Tėvas Braunas

VIOLETINIS PERUKAS

Misteris Edvardas Natas, darbštus Daily Reformer dienraščio redaktorius, sėdėjo prie savo stalo ir, smagiai tratant mašinėlei, šokinamai energingos jaunos moteriškės, atplėšinėjo laiškus bei taisė skiltis.

Šviesaus gymio, jau pradėjęs storėti, jis darbavosi be švarko; jo judesiai buvo ryžtingi, burna valinga, sprendimai neatšaukiami, tačiau apvaliose, beveik naujagimio mėlynumo akyse glūdėjo sutrikimas ir net graudulys, beveik netinkantis jo išvaizdai. Bet toji išraiška nebuvo visai apgaulinga. Kaip ir daugeliui žurnalistų, gavusių valdžią, jam buvo būdingas tas nuolatinis baimės jausmas: baimė būti apkaltintam šmeižtu, baimė prarasti

klientus, duodančius skelbimus, baimė, kad prasprūs klaidų, baimė, kad bus atleistas.

Jo gyvenimas buvo nesibaigiamas ekvilibristinis laviravimas tarp iškaršusio muiladario su trimis nebeišgydomais proto trūkumais, kuriam priklausė laikraštis (kartu su redaktoriumi), ir la» bai gabių bendradarbių, kuriuos jis surinko leisti laikraščiui; tarp jų buvo talentingų ir patyrusių žurnalistų, nuoširdžiai pritariančių (o tai dar blogiau) laikraščio politinei; linijai.

Vieno iš jų laiškas dabar ir gulėjo priešais redaktorių, ir jis, paprastai toks veržlus ir ryžtingas, tarsi delsė atplėšti voką. Jis paėmė korektūros skiltį, perbėgo ją mėlynomis akimis ir mėlynu pieštuku, pakeitė žodį „svetimmoteriavimas“ žodžiu „smerktinas poelgis" ir žodį „žydas" žodžiu „kitatautis", paskambino ir skubiai nusiuntė skiltį aukštyn.

Tada, rimčiau susikaupęs, atplėšė voką su Devonšyro antspaudu ir ėmė skaityti labiausiai patyrusio savo korespondento laišką:

„Brangus Natai. Kaip matau, jūs domitės ir vaiduokliais, ir hercogais, tad gal tiktų straipsnis apie mįslingą Eksmuro Eirų istoriją; senos liežuvautojos vadina ją „Velnio ausimi". Šeimos galva, kaip žinote, yra hercogasEiras, vienas iš kelių belikusių senųjų aristokratų, kietasprandžių torių; gerai išvelėti tą sužiedėjusį despotą, manding, visai derintųsi; su laikraščio linija. Ir aš, atrodo, iškapstysiu istoriją, kuri duos faktų tam velėjimui.

Savaime aišku, aš netikiu legenda apie Jokūbą Pirmąjį, na o Jūs pats tai juk netikite ničniekuo, netgi pačia žurnalistika. Legenda, turbūt prisimenate, susijusi su pačia juodžiausia dėme Anglijos istorijoje, kai raganius Frensis Hovardas nunuodijo Ou-verberį ¹⁶, ir nepaaiškinamu karaliaus išgąsčiu, privertusiu dovanoti žudikams. Spėliota, kad čia neapsieita be kerų; esą tarnas, klausęsis prie rakto skylutės, išgirdo tiesą, karaliui besikalbant su Karu 24, ir ta ausis, kuria jis išgirdo, ūmai tarytum užbūrus pasidariusi be galo didelė ir atgrasi — tokios kraupios ten būta paslapties. Nors jis buvo apdovanotas žemėmis ir auksu, pad a rytas hercogo giminės pradininku, bet „velnio ausis" kas kelios kartos vis pasitaiko šeimoje. Zinia, jūs netikit juodąja magija, jei ir tikėtumėt, vis tiek nespausdintumėt šito laikraštyje. Jeigu stebuklas atsitiktų redakcijoje, jūs ir jį nutylėtumėte; juk net tarp vyskupų nūnai tiek daug agnostikų. Tačiau svarbu ne tai. Svarbu, kad Eksmurų šeimoje iš tiesų dedasi keisti dalykai: kažkas visai natūralu, bent drįstu taip manyti, tačiau visai nenormalu. Ir manau, kad čia įsipynusi velnio ausis — kaip simbolis, kaip manija, kaip liga ar dar kas nors. O' kitas padavimas byloja, kad Eirų vyriškiai po Jokūbo Pirmojo pradėjo auginti ilgus plaukus, kad uždengtų pirmojo lordo Eksmuro ausį. Be abejo, tai irgi prasimanymas.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį štai į ką: man atrodo, mes klystame, pliekdami aristokratus tik dėl jų briliantų ir šampano. Daugeliui žmonių jie tuo ir .imponuoja, kad sugeba džiaugtis gyvenimu, bet aš manau, jog per daug nuolaidžiaujame, sutikdami, kad vien priklausymas aristokratijai daro aristokratus laimingus.

Noriu pasiūlyti ciklą straipsnių — atskleisčiau, koks niūrus, koks nežmoniškas, tiesiog pragariškas tvaikas, kokia priplėkusi atmosfera tvyro kai kuriuose didinguose jų rūmuose. Pavyzdžių per akis, bet pirmai pradžiai nesurastume geresnio už Eirų ausį. Tikiuosi, kad savaitės pabaigoje galėsiu iškloti visą teisybę apie juos.

Visada jūsų Frensis Finas“.

Misteris Natas minutėlę pamąstė, įsmeigęs akis į savo kairįjį batą, paskui prabilo garsiu, aiškiu ir absoliučiai bejausmiu balsu, vienodai pabrėždamaS! kiekvieną skiemenį:

— Mis Barlou, prašau išspausdinti laišką misteriui Finui.

„Brangus Finai. Manau, kad idėja gera, laukiame rankraščio šeštadienį su antra pašto siunta. Jūsų E. Natas“.

Sitą išsamų laišką jis ištarė vienu ypu, tarytum vieną žodį, ir mis Barlou vienu ypu ištratino mašinėle tarytum vieną žodį. Paskui jis paėmė kitą korektūros skiltį ir mėlyną pieštuką ir pakeitė žodį „antgamtinis“ žodžiu „stebuklingas“, o žodį „sušaudė“ žodžiu „numalšino“.

Tokia palaiminga ir naudinga veikla misteris Natas smaginosi iki kito šeštadienio, užklupusio jį prie to paties rašomojo stalo, diktuojantį tai pačiai mašininkei ir miklinantį tą patį mėlyną pieštuką misterio Fino demaskavimų pirmojoje dalyje. Plačiame straipsnyje Finas kandžiai pašiepė gėdingas didikų paslaptis ir visose šalyse juos slegiančią depresiją. Nors ir nevengdamas stiprių pasakymų, jis rašė puikiu stiliumi, tačiau redaktorius kaip paprastai pavedė kažkam kitam suskaldyti tekstą skyreliais ir sugalvoti pikantiškas paantraštes: „Miledi ir nuodai", „Siaubingoji ausis“, „Eirai savo gūžtoje“ ir dar gal šimtą vienas už kitą geresnių variantų. Paskui —legenda apie ausį, išdėstyta kur kas plačiau negu pirmajame Fino laiške, o po jos autorius pasakojo vėlesnius savo atradimus.

„Aš žinau, kad žurnalistai dažnai mėgsta perkelti rašinio pabaigą į pradžią ir paversti ją antrašte. Zinau, kad žurnalizmo esmę dažniausiai atspindi pranešimas „Mirė lordas Džonsas“ ir tai pranešama žmonėms, kuriems nė motais, kad lordas Džonsas apskritai gyveno. Jūsų korespondentas mano, kad toks štampas, kaip ir daugelis panašių, neturi nieko bendro su tikruoju žurnalizmu ir kad Daily Reformer turi rodyti sektiną pavyzdį. Autorius ketina dėstyti įvykius tokia seka, kokia jie vyko. Jis pateiks tikras pavardes veikėjų, kurie daugeliu atvejų gali patvirtinti jo žodžius. O apibendrinimai ir sensacingi pranešimai bus pateikti pabaigoje.

Aš žingsniavau takeliu, vingiuojančiu per Devono grafystės vyšnių sodą, tarytum nukreipiančiu mintis į Devono sidrą, ir nelauktai priėjau kaip tik tokią vietą. Tai buvo ilga, žema taverna, tiksliau kotedžas ir du svirnai po bendru šiaudiniu stogu, panašiu į rudus su žilomis sruogomis plaukus, užaugusius dar priešistoriniais laikais. Prie durų buvo iškaba „Žydrasis Dragūnas", o po ja įaugęs j žemę ilgas kaimiškas stalas, kuris kadaise stovėjo prie kiekvienos laisvosios angliškos tavernos, kol blaivininkai ir tarp jų įsimaišę aludariai nepražudė mūsų laisvės. O prie to stalo sėdėjo trys džentelmenai; jie būtų tikę čia sėdėti ir prieš šimtmetį.

Dabar, kai su jais artimiau susipažinau, nesunku surūšiuoti įspūdžius, bet pirmą akimirką visi trys man atrodė kaip tikrų tikriausi vaiduokliai. Dominuojanti figūra — ir dėl to, kad visais trimis matavimais nustelbė kitus, ir dėl to, kad sėdėjo centre, veidu į mane,— buvo aukštas, stambus vyriškis, apsirengęs juodai, raudono, netgi apopleksiško veido, gerokai praplikęs ir gerokai suraukęs kaktą.Dar kartą įdėmiau pažvelgęs į jį, negalėjau paaiškinti, kas kūrė tą senovės atmosferą, nebent senoviška baltos dvasiškio apykaklės forma ir tiesios gilios raukšlės kaktoje.

Dar sunkiau papasakoti įspūdį apie žmogų, sėdėjusį dešiniajame stalo gale. Tiesą sakant, jis niekuo neišsiskyrė, tokių sutinki kiekviename žingsnyje— apvali galva, tamsūs plaukai, trumpa riesta nosis; jis irgi dėvėjo dvasininko rūbus, šiek tiek aS!ketiškesnius. Tik tada, kai pamačiau ant stalo gulinčią skrybėlę plačiais užlenktais kraštais, susivokiau, kodėl sieju jį su seniai praėjusiais laikais. Jis buvo Romos katalikų bažnyčios kunigas.

Bene svarbiausia keisto įspūdžio priežastis buvo trečiasis vyriškis, sėdintis kitame stalo gale — nors ir menkesnis fiziškai, ir mažiau rūpinąsis išvaizda. Liesas jo galūnes dengė, gal net sakyčiau veržė, aptemptos pilkos rankovės ir raitūzai. Prakaulus, išgeltęs, ereliško profilio veidas atrodė juo niūresnis dėl to, kad įkritusius skruostus rėmė senoviška apykaklė su kaklaskare. Plaukai, kadaise turėję būti tamsiai kaštoniniai, buvo keisto blausoko rausvai rudo atspalvio, o virš išgeltusto veido atrodė netgi ne rudi, o greičiau violetiniai. Toji neryški, bet neįprasta spalva vėrė akį todėl, kad plaukai buvo beveik nenatūraliai vešlūs ir garbanoti, be to, nekirpti. Tačiau viską apsvarstęs, linkčiau manyti, kad tą senų laikų įspūdį man pirmiausia sukėlė aukštos, senamadiškos vyno taurės, pora citrinų ir dvi ilgos pypkės. Gal šičia prisidėjo ir praeitin grimstanti istorija, dėl kurios atvykau.

13. Tėvas Brauna? ¹⁹³

Taverna aiškiai buvo atvira visiems, tad man, užgrūdintam reporteriui, nereikėjo daug drąsintis, kad atsisėsčiau prie to ilgo stalo ir užsisakyčiau sidro. Stambusis . vyriškis juodais rūbais atrodė labai išprusęs, ypač daug žinantis apie šių vietų senovę; mažaūgis vyriškis, taip pat juodai apsirengęs, nors praverdavo burną kur kas rečiau, nustebino mane dar platesniu akiračiu, ir bemat suradome bendrą kalbą; tačiau trečiasis, senyvas džentelmenas su aptemptais raitūzais, laikėsi gana šaltai ir arogantiškai, kol nepakreipiau kalbos apie Eksmuro hercogą ir jo protėvius.

Man pasirodė, kad tema šiek tiek sutrikdė pirmus du pašnekovus, užtat iš karto sulaužė trečiojo vyriškio tylėjimo įžadus. Santūriu tonu, geriausią universitetą baigusio džentelmeno tarsena, retsykiais papapsėdamas savo ilgakotę . pypkę, jis leidosi pasakoti kraupiausias istorijas, kokias tik man buvo tekę girdėti: kaip vienas iš Eirų kadaise pakorė savo tėvą. kitas, pririšęs prie vežimo žmoną, tempė per kaimą, plakdamas rykštėmis, o dar kitas padegė bažnyčią, pilną vaikų — žodžiu, kuo toliau, tuo baisiau.

Kai kurių jo pasakojimų — sakysim, apie Purpurines Vienuoles arba šlykščios Dėmėtojo Suns istorijos, arba to, kas įvyko akmens karjere — išties negalima spausdinti. Nenutrūkstamas kruvinų nešvankybių srautas sruvo iš plonų aristokratiškų lūpų greičiau manieringai negu kaip nors kitaip, o jis pats sėdėjo, abejingai siurbčiodamas vyną iš aukštos siauros taurės.

Pastebėjau, kad priešais mane sėdintis apkūnus vyriškis nedrąsiai mėgino pakeisti pokalbio temą, bet matyt labai gerbdamas senyvąjį džentelmeną, nesiryžo atvirai jo nutraukti. O nedidukas kunigėlis kitame stalo gale, nors ir neatrodė sumišęs, sėdėjo nudelbęs akis į stalą, lyg jam būtų buvę skaudu klausytis; galima jį suprasti.

— Man regis, jūs ne per daug žavitės Eksmurų gimine,— tariau, kreipdamasis į pasakotoją.

Jis įdėmiai pažvelgė į mane, lūpos dar manieringai besišypsančios, pradėjo balti ir spaustis, paskui jis demonstratyviai trenkė į stalą savo ilgąją pypkę ir sudaužęs taurę, atsistojo visu ūgiu — kuo gryniausias šėtoniškai įniršęs džentelmenas.

— Sitie džentelmenai,— tarė jis,— pasakys jums, ar turiu pagrindo ja žavėtis. Nuo senų laikų Eirų prakeiksmaS! slegia šį kraštą, daugelį ištiko nelaimės. Sitie džentelmenai žino, kad nerasite žmogaus, patyrusio iš tos giminės daugiau negandų už mane.

Taip taręs, jis sutraiškė kulnu stiklo šukę ir nužingsniavo į žalią mirguliuojančią obelų prieblandą.

— Ekscentriškas džentelmenas,— kreipiausi į kitus du.— Ar kartais nežinote, kuo jam taip įsipyko Eksmurai? Kas jis toks?

Stambus ir juodai apsirengęs vyriškis įsistebeilijo į mane sakytum bulius, įvarytas, į kampą; jis net ne iš karto suprato klausimą. Pagaliau išstenėjo:

— Jūs iš tiesų nežinote, kas jis toks?

Aš nuoširdžiai prisipažinau nežinąs; ir vėl įsiviešpatavo tyla; paskui žemasis dvasininkas, vis dar nepakeldamas akių nuo sta lo, tarė:

— Tai Eksmuro hercogas.

Man dar nespėjus atsikvošėti, jis pridūrė taip pat ramiai, tarytum sudėdamas taškus ant „i“:

— Stai čia mano bičiulis daktaras MaJas, hercogo bibliotekininkas. O aš pavarde Braunas.

— Bet,— sumikčiojau aš,— jeigu čia sėdėjo pats hercogas, tai kodėl jis taip koneveikė visus buvusius hercogus?

— Jis nuoširdžiai tiki, kad paveldėjo jų prakeikimą,— atsakė dvasininkas, pasivadinęs Braunu. Ir lyg tarp kitko pridūrė: — Todėl ir dėvi peruką. •

— Nejaugi turite galvoje legendą apie fantastišką ausį? — nustebau.— Žinoma, aš ją girdėjau, bet juk tai prietaras, prasimanymas, suregztas iš- daug paprastesnio dalyko. Kartais man atrodydavo, kad tai pašiurpinta istorija iš senovės laikų. Šešioliktame amžiuje nusikaltėliams kapodavo ausis.

— Manau, kad esmė ne ta, — balsu mąstė nedidukas žmogelis, — bet nei mokslas, nei gamtos dėsniai nepaneigia galimybės šeimoje kartotis tai pačiai deformacijai, pavyzdžiui, kai viena ausis didesnė užkitą.

Galiūnas bibliotekininkas parėmė didelėmis raudonomis rankomis savo didelę pliką kaktą, lyg žmogus, besistengiantis apmąstyti- savo pareigas.

— Ne,— sunkiai atsiduso jis,— jūs vis dėlto neteisus to žmogaus atžvilgiu. Patikėkite, neturiu jokio išskaičiavimo ginti jį ar bent demonstruoti ištikimybę. Jis tironiškai engė mane kaip ir visus kitus. Nemanykite, kad jeigu matėte jį čia taip paprastai sėdintį, tai jis nustojo buvęs didžiūnai pačia blogiausia prasme. Jis gali pasikviesti tarną, esantį už mylios, ir liepti paskambinti varpeliu, kabančiu už dviejų žingsnių, kad ateitų kitas tarnas, esantis už trijų mylių, paduoti degtukų, esančių už trijų žingsnių. Jam reikia liokajaus su livrėja lazdelei nešioti vaikštinėjant, kamerdinerio žiūronams padavinėti operoje...

— Bet tik ne kamerdinerio rūbams valyti,— įsiterpė dvasininkas kažkaip abejingai,— nes tas kamerdineris pultų valyti ir peruką.

Bibliotekininkas pažvelgė į jį, sakytum pamiršęs mane; jis buvo didžiai susijaudinęs ir, man regis, šiek tiek pakaitintas vyno.

— Nežinau, kaip šitai sužinojote, tėve Braunai, bet jūsų tiesa. Jis verčia visą pasaulį patarnauti jam, bet rengiasi pats. Ir griežčiausiai reikalauja, kad tuo metu aplinkui nebūtų nė gyvos dvasios— lyg dykumoje. Bent kiek prisiartinusį prie jo tualeto kambario veja lauk ir neduoda rekomendacijų dirbti kitur.

— Visai malonus senelis,— pastebėjau.

— Oi ne,— nuoširdžiai atsakė daktaras Malas,— bet vis dėlto galiu pakartoti, kad jiiis neteisus jo atžvilgiu. Patikėkite, džentelmenai, hercogas iš tiesų kenčia dėl prakeiksmo, apie kurį kalbėjo. Gėdindamasis ir ' šiurpdamas, jis dangsto violetiniu peruku tai, ko, jo nuomone, neištvertų nė vieno gyvo žmogaus akys. Aš tai žinau; taip pat žinau, kad tai ne fizinis defektas kaip nusikaltėlio suluošinimas ar paveldėtas apsigimimas. Aš žinau, kad tai kur kas baisiau. Girdėjau tai iš žmogaus, dalyvavusio scenoje, kurios neįmanoma išgalvoti. Tas žmogus, narsesnis už bet kurį iš mūsų, mėgino įspėti tą paslaptį ir pabėgo, genamas siaubo..

Buvau besižiojąs prabiltu bet Malas, pamiršęs mane, kalbėjo toliau.

— Galiu jums tai papasakoti, tėve Braunai, nes šitaip greičiau užstosiu vargšą hercogą, negu išduosiu jį. Ar jums teko girdėti apie tą sykį,. kai jis vos neprarado visų savo dvarų?

Dvasininkas papurtė galvą, ir bibliotekininkas pradėjo pasakoti istoriją, girdėtą iš savo pirmtako tame poste, matyt, jo globėjo ir mokytojo kuriuo, atrodo, besąlygiškai tikėjo. Iš pradžių tai buvo gana banali istorija apie tituluotos šeimos nuskurdimą — pasakojimas apie šeimos . advokatą. Advokatas, reikia tai pripažinti, apgaudinėjo garbingai,— jei taip galima pasakyti. Užtat pasisavinęs jam patikėtas lėšas, jis pasinaudojo hercogo neatidumu ir įvėlė šeimą į finansines machinacijas; hercogui jau lyg ir nebeliko kitos išeities kaip padovanoti jam tas sumas.

Advokatas buvo įsakas Grinas, bet hercogas visada pravardžiuodavo jį Eliju ¹⁷ — turbūt dėl to , kad vyriškis buvo visiškai plikas, nors neįžengęs nė į ketvirtą dešimtį. Iškilo jis labai greit , nors pradėjo nuo itin tamsių darbelių: kadaise buvo policijos informatorius, vėliau palūkininkas, bet tapęs Eirų patikėtiniu jis, kaip jau minėjau, turėjo pakankamai sveiko proto ir griežtai laikėsi formalumų, kol paruošė lemiamą smūgį. Tą smūgį jis smogė pietų metu; senasis bibliotekininkas pasakojo niekada nepamiršiąs, kaip tviskėjo sietynai ir grafinai, kai bekilmis advokatas, be paliovos šypsodamasis, pasiūlė magnatui pasidalinti valdas pusiau. Reakcijos tikrai nebuvo galima numatyti, nes hercogas mirtinoje tyloje sviedė grafiną į pliką advokato galvą taip pat žaibiškai, kaip šiandien mačiau jį sudaužant taurę ant stalo vyšnių sode. Kaktoje atsirado trikampė žaizda, advokato žvilgsnis pasikeitė, tik šypsena liko ta pati.

Svirduliuodamas jis atsistojo ir trenkė atsakomąjį smūgį, tik savaip.

— Aš džiaugiuosi,— pasakė jis,— nes dabar galėsiu paimti viską. Įstatymas man atiduos.

Eksmuras pasidarė pilkas kaip pelenai, bet jo akys tebelieps-nojo.

— Įstatymas atiduos jums mano valdas,— tarė jis,— bet jūs jų neimsite... Kodėl gi ne? Kodėl? Todėl, kad tada pasibaigtų mano prakeikimas, ir jeigu jūs išdrįsite, aš nusiimsiu peruką... Taip, niekingas apipešiotas žąsine, į kurio plikę gali spoksoti kiekvienas. Bet nė vienas žmogus negaliišvysti manosios ir likti gyvas.

Valia sakyti ką norite, valia manyti ką norite. Bet MalaSi prisiekė savo patronu, kad advokatas, pamojavęs sugniaužtais kumščiais, išbėgo iš valgomojo ir niekada nebepasirodė šitame krašte; ir nuo to laiko Eksmuro labiau bijoma kaip raganiaus negu lend-lordo ir teisėjo.

Daktaras Malas pasakojo gana audringai, teatrališkai gestikuliuodamas ir, bent taip man pasirodė, fanatiškai įsijautęs. Besiklausydamas galvojau, kad visa ta istorija greičiausiai seno plepio ir pagyrūno išmonė. Tačiau baigdamas šią savo reportažo pusę, turiu pripažinti, jog daktaras Malas nefantazavo: pirmi du tyrimai patvirtino jo pasakojimą. Iš seno vaistininko kaime sužinojau, kad vieną naktį pas jį buvo atėjęs vyriškis su fraku, pasivadinęs Grinu, aptvarstyti trikampės žaizdos kaktoje.,O teismo archyve bei senuose laikraščiuose suradau užuominų, jog kažkoks Grinas grasino Eksmuro hercogui ieškiniu ir buvo bepradedąs bylinėtis".

Misteris Natas, Daily Reformer redaktorius, įstrižai užrašė keletą labai nesuprantamų žodžių rankraščio viršuje, padėjo keletą labai mįslingų ženklų paraštėse ir taip pat garsiai, monotoniškai tarė mis Barlou:

— Prašom išspausdinti laišką misteriui Finui.

„Brangus Finai, jūsų rankraštis tiks, bet turėjau suskaldyti H skyreliais ir sugalvoti antraštes; be to, mūsų auditorija rašinyje nepakęs katalikų kunigo — reikia jausti priemiesčių nuotaikas. Pakeičiau jį misteriu Braunu, spiritizmo seansų dalyvi.

Jūsų E. Natas“

Dienai ar dviem praslinkus, šis energingas ir apdairus redaktorius studijavo misterio Fino reportažo apie aukštuomenės paslaptis antrąją dalį. Kuo toliau jis skaitė, tuo apvalesnės ir apvalesnės atrodė jo mėlynos akys. Rankraštis prasidėjo žodžiais:

„Aš padariau stulbinantį atradimą. Atvirai prisipažįstu, kad jis prašoko mano lūkesčius, ir skaitytojai gaus tikrą sensaciją. Drįstu teigti nė kiek nesipuikuodamas, kad tai, ką aš dabar rašau, bus skaitoma visoje Europoje, tikriausiai ir Amerikoje, ir kolonijose. Ir visa tai patyriau prie to paties medinio stalo, po tomis pačiomis obelimis.

Už visa tai esu dėkingas nedidukui kunigui Braunui, jis nepaprastas žmogus. Didysis bibliotekininkas paliko mus — gal susigėdęs dėl savo ilgo liežuvio, o gal sunerimęs dėl ūmaus įniršio, nuvariusio paslaptingąjį jo poną nuo stalo; šiaip ar taip, jis sunkiai nužingsniavo hercogo pėdomis per sodą. Tėvas Braunas paėmė nuo stalo vieną citriną ir, nesuprantamai mėgaudamasis, įniko ją apžiūrinėti.

— Kokia žavinga citrinos spalva! — tarė jis.— Vienas dalykas man nepatinka, kai matau hercogo peruką — jo spalva.

— Nelabai suprantu,— prisipažinau.

— Drįstu manyti, kad jis turi rimtą priežastį slėpti savo ausis, panašiai kaip karalius Midas,— kalbėjo dvasininkas; geraširdiškas jo naivumas dabartinėmis aplinkybėmis atrodė kiek lengvabūdiškas.— Puikiai įsivaizduoju, jog kur kas maloniau pridengti jas plaukais negu žalvarinėmis plokštelėmis arba odinėmis ausinėmis. Bet jeigu jis pasirinko plaukus, tai kodėl nenori, 'kad jie būtų panašūs į plaukus? Pasaulyje per amžius nėra buvę šitokių plaukų. Perukas greičiau primena saulėlydžio nutviekstą debesį, įstrigusį medžių viršūnėse. Kodėl hercogas nenori giliau slėpti giminės prakeikimo, jeigu išties taip gėdinasi? Ar pasakyti jums, kodėl? Ogi todėl, kad jis nė truputėlio nesigėdina. Jis tuo didžiuojasi.

— Ar galima didžiuotis šlykščiu peruku ir šlykščia istorija? — suabejojau,

— Cia jau kaip kam atrodo,— atsakė keistasis žmogutis.— Nemanau, kad tamsta esate labiau kupinas snobizmo ar tuštybės

negu bet kuris iš musų, bet argi širdies gilumoje nejaučiate, kad iš amžių glūdumos ateinantis giminės prakeikimas — visai neprastas dalykas? Ar jums nebūtų šiek tiek malonu, o ne gėdinga, jei siaubingųjų Gleimsų ainis pavadintų jus savo draugu? Arba Baironų šeima patikėtų jums, tik jums vienam, savo šėtoniškų pramogų paslaptis? Tad nesmerkite pernelyg rūsčiai aristokratų dėl jų silpnybių ir snobizmo. Jais dėti, mes elgtumėmės taip pal

— Dievaži! — šūktelėjau.— Juk tai tikra tiesa. Mano motinos giminėje buvo šmėkla, pasirodanti prieš kieno nors mirtį, ir, kai dabar pagalvoju, tai ne sykį paguosdavo mane sunkią valandą.

— Jūs tiktai prisiminkite,— toliau kalbėjo dvasininkas,— koks kraujo ir nuodų srautas pliūptelėjo iš siaurų hercogo lūpų, vos tiktai paminėjote jo prosenelius. Argi jis kiekvienam sutiktam rodytų savąjį siaubo kambarį, jeigu nesididžiuotų juo? Jis neslepia savo peruko, neslepia savo kilmės, neslepia savo giminės prakeikimo, neslepia protėvių nuodėmių, bet...

To žmogeliuko balsas taip staigiai pakito, jis taip ūmai sugniaužė kumštį, akys taip nelauktai suapvalėjo ir sublizgo tartum prabundančios pelėdos, jog atrodė, lyg miniatiūrinė bombelė būtų sprogusi ant stalo.

— Bet,— užbaigė jis,— hercogas slepiasi, kai rengiasi!

Kaprizingų mano nervų įtampa jau buvo bepasiekianti ribą,

bet sekančią akimirką hercogas, lydimas bibliotekininko, vėl pasirodė tarp mirguliuojančių medžių kamienų; šviesdamas saulėlydžio spalvos plaukais, jis negirdimais žingsniais žengė prie namo kampo. Kol jis dar nebuvo priėjęs taip arti, kad girdėtų mus kalbant, tėvas Braunas kuo ramiausiai pridūrė:

— Ir kodėl jis šitaip saugo violetinio savo peruko paslaptį? Ogi todėl, kad tai visai ne ta paslaptis, apie kurią galvojame.

Hercogas prisiartino ir su įgimtu orumu vėl atsisėdo stalo viduryje. Bibliotekininkas sutrikęs mindžikavo lyg didžiulis lokys, nesiryždamas sėstis. Hercogas kuo rimčiausiai kreipėsi į

— Tėve Braunai,— prabilo jis,— daktaras Malas painformavo mane, kad jūs atvykote čia, ketindamas kreiptis į mane su prašymu. Aš nebevykdau savo tėvų religijos apeigų, bet gerbdamas jų atminimą ir mudviejų ankstesnius susitikimus, aš kuo atidžiausiai išklausysiu jus. Tik manau, jog pageidaujate būti išklausytas be liudininkų.

Tai, kas buvo manyje džentelmeniška, vertė stotis. Tai, kas, buvo manyje žurnalistiška, vertė nejudėti. Nespėjus man nusikratyti to paralyžiaus, dvasininkas žaibišku judesiu sulaikė mane.

— Jeigu jūsų šviesybė teiktųsi išklausyti nuoširdų mano prašymą,— tarė jis,— ir jeigu aš tebeturiu teisę duoti jūsų šviesybei patarimus, tai primygtinai prašyčiau,. kad čia būtų kaip galint daugiau žmonių. Visuose Anglijos kampeliuose man teko sutikti šimtus tokių, kurių vaizduotė užnuodyta prietarų; maldauju jus sugriauti juos. Norėčiau, kad visa Devono grafystė matytų, kaip jūs tai padarysite.

— Matytų, kaip aš padarysiu — ką? — paklausė hercogas, pakėlęs antakius.

—■ Matytų, kaip nusiimsite peruką,— atsakė tėvas Braunas.

Hercogo veidas nė nesuvirpėjo, jis tiktai įsmeigė į prašytoją stiklinį žvilgsnį—baisesnės išraiškos man nėra tekę matyti žmogaus veide. Pastebėjau, kaip tirta stambios bibliotekininko kojos tartum nendrių stiebų atspindžiai kūdros paviršiuje, ir man pasivaideno,— niekaip negalėjau išmesti tos nesąmonės iš galvos,— kad spengiančioje tyloje ant medžių aplink mus negirdimai tupia ne paukščiai, o piktosios dvasios.

— Gailiuosi jūsų,— tarė hercogas be galo užjaučiamu balsu,— todėl atsisakau. Jei nors menkiausia užuomina leisčiau jums suvokti, kokią siaubingą naštą turiu pats vienas nešti, jūs klyktumėte, susmukus prie mano kojų, maldautumėte nebesakyti daugiau. Gailiuosi jiisų, tad nedarau jokių užuominų. Neperskaitys.ite nė pirmos raidės užrašo Nežinomojo Dievo altoriuje.

— Zinau tą Nežinomą Dievą,— atsakė mažasis dvasininkas, sutaurintas neapsimesto tikrumo, tvirtas kaip granito bokštas.— Zinau jo vardą: tai šėtonas. Tikrasis Dievas užgimė žmogaus kūnu ir gyveno tarp mūsų. Todėl sakau jums: kad ir kur sutiktumėte žmogų, valdomą tik paslapties, toje paslaptyje slypi blogis. Jeigu šėtonas kužda jums, kad kas nors per daug siaubinga akiai — žiūrėkite. Jeigu jis kužda, kad kas nors pernelyg šiurpu ausiai — klausykite. Ir jeigu manysite, kad kokia nors tiesa neištveriama — ištverkite ją. Maldauju jūsų šviesybę pabaigti šį košmarą dabar, prie šito stalo.

— Jeigu aš tai padaryčiau,— tyliai ištarė hercogas,— jūs pirmas pavirstumėt pelenais drauge su visu tuo, kuo tikite ir kuo gyvenate. Tik akimirką jums atsivertų didžioji Nežinia, paskui jus pasiglemžtų mirtis.

— Nukryžiuotasis apsaugos mane nuo blogio,— atsakė tėvas Braunas.— Nusiimkite peruką.

Aš pasilenkiau per stalą, nebegalėdamas tramdyti susijaudinimo besiklausant šitos nepaprastos dvikovos, man šovė į galvą netikėta mintis.

— Jūsų šviesybe,— sušukau,— veltui bauginate. Nusiimkite peruką arba aš jį nuplėšiu.

Ko gero, mane galima nubausti už smurtą, bet labai džiaugiuosi, kad taip padariau. Kai jis tuo pačiu akmeniniu balsu pakartojo: „Aš atsisakau“, aš puoliau jį.

Kelias ilgas akimirkas jis priešinosi įnirtingai, sakytum padedamas visų pragaro jėgų; aš laužiau jo galvą atgal, kol nuo jos nuslydo plaukų kupeta. Prisipažįstu, jai krintant užmerkiau akis.

Atsimerkiau, išgirdęs šuktelint Malą, spėjusį pribėgti prie hercogo. Mudviejų galvos palinko ' prie plikos hercogo plikės. Tylą nutraukė bibliotekininko balsas:

— Ką šitai reiškia? Betgi šitam žmogui nebuvo ko slėpti. Jo ausys kaip visų.

— Žinoma,— tarė tėvas Braunas,— dėl to ir teko jas slėpti.

DvasininkaS! priėjo visai arti hercogo, bet nors ir keista, net

nepažvelgė į ausis. Beveik komiškai susikaupęs, jis įsistebeilijo į pliką kaktą, paskui parodė trikampį randą, seniai užgijusį, bet vis dar įžiūrimą.

— Man regis, tai misteris Grinas,— mandagiai tarė jis,— galų gale jis gavo visus hercogo dvarus.

O dabar leiskite atversti Daily Reformer skaitytojams mano galva labiausiai stulbinantį šitos istorijos puslapį. Si persikūnijimo scena, kuri galėjo pasirodyti jums nežabotos fantazijos violetinis siautulys, persų pasaka, iš tikrųjų (jei neminėsim mano padaryto įžeidimo veiksmu) buvo visai įstatymiška ir teisėta nuo pat pradžios. Vyriškis su nepaprastu randu ir paprastomis ausimis nėra apsišaukėlis. Nors (tam tikra prasme) jis dėvi kito žmogaus peruką ir pretenduoja į kito žmogaus ausis, jis nepasisavino svetimo titulo. Jis tikrai yra vienas ir vienatinis Eksmuro hercogas. Stai kas atsitiko. Senojo hercogo ausis- tikrai buvo šiek tiek nenormali, šis defektas tikrai buvo daugiau ar mažiau paveldimas. Jis skaudžiai krimtosi dėl to ir, galimas daiktas, pavertė prakeikimu toje audringoje scenoje (kuri, be abejonės, įvyko), kai sviedė į advokatą grafiną. Bet ginčas baigėsi visai ne taip, kaip pasakojama. Grinas pateikė ieškinį ir prisiteisė dvarus; nuskurdęs aristokratas nusišovė, nepalikdamas įpėdinio. Praslinkus deramam laiko tarpui, šaunioji Anglijos vyriausybė atgaivino „užgesusį" Eksmurų titulą ir, kaip mūsuose priimta, suteikė jį labiausiai vertam asmeniui, perėmusiam visą turtą.

Tas žmogus pasinaudojo senomis feodalų legendomis — o gal jo snobiška siela išties pavyduliavo jiems ir troško -tapti panaši. Taigi tūkstančiai vargšų anglų drebėjo prieš paslaptingą didžiūną, iš amžių glūdumos lydimą prakeikimo, apvainikuotą hercogo karūna, tviskančia pragaro spalvomis. O iš tikrųjų jie dreba prieš valkatą, mažiau kaip prieš tuziną metų buvusį šunadvokatį ir palūkininką. Manding, ši istorija labai būdinga mūsų aristokratijai, tokiai, kokia ji yra šiandien ir kokia liks tol, kol Viešpats nepa-siųs mums ryžtingų vyrų“.

Misteris Natas padėjo rankraštį ir nepaprastai griežtai tarė:

— Mis Barlou, prašom rašyti laišką misteriui Finui.

„Brangus Finai. Nejaugi išprotėjote: mes negalime liesti tokių dalykų. Aš tikėjausi vampyrų, senų negerų laikų ir aristokratijos, susipynusios su prietarais. Tokius pasiskaitymus mėgsta visi. Bet privalėtumėte suprasti, kad Eksmurai šito mums niekad nedovanotų. O ką pasakytų mūsų žmonės — kaip jums atrodo? Juk seras Saimonas ir Eksmuras neperskiriami draugai; be to, šita istorija sužlugdytų Eirų giminaitį, palaikantį mus Bradforde. 0 senasis Muilinas Vandenėlis ir taip griežė dantimis, kai pernai negavo titulo; jis pasiųstų mane velniop telegrafu, jeigu sunaikinčiau jo pastangas šitokiu lunatiko kliedesiu. O apie Dafį jūs pagalvojote? Jis rašo mums šiurpinantį ciklą „Normano jungas“. Ką jis gali rašyti apie normanus, jei hercogas tik advokatėlis. Būkite protingas.

Jūsų E. Natas“

Kol mis Barlou smagiai tarškėjo mašinėle, jis suglamžė rankraštį ir sviedė į krepšį; bet prieš tai spėjo automatiškai, tiesiog iš įpročio, pakeisti žodį „Viešpats" žodžiu „aplinkybės¹¹.

PULKININKO KRĖJAUS MIŠRAINĖ

Tėvas Braunas ėjo namo po mišių šmėkliškai baltą rytmetį, kai migla jau buvo pradėjusi lėtai kilti aukštyn; tokį rytmetį pati šviesos prigimtis atrodo slėpininga ir tartum naujai atrasta. Pa-vieniai'.medžiai vis labiau ryškėjo rūke; iš pradžių — lyg nupiešti pilka kreida, paskui — angliniu pieštuku Dar atokiau vienas nuo kito išniro namai, laužyta linija žymintys miesto pakraštį; jų kontūrai vis aiškėjo, kol pagaliau jis ėme skirti daugelį tų, kuriuose turėjo atsitiktinių pažįstamų, ir dar daugiau tų, kurių savininkus pažinojo. Tačiau visi langai, vi^os durys buvo aklinai už^darytos, nė vienas gyventojas čia nesikeltų tokiu metu, tuo labiau dėl tokios priežasties kaip pamaldos. Eidamas pro dunksantį dailios vilos su verandomis masyvą ir išpuoselėtą didelį parką, tėvas Braunas išgirdo garsą, dėl kurio beveik nevalingai stabtelėjo. Neabejotinai pokštelėjo šūvis: pistoleto ar karabino, ar kokio kito lengvo šaunamojo ginklo; bet ne tai jį labiausiai suglumino. Po pirmojo trankaus garso iškart ėjo silpnesnių garsų serija — mintyse jis suskaičiavo bene šešis. Pamanė, kad tai būta aido, bet keistas dalykas: tas aidas nė iš tolo nebuvo panašus į pirmąjį garsą, nepanašus į nieką, kas galėtų ateiti į galvą; panašiausias į jį būtų selterio sifono šnypštimas, gal vienas iš tų garsų, kuriuos išleidžia gyvuliai, ar tramdomas žmogaus juokas. Bet visi jie čia atrodė neįtikimi.

Tėvas Braunas buvo tartum du žmonės. Veiksmo žmogus, tyras kaip gėlė ir punktualus kaip laikrodis, vykdantis nedidelį savo pareigų ciklą ir net nepagalvojantis jo keisti. Taip pąt ir mąstytojas, daug paprastesnis, bet ir tvirtesnis, lengvai nesuklaidinamas, kurio mąstymas (aukščiausia inteligentiškumo prasme) visada buvo nesuvaržytas išankstinių nuostatų. Jis negalėjo neiškelti sau viisų tų klausimų, kuriuos reikia iškelti, ir nesurasti tiek atsakymų į juos, kiek įtiktai pajėgs; jam tai buvo toks pat natūralus dalykas kaip kvėpavimas ■ arba kraujo apytaka. Jau buvo beketinąs kulniuoti toliau, taręs sau, kad tai ne jo reikalas, bet mintys nejučiomis mezgė ir narpliojo dešimtis hipotezių, ką būtų galėję reikšti tie keisti garsai. Tuo metu pilkas dangaus pakraštys skais-tėdamas tapo sidabriniu ir plintančioje apyaušrio šviesoje tėvas Braunas susivokė esąs prie namo, priklausančio daug metų tarnavusiam Indijoje majorui Patnamui; šis majoras turėjo virėją iš Maltos, kataliką. Jo atmintis priminė, kad pistoleto šūviai kartais esti rimtas dalykas, keliantis pagrįstą nerimą dėl pasekmių. Jis apsisuko ir įėjo pro sodo vartelius, dairydamasis pagrindinių du^rų.

Pusiaukelėje namo link stūksojo kažkoks statinys, panašus į labai žemą pašiūrę, vėliau jis įžiūrėjo, kad tai didžiulė šiukšlių dėžė. Iš už jos išniro figūra, išsyk tiktai siluetas rūke, pasilenkęs ir kažko ieškantis ant žemės. Artėdamas jis stambėjo, kol virto išties neįprastai stambia figūra. Majoras Patnamas buvo plikas vyriškis buliaus sprandu, žemas ir didžiai apvalainas, apoplek-siškai įraudusiu veidu, išduodančiu daugelio metų pastangas suderinti Rytų klimatą su Rytų malonumais. Bet veidas buvo geraširdiškas; net ir šią akimirką, suglumęs ir apimtas smalsumo, jis naivokai šypsojosi. Buvo atsmaukęs ant pakaušio plačią palmės šiaudų skrybėlę (ji asociavosi su aureole, bet visiškai netiko prie majoro veido), o šiaip vilkėjo tik pižama su akį veriančiais purpuriniais bei geltonais dryžiais; šitoji pižama, nors matoma iš tolo, ne itin šildė gaiviai vėsų rytmetį. Matyt, išpuolė iš namų paknopstomis, tad dvasininkas nenustebo, kai majoras be jokių įžangų sušuko:

— Ar girdėjote tą garsą?

— Taip,— atsakė tėvas Braunas,— ir ketinau pasižiūrėti, ar ko neatsitiko.

Majoras gana keistai nužvelgė jį linksmomis agrasto spalvos akimis.

— Kaip manote, kas tai buvo per garsas? — paklausė.

— Man lyg ir pasigirdo šūvis,— netvirtai atsakė dvasininkas,— bet dar keistesnis pasirodė aidas.

Majoras vis dar neatitraukė nuo jo ramių, nors ir išsprogusių akių; tuo metu priekinės durys trankiai atsilapojo, išleisdamos dujų šviesos srautą į retėjantį rūką, ir antra figūra su pižama iššoko ar tiksliau išgriuvo į lauką. Si figūra atrodė kur kas aukštesnė, lieknesnė ir atletiškesnė; pižama, nors ne mažiau egzotiška, buvo kur kas saikingesnių spalvų, su baltais ir citrinos spalvos dryžiais. Vyriškis buvo lyg iš miegų prikeltas, bet dailaus stoto, tamsiau įdegęs negu majoras, erelio profilio ir giliai įdubusių akių, o juodi kaip anglis plaukai gana keistokai atrodė šalia daug šviesesnių ūsų. Visas tas smulkmenas tėvas Braunas prisiminė vėliau. Tą akimirką jis matė tik vieną daiktą — revolverį to vyriškio rankoje.

— Krėjau! — sušuko majoras, išplėtęs akis,— ar jūs čia šovėte?

— Taip, taip, aš,— karščiavosi juodbruvas džentelmenas,— manimi dėtas, ir jūs taip pat būtumėt padaręs. Jeigu jus kiekviename žingsnyje persekiotų velniai ir vos ne...

Majorui, atrodo, knietėjo įsikišti.

— Cia mano bičiulis tėvas Braunas,— tarė jis. Paskui kreipėsi į Brauną.— Nežinau, ar jūs jau pažįstami su pulkininku Krė-jumi iš karališkojo artilerijos pulko.

— Savaime aišku, esu girdėjęs apie pulkininką,— naiviai pasakė dvasininkas.— Ar jūs... ką sužeidėte?

— Manau, taip,— oriai atsakė pulkininkas.

— Ar j is...— paklausė majoras Patnamas, pritildęs balsą,— ar jis parkrito, ar suriko, ar šiaip ką nors padarė?

Pulkininkas Krėjus keistai ir įdėmiai nužvelgė jį.

— Atsakysiu tiksliai,— tarė.— Jis čiaudėjo.

Tėvo Brauno ranka kilstelėjo prie galvos, bet sustingo pu-laukelėje; taip elgiasi žmogus, staiga prisiminęs pamirštą vardą. Jis ką tik išgirdo, jog tai nebuvo nei sifono šnypštimas, nei šuns urzgimas.

— Nieko sau! — sušuko nustebęs majoras.— Bent man neteko girdėti, kad kariškas revolveris būtų ką nors privertęs čiaudėti.

— Negirdėjau nė aš,— negarsiai pritarė tėvas Braunas.— Ačiū dievui, kad jūs nenukreipėte į jį savo artilerijos,— galėjote sukelti ne tiktai čiaudulį, bet ir kosulį.— Po nejaukios pauzės, jis paklausė: — Ar tai buvo vagis?

— Eikime į vidų,— gana šiurkščiai įsiterpė majoras, Patnamas ir pirmas žengė namo link.

Viduje jie susidūrė su paradoksu, dažnai pasitaikančiu šitomis rytmečio valandomis: kambariuose tarsi buvo šviesiau negu lauke po atviru dangumi; net ir tada, kai majoras užgesino vieną dujinę lempą priekinių durų koridoriuje. Tėvas Braunas nustebo, pamatęs ant stalo visą pietų servizą, išdėstytą tarytum vaišėms; iš žiedų kyšojo servetėlės, prie kiekvienos lėkštės stovėjo gal šešių skirtingų formų vyno taurės. Būtų buvę natūralu tokiu ankstyvu metu užtikti naktinio pokylio pėdsakus, bet išvysti ką tik padengtą stalą vos prašvitus buvo neįprasta.

Kol jis nesiryždamas mindžikavo koridoriuje, majoras Patnamas puolė pro jį ir piktai nužvelgė visą staltiesės stačiakampį,

— Dingo visas sidabras! — pagaliau išstenėjo jis.— Ir peili, su šakutėmis žuviai. Ir senovinė prieskoninė. Net senasis grietinėlės ąsotis. Stai dabar, tėve Braunai, aš galiu atsakyti į klausimą, ar čia buvo vagis.

— Tai tik pėdsakų mėtymas,— atkakliai spyriojosi Krėjus.— Aš geriau už jus žinau, kodėl šito namo nepalieka ramybėje, aš geriau už jus žinau, kodėl...

Majoras patapšnojo jam per petj, tarsi ramintų susirgusį vaiką, ir tarė:

— Cia būta vagies. Be abejonės, čia būta vagies.

— Smarkiai čiaudančio vagies,— tarė tėvas Braunas.— Galbūt tai padėtų jums susekti jį kur nors netoliese.

Majoras niūriai papurtė galvą.

— Ko gero, jo jau pėdos bus atšalusios.

Paskui, kai nenustygstantis vyriškis su revolveriu vėl išdūmė į sodą, jis pridūrė kimiu nuoširdžiu balsu:

— Abejoju, ar verta šaukti policiją: bijau, kad mano bičiulis šiek tiek nerūpestingai elgėsi su savo ginklu ir atsidūrė anapus įstatymo. Jis yra gyvenęs visai laukinėse vietose ir, tarp mūsų kalbant, manau, kad retkarčiais pafantazuoja.

— Jei neapsirinku, esate pasakojęs man,— tarė Braunas,— kad pulkininkas įsikalė ga lvon, jog jį persekioja kažkokia slapta indų draugija. ,

Majoras Patnamas linktelėjo ir tuo pat metu gūžtelėjo pečiais.

— Gal eikime į lauką pažiūrėti, ką jis veikia,— tarė.— Man visiškai nesinorėtų vėl išgirsti... hm... čiaudint.

Jie išėjo į ryto šviesą, jau kiek nusidažiusią saulėtekio spalva, ir išvydo ilgšį pulkininką Krėjų, susilenkusį beveik dvilinką, kuo stropiausiai tyrinėjantį žvirgždą ir žolę. Majoras vos ne pirštų galais nustypino jo link, o dvasininkas nemačiom apsisuko ir atsidūrė prie kito namo kampo, per kokį jardą ar du nuo riogsančios sąšlavų dėžės.

Gal pusantros minutės jis žiūrėjo į tą nepatrauklų daiktą, paskui žengė artyn, pakėlė dangtį ir įkišo vidun galvą. Dulkės ir kitokios medžiagos neaiškios spalvos debesėliu pakilo į viršų, bet tėvas Braunas niekada nesidomėjo savo išvaizda, jis visą laiką domėdavosi kuo nors kitu. Kiek laiko jis išbuvo sustingęs šioje keistoje pozoje, tarytum melstųsi kažkokiai mistiškai dievybei. Paskui vėl išsitiesė ir pelenais apibirusia galva abejingai nupėdino sau.

Kai jis vėl sugrįžo prie sodo vartelių, rado ten būrelį žmonių, kurių vaizdas sakytum baigė sklaidyti košmarus, kaip kad saulė išsklaidė rūką. Cia nebūtų tikęs joks protingas paaiškinimas: situacija buvo tiesiog komiška lyg Dikenso personažų sueigoje. Majoras Patnamas jau buvo spėjęs šmurkštelėti į vidų ir užsimesti dailius marškinius, susijuosti tamsiai raudona juosta, ir viršum viso to užsivilkti švarką praplatintais pečiais. Dabitiškumu jis išsiskirdavo nuolatos; įraudęs lėbautojo veidas atrodė trykštąs atlapaširdiškumu. Jis kalbėjosi su savo virėju — tamsiaveidžiu Maltos sūnumi, kurio prakaulus, pageltęs ir ganėtinai rūpesčių išsekintas veidas visiškai nesiderino su balta kaip sniegas kepuraite ir tokiu pat drabužiu. Rūpesčių virėjui pakako per akis, nes valgių gaminimas buvo majoro hobis. Jis buvo vienas iš tų mėgėjų, kurie išmano geriau už profesionalus. Vienintelis žmogus, kurio nuomonės apie omletą majoras išklausydavo, buvo jo draugas Krėjus; kai Braunas šitą prisiminė, jis apsižvalgė antrojo karininko. Visai įsidienojus, tarp šventadieniškai apsitaisiusių, blaiviai protaujančių žmonių pulkininkas Krėjus atrodė lyg velnio apsėstas. Sis augus ir inteligentiškas vyriškis vis dar buvo su pižama, sušiauštais plaukais, šliaužiojo keliais ir alkūnėmis po sodą, vis dar ieškojo įsilaužėlio pėdsakų, vėl ir vėl, visiems matant, kumščiu daužė žemę, niršdamas, kad jų neranda. Išvydęs jį keturpėsčią žolėje^ dvasininkas nelinksmai kilstelėjo antakius ir pirmąkart pagalvojo, kad „fantazijos" galii būti kiek per švelnus pasakymas.

Trečiąjį asmenį virėjo ir epikūrininko draugėje tėvas Braunas taip pat pažinį o. Odri Votson, majoro globotinė ir namų šeimininkė, šią akirrlįrką atrodė — sprendžiant iš jos prijuostės, paraitotų rankovių. ir ryžtingos laikysenos,— kur kas labiau namų šeimininkė negu globotinė.

— Taip jums įr reikia,--:-kaip tiktai kalbėjo ji.— Simtą kartų sakiau, kad laikas' išmesti tą senamadišką prieskoninių rinkinį.

— Bet aš jį męgstu,— tarė Patnamas tarsi teisindamasis.— Aš ir pats senamadiškas, todėl mes derinomės vienas prie kito.

— Bet vis dėlto' gavot išsiskirti,—atrėmė ji.— Na, jeigu neketinate kvaršinti sau galvos dėl to įsibrovėlio, tai ir aš nekvar-šilnsiu dėl pietų. Šiandien sekmadienis, ir visame mieste negautume pirkti nei acto, nei kitokių prieskonių, o jūs, džentelmenai, sugrįžę iš Indijos, negalite skaniai pavalgyti pietų, jeigu jums neišdegina gomurio. Negana to, jūs dar paprašėte pusbrolį Oliverį vestis mane Į giedotines mišias. Jos nesibaigia anksčiau kaip pusę pirmos, o pulkininkas tuo laiku turi išvykti. Aš netikiu, kad jūs, vyrai, vieni palikę, ką nors pasigaminsite.

— Na ką jūs, brangioji, pasigaminsime,— paprieštaravo majoras, rydamas ją akimis.— Markas turi visokių padažų, be to, mes patys visai neprastai susitvarkydavome itin sunkiomis aplinkybėmis; gal esate apie tai girdėjusi? O jūs, Odri, pasižmonėkite, neprivalote šeimininkauti dvidešimt keturias valandas per parą; juk aš žinau, kaip norite pasiklausyti muzikos.

— Noriu nueiti į bažnyčią,— tarė ji, žvelgdama gana rūsčiai.

Ji buvo iš tų dailių moterų, kurios visada bus dailios; juk

grožis slypi ne išraiškoje ar odos atspalvyje, o pačioje galvos ir veido bruožų struktūroje. Nors ji dar nebuvo įžengusi į vidutinį amžių ir kaštoniniai plaukai vešliomis vilnimis ir spalva priminė Ticiano drobes, tačiau burnos kampučiuose ir prie akių jau buvo raukšlelių, tarsi užuominų, jog ją gremžia kažkoks rūpestis, taip kaip vėjai ilgainiui nugremžia graikų šventovės kampus. Juk išties menkas virtuvinis nesklandumas, 'apie kurį jitaip ryžtingai ką tik kalbėjo, atrodė kur kas labiau komiškas negu tragiškas. Iš nugirsto pokalbio tėvaS! Braunas suprato, kad Krėjus, antrasis gourmet 26, turėtų išvykti, nesulaukęs įprasto pietų laiko, bet Patnamas, priimąs jį savo namuose, neketina atsisakyti' pasku-

tinio pasivaišinimo su senu bičiuliu ir liepė specia)ų dejeuner j pateikti pirmoje dienos pusėje, kol Odri ir kiti oresni asmenys klausysis rytinių mišių. Ji ketino eiti bažnyčion su giminaičiu • ir senu draugu daktaru Oliveriu Oumanu, kandoko ^har.akterio mokslininku, bet taip pamėgusiu muziką, kad eidavo' net į bažnyčią jos pasiklausyti. Bet visa tai nebūtų galėję įtikinamai paaiškinti tragiškos išraiškos mis Votson veide; tad pusiau' sąmoningai, pusiau instinktyviai tėvas Braunas vėl pasuko prie žmogaus, pamišėliškai grabaliojančio žolėje. ₍

Kai dvasininkas patraukė įstrižai pievelės prie jo, juoda, nešukuota galva ūmai kilstelėjo, sakytum kiek' nustebusi, kad jis vis dar čia. Ir tikrai — tėvas Braunas dėl jam vienam, težinomų priežasčių buvo čia kur kas ilgiau, negu įpareigoja mandagumas arba net, normaliomis sąlygomis, leidžia.

— Na ir ką? — suriko Krėjus,-siaubingai išvertęs akis.— Turbūt jūs kaip visi kiti manote, kad aš beprotis?

— Aš apsvarsčiau tą mintį,— santūriai atsakė mažasis dvasininkas.— Ir būčiau linkęs manyti, kad nesate.

— Ką jūs čia turite omeny?

Atrodė, kad Krėjus tuoj puls jį.

— Tikri bepročiai,— paaiškino tėvas Braunas,— visada perdeda savo įtarimus. Niekada nedvejoja dėl jų. O jūs bandote aptikti įsilaužėlio pėdsakus, net jeigu jų nėra. Kovojate prieš savo įtarimus. Jūs norite to, ko niekad nenorės joks beprotis.

— Ko tokio?

— Jūs norite rasti įrodymų, kad klystate,— tarė Braunas.

Išgirdęs tuos žodžius, Krėjus pašoko, tiksliau atsistojo visu

ūgiu ir susijaudinęs įsmeigė akis į dvasininką.

— Velniai rautų, štai kur teisybės žodžiai! — suriko jis.— Visi lyg susitarę įtikinėja mane, kad tas subjektas tykojo tiktai sidabro — tarytum aš pats nenorėčiau šituo patikėti! O ji iškalbinėja man,— jis kryptelėjo suvelta galva Odri link, bet pašnekovui net nebuvo reikalo žiūrėti ton pusėn,— ji iškalbinėja man šiandien, koks aš žiaurus, kad šoviau į vargšą smulkų vagišių ir kad manyje tūno šėtoniška neapykanta nekaltiems vietiniam" žmoneHams. Bet juk kadaise aš buvau geraširdis — toks pat geraširdis kaip Patnamas.

Patylėjęs jis tarė:— Klausykite, aš jus matau pirmą kartą, bet norėčiau, kad pasakytumėte savo nuomonę apde visą tą istoriją. Senis Patnamas ir aš dalinomės kariškos duonos pluta, bet po kelių susirėmimų prie

Afganistano sienos aš. gavau vadovauti daliniui gerokai anksčiau negu daugelis kitų. Paskui mus abu dėl sužeidimų pripažino nebetinkamais karo tarnybai. Ten aš pasipiršau Odri, ir mes visi kartu iškeliavome namo. O kelionės metu atsitiko visokių įvykių. Keistų įvykių. Po viso to Patnamas spaudžia nutraukti sužadėtuves ir netgi Odri lūkuriuoja — ir aš suprantu, ką jie mano. Suprantu, kuo jie laiko mane. Kaip ir jūs.

Na, o faktai tokie. Paskutinę dieną, prieš išvykstant iš vieno Indijos miesto, aš paklausiau Patnamą, kur galėčiau gauti Tri-činopolio cigarų. Jis nusiuntė mane į mažą namelį priešais jo butą. Vėliau aš supratau, kad jis nurodė visiškai teisingai, bet „priešais" yra pavojingas žodis, kai vienas padorus namas stovi priešais penkias ar šešiaS! lūšnas, tad aš, ko gero, apsirikau. Namelio durys vėrėsi sunkiai, ir už jų pamačiau visišką tamsą, bet kai įžengęs atsisukau, durys užsitrenkė už mano nugaros braš-kėdamos, lyg suktųsi ant šimto vyrių. Man nebeliko ką daryti, tiktai eiti pirmyn, tad pradėjau apgraibom slinkti koridorium po koridoriaus; visur buvo tamsu kaip tuqelyje. Galų gale išėjau į laiptų aikštelę, o palypėjęs jais atsimušiau į duris, užsklęstas dailaus rytietiško darbo velke — ją tegalėjau apčiuopti, bet galų gale išklibinęs atstūmiau. Vėl įžengiau į sutemas, kiek padažytas žalzgana prieblanda, sklindančia nuo daugybės mažų, bet tolygiai degančių žibintų, sustatytų ant grindų. Toje šviesoje įžvelgiau kažkokios milžiniškos skulptūros kojas ar pagrindą. Tiesiai prieš mane stūksojo kažkas panašaus į kalną. Prisipažįstu, aš vos nepargriuvau ant didelės akmeninės platformos, kai susivokiau, jog tai stabas. Ir, sakytum dar maža bėdų,— stabas, atsukęs man nugarą.

Jis atrodė lyg koks pusžmogis, bent taip sprendžiau iš mažos, prie pečių prispaustos galvos, o dar labiau iš daikto, panašaus į uodegą ar kokią galūnę, užriestą nuo užpakalio ir nukreiptą tartum šlykštus didelis pirštas į kažkokį simbolį, iškaltą didžiulės akmeninės nugaros centre. Blausioje prieblandoje jausdamas kylant nerimą, pradėjau spėlioti, kas tai per hieroglifas, bet čia atsitiko dar baisesnis dalykaS\. Šventyklos sienoje už mano pečių be garso atsidarė durys ir įėjo vyriškis, tamsiai rudo veido, apsirengęs juodai. Jo veide buvo sustingusi šypsena, varinėje odoje dramblio kaulu žibėjo dantys. Bet, man regis, užvis bjauriausia buvo tai, kad jis vilkėjo europietiškais rūbais. Tikėjausi išvysti drobule apsivyniojusius šventikus ar nuogus fakyrus. Bet šitai tarytum rodė, kad velniškoji magija užvaldė visą pasaulį. Vėliau įsitikinau, kad taip iš tiesų yra.

14. Tėvas Brauna?

209

161

„Jeigu jūs būtumėte išvydęs tiktai Beždžionės Koją,— tarė jfs be jokios įžangos, vis taip pat šypsodamasis,— mes būtume pasielgę labai švelniai: būtumėte tiktai kankinamas ir mirtumėte. Jei būtumėte išvydęs Beždžionės Veidą, mes vis tiek būtume pasielgę labai santūriai, labai tolerantiškai: būtumėte tiktai kankinamas ir I iktumėte gyvas. Bet kadangi išvydote Beždžionės Uodegą, privalome skirti sunkiausią nuosprendį. Jis skamba: eikite laisvas".

Kai jis ištarė tuos žodžius, išgirdau, kaip automatiškai atsi-stūmė ornamentuota velkė, su kuria galynėjausi; paskui, toli už tų tamsių koridorių, kuriais klydinėjau, vėl išgirdau pasisukant sunkias laukujes duris.

„Beprasmiška maldauti pasigailėjimo, jūs turite išeiti laisvas,— tarė besišypsantis vyriškis..— Nuo šiolei plaukas kirs jus kaip kalavijas, o alsavimas gels kaip gyvatė, ginklai išnirs prieš jus iš niekur ir jūs mirsite daug kartų“.

Po to jis vėl išnykoi sienoje, o aš išėjau į gatvę.

Krėjus nutilo, tėvas Braunas abejingai atsisėdo pievelėje ir ėmė skabyti saulutes.

Patylėjęs karys kalbėjo toliau:

— Savaime aišku, PatnamaSi, nesutelpąs savo sveikame prote, šaiposi iš visų mano būgštavimų; nuo to laiko jis abejoja mano dvasine pusiausvyra. Na, aš kuo glausčiausiai papasakosiu jums apie man atsitikusius tris dalykus; pats nuspręsite, kurio iš mudviejų teisybė.

Pirmas dalykas atsitiko Indijos kaime, džiunglių pakraštyje, bet už šimtų mylių nuo šventyklos, nuo miesto, nuo genties ir jos papročių, nuo to, kuris mane prakeikė. Pabudau juodą vidurnaktį, gulėjau nieko negalvodamas; ūmai pajutau silpnutį pakutenimą, tarytum siūlu ar plauku perbraukiant per gerklę. Krūptelėjau, atšlijau atgal, bet iš galvos nėjo žodžiai, išgirsti šventykloje. Kai atsikėlęs, susiieškojau žibintą ir veidrodį, pamačiau, kad skersai mano kaklo nutįsęs kraujo rėželis.

Antras dalykas įvyko apsistojus Port Saide, mums kartu grįžtant namo. Namas buvo tavernos ir senienų krautuvėlės hibridas; nors viduje niekas iš tolo nebuvo panašu į Beždžionės kultą, labai galimas daiktas, kad kuriame nors kampe mėtėsi jos statulėlė ar talismanas.,Siaip ar taip, jos prakeikimas buvo ten. Aš vėl pabudau tamsoje, ir mano savijautos neįmanoma apibrėžti santūriau ar tiksliau kaip kvapą gniaužiantį siaubą įgėlus gyvatei. Naktis virto agonija, aš daužiau galvą į sienas, kol pataikiau į langą ir greičiau išvirtau, negu iššokau į apačioje esantį sodą.

Vargšas Patnamas, paaiškinęs aną įvykį atsitiktiniu įbrėžimu, nejuokais sunerimo, paryčiu aptikęs mane leisgyvį žolėje. Ko gero, jį labiau paveikė mano psichinė būsena negu mano pasakojimas.

Trečias įvykis nutiko Maltoje. Ten mes apsigyvenome tvirtovėje, iš mūsų miegamųjų vėrėsi vaizdas į jūrą, bangų purslai ko-■ne tiško ant palangių nuožulnioje baltoje sienoje, plynoje kaip ;jūra. Aš vėl pabudau, bet šįkart nebuvo tamsu. Kai priėjau prie lango, švietė mėnulio pilnatis. Turbūt tikėjausi pamatyti paukštį ant pliko parapeto ar burę prie horizonto. O pamačiau kažkokią lazdą ar šaką, besisukančią ratais dangaus fone. Ji įskrido į mano langą ir -sudaužę lempą šalia pagalvės, nuo kurios ką tik pakėliau galvą. Tai buvo keistos formos karo vėzdas, kokius naudoja kai kurios rytų gentys. Tačiau jį paleido ne žmogaus ranka.

Tėvas Braunas numetė į šalį saulučių vainikėlį. kurį buvo bepradedąs pinti, ir susimąstęs atsistojo.

— Ar majoras Patnamas,— paklausė jis,— turi rytietiškų retenybių, dievukų, ginklų ir kitokių daiktų, kurie padėtų susigaudyti?

— Daugybę, tik turbūt jie nenaudingi tokiu atveju,— atsakė Krėjus,— bet eime į jo kabinetą pasidairyti.

Prieangyje jis sutiko mis Votson, besisagstančią pirštinaites eiti į bažnyčią, iš apačios skardėjo Patnamo balsas — jis vis dar mokė virėją kulinarijos meno. Majoro kabinete, tarp egzotiškų suvenyrų, jie netikėtai rado kažkokį vyriškį su cilindru ir išeiginiais rūbais. Vyriškis įnikęs skaitė knygą ant rūkomojo stalelio; jis kiek sutrikęs padėjo knygą ir atsisuko.

Krėjus gana mandagiai pristatė jį kaip daktarą Oumaną, bet jo veide buvo matyti toks nedraugiškumas, kad Braunas pagalvojo, jog tiedu vyrai,— nesvarbu, ar Odri tai numano, ar ne — varžosi dėl jos palankumo. Bet ir dvasininkas pasijuto ne visiš-Įkai nusikratęs prietarų. Daktaras Oumanas buvo itin subtiliai pasidabinęs džentelmenas, patrauklaus- veido, nors beveik tokio tamsaus gymio kaip azijietis. Tačiau tėvas Braunas turėjo griežtai priminti sau, jog reikia atverti širdį net ir tiems, kurie trina vašku savo smailias barzdeles, kurių miniatiūrinės pirštinėtos rankos ir kurie kalba kruopščiai nutaisytais balsais.

Krėjus kažkodėl itin suirzo, pamatęs nedidelę maldaknygę tamsia pirštine aptemptoje Oumano rankoje.

— Nė nemaniau, kad jus tai domina,— šiurkštokai pasakė jis.

Oumanas mandagiai šyptelėjo, bet neįsižeidė. .

— Aišku, šita man daug įdomesnė,— tarė jis, dėdamas ranką ant knygos, kurią tik ką skaitė.— Nuodų bei panašių medžiagų enciklopedija. Bet ji šiek tiek per didelė nešiotis į bažnyčią.

Jis užvertė didžiąją knygą, vėl lyg kiek skubėdamas, lyg k sutrikęs.

— Aš manau,— tarė dvasininkas, turbūt norėdamas pakeisti pokalbio temą,— kad visi tie ietigaliai ir kiti atributai pargabenti iš Indijos?

— Iš visur,— atsakė gydytojas.— Patnamas—senas kareivis, jis buvo ir Meksikoje, ir Australijoje, kiek žinau, net ir žmogėdrų salose.

— Turiu viltį, kad kulinarijos jis mokėsi ne žmogėdrų salose,— pasakė Braunas, nužvelgdamas. puodus bei kitus keistus rakandus, sukabinėtus ant sienos.

Tą akimirką linksmasis pokalbio objektas kyštelėja pro duris besišypsantį, raudoną it vėžys veidą,

— Krėjau, kviečiu prie stalo! — šūktelėjo jis.— Priešpiečiai paruošti, O tiems, kurie eina į bažnyčią, jau skambėjo varpai.

Krėjus užlipo į viršų persirengti, Oumanas ir mis Votson oriai išėjo į gatvę ir įsiliejo į parapijiečių srautą, bet tėvas Braunas pastebėjo, kad daktaras du kartus atsisuko ir įdėmiai nužvelgė namą; jis netgi grįžo kelis žingsnius atgal prie kampo.

Dvasininkas sakytum stengėsi įminti kažkokią mįslę.

— Jis negalėjo prieiti, prie šiukšlių dėžės,— murmėjo jis.— Šitaip išsipustęs, O gal jis jau buvo atėjęs čia labai anksti?

Kitų žmonių atžvilgiu tėvas Braunas būdavo jautrus it barometras, bet šiandien jo jautrumas atrodė lygintinas nebent su raganosio, Joks etiketas,, rašytas ar įgimtas, nebūtų pateisinęs jo sukinėjimosi prie dviejų Indijos bendražygių stalo, bet jis vis tiek sukinėjosi, niekaip nebaigdamas malonaus, bet visai nereikšmingo pokalbio, Viskas dar labiau susipainiojo, kai jis pasisakė nenorįs valgyti priešpiečių, Kai priešais abu kariškius ėmė rikiuotis indiški patiekalai su egzotiškais garnyrais ir specialiai parinktu vynu, jis vėl pakartojo, kad šiandien kaip tyčia pasninkauja, pakramsnojo duonos plutelę, gurkštelėja ir paliko neišgertą stiklinę šalto vandens, Bet plepėjo be perstojo.

— Žinote, ką aš jums padarysiu? — ūmai šūktelėjo jis.— Aš paruošiu mišrainę! Pats negalėsiu jos valgyti, bet laižysis net angelai! Stai matau čia salotas,

— Deja, tik jų ir teturime,— atsakė gerai nusiteikęs majoras.— Juk žinote, kad garstyčios, aliejus ir kitkas prapuolė kartu su indeliais ir su vagimi,

— Zinau, žinau,— neaiškiai pritarė Braunas.— Aš visada bijodavau, kad šitai gali atsitikti, Todėl visada nešiojuosi prieskonių, Neapsakomai mėgstu mišraines.

Abiejų vyriškių nuostabai jis ištraukė iš liemenės kišenės pipirinę ir pastatė ant stalo.

— Mane nustebino, kam vagiui prireikė garstyčių,— tarė jis, traukdamas iš kitos kišenės garstyčinę.— Tikriausiai norėjo pasidaryti garstyčių lapelių. Ir acto,— kalbėjo, statydamas buteliuką ant stalo.— Ar aš netyčia nenugirdau kalbant apie actą ir vyniojamąjį popierių? O dėl aliejaus, kurį man regis, įsikišau į kairiąją...

Akimirką jis liovėsi plepėjęs; mat pakėlęs akis išvydo tai, ko nematė kiti — juodą daktaro Oumano figūrą. Jis stovėjo saulės nutviekstoje pievelėje ir įtemptai žiūrėjo į kambarį. Nespėjus jam susigaudyti, Krėjus įsiterpė:

— JūS stulbinantis žmogus,— tarė jis, negalėdamas atsikvošėti.— Aš ateisiu pasiklausyti jūsų pamokslų, jeigu jie tokie įdomūs kaip jūsų manieros.

Jo balsas šiek tiek pasikeitė ir jis atsilošė kėdėje.

— O, net ir prieskonių ■ indeliai gali tapti pamokslais,— tarė tėvas Braunas labai rimtai.— Ar negirdėjote apie tikėjimą, kuris panašus į garstyčios grūdą arba meilingą patepimą aliejumi? O dėl to acto, tai argi kareiviai gali pamiršti aną vienišą kareivį, kuris, aptemus saulei...

Pulkininkas Krėjus šiek tiek palinko į priekį ir sugniaužė staltiesę...

Tėvas Braunas, tuo metu ruošęs mišrainę, greit, įmetė du kupinus šaukštus garstyčių į stiklinę vandens, stovinčią prie jo, ir atsistojęs visai kitokiu, garsiu ir ūmiu balsu paliepė:

— Gerkite!

Tą akimirką daktaras, stovėjęs it įbestas sode, pasileido bėgti artyn ir tuoj pat pasirodė lange šaukdamas:

— Ar aš čia reikalingas? Ar tik jo nenunuodijo?

— Per aguonos grūdą,— atsakė Braunas, Lyg ir šyptelėdamas, nes vimdomieji suveikė iš karto. Krėjus atvirto aukštielninkas šezlonge, žiopčiodamas lyg ištraukta žuvis, bet gyvas.

Majoras PatnamaS( pašoko iš vietos, tamsiai raudoną jo veidą išmušė dėmės.

— Juk tai nusikaltimas! — kimiai šūktelėjo jis.— Aš pakviesiu policiją!

Dvasininkas girdėjo, kaip jis griebė nuo kablio savo skrybėlę ir išpuolė pro priekines duris, paskui išgirdo trinktelint vartelius. Bet jis tik stovėjo ir žiūrėjo į Krėjų; kiek patylėjęs ramiai prabilo:

— Aš ilgai nekalbėsiu, bet pasakysiu jums tai, ką norite sužinoti. Jūst nepersekioja joks prakeikimas. Beždžionės šventykla — atsitiktinis sutapimas arba triukas, baltojo žmogaus triukas. Yra tik vienas ginklas, galįs pralieti kraują tarytum plunksnos palietimu: skustuvas baltojo žmogaus rankoje. Yra tik vienas būdas pripildyti paprastą kambarį nematomų, kvaitinančių nuodų: atsukti dujų čiaupą; tai baltojo žmogaus nusikaltimas. Ir tiktai vienos rūšies vėzdas, kurį galima taip mesti pro vieną langą, kad apsukęs ore lanką, sugrįžtų pro gretimą langą: australų bumerangas. Galite pasižiūrėti į juos majoro kabinete.

Tai taręs, jis išėjo laukan ir kokią minutę šnekėjosi su daktaru. Tuo tarpu į kambarį atskubėjo Odri Votson ir suklupo prie Krėjaus šezlongo. Tėvas Braunas negirdėjo, ką jiedu sakė vienas kitam, bet jų veiduose buvo džiaugsmas, o ne neviltis. Daktaras ir dvasininkas lėtai nužingsniavo sodo vartelių link.

— Manau, kad ir majoras buvo įsimylėjęs ją,— atsidusęs tarė Braunas. Pašnekovas linktelėjo galvą.— Daktare, jūs pasielgėte kilniai,— tarė jis.— Padarėte nuostabią paslaugą. Bet kas sukėlė jums įtarimų?

— Menkniekis,— tarė Oumanas,— bet jis nedavė man ramybės bažnyčioje. kol negrįžau atgal pažiūrėti, ar viskas gerai. Toji knyga ant stalo buvo traktatas apie nuodus; ji buvo atversta toje vietoje. kur aprašoma. jog tam tikri indiški nuodai. nors mirtini ir nepastebimi. gana lengvai įveikiami. panaudojus paprasčiausius vimdomuosius. Manau. kad jis tai perskaitė paskutinę akimirką.—

— Ir prisiminė. kad prieskoninėje yra vimdomųjų,— pagavo mintį tėvas Braunas.— Tikriausiai. Jis išmetė prieskonius į šiukšlių dėžę — kur aš juos ir radau kartu su sidabriniais rykais, mat jis norėjo suvaidinti vagystę. Bet jeigu įsižiūrėsite Į pipirinę, kurią padėjau ant stalo. pamatysite skylutę. Ten pataikė Krėjaus kulka. išbėrusi pipirus ir privertusi nusikaltėlį čiaudėti.

Abu patylėjo. Paskui daktaras Oumanas niūriai tarė:

— Majoras labai ilgai ieško policijos.

— Ar policija majoro? — atsiliepė dvasininkas.— Na ką gi, sudie.

KEISTAS DŽONO BOULNOIZO NUSIKALTIMAS

Misteris Kelhounas Kidas buvo labai jaunas džentelmenas labai senatvišku veidu — išsekintu uolumo, įrėmintu tarp melsvai juodų plaukų ir juodo kaklaraiščio „peteliškės". Anglijoje jis atstovavo didžiuliam Amerikos dienraščiui „Vakarų saulė“, juokais dar vadinamam „Tekančiu saulėlydžiu". Tai buvo užuomina į pompastišką žurnalisto pareiškimą (priskiriamą pačiam misteriui Kidui), jog „jis manąs, kad saulė dar patekės vakaruose, jeigu amerikiečiai energingiau susiims". Tačiau tas, kas šaiposi iš Amerikos žurnalistikos, laikydamasis šiek tiek santūresnių tradicijų, pamiršta paradoksą, ją lyg ir pateisinantį. Nors Jungtinių Valstijų žurnalistika stiliaus vulgarumu toli pranoksta kolegas anglus, ji nuoširdžiai domisi rimtomis intelektualinėmis problemomis, kurios Anglijos laikraščiams nė motais; teisingiau būtų pasakius — iki kurios jie nepriaugę. „Saulė" nuolat kėlė globalinius klausimus, pateikdama juos pačiu absurdiškiausiu būdu. Jos puslapiuose Viljamas Džeimsas sutarė su „Nupiepėliu Vii,, o nesibaigiančioje portretų galerijoje pragmatininkai kaitaliojosi su boksininkais.

Todėl kai be galo kuklus Oksfordo mokslininkas Džonas Boul-noizas be galo nepopuliarioje ,,Gamtos filosofijos ketvirtinėje apžvalgoje" paskelbė seriją straipsnių apie neva nepagrįstus Darvino evoliucijos teiginius, Anglijos laikraščiai nė neįtarė jo egzistavimo, nors Boulnoizo teorija (jis tvirtino, kad palyginti stabilią Visatą retkarčiais sukrečia kataklizmai), Oksforde tapo gana įnoringa mada ir buvo net pakrikštyta „katastrofizmu“. Tuo tarpu daugelis Amerikos laikraščių pavertė šitą iššūkį epochos įvykiu, ir ant „Saulės“ puslapių krito gigantiškas misterio' Boulnoizo šešėlis. Veikiant jau minėtam paradoksui, intelektualiai ir entuziastingai parašyti straipsniai gaudavo antraštes, matyt, sugalvotas beraščio maniako; pavyzdžiui: „Darvinas suniekintas; kritikas Boulnoizas sako: „Jis nuvirto nuo bėgių“ arba „Pratinkimės prie katastrofų, pataria išminčius Boulnoizas“. Taigi misteriui Kelhounui Kidui iš „Vakarų saulės“ buvo pavesta su savo „peteliške" ir melancholiška veido išraiška nuvykti į mažą namelį netoli Oksfordo, kur palaimingai gyveno išminčius Boulnoizas, nė nenutuokiantis apie šį savo titulą.

Filosofas, tapęs lemtingo populiarumo auka, net apstulbo, bet interviu sutiko duoti; jis pasakė lauksiąs žurnalisto devintą valandą vakaro. Saulėlydžio gaisai jau vos beapšvietė Kamnorą ir neaukštas miškingas kalvas ir romantikas amerikietis nebuvo tikras, ar eina teisingu keliu, be to, jis netvėrė iš smalsumo, tad išvydęs feodalizmo laikų kaimo užeigos namus „Čempiono herbas", jis įžengė pro atviras duris į vidų pasiklausinėti.

Įėjęs paskambino varpeliu, bet iškart niekas neatsiliepė. Bare sėdėjo vienintelis lankytojas, prakaulus, smarkiai apžėlęs rudaplaukis apsmukusiu ryškių spalvų apdaru. Jis gurkšnojo labai prastą viskį, bet rūkė labai gerą cigarą. Viskis, savaime aišku, buvo „Čempiono herbo“, o cigarą jis, ko gero, atsivežė iš Londono. Cinišku aplaidumu jis kaip dangus ir žemė skyrėsi nuo pasitempusio dabitos amerikiečio, bet kažkas — gal pieštukas ir atversta užrašų knygelė, o gal gyvas žydrų akių žvilgsnis — pasufleravo Kidui, kad čia kolega žurnalistas. Ir jis neapsiriko.

— Gal malonėtumėte patarti,— su amerikiečiams būdingu galantiškumu kreipėsi į jį Kidas,— kaip galėčiau pasiekti Pilkąjį Kotedžą, kur, jei neklystu, gyvena misteris Boulnoizas?

— Tas kotedžas) čia pat, už kelių žingsnių, prie pat kelio,— atsakė rudaplaukis, išsiėmęs iš burnos cigarą.— Aš pats tuoj trauksiu į tą pusę, bet ketinu eiti į Pendragono parką ir viską pamatyti savo akimis.

— O kas tas Pendragono parkas? — paklausė Kalhounas Kidas.

— Sero Klodo Čempiono dvaras; argi jūs ne dėl to atvažiavote? — paklausė vietinis kolega, nužvelgdamas jį.

— Aš atvykau pasimatyti su misteriu Boulnoizu,— atsakė Kidas.

— O aš — pasimatyti su miisis Boulnoiz, bet neieškosiu jos namie,— nemaloniai prunkštelėja jis.

— Ar jūs domitės katastrofizmu?—paklausė sutrikęs amerikietis.

— Aš domiuosi katastrofomis, ir manau, keletas jų greitai atsitiks,— niūriai tarė pašnekovas.— Mano amatas šlykštus, ir aš niekad neketinau to neigti.

Taip taręs, jis nusispjovė ant grindų, bet netgi šitoks poelgis rodė, kad jis taurios kilmės

Reporteris iš Amerikos pažvelgė į jį įdėmiau. Išblyškęs ir išsekęs veidas, kupinas grėsmingų, dar nepratrūkusių aistrų, bet vis dėlto išmintingas ir jautrus; drabužiai prastoki ir netvarkingi, bet ant ilgo plono piršto blykčiojo brangus žiedas su antspaudu. Kaip paaiškėjo besišnekant — vardu Džeimsas Delrojus, nusigyvenusio Airijos žemvaldžio sūnus, turįs pelnytis duoną liberaliame laikraštyje „Madinga visuomenė“ (kurį nuoširdžiai niekina) reportažais ir, kas jį itin skaudina,— beveik šnipinėjimu.

Iš tiesų gaila, kad „Madingos visuomenės" visiškai nedomino Boulnoizo pretenzijos Darvinui, taip tauriai sujaudinusios „Vakarų saulės“ protus ir širdis. Delrojus, atrodo, atvyko čia suuodęs, kad pakvipo skandalu, galinčiu pasibaigti skyrybų byla teisme, o kol kas bręstančiu tarp Pilkojo Kotedžo ir Pendragono parko.

Apie serą Klodą Čempioną „Vakarų saulės" skaitytojai buvo girdėję nė kiek ne mažiau kaip apie misterį Boulnoizą, kaip ir apie popiežių ar apie derbio nugalėtoją, tačiau mintis, kad jie artimai pažįsta vienas kitą, Kidui būtų pasirodžiusi neįtikėtina. Jis buvo girdėjęs, ir netgi rašė pažįstąs serą Klodą Cempioną kaip „vieną šauniausių ir kultūringiausių pirmojo dešimtuko anglų": puikų sportininką, išraižiusį jachtomis pa-s-aulio jūras, garsų keliautoją, parašiusį knygų apie Himalajus, politiką, sužavėjusį rinkėjus neįprasta konservatyvios demokratijos idėja, be viso to — talentingą mėgėją dailininką, muzikantą., literatą, bet pirmų pirmiausia aktorių. Seras Klodas išties bu'fo iškili aSiJ1enybė net ne amerikiečio akimis. Visapusiški jo kultūriniai polinkiai, nepasotinamas šlovės troškimas kažkuo primine Renesanso epochos kunigaikščius; jis buvo ne tiktai universalus meno mėgėjas, bet ir jo fanatikas. Kita vertus, jis nė per nago juodymą nebuvo panašus į senoviškus lengvapėdžius, vadinamus diletantais.

Nepriekaištingas sakalo profilis su juoda itališka akimi taip dažnai šmėsčiojo ir „Madingos visuomenės", ir „Vakarų saulės" fotokronikoje, kad kiekvienam skaitytojui galėjo pasirodyti, jog tą žmogų tartum kokia vidaus ugnis ar net liga kamuoja garbės troškimas. Tačiau nors Kidas tiek daug žinojo apie serą Klodą — faktiškai daug daugiau negu buvo įmanoma,— jam nė keisčiau-siame sapne nebūtų toptelėjusi mintis sieti tokį galantišką aristokratą su ką tik prasikalusiu katastrofizmo teorijos kūrėju arba mintimi, kad seras Klodas Čempionas gali artimai draugauti su Džonu Boulnoizu. Bet, pasak Delrojaus, tai buvo neginčytinas faktas. Jie buvo neperskiriami mokykloje ir koledže, nors labai skyrėsi socialine kilme (juk Čempionas — stambus dvarininkas ir beveik milijonierius, o Boulnoizas — vargšas mokslininkas, iki pastarojo meto niekam nežinomas), ir dabar nuolat bendravo. Net Boulnoizo namelis stovėjo prie pat Pendragono parko vartų.

Bet ar jie ir toliau liks draugai, darėsi nebeaišku; sklido nemalonūs ir šlykštūs gandai. Prieš metus ar dvejus Boulnoizas vedė gražią, gana talentingą aktorę, kurią dievino savaip — droviai ir nerangiai; o Čempiono rūmų kaimynystė teikė tai įnoringai įžymybei progų savo elgesiu skatinti pagrįstą nerimą. Seras Klodas buvo puikiausiai įvaldęs meną būti dėmesio centre; atrodė, kad jis beprotiškai mėgaujasi, demonstruodamas intrigą, tikrai nedarančią jam garbės. Liokajai iš Pendragono vienas per kitą pristatinėjo gėlių puokštes misis Boulnoiz, karietos ir automobiliai vienas per kitą važiavo prie kotedžo paimti misis Boulnoiz, sero Klodo valdose vienas per kitą vyko pokyliai ir karnavalai, kuriuose baronetas šlovindavo misis Boulnoiz lyg meilės ir grožio karalienę riterių turnyre. Tą vakarą, kurį Kidas paskyrė pokalbiams apie katastrofizmą, seras Klodas Čempionas paskyrė vaidinti „Romeo ir Džuljetą“ po atviru dangumi; Romeo ketino būti jis pats, o Džuljetos turbūt nė nereikia vardinti.

— Nemanau, kad čia bus apsieita be skandalo,— tarė jaunas vyriškis rudais plaukais ir atsikėlęs pasirąžė.— Gal senį Boulnoi-zą kiek ir aptašė, gal ir pats apsitašė. Bet vis tiek jis stuobrys... mulkis per visą pilvą, ir dar kubu. Bet nemanau, kad taip bus.

— Jis turi, didžiulį intelektualinį potencialą,— pakiliai tarė Kidas.

— Taigi,— tarė Delrojus,— bet netgi didžiulio intelektualinio potencialo vyriškis gali pavirsti tokiu aklu mulkiu. Jūs jau einate? Po minutės trauksiu ir aš.

Tačiau Kelhounas Kidas, baigęs gerti pieną su soda, sparčiai nužingsniavo keliu į Pilkąjį Kotedžą, palikęs cinišką informatorių su jo viskiu ir tabaku. Diena visai geso, dangaus skliautas pasidarė tamsus, žalsvai pilkas tarytum skalūnas; tai šen, tai ten sumirgėjo žvaigždė, kairysis pakraštys buvo šviesesnis, galėjai nujausti patekėsiant mėnulį.

Pilkasis Kotedžas, apsuptas aukštos ir tankios dygliatvorės kvadrato, stovėjo taip arti parko pušų, jog Kidas iš pradžių palaikė jį vartų sargo nameliu. Tačiau aptikęs ant siaurų medinių vartelių savininko pavardę, jis dirstelėjo į laikrodį, įsitikino, jog atėjo „išminčiaus" paskirtu laiku, žengė į kiemą ir pabeldė į priešakines duris. Apsidairęs aplink pamatė, kad namas, nors nepretenzingas, yra kur kas didesnis ir prašmatnesnis negu iš pirmo žvilgsnio ir nė kiek nepanašus į vartininko namelį. Suns būda ir avilys stovėjo pašalėje tarsi patriachalinio Anglijos kaimo simboliai;, mėnuo kilo iš už vaisiais aplipusių kriaušių eilės; šuo, išlindęs iš būdos, elgėsi oriai ir neketino loti; kukliai apsitaisęs senyvas tarnas, kuris atidarė duris, buvo mažakalbis, bet pagarbus.

— Sere, misteris Boulnoizas pavedė atsiprašyti jo vardu,— prabilo tarnas,— deja, jis turėjo skubiai išeiti.

— Klausykite, betgi jis pats paskyrė man pasimatymą,— pakėlė balsą reporteris.— Ar žinote, kur jis išėjo?

— Į Pendragono parką, sere,— gana niauriai atsakė tarnas ir jau ketino uždaryti! duris.

Kidas krūptelėjo.

— Ar išėjo su misis... kartu su kitais? — paklausė šiek tiek sutrikęs.

— Ne, sere,— atsakė tarnas.— Jis buvo namuose, o paskui išėjo vienas.

Ir nemandagiai užtrenkė duris, nors jo išraiška rodė, jog jaučiasi lyg ir nusikaltęs.

Amerikiečiui — ir įžūliam, ir lengvai užgaunamam — pasidarė apmaudu. Jam panižo nagai smagiai papurtyti juos visus ir pamokyti, kaip elgtis: ir gaišeną šunpalaikį, ir niaurų žilą liokajų su priešistorine krakmolyta marškinių krūtine, ir apsnūdusį leisgyvį mėnulį, o pirmų pirmiausia išsiblaškiusį karšinčių filosofą, nebeprisimenantį savų pažadų.

— Jeigu jis šitaip elgiasi, tai yra nevertas ištikimos žmonos,— balsu mąstė misteris Kelhounas Kidas.— Bet gal jis nuėjo triukšmauti. Tada, manau, „Vakarų saulės“ atstovas pasirodys pačiu laiku.

Ir, pasukęs už kampo pro atvirus vartus, jis patraukė ilga gedulinga pušų alėja, nutįsusia į Pendragono parko gilumą. Juodi medžiai rikiavosi lyg katafalko pliumažai, tarp jų kai kur dar mirgėjo žvaigždės. KidaS! buvo iš tų žmonių, kurie linkę suvokti gamtą per literatūrą, jo atmintyje vis kartojosi žodis „Reivensvu-das“. Gal dėl juoduojančių it varno sparnas pušų, gal ir dėl neperteikiamos atmosferos, kurią beveik perteikė Valteris Skotas didžiojoje tragedijoje, padvelkė kažkuo tuo, ką praradome su aštuntuoju dešimtmečiu; padvelkė seno parko puvėsiais ir išdraskytais kapais, skriaudomis, kurių jau niekada nebepavyks atitaisyti, kažkokiu beviltišku liūdesiu, beviltišku, nes keistai nerealiu.

Eidamas simetriška juoda alėja, nežinia kodėl keliančia tragišką nuojautą, jis ne kartą išgąstingai stabtelėjo: vis pasigirsdavo, kad priekyje gir' žingsnius. Bet tegalėjo įžiūrėti tiktai dvi vienodas niūrių pušų sienas ir žvaigždėto dangaus pleištą viršum jų. Pirmiausiai Kidas pagalvojo, kad tai vaizduotės išdaiga arba kad jį apgaudinėja jo paties žingsnių aidas. Bet kuo toliau, tuo labiau buvo linkęs patikėti sveiko proto likučiais, kuždančiais, jog eina ne vienas.. Šmėkštelėjo mintis, kad gal tai vaiduokliai, ir pats nustebo, nes bematant įsivaizdavo tinkamą šiai vietai vaiduoklį baltu kaip Pjero veidu, bet išmargintu juodų dėmių. Tamsaus dangaus trikampio viršūnė vis ryškiau ir šviesiau mėlynavo, bet Kidas dar nesuvokė, kad' artinasi prie apšviestų didžiųjų rūmų ir sodo. Jis tiktai jautė, kaip vis labiau apima nerimas, aplinkos liūdesyje vis daugėjo smurto ir paslapties, vis daugėjo... jis ne iš karto parinko tinkamą žodį, kol pagaliau prunkštelėjęs ištarė — katastrofizmo.

Dar šiek tiek pušų, dar viena kelio atkarpa; ūmai jis suakmenėjo, lyg užkeiktas burtažodžio. Beprasmiška būtų sakyti, kad jis pasijuto fantazijos pasaulyje, šį kartą neabejojo, kad įėjo .į knygą. Juk mes, mirtingieji, esame pripratę prie staigmenų, prie absurdiško klegesio, jis mums yra tarsi lopšinė, migdanti vakarais. O jeigu atsitinka tai, kas turėjo atsitikti, mes pabundame lyg suskambėjus jautriai stygai. Ir čia atsitiko tai, kas privalėjo atsitikti šitokioje alėjoje senovės laikų pasaulyje.

Iš už juodų pušų, blykstelėjusi mėnesienoje, atskriejo plika špaga — tokia plona ir tviskančia rapyra galbūt kautasi daugely negarbingų dvikovų šitame senoviniame parke. Spaga nukrito ant tako kiek toliau priekyje it didelė spindinti adata. Kidas leidosi kaip kiškis ir pasilenkė prie jos. Iš arti špaga atrodė gana neskoninga: stambūs rubinai rankenoje kėlė šiokių tokių abejonių. Užtat raudoni lašai ant ašmenų nekėlė jokių abejonių.

Kidas pašiurpęs atsisuko į tą pusę, iš kur atskrido ši akinanti strėlė. Toje vietoje gedulingą kėnių ir pušų sieną skyrė siauresnis stačiais kampais vingiuojantis takas; Kidas pasuko juo toliau, ir jo akims atsivėrė ilgas ryškiai apšviestas rūmas, prieš kurį tyvuliavo ežeras, tryško fontanai. Bet' Kidas nežiūrėjo į juos, jo dėmesį patraukė kitkas.

Aukštėliau, ant terasomis kylančio žaliuojančio skardžio buvo vienas iš tų mažų vaizdingų siurprizų, taip dažnai pasitaikančių senuosiuose landšaftiniuose parkuose: apvali žolės kalvelė ar kupolas, tarytum milžiniškas kurmiarausis, apjuostas ir apvainikuotas trigubu rožių krūmų žiedu, o pačiame viršuje, centre — saulės laikrodis. Kidas matė rodyklę, styrančią tamsaus dangaus fone tartum rykldo pelekas, mėnulio šviesa bergždžiai krito ant laiko nerodančio laikrodžio. Bet tą sąnarius kaustančio siaubo akimirką jis išvydo ir dar kai ką — žmogaus figūrą, parkritusią ant laikrodžio.

. Nors reporteris matė tą žmogų tik akimirką, apsirengusį nečionykščiai, keistai,— nuo smakro iki kulnų apsitempusį tamsiai raudonu rūbu, žaižaruojančiu aukso siuviniais,— mėnulio šviesoje tuojau atpažino jį. Atkragintas į dangų baltutėlis veidas, glotniai nuskustas ir nenatūraliai jaunas, tarytum Baironas romėniška nosimi, tos juodos garbanos, jau pradėjusios žilti... Kidas buvo matęs tūkstančius aukštuomenės kronikos fotografijų su seru Klodu Čempionu. Vyriškis fantastišku raudonu kostiumu akimirką prigludęs prie saulės laikrodžio, ūmai ėmė ristis skardžiu ir išsitiesė prie amerikiečio kojų; viena jo ranka dar silpnai trūkčiojo. Įmantrus, butaforiškas aukso ornamentas ant rankovės iškart priminė Ki-dui „Romeo ir Džuljetą“; taip, žinoma, aptemptas aviečių spalvos rūbas buvo skirtas vaidinimui. Tačiau šlaitu, kuriuo nusirito tas vyriškis, nutįso raudonas pėdsakas; jis nebebuvo skirtas vaidinimui. Vyriškis buvo pervertas kiaurai.

Misteris Kelhounas Kidas ėmė šaukti. Jam vėl pasivaideno tyko-jantys žingsniai; jis krūptelėjo, čia pat išvydęs kitą žmogų. Iškart pažino jį, todėl ir pašiurpo. Jaunasis plevėsa, pasivadinęs Delro-jumi, buvo kraupiai ramus: jeigu Boulnoizas sužlugdė susitikimą, kurį pats buvo paskyręs, tai Delrojus atėjo į pasimatymą, kurio neskyrė niekas. Mėnesiena sujaukė visas spalvas; rudų plaukų įrėmintas Delrojaus veidas atrodė ne baltas, o balkšvai žalzganas.

Sita siaubo atmosfera ir tebūtų galima pateisinti Kidą, šiurkščiai ir be jokio pagrindo surikusį:

— Tai tavo darbas, šėtone?

Džeimsas Delrojus šyptelėjo savo nemalonia šypsena, bet nespėjo Lštarti žodžio — sužeistasis- vėl pajudino ranką, silpdamas mostelėjo nukritusios špagos link, suvaitojo ir vargais negalais išstenėjo:

— Boulnoizas... Ar girdite, Boulnoizas... Tai jis... Iš pavydo... pavydo... pavydo...

Kidas pasilenkė, kad geriau girdėtų tilstančius žodžius:

— Boulnoizas ... mano špaga... numetė...

Ranka su •paskutine pastanga mostelėjo špagos link ir dusliai bilstelėja į žemę it medžio gabalas. Kido viduje atbudo jo tautai būdinga savitvarda..

— Klausykite,— griežtai sukomandavo jis,— tuoj pat atveskite daktarą. Sitas žmogus mirė.

— Turbūt drauge ir kunigą,— neįžvelgiamu veidu pridūrė Delrojus.— Visi tie Čempionai — popiežininkai.

Amerikietis atsiklaupė prie kūno, pasiklausė, ar neplaka širdis, pakėlė Čempiono galvą ir mėgino gaivinti; bet gerokai prieš sugrįžtant antrajam žurnalistui su daktaru ir kunigu, jam nebeliko abejonių, kad visi trys pavėlavo.

— Ar ir jūs pavėlavote? — paklausė daktaras, kresnas, pasiturimai atrodantis vyriškis su tradiciniais ūsais bei žandenomis; jis gyvomis akimis įtariai nužvelgė Kidą.

— Tam tikra prasme taip,— pabi ėžtinai lėtai atsakė „Saulės" atstovas.— Aš pavėlavau išgelbėti tą žmogų, bet, man regis, atėjau laiku, kad spėčiau išgirsti šį tą svarbaus. Girdėjau, kaip jis mirdamas nurodė savo žudiką.

— Tai kas jį nužudė? — paklausė daktaras, suraukęs antakius.

— Boulnoizas,— atsakė Kelhounas Kidas ir negarsiai švilpte-lėja.

Daktaras niūriai įsispoksojo į jį, paraudęs iki pat antakių, bet nieko nesakydamas. Tada kunigas, apvalainas žmogutis, stovintis jo šešėlyje, droviai prabilo:

— Kiek žinau, misteris Boulnoizas neketino šį vakarą eiti į Pendragono parką.

— Stai ir vėl galėčiau kai ką pranešti savo protėvynei,— stačiokiškai tarė amerikietis.— Taip, sere. Džonas Boulnoizas ketino praleisti visą vakarą namie; jis net tiksliai paskyrė man apsilan-'1 kymo valandą. Tačiau Džonas Boulnoizas apsigalvojo; maždaug prieš valandą jis ūmai paliko namus ir vienas išėjo į šitą kraupų parką. Man tai pasakė jo tarnas. Man regis, šitokią informaciją visažinė policija vadina kabliuku... Beje, ar siuntėte ką nors pakviesti policijos?

— Taip,— atsakė daktaras,— bet kol kas nieko daugiau netrikdėme.

— Ar misis Boulnoiz žino? — paklausė Džeimsas Delrojus, ir Kidas vėl pajuto, kaip niežti delnai užtvoti per tą besivaipančią burną.

— Aš jai nesakiau,— atšovė daktaras,— bet netrukus pasirodys policija.

Mažasis dvasininkas buvo paėjėjęs į centrinę alėją ir dabar grįžo nešinas nusviesta špaga; žemaūgio, sutana vilkinčio ir tokio kasdieniško žmogelio rankose ji atrodė absurdiškai didžiulė ir butaforiška.

— Kol neatvyko policija ...— prabilo jis lyg atsiprašinėdamas.— Ar kuris iš tamstų neturi žibintuvėlio?

Amerikietis išsitraukė iš kišenės elektrinį žibintuvėlį, dvasininkas prikišo jį prie ašmenų per patį vidurį ir, mirksėdamas iš stengimosi, pradėjo apžiūrinėti. Paskui, nežvilgtelėjęs nei į smaigalį, nei į rankeną, padavė ilgąjį ginklą daktarui.

— Deja, turbūt negalėsiu niekuo čia padėti,— tarė jis atsidusęs.— Džentelmenai, norėčiau palinkėti jums labos nakties. ,

Ir nužingsniavo tamsia alėja rūmų link, susidėjęs rankas už nugaros, sunkioms mintims svarinant stambią galvą.

Kiti nuskubėjo prie centrinių vartų, kur inspektorius ir du konstebliai jau kalbėjosi su vartininku. Po tamsiomis pušų arkadomis mažasis dvasininkas ėmė vis lėtinti ir lėtinti žingsnius, kol galų gale sustojo it įbestas ant rūmų laiptų. Tai rodė, kad jis mato taip pat tyliai artėjančią figūrą; toji figūra, atslenkanti priešpriešiais, būtų pasotinusi net Kelhouno Kido troškimą išvysti žavingą ir aristokratišką vaiduoklį. Jauna moteris vilkėjo Renesanso epochos rūbais iš sidabrinio atlaso, auksiniai plaukai krito ilgomis švytinčiomis kasomis abipus veido, stebinančio blyškumu — ji buvo tarsi antikinė graikų skulptūra iš dramblio kaulo ir aukso. Tačiau jos akys blizgėjo, o balsas, nors negarsus, skambėjo tvirtai.

— Tėvas Braunas? — paklausė ji.

— Misis Boulnoiz? — santūriai atsiliepė dvasin i n k a s. Jis pa žvelgė į ją ir išsyk pridūrė: — Matau, kad jus jau žinote apie serą Klodą.

— Iš kur jūs sužinojote, kad aš žinau? — ramiai paklausi' ji.

Užuot atsakęs, jis savo ruožtu paklausė:

— Ar matėte savo vyrą?

— Mano vyras namuose,— atsakė misis Boulnoiz.— lr jis čia niekuo dėtas.

Ir vėl jis nieko neatsakė; tada- moteris priėjo dar arčiau, jos veidas tryško kažkokia stebinančia jėga.

— Gal pasakyti jums šiek tiek daugiau? — paklausė ji, baugščiai šypsodamasi.— Aš nemanau, kad tai padarė jis, kaip ir jus nemanote.

Tėvas Braunas atsakė jai ilgu rimtu žvilgsniu ir dar rimčiau linktelėjo.

— Tėve Braunai,— tarė dama,— papasakosiu jums v i sk a, kų tik žinau, bet pirmiausiai prašyčiau jus būti atvirą. Pasakyki.le

.man: kodėl jūs nepatikėjote — kaip visi kiti — kad kaltas vargšelis Džonas? Nesivaržykite, aš... aš žinau, kokios sklinda pa skalos, žinau, kad aplinkybės susiklostė ne jo naudai.

Tėvas Braunas nuoširdžiai sutrikęs persibraukė delnu kaktą.

— Du labai menki fakteliai,— atsakė jis.— Bent jau šitaip: vienas labai nereikšmingas, o kitas labai neaiškus. Bet vis dėlto jie trukdo patikėti, kad žmogžudys — misteris Boulnoizas.

Jis pakėlė apvalų veidą į žvaigždes ir tarytum užsimiršęs kalbėjo toliau:

— Pirmiausiai ta neaiškioji idėja. Aš skiriu daug reikšmės neaiškioms idėjoms. Visi tie faktai, esantys „ne įrodymai" — kaip tiktai labiausiai ir įtikina mane. Mano manymu, morališkai nejma-nomas dalykas ir yra pats neįmanomiausias. Aš menkai tepažjstu jūsų vyrą, bet laikau tą nusikaltimą, visų jam priskiriamą, morališkai beveik neįmanomu. Anaiptol netvirtinu, jog Boulnoizas negalėtų šitaip nusikalsti. Nusikalsti gali kiekvienas — taip kaip jam šaus į galvą. Mes galime valdyti savo moralines nuo s t a tas, tačiau neįstengtume iš pagrindų pakeisti įgimtų savo polinkių ir elgesio normų. Boulnoizas galėjo nužudyti žmogų, bel tik iH' šitaip. Jis netrauktų Romeo špagos iš jo romantiškų makštį), nenudurtų priešo ant saulės laikrodžio lyg ant altoriaus, nepaliktų jo kūno tarp rožių, nenusviestų jo špagos tarp pušų. Jei Boulnoizas ką nors žudytų, jis tai darytų tyliai ir prisiversdamas, kaip bet kokį abejotinos vertės darbą, sakysim, išgerti dešimtą taurę portveino arba skaityti lengvabūdišką graikų poetą. Ne, romantiškos scenos neimponuoja Boulnoizui. Jos labiau dera Cempio-nui.

— Ak! — ištrūko misis Boulnoiz; jos akys, įsmeigtos į dvasininką, tvykstelėja lyg deimantai.

— O nereikšmingas faktas štai koks,— kalbėjo Braunas,.— Ant špagos liko pirštų atspaudai. Pirštų atspaudus ant poliruoto paviršiaus, sakysim stiklo ar plieno, galima pastebėti ir po ilgesnio laiko. Sitie pirštų atspaudai, buvo ant poliruoto paviršiaus, per vidurį ašmenų. Neturiu supratimo, kieno jie, bet kuriam tikslui imti špagą už vidurio? Spaga buvo ilga, bet . juk tai pranašumas, duriant priešui. Bent jau daugumai priešų. Visiems priešams, išskyrus vieną.

— Išskyrus vieną! — pakartojo ji..

— Tiktai vieną vienintelį priešą lengviau nudurti durklu negu špaga,— tarė tėvas Braunas.

— Zinau,— tarė moteris.— Save.

Abu ilgokai tylėjo, paskui dvasininkas negarsiai, bet tiesiai paklausė:

— Vadinasi, mano tiesa? Seras Klodas pats nusižudė?

— Taip.— Jos veidas buvo kaip marmuras.— Ir aš tai mačiau.

— Jis mirė iš meilės jums? — paklausė tėvas Braunas,.

Jos veido išraiška akimirksniu pasikeitė, tačiau nebuvo nė šešėlio gailesčio, drovumo, graužaties ar kitokio jausmo, kurio gal ir tikėjosi pašnekovas. Staiga ji, tarė garsiai ir tvirtai:

— Ne, netikiu, aš visiškai jam nerūpėjau. Jis neapkentė mano vyro.

— Kodėl? — paklausė Braunas, pasukdamas apvalų veidą nuo žvaigždžių į ją.

— Mano vyro jis neapkentė todėl... tai taip neįprasta, kad net nežinau, kaip paaiškinti... todėl, kad...

— Kad? — kantriai tarė Braunas.

— Kad mano vyras neketino jo neapkęsti.

Tėvas Braunas tik linktelėjo ir klausėsi toliau; jis skyrėsi nuo daugelio detektyvų tiek gyvenime, tiek romanų puslapiuose viena smulkmena — kai aiškiai suprasdavo esmę, neapsimesdavo nesuprantančiu.

Misis Boulnoiz žengė dar žingsnį artyn, jos veide tebešvytėjo tikrumas.

— Mano vyras,— tarė ji,— didis žmogus. O seras, Klodas Čempionas nebuvo didis; jis buvo garsus ir visur lydimas sėkmės.

Mano vyro niekada nelydėjo sėkmė nei garbė, patikėkite — tai tikra tiesa — jis net negalvojo apie tokius dalykus. Pagarsėti originaliu mąstymu jam rūpi nė kiek ne daugiau kaip cigarų rūkymu. Stai šituo požiūriu jis visiškas besmegenis. Jis taip ir netapo suaugusiu. Jis vis dar tebemėgo Čempioną kaip mėgo mokykloje, žavėjosi juo kaip žavėtųsi bet kuo, iškrėtusiu miklų triuką prie pietų stalo. Bet niekas nebūtų sugebėjęs pažadinti jame pavydo Čempionui. O Čempionas troško, kad jam pavydėtų. Jis galutinai pakvaišo dėl to ir pasidarė galą.

— Taip,— ištarė tėvas Braunas,— atrodo, pradedu suprasti.

— Ak,\ argi jūs nematote,— sušuko ji,— kaip viskas čia surežisuota... ir vieta parinkta? Čempionas apgyvendino Džoną prie savo rūmų slenksčio, tarytum išlaikytinį... kad Džonas jaustųsi nevykėlis. Bet Džonui tai buvo visai nesvarbu. Jis krimtosi dėl šitokių dalykų tiek pat... na, kiek krimstųsi išsiblaškęs liūtas. Čempionas įgriūdavo pačiu netikėčiausiu metu ar per kukliausius pietus su pritrenkiančia dovana arba naujiena, arba pasiūlydavo stulbinančią ekspediciją — žodžiu, kalifas iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. O Džonas nerūpestingai tai priimdavo arba atmesdavo lyg nuobodžiaujantis vaikėzas, kuris pritaria ar nepritaria suolo draugo tauškalams. Šitaip prabėgo penkeri metai; Džonas jų nė nepajuto, o seras Klodas Čempionas virto maniaku.

— „Ir pradėjo Amanas pasakoti jiems, kaip karalius jį apipylė malonėmis,— pacitavo tėvas Braunas,— ir tarė jis: „Visa tai man nieko nereiškia, kai matau, kad žydas Mordekajus sėdi prie vartų“.

— Ugnikalnis išsiveržė po to,— pasakojo misis Boulnoiz,— kai įkalbėjau Džoną, kad leistų man užrašyti kai kurias jo hipotezes, ir pasiunčiau į mokslinį žurnalą. Jos sulaukė dėmesio, ypač Amerikoje, ir vienas laikraštis panoro gauti interviu iš autoriaus. Kai Čempionas, pats duodavęs interviu vos ne kas dieną, sužinojo, jog nieko nenujaučiančiam varžovui nubiro tas pavėluotas garbės trupinėlis, trūko paskutinė užtvanka, laikiusi šėtonišką jo neapykantą. Jis tartum beprotis tematė vieną tikslą — mano širdį ir garbę, rūpinčią liežuvautojams visoje grafystėje. Turbūt paklausite, kodėl aš pakenčiau tokį brutalų meilikavimą. Atsakyčiau, jog tebuvo viena išeit: papasakoti viską vyrui, bet juk yra pasaulyje dalykų, kurių mūsų siela nepajėgia daryti, taip kaip kūnas negali skraidyti. Nė vienas žmogus nebūtų sugebėjęs išaiškinti to mano vyrui. Nė vienas nesugebėtų ir dabar. Jeigu jūs bet kokiais žodžiais pasakysite jam: „Čempionas nori paveržti tavo žmoną“, jis pagalvos, kad tai tik vulgarokas pokštas; bet kad tatai visai ne pokštas — tokia mintis jokiu būdu neprasimuš į genialias jo smegenis. Taigi šį vakarą Džonas turėjo ateiti pasižiūrėti mūsų spektaklio, bet paskutinę akimirką pareiškė neisiąs, nes turi įdomią knygą ir cigarą. Aš persakiau jo žodžius serui Klodui, tai buvo mirtinas smūgis. Maniakas staiga prarado viltį. Jis nusidūrė, veidmainingai šaukdamas, kad žudo Boulnoizas. Jis guli parke, atėmęs sau gyvybę dėl to, kad savo pavydu neįstengė priversti kito pavydėti, o Džonas šiuo metu sėdi valgomajame ir skaito knygą.

15. Tėvas Braunas

Vėl įsivyravo tyla, kurią nutraukė mažasis dvasininkas:

— Misis Boulnoiz, labai vaizdingame jūsų pasakojime yra viena silpna vieta. Mat jūsų vyras šią akimirką nesėdi valgomajame ir neskaito knygos. Tas pats amerikietis reporteris pasakė man, kad atėjo į jūsų namus, ir liokajus pranešė jam, jog misteris Boulnoizas vis dėlto išėjo į Pendragono parką.

Švytinčios misis Boulnoiz akys išsiplėtė vos ne kaip elektros lemputės, tačiau ji atrodė greičiau nustebusi negu sutrikusi ar išsigandusi.

— Kaip tai? Ką jūs norite pasakyti? — sušuko ji.— Visi tarnai buvo išėję iš namų žiūrėti spektaklio. Ir, ačiū Dievui, mes nesamdome liokajaus!

Tėvas Braunas. net pašoko ir beveik apsisuko vietoje lyg koks keistas sukutis.

— Ką? Ką? — suriko jis, tartum elektros krečiamas.— Klausykite... sakykite... jei aš dabar paskambinsiu prie jūsų durų, ar vyras išgirs?

— Net nežinau, turbūt bus grįžę tarnai,— stebėdamasi atsakė

jb

— Teisybė, teisybė! — energingai pritarė dvasininkas ir sparčiai nužingsniavo taku parko vartų link. Atsigręžęs dar šūktelėjo:— Būtų gerai, kad surastumėte tą amerikietį, nes visuose Valstijų laikraščiuose pasirodys sprindžio dydžio antraštės „Džono Boulnoizo nusikaltimas".

— Jūs vis tiek nesuprantate, — tarė misis Boulnoiz.— Jam tai nerūpi. Man rodos, Amerika jam tuščias garsas.

Kai tėvas Braunas priėjo namą su aviliu ir mieguistu šunimi, miniatiūriška ir pasitempusi kambarinė įvedė jį į valgomąjį, kur' Boulnoizas sėdėjo prie lempos su gaubtu ir skaitė — visiškai taip, kaip buvo nusakius i žmona. Prie jo alkūnės stovėjo grafinas portveino ir stiklinė; jau nuo slenksčio dvasininkas. pastebėjo ilgą pelenų strypą ant cigaro galo.

_M Vadinasi, j i s čią mažiausiai pu svalandį “, — pagalvojo tėvas Braunas. Tiesą sakant, iš Boulnoizo išvaizdos atrodė, kad jis ne-paj udėjo iš vie to s nuo pietų, kai nuo stalo buvo nunešti indai.

— Nesistokite, misteri Boulnoizai,— tarė dvasininkas, kaip visada maloniai ir paprastai.— Neketinu atimti jūsų laiko. Bijau, kad sutrukdžiau moksliniams tyrimams.

— Ne,— atsakė Boulnoizas,— aš skaičiau ,,Kruviną nykštį“.

Jis nei susiraukė, nei šyptelėjo, o svečias pajuto aiškų ir brandų to žmogaus beaistriškumą, kurį jo žmona pavadino didingumu. Jis padėjo į šalį bulvarinį siaubo romaną geltonu viršeliu, net nejausdamas reikalo kaip nors pašaipiai pakomentuoti jo.' Džonas Boulnoizas buvo augalotas, lėtų judesių vyriškis masyvia, pražilusia ir pra p likusia galva, stambių ir ryžtingų veido bruožų. Apsirengęs aptrintu ir labai senamadišku fraku, pro kurį baltavo tik siaurutis krakmolytų marškinių trikampis. Taip, šį vakarą jis neketino eiti pažiūrėti, kaip jo žmona vaidins Džuljetą.

— Nežadu ilgam atitraukti: jūsų nuo ,,Kruvinojo nykščio“ ar kitokių katastrofiškų dalykų,— šypsodamasis tarė tėvas Braunas.— A tėj a u tik paklausti apie nusikaltim ą, kurį padarėte šįvakar.

Boulnoizas: ramiai žiūrėjo į dvasininką, bet plati jo kakta ėmė raust i sakytu m pirmą kart sutriku s.

— Zinau, kad tai buvo keistas nusikaltimas,— negarsiai drą-sino jį Braunas.— Gal net keistesnis negu žmogžudystė... bent jau jums. Mažas nuodėmes kartais sunkiau išpažinti negu dideles — todėl taip ir svarbu jas išpažinti. Tokį nusikaltimą kaip jūsų bet kuri aukštuomenės dama padaro šešiskart per savaitę, tačiau žo-dž i ai limpa jums pr ie gomurio, tartum pada rius siaubingą nusikaltimą, kurį net paminėti baisu.

— Jaučiuosi lyg paskutinis kvailys, — lėtai tarė filosofas.

— Suprantu,— pritarė pašnekovas,— bet juk neretai tenka rink -tis: arba jaustis paskutiniu kvailiu, arba juo būti.

— Nė p a ts gerai n esu prantu, kodėl taip padariau,— tarė Bo-ii l n oizas,— bet, sėdėdamas su knyga, jaučiau si laimingas kaip mokinys, vidurdienį ištr ū kęs iš mokyklos. Ir jokių rūpesčių, laikas sustojęs... net nežinau, kaip tai išreikšti... cigarai po ranka... deg-tuk a i po r a nka ... dar keturi tomeliai „ Nykščio" ... ne tik ramybė, bet beveik palaima. Ir staiga sučirškė skambutis; be galo nusi-tęsusią si aubingą akimirką man atrodė, kad neįstengsiu atsikelti iš krėslo — tiesiog fiziškai, nes nebeklausė raumenys. Siaip taip a tsi stoja u, lyg kelčiau ant pečių visą pasaulį — ju k tarnai buvo išėję. At i dar a u laukujes duris ir matau: štai stovi žmogeliukas, jau prasižiojęs kalbėti, jau atsivertęs bloknotą rašyti. Supratau, kad tai amerikietis reporteris, kurį buvau visai pamiršęs. Plaukai perskirti per vidurį ir, patikėkite, man buvo kilęs noras jį užmušti...

— Suprantu,— tarė tėvas Braunas.— Aš jį mačiau.

— Aš netapau žmogžudžiu,— ramiai tarė katastrofų teorijos kūrėjas,— tik melagingai liudijau. Pasakiau, kad išėjau į Pendragono parką, ir užtrenkiau duris jam prieš pat nosį. Tai ir yra mano nusikaltimas, tėve Braunai, net nežinau, kokią atgailą ar bausmę man paskirsite.

— Neskirsiu jokios,— atsakė gerai nusiteikęs dvasininkas, dairydamasis savo skėčio ir didelės skrybėlės. — Greičiau priešingai. Aš užėjau kaip tik dėl to, kad išgelbėčiau jus nuo nedidelės bausmės, grėsusios už nedidelį jū sų nusikaltimą.

— Tai kokios gi nedidelės bausmės man taip laimingai pasisekė išvengti? — šypsodamasis paklausė Boulnoizas.

— Kartuvių,— atsakė tėvas Braunas.

TĖVO BRAUNO PASAKA

Heiligvaldenšteino miestas-valstybė buvo viena iš tų nykštukinių karalysčių, šiandien dar tebeesančių Vokietijos imperijoje. Ji pateko į Prūsijos įtakos sferą ne taip seniai — bene prieš pusšimtį metų iki tos giedros vasarvidžio dienos, kai Flambo ir tėvas Braunas sėdėjo Heiligvaldenšteino parke ir gurkšnojo alų. Cia, kaip bus netrukus papasakota, gyventojų atmintyje dar buvo išlikę nereti karai ir linčo teismai. Bet žvelgiant į tą miestą, nejučiomis užplūsta minty s apie vaikystę, ir čia slypi bene didžiausias Vokietijos žavesys — šitos mažytės, vaidybiškos patriarchalinės monarchijos, kur karalius atrodo toks pat savas kaip namų virėjas. Vokiečių kareiviai prie daugybės sargybinių būdelių buvo panašūs į vokiškus žaislus, ryškiai reljefiškos dantytos pilies sienos, nuauksintos saulės spindulių, labiau panėšėjo Į paauksuotą meduolį. Diena pasitaikė kaip reta: dangus tokio ryškaus Berlyno mėlio, kad galėjai juo- mėgautis pačiame Potsdame, dar daugiau— tokio sodraus švytinčio mėlynumo, kurį vaikas išspaudžia iš šilingą tekainuojančios dažų dėžutės. Net ir pilkų senatvės randų išvagoti medžių kamienai atrodė jauni, apsipylę vis dar rausvais, smailiais pumpurais; vaiskios žydrynės fone jie buvo panašūs į begalę vaikiškų piešinių.

Kad ir kasdieniškas, kaip visada paskendes žemiškuose rūpes-ciuose. tėvas Braunas buvo nusiteikęs romantiškai, nors šiaip ir nemėgo pasakoti savo svajonių. Svaiginamas skaisčių, ryškių šitos dienos spalvų, tarp šito miesto kuorų, menančių riterių laikus, jis išties pasijuto tarsi patekęs į pasaką. Vaikėziškai džiaugsmingai tartum jaunėlis brolis jis žvilgčiojo į grėsmingą lazdą-špagą, kuria Flambo taip mėgdavo švytuoti vaikščiodamas; dabar ji buvo stačiai atremta į stalą greta aukšto bokalo su Miuncheno alumi. Negana to, šitoje tingaus nerūpestingumo būsenoje tėvas Braunas susivokė net gumbuotoje ir gremėzdiškoje nušiurusio savo skėčio rankenoje miglotai įžvelgiąs žmogėdros milžino vėzdą iš spalvotos vaikų knygelės. Bet pats jis jokios literatūros niekad sukūręs nebuvo, jei neminėsim pasakos, kuri tuojau bus pasekta.

— Vis dėlto įdomu,— prabilo jis,— ar šitokioje karalystėje žmogus iš tiesų galėtų patirti kokių nuotykių, jeigu jų ieškotų? Fonas būtų žavingas, bet man vis atrodo, kad čia dažniau kovojama faneriniais kardais negu tikrais siaubingais kalavijais.

— Jūs apsirinkate,— tarė bičiulis.— Vietiniai ne tik kapojasi kalavijais, be_t žudo vienas kitą ir be kalavijų. Atsitinka ir dar baisesnių dalykų.

— Nejaugi? Ką jūs sakote? — sukluso tėvas Braunas.

— Na taip,— atsakė pašnekovas.— Dar galėčiau pridurti, kad tai vienintelė vieta Europoje, kur nušovė žmogų be šaunamojo ginklo.

— Strėle iš lanko? — šiek tiek nustebo tėvas Braunas.

— Kulka į kaktą,— atsakė Flambo.— Ar negirdėjote, kas atsitiko velioniui šitos karalystės valdovui? Prieš dvi dešimtis metų tai buvo viena didžiausių mįslių policijai, Tikriausiai pamenate, kad karalystė buvo prijungta¹ prie Vokietijos imperijos anksty-viausiuoju Bismarko imperijos kūrimo laikotarpiu — žinia, priverstiniai ir ne itin lengvai. Imperija (arba valstybė, trokštanti ja tapti) pasiuntė kunigaikštį Otą fon Grosenmarką valdyti karalystę imperijos interesais. Mes matėme jo portretą paveikslų galerijoje— pagyvenęs džentelmenas, gal ir visai simpatiškas, kai dar turėjo plaukus bei antakius ir nebuvo susiraukšlėjęs kaip grifas; bet kaip tuojau papasakosiu, jam rūpesčių pakako. Fon Grosenmarkas buvo užgrūdintas karys, išgarsintas pergalių, bet šita nykštukinė valstybėlė tapo jam kietu riešutu. Jis pralaimėjo kelis mūšius įžymiems broliams Arnholdams — trims patriotams partizanams, kuriems Svinbernas paskyrė eilėraštį; be abejonės, jums įsiminė eilutės:

Vilkai su šermuonėlių mantijomis,

Karūnuotos varnos ir karaliai —

Jie renkasi pulkais it plėšrūnai,

Bet Trejetas jų nepabūgs ²⁸.

Na, daugmaž taip. Labai abejotina, ar apskritai būtų pavykę okupuoti Heiligvaldenšteiną, bet vienas iš trijų brolių, Paulis, niekingai, užtat ryžtingai nusprendė, kad patriotizmas nieko gero nežada, išdavęs visus sukilimo planus, padėjo jį sužlugdyti ir per tai iškilo į kunigaikščio Oto kamerherius. Liudvigas, vienintelis tikras didvyris tarp Svinberno didvyrių, žuvo su kardu rankoje, o trečiasis, Heinrichas, nors ir ne išdavikas, bet visados lėtas ir netgi baikštus, lyginant su energingais broliais, išėjo vos ne į tyrlaukius atsiskyrėliu, užsikrėtė krikščionišku kvietizmu, vos netapdamas kvakeriu, ir nustojo bendrauti su žmonėmis, išdalinęs beveik visą savo turtą vargšams. Man pasakojo, kad ne taip seniai žmonės jį retkarčiais sutikdavo apylinkėse — su juodu apsiaustu, beveik apakusį, susivėlusiais žilais plaukais, bet nuostabiai romaus veido.

— Zinau,— pertarė tėvas Braunas.— Aš pats esu jį matęs.

Bičiulis pažvelgė į jį šiek tiek suglumęs.

— Aš net nenumaniau, kad esate čia lankęsis,— tarė jis.— Ko gero, žinote tiek pat kiek aš. Žodžiu, tai Arnholdų istorija ir jis yra paskutinis, likęs gyvas .. Beje, ir iš visų šitos dramos veikėjų.

— Vadinasi, kunigaikštis irgi seniai miręs?

— Miręs,— patvirtino Flambo,— bet tai turbūt ir viskas, ką galime apie jį pasakyti. Matote, į gyvenimo pabaigą jo nervai pašlijo; juk šitai neretai pasitaiko tironams. Jis vis tankino dienines ir naktines sargybas aplinkuil pilį, kol dryžuotų būdelių pridygo vos ne daugiau kaip namų mieste; visus įtariamuosius šaudydavo be gailesčio. Kunigaikštis beveik neišeidavo iš mažo kambarėlio painaus kambarių labirinto centre, ir netgi šitoje kamaraitėje jis turėjo lyg ir kajutę, lyg ir spintą, apkaltą plienu sakytum seifą ar kreiserį. Pasakojama, kad po šitos kajutės grindimis buvo dar viena slėptuvė, duobė, kurioje galėjo tilpti tiktai Jis vienas; taigi Otas fon Grosenmarkas taip bijojo kapo, kad buvo pasifengęs gyvas lįsti į visai panašią duobę. Bet tai dar ne viskas. Gyventojai, numalšinus sukilimą, paprastai visada nuginkluojami, bet Otas pareikalavo (vyriausybės labai retai šito

Vertimas pažodinis.

reikalauja) nuginkluoti juos visiškai ir besąlygiškai. Tai įvykdė — neapsakomai pedantiškai ir griežtai, mažoje ir gerai pažįstamoje teritorijoje—puikiai išmuštruoti valdininkai, tad jeigu žmogaus jėga ir mokslas apskritai gali suteikti absoliutų tikrumą kuo nors, tai kunigaikštis Otas buvo absoliučiai tikras, kad į Heiligvaldenšteiną nepateks net žaislinis pistoletas.

— Žmogaus mokslas niekada negali būti absoliučiai tikras dėl šitokių dalykų,— tarė tėvas Braunas. vis dar neatitraukdamas akių nuo rausvais pumpurais aplipusių šakų viršum galvos,— jau vien dėl to, kad sunku ką nors apibrėžti labai tiksliai. Na, kas yra ginklas? Žmonės būdavo žudomi pačiais nekalčiausiais namų apyvokos rakandais, ne tik virduliais, bet, ko gero, ir jų apvalkalais. Antra vertus, jeigu parodytumėte revolverį senovės britui, kažin ar jis susivoktų, jog tai ginklas (žinia, kol į jį neiššausi). O gal kas nors vartojo tokį naujovišką šaunamąjį ginklą, kad jis nė nebuvo panašus į šaunamąjį ginklą. Gal jis buvo panašus į antpirštį ar dievai žino ką. Ar kulka buvo kokia nors ypatinga?

— Aš nieko tikro apie tai negirdėjau,— atsakė Flambo,— tad žinau toli gražu ne viską, tiek kiek papasakojo- mano senas kolega Grimas. Jis buvo labai sumanus detektyvas čia, Vokietijoje, ir bandė mane suimti; istorija baigėsi tuo, kad aš suėmiau jį ir mudu smagiai pasišnekėjome. Heiligvaldenšteine jis vadovavo kunigaikščio Oto mirties aplinkybių tyrimui, bet pamiršau paklausti jį dėl tos kulkos. Pasak Grimo, įvykiai klostėsi taip.

Flambo akimirką nutilo, vienu mauku išlenkė vos ne visą bokalą tamsaus alaus, paskui kalbėjo toliau:

— Tą vakarą kunigaikštis turėjo išeiti iš savo slėptuvės į vieną iš oficialių patalpų priimti kažkokių svečių, su kuriais tikrai norėjęs susitikti. Tai buvo ekspertai geologai, siųsti, patikrinti senos legendos, kad aplinkinėse uolose esama aukso; kai kas tvirtino, jog kaip tik dėl to mažytis miestas-valstybė taip ilgai išlaikė savo įtaką ir sugebėdavo vesti derybas su kaimynais, nors jį be paliovos daužė patrankų sviediniais kur kas didesnės armijos. Kol kas to aukso neaptiko net patys uoliausi ieškotojai, nors...

— Nors jie, be jokios abejonės, būtų suradę žaislinį pistoletą,— šypsodamasis įsiterpė tėvas Braunas.— Na, o tas iš brolių, kuris tapo išdaviku? Argi jis neturėjo ką papasakoti kunigaikščiui?

— Jis daug kartų prisiekinėjo, kad nieko nežino apie auksą,— atsakė Flambo,— kad tai vienintelė paslaptis, kurios broliai jam taip ir neatskleidę. Reikia pripažinti, kad tai šiek tiek susišaukia su nerišliais didžiojo Liudvigo žodžiais jo mirties valandą. Jis pažvelgė į Heinrichą, bet parodė pirštu į Paulį ir išstenėjo: „Tu jam nepasakei..." ir daugiau nebeįstengė ištarti . Taigi kunigaikščio Oto laukė įžymių geologų ir mineralogų iš Paryžiaus ir Berlyno deputacija, ta proga kuo iškilmingiausiai pasidabinusi, nes niekas kitas taip nemėgsta puikuotis pasižymėjimo ženklais kaip mokslininkai; tai įsiminė kiekvienam, bent kartą buvusiam Karališkosios akademijos kviestiniame vakare. Susirinko išvaizdi draugija, tačiau smarkiai vėluodama, ir kamerheris — jo portretą jūs irgi matėte: juodi antakiai, įdėmios akys ir bereikšmė šypsena — taigi kamerheris pastebėjo, kad susirinkę visi, išskyrus patį kunigaikštį. Jis apėjo visas sales paskui, prisiminęs valdovą ištinkančius beprotiškos baimės priepuolius, nuskubėjo į slapčiausią jo prieglobstį. Ten irgi buvo tuščia, bet plieninį bokštą ar kabiną, pastatytą tame kambaryje, ne iš karto pavyko atrakinti. Tuščia buvo ir ten. Jis pažvelgė į duobę po grindimis — sakytum dar gilesnę ir panašesnę į kapą, bent taip jis vėliau pasakojo. Tuo momentu išgirdo ūžesį ir riksmus, sklindančius iš salių bei koridorių gilumos.

Iš pradžių tai buvo tarsi tolimas gaudesys minios, kurią sukrėtė kažkoks' neįtikėtinas įvykis, greičiausiai nutikęs dar už pilies sienų. Paskui tas triukšmas neįtikėtinai priartėjo, ganėtinai garsus, kad galėtum atskirti kiekvieną žodį, jeigu jie nebūtų gožę vienas kito. Paskui siaubingai aiškiai nuskambėjo žodžiai, vis arčiau arčiau, kol galų gale į kambarį įpuolė žmogus ir išrėkė naujieną — šitokios naujienos visada trumpos it telegramos .

Otas, Heiligvaldenšteino ir Grosenmarko kunigaikštis, tysojo anapus pilies sienų besidriekiančiame miške, tirštėjančių sutemų sudrėkintoje žolėje, atmetęs rankas į šalis, atsuktu į mėnulį veidu. Kraujas vis dar pulsuodamas tekėjo iš peršauto smilkinio ir sutraiškyto žandikaulio; tai ir buvo vienintelis judėjimas, primenąs gyvybę . Jis vilkėjo paradinę baltą ir geltoną uniformą, tarsi pasirengęs priimti svečius rūmų salėje, tiktai perpetė ar kakta-juostė atrišta ir sumaigyta, gulėjo greta. Jis mirė dar prieš pakeliant nuo žemės. Bet nors ir miręs, jis buvo mįslė — visada tūnojęs slapčiausiame pilies užkampyje, kažkodėl atsidūrė drėgname miške, beginklis ir vienas.

— Kas aptiko kūną? — paklausė tėvas Braunas.

— Mergina, viena iš rūmų freilinų, Hedviga fon... nebepa-menu, kaip ten toliau,— atsakė bičiulis.— Ji skynė gėles miške.

— Ir daug priskynė? — pasidomėjo dvasininkas, abejingai žiūrinėdamas šakų raizginį viršum savo galvos .

— Taip,— atsakė Flambo,— man įstrigo atmintin kamerherio, o gal mano draugužio Grimo, ar gal kieno kito žodžiai, koks tai buvo kraupus reginys: jie atbėgo, išgirdę merginą klykiant ir išvydo ją su pavasarinių gėlių puokšte pasilenkusią prie to... sudarkyto lavono kraujo klane. Bet svarbiausia — jis mirė prieš atskubant pagalbai, tad, savaime aišku, dabar reikėjo pranešti tą žinią į.pilį. Ji sukėlė visuotinį siaubą, toli pra lenkiantį įprastinę rūmininkų paniką, žuvus valdovui. Svetimšaliai svečiai, ypač kalnakasybos ekspertai, neapsakomai sutriko ir susijaudino, kaip ir daugelis aukštų Prūsijos valdininkų. Netrukus pradėjo aiškėti, jog aukso, ieškojimas yra kur kas svarbesnis dalykas, negu anksčiau manyta. Ekspertams ir valdininkams žadėjo didžiules premijas arba- tarptautines privilegijas, kažkas netgi pareiškė mintį, jog velionio kunigaikščio slaptasis būstas bei sustiprinta sargyba mažiau susiję su pasikėsinimų baime negu su konfidencialiomis paieškomis, kurios...

— Ar gėlės buvo su ilgais kotais? — paklausė tėvas Braunas.

Flambo suglumęs spoksojo į jį.

— Koks jūs nepaprastas žmogus! — sušuko.— Kaip tik tai pastebėjo mano draugužis Grimas. Jis pasakė, jog šlykščiausias dalykas, bent jam taip pasirodė,— dar kokčiau už kraują ir kulkos padarytas žaizdas,— buvo tos gėlės beveik be kotelių, nuskintos prie pat žiedų.

— Žinoma,— pritarė dvasininkas,— kai suaugusi mergina tikrai skina gėles, ji skina su ilgais kotais. Jeigu ji skabė tik žiedus, kaip daro vaikas, vadinasi, ji...

Jis neryžtingai nutilo.

— Vadinasi? — spyrė jį bičiulis.

— Na, galima pagalvoti, jog skindama ji jaudinosi, skubėjo, kad turėtų kuo pateisinti savo buvimą toje vietoje po to, kai... na, po to, kai ji jau buvo ten.

— Numanau, kurlink jūs kreipiate,— niaukdamasis tarė Flambo.— Bet šitą įtarimą, kaip ir bet kurį kitą paneigia viena detalė— nebuvo rasta ginklo. Žinia, jis galėjo būti nužudytas, kaip ką tik sakėte, bet kuo, net ir perpete, bet mes turime išsiaiškinti ne kaip jis buvo nužudytas, o kaip buvo nušautas. Ir ši" fakto negalima paaiškinti. Mergina buvo skrupulingai iškratyta; tiesą sakant, ji buvo laikoma truputį įtartina, nors ir buvo klastingojo seno kamerherio Pauliaus Arnholdo dukterėčia bei globotinė. Hedviga buvo kupina romantiškų polėkių, ir, galimas daiktas, simpatizavo revoliuciniam entuziazmui, nuo seno rusenusiam šeimoje. Romantika yra romantika, bet niekaip nesuvarysi stambios kulkos kam nors į kaktą ar žandikaulį be šautuvo ar pistoleto. O pistoleto nebuvo, nors šauta du kartus. Palieku tą galvosūkį jums, mielas drauge.

— O iš ko sprendžiate, kad šauta du kartus? — paklausė mažasis dvasininkas.

— Galvoje įstrigo tik viena kulka,— paaiškino pašnekovas,— bet antros kulkos skylė buvo perpetėje.

Glotni tėvo Brauno kakta ūmai susiraukšlėjo.

— Ar antros kulkos nerado? — primygtinai paklausė jis.

Flambo šiek tiek sutriko.

— Kažkaip nepamenu,— atsakė.

—' Palaukite! Palaukite! Palaukite! —sušuko Braunas, neįprastai susidomėjęs, vis labiau raukdamas kaktą.— Nepalaikykite manęs akiplėša. Leiskite man visa tai apmąstyti.

— Labai prašom,— nusijuokė Flambo ir baigė gerti alų.

Svelnus vėjelis judino sukrautus pumpurus ant medžių šakų,

varinėjo baltus bei rausvus debesėlius padange, ir nuo to ji atrodė dar žydriau, o visa aplinka — dar spalvingiau ir įstabiau. Seniausias pilies kuoras, Drakono bokštas, pūpsojo groteskiškas, bet drauge toks įprastas akiai kaip alaus bokalas. O už jo driekėsi giria, kurioje tąsyk tįsojo negyvėlis.

— O kaip susiklostė tos Hedvigos gyvenimas? — pagaliau paklausė kunigas.

— Ji ištekėjo už generolo Švarco,— atsakė Flambo.— Tikriausiai esate girdėjęs apie jo karjerą, gana romantišką. Jis buvo spėjęs pagarsėti dar prieš padarydamas žygdarbius prie Sadovos ii1 Gravelotės; juk iškilo iš' eilinių, o tai be galo retai pasitaiko net pačioje mažiausioje Vokietijos...

Tėvas Braunas staiga pašoko.

— Iškilo iš eilinių! — šūktelėjo jis, ir sudėjo lūpas lyg švilpdamas.— Tik pamanykite, kokia keista istorija! Koks keistas nužudymo būdas, bet, matyt, kitokios galimybės nebuvo. Tiesiog sunku įsivaizduoti: taip neapkęsti ir šitaip kantriai laukti...

— Apie ką jūs čia kalbate? — nesusivokė Flambo.— Tai kokiu būdu jis nužudytas?

— Perpete,— miglotai pasakė Braunas. I§klausęs Flambo protestus jis kalbėjo:— Taip, taip, aš nepamiršau kulkos. Turbūt reikėjo pasakyti taip: jis žuvo nuo perpetės. Suprantu, ausiai tai skamba ne taip įprastai kaip „mirė nuo ligos“.

— Jaučiu,— tarė Flambo,— kad jums jau kilo kažkokia mintis, bet ką daryti su kulka Oto galvoje — jos taip_; lengvai neatsikratysi. Aš jums jau aiškinau: žudikas lengvai būtų galėjęs jį pasmaugti. Tačiau nušovė. Kas? Ir kaip?

— Nušovė jo paties įsakymu,— tarė kunigas.

— Jūs, manote, kad tai savižudybė?

— Aš nesakiau „jo noru",— pataisė tėvas Braunas.— Aš sakiau: „jo įsakymu".

— Na gerai, dėstykite savo teoriją.

Tevas Braunas nusijuokė.

— Aš juk tiktai ilsiuosi,— tarė jis.— AS nekuriu teorijų. Bet ši vieta primena man pasakų šalį, tad jeigu norite paseksiu jums pasaką.

Rožiniai debesiukai, panašūs į saldumynus, suplaukę į būrį, sutūpė ant paauksuota pilies meduolio dantytų sienų, o rausvi kūdikiški pumpurų piršteliai, rodos, suskato skleistis ir tiestis jų link; mėlynas dangus vakarėjant pradėjo dažytis violetine spalva, ir tėvas Braunas ūmai vėl prabilo:

— Vakaras buvo apniukęs, nuo medžių dar kapnojo lietaus lašai, o žolėje jau blizgėjo rasa, kai kunigaikštis Otas fon Gro-senmarkas skubiai išėjo iŠ pilies pro šalutines duris ir sparčiu žingsniu patraukė į mišką. Vienas iš nesuskaitomų sargybinių atidavė pagarbą, tačiau jis nė nepastebėjo. Kunigaikštis apskritai nenorėjo, kad jį kas pažintų. Net apsidžiaugė, kai medžiai milžinai, pilki ir jau sudrėkę nuo lietaus, prarijo jį tartum akivaras. Jis specialiai pasirinko nuošaliausią savo rūmų kampą, bet net ir ta vieta nebuvo tokia nuošali, kokios jam norėjosi. Sičia nors galima nebijoti, kad koks tarnas ar diplomatas, ims sekti iš paskos, nes jis išėjo, pagautas netikėto impulso. Visi tie išsipustę diplomatai, likę pilyje, jo nebedomino. Otas staiga, pajuto, kad išsivers be jų.

Didžioji jo aistra buvo ne mirties baimė (nes ji kur kas tauresnė), o keistas aukso troškulys. Dėl to aukso¹ legendos jis paliko Grosenmarką ir užkariavo Heiligvaldenšteiną. Dėl aukso, tiktai dėl aukso jis papirko išdaviką ir žiauriai nužudė didvyrį, dėl aukso jis ilgai tardė ir visaip bandė klastingąjį kamerherį, kol galų gale patikėjo, kad šis iš tiesų nieko nežino. Dėl aukso jis, nors ir nenoriai, ne kartą mokėjo pinigus ir žadėjo sumokėti dar daugiau, tikėdamasis didelio grobio; dėl aukso jis ir dabar sakytum koks vagis išsmuko iš savo rūmų į lietų, nes jam kilo ita mintis, kaip užvaldyti savo akių džiaugsmą; be to, pigiai.

Atokiau nuo vingiuoto kalnų tako, kuriuo kopė kunigaikštis, tarp statmenai it kolonos kylančių uolų, kalnagūbriu stūksančįų virš miesto, buvo atsiskyrėlio buveinė — urvas, apaugęs dyg/a-krūmiais. Cia daugelį metų slėpėsi nuo- pasaulio trečiasis iš garsiųjų brolių Arnholdų. Jis, atrodė kunigaikščiui Otui, neturėtų pagrindo nesakyti, kur paslėptas auksas. Metų metus jis žinojo tą vietą ir nė piršto nepajudino,, kad jį pasiimtų; net ir tada, kai dar nebuvo tapęs asketu, išsižadėjęs nuosavybės ir malonumų. Tiesa, kadaise jis buvo priešas, bet juk atsiskyrėlis negali turėti priešų. Viena kita nuolaida jam, pagiriamasis žodis jo principams. ir atsiskyrėlis turbūt atskleis žemiškų turtų paslaptį. Nežiūrint ištisos kariškų saugumo priemonių sistemos, sukurtos jo įsakymu, Otas nebuvo bailys; bet kuriuo atveju jo godumas stelbė baimę. Tiesą sakant, ir bijoti nebuvo pagrindo. Kadangi buvo tikras, jog visoje kunigaikštystėje niekas neturi ginklo, galėjo jaustis dar š.imtą kartų tikresnis, kad jo nėra toje landynėje ant kalvos pas tą kvakerį, mintantį augalais, gyvenantį su dviem nepraustaburniais seniais tarnais ir jau daug metų negirdėjusį kitų žmonių balsų. Piktdžiugiškai šypsodamasis, kunigaikštis Otas žvilgtelėjo žemyn, į žibintų skaisčiai apšviestus kvadratinius miesto labirintus po savo kojomis. Visur, kiek tik aprėpia akis, stovi sargyboje ginkluoti jo draugai, o priešai neturi nė žiupsnelio parako. Sargyba stovi visur, net ir prie šito- kalnų tako — tereiktų jam sušukti, ir kareiviai bėgte pasileistų aukštyn, į kalną, jau neminint to, kad ir mišką, ir kalnagūbrį reguliariai apeina patruliai: sargyba budi ir nuo tolumo padūmavusiuose, nykštukiškai atrodančiuose miškuose anapus upės, kad priešai neprasiskverbtų į miestą jokiais šunkeliais. O aplink pilį stovi sargyba prie vakarinių vartų ir prie rytinių vartų, ir prie šiaurinių vartų, ir prie pietinių vartų, ir iš visų keturių pusių supa grandine. Jis iš tiesų saugus.

Tai pasidarė dar aiškiau, kai jis užkopė į viršūnę ir išvydo, kaip plyna aplink buvusio priešo būstą. Otas stovėjo- nedidelėje akmeninėje aikštelėje, iš trijų pusių užsibaigiančioje skardžiais. Užpakalyje juodavo urvo anga, atitverta žaliais dygiakrūmiais, tokia žema, jog sunku buvo patikėti, kad ten pralįstų žmogus. Priešakyje stūksojo stati uola, už jos plačiai nusidriekusi ūka-notalyguma. Ant platformos stovėjo senas bronzinis analojus, o gal piupitras, rodos, net linkstantis nuo didžiulės Biblijos svorio, Bronza ar varis buvo pažaliavęs nuo kalnų oro, ir Otui išsyk dingtelėjo mintis: "Jei čia ir buvo ginklų, jie visai surūdijo". Mėnuo, pakilęs iš už uolų ir kalnynų, užliejo negyva šviesa, lietus nustojo lijęs.

\ Prie analojaus stovėjo iškaršęs senis juoda mantija, kurios klostės krito statmenai , lyg atkartodamos aplinkinių uolų skardžius; balti jo plaukai ir virpantis balsas tarsi pleveno' vėjyje,, o žvilgsnis buvo įsmeigtas į tolius už lygumos. Matyt , jis atlikinėjo 'įprastinį religinį ritualą.

— „Jie kliaujasi savo' žirgais ...“

— ne,— neįprastai mandagiai kreipėsi Heiligvaldenšteino valdovas;;— norėčiau tarti jums kelis žodžius.

— „...ir savo kovos vežimais,— vos girdimai skaitė senis,—

0 mes kliauJamės Galybių Viešpaties vardu.. “

Paskutinių žodžių nebegalima buvo išgirsti, bet jis pagarbiai užvertė savo- knygą ir, būdamas beveik aklas, apčiuopė analojaus kraštą ir įsitvėrė jo. Iš juoduojančios žemos angos po uolos iškyšuliu bematant išniro abu jo tarnai ir atsistojo šalia. Jie irgi vilkėjo blausiai juodais apsiaustais, bet plaukai dar buvo nepaliesti sidabro šerkšno , o veido bruožai nesukaustyti rafinuotumo šerkšno. Jie buvo- kaimiečiai , kroatai ar madjarai , plačių , šiurkščių veidų ir tankiai mirksintys. Kunigaikštis pirmąkart pasijuto lyg ir nejaukiai , bet kario drąsa ir diplomato savitvarda jo nepaliko.

— Turbūt mes nebuvome susitikę po tos baisios kanonados, kai žuvo vargšas jūsų brolis,— tarė jis.

— Visi mano broliai mirę,— atsakė senis, vis dar žvelgdamas

1 tolius už lygumos. Paskui, staigiai atsukęs į Otą išsekusį, subtilią bruožų veidą, ant kurio kuokštais it varvekliai krito balti plaukai, jis pridūrė: — Matote, juk ir aš jau miręs.

— Manau, suprasite,— kalbėjo kunigaikštis beveik švelniu tonu,,— kad aš atėjau čia ne persekioti jūsų tarsi anų šiurpių negandų šešėlis. Nebesiaiškinsim, kas buvo kaltas, o kas teisus , bet vienu atžvilgiu mes tikrai niekad nesuklysdavome, nes jūs visada būdavote teisus. Kad ir ką žmonės kalbėtų apie jūsų šeimos politiką, niekam niekad nekilo minties, kad jus valdo tik aukso troškimas; j ūsų elgesys iškėlė jus aukščiau įtarimų , kad ...

Senis su aptriušusia juoda mantija nė nekrusteldamas įsmeigė į jį ašarojančias žydras akis, o jo veide nušvito kažkokia gležna išmintis. Bet išgirdęs žodį „auksas“, jis ištiesė ranką , lyg kažin-ką. atstumdamas , ir nusisuko į kalnus.

— Jis prabilo apie auksą,— tarė.— Jis prabilo apie tai , kas nedora. Padarykite, kad nebekalbėtų ,

Kunigaikštis turėjo prūsams būdingą ydą: jis manė , kad sėkmė— tai ne atsitiktinumas, o į gimt a savybė. Otas manė, kad jis

ir į jį panašūs yra sutverti nugalėti tautas, kurios sutvertos tanfi. kad būtų nugalėtas. Buvo besižiojąs atsakyti atsiskyrėliui, l/et burn:t suveržė ir atėmė balsą stiprus minkštas gniaužtas, 'staigiai apsivyniojęs apie jo galvą lyg turniketas. Praslinko ga/ keturiasdešimt sekundžių, kol Otas susivokė, jog tai padarė⁷ anie tarnai vengrai su jo paties karine perpete. i

Senis linkstančiomis kojomis grįžo prie Biblijos ant/ v arinio stovo, kažkaip bauginamai lėtai ėmė versti lapus, kųi surado švento Jokūbo laišką, ir pradėjo skaityti: ¹

— „Liežuvis yra mažas narys, bet...“

Nuo to kraują stingdančio balso kunigaikštis ūmai apsisuko ir pasileido tuo pačiu kalnų taku žemyn. Tik pusiaukelėje iki pilį supančio miško jis pabandė nusmaukti dusinančią perpetę nuo kaklo ir smakro. Dar ir dar, ir dar kartą, bet vis bergždžiai; žmonės, kurie suvystė jį, išmanė, kad vienas dalykas atrišti mazgą, kai jis. priešais akis, ir visai kas kita, kai tas mazgas ant pakaušio. Jo kojos galėjo lengvai šokinėti po kalnus it antilopės, jo rankos galėjo bet kaip mojuoti, bet kaip signalizuoti, tačiau kalbėti jos negalėjo. Oto krūtinėje šėlo šėtonas, bet jis buvo nebylys.

Jis prisiartino prie miško, juosiančio pilį, ir tiktai tada aiškiai suprato, kuo baigsis jo nebylumas ir kad toji baigtis numatyta iš anksto. Jis dar kartą piktai pažvelgė į ryškios žibintų šviesos nutviekstus miesto kvartalų labirintus po savo kojomis, bet nebesišypsojo. Negailestingai ironiškai prisiminė frazes, dar neseniai skambėjusias mintyse visiškai kita nuotaika. Apačioje, kiek tiktai aprėpia akis, stovi sargyboje jo draugai, ir kiekvienas nudės jį, jei nepasakys slaptažodžio. Sargybų buvo taip tankiai, kad mišką ir kalnagūbrį patikrindavo reguliariais laiko tarpais, todėl miške iki ryto išsislapstyti neįmanoma. Sargyba budėjo ir tolimiausiose prieigose, kad priešai neprasismelktų į miestą aplinkiniais keliais; todėl nėra vilties sugrįžti iš kitos pusės. Tereikėtų surikti, ir kareiviai atbėgtų į kalną. Tačiau surikti jis negali.

Mėnuo vis kilo, kaskart ryškiau sidabruodamas žemę; nakties dangus mėlynavo pro juodas pušis, apstojusias pilį. Kažin kokios gėlės, plačiai išsiskleidusios, plunksniniais žiedlapiais — kaip gyvas nebuvo-šitokių matęs — ir žėrinčios, ir tartum išblukusios mėnesienoje, neapsakomai fantastiškos, tarsi pulkais aplipusios medžių šaknis. Galbūt jo protą ūmai aptemdė keista nelaisvė, kurią dabar nešiojosi' su savimi, bet šitame miške jam pasivaideno kažkas be galo vokiška — tikra pasaka. Sudirginta vaizduotė vedė jį prie žmogėdros pilies — Otas buvo. pamiršęs, kad žmogėdra yra jis pats. Prisiminė, kaip vaikystėje klausinėjo ūiartlą, ar sename gimtinės parke nevaikšto lokiai. Jis pasilenkė nuskinti gėlės, lyg ji būtų talismanas, išsklaidantis kerus. Kotas būvo stipresnis, negu jis manė, ir lūždamas negarsiai trakštelėjo. Jis\ norėjo atsargiai užsikišti gėlę už perpetės, bet pasigirdo šau karnas:

—Kas ten eina?

Tik\tada Otas prisiminė, kad perpetė visai ne tenai, kur jai dera bū\i.

Jis bdė surikti, bet buvo bebalsis. Sargybinis pašaukė dar kartą, po- tp driokstelėjo šūvis; kulka suzvimbė ir nutilo, įsmigusi į taikinį. Otas fon Grosenmarkas kuo ramiausiai išsitiesė po pasakos medžiais, jis nebedarys niekam blogo nei auksu, nei plienu, tik sidabrinis mėnulio pieštukas tai šen, tai ten nušvies ir išryškins įmantrius jo uniformos raštus ar gilias raukšles kaktoje. Tegu viešpats atleidžia jo sielai.

Sargybinis, kuris šovė, vykdydamas griežtą įsakymą, savaime aišku, atbėgo pažiūrėti laimikio. Jis buvo eilinis, pavarde Švarcas, vėliau nelikęs nežinomu kariniuose sluoksniuose. Švarcas aptiko vyriškį karininko uniforma, taip apsimuturiavusį veidą savotiška kauke iš savo paties perpetės, kad tebuvo matyti tik atmerktos nebegyvos akys, spindinčios mėnulio šviesoje. Kulka per kaukę įsmigo smilkinin; štai kodėl peršauta ir perpetė, nors šauta tiktai vieną kartą. Jaunasis Švarcas impulsyviai nuplėšė paslaptingą šilko kaukę ir nusviedė į žolę, ir tiktai tada pamatė, ką nušovęs.

Kas buvo po- to, sunku tiksliai atkurti. Būčiau linkęs tikėti, kfad aname miškelyje, kad ir kokia kraupi būtų tikrovė, ir toliau tęsėsi pasaka. Ar jaunoji panelė, vardu Hedviga, jau anksčiau pažinojo kareivį, kurį išgelbėjo ir už kurio vėliau ištekėjo, ar netyčia atsidūrė įvykio vietoje ir jiedu susipažino tik tą naktį,— šito, matyt, niekada nesužinosime. Bet, manau, išdrįsime teigti, jog toji Hedviga — didvyrė, pelnytai ištekėjusi už žmogaus, pagarsėjusio kaip savotiškas didvyris. Ji pasielgė drąsiai ir išmintingai:' įkalbėjo sargybinį grįžti į savo' postą, kur niekas nebe-sietų jo su įvykusia nelaime; jis bus tik vienas patikimiausių ■ ir drausmingiausių iš pusšimčio sargybinių, esančių netoJiese. O ipati pasiliko prie lavono ir ėmė šauktis pagalbos. Hedvigos taip pat niekas negalėjo įtarti, nes ji neturėjo ir negalėjo turėti šaunamojo ginklo.

— Na, tikiuosi, kad jie laimingi,— linksmai pasakė tėvas Braunas stodamasis.

— Kur jūs susiruošėte? — paklausė bičiulis. /

— Noriu dar kartą žvilgtelėti į kamerherio' portretą, į ją Arnholdą, kuris išdavė savo brolius,— atsakė kunigas.— Įdomu, kokiu laipsniu ... na, jeigu žmogus išdavė du kartus, ar nua to jo išdavystė mažėja? /

Ir jis ilgai mąstė prie portreto—žilaplaukio vyriškio sil juodais antakiais ir saldžia, tartum priklijuota šypsena, pri estarau-jančia atgrasiam ir jspėjančiam žvilgsniui. j

'š rinkinio

"TtVO BRAUNO NEPATIKLUMAS"

STRĖLĖ IŠ DANGAUS

/

Yra pagrindo bugštauti, kad gal šimtas detektyviniŲ apsakymų prasideda žinia, jog nužudytas koks amerikietis .milijonierius; tas įvykis kažkodėl laikomas siaubinga nelaime. Jaučiu malonumą pareikšti jums, kad ir šis apsakymas prasideda nužudytu milijonieriumi, tikriau, net trimis nužudytais milijonieriais, nors kai kam tai gali pasirodyti embarass de richesse Tačiau būtent

šis sutapimas, o gal ir pastovumas pasirenkant objektą, išskyrė aprašomąjį atsitikimą iš banalių kriminalinių istorijų srauto, suteikė jam ypatingos svarbos, ko jis, beje, ir vertas.

Sklido kalbos, kad visi jie tapo aukomis vendetos ar prakeikimo, persekiojusio žmones, kuriems į rankas pakliūdavo labai brangi, istoriniu požiūriu vertinga relikvija — brangakmeniais inkrustuota, keistokos formos taurė, vadinama. "Koptų taure“. Jos kilmė buvo nežinoma, bet paskirtis spėjamai religinė; kai kas dėl jos savininkų mirties kaltino kažkokius fanatikus Rytų krikščionis, pasipiktinusius tuo, kad taurė nuėjo per tokių vertelgų rankas. Siaip ar taip,. paslaptingasis žudikas, — gal fanatikas, o gal ir ne,— jau sukėlė nerimastim ir sensacija dvelkiantį sujudimą žurnalistų bei liežuvautojų pasaulyje. Bevardis asmuo gavo vardą, teisingiau pravardę. Tačiau mes pradėsime pasakojimą tik nuo trečios aukos, nes tiktai tada gauna progą pasireikšti tėvas Braunas, šitos istorijos apmatų herojus.

Pirmą kartą. nužengęs nuo transatlantinio lainerio denio į Amerikos žemę, tėvas Braunas, kaip ir d a ugelis anglų iki jo, patyrė, kad jis žymesnis asmuo negu būtų galėjęs pamanyti. Zemo ūgio vyriškis neįsimenančiu trumparegio veidu, dėvintis apiblukusia sutana, jokiame žmonių sambūryje tėvynėje nebūtų atkreipęs niekieno dėmesio, nebent tuo neišvaizdumu. Tačiau Amerikoje, kaip niekur kitur, puoselėjama šlovė. Žmogus, išsprendęs keletą painių kriminalistikos problemų ir daugelį metų bendraujantis su eksnusikaltėliu ir detektyvu Flambo, pelnė šioje šalyje pagarbą, kai tuo tarpu Anglijoje tiktai kai kas buvo 9į tą girdėjęs apie jį. Apvaliame tėvo Brauno veide sustingo nuostaba, kai prieplaukoje tarsi plėšikų.gauja jį apspito žurnalistai,, klausinėdami jo nuomonės apie dalykus, užvis mažiausiai jo išmanomus, kaip antai,

moteriškų rūbų detalės ar nusikaltimų statistika salyje, kurią jis ką\ tik išvydo. Apsuptam tokio glaudaus juodais kostiumais apsirengusių reporterių rato, jam išsyk krito į akis atokiau stovinti žmogysta, taip pat juodai apsitaisiusi, nepaisant akinančios vidurvasario saulėkaitos spalvingoje krantinėje, bet visiškai vieniša. Aukštas išgeltusio veido vyriškis su milžiniškais tamsiais akiniais pa|aukė, kol žurnalistai paleido tėvą Brauną, ir, rankos mostu sulaikęs jį, tarė:

— Atsiprašau, gal kartais ieškote kapitono Veino?

Tėvą Brauną galima' kažkiek pateisinti; tuo labiau kad jis ir pats nuoširdžiai jautėsi kaltas. Cia derėtų priminti, kad jis pirmą kartą atvyko į Ameriką, o svarbiausia — pirmą kartą pamatė šitokius vėžlio kiauto didumo akinius; toji mada dar nebuvo pasiekusi Anglijos. Iš pat pradžių jam pasirodė, kad mato išverstakę jūrų pabaisą, kurios galva šiek tiek primena naro šalmą. Apskritai vyriškis buvo madingai apsirengęs, ir naivuolis Braunas negalėjo atsistebėti, kodėl šitoks puošeiva darko save akiniais. Daugmaž šitaip, jo nuomone, atrodytų dabita, ekstravagantiškumo dėlei prisitaisęs medinę koją. Pats klausimas irgi sutrikdė jį. Ilgame sąraše žmonių, su kuriais tėvas Braunas vylėsi susitikti Amerikoje, iš tiesų buvo įrašytas amerikietis aviatorius, pavarde Veinas, Prancūzijoje gyvenančių jo bičiulių draugas, bet tėvas Braunas visai nesitikėjo taip greitai apie jį išgirsti.

— Atleiskite,— dvejodamas tarė jis,— ar jūs ir esate kapitonas Veinas?, O gal jūs... gal pažįstate jį?

— Esu absoliučiai tikras, jog aš ne kapitonas Veinas,— atsakė vyriškis su gigantiškais akiniais ir nejudriu, tartum iš medžio išs k a ptuotu veidu.— Man tatai galutinai paaiškėjo tuomet, kai p a li kau jj laukti jūsų automobilyj e. O antras klausimas kur kas problemiškesnis. Manau, kad pažįstu Veiną ir jo dėdę, taip pat senąjį Mertoną. Aš pažįstu senąjį Mertoną, bet senasis Mertonas nepažįsta manęs.. Jis mano, kad tai jo pranašumas, o aš manau — mano. Aišku?

Tėvui Braunui ne viskas buvoaišku. Tankiai mirksėdamas, jis pažvelgė į raibuliuojantį jūros paviršių, į kaklus tiesiančius dangoraižius, paskui vėl į vyriškį su pusę veido dengiančiais akjiniais. Tačiau ne vien dėl paslėptų akių šis žmogus atrodė neperprantamas. Gelsvokas jo veidas buvo azijietiškų, gal net kiniškų bruožų, o jo- žodžių prasmė slypėjo kažkur giliai po storu ironijos klodu. Tarp atlapaširdžių ir draugiškų šitos šalies gyventojų toks t i p as neretai pasitaiko — tai paslaptingasis amerikietis.

— Mano pavardė Dreidžas,— tarė jis,— Normanas Dreidžas', ir aš Amerikos pilietis, tai paaiškina viską. Visa kita, tikiuosi, paaiškins jūsų bičiulis Veinas; tad Liepos ketvirtosios iškilme^ ¹⁸ atidėkime kitai dienai. ¹

Vis dar apstulbęs tėvas Braunas leidosi vedamas prie netoliese stovinčio automobilio, kuriame laukė jaunuolis su kuokštais styrančiais geltonais plaukais ir aiškiai sunerimusiu, sukrit^iu veidu. Jis iš- toli pasisveikino- ir prisistatė esąs Piteris Veinas. Nespėjęs atsikvošėti, tėvas Braunas atsidūrė automobilyje, nemažu greičiu lekiančiame miesto gatvėmis į užmiestį. Jis nebuvo pratęs prie šitokio veržlaus amerikiečių dalykiškumo, tad jautėsi maždaug taip lyg būtų vežamas į pasakų šalį slibinais pakinkyta karieta. Šitokiomis dėmesį trikdančiomis aplinkybėmis jis pirmą kartą išgirdo Koptų taurės istoriją ir sužinojo apie du su ja susijusius nusikaltimus.

Kiek jis suprato iš ilgų Veino monologų, retkarčiais pertraukiamų Dreidžo, Veinas turėjo dėdę, pavarde Kreikas, kuris savo ruožtu turėjo partnerį, pavarde Mertonas, o tasai Mertonas buvo trečias iš eilės turtingas biznierius, tapęs taurės savininku. Pirmasis iš jų, Titus P. Trentas, vario- karalius, pradėjo¹ gauti grasinamus laiškus, pasirašytus kažkokio Danielio Dumo. Vardas ir pavardė greičiausiai buvo išgalvoti, bet pati asmenybė pasidarė garsi ir netgi labai populiari, maždaug kaip žymusis Robinas Hudas ir Džekas Mėsininkas drauge sudėjus. Mat greit paaiškėjo, kad grasinamų laiškų autorius neketino apsiriboti grasinimais. Žodžiu sakant, baigėsi tuo, kad vieną rytą senasis Trentas buvo rastas įmerkęs galvą į nuosavą tvenkinį tarp vandens lelijų; žudikas nepaliko jokių pėdsakų. Laimė, taurė buvo- banko seife, kartu su visu turtu ją paveldėjo Brajanas Horderis, taip pat labai turtingas žmogus. Bevardis priešas pradėjo grasinti ir jam. Bra-jano Horderio kūnas rastas uolos papėdėje, netoli jo pajūrio vilos; pati vila buvo siaubte nusiaubta. Nors taurė ir šį kartą- išliko saugioje vietoje, bet buvo pagrobta tiek daug akcijų ir kitų vertybinių popierių, kad Horderio finansiniai reikalai visai pašlijo.

— Brajano Horderio našlei,— aiškino Veinas,— teko daug ką parduoti. Turbūt tada Brendonas Mertonas ir įsigijo taurę, nes kai susipažinome, ji jau buvo pas jį. Manau,, suprantate, kad tai ne per daug malonu.

— Ar misteris Mertonas irgi gavo grasinamų laiškų? — patylėjęs paklausė tėvas Braunas.

— Manau, kad gavo,— tarė misteris Dreidžas tokiu balsu, kad dvasininkas net atsisuko į jį: akiniuotasis Dreidžas tyliai ir taip keistai juokėsi, kad atvykėliui pagaugai per nugarą nuėjo.

— Nė kiek neabejoju,— tarė Piteris Veinas, raukdamas antakius,.— kad bus gavęs. Aš tų laiškų nemačiau, laiškus atplėšia tiktai jo sekretorius ir tai ne visus, nes Mertonas nelinkęs niekam atskleisti savo paslapčių, kaip ir dera dideliems biznieriams. Bet esu matęs jį ne juokais susijaudinusį ir įtūžusį dėl kažkokių laiškų; mačiau ir kaip jis plėšė tuos laiškus, tad sekretorius jų nė negavo. Vis labiau nerimauja ir sekretorius, jis sakosi įsitikinęs, kad senį' kažkas persekioja. Trumpai tariant, mes būtume labai dėkingi, jei kas nors patartų, ką daryti. Tėve Braunai, jūsų talentas visuotinai pripažintas, todėl sekretorius prašė mane, jeigu neprieštarausite, neatidėliojant pakviesti jus į Mertono namus.

— Ak štai kas,— tarė tėvas Braunas, pradėdamas suprasti, kodėl jį pagrobė.— Bet, dievaži, neįsivaizduoju, ko galėčiau jus mokyti. Juk jūs visą laiką čia ir turite šimtąkart daugiau duomenų moksliškoms išvadoms negu pripuolamas svečias.

— Deja ,— šaltai atsakė misteris Dreidžas,— musų išvados per daug moksliškos, ir jomis sunku patikėti. Aš manau, kad tokį žmogų kaip Titus P. Trentas galėjo ištikti tiktai Dievo bausmė, nelaukianti, kol bus moksliškai pagrįsta. Kaip sakoma, trenkė perkūnas iš giedro dangaus.

— Nejaugi iš tiesų tikite, kad čia įsikišo antgamtinės jėgos! — sušuko Veinas.

'Bet ne taip lengva buvo įspėti, ką turėjo galvoje misteris Dreidžas; juk jeigu jis pavadina ką nors „išties sąmojingu vyruku" tai beveik neabejotina, kad laiko tą žmogų kretinu. Pats misteris Dreidžas kaip tikras rytietis, pasinėrė į savo apmąstymus ir nė nekrustelėjo, kol automobilis neilgai bevažiavęs sustojo matyt, pasiekęs kelionės tikslą. Reginys buvo gana neįprastas. Abipus kelio tęsęsis retmiškis baigėsi ir atsivėrė plati lyguma, o tiesiai priešais juos išdygo pastatas, tikriau vien tiktai siena' ar labai aukštas aptvaras, lyg koks pylimas aplink Romos legionierių stovyklą. Drauge tas statinys kažkuo priminė aerodromą. Aptvaras — lyg ir ne medinis, ir ne akmeninis — iš arčiau pažiūrėjus pasirodė besąs metalinis.

Visi išlipo iš automobilio; po manipuliacijų, primenančių seifo. atidarymą, sienoje tyliai atsivėrė durelės. Tačiau, gerokai nustebindamas tėvą Brauną vyriškis, pasivadinęs Normanu Dreidžu, visai neketino žengti į vidų.

— Eikite be manęs bijau, jog senis gali nebeištverti tokio susijaudinimo. Jis taip trokšta mane matyti, kad gali numirti iš džiaugsmo,— atsisveikindamas niūriai pajuokavo jis.

Ir j is nužingsniavo, o tėvas Braunas, vis labiau stebėdamasis, įžengė pro- plienines 'dureles, kurios tuoj pat užsitrenkė jam už nugaros. Viduje driekėsi didelis, stropiai prižiūrimas parkas, džiuginantis akį spalvų gausumu; tačiau jame nebuvo nei medžių, nei aukštų krūmų ar gėlių. Parko centre stovėjo namas, gražios ir netgi stebinančios konstrukcijos, bet toks aukštas ir siauras, kad labiau tiko vadinti bokštu. Skaisčiai šviečiančios saulės atšvaitai šen bei ten blykčioja ant pastogės stiklų, tačiau apatiniame aukšte langų nebuvo matyti. Viskas tviskėjo nepriekaištinga! švara, kaip ir pats Amerikos oras. Įėję J patalpą ijie atsidūrė tarp blizgančio marmuro ir žaižaruojančių metalu bei glazūra sienų, bet laiptų čia nebuvo. Tiktai pačiame viduryje tarp storų sienų buvo įsispraudusi lifto šachta, saugoma žaliūkų, panašių į civiliai persirengusius policininkus.

— Manau, jog tai tobula apsaugos sistema,— tarė Veinas.— Gal jums, tėve Braunai, šiek tiek juokinga, kad Mertonas užsidaręs šitokioje tvirtovėje, kur aplink neauga nė vieno- medžio, kad nebūtų už ko pasislėpti. Tačiau jūs nepažįstate šitos šali..:s, čia 'galima susilaukti bet ko. Be to, gal ir neįsivaizduojate, kas per figūra Brenderis Mertonas. Iš pažiūros jis kuklus, sutikęs gatvėje neatsigręžtumėte; na, susitikti jį gatvėje šiandieną ne per daug progų, nes jeigu kada ir palieka namus, tai uždangstytu automobiliu. Bet jeigu Brenderiui Mertonui kas atsitiktų, tai sudrebėtų žemė nuo Aliaskos iki Antilų salų. Kažin ar kuris nors karalius arba imperatorius yra turėjęs tokią valdžią tautoms kaip jis. Siaip ar taip, juk jeigu kas jus pakviestų aplankyti carą arba Anglijos karalių, tai eitumėte iš smalsumo. Jums gali nerūpėti nei carai, nei milijonieriai, bet didelė valdžia vieno žmogaus rankose visada domina. Tikiuosi, jūs nenusižengiate savo principams atvykęs pas šiuolaikinį imperatorių, tokį kaip Mertonas.

— Visai ne,— ramiai atsakė tėvas Braunas.— Tai mano pareiga— lankyti kalinius ir visus nelaiminguosius, patekusius į nelaisvę.

Jaunuolis paniuro, prakaulus jo veidas įgavo keistą ir kone atstumiančią išraišką. Kiek patylėjęs, jis šiurkščiai tarė:

— Nepamirškite, kad jį persekioja ne koks nors smulkus niekšelis ar „Juodoji ranka” ¹⁹^ Tas Danielius Dumas — tikras demo-

nas. Prisiminkite, kaip jis nužudė Trentą jo paties parke, o Hor-derį — prie jo namų. Ir abu kartus tarsi išgaravo. .

Viršutiniame namo aukšte, už nepaprastai storų sienų, buvo tik du kambariai: prieškambaris, į kurį jie pateko, ir įžymiojo milijonieriaus kabinetas. Tuo metu, kai jie įėjo į pirmąjį kambarį, iš antrojo išėjo kiti du lankytojai. Vieną iš jų Piteris Veinas pavadino dėde—neaukštą, bet labai tvirtą ir energingą vyriškį nuskusta galva, kuri atrodė plika, ir įdegusiu veidu, kuris atrodė toks tamsus lyg niekad nebūtų buvęs baltas. Senis Kreikas, visų pravardžiuojamas Hikoriu Kreiku savo žymesniojo pirmtako Senio Hikorio 32 garbei, pagarsėjo paskutiniuose karuose su raudonodžiais. Antrasis džentelmenas buvo tikra jo priešingybė — išsi-čiustinęs dabita tamsiais lyg briliantinu išteptais plaukais, su monokliu ant plataus juodo kaspino: Bernardas Bleikas, senio Mertono advokatas, ką tik aptaręs su abiem partneriais firmos reikalus. Ketvertas vyriškių susitiko prieškambario viduryje ir stabtelėjo trumpam mandagiam pokalbiui, laikydamiesi pagarbaus įėjimo ir išėjimo ceremonialo. Visus įeinančius stebėjo stambus, pečiuitas negriškų bruožų vyriškis, kuris sustingęs sėdėjo prie kabineto durų, blausiai apšviestas vidinio prieškambario iango. Tokį , kaip jis, mokantys kandžiai save pašiepti amerikiečiai vadina „piktu dėde“, draugai — asmens sargybiniu, o priešai — samdomu žudiku.

Vyriškis nė nekrustelėjo, lyg nematytų jų, bet Veinas, išvydęs jį čia, atrodo, ne juokais sunerimo.

— Nejaugi šefas liko vienas? — paklausė jis.

— Nesijaudink, Piteri,— šyptelėjo- jo dėdė.— Pas jį sekretorius Viltonas, manau, kad to visai pakanka. Aš nežinau, ar Viltonas, saugodamas Mertoną, iš viso miega. Jisai patikimesnis už dvidešimt asmens sargybinių, be to, greitas ir vikrus kaip indėnas.

— Na, čia jau jūs geriau išmanot,— nusijuokė sūnėnas.— Prisimenu, vaikystėje, kai aš ryte rydavau knygas apie raudonodžius, jūs pamokėte mane kai kurių indėniškų triukų. Nors tose mano knygose raudonodžiai visada pralaimėdavo.

— Užtat gyvenime — ne visada,.— niūriai pasakė senas kareivis.

— Nejaugi? — mandagiai pasiteiravo misteris Bleikas.— Aš įsivaizdavau, kad jie buvo bejėgiai prieš mūsų šaunamuosius ginklus.

— Aš esu matęs indėną, į kurį taikėsi šimtas šautuvų. Jis teturėjo peilį skalpams lupti ir su tuo peiliu nudūrė baltąjį, stovintį ant forto sienos,— tarė Kreikas.

— Tikrai? Ir kaip jis tai padarė? — susidomėjo Bleikas.

— Sviedė peilį,— atsakė Kreikas,— akimirka anksčiau, negu visi iššovė. Kaip gyvas nebuvau matęs tokio metimo.

— Tikiuosi, kad jo neišmokote,— nusijuokė sūnėnas.

— Man regis,— susimąstęs tarė tėvas Braunas,— šitame pasakojime glūdi moralas.

Jiems šnekučiuojantis sekretorius Viltonas išėjo iš antrojo kambario- ir stabtelėjo lūkuriuodamas; išblyškęs šviesiaplaukis kvadratiniu smakru ir nemirksinčiomis it šuns akimis, jis iš tiesų priminė sarginį šunį.

Jis ištarė tik vieną frazę: „Misteris Mertonas priims jus maždaug po dešimties minučių",— bet šnekos iškart pasibaigė. Senasis Kreikas pasakė , kad jau laikas vykti , tad giminaitis išėjo kartu su juo ir advokatu, trumpam palikdamas tėvą Brauną vienu du su sekretoriumi; kažin ar buvo galima laikyti žmogumi ar bent gyva būtybe milžiną negridą, kuris , atsukęs jiems plačiausią nugarą, sėdėjo prieškambario- gale, įsmeigęs žvilgsnį į antrojo kambario duris.

— Apsaugos priemonių čia per akis,— prabilo sekretorius.— Jūs turbūt jau vfską sužinojote apie Danielį Dumą ir suprantate, kaip pavojinga palikti šefą vieną.

— Bet šiuo metu jis yra vienas? — pasitikslino tėvas Braunas.

Sekretorius žvilgtelėjo į jį budriomis pilkomis akimis.

— Penkiolika- minučių,— atsakė jis.— Penkiolika minučių iš dvidešimt keturių valandų. Jis visiškai vienas,, jis pats to reikalavo, dėl visai neeilinės priežasties.

— O kas tai per priežastis? — pasidomėjo svečias.

— Koptų taurė,— tarė sekretorius.— Galbūt jūs ją pamiršote. Bet šefas nepamiršo , kaip nepamiršta nieko. rros taurės jis nepatiki nė vienam iš mūsų, Jis slepia ją kabinete, bet kur ir kaip — mes nežinome; jis .'iškelia ją iš slaptavietės tiktai tada , kai lieka vienas. Todėl mes priversti rizikuoti tą ketvirŲ valandos , kai jis sėdi ir žavisi taure; manau, jog tai vienintelis daiktas , Ikuriuo jis žavisi. Nors, tiesą sakant, rizikos kaip ir nėra; aš čia paspendžiau tokius spąstus , kad nė pats šėtonas neprasmuktų, tikriau — neišsmuktų. Jeigu tas pragaro išpera Dumas mus aplankys , kaip Dievą myliu, jam teks pasilikti pietums ir dar gerokai ilgiau! Šitas penkiolika minučių aš sėdžiu kaip ant adatų, bet jei tiktai išgirsčiau šūvį, ar grumtynių triukšmą, paspausčiau šitą mygtuką ir metalinė parko tvora įsielektrintų, o bandymas per ją perlipti— mirtis . Žinoma, jokio šūvio nebus, nes šitos durys — vienintelis įėjimas į kambarį, vienintelis langas, prie kurio sėdi šefas, pačioje pastogėje, o bokšto siena slidi kaip taukais ištepta sliuogimo kartis. Be to, juk mes visi ginkluoti, ir jeigu Dumas įeitų į aną kambarį, gyvas nebeišeitų.

Tėvas -Braunas, paskendęs mintyse, spoksojo į kilimą tankiai mirkčiodamas. Paskui, ūmai sukrutęs, tarė:

— Tikiuosi, kad neįsižeisite. Man ką tik toptelėjo mintis. Apie jus.

— Nejaugi? — atsiliepė Viltonas.— Ir ką jūs pagalvojote apie mane?

— Aš pagalvojau, kad jūs gyvenate viena idėja,— tarė tėvas Braunas.— Atleiskite už atvirumą, bet, man rodos, jums svarbiau sučiupti Danielį Durną, negu apsaugoti Brenderį Mertoną.

Viltonas krūptelėjo, bet ir toliau neatitraukdamas akių žiūrėjo j pašnekovą; paskui iš lėto rūsčiame jo veide atsirado šypsena.

— Iš kur jūs... kodėl jūs taip manote? — paklausė jis .

— Jūs pasakėte, kad išgirdęs šūvį iškart įjungsite elektros srovę, kuri nutrenks sprunkantį priešą. Manau, kad jūs suprantate, jog šūvis nutrauktų jūsų darbdavio gyvybę anksčiau, negu elektra nutrenktų jo žudiką . Aš nemanau, kad jūs negintumėte misterio Mertono, jei tiktai galėtumėte, bet drįsčiau teigti, kad jums tai tik antros eilės uždavinys. Apsaugos priemonių net per akis kaip sakėte ir rodos, pats jas kūrėte. Bet jos pirmiausia skirtos sugauti žudiką, o ne išgelbėti jo auką.

— Tėve Braunai,— tarė sekretorius vėl įprastu ramiu balsu.— jūs labai įžvalgus, tačiau turite ir šį tą daugiau už įžvalgumą. Jūs vienas iš tų retų žmonių, kuriems norisi sakyti tiesą; be to, ir pats turbūt ją sužinosite, nes iš 'manęs čia jau beveik šaipomasi . Visi tvirtina, kad aš apsėstas manijos pagauti tą pagarsėjusį niekšą. Gal tai ir tiesa. Bet jums aš pasakysiu tai, ko nežino nė vienas iš jų. Mano pavardė Džonas Viltonas Horderis.

Tėvas Braunas linktelėjo, lyg jam jau būtų buvę viskas aišku, bet sekretorius tęsė:

— Tas tipas pasivadinęs Dumu, nužudė mano tėvą ir dėdę ir pražudė mano motiną. Kai Mertonas ieškojo sekretoriaus, aš pasisiūliau nes pamaniau, kad ten, kur yra taurė, anksčiau ar vėliau pasirodys ir nusikaltėlis. Aš nežinojau, kas jis, aš tik jo laukiau, bet Mertonui tarnavau dorai.

— Suprantu,— švelniai tarė tėvas Braunas.— Beje, ar dar ne I aikas užeiti pas jį?

— O taip,— pritarė Viltonas ir vėl krūptelėjo, lyg pabudęs iš susi mąstymo; dvasininkas pagalvojo, kad keršto manija vėl buvo trumpam jį apėmusi. — Prašom, prašom užeiti.

Tėvas Braunas žengė tiesiai į kabinetą. Nebuvo girdėti sveikinantis, tik mirtina tyla; po akimirkos dvasininkas vėl pasirodė tarpduryje.

Tą pačią akimirką, tylusis sargybinis prie kabineto durų ūmai sujudo, tarytum būtų atgijęs milžiniškas baldas. Pati dvasininko povyza jau buvo savotiškas signalas. Lango šviesa krito ant jo iš užpakalio, ir veidas buvo šešėlyje.

— Man rodos,, jums derėtų paspausti savo mygtuką,— atsidusęs pasakė jis.

Viltonas pašoko, pabudęs iš niūrių minčių.

— Bet juk nesigirdėjo šūvio! — suriko jis užsikirsdamas.

— Matote,— tarė tėvas Braunas,— nežinia. ką jūs vadinate šūviu.

Viltonas puolė prie durų ir kartu su Braunu įbėgo į kabinetą. Kambarys buvo kukliai, bet skoningai apstatytas. Priešais duris buvo atvertas platus langas, už kurio driekėsi parkas ir retmiš-kiu apaugusi lyguma. Prie palangės stovėjo kėdė ir staliukas, tarytum kalinys, naudodamasis trumpa vienatvės palaima, būtų malšinęs oro ir šviesos troškulį.

Ant to mažo staliuko stovėjo Koptų taurė; savininkas, matyt, norėjo grožėtis ja kuo geriau apšviesta. O pažiūrėti buvo į ką: ryškioje dienos šviesoje įvairiaspalviai brangakmeniai žėrėte žėrėjo, ir taurė priminė Šventąjį Gralį Pažiūrėti buvo į ką, bet

Brenderis Mertonas nežiūrėjo., Jo galva buvo nusvirusi per krėslo atlošą, žilų plaukų sruoga nutįsusi kone iki grindų, žilstelėjusios barzdos smaigalys styrojo į lubas, o iš gerklės kyšojo ilga, rudai dažyta strėlė su raudonomis plunksnomis ant galo.

— Begarsis šūvis,— tyliai tarė tėvas Braunas.— Aš ką tik galvojau apie naująjį šių laikų išradimą— šaunamojo ginklo duslintuvą. Na o šis išradimas labai senas, bet žudo taip pat tyliai.

Patylėjęs pridūrė:

— Man rodos, jis jau miręs. Ką jūs ketinate daryti?

Išblyškęs sekretorius atgavo ryžtą.

— Tuoj pat paspausiu mygtuką,— tarė jis,— ir jeigu šitaip nepribaigsiu Danielio Durna, ieškosiu jo po visą pasaulį, kol surasiu.

— Kad tik nenukentėtų kuris iš jūsų draugų,— tarė tėvas Braunas,— tikriausiai jie netoliese. Būtų gerai juos perspėjus.

— Visi jie žino apie tai,— atsakė Viltonas.— Nė vienas nelips per sieną... nebent labai skubėtų.

Tėvas Braunas priėjo prie lango, pro kurį greičiausiai buvo įlėkusi strėlė, ir pažvelgė į lauką. Lėkšti parko gėlynai driekėsi apačioje tarsi pastelinėmis spalvomis nudažytas pasaulio, žemėlapis. Panorama atrodė tokia beribė ir sustingusi, o bokštas taip aukštai išsišovęs į dangų, kad bežiūrint atmintyje iškilo keista frazė.,

— Perkūnas iš giedro dangaus,— ištarė jis.— Juk šiandien kai kas kalbėjo apie perkūną iš giedro dangaus ir Dievo bausmę? Tik pažvelkite, koks čia aukštis; sunku patikėti, kad strėlė atlėktų taip, toli, nebent tai strėlė iš dangaus.

Viltonas neatsakė, ir dvasininkas kalbėjo toliau, lyg pats su savim.

— Peršasi mintis apie lėktuvą. Turėtume pasiklausti jaunojo Veino... dėl lėktuvų.

— Jie nuolatos skraido aplinkui,— tarė sekretorius.

— Arba labai senoviškas, arba labai naujoviškas ginklas,— svarstė tėvas Braunas.— Manau, kad senasis Veino dėdė galėtų mums padėti; reiktų paklausinėti jį ąpie strėles. Sita strėlė panaši į indėnišką. Aš nepaklausiau, iš kokio atstumo anas raudonodis metė peilį, bet prisiminkite istoriją, kurią pasakojo senasis Kreikas. Aš jau tada sakiau, kad ji pamokoma.

— Jei ir pamokoma,— karštai ginčijo. Viltonas,— tai tiktai tiek, jog tikras raudonodis gali nusviesti peilį arba iššauti strėlę . toliau, negu jūs galite įsivaizduoti. Būtų absurdiška ieškoti paralelių.

—< Bijau, kad jūs ne visiškai teisingai supratote jos esmę,— tarė tėvas Braunas.

Nors jau kitą dieną nedidukas dvasininkas lyg ir ištirpo tarp milijonų niujorkiečių ir, regis, neketino išsiskirti iš bevardžių numeriukų srauto sunumeruotose gatvėse, faktiškai jis pusę mėnesio. nepastebimai, bet įtemptai darbavosi spręsdamas jam pateiktą uždavinį. Tėvas Braunas ne juokais būgštavo, kad teisingumas nepasmerktų nekalto- žmogaus. Jis lengvai rado. progą pasišnekėti su dviem ar trim žmonėmis, susijusiais su paslaptinga žmogžudyste, neišsiduodamas, kad jie' domina jį labiau negu kiti. Ypač (armingas ir įdomus buvo jo pokalbis su senuoju Hikoriu

Kreiku ant suolelio Centriniame parke. Veteranas sėdėjo- įrėmęs smailų smakrą į keistos, tarsi tomahaukas , raudonmedžio lazdos rankeną, kurią laikė apėmęs atsikišusiais krumpliais.

— Taip, šauta, ko gero, iš toli,— pasakė jis, linguodamas galva,— bet jumis dėtas aš nesiimčiau tiksliai nustatyti, kokį atstumą gali' nuskristi indėno strėlė. Pamenu kelis atvejus, kai iš lanko paleista strėlė pataikydavo į taikinį tiksliau už kulką, ir iš taip toli, kad visi stebėdavosi. Tiesa, dabar turbūt nebesutiksite raudonodžio su lanku ir strėlėmis, ir dar mūsų apylinkėse, bet jeigu kartais kuris nors iš senųjų indėnų snaiperių su senovišku indėnišku lanku tykotų medyje už trejeto šimtų jardų nuo Mertono apsauginės sienos — ką gi, aš neatmesčiau tikimybės, kad tas tamsus laukinis gali paleisti strėlę per sieną į Mertono rūmo viršutinį langą ir netgi pataikyti tiesiai į Mertoną. Anais laikais man teko matyti dar ne tokių stebuklų.

— Neabejoju,— tarė dvasininkas,— kad tokius dalykus ne tiktai matėte, bet ir pats darėte.

Senasis Kreikas neaiškiai numykė, paskui šiurkščiai atrėžė:

— Ar kas buvo, ar ne — viskas jau praeitis.

— Kai kurie žmonės mėgsta aiškintis praeitį,— tarė dvasininkas.— Tikiuosi, jūsų praeityje nebuvo nieko tokio, kas teiktų peno paskaloms ryšium su šiuo nužudymu.

— Ką jūs čia paistote? — rūsčiai paklausė Kreikas, grėsmingai žybtelėjęs akimis, raudonas, tartum iš medžio išskaptuotas jo veidas pasidarė panašus į tomahauko pentį.

— Na, jūs taip gerai išmanote raudonodžių kovos būdus ir jų gudrybes... — lėtai prabilo tėvas Braunas.

Kreikas, kuris iki tol sėdėjo susikūprinęs ir įrėmęs smakrą į keistai išlenktą savo- lazdą, ūmai pašoko- sugniaužęs rankeną, tarytum banditas, pasiruošęs smogti vėzdu.

— Ką? — sušvokštė jis.— Kas per velniava! Ir jūs drįstate daryti užuominas, kad aš galėjau nužudyti savo svainį?

Netoliese ant suolelių sėdintys žmonės sužiuro į viduryje tako susirėmusius kresną plikį, mojuojantį keista lazda lyg vėzdu, ir nediduką dvasininką juoda sutana, įbedusį į priešininką mirksinčias akis. Akimirką atrodė, kad juoda • figūrėlė gaus žaibišką, grynai indėnišką smūgį į galvą ir išsities žemėje; tolumoje jau sudūlavo impozantiška policininko airio figūra, bet tuo metu dvasininkas, lyg atsakydamas į paprasčiausią klausimą, taikiai tarė:

— Aš padariau tam tikras išvadas, bet nemanau, jog būtų verta jas dėstyti, kol nebaigiau aiškintis iki galo.

Ar. policininko žingsniai, ar dvasininko žvilgsnis sutramdė senį Hikorį, bet jis pasikišo lazdą po pažastim ir niurnėdamas vėl užsimaukšlino skrybėlę. Taip pat taikingai atsisveikinęs, dvasininkas neskubėdamas išėjo iš parko ir patraukė į viešbutį, kur poilsio kambaryje nujautė rasiąs jaunąjį Veiną. Jaunuolis pašoko pasisveikinti-, jis atrodė dar labiau išbalęs ir sumenkęs negu pirma, tarytum jį graužte graužtų koks nerimas. Tėvui Braunui net šmėkštelėjo mintis, ar tiktai jo jaunasis draugas nebus pabandęs— ir deja, sėkmingai — pažeisti Amerikos konstitucijos paskutiniosios pataisos ²⁰- Bet vos pradėjus kalbą apie- jo pomėgį, o gal tiksliau apie mokslinę aistrą, Veinas _išsyk sukluso ir susikaupė. Tėvas Braunas nerūpestingai, lyg tarp kitko, paklausė, ar viršum Mertono namų dažnai skraidą lėktuvai, ir prisipažino, kad išvydęs tą apvalią sieną, iš pradžių ją palaikė aerodromu.

— Net keista, kad tenai būdamas jų nepastebėjote,— atsakė kapitonas Veinas.— Kartais lekia spiečiais kaip musės; ta atvira lyguma jiems ideali vieta ir nenustebčiau, jeigu ateityje ji taptų pagrindine perykla tokiems paukšteliams kaip aš. Daug karti} ten skraidžiau ir pažįstu daugelį Vare. dalyvavusių lakūnų, bet dabar pasirodo vis daugiau naujų, kurių vardai man negirdėti. Netrukus skraidymas išpopuliarės kaip automobilio vairavimas ir kiekvienas amerikietis įsigys lėktuvą.

— Kadangi Kūrėjas kiekvienam suteikė teisę,— šypsodamasis užbaigė tėvas Braunas,— gyventi, būti laisvam ir turėti užsiėmimą — vairuoti automobilį... o tuo labiau lėktuvą.. Vadinasi, jeigu virš namo tam tikru laiku praskrenda nežinomas lėktuvas, į jį gali ir neatkreipti dėmesio.

— Manau kad taip,— sutiko jaunuolis.

— Net ir pažįstamas pilotas,— toliau kalbėjo dvasininkas,— gali skristi svetimu lėktuvu. Pavyzdžiui, jeigu jūs praskristumėte viršum namo- savuoju lėktuvu, misteris Mertonas ir jo draugai jį atpažintų; bet kito- modelio lėktuvu, ar kaip tatai vadinama, jūs galėtumėt praskristi pro pat langą, tai yra labai patogiai, turėdamas kokių sumetimų.

— Na taip,— negalvodamas pritarė jaunuolis, bet ūmai nuščiuvo- ir pamiršęs užsičiaupti, suakmenėjo, neatitraukdamas akių nuo Brauno.

Paskui pakilo nuo krėslo, išbalęs kaip mirtis, visas drebėdamas ir vis dar spoksodamas į dvasininką.

— Ar jūs iš proto išsikraustėte? — išstenėjo jis.— Ar tik ne-kliedite?

Kiek patylėjęs, jis vienu ypu iškvėpė:

— Ir jūs atėjote su hipoteze...

— Ne, aš tiktai renku hipotezes,— atsakė tėvas Braunas stodamasis.— Tam tikros išvados gal jau ir peršasi, bet kol kas geriau patylėsiu. ,

Ir, iškilmingai atsisveikinęs, jis išėjo iš viešbučio' tęsti paslaptingų savo klajonių.

Vakarop jis nuklydo purvinomis gatviūkštėmis ir upės link vinguriuojančiais laiptais į patį seniausią ir labiausiai apleistą miesto rajoną. Po spalvotu žibintu prie įėjimo į gana įtartiną kinų restoraną jis susidūrė su pažįstama figūra, nors pažįstamų bruožų, buvo likę itin nedaug.

Misteris Normanas Dreidžas vis taip pat niūriai žvelgė i pasaulį per milžiniškus akinius, pridengiančius jo veidą tarytum tamsi stiklo kaukė. Set šiaip buvo neįtikimai pasikeitęs per mėnesį, praslinkusį po žmogžudystės. Anąsyk, kaip įsidėmėjo tėvas Braunas, jis buvo apsitaisęs itin elegantiškai, kone priartėjęs prie tos vos juntamos ribos, kuri skiria dabitą nuo manekeno siuvyklos vitrinoje. Dabar visi tie išoriniai atributai buvo- mįslingai virtę savo priešingybėmis; tartum iš reklamos manekeno būtų pasidariusi kaliausė. Cilindras, nors ir tas pats, susimaigęs ir nutriušęs, rūbai apsitrynę, laikrodžio grandinėlė ir smulkesni papuošalai prapuolę. Tačiau tėvas Braunas kreipėsi i jį taip, lyg juodu būtų matęsi vakar, ir nedvejodamas atsisėdo greta ant suolo pigiame restoranėlyje, kur anas, matyt, nuolatos kiurkso-davo. Beje, pokalbį pradėjo ne Braunas.

— Na tai kaip? — suniurnėjo Dreidžas,— ar jums pavyko atkeršyti už šviesios atminties šventojo milijonieriaus mirtį? Juk visi milijonieriai priskiriami prie šventųjų; vos tiktai kuris nors pakratys kanopas, kitą dieną visuose laikraščiuose galite paskaityti, kad jo gyvenimo kelias buvo nušviestas šeimos Biblijos, kurią skaitydavo nuo pat vaikystės. Na, jeigu jie iš tiesų perskaitė kai kurias istorijas, motinėlei galėjo plaukai pasišiaušti. Milijonieriui taip pat. Senojoje Knygų knygoje pilna anų laikų žiaurių papročių; gerai, kad jie šiandien išnykę; taip sakant, akmens amžiaus išmintis, palaidota po piramidėmis. Įsivaizduokite, kad senį Mertoną numeta nuo- jo bokšto viršaus šunims sudraskyti; juk sl.t Izabele ²¹ buvo pasielgta nė kiek ne švelniau. O argi Aga go 36 nesukapojo į gabalėlius, nors jis ėjo dairydamasis. Mer-tonas, kad jį kur paraliai, ėjo dairydamasis visą gyvenimą, kol galų gale net nustojo vaikščiojęs. Bet viešpaties strėlė surado jį, visai kaip anoje Knygų knygoje, ir nutrenkė nuosavo bokšto viršūnėje, kad būtų pamoka visiems.

— Tačiau strėlė buvo visai materiali,— įsiterpė pašnekovas.

— Piramidės dar materialesnės, o jose guli sau negyvi faraonai,— nusijuokė vyriškis su pusę veido dengiančiais akiniais.— Kiek daug įdomaus mums galėtų papasakoti tos senosios materialios religijos. Tūkstančius metų dievai ir valdovai bareljefuose tempia lankus; jų rankos tokios galingos, kad, atrodo, be vargo įtemptų akmeninius lankus. Materialios, tebūnie taip — užtat koks tas materialumas. Argi jums nėra buvę šitaip: stovi kur parodoje prie kokio Senovės Rytų meno kūrinio ar daikto ir ūmai pagalvoji: o jeigu tas antikos dievas tebevažinėja kaip tamsiaveidis Apolonas savuoju karo vežimu po pasaulį ir šaudo juodais mirties žaibais?,

— Jeigu ir važinėja,— atsakė tėvas Braunas,— tai vadinčiau jį kitu vardu. Bet abejoju, kad Mertonas būtų žuvęs nuo juodo žaibo ar netgi akmeninės strėlės.

— Jūs manote, kad jis šventas Sebastijonas, pervertas strėlės,— pašaipiai tarė Dreidžas.— Milijonierius negali nebūti kankinys! O ar jūs tikras, kad jis nebuvo mirties nusipelnęs? Ne kažin kiek ir žinote apie savo' milijonierių. Tai štai: jis vertas šimtąkart sunkesnės bausmės.

— Na gerai,— tyliai tarė tėvas Braunas,— tai kodėl gi jūs jo nenužudėte?

— Jūs klausiate. kodėl nenužudžiau? — nustebo Dreidžas.— Na, jūs iš tiesų šaunus dvasiškas tėvelis.

— Na ką jūs. nieko panašaus,— tarė jo pašnekovas tartum kuklindamasis.

— Ko gero, šitaip norite pasakyti. kad aš jį nužudžiau,— ūmai įniršo Dreidžas.— Na ką gi. nebedaug betrūksta. tik įrodymų. Atvirai] pasakysiu: nėra čia ko gailėti.

— O vis dėlto yra,— atšovė tėvas Braunas.— Jums yra ko gailėti. Todėl nenužudėte jo.

Ir jis išėjo. Akiniuotis apstulbęs spoksojo jam įkandin.

Tik beveik po mėnesio tėvas Braunas vėl aplankė namus. kuriuose trečias milijonierius tapo Danielio Dumo keršto auka. Sia byla labiausiai suinteresuoti asmenys susirinko lyg į savotišką tarybą. Senasis Kreikas sėdėjo stalo gale. į dešinę nuo jo giminaitis, į kairę — advokatas; milžinas afrikietiškais bruožais (kaip paaiškėjo, vardu Haris) taip pat dalyvavo, bet tiktai kaip būtinas liudininkas; rudaplaukis smailianosis subjektas, į kurį visi kreipdavosi kaip į Diksoną, matyt, atstovavo- Pinkertono ar kitai privačiai agentūrai; tėvas Braunas kukliai atsisėdo į tuščią krėslą greta jo.

Visų kontinentų laikraščiai vienas per kitą spausdino pranešimus apie finansų koloso, modernųjį pasaulį apraizgiusio Didžiojo Biznio genijaus žūtį; bet iš negausaus žmonių būrelio, buvusio arčiausiai jo mirties valandą, ne ką tepavyko išpęšti. Dėdė, giminaitis ir firmos advokatas pareiškė visi buvę jau tolokai nuo sienos, kai buvo paskelbtas pavojus; sargybiniai, budėję prie sienos ir namo viduje, atsakinėjo sutrikę, bet daugmaž vienodai. Tik viena aplinkybė vertė susimąstyti. Ar prieš pat nužudymą, ar tuoj po jo nepažįstamas žmogus nežinia ko sukinėjosi prie vartų ir prašė įleisti pas misterį Mertoną. Tarnai vargiai suvokė, ko jam reikia, nes nepažįstamasis kalbėjo labai nerišliai; bet vėliau jo vogravimas pasirodė itin įtartinas, nes jis kažką paistė apie blogą žmogų, kurį nutrenkė žodis iš dangaus.

Piteris Veinas palinko į priekį, ir akys sužėrėjo- sukritusiame veide:'

— Tai Normanas Dreidžas, galėčiau lažintis iš bet ko.

— Kas per vienas tas Normanas Dreidžas? — paklausė jo dėdė.

— Pats norėčiau tai išsiaiškinti,— atsakė jaunuolis.— Kartą tiesiai paklausiau, "bet jis nuostabiai moka supainioti tiesų klausimą; kaip tas arklys, nenorintis šokti per kliūtį. Jis prikibo prie manęs su kažkokia idėja apie ateities oro laivus; tačiau aš niekad juo per daug netikėjau.

— Tai kas jis vis dėlto per žmogus? — paklausė Kreikas.

— Mistagogas ²²,— lyg niekur nieko atsakė tėvas Braunas.— Tokių kaip jis nemaža; Paryžiaus kavinėse ir kabaretuose jie mėgsta kalbėti užuominomis, kad pavyko šiek tiek kilstelėti Izidės ³8 šydą arba įminti Stounhendžo З⁹ paslaptį. O tokiu atveju kaip šitas jie būtinai suves viską į mistiką.

Tamsiaplaukė, priglaistyta advokato Bernardo Bleiko galva mandagiai pasisuko į kalbėtojo pusę, bet jo šypsena buvo kreivoka.

— Sere, 'Ikrai nebūčiau pagalvojęs,— tarė jis,— kad jūs paneigsite mistiką. ■

— Priešingai,— atsakė tėvas Braunas , draugiškai mirksėdamas jam.^ Kaip tiktai man ir galima ją neigti. Ir štai kodėl. Bet koks šunadvokatis gali apsukti mane, bet jūsų jis neapsuks, nes pats esate advokatas. Bet koks kvailys , persirengęs indėnu, nesunkiai įtikins mane, kad jis tikrasis Hajavata, bet misteris Kreikas akimirksniu perprastų jį. Apgavikas gali įteigti man, kad žino viską apie lėktuvus, įteigti man, bet ne kapitonui Veinui. Ar kartais neatrodo, kad, šitai tinka ir Dreidžui? Kadangi aš šiek tiek nutuokiu apie mistiką , manęs nepavedžios už nosies diletantas. Tikrieji mistikai nenutyli paslapčių , jie jas atskleidžia. Jie viską, iškelia į skaisčią dienos šviesą, bet net ir matoma paslaptis vis tiek lieka. O mistagogai dangsto esmę tamsos ir slaptumo šydu; kai šitą pakeli, aptinki ką nors banalaus. Bet Dreidžas, turiu pripažinti , turėjo ir kitų , kur kas praktiškesnių motyvų, išsitardamas apie Dievo bausmę arba perkūną iš giedro dangaus.

— Tai kokie buvo jo motyvai? — paklausė Veinas.— Norėtume žinoti, kad ir kokie jie būtų.

— Matote,— iš lėto atsakė dvasininkas,— jis norėjo įteigti mums,, neva tie nužudymai — antgamtiškų jėgų darbas, todėl... na, todėl, kad žinojo, jog antgamtiškos jėgos čia nieko dėtos.

— Stai kas,— švagždančiu balsu nutęsė Veinas.— Aš taip ir maniau. Trumpai tariant, jis nusikaltėlis.

— Trumpai tariant , jis nusikaltėlis , kuris nenusikalto,— ramiai pataisė jį tėvas Braunas.

— Manote išsireiškęs labai trumpai? — mandagiai pasiteiravo Bleikas

—- Ko gero, pasakysite, jog dabar aš tapau mistagogu,— tarė tėvas Braunas, šiek tiek sutrikęs, bet plačiai šypsodamas,— bet tai iš tiesų atsitiktinumas. Dreidžas nepadarė nusikaltimo — turiu galvoje šį nusikaltimą. Jis nusikalto tuo, kad šantažavo vieną asmenį, todėl ir sukinėjosi aplinkui; bet jam, savaime aišku, nebuvo naudinga nei pagarsinti paslaptį, nei prarasti išpirką, Mer-tonui mirus. Apie jį galėsime pakalbėti vėliau. Siuo momentu tenorėčiau pašalinti jį nuo kelio.

— Nuo kokio kelio? — paklausė pašnekovas.

— Nuo tiesos kelio,— atsakė dvasininkas prisimerkęs, ramiai žvelgdamas jam į akis.

—- Jūs norite pasakyti , kad žinote tiesą? — suabejojo Bleikas.

— Aš linkęs šitaip manyti,— kukliai tarė tėvas Braunas.

Visi lyg susitarę nutilo, paskui Kreikas be jokio ryšio suriko

gergždžiančiu balsu:

17. Tėvas Braunas

257

— Ei, o kur dingo tas sekretorius? Viltonas! Juk jis turėjo būti čia.

— Aš palaikau ryšį su misteriu Viltonu,— reikšmingai tarė tėvas Braunas,— mano prašomas, jis paskambins čia po kelių minučių. Galėčiau pridurti, kad mudu dirbome drauge, taip sakant, ieškojome tiesos kartu.

— Jeigu jūs dirbote kartu, tai galiu būti ramus,— burbtelėjo Kreikas.— Viltonas visą laiką sekė to nepagaunamo niekšo pėdsakus lyg grynakraujis skalikas, taigi geresnį medžioklės draugą kažin ar būtumėt radęs. Bet, velniai rautų, kaip jūs prisikasėte iki tiesos? Iš kur jūs sužinojote?,

— Iš jūsų,— atsakė dvasininkas, lyg kalbėtų apie savaime suprantamą dalyką, vis nenuleisdamas romaus žvilgsnio nuo besikarščiuojančio veterano.— Aš norėjau pasakyti, kad pirma mintis man toptelėjo klausantis jūsų pasakojimo, apie indėną, kuris metė peilį ir pataikė į žmogų, stovintį ant forto sienos.

—- Jūs šitai sakėte jau kelis kartus,— stebėdamasis tarė Veinas,— bet man nesiperša jokia išvada, nebent ta, kad šitas namas panašus į tvirtovę ir žudikas sviedė strėlę, kuri pataikė į pastogėje sėdintį žmogų. Bet juk ta strėlė ne mesta, o iššauta iš lanko, kad galėtų lėkti kur kas toliau. Ji atlėkė iš kažkur toli, o mes tebetūpčiojame vietoje.

— Gaila, kad jūs nesupratote pasakojimo esmės,— tarė tėvas Braunas..— Svarbu ne tai, kaip toli galima ką nors nusviesti. Ginklas gali žeisti dvejopai. Anie vyrai Kreiko forte manė peilj esant artimos kovos ginklą ir pamiršo, kad jį galima sviesti kaip ietį. Kitu man žinomu atveju žmonės laikė ginklą) sviedžiamu kaip ietis ir nepagalvojo, kad, susigrūmus akis į akį, juo galima smogti kaip durklu. Trumpai tariant, šio pasakojimo- moralas toks: jeigu durklas gali tapti strėle, tai ir strėlė gali tapti durklu.

Dabar jie visi gaudyte gaudė jo žodžius, o jis, tartum šito nepastebėdamas, monotoniškai kalbėjo.

— Juk mes stebėjomės ir sukome galvas, kas paleido strėlę į langą, iš kokio atstumo ji iššauta ir taip toliau. O iš tikrųjų niekas tos strėlės neiššovė. Tad ir per langą nebuvo kam lėkti.

— Tai kaip ji ten pateko? — pusbalsiu paklausė juodbruvys advokatas.

— Matyt, kažkas ją atnešė,— tarė tėvas Braunas.— Įnešti strėlę arba ją paslėpti nebuvo sunku. Kažkas ją laikė rankoje, stovėdamas priešais Mertoną jo paties kabinete. Kažkas smeigė strėle tarytum durklu jam į gerklę, ir tam kažkam ūmai kilo išradinga mintis taip sudėstyti viską , kad mes visi iškart pamanėme, jog strėlė įskrido į kabinetą kaip paukštė.

— Kažkam,— ištarė senasis Kreikas sunkiai, lyg akmenį keldamas.

Sučirškė telefonas — įkyriai , šaižiai ir desperatiškai . Nespėjus nė vienam net krustelėti, tėvas Braunas puolė į prieškambarį.

— Kas čia per velniava? — nieko nebesuprasdamas šūktelėjo Piteris Veinas ,

— Jis sakė , kad laukia paskambinant sekretoriaus Viltono,— tuo pačiu bespalviu balsu paaiškino jo dėdė.

— Tai turbūt Viltonas čia ir skambina? — tarė advokatas,, aiškiai dėl to, kad nutrauktų pauzę, Bet niekas neatsiliepė. Visi tylėjo , kol į kabinetą skubiu žingsniu grįžo tėvas Braunas , o su juo atėjo ir atsakymas,

—'Džentelmenai,— prabilo jis,— jūs patys paprašėte mane įspėti šią mįslę ir išaiškinti tiesą, todėl privalau išsakyti ją ir net nebandysiu sušvelninti šoko. Jei žmogus kiša nosį į tokius dalykus, tai jis negali leisti sau subjektyvumo,

— Kitaip sakant,— tarė Kreikas , nutraukdamas tylą,— jūs kaltinate arba įtariate kai kuriuos iš mūsų,

— Įtariami mes visi,— atsakė tėvas Braunas.— Galėčiau įtarti ir save, nes juk aš aptikau lavoną ,

— Be jokios abejonės, mes įtariami,— įsiterpė Veinas.— Tėvas Braunas maloniai išaiškino man, kokiu būdu galėjau apšaudyti bokštą iš lėktuvo.

— Na,— šypsodamasis paprieštaravo tėvas Braunas,— jūs pats pasakojote man, kaip galėtumėte tai padaryti, Stai kas įdomiausia.

— Visai taip pat jam pasirodė įmanoma , jog tai aš nudėjau Mertoną raudonodžių strėle,— suniurnėjo Kreikas ,

— Man tai pasirodė beveik neįmanoma,— susiraukęs tarė tėvas Braunas.— Atleiskite , jeigu jus užgavau, bet nesugalvojau kito būdo pasitikrinti. Sunku net sugalvoti ką nors labiau neįtikėtina— įsivaizduokite kapitoną Veiną , praskrendantį milžiniš-' ku aeroplanu palei langą kaip tik tuo momentu , kai buvo įvykdyta

žmogžudystė, ir dar taip , kad niekas jo nepastebėtų, Arba dar geriau — orų pagyvenusį džentelmeną, apsimetantį raudonodžiu ir tykojantį su lanku ir strėlėmis iš už krūmų nudėti žmogų , kurį būtų galėjęs nudaigoti dviem dešimtim daug paprastesnių būdų. Bet aš turėjau įsitikinti, ar tiedu žmonės neturi nieko bendro su nužudymu, todėl ir privalėjau juos apkaltinti , kad įrodyčiau nekaltumą.

— Ir kaipgi jūs įrodėte jų nekaltumą? — paklausė advokatas Bleikas, nekantriai palinkdamas į priekį.

— Apkaltinti jie susijaudino,— atsakė dvasininkas.

— Paaiškinkite, kaipgi jus suprasti.

— Jums leidus, norėčiau pasakyti,— ramiai dėstė tėvas Braunas,—■ kad privalėjau įtarti ne tiktai juos, bet ir visus kitus. Aš įtariau misterį Kreiką, taip pat įtariau kapitoną Veiną ta prasme, kad ėmiausi spręsti, ar įmanoma, ar galima jų kaltė. Jiems pasakiau, kad padariau tam tikras išvadas; dabar norėčiau pasakyti jiems, kokios buvo tos išvados. Tą akimirką, kai jie staiga pasipiktino, suvokę, ko aš juos, nieko nenutuokiančius, klausinėju, supratau, kad jiedu nekalti. Kol nenujautė, kad yra kaltinami, jie liudijo patys prieš save, net išaiškino man, kokiu būdu galėję padaryti nusikaltimą. O kai ūmai, tartum perkūnui trenkus, suprato, kad yra kaltinami, įtūžę net pradėjo rėkti; jie susivokė labai vėlai, tačiau kur kas anksčiau, negu aš juos apkaltinau. Turbūt nė vienas kaltas šitaip nesielgtų. Kaltininkas arba nuo pat pradžios būtų irzlus ir įtarus, arba iki pat galo apsimetinėtų nekaltu avinėliu. Bet jis neapkaltintų savęs, o po to pašokęs įnirtingai nepradėtų neigti hipotezės, kurią pats ir padėjo, sukurti. Šitaip elgtis gali tik tas, kas iš tikrųjų nenujaučia, kam savo kalbomis gali pasitarnauti. Žudiką persekioja sąžinė; jis negali trumpam pamiršti savo nusikaltimo, o vėliau susizgribęs jį neigti. Todėl aš išbraukiau jus abu iš įtariamųjų tarpo, o kitus išbraukiau dėl kitų priežasčių, kurių dabar nėra reikalo aptarinėti. Stai kad ir sekretorius... Bet ne tai dabar svarbiausia. Aš ką tik kalbėjau telefonu su Viltonu ir jis man leido pranešti jums rimtų naujienų. Manau, visi jūs žinote, kas buvo Viltonas, ir ko jis siekė.

— Aš žinau, kad Viltonas persekiojo Danielį Dumą ir nėrėsi iš kailio, kad jį surastų,— atsakė Piteris Veinas.— Be to, esu girdėjęs, kad jis senojo Horderio sūnus; vadinasi, tai kraujo kerštas. Žodžiu, jis ieško žmogaus, pasivadinusio Dumu.

— Tai štai,— tarė tėvas Braunas.— Jis jį surado.

Piteris Veinas net pašoko iš susijaudinimo.

— Surado' žudiką! — suriko jis.— Ar jau suėmė?

— Ne,— tarė tėvas Braunas apsiniaukusiu veidu.— Aš jau sakiau,.kad naujienos rimtos, netgi rimtesnės, negu jūs manėte. Deja, vargšelis Viltonas prisiėmė nežmonišką atsakomybę. Ir, deja, jis užkrauna nežmonišką atsakomybę ir ant mūsų pečių. Jis susekė nusikaltėlį ir kai galų gale prirėmė jį prie sienos... Trumpai tariant, Viltonas pats nuteisė jį ir pats įvykdė nuosprendį.

— Jūs manote, kad Danielis Dumas...— pradėjo advokatas.

— Aš manau, kad Danielis Dumas nebegyvas,— užbaigė dvasininkas.— Jiedu žiauriai grūmėsi, ir Viltonas jį nužudė.

— Taip niekšui ir reikia,— suniurnėjo misteris Hikoris Kreikas.

— Aš irgi nesmerkiu Viltono, tuo labiau kad jis keršijo už tėvą,— pritarė Veinas.— Juk tai tolygu sutrypti gyvatę.

— Aš su jumis nesutinku,— pasakė tėvas Braunas.— Man regis, visi romantiškai tauškiame, kas kam į galvą šauna, kad tik pateisintume linčiavimą ir savateismĮ; bet ar patiems neteks gailėtis, jei nebeliks mūsų įstatymų ir laisvių? Be to, man atrodo nelogiška ieškoti priežasčių, teisinančių Viltono padarytą žmogžudystę, net nepasidomėjus, kokiais motyvais vadovaudamasis tokį pat nusikaltimą įvykdė Dumas. Jis nepanašus į eilinį vulgarų plėšiką; ko gero, jis buvo už įstatymo ribų atsidūręs maniakas, apsėstas vienintelės minties: turėti taurę. Jis reikalaudavo taurės grasinimais ir tik supratęs savo pastangų bergždumą žudydavo; juk abi aukos surastos prie savo namų. Viltono poelgis smerktinas tuo, kad mes niekada nebesužinosime Durno motyvų.

— O,, nebeturiu kantrybės klausytis šitų sentimentų,— piktai šūktelėjo Vein-as.— Niekingo žmogžudžio motyvai! Jeigu Viltonas nudobė nusikaltėlį, tai padarė pasiutiškai gerą darbą, ir kalba baigta.

— Teisingai, teisingai,— energingai linkčiojo galvą dėdė.

Tėvas Braunas lėtai ir dar labiau apsiniaukęs nužvelgė pusračiu susėdusių žmonių veidus.

— Ar iš tiesų visi jūs taip manote? — paklausė, bet jau klausdamas suvokė, kad jis anglas ir svetimoje šalyje; suvokė, kad šie žmonės, nors ir draugai, bet svetimšaliai, ir jų širdyse kunkuliuoja aistros, svetimos jo tėvynainiams; gaivalinga Laukinių Vakarų dvasia akina juos maištauti ir linčiuoti, o neretai viena ir kita. Stai ir dabar jie jau buvo pasiryžę viskam.

— Na ką gi,— atsidusdamas tarė tėvas Braunas,— matau, kad jūs visi kaip vienas atleidote tam nelaimingajam nusikaltimą ar asmeninio keršto aktą, kaip jūs jį pavadintumėt. Tokiu atveju jam nebepakenks, jeigu pasakysiu jums šiek tiek daugiau.

Jis staigiai atsistojo, ir visi, dar nenutuokdami, ką tai galėtų reikšti, išsyk pajuto, jog kažkas pasikeitė, sakytum padvelkė ledinio vėjo' gūsis.

— Viltonas nužudė Dumą gana neįprastu būdu,— pasakė jis.

— Nejaugi? O kaip? — iššaukiamai paklausė Kreikas.

— Strėle,— atsakė tėvas Braunas. '

Pailgame kambaryje pilkšvėjo sambrėškis; dienos šviesa jau geso, vis blyškesnė sklisdama pro didelį langą kitame kambaryje, kuriame mirė didysis milijonierius. Susirinkusių akys nejučiomis nukrypo į jį, bet niekas neištarė nė garso. Paskui pasigirdo Krei-ko balsas — spigus, senatviškai drebantis — tartum tęslus veblenimas.

— Ką jūs čia sakote? Ką jūs čia sakote? Brenderį Mertoną nužudė strėle. O šitą niekšą. — irgi strėle...

— Ir ta pačia- strėle,— tarė dvasininkas,— ir tą pačią akimirką.

Vėl įsiviešpatavo tyla, slegianti, tačiau tvinkstanti neišvengiamu sprogimu. Jaunasis Veinas sumikčiojo:

— Tai jūs sakote...

— Aš sakau, kad jūsų bičiulis Mertonas buvo pasivadinęs Danieliu Dumu,— tvirtai tarė tėvas Braunas — ir kito Danielio Durna nė nebuvo. Jūsų bičiulis Mertonas buvo pamišęs dėl šitos Koptų taurės; kiekvieną dieną meldėsi jai tarytum dievybei. Audringos jaunystės metais Mertonas tikrai nužudė du žmones, kad užgrobtų taurę, nors būčiau linkęs manyti, kad nužudė pripuolamai apiplėšimo metu. Siaip ar taip , taurė atiteko Mertonui; Dreidžas šitai žinojo ir šantažavo jį. O Viltonas persekiojo jį visai dėl kitos priežasties. Manau, kad jam atsivėrė akys jau betarnaujant čia. Trumpai drūtai, štai šituose namuose, štai šitame kabinete persekiojimas baigėsi, ir Viltonas nužudė savo tėvo žudiką.

Visi ilgai tylėjo. Paskui senasis Kreikas ėmė negarsiai barbenti pirštais į stalą murmėdamas:

— Tas Brenderis turbūt išprotėjo. Turbūt jis išprotėjo.

— O viešpatie! — pratrūko' Piteris Veinas.— Tai ką dabar daryti? Ką sakyti? Juk viskas keičiasi iš pagrindų! O laikraščių reporteriai? Ekonomikos tūzai? Juk Brenderis Mertonas — tai tokia figūra kaip Valstijų prezidentas arba Romos popiežius.

— Žinoma, kad esmė keičiasi,— negarsiai prabilo advokatas Bernardas Bleikas.—¹ Visų pirma, skirtumas...

Tėvas Braunas taip trenkė į stalą, kad žvangtelėjo stiklinės; visų ausyse vaiduoklišku aidu atsiliepė paslaptingoji taurė, tebestovinti kabinete.

— Ne! — šaižiai riktelėja jis, tarsi būtų iššovęs iš pistoleto.— Jokių skirttlmų! Aš suteikiau jums galimybę pasigailėti to varguolio, kai jūs laikėte jį eiliniu nusikaltėliu. Jūs nenorėjote nė klausyti; jums visiems tada tiko savateismis. Jūsų nejaudino' tai, kad jį nudobė lyg .miško žvėrį, be tardymo ir be teismo; visi sakėte, kad jis gavo, ko nusipelnęs. Ką gi, puiku: Danielis Dumas gavo ko nusipelnęs, Brenderis Mertonas gavo ko nusipelnęs. Jeigu Dumas daugiau nevertas, tai nevertas nė Mertonas. Pasirinkite— ar jūsų laukinį savateismį, ar mūsų nuobodų legalumą; bet, vardan aukščiausiojo, arba neteisingumas visiems, arba teisingumas visiems.

Niekas neatsakė jam, tik advokatas suniurnėjo:

— O ką pasakys policija, jeigu pareikšime, kad ketiname dovanoti nusikaltimą?

— O ką jie pasakys, jeigu aš pareikšiu, kad jau dovanojote?— atšovė tėvas Braunas.— Misteri Bernardai Bleikai, jūs vėlokai pradėjote gerbti. įstatymus.

Patylėjęs jis švelniau pridūrė:

— Aš pats pasakysiu tiesą, jeigu valdžios atstovai mane paklaus, o jūs elkitės kaip norite. Pagaliau tai nebelabai svarbu. Viltonas paskambino man ir pasakė, jog aš jau galįs pranešti jums jo prisipažinimą; tuo metu, kai jūs jo klausėtės, Viltonas buvo nebepagaunamas.

Tėvas Braunas lėtai nuėjo į kabinetą ir stabtelėjo prie staliuko, ten, kur milijonierių ištiko mirtis. Koptų taurė tebestovėjo toje pačioje vietoje, jis susimąstęs įsižiūrėjo į vaivorykštės spalvomis žaižaruojantį taurės paviršių ir bedugnę dangaus žydrynę už jos.