Tėvas Braunas

ŠLYKŠČIAUSIAS NUSIKALTIMAS PASAULYJE

Tėvas Braunas slankiojo po paveikslų galeriją; iš jo išraiškos galėjai spėti, kad atėjo čia ne paveikslų žiūrėti. Ir iš tikrųjų, šiuo metu jis nenorėjo žiūrėti į paveikslus, nors juos ir mėgo. Ne todėl, kad šituose ultramodernistiniuose tapybos darbuose būtų buvę kas nors nepadoru ar vulgaru. Karštą jo temperamentą gal būtų patenkinusios ir stabmeldiškos aistros, einant nuo eksponato prie eksponato — sutraukytų spira,, apverstų kūgių ir suplotų cilindrų,— kuriais futuristinis menas drąsino arba baugino žmoniją. Tikroji priežastis buvo ta, kad' tėvas Braunas dairėsi jaunos damos, paskyrusios, greičiausiai dėl savo simpatijų futurizmui, ne visai tinkamą vietą pasimatyti. Jauna dama buvo . jauna jo giminaitė, viena iš nedaugelio artimųjų. Ji vadinosi Elizabetė Fein, sutrumpintai Betė, ir buvo jo sesers, ištekėjusios už kilmingo, galantiško, bet beveik nusigyvenusio skvairo, duktė. Kai skvairas galutinai nusigyveno ir numirė, tėvui Braunui dėl giminystės ryšių teko būti ir užtarėju, ir ganytoju, ir globėju, ir dėde. Tačiau šiuo metu jis žvilgčiojo i grupeles, vaikštinėjančias galerijoje, niekur nepastebėdamas pažįstamų kaštoninių plaukų ir skaistaus giminaitės veido. Užtat jis matė keletą žmonių, kuriuos pažinojo, daug žmonių, kurių nepažinojo, tarp jų šiek tiek ir tokių, kuriuos, vadovaudamasis tik pirmu įspūdžiu, ne itim ir norėjo pažinti.

Tarp nepažįstamų, bet jį dominančių žmonių išsiskyrė lieknas ir žvalus jaunuolis, labai dailiai apsirengęs ir panašus į užsienietį; jo barzdelė buvo. nusmailinta lyg praėjusių šimtmečių ispano, o tamsūs plaukai taip trumpai nukirpti, jog atrodė tartum prigludusi juoda šlikė. Tarp žmonių, kuriuos tėvas Braunas ne itin norėjo pažinti, išsiskyrė valdingai atrodanti dama akį rėžiančia ryškia suknele ir su geltonais karčiais, per daug ilgais, kad pavadintum šukuosena,, bet ir per daug palaidais, kad pavadintum kitaip. Jos vėidas buvo stambus ir valingas, blyškaus ir nesveiko atspalvio; kai ji įsmeigdavo į ką mors akis, tai žmogus pasijusdavo lyg basiJisko žvilgsnio sukaustytas. Ji su savim ve-džiojosi striuką buką vyrelį su vešlia barzda ir kvadratiniu veidu, pailgais, mieguistai primerktais akių plyšiais. Jo veidas, dar lyg ir ne visai pabudęs, švytėjo geraširdiškumu, bet jautiškas sprandas, žvelgiant iš nugaros, šiek tiek baugino.

Tėvas Braunas įdėmiai nužvelgė damą, galvodamas, kad giminaitės prisiartinimas taptų maloniu kontrastu. Bet kažkodėl ir toliau žiūrėjo į ją, kol galop pajuto, kad maloniu kontrastu taptų bet kokio asmens prisiartinimas. Išgirdęs tariant savo pavardę, jis krūptelėjo .lyg staigiai pažadintas, bet kartu ir nudžiugo; atsisukęs išvydo dar vieną pažįstamą veidą.

Tai buvo rūstokas, bet anaiptol ne priešiškas advokato Gren-bio veidas; jo žilų plaukų sruogas tūlas būtų palaikęs peruko pudra. nes jos visiškai nesiderino su jaunatviškai energingais judesiais. Jis buvo vienas iš tų Sičio teisininkų, kurie laksto lyg mokinukai ir įnė minutės ramiai nepasėdi savo. kontoroje. Šitaip lakstyti prestižinėje paveikslų galerijoje jis negalėjo, bet aiškiai nenustygo vietoje ir šaudė žvilgsniais į visas puses, dairydamasis kažkokio pažįstamo.

— Nežinojau, kad jūs naujojo meno mecenatas,— šypsodamasis tarė tėvas Braunas.

— Nežinojau, kad ir jūs toksai,— atsikirto advokatas.— Aš atėjau patykoti viėno žmogaus.

— Linkiu smagiai praleisti laiką,— tarė dvasininkas,— mano tikslas irgi panašus.

— Pats pasakė, kad ruošiasi vykti į Europą,— prunkštelėjo. advokatas,— ir pasiūlė susitikti šitoje ekscentriškoje vietoje.— 'Kiek pamąstęs. jis ūmai tarė: — Klausykite, aš žinau, kad jūs mokate laikyti paslaptį. Ar pažįstate serą Džoną Masgreivą?

— Ne,— atsakė dvasininkas,— bet aš nelabai tikiu, kad jis — paslaptis, nors pasakojama, kad jis slapstosi pilyje. Ar ne jis tas senelis, apie kurį sklinda visokios pasakos? Kaip jis gyvena bokšte su nuleidžiamais vartais ir pakeliamu tiltu ir apskritai nenori išlipti iš ankstyvųjų viduramžių? Jis vienas iš jūsų klientų?

— Ne,— paneigė Grenbis,— pas mus atvyko jo sūnus, kapitonas Masgreivas. Jis siūlo gerą sandėrį, bet aš jo nepažįstu, štai kur esmė. Suprantama, visa tai, kaip sakiau, konfidencialu, bet aš jumis pasitikiu.

Jis pritildė balsą ir nusivedė bičiulį į šoninę galeriją, pristatytą daiktų, vadinamų meno kūriniais, ir beveik be lankytojų.

— Jaunasis Masgreivas,— pasakojo jis,— nori gauti iš mūsų didelę sumą nusenusio tėvo palikimo sąskaita. Tas džentelmenas senokai peržengęs septyniasdešimtį ir anksčiau ar vėliau užmerks akis, bet kas galėtų pasakyti, kas įvyks po to? Kam atiteks jo pinigai, pilis su nuleidžiamomis grotomis vartuose ir visa kita?. Ten stovi nuostabūs senoviniai rūmai, jie ir šiandieną verti didelės sumos, bet nors keista, dėl jų nesurašytas testamentas. Ar galite suprasti mūsų padėtį? Problemos esmė, kaip sakė vienas Dikenso herojus: ar senasis džentelmenas palankiai nusiteikęs?

— Jeigu jis palankus • savo sūnui, viskas nušvis jums kur kas palankesne šviesa,— tarė tėvas Braunas.— Deja, negaliu jums padėti. Niekada nebuvau susitikęs su seru Džonu Masgreivu, ir manau, kad labai nedaug žmonių bus matęsi su juo pastaruoju metu. Savaime suprantama, jūs turite teisę ieškoti patikimos informacijos, prieš skolindamas jaunajam džentelmenui pinigus. Ar jis ne iš tų, kuriems atimama paveldėjimo teisė?

— Tiesą sakant, man ne visai aišku,— prisipažino advokatas.— Jis visų mėgstamas, puikus pašnekovas ir gerbiamas aukštuomenėje, tačiau praleidžia daug laiko užsienyje ir yra buvęs žurnalistu.

— Na,— tarė tėvas Braunas,— tai ne nusikaltimas. Bent jau ne visada,

— Niekai,— atsakė Grenbis.— Juk suprantate, ką turiu omenyje... Jis tartum akmuo, paritintas į pakalnę — ir žurnalistas, ir prakalbas sako, ir aktorius, ir dar velniai žino kas. Privalau išsiaiškinti, su kuriuo iš jų teks bendrauti... O štai ir jis.

Ir advokatas, nekantriai žvalgęsis po tuščią salę, staiga apsisuko ir bėgte nubėgo į gretimą, kurioje būriavosi daugiau žmonių. Jis skubėjo prie stotingo, dailiai apsirengusio jaunuolio trumpais plaukais ir užsienietiškai pakirpta barzdele.

Abu nuėjo šnekučiuodamiesi, ir kelias akimirkas tėvas Braunas žiūrėjo jiems įkandin, primerkęs trumpareges akis, bet greitai jį sutrikdė audringai įsiveržusi neatgaunanti kvapo giminaitė. Stebindama dėdę, Betė nusivedė jį atgal į tuščiąją salę ir pasodino ant suolo, stūksančio it sala¹ grindų jūroje.

— Turiu jums kai ką pasakyti,— tarė ji.— Tai taip absurdiška, kad niekas kitas to nesupras.

— Jūs stebinate maine,— tarė tėvas Braunas.— Ar tai tas reikalas, apie kurį man buvo užsiminusi jūsų motina? Sužadėtuves ir taip toliau. Bet tikiuosi viskas klostosi sklandžiai?

— Vadinasi, jūs jau- žinote,— tarė ji,— kad ji nori sužadėti mane su kapitonu Masgreivu.

— Ne, šito aš nežinojau,— prisipažino tėvas Braunas,— bet kapitonas Masgreivas — aukštuomenės pažiba.

— O mes visiškai skurdžiai,— tarė ji,;—tad būtų neteisinga sakyti, jog tai nieko nereiškia.

— Ar norite už jo tekėti? — paklausė tėvas Braunas, nužvelgdamas ją primerktomis akimis.

Nuleidusi akis, ji negarsiai atsakė:

— Maniau, kad noriu. Bent jau manau, kad taip maniau. Bet ką tik dabar patyriau šoką.

— Nagi papasakokite, kas atsitiko.

— Aš girdėjau jį juokia.ntis,— tarė ji.

— Tai puikus bruožas žmogui, mėgstančiam pobūvius.

— Jūs manęs nesupratote,— tarė mergina.— Sitaip nesijuokiama pobūviuose.Stai kur esmė — pobūviuose šitaip nesijuokiama.

Akimirką patylėjusi, ji tvirtai pasakė:

— Aš atėjau čia gana anksti ir pamačiau jį, sėdintį vienui vieną vidury šitos galerijos su moderniaisiais paveikslais. Sale buvo tuščia. Kapitonas nenujautė, kad aš ar kas nors kitas yra netol iese; sėdėjo vienui vienas ir juokėsi.

— Na, tai nenuostabu,— tarė tėvas Braunas.— Aš nesu dailės kritikas, bet šitų paveikslų bendras įspūdis...

— Ak, ir vėl jūs nesupratote,— pertraukė ji, imdama pykti.— Cia nieko bendro. Jis nė nežiūrėjo į paveikslus. Spoksojo. į lubas, tačiau akys atrodė nukreiptos į vidų, ir jis juokėsi — taip, kad man kraujas gyslose stingo.

Dvasininkas pakilo ir ėmė vaikščioti po salę, susidėjęs už nugaros rankas.

— Neturėtumėte daryti skubotų sprendimų, kai kyla tokios problemos,— pradėjo jis.— Vyrai būna dviejų rūšių... bet mums vargiai bepavyks pasikalbėti apie jį, nes štai ir jis pats.

Kapitonas Masgreivas sparčiai įžengė į salę ir šypsodamasis apsižvalgė. Grenbis ėjo iš paskos, jo veidas buvo atlėgęs ir patenkintas.

— Turiu atsiprašyti dėl viso to, ką pasakiau apie kapitoną,— tarė jis netrukus dvasininkui, abiem einant durų link.— Jis labai nuovokus žmogus, iš pusės žodžio suprato mano abejones. Pats pasiūlė: kodėl man nenuvykus į šiaurę pasimatyti su senuku tėvu; tada iš paties senojo džentelmeno lūpų išgirsčiau, kaip jis ketina tvarkyti palikimą. Teisingiau nė nesugalvosi. Jis taip labai nqrėtų išspręsti tą reikalą, kad pasisiūlė savo automobiliu nuvežti mane į Masgreiv Mosą. Sitaip vadinasi pilis. Jei jis toks paslaugus, manau, kad mudu galėtume keliauti drauge — na, kad ir ryt rytą.

Jiems besišnekant, tarpduryje pasirodė Betė ir kapitonas; pora atrodė lyg įrėminta, emocingesniam žiūrovui ji galėjo patikti kur kas labiau nei kūgiai ir cilindrai. Neminint kitų privalumų, abu buvo dailiai nuaugę; advokatas buvo bekonstatuojąs šį faktą, bet paveikslas ūmai pasikeitė.

Ka pitonas Džeimsas Masgreivas žvilgtelėjo į cl'!ltrinę salę, šypsančios ir triumfuojančios jo akys į kažką įsmigo, ir jis akimirksniu pasikeitė nuo galvos iki kojų. Tėvas Braunas atsigręžė, tartum užslinkus nuojautos šešėliui, ir išvydo rūstų, beveik pa-i mėlynavusį valdingosios damos veidą, gaubiamą geltonų liūto karčių. Kaip visada ji stovėjo kiek pakumpusi, lyg bulius, nuleidęs ragus; išblyškusio, paburkusio jos veido išraiška buvo tokia t'despotiška ir hipnotizuojanti, kad ji' vos bematė greta stovinti (žmoguti su ilga barzda.

Masgreivas žengė į salės vidurį prie jos lyg dailiai aprengta prisukama vaškinė figūra. Tarė jai kelis žodžius, kurių nebuvo galima išgirsti. Ji neatsakė, tačiau abu nusigręžė ir palengva puėjo ilga galerija, tarsi kažką- aptardami, o apkūnus žmogutis jaučio kaklu ir ilga, barzda turseno iš paskos; groteskiškas piktasis gnomas, paverstas pažu.

— Apsaugok aukščiausiasis! — sumurmėjo tėvas Braunas susiraukęs.

— Jaučiuosi laimingas, kad ji ne mano širdies dama,— niūriai pasišaipė Grenbis.— Bet koks flirtas su ja galėtų baigtis tragiškai, ar ne?

— Nemanau, kad jis flirtuoja su ja,— tarė tėvas Braunas.

Jam tariant tuos žodžius, aptariamoji grupelė apsisuko, priėjusi priešingą sieną, ir išsiskirstė. Kapitonas Masgreivas sieksniniais žingsniais atskubėjo prie jų.

— Paklausykite! — šūktelėjo jis visai natūraliu balsu, nors jiems ir pasirodė, kad jo veido spalva pakitusi.— Misteri Grenbi, aš labai apgailestauju, bet, matyt, negalėsiu rytoj važiuoti su jumis į šiaurę. Savaime aišku, automobilis jūsų, kaip ir tarėmės. Prašau pasinaudoti, man jo tuo tarpu nereikės... Aš... aš turiu kelioms dienoms pasilikti Londone. Gal jūs ketinote pasiimti ir savo bičiulį?

— Mano bičiulis, tėvas Braunas...— buvo beprabyląs advokatas.

— Jei kapitonas Masgreivas tikrai toks malonus...— oriai įsiterpė tėvas Braunas.— Norėčiau paaiškinti, kad aš tam tikru aspektu dalyvauju misterio Grenbio darbe, tad mano užduotis gerokai palengvėtų, jei galėčiau važiuoti drauge.

Sitaip susiklosčius įvykiams, rytojaus dieną labai elegantiškas automobilis, vairuojamas ne mažiau elegantiško šoferio, nurūko- į šiaurę per Jorko tyrlaukius su neįprastais keleiviais: dvasininku, panašiu į juodą ryšulį, ir advokatu, įpratusiu visur lakstyti savo kojomis, nesinaudojant kieno nors ratais.

Jie maloniai atsipūtė viename iš didžiųjų Vest Raidingo slėnių, papietavo ir pernakvojo patogiame viešbutyje, o anksti rytą leidosi Nortumbriios pakrantėn, kol pasiekė smėlio kopas ir vešlias pajūrio pievas. Kažkur ten dunksojo sena Škotijos pasienio

pilis, unikalus ir nuo pasaulio atsiskyręs praėjusių 'karų paminklas. Galų gale jie privažiavo ją keliuku palei ilgą jūros liežuvį, giliai įsiterpusį į sausumą ir susiaurėjantį iUi nedidelio kanalo, užsibaigiančio grioviu aplinkui pilį. Pilis atrodė kaip tikra pilis: stačįakampė, iš- visų pusiųaptverta. Šitokių pilių pagal vienodą projektą normanai pristatė nuo Galilėjos iki Grampianų kalnų. Ji iš tiesų turėjo nuleidžiamomis grotomis uždaromus vartus ir pakeliamą ' tiltą.; jiems šitą labai realistiškai priminė įvykis, suvė-lirlęs atvykimą.

Per| aukštas šiurkščias žoles ir usnynus jie prasibrovė ik i griovio kranto. Palei atvykėlių 'kojas telkšojo juodas kaspinas, išmargintas nukritusių lapų ir prižėlusių maurų — tarytum dramblio iltis, inkrustuota auksu. Visai čia pat, už jardo ar dviejų, anapus juodo kaspino, stūksojo taip pat apžėlęs priešingas krantas ir masyvūs akmeniniai pavartės kontrforsai. Bet ši atkampi tvirtovė, matyt, buvo taip retai lankoma, kad, nenustygstančiam Grenbiui šūktelėjus, neryškios figūros, sušmėžavusios už grotomis užtvertų vartų, net nevaliojo nuleisti didžiulio surūdijusio tilto. Jis smuktelėjo, bet pusiaukelėje užkliuvo ir liko stirksoti grėsmingai pasviręs.

Nekantrusis Grenbis strakaliojo ant kranto, galop nebetverdamas šūktelėjo kelionės draugui:

— Negaliu pakęsti šito- mur;kdymosi purve! Tikrai bus paprasčiau peršokus.

Pratęs nesiskaityti su kliūtimis, jis lengvai peršoko į kitą krantą, tik šiek tiek suklupo nutūpdamas. Tėvo Brauno trumputės .kojos Mtiko šuoliams, tačiau jo būdas labiau už daugelio kitų tiko pūkštelėti į drumzliną vandenį. Kelionės draugo vikriai sugriebtas, jis įsmuko ne itin giliai. Jau tempiamas aukštyn žaliu slidžiu krantu jis įsispyrė, palenkęs galvą, įsistebeilijęs į vieną vietą žolėtame šlaite.

— Ar tiktai nesusižavėjote botanika? — suirzo Grenbis.— Po jūsų bandymo pasinerti į kerinčias gelmes nebeturime laiko ieškoti retų augalų sausumoje. Paskubėkime, nors purvini, bet turime prisistatyti baronetui.

[ėjus į pilies kiemą, juos gana mandagiai pasitiko pagyvenęs dvariškis, vienintelis žmogus, kiek galėjai matyti. Sužinojęs atvykimo tikslą, nuvedė į ilgą, ąžuolo paneliais išmuštą salę su senovišku ornamentu grotuotais langais. Ant tamsių sienų poromis kabėjo įvairių šimtmečių ginklai, o aklini keturioliktojo amžiaus riterio šarvai stovėjo it sargyboje prie milžiniško židinio.

\Kitoje salėje , taipogi ilgoje, pro praviras duris buvo matyti eilės itamsių šeimyninių portretų.

1 — Jaučiuosi lyg patekęs ne į gyvenamą būstą, o į romaną,—

tarė teisininkas.— Man nė į galvą neatėjo, 'kad vis dar pasitaiko tokių senienų.

— Taip taip, senasis džentelmenas iš tikro nuosekliai puose-1 ėja savo istorinius pomėgius,— pritarė dvasininkas,-ir šitie diaiktai— ne imitacijos. Juos nukalė ne nemokšos, įsivaizduojantys, kad visi viduramžių žmonės gyveno tuo pačiu metu. Riterio šarvai kartais sudurstomi iš pripuolamų gabalų , bet šitie šarvai dengė vieną vyrą, ir dertge nuo' galvos i,ki kojų. Žinote, juk tai pati paskutinė turnyrinių šarvų atmaina. '

— Man regis , jie — pati paskutinė šeimininko atmaina, jei jau šitaip,— burbtelėjo Grenbis.— Verčia mus laukti velniai žino kiek laiko.

— Nusiteikite , kad šitoje vietoje viskas vyksta kur kas lę-čiau,— tarė tėvas Braunas.— Mano manymu, jis elgiasi labai tauriai , sutikdamas kalbėtis su mumis: juk esame du svetimi žmonės, atsibeldę klausinėti pačių intymiausių dalykų..

Ir iš tikrųjų, kai pasirodė pilies šeimininkas, jie neturėjo pagrindo skųstis priėmimu; abu išsyk pajuto, kokios natūralios jo kilmės bei manierų tradicijos, be pastangų palaikančios įgimtą taurumą šitame barbariškame užkampyje po tokių ilgų kaimiško gyvenimo bei vienatvės metų. Neatrodė , kad baronetą būtų nustebinęs ar sutrikdęs retų svečių apsilankymas. Nors svečiams atrodė , kad per pastarąjį ketvirtį amžiaus čia nebuvo įžengusi Svetimo žmogaus koja, baronetas elgėsi tarsi ką tik išlydėjęs hercogienę. Jis nei susidrovėjo, nei suirzo, kai jię išdėstė itin subtilią savo atvykimo priežastį; šiek tiek pagalvojęs, jis, matyt, nusprendė, jog dabartinėmis sąlygomis jų smalsumas pateisintas. Senasis džentelmenas buvo-liesas , energingos išvaizdos; juodais antakiais ir ilgu smakru; stropiai sugarbiniuoti plaukai, be abejonės , buvo perukas, tačiau baronetas turėjo saiko jausmą, ta. dėvėjo derantį savo amžiui — žilą. ’

— Į klausimą , kuris jums šiuo metu rūpi,— tarė jis,— atsakysiu labai paprastai. Nė kięk nedvejodamas’ ketinu palikti visą savo turtą sūnui, kaip mano tėvas paliko savo turtą man, ir nie-, kas,— sakau tai, gerai apmąstęs.— niekas nepaskatins manęs pasielgti kitaip.

— Nuolankiai dėkoju , kad painformavote mus,— atsakė advokatas.—- Jūsų kilnumo padrąsintas, norėčiau pasakyti, kad tai pa-reiškėte labai kategoriškai. Man nė mintis nebuvo atėjusi, kad jūsų sūnus savo elgesiu galėtų sukelti jums abejonių, ar tebėra vertas tokio pasitikėjimo. Ir vis dėlto jis...

— Kaip tik taip,— šaltai konstatavo seras Džonas Masgrei-vas.— Jis galėtų. Ir nedera to nutylėti. Malonėkite paėjėti sui manimi ' į gretimą salę.

Jis nusivedė svečius į gretimą salę, kurion jie buvo spėję dirstelėti, ir oriai stabtelėjo prie rūsčių, laiko patamsintų portre-l tų rikiuotės.

— Stai seras Rodžeris Masgreivas,— prabilo jis, rodydamas į prakaulaus veido vyriškį juodu peruku.— Barbariškais Viljamo Oranie'čio' laikais jis buvo vienas niekingiausių apgavikų ir nenaudėlių, išdavė du karalius ir tikriausiai nužudė abi žmonas. O štai jo -tėvas, seras Robertas, be galo padorus senas rojalistas. O štai jo sūnus Džeimsas, vienas tauriausių nuversto Jokūbo Antrojo šalininkų, kankinys, ir vienas pirmųjų, mėginęs padėti bažnyčiai bei vargšams. Ar šitai reiškia, kad Masgreivų dinastija, jų galybė, garbė, įtaka persiduodavo iš vieno gero žmogaus kitam geram žmogui per blogo žmogaus intervalą? Edvardas Pirmasis gerai valdė Angliją. Edvardas Trečiasis tiesiog pašlovino Angli-j-ą. Tačiau tarp pirmosios šlovės ir trečiosios buvo Edvardo Antrojo gėda ir silpnaprotystė, pataikavimas Greivstonui ir pabėgimas nuo Briuso. Patikėkite, misteri Grenbi, kilmingos giminės didybė ir istorija yra šis tas daugiau negu tie atsitiktiniai individai, kurie jas pratęsia, net jeigu jie nebūtų jų verti. Iš tėvo sūnui pereidavo mūsų palikimas, iš tėvo sūnui tepereina ir toliau. Galite būti tikri, džentelmenai, galite užtikrinti ir mano sūnų, kad nepaliksiu savo pinigų paklydusių kačių prieglaudai. Masgreivas privalo palikti juos Masgreivui, kol Zemė sukasi.

— Taip,— susimąstė tėvas Braunas.— Suprantu, ką turite galvoje.

— Mums bus be galo malonu,— tarė advokatas,— perduoti jūsų sūnui tokią nuostabią garantiją.

— Galite perduoti garantiją,— rūsčiai tarė šeimininkas.— Bet kuriuo atveju jis gali būti tikras, kad gaus pilį, titulą, žemes ir pinigus. Su viena' maža ir visiškai privataus pobūdžio' sąlyga. Kol aš gyvas, nenoriu jo nei matyti, nei girdėti. Jokiomis aplinkybėmis.

Advokato išraiška liko tokia pat pagarbi, tik dabar ją atmiešė apstulbimas.

— Dėl dievo meilės...— sulemeno jis.

— Aš esu džentelmenas,— tarė Masgreivas,— taip pat didžiulio palikimo globėjas. O mano sūnus padarė tokį baisų dalyką,

kad nustojo buvęs ne tik — nedrįsčiau sakyti: džentelmenu,— bet netgi žmogumi. Tai pats šlykščiausias nusikaltimas pasaulyje. Ar pamenate, ką pasakė Dagias, kai jo svečias, Marmijonas, ištiesė ranką?

— Taip,— atsakė tėvas Braunas.

— „Mano pilys priklauso karaliui, nuo kuoro iki pamatinio akmens,— pacitavo Masgreivas.— Bet Dagio ranka priklauso tik Dagiui".

Jis apsisuko ir nuvedė gerokai apstulbusius svečius į pirmąją salę.

— Mana.u, sutiksite pailsėti,— tarė jis tuo pačiu lygiu balsu.— Jeigu turite ' kokių nors keblumų dėl kelionės, man būtų malonu pasiūlyti praleisti naktį pilyje

— Dėkojame, sere Džonai,— kimiai tarė dvasininkas,— manau, kad mes vyksime.

— Tuojau , pat įsakysiu nuleisti tiltą.—pasakė šeimininkas.

Po kelių akimirkų per pilį nuaidėjo didžiulio beviltiškai, pasenusio įtaiso girgždėjimas, tarytum būtų ėmęs malti malūnas. Kad ir kaip surūdijęs, šį kartą jis nusileido sėkmingai ir neilgai trukus svečiai vėl stovėjo ant apžėlusio kranto už griovio.

Grenbį ūmai nupurtė drebulys.

■— Po šimts velnių! .— suriko jis.— Tai ką padarė jo sūnus?

Tėvas Braunas tylėjo. Bet kai jie vėl susėdo į automobilį ir nuvažiavo į netolimą kaimą, vadinamą Greistounsu ir apsistojo pailsėti „Septynių žvaigždžių." viešbutyje, advokatas lyg ir nustebo, sužinojęs, kad dvasininkas nebeketina keliauti toliau; kitaip sakant, jis buvo apsisprendęs dar pabūti čia.

— Aš negaliu šitaip išvykti,— rimtai tarė jis.— Tegu automobilis sau važiuoja, ir jūs,, visai suprantama, juo grįšite namo. Į jūsų klausimą, atsakyta, jis gana paprastas: ar jūsų firma gali skolinti pinigus, atsižvelgdama į jaunojo Masgreivo perspektyvas? O mano klausimas —ar jis- tinka būti Betės vyr'u— lieka neatsakytas. Privalau pabandyti išsiaiškinti, ar jis tikrai yra padaręs kažką siaubinga, ar tai seno bepročio haliucinacijos.

— Bet jeigu norite ką nors sužinoti apie jį, kodėl jums nepasekus jo? — paprieštaravo advokatas.— Kodėl panorote trintis šitame užkampyje, kur jis nežinia ar beatvažiuoja?

— Kas iš to, kad aš jį seksiu? — atsakė klausimu į klausimą dvasininkas.— Kokia prasmė Bondo gatvėje prieiti prie elegantiško jaunuolio ir paklausti: „Atleiskite, bet visi kalba, kad jūs padarėte tokį baisų nusikaltimą, jog nesate vertas vadintis žmogumi". Jei jis taip žemai puolęs, kad nusikalto, tai bus taip pat

žemai puolęs, kad išsigintų. Mes net nesužinosime,, koks tai nusikaltimas. Ne, tiktai vienas žmo.gus tą žino ir gali išsitarti, jei i pratrūks jo kilmingasis ekscentriškumas. Bandysiu pasisukinėti ' apie jį.

Ir iš tikrųjų tėvas Braunas sukinėjosi apie ekscentriškąjį baronetą ir netgi ne vieną kartą susitiko jį; a'bu buvo nepaprastai mandagūs. Mat baronetas, nepaisydamas metų naštos, tryško energija ir mėgo vaikštinėti, todėl dažnai galėjai jį sutikti žingsniuojantį kaime arba takelliais per laukus. Rytojaus dieną po jų apsilankymo tėvas Braunas, eidamas iš viešbučio į grįstą turgavietę, išvydo tamsią ir orią, vyriškio figūrą, žingsniuojančią pašto link. Jis buvo apsirengęs juodai, bet santūriai. Skaisčiai šviečiant saulutei, jo veidas atrodė dar patrauklesnis; su pasidabruotais plaukais, tamsiais antakiais ir ilgu smakru jis buvo kiek panašus į Henrį Irvingą. ar kurį kitą žymų aktorių. Nepaisant žilų plaukų, jolpovyza, kaip ir veidas dvelkė jėga, net ir savo lazdą jis nešėsi greičiau kaip vėzdą,,, o ne kaip įnagį pasirėmimui.. Jis pasisveikino su dvasininku ir taip pat tiesmukai kaip ir vakar prabilo apie tai, kas juos tada nustebino.

— Jeigu jus tebedomina mano sūnus,— tarė jis šaltu it ledas balsu, tarsi kalbėtų net ne apie giminę,— jums nedaug šansų jį pamatyti. Jis jau išvyko iš šalies. Tarp mūsų šnekant, būtų teisingiau pasakius: pabėgo iš- šalies.

— Stai kaip,— ištarė tėvas Braunas, nenuleisdamas dėmesingų akių.

— Kažkokie nepažįstami žmonės, pavarde Grunovai, jau įgriso mums, klausinėdami, kaip jį surasti,—'tarė seras Džonas.— Jau ketinau telegrafuoti jiems, jog mano žiniomis, jis apsistojęs Rygoje. Net ir tai yra man nemalonu. Vakar atėjau į paštą, bet pavėlavau penkias minutes. Ar ketinate čia dar pabūti? Norėčiau pakviesti dar kartą aplankyti mane, '

Kai dvasininkas perpasakojo advokatui trumpą pokalbį su senuoju Masgreivu kaimo gatvėje, šis ir susidomėjo, ir sunerimo.

— Kodėl kapitonas pabėgo? — klausė jis.— Ir kas tie žmonės, kurie jį persekioja? Kas per vieni tie Grunovai?

— Visų pirma aš nežinau,— tarė tėvas Braunas.—-Gal iškilo aikštėn ta mistiškoji jo nuodėmė. Antra — spėju, kad tie žmonės' jį šantažuoja. Trečia, kai'ką aš vis dėlto žinau. Toji atstumiančios išvaizdos nutukusi moteris geltonais plaukais — madam Gru-nov, o tas nupiepęs žmogelis tinka būti jos vyru.

Rytojaus dieną tėvas Braunas įėjo pailsęs ir numetė į juodą ryšulį bepanašų skėtį, kaip piligrimas nutrenkia į kampą lazdą.

Atrodė nusiminęs. Jam. ne kartą buvo šitaip atsitikę, tiriant nusikaltimus. Depresiją sukeldavo ne nesėkmė, o tyrimo pasisekimas.

— Aš sukrėstas,— prislėgtas prisipažino jis.— Juk privalėjau susivokti. Privalėjau susivokti iš karto, kai tiktai įėjau j salę ir pamačiau, kas ten stovi.

— Kas ten stovi? — nekantriai paklausė Grenbis.

— Kai pamačiau, kad stovi tiktai vieni riterio šarvai.

Advokatas tik įsispoksojo j jj, o bičiulis patylėjęs kalbėjo

toliau:

— Prieš keletą dienų jau ketinau papasakoti savo seserėčiai, jog yra dvi rūšys žmonių, kurie gali juoktis vieni. Beveik visada gali būti tikras, kad šitaip: darantis žmogus yra. arba labai .geras, arba labai blogas. Suprantate, juokdamasis žmogus patiki savo paslaptį Dievui arba velniui. Bet kuriuo atveju tai jo dvasinio gyvenimo išraiška. Na o čia yra žmogus, kuris patiki savo juoką velniui. Jam nė motais, kad niekas nernato jo juokiantis, kad niekam net neleista sužinoti to juoko prasmės. Juokas sutelpa pats savyje, jei jis ganėtinai piktybiškas ir pagiežingas.

— Bet apie ką jūs kalbate? — nebeištvėrė Grenbis.— Kokj žmogų turite galvoje? Tai yra, kurj žmogų? Kas tas nežinomasis, piktybiškai besijuokiantis kartu su Jo Didenybe Velniu?

•Tėvas Braunas' šyptelėjo.

— Taip, — tarė jis,— čia tai bent juokas.

Ir vėl įsivyravo ty.la., tik šį. kartą kažko pritvinkusi, slogi; ji lyg. apgaubė juos kaip prieblanda, kuri lėtai grimzdo iš sambrėš-kos į naktį.

— Aš domėjausi Masgreivų gimine,— tarė jis.— Jie stiprūs ir ilgaamžiai, ir būčiau linkęs manyti, kad jums teks ilgokai palaukti tų pinigų.

— Mes 'beveik susitaikę su ta mintimi,— atsakė advokatas,— bet tai negali tęstis neribotą laiką. Senajam džentelmenui arti aštuoniasdešimties, nors jis ir žvaliai vaikštinėja, ir vietos žmonės šitame viešbutyje juokauja, kad netiki, jog jis apskritai mirs.

, Tėvas Braunas staiga pašo'ko, nors tai darydavo gana retai; rankos Iii atremtos į stalą, o jis palinko į priekį. ryte rydamas bičiulį akimis.

— Stai kaip! — šūktelėjo jis negarsiai, bet susijaudinęs.— Tai vienintelė problema. Vienintelis realus kliuvinys. Kaip jam numirti? Po galais, na kaip jam numirti?

— Tai ką jūs, po galais, norite pasakyti? — paklausė Grenbis.

— Aš noriu pasakyti,— pasigirdo dvasininko balsas iš tamsėjančio kambario,— kad žinau, kokj nusikaltimą padarė Džeimsas Masgreivas.

Dvasininko tonas dvelkė tokiu lediniu šalčiu, kad Grenbis vos sulaikė drebulį; jis išlemeno:

— Kokį?

— Tai iš tikrųjų buvo šlykščiausias nusikaltimas pasaulyje,— tarė tėvas Braunas.— Bent jau daugelis visuomenių ir civilizacijų laikydavo jį tokiu. Nuo seniausių, laikų gentyje ir kaime už jj skirdavo sunkiausią bausmę. Bet dabar aš žinau, kodėl jaunasis Masgreivas padarė tą nusikaltimą ir kaip jis jį padarė.

— Tai ką gi jis padarė? — paklausė advdkatas.

— Jis nužudė tėvą,— atsakė dvasininkas.

Dabar atėjo eilė advokatui pakilti iš vietos ir suraukti antakius.

— Bet juk jo tėvas pilyje,— piktai atrėžė jis.

— Jo tėvas griovyje,— pataisė tėvas Braunas,— o aš, kvailys, nesupratau šito iš karto, kai mąn kažko užkliuvo tie riterio šarvai. Ar dar prisimenate, kaip atrodė toji salė? Kaip rūpestingai sutvarkyta ir išpuošta? Du sukryžiuoti kovos kirviai kabėjo vienoje židinio pusėje, ir du sukryžiuoti kovos kirviai kitoje. Apvalus škotų skydas ant vienos sienos, ir apvalus škotų skydas ant. kitos. O riterio šarvai, sustingęs sargybinis vienoje židinio pusėje — ir tuščia vieta kitoje. Niekas neįtikins manęs, kad žmogus, įrengęs visą salę pedantiškai simetriškai, būtų padaręs tokią klaidą. Be abejonės, ten stovėjo dar vienas šarvuotas riteris. Tai kur jis pasidėjo?

Akimirką patylėjęs, jis jau natūralesniu balsu kalbėjo toliau:

— Kai rimtai pagalvoji, žudikas buvo gerai susiplanavęs, kaip spręsti tokiais atvejais neišvengiamą problemą — atsikratyti lavono. Kūnas gali stovėti¹ uždaruose šarvuose valandas, netgi dienas, tarnams vaikštant aplinkui, kol žudikui pasitaikys proga nakties priedangoje išnešti, jį ir nuleisti į griovį, net nepriėjus tilto. Ir kokia perspektyva! Kai lavonas suirs stovinčiame vandenyje, anksčiau ar vėliau jis pavirs tiktai griaučiais keturiolikto šimtmečio šarvuose — visiškai natūralus radinys senos pasienio pilies griovyje. Maža vilties, kad kas nor užsirhanytų ieškoti ko nors daugiau, bet ‘jeigu ir imtųsi, tai turbūt ir viskas, ką tesu-prastų. Galėčiau kai kuo patvirtinti, savo mintis. Pamenate, šokant per griovį, jūs pasakėte, kad dairausi t uų augalų. Tai būta gerai derančio augalo, jei atleisite už tokį sąmojį. Aš pamačiau dvi pėdas, taip giliai įsispaudusias kietame krante, kad net neabejojau, jog tas žmogus buvo labai sunkus arba nešei kažką labai

sunkų. Beje, iš mažyčio nuotykio, įvykusio man bešokant per griovį įžymiuoju gracingu katės stiliaus šuo, išplaukia ir kitas moralas. _

— Man susisuko galva,— tarė Grenbis,— nors, regis, pradedu suprasti visą šitą košmarą. Bet grįžkime prie jūsų ir katės stiliaus šuolio.

— Šiandieną pašte,— pasakojo tėvas Braunas,— man patvirtino baroneto vakar pasakytus žodžius, kad užvakar jis buvo atėjęs jau po uždarymo —taigi ne tiktai tą pačią, dieną. kai mes atvažiavome, bet ir tuo pačiu metu. Ar jūs įsivaizduojate, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jo nebuvo, kai atvykome į pilį, kad sugrįžo mudviem laukiant. Dėl tos priežasties ir turėjome- taip ilgai laukti. Kai šitai supratau, mano mintyse iškilo vaizdas, kuris paaiškino viską.

— Nagi,— nekantravo pašnekovas,— kas gi tai buvo?

— Aštuonių dešimčių metų senis gali vaikščioti,— tarė tėvas Braunas.— Senis gali net ir daug vaikščioti, klaidžioti laukų takeliais. Bet senas žmogus negaili šokinėti. Jis būtų dar mažiau gracingas šokinėtojas negu aš. Taigi jei baronetas grįžo mudviem laukiant, jie turėjo įeiti į pilį taip pat kaip ir ,mudu —peršokdamas griovį, nes tiltas nebuvo nuleistas. Būčiau linkęs manyti, kad jis pats sugadino tilto mechanizmą,, kad užlaikytų neįprastus svečius. Galima spręsti iš to, kaip greit tas tiltas buvo sutaisytas. Kai įsivaizdavau juodą žilagalvę figūrą, it paukštis skrendančią per griovį, iš karto supratau, kad tai jaunas vyriškis, persirengęs seniu .. Stai jums ir visa istorija.

— Vadinasi, jūs manote,— lėtai ištarė Grenbis,— kad tasai patra.uklus jaunuolis nužudė tėvą, iš pradžių paslėpė lavoną šarvuose, paskui griovyje, užsimaskavo ir taip toliau?

— Visa tai atsitiko bemaž taip,— atsakė dvasininkas.— Iš jų šeimos portretų galėjote įsitikinti,, ikokie visi panašūs. Jūs sakote, kad jis užsimaskavo. Juk tam tikra prasme bet koksai apdaras — maskuotė. Senis maskavosi peruku, jaunuolis — svetimšališka barzdele. Kai jis nusiskuto ir ant trumpai nukirptos galvos užsimaukšlino peruką, tapo panašaus į savo, tėvą kaip du vandens lašai: beliko tik šiek tiek pasigrimuoti. Dabar. be abejo, suprantate, kodėl jis taip maloniai siūlė jums atvažiuoti čia automobiliu rytojaus dieną. Todėl, kad pats atvažiavo čia tą pačią naktį traukiniu. Atvažiavo pirma, jūsų, įvykdė nusikaltimą, užsimaskavo ir pasiruošė oficialiam pokalbiui.

— Aha,— susimąstė Grenbis,— oficialiam pokalbiui! Žodžiu, jūs manote, kad senasis baronetas būtų kalbėjęs visiškai kitaip?

— Jis būtų trumpai drūtai pareiškęs mums, kad kapitonas negaus nė penso,— tarė tėvas Braunas.- Znogžudystė, Ikad ir kaip neįprastai tai skamba, buvo vienintelis būdas sutrukdyti jam taip pasakyti. Bet aš norėčiau, kad jūs pripažintumėte šito žmogaus sumanumą. Jo planas vienu sykiu išsprendė kelias problemas. Anie rusai jį šantažavo dėl kažkokios piktadarybės; įtariu, kad dėl išdavystės karo metu. Jis vienu ypu paspruko nuo jų — galimas daiktas, pasiuntė juos i Rygą gaudyti savęs. Tačiau rafinuočiausias triukas buvo sukurti teoriją, pripažįstant sūnų paveldėtoju, bet ne žmogumi. Turbūt suprantate, ,kad tai užtikrino paveldimumą po mirties, bet kartu išsprendė tai, kas greitai būtų tapę didžiausia kliūtimi?

— Numatau keletą k liūčių,—tarė Grenbis.— Kuriąiš jų turite galvoje?

— Juk jeigu sūnui neatimama paveldėjimo teisė, atrodo keista, kad tėvas ir sūnus nesusitinka.. Mano manymu, belieka viena kliūtis,,. kuri šiuo metu kvaršina galvą džentelmenui. Po gal ais — kaip gi tam seniui numirti?

— Aš žinau, lkaip jam derėtų numirti,— tarė Grenbis.

Tėvas Braunas kiek sutriko ir nukreipė kalbą abstraktesne

kryptimi.

— Bet šitoje istorijoje esama ir kai ko daugiau, — tarė j is. — To, kas jį žavėjo, ta.m,, teoriniu aspektu. Jis jautė beprotišką intelektualinį malonumą, vieno asmens lūpomis pasakodamas, kaip kitas asmuo padarė nusikaltimą, kuris iš tiesų buvo padarytas. Stai šitai pavadinčiau pragariška ironija; tai juokas, pasakojant savo paslaptis velniui. Gal galėčiau pasakyti jums tai, kas skambės paradoksaliai? Kartais didžiai malonu pačiame pragaro viduryje byloti tiesą. Ir dar taip byloti, kad kiekvienas su voktų kitaip. Stai kodel jam patiko groteskinė situacija: apsimesti kitu, o paskui nupiešti save juodai, taip kaip yra iš tikrųjų. Stai kodėl mano seserėčia girdėjo jį juokiantis vieną paveikslų galerijoje.

Grenbis krūptelėjo tarytum kumštelėjimo sugrąžintas į tikrovę.

— Jūsų seserėčia! — šūktelėjo jis.— Juk motina panom ją ištekinti už Masgreivo? Dėl turtų ir visuomeninės padėties, jei neklystu.

— Taip,— ramiai pritarė tėvas Braunas,,— motina labai troško sėkmingai išleisti ją už vyro.