomet dėl princo jis daug galvos nesuko, nors žinojo, jog tai buvo vienas ryškiausių diduomenės asmenų pietų Italijoje. Sakoma, jog jaunystėje jis slapta pabėgo su viena aukštos kilmės moterimi; pats pabėgimas vargu ar būtų apstuIbinęs jo aplinką, bet tai įstrigo žmonių atminty dėl kitos tragedijos: tos moters vyras nusižudęs, nušokdamas nuo Sicilijos skardžio. Princas kiek laiko gyveno Vienoje, bet vėliau nuolat nerimastingai keliavo. O kai Flambo, kaip ir pats princas, atsisakė Europos šlovės ir apsistojo Anglijoje, jam dingtelėjo, jog gali maloniai nustebinti, aplankydamas įžymųjį tremtinį Norfolke. Jis neturėjo supratimo, kaip surasti tą vietą, mat tai tikrai buvo nedidelis, visų užmirštas miestelis. Bet aplinkybėms laimingai klostantis, rado ją daug greičiau nei tikėjosi.

Vieną vakarą jie pririšo valtį prie aukšta žole apaugusio kranto su trumpai kirptais medžiais. Po varginančio irklavimo juos anksti apėmė miegas ir tik per atsitiktinumą jie pabudo prieš aušrą. Tiksliau, pabudo dar neįsidienojus, nes didelis, geltonas mėnuo dar tik leidosi už aukštos vešlios žolės virš jų galvų, o dangus buvo melsvai violetinis — nakties spalvos, bet šviesėjantis. Abu vyrai vienu metu prisiminė savo vaikystę, elfus ir nuotykius, kai aukšta žolė tarsi' miškas stūkso virš galvos. Priešais didžiulį besileidžiantį mėnulį ramunės ir kiaulpienės tikrai atrodė didžiulės — tiesiog milžiniškos. Tai tarsi priminė vaikų kambario sienos apmušalų raštą. Upės vaga buvo įsigraužusi gana giliai, tad krūmokšnių šaknys buvo virš jų, ir į žolę bei gėles jie žvelgė iš apačios.

— Maloningasis Dieve! — tarė Flambo.— Jautiesi lyg stebuklų šaly.

Tėvas Braunas staiga atsisėdo valtyje ir persižegnojo. Tai atsitiko taip staiga, kad jo draugas, gerokai nustebęs, paklausė, kas atsitiko.

— Žmonės, kurie rašė viduramžių balades,— atsakė kunigas,— daugiau žinojo apie stebuklus negu jūs. Ne vien gražūs dalykai dedasi ir stebuklų šalyje.

— Niekai!—tarė Flambo.— Po tokiu tyru mėnuliu gali atsitikti tik gražūs dalykai. Man labai norisi plaukti tolyn ir pažiūrėti, kas gi iš tikrųjų atsitiks. Mes galime numirti ir sutrūnyti, kol vėl išvysime tokį mėnulį ar patirsim tokią nuotaiką.

— Gerai,— pasakė tėvas Braunas.— Aš nesakau, kad visuomet bloga stebuklų šalyje. Aš tik sakau, jog tai visuomet pavojinga.

Jie lėtai yrėsi šviesėjančia upe, ryškus dangaus mėlynumas ir šviesiai geltonas mėnuo vis labiau blyško, kol pavirto plačia bespalve erdve, būdinga priešaušriui. Vos tik nuo vieno iki kito horizonto galo pasklido pirmos raudonos, auksinės ir pilkos pašvaistės, tiesiai priešais juos ant kranto pasirodė miestelio ar kaimo fasadai. Buvo prieblanda, ir plaukdami pro šį pakrantės kaimelį, jie jau galėjo šį tą įžvelgti. Namai su ilgais, žemais stogais atrodė tarsi didžiuliai pilki ar raudoni gyvuliai, atėję prie upės atsigerti. Švintantis, bąlantis rytas jau virto dienos šviesa, bet jie dar nematė nė vieno šio nebylaus miestelio gyvo padaro nei prieplaukose, nei ant tiltų. Galiausiai išvydo labai ramų, augalotą vyrą trumpomis rankovėmis, apvaliu lyg ką tik nugrimzdęs mėnulis veidu ir rudais ūsais. Jis stovėjo, atsirėmęs į kartį palei pat upę. Paskatintas neaiškaus impulso, Flambo pakilo visu ūgiu besisupančiam laively ir sušuko žmogui, ar jis nežinąs Nendrių salos ar Nendrių namo. Žmogus nusišypsojo dar plačiau ir parodė į upę palei kitą vingį. Flambo netaręs nė žodžio nuplaukė toliau.

Laivelis buvo praplaukęs jau daug žole apaugusių kyšulių ir aplenkęs daug švendrėtų tylių upės vingių, ir jau buvo bepabos-tą eškoti, bet galop jie apsuko ypač statų kampą ir atsidūrus lyg kokio tvenkinio ar ežero tyloj, vaizdas nejučia prikaustė jų dėmesį. Mat vidury šių tyliųjų vandenų, apsuptų iš visų pusių meldais, driekėsi ilga, neaukšta salelė, kurioje stovėjo ilgas, žemas namas ar vasarnamis, suręstas iš bambuko ar kažkokių kitų tvirtų tropikų medžių. Sienos, sustatytos iš bambuko strypų, buvo šviesiai geltonos, nuožulnaus stogo virbai — tamsiai raudoni ar rudi, o šiaip pailgas namas niekuo daugiau neišsiskyrė. Ankstyvas ryto vėjelis šiureno nendres aplink salą ir ūžavo po keistai suręstą namą tarsi po milžinišką birbynę,

— Dievaži! — sušuko Flambo,— štai pagaliau ta vieta! Cia tikrai Nendrių sala, jei tokia vieta apskritai egzistuoja. Ir čia Nendrių namas, jei toks apskritai yra. Ko gero, anas storas vyras su ūsais buvo burtininkas.

— Galbūt,— abejingai tarė tėvas Braunas.— Jei jis toks buvo, tai blogasis burtininkas.

Bet nepaisydamas jo kalbų, veržlusis Flambo prisiyrė prie šlamančių kranto nendrių, ir jie išlipo į pailgą keistą salą su senu tyliu namu.

Namas buvo pastatytas galu į upę, prie jo — vienintelė prieplauka; priekinės durys buvo kitoje pusėje priešais ilgą sodą, todėl lankytojai vidun patekdavo mažu takeliu, sukančiu beveik pro tris namo sienas po žemom pakraigėm. Pro visus tris skirtingus langus iš trijų skirtingų pusių jie žvelgė į tą patį pailgą gerai apšviestą kambarį, iškaltą šviesiu medžiu, su daugeliu veidrodžių ir paruoštą tarsi puikiems priešpiečiams. Priekinių durų šonuose , kai jie jas pagaliau priėjo, stovėjo du žalsvai melsvi vazonai. Duris atidarė rūškanas aukštas, liesas, pražilęs, apa-viskas durininkas; sumurmėjo, jog dabar princas Saradinas išvykęs, t a čiau po valandėlės grįšiąs; namuose laukiama jo ir jo svečių. Parodžius kortelę su žalio rašalo įrašu, šio prislėgto tarno par-gamentiniame veide įsižiebė gyvybės kibirkštėlė, ir jis kiek mandagiau paSiiūlė atvykėliams pasilikti.

— Jo didenybė gali grįžti kiekvieną minutę,— tarė jis,— ir sielvartautų, jei jam netektų susitikti su kviestais svečiais. Mums liepta visuomet turėti šaltų užkandžių princui ir jo svečiams, ir aš esu įsitikinęs, jog jis pageidautų, kad būtumėte pavaišinti.

Sio nedidelio nuotykio suintriguotas, Flambo nuolankiai pakluso ir nusekė paskui senąjį žmogų, kuris ceremoningai nuvedė juos į ilgą kambarį su šviesiais paneliais. Kambarys niekuo nebuvo ypatingas, nebent kiek neįprastai išdėstytais ilgais, žemais langais ir daugeliu ilgų, žemų stačiakampių veidrodžių, kurie teikė šviesos ir nerealumo įspūdį. Atrodė, kad priešpiečiai patiekti lauke. Kampe kabojo keli ramios tematikos paveikslai: didžiulė papilkėjusi labai jauno uniformuoto vyriškio nuotrauka ir dviejų ilgaplaukių berniukų eskizas, nupieštas raudona kreida. Flambo paklausė durininką , ar kariškis — tai princas; šis trumpai atsakė: ne, tai princo jaunesnysis brolis kapitonas Stivenas Saradinas. Taip taręs, senasis žmogus tarsi neteko žado ir visiškai nustojo bendrauti.

Patiekus po priešpiečių puikią kavą ir gėrimus, svečia, buvo parodytas sodas, biblioteka ir pristatyta namų šeimininkė — tamsi, stotinga dama, didinga, panaši į požemio karalystės madoną. Paaiškėjo, kad tik ji ir durininkas — vieninteliai užsienietiški princo namų aplinkos atstovai, visi kiti namų tarnai buvo nauji, šeimininkės pasamdyti iš Norfolko. Si dama buvo misis Antoni , bet kalbėjo su nežymiu itališku akcentu, ir Flambo neabejojo , kad Antoni — tai angliška romaniško vardo versija. Misteris Polis, durininkas, taip pat kiek panėšėja į užsienietį, nors visai neblogai kalbėjo angliškai.

Nors vieta buvo graži ir originali, ji aiškiai dvelkė keistu liūdesiu. Valandos čia atrodė kaip dienos. Ilgi kambariai su daugybe langų buvo labai šviesūs, tačiau tai buvo negyva šviesa. Visus atsitiktinius garsus — kalbos nuotrupas , stiklinių žvangesį , praeinančių tarnų žingsnius — tuose namuose stelbė melancholiškas upės čiurlenimas.

— Mes ne į tą pusę pasukome ir ne į tą vietą atvykome,— tarė tėvas Braunas , žvelgdamas pro langą į pilkšvai žalias viksvas ir sidabrinę srovę.— Bet nesvarbu; kartais galima deramai pasitarnauti ir atsidūrus nederamoje vietoje.-

Tėvas Braunas, nors tylenis, buvo nepaprastai jautrus kitam žmogui, ir per tas kelias prailgusias valandas jis nejučia kur kas nuodugniau už savo profesionalųjį draugą įsigilino Į Nendrių salos paslaptis. Jis mokėjo draugiškai patylėti, o tai labai skatina kitus plepėti; vargiai pratardamas žodį, jis išgavo iš naujųjų pažįstamų viską, kas tik buvo įmanoma. Durininkas buvo tikrai nekalbus iš prigimties. Jis pasirodė besąs vangiai, vos ne gyvuliškai atsidavęs šeimininkui, kuris, jo nuomone, esąs labai nuskriaustas. Didžiausias skriaudėjas esąs jo didenybės brolis, ir vien tik paminėjus jo vardą, įkritę senojo žmogaus skruostai ištįsdavo, o šnervės pašaipiai išsipūsdavo. Kapitonas Stivenas — tikras netikša, eikvojąs savo geradėjo brolio šimtus ir tūkstančius; tai jis privertė brolį mesti prabangų gyvenimo būdą ir tyliai gyventi šioje tremtyje. Stai tiek pasakė durininkas Polis, kuris pasirodė panašus į fanatiką.

Italė namų šeimininkė buvo komunikabilesnė ir, kaip atrodė Braunui, ne tokia patenkinta padėtimi. Ji kalbėjo apie seimininką kiek kandžiu tanu, nors ir ne be pagarbios baimės. Flambo ir jo draugas stovėjo veidrodžių kambaryje ir tyrinėjo raudonąjį eskizą su dviem berniukais; tuo metu su kažkokiu reikalu greitai įlėkė šeimininkė. Sio spindinčio bei stiklu iškloto kambario ypatybė buvo ta, jog kiekvienas įėjęs atsispindėdavo iš karto keturiuose ar penkiuose veidrodžiuose, ir tėvas Braunas neatsigręždamas nutraukė kalbą apie šeimą vidury sakinio. Bet Flambo, kuris stovėjo, prikišęs veidą prie paveikslo, garsiai tarė:

— Manding, tai broliai Saradinai. Abu atrodo labai jau nekalti. Sunku net pasakyti, kuris iš jų gerasis brolis ir kuris

■ blogasis.

Galop pajutęs, jog kambary yra dama, jis nukreipė kalbą į smulkmenas ir išėjo pasivaikščioti į sodą. Bet tėvas Braunas dar ilgokai įdėmiai žiūrėjo į raudonos kreidos eskizą, o misis Antoni dar įdėmiau žiūrėjo į tėvą Brauną.

Ji buvo didelių, liūdnų, rudos spalvos akių moteris, o apskritame jos veide švietė smalsus ir skausmingas susidomėjimas — kaip žmogaus, abejojančio nepažįstamojo asmenybe ar tikslu. Nežinia,' ar mažojo kunigo apdaras bei tikėjimas sužadino jos pietietišką atvirumą, ar ji pamanė, jog jis žino daug daugiau negu atrodo, bet ji tyliu balsu tarsi sąmokslininkė tarė:

— Jūsų draugas sako beveik tiesą. Anot jo, sunku atskirti gerąjį brolį nuo blogojo. Oi sunku, tikrai sunku atskirti gerąjį.

— Nesuprantu jūsų,— pasakė tėvas Braunas, eidamas šalin.

Moteris piktai suraukė antakius ir grėsmingai palinkusi žengė prie jo — tarsi bulius, nuleidęs ragus.

— Gerojo visai nėra,— sušvokštė ji.— Blogai, kad kapitonas paėmė tuos pinigus, bet aš manau, kad princas, duodamas juos, taip pat padarė negerai. Ne v. kapitonas prieš jį nusistatęs.

Kunigo veidas nušvito ir jis beveik be garso ištarė:

— Šantažas.

Tuo metu moteris atsuko per petį savo griežtą, baltą veidą ir vos neapalpo. Durys buvo be garso atvertos, o tarpdury pilkas tarsi šešėlis stovėjo Polis. Viską atspindinčiose sienose atrodė, tarsi penki poliai būtų įėję tuo pačiu metu pro penkerias duris.

— Jo didenybė,— tarė jis,— ką tik parvyko.

Tuo metu pro pirmąjį langą praėjo vyro siluetas, žengiantis tarsi apšviestoje scenoje. Po sekundės jis praėjo pro antrąjį langą, ir daugybė veidrodžių vienas paskui kitą atspindėjo tą pačią tvirtai žengiančią ereliško profilio figūrą. Jis buvo pasitempęs ir žvalus, bet plaukai žili, o odos spalva balkšvai gelsva. Jis turėjo kumpą romėnišką nosį ir pailgą, siaurą smakrą, kurį šiek tiek dengė ūsai ir smaili barzdelė. Osai buvo daug tamsesni už barzdą ir tai teikė jo išvaizdai teatrališkumo, apsirengęs taip pat dabitiškai: baltas cilindras, orchidėja švarke, geltona liemenė ir geltonos pirštinės, kuriomis eidamas mosikavo ir pliaukšėjo į delną. Kai jis priėjo laukujes duris, buvo girdėti, kaip nerangusis Polis jas atidarė, o šeimininkas smagiai tarė:

— Stai, aš ir namie.

Polis nusilenkė ir kažką beveik negirdimai atsakė. Keletą minučių jų pokalbio nebuvo įmanoma girdėti. Tada durininkas tarė:

— Viskas jūsų valioje,— ir princas Saradinas, pliaukšėdamas pirštinėm, linksmai įžengė į kambarį pasisveikinti su svečiais. Jie turėjo dar vieną progą pamatyti spektrinį vaizdą — penki princai įėjo pro penkerias duris.

Princas padėjo baltą skrybėdę ir geltonas pirštines ant stalo ir visai nuoširdžiai ištiesė ranką.

— Džiaugiuosi, jus matydamas, misteri Flambo,— tarė jis..-— Gerai žinau jūsų puikią reputaciją, jei ši pastaba neatrodys jums nekukli.

— Nė trupučio,— juokdamasis atsakė Flambo.— Aš (nesu jautrus. Mažai kas užsitarnauja reputaciją vien nesutepta dorybe.

Princas įdėmiai pažvelgė į jį, norėdamas įsitikinti; ar šis atsakymas neturėjo asmeninio pobūdžio, paskui nusijuokė ir pasiūlė visiems atsisėsti; tą patį padarė ir pats.

— Labai maloni vietelė,— abejingai tarė jis.— Nelabai yra ką veikti, bet žvejyba iš tikrųjų puiki.

Kunigą, kuris žvelgė į jį rimtomis kūdikio akimis, persekiojo neįspraudžiama į jokius rėmus mintis. Jis žiūrėjo į žilus, rūpestingai sugarbanotus plaukus, gelsvai balkšvą veidą ir liekną, kiek dabitišką figūrą. Visa tai nebuvo itin nenatūralu, tik gal kiek teatrališka, tarsi žmogus būtų pasiruošęs eiti scenon. Tą nenusakomą susidomėjimą kėlė kitkas, pats veidas: Brauną įkyriai kamavo mintis, kad kažkur yra matęs šį veidą. Atrodė, kad tai koks nors jo senas draugas, persirengęs vaidinimui. Staiga jis prisiminė veidrodžius, ir visą savo susidomėjimą nukreipė į psichologinį žmogaus veidų padauginimo efektą.

Princas Saradinas rodė savo dėmesį svečiams su didžiausiu entuziazmu ir taktu. Sužinojęs, jog detektyvas mėgsta sportą ir nori veikliai praleisti atostogas, palydėjo Flambo su valtim į žu-vingiausią upės vietą, o pats po dvidešimties minučų savo kanoja sugrįžo pas tėvą Brauną į biblioteką ir su tokiu pat mandagumu atsidavė kunigo filosofiškiems malonumams. Jis gerai nusimanė ir apite žvejybą, ir apie knygas, bet ne apie moralizuojančias; mokėjo penkias ar šešias kalbas, bet tai buvo kiekvienos jų žargonas. Matyt, jo gyventa įvairiuose miestuose ir įvairiose draugijose, kadangi keli jo linksmiausi pasakojimai buvo apie lošimų namus ir opiumo rūkyklas, pabėgusius australų nusikaltėlius ir Italijos plėšikus. Tėvas Braunas žinojo, jog kadaise garsus Saradinas paskutiniuosius keletą metų praleido beveik nuolatinėse kelionėse, bet jam net netoptelėjo mintis, kad tos kelionės buvo tokios negarbingos ir tokios linksmos.

Nors garsus visame pasauly, princas Saradinas tokiam pastabiam žmogui kaip kunigas kėlė tam tikrą nerimą ir net nepasitikėjimą. Jo veidas buvo įnoringas, o akys laukinės; atrodė kiek nervingas, kaip žmogus, palaužtas gėrimo ar narkotikų; niekada net ir nebandė kontroliuoti namų ūkio. Visa tai buvo patikėta dv'iem seniems tarnams, ypač durininkui, kuris buvo tiesiog pagrindinis namų ramstis. Misteris Polis • buvo iš tiesų ne tiek durininkas, kiek namų valdytojas ar net šeimininkas. Jis pietaudavo atskirai ir taip pat iškilmingai kaip ir jo šeimininkas; jo bijojo visi tarnai; su princu jis, kaip ir pridera, tardavosi visais klausimais, bet kažkaip nepriklausomai, tarsi būtų buvęs princo )advokll!tas. Niūrioji namų šeimininkė buvo tik šešėlis, lyginant su juo; laikėsi nuošaliai ir pasikliaudavo tik durininku; Braunas d augiau neišgirdo to šnabždesio, kuris beveik reiškė, kad jaunesnysis brolis šantažavo vyresnįjį. Ar tikrai princas buvo šantažuojamas kapitono, Braunas nebuvo tikras, bet Saradinas turėjo tiek nepastovumo ir paslaptingumo, kad vis a ši istorija tikrai atrodė neįtikėtina.

Kai jie dar kartą išėjo į erdvų prieškambarį, pilną langų ir vei d rodžių, gelsvas vakaras jau leidosi ant vandens ir žilvičiais apaugusių krantų, o paukštis rėksnys treliavo tolumoje ta r si elfas, muš antis būgnelį. Kunigo galvoje lyg pilkas debesis vėl šmėstelėjo jausmas, jog yra liūdnoje ir piktoje stebuklų šalyje.

— Greičiau sugrįžtų Flambo,— tarė jis.

— Ar jūs tikite lemtimi? — staiga paklausė neramusis princas Saradinas.

— Ne,— atsakė svečias.— Aš tikiu paskutiniojo teismo diena.

Princas pasisuko nuo lango ir kažkaip keistai įsižiūrėjo:

— Ką jūs turite g aivoje? — paklausė jis.

— Noriu pasakyti, kad mes kreipiame dėmesį ne į tai, į ką reikia,— atsakė tėvas Braunas.— Tie dalykai, kurie čia dedasi, atrodo nereikšmingi: jie turi prasmę kažkur kitur. Kažkur kitur atpildas kris ant tikrojo skriaudėjo. Cia atpildas dažnai krinta ant nekalto asmens.

Princas tarsi koks gyvūnas išleido nenusakomą garsą, akys keistai s u spi ndo šešėlin nusuktame veide. Kunigo galvoje kilo nauja įdomi mintis. Gal Saradino žavesys ir ūmumas turi kitą prasmę? Ar jis visiškai sveiko proto? Jis vis kartojo: „Ne tas asmuo, ne tas asmuo“.

Tada tėvas Braunas kiek pavėluotai perprato kitą tiesą. Veidrodžiuose p r iešais s ave jis pamatė be garso atsivėrusias duris ir tylųjį misterį Polį, stovintį tarpdury.

— Pamaniau, kad geriau pranešti iš karto,— tarė jis taip pat šaltai p a garbiai, lyg būtų šeimos teisininkas.— Prieplaukoje sustojo šešių vyrų irkluojama valtis, o jos gale sėdi džentelmenas.

— Valtis! Džentelmenas? — pakartojo princas ir pakilo nuo

kėdės.

Stojo stulbinanti tyla, trikdoma tik paukščio, tupinčio viksvose. Paskui, nė vienam vis neprabylant, pro tris saulės apšviestus langus šmėstelėjo nepažįstamas veidas ir figūra, kaip kad prieš valandą ar dvi praeinant princui. Jie niekuo nebuvo panašūs, nebent tuo sutapimu, kad abu turėjo erelišką profilį. Saradinas buvo su nauju, baltu cilindru, o nepažįstamasis su juodu, senamadišku ar užsienietišku; po juo buvo jaunas ir labai rimtas veidas, tvarkingai nuskustas iki mėlynumo, valingu smakru ir kiek panašus į jauną Napoleoną. Visa jo išvaizda dvelkė senoviškumu ir keistumu, kaip nuo žmogaus, kuris niekuomet nesistengė keisti protėvių stiliaus. Jis vilkėjo nutriušusį mėlyną surdutą, raudoną^ kareivišką liemenę ir šiurkščias baltas kelnes, kokios būdavo nešiojamos ankstyvaisiais Viktorijos laikais, tačiau visiškai nederančios šiomis dienomis. Iš visų tų senienų žvelgė apskritas, neįprastai jaunas ir labai atviras veidas.

— Velniai griebtų! — sušuko princas Saradinas, užsivožė savo baltą cilindrą ir, nuėjęs prie durų, atlapojo jas į temstantį sodą.

Tuo metu atvykėlis ir jo vyrai išsirikiavo pievutėje tarsi nedidelė armija scenoje. Seši irkluotojai ištraukė valtį ant kranto ir akylai ją saugojo, atstatę irklus lyg ietis. Jie buvo tamsaus gymio, keli su auskarais. Vienas jų ,stovėjo priešais apskritaveidį jaunuolį su raudona liemene ir laikė didžiulį juodą neaiškios paskirties lagaminą.

— Jūsų pavardė,— tarė jaunasis vyras,— Saradinas?

Saradinas gan atsainiai patvirtino.

Atvykėlis buvo blankių, lyg šuns rudų akių, kurios be galo skyrėsi nuo pilkų, neramių, blizgančių princo akių. Tėvą Brauną dar kartą persmelkė mintis, jog kažkur jau matė šį veidą; jis vėl prisiminė atspindžius kambario veidrodžiuose, nusprendęs jiems ir priskirti šį sutapimą.

— Velniop tuos krištolo rūmus! — sumurmėjo jis.— Viską matai daugsyk kartų. Tarsi sapne.

— Jeigu jūs princas Saradinas,— tarė jaunuolis,— galiu pasakyti, kad mano pavardė Antonelis.

— Antonelis,— lėtai pakartojo princas.— Lyg ir prisimenu.

— Leiskite prisistatyti,— tarė jaunasis italas.

Kaire ranka jis mandagiai nusiėmė savo senamadišką cilindrą, ir dešine taip tvojo princui Saradinui per veidą, kad baltas cilindras nusirito laiptais, o vienas mėlynas vazonas net susvyravo ant pakylos.

Princas, kad ir koks būdamas, bailys, matyt, nebuvo, jis kibo priešui į krūtinę ir kone parvertė jį ant žolės. Bet jo priešas išsisuko ir staiga pasidarė itin mandagus.

— Viskas gerai,— uždusęs ir užsikirsdamas pasakė angliš-

kai.— Aš jus įžeidžiau. Dabar suteiksiu satisfakciją. Marko, atidaryk dėžę. ,

Vyriškis su auskarais, stovintis šalia jo, priėjo prie jos ir atidarė. Tada išėmė dvi ilgas itališkas rapyras su puikiom plieninėm rankenom bei ašmenimis ir įsmeigė į veją. Keistasis jaunuolis gelsvu kerštingu veidu, stovintis priešais duris, dvi rapyros, įsmeigtos į žemę lyg du kryžiai kapinėse, eilė apžėlusių irkluotojų, laukiančių už nugarų, darė įspūdį, lyg būtum kokiame barbariškame teisme. Tačiau visa kita liko nepakitę,— taip staigiai viskas prasidėjo. Besileidžianti saulė spindėjo vejose, o rėksnys vis klykavo, lyg skelbdamas nedidelę, bet baisią pranašystę.

— Prince Saradinai,— tarė jaunuolis, vardu Antonelis,— kai aš dar buvau kūdikis lopšyje, jūs nužudėt mano tėvą ir. pavogėt motiną; mano tėvui teko . didesnė laimė. Jūs nužudėt jį negarbingai, ne taip, kaip aš ketinu nužudyti jus. Jūs ir mano nuodėminga motina nugabenote jį prie nuošalaus Sicilijos tarpeklio, nustūmėte nuo uolos ir nuėjote savo keliu. Aš galėčiau visa tai atkartoti, bet mėgdžioti jus yra per daug niekinga. Aš sekiojau jus po visą pasaulį, bet jūs visuomet išslysdavot man iš rankų. Bet čia — pasaulio galas, ir jūsų taip pat. Dabar aš turiu jus ir suteikiu progą, kurios negavo mano tėvas. Rinkitės rapyrą.

Princas Saradinas valandėlę tarsi dvejojo, suraukęs antakius, tačiau ausyse dar tebespengė nuo smūgio, ir jis prišokęs stvėrė rapyrą. Tėvas Braunas taip pat prišoko, norėdamas sustabdyti kivirčą, tačiau greit pamatė, kad jo buvimas tik kenkia. Saradinas buvo prancūzų masonas ir nuožmus ateistas, tad kunigui pavyko paveikti, jį priešybių dėsniu. Bet kito vyro nepavyko perkalbėti nei kunigui, nei pasauliečiui. Sis jaunas Bonaparto veido ir rudų akių žmogus buvo kur kas nesukalbamesnis už puritoną — pagonis. Tiesiog apsigimęs žudikas, akmens amžiaus žmogus — akmeninis žmogus.

Liko paskutinė viltis — sušaukti namiškius, tad tėvas Braunas nubėgo vidun. Bet tuojau sužinojo, kad visus tarnus autokratas Polis išleido švenčių į krantą, ir tik niūrioji. misis Antoni neramiai vaikščiojo ilgais kambariais. Vos tik ji atgręžė į jį savo šiurpų veidą, jis suvokė vieną veidrodžių namo paslapčių. Niūrios, rudos Antonelio akys buvo niūrios, rudos misis Antoni akys, ir Braunui akimirksniu paaiškėjo pusė mįslės.

— Lauke jūsų sūnus,— tarė jis tuščiai negaišdamas.— Arba jis žus, arba princas. Kur misteris Polis?

■— Jis prieplaukoje,— vos girdimai tarė moteris.— Jis jis... išėjo šauktis pagalbos. .

— Misis Antoni,— rimtai tarė tėvas Braunas,— nėra laiko niekams. Mano draugas išplaukęs žvejoti. Jūsų sūnaus valtį saugo jo sėbrai. Beliko tik ši kanoja; ką su ja veikia misteris Polis?

— Santa Marija! Aš nežinau,— tarė ji ir krito apalpusi visu ūgiu ant išklotų takais grindų.

Tėvas Braunas paguldė ją ant sofos, apliejo vandeniu, šūktelėjo pagalbos ir nubėgo į salelės prieplauką. Tačiau kanoja jau buvo vidury upės, o senasis Polis yrėsi su neįtikėtina jo metams energija.

— Aš išgelbėsiu savo šeimininką,— šaukė jis, ir jo akys maniakiškai blizgėjo.— Aš vis tiek jį išgelbėsiu!

Tėvui Braunui beliko tik žvelgti į kanoją, kovojančią su srove, melsti, kad senasis Polis prižadintų miestelį laiku.

— Dvikova ir taip blogas dalykas,— sumurmėjo jis, braukdamas ranka per savo šiurkščius, pilkus pla'ukus,— tačiau šioje dvikovoje yra kažkas ypatingai bloga. Tiesiog jaučiu širdimi. Kas tai galėtų būti?

Kol jis stovėjo ir žiūrėjo į mirguliuojantį saulėlydžio veidrodį vandeny, kitoje sodo pusėje išgirdo nestiprų, bet lengvai atskiriamą garsą — šaltą metalo žvangesį. Jis atsisuko.

Pačiame tolimiausiame pailgos salos kyšuly, nedidelėje vejoje už paskutinės rožių eilės, dvikovininkai jau buvo sukryžiavę špagas. Virš jų plytėjo skaisčiai auksinis dangaus skliautas, ir nors buvo gana toli, galėjai įžvelgti kiekvieną smulkmeną. Jie buvo nusimetę švarkus, bet geltona Saradino liemenė ir balti plaukai, raudona Antonelio liemenė ir baltos kelnės švietė vakaro žaroj tarsi spalvingos šokančios prisukamos lėlės. Špagos žybsėjo nuo smaigalių iki rankenų lyg du deimantiniai smeigtukai. Buvo kažkas grėsminga tose spalvingose figūrėlėse. Jos atrodė tarsi dvi peteliškės, bandančios prismeigti viena kitą prie kamščio.

Tėvas BraunaSi bėgo visu greičiu, jo trumputės kojos sukosi lyg ratai. Tačiau, pasiekęs kovos lauką, suprato, jog atbėgo ir per vėlai, ir per anksti —per vėlai, kad galėtų sustabdyti kivirčą, stebimą niūrių siciliečių, atsirėmusių į savo irklus, ir per anksti, kad galėtų numatyti viso to pražūtingą pabaigą. Vyrai buvo verti vienas kito: princas kovėsi ciniškai pasitikėdamas savim, sicilietis — su žmogžudišku atsargumu. Vargu ar kas kada

matė puikesnes fechtavimosi varžybas net pilname žmonių amfiteatre už šias, skambant ir blykčiojant špagoms toje visų užmirštoje upės saloje. Svaiginanti kova truko taip ilgai, kad tebeprotestuojąs kunigas įgavo šiek tiek vilties, jog Polis netrukus sugrįš su policija. Būtų daug geriau, jei bent Flambo grįžtų iš žvejybos, kadangi Flambo fizine jėga pranoktų net keturis vyrus. Tačiau Flambo nesirodė ir, dar keisčiau, nesirodė nei Polis, nei policija. Sioje užmirštoje saloje nebuvo jokio plausto ar rąstgalio, plačiame bevardžiame tvenkiny jie buvo atskirti tarsi uola vandenyne.

Nespėjus jam taip pagalvoti, špagų skambčiojimas sutankėjo, princo rankos pakilo ir tarp jo menčių išlindo špagos smai-galis. Jis staigiai griuvo priekin, lyg verstųsi kūlio. Spaga išlėkė jam iš rankos kaip meteoras ir smigo į upę, jis pats su trenksmu griuvo žemėn, nulauždamas didžiulį rožių krūmą bei sukeldamas rausvų dulkių debesį, panašų į aukuro dūmus. Sicilietis pasiuntė kraujo auką savo tėvo dvasiai.

Kunigas bemat pripuolęs suklupo prie lavono, bet vienintelė nauda buvo ta, kad pamatė, jog tai tikrai lavonas. Jam bandant dar ką nors daryti, nuo upės pasigirdo balsai ir pasirodė policijos valtis, pilna policininkų ir kitų svarbių asmenų, kartu su Poliu skriejanti prieplaukos link. Mažasis kunigas atsistojo su aiškiai abejojančia grimasa veide.

— Na, kodėl, po galais,— sumurmėjo jis,— kodėl, po galais, jūs negalėjote atvykti anksčiau?

Maždaug po septynių minučių salą užtvino miesto žmonės ir policija, pastarieji pagriebė pergalingąjį dvikovininką ir priminė jam, kaip įprasta, jog kiekvienas jo ištartas žodis' gali jam pakenkti.

— Aš nieko nekalbėsiu,— tarė maniakas patenkintas ir ramus.— Aš daugiau nieko nekalbėsiu. Esu be galo laimingas ir tenoriu būti pakartas.

Jau išvedamas jis iš tikro nutilo ir, keista, bet taip ir nepratarė daugiau nė žodžio, vien tik „kaltas" teisme.

Tėvas Braunas žiūrėjo į staigiai žmonių užtvindytą sodą, į žmogžudžio suėmimą, lavono išnešimą, po to, kai jį apžiūrėjo" gydytojas, ir jam atrodė, kad mato baisų sapną; jis nejudėjo lyg būtų košmare. Jis, kaip liudininkas, pasakė savo pavardę ir adresą, bet plaukti į krantą atsisakė ir vienas pasiliko salos sode, žvelgdamas į nulaužtą rožių krūmą ir žalią pievelę, kurioje įvyko ta greita ir neaiški tragedija. Upėje žara geso, nendrėm apaugusius krantus apgaubė migla, vienas po kito praskrido keli vėlyvi paukščiai.

Jo pasąmonėje (kuri buvo nepaprastai gyva) nesiliovė stiprė-jęs įsitikinimas, kad kažkas liko paslapty. Jausmas, jo neapleidęs visą dieną, negalėjo būti paaiškintas. Vis dėlto Jis neperprato esmės, o matė tik kažkokį žaidimą ar kaukę. Juk žmonės nėra kariami ar nuduriami šiaip sau.

Jam sėdint ir mąstant ant prieplaukos laiptelių, p a sir odė tamsus burės dryžis, tyliai slenkąs spindinčia upe; Braunas pašoko, apimtas tokio jausmų antplūdžio, kad vos nepravirko.

— Flambo! — sušuko jis purtydamas draugą abiem rankom, didžiam . šio sporto gerbėjo nustebimui, kai šis, nešinas žvejybos reikmenimis, išlipo į krantą.— Flambo, jūs gyvas?

— Gyvas! — pakartojo suglumęs meškeriotojas.— Kodėl turėčiau būti negyvas?

— Todėl, kad beveik visi negyvi,— vos valdydamasis, tarė jo pašnekovas.— Saradinas nužudytas, Antonelis nori, kad jį pakartų, jo motina apalpusi, o aš ir pats nežinau, ar esu šiame pasaulyje, ar aname. Na, bet ačiū Dievui,' jūs esat tame pačiame, kaip ir aš.

Jis paėmė sutrikusį Flambo už parankės.

Jie paliko prieplauką, atėjo prie žemo bambukų namo ir pažvelgė pro langą, kaip ir atvykę dieną. Kambary švietė lempa, ir vaizdas viduje patraukė jų dėmesį. Kai Saradino žudikas lyg audra iš giedro dangaus atsirado saloje, ilgame valgomajame stalas jau buvo padengtas pietums. Pietūs dabar vyko ramiai, misis Antoni' niūriai sėdėjo stalo gale, o vidury sėdėjo misteris Polis — svarbiausias asmuo namuose; jie valgė ir gėrė, jo blausios melsvos akys buvo keilstai iššokusios, išvargęs veidas neįžvelgiamas, bet be jokio pasitenkinimo šešėlio.

Flambo nekantraudamas pabeldė į langą, atvėrė jį ir pasipiktinęs įkišo galvą į šviesų kambarį.

— Oho! — sušuko jis.— Aš suprantu, jums reikia kiek atsigaivinti, bet vogti savo šeimininko pietus tuo metu, kai jis guli nužudytas sode...

— Aš esu pavogęs daugybę daiktų per savo ilgą ir malonų gyvenimą,— ramiai atsakė keistasis senasis džentelmenas,— bet šie pietūs nėra vogti. Sie pietūs ir šis namas priklauso man.

Flambo nusmelkė mintis.

— Jūs turite omeny,— pradėjo jis,— kad princo Saradino valia...

— Aš esu princas Saradinas,— tarė senasis žmogus, kramsnodamas sūdytą migdolą.

Tėvas Braunas, kuris dairėsi į paukščius lauke, pašoko tarsi įgeltas ir įkišo pro langą savo išbalusį lyg ropė veidą.

— Kas jūs toks? — pakartojo jis aštriu balsu. .

— Polis princas Saradinas, a vos ordres1— mandagiai tarė šis gerbiamas asmuo, keldamas taurę sauso ispaniško vyno.— As čia gyvenu labai ramiai, kaip namų žmogus; ir kuklumo dėlei esu vadinamas misteriu Poliu, kad skirčiausi nuo savo nelaimingojo brolio misterio Stiveno. Jis, girdėjau, neseniai mirė sode. Aišku, ne mano kaltė, kad priešai jį atsekė į šią vietą. Cia kaltas jo gyvenimo apgailėtinas nepastovumas. Jis ne iš tų, kurie sėdi namuose.

Jis nutilo, bet tebežiūrėjo į sieną priešais, virš palenktos liūdnos moters galvos. Jie aiškiai pamatė giminišką panašumą, siejantį juodu su mirusiuoju. Staiga jo pečiai pradėjo nesmarkiai kilnotis ir drebėti tarsi kūkčiojant, bet veidas liko nepakitęs.

— Dieve!—kiek patylėjęs sušuko Flambo,— jis juokiasi!

— Eime,— pasakė tėvas Braunas visas išbalęs.— Eime lauk iš šių namų. Lipkime į nesuterštą savo valtį.

Naktis jau buvo apglėbusi nendres ir upę, kai jie atsistūmė nuo salos ir nuplaukė pasroviui, pasišildydami dviem dideliais cigarais, žibančiais lyg du ryškiai raudoni laivo žibintai. Tėvas Braunas išsiėmė cigarą iš burnos ir tarė:

— Manau, jūs dabar supratot, kas įvyko? Pagaliau tai primityvi' istorija. Tas žmogus turėjo du priešus. Jis buvo protingas, todėl suprato, jog du priešai yra geriau nei vienas.

— Nesuprantu, kur jūs sukat? — atsakė Flambo.

— Ak, tai tikrai paprasta,— pradžiugo jo draugas.— Paprasta, nors toli gražu ne garbinga. Abu Saradinai buvo niekšai, tačiau princas, vyresnysis, buvo toks niekšas, kuris laimi, o jaunėlis, kapitonas — iš tų, kurie nusmunka į dugną. Sis vargingas karininkas nusmuko nuo elgetos iki šantažisto ir vieną nelemtą dieną ėmėsi savo brolio princo. Dalykas buvo rimtas, kadangi princas Polis Saradinas buvo tiesiog „lengvabūdis" ir jam negrėsė reputacijos praradimas, nes jos neturėjo. Viskas galėjo baigtis kartuvėmis, ir Stivenas jau turėjo kilpą ant brolio kaklo. Kažkokiu būdu jis sužinojo visą teisybę apie Sicilijos įvykį ir galėjo įrodyti, jog Polis nužudė senąjį Anto-nelį kalnuose. Kapitonas dešimtį metų žėrėsi pinigus už tylėjimą, ir princo turtai gerokai sumenko.

Bet princas Saradinas, be savo kraugerio brolio, turėjo ir kitą naštą. Jis žinojo, kad Antonelio sūnus, dar vaikas, kai įvyko žmogžudystė, buvo mokomas laukinės siciliečių ištikimybės ir gyveno viena mintimi — atkeršyti už tėvą, bet ne kartuvėmis (nes trūko legalių kaltės įrodymų), o senu kraujo kerštu. Berniukas puikiai įvaldė ginklus, ir maždaug tuo metu, kai ganėtinai subrendo ir galėjo juos panaudoti, princas Saradinas, kaip rašė spauda, pradėjo keliauti. Faktas toks, jog jis pradėjo lakstyti iš vietos į vietą kaip persekiojamas nusikaltėlis, persekiojamas vieno atkaklaus žmogaus. Tokia buvo princo Polio taktika ir, be abejo, puiki taktika. Kuo daugiau pinigų jis išleisdavo bėgimui nuo Antonelio, tuo mažiau jam tekdavo tildyti Stiveną. Kuo daugiau jis išleisdavo Stiveno tildymui, tuo mažiau likdavo šansų išvengti Antonelio. Galiausiai jis pasielgė kaip tikrai galvotas vyras, kaip genijus, kaip Napoleonas.

Užuot priešinęsis abiem savo priešams, jis staiga jiems abiem pasidavė. Užleido kelią lyg japonų imtynl:ninkas, ir jo priešai tapo bejėgiai prieš jį. Jis metė lenktynes aplink pasaulį ir liovėsi slėpęs savo adresą nuo jaunojo Antonelio, liovėsi žaidęs ir su broliu. Nusiuntė Stivenui pakankamai pinigų prašmatniems drabužiams ir smagiai kelionei kartu su tiesmuku laišku: ;,Tai viskas, kas man liko. Tu mane apšvarinai. Turiu tik nedidelį namą Norfolke su tarnais ir rūsiu, ir, jei dar ko nors nori iš manęs, tai imk ir tai. Atvažiuok, jei nori, ir valdyk jį, o aš gyvensiu ramiai tarsi tavo draugas, tarpininkas ar kas kitas". Jis žinojo, jog sicilietis nėra matęs brolių Saradinų, nebent nuotraukose; žinojo, kad jiedu gana panašūs, abu su pilkomis smailiomis barzdelėmis. Tada jis nusiskuto ir ėmė laukti. Pinklės pavyko. Nelaimingasis kapitonas su naujais drabužiais įžengė į jo namus, triumfuodamas tarsi princas ir pataikė ant siciliečio špagos.

Buvo tik viena kliūtis: ji lietė žmogiškosios prigimties garbingumą. Niekingos sielos žmonės, kaip Saradinas, dažnai skaudžiai apsirinka, nes nesitiki iš kitų dorybės. Jis buvo įsitikinęs, jog italo smūgis, kai ateis laikas, bus tamsus, žiaurus ir bevardis, kaip tas, už kurį keršijama; jog auka bus papjauta naktį, nušauta iš už tvoros ir todėl mirs, netarusi nė žodžio. Blogiausias momentas princui Poliui buvo tas, kai Antonelis riteriškai pasiūlė formalią dvikovą su visais galimais pasiaiškinimais. Kaip tik tada aš jį ir pamačiau, laukinėmis akimis išplaukiantį kanoja. Jis bėgo vienplaukis atviroje valty, . kad Antonelis nesužinotų, kas jis toks iš tikrųjų.

Bet nors susijaudinęs, jis neatrodė beviltiškas. Jis pažinojo ir nuotykių ieškotoją, pažinojo ir fanatiką. Atrodė visai įmanomas dalykas, kad avantiūristas Stivenas laikys liežuvį už dantų vien dėl artistinio malonumo suvaidinti rolę, dėl aistros apginti savo naujus jaukius namus, iš beatodairiško pasitikėjimo sėkme ir puikiu špagos valdymu. Taip pat buvo aišku, kad fanatikas Antonelis laikys liežuvį už dantų ir bus pakartas be ilgų pasakojimų apie savo šeimą. Polis pasiirstė po upę šen bei ten, kol pamatė, jog kova baigta. Tada sukėlė miestą ant kojų, atsivežė policiją, pamatė, kaip abu jo nugalėti priešai amžiams pasišalino, ir šypsodamasis sėdo pietauti.

— Ir dar juokdamasis! Viešpatie! —tarė Flambo, ' smarkiai nusipurtydamas.— Ar tokias mintis jie semiasi iš šėtono?

— Jis pasisėmė šią mintį iš jūsų,— atsakė kunigas.

— Apsaugok Dieve! — sušuko Flambo.— Iš manęs? Ką jūs turit omeny?

Kunigas išsitraukė iš kišenės vizitinę kortelę ir pakėlė ją prie blyškios cigaro šviesos; žodžiai buvo parašyti žaliu rašalu.

— Ar neprisimenate jo originalaus pakvietimo pas save? — paklausė Braunas,— ir komplimento apie jūsų kriminalinį žygdarbį? „Jūsų triukas,— sako jis,— kai vienas detektyvas suėmė kitą“. Jis tiesiog nusikopijavo jūsų triuką. Apsuptas priešų iš dviejų pusių, jis greitai pasitraukė, leido jiems susidurti ir nužudyti vienam kitą.

Flambo ištraukė princo Saradino kortelę iš kunigo rankų ir piktai suplėšė ją į smulkius skutelius.

— Pagaliau sunaikinta ši mirties emblema,— tarė jis, barstydamas popieriaus skiautes į tamsias upės bangas.— Manau, ji neišnuodys žuvų. .

Paskutinė baltos kortelės skiautė su žaliom raidėm nuskendo tamsoje; dangus pradėjo švisti silpna mirguliuojančia ryto spalva, o mėnuo už aukštos žolės pasidarė blyškesnis. Jie plaukė tylėdami.

— Tėve,— staiga tarė Flambo,— ar jūs manote, jog visa tai buvo tik sapnas?

Kunigas papurtė galvą nežinia, ar pritardamas, ar ne, bei nepratarė nė žodžio. Iš tamsos dvelkė gudobelės ir daržų aromatas, primindamas, jog pakilo vėjelis, netrukus jis pradėjo supti nedidelį laivą ir išpūtęs burę nunešė juos vingiuojančia upe tolyn į laimingesnius kraštus, į geresnių žmonių namus.

VIEŠPATIES KOJIS


Nedidelis Boun Bikono kaimelis buvo įsikūręs ant tokios stačios kalvos, kad aukštas jo bažnyčios bokštas atrodė tik kaip to nedidelio kalno viršūnė. Palei bažnyčią stovėjo kalvė, kur paprastai žaižaruodavo raudonos ugnys, o ant žemės mėtyda-vosi kūjai ir gelžgaliai; priešais, anapus grįstos kryžkelės, buvo „Mėlynasis šernas11 — vieninteliai užeigos namai apylinkėje. Kaip tik prie tos kryžkelės, rytui brėkštant švino ir sidabro spalvomis, susitiko ir pasišnekėjo du broliai; tiesa, vienas savo dieną tik pradėjo, o kitas jau baigė. Garbusis dvasininkas Vilfre-das Bounas buvo labai dievotas, tokį ankstų rytą jis ėjo atsidėti maldai ir kontempJjadjai. Garbusis pulkininkas Normanas Bounas, jo vyresnysis brolis, dievotas anaiptol nebuvo, jis sėdėjo su smokingu ant suoliuko prie „Mėlynojo šerno“, gurkšnodamas tai, ką filosofiškai nusiteikęs stebėtojas būtų pavadinęs arba paskutine antradienio, arba pirma trečiadienio taure. Pats pulkininkas dėl to galvos nesuko.

Bounai buvo viena iš nedaugelio aristokratų giminių, gavusių titulą dar viduramžiais, jų vėliava plazdėjo ir Palestinoje. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad tokios dinastijos yra labai gerbiamos riterių tradicijose. Išskyrus vargšus, mažai kas laikosi tradicijų. Aristokratų gyvenimą lemia- ne tradicijos, o mados. Karalienės Onos laikais Bounai buvo „Mohokai“ 8, o karaliaujant Viktorijai — dendžiai. Bet kaip ir kai kurios kitos senosios giminės, per pastaruosius du šimtmečius jie nusmuko iki girtuoklių ir degeneravusių dabitų lygio, ir šnibždeikos paleido gandus apie paveldimą pamišimą. Žinoma, pulkininkas tiesiog ne žmoniškai, o žvėriškai vaikėsi malonumų, o jo chroniškas užsispyrimas iki ryto neiti namo dvelkė atgrasiu nemigos šalčiu. Jis buvo aukštas žavus žvėris, jau senyvas, bet su šviesiais, nežilstančiais plaukais. Būtum palaikęs jį tiesiog šviesiaplaukiu liūtu, bet jo mėlynos akys glūdėjo taip giliai, kad atrodė juodos. Buvo per arti viena kitos. Jis turėjo labai ilgus geltonus ūsus, nuo šnervės iki žandikaulio abipus ūsų tįsojo po klostę ar raukšlę, tad pašaipa atrodė tiesiog išdrožta veide. Ant smokingo buvo apsisiautęs keistą gelsvą drapaną — veikiau lengvą chalatą nei paltą, o ant pakaušio stirksojo ekscentriška šviesiai žalia skrybėlė plačiais kraštais — matyt, kokia netyčiom nugriebta rytietiška keistybė. Jis didžiuodavosi savo netinkamais apdarais — didžiuodavosi visad sukeliamu jų įspūdžiu.

Jo brolis kuratas 9 taip pat buvo šviesiaplaukis ir elegantiškas, tačiau drabužį dėvėjo juodą ir užsagstytą ligi smakro, jo veidas buvo švariai nuskustas, kultūringas ir kiek nervingas, Atrodė, kad jis visas atsidavęs savo religijai, bet kai kas sakė (labiausiai kalvis — presbiterionas), kad jį vilioja ne tiek Dievas, kiek gotikinė architektūra, ir kad jį kaip šmėklą po bažnyčią nuolat gainioja tas pats kone liguistas grožio troškulys, kuris jo brolį verčia šėlti dėl moterų ir vyno,— tik kitoks , tyresnis. Tai buvo abejotinas kaltinimas, nes negalėjai neigti, kad tas žmogus tikrai pamaldus, Iš tiesų šis kaltinimas daugiau rodė, kad neišmanėliai nesupranta polinkio būti vienam ir slapta melstis, jie kliovėsi tuo, kad dažnai rasdavo jį klūpantį ne prieš altorių, o keisčiausiose vietose—kriptose arba chore , netgi varpinėje.

Jis buvo beeinąs į bažnyčią pro kalvės kiemą, bet- stabtelėjo ir suraukė antakius, nes pamatė, kad įkritusios jo brolio akys dėbso ton pačion pusėn, Prielaidos, kad pulkininką sudomino bažnyčia, jis nė nesvarstė. Vadinasi, sudomino kalvė , ir nors jos šeimininkas, būdamas puritonas, nepriklausė jo bendruomenei, Vilfredas Bounas buvo girdėjęs apkalbų apie pagarsėjusią gražuolę kalvio žmoną, Jis įtariai nužvelgė pašiūrę, o pulkininkas tuo tarpu juokdamasis atsistojo ir prakalbo,

— Labas rytas , Vilfredai,— tarė jis.— Kaip geras dvarininkas nemiegu ir stebiu savo žmones. Ketinu aplankyti kalvį.

Vilfredas nuleido akis ir tarė:

— Kalvio nėra. Jis Grinforde,

— Zinau,— atsakė anas ir sukikeno.— Todėl ir apsilankysiu pas jį.

— Normanai— tarė dvasininkas , įsmeigęs žvilgsnį į kelio akmenuką,— tu niekada nebijojai perkūno trenksmo?

— Kokia prasme? — paklausė pulkininkas.— Ką, tau parūpo meteorologija?

— Aš klausiu,— nepakeldamas akių tarė Vilfredas,— ar tau niekad nedingtelėjo, kad Dievas tave gatvėje nutrenks?

— Atsiprašau,— tarė pulkininkas.— Matau, tau parūpo folkloras.

— Kad tau rūpi burnoti prieš Dievą, seniai žinau,— atkirto religingasis brolis, paliestas skaudžiausioje vietoje.— Bet jei nebijai Dievo, bijok bent žmogaus,

1

9 Anglikonų dvasininkas, vyriausiojo parapijos kunigo padėjėjas.

Vyresnysis mandagiai kilstelėjo antakius.

— Bijoti žmogaus? — pratarė.

— Tokio galiūno kaip kalvis Barnesas mūsų apylinkėje niekur nerasi,— rūsčiai pasakė dvasininkas.— Zinau, kad nesi nei bailys, nei nugeibėlis, bet jis tave per sieną permestų.

Pulkininkas Bounas suprato, kad tai tikra tiesa, ir nuolaidi vaga prie jo burnos patamsėjo ir pagilėjo. Kurį laiką jis stovėjo su ta sunkia pašaipa veide. Tačiau bemat atgavo savo žiaurų džiugesį ir nusijuokė, po geltonais ūsais atverdamas du šuniškus dantis.

— Jeigu taip, brangusis Vilfredai,— tarė jis nerūpestingai,— tai paskutinysis Bounas ne veltui eina apsišarvavęs.

Ir nusiėmęs keistąją apvalią žalią skrybėlę, parodė, kad j.os pamušalas plieninis. Vilfredas atpažino, jog \tai lengvas japoniškas ar kiniškas šalmas, nuplėštas. nuo trofėjaus, kabančio senojoje šeimos menėje.

— Pasitaikė po ranka,— atsainiai paaiškino brolis.— Ir skrybėlę, ir moterį imu tą, kuri po ranka.

— Kalvis yra išvykęs į Grinfordą,— ramiai pasakė Vilfredas.— Kada grįš — nežinia.

Tai taręs apsigęžė ir palenkta galva nudūlino į bažnyčią; eidamas persižegnojo, tarsi norėdamas išsivaduoti nuo piktos dvasios. Tikėjosi užmiršiąs tas nedorybes vėsioje aukštų gotikinių skliautų prieblandoje, bet tą rytą taip buvo lemta, kad ramią jo maldingosios rutinos tėkmę visur trikdė netikėtumai. Jam įžengus į bažnyčią, tokiu metu visada tuščia, ten klūpojusi žmogysta skubiai pakilo ir nuėjo prie durų, dienos šviesoje ją atpažinęs, kuratas neteko žado. Ankstyvasis maldininkas buvo ne kas kitas, kaip vietinis kvailelis, kalvio sūnėnas; bažnyčia ir kiti tokie dalykai, aišku, buvo ne jo galvai. Jį visi vadino kvaileliu Džo, pavardės jis tarytum ir neturėjo; tai buvo tamsus, tvirtas, nerangus jaunuolis, didelio blyškaus veido, juodais lygiais plaukais ir nuolat prasižiojęs. Jiems prasilenkiant, iš jo kvaišos minos kunigas negalėjo nuspėti, nei ką jis čia veikė, nei ką sau manė. Negirdėtas daiktas, kad jis kada būtų meldęsis. Kokiais žodžiais jis meldėsi dabar? Be abejo, nepaprastais.

Vilfredas Bounas kurį laiką stovėjo kaip įbestas ir matė kvailelį išeinant lauk, kur švietė saulė, ir dar net matė, kaip amoralusis brolis sveikina jį tarsi koks pokštininkas. Pagaliau dar spėjo pamatyti, kaip į pražiotą Džo burną pulkininkas svaido monetas, dėdamasis, kad iš rimtųjų stengiasi pataikyti.

Sis koktus saulės nutviekstas žemiškojo pamišimo ir žiaurumo vaizdas galop nuteikė asketą tyrai maldai ir naujoms mintims. Jis nuėjo į klauptą chore po savo pamėgtu vitražu, kuris visad nuramindavo jo dvasią: mėlyname stikle angelas nešė lelijas. Ten jis numaldė mintis apie pusgalvį su pamėlynavusiu veidu ir žuvies žiaunom. Numaldė mintis ir apie savo nedorą brolį, žingsniuojantį pirmyn atgal it perkaręs liūtas. Vis giliau ir giliau jis grimzdo į tas šaltas ir meilias spalvas — sidabro žiedus ir safyro dangų.

Po pusvalandžio ten jį ir rado Gibsas, kaimo batsiuvys, skubiai pasiųstas jo ieškoti. Jis tuoj pat atsistojo, gerai žinodamas, kad dėl kokio nieko Gibsas čia nebūtų kėlęs kojos. Batsiuvys čia, kaip ir daugelyje kitų kaimų, buvo netikintis, ir jo pasirodymas bažnyčioje nuteikė dar keisčiau negu kvailelio Džo. Teologinių mįslių rytas.

— Kas atsitiko? — šaltoku tonu paklausė Vilfredas Bounas, bet skrybėlės siekianti ranka virpėjo.

Bedievio balsas šį kartą buvo neįprastai pagarbus ir netgi sakytum su užuojautos gaidele.

— Atleiskit, sere,— kimiai sušnibždėjo jis,— bet mes nusprendėm, kad jums reikia tuoj pat pranešti. Deja, atsitiko baisi nelaimė, sere. Jūsų brolis, deja...

Vilfredas sugniaužė savo glebius pirštus ir tūžmingai pratarė:

— Kokią dar niekšybę jis iškrėtė?

— Matot, sere—kostelėjęs tarė batsiuvys,— jis, deja, nieko neiškrėtė ir nebeiškrės. Jam, deja, jau galas. Jūs gal verčiau nuliptumėt žemyn, sere.

Neilgais įvijais laiptais kuratas nusekė paskui batsiuvį ir atsidūrė tarpdury, esančiame gerokai virš žemės. Metęs žvilgsnį, Bounas kaip ant delno išvydo visą tragedijos vaizdą. Kalvės kieme stovėjo penki šeši žmonės, dauguma juodais- rūbais, vienas — su policijos inspektoriaus uniforma. Ten taip pat buvo gydytojas, presbiterionų dvasininkas ir kunigas iš katalikų bažnyčios, kuriai priklausė kalvio žmona. Pastarasis kažką greitai kalbėjo jai prislopintu balsu, o toji — didžiai išvaizdi moteris rusvai auksiniais plaukais — nepaguodžiamai kūkčiojo ant suolelio. Tarp šių dviejų grupelių, prie didelės kūjų krūvos tysojo vyras su smokingu, parkritęs kniūpsčias ištiestom rankom. Iš savo aukščio Vilfredas nedvejodamas atpažino visas jo aprangos ir išvaizdos dalelytes, nėt Bounų žiedus ant pirštų; tačiau Kaukolė buvo siaubingai sutrėkšta — kaip kruvinai juoda žvaigždė.

Tai išvydęs, Vilfredas Bounas nuskubėjo laiptais žemyn į kiemą. Gydytojas, šeimos daktaras, pasisveikino, bet Vilfredas jo tarsi nematė. Tik išlemeno:

— Mano brolis negyvas. Ką tai reiškia? Kokia siaubinga paslaptis čia?

Stojo nejauki tyla; paskui batsiuvys, ryžtingiausias iš visų, atsakė:

— Tikrai baisu, sere, bet paslapties čia kaip ir nėra.

— Kaip nėra? — paklausė Vilfredas, visas išbalęs.

— Aišku kaip dieną,— atsakė Gibsas.— Mūsų apylinkėse tik Vienas žmogus gali taip stipriai smogti, jam labiausiai ir buvo dėl ko,

— Per anksti nespręskim,— kiek nervingai įsiterpė aukštas juodabarzdis gydytojas,— nors aš galiu kompetentingai patvirtinti misterio Gibso žodžius apie smūgį — jis tiesiog neįtikėtinas, Misteris Gibsas sako, kad tik vienas žmogus galėjo taip smogti, Aš būčiau linkęs sakyti, kad niekas negalėjo.

Per liesą kurato kūną perbėgo dievobaimingas šiurpulys.

— Nelabai •suprantu,— tarė jis. ,

— Misteri Bounai,— tyliai tarė gydytojas,— aš tiesiog nerandu, kokiom metaforom nusakyti, Negana to, kad kaukolė buvo suknežinta kaip kiaušinio lukštas, kaulų atplaišos sulindo į kūną ir žemę kaip kulkos į plūktinę sieną, Tai padarė milžino ranka.— Minutėlę patylėjo, niūriai žvelgdamas pro akinius, ir pridūrė: — Cia yra vienas privalumas — dauguma žmonių negali būti nė įtariami, Jeigu jus arba mane, arba kokį kitą normalaus sudėjimo žmogų apkaltintų šia žmogžudyste, mes būtume išteisinti, kaip kad būtų išteiSintas kūdikis, kaltinamas pavogęs Nelsono paminklą.

— Aš juk ir sakau,— atkakliai pakartojo batsiuvys,— kad tik vienas žmogus galėjo tai padaryti ir tik jam vienam rūpėjo tai padaryti. Kur yra kalvis Simeonas Barnesas?

— Jis Grinforde,— tarstelėjo kuratas.

— Greičiausiai jau Prancūzijoj,— burbtelėjo batsiuvys.

— Ne, jis nei ten, nei ten,— įsiterpė neryškus bespalvis balsas, kuriuo prabilo priėjęs katalikų kunigas.— Jis, tiesą sakant, kaip tik dabar ateina.

Mažasis kunigas nebuvo patrauklus akiai — turėjo rudus trumpus plaukus, o veidas — apskritas ir bejausmis. Tačiau net jeigu jis būtų buvęs žavus kaip Apolonas, niekas tuo tarpu nebūtų į jį žiūrėjęs. Visi apsigręžė ir įsmeigė žvilgsnius į žemumoj vingiuojantį kelią, kuriuo iš tiesų savo didžiuliais žingsniais žirgliojo kalvis Simeonas su kūju ant peties. Tai buvo stambių kaulų milžinas su įkritusiom tamsiom grėsmingom akim ir tamsia smakrą apžėlusia barzda. Jis ėjo, ramiai šnekučiuodamas su dviem vyrais; per daug linksmas neatrodė, bet jautėsi. visai laisvai.

— O dieve! — sušuko bedievis batsiuvys.— Su šituo kūju jis ir užmušė.

— Ne,— tarė inspektorius — protingo veido vyras su rusvais ūsais — prabildamas pirmą kartą.— Kūjis, su kuriuo jis užmušė, yra štai ten, prie bažnyčios sienos. Ir kūjį, ir lavoną palikom nepaliestus.

Visi ten ir pažvelgė, o mažasis kunigas nuėjo ir tylomis pasižiūrėjo į gulintį įrankį. Tai buvo vienas mažiausių ir lengviausių kūjų, akies jis nebūtų patraukęs, bet ant geležies matėsi, kraujas ir geltoni plaukai,

Tylą nutraukė mažasis kunigas, jis kalbėjo nepakeldamas akių, ir jo pilkame balse suskambo nauja gaida,

— Vargu ar misteris Gibsas buvo teisus,— tarė jis,— sakydamas, kad paslapties nėra, Paslaptis jau vien tai, kad toks didelis vyras tokį smarkų smūgį tvojo tokiu mažu kūjų.

— Et, tai visai nesvarbu,— karščiuodamasis riktelėjo Gibsas.— Ką darysim su Simeonu Barnesu?

— Nieko,— ramiai atsakė kunigėlis.— Jis pats ateina, Aš pažįstu tuos du vyrus, Jie labai geri žmonės iš Grinfordo, o čia ateina dėl presbiterionų koplyčios,

Jam tai tariant, aukštasis kalvis išniro iš už bažnyčios kampo ir įžengė į savo kiemą, Tada sustojo kaip įbestas, o kūjis iškrito iš rankos. Inspektorius, iki tol laikęsis labai santūriai ir padoriai, tuoj pat nuėjo prie jo.

— Aš jūsų neklausiu, misteri Barnesai,— tarė jis,— ar ką nors žinot apie tai, kas čia įvyko. Jūs dabar neprivalot atsakyti. Tikiuosi, kad nieko nežinot ir galėsite tai įrodyti. Tačiau dabar privalau karaliaus vardu jus areštuoti už pulkininko Normano Bouno nužudymą.

— Tu nieko neprivalai sakyti,— su paslaugiu jauduliu įsikišo batsiuvys.— Dar viską reikia įrodyti. Dar net neįrodyta, kad čia pulkininkas Bounas, nes galva sutrėkšta kaip blynas.

— Su tuo nieko nepeši,— gydytojas nuošaly tarė kunigui.— Tai iš detektyvinių istorijų, Aš buvau pulkininko gydytojas ir jo kūną pažinojau geriau negu jis pats, Jo rankos buvo labai gražios, bet keistokos. Didysis pirštas ir smilius — vienodo ilgio. Ne, nėra abejonės, kad tai pulkininkas.

Jam pažvelgus j lavoną, sustingęs kalvis irgi nukreipė savo geležines akis jo pusėn.

— Pulkininkas Bounas negyvas?—visai ramiai paklausė kalvis.— Tai tebūnie jis prakeiktas.

— Nieko nesakyk! Oi, nieko nesakyk,— šūkalojo batsiuvys, trypčiodamas aplinkui, nesitverdamas {kailyje iš susižavėjimo Anglijos teisėtvarka. Mat niekas taip negerbia įstatymo raidės, kaip tikras pasaulietis.

Kalvis dėbtelėjo j jį išdidžiu fanatiko žvilgsniu.

— Bepigu jums , bedieviams , sukti uodegas kaip lapėms — žemiški Įstatymai jums parankūs,— pasakė jis,— bet Dievas gano savo aveles , tuo jūs šiandien Įsitikinsit.— Parodęs j pulkininką, jis pridūrė: — Kada tas šuva nudvėsė savo nuodėmėse?

— Mandagiau kalbėkit--'-tarė gydytojas.

— Kai mandagiau bus parašyta Biblijoj, tada ir aš mandagiau kalbėsiu. Kada jis mirė?

— Seštą ryto dar mačiau jį gyvą,— išlemeno Vilfredas Bounas.

— Dievas yra geras,— tarė kalvis.— Pone inspektoriau, aš neprieštarauju, kad mane areštuotumėt. Išėjęs iš teismo salės, būsiu be jokios dėmės. O jūs iš ten išeisit susigadinęs karjerą.

Santūrusis inspektorius pirmą kartą sužybčiojo akimis į kal-vj; pagyvėjo ir kiti, tik ne mažasis kunigas , vis dar tebežiūrin-tis į kūjj , kurio smūgis buvo lemtingas.

— Ten už kalvės stovi du vyrai,— aiškino kalvis,— geri Grinfordo krautuvininkai — visi juos pažjstat. Jie prisieks , kad buvo su manim nuo vėlaus vakaro iki aušros ir dar ilgiau mūsų Atgimimo misijos posėdžių salėje; mes posėdžiaujam visą nak-tj: sielų išganymas svarbiau už viską. Pačiam Grinforde už mane gali paliudyti dvidešimt žmonių. Jei būčiau pagonis, pone inspektoriau, stumčiau jus j pražūtį. Bet kadangi esu krikščionis, jaučiu pareigą leisti jums pasirinkti: ar mano alibi norit išklausyti dabar, ar teisme.

Inspektorius pirmąkart sutriko.

— Na žinoma, verčiau išsiaiškinkim dabar.

Dideliais lengvais žingsniais kaip ir anksčiau kalvis išėjo iš kiemo ir grįžo su dviem savo draugais , kuriuos iš tikrųjų beveik visi čia esantys gerai pažinojo. Abu paliudijo keliais žodžiais, kurie visus įtikino. Jiems nutilus, Simeono nekaltumas tapo tvirtas kaip šalia stūksantis bažnyčios mūras.

Stojusi tyla buvo keistesnė ir kraupesnė už bet kokius žodžius. Neištvėręs kuratas kreipėsi į katalikų kunigą — tik tam , kad nutrauktų tylą.

— Jus, atrodo, labai domina tas kūjelis, tėve Braunai.

— Taip, labai,— atsakė tėvas Braunas.— Kodėl jis toks mažas?

Gydytojas pasigręžė į jį.

— Po galais, tikra teisybė! — sušuko jis.— Kas gi ims tokį kūjelį, kai po ranka bent dešimt didelių kūjų.— Paskui, pritil-dęs balsą, ėmė kuždėti kuratui į ausį: — Tik tas, kas didelio kūjo nepakelia. Silpnajai lyčiai ryžto ir drąsos netrūksta. Trūksta tik keliamosios galios pečiuose. Drąsi moteris lengvu kūjeliu nė nemirkteldama užmuš dešimt žmonių. O sunkiu net vabalo negalės užmušti.

Vilfredas Bounas nustėręs spoksojo į jį tarsi pakerėtas, o tėvas Braunas klausėsi pakreipęs galvą, labai susidomėjęs ir atidus. Gydytojas šnopuodamas kalbėjo:

— Kodėl tie idiotai mano, kad žmonos meilužio gali nekęsti tik jos vyras? Devyniais atvejais iš dešimties žmonos meilužio labiausiai nekenčia pati žmona. Kas žino, kaip jis ją paniekino ar išdavė? Žiūrėkit.

Jis mostelėjo link rudaplaukės moters ant suoliuko. Ji jau buvo pakėlusi galvą, ir ant jos žavaus veido džiūvo ašaros. Tačiau akys taip godžiai rijo lavoną, kad atrodė pamišusios.

Dvasininkas Vilfredas Bounas vangiu mostu tarytum parodė nenorįs nieko žinoti, bet tėvas Braunas, nubraukęs nuo rankovės iš žaizdro atpūstus suodžius, prabilo savo abejingu balsu.

— Kaip ir daugelio gydytojų,— tarė jis,— jūsų loginiai argumentai skamba įtikinamai. Bet juos paneigia fiziniai argumentai. Sutinku, kad moteris bendrininką nori nužudyti labiau negu apgautasis vyras. Sutinku ir su tuo, kad moteris ims mažesnį kūjį, o ne didesnį. Bėda tik ta, kad tai fiziškai neįmanoma. Dar negimė tokia moteris, kuri galėtų taip sutraiškyti žmogaus kaukolę.— Jis patylėjo ir susimąstęs pridūrė: — Matau, žmonės nelabai įsivaizduoja, kas či,a atsitiko. Juk jis buvo su geležiniu šalmu, kurį smūgis sukūlė kaip stiklą. Na pažvelkit į tą moterį, j jos rankas.

Vėl stojo tyla, paskui gydytojas paniuręs tarė: _

— Gal ir klystu, viską- galima nuneigti. Bet pagrindinio punkto aš vis tiek laikausi. Tik idiotas ims tokį mažą kūjelį, kai po ranka dideli.

Sulig tais žodžiais liesos, virpančios Vilfredo Bouno rankos pakilo prie galvos ir sugniaužė retus geltonus plaukus. Netrukus rankos nukaro žemyn, ir jis sušuko:

— Stai tas žodis, kurio man trūko, jūs ištarėt jį.— Ir kalbėjo toliau , bandydamas susivaldyti: — Jūs pasakėt: „Tik idiotas ims tokį kūjelį“.

— Taip,— tarė gydytojas.— Ir ką gi?

— Tai štai,— atsakė kuratas,— tik idiotas ir paėmė.— Visi spoksojo^ į jį, įsmeigę akis, o jis, apimtas karštligiško, moteriško jaudulio, kalbėjo: — Esu kunigas, o kunigui nedera pralieti artimojo kraują. Aš... aš noriu pasakyti, kad jam nedera siųsti žmogų į kartuves. Ir dėkoju Dievui, kad dabar aiškiai matau, kas nusikaltėlis. nes toks nusikaltėlis negali būti pasiųstas į kartuves.

— Jūs neišduosit jo? — paklausė gydytojas.

— Jis nebus pakartas . jeigu ir išduosiu,— atsakė Vilfredas su paklaikusia, bet keistai laiminga šypsena.— Įėjęs šįryt į bažnyčią. radau ten besimeldžiantį pamišėlį — tą vargšą Džo, kuris nuo gimimo nesveikas. Dievas težino, ko jis meldė, bet iš tokių keistuolių gali laukti ir nebūtų maldų. Visai gali būti, kad beprotis melsis prieš nužudydamas žmogų. Paskutinį kartą vargšą Džo mačiau su broliu. Brolis tyčiojosi iš jo.

— Dieve mano! — sušuko gydytojas.— Cia jau ' tikrai panašu. Bet kaip jūs paaiškinsit... '

Vilfredas visas kone virpėjo iš susijaudinimo, kad jam pavyko įžvelgti tiesą.

— Argi nematot, argi nematot,— įsikarščiavęs šūkčiojo jis,— kad tik šita prielaida paaiškina abi keistenybes . įmena abi mįsles? Tos mįslės — tai mažas kūjis ir didelis smūgis. Kalvis būtų galėjęs smarkiai smogti. bet jis nebūtų ėmęs to mažo kūjelio. Jo žmona tą kūjelį galėjo paimti, bet negalėjo taip smarkiai smogti. Tačiau pamišėlis galėjo padaryti ir viena, ir kita — juk jis pamišęs . jis smogs kuo pagriebęs. O dėl tokio smūgio — tai ar jūs . daktare . negirdėjot, kad įsiutęs beprotis kartais turi jėgos kaip dešimt vyrų?

Gydytojas giliai atsiduso ir tarė:

— Cia tai bent . atrodo, jūs perkandot šitą reikalą.

Tėvas Braunas ilgai ir atkakliai žiūrėjo į kalbėtoją, sakytum norėdamas įrodyti . jog jo pilkos. ramios kaip jaučio akys nėra tokios abejingos kaip visas veidas. Stojus tylai, jis kuo pagarbiausiai tarė:

— Misteri Bounai, iš visų čia iškeltų hipotezių tik jūsiškei nėra ką prikišti, ji tiesiog nepažeidžiama. Todėl, manau, nusi.. pelnot . kad pasakyčiau jums tai . ką žinau: ši hipotezė klaidinga.

Tai taręs. šis kresnas žmogelis paėjo į šalį ir vėl įsispoksojo į kūjį. ‘

— Tas diegas, ko gero, žino daugiau negu reikia,— gydytojas irzliai sušnibždėjo Vilfredui.— Tie popiežiaus liokajai būna tokie sukti.

—(Ne, ne,— tarė Bounas klaikiai nuvargusiu balsu.— Tai to bepročio darbas. Bepročio.

Abu kunigai ir gydytojas buvo atsiskyrę nuo kiek oficialesnės grupės — inspektoriaus ir areštuotojo. Tačiau dabar, kai jų pačių grupelė suiro, jie išgirdo ir kitus balsus. Tėvas Braunas ramiai pakėlė akis ir vėl jas nuleido, klausydamasis garsių kalvio žodžių.

— Manau, kad įtikinau jus, pone inspektoriau. Esu stiprus vyras, kaip jūs sakot, bet atsviesti kūjį čia iš Grinfordo tikrai negalėjau, Mano kūjis sparnų neturi, kad skristų pusę mylios virš laukų.

Inspektorius draugiškai nusijuokė ir tarė:

— Na, manau, kad jūs tikrai čia niekuo dėtas, bet sutapimas labai jau keistas. Galiu tik paprašyti, kad padėtumėt mums surasti kitą tokį stipruolį kaip jūs. Po galais, jūs bent jį palaikyti padėtumėt! Turbūt nenumanot, kas jis galėtų būti?

— Gal ir numanau,— tarė pablyškęs kalvis,— bet tai ne vyras.— Ir pamatęs, kad inspektoriaus akys baimingai krypsta į jo žmoną, uždėjo jai ant peties didžiulį delną ir pridūrė: — Ir ne moteris.

— Kaip tai? — linksmu tonu paklausė inspektorius.— Juk jūs nemanot, kad kūjais švaistosi karvės?

— Aš manau, kad joks žemės tvarinys šio kūjo nekėlė,— slopiu balsu pratarė kalvis.— Paprasčiau kalbant, manau, kad tas žmogus mirė pats.

Vilfredas ūmai žengtelėjo priekin ir įsmeigė į jį ugninį žvilgsnį.

— Tai gal sakysi, Barnesai,— suspigo batsiuvys,— kad kūjis pats pašoko ir partrenkė žmogų?

— O, badykit, ponai, pirštais ir šaipykitės,— sušuko Simeonas.— Bet argi jūs, kunigai, mums sekmadieniais nepasakojat, kokioj tyloj viešpats užmušė Sinaheribą? O aš tikiu, kad tas, kuris nematomas įeina į visus namus, apgynė mano garbę ir nudobė nedorėlį prie slenksčio. Smogė tokia jėga, kuri sukelia žemės drebėjimus, ne mažesne.

Vilfredas prakalbo nenusakomu balsu:

— Pats sakiau Normanui, kad saugotųsi perkūno trenksmo.

— Tas veikėjas ne mano kompetencijoje,— tarė inspektorius ir šyptelėjo.

— Bet jūs esat jo kompetencijoje,— atsakė kalvis.— Neužmirškit.— Jis atgręžė visiems savo plačią nugarą ir įėjo j namą.

Sukrėstą Vilfredą pasivedė į šalį tėvas Braunas, visad mokėjęs su juo draugiškai sutarti,

— Eikim iš šitos baisios vietos , misteri Bounai,— tarė jis.— Ar negalėčiau dirstelėti į jūsų bažnyčią iš vidaus? Girdėjau, kad ji Anglijoj viena iš seniausių, Žinote, mus , katalikus,— pridūrė jis su komiška mina,— domina senosios Anglijos bažnyčios.

Vilfredas Bounas nė nešyptelėjo — jumoras nebuvo jo stip^ rybė. Bet jis uoliai linktelėjo, gavęs progą aprodyti gotikos grožybes tam, kuris jas įvertins kiek kitaip nei kalvis presbiterionas ar batsiuvys ateistas,

— Būtinai,— tarė jis.— Eime ten,

Ir j is pasuko link aukštutinių durų, j kurias vedė laiptai. Tėvas Braunas jau buvo bekopiąs pavymui, bet pajuto ant peties uždėtą ranką; atsigręžęs pamatė tamsią liesą gydytojo figūrą ir iš įtarumo aptemusį jo veidą,

— Sere,— griežtai tarė medikas,— jūs , rodos, kai ką žinot apie šį juodą darbą. Noriu paklausti, ar tą paslaptį sau ir pasiliksit, p

— Na ką gi, daktare,— maloniai šypsodamasis atsakė kunigas,— nėra ko stebėtis, jeigu mano profesijos žmogus nekalba dalykų, dėl kurių nėra tikras: juk jo nuolatinė pareiga — laikyti paslaptyje daugelį dalykų , dėl kurių yra tikras, Bet jeigu manote , kad aš netaktiškai ką nors čia^ nutylėjau, kiek galėdamas atitaisysiu klaidą, Duosiu dvi aiškias užuominas,

— Klausau, sere,— niūriai pratarė gydytojas.

— Pirma,— ramiai pradėjo tėvas Braunas,— šis reikalas yra kaip tik iš jūsų srities, Tai fizikos mokslo dalykas, Kalvis galbūt nedaug klysta, sakydamas, jog tai Dievo smūgis, bet jis tikrai klysta, laikydamas tai stebuklu, Jokio stebuklo čia nebuvo, daktare, nebent tiek, kiek pati žmogaus prigimtis stebuklinga — keista ir nedora jo širdis , o kartu ir kone didvyriška, Jėga, sutraiškiusi šią kaukolę, mokslui gerai žinoma, tai vienas iš dažniausiai minimų gamtos dėsnių,

Gydytojas įdėmiai žvelgė į jį suraukęs kaktą, paskui pratarė:

— O antra užuomina?

— Antra užuomina tokia,— tarė kunigas.— Ar pamenat , ką sakė tikintis stebuklais kalvis? Virš laukų skrendantį sparnuotą kūjį jis pašiepė kaip juoko vertą pasakėlę.

— Taip,— atsakė gydytojas.— Prisimenu.

-— Tai štai,— plačiai šypsodamasis pridūrė tėvas Braunas,— iš visko, kas čia buvo kalbama, ta pasakėlė yra arčiausiai tieJ sos.— Tai taręs, jis apsigręžė ir užkopė laiptais paskui kuratą;

Vilfredas išblyškęs jo nekantriai laukė, tarsi delsti jau visai nebegalėtų, ir paskubom nuvedė į sau mieliausią bažnyčios kampelį — tą choro dalį, kuri arčiausiai prie raižyto stogo ir kur švytėjo nuostabusis vitražas su angelu. Katalikų kunigas smalsiai dairėsi, neslėpdamas susižavėjimo, ir nuolat šnekėjo linksmu, bet tyliu balsu. Kai viską apvaikščiojęs rado šonines duris ir įvijus laiptus, kuriais Vilfredas skubėjo žemyn prie mirusio brolio, jis ėmė lipti ne žemyn, o aukštyn, vikrus kaip- beždžionėlė, ir iš viršaus pasigirdo jo skardus balsas:

— Lipkit šen, misteri Bounai. Oras atgaivins jus.

Bounas pakluso ir įkopė į mūrinę galeriją pastato išorėj; is ten matėsi beribė lyguma, kurioje kūpsojo jų kalvelė ir kuri, nubarstyta kaimeliais ir fermomis, driekėsi į miškingą, purpuro spalva nulietą horizontą. Po jų kojomis aiškiai matėsi kalvio kiemo kvadratėlis, kur tebestovėjo kažką rašantis inspektorius ir lyg sutrėkšta musė tebetysojo lavonas.

— Tiesiog kaip pasaulio žemėlapis, ar ne? -tarė tėvas Braunas.

— Taip,— oriai atsakė Bounas ir linktelėjo.

Visur aplink juos gotikinio statinio briaunos smigo į tuštumą slogiu savižudžio veržlumu. Nepaprasta, titaniška energija glūdividuramžių architektūroje: iš kur tik žvelgsi į pastatą, visada junti jį pašėlusiai lekiantį, lyg po savim matytum įnirtusio žirgo nugarą. Si bažnyčia buvo išmūryta iš seno tylaus akmens, apžėlusi kerpėm ir apskretusi paukščių lizdais. Ir vis dėlto, kai jie stebėjo ją iš apačios, ji kaip fontanas šovė į žvaigždes, o dabar, kai žvelgė į ją iš viršaus, ji kaip krioklys garmėjo į bebalsę prarają. Sie vyrai, įkopę į bokštą, liko vieni du su gotikos grėsme: kraupiai sutrumpėjusiomis, neproporcingomis formomis, svaigiomis perspektyvomis, ore kybančiu iškrikusiu pasauliu, kur dideli daiktai virsta mažais, o maži — dideliais. Arti esančios mūro dalys tolimų, mažyčių laukų ir fermų fone atrodė didžiulės. Rodėsi, kad kampe iškaltas ne paukštis ar žvėris, o šliaužia ar skrenda milžiniškas slibinas, siaubdamas ganyklas ir kaimus. Svaigulio ir grėsmės apgaubti, jiedu tarytum pleveno ore tarp kolosalių būtybių sparnų, o senoji bažnyčia, aukščiu ir puošnumu prilygstanti katedroms, tvyrojo virš saulėto peizažo tarsi audros debesis.

— Manau, kad tokioje aukštybėje būti pavojinga, netgi melstis,— tarė tėvas Braunas.— Aukštybės sukurtos tam, kad žvelgtume į jas, o ne nuo jų.

1 — Jus manot, kad žmogus čia gali suklupti ir nukristi? —

p aklausė Vilfredas.

— Manau, kad gali suklupti — jei ne jo kūnas, tai siela.

— Nelabai suprantu,— sumurmėjo Bounas.

— Stai, pavyzdžiui, kalvis,— ramiai kalbėjo tėvas Braunas,— geras žmogus, bet ne krikščionis — rūstus, valdingas, neatlaidus. Ką gi, jo išpažįstamą religiją sukUrė škotai, kurie, melsdamiesi ant kalvų ir aukštų uolų, įprato ne tiek pagarbiai žiūrėti aukštyn į dangų, kiek niekinamai žvelgti žemyn į žemę. Milžinus ugdo nuolankumas. Iš slėnio matai didelius daiktus, o nuo viršūnių — tik mažus.

— Bet jis... jis to nepadarė,— virpančiu balsu tarė Bounas.

— Ne,— pakitusiu tonu tarė jo pašnekovas,— mudu žinom, kad nepadarė.

Netrukus jis vėl prabilo, pilkšvomis akimis ramiai žvelgdamas į lygumą:

— Pažįstu žmogų, kuris iš pradžių Viešpatį garbino su visais prie altoriaus, bet vėliau pamėgo melstis aukštose, nuošaliose vietose — varpinės ir bokšto kertėse arba nišose. Ir kartą svaigioje aukštybėje, kur po kojomis tarsi sukasi visas pasaulis, jam ėmė svaigti' galva, ir ji tarėsi tapęs Dievu. Ir taip, nors buvo geras žmogus, jis padarė baisų nusikaltimą.

Veidą Vilfredas buvo nugręžęs, bet jo kaulėtos rankos, suėmusios akmeninį parapetą, mėlo ir balo.

. — Jis pamanė, kad jam skirta teisti pasaulį ir bausti nusidėjėlį. Klūpančiam su visais ant grindų, jam tokia mintis niekad nebUtų šovusi. Bet iš čia žmonės atrodė kaip menki vabalėliai. Vienas jų — nuodingas vabalas — apačioj staipėsi itin įžūliai, jį išdavė žalsva skrybėlė.

Varpinės užkaboriuose sukranksėjo kovai, tačiau joks kitas garsas tylos netrikdė, kol tėvas Braunas vėl neprakalbo.

— Jį sugundė ir ta baisioji gamtos jėga — gravitacija, tas pašėlęs, vis augantis greitis, kuriuo visi žemės tvariniai paleisti smenga atgal į jos širdį. Antai po mumis kalvėje vaikšto inspektorius. Mano mestas akmenėlis, krisdamas iki jo, įgytų kulkos jėgą. O jei numesčiau kUjį — kad ir mažą kūjelį...

Vilfredas Bounas jau kėlė koją per parapetą, bet tėvas Braunas spėjo nutverti' jį už pakarpos.

— Ne pro tas duris,— gana švelniai jis tarė,— jos veda į pragarą.

Bounas atsišliejo nugara į sieną ir įsmeigė į jį baimės kupinas akis.

— Iš kur jūs viską žinot? — sušuko.— Jūs velnias?!

— Aš žmogus,— oriai atsakė tėvas Braunas,— todėl mano širdis pilna visokių velnių . Klausykit,— tarė kiek patylėjęs.— Zinau, ką padarėt: bent jau didžiąją dalį galiu nuspėti. Išsi| skyręs su broliu, jūs nesitvėrėt teisuolio įniršiu ir net pagriej-bėt kūjelį, pasišovęs užmušti jį burnojantį. Atsigodėjęs pasiki-šot kūjelį po užsagstytu rūbu ir įpuolėt į bažnyčią. Jūs pašėlusiai meldėtės įvairiausiose vietose — po. angelo vitražu, balkone virš jo ir dar aukštesniame balkone . nuo kurio rytietiška pulkininko skrybėlė jums atrodė kaip ropinėjančio žalio vabalo nugara. Tada jūsų sieloj kažkas sutrūko , ir jūs trenkėt viešpaties griausmu .

Vilfredas išglebusia ranka palietė galvą ir tyliai paklausė:

— Iš kur jūs žinot. kad skrybėlė atrodė kaip žalias vabalas?

— Ak,— atsakė šis vos šyptelėjęs,— sveikas protas pasakė. Bet klausykit toliau. Taigi aš žinau visa tai. bet daugiau n'ie-kas nežino. Kitą žingsnį žengsit jūs . aš' jau nieko nebedarysiu— man tai bus kaip išpažinties paslaptis. Kodėl? Priežasčių yra kelios . kurių tik viena svarbi jums. Palieku viską jūsų valiai dėl to . kad. šiaip ar taip . netapot užkietėjusiu žmogžudžiu. Nebandėt primesti kaltės kalviui , kai tai atrodė lengva. nei jo žmonai. Tik silpnaprotį norėjot padaryti kaltą. nes žinojot, kad jis nenukentės. Jaučiu pareigą žmogžudžio elgesy rasti tokių prošvaisčių. O dabar ženkit žemyn į kaimą ir eikit savo keliais . aš viską pasakiau.

Jiedu tylėdami nusileido įvijais laiptais ir išėjo į saulės nutviekstą kalvės pašalę. Vilfredas Bounas rūpestingai atšovė medinius kiemo vartelius ir . priėjęs prie inspektoriaus . tarė: Noriu pasiduoti: nužudžiau brolį.

APOLONO AKIS


Skaidrus ir podraug drumstas . nepakartojamai žėrintis . padūmavęs vanduo — neįmanoma Temzės paslaptis — vis labiau ir labiau kito iš pilkumos į spindesį. kai saulė kopė į zenitą virš Vestminsterio. o du vyrai ėjo Vestinsterio tiltu. Vienas jų buvo labai aukštas . kitas labai žemas; laki vaizduotė šią porą būtų palyginusi su arogantišku Parlamento rūmų laikrodžio bokštu ir kuklesniais . Vestminsterio abatijos pečiais: mat žemesnysis vilkėjo sutaną. Aukštasis vyras buvo ne kas kitas. kaip privatus seklys mesjė Erkiulis Flambo . jis ėjo į savo naująją būs-'įtinę naujame daugiaaukščiame name priešais abatijos fasadą. \O žemasis buvo ne kas kitas, kaip tėvas Braunas, šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios Kambervelyje 5 kunigas; atlikęs paskutinį patepimą Kambervely, jis ėjo apžiūrėti, kaip jo draugas įsikūrė naujoje vietoje.

1 Pastatas buvo amerikietiško stiliaus — ir dangoraižio aukščiu, ir sklandžiai veikiančia telefonų bei liftų sistema. Bet jis buvo ką tik baigtas ir dar beveik tuščias, įsikėlę tik trys nuomininkai: aukšte virš Flambo ir po juo; du viršutiniai ir trys apatiniai aukštai buvo visai tušti. Bet metus žvilgsnį į šį daugiaaukštį bokštą, akį traukė kur kas įdomesnis dalykas. Be menkų pastolių liekanų išorėje, virš Flambo kontoros, kyšojo didžiulis švitulys . Tai buvo aukso spinduliais padabintas žmogaus akies atvaizdas, užgožiantis du ar tris langus.

— Kas gi čia dabar? — paklausė tėvas Braunas ir sustojo.

— A, nauja religija,— juokdamasis atsakė Flambo.— Viena is tų, kurios atleidžia tau nuodėmes sakydamos, kad tu jų ir neturėjai. Regis, panaši į „Krikščionių mokslą"6. Dalykas tas, kad virš manęs įsikūrė žmogus, vadinąs save Kalonu (nežinau jo tikros pavardės juk šita, aišku, prasimanyta). Po manim — dvi mašininkės, o virš galvos—tas patrakęs šarlatanas. Skelbia save naujuoju Apolono žyniu ir garbina saulę.

— Tegul pasisaugo,— tarė tėvas Braunas.— Saulė — negailestinga dievybė. Bet ką reiškia ta baisinga akis?

— Suprantate jie moko,— atsakė Flambo,— kad, turėdamas tvirtą dvasią, žmogus gali viską ištverti. Du jų svarbiausi simboliai yra saulė ir atmerkta akis, anot jų, tikrai sveikas žmogus gali atsimerkęs žiūrėti į saulę.

— Tikrai sveikam žmogui,— tarė tėvas Braunas,— nešaus mintis žiūrėti į saulę.

— Na, tai tiek ir tegaliu pasakyt apie naująją religiją,— nerūpestingai užbaigė Flambo.— Žinoma, ji galinti išgydyti visas kūno ligas.

— Ar ji gali išgydyti ir vienintelę sielos ligą? — rimtai susidomėjęs, paklausė tėvas Braunas.

— Kokia gi ta vienintelė sielos liga?— šypsodamasis tarė Flambo.

— O, tai tikėjimas savo sveikumu,— atsakė jo draugas.

Flambo labiau domino maža jauki kontora po juo negu is-

puošta šventovė viršuj. Jis buvo blaivaus proto pietietis, galįs įsivaizduoti save tik kataliku arba ateistu, o naujos religijos, i ryškios ir blyškios, jam. nelabai rūpėjo. Bet žmonija jam rūpėjo/ visad, ypač graži žmonija, o tos dvi panelės apačioje buvo ir šiaip įdomios. Kontorą nuomojo dvi seserys, abi lieknos juoi daplaukės, viena aukšta ir labai patraukli. Jos ereliškas veido profilis buvo tamsus ir ryžtingas; tokias moteris visuomet vaizj-duojamės iš profilio — lyg aštrius ginklo ašmenis. Ji tarytum skroste skrodė savo gyvenimo kelią. Akys įspūdingai spindėjo, bet veikiau plieno nei deimantų spindesiu, o tiesi liauna figūra buvo lyg ir grakšti, bet sukaustyta. Jaunesnioji sesuo atrodė tarsi sumažintas jos šešėlUs— pilkesnė, blyškesnė, menkesnė. Abi vilkėdavo rimtais juodais kostiumais su vyriškais rankogaliais ir apykaklėmis. Londono įstaigose — tūkstančiai tokių santūrių stropių moterų, tačiau šiedvi buvo ypatingos ne tiek savo regima kiek tikrąja padėtimi.

Mat Paulina Steisi, vyresnioji, buvo šeimos herbo, pusės grafystės ir didelio turto paveldėtoja. Išaugintą pilyse ir soduose, santūrus šaltumas (būdingas šių dienų moteriai) vėliau ją atvedė į šiurkštesnę ir, jos manymu, kilnesnę būtį. Pinigų ji neišsižadėjo — tai būtų buvusi romantiška ar vienuoliška auka, visai svetima jos valdingam praktiškumui. Turtą sakėsi laikanti konkretiems visuomeniniams tikslams. Dalį investavo į savo biznį — pavyzdinį raštvedybos verslo branduolį, o dalį paskirstė įvairioms organizacijoms ir akcijoms, skatinančioms moterų įdarbinimo programas. Kiek šiam gana proziškam idealizmui pritarė jos sesuo ir partnerė Džoana, niekas dorai nežinojo. Bet paskui savo vadę ji sekė atsidavusi kaip šuo, kone tragiškai, ir tai kėlė didesnį pasigėrėjimą negu tvirtas ir pakilus vyresniosios ūpas. Mat Paulina Steisi apie tragedijas nė girdėti nenorėjo; buvo sakoma, jog ji neigianti jų buvimą.

Pirmą kartą įėjusį į namą, Flambo pralinksmino jos griežtas staigumas ir šalta nekantra. Vestibiulyje jis laukė berniuko liftininko, kuris paprastai nulydi svečius į reikiamą aukštą. Bet ši skaisčiaakė mergina erelis ryžtingai atsisakė gaišt laiką dėl tokios ceremonijos. Ji išrėžė liftą puikiausiai išmananti pati ir jai nereikią jokios pagalbos — nei berniukų, nei vyrų. Nors jos butas buvo ' tik ketvirtame aukšte, per kelias kilimo sekundes ji spėjo Flambo atsainiai pažerti begalę savo esminių minčių, kurių bendra linkmė buvo ta, kad ji yra šiuolaikiška veikli moteris, kuri žavisi šiuolaikiškais veikliais mechanizmais. Jos ryškios juodos akys degė abstrakčiu pykčiu tiems, kurie smerkia mechanikos mokslą ir ragina grįžti prie romantikos. Visi, ji teakė, turėtų mokėti valdyti mechanizmus , kaip ji mokanti valdyti liftą. Ji pasipiktino netgi tuo, kad Flambo jai atidarė lifto duris, ir į savo kontorą šis džentelmenas kopė šypsodamasis, kiek sumišęs dėl tokio karštuoliško savarankiškumo.

\ Ji iš tikrųjų pasikarščiuodavo, bet žvaliai, dalykiškai; jos li^unų, elegantiškų rankų judesiai būdavo staigūs ar net griaunantys. Kartą/ įėjęs į jos kontorą mašinraščio reikalais, Flambo rado ją nutrenkusią sesers akinius ant žemės- ir trypiančią juos. Ji jai drožė pamokslą apie „liguistas medikų išmones" ir nesveiką pasidavimą silpnybei. Tegu sesuo tik pabandanti vėl' atsinešti šitą paliegėlių padargą. O^ jai pačiai, klausė ji, gal reikėsią medinių kojų, peruko ar stiklinių akių; tai sakydama, žaižaravo akimis it kraupiais kristalais.

Flambo, apstulbęs nuo tokio fanatizmo, neištvėrė ir paklausė (su tiesia prancūziška logika), kodėl mis Paulinai atrodo, jog akiniai yra liguistas silpnumo ženklas, o liftas — ne, ir kodėl vienu atveju mokslo pagalba galima naudotis, o kitu — ne.

— Tai visai kas kita,— išdidžiai atšovė Paulina Steisi.— Baterijos, motorai ir panašūs dalykai rodo žmogaus stiprybę — žmogaus , misteri Flambo, taigi ir moters! Mes dar turėsime tas didžiąsias mašinas, kurios įveikia tolimus nuotolius ir aplenkia laiką. Didinga ir puiku — tai yra tikras mokslas. O tie bjaurūs, daktarų peršami ramentai ir gipsai — baikštuolių pramanai. Daktarai klijuoja rankas ir kojas, lyg mes būtume luošiai ir ligoti vergai. Bet aš gimiau laisva, misteri Flambo! Tie daiktai tik atrodo reikalingi, nes žmonės yra auklėjami bijoti, o ne būti stiprūs ir narsūs. Taip ir kvailos auklės liepia vaikams nežiūrėti į saulę, ir tie iš tikro jau nebegali pažvelgti į ją neprisimerkę. Bet kodėl iš visų žvaigždžių vienos negalima matyti? Saulė man ne valdovė, ir kada panorėsiu, žiūrėsiu į ją atsimerkusi.

— Jūsų akys,— tarė Flambo, prancūziškai nusilenkdamas,— apakins saulę,

Jam buvo malonu tarti komplimentą šiai keistai, griežtai gražuolei dar ir dėl to, kad ją tai lyg ir išmušdavo iš vėžių, Bet užkopęs į savo aukštą, jis giliai įkvėpė ir švilptelėjo, mintyse sakydamas: „Tai ją jau užbūrė tas kerėtojas ir jo auksinė akis“. Nors apie naująją Kalono religiją jis ne ką žinojo ir ne itin ja tesidomėjo, apie spoksojimą į saulę buvo girdėjęs.

Jis greit pastebėjo, kad šiuos du aukštus — virš jo ir .po juo — sieja tvirti , vis glaudesni saitai. Žmogus, pasivadinęs Kalonu, atrodė didingai,— savo išvaizda jis visai tiko būti Apolono žyniu,

8. Tėvas Braunas

113

Ogiu beveik prilygo Flambo, o grožiu gerokai pranoko: auk-/ saspalvė barzda, skvarbios mėlynos akys ir ant pečių lyg liū/ to karčiai krentą plaukai. Savo stotu jis buvo tarytum Nyčės „šviesiaplaukis žvėris“, bet šio žvėries grožį kilnino, skaidrino ir švelnino tikras intelektas bei dvasingumas. Jeigu ir turėjo panašumo į didžiuosius saksų karalius tai į tuos, kurie buvo ir šventieji. To įspūdžio nemenkino ir kasdieniška Londono aplinka— tai, kad jis turi kontorą name Viktorijos gatvėje, kad kabinete tarp jo kambario ir koridoriaus sėdi klerkas (eilinis jaunuolis su rankogaliais ir apykakle), kad įprastinė lentelė skelbia jo pavardę, o auksuotas jo tikėjimo ženklas kabo virš gatvės kaip okulisto reklama. Visa ta vulgarybė negalėjo atimti valdingo guvumo ir įkvėpimo, kurį spinduliavo Kalono kūnas ir siela. Trumpiau tariant, šis šarlatanas darė didžio žmogaus įspūdį. Net su drobiniu švarku, savo kontoros darbo drabužiu, jis būdavo žavus ir įspūdingas, o apsisiautęs baltu rūbu ir ka-rūnavęsis aukso lanku,— taip jis kasdien sveikindavo saulę,— atrodydavo taip nuostabiai, kad kartais besijuokiantys žmonės gatvėje bemat surimtėdavo. Į savo balkonėlį priešais visą Vest-minsterį sukalbėti litaniją savo spindulingajai dievybei šis naujasis saulės garbintojas išeidavo triskart per dieną: per saulėtekį, saulėlydį ir per patį vidurdienį. Ir kai nuo parlamento bokštų ir parapijos^ bažnyčios dar tebeaidėjo vidurdienio valandos dūžiai, Flambo draugas tėvas Braunas pakėlė galvą ir pirmą kartą išvydo baltąjį Apolono žynį.

Flambo šitų kasdienių Febo sveikinimų buvo jau prisižiūrėjęs, tad šovė tiesiai į aukštojo namo prieangį, net neapsidairęs, ar kunigas su juo. O tėvas Braunas,.— pagautas profesinio dėmesio ritualui, o gal tiesiog asmeninio dėmesio kvailiojimui,— sustojo ir įsistebeilijo į saulės garbintojo balkoną kaip į kokią lėlių teatro komediją. Pranašas Kalonas jau stovėjo tiesus su sidabro rūbais ir pakeltom rankom, o nepaprastai skvarbus jo balsas per visą judrią gatvę skardeno saulės litanijos žodžius. Buvo jau įpusėjęs, akis įsmeigęs į ugnies rutulį. Vargu. ar jis apskritai ką nors matė ant šios žemės, ir galima drąsiai tvirtinti, kad žemo apskritaveidžio kunigo, iš minios žvelgiančio į jį mirksinčiomis akimis, tikrai nematė. Sie du labai nepanašūs vyrai tuo turbūt ryškiausiai ir skyrėsi. Tėvas Braunas niekur negalėjo žiūrėti nemirksėdamas, o Apolono žynys žiūrėjo sau į vidurdienio saulę nė nemirkteldamas.

— O saule— šaukė pranašas,— o žvaigžde, ryškiausia tarp žvaigždžių! O versme, tyliai srūvanti slėpiningoje erdvėje! Ne

81

97

blėstančio baltumo, baltų liepsnų, baltų gėlių ir baltų viršumų Baltoji Motina. Tu esi skaistesnė už nekalčiausius ir romiausius savo vaikus, j tavo amžino tyrumo ramybę...

Pasigirdo gausmas ir trenksmas — lyg krintančios raketos,— kurį pervėrė šaižus pratisas klyksmas. Penki žmonės puolė į rūmų vidų, o trys — lauk. Per minią staiga perbėgo šiurpas, kad atsitiko baisi nelaimė — tuo baisesnė, kad nežinia kokia. Tik du žmonės po trenksmo ir sąmyšio liko ramūs: dailus Apolono tarnas balkone ir neišvaizdus Kristaus tarnas apačioje.

Galiausiai rūmo tarpdury pasirodžiusi aukšta Flambo figūra savo titaniška energija nustelbė žmonių būrį. Prabilęs visu balsu, smarkiu lyg rago garsas, jis liepė pašaukti gydytoją; o jam grįžtant j tamsų pilną žmonių prieangj, iš paskos nepastebimai jsmuko tėvas Braunas. Sprausdamasis pro žmones, jis dar tebegirdėjo didžiai melodingą saulės žynio dudenimą, aukštinantį laimingąją deivę, versmių ir gėlių draugę.

Tėvas Braunas rado Flambo ir dar kokius šešis žmones, stovinčius aplink tą uždarą vietą, kur paprastai nusileidžia liftas. Tačiau liftas nenusileido. Nusileido kas kita — tai, kas turėjo būti lifte.

Jau keturias minutes Flambo ten žiūrėjo — į kraujais paplūdusį kūną ir suknežintą galvą. Jis nė kiek neabejojo, kad tai ta pati gražuolė, kuri neigė tragedijų buvimą,— Paulina Steisi; ir nors liepė pakviesti gydytoją, nė kiek neabejojo, jog ji mirusi.

Jis negalėjo dorai prisiminti, ar ji jam patiko, ar ne — tiek daug dalykų svėrė ir j vieną, ir į kitą pusę. Bet ji jam buvo gyvas žmogus su savo bruožais, įpročiais, ir jo širdį vėrė netekties skausmas. Jos gražų veidelį ir pompastiškas kalbas jo atmintyje staiga itin gyvai iškėlė mirties kartėlis. Kaip perkūnas iš giedro dangaus, kaip nematomas žaibas ši žavi, išdidi būtybė akimirksniu buvo nutrenkta į atvirą lifto šachtą mirčiai dugne. Ar tai savižudybė? Neįtikėtina, kad žudytųsi tokia arši optimistė. O gal žmogžudystė? Bet kas gi žudys šiame beveik negyvenamame name? Pratrukęs gargždžiu balsu, kurio nepavyko išlaikyti tvirto, jis paklausė, kur tas Kalonas. Kaip visad žemas, ramus ir sodrus balsas užtikrino jį. kad pastarąsias penkiolika minučių Kalonas balkone garbino savo deivę. Išgirdęs tėvo Brauno žodžius ir pajutęs jo delną, Flambo pasuko savo tamsią galvą ir paklausė:

— Jeigu jis visą laiką buvo ten, tai kieno čia darbas?

— Galbūt,— atsakė antrasis,— užlipę aukštyn, mes sužino-turnėm. Iki policijos atvykimo turim dar pusvalandį.

Palikęs nužudytas paveldėtojos kūną gydytojų valiai, Flambo užbėgo laiptais i mašininkių kontorą ir, radęs ją visai tuščią, grįžo į savąją. Paskui pakitusiu, išbalusiu veidu pažvelgė į draugą.

— Sesuo,— tarė jis nemaloniai rimtai.— Jos sesuo, atrodo, išėjusi pasivaikščioti.

Tėvas Braunas linktelėjo.

— Arba nuėjo į to saulės žmogaus kontorą,— tarė jis.— Jumis dėtas patikrinčiau, o paskui čia pas jus viską apsvarstysim. Ne— staiga pridūrė, lyg ką prisiminęs,— nejaugi ir liksiu toks kvailas? Aišku kad ne čia kontoroj, apačioj.

Flambo pažvelgė nustebęs, bet nusekė paskui mažąjį kunigą į tuščią seserų Steisi butą, kur tas nepermanomas ganytojas atsisėdo prie pat durų į didelį, raudona oda aptrauktą krėslą, kad matytų laiptus ir aikšteles, ir ėmė laukti. Laukė jis neilgai. Už kokių keturių minučių laiptais nusileido trys asmenys, panašūs tik savo rimtimi. Pirmoji ėjo Džoana Steisi, velionės sesuo — vadinasi, ji buvo viršuje, laikinojoje Apolono šventovėje; už jos ėjo pats Apolono žynys — sukalbėjęs litaniją, oriai žengė tuščiais laiptais visa savo grožybe, jo baltas apsiaustas, barzda ir per vidurį perskirti plaukai priminė Dorė Kristų, einantį iš Pretoriumo; trečiasis buvo Flambo, suraukęs juodus antakius ir kiek suglumęs.

Mis Džoana Steisi — perkreiptu veidu, anksti žilstelėjusiais plaukais — nuėjo tiesiai prie savo stalo ir įgudusiu judesiu išskleidė popierius. Vien tas veiksmas grąžino visiems savitvardą. Jeigu mis Džoana Steisi nusikaltėlė, tai jos šaltumas nepaprastas. Tėvas Braunas kurį laiką stebėjo ją su keista šypsenėle, paskui, nenuleisdamas nuo jos akių, kreipėsi į Kaloną.

— Pranaše,— tarė jis—norėčiau, kad papasakotumėt man apie savo religiją.

— Mielai papasakočiau,— tarė Kalonas, nulenkdamas galvą, kurią dar tebepuošė karūna,— bet nelabai suvokiu, kodėl prašot.

— Na suprantate,— pradėjo Braunas su atvira abejone balse,— mus moko, kad jeigu žmogus puoselėja piktus kėslus, tai yra iš dalies jo paties kaltė. Vis dėlto galime skirtingai vertinti tą, kas išniekina savo tyrą sąžinę ir tą, kieno sąžinę aptemdo sofistika. Taigi ar jūs tikrai manot, kad žudyti negalima?

— Tai kaltinimas? — ramiai paklausė Kalonas.

— Ne.— taip pat maloniai atsakė Braunas,— tai ginamoji kalba.

Kambarį užvaldžius nejaukiai tylai, Apolono pranašas atsistojo— jis iš tiesų atrodė lyg kylanti saulė. Kambarys buvo kupinas jo šviesos ir gyvasties, kurios, rodos, būtų pakakę visai Solsberio lygumai. Mantija apgaubta figūra puošė kambarį tarsi klasikinės draperijos; majestotiški gestai skelbė tokią nevaržomą didybę, kad menkas, juodai apsirengęs šių laikų kunigėlis buvo kaip koks nesusipratęs prielipas — apskritas juodas šašas ant Elados grožybės.

— Galų gale susitikom, Kajafai 7,— tarė pranašas.— Sioje žemėje realiai egzistuoja tik tavo bažnyčia ir mano. Aš garbinu saulę, o tu — saulės užtemimą, tavo Dievas merdi, o mano — gyvuoja. Įtarinėti ir šmeižti — tavo darbas, vertas tavo rūbo ir tikėjimo. Visa jūsų bažnyčia — juodoji policija, jūs esat šnipai ir sekliai, nesidrovintys nei klastos, nei kankinimų, kad išgau-tumėt iš žmonių kaltės išpažinimą. Jūs žmonėse įžiūrit piktadarystes, o aš — nekaltybę. Jūs jiems įkalbat nuodėmingumą, o aš — dorybingumą.

Blogio knygų skaitytojau, tarsiu dar vieną žodį, prieš paleisdamas vėjais tavo paikus košmarus. Nė iš tolo nesupranti, kaip menkai man terūpi tavo pasmerkimas. Tai, ką tu vadini negarbe ir kartuvių baisybėmis, man tik vaikiškas baubas. Tu pasisiūlei sakyti ginamąją kalbą. Man tiek mažai terūpi šis regimybių pasaulėlis, kad aš pasakysiu prokuroro kalbą. Sitoj byloj man gali būti mestas tik vienas kaltinimas, ir mesiu jį aš pats. Mirusioji buvo mano mylimoji ir nuotaka — ne pagal jūsų koplyčių įstatymą, o pagal tauresnę ir griežtesnę, jums nesuvokiamą teisę. Mudu su ja vaikščiojome ne jūsų pasaulio keliais — žengėme krištolo rūmuose, kai jūs kiūtinot mūriniais požemių koridoriais. Aš juk žinau, kad policininkai — paprasti ir teologai — visada įsivaizduoja, jog meilė išauga i neapykantą. Tai jau vienas prokuroro argumentas. Tačiau antras argumentas stipresnis, nenuslėpsiu ir jo. Tiesa ne tik tai, kad Paulina mane mylėjo, bet ir tai, kad štai šį rytą, prieš mirdama ji prie šito stalo parašė testamentą, kuriuo man ir mano naujajai bažnyčiai paliko pusę milijono. Na, dėkit man antrankius. Manot, bijau to, ką jūs man • išdarinėsit? Katorga man bus • tik pakelės stotis, kur aš lauksiu jos. Kartuvės man bus vežimas, kuriuo pas ją nuskriesiu.

-Jis kalbėjo su tokiu triuškinančiu oratoriaus įtaigumu, kad Flambo ir Džoana Steisi spoksojo į jį netekę žado. Bet tėvo Brauno veidą temdė vien tik sielvartas; akis jis buvo nudelbęs į žemę, ir kaktoje matėsi skausmo raukšlė. Saulės pranašas kiek atsišliejo į židinį ir kalbėjo toliau:

— Keliais žodžiais išdėsčiau visus argumentus prieš save — daugiau nėra. Bet man užteks dar mažiau žodžių sumalti juos į miltus, kad neliktų nė ženklo. Į klausimą, ar padariau šį nusikaltimą, atsakau trumpai drūtai: negalėjau jo padaryti. Paulina Steisi nukrito iš čia žemėn penkios minutės po dvylikos. Šimtas žmonių teisme paliudytų, kad savo balkone viršuj aš stovėjau nuo pat dvyliktos visas penkiolika minučių — įprastiniu savo viešų maldų laiku. Mano klerkas (padorus jaunuolis iš Klapamo, man joks giminė) prisieks sėdėjęs pereinamame kabinete, pro kurį visą rytą niekas nevaikščiojo. Jis prisieks, kad aš atėjau geras dešimt minučių prieš dvylika, penkiolika minučių prieš nelaimingą atsitikimą, ir kad visą tą laiką iš savo kabineto arba iš balkono niekur nėjau. Geresnio alibi nė nesugalvosi — pusę Vestminsterio galiu pasikviesti į teismą. Manau, kad antrankius galit paslėpti. Byla nutraukta.

Bet baigdamas išklosiu viską, kas jus gali dominti, kad šio idiotiško įtarimo neliktų nė kvapo. Aš, atrodo, žinau, kaip mano nelaimingą draugę ištiko mirtis. Cia jūs, tiesa, galit apkaltinti mane ar bent jau mano tikėjimą ir filosofiją, bet pasodinti už tai negalit. Visiems, siekiantiems aukštesniųjų tiesų, gerai žinoma, kad istorijoje yra buvę tokių adeptų ir apšviestųjų, kurie turėjo galią levituoti — tai yra, savo jėgomis kyboti ore. Tai tik viena materijos įvaldymo — mūsų okultinės išminties — apraiška. Vargšė Paulina buvo impulsyvi ir ambicinga. Tiesą sakant, aš manau, ji be pagrindo tarėsi pažinusi daug paslapčių— kai leisdavomės liftu, man vis sakydavo, kad, turėdamas pakankamai tvirtą valią, žmogus galėtų pleventi žemyn kaip plunksna. Rimtai tikiu, kad, įkvėpta kilnių minčių, ji ryžosi

šiam stebuklui. Jos valia ar gal tikėjimas lemiamą akimirką, matyt, palūžo, ir žemas materijos dėsnis jai negailestingai atkeršijo. Stai ir visa istorija, ponai, labai liūdna ir, jūsų manymu, labai paika ir nedora, bet aišku, nenusikalstama ir su manim nesusijusi. Policijos protokolų kalba vadinkit tai savižudybe. Aš visada tai vadinsiu didvyriška • nesėkme ir lėtu kopimu dangun.

Flambo pirmą kartą matė tėvą Brauną sugniuždytą. Jis tebesėdėjo nuleidęs akis, su skausmo raukšle kaktoje, lyg susi

gėdęs. Negalėjai nusikratyti įspūdžio, įkvėpto sparnuotų pranašo žodžių, kad štai sėdi niūrus žmonių įtarinėtojas, kurį

pergalėjo išdidi ir tyra dvasia, natūralios laisvės ir sveikatos nešėja. Galiausiai jis mirksėdamas, lyg apimtas blogumo, tarė:

— Na, jeigu taip, sere, jums belieka pasiimti minėtąjį testamentą ir eiti. Kažin kur nelaimingoji jį padėjo?

— Greičiausiai ant stalo prie, durų,— tarė Kalonas tokiu nekaltu balsu, kuris tartum galutinai jį išteisino.— Ji man kaip tik ir minėjo, kad parašys jį šįryt, o kildamas liftu į savo kambarį, mačiau ją rašant.

— Tai jos durys buvo atviros? — paklausė kunigas, įbedęs akis į kilimėlio kampą.

— Taip,— ramiai atsakė Kalonas.

— Taip, vadinasi, jos po to visą laiką buvo atviros,— atsakė kunigas ir vėl įsistebeilijo į kilimėlį.

— Cia yra kažkoks dokumentas,— keistoku balsu pasakė niaurioji Džoana. Ji buvo prie savo sesers stalo palei duris ir dabar laikė didelį melsvo popieriaus lapą. Gaiži šypsena jos veide nelabai tiko šiai situacijai ar šiam atvejui, ir Flambo žvelgė į ją suraukęs kaktą.

Pranašas Kalonas stovėjo atokiai, vėl sėkmingai nutaisęs patikliai naivią miną. Bet Flambo pačiupo popierių iš jos rankos ir perskaitęs apstulbo. Ten iš tikrųjų buvo formali testamento pradžia, bet po žodžių „Siuo testamentu savo mirties atveju visą turtą“ tebuvo keletas drėkstelėjimų, o paveldėtojo vardo — nė žymės. Flambo stebėdamasis perdavė šią testamento įžangą savo draugui dvasininkui, kuris dirstelėjęs padavė saulės žyniui,

Netrukus tas ištaigingai apsitaisęs šventuolis, dviem žingsniais peršokęs kambarį, pripuolė prie Džoanos Steisi ir išsprogino savo mėlynas akis.

— Kokią velniavą čia iškrėtei?—sušuko jis.— Tai ne viskas, ką Paulina parašė.

Jie nustėro, išgirdę jį kalbant nauju balsu, kuriame šaižiai suskambo amerikietiška tartis,— šaunios angliškos kalbėsenos kaip nebūta.

— Ant jos stalo daugiau nieko nėra,— tarė Džoana ir atrėmė jo žvilgsnį tuo pačiu piktdžiugišku šypsniu.

Vyriškis ūmai pratrūko keiksmais ir nepasitikėjimo žodžiais. Visi buvo sukrėsti, tarytum jis ne kaukę, o tikrą veidą būtų nusiplėšęs.

— Stai kas! — suriko jis amerikietiška šnekta, išsiplūdęs lig valiai.— Aš gal ir avantiūristas, bet tu — žmogžudė. Taip, ponai, štai jums ir mirties paaiškinimas, be jokių levitacijų. Vargšelė rašo testamentą mano labui, o ta prakeikta sesuo įėjusi atima plunksną, neleidusi pabaigti nuvelka ją prie lifto ir įstumia į šachtą. Aha! Mums vis dėlto reikia antrankių ,

— Kaip teisingai buvot paminėjęs,— su atgrasia ramybe tarė Džoana,— jūsų klerkas yra labai padorus jaunuolis , žinantis , kas yra priesaika, ir bet kokiam teisme jis paliudys, kad penkias minutes prieš nukrentant seseriai ir penkias minutes po to aš jūsų kontoroj tvarkiau mašinraščio reikalus. Misteris Flambo pasakys, kad jis mane ten ir rado.

Stojo tyla.

— Ką gi,— sušuko Flambo,— Paulina nukrito pati — tai savižudybė!

— Ji nukrito pati,— tarė tėvas Braunas,— bet tai ne savižudybė.

— O kas gi tada? — nekantriai paklausė Flambo.

— Ji buvo nužudyta.

— Bet ji buvo viena,— paprieštaravo seklys.

— Ji buvo nužudyta, likusi visai viena-'- atsakė kunigas.

Visi spoksojo į jį, o jis tebesėdėjo ta pačia prislėgta poza,

su raukšle apvalioje kaktoje ir abstrakčia gėdos bei širdgėlos išraiška; kalbėjo bespalviu ir liūdnu balsu.

— Man rūpi tik viena,— nusikeikęs sušuko Kalonas.— Kada ateis policija ir išsives tą nedorą velnio išperą? Savo tikrą seserį nužudė, iš manęs išplėšė pusę milijono, kuris jau šventai buvo...

— Ką jūs, ką jūs, pranaše,— nutraukė jį Flambo su pašaipėle,— bene pamiršot, kad šis pasaulis — tik regimybė?

Saulės žynys pabandė grįžti ant savo pjedestalo.

— Tai ne tik dėl pinigų,— sušuko jis,— nors jie būtų padėję’ išplatinti tikėjimą po visą pasaulį. Tai dar ir mano mylimosios noras. Paulinai tai buvo šventa, Paulinos akyse...

Tėvas Braunas staiga šoktelėjo kaip įgeltas, už jo net kėdė parvirto, Buvo mirtinai išbalęs, bet atrodė įkvėptas vilties, jo akys spindėjo.

— Stai! — sušuko jis skardžiu balsu.— Stai nuo ko reikia pradėti. Paulinos akyse...

Aukštasis pranašas traukėsi nuo menkučio kunigo beveik apkvaitęs.

— Ką tu sakai? Kaip tu drįsti? —kartojo jis.

— „Paulinos akyse11,— pakartojo kunigas , o jo paties akys spindėjo vis labiau ir labiau.— Kalbėkit — vardan Dievo, kalbėkit. Baisiausia piktadarybė, pakuždėta piktų dvasių, tampa lengvesnė, ją išpa'žinus.. Maldauju jūsų išpažinties. Kalbėkit toliau — Paulinos akyse...

— Paleisk mane, šėtone! — sugriaudėjo Kalonas , blaškydamasis it sukaustytas milžinas.— Kas tu toks, prakeiktas šnipe, kad kaip voras raizgai mane savo tinklais ir kiši nosį kur nereikia? Paleisk.

— Sustabdyti jį? — paklausė Flambo, puldamas prie durų, kurias Kalonas jau buvo atlapojęs.

— Ne , teeinie,— tarė tėvas Braunas ir taip keistai giliai atsiduso— lyg iš pačių visatos gelmių.— Teeinie Kainas, Dievas — jo teisėjas:

Jam išėjus, kambarį užvaldžiusi tyla karštam Flambo protui tapo ištęsta nežinios kankyne. Mis Džoana Steisi labai šaltakraujiškai tvarkė popierius ant savo stalo.

— Tėve,— galiausiai pratarė Flambo,— mano pareiga, ne tik smalsumas — pareiga, jeigu galiu, išsiaiškinti, kas padarė nusikaltimą.

— Kurį nusikaltimą? — paklausė tėvas Braunas.

— Aišku, t^ kuris čia buvo padarytas,— atsakė jo nekantrus draugas.

— Cia buyo padaryti du nusikaltimai,— tarė Braunas,— labai nevienodo sunkumo ir labai nevienodų nusikaltėlių.

Mis Džoana Steisi, sutvarkiusi savo popierius , įdėjo juos į stalčių ir ėmė jį rakinti. Tėvas Braunas kalbėjo toliau , į ją beveik nežiūrėdamas — kaip ir ji į jį.

— Šiuodu nusikaltėliai,— kalbėjo jis,— pasirinko tą pačią auką ir, kovodami dėl jos pinigų , pasinaudojo ta pačia jos silpnybe. Didesniojo nusikaltimo autoriui sutrukdė mažesnio nusikaltimo autorius, kuriam ir atiteko pinigai.

— Oi, neskaitykit ilgos paskaitos,— suaimanavo Flambo,— išklokit keliais žodžiais.

— Galiu iškloti vienu žodžiu,— atsakė jo draugas.

Mis Džoana Steisi užsidėjo ant galvos dalykišką juodą skrybėlaitę, dalykiškai suraukė kaktą, žvelgdama į veidrodėlį, paskui neskubėdama pasiėmė rankinuką su skėčiu ir iškulniavo iš kambario.

— Tiesa yra viename trumpame žodyje,— tarė tėvas Braunas.— Paulina Steisi buvo akla.

— Aklai — pakartojo Flambo ir iš lėto pakilo visu savo ūgiu.

— Tai buvo įgimta,— toliau aiškino Braunas.— Jos sesuo būtų ėmusi nešioti akinius , bet Paulina neleido — tokia mat buvo jo's filosofija ar užgaida: neskatinti tokių ligų pasidavimu. Akis užgulusio debesies ji nepripažino arba bandė išsklaidyti jį valios jėga. Nuo įtempimo jos rega ėjo vis blogyn, bet didžiausia įtampa jos akių dar laukė. Cia pasidarbavo brangusis pranašas, ar kaip jis ten save vadina, išmokęs ją žvelgti j karštąją saulę atsimerkus. Taip žmogus neva priima Apoloną. Ak, kad tie naujieji pagonys bent laikytųsi senosios pagonybės, jie būtų protingesni! Senieji pagonys žinojo, kad nuogas gamtos garbinimas kartais duoda žiaurių pasėkmių. Jie žinojo, kad Apolono akis gali griauti ir apakinti.

Kiek patylėjęs, kunigas švelniu ir net palūžusiu balsu kalbėjo toliau:

— Nežinia, ar tas šėtonas tyčia ją apakino, bet neabejotina, kad pasinaudodamas jos aklumu, ją nužudė. Pats nusikaltimas šlykščiai paprastas. Jūs žinot, kad ir jis, ir ji liftu naudojosi be pagalbininko. Zinot ir tai, kaip sklandžiai ir tyliai liftas juda. Kalonas su liftu sustojo jos aukšte ir pro atviras duris pamatė, kaip lėtai, neregėdama ji rašo pažadėtąjį testamentą. Jis linksmai šūktelėjo, kad liftas jos laukia ir kad pabaigusi ji gali ateiti. Tada nuspaudė mygtuką, be garso pakilo į savo aukštą, pro savo kontorą nuėjo į balkoną ir ramiai sau meldėsi priešais minią gatvėje, o vargšė mergina, baigusi rašyti, linksmai nubėgo į liftą, j mylimojo glėbį ir žengė...

— Nereikia! — sušuko Flambo.

— Tuo mygtuko paspaudimu jis turėjo gauti pusę milijono,— pasakė mažasis tėvas bespalviu balsu, kuriuo visada kalbėdavo apie siaubus.— Bet jam neišdegė. Neišdegė todėl, kad atsirado dar vienas žmogus, kuriam norėjosi tų pinigų ir kuris žinojo vargšės Paulinos akių paslaptį. Tame testamente buvo dar vienas dalykas, į kurį, rodos, niekas neatkreipė dėmesio: nors nebaigtas ir nepasirašytas, jis buvo paliudytas parašais antrosios mis Steisi ir kažkokios jos tarnaitės. Džoana pasirašė iš anksto, sakydama, kad Paulina galės užbaigti paskui,— pademonstravo tipišką moters abejingumą juridinėms normoms. Taigi Džoana norėjo, kad testamentą sesuo pasirašytų be tikrų liudininkų. Kodėl? Man kilo mintis apie aklumą, ir aš supratau, jog ji norėjo, kad Paulina pasirašytų, būdama viena, tai yra, kad ji; visai ne* p asir a šytų.

Tokie žmonės kaip seserys Steisi visada rašo parkeriais, Paulinai tai buvo itin būdinga. Įpročio, stiprios valios ir atminties padedama, ji teberašė ne ką prasčiau kaip regėdama, tik negalėjo žinoti, kada baigiasi rašalas. Todėl jos parkerius visada rūpestingai pripildydavo sesuo — visus, bet ne šitą. Sitą ji rūpestingai paliko nepripildytą; rašalo likučių užteko tik kelioms eilutėms. O pranašas neteko penkių šimtų tūkstančių svarų ir veltui įvykdė vieną iš brutaliausių ir nuostabiausių žmogžudysčių žmonijos istorijoje.

Nuėjęs prie atvirų durų, Flambo išgirdo laiptais lipant policininkus. Jis atsigręžė ir tarė:

— Jūs velniškai kruopščiai viską išnarpliojot, jei per dešimt minučių nustatėt, jog nusikaltėlis — Kalonas.

Tėvas Braunas tarytum krūptelėjo.

— A! Kalonas,— tarė jis.— Ne, man reikėjo gana kruopščiai viską išnarplioti apie mis Džoanos ir parkerio vaidmenį. O kad Kalonas padarė nusikaltimą, žinojau dar į namą' neįžengęs.

— Jūs juokaujat! — sušuko Flambo.

— Kalbu kuo rimčiausiai,— atsakė kunigas.— Sakau. žinojau. kad čia jo darbas. nors dar nežinojau. koks tai darbas.

— Bet kaip?

— Tuos pagonis stoikus,— mąsliai tarė Braunas,— visad pražudo jų pačių stiprybė. Pasigirdo trenksmas ir riksmas. o Apolono žynys nei krūptelėjo. nei apsidairė. Kas atsitiko. nesupratau. Bet supratau. kad jis to laukė.

NULAUŽTAS KARDAS


Tūkstantis miško rankų pilkavo. o milijonas jo pirštų žėrėjo sidabru. Žalsvai mėlyname dangaus skliaute lyg ledo kruopelės blyškiai spindėjo žvaigždės. Miškingus, retai apgyventus plotus kaustė kandi šalna. Juodos properšos tarp medžių kamienų atrodė lyg juodi bedugniai urvai skandinavų mitų pragare— šalčio viešpatijoje . Net kvadratinis bažnyčios mūras buvo tiesiog pagoniškai šiaurietiškas — tarsi koks barbarų bokštas tarp Islandijos pajūrio uolų. Kam šaus į galvą tokią kraupią naktį tyrinėti kapines? Bet gal jas buvo verta patyrinėti?

Pelenų spalvos miško nykumoje kapinės ūmai kilo į gūbrį ar kalvelę, aptrauktą žalia velėna, kuri žvaigždžių šviesoje atrodė pilka. Dauguma kapų buvo atšlaitėje, o takas į bažnyčią kilo status kaip laiptai. Kalvos viršūnėje, ant vienintelės iškilios plokštumos stovėjo paminklas. išgarsinęs visą apylinkę. Apsuptas neišraiškingų antkapių, jis keistai nuo jų skyrėsi: jo autorius buvo vienas garsiausių šiuolaikinės Europos skulptorių, kurio šlovę vis dėlto beregint nustelbė paties įamžintojo šlovė. Sidabro potėpiais žvaigždės glostė masyvią metalinę figūrą — prie žemės prigludusį karį. kurio stiprios rankos buvo suglaustos amžinai maldai. o didi galva ilsėjosi ant ginklo. Garbus veidas buvo barzdotas arba veikiau apžėlęs didelėmis pulkininko Nju-komo !3 stiliaus žandenomis. Karinė uniforma, pavaizduota keliais paprastais bruožais, buvo šiuolaikiška. Dešinėje gulėjo kardas su nulaužtu galu, o kairėje — Biblija. Saulėtomis vasaros dienomis pasižiūrėti kapo suvažiuodavo amerikiečiai ir kultūringi apylinkių gyventojai; tačiau ir tada bekraštės girios apsuptas kresnas, kupolas su kapinaitėmis ir bažnyčia jiems atrodydavo nejaukiai bežadė ir apleista vieta. O viduržiemio šaltyje ir tamsoje, rodės, liksi vienas su žvaigždėmis. Vis dėlto sustingusioje miško tyloje sugirgždėjo mediniai varteliai, ir dvi blausios žmogystos juodais drabužiais takeliu užkopė prie antkapio.

Ledinė žvaigždžių šviesa buvo tokia silpna, jog apie tuodu tebūtum galėjęs pasakyti, kad abu vilki juodus rūbus ir kad vienas yra labai didelis, o kitas (gal taip atrodė dėl kontrasto) mažut mažutėlis. Jiedu priėjo prie paminklo didžiajam karžygiui ir kelias minutes stovėjo, žvelgdami į jį. Toli aplinkui nebuvo jokio žmogaus, gal net jokio gyvio, tad liguista vaizduotė, ko gero, būtų suabejojusi, ar ir jiedu žmonės. Siaip ar taip, jų pokalbio pradžia nuskambėjo keistokai. Tylą nutraukė mažasis:

— Kur protingas žmogus slepia akmenėlį?

Aukštasis tyliai atsakė:

— Pakrantėje.

Mažasis linktelėjo ir patylėjęs tarė:

— Kur protingas žmogus slepia medžio lapą?

— Miške,— atsakė antrasis.

Juodu kiek patylėjo, paskui aukštasis paklausė:

— Tai jūs sakot, kad norėdamas paslėpti tikrą deimantą, protingas žmogus, žinia, slepia jį tarp dirbtinių?

— Ne ne,— juokdamasis atsakė mažasis,— kas buvo, tai pražuvo.— Patrepsėjęs šąlančiomis kojomis, pridūrė: — Galvoju ne apie tai, o visai apie ką kita — gana įdomų dalyką. Nagi brū-kštelkit degtuką.

Ilgšis pasirausė kišenėje, ir netrukus čirkštelėjusi liepsna auksu nuliejo visą paminklo plokštę. Juodom raidėm buvo išgraviruoti garsūs žodžiai, kuriuos pagarbiai skaitydavo daugybė amerikiečių:

„Švento atminimo generolas seras Arturas Sent Į{leras, didvyris ir kankinys, visuomet nugalėdavęs savo priešus ir visa d jų pasigailėdavęs, ir galiausiai klastingai jų nužudytas. Tebūnie' maloningas jam dievas, kuriuo jis tikėjo, ir teatkeršija už jį“.

Degtukas nusvilino aukštuoliui pirštus, pajuodavo ir nukrito. Jis norėjo įžiebti kitą, bet mažasis draugas jį sulaikė,

— Ačiū, Flambo, aš, drauguži, pamačiau viską, ką norėjau, Arba kitaip sakant, nepamačiau to, ko nenorėjau pamatyti, O dabar nueisim keliu pusantros mylios iki artimiausių užeigos namų, ir aš mėginsiu viską jums papasakoti, Dievas mato: tokią istoriją dera porinti prie židinio, su alučiu,

— Jiedu nusileido stačiuoju taku, užšovė aprūdijusią vartelių sklendę ir skardžiais žingsniais nukaukšėjo šalčio sukaustytu miško keliu, Tik už ketvirčio mylios mažasis vėl prakalbo, Jis tarė:

— Taigi protingas žmogus akmenėlį slepia pakrantėje, Tačiau ką jis daro, jeigu pakrantės nėra? Ar jūs žinot apie garsiąją Sent Klero nelaimę?

— Apie anglų generolus ničnieko nežinau, tėve Braunai,— juokdamasis atsakė ilgšis,— tik šį tą apie anglų policininkus, Bet aš gerai žinau, kokį nemenką kelią sukoriau, jūsų tampomas po vietas, kuriose išgarbintas šis šaunuolis, Galėtum pamanyt, kad jis palaidotas bent šešiose vietose. Vestminsterio abatijoje mačiau paminklą generolui Sent Klerui. Temzės krantinėje mačiau statulą — generolas Sent Kleras ant piestu stovinčio žirgo, Gatvėje, kurioje jis gimė, mačiau memorialinę lentą Sent Kle-rui, ją mačiau ir kitoje gatvėje — kur jis gyveno. O dabar tamsoje mane nutempėte prie jo palaikų kaimo kapinėse. Si didi persona man jau pradeda nusibosti, tuo labiau kad nenutuokiu, kas jis per vienas, Ko jūs ieškot visose tose kriptose ir atvaiž-duose?

— Ieškau tik vieno žodžio,— tarė tėvas Braunas.— Žodžio, kurio ten nėra,

— Na tai gal,— paklausė Flambo,— ir man papasakosit ką nors?

— Pasakojimą teks padalinti į dvi dalis,— pareiškė kunigas.— Pirmoje bus tai, ką žino visi, o antroje — tai, ką žinau aš, Pirmoji dalis yra trumpa ir aiški, Ir visai klaidinga,

— Puiku,— linksmai tarė aukštasis Flambo.— Pradėkim nuo blogojo galo, Nuo to, ką visi žino ir kas nėra tiesa.

— Jeigu ten ir esama tiesos, ji labai netiksli,— kalbėjo Braunas— nes visuomenei faktiškai žinoma štai kas. Jai žinoma, kad Arturas Sent Kleras buvo garsus ir daug nusipelnęs anglų generolas, Jai žinoma, kad po sėkmingų, nors gana atsargių kampanijų Indijoje ir Afrikoje jis vadovavo kovai su brazilais, kai didysis brazilų patriotas Olivjė pateikė savo ultimatumą, Jai žinoma, kad tada Sent Kleras su labai mažu daliniu puolė smarkiai pranokstančias Olivjė pajėgas ir po didvyriško pasipriešinimo buvo paimtas į nelaisvę. Žinoma ir tai, kad po to Sent Kleras buvo pakartas ant pirmos šakos ir tai sukėlė viso civilizuoto pasaulio pasibaisėjimą. Brazilams pasitraukus, jį rado ten kybantį su pakaklėj tabaluojančiu nulaužtu kardu.

— Ir ši-istorija klaidinga? — paklausė Flambo.

— Ne,— ramiai atsakė jo draugas,— kol kas čia viskas gana teisinga.

— Bet juk jūs čia visą esmę ir išdėstėt! — nusistebėjo Flambo.— Ir jeigu ši istorija teisinga, kur tada paslaptis?

Jie praėjo šimtus pilkų pamėkliškų medžių, kol kunigėlis vėl prabilo. Jis mąsliai krimstelėjo sau į pirštą ir atsakė:

— Paslaptis čia psichologinė. Netgi dvi psichologinės paslaptys. Tame Brazilijos epizode du žymiausi šių laikų karvedžiai pasielgė priešingai savo būdui. Juk Olivjė ir Sent Kleras abu buvo didvyriai — tai seniai žinoma ir neabejotina: čia Hektoras susirėmė su Achilu. O ką jūs pasakytumėt apie tokį pasakojimą, kuriame Achilas bptų baikštus, o Hektoras klastingas?

— Pasakokit toliau,— nekantriai tarė. stambuolis , kai jo draugas vėl įsikando pirštą.

— Seras Arturas Sent Kleras buvo religingas, seno raugo karys — tokie mus išgelbėjo per Sipajų maištą 8,— toliau kalbėjo Braunas.— Pirmenybę jis visada teikdavo pareigai, o ne impulsyviam narsumui, ir nors drąsos jam nestigo, buvo tikrai apdairus vadas ir itin piktindavosi nereikalingomis aukomis. Bet savo paskutiniame mūšyje ėmėsi to, ką ir vaikas būtų palaikęs kvailyste. Visai nereikia stratego proto, kad suprastum, kaip tai absurdiška; juk ir autobuso ratų išvengiam, nebūdami strategai. Tai pirmoji paslaptis: kas atsitiko anglų generolo galvai? Antroji mįslė: kas pasidarė brazilų generolo širdžiai? Prezidentą Olivjė galima vadinti ir svajotoju, ir nuobodžiu žmogum, bet net jo priešai pripažindavo, kad jis kilniaširdiškas kaip riteris. Beveik kas antrą savo belaisvį jis tuoj pat paleisdavo ar net apipildavo malonėmis. Žmonės, tikrai jam kenkę, grįždavo sujaudinti jo paprastumo ir meilumo. Kodėl gi, po šimts pypkių, jis vienąkart gyvenime taip šėtoniškai atkeršijo, ir už tokį smūgį, kuris jam buvo nepavojingas? Stai tokios tokelės. Vienas protingiausių pasauly žmonių nei iš šio, nei iš to pametė galvą. Vi-enas geriausių pasauly žmonių nei iš šio, nei iš to pasielgė kaip nevidonas. Trumpai drūtai' —tai ir viskas; o dabar, mielasai, žodį tarsit jūs.

— O ne,— prunkštelėja antrasis.— Žodžio teisę paliksiu jums, ir jūs gražiai išklosit viską iki galo.

— Ką gi,— vėl pradėjo tėvas Braunas,— kalbėdamas apie tai, ką žino visi, nutylėjau du dalykus, kurie atsitiko vėliau. Nepasakyčiau, kad jie būtų naujai nušvietę tą reikalą, nes niekas ne-sumoja, ką jie reiškia. Bet jie naujai užtemdė, paskleidė tamsą naujomis kryptimis. Pirmas' dalykas toks. Sent Klerų šeimos gydytojas su jais susipyko ir spaudoje paskelbė seriją straipsnių, kuriuose aiškino velionį generolą buvus religinį maniaką; bet iš tų rašinių matėsi tik tiek, kad Sent Kleras buvo religingas. Žodžiu, išėjo šnipštas. Visi, aišku, ir taip žinojo, kad Sent Klerui būdingos puritoniško pamaldumo keistenybės. Antrasis atsitikimas įdomesnis. Nelemtame , bejėgiškame pulke, kuris neapdairiai puolė priešą prie Juodosios upės, tarnavo toks kapitonas Kitas— tuo metu . jis buvo Sent Klero dukters sužadėtinis, o vėliau ją vedė. Jis buvo vienas iš tų, kuriuos Olivjė paėmė į nelaisvę ir visus, išskyrus generolą, netrukus maloningai paleido. Po kokių dvidešimties metų Kitas, jau papulkininkis, išleido kaip ir autobiografiją — „Britų karininkas Birmoje ir Brazilijoje". Toje vietoje, kur skaitytojas nekantrauja rasti ■ paslaptingos Sent Klero nesėkmės paaiškinimą, yra tokie žodžiai: „Šioje knygoje viską išdėsčiau taip, kaip iš ,tikrųjų buvo, pasikliaudamas ta sena nuostata, kad Anglijos šlovė jau ir taip yra pakankamai tvirta. Išimtį padarysiu tik pralaimėjimui prie Juodosios upės, vadovaudamasis asmeniniais, bet garbingais ir svariais motyvais. Tik vardan dviejų įžymių žmonių atminimo turiu pridurti štai ką. Generolas Sent Klęras buvo apkaltintas žengęs neapgalvotą žingsnį; aš galiu bent jau paliudyti, kad tam tikra prasme tai buvo bene šauniausias ir protingiausias jo gyvenime poelgis. Manau, čia dera pagerbti priešą ir pasakyti, kad tuo atveju jis pasielgė net kilniau nei buvo pratęs. Paprasčiau tariant, galiu užtikrinti' savo tautiečius, kad nei Sent Kleras nepasielgė taip kvailai, nei Olivjė taip niekšiškai, kaip galima buvo manyti. Tai ir viskas, ką galiu pasakyti; jokios žemiškos paskatos neprivers manęs tarti apie tai nė žodžio daugiau".

Pro šakų raizgalynę priešaky suspindo didelis šaltas mėnulis, panašus į švytinčią sniego gniūžtę; jo šviesoje pasakotojo atmintis iš spausdinta lapo tiksJiai atkūrė kapitono Kito žodžius. Kai jis sulankstęs įsikišo popierių atgal į kišenę, Flambo ekspansyviu prancūzo mostu iškėlė ranką.

— Palaukit , palaukit,— sušuko jis susijaudinęs.— Man rodos, dabar jau numanau.

Jis atkakliai žengė, tankiai kvėpuodamas, panarinęs juodą galvą su jaučio sprandu kaip ėjimo varžybų lyderis. Mažasis kunigas, pagyvėjęs ir susidomėjęs, vos spėjo tipenti greta. Medžiai abipus ėmė trauktis, kelias leidosi j atvirą, mėnesienos nutviekstą slėnį, o paskui, nelyginant triušis, nėrė j kiaurymę kitame miške. Ta girios anga iš tolo atrodė maža ir apskrita — tarsi juoda geležinkelio tunelio landa. Bet kai Flambo vėl prabilo, ji žiojėjo kaip urvas už kelių šimtų jardų.

— Zinau! — galiausiai sušuko jis, plodamas sau delnu per šlaunį. Keturios minutės apmąstymų , o dabar pats išklosiu jums visą istoriją,

— Gerai,— sutiko jo draugas.— Klokit.

Flambo pakėlė galvą, bet balsą pritildė.

— Generolas seras Arturas Sent Kleras,— tarė jis,— gimė šeimoje , kurioje pamišimas buvo paveldimas, ir jis siekė tai žūt būt nuslėpti nuo dukters ir, jeigu pavyks, nuo būsimojo žento. Gal klysdamas , o gal ir ne , jis manė, kad jo sąmonė tuoj visiškai aptems, ir ryžosi nusižudyti. Tačiau paprasta savižudybė būtų pagarsinusi tai, ką jis troško nuslėpti. Karo veiksmams artėjant , jo sąmonė. ėmė temti, ir, praradęs nuovoką, visuomeninę pareigą jis paaukojo dėl asmeninės. Stačia galva puolė j mūšį, tikėdamasis žūti nuo pirmos kulkos. Pamatęs, kad užsitraukė tik nelaisvę ir gėdą, jis nebeištvėrė protą užgulusios naštos — sulaužė savo kardą ir pasikorė.

Flambo įrėmė žvilgsnį į pilką miško sieną su juodu plyšiu lyg kapo žiotimis , į kurias smego jų takas. Grėsmingai prarytas kelias, matyt, sužadina jam gyvą tragedijos jausmą, nes jis suvirpėjo ,

— Kraupi istorija,— pasakė.

— Kraupi,— pakartojo kunigas, panarinęs galvą.— Bet netikra.— Ir lyg apimtas nevilties, atlošė galvą ir sušuko: — Kaip gaila, kad netikra!

Aukštasis Flambo pasigręžė veidu į jį ir įsispoksojo.

— Jūs' papasakojot švarią istoriją,— susijaudinęs tarė tėvas Braunas.— Gražus , tyras, doras likimas — atviras ir šviesus kaip antai mėnulis. Pamišimas ir neviltis — gana nekalti dalykai. Būna blogiau , Flambo.

Flambo išsigandęs pažvelgė į taip paminėtą mėnulį — juoda lenkta medžio šaka kirto jį visai kaip velnio ragas.

— Tėve , tėve— sušuko Flambo, prancūziškai gestikuliuodamas ir dar labiau spartindamas žingsnį,— nejaugi buvo dar blogiau?

— Dar blogiau,— lyg niūrus aidas atsiliepė kunigas. Ir juodu paniro į juodą girios tunelį, kur abipus lyg tamsiame sapno koridoriuje driekėsi blausus kamienų audeklas.

Netrukus jie atsidūrė slaptingiausioje miško gelmėje ir juto apJ'ink save nematomą lapiją. Kunigas tarė:

— Kur protingas žmogus slepia lapą? Miške. Bet ką jis daro, jeigu miško nėra?

— Na na,— suirzo Flambo,— tai ką gi jis daro?

— Jis užaugina mišką, kad turėtų kur paslėpti,— migl o tu balsu pasakė kunigas.— Baisi nuodėmė.

— Klausykit,— nekantriai sušuko jo draugas, nes tamsus miškas ir tamsūs žodžiai veikė jo nervus,— jūs papasakosit ar ne? Kuo jūs dar galit remtis?

— Remtis galiu dar trim parodymais,— atsakė antrasis,— kuriuos iškapsčiau iš visų pašalių. Pateiksiu juos ne chronologine, o- logine tvarka. Visų pirma, žinoma, apie mūšį pasakoja paties Olivjė pranešimai, kurie yra gana aiškūs. Su dviem trim pulkais jis buvo įsitvirtinęs aukštumose, kurios leidosi! Juodosios upės link, o anapus krantas buvo žemesnis ir pelkėtas. To-Jiau irgi driekėsi aukštesnės vietovės, ten buvo pirmasis anglų avanpostas, palaikomas kitų, gerokai nutolusių daliniŲ. Apskritai britų pajėgos buvo daug gausesnės, bet tas vienišas pulkas nuo jų taip atitrūko, kad Olivjė net svarstė, ar nevertėtų, persikėlus per upę, jį atkirsti. Saulei nusileidus, jis vis dėlto apsisprendė likti turimose pozicijose, kurios buvo ypač tvirtos. Išaušus kitam rytui, jis apstulbo, pamatęs, kad ši vargana anglį} saujelė, visai nepalaikoma iš užnugario, keliasi per upę — vieni tiltu dešinėje, kiti per brastą aukštupy — ir telkiasi pelkėtame krante, jo pozicijų papėdėje.

Vien tai, kad anglai su tokiomis menkomis jėgomis puolė tokias pozicijas, buvo tiesiog neįtikėtina, bet Olivjė pastebėjo dar keistesnį dalyką. Mat, užuot bandęs užimti kietesnį pagrindą, šis pašėlęs pulkas, beatodairišku antpuoliu forsavęs upę, nieko nebedarė, tik įmirko' į.tą liūną kaip musės į išrūgas. Ką ir kalbėti, brazilai tuoj praretino jų gretas artilerija, į kurią šie tegalėjo atsikirsti narsia, bet silpstančia šautuvų ugnimi. Tačiau jie nepalūžo, ir šį trumpą pasakojimą Olivjė baigia,. susižavėjimo žodžiais girdamas mįslingą tų puspročių narsą. „Mūsų gretos perėjo į lemiamą puolimą,— rašo Olivjė,— ir įstūmė juos į upę;generolą Sent Klerą ir keletą kitų karininkų paėmėme į

129

9. Tėvas Braunas nelaisvę. Pulkininkas ir majoras buvo žuvę mūšyje. Negaliu pasakyti, kad istorijoje maža buvo tokių puikių reginių, kaip paskutinis šio nepaprasto pulko mūšis; sužeisti karininkai griebdavo žuvusių kareivių šautuvus, o pats generolas raitas. stojo veidu prieš mus, vienplaukis ir su nulaužtu kardu“. Kas vėliau ištiko generolą, jis nutyli1— kaip ir kapitonas Kitas.

— Na, gerai,— suniurnėjo Flambo,— ką dar sužinojot?

— Sį bei tą,— tarė tėvas Braunas.— Ir nors tam sugaišau daug laiko, jums papasakosiu trumpai. Prieglaudoje Linkolnšy-ro žemumose galiausiai pavyko rasti seną karį, kuris tame mūšyje ne tik buvo sužeistas, bet ir klūpojo prie mirštančio pulkininko. Pulkininkas Klansis buvo didelis kaip jautis airis ir mirė jis sakytum ne tiek nuo kulkų, kiek nuo pykčio. Jis tai tikrai buvo niekuo dėtas dėl to komiško antpuolio; generolas bus jam jį primetęs. Pasak mano informatoriaus, paskutiniai, pamokomi jo žodžiai buvo tokie: ,,Stai tas senas asilas. Gaila, kad jam kardas, o ne galva nulūžo“. Krenta į akis, kad visiems rūpėjo tas nulaužtas kardas, nors daugelis žiūri į tai pagarbiau nei velionis pulkininkas Klansis. Na, o dabar trečiasis parodymas.

Miško takas ėmė kilti, ir kalbėtojas trumpai stabtelėjo atsikvėpti. Paskui prabilo tuo pačiu dalykišku tonu:

— Tik prieš gerą mėnesį Anglijoje mirė vienas brazilų pareigūnas; susipykęs su Olivjė, jis nebegyveno Brazilijoje. Tai buvo gerai žinomas ir čia, ir kontinente ispanas, pavarde Espa-das, geltonveidis, kumpanosis, senas dabita — aš pats jį pažinojau. Dėl įvairių asmeninių priežasčių man buvo leista pamatyti jo paliktus dokumentus; jis, aišku, buvo katalikas, ir aš sėdėjau prie jo mirties patalo. Jo palikimas nenušvietė nė vienos Sent Klero likimo kertelės; tiesa, ten buvo šeši paprasti sąsiuviniai su anglų kareivio dienoraščiu. Spėju, kad juos brazilai paėmė iš kurio nors žuvusiojo. Siaip ar taip, dienoraštis baigiasi mūšio išvakarėmis.

Tačiau tai, ką tas bėdžius parašė apie paskutinę savo gyvenimo dieną, verta dėmesio. Turiu su savim, bet čia per tamsu skaityti, todėl jums trumpai perpasakosiu. Pradžioje daug kareiviškų juokelių apie kažkokį Maitvanagį. Atrodo, tai ne jų žmogus, ko gero, net ne anglas; podraug iš . aprašymo nepanašu, kad jis būtų buvęs priešas. Galima manyti, kad tai koks vietinis tarpininkas, ne kariškis, galbūt vedlys ar žurnalistas. Jis buvo susikuždėjęs su pulkininku Klansiu, nors dažniau jį matydavo šnekantis su majoru. Majoras iš tiesų dažnai figūruoja to kareivio pasakojime — liesas, juodaplaukis puritonas iš Siaurės Airijos, pavarde berods Maris. Nuolat pašiepiamas kontrastas tarp to rūškano olsteriečio ir linksmų plaučių pulkininko. Šaipydavosi ir iš ryškiai šviesių Maitvanagio drabužių.

Bet visus tuos pokštavimus kaip vėjas nupūtė trimito garsai. Už anglų stovyklos ir beveik lygiagrečiai upei ėjo kelias, kertantis upę jau minėtu tiltu. Rytuose kelias vedė atgal į miškus, už kokių dviejų mylių buvo kitas anglų avanpostas. Iš tos pusės vakare keliu ir atkaukšėjo tviskantis kavalerijos būrys, ir net eilinis dienoraščio autorius apstulbęs pažino, jog tai generolas su savo palyda. Jis jojo ant puikaus balto žirgo, taip dažnai matyto iliustruotuose laikraščiuose ir portretuose; ir pasveikintas jis buvo tikrai ne su tuščiu formalumu. Na, bet pats formalumams laiko negaišo, ir nušokęs nuo žirgo, tuoj suėjo su karininkais į krūvą ir ėmė karštai, bet paslaptirlgai kalbėti. Mūsų draugas dienoraščio autorius ypač atkreipė dėmesį į tai, kad generolas labiausiai linko tartis su majoru Mariu, nors iš tiesų toks pasirinkimas, jeigu ne itin pabrėžiamas, nebuvo keistas. Abu jie jautė vienas kitam simpatiją, abu, taip sakant, „patys skaitė savo Biblijas“ 9; abu buvo seno evangelinio tipo karininkai. Šiaip ar taip, yra faktas, kad, vėl sėdęs ant žirgo, generolas dar kuo rimčiausiai tebekalbėjo su Mariu, o kai lėtai leidosi: keliu upės link, aukštasis olsterietis ėjo šalia, įsitraukęs į pašnekesį. Kareiviai stebėjo juodu, kol jie dingo už medžių, keliui pasukus prie upės. Pulkininkas grįžo į . savo palapinę, o kareiviai — į postus; dienoraščio autorius palūkuriavo dar keletą minučių ir išvydo gražų vaizdelį.

Puikusis baltas žirgas, ką tik lėtai ir grakščiai nužingsniavęs keliu kaip ne kartą paraduose, atskriejo šuoliais lyg į žūtbūtinių lenktynių finišą. Iš pradžių jie pamanė, kad žirgas kažko pasibaidė, bet netrukus pamatė, kad generolas, geras raitelis, pats spaudžia arklį kiek įmanydamas. Žirgas pro juos prašvilpė kaip viesulas, ir tada, sustabdęs ristūną skersai, generolas atgręžė į juos liepsnos apimtą veidą ir, kviesdamas pulkininką, sugriaudėjo kaip Paskutiniojo teismo trimitas.

Man toks įspūdis, kad tokius žmones kaip mūsų dienoraš-tininkas tos katastrofos įvykiai užgriuvo tarsi' lavina. Apkvaitę iš susijaudinimo jie lyg sapnuodami, ne savom kojom puolė rikiuotis ir sužinojo, kad tuoj reiks pulti priešą už upės. . Generolas su majoru, girdi, aptikę kažką prie tilto, ir dabar delsti esą tolygu mirčiai. Majoras tuoj nuskubėjęs atgal kviesti rezervo, bet vis tiek buvo abejotina, ar jie spės laiku gauti paramos. Tačiau upę reikią forsuoti šiąnakt, kad iki ryto būtų galima užimti aukštumas. To romantiško naktinio žygio šurmuliu ir nerimu dienoraštis staiga baigiasi.

Tėvas Braunas kopė priekyje, nes miško takas darėsi vis siauresnis, statesnis ir labiau vingiuotas, kol galop jiems ėmė rodytis, jog kyla ivijais laiptais. Kunigo balsas tamsoje sklido iš viršaus.

— Dar toks didžiulis menkniekis. Paraginęs juos narsiai pulti, generolas buvo betraukiąs iš makštų savo kardą, bet paskui, lyg ir susigėdęs tokios melodramos, ikišo ji atgal. Taigi vėl tas kardas.

Pro šakų tinklą iš viršaus prasiskverbė blanki šviesa, klodama jiems po kojom pamėklišką raizgini: juodu vėl kopė link blandaus nakties švitulio. Flambo juto čia pat tvyrančią tiesą— deja, kol kas nesuvoktą. Jis suglumęs atsakė:

— Na ir kuo čia dėtas kardas? Karininkams juk įprasta nešiotis kardus, ar ne?

— Sių laikų karuose jie nedažnai minimi,— santūriai atsakė jo draugas.— O čia tas nelemtas kardas — kas žingsnis.

— Na ir kas? — suniurzgė Flambo.— Skatiko neverta sensacija—paskutiniam mūšy generolui lūžo kardas. Iš karto buvo aišku, kad laikraščiai išpūs didelį burbulą. Visuose paminkluose kardas pavaizduotas su nulūžusiu galiuku. Negi jūs į šią poliarinę ekspediciją mane atvilkot tik dėl to, kad du pastabūs vyrai mate nulaužtą Sent Klero kardą?

— Ne,— griežtu balsu atšovė tėvas Braunas.— Bet kas matė jo kardą nenulaužtą?

— Kaip tai? — sušuko antrasis ir sustojo kaip ibestas po žvaigždėtu skliautu. Jie jau buvo išėję pro pilkus miško vartus.

— Aš klausiu,, kas matė jo kardą nenulaužtą,— atkakliai pakartojo tėvas Braunas.— Dienoraščio autorius tikrai nematė, nes generolas jį tuoj sukišo atgal.

Flambo apsidairė mėnesienoje, lyg apakintas saulės, o jo draugas kalbėjo toliau, dabar jau su įkarščiu.

— Flambo,— sušuko jis,— net apieškojęs kapus, irodymų aš neturiu. Bet esu isitikinęs. Pridursiu dar vieną dalykėlį, kuris viską apverčia aukštyn kojom. Keistas atsitiktinumas lėmė, kad pulkininką kulka pakirto vieną iš pirmųjų. Jis buvo pašautas dar prieš armijoms suartėjant. Bet nulaužtą Sent Klero kardą jau buvo . matęs. Kodėl jis lūžo? Kaip? Mielas drauge, jis buvo lūžęs jau prieš mūši.

— O! — su netikru džiugesiu prabilo jo draugas.— Ir kurgi tas nulūžęs galiukas?

— Galiu pasakyti,— tuoj pat atšovė kunigas.— Belfaste, Protestantų katedros kapinėse , šiaurrytiniame kampe.

— Tikrai? — susidomėjo antrasis.— Jūs ten žiūrėjot?

— Žiūrėjau , bet nemačiau,— nuoširdžiai apgailestaudamas atsakė Braunas.— Tą vietą dengia didingas marmurinis paminklas , pastatytas didvyriui majorui Mariui, žuvusiam narsuolio mirtimi garsiajame Juodosios upės mūšyje.

Flambo staiga pagyvėjo.

— Jūs sakot,— kimiai sušuko jis,— kad generolas Sent Kleras neapkentė Mario ir nužudė jį mūšio lauke , nes..

— Jūs dar vis esat kupinas gerų tyrų minčių,— atsakė pašnekovas.— Buvo blogiau ,

— Na, žinot,— tarė aukštuolis,— didesnio blogio mano vaizduotė nebeišneša.

Kunigas , matyt, tikrai abejojo , nuo ko pradėti , bet galiausiai vėl tarė:

— Kur protingas žmogus slėptų lapą? Miške.

Flambo tylėjo.

— O jei miško nebūtų, jis jį sukurtų. O norėdamas paslėpti negyvą lapą , jis sukurtų negyvą mišką,

Flambo tebetylėjo , ir kunigas pridūrė dar ramesniu ir tylesniu balsu:

— O jeigu jam reikėtų paslėpti lavoną, jis sukurtų lauką lavonų ir ten paslėptų.

Flambo ėmė drožti sparčiu žingsniu, nekantraudamas dėl gaišaties; bet tėvas Braunas kalbėjo lyg tęsdamas nebaigtą sakinį ,

— Seras Arturas Sent Kleras, kaip jau sakiau, buvo iš tų, kurie patys skaito savo Bibliją. Tai ir buvo jo nelaimė. Kada gi žmonės supras, jog beprasmiška skaityti savo Bibliją, neskaitant kitų žmonių Biblijų? Spaustuvininkas skaito Bibliją , ieškodamas korektūros klaidų. Mormonas, skaitydamas Bibliją , randa joje daugpatystę, o „Krikščionių mokslo" išpažintojas— kad mes neturim nei rankų , nei kojų 10. Sent Kleras buvo anglas protestantas , ilgai tarnavęs Indijoje. Dabar pasvarstykim, kas iš to išėjo , tik , gink Dieve , nepūskim miglos , O . išėjo štai kas: fiziškai stiprus žmogus, gyvendamas po tropikų saule Rytų visuomenėje, be nuovokos ir be vadovo įniko į Bibliją. Aišku, jis daugiau skaitė Senąjį Testamentą, o ne Naująjį. Ir aišku, Senajame Testamente jis rado, ką tik norėjo — geidulingumą, tironiją, išdavystę. Taip, galiu sutikti, kad jis tam tikra prasme buvo doras. Bet kas iš to: juk jis dorai garbino nedorybę.

Visose paslaptingose karštose šalyse, kur jis būdavo, laikydavo haremą, kankindavo savo piktadarybių liudininkus. begėdiškais būdais kaupė auksą, bet žinoma, nė nemirktelėjrs butų pasakęs, kad visa tai — Dievo garbei. Savo požiūrį aš išsakau klausimu: „Kokio Dievo?“. Taigi šis blogis ypatingas tuo,. kad pragare jis atveria duris po durų, ir kaskart į vis mažesnį kambarį. Tikroji nusikaltėlio nelaimė yra ne ta, kad jis vis labiau ir labiau šėlsta, o ta, kad darosi vis niekingesnis ir niekingesnis. Sent Kleras greit ėmė dusti kyšių ir šantažo pinklėse, ir pinigų jam reikėjo vis daugiau. Jis smuko vis žemiau ir žemiau, o prieš Juodosios upės mūšį buvo nupuolęs į patį Dantės pragaro dugną.

— Ką jus norit pasakyti? — paklausė jo draugas.

— Būtent tai,— atšovė dvasininkas ir staiga parodė į balutę, aptrauktą mėnesienoj spindinčiu ledu.— Pamenat, ką Dantė įkurdino paskutiniame ledo rate?

— Išdavikus,— tarė Flambo ir sudrebėjo , Žvelgdamas į negyvą peizažą, Rur, tarytum nepadoriai tyčiodamiesi, stirksojo medžiai, jis jau beveik vaizdavosi esąs Dantė, o kunigas su čiurlenančiu lyg upelis balsu — Vergilijus, vedantis jį per amžinųjų nuodėmių kraštą. Balsas tarė:

— Olivjė, kaip- žinot, buvo donkichotiško būdo — slaptųjų tarnybų ir šnipų nepripažino. Visa tai, kaip ir daug kitų dalykų, buvo suorganizuota jam už akių. Cia pasidarbavo mano draugužis Espadas; jis ir buvo tas ryškiai vilkįs puošeiva, kurio kumpa nosis pelnė jam pravardę Maitvanagis. Apsimetęs pafrontės filantropu, jis prasiskverbė į anglų armiją ir galiausiai pasiekė jos vienintelį parsidavėlį ir — o, Dieve! — vyriausiąjį vadą. Sent Klerui baisiausiai reikėjo pinigų — daug pinigų, Nepripažintas šeimos gydytojas grasino imtis demaskavimo, kurį vėliau ir pradėjo, bet paskui nutraukė; sklido kalbos apie laukines baisybes' Park Leine 11, apie anglų evangeliko darbelius, kurie kvepėjo žmonių aukojimu ir aibe vergų. Pinigų reikėjo ir dukters kraičiui, nes turtuolio šlovė jam buvo taip pat miela kaip ir patys turtai. Jis nutraukė paskutines gijas—susišnibž-dėjo su brazilais, ir Anglijos priešai apipylė jį turtais. Bet su Espadu-Maitvanagiu kalbėjosi ne tik jis, o ir dar kai kas. Kažkokiu būdu niūrusis majoras olsterietis suuodė visą bjaurią tiesą ir jiems lėtai einant tilto link, Maris jam pasiūlė tuoj pat atsistatydinti, antraip jam grėsiąs karo tribunolas ir sušaudymas. Generolas vis delsė atsakyti, kol jiedu priėjo tropikų giraitės pakraštį prie tilto; ir tada prie šniokščiančios upės ir saulės nutviekstų palmių (regiu tai vaizduotėje) generolas išsitraukė savo kardą ir pervėrė.juo majoro kūną.

Žiemiškas kelias lankstu juosė gūbrį pro šaltyje sužvarbusius, nuožmiai juoduojančius krūmus ir medžių tankmes; bet Flambo lyg ir įžvelgė tolyje blankią pašvaistę — ne nuo mėnesienos ir ne nuo žvaigždžių, o nuo žmogaus įžiebtos šviesos. Pasakojimui artėjant prie pabaigos, jis dar žvelgė į ją.

— Sent Kleras buvo velnio šuva, bet geros veislės. Dedu galvą, kad jo protas niekad nebuvo toks aiškus, o valia tokia tvirta kaip tada — vargšui Mariui gulint susmukus prie jo kojų. Teisingai sakė kapitonas Kitas, kad nė viena jo pergalė didybe neprilygsta siam visų paniekintam pralaimėjimui. Jis šaltai pažvelgė į savo kruviną ginklą — nulaužtas galiukas liko įsmigęs tarp aukos menčių. Ramiai — lyg pro langą — jis pamatė, kas jo laukia. Jis suprato, kad vyrai suras įtartiną lavoną, ištrauks įtartiną kardo galiuką, pastebės įtartiną nulaužtą kardą arba apskritai pasiges jo. Taigi jis nužudė, bet nenutildė. Tačiau jo valdingas protas sukilo prieš nesėkmę: dar yra vienas būdas. Lavoną galima padaryti ne tokį įtartiną. Jį galima užversti kalnu kitų lavonų. Už dvidešimties minučių aštuoni šimtai anglų karių žygiavo mirti.

Šiltas švytėjimas už juodo žiemos miško sodrėjo, ryškėjo, ir Flambo gyvai žengė jo link. Tėvas Braunas irgi paspartino žingsnį, bet atrodė visas įnikęs į savo pasakojimą.

— Anglų karių narsa ir jų vado genijus dar būtų galėję šį tą .laimėti, jeigu jie būtų šturmavę kalvą iškart. Bet nedora galva, stumdžiusi juos kaip marionetes, turėjo kitų tikslų ir sumetimų. Jie gavo lindėti pelkėje bent jau tol, kol jų lavonai ten taps akiai įprastu dalyku. O tada paskutinysis kilnus gestas: žilagalvis karys šventuolis atiduoda savo kardą, kad nebesilietų kraujas. O, tai buvo sumanus ekspromtas. Bet manau — įrodyti negaliu,— manau, kad, jiems mirkstant tame velnio liūne, kažkas suabejojo... ir atspėjo.

Jis patylėjo, o paskui tarė:

— Nežinomas balsas man sako, kad atspėjo ne kas kitas, kaip įsimylėjėlis... Tas, kuris ketino vesti senio dukterį.

— Na, o kaip su Olivjė ir korimu? — paklausė Flambo.

— Olivjė, vadovaudamasis ir kilniais, ir praktiškais sumetimais, žygio metu retai kada apsikraudavo belaisviais,— paaiškino pasakotojaS!.— Dažniausiai visus paleisdavo. Ir tą kartą visus paleido.

— Visus, tik ne generolą,— pasakė aukštuolis.

— Visus,— pakartojo kunigas.

Flambo suraukė juodus antakius.

— Man čia dar neaišku,— tarė jis.

— Matau dar vieną reginį, Flambo,— kiek mistišku tonu tarė Braunas.— Negaliu įrodyti, bet matau — o tai svarbiausia. Ant plikų, kaitros išsvilintų kalvų rytą išardoma stovykla, uniformuotos brazilų kolonos išsirikiavusios žygiui. Rankoje laikydamas plačiakraštę skrybėlę, stovi Olivjė, jo raudonus marškinius ir ilgą juodą barzdą kedena vėjas. Jis atsisveikina su didžiuoju priešu, kurį paleidžia -iš nelaisvės,— žilagalviu anglų veteranu, dėkojančiu jam savo karių vardu. Tolėliau stovi pasitempę anglų karių likučiai, šalia — atsitraukimui paruošti vežimai ir atsargos. Dunda būgnai, brazilai pajuda, anglai lieka stovėti kaip įbesti. Jie taip styro, kol paskutiniai priešo kariai dingsta už tropikų horizonto. Tada jie visi atgyja, lyg prisikeldami iš numirusiųjų, ir penkiasdešimt veidų pasisuka į generolą — tų veidų užmiršti negalima.

Flambo net stryktelėjo.

— A! — sušuko jis.— Vadinasi, jūs sakot...

— Taip,— sodriu, įtaigiu balsu tarė tėvas Braunas.— Sent Klerui virvę ant kaklo užnėrė anglo ranka, manau, ta pati, kuri ant jo dukters piršto užmovė žiedą. Anglų rankos nuvilko jį prie gėdos medžio, rankos tų, kurie jį dievino ir jo vedami žengdavo į pergalę. Ir anglų akys (teatleidžia mums Dievas!)žiūrėjo į jį, kybantį ant žalios palmės šakos po svetima saule ir, kupinos neapykantos, meldė jam pragaro kančių.

Užėjusius ant gūbrio, juodu nutvieskė šviesa, pro raudonas užuolaidas sklindanti iš angliškų užeigos namų. Namai stovėjo pakelėj, tarytum svetingai kviesdami. Jų trejos durys buvo pravertos, ir jau iš tolo girdėjosi, kaip šurmuliuoja ir juokiasi žmonės, radę nakčiai prieglobstį.

— Daugiau neturiu ką pridurti,— tarė tėvas Braunas.— Jie teisė jį laukiniam krašte ir pasmerkė myriop, o paskui vardan

Anglijos ir jo dukters garbės prisiekė, kad istoriją apie išdaviko turtus ir žudiko kardą 1aikys amžinoje paslaptyje. Galbūt — Dieve padėk — jie bandė ją užmiršti. Gal bent jau mes pasistengsim užmiršti. Stai ir viešbutis.

— Iš visos širdies stengiuosi,— tarė Flambo, žengdamas į šviesią, triukšmingą smuklę, bet tuoj atšlijo atatupstas ir kone pargriuvo.

— Žiūrėkit, kad ji' kur šėtonas! — sušuko jis ir ištiesė ranką j kvadratinę medinę iškabą virš kelio. Ten neryškiai bolavo negrabi kardo rankena ir nulaužta geležtė, o pseudoarchaiškomis raidėmis buvo išraityta: „Nulaužtasis kardas".

— Nesitikėjot? — švelniai paklausė tėvas Braunas.— Siame krašte jis Dievas; kas antras viešbučio, parko ar gatvės pavadinimas primena ji ir jo gyvenimą.

— Maniau, kad jau atsikratėm šituo raupsuotuoju,— pasakė Flambo ir nusispjovė.

— Anglijoje juo niekada neatsikratysim,— tarė kunigas, nuleidęs akis,— kol varis tvirtas, o akmuo kietas. Jo marmurinės statulos amžius kerės išdidžių naivių vaikinų sielas, jo kapas dvelks ištikimybe nelyginant lelijos. Milijonai, niekad jo nepažinoję, pamils jį kaip tėvą — tą žmogų, kurį, galiausiai perkrim-tę, bendražygiai pakorė kaip šunį. Jis bus šventasis, o tiesos niekas taip ir nesužinos, nes aš galų gale apsisprendžiau. Tiesos atskleidimas atneša daug gero ir daug blogo, todėl aš iškėliau sau sąlygą. Visi tie laikraščiai žus užmaršty, antibraziliškas bumas jau baigėsi, Olivjė visur gerbiamas. Ir aš tariau sau: jeigu kur nors tvariame kaip piramidės metale arba marmure bus neteisėtai apkaltintas pulkininkas Klansis arba kapitonas Kitas, arba prezidentas Olivjė, ar dar koks nekaltas žmogus, tada aš prabilsiu. O jeigu viskas apsiribos tik neteisėtomis pagyromis Sent Klerui, aš tylėsiu. Taip ir bus.

Juodu įžengė į taverną, kur tarp raudonų užuolaidų buvo ne tik jaukuma, bet ir komfortas. Ant stalo stovėjo sidabrinis Sent Klero kapo maketas — su nulenkta sidabro galva ir nulaužtu sidabro kardu. Spalvotose nuotraukose ant sienų matėsi tasi pats antkapis ir fiakrai, vežantys prie jo turistus. Juodu atsisėdo ant patogių minkštasuolių.

— Salta,— šūktelėjo tėvas Braunas.-Nagi imkim ir išgerkim alučio ar vynelio.

— Arba brendžio,— tarė Flambo.

TRYS MIRTIES ĮRANKIAI


Ir iš pašaukimo, ir iš įsitikinimo tėvas Braunas geriau už daugelį mūsų žinojo, kad miręs žmogus yra vertas pagarbos. Tačiau ir jį persmelkė keistas jausmas, kai ankstų rytą, išgirdęs beldimą į duris, sužinojo, kad seras Aronas Armstrongas nužudytas.- Buvo absurdiška ir neįsivaizduojama, kad smurtas palietė tokį linksmą ir visų mėgstamą žmogų. Juk sero Arono Armstrongo linksmumas buvo kone komiškas, o populiarumas tiesiog legendinis. Tai lyg Saulėtasis Džimas būtų pasikoręs arba misteris Pikvikas miręs beprotnamy. Mat, nors būdamas filantropas, taigi turįs reikalų su visuomenės patamsiais, jis didžiavosi tai darąs su kuo giedriausiu ūpu. Savo kalbose politinėmis ir visuomeninėmis temomis žerte žerdavo anekdotus ir griausmingai kvatodavosi; jo kūno sveikata trykšte tryško; jo etika buvo išvien optimistiška; o girtavimo bėdą (savo mėgstamą temą) jis imdavo į nagą su tuo nemirtingu ar net monotonišku smagumu, kuris taip būdingas klestintiems tikriems blaivininkams.

Jo atsivertimo istorija ne kartą skambėjo iš puritonų tribūnų ir sakyklų — esą jį dar vaiką nuo škotiškos tikybos atitraukęs škotiškas viskis, bet jis sugebėjęs įveikti ir viena, ir kita ir tapęs (kaip pats kukliai sakėsi) tuo, kas dabar esąs. Bet jo vešli žila barzda, angeliškas veidas ir akiniai, linksmai žaižaravę daugybėje kviestinių pietų ir sueigų, tiesiog neleido tikėti jį kadaise pasidavus tokiems nesveikiems dalykams kaip girtuoklystė arba kalvinizmas. Atrodė tiesiog nepataisomas linksmuolis.

Jis gyveno kaimiškame Hamstedo 12 pakraštyje, dailiame ir aukštame, bet siaurokame name — moderniame, proziškame bokšte. Šiauriausioji jo pusė šliejosi prie žalio geležinkelio pylimo ir būdavo drebinama pravažiuojančių traukinių. Seras Aronas Armstrongas garsiai skelbdavosi neturįs nervų. Bet nors traukinys neretai sukrėsdavo namą, tą rytą viskas apsivertė, ir namas sukrėtė traukinį.

Garvežys pristabdė ir sustojo tuoj už tos vietos, kur namo kampas buvo įsikirtęs į stataus šlaito velėną. Dauguma mechanizmų sustoja ne iš karto, tačiau gyvas šio stabdymo akstinas buvo labai ūmus. Visai juodai vilkįs žmogus, net (kaip buvo įsiminta) su kraupiam juodom pirštinėm, išdygo ant pylimo krašto prieš garvežį ir ėmė mojuoti juodomis rankomis lyg grėsmingais malūno sparnais. Vien to nebūtų užtekę net lėtam traukiniui sustabdyti, bet jo riksmas vėliau buvo pavadintas nenormaliu it negirdėtu. Toks šauksmas būna klaikiai aiškus, net jei nesupranti žodžių. Tas žmogus šaukė: „Nužudė!“

Bet mašinistas dievagojosi, kad būtų stabdęs, net jei būtų girdėjęs tik kraupų, smarkų balsą, o ne patį žodį.

Traukiniui sustojus, tragedijos vaizdas atsivėrė kaip ant delno. Juodai vilkįs žmogus ant žalio šlaito buvo sero Arono Armstrongo tarnas Magnusas. Optimistiškasis baronetas dažnai juokdavosi iš juodų savo niūraus parankinio pirštinių, bet šį kartą juoktis niekam nesinorėjo.

Kai vienas • kitas smalsesnysis iŠ traukinio praėjo pro gyvatvorę, pamatė beveik į šlaito apačią nusiritusį seno žmogaus kūną su geltonu chalatu skaisčiai raudonu pamušalu. Apie jo koją buvo apsivijęs virvagalis — matyt, grumtynėse. Matėsi ir kraujo tiesa, labai nedaug, tačiau kūnas buvo sulinkęs tokia poza, kokia gyvas žmogus neįsivaizduojamas. Tai buvo seras Aronas Armstrongas. Netrukus apstulbę keleiviai pamatė stambų vyrą su šviesia barzda; kai kurie pažino, jog tai velionio sekretorius Patrikas Roisas, kadaise garsėjęs boheminiuose sluoksniuose ir net bohemos menuose. Jo sielvartas, nors ne toks išraiškingas kaip tarno, atrodė dar tikresnis. Kai mojuodama rankom į sodą įpuolė trečioji namo gyventoja, velionio duktė Alisa Armstrong, mašinistas liovėsi delsęs. Sušvilpęs traukinys nu-pūškavo į artimiausią stotelę kviesti pagalbos.

Patriko Roiso — buvusio lėbautojo, o. dabar sekretoriaus — prašymu buvo skubiai pakviestas tėvas Braunas. Roisas kilimo buvo airis ir toks lengvabūdis katalikas, kuris savo religiją prisimena tik visai bėdos prispirtas. Tačiau Raiso prašymas kažin ar būtų buvęs taip greit įvykdytas, jeigu vienas iš oficialiųjų seklių nebūtų draugavęs su neoficialiu sekliu Flambo; o juk draugaudamas, su Flambo, negali būti neprisiklausęs apie tėvą Brauną. Taip ir išėjo, kad jaunas seklys (pavarde Mertonas), per laukus vesdamas mažąjį kunigą prie geležinkelio, su juo šnekučiavosi kur kas nuoširdžiau, negu būtų šnekėjęs su šiaip kokiu nepažįstamu.

— Man dingojasi,— prisipažino misteris Mertonas,— kad čia visai neaiškus dalykas. Nėra ką įtarti. Magnusas yra senas pasipūtęs kvailys per daug kvailas, kad būtų žudikas. Roisas jau daugelį metų geriausias baroneto draugas, o duktė savo tėvą tiesiog dievino. Be to, tai pernelyg absurdiška. Kas gi žudys tokį linksmuolį kaip Armstrongas? Kas gi tepsis rankas salonų oratoriaus krauju? Tai tas pats kas žudyti Kalėdų Senį.

— Taip,— vangiai patvirtino kunigas,— jis tai buvo linksmas. Bet ar užkrėsdavo linksmumu kitus? Pasakykim tiesą — ar tuose namuose buvo dar bent vienas linksmas žmogus?

Mertono sąmonę staiga nušvietė tas spindulys, kurio šviesoje paaiškėja rodos, jau seniai žinomi dalykai. Jis dažnai lankydavosi pas Armstrongus, nes filantropas bendradarbiavo su policija; ir dabar jam dingtelėjo, kad iš tiesų tai buvo slogūs namai. Kambariai buvo labai aukšti ir labai šalti, apdaila skurdi, provinciali, koridoriuose, kur vis traukdavo skersvėjai, tvyrojo blausesnė už mėnesieną elektros šviesa. Ir nors įraudęs senio veidas su sidabrine barzda pakaitom švytėdavo tai vienam, tai kitam kambary, šilumos jis neskleidė. Žinoma, tą pamėklišką namų nejaukumą iš dalies lėmė savininko žvalumas ir energija: jam girdi, nereikėję nąi krosnių nei lempų, jis pat save šildęs. Bet prisiminęs kitus gyventojus, Mertonas gavo pripažinti, kad jie irgi tebuvo savo pono šešėliai. Paniuręs tarnas su savo baisingom juodom pirštinėm buvo tiesiog košmariškas; sekretorius Roisas atrodė gana solidus — vyras kaip jautis, tvido kostiumu trumpa barzdele, bet tą šiaudų spalvos barzdelę jau ženklino žilė, o plačią kaktą vagojo ankstyvos raukšlės. Jis taip pat buvo geraširdis, bet kažkaip liūdnai, tiesiog skaudžiai,— visiems kėlė įspūdį, kad gyvenimas jam nenusisekė. Na, o kad Alisa — Armstrongo duktė, buvo tiesiog neįtikėtina: tokia pablyškusi, gležnutė. Ji buvo grakšti, bet V!isa virpulinga kaip drebulė. Mertonui kartais dingodavosi, kad krūpčioti ją bus išmokę pradundantys traukiniai.

— Matot,— tarė Braunas, kukliai mirksėdamas—aš nesu tikras, kad Armstrongo linksmumas pralinksmindavo kitus žmones. Jūs sakot, kas gi žudys tokį linksmą senuką, bet aš nesu toks tikras — ne nos inducaS" in tentationem 13. Jei kada nors ką žudyčiau,— paprastai pridūrė jis,— tai, ko gero, optimistą.

— Kodėl? — nustebęs paklausė Mertonas.— Jūs manot, žmonėms nepatinka linksmumas?

— Žmonėms patinka, kai dažnai juokiamasi— atsakė tėvas Braunas,— bet nemanau, kad jiems patinka neblėstanti šypsena. Nenatūralus linksmumas labai išvargina.

\ Kurį laiką jie pučiant vėjui tylėdami žingsniavo žolėtu ge-ltžinkeliio pylimu; priėjus ištįsusį Armstrongo namo šešėlį, tė-vąs Braunas ūmai tarė, lyg norėdamas atsikratyti įkyrios minties, o ne rimtai ją pateikti:

\— Žinoma , gėrimas savaime nėra nei geras , nei blogas dalykas. Bet man vis lenda į galvą mintis, kad tokiems žmonėms kaip Armstrongas kartais dėl liūdnumo reiktų išgerti kokią taurę vyno.

Mertono viršininkas—sumanus žilaplaukis seklys, pavarde Gilderis,— Jaukdamas teismo medicinos eksperto, stovėjo ant žalio pylimo ir kalbėjosi su Patriku Roisu, kurio stambūs pečiai ir šiurkšti barzda buvo iškilę virš jo. Tai ypač krito į akis, nes Roisas visada vaikščiodavo galingai pakumpęs ir smulkius bažnytinius bei namų reikalus tvarkydavo su rambiu nuolankumu tarsi menką karutį velkantis jautis.

Pamatęs kunigą, jis i. maloniai pasisveikino ir pasivedė jį kelis žingsnius į šalį. Tuo tarpu Mertonas tikrai pagarbiai , bet ir kiek berniokiškai nekantraudamas kreipėsi į vyresnįjį seklį:

— Sakykit, misteri Gilderi, ar jums ši paslaptis kiek nors paaiškėjo?

— Paslapties čia nėra,— atsakė Gilderis, svajingai primerktomis akimis žvelgdamas į kovus.

— Na, man tai čia tikrai niekas neaišku,— šypsodamasis tarė Mertonas.

— Viskas labai paprasta, vaikine,— tarė patyręs detektyvas, glostydamas savo smailią žilą barzdelę.— Kai tik tu išėjai kviesti misterio Raiso kunigo , yla išlindo iš maišo. Pažįsti tą išbalusį tarną juodom pirštinėm, kuris sustabdė traukinį?

— Kurgi nepažinsi? Šiurpas perbėga, jį pamačius.

— Taigi,— nutęsė Gilderis,— kai traukinys nuvažiavo , tas žmogėnas irgi nuvažiavo. Tau neatrodo, kad jis gan šaltų nervų nusikaltėlis — pabėgo tuo traukiniu , kuris turėjo iškviesti policiją?

— Vadinasi, jūs visai tikras,— paklausė jaunuolis,— kad jis nužudė savo šeimininką?

— Taip , sūneli, visai tikras,— abejingai atsakė Gilderis.— Mane įtikina ta smulkmena, kad iš šeimininko stalčiaus jis išsinešė dvidešimt tūkstančių grynais. Ne, vienintelis keblus klausimas yra, kaip jis jį užmušė. Kaukolė atrodo perskelta kažko- ■ kiu dideliu daiktu, bet jokio ginklo aplink nematyti, o žudikui būtų buvę sunku jį atsinešti, nebent tas ginklas toks mažas, kad mes jo nepastebim.

— O gal mes jo nepastebim dėl to, kad jis pernelyg didelis?— paklausė kunigas ir keistai sukikeno.

Gilderis atsigręžė, išgirdęs tokią drąsią pastabą, ir griežtokai paklausė Brauno, ką jis turi galvoje.

— Suprantu, kad tai kvailai skamba,— atsiprašydamas tarė

tėvas Braunas.— Kaip pasakėlėj. Bet vargšas Armstrongas /bu

vo nužudytas milžino vėzdu, didžiuliu žaliu vėzdu, kuris pernelyg didelis, kad jį pastebėtum, o vadinasi jis žemė. Jis buvo

nudobtaSi šituo žaliu pylimu, ant kurio mes stovim.

— Kaip tai? — tuoj pat paklausė seklys.

Tėvas Braunas atsuko savo apskritą kaip mėnuliukas veidą į siaurą namo fasadą ir pakėlęs galvą sumirksėjo. Sekdami jo žvilgsnį, jie pamatė, kad pačiame šios galinės ir šiaip jau belangės sienos viršuje mansardos langas atviras.

— Ar nematot,— paaiškino jis, nerangiai lyg vaikas keldamas ranką,— kad jis buvo numestas i,š ten?

Gilderis suraukęs kaktą įsižiūrėjo į langą ir pasakė:

— Tai, žinoma, galėjo būti. Bet nesuprantu, kodėl jūs taip įsitikinęs.

Braunas išplėtė savo pilkšvas akis.

— Kodėl? — tarė jis.— Apie mirusiojo koją apsisukusi virvė. Ar nematot, kad kitas virvės galas įstrigęs lango kampe?

Tokiame aukštyje tai atrodė kaip gumulėlis dulkių ar kuokštelis plaukų, bet įžvalgus senas detektyvas tuo pasitenkino.

— Jūs visai teisus, sere,— pasakė tėvui Braunui.— Taškas jūsų naudai.

Vos jam tai tarus, specialus vieno vagono traukinukas kairėje apjuosė posūkį ir sustojęs išmetė dar vieną būrį policininkų, kurių apsupty buvo matyti liūdna pabėgėlio tarno Magnuso fizionomija.

— Po galais, jau sučiupo! — sušuko Gilderis ir labai pagyvėjęs žengė priekin.— Pinigus turit? — paklausė pirmojo policininko.

Tas keistoka mina pažvelgė jam į veidą ir tarė:

— Ne.— Dar pridūrė: — Bent jau čia neturim.

— Malonėkit, kuris čia inspektorius? — paklausė Magnusas.

Jam prabilus, visi bemat suprato, kaip jo balsas sustabdė

traukinį. Jis buvo neišvaizdus, su lygiais juodais plaukais ir bespalviu veidu, o skersos siauros akys ir burna darė rytietiškų bruožų įspūdį. Jo kilmė ir vardas tebekėlė abejonių nuo tų laikų, kai seras Aronas Armstrongas „ištraukė" jį iš padavėjo tarnybos Londono restorane ir (buvo kalbama) iš gėdingesniu darbelių. Bet iš to negyvo veido griaudėjo itin gyvas balsas. Ar norėdamas raiškiai tarti svetimos kalbos žodžius, ar iš pagarbos šeimininkui (kuris kiek neprigirdėjo), Magnusas įprato kalbėti tokiu skardžiu balsu, kad dabar visi net krūptelėjo.

i— Seniai žinojau, kad taip atsitiks,— garsiai tarė jis su athasiu paslaugumu.— Mano vargšas šeimininkas pasišaipydavo iš juodų mano rūbų, bet aš visada sakydavau, kad turiu būti pasiruošęs jo laidotuvėms.

Ir jis krestelėjo tamsias pirštinėtas rankas.

— Seržante,— tarė inspektorius Gilderis, tūžmingai' žvelgdamas į tas juodas rankas,— jūs neketinat šito vyruko papuošti apyrankėmis? Jis atrodo gana pavojingas.

— Kad. aš, sere,— tarė seržantas su ta pačia mina veide,— nežinau, ar tai įmanoma.

— Ką tai reiškia? — griežtai paklausė inspektorius.— Jūs ne-areštavot jo?

Siaurą burną ištęsė nežymi pašaipėlė, o artėjančio traukinio švilpukaS! tarytum pritarė tai pašaipai.

— Mes Ji areštavom,— rimtai atsakė seržantas,— kai tik išėjo iš policijos skyriaus Haigeite, kur visus savo šeimininko pinigus atidavė saugoti inspektoriui Robinsonui.

Gilderis priblokštas pažvelgė į tarną.

— Kuriems galams jūs tai padarėt? — paklausė ' Magnusą.

— Kad jų nepasigrobtų nusikaltėlis,— ramiai atsakė toji žmogysta.,

— Bet juk sero Arono pinigus,— tarė Gilderis,— buvo galima drąsiai palikti saugoti jo šeimai.

Sakinio galą pasiglemžė praūžiančio traukinio dundesys ir žvangesys, bet pro tą pragarišką triukšmą, kuris periodiškai užgriūdavo šiuos nelaimingus namus, aiškiai prasimušė Mag-nuso atsakymo skiemenys, skardūs kaip varpas:

— Aš negaliu pasitikėti sero Arono šeima.

Visi vyrai sustingę pajuto, kad lyg vaiduoklis prie jų prisidėjo dar vienas žmogus, ir Mertonas nelabai nustebo, kai, pakėlęs galvą, virš tėvo Brauno peties išvydo blyškų Armstrongo dukters veidą. Ji buvo dar jauna ir nestokojo tyro, sidabrinio grožio, bet jos rudi plaukai buvo išblukę, tarsi dulkini, ir blausioj šviesoj kartais atrodydavo visai žili.

— Nesišvaistykit žodžiais,— šiurkščiai tarė Roisas,— išgąs-dinsit mis Armstrong.

— To ir tikiuosi,— aiškiu balsu atkirto vyriškis.

Kai toji susigūžė ir visi susižvalgė, jis kalbėjo toliau:

— Man jau teko apsiprasti su mis Armstrong virpuliais. Mef tų metus regiu ją drebančią, čia daugiau, čia mažiau. Vieni s ako, ją krečia šaltis, kiti sako, ją krečia baimė, o aš žinau, kad ją krečia neapykanta ir nedoras siutas — tuodu nelabieji šįryt ir pasidarbavo. Jeigu ne aš, ji jau būtų išmovusi su savo meifu-žiu ir visais pinigais. Nuo tada, kai mano vargšas šeimininkas sutrukdė jai ištekėti už to prasigėrusio niekšo....

— Gana,— įsakmiai tarė Gilderis.— Mums nerūpi šeimos intrigos ir įtarinėjamai. Jeigu neturit konkrečių įrodymų, j ūsų pramanų...

— O! Bus ir konkrečių įrodymų,—įsiterpė Magnusas savo kapota tarsena.— Jūs mane turėsite kviesti į teismą, pone . inspektoriau, o aš turėsiu sakyti tiesą. O tiesa tokia. .Kai tik senukas buvo kruvinas išstumtas pro langą, aš įbėgau į mansardą ir radau jo dukterį apalpusią ant grindų su raudonu durklu rankoj. Kurį irgi, jums leidus, įteiksiu valdžios atstovams.

Iš užpakalinės kišenės jis ištraukė ilgą peilį su rago . kotu ir raudona dėme ir mandagiai padavė seržantui. Tada žengtelėjo atgal, ir riebus kiniškas vypsnis akių plyšius beveik visai paslėpė veide.

Mertonui, į jj žiūrint, vos nepasidarė bloga, ir jis burbtelėjo Gilderiui:

— Jūs patikėsit mis Armstrong žodžiu, o ne jo?

Tėvas Braunas staiga pakėlė taip komiškai pašviesėjusį veidą, tarsi būtų ką tik nusiprausęs.

— Taip,— tarė jis, švytėdamas naivumu.— Bet ar mis Armstrong neigs jo žodį?

Mergina išgąstingai aiktelėjo, visi sužiuro į ją. Jos kūnas buvo sustingęs, tarsi paralyžiuotas, ir rusvų plaukų apgaubtą veidą gyvino tik didžiulė nuostaba. Ji stovėjo, lyg būtų smaugiama ką t'ik užmesto laso.

— Sitas žmogus tvirtina,— rimtai tarė miseris Gilderis,— kad po įvykio rado jus be sąmonės su peiliu rankoje.

— Jis sako tiesą,— tarė Alisa.

Nespėję atsitokėti, jie pamatė, kaip į jų ratą įžengė gunktelėjęs Roisas ir ištarė šiuos žodžius:

— Ką gi, jei man jau kriukis, tai bent pasismaginsiu.

Jo didžiulis petys pakilo, ir geležinis kumštis vožė tiesiai į paslaugią, mongolišką Magnuso fizionomiją. Sis šleptelėjo ant žolės kaip medūza. Du . ar trys policininkai tuoj sučiupo Roisą, bet kitus apėmė jausmas, kad netekęs proto pasaulis virto pamišėlių klounada.

\ — Tvardykitės, misteri Roisai,— valdingai pasakė Gilderis.— Aš areštuosiu jus už įžeidimą veiksmu.

\ — Jokiu būdu,— atsakė sekretorius balsu, panašiu į geležinį gongą,— jūs areštuosit mane už žmogžudystę.

\Gildenis susirūpinęs žvilgtelėjo į parblokštąjį, bet kadangi tas* bėdžius jau sėdosi ir šluostėsi kraują nuo šiaip nesužaloto vei/!o, trumpai tarė:

^ Kaip tai?

^ Tas vyras sako tikrą tiesą,— paaiškino Roisas,— kad mis Armstrong apalpo su peiliu rankoje. Tačiau peilį ji pagriebė ne tam kad pultų tėvą, o kad apgintų jį.

— Apgintų,— rimtai pakartojo Gilderis.— O nuo ko?

— Nuo manęs,— atsakė sekretorius.

Alisa pažvelgė į jį neaiškiu, gluminančiu žvilgsniu ir tarė:

— Vis dėlto džiaugiuosi, kad tu toks drąsus.

— Eime viršun,— sunkiai ištarė Patrikas Roisas,— parody-siu jums visą tą velniavą.

Mansarda — asmeninis sekretoriaus būstas (ankštoka celė tokiam dideliam atsiskyrėliui)—iš tikrųjų buvo kupina audringos dramos pėdsakų. Vidury ant grindų gulėjo numestas didelis revolveris, kairiau buvo nuriedėjęs viskio butelis,— atkimštas, bet ne visai tuščias. Staltiesė buvo nutraukta nuo staliuko ir sutrypta o virvė, tokia pat kaip ir ant lavono, buvo persviesta per palangę. Ant židinio atbrailos buvo sudaužytos dvi vazos, dar viena — ant kilimo.

. — Buvau pasigėręs,— tarė Roisas, ir toks paprastas anksti sugniuždyto žmogaus prisipažinimas kėlė graudulį kaip pirma vaiko nuodėmė.— Visi žinot mane,— kalbėjo kimiu balsu,— visiems žinoma ir mano istorijos pradžia o pabaiga matyt, bus ne geresnė. Kadaise buvau laikomas nekvailu žmogum ir galėjau gyventi laimingai. Armstrongas išgelbėjo tuos mano kūno ir proto likučius, kurių nepragėriau smulkėse, ir jis visada man buvo savaip geras —vargšas žmogus! Tik kad va — neleido vesti Alisos ir visi pasakys, kad gerai darė. Na, jūs patys galit viską įsivaizduoti, nepasakosiu visų smulkmenų. Ten kampe mano pustuštis viskio butelis, revolveris ant kilimo jau visai ištuštintas. Virvė rasta prie lavono, yra iš mano skrynios, o pats lavonas išmestas pro mano langą. Nereikia seklių knaisioti mano tragedijos piktžolėms — jos gerai žinomos šiam pasauly. Veskit mane į kartuves tik dėl dievo meilės, tuo viską ir baikim!

Gavę gana subtilų ženklą, policininkai apsupo stambųjį vyra ketindami išvesti, bet jų delikatumą sutrikdė stebėtina tėvo

10. Tėvas Braunas

145

Brauno povyza: jis visom keturiom klūpojo tarpdury ant kili j mo, lyg įnikęs į kokias maldas. Kadangi visuomenei daromu į s-pūdžiu jis visai nesirūpino, taip ir liko kiūtoti, tik atgręžė į visus savo šviesų apskritą veidą, panašus į kokį keturkojį su labai juokinga žmogaus galva.

— E, ne,— tarė jis geraširdiškai,— žinot, taip nieko nebjus. Iš pradžių sakėt, kad nerandate ginklo, O dabar ginklų jau ber daug: peiliu buvo duriama, virve smaugiama, o pistoletu ša una-rna. O galų gale jis nusisuko sprandą iškritęs - pro langą! Nieko nebus, Tai neekonomiška.— Ir jis nudūrė galvą žemyn kaip besiganantis arklys. -

Inspektorius Gilderis ryžtingai prasižiojo kažką sakyti, bet, nespėjus jam tarti nė žodžio , absurdiškas keturkojis vėl ėmė berti žodžius:

— O dar trys visai neįmanomi dalykai, Pima, tos skylės kilime, kur suvarytos visos šešios kulkos. Kuriems galams šaudyti į kilimą? Girtas žmogus pyškina į priešo galvą, į jo vyp-sančią burną, Juk neims jis rūstauti ant jo pėdų ar pulti jo šlepečių, Toliau— virvė (baigęs tyrinėti kilimą , kalbėtojas pakėlė rankas ir įsikišo jas į kišenes, bet tebeklūpojo lyg niekur nieko). Kokiam reikia būti girtam, kad, bandydamas užmesti virvę žmogui ant kaklo, galiausiai užveržtum ja koją? Bent jau Roisas nebuvo toks girtas, antraip jis dabar miegotų kaip akmuo, Ir paprasčiausias dalykas — viskio butelis. Kur tai matyta, kad alkoholikas, išplėšęs butelį viskio , nuridentų jį kertėn, pusę išliedamas, pusę palikdamas? Alkoholikas taip niekada nepadarytų.

Jis nerangiai atsistojo ir aiškiai apgailestaudamas tarė apsišaukėliui žmogžudžiui:

— Labai gaila, meldžiamasis, bet jūsų pasakojimas — gryni niekai.

— Sere,— tyliai tarė kunigui Alisa Armstrong,— ar galėčiau su jumis truputį pasikalbėti?

Atsiliepdamas į prašymą, šnekusis dvasininkas išėjo už durų, ir, nespėjus prasižioti gretimam kambary, mergina ėmė kalbėti neįprastai aštriu tonu.

— Jūs protingas žmogus,— tarė ji,— ir bandote .išgelbėti Patriką, aš suprantu, Bet tai beprasmiška. Cia slypi juodos šaknys, ir kuo daugiau jūs jų atkasit, tuo daugiau bus įrodymų prieš mano mylimą žmogų,

— Kodėl? — paklausė Braunas, tvirtai įrėmęs į ją žvilgsnį.

— Todėl,— taip pat tvirtai ji atsakė,— kad aš pati mačiau, kaip jis padarė nusikaltimą.

— Hm,— nesujaudintas tarė Braunas—ir ką gi jis darė?

1 — Aš buvau šitam kambary, greta jų,— aiškino ji.— Abejos

\lurys buvo uždarytos, bet staiga išgirdau taip kraupiai rėkiant, l\aip nebuvau girdėjusi: „Velnias, velnias, velnias!" Paskui abejas duris sudrebino pirmas revolverio šūvis. Šūviai driokstelėja dąr tris kartus, kol aš įpuoliau įlą kambarį ir radau jį pilną dūmą, o pistoletas rūko mano vargšo pamišusio Patriko rankoj; savo akim mačiau, kaip jis šovė paskutinį baisųjį šūvį. Tada šoko ant mano tėvo, kuris apimtas siaubo buvo įsitvėręs palangės, ir įsikibęs į jį bandė pasmaugti virve, užmetęs ją ant galvos, bet grumtynėse virvė per pečius nusmuko žemėn, o paskui užveržė vieną koją, ir Patrikas ėmė tąsyti jį kaip pasiutęs. Aš sugriebiau nuo kilimėlio peilį, šokau tarp jųdviejų ir vos spėjusi perpjauti virvę apalpau.

- — Aišku,— nenatūraliai mandagiai atsakė tėvas Braunas.— Dėkoju jums.

Palikęs prisiminimų prislėgtą merginą, tėvas Braunas iškul-niavo į aną kambarį, kur Gilderį ir Mertoną rado vienus su Patriku Roisu, sėdinčiu su antrankiais. Cia jis nuolankiai kreipėsi į inspektorių:

— Ar negalėčiau jums girdint tarti žodį šiam kaliniui ir ar negalėtų jis minutėlę pabūti be tų keistų geležų?

— Jis labai stiprus,— pusbalsiu tarė Mertonas.— Kodėl jūs norit juos nuimti?

— Zinot, aš pamaniau,— romiai atsakė kunigas,— kad man būtų didelė garbė paspausti jam ranką.

Abu sekliai spoksojo nustebę, tėvas Braunas pridūrė:

— Gal papasakokit jiems, sere.

Sėdintysis papurtė galvą, ir kunigas nekantriai apsigręžė.

— Tai aš papasakosiu,— tarė jis.— Asmeninis gyvenimas svarbiau už visuomeninę reputaciją. Anot Biblijos — tegu mirusieji laidoja savo mirusiuosius, o aš pasirūpinsiu gyvaisiais.

Jis nuėjo prie lemtingojo lango ir, žvelgdamas pro jį mirksinčiomis akimis, kalbėjo toliau:

— Jau sakiau, kad čia per daug ginklų ir tik viena mirtis. Dabar sakau, kad tai ne ginklai ir kad jie nebuvo naudojami mirčiai. Visi šie šiurpūs įrankiai — kilpa, sukruvintas peilis, šaudantis pistoletas — buvo savotiški gailesčio įrankiai. Jais buvo siekiama ne nužudyti serą Aroną, o išgelbėti jį.

— Išgelbėti! — pakartojo Gilderis.— Nuo ko gi?

— Nuo savęs,— tarė tėvas Braunas.— Jis buvo apsėstas savižudybės manijos.

— Ką?! — netikėdamas sušuko Mertonas.— O kurgi jo „linksmumo religija"?

— Tai žiauri religija—kalbėjo kunigas, žvelgdamas pro lan^ gą.— Kodėl jam nevalia buvo kartais paverkti, kaip kad paverk/ davo jo protėviai? Neįgyvendinti planai sustingo, įkarštis atvėso, už nuotaikingos kaukės slypėjo tuščias bedievio protas.. Galiausiai, kad išliktų žvalus visuomenės akyse, jis po ilgiausios pertraukos vėl ėmė gerti. Tačiau nuoširdžiam blaivininkui girtuoklystė kelia ypatingą siaubą: jis vaizduotėje regi save prasmengant į tą psichologinį pragarą, kuriuo gąsdindavo kitus. Vargšo Armstrongo tas pragaras.netruko užgriūti, ir jau šį rytą jis tokiu klaikiu balsu ėmė šaukti, kad jį apsėdo velnias, jog ir duktė nepažino. Jis troško mirties ir, pametęs protą, išbarstė aplink save įvairius mirties pavidalus—virvę su kilpa, draugo revolverį, peilį. Taip jį netyčia užklupęs Roisas laiko negaišo. Peilį žaibiškai nusviedė už savęs, pačiupo revolverį ir, kad būtų greičiau, ištuštino jį šūviais į grindis. Savižudis išvydo ketvirtą mirties pavidalą ir puolė prie lango. Gelbėtojui liko vienintelė išeitis — pulti ant jo su virve ir bandyti surišti rankas ir kojas. Cia ir įbėgo toji vargšė mergina — nesupratusi, kas dedasi, bandė perrėžti tėvo pančius. Pirmu rėžiu kliudė tik vargšo Roiso krumplius — iš čia ir visas kraujas. Juk pastebėjot, kad tarno veidą jis tik sukruvino, bet nesužeidė. Prieš pat apalpdama, vargšelė galop nupjovė virvę, išvaduodama tėvą, kuris pro langą šoko į amžinybę.

Užsitęsusią tylą trikdė tik lėtas metalo žvangesys — Gilderis nuėmė Patriko Roiso antrankius ir tarė:

— Kodėl gi jūs nepasakėt tiesos, sere? Jūs ir jaunoji ledi esat verti daugiau, negu būti paminėti Armstrongo nekrologe.

— Velniop Armstrongo nekrologą,—‘atrėžė Roisas.— Argi jūs nesuprantat, kad ji neturėjo sužinoti?

— Ko sužinoti? — paklausė Mertonas.

— Nagi, kad nužudė savo tėvą, kvaily! — sugriaudėjo Roisas.— Jeigu ne ji, dabar būtų gyvas. Gali iš proto išeiti sužinojusi.

— Aš taip nemanau,— pasakė tėvas Braunas, imdamas savo skrybėlę.— Ko gero, imsiu ir pasakysiu jai. Net mirtinos klaidos taip nenuodija gyvE!nimo kaip nuodėmės; na, judu dabar, matyt, būsit laimingesni. Na, o man metas į kurčiųjų mokyklą.

Išėjusį į vėjo taršomą pievą, jį sustabdė pažįstamas iš Hai-geito.

— Atvažiavo ekspertas. Tuoj prasidės tardymas.

— Turiu skubėti į kurčiųjų mokyklą,— tarė tėvas Braunas.— Dej a, tardymo laukti negaliu.

Iš rinkinio

"TĖVO BRAUNO IŠMINTIN6UMAS“

MISTERIO GLASO IŠNYKIMAS


Daktaro Oriono Hudo, įžymaus kriminologo ir moralinių problemų specialisto kabinetas prie pajūrio bulvaro Skarbore švietė didžiulių — iki pat grindų — langų eilėmis. Siaurės jūra pro juos atrodė kaip begalinė žydrai žalsvo marmuro siena. Šitaip įrėmintą jūrą šiek tiek spalvino žydrai žalsva panelių monotonija; pačioje kambarių anfiladoje, tviskančioje kaip veidrodis, tarytum atsispindėjo veidrodinis jūros paviršius. Tai anaiptol nereiškia, kad daktaro Hudo butui stokojo prabangos ar net poezijos. Ir viena, ir kita čia buvo ir buvo savo vietoje; antra vertus, buvo justi, kad šeimininkas ir nepakęstų jokio daikto ne savo vietoje. Stai prabanga: ant specialaus stalo stovėjo aštuonios ar dešimt dėžių geriausių cigarų, bet jos buvo sudėliojamos taip, kad stipriausi visada gulėjo arčiausiai sienos, o silpnesni — arčiausiai lango. Ant šito prabangos stalo visada stovėdavo stiklinė spintelė su trijų rūšių gėrimais, visais aukščiausios rūšies, bet pastabus lankytojas būtų pastebėjęs, kad viskio, brendžio ir romo lygis buteliuose visada vienodas. Stai ir poezija: prie kairiosios sienos rikiavosi anglų klasikos rinkinys, prie dešiniosios — anglų ir užsienio fiziologų. Bet jei kas nors būtų išėmęs Coserio ar Šelio tomą iš lentynos, tai atsiradęs tarpas būtų rėžęs akį tarytum švarplė tarp priekinių dantų. Nederėtų sakyti, kad knygos niekad nebuvo skaitomos; turbūt jas kas nors skaitydavo, tik kažkodėl atrodė, kad jos grandine prirakintos prie savo vietų lyg Biblijos senosiose bažnyčiose. Daktarui Hudui nuosava knygų lentyna prilygo viešajai bibliotekai. Ir jeigu šitas griežtas . moksliškumas galiojo net lentynoms, pristatytoms eilėraščių ir baladžių, bei stalams, apdėtiems gėrimais ir rūkalais, tai aišku savaime, jog labiau. nei pagonių šventyklos buvo saugomos kitos lentynos su specialybės veikalais ir kiti stalai su trapiais, vos ne žaisliniais chemijos. ir mechanikos instrumentais.

Daktaras Orionas Hudas matavo žingsniais visą butą, ribojamas, kaip parašytų mokykliniai vadovėliai, iš rytų pusės Siaurės jūros, o iš vakarų'—savo sociologinės ir kriminologinės bibliotekos glaudžių gretų. Jis vilkėjo menininkų pamėgtu aksominiu švarku, bet be menininkams būdingo netvarkingumo; plaukai buvo gerokai pražilę, bet vis-dar vešlūs ir stangrūs, veidas prą;,

kaulus, bet rausvas ir tarsi, ko lūkuriuojantis. Tiek jis pats , tiek jo būstas atrodė ir sustingęs , ir nenustygstantis vietoje — kaip ta didžioji Siaurės jūra, prie kurios (grynai higienos sumetimais) jis pasistatė namą. ■

Likimas, tą dieną žaismingai nusiteikęs, stumtelėjo duris, ir į šitą ilgą, pedantiškai sutvarkytą , jūros pusėn atsigręžusį butą įleido žmogystą, diametraliai priešingą butui ir jo šeimininkui. Po trumpo , bet mandagaus beldimo durys atsivėrė ir kambarin įsirito nedidukė asimetriška figūra, vargstanti su skrybėle ir skėčiu lyg su nepaklusnia bagažo krūva. Skėtis buvo juodas ir supliuškęs , seniai betaisytas; skrybėlė — juoda , plačiu aplamdytu graižu, kunigiška, bet retai tesutinkama Anglijoje; žmogus atrodė beviltiškai susijaukęs ir pasimetęs.

Daktaras žvelgė į ateivį santūriai stebėdamasis; turbūt ne kitaip būtų elgęsis, jei kambarin būtų įropojęs koks nors milžiniškas, bet aiškiai neplėšrus jūros gyvūnas. Ateivis' žvelgė į daktarą, trykšte- \trykšdamas geraširdiškumu, nors neatgaudamas kvapo; maždaug kaip apkūni šlavėja , ką tik įsispraudusi į omnibusą. Ir buvo sunku susivokti, k() čia daugiau — naivaus pasitenkinimo savimi ar visiško nesugebėjimo ganyti savo daiktus. Jo skrybėlė nukrito ant grindų, sunkus skėtis barkštelėjo* pra-slydęs tarp kojų; jis siekė vieno, paskui tūptelėjo pakelti kito, tebesišypsodamas apvaliu veidu ir tuo pat metu šnekėdamas:

— Vadinuosi Braunas. Meldžiu atleisti už trukdymą. Atėjau Maknabų reikalu. Esu girdėjęs, kad jūs ne kartą padėjote žmonėms, patekusiems į tokią bėdą. Meldžiu atleisti, jeigu suklydau.

Besikėtriodamas jis pagaliau sugriebė skrybėlę ir juokingai linktelėjo jai, tarsi jau būtų viską sutvarkęs.

— Ne visai supratau jus,— pabrėžtinai šaltai. atsakė mokslininkas.— Deja, ko gero, būsite supainiojęs adresą. Aš esu daktaras Hudas, užsiimu beveik išimtinai rašymu ir mokslu. Tiesa, retsykiais policija tardavosi su manimi itin sunkiais ir svarbiais atvejais, bet...

— O, tai be galo svarbu,— pertraukė jį žmogelis, pasivadinęs Braunu.— Įsivaizduokite, jos motina draudžia jiems susižieduoti.— Ir jis atsilošė kėdėje, sakytum padaręs perversmą filosofijoje.

DaktaraS! Hudas rūsčiai suraukė antakius, bet akyse sužibo -gal pykčio, o gal ir linksmumo žiburėliai.

— Vis dėlto,— tarė jis,— dar nesuprantu jūsų vizito tikslo.

— Matote , jiedu nori tuoktis,— aiškino žmogelis su dvasininko skrybėle.— Magė Maknab ir jaunasis Todhanteris nori tuoktis. Ar gali būti kas svarbiau?

Oriono Hudo mokslinė sėkmė jam kainavo nepigiai: pasak vienų, sveikatą, pasak kitų — tikėjimą Dievu, bet jis dar ne visai buvo praradęs mėgavimąsi absurdu. Klausantis naivaus kunigėlio argumentų , iš vidaus pradėjo kutenti tylus juokas, ir jis klestelėjo į fotelį , nutaisęs ironišką išraišką , lyg gydytojas, besiklausąs ligonio.

— Misteri Braunai,— oriai tarė jis,— beveik keturiolika su puse metų praslinko nuo tos dienos , kai į mane buvo kreiptasi patarimo privačiu klausimu; tai buvo byla dėl bandymo nunuady" Prancūzijos prezidentą kviestiniuose pietuose pas lordą merą. Dabar, kiek suprantu, problema tokia: ar jūsų pažįstama Magė tinka į porą kažkokiam Todhanteriui. Na ką gi, misteri Braunai, aš mėgstu riziką. Imuosi šitos bylos. Maknabų šeima ' gaus pačią geriausią mano konsultaciją , tokio pat lygio kaip gavo Prancūzijos respublika ir Anglijos karalius — ne , dar geresnę , keturiolika metų geresnę. Šiandieną aš nebeturiu kitų darbų. Tad prašom pasakoti.

Mažasis dvasininkas, pavarde Braunas, padėkojo jam nuoširdžiai , bet vis dar kažkaip naiviai. Gal šitaip tiktų dėkoti nepažįstamam vyriškiui, rūkomajame padavusiam degtukų, bet juk šįkart reikėjo dėl)oti (ir jis dėkojo) Karališkojo botanikos sodo kuratoriui, einančiam su juo į laukus ieškoti keturlapio dobilo. Beveik be pertraukos po dėkingumo žodžių jis ėmė pasakoti:

— Taigi, kaip jau sakiau , mano pavardė Braunas, kunigauju katalikų bažnytėlėje, kurią , drįstu ■ manyti, esate matęs už visų tų išsivingiavusių gatvių šiauriniame miesto pakraštyje. Pačioje tolimiausioje ir pačioje vingiuočiausioje gatvėje, nusitęsusioje palei jūrą lyg koks pylimas , gyvena didžiai dorovinga, bet gana irzlaus būdo mano parapijietė, našlė Maknab. Ji turi dukterį ir nuomoja kambarius , o tarp jos ir dukters, tarp jos ir nuomininkų... na, drįstu sakyti, čia būtų ilga kalba. Siuo metu ten tik vienas nuomininkas, jaunas vyriškis, pavarde Todhanteris, bet su juo daugiau rūpesčių negu su visais ankstesniais , nes jis nori vesti jaunąją šeimininkę.

— O jaunoji šeimininkė? — paklausė daktaras Hudas, širdyje vis labiau smagindamasis.— Ko jinai nori?

— Savaime aišku, ji nori tekėti už jo! — sušuko tėvas Braunas, net išsitiesdamas kėdėje.— Dėl to ir kilo ta baisi painiava.

— Išties siaubinga mįslė,— pripažino daktaras Hudas.

— Džeimsas Todhanteris,— kalbėjo dvasininkas,— kiek žinau, labai padorus jaunuolis, nors, tiesą sakant, apie jį žinoma ne itin daug. Guvus, tamsoko gymio, lieknas, mitrus tarsi beždžionė, skutasi glotniai kaip aktorius, lipšnus kaip tikras dvariškis. Kišenės pilnos pinigų, bent taip atrodo; tačiau niekas nežino, kuo jis verčiasi. Misis Maknab (pesimistiškos prigimties moteriškė) tvirtai įsitikinusi, kad kažkuo siaubingu, greičiausiai susijusiu su dinamitu. Tos dinamito bombos matyt yra drovios ir begarsės, nes vargšelis kasdien užsirakina kelioms valandoms ir kažką studijuoja. Jis sako, jog tai laikina ir būtina, be to, žada viską paaiškinti prieš vedybas. Tai turbūt viskas, kas žinoma, bet misis Maknab papasakos jums kur kas daugiau, netgi tai, kuo pati ne visai tikra. Jūs puikiai žinote, kad paskalos veša lyg žolė, kai tiktai pasitaiko kas nors nepaaiškinama. Pasakojama, kad kambaryje girdėti šnekantis du balsus, bet kai atidaro duris, Todhanteris visada būna vienas. Pasakojama, jog kartą brėkštant iš pakrantės ūkų, gal net iš pačios jūros, išniro paslaptingas aukšto ūgio vyriškis su cilindru, pirštų galais atėjo per smėlyną ir sodelį už namo, o paskui jį girdėjo kalbantis su nuomininku pro atvirą langą. Pokalbis, atrodo, virto barniu: Todhanteris piktai užtrenkė langą, o vyriškis su cilindru vėl išnyko pakrantės ūke. Sitą legendą pasakoja. šeima, kaskart pa-baisindama, tačiau misis Maknab labiau mėgsta jos pačios sukurtą siužetą: „tas kitas“ (kad ir kas jis būtų) naktimis išlenda iš didelės skrynios kampe, kuri kiaurą dieną užrakinta. Kaip matote, už paslaptingų Todhanterio durų slypi „Tūkstančio ir vienos nakties" stebuklai ir baisybės. O visų tų paskalų fone — neaukštas vyrukas dailiai pasiūtu juodu švarku, punktualus ir bey-dis kaip svetainės sieninis laikrodis. Nuomą visada moka laiku, geria tiktai arbatą, be galo geras vaikams ir gali linksminti juos kiaurą dieną, o paskutinis, labiausiai nerimą keliąs dalykas yra tas, kad jis taip apžavėjo vyresniąją dukterį, jog ši eitų su juo prie altoriaus kad ir rytoj.

Žmonės, paskyrę savo gyvenimą svarbioms teorijoms, mėgsta taikyti jas ir smulkmenoms. Garsus specialistas su malonumu nusileido iki prastuolio dvasininko lygio. Patogiai atsilošęs fotelyje, jis prabilo nuobodžiaujančio paskaitininko tonu:

— Net ir menkiausiu atveju naudinga prisiminti esminius gamtos dėsnius. Kokios nors vienos gėlės gali ir nepakąsti pirmosios šalnos, bet rudenį vysta; kokio akmenuko gali ir nesušlapinti potvynis, bet potvynis kartojasi. Mokslininko akimis žiūrint, visa žmonijos istorija yra kolektyvinių judėjimų, žudynių ar migracijos serijos, panašiai kaip masiškas musių gaišimas žiemą arba paukščių grįžimas pavasarį. O istorijos pagrindas yra rasė. Rasė kuria religiją, rasė formuoja įstatymus, rasė kelia karus. Nežinau ryškesnio . pavyzdžio už tą laukinę, nenorinčią bendrauti ir nykstančią gentį, kurią paprastai vadiname keltais; mūsų bičiuliai Maknabaf yra jos atstovai. Kresni, tamsiaveidžiai, svajingo ir rambaus būdo, keltai lengvai patiki prietaringu bet kokio įvykio aiškinimu,— na, kad ir tuo (prašom man atleisti), ką skelbiate judu su savo Kristumi. Argi reikia stebėtis, kad tokie žmonės, liūliuojami jūros ošimo iš vienos pusės ir bažnyčios (dar kartą prašyčiau man atleisti) litanijų iš kitos, apgaubia fantastikos šydu visai žemiškus dalykus. Jūs, ribojamaS! savo parapijos pasaulėlio, matote tiktai konkrečią misis Maknab, išgąsdintą konkrečios pasakėlės apie du balsus ir aukštą vyriškį, išeinantį iš jūros. O žmogus, turintis mokslininko vaizduotę, mato ištisus klanus Maknabų, pasklidusių po pasaulį, vienodų kaip to paties pogrupio paukščiai. Jis mato, kaip tūkstančiai našlių tūkstančiuose namų varvina liguisto įtarumo lašus į kaimynų arbatos puodukus; jis mato...

Nespėjus mokslininkui užbaigti sakinio, vėl pasigirdo bel-džiant į duris tik kur kas nekantriau; kažkas skubėjo koridorium, šiugždėdamas sijonais, ir štai tarpdury pasirodė skoningai apsirengusi, bet išsidraikiusi ir nuo skubėjimo išraudusi mergina. Jos šviesius plaukus buvo sušiaušęs jūros vėjas ir ji būtų buvusi tikrai graži, jei1 ne tie škotiški skruostikauliai — šiek tiek per stambūs, šiek tiek per tamsūs.

— Atleiskite už tokį įsiveržimą, sere,— atsiprašė ji trūkčiojančiu balsu, lyg komanduotų.— Aš atskubėjau paskui tėvą Brauną; atsitiko nelaimė.

Tėvas Braunas šiek tiek sutrikęs pradėjo stotis.

— Kas gi dabar pasidarė, Mage?— paklausė jis.

— Džeimsas, ko gero, nužudytas,— atsakė mergina, dar ne' atgaudama kvapo.— Tasai Glasas vėl buvo atėjęs pas jį, aš aiškiai girdėjau už durų juos šnekantis. Balsus lengva atskirti: DžeimsaS! kalba storai, grebluodamas, o anas plonai, vis padre-bindamas...

— Tasai Glasas? — pakartojo dvasininkas, šiek tiek suglumęs.

— Aš žinau, kad jis pavarde Glasas,— paaiškino mergina, vis labiau nekantraudama.— Aš klausiausi už durų. Jie ginčijosi, turbūt dėl pinigų, nes girdėjau Džeimsą nuolat kartojant: „Gerai, misteri Glasai“ arba „Ne, misteri Glasai“, paskui „Du arba trys, misteri Glasai“. Bet mes tik gaišuojame kalbėdamiesi, ei-mi' JĮrcičiau, gal dar spėsime.

— Bet kur jūs norite suspėti? — paklausė daktaras Hudas, aiškiai susidomėjęs viešnia.— Kodėl tas misteris Glasas ir jo finansiniai reikalai verčia taip skubėti?

— Aš bandžiau išlaužti duris, bet nepajėgiau,— trumpai atsakė mergina.— Tada apibėgau namą ir šiaip taip užlipau ant palangės. Kambaryje buvo prieblanda, lyg ir tuščia, bet galėčiau prisiekti, kad įžiūrėjau Džeimsą, susirietusį kampe. Gal jį nudūrė, gal pasmaugė...

— Tai išties ne juokai,— tarė tėvas Braunas ir atsistojęs sugraibė nepaklusnius savo daiktus.— Aš kaip tiktai pasakojau jūsų istoriją šitam džentelmenui, tačiau jo pažiūra...

— Smarkiai pasikeitė,— oriai įsiterpė mokslininkas.— Jaunoji ledi nebeatrodo man tokia keltiška kaip iš pradžių. Dabar aš laisvas, tad užsidėsiu skrybėlę ir mielai paėjėsiu su jumis.

Po kelių minučių visi trys priėjo niūrios Maknabų gatvės kampą. Mergina žengė tvirtais ir sparčiais kalnietės žingsniais, kriminologas — su nerūpestingo vaikštinėtojo grakštumu, ne taip jau tolimu leopardo eigasčiai, o dvasininkas bidzeno ristele, visai negalvodamas apie orumą. Sio miesto pakraštys ne itin neigė daktaro . užuominas apie slogias nuotaikas keliančią aplinką. Išsisklaidę namai stovėjo vis atokiau vienas nuo kito, kartodami vingiuotą kranto liniją; pavakarė buvo besibaigianti ankstyva, kažkokia nerimastinga prietema; violetinė tarytum išsiliejęs rašalas jūra ■ grėsmingai šniokštė. Skurdžiame Maknabų sodelyje, besileidžiančiame į pakrantės smėlį, styrojo du juodi, pliki medžiai, panašūs į šėtono letenas, iškeltas iš nuostabos. Misis Maknab, atbėganti gatve jų pasitikti su panašiai iškeltomis rankomis, šešėliui krentant ant nuožmaus jos veido, ir pati šiek tiek panėšėjo į šėtoną. Mokslininkas ir dvasininkas tiktai kada ne kada įterpdavo po žodelį, kai ji spiegiu balsu pakartojo dukters pasakojimą, pasodrindama pačios prasimanytomis detalėmis, reikalaudama atkeršyti misteriui Glasui už nužudymą ir misteriui Todhaniteriui už tai, kad leidosi nužudomas, pastarajam dar ir už tai, kad išdrįso pirštis jos dukteriai, ir už tai, kad neišgyveno iki vedybų dienos ir netesėjo duoto pažado. Siauru takučiu jie apėjo namą ir sustojo prie nuomininko durų. Daktaras Hudas vikriai kaip senas seklys stumtelėjo petim duris ir išlaužė.

Atsivėrė bežadės tragedijos vaizdas. Niekas, matęs jį nors akimirką, nesuabejotų, kad kambaryje grumtasi dviejų, o gal ir daugiau žmonių. Ant staliuko ir aplink jį buvo primėtyta kortų, sakytum kažkas staigiai nutraukė lošimą. Dvi taurės stovėjo ant kito staliuko — vyno į jas nespėta įpilti,— o trečia šukių žvaigžde buvo pažirusi ant kilimo. Netoli jos gulėjo ilgas peilis ar trumpas kardaa, tiesus, su įmantriai išdabinta rankena; ant matinių ašmenų krito pilka šviesa nuo rūškano lango, už kurio švininiame jūros fone juodavo medžiai. Kitame kambario kampe buvo nuriedėjęs džentelmeno cilindras, sakytum ką tik numuštas nuo kieno nors galvos; atrodė, kad jis dar ritasi. O tolimajame kampe, nudrėbtas tartum bulvių maišas, bet suraišiotas lyg geležinkelio bagažas, tysojo misteris Džeimsas Todhanteris su šerpe užrišta burna ir šešis ar septynis kartus suveržtas virvėmis per alkūnes bei kulkšnis. Jo rudos akys guviai dairėsi.

Daktaras Orionas Hudas akimirką stabtelėjo ant demblio prie durų ir apžvelgė visą nebylų smurto vaizdą. Paskui sparčiu žingsniu perėjo per kilimą , paėmė cilindrą ir rimtu veidu pamatavo ant vis dar suvystyto Todhanterio galvos. Cilindras buvo toks didelis, kad beveik siekė pečius.

— Misterio Glaso skrybėlė,— tarė daktaras, su kišeniniu didinamuoju stiklu tyrinėdamas pamušalą.— Kaip tai paaiškinti: misterio Giaso nėra, o jo skrybėlė čia? Misteris Glasas nėra nerūpestingas savo rūbų atžvilgiu. Sita skrybėlė madinga, sistemingai valoma ir blizginama, nors ir nebenauja. Manau, kad jis — apysenis dabita.

— Viešpatie dieve! — garsiai sušuko Magė Maknab.— Ar neketinate pirmiausia atrišti žmogų?

— Aš sąmoningai sakau „apysenis",— kalbėjo mokslininkas,— nors mano argumentai, galimas daiktas, kiek pritempti. Žmonių plaukai slenka labai nevienodai , bet tai neišvengiamas procesas, tad neseniai dėvėtos skrybėlės viduje per didinamąjį stiklą turėčiau pastebėti šiek tiek plaukų. Jų ten nėra, ir tai leidžia spėti, jog misteris Glasas plikas. Dabar prisiminkime ploną ir padrebinantį balsą, taip vaizdžiai nupasakotą mis Maknab (kantrybės, brangioji ledi, kantrybės), pridėkime pliką kiaušą prie senatviškam įniršiui būdingo tono ir, drįstu manyti, galime daryti prielaidą čia lankiusis pagyvenusio amžiaus žmogų. Judrų, nepaisant metų, ir beveik neabejotinai aukšto ūgio. Galėčiau pasiremti pasakojimu, jog jis anksčiau buvo pasirodęs prie lango,— aukštas, džentelmenas su cilindru,— bet manau, turiu patikimesnį įrodymą. Sudaužytos taurės šukės pažirusios po visą kambarį, bet viena užlėkusi ant aukštos lentynos prie židinio, Ji nebūtų patekusi ten, krisdama iš palyginti neaukšto žmogaus, misterio Todhanterio tipo žmogaus, rankų.

— Beje,— įsiterpė tėvas Braunas,— ar nederėtų pirma atrišti 19. i s 1 e r į Todhanterį?

— Pamoka, kurią mums duoda vyno taurės, tuo dar nesibaigia,— lyg niekur nieko varė toliau specialistas.— Iš karto pasakyčiau, jog tasai Glasas plikas ir tūžmingas ne tiek dėl amžiaus, kiek dėl palaido gyvenimo. Kaip žinome, misteris Todhanteris — kuklus, taupus džentelmenas, negeriantis svaigalų. Nei kortos, nei vyno stiklai nebūdingi jo gyvenimo būdui, vadinasi, jie buvo skirti aptariamam svečiui. Ženkime kitą žingsnį. Misteris Todhanteris gali turėti bet kokių indų, bet vyno čia nematyti. Ką jis ketino pilstyti į tas taures? Man išsyk peršasi prielaida: brendį ar viskį, gal net labai brangios rūšies, iš gertuvės. Iš paties misterio Glaso vidinės kišenės. Mes lyg ir sukuriame žmogaus portretą, tiksliau, nusakome tam tikrą tipą: aukštas, pagyvenęs, elegantiškas, bet jau apvytęs, turintis polinkį kortoms ir svaigalams, gal net įjunkęs į juos. Panašių džentelmenų neretai sutinkame visuomenės tarpsluoksniuose.

— Jeigu neleisite man jo atrišti, aš bėgsiu į gatvę ir šauksiuos policijos,— nebeištvėrė mergina.

— Aš nepatarčiau, mis Maknab,— šaltai tarė daktaras Hudas,— taip skubiai kviesti policiją. Tėve Braunai, visai rimtai prašyčiau jus nuraminti savo aveles jų pačių labui, ne mano. Taigi mes šį tą sužinojome apie misterio Glaso išvaizdą ir polinkius. O ką esminio žinome apie misterį Todhanterį? Stai trys svarbiausi faktai: jis taupus, daugiau ar mažiau pasiturintis ir saugo paslaptį. Turbūt jau aišku, kad tai trys pagrindiniai šantažuojamojo žmogaus požymiai. Taip pat akivaizdu, jog aptrinti madingi rūbai, smerktini įpročiai ir spigus įtūžis — jį šantažuojančio misterio Glaso požymiai. Ir štai prieš mus du tipiški „tylėjimo už pinigus“ tragedijos personažai: vienoje pusėje padorus, kažką slepiantis žmogus, iš kitos — Vestendo grobuonis, suuodęs tą paslaptį. Tiedu žmonės šiandien susitiko, susikivirčijo, susigrūmė ir ginklu praliejo kraują.

— Ar jūs ketinate atraišioti tas virves, ar ne? — primygtinai paklausė mergina.

Daktaras Hudas atsargiai padėjo cilindrą ant stalelio ir priėjo prie belaisvio. Įdėmiai apžiūrėjo jį, net šiek tiek kilstelėjo ir pasuko, suėmęs už pečių. Paskui trumpai drūtai atsakė:

— Ne. Manau, kad šitos virvės gerai pasitarnaus, kol atvyks jūsų draugai policininkai su antrankiais.

Tėvas Braunas, niūriai spoksojęs į kilimą, pakėlė apvalų veidą ir paklausė:

— Ką tatai reikštų?

Mokslininkas pakėlė nuo kilimo durklą su įmantria rankena ir atsakė, kruopščiai apžiūrinėdamas jį:

— Kadangi radote misterį Todhanterį surištą,— tarė jis,— tai išsyk nusprendėte, jog jį surišo misteris Glasas ir po to, iš visko sprendžiant, paspruko. Keturios priežastys verčia tuo abejoti. Pirma, kodėl toks puošeiva kaip mūsų draugas Glasas paliko cilindrą, išeidamas savo noru? Antra,— kalbėjo jis, eidamas prie lango,— štai vienintelis išėjimas, ir jis uždarytas iš vidaus. Trečia, ant šitų ašmenų aptikau kraujo lašelį, bet misteris Todhanteris neturi žaizdų. Misteris Glasas, gyvas ar miręs, išsinešė tą žaizdą. Imkime pirmą galimybę. Atrodo kur kas labiau įtikėtina, jei šantažuojamas asmuo nužudo kankintoją, o ne pastarasis žąsį, dedančią aukso kiaušinius. Manau, kad logika sudėjo čia taškus.

— Betgi virvės? — neatlyžo dvasininkas, žiūrėdamas į jį susižavėjusiu ir sutrikusiu žvilgsniu. .

— Ak, virvės...— keistu tonu nutęsė ekspertas.— Mis Maknab netvėrė noru sužinoti, kodėl neišvaduoju misterio Todhanterio. Gerai, aš atsakysiu. Todėl, kad misteris Todhanteris puikiausiai gali atsirišti pats, kai tiktai panorės.

— Ką? — žioptelėjo visi skirtingomis nuostabos intonacijomis.

— Aš apžiūrėjau visus mazgus,— ramiai paaiškino Hudas.— Atsitiktinai šį tą nutuokiu apie juos, tai beveik atskira kriminologijos sritis. Kiekvieną mazgą jis užrišo pats ir gali pats atleisti; joks priešas nepridėjo čia nė piršto. Visa istorija su virvėmis— mikli klastotė, kad pagalvotume, jog auka jis, o ne tas nelaimingas Glasas, kurio lavonas turbūt pakastas sode ar įkištas į židinį.

Visi slogiai tylėjo; kambary darėsi vis tamsiau; medžių šakos atrodė dar labiau iškreivintos, pajuodusios, priartėjusios, lyg kokios gelmių pabaisos (gal krakenai, gal sepijos, ar besiraitantys polipai), išropojusios j krantą pasižiūrėti paskutinio tragedijos akto; lygiai taip pat, tiktai anksčiau iššliaužė iš jūros tragiškasis piktadarys ir jo auka, siaubingas žmogus su cilindru. Sutemos tirštėjo, susiliedamos su šlykščiu šantažo tvaiku, niekšingiausiu žmogaus poelgiu, nes tai nusikaltimas, dangstantis kitą nusikaltimą; juodas pleistras ant dar juodęsnės žaizdos.

Paprastai. ramus, šiek tiek komiškas dvasininko veidas. ūmai pasikeitė, jisai net prisimerkė iš smalsumo. Tai nebebuvo anas ankstyvesnis, vaikiškai naivus smalsumas. Greičiau tai gimstančios minties smalsavimas, jai dar tiktai formuojantis.

— Drįstu prašyti pakartoti,— droviai paprašė jis.— Tai jūs manote, kad tas Todhanteris sugeba pats save surišti ir atrišti?

— Aš taip manau,— patvirtino daktaras.

— O Jeruzale! — sukliko Braunas— Nejaugi tai įmanoma?

Jis nušuoliavo per kambarį it triušis ir, pagautas naujo impulso, įsistebeilijo į pusiau uždengtą belaisvio veidą. Paskui atsisuko į kitus.

— Viskas aišku! — susijaudinęs riktelėjo jis.— Argi nematote iš jo veido? Tik pažiūrėkit į jo akis!

Profesorius ir mergina pasekė tėvo Brauno žvilgsnį. Nors plati juoda šerpė visiškai dengė Todhanterio veido apatinę pusę, abiems pasivaideno, kad viršutinė dalis kažkaip keistai juda.

— Kokios keistos jo akys,— susijaudino mergina.— Jūs žvėrys! Jam turbūt labai skauda!

— Manau, kad ne tai,— tarė daktaras Hudas,— jo akių išraiška tikrai ypatinga. Bet aš sakyčiau, kad šitos įžambios raukšlelės greičiau reiškia lengvą psichikos sutrikimą...

— Na ką jūs! — riktelėjo tėvas Braunas.— Argi nematote, kad jis juokiasi?

— Juokiasi? — net krūptelėjo daktaras.— Po galais, iš ko jam juoktis?

— Kaip čia pasakius,— sutriko tėvas Braunas.— Meldžiu neįsižeisti, bet manau, kad jis juokiasi iš jūsų. Aš ir pats būčiau linkęs pakikenti dabar, kai žinau.

— Ką jūs dabar žinote? — šiek tiek sudirgęs paklausė Hudas.

— Dabar aš žinau,— atsakė dvasininkas,— kuo užsiiminėja misteris Todhanteris.

Jis sukinėjosi po kambarį, beprasmiškai įsispoksodamas čia į vieną, čia į kitą daiktą ir nuolat prapliupdamas tokiu pat beprasmišku juoku, nemaloniai nuteikdamas kitus, priverstus tai stebėti. Jis garsiai juokėsi iš cilindro, kvatojo, už pilvo griebdamasis, o kraujo lašas ant ašmenų sukėlė jam vos ne konvulsijas. Po to atsisuko į tyliai nirštantį specialistą.

— Daktare Hudai! — entuziastingai sukliko Jis,— jūs didis poetas! Jūs prikėlėte iš nebūties neegzistuojančią būtybę. Jūs pakilote kur kas arčiau dievų, negu vien registruodamas faktus. Faktai banalūs ir juokingi, jie nė iš tolo neprilygsta jūsų vaizduotės jėgai.

— Absoliučiai nesuprantu, ką jūs čia kalbate,— išdidžiai atrėžė daktaras Hudas.— Mano faktai visiškai nepaneigiami, nors, žinoma, jie ne visi. Galima skirti vietos intuicijai (arba poezijai, jei jums labiau patinka šitas terminas) tiktai todėl, kad dar nesurinktos reikiamos detalės. Misterio Glaso išnykimas ...

— Taip, taip,— pritarė mažasis dvasininkas, energingai linksėdamas,— tai svarbių svarbiausias dalykas — misterio Glaso išnykimas. Jo taip labai nėra,— susimąstęs pridūrė jis,— kaip dar niekad nieko nebuvo.

— Jūs manote, kad jo nėra mieste? — paklausė daktaras.

— Manau, kad jo išvis niekur nėra,— atsakė tėvas Braunas,— kaip sakoma, jo nėra iš esmės.

— Jūs rimtai įsitikinęs,— šypsodamas paklausė ekspertas,-kad toks žmogus neegzistuoja?

Dvasininkas linktelėjo.

— Deja, taip.

Orionas Hudas paniekinamai nusijuokė.

— Na, gerai,— tarė jis,— prieš pareidami prie šimto pirmo priešingo įrodymo, imkime patį pirmąjį, tą, su kuriuo susidūrėme vos įėję. Jeigu Misterio Glaso nėra, tai kieno šita. skrybėlė?

— Misterio Todhanterio,— atsakė tėvas Braunas.

— Bet jinai jam per didelė! — nekantriai šūktelėjo Hudas.— Turbūt net negalėtų jos užsidėti!

Tėvas Braunas be galo romiai papurtė galvą.

— Aš niekad nesakiau, kad jis galėtų užsidėti,— atsakė jts. — Aš tik sakiau, kad tai jo skrybėlė. Arba, jei norite pasakysiu tiksliau — ta skrybėlė priklauso jam.

— Tai kur čia tas tikslumas? — šiek tiek pašaipiai pa klausė kriminologas.

— Ak brangus sere,— sušuko gerasis žmogelis, pirmą kartą beveik netekdamas kantrybės,— jei paėjėsite gatve iki pirmos kepurininko dirbtuvėlės, tai pamatysite skirtumą tarp žmogaus skrybėlės ir skrybėlių, kurios priklauso jam.

— Bet kepurininkas,— užprotestavo Hudas,— gali, vaizdingai kalbant, iš savo naujų skrybėlių ištraukti pinigų. O' ką gali ištraukti Todhanteris iš savo senos skrybėlės?

— Triušius,— atšovė tėvas Braunas.

— Ką? — pakėlė balsą daktaras Hudas.

— Triušius, kaspiinus, saldumynus, auksines žuveles, serpantiną,— greitakalbe bėrė dvasininkas.— Kaipgi jūs šito nesuvokėte, perpratęs gudrybę su virvėmis? Tas pats ir su kardu. Kaip jūs teisingai pastebėjote, misteris Todhanteris neturi išorinių žaizdų, bet. jis tųri žaizdelę viduje, jei sekate mano mintį.

— Viduje, vadinasi, po rūbais? — rimtai paklausė misis Mak-nab.

— Ne, jo paties viduje,— patikslino tėvas Braunas.

— Turbūt iš proto kraustausi... Tai ką jūs norite pasakyti?

— Misteris Todhanteris mokosi,— ramiai paaiškino tėvas Braunas.— Jis ketina tapti profesionaliu fokusininku, taip pat žonglieriumi, pilvakalbiu ir virvės triukų žinovu. Fokusai atskleidžia cilindro paskirtį. Ant pamušalo nėra plaukų ne dėl to, kad jį dėvėjo anksti nuplikęs misteris Glasas, o dėl to, kad jo nedėvėjo niekas. Zongli ravimas paaiškina trijų taurių buvimą,. Todhanteris mokėsi mėtyti ir gaudyti jas vieną po kitos. Kadangi jis dar tiktai praktikuojasi, tai sudaužė vieną taurę į lubas. Triukai paaiškina ir kardą; nuryti kardą misteriui Todhanteriui — pro fesinės garbės ir meistriškumo klausimas. Bet kadangi jis dar tiktai treniruojasi, tai šiek tiek įsidrėskė gerklę. Tai ir yra ta žaizdelė viduje, kuri (sprendžiant iš jo veido išraiškos) visai nepavojinga. Jis taip pat mokosi išsivaduoti iš virvių, panašiai kaip „Deivenporto broliai", ir kaip tik ketino tą daryti, kai mes pulku sugriuvom į kambarį. Kortos, savaime aišku, skirtos triukams, ir jos pažertos ant grindų todėl, kad jis ką tik treniravosi išskleisti jas ore. Jis tiesiog saugojo profesijos paslaptį, nes privalo slėpti savo triukus, kaip ir kiekvienas fokusininkas. Kažkoks dykinėtojas su cilindru, matyt, kažkada žvilgtelėjo į jo langą ir buvo piktai nuvytas. Sito faktelio pakako, kad mes visi sukurtume nebūtą istoriją ir įsivaizduotume, jog visą gyvenimą uždengė cilindruoto misterio Glaso šešėlis.

— Bet iš kur du balsai? — neatsistebėdama paklausė Magė.

— Ar jūs nesate girdėjusi pilvakalbio?—' paklausė tėvas Braunas.— Argi nežinote, kad jis iš pradžių kalba natūraliu balsu, o paskui atsako pats sau tuo girgždančiu, spiegiamu, nenatūraliu balsu, kurį jūs girdėjote?

Visi ilgam nutilo. Daktaras Hudas žiūrėjo į kresną žmogutį, mįslingai šypsodamasis.

— Jūs išties didžiai išmintingas žmogus,— prabilo jis.— Ir knygoje geriau nerastum parašyta. Tiktai vieno misterio Glaso aspekto jūs nestengėte paaiškinti: jo pavardės. Mis Maknab aiškiai girdėjo mister Todhanterį šitaip kreipiantis.

Tėvas Braunas beveik vaikėziškai sukikeno.

— Na, ką gi,— tarė jis,— tai pati kvailiausia visos šitos kvailos istorijos vieta. Kai mūsų draugas žongliruodamas mėtydavo aukštyn tris taures, jis garsiai skaičiuodavo gaudydamas ir taip pat garsiai komentuodavo, kai kurios nepagaudavo. Stai ką jis kalbėjo: „Vienas, du, trys... taurė pro šalį... vienas, du... taurė pro šalį 20“. Ir vėl, ir vėl.

Akimirką kambaryje viešpatavo tyla, po to visi kaip susit:!rę pratrūko kvatotis. Tada vyriškis, gulintis kampe, mėgaudamasis atmazgė visas virves ir numetė į šalį. Paskui, išėjęs į kambario vidurį, nusilenkė ir išvyniojo didžiulę mėlynai raudoną afišą, skelbiančią, jog Zaladinas, įžymiausias pasaulio fokusininkas, akrobatas, pilvakalbis ir „žmogus kengūra", pasirodys su visiškai nauja programa Skarboro paviljone ateinantį pirmadienį, lygiai aštuntą valandą vakaro.

ŽMOGUS SKERSGATVYJE


Į skersgatvį Adelfyje, kuriame stovėjo „Apolono" teatras, vienu metu iš abiejų galų įžengė du vyriškiai. Besileidžianti saulė buvo nudažiusi gatves gausia ir stipria, matine ir negyva šviesa. Skersgatvis buvo gana ilgas ir tamsus, tad priešingame gale abu matė tik tamsų siluetą. Tačiau abu atpažino vienas kitą ir iš juodo kontūro, nes abu buvo savaip išvaizdūs ir abu nekentė vienas kito.

Dengtas skersgatvis viename gale baigėsi stačiai kylančioje Adelfio gatvėje, kitame rėmėsi į bulvarą palei upę, nusidažiusią saulėlydžio spalvomis. Viena skersgatvio pusė buvo aklina siena; name, kurį' ji rėmė, metų metus smilko teatrinis restoranas, dabar visai uždarytas. Kitoje pusėje buvo dvejos durys, abejos beveik skersgatvio galuose. Ne tai, kas paprastai vadinama teatro tarnybiniu įėjimu, o atskiros durys išrinktiesiems; šį vakarą aktoriui ir aktorei, vaidinantiems pagrindinius'vaidmenis Šekspyro tragedijoje. Tokios įžymybės mėgsta atskiras duris, kad galėtų susitikti su draugais arba pabėgti nuo jų.

Vyriškiams, apie kuriuos čia pasakojama, durys skersgatvio viršutinėje dalyje atrodė gerai žinomos, matyt,- jie neabejojo, kad bus įsileisti, nes abu žingsniavo prie durų ramiai ir pasitikėdami savimi. Kadangi vyriškis iš tolimojo galo žingsniavo sparčiau, tai abu pasiekė slaptąsias duris daugmaž kartu. Mandagiai nusilenkė vienas kitam, akimirką luktelėjo, paskui' tas, kuris ėjo greičiau ir atrodė nekantresnis, pabeldė.

Ir tuo, ir bet kuo kitu jie buvo visiškai priešingi, ničniekuo nenusileidžiantys vienas kitam. Asmeniniu požiūriu abu buvo dailiai nuaugę, gabūs ir plačiai žinomi. Oficialiu požiūriu abu atstovavo žymiausiam aukštuomenės sluoksniui. Ir vis dėlto visais atžvilgiais, pradedant šlove ir baigiant patrauklia išvaizda, jie buvo skirtingi ir nepalyginami. Seras Vilsonas Simoras buvo iš tų žmonių, kurių svorį visuomenėje žino kiekvienas, besidomintis įtakos sferomis. Kuo artimiau žmogus bendravo su bet kurios valstybinės organizacijos ar profesijos branduoliu, tuo dažniau sutikdavo, serą Vilsoną Simorą. Ji,s buvo vienintelis išmintingas žmogus dviejose dešimtyse neišmintingų komitetų, svarstančių įvairiausias problemas — nuo Karališkosios akademijos pertvarkymo iki bimetalinės pinigų reformos dar didesnio Didžiosios Britanijos suklestėjimo vardan. Meno sferoje jis buvo išties visagalis, toks unikalus, kad niekas nebūtų drįsęs tiksliai atsakyti, ar jis įžymus aristokratas, globojantis meną, ar įžymus menininkas, globojamas aristokratų. Tačiau penketą minučių su juo pasikalbėjęs, negalėjai nepajausti, kad jis visą gyvenimą tau dominavo.

Nemaniau ypatinga buvo ir jo išvaizda: lyg niekuo neišsiskirianti, bet nepakartojama. Silkinio cilindro nebūtų supeikęs joks mados arbitras, bet vis tiek tas cilindras skyrėsi nuo visų kitų — gal aukštėlesnis, gal kiek padidinantis žmogaus ūgį. Aukštas, lieknas, nors kiek pakumpęs, jis anaiptol neatrodė glebus. Plaukai buvo sidabro pilkšvumo, bet jis neatrodė senas; augino juos kiek ilgesnius negu įprasta, bet neatrodė sumoteriškėjęs; jie garbanojosi, bet neatrodė sugarbanoti. Rūpestingai nusmailinama barzdelė teikė jam vyriškumo ir karingumo; atrodė visai kaip senų laikų admirolas iš tamsių Velaskeso portretų, kabančių jo namuose. Pilkos jo pirštinės buvo kiek melsvesnės, lazda su sidabriniu bumbulu kiek ilgesnė negu visos tos pirštinės ir visos tos lazdos, kuriomis šmaikštavo dabitos teatruose bei restoranuose.

Antras vyriškis buvo ne toks aukštas, bet niekam nebūtų atėję į galvą laikyti jį žemaūgiu,— tik stuomeningu ir išvaiždžiu. Jo plaukai taip pat buvo garbiniuoti, bet šviesūs ir trumpai pakirpti, o galva stipri ir masyvi — tokia galva nesunku išmušti duris, kaip pasakė Coseris apie savo malūnininką. Kariškos mados ūsai ir tiesūs pečiai piršo mintį, kad jis karys, bet atviras ir skvarbus žydrų akių žvilgsnis dažniau būdingas jūrininkams. Jo veidas buvo beveik kvadratinis, smakras kvadratinis, pečiai kvadratiniai, net švarkas, ir tas kvadratinis. Savaime aišku, nutrūktgalviška to meto karikatūristų mokykla nepraleido progos: misteris Maksas Birbomas pavaizdavo jį kaip geometrinę figūrą iš Euklido ketvirtosios knygos.

Jis taip pat buvo žinomas žmogus, tik pagarsėjęs kitoniškai. Net ir nesilankydamas aukštuomenės salonuose, galėjai išgirsti apie kapitoną Katlerį, Honkongo apsiaustį ir garsųjį žygį per

Kiniją. Kur tik užeitum, visi kalbėjo apie jį; kas antras atvirukas buvo su jo atvaizdu; kas antras žurnalas spausdino jo kelionių maršrutus ir mūšių vaizdus; kas antra miuzikholo programa, kas antra ryla neapsiėjo be dainų, šlovinančių jį. Jo garsas, nors galbūt trumpaamžis, paplito dešimtkart plačiau, populiariau ir stichiškiau negu bet kurio kito vyriškio. Tūkstančiai anglų šeimų vertino jį ' taip kaip Nelsoną. Tačiau jo įtaka Anglijoje buvo nepalyginti ■ menkesnė už sero Vilsono Simoro.

Duris jiems atidarė senas tarnas arba kostiumininkas; liguista jo išvaizda ir juodas aptrintas kostiumas keistai nesiderino prie tviskančio didžioOs aktorės persirengimo kambario interjero. Kambarys buvo prikabinėtas ir pristatytas veidrodžių, atspindinčių visais įmanomais kampais sakytum šimtas didžiulio deimanto briaunų, jeigu būtų įmanoma patekti į jo vidų. Kai kojas velkantis tarnas pasukdavo kurį veidrodį kitaip ar tvirčiau atremdavo į sieną, visi prabangos atributai — gėlės, ryškiaspalvės pagalvėlės, teatrinio kostiumo dalys— imdavo taip nesuskaičiuojamai daugintis visuose veidrodžiuose iki .arabiškų naktų šėlsmo, šokti ir kaitaliotis vietomis, kad net svaigdavo galva.

Abu svečiai kreipėsi į nušiurusį kostiumininką kaip į seną pažįstamą, vadindami Parkinsonu, ir pasiteiravo, kur jo ponia, mis Aurora Roum. Parkinsonas pasakė, kad mis gretimame kambaryje, bet jis nueisiąs jai pranešti. Abiejų lankytojų veidai kiek paniuro; gretimas kambarys priklausė įžymiam aktoriui, mis Auroros partneriui, o ji buvo iš tų moterų, kurios kelia susižavėjimą, kartu keldamos ir pavydą. Bet nė minutei nepraslinkus, atsidarė vidurinės durys ir pasirodė mis Aurora, net ir ne scenoje žengdama taip, kad net tyla atrodė tarsi plojimų audra, beje, visai pelnyta. Neįprastas šilkinis povo plunksnų spalvos rūbas mirgėjo žalsvais ir melsvais atspindžiais, blykčiojo tarsi žalsvų ir melsvų metalų plokštelės, taip žavinčios vaikus ir estetus; sunkios, ryškiai kaštoninės garbanos rėmino vieną iš tų nuostabių veidų, kurie pavojingi kiekvienam vyriškiui, bet labiausiai — beūsiams ir žylantiems. Kartu su savo partneriu, garsiuoju Amerikos aktoriumi Izidoru Bruno ji sukūrė itin poetišką ir fantastišką „Vasarvidžio nakties sapno“ traktuotę, išryškino Oberono ir Titanijos personažus, kitaip tariant Bruno ir save. Tarp pasakiškai puošnių dekoracijų mistiškų šokių ritmais judantis žalzganas jos kostiumas buvo panašus į poliruotus žiogo sparnelius; jis nuostabiai perteikė neapibrėžtą elfų karalienės žavesį. Bet susitikęs dienos šviesoje, vyriškis matydavo tiktai jos veidą.

Mis Aurora pasveikino abu vyriškius savo kerinčia ir trikdančia šypsena, brėžiančia nematomą, bet pavojingą ribą tarp jos ir gerbėjų tunto.. Ji priėmė iš Katlerio puokštelę gėlių, žavinčių egzotiškumu bei tokia pat sunkiai įsivaizduojama kaina kaip ir jo pergalės; ir kitonišką dėmesio ženklą iš sero Vil-sono Simoro, įteiktą šiek tiek vėliau ir elegantiškiau. Aristokratiškos jo manieros neleido išsiduoti nekantraujant, o banalus nebanalumaSi — daryti* akivaizdžią užuominą, dovanojant gėles. Jis atsinešė čia vieną niekutį, tarė jis, gana retą daikčiuką; senovinį graikų durklą iš Mikėnų epochos; labai gali būti, kad jis nešiotas Tesėjo ir Ipolito laikais. Durklas žavus lapo forma, jis tobulas kaip graikų vaza. Jei jis šiek tiek patiktų mis Roum arba jei kur nors praverstų spektaklyje, gal jis galėtų tikėtis, kad ji...

Triukšmingai atsivėrė gretimo kambario durys ir ant slenksčio pasirodė milžinas, dar didesnė priešingybė įsitraukusiam aiškinti Simorui negu kapitonas Katleris. Sešių su puse pėdų aukščio, anaiptol ne teatrališkas raumenų kalnas, ant auksinių-rudų Oberono 'apdarų užsimetęs didingą leopardo kailį, Izido-ras Bruno atrodė kaip stabmeldžių dievas. Jis rėmėsi- lyg ir medžioklės ietimi; žvelgiant iš salės, ji atrodė kaip lengvas sidabrinis skeptras, o mažame kambarėlyje, beveik pilname žmonių, virto tikros ieties kotu — grasiu ginklu. Jis pašėlusiai vartė juodas akis, atsikišę skruostikauliai, akinančios dantų eilės gražiame bronziniame jo veide priminė Amerikoje sklindančias paskalas apie jo kilmę iš Pietų plantacijų.

— Aurora,— prabilo jis garsiu ir skambiu balsu, panašiu į būgno dundesį ir taip virpinančiu žiūrovų širdis,— ar jūs...

Sumišęs jis nutilo, nes tarpduryje ūmai pasirodė šešta figūra, taip nesiderinanti prie aplinkos, kad norėjosi nusikvatoti. Nedidukas žmogelis su juoda katalikų dvasininko sutana atrodė (ypač šalia Bruno ir Auroros) tarsi ' išdrožtas Nojus iš savo laivo. Bet jis, ko gero, visai nejautė savo padėties komizmo, nes nuobodžiai mandagiai prašneko:

— Mis Roum lyg ir norėjo mane matyti.

Įžvalgus stebėtojas būtų pajutęs, kad nuo tokio beaistrio įsiterpimo aistros dar labiau įkaito. Profesinis dvasininko celibatas tarytum priminė visiems kitiems, kad jie — įsimylėję varžovai, ratu apstoję moterį; šitaip žmogus, įėjęs su šarmotu paltu, verčia pajusti, kad kambaryje tvanku lyg krosnyje. Vyriškio, nesistengiančio įsiteikti, pasirodymas dar aiškiau parodė mis Roum, kad visi kiti yra įsimylėję ją, ir kiekvienas savotiškai pavojingai: aktorius — godžiai tarytum laukinis ar išpaikintas vaikas; kareivis — atvirai, egoistiškai kaip žmogus, pratęs ne mąstyti, o veikti; seras Vilsonas — diena dienon vis labiau įsijausdamas, šitaip užkietėję hedonistai suauga su savo hobiu; netgi tas menkysta Parkinsonas, pažinojęs ją dar iki didžiosios šlovės, net ir jis sekiojo ją sužavėto šuns nebyliomis akimis arba tiesiog eidamas iš paskos.

Įžvalgus asmuo būtų galėjęs pastebėti ir dar keistesnį dalyką. Žmogučiui, panašiam į juodą medinį Nojų (o jis nebuvo neįžvalgus), tai sukėlė nemažą, nors tramdomą pasitenkinimą. Nuostabioji Aurora, anaiptol neabejinga priešingos lyties žavėjimuisi, neabejotinai norėjo išprašyti visus apžavėtus vyriškius ir likti su vieninteliu ja nesižavinčiu; bent jau ta prasme, nes mažasis dvasininkas žavėjosi ir net mėgavosi ryžtinga moteriška diplomatija, su kuria ji siekė savo tikslo. Aurorai Roum pakako išminties kiaurai perprasti priešingąją lytį. Tarytum mūšio lauku šuoliuojantis Napoleonas ji, dvasininkui stebint, sparčiai ir gudriai atsikratė visų jų, nė vieno neišvarydama. Įžymusis aktorius Bruno buvo toks vaikėziškas, kad pasirodė vieni juokai išprovokuoti jį trenkti durimis ir išbėgti. Katleris, Britanijos karininkas, buvo ne itin nuovokus, bet nepriekaištingai išauklėtas. Jis galėjo nereaguoti į užuominas, bet būtų verčiau miręs, negu neįvykdęs konkretaus damos pavedimo. Su senu lapinu Simoru reikėjo elgtis kitaip: išprašyti paskutinį. Jį galima paveikti tiktai vienu būdu: kreipiantis patikliai, kaip į seną bičiulį, atskleidžiant priežastį. Dvasininkas nuoširdžiai žavėjosi, kaip tnis Roum vienu vikriu manevru pasiekė visus tris tikslus.

Ji priėjo prie kapitono Katlerio ir medaus pateptu balseliu tarė:

— Man brangios šitos gėlės, nes turbūt jūs jas mėgstate. Bet puokštė neišbaigta, kol nėra mano pačių mėgstamiausių gėlių. Labai prašau — paėjėkite iki krautuvėlės už kampo ir nupirkite pakalnučių. Tada puokštė bus išties nuostabi.

. Pirmąjį savo diplomatijos tikslą — kad pasišalintų įniršęs Bruno — ji pasiekė iš karto. Bruno didingai, lyg valdovas skeptrą, padavė ietį nusmurgėliui Parkinsonui ir jau ketino sėsti į krėslą su pagalvėle tartum į sostą. Pamačius išskirtinį dėmesį varžovui, opaliniuose jo akių vyzdžiuose blykstelėjo įžeidaus vergo įniršis; akimirką jis gniaužė galingus tamsrudžius kumščius, paskui puolė prie savo durų, atplėšė jas iki galo ir dingo. Tuo tarpu išjudinti Britanijos armiją pasirodė ne taip paprasta, kaip buvo maniusi mis Roum. Katleris iš tiesų pašoko ir išsitempęs žengė durų link; be skrybėlės, tartum gavęs komandą. Galbūt pabrėžtinai elegantiška Simoro laikysena kažkuo užgavo jį, nes kapitonas stabtelėjo prie slenksčio ir ėmė sukioti galvą tartum suglumęs buldogas.

— Turėsiu parodyti tam stuobriui, kur eiti,— sukuždėjo Aurora Simorui ir nuskubėjo prie durų paspartinti išeinančio svečio.

Nekeisdamas elegantiškos ir tarsi viskam apatiškos pozos, Simoras sukluso; štai Aurora šūktelėjo Katleriui įkandin paskutinius nurodymus, štai staigiai apsisuko ir juokdamasi nubėgo į kitą skersgatvio galą, link Temzės krantinės terasos. Simoras lengviau atsikvėpė, nors jo veidas bematant vėl apsiniaukė. Varžovų begalės, o aname skersgatvio gale antros durys į Bruno kambarį. Viis taip pat odai jis pasakė keletą mandagių žodžių tėvui Braunui apie bizantiškosios architektūros renesansą Vestminsterio katedroje ir visai natūraliai išėjo pasivaikščioti į skersgatvį. Kambaryje liko tik tėvas Braunas ir Parkinsonas, abu nelinkę plepėti. Kostiumininkas vaikščiojo aplinkui, čia atitraukdavo veidrodžius, oia vėl pristumdavo; tamsus aptrintas kostiumas dar labiau rėžė akį, jam teOelaikant rankoje stebuklingąją fėjų ir elfų karaliaus Oberono ieti- Kai tik jis pasukdavo kokį veidrodį, pasirodydavo dar viena juoda tėvo Bruno figūra; absurdiškas veidrodžių kambarys buvo pilnas tėvų Braunų— jie skraidė aukštyn žemyn lyg angelai, vartėsi kūlio lyg akrobatai, atsukdavo nugarą lyg labai neišauklėti žmonės.

Tėvas Braunas tarytum nepaisė to apnikusio antrininkų debesio, ir gal tik iš dyko buvimo įdėmiai sekė Parkinsoną, kol tas iškėblino su absurdišku ietigaliu į Bruno kambarį. Tada jis atsidėjo mėgstamam užsiėmimui — abstraktiems apmąstymams: įniko skaičiuoti veidrodžių pasvirimo kampus, kiekvieno atspindžio kampą, tvirtinimo prie sienos kampus... ir ūmai išgirdo garsų, bet išsyk nuščiuvusį aiktelėjimą.

Jis pašoko ir nekrustelėdamas įsiklausė. Tą akimirką į kambarį įsiveržė Seras Vilsonas Simoras, jo veidas. buvo dramblio kaulo spalvos.

— Kas tas žmogus skersgatvyje? — suriko jis.— Ir kur tas mano durklas?

Dar nespėjus tėvui Braunui pasisukti, su sunkiais savo pusbačiais, Simoras ėmė puldinėti po kambarį, dairydamasis durklo. Bet pirm, negu jis aptiko tą ar kitą ginklą, šaligatvis už sienos sudundėjo nuo bėgančių žingsnių ir tose pačiose duryse pasirodė kvadratinis kapitono Katlerio veidas. Rankose jis vis dar komiškai spaudė pakalnučių puokštę.

— Kas čia dedasi? — riktelėja jis.— Kas ta baidyklė skersgatvyje? Ir vėl jūsų triukai?

— Mano triukai? — blykšdamas iškošė varžovas ir žengė . į

ji.

Tuo tarpu tėvas Braunas išėjo laukan, nužvelgė skersgatvį ir nuskubėjo prie to, ką pamatė.

Abu vyriškiai išsyk nustojo vaidytis ir išpuolė įkandin.

— Ei, ką jūs darote? — garsiai šaukė Katleris.— Ir kas jūs' per vienas?

— Mano pavardė Braunas,— liūdnai tarė kunigas, pasilenkė prie kažko ir vėl išsitiesė.— Mis Roum siuntė manęs pakviesti, ir aš viską metęs skubėjau čia. Bet vis dėlto pavėlavau.

Trys vyriškiai žiūrėjo žemyn; su paskutiniais saulės spinduliais geso bent jau vieno iš jų gyvenimas. Auksiniame saulėlydžio take, nutįsusiame skersgatviu, pačiam jo vidury gulėjo Aurora Roum tviskančiais žalsvais ir auksiniais apdarais, atlo-šusi negyvą galvą. Rūbas perplėštas tarsi kovojant, dešinysis petys nuogas, tačiau žaizdos, iš kurios plūdo kraujas., nebuvo matyti. Maždaug už jardo blausiai blizgėjo varinis durklas.

Gerą laiko tarpą viešpatavo absoliuti tyla; buvo girdėti, kaip tolėliau, Caring Krose, juokiasi gėlininkė, kaip kažkas nekantriai švilpia, šaukdamas taksi kažkurioje gatvėje anapus Strendo. Omai kapitonas, ar • pagautas įniršio, ar tokiu apsimetęs, griebė serui Vilsonui Sidrui už gerklės.

O šis žiūrėjo į jį nesigindamas ir nesibaimindamas.

— Jums nėra reikalo mane žudyti,— šaltai pasakė jis.— Aš pats tai padarysiu.

Kapitono gniaužtai atsileido, ranka nuslydo žemyn, o Simoras tuo pačiu kraują stingdančiu ramiu balsu tarė:

— Jei man pritrūks drąsos pasidaryti galą šituo durklu, tai pribaigsiu save per mėnesį alkoholiu.

— Ne, alkoholis — ne man,— atsakė Katleris,— aš pagyvensiu, kol už jos mirtį bus atlyginta krauju. Ne jūsų, bet jau, atrodo, žinau, kieno.

Kitiems dar nesuvokus, ką jis sumanė, kapitonas griebė durklą, prišoko prie antrųjų durų, išmušė jas karttu su sklende ir atsidūrė akis į akį su Bruno. Tuo metu senasis Parkinsonas kretėdamas išsvirduliavo' pro duris ir pamatė lavoną, gulintį skersgatvyje. Linkstančiomis kojomis priėjo arčiau; jo veidas ėmė trūkčioti; vangiai apsisukęs, jis parkrypavo į persirengimo kambarį ir ūmai susmuko fotelyje, ant pagalvių krūvos. Tėvas Braunas puolė prie jo, nekreipdamas dėmesio į Katlerį ir milžiną aktorių, nors kambarys aidėjo nuo smūgių, jiems susigrūmus dėl durklo. Simoras, kuriam dar liko kažkiek sveiko proto, švilpė skersgatvio gale, kviesdamas policiją.

Atvykę policininkai turėjo plėšte atplėšti du vyriškius, susikibusius it beždžionės; paklausę kelis formalius klausimus, jie suėmė Izidorą Bruno, kurį įniršęs priešininkas kaltino žmogžudyste. Pats faktas, kad vienadienis nacionalinis didvyris pats sulaikė nusikaltėlį, padarė įspūdį policininkams, turintiems bendrų bruožų su spaudos žmonėmis. Jie pagarbiai kalbėjo su Kat-t leriu ir atkreipė jo dėmesį į žaizdelę rankoj. Kai Katleris vilko aktorių per nuvirtusią kėdę bei stalą, Bruno sugebėjo išlupti durklą iš jo kumščio ir bakstelėti žemiau riešo. Žaizdelė buvo visai negili, bet sužvėrėjęs suimtasis, be paliovos šypsodamasis, neatitraukė akių nuo srūvančio kraujo, kol buvo išvestas iš kambario.

— Tikras žmogėdra, tiesa? — pusbalsiu tarė konsteblis Kat-leriui.

Katleris nieko neatsakė; akimirką patylėjęs, jis šaižiai tarė:

— Reikia pasirūpinti... mirusiąja...— Balsas nebeklausė jo.

— Dviem mirusiais,— atsišaukė dvasininkas iš tolimojo kampo.— SitaSi varguolis jau buvo miręs, kai priėjau prie jo.

Tėvas Braunas stovėjo ir žiūrėjo į senąjį Parkinsoną, beforme juoda krūva sudribusį prabangiame fotelyje. Jis taip pat išreiškė savo prieraišumą žuvusiajai, ir gana iškalbingai.

Tylą pirmas nutraukė Katleris, šiurkštumu slėpdamas susijaudinimą.

— Pavydžiu jam,— kimiai tarė jis.— Prisimenu, kaip sekiodavo ją akimis, kur tik eitų — kaip niekas kitas. Jis ja kvėpavo, ir staiga liko be oro. Stai ir numirė.

— Mes visi mirę,— keistu balsu tarė Simoras, žiūrėdamas į grindinį.

Jie išsiskyrė su tėvu Braunu ant kampo, prieš tai banaliais žodžiais atsiprašę, jei pasirodė nemandagūs. Abiejų veidai buvo tragiški, bet neperprantami.

Tėvo Brauno smegenys visada buvo tikras triušių gardelis, pilnas netikėčiausių minčių, švysčiojančių taip greitai, kad pats nespėdavo jų suvokti. Lyg balta sprunkančio triušio uodegytė šmėstelėjo nykstanti mintis, jog jis visiškai patikėjo jų sielvari' tu, bet ne visiškai — nekaltumu.

— Geriau mums visiems išsiskirstyti,— prisiversdamas ištarė Simoras,— juk mes stengėmės padėti, kiek tik galėjome.

— Ar teisingai mane suprasite,— kukliai paklausė tėvas Braunas,— jei pasakysiu, kad stengėtės pakenkti, kiek tiktai galėjote?

Abudu krūptelėjo, tarsi būtų nešvarios sąžinės, ir Katleris irzliai paklausė:

— Pakenkti? Kam?

— Tik sau patiems,— atsakė kunigas.— Aš nenorėčiau aitrinti žaizdų, jeigu ne pareiga jus perspėti. Beveik užsinėrėte sau po kilpą, jeigu tas aktorius sugebės išsiteisinti. Be abejo, mane kvies liudyti teisme, ir aš turėsiu pasakyti, kad, pasigirdus riksmui, jūs abu tartum bepročiai įgriuvote į kambarį ir susivaidijote dėl durklo. Mano žodžiai duos pagrindo įtarti, kad bet kuris iš judviejų galėjote nužudyti mis Roum. Situo jūs sau ir pakenkėte, o po to kapitonas Katleris susižeidė ranką durklu.

— Susižeidžiau! — paniekinamai šūktelėjo kapitonas.— Kvailystė! Menkutis įbrėžimas.

— Iš kurio bėgo kraujas,— linktelėjęs galvą pataisė jį dvasininkas.— Dabar mes žinome, kad tas varinis durklas kruvinas. Bet niekada nesužinosime, ar buvo kruvinas anksčiau.

Įsiviešpatavo tyla; paskui Simoras prabilo jaudindamasis, visai ne taip kaip iki šiol:

— Bet aš mačiau skersgatvyje kažkokį žmogų.

— Zinau,— neperprantama veido išraiška atsakė tėvas Braunas,— ir kapitonas Katleris jį matė. Todėl ir neįtikėtina.

Nespėjus jiems susivokti ir kaip nors reaguoti, tėvas Braunas mandagiai atsisveikino ir sunkiais žingsniais nuėjo, pasiramstydamas senu sunkiu skėčiu.

Nūdieniai laikraščiai įpratę patikimiausias ir svarbiausias naujienas gauti iš policijos. Jeigu dvidešimtame amžiuje žmogžudystėms išties skiriama daugiau vietos negu politikai, tai tam yra pakankamai svari priežastis: žmogžudystė kur kas rimtesnis dalykas. Bet net ir tuo būtų sunku paaiškinti, nepaprastą susidomėjimą „Bruno byla“ arba „Skersgatvio paslaptimi" ir kuo smulkiausią jos aprašinėjimą tiek Londono, tiek provincijos spaudoje. Aistros tiek įsisiūbavo, kad kelias savaites spauda tikrai rašė teisybę; tardymo- bei kryžminių apklausų aprašymais, tegu ir be galo ištęstais, tegu net žiovulį keliančiais, buvo verta tikėti. Savaime aišku, tikroji priežastis buvo žymių pavardžių žvaigždynas. Auka — garsi aktorė, įtariamasis — žymus aktorius; be to įtariamąjį jei tai tiesa, nusikaltimo vietoje sulaikė patriotizmo bangos iškeltas garsiausias karys. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis spauda buvo paralyžiuota — sąžininga ir tiksli, o šitos savotiškai unikalios istorijos baigtį galima atkurti iš Bruno teismo proceso aprašymo.

Teismui pirmininkavo teisėjas Monkhausas, vienas tų, iš kurių pasišaipoma kaip iš linksmo būdo teisėjų, bet apskritai jie yra kur kas rimtesni už rimtuosius teisėjus, nes tariamą len gvapėdiškumo įspūdį sukelia aistringas nepakantumas profesiniam pasipūtimui. Kaip tik rimtasis teisėjas faktiškai pilnas lengvabūdiškumo, nes jis pilnas tuštybės. Kadangi pagrindiniai dramos veikėjai buvo pasaulinio garso įžymybės, kaltinimas ir gynyba nenusileido vienas kitam savo lygiu; kaltintojas buvo seras Volteris Kaudris, rūstus, bet autoritetingas teisingumo žynys, gebantis atrodyti tikras angelas, įkvėpti pasitikėjimą ir nepiktnaudžiauti gražbylyste. Teisiamąjį gynė misteris Patrikas Batleris, karališkasis advokatas; žmonės, nesuprantantys airio charakterio, taipogi tie, kuriems nebuvo tekę atsakinėti į jo klausimus teisme, klydo, laikydami jį flaneur 14. Medicininė išvada nekėlė prieštaravimų, nes gydytojas, kurį iškvietė Simoras, nustatė tą patį, ką ir įžymus chirurgas, apžiūrėjęs lavoną vėliau. Aurora Roum nudurta kažkokiu aštriu įrankiu, greičiausiai peiliu arba durklu, tiksliau įrankiu su trumpa geležte. Smogta buvo tiesiai į širdį, ir ji mirė akimirksniu. Kai gydytojas pirmąkart pasilenkė prie aukos, ji galėjo būti mirusi ne daugiau kaip prieš dvidešimt minučių. Vadinasi, tėvas Braunas priėjo prie jos, praėjus gal trims minutėms po nužudymo.

Paskui buvo perskaityta oficialaus tyrimo išvada, beveik ištisai nagrinėjanti vieną klausimą: ar būta kokių nors kovos požymių; nors suknelė perplėšta per petį, plyšimas ne visiškai sutapo su smūgio kryptimi ir jėga. Išdėsčius šitas detales, bet niekaip jų nepaaiškinus, buvo pakviestas pirmas svarbus liudytojas.

Seras Vilsonas Simoras liudijo taip, kaip darydavo viską, ką apskritai darydavo — ne tiktai gerai, bet puikiai. Jis buvo kur kas žymesnis visuomenės veikėjas negu teisėjas, tačiau karališkojo teisingumo akivaizdoje elgėsi prideramai pagarbiai ir kukliai. Nors publika į jį spoksojo tartum į ministrą pirmininką ar Kenterberio arkivyskupą, kiekvienas būtų turėjęs pripažinti, kad jis elgiasi kaip oficialaus posto neturįs džentelmenas; ypatingai pabrėžiant pastarąjį žodį. Be to, jis dėstė mintis stebėtinai aiškiai, kaip buvo pratęs komitetų posėdžiuose. Jis nuėjo į teatrą aplankyti mis Roum; sutiko ten kapitoną Katlerį; trumpam laikui prie jų buvo prisijungęs kaltinamasis; paskui kalti-' namaais sugrįžo į savo persirengimo kambarį; paskui atėjo Romos katalikų dvasininkas, prisistatęs Braunu, kuris ieškojo ve-

lionės. Mis Roum išėjo į skersgatvį parodyti kapitonui Katleriui, kuri, pusėje gėlių parduotuvė — jis turėjo nupirkti dar' kiek gėlių; pats liudytojas tuo metu buvo likęs kambaryje ir pasikeitė keliais žodžiais su kunigu. Jis aiškiai girdėjo, kaip velionė, pasiuntusi kapitoną su pavedimu, juokdamasi apsisuko ir nubėgo skersgatviu į kitą pusę, kur yra kaltinamojo persirengimo kambario durys. Iš tuščio smalsumo, kur čia taip skuba jo draugai, liudytojas ir pats išėjo į tą skersgatvio galą ir pažvelgė kaltinamojo durų link. Ar jis ką nors matė skersgatvyje? Taip, jis kažką matė skersgatvyje.

Seras Volteris Kaudris išlaukė įspūdingą pauzę, kurios metu liudytojas stovėjo nuleidęs akis ir, nepaisant jam būdingos savitvardos, atrodė išblyškęs labiau negu paprastai. Pagaliau kaltintojas paklausė negarsiai, lyg ir užjaučiamu, bet ir šiurpulį keliančiu balsu:

— Ar jūs matėte aiškiai?

Kad ir kaip susijaudinęs buvo seras Vilsonas Simoras, fenomenalus jo mąstymas nesutriko nė akimirką.

— Visiškai aiškiai skyriau kontūrus, bet visiškai neaiškiai, galima sakyti, visiškai neskyriau detalių tuose kontūruose. Skersgatvis yra tokio ilgio, kad bet kas, atsidūręs jo viduryje, kitos sankryžos fone atrodo kaip juodas siluetas.— Liudytojas, tvirtai žiūrintis Į kaltintoją, vėl nudelbė žvilgsnį ir pridūrė:—Aš pastebėjau tą faktą anksčiau, kai skersgatvyje pirmą kartą pasirodė kapitonas Katleris.

Vėl pasidarė tylu; teisėjas, palinkęs į priekį, kažką užsirašė.

— Taigi,— atkakliai kalbėjo seras Volteris,— kas tai buvo per siluetas? Ar jis nebuvo panašus, na kad ir į nužudytosios moters figūrą?

— Jokiu būdu,— ramiai atsakė Simoras.

— Tad kaip jis jums atrodė?

— Jis man atrodė kaip aukšto ūgio vyriškis,— atsakė liudytojas.

Sėdintys salėje sužiuro kas į savo plunksnakotį, kas į skėčio rankeną, knygą., batus ar dar kokį kitą daiktą, sakytum susitarę nežiūrėti į Bruno, bet visi jautė jį sėdint kaltinamųjų suole ir visiems jis atrodė milžinas. Gigantiškas aktorius ūgiu iš karto krito į akis, o nusisukus jis darėsi vis augesnis ir augesnis.

Kaudris, nekeisdamas orios veido išraiškos, pasilygino ranka juodą šilkinę mantiją, baltas šilkines žandenas ir atsisėdo. Seras Vilsonas atsakė dar į kelis klausimus, susijusius .su smulkmenomis, kurias žinojo daugelis kitų, ir buvo jau bepaliekąs liudytojo vietą, bet pašokęs gynėjas sustabdė jį.

— Sulaikysiu jus tik minutėlę,— tarė misteris Batleris, iš pažiūros tipiškas kaimietis rudais antakiais ir mieguisto veido.— Gal malonėsite pasakyti jo šviesybei, iš ko nusprendėte, kad tai vyriškis?

Simoro veide tartum šmėstelėja blyški, rafinuota šypsena.

— Prašyčiau atleisti, bet viską nulėmė toks paprastas dalykas kaip kelnės,— tarė jis.— Kai pamačiau dienos šviesos blyksnius tarp ilgų kojų, kai pagaliau įsitikinau, jog ten vyriškis.

Mieguistos Batlerio akys ūmai atsimerkė, lyg įvykus begarsiam sprogimui.

— Pagaliau! — lėtai pakartojo jis.— Vadinasi, iš pradžių pagalvojote, kad ten moteris?

Simoras pirmą kartą atrodė sutrikęs.

— Vargu ar tai turi ką bendra su byla.—-tarė jis,— bet jeigu jo šviesybė pageidauja išgirsti mano įspūdžius, tai savaime aišku, aš juos papasakosiu. Tas siluetas nebuvo tiksliai moters, bet jis nebuvo ir tiksliai vyro; kūno !ormos nei šiokios,-nei tokios. Ir atrodė, kad jis su ilgais plaukais.

— Dėkoju,— tarė karališkasis advokatas Batleris ir staigiai atsisėdo, lyg būtų išgirdęs tai, ko norėjo.

Kapitonas Katleris buvo kur kas mažiau susikaupęs ir ne tiek pasitikėjimo keliantis liudytojas kaip seras Vilsonas, bet jų parodymai apie pradžios įvykius visiškai sutapo. Kapitonas papasakojo, kaip Bruno sugrįžo į savo persirengimo kambarį, kaip jis pats buvo pasiųstas nupirkti pakalnučių puokštelės, kaip grįždamas į skersgatvį, pamatė, jog ten kažkas yra, kaip įtarė Simorą ir kaip grūmėsi su Bruno. Deja, nedaug tegalėjo pasakyti apie juodą figūrą, kurią matė ir jis, ir Simoras. Paprašytas nusakyti jos kontūrus, jis atšovė nesąs dailės kritikas — gal net iššaukiamai pasityčiodamas iš Simoro. O paklaustas, ar ten buvo vyras, ar moteris, jis atrėžė, kad ta būtybė labiausiai pa-nėšėja į žvėrį, ir piktai dėbtelėja į Bruno. Bet buvo akivaizdu, jog jis sukrėstas sielvarto ir nuoširdaus pykčio, tad Kaudris nereikalavo patvirtinti faktų, jau ir taip aiškių.

Gynėjas ir vėl apsiribojo trumpa kryžmine apklausa, nors (tokia buvo jo maniera), net klausinėdamas trumpai, jis atrodė visiškai neskubąs.

— Jūs panaudojote gana savotišką pasakymą,— tarė jis, mieguistai spoksodamas į Katlerį.— Ką turėjote galvoje, sakydamas, kad ta būtybė labiau panaši į žvėrį negu į vyrą ar moterį?

Katleris, atrodė, ne juokais susijaudino.

— Turbūt nederėjo šitaip sakyti,— tarė jis,— bet tas galvijas buvo galingais, pakumpusiais pečiais, lyg koks šimpanzė, o ant galvos pasišiaušę šeriai lyg kiaulės...

Misteris Batleris nesivaržydamas nutraukė keistą sudirgusią kalbą.

— Ne taip svarbu, ar tie plaukai buvo panašūs į kiaulės šerius, ar ne,— tarė jis,— o ar nebuvo jie panašūs į moters plaukus?

— Moters! — sušuko kapitonas.— Kaip mane gyvą matot, ne!

— O prieš jus liudijęs liudytojas sakė, kad panašūs,— skubiai prispaudė jį gynėjas, be skrupulų nusimesdamas mieguistumo kaukę.— Ar figūra turėjo išlinkimų bei moteriško apvalai-numo, dėl kurių buvo daryta iškalbingų užuominų? Jokio moteriško apvalainumo? Figūra, jeigu teisingai jus supratau, buvo kresna ir beveik kvadratinė?

— Gal jisai ėjo pasilenkęs,— užkimusiu balsu vos girdimai ištarė Katleris.

— Gal taip, o gal ir ne,— tarė misteris Batleris ir atsisėdo taip pat netikėtai kaip ir pirmiau.

Trečias liudytojas, kurį pakvietė seras Volteris Kaudris, buvo žemaūgis katalikų dvasininkas, toksai nedidukas, kad jo galva vos kyšojo virš barjero; galėjo atrodyti, kad apklausinėjamas vaikas. Lyg tyčia seras Volteris įsikalė į galvą (gal dėl šiek tiek skirtingų jo šeimos religinių įsitikinimų), kad tėvas Braunas užstoja nusikaltėlį, nes šis yra nuodėmingas svetimšalis ir net pusiau juočkis. Todėl jis griežtai nutraukdavo tėvą Brauną, kai tiktai , šis pasipūtęs kunigas pamėgindavo ką nors aiškinti; liepė jam atsakinėti tiktai ,,taip“ arba „ne“ ir dėstyti tiktai faktus be jėzuitiškų gudravimų. Kai tėvas Braunas per savo naivumą pradėjo samprotauti, kas galėtų būti tas žmogus skersgatvyje, kaltintojas pareiškė neketinęs klausytis jo teorijų.

— Liudytojai tvirtino matę skersgatvyje juodą siluetą. Ir jūs sakotės jį matęs. Tai kaipgi jis atrodė?

Tėvas Braunas sumirksėjo lyg gavęs barti, bet jis seniai žinojo, kur glūdi nuolankumo jėga.

.— Siluetas,— prabilo jis,— buvo žemas ir storas, bet abipus galvos kyšojo po smailų juodą iškyšulį, sakytum ragą, ir...

— Oho! Viskas aišku: raguotas velnias! — linksmai sušuko Kaudris ir triumfuodamas atsisėdo.— Ir tas velnias atėjo protestantų suėsti.

— Ne,— ramiai atsakė dvasininkas,— aš žinau, kas ten buvo.

Visą salę apėmė nenusakoma, bet reali kažko siaubingo nuojauta. Pamiršusi žmogų, sėdintį teisiamųjų suole, publika tegalvojo apie siluetą skersgatvyje. Siluetą, nupasakotą trijų išmintingų ir garbingų jį mačiusių žmonių, siluetą, pavirstantį vis kitokiu košmaru: vienas sakosi matęs moterį, kitas — žvėrį, dar kitas — velnią...

Teisėjas žvelgė į tėvą Brauną šaltakraujiškomis smigiomis, akimis.

— Jūs be galo keistas liudytojas,— tarė jis,— bet kažkodėl skatinate mane tikėti, jog bandote sakyti tiesą. Tai kas gi buvo tas žmogus, kurį jūs matėte skersgatvyje?

— Aš pats,— atsakė tėvas Braunas.

Absoliučioje tyloje ūmai pašoko karališkasis advokatas Batleris ir gana ramiai tarė:

— Jūsų šviesybe, ar galima apklausti liudytoją? — Ir iškart tėškė Braunui visai kito plano klausimą.— Jūs jau girdėjote čia kalbant apie durklą, ekspertai nutarė, jog nusikaltimas įvykdytas su trumpa geležte. Ar jums tai žinoma?

— Trumpa geležte— patvirtino Braunas, linksėdamas ly g mokyta pelėda,— bet labai ilga rankena.

Publikai dar nespėjus atsitokėti nuo, prielaidos, kad dvasininkas savo akimis matė save patį, žudantį moterį trumpu durklu su ilga rankena (nuo to darėsi dar kraupiau), jis skubiai aiškino toliau:

— Aš norėjau pasakyti, kad trumpos geležtės būna ne tiktai durklų. Trumpos geležtės ir iečių. Ir jų smaigaliai panašūs į durklus; kalbu apie teatro butaforines ietis. Šitokia ietimi vargšas Parkinsonas ir nudūrė savo žmoną — kaip tiktai tą dieną, kai ji paprašė, jog padėčiau išspręsti jų šeimynines problemas. O aš atėjau per vėlai, teatleidžia man viešpats! Tačiau jis mirė atgailaudamas — atgaila ir buvo rimties priežastimi. Jis negalėjo ištverti to, ką padarė.

Sėdintiems salėje atrodė, kad dvasininkas, iš liudytojo vietos plepantis kas užėjo ant seilės, galutinai išprotėjo. Bet teisėjas vis nenuleido nuo jo blizgančių akių, o gynėjas nesiliaudamas klausinėjo toliau.

— Jei Parkinsonas įvykdė žmogžudystę teatrine ietimi,— kalbėjo Batleris,— jis turėjo-ją mesti iš ketverto jardų atstumo. O kaip jūs paaiškintumėte kovos žymes, sakysim- ant peties perplėštą suknelę?

Jis jau pradėjo klausinėti šį eilinį liudytoją kaip ekspertą, bet niekam tai neberūpėjo.

— Vargšės suknelė plyšo,— paaiškino liudytojas,— kai prabėgdama užkliuvo už vyrio. Ji stengėsi išsivaduoti, o tuo metu iš teisiamojo kambario išėjo Parkinsonas ir pervėrė ją ietimi.

— Vyrio? — nustebęs paklausė gynėjas.

— Tai buvo -durų, užmaskuotų veidrodžiais, vyris,— dėstė tėvas Braunas.— Būdamas mis Roum kambaryje, aš pastebėjau, kad kai kurie veidrodžiai, ko gero, uždengia slaptas duris, atsidarančias į skersgatvį.

Vėl įsiviešpatavo nenątūraliai ilga tyla; šį kartą ją nutraukė teisėjas.

— Vadinasi, jūs tikrai manote, kad, žiūrėdamas į skersgatvį, matėte pats save — veidrodyje?

— Taip, milorde, kaip tik tai aš ir norėjau paaiškinti,— tarė Braunas.— Tačiau manęs primygtinai klausinėjo, kaip atrodė siluetas, o dvasininkų skrybėlių kraŠIai užlenkti tartum ragai, štai aš ir...

Teisėjas palinko į priekį, senatviškos akys dar ryškiau sublizgėjo, ii: jis ištarė pabrėžtinai aiškiai:

— Ir jūs iš tiesų manote, kad kai seras Vilsonas Simoras pamatė nei šį, nei tą, moteriškai apvalainą, su moters plaukais ir vyro kelnėmis, tai jis pamatė serą Vilsoną Simorą?

— Taip, milorde,— atsakė tėvas Braunas.

— lr jūs manote, kad kai kapitonas Katleris pamatė besikūp-rinantį šimpanzę su šerno šeriais ant galvo.s, jis pamatė save?

— Taip, milorde.

Teisėjas, didžiai patenkintas, atsilošė kėdėje; iš jo išraiškos buvo sunku suprast* — tyčiojasi ar žavisi.

— Ar nepaaiškintumėte mums,-paklausė jis,— kodėl jūs sugebėjote atpažinti save veidrodyje, o du tokie įžymūs aSIenys neįstengė?

Tėvas Braunas sumirksėjo dar droviau negu pirma ir išmik-sėjo: .

— Tiesą sakant, milorde, net nežinau ... Nebent todėl, kad aš ne taip dažnai žiūriu į veidrodį.

ТЕЛЕГРАМ

Канал с обзорами, анонсами новинок и книжными подборками

Книжный Вестник

Бот для удобного поиска книг (если не нашлось на сайте)

Поиск книг

Свежие любовные романы в удобных форматах

Любовные романы

О психологии, саморазвитии и личностном росте

Саморазвитие

Детективы и триллеры, все новинки

Детективы

Фантастика и фэнтези, все новинки

Фантастика

Отборные классические книги

Классика
ВКОНТАКТЕ

Цитаты, афоризмы, стихи, книжные подборки, обсуждения и многое другое

Книжный Вестник
БИБЛИОТЕКИ

Библиотека с любовными романами, которая наверняка придётся по вкусу женской части аудитории

Любовные романы

Библиотека с фантастикой и фэнтези, а также смежных жанров

Фантастика

Самые популярные книги в формате фб2

Топ фб2 книги