Tėvas Braunas

FLAMBO PASLAPTIS

.... — tai žmogžudystės, kuriose vaidinau žmogžudžio vaidmenį,— tarė tėvas Braunas, pastatydamas vyno taurę. Jam prieš akis ėmė slinkti raudoni nusikaltimų šešėliai.

— Tiesa,— akimirką patylėjęs, reziumavo jis,— kiti žmonės suvaidindavo žmogžudžio vaidmenį anksčiau už mane ir įgalindavo mane išvengti tiesioginės patirties. Būdavau tarsi dubleris, bet kurią akimirką pasirengęs išeiti į sceną. Visada įsijautęs į scenarijų, bent jau kruopščiai išstudijavęs savo vaidmenį. Tuojau paaiškinsiu: kai mėgindavau įsivaizduoti psichinę būseną nusikaltimo metu, visada jausdavau, kad pats galėčiau tai padaryti tik tokiomis, o ne kitokiomis psichologinėmis aplinkybėmis, nebūtinai tomis, kurios atrodo akivaizdžios. Tada jau aš žinodavau, kas tikrasis nusikaltėlis; ir ne visada¹ tai būdavo tas žmogus, kuris įtartas.

Sakysim,, atrodė akivaizdu, kad: revoliucingas poetas nužudė senąjį teisėją, kuriam revoliucionieriai buvo tartum raudona skepeta jaučiui.. Bet revoliucingam poetui tai ne priežastis žmogžudystei. Ne priežastis, jeigu pabandysite įsivaizduoti save revoliucingo poeto kailyje. Tad aš ir nusprendžiau juo pasijusti, tapti pesimistu, anarchistinės revoliucijos šalininku, ne reformų, o greičiau griovimo šalininku. Stengiausi atsikratyti sveiko proto ir konstruktyvaus mąstymo trupinių, kuriuos turėjau laimę išmokti arba paveldėti. Užtrenkiau ir uždangsčiau visus pastogės langelius, pro kuriuos sklinda iš dangaus šviesa, įsivaizdavau, kad mano protą apšviečia¹ tiktai raudona šviesa iš apačios; liepsna, sprogdinanti uolas- ir atverianti bedugnes. Bet netgi šiurpiausios ir beviltiškiausios vizijos nepadėjo man Įsivaizduoti, kodėl jis turėtų pražudyti save, nužudydamas eilinį policininką, vieną iš milijono beveidžių senų kvailių, kaip jis juos plūsdavo. Jis šito nedarytų, nors ir šlovina smurtą savo eilėmis. Jis šito nedarytų kaip tik dė'L to,, 'kad šlovina’ smurtą savo eilęmis. Žmogui, kuris save išreiškia eilėmis, nereikia išraiškos žudymu. Kiekvienas eilėraštis jam įvykis, jam norisi jų daugiau ir daugiau. Tada aš pagalvojau apie kitą pesimizmo- atmainą, ne siekiančią sunaikinti pasaulį, o visiškai priklausomą nuo jo. Pagalvojau, 'kad jeigu ne Dievo malonė, pats galėjau tapti tokiu žmogumi, kuriam realusis pasaulis — tik elektros lempučių spindesys, o už jo ir aplinkui — absoliuti tamsa. Pasauliečiu, gyvenančiu tiktai šitam pasauliui ir netikinčiu jokiu kitu; pasauliečiu, tenorinčiu išplėšti iš nežinios žemiškos šlovės ir malonumų. Šitoks žmogus tikrai padarytų bet ką, jeigu kiltų pavojus visam jo pasauliui, nebeliktų vilties jį išsaugoti. Ne revoliucionierius, o respektabilus pilietis gali padaryti bet kok'į nusikaltimą, gelbėdamas savo respektabilumą. Įsivaizduokite,. ką reikštų demaskavimas įžymiam teisininkui,, įsitrynusiam į aukštuomenės tarpą, tuo labiau jei iškiltų aikštėn nusikaltimas, kurio aukštuomenė iš tiesų netoleruoja — valstybės išdavimas. Jeigu aš būčiau atsidūręs jo vietoj e, jeigu mano mąstysena apsiribotų jo filosofija, vienas Dievas težino, ką būčiau galėjęs padaryti,. Stai kur labai tinka nedidelė religijos dozė.

— Kai kam tai pasirodytų kraupoka,— suabejojo Grandisonas Ceisas.

— Kai kam,— rimtai tarė tėvas Braunas,— be abejo, pasirodytų kraupoka ir labdarybė, ir kuklumas. Pavyzdžiui, mūsų draugui poetui, bet neketinu ginčytis. Aš tiktai stengiuosi atsakyti' į jūsų klausimą dėl savo metodo. Jūsų tėvynainiai suteikė man garbę klausdami, kaip pavyko užkirsti kelią vienai kitai teisingumo klaidai. Ką gi, grįžęs pasakyki te jiems, kad aš tai pasiekiu kraupumu. Vis geriau negu mistika.

Ceisas tebežiūrėjo į jj ir suraukęs kaktą mąstė. Jis buvo pakankamai protingas ir suvokė esmę, bet per daug pragmatiškai mąstantis, kad susižavėtų ja. Jam atrodė, kad tuo pat metu kalbasi su vienu žmogumi ir su šimtine žmogžudžių. Kažkuo antgamtišku baugino ta menkutė figūrėlė, tūpčiojanti it gnomas prie mažos krosnelės. Net baisu pagalvoti, kad toje apvalioj e galvoje sutelpa ištisas beprotysčių ir potencialių nusikaltimų pasaulis. Atrodė, kad beribėje juodoje erdvėje už tos galvos grūdasi gigantiškos tamsios figūros, didžiųjų nusikaltėlių dvasios, nedrįstančios peržengti įkaitusios krosnelės apšviečiamo magiško apskritimo, bet pasiruošusios sudraskyti savo valdovą į gabalus.

— Taip, ko gero, tikrai kraupoka,— pasakė Ceisas.— Ir gal tai ne geriau už magiją. Bet vienas dalykas aiškus: be abejo, jums buvo įdomu.— Jis patylėjo.— Nežinau,, ar galėtumėt tapti tikru nusikaltėliu, bet rašytojas turėtumėt būti puikus.

— Aš susiduriu tik su faktais,— tarė tėvas Braunas.— Tiesa, kartais sunkiau įsivaizduoti tikrus įvykius negu pramanytus.

— Ypač jeigu tai pasaulinio masto nusikaltimai,— tarė pašnekovas.

— Sunkiausia įsivaizduoti ne didelius, o smulkius nusikaltimus.— atsakė tėvas Braunas.

— Ne visai supratau,, ką. turite galvoje,— tarė Ceisas.

— Turiu galvoje banalius nusikaltimus, pavyzdžiui, brangenybių vagystes,— tarė tėvas Braunas.— Sakysim, smaragdų vėrinio, Meru rubino arba dirbtinių auksinių žuvelių. Šitokiose bylose užvis sunkiausia suprimityvinti savo mąstysena. Aukštos klasės, užkietėję šarlatanai, spekuliuojantys didelėmis idėjomis, šitaip žemai nenusmunka,. Buvau tikras, kad pranašas nepasisavino rubino. o grafas — auksinių žuvelių, bet toks žmogus kaip Benksas lengvai galėjo pasiglemžti smaragdus. Tiems pirmiesiems brangakmenis — stiklo šukelė. Bet gobšus ir ribotas žmogus jį pagrobs vien dėl kainos.

Stai kod-ėl ir tenka suprimityvinti savo mąstyseną. Tai baisiai sunku, reikia tarytum fokusuotis kaip objektyvui — daiktas mažėja. ryškėja. Cia kartais padeda stebėjimai; jie lyg ir praskleidžia paslapties uždangą. Pavyzdžiui, žmogus, kuris giriasi „demaskavęs" šarlataną fokusininką ar kokią vargo pelę šundaktarį, paprastai būna ribotos mąstysenos. Jis „kiaurai mato“ tuos valkatas ir sučiumpa už rankos meluojant. Drįstu pastebėti, jog •kai kada tai nemaloni pareiga. Tą akimirką, kai supratau, kas yra' ribotas protas, aš jau žinojau, kur jo ieškoti. Žmogus, norėjęs demaskuoti pranašą, ir buvo tas, kuris pavogė rubiną. Žmogus, tyčiojęsis iš savo sesers psichinių keistumų, buvo sučiuptas su smaragdais.Tokie žmonės paprastai neabejingi brangakmeniams, jie niekada neįstengtų pakilti iki paniekos tiems brangakmeniams kaip aukštesnės klasės šarlatanai. Riboto mąstymo nusikaltėliai paprastai esti banalūs. Jie ir nusikaltėliais tampa per visišką banalumą.

Tenka ilgokai pavargti, kol pasijunti nusmukęs iki jų lygio. Kad taptum visiškai banalus, reikia nežmoniškai apkrauti vaizduotę.. Trokšti kažkokio menkniekio taip, lyg be jo nebebūtų gyvenimo. Bet tai įmanoma... Galima priartėti prie tokio mąstymo lygio. Iš pradžių įsivaizduoji,, kad esi vaikas smaližius, įsivaizduoji, kad tiesiog niežti nagus nudžiauti iš saldumynų parduotuvės labiausiai štai tą... Paskui atimi iš šio geismo vaikišką poetiškumą, užgesini pasakišką cukrainės švytėjimą, įsivaizduoji esąs pasaulio žinovas ir saldumynų kainų specialistas... nustati-nėji savo mąstymą tartum fotoaparato ryškumą... formuojasi kontūras, ima ryškėti... Ir štai, netikėtai,— įvyko!

Jis kalbėjo kaip žmogus, regintis nuostabią viziją.

Grandisonas Ceisas prisimerkęs tebežiūrėjo i jį — ir patikliai, ir susidomėjęs. Nereikėtų nutylėti, kad. po rūsčiai surauktais jo antakiais akimirką švystelėjo ,lyg ir nerimas. Atrodė, kad jis dar ap i mtas šoko, kur] sukėlė kunigo keistas prisipažinimas iš pat pradžių; šitaip perkūnija nutoldama dar paskutinį kartą suvirpina kambarį. Mintyse jis tvirtino sau, kad tai klaida, tik laikinas proto užtemimas, kad tėvas Braunas negalėjo būti baisus žmogžudys, kaip jam pasirodė tą stulbinančią ir gluminančią akimirką. Tačiau ar visi namie šitam žmogui, taip ramiai pasakoj ančiam apie žmogžudžius ir žmogžudystes? Gal vis dėlto dvasininkas truputį kuoktelėjęs?

— O ar jums neatrodo,— tiesiai paklausė jis,— kad tokia nuostata, pastangos pasijusti nusikaltėlio kailyje gali virsti per dideliu pakantumu nusikaltimui?

Tėvas Braunas atsitiesė ir atsakė pabrėžtinai aiškiai:

— Manau, kad .poveikis priešingas. Taip išsisprendžia visa laiko ir nuodėmės problema. Tada atgailauji iš anksto.

Įsiviešpatavo tyla; amerikietis žiūrėjo į aukštą ir statų stogą, dengiantį pusę kiemelio, šeimininkas sėdėjo nejudėdamas ir neatitraukė akių nuo ugnies,, dvasininko balsas dabar atrodė sklindąs iš pažemės ir gerokai nutolęs.

— Yra du būdai išvengti blogio,— kalbėjo jis,— ir skirtumas tarp jų — turbūt didžiausia praraja žmogaus sąmonėje. Vieniems blogis kelia siaubą, nes yra taip toli, kitiems — nes taip arti. Nė vienadorybė ir nė viena yda' nėra tiek nutolusios viena nuo kitos kaip šios dvi siaubo rūšys.

Abu pašnekovai tylėjo, ir kunigas kalbėjo tojiau, mesdamas žodžius it ištirpdyto švino gumulus.

— Jūs laikote nusikaltimą siaubingu, nes pats niekada ne. tengtumėte jo padaryti. Aš laikau jį siaubingu, nes įsivaizduoju,! kaip jį pa daryčiau. Jums jis atrodo tartum Vezuvijaus išsiveržimas, bet net Vezuvijaus išsiveržimas nebūtų toks baisus kaip gaisras šituose namuose. Jeigu staiga tarp mūsų. pasirodytų nusikaltėlis ...

— Jeigu staiga tarp mūsų pasirodytų nusikaltėlis,—nusišypsojo Ceisas,— jūs turbūt būtumėte itin nuolaidus jam. Pirmiausiai prisipažintumėte, jog ir pats esate nusikaltęs, ir paaiškintumėte, kaip stebėtinai natūraliai jis pasielgė, iškraustydamas tėvo kišenes ar perpjaudamas gerklę motinai. Atvirai šnekant, man tai atrodo nepraktiška. Nemanau, kad nors vienas nusikaltėlis nuo šito pasitaisytų,, Ne itin sunku teorizuoti ir narplioti hipotetinius nusikaltimus, bet mes visi suprantame, jog toks kalbėjimas — tik tušti plepalai. Kai sėdime čia, jaukiame ir patogiame mesjė Diuroko name, kai žinome, jog esame padorūs ir t a ip toliau, galime teatrališkai šiurpintis šnekomis apie vagis bei žmogžudžius ir apie jų sielų paslaptis. Bet žmonės, kurie iš tiesų turi kovoti su vagimis ir žmogžudžiais, kovoja visiškai kitokiomis priemonėmis. Mes saugiai sėdime prie krosnelės ir žinome, kad musų namas nedega. Mes žinome, kad tarp mūsų nėra nusikaltėlio.

Mesjė Diurokas, kuris ką tik buvo paminėtas, lėtai atsistojo priešais krosnelę; gigantiškas jo šešėlis, rodos_!f uždengė viską, net nakties tamsuma, aplinkui jį tarsi dar patamsėjo.

— Tarp musų yra nusikaltėlis,.— tarė jis.— Tai aš, Flambo; abiejų pusrutulių policija vis dar tebeieško manęs.

Amerikietis spoksojo i Jį pastėrusiomis blizgančiomis akimis; atrodė, kad jis nebegali nei pakrutėti, nei prasižioti.

— Mano žodžiuose nėra nei mistikos, nei metaforų, nei svetimų kalčių prisiėmimo,— kalbėjo Flambo.— Dvidešimt metų aš vogiau štai šitomis rankomis; sprukdavau nuo policijos štai šitomis kojomis. Tikiuosi, jus sutiksite, jog tai praktinė veikla. Tikiuosi, sutiksite, jog mano teisėjai bei persekiotojai iš tiesų turėjo kovoti su tikru nusikaltėliu. Gal manote, aš nežinau, kaip jie tai smerkia? Kiek aš girdėjau teisingųjų pamokslų ir kiek mačiau dorovingųjų paniekos žvilgsnių? Kiek išklausiau pamokomų ir aukšto stiliaus paskaitų, kiek buvau gėdintas, kaip galima šitaip žemai nupulti. Gal man neporinta, kad padorus žmogus net ir sapne nenusiristų i tokią nuodėmės bedugnę? Jus manote, tie tauškalai paveikė? Aš. mirdavau juokais. Tik draugas man pasakė, kad Žino, kodėl aš vagiu. Nuo tos dienos nebevogiau.

Tėvas Braunas pakėlė ranką lyg protestuodamas; Grandjso-nas Ceisas giliai giliai iškvėpė, net švilptelėjo.

— Aš pasakiau jums tiesą,— užbaigė Flambo,— galite atiduoti mane policijai.

Akimirką viešpatavo gūdi tyla; iš tolo buvo girdėti, kaip aukštame tamsiame name, dunksančiame viršum jų, krykštauja Flam-bo vaikai ir tvarte kriuksi, čepsi didelės pilkos kiaulės. Paskui tylą nutraukė aukštas, iš nuoskaudos virpantis balsas. Ceiso žodžiai būtų pasirodę keisti nepažistančiam amerikiečių jautrumo ir nesuvokiančiam, koks jis artimas ispanų riteriškumui.

— Mesje Diurokai,— tarė Ceisas gana šaltai.— Mudu, dristu tikėtis, nebe pirma' diena draugaujame ir man labai skaudu, kad pagalvojote, jog galėčiau padaryti tokią niekšybę. Aš naudojausi jūsų vaišingumu, jūsų šeimos draugiškumu, tad nejau galėčiau taip pasielgti tiktai dėl to, kad laisva valia patikėjote man keletą savo biografijos nuotrupų? Be to, jūs užstojote draugą. Ne, sere, net neįsivaizduoju, kad džentelmenas tokiomis aplinkybėmis galėtų išduoti kitą džentelmeną. Velniai rautų, geriau jau tapti profesionaliu skundiku ir pardavinėti žmonių kraują už pinigus. Bet šitokiu atveju... Ar jūs galėtumėte įsivaizduoti šitokį Judą?

— Galėčiau pabandyti,— atsakė tėvas Braunas.

Iš rinkinio

"SKANDALINGAS (VYKIS SU TEVU BRAUNU'¹