Tėvas Braunas

SKANDALINGAS ĮVYKIS SU TĖVU BRAUNU

Pasakojant tėvo Brauno nuotykius, būtų nesąžininga nutylėti, kad vieną kartą jis įsivėlė į visai skandalingą istoriją. Dar šiandien kai kurie žmonės, gal net ir iš parapijiečių, mano, jog ta¹ istorija pakenkė jo reputacijai. Kai kam atrodo, kad tėvo Brauno romantiškas polėkis ir atlaidumas žmogiškoms silpnybėms paskatino jį pasielgti neįprastai ir kiek neatsakingai..Pats Įvykis gana' paprastas-; turbūt tuo paprastumu jis ir stebina.

Trojos žūtį nulėmė Elena, o ši skandalinga istorija įvyko dėl Hipatijos Poter grožio. Amerikiečiai turi ypatingą talentą (europiečių ne visada įvertinamą) kurti populiarumą iš apačios; taip sakant, visuomenės iniciatyva. Kaip ir visi geri dalykai, šitokia praktika turi patrauklių bruožų; pavyzdžiui, kaip yra pastebėjęs misteris Velsas ir kiti, žmogus gali tapti įžymybe, neturėdamas oficialaus posto. Labai graži arba talentinga mergina vaidina nekarūnuotos karalienės vaidmenį, netgi jeigu ji ne kino .žvaigždė ir nepozavo Carlso Gibsono iliustracijoms,, Tarp gražuolių, turėjusių laimę (ar nelaimę) -tapti visuomenės žavėjimosi objektu, buvo Hipatija Hard, Iš pradinės stadijos, kai vietiniai laikraščiai žarsto neskoningus komplimentus aukštuomenės kronikos skiltyse, ji jau buvo pakilusi į tokią poziciją, kai ima' prašyti interviu tikri žurnalistai. Žavingai šypsodamasi, ji postringaudavo apie Karą ir Taiką, apie Patriotizmą ir Sausą įstatymą, apie Evoliuciją ir Bibliją. Nė viena iš tų. temų tiesiogiai tarsi nesisiejo su jos populiarumo pagrindais, bet tiesą sakant, sunku būtų buvę ir nusakyti, kuo rėmėsi tas populiarumas. Grožis ir tėvo milijonai 'šitoje šalyje ne toks jau retas derinys, bet ji sugebėjo patraukti 'klajojantį spaudos žvilgsnį dar kažkuo kitu. .Beveik nė vienas gerbėjas nebuvo matęs jos ir net neturėjo vili,s pamatyti, turbūt nė vienas negalėjo tikėtis- pasinaudosiąs, ir jos tėvo turtais. Tiesiog ją gaubė romantiška legenda, šiuolaikinis mitologijos pakaitalas; tą legendą vėliau nustelbė kita, įmantresnė ir pikantiškesnė, sumaišiusi su purvais (bent taip manė daugelis) tėvo Brauno ir ne tik jo reputaciją.

Sentimentalių rašinių mėgėjai susitaikė su mintimi (vieni džiūgaudami, kiti saikingai), kad ji jau ištekėjo už labai padoraus ir gerbiamo komersanto Poterio. Buvo netgi įmanoma pavadinti ją misis Poter, bet visi, be abejo, suprasdavo, jog tasat vyras — tai misis Poter vyras.

Stai tada ir kilo Didysis Skandalas, pašiurpinęs ir jos draugus, ir priešus, pranokęs didžiausius vienųnuogąstavimus, o kitų lūkesčius. Jos pavardę imta linksniuoti kartu (sklido net užgaulių gandų) su literatu, gyvenančiu Meksikoje, Amerikos piliečiu,. bet visiškai perėmusiu Lotynų Amerikos tradicijas. Deja, jo ydos prilygo jos dorybėms ir teikė geidžiamą peną apkalboms. Jis buvo niekas kitas, kaip .plačiai pagarsėjęs tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme—Rudelis Romanesas, poetas, išpopuliarėjęs savo kūriniais visame pasaulyje, nes jie buvo šalinami iš bibliotekų arba persekiojami policijos. Siaip ar taip, skaisti ir romi Hipatijos Poter žvaigždė dabar švytėjo dangaus skliaute greta šitos kometos. Romanesą. išties tiko lyginti su kometa, nes buvo apžėlęs ir ugningo temperamento; pirmąją ypatybę atspindėjo jo portretai, antrąją — poezija. Jis buvo ir griovėjas: tartum kometos uodega paskui jj tęsėsi skyrybų šleifas. Vieni tai vadino meilužio pergalėmis, kiti — nuolatiniais šeimos galvos pralaimėjimais. Hipatiją tai slėgė. Juk jlabai nemalonu .gyventi asmeninį gyvenimą visuomenės akyse — jautiesi lyg perkeltas su namų interjeru į parduotuvės vitriną. Reporteriai paistė kažkokias dviprasmybes apie Aukščiausiąją Saviraišką ir iš jos išplaukia. Didįjį Meilės Įstatymą. Pagonys džiūgavo. Sentimentalieji rašeivos leido sau romantiškai nuliūsti, kažkam labiau užsigrūdinusiam netgi užteko ryžto pacituoti Modės Miuler eilėraščio eilutes, kad iš visų tariamų ir rašomų žodžių liūdniausiai skamba „o tai galėjo būti... “ Q misteris Eigeris P. Rokas, šventai ir nuoširdžiai nekentęs sentimentų, pareiškė šituo atveju visiškai pritariąs Bretui Hartui, perfrazavusiam eilėraštį: „Liūdniau negu liūdniausia tai, ką matome kas dieną vykstant. Belieka atsidusti: taip būti neturėjo".

Bet misteris Rokas buvo tvirtai ir nuoširdžiai įsitikinęs, jog labai daug ko neturėjo būti. Jis griežtai ir negailestingai kritikavo visuomenės degradaciją „Mineapolio meteoro" puslapiuose ir apskritai buvo drąsus bei doras žmogus. Gal jis per daug užsimojo demaskuoti, bet tai buvo sveika reakcija. į žurnalistų bei liežuvautojų sentimentalius bandymus sujaukti gėrį su blogiu. Pirmiausiai jis pasipiktino pseudoromantikos aureole, apgaubusia „revolverio didvyrius" ir gangsterius. Tiesa, jis šiek tiek persistengė, kai, vis labiCĮu tūždamas, padarė išvadą, jog visi gangsteriai— dago 49, o visi dago — gangsteriai. Tačiau ši jo nuomonė, net jeigu kiek provinciali, vis dėlto gaiviai dvelktelejo tvankioje sentimentalių liaupsių atmosferoje, kai spaudos žmonės buvo linkę žmogžudį profesionalą paversti mados diktatoriumi, jei tiktai šis moka pavergiamai šypsotis ir nepriekaištingai vilki smokingą. Prasidedant šiam pasakojimui, įtūžis misterio Roko širdyje kunkuliavo kaip niekad, nes jis lyg tyčia a'tsidūrė tų dago šalyje, anapus Meksikos sienos. Taigi jis įnirtingai kopė į kalvą, ant kurios bolavo viešbutis, apsuptas dekoratyvinių palmių. Pasak nuogirdų, čia buvo apsistoję Poteriai, vadinasi, ir visas mįslingosios karalienės Hipatijos dvaras. Eigeris Rokas net ir iš pažiūros buvo- tipiškas puritonas, ir kur kas labiau panašus į septyniolikto šimtmečio puritoną negu geibų |ir mokytą jo- ainį dvidešimtajame. Jei kas nors būtų pakuždėjęs, kad senamadiška juoda skrybėlė, dėbčiojimas iš padilbų ir titnaginiai veido bruožai meta šešėlį . ant saulėtų palmių ir vynuogių šalies, jis būtų didžiai apsidžiaugęs. Jis iš tikro dėbčioja į dešinę ir į 'kairę, įtardamas visą pasaulį. Sitaip žiūrėdamas, misteris Rokas išvydo ant kalvagūbrio dvi figūras, ryškėjančias skaistaus subtropikų saulėlydžio fone. Jų pozos tą akimirką būtų sukėlusios įtarimą net ir ne tokiam įtariam žmogui.

Viena iš tų figūrų ypatingai traukė dėmesį. Ji stovėjo kaip tiktai toje vietoje, kur kelias verčiasi per kalvagūbrį, labai aiški dangaus fone virš slėnio, lyg būtų instinktyviai pasirinkusiir vietą, ir pozą. Su plačiu juodu Bairono stiliaus apsiaustu, atlošta galva, tamsaus ,gymio- grožiu ji buvo- stebėtinai panaši į didžiojo poeto profilį. Tokie pat garbanoti plaukai, tokios pat iškilios šnervės; net laikysena atrodė taip pat dvelkianti pasibjaurėjimu ir panieka'pasauliui. Vyriškis rankoje turėjo ilgą lazdą ar pagalį su smailiu antgaliu, kokias naudoja alpinistai, bet laikė tą daiktą tarsi ietį. Įspūdį stiprino be'Veik komiškas kontrastas su kito vyriškio, laikančio skėtį, figūra. Tas skėtis buvo naujas, dailiai suskleistas, visiškai nepanašus, tarkim, į tėvo Brauna skėtį. Jo savininkas — kresnas, apjkūnoka's,, barzdotas vyriškis—‘vilkėjo elegantišką šviesų kostiumą lyg koks atostogaujantis klerkas, tačiau prozišką skėtį buvo grėsmingai atstatęs į pašnekovą ir netgi mojavo- juo tertum puldamas. Aukštesnysis žmogus tarsi gindamasis irgi ženge į jį, bet ši scena ūmai virto, komedija: skėtis savaime išsiskleidė, beveik uždengdamas savininką, o aukštesnysis dabar panėšėja į riterį, smeigiantį ietį į didžiulį groteskinį skydą. Tačiau aukštesnysis nesmeigė ieties ir neaštrino konflikto; nekantriai nusisuko ir nužingsniavo keliu. Storulis pakėlęs kruopščiai suskleidė skėtį ir patraukė priešinga kryptimi viešbučio link. Rokas negirdėjo nė žodžio iš ginčo, sukėlusio tą trumpą ir gana absurdišką konfliktą, tačiau žengdamas keliu įkandin barzdoto dručkio. jis daug ką apmąstė. Romantiškas pirmojo vyriškio apsiaustas bei operinis grožis ir atkakli antrojo savigyna puikiausiai derinosi su ta istorija¹, kurios tirti jis atvažiavo; misteris .Rokas neabejojo, kad. gali pasakyti dviejų -keistų figūrų pavardes: Romanesas ir Pateris.

Si nuojauta visiškai pasitvirtina, kai įėjęs į kolonomis papuoštą vestibiulį, jis išgirdo barzdočių pakeltu balsu ginčijantis, o gal įsakinėjant. Matyt, jis .kalbėjosi su administratoriumi ar kitu viešbučio personalo atstovu; Rokui pavyko nugirsti, jog jis perspėjo dėl kažkokio pašėlusio ir pavojingo subjekto, besišlaistančio netoliese:.

— O jeigu jis jau lankėsi viešbutyje,— kalbėjo dručkis, neklausydamas neaiškaus murmėjimo,— aš kategoriškai siūlyčiau nebeįsileisti jo nė per slenkstį. Šitokiais tipais turėtų domėtis jūsų policija'. Šiaip ar taip, aš pasistengsiu, kad jis neerzintų damų.

Rokas klausėsi tylėdamas ir vis labiau įtikėdamas savo spėjimu, paskui nuėjo per vestibiulį prie nišos, kurioje matė gulint viešbučio svečių knygą. Atsivertęs paskutinį puslapį, pamatė, kad „tipo“ jau lankytasi viešbuty. Rudelis Romanesas, toji romantiškai įžymybė, jau buvo, užsiregistravusi didžiulėmis ir įmantriomis raidėmis užsienietiška rašysena; gerokai žemiau kaligrafišku ir grynai amerikietišku braižu glaudėsi Hipatijos Poter ir Eliso T. Poterio pavardės.

Eigeris Rokas niūriai apsidairė ir viešbučio aplinkoje bei kukliame interjere pamatė tai, ko visada nekęsdavo. Gal: jr neišmintinga piktintis apelsinais,, sirpstančiais ant šakų, net jeigu šitie medžiai liliputai auga vazonuose; tuo labiau piktintis apelsinais, pavaizduotais ant nušiurusių užuolaidų ar išblukusių apmušalų. Bet jam visi šitie raudoni . ir auksiniai skrituliai, dekoratyviai besikaitaliojantys su sidabriniais pusmėnuliais, tapo tarytum visos tos nepakenčiamas banalybės kvintesencija. Jo akims tai buvo sentimentalus minkštakūniškumas, iš esmės smerktinas šiuolaikinėje visuomenėje, ir su išankstiniu priešiškumu jis siejo tai su pietų kraštų šiluma bei ištižimu. Jį erzino net patamsėjusi drobė su nelabai įžiūrimu Vato piemenaičiu, grojančiu gitara, 'žydri kokliai su Kupidonu, apžergusiu delfiną. Sveikas protas būtų galėjęs pakuždėti jam, kad šitokių dalykų iki valiai Penktosios Aveniu vitrinose, bet čia tie daiktai atrodė tarsi viliojantys pagoniškų Viduržemio jūros sirenų balsai. Omai viskas aplinkui pasikeitė, kaip keičiasi nejudrus vaizdas veidrodyje, šmėkštelėjus pro šalį einančiai figūrai; misteris Rokas pajuto, kad patalpa 'pritvinko spengiančios įtampos. Jis nerangiai, tartum nenoromis atsisuko ir išsyk suprato, kad priešais jį stovi įžymioji Hipa'tija,, apie kurią tiek buvo girdėjęs ir skaitęs per daugelį metų.

Hipatija Poter, mergautinį pavarde Hard, buvo vienas tų žmonių, kuriems epitetas „spinduliuojantis" tinka pirmaprade, tiesiogine prasme. Laikraščių šlovinamoji jos individualybė trykšte tryško spinduliais. Ji bū,tų buvusi tokia pat graži,— kai kieno skoniui netgi dar patrauklesnė,— jei būtų buvusi kiek santūresnė, tačiau nuo vaikystės jai buvo įteigta, kad uždarumas — tai egoizmas. Ji (būtų galėjusi pasakyti, kad pasiaukojo tarnauti visuomenei, dar teisingiau būtų, pasakius, kad ji išreiškė save, tarnaudama visuomenei; šiaip ar taip, ji tarnavo nuoširdžiai. Todėl nepakartojamai spindinčios jos mėlynos akys varstė žaibais tartum mitinės Kupidono strėlės, žudančios iš tolo. Beje, tik dėl abstrakčios pergalės,, be jokio koketavimo. Šviesūs jos plaukai, sušukuoti kaip angelo nimbas, sakytum skleidė elektros išlydžius. O kai ji suvokė, jog priešais stovintis nepažįstamasis — misteris Eigeris Rokas iš „Mineapolio Meteoro", jos akyse įsijungė tolimosiO'S šviesos, siekiančios net Jungtinių. Valstijų horizontą.

Tačiau gražioji dama klydo, retsykiais pasitaikydavo suklysti ir jai. Eigeris Rokas nustojo buvęs Eigeriu Roku iš „Mineapolio Meteoro". Šią akimirką jis buvo tiktai Eigeris Rokas, tarsi jūros banga jo krūtinę užplūdo galingas ir tyras impulsas, neturintis nieko bendro su reporterišku akiplėšiškumu. .Riteriškumas bei amerikiečiams įgimtas jautrumas grožiui ūmai sukėlė poreikį pasielgti didžiai dorovingai — irgi 'amerikiečių tautinis bruožas — ir suteikė jam- Jėgų herojinei scenai — ištarti taurų kaltinimą. Jis prisiminė kitą įHipatiją, žavingą neoplatoniku prisiminė, kaip jaunystėje jaudindavosi, vis iš naujo skaitydamas Kingslio 50 romano epizodą, kur jaunutis vienuolis apkaltina heroję paleistuvyste /ir stabmeldyste. Jis ,įsmeigė į ją plieninį žvilgsnį ir \tarė:

— Jei jūs neprieštarautumėte, ponia, norėčiau pakalbėti su jumis be liudininkų.

— Prašom,— atsakė ji, apžvelgdama holą spinduliuojančiomis akimis,— jei jums atrodo, kad čia esame be liudininkų.

Rokas taip pat apsidairė, ,bet nepamatė hole beveik jokių. gyvybės požymių., tik apelsinmedžius. Tiesa, dar pūpsojo didelis juodas grybas — kokio nors vietinio kunigo «plati skrybėlė. Jis apatiškai rūkė vietinį juodą cigarą ir atrodė nedaug 'gyvesnis už

^J) King si is, Carlsas (1819—1875)—anglų rašytojas, profesorius.

kokį augalą. Nužvelgęs šiurkščius, neišraiškingus jo veido bruožus, Rokas pastebėjo valstietišką prastuoliškumą — iš to sluoksnio dažniausiai būna kilę dvasininkai romanų ir ypač Lotynų Amerikos šalyse. Siek tiek pritildęs balsą, jis nusijuokė:

— Nemanau, kad tas meksikiečių, padrė- suprastų mūsų kalbą.— tarė jis,—Kur jau šitiems išglebusiems tinginiams mokytis kalbų, jei vos apverčia liežuvį savąja. Netvirtinu, kad jis meksikietis, gali 'būti dievai žino kas — metisas, o gal mulatas. Bet galėčiau lažintis., kad ne amerikietis. Tarp mūsų dvasininkų nepasitaiko šitokių prasčiokų.

— Tiesą sakant,— prabilo prasčiokas, išsiėmęs iš dantų juodą cigarą,— esu anglas, pavarde Braunas. Jums leidus pasišalinsiu, jei norite kalbėtis be liudininkų. ,

— Jeigu jūs anglas,— užsipHeskęs tarė Rokas,— tai priva-lėtumėte jausti natūralų šiauriečio pasipiktinimą tuo, kas čia dedasi. Turbūt užteks, jei pareikšiu, jog aplinkui slankioja labai pavojingas žmogus, aukšto ūgio vyriškis su apsiaustu., panašus į išprotėjusius poetus senuose portretuose.

— Na, čia' tai nieko baisaus,— ramiai tarė dvasininkas,— tokius apsiaustus čia dėvi daugelis, nes vos tik saulei nusileidus, išsyk atšąla.,.

Rokas niūriai ir įtariai dėbtelėjo į jį, tartum įžvelgęs ketinimą, užstoti plačiakraštes skrybėles, panašias į grybus, ir mėnulio šviesą...

— Svarbu ne tiktai apsiaustas,— burbtelėjo 'jis,— kad ir kaip keistai ijis jį vilkėjo. Visa- to žmogaus išvaizda teatriška, net jo prakeiktas gražumas teatriškas. Jums leidus, ponia, aš katege-riškai patarčiau neturėti nieko bendro su juo, jeigu kartais-eta pasirodytų. Jūsų vyras jau įsakė viešbučio personalui neleisti ^jo... -

Hipatija pašoko ir kažkokiu nebūdingu jai judesiu užsidengė veidą, . suleisdama' pirštus į plaukus. .Atrodą, kad ,visą kūną purto rauda, bet kai ji nuleido¹ rankas, paaiškėjo, jog tai nesulaik01as kvatojimas.

— Oi, numarinsit mane juokais,— teištarė ji. ir kiek įkabindama puolė pro duris, nors ;iai buvo jai visiškai nebūdinga.

— Šitoks juokas labiau panašus į isteriją,— sutrikęs tarė Rokas ir kebliai pasijutęs kreipėsi į mažąjį dvasininką: — Aš manau, kad jeigu jūs anglas, tai tikrai turėtumėte palaikyti mane prieš tuos dago. Zinia, aš ne iš tų, kurie liaupsina anglosaksus, bet juk egzistuoja istorijos mokslas. Visiškai akivaizdu, kad civilizaciją Amerikai atnešė Anglija.

— Bet slopindami savo puikybę,— tarė tėvas Braunas,— .turėtumėte pripažinti ir tai, kad Anglijai civilizaciją atnešė dago.

Roką vėl apėmė nemalonus jausmas, kad pašnekovas išsisukinėja, kažkaip 'miglotai pritaria priešingoms pažiūroms, ir atžariai atsakė nesuprantąs, apie įką kalbama.

— Na, buvo toks vienas dago, tiksliau italas, vardu Julijus Cezaris,— tarė tėvas Braunas,— paskui jį subadė peiliais per muštynes. ‘Pats žinote, kaip tie dago mėgsta mojuoti peiliais. Tiesa, buvo dar kitas, vardu Augustinas 51, jis ėmė skleisti krikščionybę mažoje mūsų salelėj, Be šitų dviejų dago ,e kažin kiek tos civilizacijos teturėtume šiandien.

— Na, visa tai senovės istorija,— suirzęs atsakė žurnalistas,-aš kur kas labiau domiuosi naujų laikų istorija. Ir matau, kad šitie niekšai skleidžia mūsų šalyje pagonybę ir baigia išnaikinti krikščionybę kiek jos belikę. Kartu ir sveiko proto likučius. Nusistovėję papročiai, tvirti socialiniai principai, mūsų tėvų ir senelių fermerių iš kartos į kartą •perduodama pasaulio samprata —visa tai pavirto karšta' putra, užkulta sensacijomis ir melodramomis apie kino žvaigždžių skyrybas beveik kas mėnesį. Kvailos mergiščios dabar mano, jog santuoka- — tai tiktai sąlyga ištuokai.

— Jūs sakote visiškai teisingai,— pritarė tėvas Braunas.— Cia absoliučiai su jumis sutinku. Tačiau nebūkite per griežtas. Galbūt pietiečiai sunkiau atsispiria- šitai silpnybei. Nepamirškite, kad šiauriečiai -turi kitokių silpnybių. Galbūt aplinka čia nuteikia žmones taip romantiškai...

Išgirdus šitą žodį, Eigerio Roko krūtinėje vėl sukunkuliavo pasipiktinimas.

— Neapkenčiu romantikos,—tarė jis, trinktelėjęs kumščiu į staliuką.— Jau keturis dešimtmečius triuškinu tuos šėtono sukurstytus kliedesius visuose laikraščiuose, kuriuose tiktai teko dirbti. Kai tiktai koks nors perėjūnas pabėga su bufetininke, tuojau pat prasideda romantiškas tralialiavimas; o štai dabar mūsų pasididžiavimą,, Hipatiją Hard, padorių tėvų dukterį, bandoma įtraukti į romantiškai nešvankų skyrybų skandalą, apie kurį bus ištri-mituota' visam pasauliui -vos ne kaip apie karalių vedybas. Tas pakvaišęs poetas Romanesas persekioja ją. Būkite tikras, jog pigių sensacijų mėgėjų prožektoriaus spindulys nuolat seks jam iš paskos, tarsi jis būtų vienas iš tų. kurie filmuose tituluojami Didžiausiais Įsimylėjėliais. Mačiau Romanesą lauke, jo veidas kaip tų ekrano suvedžiotojų, dėl kurių alpsta minia. Bet aš ginu padorumą ir sveiką protą, ginu vargšą Poterį, paprastą, sąžiningą biržos maklerį iš Pitsburgo, turintį teisę į jaukų namų židinį. Ir jis pats kaunasi dėl to. Savo- ausimis girdėjau, kaip jis prirėmė viešbučio personalą, reikalaudamas, kad nė iš tolo neprileistų :to niekšo. Ir teisingai padarė. Viešbučio tarnautojai, atrodo, užkietėję ir sukti, bet man regis, jis įvarė jiems baimės.

— Esu linkęs pritarti jūsų nuomonei dėl viešbučio administratoriaus ir jo tarnautojų,— pasakė tėvas Braunas.—- Bet jie ne pagrindas daryti išvadoms apie.visus meksikiečius. Be to, manau, jog •džentelmenas, apie kurį jūs kalbate, ne tiktai įvarė jiems baimės, bet ir dosniai pažėrė dolerių, kad patrauktų į savo pusę. Mačiau, kaip jie rakino duris ir karštai kuždėjosi. :Beje, jūsų tiesmukas ir nuoširdus bičiulis pinigų, atrodo, nestokoja.

— Neabejoju, kad jo reikalai klesti,— atsakė Rokas.— Galėtų būti sumanaus verslininko pavyzdžiu. Bet ką jūs tuo norėjote pasakyti?

— Maniau, kad mano žodžiai sukels jums kitokią mintį,— tarė tėvas Braunas ir, mandagiai bei pagarbiai atsisveikinęs, išėjo.

Rokas itin įdėmiai stebėjo Poterius vakarieniaujant ir šiek tiek praturtino savo įspūdžių bagažą, bet tai nieprieštaravo jo tvirtam. įsitikinimui, jog Poterių šeimos ramybei kaupiasi grėsmė. Pats Poteris pasirodė esąs .vertas didesnio dėmesio; ;iš pradžių žurnalistas buvo palaikęs jj pilku ir nuobodžiu, bet dabar su pasitenkinimu pamatė subtilesnių bruožų, derančių jam kaip bręstančios tragedijos :herojui arba aukai. ‘Poterio veidas iš tiesų buvo mąslus ir inteligentiškas, nors susirūpinęs ir protarpiais irzlokas. Rokas pamanė, jog šis žmogus taisosi po ligos: bespalviai jo- plaukai buvo- retoki, bet poilgiai, tarytum kurį jlaiką neprižiūrėti, gana keistos formos barzda taip pat atrodė apleista. Vakarieniaujant jis gal porą kartų kandžiai ir pagiežingai pašiepė žmoną, o šiaip daugiausia¹ domėjosi tabletėmis ir kitokiais virškinimą gerinančiais preparatais. Tačiau daugiausia nerimo, jam, be abejonės, kėtė pavojus, gresiantis iš išorės. Zmona, nors ir taikstėsi prie jo. užgaidų lyg tikra Kantrioji Grizelda, vis dėlto irgi nuolat dairėsi Į duris ir langines, lyg bijodama, bet lyg ir laukdama' įsiveržimo. Po ano keisto isterijos priepuolio Rokas turėjo ganėtinai pagrindo būgštauti, ar tiktai toji baimė ne apsimestinė.

Nepaprastas įvykis atsitiko vėlai naktį. Neabejodamas, kaKI. visi jau sumigę, Rokas buvo beeinąs j savo, numerį, bet nustebo, išvydęs tėvą Brauną, kuris sėdėjo užsiglaudęs už apelsinmedžio ir lyg niekur nieko skaitė knygą. Jie trumpai palinkėjo vienas kitam labos nakties, ir žurnalistui jau pastačius koją ant laiptų pakopos, lauko durys staiga šoktelėjo ant vyrių, sutratėjo, susiūbavo nuo smūgių iš anapus; griausmingas balsas, peršaukdamas daužymą, niršiai reikalavo įleisti. Žurnalistas kažkodėl nusprendė, jog užpuolikas daužo smailia lazda, panašia į aipenštokus. Jis pro turėklus pažvelgė į tamsų pirmojo- aukšto holą ir pamatė, kaip šmižinėja tarnai, tikrindami durų sklendes, bet neatšaudami jų. Rokas neskubėdamas užkopė j savo kambarį ir sėdo rašyti straipsnio. Įniršis liejosi per kraštus.

Jis aprašė viešbučio apsiaustį, jo pigų pretenzingumą, blogio užnuodytą atmosferą, dvasininko gudravimus, šiurpą keliantį balsą lauke, tarytum apie namus slampinėtų staugiantis vilkas. Omai jis išgirdo naują garsą ir krūptelėjęs atsitiesė. Tai buvo du kartus pakartotas pratisas švilpimas, kuris Rokui pasirodė itin užgaulus, nes buvo panašus ir į sąmokslininko signalą, 'ir į paukščio meilės giesmę. Pasidarė visai tyku, Rokas suklusęs sustingo, bet ūmai pašoko, išgirdęs jau kitokį garsą. Kažinkoks daiktas prašlamėjo oru ir garsiai barkštelėjo; Rokas neabejojo, jog kažkas metė tą- daiktą į langą. Pirštų galais jis nutipeno laiptais žemyn į holą, kuris dabar skendėjo tamsoje ir buvo tuščias. Berveik tuščias, nes mažasis dvasininkas tebetSėdėjo- po apelsinmedžiu ir prie stalinės lempos tebeg.kaitė knygą.

— Matyt, esate ,pratęs ilgai vakaroti,— šiurkščiai tarė Rokas.

— Visiškas pasileidimas,— plačiai šypsodamasis, pakėlė akis tėvas Braunas,— skaityti „Palūkanų ekonomiką" po vidurnakčio.

— Visos durys užrakintos,— .konstatavo Rokas.

■— Kuo stipriausiai,— pritarė dvasininkas.— Barzdotasis jūsų bičiulis, man regis, ėmėsi visų įmanomų priemonių apsisaugoti. Beje, jis šiek tiek sunerimęs, vakarieniaujant buvo prastai nusiteikęs.

— Tai nesunku paaiškinti,— burbtelėjo ,Rokas,— jeigu laukinėje šalyje laukiniai bando sugriauti žmogui šeimos židinį. .

— O gal būtų geriau,— tarė tėvas Braunas,— jeigu žmogus, užuot gynęs tą židinį iš išorės, stengtųsi sustiprinti' ji iš vidaus?

— Na. aš jau prisiklausiau jūsų kazuistinių gudrybių,— tarė Rokas.— Gal jis ir per šiurkščiai elgėsi su žmona, bet juk teisybė jo pusėje. Tiesą sakant, jūs man atrodote mįslingas. Manau, jog žflnote kur kas daugiau, negu sakote. Kas per velniava dedasi šitame pragaro filiale? Kodėl jūs budite kiaurą naktį, laukdamas kažko atsitinkant?

— Matote,— atvirai prisipažino tėvas Braunas,— aš manau, kad kai kam galbūt prireiks mano .miegamojo.

— Prireiks? Kam gi?

— Matote, misis Poter prireikė atskiro kambario,— naiviai ir paprastai paaiškino tėvas Braunas,— tad aš ir užleidau jai savąjį, nes ten galima atidaryti langą. Galite apsilankyti ten,, jei jus tai domina.

— Pirmiau apsilankysiu kai kur kitur,— iškošė Rokas, grieždamas dantimis.— Galite ir toli a u krėsti savo beždžioniškus pokštus ispaniškame beždžionių cinke, bet aš dar nenutraukiau ryšių su civilizuotu pasauliu.

Jis puolė į telefono būdelę, paskambino į savo .redakciją ir išklojo visą tiesą apie nedorą kunigą. padedantį nedor am poetu i. Paskui užbėgo laiptais į viršų, įpuolė į dvasininko kambarį, kuriame šis buvo palikęs degančią žvakę, ir išvydo, kad langai atviri iki galo.

Jis dar suspėjo pamatyti, kaip nuo palangės nuslydo primityvios virvinės kopėčios; apačioje pievelėje stovintis džentelmenas juokdamasis vyniojo jas. ■ Besijuokiantis džentelmenas buvo aukštas ir tamsiaplaukis, greta¹ stovėjo šviesiaplaukė dama ir taip pat juokėsi. Sį kartą misteris Rokas negalėjo guostis net tuo, kad jos juokas isteriškas. Jis buvo s i aubingai 'natūralus ir vis ska mbėjo toldamas, kol ji, sprukdama su savo trubadūru vingiuotais parko takeliais, pradingo tamsioje. tankmėje.

Eigeris Rokas atsisuko į dvasininką, jo veidas buvo rūstus kaip Paskutiniojo teismo dieną.

— Ką gi, tai sužinos vis a, A merika,— tarė jis.— Trumpai tariant, j,ūs .padėjote j ai pabėgti su tuo garbanotu me ilužiu.

— Taip,— pnisipažino tėvas Braunas,— aš padėjau jai pabėgti su tuo ga rbanotu me ilužiu.

— Jūs vadinate save Jėzaus Kristaus tarnu! — sušuko Rokas.— Ir drįstate girtis nusikaltimu!

— Man jau keletą kartų yra tekę jsipainioti į nusikaltimus,— prisipažino dvasininkas.— Visa laimė, šį kartą išvengta nusikaltimo. Tai paprasta šeimyninė idilija, kuri pasibaigs intymiu pokalbiu prie židinio.

— Baigėsi virvinėmis kopėčiomis, o turėjo pasibaigti virve ant kaklo,— tarė Rokas.— Juk ji ištekėjusi moteris.

— Na taip.,— sutiko tėvas Braunas.

— O argi j i neturėtų būti su savo vyru? — spaudė jį Rokas.

— Ji ir yra su savo vyru,— atsakė tėvas Brauna s.

Pašnekovas net duso iš pykčio.

— Jūs melagis! — sušuko jis. — Vargšas storulis tebeknarkia lovoje.

— Matyt , jūs neblogai informuotas apie jo asmeninĮ gyvenimą,—— už.tj aučiamai tarė Mvas Braunas.— Ko -gero, galėtumėt e parašyti Barzdoto Vyriškio gyvenimo: istoriją. Vienintelis dalykas, kurio taip ir neišsiaiškinote — jo pavardė.

— Nekalbėkite niekų,,—- atšovė Rokas.— Jo pavardė įrašyta svečių knygoje.

— Taigi,— rimtai linktelėjo dvasininkas,— didžiulėmis raidėmis: Rudelis Romanesas. Hipa;tija Poter , sutarusi su" juo čia susitikti, drąsiai pasirašė šiek tiek žemiau, nes ketino, drauge pabėgti, o jos vyras pasirašė dar žemiau, 'kai susekė juodu čia. esančius. Protestuodamas. Tada Romanesas (kaip ir visi populiarūs žmoniją niekinantys mizantropaį, pinigus samstantys puodais), papirko šito viešbučio nenaudėlius užramstyti visas duris ir n eįl eisti teisėto vyro. O aš , kaip teisingai p astebėj o te., padėjau jam patekti į vidų.

Kai žmogus iš girsta ką nors tokio , kas apverčia' pasaulį aukštyn kojomis,— kad uodega vizgina šunį , kad žuvis sugavo žvejį , kad ,Zemė sukasi aplink Mėnulį—— turi praeiti šiek tiek laiko, kol jis įstengia ibent rimtai paklausti, ar tai tiesa. Jo protas vis dar spiriasi , kad tai prieštarauja akivaizdžiai tiesai. Galų gale' Rokas išstenėjo:

— Vadinasi, jūs norite pasakyti, kad tas žemo ūgio. žmogus — romantiškasis Rudelis, apie kurį šitiek esame skaitę, o ,anas garbanius— misteris Poteris iš Pitsburgo?

— Zinoma',— atsakė tėvas Braunas.— Aš tai supratau iš pirmo žvilgsnio. Bet vėliau pasitikrinau.

Rok as kiek p agalvojęs tarė:

— Gal kartais ir jūsų tiesa. .Bet kaip jums .galėjo kilti tokia mintis, prieštaraujanti akivaizdiems faktams?

Tėva's Braunas išsyk sutriko: susmuko kėdėje ir beprasmiškai įsispoksojo į įtuš tum ą. Pagalia u apvalus ir naivokas jo veidas nušvito nedrąsia šypsena,

— Matote,— prabilo jis,— esmė ta. jog aš ne romantikas.

— Velniai žino, kas jūs per paukštis,— šiurkščiai atšovė Rokas.

— O jūs — romantikas, —- užjaučiamai tarė tėvas Braunas.— Stai , pavyzdžiui, sutinkate poetiškos išvaizdos vyriškį ir nusprendžiate , kad Jis poetas. ,O ,ar jūs žinote,. .kaip atrodo. daugelis poetų? Kiek nesusipratimų sukėlė vienas atsitiktinis sutapimas devyniolikto amžiaus pradžioje , .kai gyveno trys gražuoliai aristokratai ir poetai: Baironas , Gėtė ir Selis! /Patikėkite manim , gan dažnai vyriškis gali parašyti: „Grožis palytėjo mane ugningomis lūpomis" ar kažką panašaus, 'kaip kad: eiliuoja, tasai storulis, anaiptol negarsėdamas grožiu. Be to, ar įsivaizduojate, kokio amžiaus paprastai būna žmogus, kai jo šlovė .pavergia pasaulį? Votsas nutapė Svinberną su vešlių plaukų aureOJle, bet Svinber-nas nupliko gerokai prieš tai, kai daugelis jo gerbėjų Amerikoje al!" Australijoje pirmą kartą išgirdo apie joi hiacintines garbanas. Toks pat buvo- ir D'Anuncijas. Tiesą sakant,, Romaneso profilis ir dabar patrauklus; jei įdėmiau įsižiūrėsite, jis atrodo intelektualus vyriškis, toks jis ir yra. Visa nelaimė, kad jis, kaip ir daugelis intelektualių žmonių, yra kvailas. Jis paskendęs egoizme ir rūpesčiuose \dėl savo virškinimo. Ambicinga amerikietė, maniusi, jog pabėgimas su poetu prilygs skrydžiui į Olimpą, lydimai devynių mūzų, įsitikino, jog drauge praleistos dienos jai per akis. Taigi tuo. metu, kai pasirodė vyras ir įsiveržė į viešbutį, ji džiaugsmingai sugrįžo pas jį.

— Bet jos vyras? — stebėjosi Rokas.— Vis dar negaliu jo- suprasti.

— Na, jūs per daug prisiskaitęs šiuolaikinių erotinių romanų, — tarė tėvas Braunas ir nuleido 'blakstienas,. išVydęs piktą pašnekovo žvilgsnį.— Zinau, kad tos jvlisos istorijos prasideda tuo, jog pasakiška gražuolė išteka už seno krieno biržos maklerio. Bet .kodėl? Situo atžvilgiu, kaip ir daugeliu kitų, šiuolaikiniai romanai absoliučiai nešiuolaikiškli. Netvirtinu, kad šito apskritai nepasitaiko, bet šito beveik nebebūna šiandieną— nebent dėl pačios herojės, kaitės. Šiandien merginos teka už tų, kurie joms patinka, tuo labiau lišlepintos merginos, tokios .kaip Hipatija. Už ko gi jos išteka? Graži ir turtinga mergina — tokia kaip ji — apsupta gerbėjų pulką Tad kurį ji pasirinks? Šimtas pr. vieną, kad ji .ištekės labai anksti ir pasirinks patį gražiausią iš tų, kuriuos susitinka šokiuose arba' teniso korte. Patikėkite, ir eiliniai verslininkai kartais būna gražūs. Pasirodė jaunas dievas (pavarde Poteris), ir jai visiškai nesvarbu, kas jis: makleris ar plėšikas. Tačiau turint galvoje jos aplinką, manau, sutiksite, jog kur kas daugiau šansų jam būti makleriu; visai įmanoma, kad jo pavardė Poteris. Matote, jūs toks nepataisomas romantikas, kad visą istoriją pagrindėte idėja, jog vyriškis, atrodantis kaip jaunas dievas, negali būti Poteris. Patikėkite. kartais pavardės padalinamos žmonėms ne visai dėsningai.³¹

— Stai kaip,— patylėjęs tarė pašnekovas.— O kas, jūsų manymu, dėjosi vėliau?

Tėvas Braunas staiga pašoko nuo kėdės, ant 'kurios sėdėjo; striukos jo figūros šešėlis nutįso par sieną, per lubas, ūmai pasivaideno, lyg būtų pasikeitę daiktų mastai kambaryje.

— Taip,— sumurmėjo jis,— štai čia ir slypi blogis, velnio kurstomas .blogis. Kur kas grėsmingesnis negu senieji indėnų- demonai, tūnantys šiose džiunglėse. Jūs pamanėte, kad aš teisinu šituos padykusius Lotynų Amerikos gyventojus. Tai štai, nors ir labai keista,— jis pažvelgė pro akinius i pašnekovą pelėdos akimis,— nors ir labai keista, jūs iš dalies teisus. Jūs sakote: šalin romantiką. O aš sakau: palikime grynąją romantiką, tuo labiau kad jos pasitaiko taip re'tai, neminint pirmųjų gaivališkų jaunystės dienų. Aš sakau — atmeskite „intelektualias draugystes", atmeskite „platoniškas sąjungas", atmeskite „aukščiausią savęs suvokimo dėsnį" ir panašius niekus, tada aš pasiruošęs imtis normalios profesinės rizikos. Atmeskite meilę, jeigu ji ne meilė,. ⁽o tik puikybė ir tuštybė, reklama ir noras išgarsėti; tada pabandysime pakovoti tprieš tikrąją meilę, jeigu •šito reikės, taip pat ir prieš meilę, kuri tėra. geismas ir ištvirkimas. Dvasininkai žino, jog jaunuolius apima aistros, taip pat kaip daktarai žino, jog jie serga tymais. Bet lfiipatijai Poter jau bus sukakę keturiasdešimt, ir mažasis poetas rūpi jai ne ką daugiau už kokį nors leid'ėj^ arba reklamos agentą. 'Cia dr glūdi esmė — jis kūrė jai populiarumą. Galutinai ją išpaikino jūsų laikraščiai, gyvenimas lyg rampos šviesoje, nepasotinamas troškimas matyti savo pavardę, linksniuojamą antraštėse, net ir skandalingoje istorijoje, kad tik ji veiktų psichiką ir stulbintų. Noras /prilygti Zorž Sand, visiems laikams susijusiai su Alfredu de Mfuse. l(ai jos jaunatvišką romantika pasibaigė, ją užvaldė brandžiam amžiui būdinga nuodėmė: intelektualinė garbėtroška. Apie jos intelektą, nėra. ko nė kalbėti, bet juk intelektas ir nebūtinas, norint pagarsėti kaip intelektualui.

— Matn regis, ji gana galvota, na, tam. tikru atžvilgiu,— susimąstęs pastebėjo Rokas.

— Taip, tam tikru atžvilgiu,— sutiko tėvas Braunas.— Vieninteliu atžvilgiu. Praktišku atžvilgiu, neturinčiu nieko bendro su šitais dykinėjančiais dago. Jūs burnojate dėl kino žvaigždžių ir sakote, kad nepakenčiate romantikos. Nejaugi manote, kad kino žvaigždę, tekančią penktą kartą, ,išvedė iš (kelio, romantika? Tokie žmonės labai praktiški., kur kas praktiškesni negu jūs. Jūs sakotės gerbiąs paprastą rimtą verslininką. Ga,l manote, kad. Rudelis Romanesas — ne verslininkas? Nejau nesuprantate, ,kad ir jis nė kiek ne 'prasčiau už ją numatė reklamines galimybes, teikiamas savo paskutinio triukšmingo romano su garsia¹ gražuole?

Jis taip pat puikiai suprato, ka'd jo pozicijos čia visai silpnos, todėl ir kuitėsi, ir papirkinėjo tarnus užrakinti duris. Bet aš noriu pasakyti tik tai,, kas man atrodo svarbiausia: skan.dalų 'būtų .kur kas mažiau, Jeigu žmonės neidealizuotų nuodėmės ir nesistengtų pagarsėti kaip nusidėjėliai. Galbūt šitie vargšai meksikiečiai kartais gyvenai kaip gyvuliai ar, teisingiau, nusideda .kaip žmonės, 'bet jie nors nedaro to, dėl tariamų idealų. Reikėtų gerbti juos vien dėl to.

Jis vėl atsisėdo, tarp pat staigiai kaip ‘ir buvo pašokęs, ir lyg atsiprašydamas nusijuokė.

— Tai štai, misteri Rokai,— tarė jis,— išpažinau jums visą teisybę, tą .kraupią istoriją, kaip padėjau romantikams pabėgti. O jūs darykite su ja' ką norite.

— Tokiu atveju,— atsakė Rokas stodamasis,— eisiu į savo kambarį ir šiek tiek perdirbsiu rašinį. Bet visų pirma turiu paskambinti į redakciją ir pasakyti, jiems, kad. apsimelavau iki ausų.

Praslinko ne daugiau kaip pusvalandis tarp pirmo Roko skambučio, kai jis pranešą, 'jog dvasininkas padėjo poetui pabėgti s.u dama, ir antro, kai jis pranešė, jog dvasininkas sutrukdė poetui tą padaryti.. Bet per tą trumpą laiko tarpą gimė, išbujojo ir pasklido po 'pasaulį gandas ,-apie skandalingą įvykį su tėvu Braunu. Teisybė ir šiais laikais pusvalandžiu atsilieka nuo šmeižto, ir niekas nežino, kada. ir kur jinai jĮ pasivys. Dėl laikraštininkų plepumo ir priešų uolumo pirmoji versija pasklido po miestą prieš jai pasirodant laikraščiuose. Rokas nedelsdamas pateikė pataisas ir paneigimus antrame straipsnyje, papasakojo, kaip viskas baigėsi, bet jokiu būdu negalima tvirtinti, kad šitai visai panaikino pirmąją versiją. Stebėtinai daug žmonių sakėsi perskaitę pirmąjį straipsnį ir neskaitę antrojo. Vėl ir vėl, bet kuriame pasaulio (kampelyje, tarytum 'liepsna, plykstelėjusi iš pajuodavusių pelenų, atgimdavo. „Skandalingas įvykis su tėvu ,B.ra'unu, arba kunigas išardo Poterių šeimą“. Nepailstantys tėvo Brauno šalininkai .budėjo ir nuolat siuntinėjo paneigimus, demaskavimus bei protesto laiškus. Kartais laikraščiai išspausdinda’vo tuos laiškus, kartais ne. Bet kas galėjo' žinoti, kiek'liko žmonių, girdėjusių tą istoriją, bet negirdėjusių paneigimo. Pasitaikydavo net ištisų kva'rtalų, kurių žmonės visi aliai vieno- buvo įsitikinę, jog Meksikos skandalas — toks pat neginčijamai tikras įvykis kaip Parako (sąmokslas ³² • Kai kas nors apšviesdavo šituos paprastus žmones, bematant paaiškėdavo, kad senoji versija vėl atgimė kokioje nors išsilavinusių žmonių grupelėje, iš kurių niekados nesitikėtum tokios lengvati-kystės. Taip pasaulyje ir vaikosi vienas kitą du tėvai Braunai: vienas —begėdiškas nusikaltėlis, sprunkantis nuo atpildo, kitas — kankinys, palūžęs nuo šmeižto ir apgaubtas reabilitavimo aureolės. Nei vienas, nei kitas nepanašus į tikrąjį tėvą Braunl!t, .kuris anaiptol nepalūžęs, kaukšėdamas į grindinį išsipūtusiu skėčiu, žingsniuoja per gyvenimą ir yra patenkintas dauguma žmonių jame, o į pasaulį žiūri kaip į kelionės draugą, bet ne kaip į teisė^ją.

KNYGA, PRADANGINANTI ŽMONES

Profesorius Oupenšo. visada niršdavo ir garsiai reikšdavo pasipiktinimą, jei kas nors .pavadindavo jį spiritualistu arba, priskirdavo prie tikinčių spiritualizmu. Tačiau jo sprogmenų .užtaisai ne menkiau griaudėdavo ir tada, kai kas nors pareikšdavo manąs, jog jis netiki spiritualizmu. Jis /didžiavosi tuo, kad _paskyrė visą gyvenimą tirti antgamtiniams reiškiniams; ne mažiau didžiavosi ir tuo, kad nė karto neišsidavė, ar pats jais tiki,, ar ne. Labiau už viską profesorius mėgdavo sėdėti tarp spiritualizmo entuziastų ir pasakoti pritrenkiančias istorijas, kaip demaskavo vieną mediumą po kito ir atskleidė vieną apgavystę po kitos. Jis iš tikrųjų turėjo detektyvo talentą ir nuojautą, jei tik kas nors sukeldavo jam įtarimą, o mediumai visada atrodydavo jam itin įtartini. Jis ypač mėgdavo pasakoti, kaip prirėmė prie sienos apgaviką, persirenginėjusį čia moterimi, čia žilaplaukiu seniu, čia tamsiai šokoladinio gymio braminu. Po tokių kalbų spiritua-listai jausdavosi nejaukiai, tartum patys būtų ketinę šitaip daryti, tačiau prieštarauti nedrįsdavo, nes nė vienas spiritualistas neneigia, jog pasitaiko mediumų apsišaukėlių. Tiesa, iš sklandžių profesoriaus pasakojimų piršdavosi išvada, jog visi mediumai — apgavikai.,

Bet vargas tam naiviam ir patikliam .materialistui (o materialistai— gana naivi' ir patikli žmonijos dalis), kuris, patikėjęs tais pasakojimais, drįstų iškelti tezę, jog dvasių apsireiškimai nesuderinami su gamtos dėsniais, jog tai tėra suplėkę prietarai, ir apskritai spiritizmas — niekai ar, jeigu norite, tauškalai. Profesorius būtų staigiai atsukęs į jį savo mokslines baterijas ir nušlavęs vargšą skeptiką nuo žemės paviršiaus jam negirdėtų, bet neginčijamų faktų ir nepaaiškinamų fenomenų kanonada. Profesorius būtų triuškinęs jį datų ir detalių karteče, nepavykusių mokslo bandymų išsiaiškinti reiškinius salvėmis. Profesorius būtų išklojęs jam viską, išskyrus vieną dalyką: ar jis pats, Džonas Oliveris Oupenšo, tiki antgamtiškais reiškiniais, ar ne. Nė vienas spiritualistas ir nė vienas materialistas negalėtų pasigirti šitai išsiaiškinęs.

Profesorius Oupenšo, prakaulus vyriškis šviesiais liūto karčiais ir hipnotizuojančiomis žydromis akimis, šnekučiavosi su tė'vu Braunu ant viešbučio laiptų. Bičiuliai buvo čia pernakvoję ir ką tik papusryčiavę. Vakar profesorius iki vėlumos užtruko viename savo didžiųjų eksperimentų ir grįžo visai suirzęs; dar ir šįryt jis nebuvo atvėsęs po kovos, nes kaip visada grūmėsi vienas ir prieš abi puses.

— Ne ne ant jūsų aš nepykstu,— juokėsi profesorius.— Jūs vis tiek šituo nepatikėsite, net jeigu pateikčiau nenuginčijamų faktų. Bet visi tie žmoneliai vienas per kitą klausinėja., ką aš stengiuosi įrodyti, ir niekaip nesusivokia, jog aš mokslininkas. O mokslininkas nieko nesistengia įrodyti, jis stengiasi surasti tai, kas savaime būtų įrodymas.

— Bet dar nerado,— tarė tėvas Braunas.

Profesorius susiraukė.

— Na šį tą aš jau aptikau,— palūkėjęs tarė jis,— ir mano išvados ine tokios neigiamos kaip daugeliui atrodo. Tačiau pastebiu, kad besidomintieji antgamtiškais reiškiniais visą laiką nuklysta į šalį, į teatrališkumą, efektų ieškojimą: švytinčią ekto-plazmą, trimitų garsus, ano pasaulio balsus ir taip toliau; žodžiu, viską nori įsprausti į seną modelį su melodramomis ir api-plėkusiais istoriniais romanais apie giminės vaiduoklį. Jeigu jie pasiraustų ne istoriniuose romanuose o istorijoje, manau, tikrai ką nors surastų. Tik ne vaiduoklius.

— Galų gale— tarė tėvas Braunas,— vaiduoklių buvimas grindžiamas jų pasirodymais..

Išsiblaškęs ir klaidžiojantis profesoriaus žvilgsnis staiga susikaupė, susikoncentravo, sakytum būtų įsistatęs į akį stiprų monoklį. Sitaip jis įsistebeilydavo į įtartiną mediumą. Ne, jam nė į galvą nešovė įtarti dvasininką — tiesiog nustebino tai, jog bičiulis pagalvojo visai tą patį, ką ir jis.

— Pasirodymais! — sumurmėjo jis.— Dievaži, keista, kad jūs tai dabar pasakėte. Kuo daugiau sužinau, tuo labiau įsitikinu, jog antgamtiškų reiškinių šalininkai pralaimi, laukdami ko nors pasirodant. Sit jeigu jie pasidomėtų dingimais.

— Taip,— tarė tėvas Braunas,— juk chrestomatinėse legendose ne itin daug pasakojama apie garsiųjų dvasių pasirodymus. na, tokius, kaip Titanijos iššaukimas arba Oberono ⁵⁴ pasirodymas mėnesienoje. Kur kas daugiau legendų apie dingusius žmones, kuriuos pasigrobdavo fėjos. Jūs ■ turite galvoje Kilmenę 55 arba Tomą Eiliuotoją 56?

— Aš turiu gafvoje eilinius mūsų dienų ižmones, apie kuriuos skaitome laikraščiuose,— atsakė Oupenšo.— Stebėkitės, stebėki-tės, bet aš domiuosi žmonių dingimais, ir jau senokai. Atvirai kalbant,, manau, kad daugelį dvasių pasirodymų galima išaiškinti kaip apgaulę. O dingimo, aš nebegaliu paaiškinti, nors jis irgi susijęs su psichika. Laikraščiai nuolat rašo apie žmones, dingusius be pėdsakų... jeigu jūs žinotumėte detales, kaip jas žinau aš... Ką tik gavau dar vieną patvirtinimą: be galo įdomų seno misionieriaus, gaTbingo apsamanojusio kelmo laišką. Jis šįryt ketina apsilankyti mano kabinete. Gal sutiktumėte papietauti su .manimi, papasakočiau rezultatus, savaime aiškų, konfidencialiai.

— Ačiū, būtų malonu,— kukliai padėkojo, tėvas Braunas,— jei tiktai fėjos mepasigrobs manęs i. to laiko.

Jie išsiskyrė, ir Oupenšo pasuko už kampo, į netoliese esančią savo kontorą. Jis nuomojo šią nedidelę patalpą beveik vien tam, kad galėtų leisti nedidelį žurnalą, kuriame spausdino be galo sausus ir agnostiškus straipsnius apie spiritizmą bei psichologiją. Jis samdė tik vieną- sekretorių, kuris sėdėjo prie stalo pirmajame kambaryje, rankiodamas duomenis ir faktus būsimiems rašiniams. Profesorius stabtelėjęs paklausė, ar neskambino misteris Pringlis. Sekretorius nepakeldamas akių atsakė neigiamai ir toliau dėliojo,skaičius. Profesorius pasuko į savo kabinetą.

— Beje, Beridžai,— tarė jis neatsisukdamas,— jei pasirodytų misteris Pringlis, siųskite tiesiai pas mane. Pats dirbkite,, nesitrukdykite, būtų gerai, kad suspėtume paruošti duomenis iki vakaro. Jeigu užtrukčiau, rytą padėkite juos man ant stalo.

Jis nuėjo į kabinetą, vis dar sukdamas galvą dėl problemos, kuo priminė Pringlio pavardė, o gal, teisingiau, suformulavo ir apibrėžė jo mintyse. Net santūriausias agnostikas vis dėlto yra žmogus, tad gaJimas daiktas, misionieriaus laiškas pasirodė jam

54 V. Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapno“ veikėjai.

⁶⁵ Skotų poeto Džeimso Hogo. (1770—1835) poemos „Karalienės pabudimas" herojė. ■

5⁶ Tom_as iš Erselduno, pusiau legendinis XIII a. škotų poetas. Pasak legendos, jį pamilo ir nusiviliojo elfų karalienė.

galįs paremti jo pa,ties dar tik besiformuojančią hipotezę. Jis atsisėdo į didelį ir patogų krėslą priešais graviūrą, vaizduojančią Montenį ir dar kartą perskaitė didžiai gerbiamo Luko Pringlio laiškelį,, prašantį paskirti jam šiek tiek laiko šįryt. Turbūt niekas geriau už profesorių Oupenšo nežinojo maniakų laiškų ypatybių: perkrovimo detalėmis, suveltos rašysenos, ištęstumo ir pasikartojimų. Lukas Pringlis nė iš tolo nebuvo panašus į juos. Trumpai ir aiškiai jis mašinėle aprašė kelis keistus žmonių dingimo atvejus; jo nuomone, tai esanti profesoriaus sritis, kadangi profesorius tyrinėja antgamtinius reiškinius. Visa tai padarė profesoriui malonų įspūdį, taip pat malonu, nors kiek ir netik., buvo ir tai, kad, pakėlęs akis, jis išvydo priešais save patį misionierių Luką Pringlį.

— Jūsų sekretorius pasakė, kad eičiau tiesiai į kabinetą,— atsiprašė misteris Pringlis, plačiai ir nuoširdžiai šypsodamasis. Dalis tos šypsenos slypėjo rusvų su žilomis sruogomis žandenų ir barzdos brūzgynuose. Taip kartais suvešėja plaukai baltiesiems, gyvenantiems džiunglėse, bet akys virš riestos nosies anaiptol neatrodė nei sulaukėjusios, nei keistos. Oupenšo akimirką nukreipė į atvykėlį sukoncentruotus skeptiško nepatiklumo prožektorius ar padidinamuosius stiklus. Sitaip jis buvo pratęs įsižiūrėti į daugelį žmonių, tirdamas, ar jie ne apgavikai ir ne maniakai. Sį kartą profesorius pajuto neįprastą pasitikėjimą tuo žmogumi. Šitokią barzdą galėjo užsiauginti ir maniakas, bet akys. akys, spinduliuojančios atvirumą ir linksmumą—ne, nei tikrų apgavikų, nei tikrų bepročių akys tokios nebūna. Žmogus su tokiomis akimis gali būti miesčionis, skeptiškas pašaipūnas, lengvabūdiškai, bet nuoširdžiai niekinantis dvasias ir vaiduoklius; antra vertus, joks profesionalus šarlatanas nesiryš taip nesirūpinti išvaizda. Lankytojas vilkėjo, apšiurusiu apsiaustu, užsagstytu iki pat smakro, tiktai sumaigyta plačiakraštė skrybėlė tepriminė jo luomą. Tolimuose pasaulio, užkampiuose misionieriai ne visada rengiasi kaip dvasiškiai..

— Profesoriau, turbūt pagalvosite, kad jus vėl norima apgauti,— tarė misteris Pringlis sakytum džiaugdamasis.— Tikiuosi, jog neįžeisiu jūsų juokaudamas. Visai natūralu, kad nepasitikite manimi. Vis dėlto noriu papasakoti savo- istoriją nutuokiančiam žmogui, nes tai gryna tiesa. Rimtai kalbant, ji tiek pat tragiška kiek teisinga.. Na, nesileidžiant j ilgas šnekas, aš dirbau Nja misijoje Vakarų Afrikoje, miškų glūdumoje. Vienintelis baltasis buvo. apygardos viršininkas, kapitonas Velsas, tad mudu ir bendraudavome. Ne todėl, kad jam. 'būtų rūpėjusi misija—jis

25. Tėvas Bra imas buvo, jei leisite pasakyti, gana riboto mąstymo, soldafonas kvadratine galva ir kvadratiniais pečiais, pratęs veikti, bet nepratę? galvoti, tuo labiau kuo- nors patikėti. Dėl to viskas atrodo dar keisčiau.. Vieną dieną jis sugrįžo po trumpos išvykos į savo palapinę miške ir papasakojo patyręs tokį stulbinantį nuotykį" kad nebežinąs nė ką galvoti. Jis atsinešė parudavusią oda įrištą knygą ir padėjo ant stalo greta revolverio ir senovinio arabiško kalavijo, kurį laikė turbūt kaip suvenyrą. Jis papasakojo, jog toji knyga priklausiusi žmogui, atplaukusiam valtimi į ten, iš kur jis dabar sugrįžo. Anas žmogus tvirtinęs, jog nieku gyvu negalima atversti tos knygos ar pažvelgti, kas jos viduje. Jei kas išdrįstų tai padaryti, tai H nujotų velnias, jis dingtų be žinios arba' būtų ištiktas kokios kitos baisybės. Velsas pasakė, jog tai niekai, išvadino jį prietaringu bailiu. Tada anas žmogus įsikarščiavęs atvertė knygą, išsyk paleido ją iš rankų, žengė prie valties krašto...

385

— Luktelkit,— nutraukė jį profesorius, kažką žymėdamasis bloknote.— Prieš pasakodamas toliau, pasakykite: ar tas žmogus pasakė Velsui,, iš. kur gavo, knygą, kam jinai anksčiau priklausė?

— Taip,— atsakė Pringlis, visiškai rimtai.— Jeigu neklystu, jis pasakė, jog gabena ją misteriui Hankiui, keliautojui po Rytų kTaštus, šiuo metu esančiam Anglijoje, kuriam ji priklausanti ir kuris perspėjo jį apie pavojų. Na, Hankis — protingas žmogus, be to,, gana nepatiklus ir ironiškas, dėl to darosi dar keisčiau. Bet Velso pasakojime viskas daug paprasčiau. Žmogus, kuris buvo atvertęs knygą, žengė per valties kraštą ir dingo.

Profesorius patylėjęs paklausė:

— Ar jūs tuo tikite?'

— Žinoma,— atsakė Pringlis.— Tikiu dėl dviejų priežasčių. Pirma, Velsas absoliučiai be vaizduotės. tačiau jis pasakė vieną smulkmeną, kurią pastebėtų tik didžiai nuovokus žmogus. Nelaimingasis žengė per valties kraštą, kai nepūtė nė menkiausias vėjelis. Ir neištėškė nė vieno purslo.

Profesorius vėl įsigilino į savo užrašus.

— O antra priežastis?

— Mano. antra priežastis,— atsakė' misionierius Lukas Pringlis,— tai, ką mačiau savo- akimis.

K.urį laiką vėl buvo tylu, paskui jis išsamiai pasakojo toliau. Pringlio kalboje nebuvo nė kvapo to nekantravimo, kuris būdingas maniakams ir fanatikams, žūt būt besistengiantiems įtikinti pašnekovą.

— Taigi kaip sakiau, Velsas padėjo knygą ant stalo greta kalavijo. Aš stovėjau palapinės angoje (vienintelėje), atsukęs nugarą pašnekovui, ir žiūrėjau į mišką. O jis stovėjo prie stalo, niršo ir keiksnojo visą tą istoriją—atseit, dvidešimtame amžiuje gėda bijoti atversti knygą, ir kodėl,, velniai rautų, jam šito nepadarius. Instinktyviai pajutau kažką negera, ir pasakiau, kad geriau šito nedarytų. Verčiau grąžintų knygą daktarui Hankiui. Bet jis vis 'negailėjo nurimti, vis klausinėjo: „Tai kas čia blogo?"—,,Kas blogo? — nebeištvėriau aš.— O kas atsitiko jūsų pažįstamam valtyje?" Jis tylėjo. Dievaži, pamaniau, kad neturi ką atsakyti, na, o aš, mėgaudamasis savo pranašumu, neatlyžau: „Tai kokia, .galų gale, jūsų versija? Kas iš tikrųjų atsitiko valtyje?" O jis vis tylėjo. Atsisukau ir pamačiau, kad jo nėra. Palapinė buvo tuščia. Knyga gulėjo. ant stalo atskleista, bet viršeliais aukštyn, sakytum, Velsas būtų ją apvertęs. Kalavijas gulėjo ant žemės, arčiau priešingos sienos, o palapinės brezente žiojėjo plyšys, pro kurį mirguliavo tamsus miškas. Ašpriėjau, žvilgtelėjau į Jauką, 'ir man pasirodė; nors negalėčiau to tvirtinti, kad susipynę aukšti augalai ir pažemėje vešinti žolė lyg ir aplaužyti, lyg ir apmindyti, bent jau per kelias pėdas nuo palapinės. Nuo tos dienos aš nebemačiau kapitono Velso, ir nieko apie ji negirdėjau.

Suvyniojau. knygą į popierių, bijodamas net pažvelgti į ją, ir pargabenau į Angliją. Iš pradžių ketinau sugrąžinti ją daktarui Hankiui. Paskui jūsų žurnale perskaičiau hipotezę apie šitokius reiškinius, nusprendžiau užsukti ir viską papasakoti. Esu girdėjęs', kad jūs objektyvus ir plataus akiračio mokslininkas.

Profesorius Oupenšo padėjo plunksnakotį ir įdėmiai pažvelgė į vyriškį, sėdintį kitoje stalo, pusėje. Šitame ilgame žvilgsnyje jis koncentravo visą, patirtį, sukauptą bendraujant su visokio plauko avantiūristais, taip pat su ekscentriškais ir retų charakterio atmainų dorais žmonėmis. Kitu atveju jis iškart būtų sveiku protu nusprendęs, kad visa tai — grynas melas. Jis ir dabar buvo linkęs manyti, kad tai grynas malas. Tačiau jam trukdė pasakotojas; jeigu šitokie žmonės meluoja, jie meluoja kitoniškai. Skirtingai nuo daugumos šarlatanų ir apsišaukėlių Pringlis nesistengė išoriškai atrodyti padorus, tiesiog priešingai: jis atrodė padorus, nors išorė tarsi prieštaravo tam. O gal jis normalus, tik nepavojingai kvaištelėjęs? Bet ir vėl simptomai ne tokie. Jis net ganėtinai abejingas šitai istorijai, kaip žmogus, nelinkęs kitam piršti savo kvailystės, net jeigu tai kvailystė.

— Misteri Pringli,— griežtai tarė profesorius tarytum advokatas, klastingu klausimu priverčiantis liudytoją pašokti iš vietos.— O kur ta jūsų knyga dabar?

Sypsena vėl nuskaidrino barzdotą veidą, surimtėjll.sį pasakojimo metu.

— Palikau už durų,— atsakė misteris Pringlis.— Tai yra, gretimame kambaryje. Zinia, tai rizikinga, bet iš dviejų, blogybių pasirinkau mažesnę..

— Kaip tai? —-surašė antakius profesorius.— Tai kodėl iš karto neatnešėte jos čia?

— Todėl,— atsakė misionierius,— kad buvau tikras, jog, vos tiktai išvydęs ją, panOTėsite atversti dar neišklausęs mano pasakojimo. Norėjau, kad gerai pagalvotumėt, ar verta ją liesti — po to, kai viską išgirsite.

Patylėjęs jis pridūrė:

— Ten buvo tik jūsų sekretorius. Jis atrodė flegmatiškas, neprarandantis pusiausvyros ir visiškai pasinėręs į kažkokius apskaičiavimus.

Profesorius nuoširdžiai nusikvatojo.

— Ak tas Bebidžas!—sušuko jis,.— Magiška jūsų knyga patikimose rankose, galiu užtikrinti. Jis pavarde Beridžas, bet aš dažnai pravardžiuoju jį Bebidžu ³³, nes jis tikra skaičiavimo mašina. Iš visos žmonių giminės—jei laikysime jį tos giminės atstovu — jam mažiausiai gali parūpti išvynioti svetimą paketą. Na, tai eime atsinešti jos; teks rimtai pagalvoti, ką su ta knyga daryti. Pasakysiu jums atvirai,— jis vėl įdėmiai pažvelgė į pašnekovą,— aš dar nežinau, ar verta ją čia pat atversti, ar geriau siųsti daktaru; Hankiui.

Abu patraukė į prieškambarį. Tarpduryje misteris . Pringlis aiktelėjo ir puolė prie sekretoriaus sta,lo. Stalas buvo savo vietoje. tik sekretoriaus nebebuvo. Ant stalo, tarp vyniojamojo popieriaus skiaučių, gulėjo parudavusi nuo senumo knyga odiniais viršeliais. Užversta knyga. kažkodėl kėlė įspūdį, lyg būtų ką tik sklaidyta. Plačiame įlange į gatvę, prie kurio stovėjo stalas,, švietė didžiulė aštriabriaunė skylė, sakytum per jj būtų šaute iššautas žmogus. Ir jokių kitokių misterio Beridžo pėdsakų.

Abu sustingo lyg statulos, pirmas iš lėto atitoko profesorius. Jis lėtai pasisuko į misionierių ir ištiesė jam ranką; atrodė dar labiau panašus į teisėją negu paprastai,.

— Atleiskite man, misteri Pringli,— tarė jis.— Atleiskite už sąmoningas ir nesąmoningas mintis. Neįmanoma jaustis mokslininku,, nuneigiant šitokį faktą.

— Manyčiau,— dvejodamas prabilo Pringlis,— jog derėtų kai ką patikslinti. Ar nepaskambintumėte jam į namus? Gal kartais bus parėjęs.

— Net nežinau, ar turi telefoną,— palingavo galvą profesorius.— Berods, gyvena kažkur Hamstede. Tikiuosi, jog kas nors paskambins čia, jeigu bičiuliai ar giminaičiai jo pasigestų.

— Ar galėtume nusakyti jo išvaizdą, jeigu paklaustų policija?— paklausė Pringlis.

— Policija! — krūptelėjo profesorius.— Išvaizda... Žinote, jis nlčniekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebent didžiuliais akiniais. Eilinis glotniai nusiskutęs jaunas vyriškis, bet policija.,.. Tai ką gi mums daryti su ta kvaila istorija?

— Aš jau žinau, ką man daryti,— tvirtai tarė misionierius Pringlis.— Įteiksiu šitą knygą tam keistam misteriui Hankiui į rankas ir paklausiu Ji, kas čia per velniava. Berods gyvena netoliese, tad aš netrukus grįšiu ir papasakosiu jums, ką jis sakė.

— Labai gerai,— teišstenėjo profesorius ir žnektelėjo j fotelį, lyg atsipūsdamas, ka. kitas prisiima atsakomybę. Skubūs nediduko misionieriaus žingsniai toldami nuaidėjo gatve, o profesorius vis dar sėdėjo lyg transo būsenoje, beprasmiškai spoksodamas priešais save.

Kai šaligatviu atkaukšėjo tie patys skubūs žingsniai ir tarpduryje vėl išdygo misionierius, jis tebesėdėjo tame pačiame fotelyje ta' patčia poza. Profesorius iš karto pastebėjo, kad jis be knygos.

— Hankis,— rimtai pasakė PringlHs,— paprašė palikti ja\n knygą valandai. kad galėtų. susidaryti nuomonę. Jis kviečia ateiti mus abu, ir tada pasakys, ką su ja darytį. Jis pabrėžė, jog pageidautų, kad jūs, profesoriau, sutiktumėte palydėti mane.

Oupenšo tebespoksodamas priešais save, ūmai pratrūko:

— Kas per velnias tas daktaras Hankis?

— Atrodo, tarsi iš tikro laikytumėt jį velniu,— nusišypsojo Pringlis.— Kai kas gal taip ir mano apie jį. Jis autoritetas jus dominall!Čioje sferoje, bet susikūrė reputaciją Indijoje, kur studijavo tenykštę magiją, ir panašius dalykus.Gal todėl jis ne itin žinomas čia. Tai perkaręs, geltonas, šlubas velnias ir, matyt, aikštingas. Kiek supratau, čia', Londone, jis oficialiai praktikuojantis ir gerbiamas gydytojas, neteko girdėti ką nors 'blogai apie jį atsiliepiant. Bloga nebent tai, kad jis, ko gero, vienintelis žmogus, šį tą žinantis apie visą tą beprotišką istoriją.

Profesorius Oupenšo sunkiai atsikėlė ir priėjo- prie telefono. Jis paskambino tėvui Braunui ir pasiūlė pakeisti pietus vakariene, kad. turėtų pakankamai laiko aplankyt i daktarą anglą iš Indijos. Paskui vėl klestelėjo j fotelį, užsidegė cigarą ir pasinėrė j nesuvokiamas savo mintis,

Tėvas Braunas atėjo j restoraną, kur buvo sutarta vakarieniauti, ir lūkuriavo vestibiulyje tarp veidrodžių bei palmių. Jis žinojo apie Oupenšo popietinį pasimatymą ir, kai veidrodžiai bei palmės ėmė skęsti prieblandoje, tėvas Braunas pagalvojo, kad bičiulis bus užtrukęs dėl nenumatytų aplinkybių. Jis net suabejojo, ar profesorius apskritai beateis, bet kai bičiulis pasirodė, pakako vieno žvilgsnio įsitikinti, jog atsitiko dar baisiau, negu Oupenšo buvo numatęs. Profesoriaus akys buvo paklaikusios ir net plaukai atrodė paklaikę, kai jiedu su misteriu Pringliu galų gale pargrįžo iš Londono šiaurinio pakraščio, kur tarp gyvenamųjų kvartalų šen bei ten tebeplytėjo viržiais apaugusios dykvietės ir pievelių lopai. Apsiniaukusią pavakarę viskas atrodė dar niūriau. Vis dėlto jie surado ieškomą namą, stovintį šiek tiek atokiau nuo kitų. Tai patvirtino varinė lentelė, kurioje buvo išgraviruota: ,,„Dr. I. Hankis, medicinos daktaras, Karališkosios mokslo draugijos narys“. Tačiau jie nebeužtiko Dž. I. Hankio, medicinos daktaro. ir Karališkosios mokslo draugijos nario. Jie užtiko tik tai,, ką buvo pasufleravusi niūri nuojauta: kuklioje svetainėje ant stalo pūpsojo prakeiktas foliantas, sakytum kažkas ką tik jį skaitė. Užpakalinės durys buvo atlapos ir stačiu sodo taku kilo neryškūs pėdsakai, net sunku patikėti, kad šlubas žmogus būtų juo užbėgęs, bet vis dėlto bėgta šlubio, nes vienos kojos atspaudas buvo- specialaus protezinio. bato.. Toliau ėjo tiktai šlubosios kojos atspaudai (lyg daktaras būtų šokavęs ja viena), paskui ir jie nutrūko. Daugiau nebebuvo ką sužinoti apie daktarą Dž. L. Hankį,,tik tai, kadi jis nusprendė, ką daryti su knyga. Jis nepakluso draudimui, ir lemtis a.tkeršijo jam.

Vos tiktai jiedu įėjo j restorano, vestibiulį po. palmėmis, Pringlis iš karto p a dėjo knygą ant stalelio, sakytum, ji būtų deginusi jam pirštus. Dvasininkas susidomėjęs pažvelgė j ją; viršelyje tebuvo- išspaustas dvieilis:

Kas i tą knygą p a žiūrėjo,

Tą siaubo sparnas palytėjo.

Žemiau tą patį perspėjimą jis perskaitė graikiškai, lotyniškai ir prancūziškai.

Pringlis ir Oupenšo norėjo ko nors išgerti, abu vis dar negalėjo atsigauti po. išgyvento sukrėtimo. Oupenšo pašaukė kelnerį, kuris atnešė ant padėklo kokteilių.

— Tikiuosi, jūs pavakarieniausite su mumis,— kreipėsi profesorius į misionierių, bet šis mandagiai atsisakė.

— Jums leidus,— tarė jis,— ketinu užsiimti šita knyga ir norėčiau kurį laiką pabūti vienas. Gal galėčiau valandėlę pasėdėti jūsų kabinete?

— Mielai prašau, bet juk jis užrakintas,— lyg ir nustebo Oupenšo.

— Jūs pamiršote skylę lange.— Misionierius Lukas Pringlis nusišypsojo jiems dar plačiau negu paprastai ir dingo tamsoje.

— Vis dėlto keistokas žmogus,— tarė profesorius, suraukęs kaktą.

Jis atsisuko ir nustebo, pamatęs, kad tėvas Braunas šnekasi su kelneriu, kuris atnešė kokteilius, ir šnekasi apie grynai asmeninius dalykus — apie to kelnerio kūdikį, kuriam nebegresia pavojus. Vis dar stebėdamasis, profesorius paklausė, iš. kur Braunas pažįsta tą žmogų, ir šis trumpai atsakė:

— Na, kartą per du tris mėnesius čia. pietauju, retkarčiais mudu pasišnekame.

Profesorius pietaudavo čia penkis kartus per savaitę, bet jam nė į galvą nebūtų atėję kalbinti kelnerį. Jo mintis nutraukė šei-žus skambutis , ir tuoj pat jis buvo pakviestas prie- telefono. Iš ragelio pasigirdo Pringlio balsas , gal kiek duslokas, turbūt jam trukdė barzdos ir žandenų brūzgynai. Bet žodžių prasmė abejonių nekėlė,. '

— Profesoriau,— bylojo balsas,— aš nebegaliu atsispirti, noriu atversti tą knygą. Kalbu iš jūsų kabineto, o. knyga guli priešais mane. Dėl viso pikto norėčiau su jumis atsisveikinti: Ne, mane atkalbinėti beprasmiška. Jūs vis tiek nebespėtumėte. Stai aš atverčiu knygą. Aš....

Oupenšo pasivaideno, kad girdi kažkokį vibruojantį, šiurpinantį, bet beveik begarsį smūgį; jis šaukė Pringlj, bet niekas nebeatsiliepė. Jis padėjo ragelį ir, vėl atgavęs didingą akademišką orumą (gal greičiau nevilties orumą), sugrįžęs ramiai atsisėdo prie stalo. Nesikarščiuodamas — lyg aiškintų, kaip sužlugo koks nors niekingas triukas spiritizmo seanse — jis papasakojo dvasininkui siaubingą istoriją, nepraleisdamas nė menkiausios smulkmenos.

— Sitaip neįsivaizduojamu būdu dingo jau penki žmonės,— kalbėjo jis.— Kiekvienas atvejis stulbinantis, bet užvis labiausiai negaliu suprasti, kas gi atsitiko mano sekretoriui. Beridžui. Jis buvo didžiausias tylenis pasaulyje, ir dėl to tas atvejis atrodo man pats nesuprantamiausias.

— Taigi,— pritarė tėvas Braunas,— išties nesuprantama, kodėl Beridžas taip padarė. Juk jis nepaprastai sąžiningas. Tiesiog smagu žiūrėti, kaip jis stengdavosi atriOti darbą nuo savo asmeninių pramogų. Juk turbūt niekas nė nenumanė, koks jis pokštininkas namie...

— Beridžas?¹ — šūktelėjo profesorius..— Ką jūs sakote? Nejaugi jį pažinojate?

— Na, kaip čia pasakius,— abejingai atsakė tėvas Braunas,— ne daugiau kaip šitą kelnerį. Man dažnokai tekdavo luktelėti jo kabinete, kol jūs atvyksite, tad savaime suprantama, pasišnekėdavau su Beridžu. Buvo įdomus žmogus. Pamenu, kartą prisipažino, jog norėtų kolekcionuoti beverčius daiktus, na maždaug taip, kaip kolekcionieriai rankioja visokį šlamštą, laikydami jį vertingu. Turbūt žinote tą seną pasakojimą apie moterį, rinkusią nereikalingus daiktus..

— Prisipažįstu, ne visai supratau,— tarė Oupenšo,.— Net jeigu mano sekretorius buvo pokštininkas (kaip gyvas nebūčiau tuo patikėjęs):, tai anaiptol nepaaiškina, kas atsitiko jam ir kas atsitiko kitiems..

— Kokiems kitiems? — paklausė dvasininkas.

Profesorius įsmeigė žvilgsnį į jį ir ištarė pabrėžtinai aiškiai, sakytum vaikui:

— Mielas tėve Braunai, juk dingo penki žmonės.

— Mielas profesoriau Oupenšo, nedingo nė vienas žmogus.

Tėvas Braunas taip pat žiūrėjo nenuleisdamas akių ir pabrėžtinai aiškiai tarė žodžius, ir vis tiek profesorius nieko nesuprato. Jam prašant, dvasininkas pakartojo dar kartą:

— Aš .pasakiau: nedingo nė vienas žmogus.

Akimirką patylėjęs, jis pridūrė:

— Man regis, sunkiausia įtikinti žmogų, kad 0+0 + 0 = 0. Žmonės paliki keisčiausiais dalykais, jei tiktai jie pasikartoja. Stai kodėl Makbetas patikėjo, trijų laumių pranašystėms, nors pirmoji pasakė tai, ką jis ir pats žinojo, o trečioji tai, kas priklausė tiktai nuo jo paties. Bet jūsų atveju vidurinioji grandis — pati silpniausia.

— Apie ką jūs čia kalbate?

— Jūs pats nematėte dingstant žmogaus. Jūs nematėte, kaip dingo- .žmogus iš valties. Nematėte, kaip dingo žmogus iš pakapinės. Visa tai žinote iš misterio Pringlio pasakojimo, kurio dabar nenagrinėsiu,.. Bet pripažinkite: juk niekada nebūtumėte juo patikėjęs, jeigu nebūtų dingęs jūsų sekretorius. Visai kaip Makbetas: jis niekada nebūtų patikėjęs, kad taps karaliumi, jeigu ■nebūtų išsipildžiusi pranašystė, kad taps Kodoro tanu.

— Gal ir jūsų tiesa,— tarė profesorius, palingavęs galvą.— Bet kai jis dingo, aš supratau, jog Pringlis nemeluoja. Jūs sakote, kad aiš ničnieko nemačiau. Bet aš mačiau — juk sekretorius dingo. Beridžas pradingo.

— Beridžas nepradingo,— tarė tėvas Braunas.— Priešingai.

— Kaip tai priešingai, po šimts velnių?

— Norėjau pasakyti,— paaiškino tėvas Braunas,— kad jis .niekur nedingo. Jis atsirado.

Oupenšo įsispoksojo į bičiulį, sėdintį kitoje stalo pusėje, tačiau jo akių išraiška pasikeitė; šitaip būdavo, kai jis susikaupdavo, stengdamasis pažvelgti į problemą kitu kampu. Dvasininkas kalbėjo toliau:

— Jis pasirodė jūsų kabinete, prisiklijavęs suveltą rudą barzdą, iki pat smakro užsisagstęs aptrintą apsiaustą ir prisistatė esąs misionierius Lukas Pringlis.. Jūs niekada nekreipdavote dėmesio j savo sekretorių, todėl neatpažinote jo taip primityviai persirengusio.

— Nejaugi...— pradėjo profesorius.

— Ar būtumėt galėjęs nusakyti jo išvaizdą policijoje? — paklausė tėvas Braunas.— Ne, nebūtumėt , Jūs težinojote, kad jis glotniai nusiskutęs ir nešioja tamsius akinius, tad paprasčiausiai nusiėmęs akinius, jis geriau užsimaskavo, negu ką nors užsidė-damas. Jūs niekada nematėte nei jo akių, nei jo sielos. Jo akys geros, link&smos. Jis padėjo į vietą šitą absurdišką knygą, pasiruošė visą butaforiją, paskui ramiai išmušė langą, prisiklijavo barzdą, apsivilko apsiaustą ir įžengė į jūsų kabinetą , Jis žinojo. kad niekada, nesate rimčiau pažvelgęs į jį.

— Bet kodėl jis man iškrėtė tokį patrakusį pokštą? — paklausė Oupenšo.

— Turbūt todėl , kad jūs niekada nepažvelgdavote į jį,— tarė tėvas Braunas; jo kumštis susigniaužė, tarsi norėtų trinktelt* į stalą, jeigu galėtų leisti sau šitokį dalyką.— Jūs praminėte Ji skaičiavimo mašina, nes tiktai apskaičiavimų jums iš jo ir tereikėjo. Jūs nepastebėjote net to, ką būtų pastebėjęs pašalietis, laukiantis jūsų ir paplepėjęs su juo penketą minučių: kad jis protingas, kad mėgsta išdaigas, kad turi savo nuomonę ir apie jus, ir apie jūsų teorijas , ir apie jūsų sugebėjimus „kiaurai permatyti" žmones. Nejau nesuprantate, kaip jam norėjosi įrodyti, jog jus nesugebate „kiaurai permatyti“ net savo sekretoriaus? Jis buvo kupinas absurdiškų idėjų. Pavyzdžiui, rinkti nereikalingus daiktus. Neatsitiktinai paklausiau, ar esate skaitęs apsakymą apie moterį, nusipirkusią du labiausiai nereikalingus daiktus: seną varinę daktaro iškabą ir medinę koją? Iš jų sumanus sekretorius ir sukūrė jžymųjį daktarą- Hankį. Nė /kiek ne sunkiau buvo sukurti kapitoną Velsą. Apgyvendino juos -savo bute...

— Jūs manote, kad' ta vieta už Hamstedo, kur mudu lankėmės,— paties Beridžo butas? — paklausė Oupenšo.

— O argi žinote, koks jo butas? Koks jo adresas? — atrėmė dvasininkas.— Nepagalvokite, jog noriu suniekinti jus arba jūsų darbą. Esate nenuilstantis tiesos ieškotojas ir gerai žinote, kad tai didžiai gerbiu. Suteikęs savo protą, jūs demaskavote daug apgavikų. Bet nesidairykite tik apgavikų. Nors retkarciais pažvelkite į dorus žmones — nai, kad ir į šitą kelnerį.

— O kur dabar Beridžas?—paklausė profesorius, ilgokai patylėjęs.

— Nė kiek neabejoju,— tarė tėvas Braunas,— kad sėdi prie savo darbo stalo. Tiesą sakant, jis sugrįžo Į jūsų laukiamąjį tą pačią akimirką, kai misionierius Lukas Pringlis atsivertė baisiąją knygą ir ištirpo vakuume.

Ir vėl ilgam Įsiviešpatavo tyla. Paskui profesorius Oupenšo nusijuokė; šitaip juokiasi didis žmogus, pakankamai didis, kad nebijotų pasirodyti- mažas. Omai jis tarė:

— Aš to nusipelniau. Iš tikrųjų nepastebėdavau net savo artimiausių pagalbininkų. Bet pripažinkite — ta atsitiktinumų serija buvo .gana. grėsminga. Argi jūsų paties nė akimirką nesukaustė siaubas, .žiūrint j tą kraupią knygą?

— Ak štai kas,— tarė tėvas Braunas.— Aš atverčiau ją, kai tik pamačiau. Visi jos puslapiai tušti. Juk žinote, aš nesu prietaringas.

SU TĖVU BRAUNU TARP PASLAPČIŲ

„Žurnalistas ir rašytojas, kuris buvo išgarsėjęs kaip kritikas, polemistas ir retoriškas poetas, populiarus savo gaivališku individualumu ir figūros apkūnumu, gimė 1874 metų gegužės 29 dieną“,— šitaip prasideda Gilbertui Kitui Cestertonui. skirtas straipsnis Britų enciklopedijoje. Maždaug prieš šimtą metų jis įstojo į Sleido dailės mokyklą prie Londono universiteto. „Tapybos mokykla,— rašė jis „Autobiografijoje“, išleistoje 1936 metais, keli mėnesiai prieš mirtį,— tai vieta, kur du ar trys įnirtingai pluša, o visi kiti tinginiauja taip, kad net sunku įsivaizduoti. Maža to, tie, kurie pluša, ne kvailesni už kitus,— šito aš nesakyčiau,— bet ribotesni, nes jų protas nukreiptas tiktai į meistriškumo techniką¹¹. Cestertonas netapo tapytoju, užtat paliko per šimtą knygų: šešis romanus, vienuolika apsakymų rinkinių, poezijos, dramaturgijos, monografijų, literatūros, viduramžių istorijos, filosofijos, religijos tyrinėjimų. Nuo 1905 metų vos ne iki mirties dienos jis kas trečiadienį rašydavo esė Illustrated London News numeriui, be to, penkiolika metų leido savo savaitraštį G. K's Weekly. Už monografiją apie Dikensą jo vardo draugija padovanojo Cestertonui didžiojo romanisto darbo krėslą.

Iš savo jaunystės dievaičių Stivensono ir Vitmeno Cestertonas paveldėjo polinkį romantikai, bet užuot ieškojęs jos tolimose jūrose ir egzotiškose šalyse, suromantino kasdienybę. Todėl jis taip mėgo detektyvo žanrą, kuris „nesutinka laikyti šiandienos proziška, o kasdieniškumo — banalumu¹¹. Detektyvui, pasak jo, geriau tinkąs apsakymas, o ne romanas: herojų psichologija ir filosofija paprastai atskleidžiama paskutiniame skyriuje, „kur kas geriau, kad pirmas skyrius būtų ir paskutinis". 1904-tais metais nuvykęs j provincijos miestelį skaityti paskaitos apie nusikalstamumą, jis susipažino ir visam gyvenimui susidraugavo su kunigu Džonu O'Konoru, nustebinusiu Cestertoną nusikaltėlių psichologijos supratimu ir nešablonišku mąstymu. Tada ir kilo idėja parašyti „komediją, kur dvasininkas atrodo neišmanėlis, o iš tikrųjų žino apie nusikaltimus daugiau už pačius nusikaltėlius¹¹. Sita „komedija“ užsitęsė ketvirtį amžiaus, tapdama 49 apsakymais, sudėtais į penkis rinkinius („Tėvo Brauno naivumas¹¹, 1911; „Tėvo Brauno išmintingumas", 1914; „Tėvo Brauno nepatiklumas¹¹, 1926; „Tėvo Brauno paslaptis“, 1927 ir „Skandalingas įvykis su tėvu Braunu“, 1935).

Savo kūrybos principus Cestertonas išdėstė esė „Kaip rašomas detektyvinis apsakymas“. Norėtume išvardinti bent tris pirmuosius.

„Pirmas ir pamatinis principas: detektyvinio apsakymo, kaip, beje, ir bet kokio kitokio apsakymo, tikslas yra ne tamsa, o šviesa ( ... ) Kulminacija — ne tiek susprogęs burbulas, kiek brėkštelėjusi aušra, tuo ryškesnė, kuo tamsesnė naktis.

Antras labai svarbus principas: detektyvinio kūrinio esmė — paprastumas, o ne painumas. Paslaptis gali atrodyti paini, bet iš tikrųjų ji turi būti paprasta.

Iš šito išplaukia trečias principas: įvykis arba personažas, esąs paslapties raktas, turi būti centrinis įvykis ir ženkli asmenybė. Nusikaltėlis turi būti pirmame plane ir kartu visiškai nekristi į akis“.

Tūlas skaitytojas gal būtų linkęs lyginti tėvą Brauną su dviem dešimtmečiais vyresniu A. Konan Doilio Serloku Holmsu. Zinia, skiriasi ne tiktai jų išvaizda, gyvenimo būdas, bet ir nusikaltimo tyrimo metodai. Nors abu herojai itin pastabūs, nepražiopsantys nei detalės, nei žodžio niuanso, Serlokas Holmsas aktyviai stengiasisutrukdyti nusikaltimui įvykti arba persekioja jį įvykdžiusį asmenį. Tėvas Braunas žūtbūtinai nesigrumia su nusikaltėliu ant bedugnės krašto, jis net nebando išmušti iš jo rankos ginklo. Tėvas Braunas įmena paslaptį tartum pats sau, ir kitiems atskleidžia nusikaltimo mechanizmą, demitologizuoja jį, tiktai jų prašomas. Pats nusikaltimas jam (drauge ir autoriui) — tai visų pirma moralės normų sulaužymas. Braunas aiškiai suformuluoja savo moralinius principus ir tvirtai jų laikosi. Prisiminkime kad ir „Strėlės iš dangaus“ pabaigą, kai „visuomenės grietinėlė“ be atodairos smerkia žudiką iš gatvės ir ieško pateisinimo žudikui milijonieriui. Tėvas Braunas visur stovi socialinio teisingumo, gėrio ir gyvenimo džiaugsmo pusėje.

Cestertonas rašė apie Serloką Holmsą: „Iš sugalvoto literatūrinio personažo jis virto gyva legenda, tai įrodo plačiai pasklidusi, neblėstanti literatūrinio herojaus šlovė, neleidžianti suabejoti jo nemirtingumu". Sitaip turbūt galėtume atsisveikinti ir su tėvu Braunu, šio rinkinio puslapiuose drauge įminę nemaža paslapčių.

OSVALDAS ALEKSA

369

TURINYS

Iš rinkinio „TEVO- BRAUNO NAIVUMAS"