Tėvas Braunas

„MĖNULIO PJAUTUVO" STEBUKLAS

„Mėnulio pjautuvas" buvo' sumanytas toks pat romantiškas kaip ir pavadinimas, ir įvykiai, tenai atsitikę, turėjo- ne mažiau romantišką atspalvį. Jis atspindėjo tą nuoširdų jausmą, istorijos ir beveik heroizmo pojūŲ, kuris ilori šiol puikiai dera su vertel-giškumu Amerikos rytų pakrantės senesniuose miestuose. Iš pradžių tai buvo pu slankiu pastatytas klasicizmo architektūros rūmas, įtaigiai atkuriantis aštuonioliktojo šimtmečio atmosferą,, kai tokie žmonės kaip Vašingtonas ir Džefersonas atrodė dar tikresni respublikonai, nes buvo' aristokratai. Atvykėliai, remiami prie sienos neišvengiamo klausimo, kaip jiems patiko mūsų miestas, savaime suprantama, pirmiausiai privalėdavo atsakyti, kaip jiems patiko mūsų „Mėnulio pjautuvas". Netgi kontrastai, laikui bėgant sutrikdę pirmykštę pastato harmoniją, rodė jo gyvybingumą. Už paskutinių „Mėnulio- pjautuvo" langų viename ga, driekėsi aptvertas plotas, panašus į tipišką Anglijos parką, kuriame medžiai ir gyvatvorės rikiavosi simetriškai tarsi karalienės Anos laikų sode. O čia pat už kampo kiti langai, netgi tų pačių kambarių, spoksojo į akliną, neišvaizdžią sieną—tai buvo didžiulis sandėlis, priklausantis kažkokiam šlykščiai fabrikui. T'ame „Mėnulio pjautuvo" gale kambariai buvo perplanuoti pa, monotonišką Amerikos viešbučių šabloną, tad viena namo dalis stiebėsi į viršų, tiesa, nepasiekdama ano didžiulio sandėlio aukščio, bet Londone ji jau būtų buvusi paskelbta dangoraižiu. Tačiau kolonada, remianti visą fasadą iš gatvės pusės, nors papilkėjusi ir išblukusi, tebebuvo didinga; tenai galbūt dar vaikštinėja respublikos tėvų šešėliai. Kambariai buvo apstatyti jauk' ir naujoviškai, pagal paskutinę Niujorko- madą, ypač šiauriniame sparne tarp išpuoselėto sodo ir aklinos sandėlio sienos. Faktiškai tai buvo mažų butukų, kaip juos pavadintume Anglijoje, kompleksas; kjekviename svetainė, miegamasis ir vonia, ir visi panašūs lyg šimtas korio akių. Viename iš jų prie stalo sėdėjo įžymusis Vo-renas Vindas; jis skirstė laiškus ir davinėjo nurodymus — stebėtinai greitai ir tiksliai. Jo darbo tempą galima lyginti nebent su tvarkingu uraganu.

Vorenas Vindas buvo neūžauga išsidraikiusiais žilais plaukais ir smailia bandele.,, iš pažiūros paliegęs, bet pašėlusiai energingas. Jo akys buvo nuostabios, spindinčios skaisčiau už žvaigždes ir traukiančios į save stipriau už magnetus; nors kartą j jas pažvelgęs, žmogus nelengvai pamiršdavo. Ir apskritai kaip reformatorius ir daugelio gerų iniciatyvų koordinatorius jis įrodė, kad tos akys teikia informaciją gerai galvai. Buvo begalė pasakojimų ir net legendų apie nepaprastą jo gebėjimą akies mirksniu argumentuotai įvertinti ką nors, ypač žmogaus charakterį. Sklido kalbos,kad jis pasirinko žmoną, kuri vėliau taip ilgai dirbo labdarybės darbą petys petin su juo, ištraukdamas ją iš viso pulko uniformuotų moterų (pasak vienos versijos — skaučių, pasak kitos— policininkių), žygiuojančių kolona per kažkokią oficialią šventę. Dar buvo mėgstama pasakoti, kaip pas jį' elgetaudami užklydo' trys valkatos, vienodai purvini ir nuplyšę. Nė nemirktelėjęs jis nusiuntė vieną į specializuotą nervų ligų kliniką, kitą — į alkoholikų prieglaudą, o trečią už nemenką algą pasisamdė liokajumi ir šis sėkmingai tarnavo jam jau ne vienerius metus. Neapsieita be anekdotų apie jo kandžias replikas ir sąmojingus atsakymus Ruzveltui, Henriui Fordui, misis Askvit ir kitiems asmenims, kuriems kiekvienas visuomenės veikėjas Amerikoje būtinai duoda istorinį interviu, bent jau laikraščio skiltyse. Ir iš tiesų — jis niekada nejautė pagarbaus drovumo tokių asmenų akivaizdoje, tad ir aprašomuoju momentu šaltakraujiškai suko savo išcentrinį popierių srautą, nors vyriškis priešais jį buvo ne ką mažiau įžymus už anksčiau minėtuosius.

Sailas T. Vendemas, milijonierius ir naftos magnatas, buvo liesas vyriškis pailgu geltonu veidu ir melsvai pilko atspalvio juodais plaukais; tos spalvos beveik nekrito į akis, nes misteris Vendemas stovėjo- nugara j langą ir baltą sandėlio sieną, bet dėl to visas jis kažkodėl atrodė dar labiau atgrasus. Siaurą elegantišką paltą. apsiūtą karakuliais, buvo susisagstęs iki kaklo. Energingą Vindo veidą ir žėrinčias akis buvo apšvietusi ryški šviesa iš. kito lango, atveriančio vaizdą į sodelį, nes kėdė ir stalas buvo. pas.pkti į jį. Nors Vindo veidas buvo susirūpinęs, tas susirūpinimas neatrodė turįs ką nors bendra su milijonieriui'"! merdineris ar asmeninis tarnas, augalotas, petingas vyrišk niais šviesiais plaukais, stovėjo šalia šeimininko stalo su pluoštu laiškų rankoje. Asmeninis sekretorius, dailus rudaplaukis jaunuolis prakauliu veidu, jau buvo padėjęs ranką ant durų rankenos, tarsi dar laukdamas šeimininko nurodymų ar paklusęs jo mostui. Kabinetas buvo apstatytas ne tiktai kukliai, bet netgi asketiškai, beveik tuščias; mat Vindas su jam būdingu pedantiškumu užėmė ir visą viršutinį aukštą, pavertė jį lyg archyvu, lyg sandėliu: visi jo popieriai ir daiktai buvo sukrauti į dėžes arba perrištus paikus.

— Vilsonai, atiduokite juos viršutinio aukšto klerkui,— tarė Vindas tarnui, laikančiam laiškus,— ir atneškite man brošiūrą apie Mineapolio naktinius klubus; rasite ją pakete, pažymėtame ,,G“. Man jos prireiks po pusvalandžio, o iki tol netrukdykite. Tai štai, misteri' Vendemai, jūsų pasiūlymas labai įdomus, bet negalėsiu galutinai nuspręsti, kol neperskaitysiu ataskaitos. Turėčiau gauti ją rytoj vidurdienį; tada, iškart jums paskambinsiu. Atleiskite, kol kas negaliu atsakyti konkrečiau.

Misteris Vendemas, matyt, suvokė, kad yra mandagiai išprašomas; pageltusio, niūraus jo veido išraiška rodė, kad jis į vertino padėties ironiją.

— Na, man turbūt metas eiti,— tarė jis.

— Labai malonu, kad apsilankėte, misteri Vendemai,— mandagiai pasakė Vindas.— Atleiskite, kad neišlydžiu jūsų, turiu skubų darbą. Feneri,— kreipėsi jis į sekretorių,— palydėkite misterį Vendemą iki, automobilio ir pusvalandžiui palikite mane vieną. Turiu šį tą apgalvoti; vėliau būsite man reikalingas.

Trys vyrai kartu. išėjo į koridorių ir uždarė duris. Augalotasis tarnas Vilsonas patraukė pas viršutinio aukšto klerką, o kiti du nuėjo priešinga. kryptimi lifto link, nes Vindo kambariai buvo keturioliktame aukšte. Vos žengę porą žingsnių, jie išvydo, kad visą koridorių užpildo besiartinanti impozantiška figūra. Vyriškis buvo labai aukštas, be galoi plačių pečių i(jo masyvumą pabrėžė baltas ar tik baltai atrodantis labai. šviesus pilkšvas kostiumas), su labai plačia balta panama ant galvos ir beveik tokia pat plačia aureole tokio pat baltumo plaukų. Šitoje aureolėje jo veidas atrodė valingas ir taurus kaip Romos imperatoriaus, tik vaikėziškai, vos ne kūdikiškai spindėjo akys ir palaimingai šypsojosi lūpos.

— Ar misteris Vil'idas kabinete?—žvaliai paklausė jis.

— Misteris Vorenas Vindas užsiėmęs,— atsakė Feneris,— jo negalima trukdyti jokia dingstimi. Drįstu prisistatyti: esu jo sekretorius ir galiu jam pasakyti bet kokį jūsų pageidavimą.

— Misteris Vorenas Vindas nepriimtų nei popiežiaus, nei karūnuotų galvų,— pridūrė Vendemas, naftos magnatas, gaižiai šyptelėjęs.— Misteris Vorenas Vindas perkūniškai išrankus. Aš atėjau įteikti jam smulkmenėlės — dvidešimties tūkstančių dolerių.. tam tikromis sąlygomis, o jis liepė man ateiti dar kartą, lyg būčiau pasiuntinukas, atbėgąs pašauktas. .

— Kaip gė,ra būti berniukui,— pasakė nepažJstamasis,— bet dar geriau būti pašauktam, o aš ir esu pašauktas nešti žinią, kurią jis privalo išgirsti. Tai šauksmas didžios ir žavingos šalies Tolimuosiuose Vakaruose, kur grūdinasi tikrasis Amerikietis, kol jūs čia snūduriuojate. Tad pasakykite jam, kad Artas Olboinas iš Okla-homa Sičio atvyko jo atversti.

— Aš jau sakiau, kad niekam nevalia ten eiti,— griežtai tarė rudaplaukis sekretorius.— Misteris Vindas įsakė - netrukdyti jt> pusvalandį.

— Cia, Rytuose, jūs visi baisiai nemėgstate būti trukdomi,— tarė energija trykštantis misteris Olboinas,— bet aš manau, kad Vakaruose kyla galinga vėtra, kuri jus smarkiai supurtys. Misteris Vindas skaičiuoja, kiek pinigų reikės skirti tai-, ar kitai sustabarėjusiai religijai, o aš jums sakau: bet kuris sumanymas, nesiremiantis Didžiuoju Dvasiniu judėjimu Teksase ir Oklahomoje, nerealus, nes tai vienintelė ateities religija.

— O, aš jau prisižiūrėjau tų ateities religijų,— paniekinamai tarė milijonierius.— Peršukavau visas tankiomis šukomis,, jos tiek pat patrauklios kiek benamiai šunys. Kad ir toji moteris, pasivadinusi Sofija' — manau, jai būtų derėję vadintas Safyra ²⁶. Gryna apgavystė. Raišioja virvutes prie'stalų ir tamburinų. Arba „Nematomo gyvenimo" šutvė; jie skelbiasi galį išnykti kada tik panorės. Ir išties išnyko. ir šimtai tūkstančių mano dolerių išnyko kartu su jais. Pažinojau ir Jupiterį Jėzų iš Denverio-, bendravau su juo keletą. savaičių, bet ir jis pasirodė besąs eilinis sukčius. Kaip ir Pranašas iš Patagonijos; galite neabejoti, jis jau pasipustė kulnus į Patagoniją. Žinote , man jau gana—nuo šiol aš tikiu tiktai tuo, ką matau. Man regis , tai vadinama ateizmu.

— Ko gero , manęs nesupratote,— nekantriai užprotestavo žmogus iš Oklahomos.— Ko gero, aš ne mažesnis ateistas už jus. Mūsų judėjimas nepripažįsta jokios mistikos ar prietaringų tauškalų , tiktai gryną mokslą. Vienintelis tikras ir rimtas mokslas yra sveikata, o vienintelė tikra ir rimta sveikata— kvėpavimas. Pritraukite savo plaučius gaivaus prerijų oro ir iškvėpdami nužer-site iš senumo- sukriošusius Rytų pakrantės miestus į vandenyną. Jūs nupusite savo žymiausias personas tartum usnies pūkelius , Stai ką daro mūsų judėjimas gimtinėje: mes kvėpuojame. Ne poteriaujame, o kvėpuojame.

— Neabejoju,— abejingai pritarė sekretorius. Energingam, inteligentiškam jo veidui sunkiai sekėsi slėpti nuovargį, tačiau jis išklausė abu monologus stebėtinai kantriai ir mandagiai (tai visiškai nesiderino su , legendomis apie amerikiečių nepakantumą ir užgaulumą šitokiems monologams),

— Cia nėra jokios mistikos,— kalbėjo toliau Olboinas,— tiktai didelis natūralus reiškinys , nustelbiantis visus mistiškus prasimanymus. Kam judėjams prireikė Dievo? Kad įkvėptų į žmogaus šnerves gyvybę., O mes Oklahomoje įkvepiame gyvybę į šnerves patys , Juk ką reiškia pats žodis „spiritus"? Dvelktelėjimas , dvasia, siela, įkvėpimas. Gyvenimas , .pažanga, pranašavimas — visų jų šaltinis vienas: kvėpavimas.,

— Kai kam tai gali pasirodyti tuščiažodžiavimas"'- tarė Vendemas,—, šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad išsivertėte be religinių triukų..

Inteligentiškame sekretoriaus veide, blyškumu kontrastuojančiame su rudais plaukais , šmėkštelėjo keistoka išraiška, tarsi slepiamas liūdesys.

— O aš nesidžiaugiu,— pasakė jis.— Tikrai, Jums, kaip matau, patinka būti ateistais , todėl galite tikėti i ką tik norite. O aš norėčiau tikėti į Dievą, jei Dievas būtų , betgi jo nėra., Tokia jau mano laimė.

Ūmai visi pasijuto nejaukiai, apsižiūrėję , kad stoviniuoja šiapus Vindo durų nebe trise, o keturiese. Kiek laiko tas ketvirtasis čia išbuvo, nė vienas iš pašnekovų nebūtų galėjęs atsakyti, bet jis , sprendžiant iš laikysenos , pagarbiai ir netgi droviai lūkuriavo progos įterpti kažką svarbaus. Įsikarščiavusiems pašnekovams jis pasirodė išdygęs negirdimai ir staigiai lyg grybas.Ir šiaip panėšėjo į didelį juodą grybą: trumpakojis , apvalainas , nepaslankus, užsimaukšlinęs plačią juodą kunigo skrybėlę; panašumas būtų buvęs dar didesnis, jeigu grybai turėtų įprotį nešiotis nušiurusius , beformius skėčius.

Feneris, sekretorius, nustebo dar labiau , atpažinęs jį esant dvasininką, bet kai tas dvasininkas pasuko į jį apvalų veidą po apvalia skrybėle ir patikliai paklausė , ar negalėtų pasimatyti su misteriu Vorenu Vindu, sekretorius , savaime aišku , atsakė ■ j am neigiamai , ir netgi atžariau negu pirma. Bet dvasininkas ne atstojo.

— Bet man tikrai be galo svarbu pamatyti misterį Vindą,—¹ tarė jis.— Nors tai atrodo keista — tik pamatyti. Nenoriu su juo kalbėti. Noriu tik pamatyti jį. Aš noriu įsitikįnti, ar jis tikrai yra kabinete , matomas.

— Aš aiškiai jums sakau': jis kabinete , bet jo negalima pamatyti,— atrėžė Feneris , vis labiau irzdamas.— Ką reiškia „įsitikinti, ar jis tikrai yra' kabinete, matomas"? Be abejonės, jis yra kabinete. Mes H. tenai palikome prieš penketą minučių ir nuo to laiko stovime prie durų.

Supraskite/ aš noriu įsitikinti, ar jis gyvas ir sveikas,— neatlyžo dvasininkas., ■

— Kodėl? — dar irzliau paklausė sekretorius.

— Todėl, kad turiu rimtą , drįsčiau pasakyti , nerimą keliančią priežastį abejoti , ar jam nenutiko ko blogo,— niūriai atsakė dvasininkas.

— O viešpatie! — pratrūko Vendemas.— Dar maža prietarų!

— Matyt, turiu jums paaiškinti,— nelinksmai tarė dvasininkas.— Jaučiu,, kad jūs neleisite man nė pro durų plyšelį žvilgtelėti, kol visko nepapasakosiu. '

Jis patylėjo, lyg kaupdamasis , paskui prabilo , nekreipdamas dėmesio į ištįsusius klausytojų veidus.

— Eidamas gatve pro „Pjautuvo" kolonadą, pamačiau, kaip iš už namo kampo išbėgo nuskuręs vyriškis: Jis sunkiai tapnojo grindiniu j mane, stambus, prakaulus; to vyriškio veidas pasirodė man pažįstamas. Taip , tai buvo tas pats su įstatymu susipykęs airis , kuriam, kadaise šiek tiek pagelbėjau: jo pavardės nenorėčiau minėti. Mane išvydęs, jis sustojo kaip įbestas ir sušuko: „Vardan visų šventųjų, juk čia tėvas Braunas! Jūs vienintelis , kurį man šiandien baugu susitikti". Supratau, kad bus iškrėtęs kažką nedora bet neatrodo, kad jį būtų isgąsdinęs mano veidas, nes čia pat išsipasakojo. Tai buvo itin keista istorija. Jis paklausė, ar pažįstu Voreną Vindą, atsakiau kad ne, nors žinojau, kad gyvena kažkur šito rūmo pastogėje. Tada jis pasakė: „Tas Vindas įsivaizduoja esąs vos ne šventasis ar viešpats Dievas, bet jeigu jis sužinotų ką apie jį pasakiau, tai turbūt pasikartų". Ir keliskart pakartojo isteriškai: „Taip taip, pasikartų". Aš paklausiau, ar tiktai jis nepadarė Vindui kokios skriaudos, ir jis atsakė gana keistai: „Aš užtaisiau pistoletą ne kulka ir ne šratais, o prakeikimu". Kaip supratau, jis tiktai prabėgo skersgatviu tarp šito pastato ir didžiojo sandėlio su senu pistoletu, užtaisytu tuščiu šoviniu ir iššovė į sieną, tarytum tai būtų galėję sugriauti namą. „Bet šaudamas,—■ pridūrė jis,— aš prakeikiau Vindą baisiausiu prakeikimu, kad Dievo atpildas sugriebtų jį už plaukų, o pragaro kerštas — už kulnų ir suplėšytų į gabalus kaip Judą, kad nė žymės nebeliktų jį žmogų buvus". Nesvarbu, apie ką aš dar kalbėjau su tuo nelaimingu pamišėliu; jis pasišalino¹ šiek tiek apramintas, o aš apėjau namą iš kitos pusės patikrinti jo pasakojimo. Ir ką jūs manote — skersgatvyje prie sienos gulėjo- surūdijęs senoviškas pistoletas; pakankamai išmanau apie šaunamuosius ginklus kad suprasčiau,, jog jis buvo užtaisytas tik žiupsneliu parako; sienoje juodavo parako ir dūmų dėmės, bet nė ženklo kulkos. Jis nepadarė nė menkiausios žalos, išskyrus tas juodas dėmes ir dar juodesnį prakeikimą, išrėktą į dangų. Todėl ir atėjau čia susirasti tą Voreną Vindą ir įsitikinti, kad jis gyvas ir sveikas.

Sekretorius Feneris nusijuokė.

— Galiu išvaduoti jus nuo to košmaro. Garantuoju, kad misteris Vorenas Vindas jaučiasi puikiai; vos prieš kelias minutes palikome jį prie stalo rašantį. Jis absoliučiai vienas, kabinetas yra šimto pėdų aukštyje nuo gatvės be to, joks šūvis nepasiektų jo, net jeigu jūsų draugas būtų šaudęs kulkomis. Į kabinetą nėra kito įėjimo, be šito, o mes nuo jo neatsitraukėme.

— Ir vis dėlto,— rimtai tarė tėvas Braunas,— aš norėčiau užeiti ir žvilgtelti į jį pats..

— Deja tai neįmanoma,— atšovė sekretorius.— Dėl Dievo meilės, nejau jūs tikite prakeikimais?

— Jūs pamiršote,— šiek tiek pašaipiai įsiterpė milijonierius,— kad tai dvasiško tėvo darbas: dalinti palaiminimus ir prakeikimus. Stai ką, sere—jeigu jis prakeikimu buvo nutrenktas į pragarą, tai kodėl jums palaiminimu negrąžinus jo atgal? Ko verti jūsų laiminimai, jeigu jie negali įveikti kažkokio pašlemėko iš Airijos prakeikimo?

— Argi kas nors šiandien dar Ūki tokiais dalykais? — užprotestavo atvykėlis iš Vakarų.

— Manau, kad tėvas Braunas dar daug kuo tiki,— tarė Vendemas, kurio savimeilė kentėjo dėl neseniai patirto pažeminimo ir dabar vykstančio tuščiažodžiavimo.— Tėvas Braunas tiki, kad atsiskyrėlis perplaukė upę ant krokodilo, kurį maldomis išsikvietė nežinia iš kur, o paskui įsakė krokodilui dvėsti, ir tas klusniai nusibaigė. Tėvas Braunas tiki, kad kažkuris palaimintas šventasis pasimirė, o paskui iš savo lavono padarė tris lavonus, kad patenkintų visas tris parapijas, besivaržančias dėl teisės vadintis jo gimtine. Tėvas Braunas tiki, kad vienas šventasis pakabino apsiaustą ant saulės spindulio, o kitas ant apsiausto perplaukė per Atlantą,. Tėvas Braunas tiki, kad šventasis asilas buvo šešia-kojis, o Loreta namelis skraidė ore. Jis tiki, kad šimtai akmeninių mergelių raudojo ir aimanavo kiaurą dieną. Jam visai nesunku patikėti, kad žmogus gali pasprukti pro rakto skylutę arba dingti iš užrakinto kambario. Manau, kad jis ne per daug skaitosi su gamtos dėsniais.

— Siaip ar taip, aš privalau skaitytis su Voreno Vindo dėsniais,— pailsusiu balsu tarė sekretorius,— ir jį būtina palikti vieną, kai jis to pageidauja. Vilsonas gali pakartoti jums tą patį — zodis į žodį.— Augalotasis tarnas, siųstas brošiūros, kaip tiktai lėtu žingsniu praėjo koridoriumi, nešinas ja, bet nė nestabtelėjo prie durų.— Jis atsisės ant suolo šalia aukšte budinčio klerko ir lauks susidėjęs rankas kol bus pašauktas bet nei jis, nei aš niekada neisime nekviesti. Mes abu žinome, kieno duoną valgome, ir nebent tėvo Brauna šventųjų bei angelų tuntas priverstų mus tai pamiršti.

— Na, dėl šventųjų ir angelų...— pradėjo dvasininkas.

— Tai niekai,— užbaigė Feneris.— Nenorėčiau nė vieno užgauti, tačiau šitokie dalykai labai tiktų kriptoms, vienuolynams ir visokioms vietoms, kur vaidenamasi. Bet dvasios negali prasiskverbti pro uždarytas Amerikos viešbučio duris.

— Bet žmonės gali atidaryti duris, netgi Amerikos viešbutyje,— romiai prieštaravo tėvas Braunas.— Man atrodo, visų paprasčiausia būtų atidaryti duris.

— Tai būtų visų paprasčiausias būdas man prarasti tarnybą,— atsakė sekretorius.— Vorenas Vindas paprasčiausiai nebelaikytų sekretoriaus, nevykdančio jo nurodymų. Aš pats paprasčiausiai negaliu patikėti tomis pasakėlėms, kuriomis jūs tikite.

— Ką gi,— rimtai tarė dvasininkas,— žinia, aš tikiu daugeliu dalykų, kuriais jūs galbūt netikite. Tačiau ilgai užtruktų, kol išaiškinčiau, kuo tikiu, ir kodėl manau, jog neklystu. O juk tetruktų kokias dvi sekundes atidaryti šitas duris ir įrodyti, kad aš klystu.

Sitie žodžiai tarsi pakurstė a z a rtišką ir maištingą vakariečio temperamentą.

— Žinote, man labai knieti įrodyti, kad jūs klystate,— tarė Olbeinas, s taig i ai žengdamas pro juos,— ir aš į rodysiu.

Jis atvėrė duris iki galo ir pažvelgė į vidų. Pirmu žvilgsniu jis p amatė, kad Voreno V indo krėslas tušči a s. Antru žvilgsniu — kad tuščias ir kabinetas.

Feneris tarytum. įelektrintas puolė į vidų.

— Jis miegamajame,— šūktelėjo, — jis turi būti miegamajame.

Ir dingo kambariuose.

Kiti sustojo tuščiame kabinete, dairydamiesi aplinkui. As.ke-tiškas baldų paprastumas, jau minėtas anksčiau, verte vėrė akį tarytum primygtin is iššūkis. Žinoma. š i tame kambaryje net pelei nebūtų kur pasislėpti, j a u neka lba nt ap ie žmogų. Nebuvo užuolaidų ir, kas visai nebūdinga Amerikos viešbučiams, spintų. Netgi r ašomoj o vietoje stovėjo p a prast as stalas su siauru stalčiumi ir nuolaidžiu viršumi. Kėdės — kieti, aukštomis atkaltėmis griaučiai. Kitą akimirką tarpduryje pasirodė sekretorius, apibėgęs kitus du kambarius. Jo akyse buvo sustingęs neigimas, o lūpos judėjo tars i savaime, labiau tvirtindamos tą ne i gimą, negu klausdamos:

— Jis pro čia neišėjo?

Kitiems kažkodėl nė į galvą nešovė pa ne i gti tą neiginį. Jų mąstymas tarytum atsiirenkė Į akliną sieną, kaip toji sandėlio siena už prie šingo la n go, v a k a rėj ant iš baltos lėtai virstanti pilkšva. Vendemas priėjo prie. palangės, kurios buvo atsirėmęs prieš pusvalandį, ir pažvelgė pro atvirą langą. Nei lietvamzdžio, nei gaisrininkų kopėčių, nei kokio iškyšulio ar atramos kojai — tik statmenai besileidžianti į skersgatvį siena^; ničnieko panašaus nebuvo ir daugelio aukštų sienos masyve viršum jų galvų. Kitoje gatvės pusėj e a pskri ta i jokių nelygumų, tik kalkėmis balintos sandėlio sienos nykuma. Jis įsižiūrėjo į ap ač i ą, tartum tikėtųsi išvysti iššokusio f ilantropo pa l aikus, bet tepamatė juodą dėmelę— greičiausiai pistoletą,.kurį buvo užtikęs dvasininkas. Tuo tarpu Feneris priėjo prie kito lango tokioj e pat. lygioje ir neįveikiamoje sienoje, bet ats i ver i a nčio ne į skers gatvį, o į nedidelį dekoratyvinį park ą. Cia k e! e t as medžiųužstojo dalį vaizdo, bet jie tik g ūžėsi milžiniškos, žmoga u s rankų sukurtos uolos papėdėje. Abu atsigręžė nuo la n gų ir pažvelgė vienas į kitą^; tirštėja nčioje prietemoje ant poliruotų stalų pilkšvėdami sparčiai geso paskutinieji sid a briniai dienos a tspindž i ai. Feneris pasuko jun-

19. Tęvas Braunas giklį, tarytum jį dirgintų pačios sutemos, ir kambarys, užlietas elektros šviesos, ūmai įgavo ryškius kontūrus.

289

— Kaip jūs neseniai pastebėjote,— niūriai tarė Vendemas,— joks šūvis iš. apačios jo nepasiektų, net jeigu šautų kulka. Bet net jeigu ta kulka būtų pataikiusi, jis negalėjo su sprogti kaip muilo burbulas.

Sekretorius, išblyškęs dar labiau negu paprastai, irzliai žvilgtelėjo į tūžmingą milijonieriaus veidą.

— Iš kur tos laidotuvių nuotaikos? Kuo čia dėtos kulkos ir muilo burbulai? O kodėl jis negali būti gyvas?

— Ir iš tiesų — kodėl? — šaltai įgėlė Vendemas.— Jeigu pasakysite man, kur jis yra, tai pasakysiu, kaip jis ten pateko.

Kiek pagalvojęs, sekretorius pogižiai sumurmėjo:

— Ko gero, jūsų tiesa. Kalbėjom, kalbėjom, kol prisikalbėjom. Bus gražu, jeigu jūs arba aš patikėsime, kad tas prakeikimas kažką reiškia. Bet kas galėjo prieiti prie Vindo, uždaryto šičia?

Misteris Olboinas iš. Oklahomos stovėjo išsižergęs vidury kambario, baltų jo plaukų aureolė, kaip ir apvalios akys, tarsi skleiste skleidė aplinkui nuostabą. Jis įsiterpė i pokalbį abejingai, su nekaltu išpaikinto vaiko' įžūlumu:

— Jūs ne itin jį mėgote, misteri Vendemai, argi ne taip?

Prakaulus geltonas misterio Vendemo veidas tarsi dar labiau

apsiniaukė ir dar labiau ištįso, bet jis šyptelėjo ir ramiai tarė:

—- Jeigu jau imsimės nagrinėti sutapimus, tai, man regis, Jūs pasakėte , jog prerijų vėjas nupūs mūsų žymiausias personas tartum usnies pūkelius.

— Sakiau, nė nesiginu,— atlapaširdiškai prisipažino vakarietis,— bet, velniai rautų, kaipgi tai galėjo atsitikti?

Įsiviešpatavusią tylą nutraukė Feneris, staigiai pratrūkęs beveik riksmu:

— Aš tiktai tiek tegaliu pasakyti apie šitą įvykį: jo paprasčiausiai nebuvo. Negalėjo būti.

— Oi, ne,— pasigirdo tėvo Brauno balsas iš kampo,— jis tikrai buvo.

Visi trys krūptelėjo; tiesą sakant, jie buvo pamiršę neišvaizdų žmogelį, sukursčiusį atidaryti duris. Dabar prisiminę, iškart pakeitė pažiūrą: visi jautėsi kalti, palaikę jį prietaringu fantazuo-toju, nors jis tik užsiminė apie tai, kuo jie dabar įsitikino savo akimis.

— Se tau! — suriko impulsyvus vakarietis, matyt, pratęs iškloti viską, kas' jam šauna į galvą.— P gal- 'Čia iš tikrųjų kokie bu r tai?

— Turiu prisipažinti,— tarė Feneris, rūškanai įąistebei'lijęs į stalą,— kad dvasiškojo tėvo nuojauta, matyt, turėjo rimtą pagrindą. Norėčiau sužinoti, ar jis gali dar ką nors pasakyti mums.

— Gal jis gali pasakyti,— sarkastiškai pridūrė Vendemas,— ką mums. dabar daryti, velniairautų!

Mažasis dvasininkas buvo linkęs vertinti padėtį santūriai, bet real i stiškai. "

— Aš tiktai manyčiau,— tarė jis,— kad pirmiausia derėtų pranešti šito viešbučio vyresnybei, o. paskui pasidairyti, ar mano pažįstamas, numetęs pistoletą, nėra palikęs dar kokių pėdsakų. Jis dingo už „Mėnulio pjautuvo*¹ kito galo, kur yra sodelis. Ten stovi suoliukai ir mėgsta rinktis valkatos.

Betarpiški . pasitarimai su viešbučio administracija ir vėlesni pasitarimai užuolankomis su policijos vyresnybe truko netrumpai, tad kai jie išėjo į ilgą-- klasikinį kolonados puslankį, jau buvo tamsu. „Mėnulio pjautuvas" atrodė nejaukus kaip.ir jo bendravardis danguje; pastarasis, skleisdamas ryškią, bet vaiduoklišką šviesą, kaip tiktai kilo iš už juoduojančių medžių viršūnių, kai jie, p a s ukę už namo kampo, atsidūrė prie nedidelio parko. Naktis tarsi užklojo šydu d i d žiąją dalį to, kas buvo grynai miestiška, dirbtina parke; kai ketvertas vyriškių įžengė į medžių šešėlį, visi pasijuto lyg s taiga at sidūrę už daugelio šimtų mylių nuo savo namų. Siek tiek paėjėjo- tylėdami, bet Olboinas, bene impulsyviausias iš visų, nebeištvėrė.

— Man jau gana,— sušuko jis,— pasiduodu! Nė sapne nesapnavau, kad ateisiu į tokį nuotykį, bet ką daryti, kai tas nuotykis pats ateina pas tave? Prašau atleisti, tėve Braunai, aš turbūt pereisiu į jūsų pusę, .kol jūsų pasakos pildysis. Nuo šiol aš tikiu p a sakomis. Stai jūs, misteri Vendemai, pareiškėte, jog esate ateistas i^r tikite tiktai tuo, ką matote. Na¹ tai ką jūs pamatėte? Ar, tei singiau, ko nematėte?

— Tai man žinoti,— atsainiai burbtelėjo Vendemas, krestelėdamas galvą.

— Viskas dėl to, kad šitas mėnuo ir medžiai dirgina kiekvieno nervus,— atkakliai tvirtino Feneris.— Mėnesienoje medžiai visada atrodo keist a i, jų šakos išsikėtoja. Pažiūrėkite kad ir į šitą...

— Taip,— tarė tėvas Braunas, stabtelėdamas ir įsižiūrėdamas į mėnulį pro šakų raizginį.— Iš- tiesų labai keista šaka.— Patylėjęs pridūrė: — Sakyčiau, kad tai nulūžusi šaka.

' Bet šį kartą jo balse pasigirdo tokia- gaidelė, kad bendrakeleiviai pašiurpo.. Iš tikrųjų, nuo medžio silueto, juoduojančio mėnulio fone, karojo kažkoks daiktas, panašus į nudžiūvusią šaką; tačiau tai nebuvo nudžiūvusi šaka. Kai jie priėjo arčiau, Feneris, ne savu balsu riktelėjęs, atšoko Į šalį. Paskui vėl pribėgo prie medžio ir atleido kilpą, veržiančią lieso žmogaus su nukarusiais žilų plaukų kuokštais kaklą. Nuleisdamas kūną žemėn, jis jautė, kad laiko rankose numirėlį. Virvė buvo daugybę kartų apvyniota apie šaką, 'ir tik trumpas galas karojo nuo jos iki lavono. Didelė sodo statinė buvo nuriedėjusi per kokį jardą į šalį nuo pakaruoklio kojų tartum suoliukas, nuspirtas savižudžio.

— O viešpatie! — sukuždėjo Olboinas; sunku suprasti, ar tai būta maldos, ar dievagojimosi.— Kaip tas tip'as pasakė? Jeigu jis sužinotų,, tai turbūt- pasikartų". Ar ne taip, tėve Braunai?

— Taip,— atsakė dvasininkas.

— Ir aš,— kimiai tarė Vendemas,— niekad nesapnavau, kad ką nors tokio pamatysiu arba pasakysiu. Bet ką gi čia bepridurti? Kad prakeikimas išsipildė?

Feneris stovėjo užsidengęs raf\komis veidą. Dvasininkas palietė jo alkūnę ir švelniai paklausė:

— Ar buvote labai prisirišęs prie velionio?

Sekretorius atitraukė rankas; išblyškęs jo veidas mėnesienoje atrodė pamėkliškas.

— Neapkenčiau jo iš 'visos širdies,— tarė jis,— ir jeigu jį nužudė prakeikimas, gal tai buvo manasis.

Dvasininko ranka spustelėjo sekretoriaus alkūnę; jis nuoširdžiai, kaip iki tol nebuvo kalbėjęs, tarė:

— Meldžiu nusiraminti, tai ne dėl jūsų prakeikimo.

Policijai nebuvo lengva apklausti ketvertą liudytojų, turinčių

ką pasakyti šitoje byloje. Visi jie buvo garbingi, netgi verti pasitikėjimo žmonės, o vienas, Saitas Vendemas, naftos tresto savininkas, labai galingas ir įtakingas. Pirmą policininką, išdrįsusį skeptiškai vertinti jo parodymus, išsyk pervėrė plieniniai magnato rūstybės žaibai.

— Nedrįskite man kartoti, kad laikyčiausi faktų,— šiurkščiai nutraukė jis.— Aš šimtus kartų laikiausi faktų, kai dar jūsų nebuvo pasaulyje, tik retais atvejais faktai laikydavosi manęs. Aš jums dėstau tikrus faktus, tik sugebėkite juos suprasti.

Apklausą atliekantis policininkas buvo jaunyvas ir neaukšto laipsnio; jis miglotai suvokė, kad milijonierius — tokia politinė figūra, su kuriai negalima elgtis kaip su eiliniu piliečiu. Todėl jis perdavė magnatą ir. kitus liudytojus flegmatiškesniam savo viršininkui, kažkokiam inspektoriui Kolinsui, žilam vyriškiui, įgudusiam kalbėti storžieviškai raminamu tonu;' jo išvaizda sakytum bylojo: aš geraširdis, bet neapkenčiu, kai paistomi niekai.

— Taigi, taigi,— pasakė j is, žiburiuojančiomis akimis nužvelgdamas tris liudytojus,— iš visko sprendžiant, smagi pasakaitė.

Tėvas Braunas grįžo prie savo kasdieninių priedermių, bet Sailas Vendemas atidėjo dar kokiai valandai net gigantišką naftos rinkų tyrimo' darbą, kad. paliudytų stulbinančius savo išgyvenimus. Fenerio sekretoriavimas faktiškai pasibaigė su darbdavio mirtimi. o impozantiškajam Artui Olboinui, nei Niujorke, nei kur nors kitur . neturinčiam kitų tikslų, tik Gyvybės Kvėpavimo platinimą ir Didžiosios Dvasios religijos skelbimą, šiuo metu netrukdė niekas. Tad visi trys išsirikiavo inspektoriaus kabinete, pasiruošę patvirtinti vienas kito parodymus.

— Gal bus geriau, jei iš pat pradžių pasakysiu,— žvaliai prabilo inspektorius,— 'kad beprasmiška pusti man į akis mistišką miglą. Aš praktikas, be to, policininkas, tad palikime tuos dalykus visokių religijų dvasininkams. Tas kunigas, atrodo, bus susukęs jums visiems galvas pramanais apie siaubingą mirtį ir atpildą, bet aš ketinu visiškai atriboti jj ir jo religiją nuo bylos tyrimo. Jeigu Vindas išėjo iš kabineto, vadinasi, kažkas jį išleido. Ir jeigu Vindas rastas pakartas po medžiu, vadinasi, kažkas jį ten pakorė.

— Teisingai,— tarė Feneris,— bet jeigu visi liudijame, kad niekas jo neišleido, tai problema, kaip jį kas nors sugebėjo pakarti?

— O kaip ant veido sugeba išaugti nosis? — savo ruožtu paklausė inspektorius.— Ant jo veido buvo nosis, o ant kaklo kilpa. Šitokie faktai, o aš, kaip jau minėjau, praktikas ir remiuosi tik faktais. Stebuklų pasaulyje nebūna, vadinasi, tai padarė žmogus.

Olboinas stovėjo šiek tiek atokiau nuo kitų; stambi jo figūra buvo ,tarsi natūralus fonas Heknesniems -ir judresniems vyrams, stovintiems priešakyje. Pamokslininkas panarino šarmotą galvą, lyg pasinėręs į savo- mintis, bet po paskutinių inspektoriaus žodžių kilstelėjo ją, papurtė liūto karčius, tarytum pabudęs iš snaudulio, nors dar apsvaigęs. Jis žingtelėja į grupelės vidurį, ir visiems pasirodė, jog tapo '

— Vadinasi, jus, misteri Kolinsai, praktikas,— prabilo jis švelniai, bet ir įtaigiai.— Trumpoje kalboje jus du ar tris kartus pabrėžėte esąs praktikas, tad manau, nesuklydau. Ką gi, tai labai įdomus faktelis tam, kas imsis aprašinėti jūsų gyvenimą, išsilavinimą ir užstalės pokalbius, pridedant portretą, kai buvote penkerių metų amžiaus, jūsų senelės dagerotipą ir gimtojo miesto vaizdų. Esu tikras, kad jūsų biografas nepamirš paminėti ir to fakto, kad jūsų nosis buvo kaip mopso, ir dar su spuogu, ir kad buvote toks išpampęs, jog per pilvą nebematėte kojų. O kadangi jūs praktikas, tai gal bepraktikuodamas atgaivinsite Voreną Vindą ir jį patį pasiklausite, kaip žmogus išeina pro uždarytas medines duris. Bet man regis, jūs klystate. Jūs nesate praktiškas žmogus. Jūs praktiškas nesusipratimas, štai kas jūs. Aukščiausiasis panl')ro su mumis pajuokauti, sutverdamas jus.

Dramatiškai apsisukęs, jis gracingai žengė durų link, apstulbusiam inspektoriui dar nespėjus atgauti žadą; suvėlinti kontrargumentai nebegalėjo aptemdyti Olboino triumfo.

— Manau, kad jūs absoliučiai teisus,— pritarė Feneris.— Jeigu praktikai šitokie, geriau turėti reikalų su dvasininkais.

Kai valdžia suprato, kas šitos bylos liudytojai ir kokios galimos pasekmės, buvo dar kartą 'bandyta sukurti oficialią įvykio versiją.. Istorija jau prasiskverbė į laikraščių puslapius pačia sensacingiausiai ir netgi begėdiškai mistifikuota forma. Keli interviu su Vendemu apie paslaptingą nuotykį, straipsniai apie tėvą Brauną ir jo mistišką nuojautą netrukus privertė sluoksnius, formuojančius visuomenės nuomonę, imtis pastangų nukreipti ją išmintingesne vaga. Dar kartą paieškota aplinkinio, subtilesnio priėjimo ,prie nepatogių liudytojų. Jiems lyg tarp kitko buvo užsiminta, jog tokius anormalius reiškinius studijuojąs profesorius Veiras; jį itin sudominęs tas stebinantis atsitikimas. Profesorius Veiras, garsus psichologas, itin daug dirbęs kriminalistikos srityje. Tiktai vėliau jie sužinojo, kad jis palaiko ryšius su policija.

Profesorius Veiras buvo malonus džentelmenas, apsirengęs ramių šviesiai pilkų tonų kostiumu, su margu kaklaraiščiu ir smailia šviesia barzdele. Žmonėms, nesusidūrusiems su tam tikru mokslininkų tipu, jis labiau panėšėjo į peizažų tapytoją. Jo manieros darė ne tiktai mandagaus, bet ir atviro žmogaus įspūdį.

— Taip, taip, suprantu,—tarė jis šypsodamasis,— galiu įsivaizduoti, ką jums teko patirti. Policija neskina žvaigždžių tokiais atvejais, kai prireikia psichologijos išmanymo. Savaime aišku, senis Kolinsas pareiškė, kad j] tedomina faktai..Nesąmonė! Šitokiose bylose mums pabrėžtinai svarbu ne tiktai faktai. Kur kas svarbiau vaizduotė.

— Jūs manote,— grėsmingai paklausė Vendemas,— kad visa tai, ką mes laikome faktais, tėra vaizduotės žaismas?

— Jokiu būdu,— atsakė profesorius.— Aš tik manau, kad policija elgiasi kvailai, nuvertindama tokiose bylose psichologinį elementą. Be jokios abejonės, psichologinis elementas yra viskas visame kame, nors pas mus dar tik pradedama tai suprasti. Imkime, pavyzdžiui, elementą, vadinamą individualybe. Jau anksčiau esu girdėjęs apie tą dvasininką, tėvą Brauną, vieną pačių iškiliausių nūdienos asmenybių. Jas paprastai gaubia 6avita atmosfera,, ir nė vienas su juo bendraujantis žmogus nesuvokia, kiek jo nervai ir netgi pojūčiai gali būti tos atmosferos veikiami ir kokį laiko tarpą. Žmonės hipnotizuojami, taip, taip, nuolat hipnotizuojami; juk hipnozė, kaip ir visa kita, yra kokybės dalykas; ji šiek tiek veikia bet kuriame kasdieniškame pokalbyje ir visai nebūtina hipnotizuoti. scenoje, su fraku, žiopsant publikai. Tėvo Brauno religija seniai perprato šią aplinkos psichologiją, ji žino, kaip vienu metu paveikti visą organizmą, netgi sakykim uoslę. Ji išmano įdomiausius muzikos poveikio efektus gyvuliams bei žmonėms, ji gali...

— Nustokite! — nebeištvėrė Feneris.— Gal norite įteigti mums, kad jis atėjo koridoriumi, bažnyčios vargonais nešinas?

—- Na ką jūs, jis mob kur kas geresnių dalykų,— nusijuokė profesorius Veiras.— Jis sugeba sukoncentruoti visų tų dvasinių garsu ir vaizdinių ir netgi kvapų esmę į kelis santūrius gestus; virtuoziškai, kaip gerų manierų mokykloje. Galbūt jis pajėgus vien savo- buvimu taip sukoncentruoti jūsų mintis į antgamtiškus reiškinius, kad realūs dalykai nepastebimai išsisklaidys iš jūsų sąmonės. Jūs turbūt nenustebsite išgirdę,— kalbėjo jis, vėl tapdamas geraširdišku,— kad kuo daugiau mes tiriame tą problemą, tuo labiau abejotini darosi visi liudytojų parodymai. Nerasite nė vieno liudytojo iš dvidešimties, kuris būtų tikrai pastabus. Nė vieno iš šimto, kuris stebėtų profesionaliai, ir, tiesą sakant, nė vieno iš šimto, kuris galėtų iš pradžių stebėti, paskui įsiminti, ir galų gale papasakoti. Nuolatos kartojami moksliniai eksperimentai patvirtina, jog įtampos veikiami žmonės manydavo, jog durys uždarytos, kai jos būdavo atviros, arba atviros, kai jos būdavo uždarytos. Žmonės painiodavo langų ir durų skaičių sienoje, priešais kurią stovėdavo. Saulėtą vidurdienį- juos ištikdavo regėjimo haliucinacijos. Tai atsitikdavo netgi be kieno nors hipnotinio efekto; o juk šiuo atveju mes susidūrėme su labai stipria, turinčia įtaigos jėgą asmenybe, siekiančia, kad jūsų atmintyje užsifiksuotų tiktai vienas epizodas: padūkęs airis mojuoja pistoletu, paleidžia į dangų prakeikimą ir tuščią šūvį, kurio aidai sukėlė perkūniją.

— Profesoriau! - sušuko Feneris.— As net ir mirties valandą galėčiau prisiekti, kad durys nebuvo atsidariusios.

— Pastarieji eksperimentai,— lyg niekur nieko kalbėjo profesorius,— leidžia daryti prielaidą , kad mūsų sąmonė nėra nepertraukiama būsena, o greitai besikeičiančių vaizdų seka tartum kinematografe. Todėl gali pasitaikyti, kad kažkas,, taip sakant, praslenka' viena ar kita kryptimi, tarp kadrų. Tas kažkas pasinaudoja tik ta akimirka, kai įvyksta užtemimas. Sutartinė fokusininkų kalbai ir visi .rankų miklumo triukai susiję su tuo, ką mes vadiname juodais apakimo tvyksniais tarp regėjimo tvyksnių. Taigi tasai dvasininkas ir transcedentinių idėjų skelbėjęs Įteigė jums tras-cedentinį vaizdinį; pavyzdžiui, senovės keltą, kuris tarsi titanas sugriauna bokštą savo prakeikimu. Galbūt jis įtvirtino vaizdinį kokiu nors nežymiu, bet įsakmiu .gestu , nukreipdamas jūsų akis ir mintis į nežinomą piktadarį, tykantį apačioje. O galbūt dar kas nors atsitiko arba dar kas nors praėjo pro šalį.

— Vilsonas, Vindo tarnas, praėjo koridoriumi,— burbtelėjo Olboinas,— ir atsisėdo ant suolo laukti, bet nemanau, kad jis būtų itin išblaškęs mūsų dėmesį.

—- Labai ar nelabai — sunku šitą nuspręsti,— atrėmė Veiras, — bet tai galėjo atsitikti praeinant tarnui arba, kas labiau įtikėtina, jūsų akims sekant kokius nors dvasininko gestus, kai jis jums sekė stebuklingą pasaką. Kaip tik per vieną iš tų juodų tvyksnių misteris Vorenas Vindas ir išsmuko pro duris pasitikti savo mirties. Tai pats įtikimiausias išaiškinimas. Jis iliustruoja naują mokslo dėsnį: sąmonė yra ne ištisinė linija, o punktyrinė.

— Reto punktyro linija — sumurmėjo Feneris.— Dar tiksliau — vien juodi taškai.

— Nejaugi iš. tikrųjų tikite,— paklausė Veiras,— kad jūsų šefas buvo uždarytas kambaryje kaip kalėjimo kameroje?

— Jau geriau patikėti tuo, negu manyti, kad mane patį reikėtų uždaryti kambaryje — psichiatrinėje palatoje. Stai kodėl man nepatinka jūsų hipotezės, profesoriau. Aš greičiau patikėsiu dvasininku , kuris tiki stebuklu, negu liausiuos tikėjęs, kad kiekvienas žmogus turi teisę tikėti faktu. Dvasininkas man sako, kad žmogus kreipiasi į Dievą , apie kurį aš ničnieko nežinau, prašydamas atkeršyti už jo skriaudas pagal aukščiausiojo teisingumo dėsnius,

— Na ką gi,— gana atžariai tarė profesorius Veiras,— jei jūs tvirtai nusprendėte 'tikėti savo dvasininku ir jo antgamtišku airiu, nieko nebegaliu pridurti. Gaila, kad neturėjote progos susipažinti su psichologija.

— Ko ne, tai ne,— šaltai atsakė Feneris,— užtat turėjau progą susipažinti su psichologais.

Ir mandagiai nusilenkęs, išsivedė savo delegaciją iš kabineto. Jis netarė nė žodžio , kol jie neišėjo į -gatvę, bet ten ugningai kreipėsi į abu bendraminčius.

— Paklaikę bepročiai! — tūžo Feneris.— Ar jie įsivaizduoja, kokia velniava užvirs pasaulyje, jeigu niekas nebetikės savo akims? Būtų gera paleisti kulką į jo kvailą makaulę, o paskui pasiaiškinti, kad tai padariau per tamsos tvyksnį. Ar tėvo Brauno stebuklas antgamtiškas, ar ne, bet jis pasakė, kad tas stebuklas įvyks, ir jis įvyko, O visi šitie prakeikti ekscentrikai- tesugeba spoksoti, kol kas nors dedasi, o paskui šaukti, kad to nebuvo. Klausykite, man regis, mes tiesiog privalome pagarsirtti tą mažytį tėvo Brauno sugebėjimų demonstravimą , Juk visi trys esame normalūs, blaiviai mąstantys žmonės, mes niekada niekuo netikėjome , Mes nebuvome išgėrę , nebuvome apimti religinės ekstazės. Stačiai viskas dėjosi taip , kaip jis buvo nusakęs.

— Visiškai sutinku,— tarė milijonierius.— Kas žino, gal čia prasi.de.da didi epocha religijos istorijoje; šiaip ar taip, ,tėvas Braunas, pats priklausantis šitai sferai, be abejonės, paliks joje ženklų pėdsaką.

Po kelių dienų tėvas Braunas gavo labai .mandagų laiškelį, pasirašytą Sailo T. Vendemo, kviečiantį nurodytą valandą atvykti į butą, iš kurio- dingo velionis Vindas, ir išsiaiškinti tą nepaprastą įvykį , Tas įvykis jau buvo pradėjęs dominuoti laikraščių puslapiuose, jo aprašymus visur entuziastingai garbstė' okultizmo entuziastai. Žingsniuodamas į „Mėnulio ,pjautuvą“ ir kopdamas laiptais į lifto aikštelę, tėvas Braunas matė rėksmingas antraštes: „Dingusio be žinios savižudybė¹¹, „Prakeikimas užneria kilpą filantropui". Jis rado tą pačią trijulę, su kuria išsiskyrė: Vendemą, Olboiną ir sekretorių , bet iš karto pajuto. kad jų tonas visiškai pasikeitęs — pagarbus ir net nuolankus. Jie stovėjo prie Vindo stalo, ant kurio gulėjo didelis popieriaus lapas ir rašymo reikmenys; visi trys atsisuko pasisveikinti su juo.

— Tėve Braunai,— prabilo trijulės oratorius, žilaplaukis svečias iš Tolimųjų Vakarų, susikaupęs dėl savo vaidmens atsakingumo,— pasikvietėme jus čia, visų pirma norėdami atsiprašyti ir padėkoti. Mes pripažįstame, kad kaip tik jūs pirmas pajutote ženklą, iš. dangaus. Mes visi trys buvome kietakakčiai skeptikai, bet dabar supratome, jog žmogus privalo pramušti tą kiautą, jei nori aprėpti didžiąsias paslaptis už savo suvokimo ribų. Jūs pripažįstate tas paslaptis, pripažįstate nematerialistinį reiškinių aiškinimą, ir mes pasitikime jumis. Antra, mes jaučiame, kad šitas .dokumentas būtų neužbaigtas .be jūsų parašo. Mes surašėme tikslius faktus Psichikos reiškinių tyrinėjimo draugijai, nes laikraščių pranešimų negalėtume pavadinti tiksliais. Papasakojome, kaip gatvėje buvo ištartas prakeikimas; kaip žmogus buvo uždarytas šitame kambaryje' tartum kalėjimo kameroje; kaip prakeikimas tirpdyte ištirpdė jį ore, o paskui nesuvokiamu būdu materializavo pakaruokliu savižudžiu. ■ Tai ir viskas, ką galime pasakyti apie šitą istoriją, bet mes visa tai žinome ir patys matėme. Kadangi jūs pats pirmas patikėjote stebuklu, mes visi manome, kad jums ir dera pasirašyti čia pirmam.

— Bet, tiesą sakant, man nesinorėtų čia. pasirašyti,— sutrikęs tarė tėvas Braunas..

— Nenorite pasirašyti pirmas?

— Ne, aš apskritai nenoriu čia pasirašyti,— kukliai atsakė tėvas Braunas.— Supraskite, mano profesijos žmogui netinka juoktis iš stebuklų.

— Bet juk jūs pats tai pavadinote stebuklu,— išpūtė akis Olboinas.

—' Nuoširdžiai apgailestauju,— tarė tėvas Braunas.— Deja, bus atsitikęs nesusipratimas. Nemanau, kad būčiau tai vadinęs stebuklu. Aš tiktai pasakiau, kas gali atsitikti. Jūs prieštaravote, kad to negali atsitikti, nes tai Qfitų stebuklas. Bet atsitiko. Ir jūs pasakėte, kad tai stebuklas. Bet nuo pradžios iki pat pabaigos aš nepasakiau nė žodžio apie stebuklus arba magiją, arba apie panašius dalykus.

— O aš maniau, jūs" tikite stebuklais,— įsiterpė sekretorius.

— Taip,— atsakė tėvas Braunas,— aš tikiu stebuklais. Aš tikiu, kad yra tigrų žmogėdrų, bet nematau jų bėgiojant aplinkui. Jeigu man reikia stebuklų, žinau, kur jų ieškoti.

— Aš nesuprantu jūsų požiūrio, tėve Braunai,— nuoširdžiai prisipažino. Vendemas.— Juk jis labai ribotas, o- jūs man neatro-dote ribotas, nors esate dvasininkas. Nejau nematote, kad šitoks stebuklas apverstų aukštyn kojomis bet kokį materializmą? Jis garsiai paskelbtų pasauliui, kad nežemiškos jėgos gali veikti ir veikia. Jūs pasitarnautumėte religijai kaip nė vienas dvasininkas iki jūsų.

Tėvas Braunas šiek tiek įsitempė, apkūni jo figūra Įgijo kažkokio nesąmoningo ir neapibrėžto orumo.

— Nejaugi siūlote, kad aš pasitarnaučiau religijai sąmoningu melu? Ne visai aiškiai supratau,'ką jūs norėjote pasakyti; atvirai kalbant, ir jums pačiam tai nėra aišku. Galbūt melu ir galima pasitarnauti religijai, bet esu tvirtai Įsitikinęs, kad Dievui nepasitarnausi melu. Ir jeigu primygtinai postringaujate, ar jums nebūtų naudinga šiek tiek apie tai išmanyti?

— Man sunku jus suprasti,— prisipažino milijonierius.

— Aš taip ir maniau,— paprastai tarė tėvas Braunas.— Jūs teigiate, kad čia veikė nežemiškos jėgos. l(as per nežemiškos jėgos? Turbūt nemanote, kad viešpaties angelai nunešė ir pakorė jį ant parko medžio? O dėl puolusių angelų — ne, žinoma, ne. Sitą nedorą darbą padarė žmonės, bet jie ir' liko savo nedorumo rėmuose. jie nebuvo tokie nedori, kad pasinaudotų piktųjų dvasių pagalba. Aš šį tą nutuokiu apie satanizmą, kaip nuodėmklausys privalau nutuokti. Zinau, kas tai yra ir kaip pasireiškia tikrovėje. Tai ir puikybė, ir klasta. Tai savimeilė, tai noras bauginti nekaltus tik dalinai paaiškinamais dalykais, šiurpinti vaikus. Stai kodėl satanistai taip yra pamėgę paslaptis ir įšventinimus, ir slaptas draugijas, ir taip toliau..Jų akys mato tiktai save; kad ir kokie būtų didingi ir .grėsmingi, jie visada tuo dangsto niekingą, beprotišką grimasą.— Omai jis pasipurtė lyg nuo ledinio vėjo gūsio.— Gal jau pakaks, patikėkite manimi, jie čia niekuo dėti. Nejaugi manote, kad tam vargšui pakvaišusiam mano airiui, galvotrūkčiais bėgusiam gatve, iškart išplepėjusiam man pusę to, ką žinojo, ir pasprukusiam iš baimės, kad neišplepėtų daugiau,— nejaugi manote, kad šėtonas būtų patikėjęs jam savo paslaptis? Aš galiu patikėti, kad jis buvo susimokęs su dviem kitais, dar žemiau puolusiais negu jis, bet kai prabėgdamas skersgatviu jis iššovė iš pistoleto ir suriko prakeikimą, jis buvo nesavas iš įniršio.

— Bet ką visa ta velniava reiškia?—- net pyktelėjo Vendemas. — Žaislinis pistoletas ir prasčioko prakeikimas negali padaryti to, kas įvyko, jei čia' nėra' stebuklo. Vindas nuo to nedingtų kaip dūmas ir neatsirastų už ketvirčio mylios su kilpa ant kaklo.

— Negali tai negali,— griežtai tarė tėvas Braunas,— o .ką jis gali padaryti?.

— Ir vėl nebesuprantu jūsų,- niūriai tarė milijonierius.

— Aš sakau: ką jis gali padaryti? — pakartojo dvasininkas, pirmąkart lyg ir imdamas nekantrauti..— Jūs vis kartojate, kad tuščias pistoleto šūvis negalėjo, padaryti to, negalėjo padaryti ano; kad jeigu viskas klostėsi taip, negalėjo įvykti žmogžudystė arba negalėjo įvykti stebuklas. Ar jums neateina į galvą paklausti save: o kas gi galėjo atsitikti? Kas atsitiktų, jeigu kažkoks beprotis nei iš šio, nei iš to pykšteltų iš pistoleto po jūsų langu? Kaip tada pasielgtumėte?

Vendemas susimąstė.

— Turbūt žvilgtelėčiau pro langą,— tarė jis.

— Taip,— tarė tėvas Braunas,— jūs žvilgtelėtumėte pro langą. Stai ir visa istorija. Liūdna istorija, bet jau baigta. Beje, yra ir lengvinančių aplinkybių..

— Tai kodėl žvilgtelėjimas pro langą nužudė jį? — paklausė Olboinas.— Juk jei būtų iškritęs pro langą, lavonas būtų gulėjęs skersgatvyje..

— Ne,— tyliai tarė tėvas Braunas.— Jis neiškrito. Jis pakilo aukštyn,

Jo žodžiai nuskambėjo tartum gongo dūžis, tartum lemties balsas, bet jis kalbėjo toliau:

— Jis p

— Kitaip tariant,— prabilo sekretorius,— Vilsonas ištraukė jį iš lango tartum upėtakį meškere?

— Taip,— atsakė dvasininkas,— ir per kitą langą nuleido žemyn, į parką, kur trečiasis sąmokslininkas pakorė jį ant medžio. Prisiminkite, kad skersgatvis visada tuščias, kad., priešpriešiais aklina siena, kad viskas buvo padaryta per penkias minutes po to, kai airis davė ženklą šaudamas. Nusikaltėlių buvo trejetas; ar galėtumėte atspėti, kas jie?

Visi trys spoksojo į tuščią lango kva d r a tą ir akliną baltą s ieną už jo; nė vienas neatsiliepė.

— Beje,— tarė tėvas Braunas,-nemanykite, kad smerkiu jus dėl antgamtiškų išvadų. Priežastis iš tiesų labai paprasta. Visi

trys prisiekinėjote, kad esate užkietėję materialistai , o faktiškai visi balansavote ant tikėjimo ribos — tikėjimo bet kuo. Siandieną taip balansuoja tūkstančiai žmonių, bet ant siaurutės ribos ilgai neišstovėsi. Jūs nenurimsite, kol kuo nors neįtikėsite; štai kodėl misteris Vendemas peršukavo naujausias religijas , misteris Olboinas cituoja Šventąjį Raštą, kurdamas savąją kvėpavimo religiją, o misteris Feneris bamba ant to paties Dievo, kurį neigia. Stai čia ir pasireiškia jūsų dvilypumas: tikėti nenatūraliais reiškiniais jums atrodo natūralu, o pripažinti tik natūralius — nenatūralu , Juk tereikėjo menkučio .postūmio, kad patikėtumėte- tuo, kas nenatūralu , antgamtiška, nors tikrumoje tie reiškiniai buvo visai natūralūs. Ne tiktai natūralūs , bet tiesiog nenatūraliai paprasti. Man rodos, .paprastesnę istoriją sunku ir sugalvoti.

Feneris susijuokė , bet tuoj pat apsiniaukė ,

— Niekaip nesuprantu vieno dalyko,— tarė jis.— Jeigu tai padarė Vilsonas,, tai kodėl Vindas laikė tokį žmogų ir netgi artimai bendravo? Kodėl jį nužudė žmogus, su kuriuo .kasdien bendravo ilgus metus? Juk jis garsėjo sugebejimu iškart permatyti žmones.

Tėvas Braunas trinktelėjo skėčiu į grindis , nors retai teparodydavo savo pyktį.

— Taip,— tarė jis. bevefk įniršęs,— dėl to jį ir nužudė. Kaip tiktai dėl to. Kad įsivaizdavo esąs žmonių likimų teisėjas ,

Trijulė sužiuro į jį, bet jis kalbėjo toliau , lyg jų čia nė nebūtų ,

—- Kas yra. žmogus, užsimanęs teisti kitus? — paklausė jis , nelaukdamas atsakymo.— Juk šitie trys — tai valkatos, kurie kadaise paprašė išmaldos , o jis mikliai, net nedvejodamas pavarė juos į kairę ir į dešinę , sakytum neegzistuotų nei mandagumas, nei noras pasikalbėti, nei teisė pasirinkti draugą. Dvi dešimtis metų ruseno jų neapykanta, kilusi tą akimirką, kai jis vos žvilgtelėjęs nusprendė jų likimus ,

— Taip,— tarė sekretorius.— Dabar aš supratau... ir supratau, kaip jūs, suprantate... viską viską

— Tebūnu aš prakeiktas, jei ką nors supratau,— garsiai sušuko nenustygstantis džentelmenas iš Tolimųjų, Vakarų.— Tas jūsų Vilsonas su airiu atrodo du galvažudžiai, nudobę savo geradarį. Mano moralė, ar tai religija, ar ne., neturi gailesčio, šitokiems kraugeriškiems piktadariams.

— Taip.— jie piktadariai,— ramiai .pasakė Feneris.— Aš jų visai neteisinu , bet turbūt tėvo Brauno pareiga melstis už visus žmones, net ir tokius...

— Taip,— patvirtino tėvas Braunas,-mano pareiga melstis už visus žmones. net ir už tokius kaįp Vorenas Vindas ,

DARNVEJŲ GIMINES LEMTIS

Du peizažistai stovėjo įsižiūrėję į tą patį peizažą, jūros peizažą. Abiems jis imponavo, nors įspūdžiai šiek tiek ir skyrėsi. Vienam iš jų. kylančiai Londono žvaigždei, šis vaizdas buvo nematytas ir neįprastas. Kitam, vietiniam dailininkui, nors žinomam šiek tiek plačiau,— matytas jau ne sykį, ir gal kaip tik todėl dar įspūdingesnis..

Jei vertintume koloritą. ir natūrą dailininkų akimis, tai prieš juos driekėsi smėlio ruožas, o viršum jo saulėlydžio dangaus ruožas, nuspalvinąs apylinkę niūriais tonais: vaiduokliškai žalzganais, bronziniais, rudais ir pilkai rusvais; ne blankiais, o slėpinin-įgesniais gal net už' auksą, Tas lygias linijas ardė vienui vienas ilgas pastatas, nusitęsęs kone iki pat vandens; aplink jį' vešančios piktžolės ir nendrės tartum susiliejo su jūros dumbliais. Labiausiai krito į akis apgriuvusi viršutinė namo dalis, žiojėjanti gausybe langų kiaurymių ir vakarėjančiame danguje juoduojanti it karkasas, Apatiniame aukšte beveik visi langai buvo užmūryti, jų kontūrai vos- beįžiūrimi prietemoje, Bet vienas langas tebebuvo langas; visų keisčiausia, kad jame švietė žiburys,

— Ir kas |gali gyventi šituose griuvėsiuose? — sušuko londo-nietis, stambus, bohemiškos -išJVaizdos jaunuolis, truputį sendinamas susivėlusios rudos barzdos; visame Celsyje jis buvo žinomas !kaip Haris Peinas,

— Galite pagalvoti, kad vaiduokliai,— atsiliepė jo bičiulis Martinas Vudas.— Na .ką. gi, žmonės, kurie ten gyvena, tikrai panašūs į vaiduoklius,

Gal paradoksalu, bet londonietis, triukšmingai betarpiškas ir naivus, atrodė beveik kaimietis, o vietos dailininkas — įžvalgesnis ir daugiau patyręs žmogus, žiūrintis į jį su vyresniojo atlaidumu, Ir iš tiesų ori laikysena, tamsūs drabužiai, kJvadratinis neišraiškingas veidas ir glotniai nuskusti skruostai teikė jam pranašumo,

— Zinia, tai tiktai laiko ženklas,— kalbėjo jis toliau,— tikriau , ženklas praėjusių senų laikų, nusinešusių garsias gimines. Tame name gyvena paskutinieji kilmingos Darnvėjų giminės palikuonys,-bet mūsų dienomis nedaug surastumėte vargingesnių už juos, Jie nepajėgūs sutvarkyti viršutinio aukšto ir priversti lindėti tų griuvėsių apačioje, tarsi kokie šikšnosparniai arba pelėdos. O juk jie turi šeimyninių portretų iš Rožių karų laikotarpio, pirmųjų portretinės tapybos Anglijoje ■ pavyzdžių, Kai kurie nuostabūs; aš tai žinau, nes Darnvėjai buvo prašę manęs juos restauruoti.

Ypač vienas, iš pačių ankstyviausių, toks išraiškingas, kad net šiurpas -nukrečia'.

— O mane šiurpas nukrečia tik pažiūrėjus į ią laužą,— pasakė Peinas.

— Teisybę s,akant, ir .mane,— pritarė bičiulis.

Jiems nutilus, p,asigirdo šiuršenimas nendrynuose, abu nervingai krūptelėjo-—pakrantėje, lyg pabaidytas paukštis. šmėkštelėjo tamsus šešėlis. Bet tai būta tiktai vyriškio. sparčiai žingsniuojančio su juodu lagaminėliu rankoje; skvarbios akys prakauliame išgeltusiame- jo veide nepatikliai nužvelgė atvykėlį.

— Tai mūsų gydytojas Barnetas,— lengviau atsikvėpė Vu-das.— Labą vakarą, daktare. Ar skubate pas Darnvėjus? Tikiuosi, kad ten niekas nesusirgo.

— Tokioje vietoje ,visuomet visi ligoniai,— burbtelėjo daktaras.—-Ir kartais rimtesni negu jie patys mano. Ten netgi oras užkrėstas ligų ir epidemijų. Aš nepavydžiu tam jaunuoliui iš- Australijos.

— O kas per vienas tas jaunuolis iš Australijos? — išsiblaškęs paklausė Peinas.

— Cha! — prunkštelėjo daktaras.— Negi kolega jums nepa-p.asakojo? Juk jei neklystu, jis atvyksta šiandien. Beveik senovinė melodrama: paveldėtojas sugrįžta iš kolonijų į griūvančią protėvių pilį; viskas autentiška. galioja netgi sena giminės tradicija, kad jis .privalo vesti damą. laukiančią gebenių apraizgytame bokšte. Šitoks anachronizmas! Bet jų kada ne kada pasitaiko. Australas netgi turi šiek tiek pinigų — vienintelis šviesos spindulys šitoje- istorijoje.

— O ką apie tai galvoja pati mis Darnvėj savajame gebenių apraizgytame bokšte? — sausai paklausė Martinas V u das.

— Tą patį. ką ir apie visa kita,— atsakė daktaras.— Šitame dilgėlėmis apžėlusiame prietarų lizde išvis neg ai voj ama, čia gyvenama iliuzijomis, pasidavus likimo valiai. Manau, kad šeimyninę sutartį ir jaunikį iš kolonijų ji laiko Darnvėjų lemtimi. Net jeigu' jisai pasirodytų besąs kuprotas vienaakis .negras, sergąs žudymo manija ji pagalvotų, kad tai dar vienas štrichas, užbaigiantis niūrų paveikslą.

— Jūs ne itin palankiai pristatėte mano bičiuliui londoniečiui čionykščius draugus,— nusijuokė Vudas.— O aš ketinau jį ten nuvesti; mirtina .nuodėme dailininkui nepamatyti Darnvėjų šeimyninių portretų . Bet j.eigu pilį šturmuoja australai. gal išties geriau atidėti vizitą.,

— Ką jūs, ką jūs! Tik aplankykite juos, dėl Dievo meilės! — nuoširdžiai suskato raginti daktaras.— Jei la's gali ,pr a s kaidrinti lbedžiaugsmį jų egzistavimą, tas palen^vins mano darbą. Turbūt reikėtų viso ,būrio giminaičių. iš Australijos, kad jie išsijudintų, ir kuo daugiau, tuo smagiau. Eime, aš jus supažindi.nsiu.

Artėd am i prie rūmo, jie pamatė, kad jis tartum, sala atskirtas griovio su jūros vandeniu.Jie perėjo tiltu į erdvią akmeninę krantinę, giliai išvagotą plyšių, kuriuose kupsteliais žėlė balandos ir dagiai. Palšoje prieblandoj e aikštelė plytėjo- tuščia ir n e gyva; Veinui net sunku buvo patikėti, ,kad mažas erdvės plotelis gali šitaip padvelkti nykuma. Aikštelė buvo išsikišusi į vieną pusę tartum didžiulis įėjimo slenkstis; po žemute Tiudorų stiliaus arka durų kiaurymė juodavo lyg ola.

Daktaras nė nestabtelėdamas nusi v edė j uos i vidų, ir Veinui teko nusivilti dar kart ą. Jis ti kėj osi ‘kopsiąs siauručiais įvijais laiptais į begriūvantį bokštą, o pirmuosius ži.ngsnius teko žengti žemyn. Kel iskart nuli p ę tr ump ais, aptrupėjusiais l aipteliais, jie ėjo per sambrėškias menes, kurias, jei ne tamsių paveikslų eilės ant sienų ir apdulkėjusios knygų lentynos, būtų nesunku įsivaizduoti buvus viduramžiais pamėgtu kalėj imu po pilį juosia nčiu grioviu. Tai vienur, tai kitur žvakė senovineje žvakidėje išplėš-'davo iš tamsos atsiliktinę buvusios prabangos detalę, padengtą dulkių sluoksniu; tačiau svečią ne, tiek sujaudino. ir prislėgė ši dirbtinė šviesa, kiek iš kaži n kur pras i s kver bęs blyškus natūralios šviesos atspindys. Perėjęs ilgą salę, jis pastebėjo vienintelį langą sienoje — n eįprast a i žemą ovalą, madingą septyniolik to. šimtmečio¹ p a baigoje. Tas langas turėjo stulbinančią ypatybę: per jį nebuvo matyti nė lopelio dangaus, tiktai dan g aus atšvaitas, b l y škus dienos šviesos lopelis, atsis p i n d inti s griovio vandenyje, |p aplauto kranto, šešėlyje. Veino atmintyje iškilo legendinė Salo pilies valdovė, matydavusi pasaulį tiktai veidrodyje. Sitos p i lies valdovė ne trk t ai tam tikra' ,p rasme matė pasaulį veidrodyje, bet dar ir apverstą aukštyn kojomis.

— Dievaži, jauti, kaip griūva Parnvėjų namai — tiesiog i n e ir perkeltin e prasme,— tyli ai ištarė Vudas.— Tarytum jie lėtai grimzta į pelkę ar dribsmėlį, kol k a da nors virš jų galvų it žalias stogas sutyvuliuos jūra.

Net nesujaudinamas daktaras Barnetas krūptelėjo, išvydęs figūrą, negirdimai artėjančią jo pasitikti. lr iš tiesų kambaryje bulyo taip .tylu,, Ikad ateiviai nustėro, susigriebę, kad jie nebe vieni. Trys blankios figūros dunksojo blankiame kambaryje, trys j uodai apsi tais ę tamsūs šešėliai. Kai vidurinioji figūra priėjo arčiau, blyški šviesa iš la ngo ap švietė veidą, b eveik tokį pat pilką kaip ir plaukai. Juos pasitiko senasis Vainas, mažordomas, prieš daugelį metų likęs in loco parentis ²⁷ mirus ekscentriškam keistuoliui, paskutiniajam lordui Darnvėjui. Jis būtų atrodęs malonus senulkas, jei būtų visai neturėjęs dantų. Tačiau vienas vienintelis išlikęs dantis, 'kuris pasirodydavo vos pražiojus burną, suteikdavo veidui nuožmią išraišką. Pasitikęs daktarą ir jo draugus su deramu etiketu, jis nuvedė juos ten, kur sėdėjo kitos dvi juodai apsirengusios figūros. Viena jų, pagalvojo -Reinas, nuostabiai derėjo prie niūrios pilies senovės jau tuo, kad tai buvo katalikų kunigas, tarytum išlindęs iš slaptavietės rūsčiomis žilos pra'eities persekiojimų dienomis. ,Peinas net įsivaizdavo jį poteriaujant, leidžiant tarp pirštų .rožančiaus karoliukus,. skambinarit laidotuvių varpais ar atliekant dar kokias kitas neapibrėžtas ir liūdnas apeigas šitoje liūdesio buveinėje. Sią valandą jis turbūt guodė Dievo žodžiu greta sėdinčią damą, bet nelabai įtikėtina,, kad jo žodžiai būtų jai teikę paguodos ar bent pralinksminę. Siaip dvasininkas buvo gana- neišvaizdus, jo veidas paprastas ir neišraiškingas, užtat pašnekovė buvo visai kitokia. Jos veido anaiptol nepavadintumėte-nei paprastu, . nei neišraiškingu. Rūbų, plaukų ir aplinkos juodymėje jos veidas švietė bauginamai negyvu .blyškumu, bet ir bauginamai gyvastingu grožiu. P.einas ilgai negalėjo atitraukti akių, nors gyvenime jam buvo skirta dar daug kartų į jį įsižiūrėti.

Vudas maloniai pasisveikino su savo draugais ir po kelių. mandagių frazių pareiškė norįs dar kartą pasižiūrėti portretų. Jis atsiprašė, kad atiVyko tokią dieną, kai ruošiamasi seimoo šventei, bet jam buvo leista suprasti, .kad šeimai netgi jaukiau, nes svečiai išslklaido įtampą. Tada jis nedvejodamas nusivedė Peiną per didžiąją pokylių salę į biblioteką. Ten kabėjo portretas, kurį jis būtinai norėjo- parodyti ne tiktai 'kaip. meno kūrinį, bet ir kaip savotišką mįslę. Mažasis dvasininkas nukėblino iš paskos; matyt, jis išmanė senovinius paveikslus ne prasčiau kaip .senovines maldas.

— Aš didžiuojuosi, kad j,Į atradau,— tarė Vudas.— Manau, kad tai Holbeinas ²⁸. O jeigu ne jis, tai jo epochos dailininkas, ne mažiau talentingas už Holbeiną. •

Portretas, nutapytas grubia, bet nuoširdžia ir išraiškinga 'to laikotarpio maniera, vaizdavo vyriškį juodais rūbais, apsiūtais auksu ir kailiais. .Iš ^masyvaus, papurtusio, išblyškusio veido žvelgė skvarbios akys.

— Kaip gaila, kad ,menas nesustojo amžiams šitoje raidos pakopoje, o vystėsi toliau!—sušuko Vudas.— Argi jums .neatrodo, jog portretas pakankamai realistiškas? Ar neatrodo, jog veidas dar išraiškingesnis dėl to, kad išryškėja tamsiame statiškame neesminių atributų fone? O akys dar gyvesnės. Kaip Dievą myliu, jos net per daųg gyvos šitam veidui! Vylingas, veriančios — tarytum žvelgtų per didžiulės blyškios kaukės plyšius.

— Man regis, šiek tiek statiška ir figūra,— tarė Peinas.— Viduramžių sambrėškoje dailininkai dar nebuvo ganėtinai išstudijavę anatomijos, bent jau Anglijos šiaurėje . Antai kairė koja man atrodo neproporcinga.

— Nesiryžčiau to tvirtinti,— santūriai paprieštaravo Vudas.— Meistrai darbavęsi tada, kai realizmas dar tiktai formavosi, kai dar niekam nė minties nekildavo juo piktnaudžiauti, tapydavo kur kas realistiškiau, negu mes manome. Jie tiksliai perteikdavo detales, kurias nūnai suvokiame sąlyginai. Galbūt jūs pasakysite, kad šito žmogaus antakiai ar akiduobės kiek asimetriški, bet jeigu jis staiga pasirodytų. čia, pats įsitikintumėte, kad vienas jo antakis aukštesnis. Aš nenustebčiau, jei jis būtų šlubas, o ta koja — sąmoningai nutapyta kreiva.,

— Betgi jis į velnią panašus! — ūmai ištrūko Peinui.— Atleiskite mano netaktą, dvasiškas tėve.

— Nieko baisaus, aš tikiu velniu,— atsakė dvasininkas keista veido išraiška.— Beje, legendose velnias irgi šlubas.

—— Klausykite—— užprotestavo Peinas,— nejau pradėsite įtikinėti kad jis velnias! Bet velniai rautų, kas jis per vienas?

— Lordas Darnvėjus, gyvenęs Henriko Septintojo ir Henriko Aštuntojo laikais,— paaiškino bičiulis.— Tarp kitko, ir apie jį pasakojamos įdomios legendos. Viena susijusi, su užrašu ant rėmo. Smulkiau apie tai galimai sužinoti iš užrašų senovinėje knygoje, kurią aptikau šiuose namuose. Abu tekstai labai įdomūs.

Peinas pasilenkė arčiau ir sukinėdamas galvą ėmė skaityti archaišką užrašą ant rėmo kraštų. Pakeitus senąją rašybą tas užrašas rimavosi daugmaž į tokį ketureilį:

Su septintuoju įpėdiniu aš sugrįšiu,

Su septintuoju dūžiu vėl išeisiu.

Ir nieks tą valandą manęs nesulaikys,

O mylima išverks akis.

— Nuo tokių eilių nyku darosi— tarė Peinas,—galbūt todėl, kad ničnieko nesupratau.

— Dar nykiau pasidarys, kai suprasite,— pusbalsiu tarė Vudas.— Vėliau surašyta¹ kronika, kurią radau senoje knygoje:, išsamiai pasakoja, kaip tas gražuolis sugalvojo tokį savižudybės būdą, kad žmonai buvo nukirsta galva už jo nužudymą. Kita kronika, rašyta¹ žymiai Vėliau, mini tragediją, įvykusią po septynių kartų, karaliaujant Georgams. Tas septintasis Darnvėjus nusižudė, prieš tai apdairiai įbėręs nuodų į žmonos vyno taurę. Tvirtinama, kad abi savižudybės Įvyko septintą valandą vakaro. Man peršasi išvada, kad tas tipas iš tikrųjų sugrįžta kas septinta karta ir, kaip sako eilėraštis, sukelia nekasdieniškų rūpesčių lengvapėdei damai, sutikusiai už jo tekėti..

— Sitas argumentas,— tarė Peinas,— gali šiek tiek nejaukiai nuteikti sekantį septintą džentelmeną.

Vudas pritildė balsą vos ne iki kuždesio.

— Tas, kurio laukiama atvykstant šįvakar, ir yra septintas.

Haris Peinas staiga atsitiesė ir atstatė galingą krūt i n ę ir pečius, tarytum žmogus, nusimetęs naštą.

— Kokius niekus mes visi tauzijame,— sušuko jis.— Esame išsilavinę žmonės ir, jei neklystu, gyvename mokslo amžiuje. Kol nebuvau prisikvėpavęs šitos prakeiktos priplėkusios atmosferos, kaip gyvas nebūčiau patikėjęs, kad galėčiau kalbėti apie tokius dalykus neprunkš'damas.

— Jūsų teisybė,— pritarė Vudas.— Kai pagyveni ilgesnį laiką šitoje požemio pilyje, daug ką imi matyti kitaip. Prisiplūkiau į valias restauruodamas šitą portretą; pradėjau jausti, kad jis kažkaip keistai veikia mane. Kitąsyk negaliu nuvyti minties, kad drobėje, nutapytas veidas kur kas gyvesnis negu šičia gyvenančių žmonių numirėliškos fizionomijos. Jis nelyginant talismanas ar magnetas valdo stichijas, nulemia žmonių bei daiktų ,likimus. Turbūt pagalvosite, kad nusifantazavau.

— Kas čia per triukšmas? — ūmai sukluso Peinas.

Visi nuščiuvo, bet nieko nebuvo girdėti, tiktai iš toli sklido monotoniškas jūros ošimas. Paskui jiems ,pradėjo rodytis, kad per tą ošimą prasimuša žmogaus balsas, iš pradžių kimiai, paskui vis garsiau ir arčiau. Greit nebeliko abejonių: kažkas lauke ūkavo.

Peinas atsisuko į žemą langą- ir pasilenkė prie jo. Per langą nieko negalėjai matyti, išskyrus griovyje tyvuliuojantį vandenį, kuriame atsispindėjo dangus ir kranto ruoželis. Bet apverstas vaizdas buvo pasikeitęs. Nuo .pakibusio kranto šešėlio kilo dar du tamsūs šešėliai — žmogaus kojos, stovinčios ant to kranto., Per siaurą lango ovalą buvo matyti tik tos dvi kojos, juoduojančios blyškaus melsvai raudono saulėlydžio fone. Atidžiai žiūrėdamas per langelį, Peinas visas persimainė.

— Kažkaip keistai jis stovi! — tarė jis nesavu balsu.

— Ne ne,— pa,kuždomis ramino jj Vudas.— Atspindžiai dažnokai šitaip iškraipo. Raibuliuoja vanduo, o jums atrodo...

— Kas atrodo? — griežtai paklausė dvasininkas.

— Kad tas žmogus apšlubęs kaire koja.

Ovalinis langas iš pat pradžių. atrodė Peinui kažkoks stebuklingas veidrodis, o dabar jam pasivaideno, kad mato tame lange-veidrodyje ir kitus nesuvokiamus likimo ženklus. Salia žmogaus vandenyje atsispindėjo dar kažkas, ko Peinas ^negalėjo' suprasti: trys plonytėlaitės kojos blyškiame dangaus fone, tarytum greta nepažįstamojo stovėtų trikojė pabaisa' —'milžiniškas voras ar paukštis. Paskui jo atminty iškilo realistiškesnis vaizdas: pagoniško orakulo trikojis. Omai trikojis dingo, o žmogaus kojos dingo iš regėjimo lauko.

Peinas atsisuko ir išvydo priešais save išbalusį mažordomo veidą; šis prasižiojo kažką sakyti ir iš burnos kyštelėjo vienintelis dantis.

— Tai jis atvyko,— tarė senasis Vainas.— Sįryt atplaukė garlaivis iš Australijos.

Grįždami iš bibliotekos į pokylių salę, jie girdėjo atvykėlio žingsnius dundant laiptais žemyn; jis tempė su savim, kažkokius daiktus, sudarančius nedidelį jo bagažą. Pamatęs vieną iš jįj, Peinas atlėgo ir nusijuokė. Paslaptingas trikojis pasirodė besąs fotoaparato teleskopinis stovas, lengvai sumaunamas ir ištraukiamas; ir pats j] tempiantis žmogus taipogi atrodė realus ir žemiškas. Jis dėvėjo tamsų, bet sportiško kirpimo kostiumą, pilkus flanelinius marškinius, sunkūs p batai gana nepagarbiai kaukšėjo senovinių menių tyloje. Kai jis ėjo artyn susipažinti su lūkuriuojančiu būreliu, buvo sunku pastebėti, kad jis šlubuoja. Tuo labiau kid Peinas, kaip ir visi kiti, negalėjo atitraukti akių nuo jo veido.

Australas, matyt, pajuto, kad jj pasitinka kažkaip keistai ir nejaukiai, bet kiekvienas iš čia esančių būtų galėjęs prisiekti, kad jis nežino, kodėl taip yra. Mergina, jau lyg ir sužadėta su juo, be abejonės, patraukė savo grožiu, bet, matyt, ir išgąsdino. Senasis mažordomas pasveikino jį su beveik feodalinių laikų ceremonialu, bet spoksojo į jį lyg į šeimos vaiduoklį. Dvasininko žvilgsnis buvo neįspėjamas, gal dėl to dar labiau slegiantis. Peino mintys pradėjo krypti nauja linkme — jis pajuto likimo ironiją, būdingą graikų tragedijoms. Pirma jis įsivaizdavo- nepažįstamąjį esant šėtoną, bet tikrovė, ko gero, buvo dar baisesnė, nes atvy-'kusysis įkūnijo aklą likimą. Darėsi kraupu, pagalvojus, kad jis eina į nusikaltimą nieko nenujausdamas kaip koks Edipas. Į giminės pilį jis atvyko taip nerūpestingai nusiteikęs, kad, vos išvydęs ją, sustojo nufotografuoti; bet netgi fotoaparatas ūmai tapo pa našus į tragiškosios pitijos trikojį.

Siek tiek vėliau, atsisveikindamas, Peinas nustebo, pajutęs, kad svečias ne toks nepastabus, kaip jam atrodė. Australas negar ■ siai pasakė jam:

— Neišeikite... ar bent netrukus vėl ateikite. Jūs panašus į gyvą žmogų. Nuo šitų namų man kraujas stingsta gyslose.

Kai Peinas iškopė į paviršių iš tų beveik požemio menių, visa krūtine įkvėpė nakties oro ir jūros kvapų, pasijuto tarsi ištrūkęs iš sapnų pragaro, kuriame grūdasi vienas per kitą įvykiai, bauginantys ir kartu nerealūs. Keistojo giminaičio atvykimas buvo per daug netikėtas ir, taip sakant, neįtikinantis. Jo bruožuose tarytum atgimė veidas iš portreto; tas antrininko panašumas baugino Peiną lyg kokia dvigalvė pabaisa. Tačiau ne viskas toje pilyje jam atrodė košmaras ir ne australo veidas giliausiai įstrigo atmintin.

— Berods, jūs sakėte,— kreipėsi Peinas į daktarą, jiems žir,gs-niuojant per juosvą smėlj palei juoduojančią jūrą,— sakėte, kad tą jaunikaitį sužiedavo su mis Darnvėj dėl šeimyninės sutarties ar kažko panašaus? Toks įspūdis, kad pasakojate perskaitytą romaną.

— Istorinį romaną,— pataisė daktaras Barnetas.— Darnvėjai užmigo letargo miegu prieš kelis šimtmečius, kai tebebuvo gyvi papročiai, apie kuriuos dabar tik skaitome knygose. Taip, atrodo, iš tiesų egzistuoja šeimos tradicija tuokti antros ar trečios eilės giminaičius, norint išvengti turto dalybų. Mano. galva, didžiai kvaila tradicija; ir jeigu jie dažnai ,tuokiasi tarpusavyje, pagal paveldimumo dėsnius neišvengiamai išsigimsta.

— Aš nemanyčiau, kad visi tos šeimos nariai išsigimę,'-- paprieštaravo Peinas.

— Ko gero, ne,— sutiko daktaras,— tas jaunuolis neatrodo išsigimęs, nors jis ir raišas.

— Jaunuolis! — sušuko Peinas, ūmai kažko įpykęs.—Jeigu jūs manote, kad jaunoji dama išsigimusi, tai drįstu manyti, kad jūst) paties skonis bus išsigimęs.

Daktaro veidas apsiniaukė.

— Manau, kad apie tai žinau (šiek tiek geriau už jus,— atrėžė

jis.

Likusią kelio dalį abu tylėjo; kiekvienas jautėsi nepagrįstai buvęs storžievis ir dėl to susilaukęs tokio pat nepelnyto atkirčio. Peinas dabar trko vienas su savo mintimis, nes jo bičiulis Vudas užtruko pilyje kažkokiais reikalais, susijusiais su paveikslais.

Peinas nesidrovėdamas naudojosi pusbrolio iš kolonijų kvietimu dažniau lankytis; atvykėlis vis dar jautės i it nesavas. Sekančiomis savaitėmis jis kur kas detaliau apžiūrėjo Darnvėjų pilies tamsius interjerus; beje, vertėtų paminėti, kad jis ne visą laiką s.kyrė pusbrolio iš kolonijų nuotaikai praskaidrinti. Mis D a rnvėj melancholija buvo labiau įsisenėjusi, tad ją dar labiau reikėjo' pralinksminti,— žodžiu, jis buvo pasiryžęs negailėti jėgų. Tačiau sąžinė retkarčiais imdavo .graužti jį, o padėties neaiškumas trikdė. Slinko savaitės, bet iš _naujojo Darnvėjaus elgesio negalima buvo suprasti, ar jis jaučiasi senos tradicijos įpareigotas, ar ne. Jis klydinėja tamsiomis galerijomis, ilgai stoviniuoda-

priešais lemtingąjį paveikslą. Sito . namo-kalėjimo- šešėliai jau ■kaupėsi virš jo galvos; australo pasitikėjimas savimi kasdien vis labiau tirpo. O Peinui niekaip nesisekė išsiaiškinti to, kas jam buvo svarbiausia. Kartą jis pabandė atverti širdį bičiuliui Martinui Vudui, kuris, kaip paprastai, triūsė pri e paveikslų, bet ir iš jo neišgirdo padrąsinančio žodžio.

—■ Man rodos, jums nėra ko ,kištis,— trumpai drūtai pasakė Vudas,— juk jie susižadėję.

— Savaime aišku, nesikišiu, jei jie susižadėję,— atrėmė bičiulis,— o jeigu ne? Aišku, aš nė neužsiminiau mis Darnvėj, bet ją pakankamai dažnai matau ir įsitikinau, kad ji nesijaučia sužadėta, net jei ir pripažįsta, kad taip buvę sutarta. O pusbrolis apie tai nekalba, lyg iš viso nebūtų nieko girdėjęs. Juk šitoks neaiškumas visus dirgina.

— Užvis labiausiai jus,— šiurkštokai pastebėjo Vudas.— Bet j e igu norite žinoti mano nuomonę, tai aš manau, !tad jis tie s io g bijo.

— Bijo, kad ji atstums? — paklausė Peinas.

— Priešingai: kad sutiks,— atsakė Vudas.— Dėl Dievo meilės, nežiūrėkite į mane tokiomis akimis! Aš nemanau, kad jis bijotų m is Darnvėj. Jis bijo paveikslo.

— Paveikslo? — perklausė Peinas.

— Prakeikimo, siejamo su paveikslu, — pat i ksli n o Vudas.— Ar jau pamiršote ketureilį apie Darnvėjų lemtį, laukiančią jo ir jos!

— Zinia, nepamiršau, bet paklausykite,— ėmė karščiuotis Peinas,— ir Darnvėjų lemties negalima dvejopai aiškinti. ,Iš pradžių sakėte, kad negaliu nieko tikėtis dėl šitos tradicijos, paskui — kad p ap ročio negalima laikytis dėl pr a k e i kimo. Bet jeigu p rakei -kimas gali sugriauti tradiciją, tai kodėl mis Darnvėj privalu laikytis tos tradicijos? Jeigu jie bijo tuoktis vienas su .kitu, vadinasi, kiekvienas iš jų gali tuoktis su kuo nori, ir dramos' kaip nebūta. Kodėl aš privalau saugoti jų šeimos tradicijas labiau už juos pačius? Man rodos, jūsų požiūris visai nelogiškas.

— Cia ir pats velnias koją nusilaužtų,— piktai burbtelėja Vudas, ir vėl įniko stuksenti plaktuku porėmj.

Ir š.tai vieną rytą naujasis paveldėtojas nutraukė užsitęsusią ir slopią tylą. Jis pasielgė šiek tiek nelauktai, gal kiek ir stačiokiškai, kaip, matyt, buvo pratęs, bet aiškiai kupinas dorų ketinimų. Australas atvirai paprašė jam patarti, bet ne vieno ar kito kaip Peinas, o visų iš karto. Kalbėdamas jis kreipėsi j visus susirinkusius, tartum politinis veikėjas, atvykęs pas rinkėjus. Jis pavadino tai „kortų atskleidimu". Laimė, mis Darnvėj nedalyvavo šitame forume; Peinas net pasipurtė, įsivaizdavęs, kaip ji būtų čia jautusis. Bet australas buvo nuoširdus; jam atrodė natūralu prašyti pagalbos ir informacijos. Jis sušaukė savotišką šeimos .tarybą ir paklojo savo kortas ant stalo, teisingiau sviedė jas ant stalo kaip nevilties apimtas žmogus, kurį dieną naktį persekioja neišsprendžiama problema. Per trumpą laiką pilies šešėliai, žemi langai ir įsmukusios grindys keistai paveikė jį, dar padidino tam tikrą panašumą, kuris nėjo visiems iš galvos.

Penketas vyriškių, skaičiuojant ir daktarą, sėdėjo aplink stalą. Peinas išsiblaškęs pagalvojo, kad vienintelės ryškios spalvos kambaryje— jo paties vasarinis kostiumas ir rudi plaukai, nes dvasininkas ir mažordomas buvo apsitaisę juodai, o Vudas ir Dam-vėjus kaip paprastai vilkėjo tamsiai pilkais kostiumais, kurie čionai atrodė beveik juodi. Galbūt dėl to kontrasto jaunuolis ir pavadino jį gyvu žmogumi. Tą akimirką Darnvėjus ūmai pasisuko krėsle, ir dailininkas net nustėro, suvokęs, kad jis kalba apie patį baisiausią dalyką pasaulyje.

— Ar čia yra tiesos?—paklausė jis.— Aš klausinėju save, kol ima svaigti galva. Nebūčiau patikėjęs, kad kada nors galvosiu apie tokius dalykus,— bet vis mąstau apie tą portretą, apie tą eilėraštį, ir apie sutapimą, ar kaip jūs šitai pavadintumėte... ir mane ima krėsti šaltis. Ar čia yra¹ tiesos? Ar egzistuoja Damvėjų lemtis, ar tai tik idiotiškas atsitiktinis sutapimas? Ar turiu teisę vesti, ar aš tuo prisišauksiu iš dangaus kažką tamsaus, šiurpaus, nežinomo ant savo ir ant kito žmogaus galvos?

Jo žvilgsnis .klajojo aplink stalą ir įsmigo j ramų dvasininko veidą; atrodė, jog australas dabar kalba tik jam. Praktiškas Peino protas sukilo besiklausant, kaip prietarų problema pateikiama svarstyti tam kupinam prietarų tribunolui. Jis sėdėjo greta Darn-vėjaus ir Įsikišo dvasininkui dar nespėjus atsakyti.

— Aš sutinku, kad sutapimai stebinantys,— prabilo Peinas apsimestinai nerūpestingai,— tačiau mes...— Ir nuščiuvo it perkūno trenktas. Darnvėjus gręždamasis pasuko galvą, kairysis antakis kilstelėjo ir akimirką veidas iš portreto spoksojo į jj. Panašumas buvo toks kraupus, kad visi sudrebėjo. Senajam mažordomui ištrūko kimus atodūsis..

— Ne, tai beviltiška— išstenėjo jis— tai, su kuo mes susidūrėme, per daug siaubinga.

— Taip,— negarsiai pritarė dvasininkas,— mes iš tiesų susidūrėme su kažkuo siaubingu, siaubingiausiu iš visų man žinomų dalykų — su kvailumu.

— Ką jūs pasakėte? — perklausė Darnvėjus, nenuleisdamas nuo jo akių.

— Aš pasakiau: su kvailumu,— pakartojo dvasininkas.— I— šiol nesikišau, nes tai ne mano reikalas; aš tik laikinai pavaduoju šitos parapijos ganytoją ir lankydavausi pilyje mis Darnvėj kvietimu. Bet jeigu klausiate mane tiesiai, ką gi, mielai atsakysiu. Visiškai neabejoju, kad nėra jokios Darnvėjų lemties, drau-džiamčios jums vesti bet kurią merginą. Nė vienam žmogui negali būti nulemta padaryti net menkiausią nuodėmę. O ką jau kalbėti apie tokias sunkias kaip savižudybė ar žmogžudystė. Negalima priversti jūsų elgtis prieš savo sąžinę vien tik dėl to, kad jūsų pavardė Darnvėjus, o ne, sakysim, Braunas. Braunų lemtis,— pridūrė jis su sarkazmu,— arba dar geriau: „Tragiškoji Braunų lemtis".

— Ir j ūs nuoširdžiai patariate man šitaip galvoti? — sušuko aust ralas.

— Patarčiau jums daugiau galvoti apie kitką,— linksmai atsakė dvasininkas.— Kodėl apleidote besivystantį fotografijos meną? Kur pasidėjo jūsų aparatas? .. Sičia, apačioje, be abejonės, tamsu, bet viršutinio aukšto arkų nišose nesunkiai galima įsirengti puikiausią laboratoriją. Keletas darbininkų bematant uždengtų stiklinį stogą.

— Nejaugi? — užprotestavo Martinas Vudas.— O aš maniau, kad ikai,p tiktai jūs. iš paskutiniųjų .ginsite šituos nuostabius gotiškus skliautus. Juk tai bene geriausia, iką jūsų religija yra davusi pasauliui. Man atrodė, kad kaip tiktai jūs turėtumėte gerbti šitokį meną. Negaliu suprasti, kodėl pajutote tokį potraukį fotografavimui.

— Aš pajutau potraukį dienos šviesai,— atsakė tėvas Braunas,— ypač šitoje abejotinoje istorijoje; o fotografija, turi tą privalumą, kad priklauso nuo. dienos šviesos. O jeigu jūs nesuprantate, kad galėčiau sumalti j miltus visus pasaulio gotikinius skliautus, jei ta kaina išsaugočiau nors vienai žmogaus sielai ramybę, tai nutuokiate apie mano religiją dar mažiau negu jums atrodo.

Jaunasis australas pašoko iš vietos tartum naujai gimęs.

— Dievaži! Tai bent žodžiai! — sušuko jis.— Prisipažįstu, nesitikėjau to išgirsti iš jūsų. O žinote, dvasiškas tėve, aš įrodysiu , .kad dar nesu suguręs.

Senukas mažordomas nenuleido nuo jo išgąstingai nerimastingo žvilgsnio, tarytum jaunuolio protrūkyje būtų įžvelgęs pražūtį.

— Ir 'ką jūs ketinate .daryti? — virpančiu balsu paklausė.

— Ketinu nufotografuoti portretą,— atsakė Darnvėjus.

Tačiau savaitei tepraslinkus susikaupė tamsūs negandos debesys, užtemdę sveikos nuovokos saulę, kurios veltui šaukėsi dvasininkas, ir vėl nugramzdino pilį j Darnvėjų lemties sutemas. Įrengti naują studiją buvo visai nesunku; viduje ji nė kiek nesiskyrė nuo kitų studijų — tuščia, erdvi ir sklidina dienos šviesos. Bet žmogus, užlipęs laiptais iš požemio tamsumos, pasijusdavo lyg įžengęs j tviskantį, nenusakomą kaip praeitis pasaulį. Vudas, gerai ištyrinėjęs ' pilį, nugalėjo savo estetines pretenzijas ir pasiūlė įrengti tamsiąją laboratoriją kambarėlyje, kažkaip išlikusiame tarp antrojo aukšto griuvėsių. Darnvėjus, pasislėpęs nuo baltos dienos šviesos, kuisdavosi ten, apšviestas vyšninės lempos šviesos. Vudas kažkokia proga pajuokavo, kad ta raudona lempa padarė iš jo vandalą; tamsus kambarėlis su kruvinais atspindžiais ant sienų atrodė romantiškas tartum alchemiko ola.

Tą dieną, kai Darnvėjus buvo nusprendęs fotografuoti paslaptingąjį portretą , jis atsikėlė auštant ir vieninteliais sraigtiniais laiptais, jungiančiais abu aukštus, atsinešė Ji iš bibliotekos. Atrėmė portretą ant molberto, nutvieksto ryškios dienos šviesos, o priešais pasistatė fotoaparato trikojį. Jis pasakė norįs pasiųsti portreto reprodukciją žinomam antikvarui, rašiusiam straipsnį apie Darnvėjų pilies senienas. Tačiau visi suprato, jog antikvaras—.tik priedanga daug gilesniems dalykams. Tai buvo savotiška dvasinė dvikova — jei ne Darnvėjaus su demonišku paveikslu, tai bent Darnvėjaus su jo paties dvejonėmis. Jis ryžosi' suremti akis į akį blaivią fotografijos realybę su tamsia portretine mistika — ar naujojo meno saulės šviesa neišsklaidys senojo nakties šešėlių.

Galbūt todėl jis panoro viską daryti pats, nors ir žinojo taip ilgiau užtruksią. Kad ir kaip ten būtų, apsilankiusiems studijoje eksperimento dieną nesinorėjo ten ilgiau užtrukti, nes Darnvėjus buvo užsidengęs .galvą aparato gaubtu ir nesileido į kalbas. Ma-žordomas atnešė jam pietus, nes Darnvėjus atsisakė nusileisti žemyn; po kelių valandų senasis tarnas sugrįžo ir rado maistą beveik suvalgytą, bet, išnešdamas indus, vietoj padėkos išgirdo tik niurnėjimą. Peinas užlipo pažiūrėti, kaip jam sekasi, bet, kadangi fotografas nebuvo nusiteikęs šnekėtis, sugrįžo į apačią. Tėvas Braunas taip pat apsilankė studijoje neįkyriu pretekstu — perduoti Darnvėjui laišką nuo eksperto, kuriam buvo ketinama siųsti fotografiją. Jis paliko, laišką ant tuščios ryškinimo vonelės ir nusileido žemyn. Savo mintimis apie tą erdvų stiklinį narvą, kupiną dienos šviesos ir entuziasto. užsispyrimo—pasaulį, kurį tam tikra prasme sukūrė jis pats,— dvasininkas nepasidalino su niekuo. Beje, netrukus jis turės prisiminti, kad paskutinis nulipo įvijais laiptais, jungiančiais abu aukštus,, palikdamas viršuje vienišą vyriškį tuščiame kambaryje. Visi kiti stoviniavo svetainėje, esančioje greta bibliotekos, prie masyvaus juodmedžio laikrodžio, panašaus į titanišką karstą.

— Na, kaip sekasi Darnvėjui? — šiek tiek vėliau paklausė Peinas.— Juk jūs .ką tik aplankėte jį.

Dvasininkas persibraukė ranka kaktą.

— Nepagalvokite, kad man galvoje pasimaišė,— tarė jis, liūdnai šypteldamas.— Turbūt nuo dienos šviesos studijoje man a. raibo akys. Bet, garbės žodis, Darnvėjaus figūra, stovinti priešais tą portretą, kažkurią akimirką pasirodė man keista.

— O, tai dėl jo raišumo,— skubiai atsakė Barnetas.— Mes visi tą Žinome.

— Ką gi mes žinome? — šaižiai, bet pritildytu balsu paklausė Peinas.— Nemanau, kad mes viską arba' bent ką nors apie tai žinome. Kas atsitiko jo kojai? Ir kas atsitiko jo protėvio kojai?

— Apie tai šiek tiek rašoma knygoje, kurią neseniai varčiau šeimos archyve,— tarė Vudas.— Aš jums ją atnešiu.— Ir jis dingo bibliotekoje. .

— Man rodos,— ramiai tarė tėvas Braunas,— misteris Peinas paklausė ne šiaip sau.

' — Galiu iškloti viską iš karto,— pasakė Peinas dar tyliau.— Galų .gale juk viską galima logiškai išaiškinti. B.et kuris žmogus gali nusigrimuoti pagal portretą. Ir 'ką mes žinome apie tą Da m -vėjų? Elgiasi gana keistai...,

Visi nustebę sužiuro į jį, tik dvasininkas atrodė visiškai ramus.

— Manau, .kad senasis portretas niekada nebuvo fotografuotas,— tarė jis.— Todėl Darnvėjus ir nori tai padaryti. Nematau čia nieko blogo.

— Viskas labai paprastai išaiškinama,— tarė Vudas šypsodamasis; jis ką tik sugrįžo su knyga rankoje. Tuo metu jam už nugaros juodmedžio laikrodžio mechanizmas sugirgždėjo ir nuskambėjo septyni ritmingi dūžiai. Kartu su paskutiniu dūžiu viršuje kažkas driokstelėjo, ir namas sudrebėjo tarsi nuo perkūnijos. Tėvas Braunas puolė prie įvijų laiptų ir buvo jau ant trečios pakopos, bet tuo metu viskas nutilo.

— O Viešpatie! — sukliko Peinas.— Juk jis ten vienas!

. — Taigi, rasime jį ten vieną,— tarė tėvas Braunas neatsigręždamas ir dingo viršuje.

Likusieji, atitokę nuo išgąsčio, suparalyžiavusio kūną, vienas per kitą puolė akmeniniais laiptais aukštyn, į naująją studiją. Tėvas Braunas neapsiriko: jie rado Darnvėjų vieną, gulintį tarp aparato duženų; trys ilgos štatyvo kojos styrojoi groteskiškai atsikišusios, o sutrauktoji jo paties koja juodavo ant jgrindų kaip ketvirtoji. Iš pirmo žvilgsnio juoduojanti krūva atrodė apglėbta didžiulio šiurp'aus voro. Vos palietus paaiškėjo, kad Darnvėjt'" nebegyvas. Tik portretas kaip _tniekur nieko stovėjo' ant molberttJ, geriau įsižiūrėjus imdavo rodytis, kad jo akys piktdžiugiškai šaiposi.

Gal valandai praslinkus, tėvas Braunas, besistengdamas apraminti paklaikusius namiškius, susidūrė su senuoju mažordomu, kažką murmančiu panosėje, monotoniškai, kaip anas laikrodis, Ūksėjęs ir mušęs mirties valandas. Net nesuprasdamas žodžių, dvasininkas žinojo, ką senis kartoja:

Su septintuoju įpėdiniu aš sugrįšiu,

Su septintuoju dūžiu vėl išeisiu.

Jam besiruošiant tarti paguodos žodžius, senasis tarnas ūmai atitoko, jo veidą iškreipė pyktis, murmėjimas virto' riksmu:

— Tai jūs! — šaukė jis.— Jūs su ta savo dienos šviesa! Gal ir dabar sakysite, kad nėra Darnvėjų lemties?

— Pasakysiu tą patį kaip ir anksčiau,— ramiai atsakė tėvas Braunas. Ir patylėjęs pridūrė: — Tikiuosi, jūs įvykdysite nelaimingojo Darnvėjaus paskutinį norą. ir pasirūpinsite, .kad fotografija būtų išsiųsta nurodytu adresu.

— Fotografija! — pasipiktino daktaras.— Kam to bereikia? Bet, kad ir keista, jokios fotografijos nėra. Matyt, jis taip ir nenufotografavo portreto, nors kiaurą dieną krapštėsi prie aparato.

Tėvas Braunas staigiai atsisuko.

— Nufotografuokite patys,— tarė jis.— Vargšas Darnvėjus buvo gerai sugalvojęs. Be galo. svarbu nufotografuoti portretą.

Kai daktaras, dvasininkas ir abu dailininkai — tamsi ir liūdma procesija traukė per rudai gelsvus smėlynus, kurį laiką visi tylėjo. Tartum perkūnas iš giedro dangaus toji pranašystė išsipildė tuo momentu, kai visi buvo ją pamiršę; kai daktaro ir dvasininko galvos buvo kupinos racionalių minčių, kaip fotografo studija — dienos šviesos. Jie būtų galėję racionaliai mąstyti kiek širdis geidžia, bet septintas įpėdinis ėmė ir staiga sugrįžo, o septintą valandą ėmė ir staiga išėjo į anapus.

— Aš bijau, kad dabar visi ir visiems laikams patikės Darnvėjų lemtimi,— prabilo Martinas Vudas.

-- Yra vienas, kuris nepatikės,— atrėžė daktaras.— Kodėl turėčiau pasikliauti .prietarais., jeigu 'kas nors panoro pasidaryti galą?

— Jūs manote, kad nelaimingasis Darnvėjus nusižudė?—paklausė dvasininkas.

— Aš tuo įsitikinęs,— atsakė daktaras.

— Galėjo būti ir taip,— sutiko pašnekovas.

— Jis buvo vienas, o tamsiame kambaryje visas rinkinys nuodų. Be to, Darnvėjai jau yra darę tokių dalykų.

— Vadinasi, jūs netikite, kad čia išsipildė giminės prakeikimas?

— Ne,— atsakė daktaras.— Aš tikiu tiktai vienu giminės prakeikimu— jų kraujomaiša. Aš jau sakiau, kad jie išsigimsta, kad daugumas pusiau išprotėję. Jeigu kraujas pradeda stingti jūsų gyslose tartum vanduo pelkėje, jūs pasmerktas degeneracijai; nesvarbu, ar norite to, ar ne. Paveldimumo' dėsnių negalima išvengti, mokslo įrodytų tiesų negalima paneigti. Darnvėjų protai irsta kaip ir jų senosios pilies plytos bei akmenys, ardomi jūros ir sūrių vėjų. Savižudybė... žinoma, tai savižudybė,— drįstu teigti, kad šitoje giminėje visi anksčiau ar vėliau baigia gyvenimą savižudybėmis. Turbūt tai geriausia, ką jie gali padaryti.

Mokytam vyrui postringaujant, Peino atmintyje staiga nuostabiai aiškiai iškilo Darnvėjų dukters veidas, iš beprošvaistinės tamsos išnyranti kaukė; tragiška, išblyškusi, tačiau spindinti akinančiu ir beveik nemirtingu grožiu. Jis atvėrė burną, bet negalėjo ištarti nė žodžio.

— Vadinasi,— kreipėsi tėvas Braunas į daktarą,— jūs vis dėlto tikite prietarais?

— Kaip tai — „tikite prietarais"? Aš tikiu, kad šiuo atveju žmogžudystė buvo neišvengiama — moksliškai traktuojamų faktų išdava.

— Na aš negalėčiau pasakyti, kad jūsų moksliški prietarai geresni už kieno nors mistiškus prietarus,— atsakė dvasininkas— Ir vieni, ir 'kiti paverčia žmogų paralitiku, nepajėgiančiu nė piršto pajudinti, kad išgelbėtų savo gyvybę ir sielą. Ketureilis sako, kad Darnvėjams lemta žūti, o jūsų mokslinis horoskopas tvirtina, kad Darnvėjams lemta nusižudyti. Ir vienu, ir kitu atveju jie paverčiami vergais.

— Pamenu, sakėte, jog racionaliai vertinate šituos dalykus,— tarė daktaras Barnetas.— Nejaugi jūs netikite paveldimumu?

— Aš sakiau, kad tikiu dienos šviesa,— garsiai ir aiškiai atsakė dvasininkas,— ir neketinu rinktis vieno ar kito. prietarų tunelio— abu jie veda į tamsą. Stai jums įrodymas: visi klaidžio-jate tamsoje, nė nenujausdami, kas iš tiesų atsitiko tuose namuose. ,

— Jūs kalbate apie savižudybę? — paklausė Peinas.

— Aš kalbu apie žmogžudystę,— atsakė tėvas Braunas, ir nors jis ištarė tuos žodžius tik šiek tiek garsiau, jo balsas tarytum. nuaidėjo per visą pajūrį.— Taip, tai buvo žmogžudystė, bet žmogžudystė įvykdyta žmogaus valia, kuriai Viešpats Dievas suteikė laisvę.

Peinas niekad nesužinojo, ką tuo metu atsakė kiti, nes dvasininko ištartas žodis savotiškai paveikė jį: ir sukrėtė tartum trimito signalas, ir sukaustė vietoje. Trejetas vyriškių nutolo, o Peinas tebestovėjo smėlynų tyrlaukio viduryje; kraujas smarkiai pul ■■ savo gyslomis, plaukai, kaip sakoma, piestu atsistojo, bet kažkodėl pasijuto neapsakomai laimingas. Psichologinis procesas-pernelyg staigus ir pernelyg painus, kad pats galėtų susigaudyti — jau virto, sprendimu, kurio dar neįstengė analizuoti; tačiau sprendimas reiškė išsivadavimą. Dar 'kiek pastovėjęs, jis apsisuko ir lėtai nuklampojo per smėlynus atgal, pas Darnvėjus.

Ryžtingais žingsniais sudrebinęs tiltą per griovį, jis nusileido laiptais, skardaus aido lydimas ėjo per ilgas menes, kol priėjo kambarį, kuriame sėdėjo Adelaidė Darnvėj blyškios šviesos iš ovalinio lango aureolėje, tarytum visų pamiršta šventoji, palikta mirties klonyje. Ji pakėlė akis; nustebęs jos veidas atrodė dar žavingesnis.

— Kas atsitiko? — paklausė ji.— Kodėl jūs sugrįžote?

— Aš sugrįžau dėl Miegančiosios gražuolės,— atsakė jis, tramdydamas juoką.— Sita sena pilis nugrimzdo į miegą prieš kažkiek šimtmečių, kaip sako- daktaras, bet jums nereikia įsivaizduoti savęs sena. Eime aukštyn, į dienos šviesą, ir jums atsivers tiesa. Pasakysiu jums žodį, kraupų žodį, bet tas žodis išsklaidys jūsų nelaisvės kerus.

Ji nesuprato ITlė žodžio iš tos kalbos. bet kažkoks impulsas privertė atsikelti, leistis vedamai per ilgą salę, paskui laiptais aukštyn ir galų gale į lauką po vakaro dangumi. Sunykęs p arkas leidosi prie. jūros; senas fontanas su tritonu pažaliavo nuo laiko; iš išdžiūvusio rago į tuščią baseiną jau seniai nebetryško vanduo. Praeidamas Peinas dažnai matydavo tą vienišą siluetą vakario danga us fone, lyg kokį sudužusios laimės simbolį. Pra ei s kiek laiko, dar neseniai manė jis, ir tušti baseinai užsipildys, bet šĮ kartą tai bus drumstas, žalzganas ir apkartęs jūros vanduo; gėlės jame paskęs, pasmaugtos jūros dumblių. Darnvėjų duktė atiduos savo ranką lemčiai ir prakeikimui, tokiems pat kurtiems ir negailestingiems kaip jūra. Bet dabar Peinas padėjo ranką ant bronzinio tritono, jausdamas kai p kaupiasi milžino jėga, ir papurtė jį lyg būtų norėjęs nuversti nuo. pjedestalo piktąjį parko dievaitį.

— Tai ką jūs norite pasakyti? — paklausė ji.— Kas tai per žodis, kuris mus išvaduos?

— Tas žodis —,,žmogžudystė— tarė jis,— bet jis atneša laisvę su gaiviu pavasario gėlių kvapnumu. Ne, tik nepagalvokite, kad aš ką nors nužudžiau. Bet po košmariškų sapnų, kuriais jūs gyvenote, faktas, ka d kas nors ga l i būti nužudytas — savaime gera žinia. Jums dar neaišku? Košmarai, kurie jus kankino, buvo ju-myse pačioje; Darnvėjų lemtis glūdėjo pačiuose Darnvėjuose; ji skleidėsi tartum siaubingo augalo žiedas. Nuo jos nebuvo galima pasprukti net ir laimingo atsitiktinumo dėka; ji buvo neišvengiama,, kad ir kuo ją a iškintum — senos i omis V aino legendomis ar supermoderniška Barneto paveldimumo teorija. Tačiau žmogus, žuvęs š i andien, nebuvo nei magiško prakeikimo, nei paveldėtos beprotystės auka. Jį nužudė. Aišku, mums toji žmogžudystė, kaip ir kiekviena žmogžudystė — nelaimė: requiescat in pace ²⁹, bet kartu tai ir laimė, nes ji, tarytum dienos šviesos spindulys, paėjo iš šalies.

Omai ji. nusišypsojo..

— Man regis, supratau. Nors kalbate kaip lunatikas, aš supratau. O kas jį nužudė?

— Aš nežinau,— atsakė jis negudraudamas,— bet tėvas Braunas žino. Tėvas Braunas pasakė, kad tai padarė valia, laisva kaip jūros vėjas.

— Tėvas Braunas nuostabus žmogus,— patylėjusi tarė ji,— jis buvo vienintelis šviesulys mano gyvenime, kol...

— Kol? — perklausė Peinas, impulsyviai palinkdamas prie jos; jis taip stumtelėjo bronzinę baidyklę, kad toji vos išsilaikė ant postamento..

— Na, kol nepasirodėte jūs,— tarė ji ir vėl šyptelėjo.

Šitaip ėmė busti iš miego pilis. Siame pasakojime nebus aprašomos visos to pabudimo, stadijos, nors daug kas įvyko anksčiau, negu pakrantę užklojo naktis. Kai Haris Peinas vėl žingsniavo namo, jis buvo kupinas laimės, kaip tiktai gali būti laimingas žmogus mūsų laikiname pasaulyje. Jis brido per tamsius smėlynus, tuos pačius smėlynus, kuriuose tiek kartų. klajojo, norėdamas užsimiršti. Šį kartą viskas jame skambėjo, raudona jūra jo gyslose pasiekė aukščiausią potvynio ribą. Jo galvoje plaukė vaizdai, kaip pilis vėl skendi gėlynuose, bronzinis tritonas spindi lyg auksas, o fontanas trykšta tyru vandeniu ar vynu. Ir visa tai sutvisko, pražydo nuo vienintelio žodžio —„žmogžudystė", nors jis vis dar neperprato jo reikšmės. Jis tiesiog patikėjo tuo ir pasielgė išmintingai, nes buvo vienas iš tų žmonių, kurie girdi tiesos balsą.

Praslinko daugiau kaip mėnuo, kol Peinas pagaliau sugrįžo namo, į Londoną, susitikti su tėvu Braunu ir parodyti jam fotografiją. Širdies reikalai klostėsi sėkmingai, kiek tai įmanoma šitokios tragedijos šešėlyje, tad ir toji tragedija mažiau slėgė jį; antra vertus, ją vis tiek dengė Darnvėjų lemties šešėlis. Pastaruoju metu jis turėjo begales darbų, ir tik tada, kai Darnvėjų namuose gyvenimas lyg ir tvirtai įėjo į vėžes, o portretas seniai kabėjo ankstesnėje vietoje bibliotekoje, Peinui pavyko nufotografuoti jį su magnio blykste. Prieš pasiųsdamas fotografiją antikvarui, kaip buvo sutarta, Peinas užvežė ją dvasininkui, primygtinai to prašiusiam.

— Negaliu jūsų suprasti, tėve Braunai,— prisipažino jis.— Jūs elgiatės taip lyg būtumėt senų seniausiai išsprendęs tą problemą.

Dvasininkas susikrimtęs papurtė galvą.

— Turbūt aš kvailas per visą pilvą, bet niekaip neperprantu vienos smulkmenos. Viskas taip aišku, taip paprasta iki tam ti' momento, o paskui... Gal leistumėte man žvilgtelėti į fotografiją?

Jis pakėlė nuotrauką prie akių ir žemažiūriškai prisimerkė.

— Ar kartais neturite didinamojo stiklo? — paklausė po kelių akimirkų.

Peinas padavė jam stiklą, ir dvasininkas įniko įdėmiai studijuoti fotografiją. Po kurio laiko jis prabilo:

— Įsižiūrėkite į knygą lentynos krašte, prie pat rėmo; ji vadinasi „Popiežės Joanos istorija". Hm, Įdomu... O štai kita knyga, tiesiai virš jos, ant nugarėlės įspausta kažkas apie Islandiją. Viešpatie! Kaip netikėtai kitąsyk atsiskleidžia tiesa! Ir koks aš mulkis, kad nepastebėjau to būdamas tenai!

— Tai ką jūs čia aptikote? — nekantriai paklausė Peinas.

— Paskutinę nusikaltimo grandį,— atsakė tėvas Braunas,— ir tik dabar supratau visumą. Taip, manau, kad galėčiau .nupasakoti tą tragišką istoriją nuo pat pradžios iki pat pabaigos.

— Bet. kaip? — negalėjo atsistebėti Peinas.

— Ogi štai kaip,— šypsodamasis atsakė dvasininkas: — Darnvėjų bibliotekoje atsirado knygos apie popiežę Joaną ir Islandiją; taip pat dar viena, kurios pavadinimas prasideda: „Frydricho religija ... “ k kurį užbaigti man nebūtų sunku.

Matydamas pašnekovą nekantraujant, jis prabilo rimčiau:

— Tiesą sakant, šita smulkmena, paskutinė grandis, nėra jau tokia svarbi šioje istorijoje, buvo kur kas keistesnių dalykų, netgi tokių, kuriuos palaikėme akivaizdžiais įrodymais. Pradėsiu nuo to, kas turbūt gerokai jus nustebins. Darnvėjus mirė ne septintą valandą vakaro. Jis buvo nebegyvas visą dieną.

— Nustebins — šiek tiek per švelnus žodis,— niūriai pasakė Peinas,— juk abu matėme jį tą dieną vaikštinėjant po studiją.

— Ne, nematėme,— ramiai atsakė tėvas Braunas.— Mes tiktai matėme, ar manėme, kad matome jj, nustatinėjantį fotoaparatą. Argi jo galva nebuvo po juodu gaubtu, kai ėjote per kambarį? Bent taip buvo main įėjus. Neatsitiktinai p figūra pasirodė man keista. Ne dėl to, kad koja būtų buvusi trumpesnė, o dėl to, •kad ji tokia nebuvo. Jis vilkėjo tokiais pat tamsiais rūbais, bet žmogus, besistengiantis imituoti kitam žmogui būdingą pozą, visada krinta į akis, nes atrodo įsitempęs ir nenatūralus.

— Nejau iš tiesų manote,— sušuko Peinas krūptelėdamas,— kad ten buvo ne Darnvėjus?

— Ten buvo žudikas,— tarė tėvas Braunas.— Jis nužudė Darnvėjų dar auštant ir paslėpė lavoną tamsiame kambarėlyje, ir pat s pasislėpė ten pat. Juk ten ideali vieta slapstytis, paprastai niekas ten. neužeina, o jei ir užeitų, tai ne ką tematytų. O septintą valandą jis nuvertė lavoną ant grindų, kad būtų galima viską aiškinti Darinvėjų prakeikimu.

— Vis tiek nesuprantu,— prisipažino Peinas,— kodėl jis ėmėsi slapstyti lavoną keturiolika valandų? Kodėl jo- nenužudė septintą valandą vakaro?

— Leiskite man savo ruožtu paklausti jus,—¹ tarė dvasininkas.— Kodėl portreto taip ir nenufotografavo? Todėl kad žmogžudys skubėjo nužudyti Darnvėjų, kol tas nespėjo- nufotografuoti. Matyt, jam buvo- labai svarbu, kad fotografija nepatektų ekspertui, žinančiam Darnvėjų relikvijas.

Patylėjęs dvasininkas negarsiai tęsė:

— Ar dar nesupratote, kaip viskas paprasta? Juk ir jūs pats buvote padaręs vieną prielaidą, tačiau tikrovė pasirodė besanti dar paprastesnė. Jūs pasakėte, kad bet kuris žmogus gali nusigrimuoti ir pasidaryti panašus į vaizduojamąjį sename portrete. Bet juk kur kas lengviau padaryti paveikslą panašų į gyvą žmogų. Trumpai tariant, jokios Darnvėjų lemties nebuvo. Nebuvo senovinio portreto, nebuvo senovinio ketureilio, nebuvo nei legendos apie vyrą, pražudžiusį savo žmoną. Tačiau buvo kitas žmogus, labai klastingas ir labai sumanus, kuris norėjo pražudyti varžovą, kad pasigrobtų jo nuotaką.

Dvasininkas liūdnai šyptelėjo tartum ramindamas ir tarė:

— Turbūt pagalvojote, kad kalbu apie jus. Tačiau ne jūs vienas lankėte tuos namus dėl romantiškų paskatų. Jūs pažįstate tą žmogų,, gal būtų teisingiau pasakius, manote, kad pažįstate. Tačiau Martino Vudo, menininko ir senienų rinkėjo, sieloje žiojėjo tamsios bedugnės, kurių neįtarė esant nė vienas iš jo pažįstamų dailininkų. Pamenate, Jį pakvietė į pilį restauruoti ir katalogi-zuoti paveikslų; nusigyvenusių aristokratų kalba tai reiškia, kad jis turėjo- pasakyti Darnvėjams, ko verti jų meno turtai. Jie nei kiek nebūtų nustebę, jeigu pilyje būtų atsiradęs portretas, kurio anksčiau niekas nematė. Bet tą paveikslą reikėjo meniškai nutapyti, ir Vudas tą padarė. Gal ir teisingi buvo jo žodžiai, kad jeigu tai ne Holbeino, tai ne menkesnio genijaus kūrinys.

— Aš pritrenktas,— tarė Peinas,— bet man iškyla - dešimtys klausimų, į kuriuos neturiu atsakymų. Iš kur jis sužinojo, kaip atrodo. Darnvėjus? Ir kaip jis jį nužudė? Gydytojai, atrodo, taip ir nesusigaudė.

— Mačiau pas mis Darnvėj fotografiją, kurią atsiuntė australas prieš atvykdamas,— atsakė dvasininkas.— O sužinojus, kaip atrodo naujasis įpėdinis, nebuvo sunku padaryti visa kita. Gal mes nežinome smulkmenų, bet jas galima numanyti. Pamenate, jis dažnai talkininkaudavo Darnvėjui tamsiame kambaryje; man rodos, tai ideali vieta, na, sakysim, įdurti žmogui užnuodyta adata., kai aplink pilna nuodų. Žodžiu, visa tai nesunkiai įvyk-

21. Tėvas Bra unas doma. Aš negalėjau suprasti kitko: kaip Vudas sugebėjo vienu metu būti dviejose vietose. Kaip jis galėjo ištempti lavoną iš tamsaus kambario ir atremti į fotoaparatą taip, kad po kelių sekundžių nugriūtų, nenulipdamas laiptais žemyn — ir tuo pačiu metu ieškoti bibliotekoje, knygos? Aš buvau mulkis, kad nė nepažvelgiau į knygas bibliotekos lentynose. Tiktai dabar, šitoje fotografijoje, atsitiktinai pastebėjau paprasčiausią faktą — knygą apie popiežę Joaną.

321

— Pačią painiausią mįslę jūs laikėte pabaigai,— niūriai tarė Peinas.— Ką bendro su šita velniava gali turėti popiežė Joana?

— Nepamirškite ir 'knygos apie Islandiją,— patarė dvasininkas,— ir nežinia kokio Frydricho religiją. Belieka prisiminti, kas per žmogus buvo velionis lordas Darnvėjus.

— Ir viskas? — nesusigaudė Peinas.

— Jis buvo išsilavinęs, ekscentriškas ir turėjo humoro gyslelę, kiek žinau,— tęsė tėvas Braunas.— Kaip išsilavinęs žmogus, jis žinojo, kad popiežės Joanos niekada nebuvo. Kaip humorą mėgstantis aristokratas, jis galėjo sugalvoti pavadinimą „Islandijos gyvatės" ar kokį kitokį, apie tai, ko tikrovėje nėra. Įmanydamas atkurčiau ir trečią pavadinamą —„Frydricho Didžiojo religija", o jos taip pat nebuvo. Na argi jums neatrodo, kad tie pavadinimai surašyti ant nugarėlių knygų, kurios visai ne knygos, surikiuotų lentynose, kurios visai ne lentynos?

— Ak štai kas! — sušuko Peinas.— Dabar aš supratau. Tai buvo slapti laiptai...

— Kylantys aukštyn, ,į tamsų kambarį,, kurį parinko pats Vudas,— linktelėjo galva dvasininkas.— Deja, taip, ir tada viskas aišku. Be galo banalu ir kvaila; užvis kvailiausia, kad nesupratau to iš karto. Visi užkibome ant romantiškos senovės kabliuko— čia ir nykstančios aristokratų giminės, ir griūvančios pilys, tai kaipgi apsieiti be slaptų laiptų? Tai buvo' katalikų. kunigų slėptuvė; ir aš nusipelniau, kad mane ten patupdytų.

305

Iš rinkinio

„TĖVO BRAUNO PASLAPTIS"

TĖVO BRAUNO PASLAPTIS

Flambo — kadaise labiausiai išgarsėjęs nusikaltėlis Prancūzijoje, vėliau tapęs net privačiu detektyvu Anglijoj e, jau senokai nebesivertė nė viena iš tų dviejų profesijų. Kai kas sakydavo, kad nusikaltėlio praeitis trukdė jam būti griežtu detektyvu. Siaip ar taip, po romantiškų pabėgimų ir kitų nutrūktgalviškų nuotykių jis ramiai leido dienas, apsigyvenęs masinamai skambančioje vietoje: nuosavoje pilaitėj e kažkur Ispanijoj e. Toji pilis buvo masyvi, nors palyginti nedidelė, o rudame 'kalno šlaite juodavo įspūdingas vynuogyno kvadratas, žaliavo lysvių dryžiai. Flambo per visą audringą praeitį išsaugojo savybę, būdingą daugumai romanų ir visai nepažįstamą, pavyzdžiui, daugumai amerikiečių — sugebėjimą atsipalaiduoti. Šitaip dažnas didžiulio viešbučio savininkas svajoja tapti smulkiu fermeriu. Šitaip dažnas Prancūzijos provincijos krautuvininkas stabteli tą akimirką, kai galėtų tapti niekšingu milijonieriumi ir supirkti visą prekybos gatvę, ir paskiria savo gyvenimą namams bei domino. Flambo atsitiktinai susipažino su kilminga ispane, vos ne iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo, vedė ją ir gyveno sau dvare Ispanijoje, gausindamas šeimą ir nejausdamas nė mažiausio noro vėl pasibastyti. Bet vieną rytą šeima atkreipė dėmesį, kad jis neįprastai susijaudinęs ir nenustygsta; išėjęs pasivaikščioti su berniukais, pralenkė juos, bėgdamas nuolaidžia nuokalne pasitikti kažkokio žmogaus, ateinančio per slėnį, nors tas žmogus dar buvo tik taškas, juoduojantis tolumoje.

Taškas palengva didėjo, beveik nekeisdamas formos, paprastai tariant, jis buvo vis toks pat juodas ir apvalus. Juodi dvasininko rūbai šituose kalnuose nebuvo retenybė, tačiau šitie, nors kasdieniški, bet ir beveik stilingi, rodė ateivį esant iš Britų salų. Jis artinosi, nešinas trumpu storu skėčiu su apvalia masyvia rankena, kurį išvydęs Flambo taip susigraudino, kad vos nepravirko; šitas skėtis buvo dalyvavęs daugelyje jų bendrų nuotykių prieš daugelį metų. Tėvo Brauno, Flambo bičiulio- iš Anglijos, čia seniai laukta, bet jis vis atidėliodavo kelionę. Draugai nuolat susirašinėjo, bet buvo nesimatę ne vienerius metus.

Neilgai trukus tėvą Brauną apsupo šeima, tokia gausi, tarsi būtų susirinkę viso kaimelio vaikai. Jį supažindino su medinėmis

paauksuotomis trijų karalių statulomis, atnešančiomis vaikams Kalėdų dovanas; mat Ispanijoje vaikais rūpinamasi ypatingai. Taip pat supažindino su šunimi¹ ir kate, su tvartų gyventojais .. Supažindino dar ir su kaimynu. taipogi atsinešusiu i šitą slėnį tolimų kraštų rūbus ir manieras,

Tai buvo trečią viešnagės vakarą. Pilaitėje pasirodė išvaizdus svečias; ' pagarbių nusilenkimų šeimininkams jam galėjo pavydėti bet kuris Ispanijos grandas. Džentelmenas buvo aukštas, lieknas, žilas ir labai dailaus gymio, akinamai spindinčiais nagais, manketais ir sąsagomis. Tačiau prakauliame jo veide nebuvo nė šešėlio manieringo glebumo, mūsų šalies karikatūristų paprastai siejamo su ilgais manketais ir manikiūru.. Jis buvo stebėtinai žvalus ir energingas, o akys žvelgė atvirai ir smalsiai, nors tai nedažnai būna, sulaukus žilo plauko. Jau vien tai galėjo išduoti to vyriškio tautybę; kaip ir išlavintame balse girdimas sniaukroj imas ir pernelyg entuziastingas visų europietiškų daiktų priskyrimas klasikai. Taip, tai iš tiesų buvo- pats Grandisonas Ceisas iš Bostono, amerikietis keliautojas, besiilsintis po savo kelionių išsinuomotame gretimame dvare — panašioje pilaitėje ant panašaus kalno. Jis mėgavosi savo sena pilimi ir gerbė svetingą kaimyną kaip ir vietinę klasiką. Mat Flambo sugebėjo, kaip jau anksčiau minėjome, giliai įleisti šaknis; galejai pagalvoti, kad jis tarp savo vynuogynų ir figmedžių praleido- šimtmečius. Jis susigrąžino tikrąją Diuroko pavardę, nes „Flambo" arba „fakelas" buvo tik pseudonimas tokiam žmogui kaip jis nuleidus šalmo antveidį kovoje su visuomene. Jis dievino žmoną ir vaikus, niekados nenueidavo toliau nuo- namų negu reikia pamedžioji-mui. Išsibasčiusiam po pasaulį amerikiečiui jis atrodė įkūnijąs tą optimistiško respektabilumo ir saikingos prabangos kultą, kurį ganėtinai įžvalgus amerikietis taip vertino Viduržemio- pajūrio tautose. Iš vakarų atriedėjęs akmuo džiaugėsi, galėdamas akimirką priglusti prie šitos pietų uolos, taip vešliai apaugusios samanomis. Kadangi misteris Ceisas buvo- girdėjęs, apie tėvą Brauną. jis nežymiai pakeitė balsą, kaip kalbėdamas su įžymybe. Jam pabudo reporterio instinktas, taktiškas, bet nesutramdomas. Jeigu jis įsikirto į tėvą Brauną kaip žnyplės į dantį, tai buvo atlikta kuo mikliausiai ir neskausmingiausiai kaip tiktai sugeba Amerikos dantistai.

Jie sėdėjo išoriniame kiemelyje po gerokai atsikišusia stogo atbraila; šitaip dažniausiai įeinama į ispanų namus. Prietema virto sutema. Kadangi oras kalnuose atvėsta iškart po saulėlydžio, čia pat ant plokščių akmenų stovėjo krosnelė, žėrinti žarijų

akimis tartum supykęs gnomas ir marginanti raudonais atšvaitų ornamentais grindinį, tačiau neįstengianti net lyžtelti masyvios plikos raudonų plytų tvoros, kuri kilo. į tamsiai mėlyną naktį. Prieblandoje šmėžavo platūs Flambo- pečiai ir į lenktus kardus panašūs ūsai, kai jis atsistodavo prileisti tamsaus vyno iš didžiulės statinės ir išpilstyti svečiams. Prie krosnelės susigūžęs dvasininkas jo šešėlyje visiškai sumažėdavo. Svečias iš Amerikos buvo elegantiškai palinkęs į priekį, alkūne atsirėmęs į kelį: taisyklingų pruožų jo veidas buvo apšviestas, akyse spindėjo gerai išauklėto žmogaus susidomėjimas.

— Drįstu užtikrinti jus, sere,— kalbėjo jis,— kad jūsų meistriškumą išaiškinant Maiklo Munšaino, „žmogaus su dviem barzdomis", nužudymą mes laikome didžiausiu triumfu nusikaltimų mokslinio tyrimo istorijoje.

Tėvas Braunas neaiškiai kažką sumurmėjo; galėjo net pasigirsti, kad suvaitojo.

— Mes gerai žinome,— nesutrikdamas kalbėjo amerikietis,— tariamuosius Diupeno ir kitų pasiekimus, kaip ir Lekoko, Serloko Holmso, Niko Karterio bei kitų detektyvo profesijos literatūrinių personažų pergales. Tačiau daugeliu atvejų pastebėjome, kad jūsų metodas iš esmės skiriasi nuo kitų detektyvų analitikų — tiek pramanytų, tiek realių. Sere, kai kas netgi teigė, kad, galimas daiktas, dirbate be jokio metodo.

Tėvas Braunas tylėjo. paskui sukrutėjo, o gal tiesiog pasitraukė arčiau krosnelės ir padrikai atsakė:

— Atleiskite... Taip... Be metodo... Deja, ir be loginių konstrukcijų.

— Aš turiu galvoje griežtai apibrėžtą mokslinį metodą,—toliau kalbėjo klausinėtojas.— Edgaras Po brūkštelėjo- porą trumpučių esė, kuriuose dialogų forma išaiškino Diupeno metodą, geležinę jo logikos seką. Daktarui Votsonui teko girdėti Holmsą labai tiksliai apibūdinant savo metodą, paremtą detalių stebėjimu. Tuo tarpu jūs, tėve Braunai, iki šiol niekam neatskleidėte savo metodo. Man teko girdėti, kad atsisakėte skaityti paskaitų ciklą Jungtinėse Valstijose šia tema.

— Taip,— patvirtino dvasininkas, iš padilbų spoksodamas į krosnelę.— Atsisakiau.

— Jūsų atsisakymas sukėlė visokių kalbų,— tarė Ceisas.— Turiu pridurti, jog buvo ir tokių nuomonių, kad jūsų metodo negalima išdėstyti, nes jis išeina- už gamtos mokslo ribų. Tie žmonės tvirtina, jog jūsų paslapties negalima atskleisti, nes j i okul-tinė.

— Kokia? Kokia? — gana irzliai paklausė tėvas Braunas.

— Na, skirta siauram išrinktųjų ratui,— paaiškino pašnekovas.— Tenka pripažinti, kad amerikiečiai suko galvas dėl Gelapo nužudymo, dėl Šteino mirties ir dėl senuko Mertono nudaigojimo, ir dėl nesenos teisėjo Gvino tragedijos, ir dėl tų dviejų žmogžudysčių, kurias padarė Dalmonas, plačiai pagarsėjęs Valstijose. O jūs kiekvieną kartą atsirasdavote įvykių centre, papasakodavote kiekvienam, kaip tas nusikaltimas įvykdytas, bet niekam nepasakodavote, iš kur tai sužinojote. Nenuostabu, kad kai kas pamanė, jog viską žinote, taip sakant, užrištomis akimis. Karlota Braun-son iliustravo jūsų išaiškintais atvejais savo paskaitą apie mąstymo formas. O Indianopolio „Dvasinio regėjimo seserų draugija" ...

Tėvas Braunas tebespoksojo į krosnelę, paskui garsiai, bet tartum negalvodamas, kad kas nors gali išgirsti, tarė:

— Ak! Ir kam šito reikia?

— Net nežinau kaip jums padėti,— pajuokavo misteris Ceisas.—„Dvasinio regėjimo seserų draugija" sunkiai numaldoma. Man regis, vienintelis būdas visus nutildyti—atskleisti mums paslaptį,

Tėvas Braunas sunkiai atsiduso, .parėmė kaktą rankomis, lyg būtų pasidarę per sunku mąstyti. Paskui pakėlė galvą ir kimiai tarė:

— Tebūnie taip. Aš pasakysiu paslaptį.

Patamsėjusiomis akimis jis nužvelgė tamsėjantį kiemelį — nuo žėrinčių krosnelės akių iki nebylaus senovinės sienos ploto, viršum kurio vis ryškiau ir ryškiau žiebėsi aiškios pietų žvaigždės.

— Ta paslaptis...— prabilo jis ir užsikirto, tartum negalėdamas kalbėti. Paskui susikaupė ir tarė:

— Suprantate, visus tuos žmones nužudžiau aš.

— Ką? — Beveik pakuždomis išstenėjo pašnekovas spengiančioje tyloje.

— Suprantate, visus juos nužudžiau aš,— kantriai pakartojo tėvas Braunas.— Todėl ir žinodavau, kas ir kaip atsitiko.

Grandisonas Ceisas pakilo visu savo galingu stotu tarytum lėto sprogimo pamėtėtas iki lubų. Iš viršaus žvelgdamas į pašnekovą, jis .nepatikliai pakartojo klausimą.

— Aš labai kruopščiai suplanuodavau kiekvieną nusikaltimą,— kalbėjo tėvas Braunas.— Tiksliai apgalvodavau, kaip. tai galėtų būti padaryta, kokia turėtų būti būsena žmogaus, kad jis tai darytų. Ir kai įsitikindavau, kad jaučiuosi visiškai taip pat, kaip jautėsi žudikas, man tapdavo aišku, kas jis.

Ceisas trūksmingai atsikvėpė.

— Ne juokais mane išgąsdinote,— tarė jis.— Akimirką buvau bepatikįs, kad jūs iš tiesų žmogžudys. Mintyse jau mačiau didžiules mūsų laikraščių antraštes „Seklys su sutana — žudikas", „Šimtas tėvo Brauno aukų“. Ką gi, tai vykusi retorinė priemonė. Jūs norite pasakyti, kad kiekvieną kartą stengdavotės atkurti psichologiją...

Tėvas Braunas stipriai trenkė per krosnelę savo trumpa pypke, kurią, buvo bekemšąs; jo veidas persikreipė iš apmaudo, nors tai itin retai pasitaikydavo.

■— Ne, ne, ne! — pakartojo jis beveik tūžmiai.— Tai ne retorinė priemonė... Stai kas atsitinka, kai pabandai kalbėti apie sudėtingus dalykus. Kokia nauda iš žodžių... Vos pabandai prabilti apie tiesą kaip moralės kategoriją, žmonės būtinai pagalvos, kad kalbi metaforomis. Vienas žmogus — tikras, su dviem. kojom— kartą pasakė man: „Aš tikiu šventąja- dvasia tik dvasine prasme". Savaime suprantama, aš paklausiau jj: „Kokia gi kita prasme jūs galėtumėte ja tikėti?" O jis pagalvojo, jog aš norėjau pasakyti, kad netikėtų niekuo, išskyrus evoliuciją ar bendrą etinį jausmą, ar dar kažkokią nesąmonę... Dar kartą pakartosiu: aš mačiau, kaip aš pats, kaip mano „aš“ darė tuos nusikaltimus. Žinoma, aš nežudžiau žmonių fiziškai, bet juk ne tai svarbiausia. Fiziškai juos galėją. užmušti ir plyta, ir kokia nors mašina. Aš galvodavau ir galvodavau, kaip žmogus gali prieiti iki tokios būsenos, kol pajusdavau. kad ir pats esu tokioje būsenoje, betrūksta paskutinio stumtelėjimo imtis veiksmo. Man šitą, kaip religinio susikaupimo pratybas, kadaise pasiūlė draugas. Berods, aptiko tai popiežiaus Leono XIII, kurį visad didžiai gerbiau, raštuose.

— Turbūt jums teks dar daug ką man paaiškinti, kol suprasiu, apie ką kalbate,— netvirtai tarė amerikietis, tebespoksodamas į dvasininką lyg į laukinį žvėrį.— Detektologijos mokslas...

Tėvas Braunas nekantriai spragtelėjo pirštais.

— Stai! — sušuko jis,— štai kur mūsų keliai išsiskiria. Mokslas yra didis, kai jis mokslas; tai vienas didžiausių žodžių pasaulyje. Bet kokia prasmė jam. suteikiama šiandien — devyniais atvejais iš dešimties? Kai tvirtinama, kad detektologija — mokslas? Kriminologija — mokslas? Tarytum galima atsitraukti. nuo žmogaus ir tyrinėti jį lyg didžiulį vabzdį. Aiškinama, kad tai objektyvu, o aš manau, kad tai negyva ir nežmogiška.. Į žmogų žiūrima iš tolo tarsi į atkastą priešistorinę pabaisą, aptarinėjama „nusikaltėlio kaukolė¹'¹, ieškant kokio nors ypatingo auglio lyg rago ant raganosio snukio. Kai šitoks mokslininkas kalba apie tipą, jis visada galvoja ne apie save, o apie kaimyną, dažniausiai netur-tingesnį kaimyną. Aš neneigiu, kad objektyvizmas kartais gali praversti, bet vienu atžvilgiu jis diametraliai priešingas mokslui: jis verčia pamiršti net ir tai, ką žinome. Savo artimą imame laikyti svetimu, apsimetinėjame, kad žinomi dalykai mums nebesuprantami ir. slėpingi. Sitaip galima tvirtinti, kad žmogus turi straublį tarp akių ir kad įpuola į nesąmoningą būseną kas dvidešimt keturios valandos. Ir tai, ką jūs vadinate paslaptimi — diametraliai priešingas reiškinys. Aš bandau pradėti tirti žmogų ne iš šalies" o mėginu prasiskverbti ■ į žudiko vidų... Ar neatrodo tai. kur kas sunkiau? Stai aš to- žmogaus viduje. Aš visas viduje, aš judinu jo rankas, ir jo kojas lyg saviškes, mąstau jo mintimis, mėginu tramdyti jo aistras, kol visas pritvinkstu jo neapykanta, kol pradedu žiūrėti į ■ pasaulį krauju pritvinkusiomis jo akimis, temdomomis sukrėsto proto akidangčių, kol surandu, kaip ir jis, trumpiausią ir tiesiausią kelią į kraujo klaną. Kol aš pats tampu žmogžudžiu.

— O! — tarė misteris Ceisas ištįsusiu paniurusiu veidu.— Ir jūs tai vadinate religinio' mąstymo pratybomis?

— Taip,— atsakė tėvas Braunas,— tai ir vadinu religinio mąstymo pratybomis.— Kiek patylėjęs jis paaiškino: — Tai iš tikrųjų religijos dalykas ir geriau būčiau apie jį jums nepasakojęs. Bet juk negalėjau nepasakyti nieko, nes tada grįžęs namo, pasakotumėte tautiečiams, jog užsiiminėju būrimu ir telepatija. Aš prastai aiškinau, bet pasakiau tiesą. Žmogus niekados nebus geras, kol nesupras, koks jis blogas arba kokiu blogu gali tapti; kol nesuvoks, kokią teisę jis turi būti snobas, tyčiotis ir kalbėti apie „nusikaltėlius", tarsi jie būtų beždžionės miške už dešimties tūkstančių mylių; kol jam nepabos negarbingai apgaudinėti save patį, postringaujant apie „žemesnius tipus" ir „defektines kaukoles"; kol jis neišspaus iš savo sielos paskutinio fariziejų aliejaus lašo; kol tikėsis įvaryti nusikaltėlį į kampą ir užmesti ant p skrybėlę lyg ant vabalo.

Flambo priėjo arčiau, pripylė didelę taurę ispaniško vyno ir pastatė priešais bičiulį; tokią pat taurę jis jau buvo pastatęs amerikiečiui. Paskui pirmą kartą per vakarą. prabilo:

— Kiek žinau, tėvas Braunas atsivežė begalę naujų paslapčių. Mes jau kalbėjomės šiomis dienomis. Per tą laiką, kol nesimatėme, jam teko susidurti su įdomiais žmonėmis.

— Taip, aš šiek tiek girdėjau apie tas istorijas, bet neįminčiau jų,— susimąstęs ištarė Ceisas, pakeldamas taurę.— Būtų įdomu, jeigu pakomentuotumėte vieną kitą ... Ar iki šiol darbavotės tuo pačiu prasiskverbimo į nusikaltėlio sielą stiliumi?

Tėvas Braunas taip pat pakėlė taurę, mirguliuojančioje liepsnoje raudonas vynas pasidarė vaiskus tartum didingas kruvinai raudonas vitražas su kankinio atvaizdu. Raudona liepsna užbūrė jo akis, jis negalėjo atitraukti žvilgsnio', smingančio vis gilyn ir gilyn, tarytum toje taurėje raudona jūra būtų tyvuliavęs visų pasaulio žmonių kraujas, o jo siela plaukikė būtų paklusniai leidusis j iškreiptos vaizduotės košmarų tamsą, kur gelmėse tūno šiurpiausios pabaisos ir nebeatmenamų laikų dumblas. Sitoje taurėje tartum raudoname veidrodyje jis išvydo daug dalykų; pastarųjų dienų darbai praplaukė purpuriniais šešėliais; įvykiai, apie kuriuos papasakoti prašė greta sėdintys, pavirto akyse šokančiais simboliais; jo mintyse dar kartą praslinko visos istorijos, kurios čia surašytas. Ir štai švytintis vynas pavirto išplitusiu raudonu saulėlydžiu virš tamsiai raudonų smėlynų, kur stovėjo tamsios vyrų figūros; vienas buvo parkritęs, kitas bėgo prie jo. Stai tas saulėlydis pažiro, raudonais žibintais sužėrėjo sode ant medžių šakų, raudonais atšvaitais suraibuliavo tvenkinyje. Stai įvairių atspalvių šukės vėl susiliejo į didžiulę rožę iš raudono krištolo, nutvieskusią skaisčiai raudona šviesa visą pasaulį, išskyrus šešėlį nuo didingos vyriškio figūros, panašios į kokį senovės kunigą su mitra. Stai švytėjimas vėl išblėso, tik ugninė rusva barzda plaikstėsi vėjyje pilkoje pelkių nykumoje. Visi šie dalykai, kurie vėliau galbūt bus pamatyti kitu kampu ir kitiems atrodys kitaip, šią akimirką,. po- mesto iššūkio, ėmė telktis jo atmintyje ir formuotis į epizodus ir argumentus.

— Taigi,— prabilo jis, iš lėto keldamas taurę prie lūpų,— prisimenu kaip šiandien ...

TEISĖJO VEIDRODIS

Džeimsas Bagšo ir Vilfredas Anderhilis, seni draugai, labai mėgo vaikštinėti naktį, be galo šnekučiuodamiesi, lenkdami kampą po kampo tyliuose, tartum išmirusiuose didelio priemiesčio gatvių labirintuose. Pirmasis — augalotas, tamsiaplaukis, gero būdo vyriškis su juodų ūsiukų juostele — buvo profesionalus policijos detektyvas; kitas — aštrių bruožų, dirglios išvaizdos džentelmenas šviesiais plaukais — detektyvas mėgėjas. Net žymiausiais mokslo pasiekimais pagrįsto romano skaitytojai būtų sukrėsti, išgirdę tai, ką kalbėjo policininkas mėgėjui, kuris atidžiai 'klausėsi.

— Mūsų verslas, ko .gero, vienintelis,— sakė Bagšo,— kuriame profesionalas visad laikomas klystančiu. Juk niekas nerašo knygų apie kirpėjus, nemokančius kirpti, kuriems turi¹ padėti klientas; arba apie vežiką, nesugebantį važnyčioti, kol keleivis neišaiškins jam arklio valdymo^ paslapčių. Anaiptol neketinu neigti, kad mes dažnai pratę eiti pramintu taku, kitaip sakant, dirbame neefektingai, vadovaudamiesi taisyklėmis. Bet rašytojai klysta, nes nesuteikia mums galimybės efektingai dirbti net vadovaujantis taisyklėmis.

—' Be abejonės,— pritarė Anderhilis.— Serlokas Holmsas pasakytų, kad vadovaujasi logikos taisyklėmis.

— Gal ir jo- būtų tiesa,— atsakė policininkas,— bet aš turėjau galvoje kolektyvines taisykles. Tai šiek tiek panašu į kariuomenės štabo darbą. Mes kaupiame informaciją.

— O argi detektyviniai apsakymai šitą neigia? — suabejojo draugas.

— Na gerai, panagrinėkime kaip pavyzdį bet kokį įsivaizduojamą nusikaltimą, kurį imasi tirti Serlokas Holmsas ir Lestreidas, detektyvas profesionalas. Tarkim, Serlokas Holmsas gali suprasti, jog žmogus, pereinantis gatvę, yra užsienietis, nes žengdamas nuo šaligatvio jis dairosi, ar neatvažiuoja transportas iš kairės, o ne iš dešinės. Neabejoju, kad Holmsas gali šitai suprasti. Ir esu beveik tikras, kad Lestreidui tai neateis į galvą.- Tačiau autoriai pamiršta tą faktą, kad nors policininkas galėjo nesuprasti, jis galėjo tai žinoti iš anksto. Lestreidas galėjo žinoti tą žmogų esant užsienietį, kadangi skyrius, kuriam jis priklauso, seka visus užsieniečius; kai kas sako, kad policija seka ir tėvynainius. Kaip policininkas aš didžiuojuosi, kad policija žino tiek daug; juk kiekvienas trokšta dirbti sąžiningai. Bet kaip pilietis aš retkarčiais suabejoju: ar ne per daug ji žino.

— Nejau iš tiesų viską žinote apie bet kurį praeivį bet kurioje gatvėje? — nepatikliai sušuko Anderhilis.— O jeigu štai iš šito namo išeitų žmogus — ar ką nors galėtumėte pasakyti apie jį?

— Galėčiau,— atsakė Bagšo,— jeigu išeitų pats savininkas. Sitą namą yra išsinuomojęs literatas, rumunų kilmės Britanijos pilietis, daugiausia laiko praleidžiantis Paryžiuje, bet dabar jis čia ryšium su kažkokia poetine savo pjese. Tai Osrikas Ormas, priskiriamas prie modernių poetų ir, manau, sunkiai įkandamas skaitytojui.

— Bet aš turėjau galvoje visus žmones, sutinkamus gatvėje,— paprieštaravo pašnekovas.— Kaip keistai, neįprastai, beveidiškai čia viskas atrodo: šitos aukštos, aklinos tvoros, šitie namai, skęs-Lainys uiužiuiiuuse soduose. Dievaži, jus negalite visų, jų pažinoti.

— Kai kuriuos pažįstu,— atsakė Bagšo.— Už šito aptvaro, pro kurį einame, yra parkas, priklausantis serui Hamfriui Gvinui, dažniausiai vadinamam teisėju Gvinu . Tai tas pats senas teisėjas, kuris sukėlė tokį triukšmą dėl šnipinėjimo karo metais. Gretimas namas priklauso turtingam cigarų pirkliui. Jis atvykęs iš Lotynų Amerikos, juodbruvis, ispaniško, temperamento, nors pavardė grynai angliška — BuJeris. O dar kitas namas už jo... pala, ar girdėjote triukšmą,?

— Kažką lyg ir girdėjau,— atsakė Anderhilis,— bet nenumanau, kas tai galėjo būti.

— O aš numanau, kas tai buvo,— atsakė 'detektyvas,— tai buvo du šūviai iš stambaus kalibro revolverio, o paskui pagalbos šauksmas. Ir visa tai pasigirdo sode už namo, priklausančio teisėjui Gvinui, tame rojuje, kur viešpatauja ramybė ir teisėtumas,

Jis akylai nužvelgė gatvę ir pridūrė:

— Vieninteliai vartai už pusmylio nuo- čia, kitoje namo- pusėje, Jeigt! ta tvora būtų šiek tiek žemesnė arba aš pats šiek tiek lengvesnis... bet teks bandyti,

— Stai ten ji lyg ir žemesnė,— parodė Anderhilis,— o už jos medis , kaip tik parankus įsitverti,

Jie pasileido bėgti patvoriu ir tikrai aptiko- vietą, kur tvora staigiai žemėjo, tarytum būtų pusiau susmegusi žemėn; o sodo medis, pražydęs ryškiausiais žiedais, tiesė iš tamsos savo šakas, paauksuotas vienišo gatvės žibinto. Bagšo įsitvėrė kreivos šakos ir perkėlė koją per pažemėjusią tvorą; po akimirkos abu jie stovėjo iki kelių apraizgyti patvorio žolių,

Teisėjo Gvino sodas naktį buvo gana neįprastas reginys, Didžiulis sodas driekėsi neužstatytame priemiesčio pakrašty, juos-damas aukštą tamsų pastatą gatvės gale, Namas dunksojo' visiškai tamsus, pro uždarytas langines nesiskverbė nė spindulėlio šviesos, bent jau nuo tvoros pusės, Tačiau sode, to- namo šešėlyje, kur rodos, turėjo, viešpatauti absoliuti tamsa, kur ne kur žybsėjo švieselės, panašios į gęstantį fejerverką; tarytum gigantiška raketa kirbirkščiuodama būtų nukritusi tarp medžių, Eidami artyn jie įžiūrėjo, kad tai šviečia kelios spalvotos lemputės , pakabintos medžiuose lyg Aladino vaisiai — brangakmeniai, Plačiausiai šviesa sklido, iš apvalaus ežerėlio ar kūdros; vandenyje mirguliavo blausūs atšvaitai, lyg tenai būtų, panardinta lempa.

— Gal pas jį pokylis? — paklausė Anderhilis.— Sodas atrodo iliuminuotas.

— Ne,— atsakė Bagšo.— Tai jo hobis ir, kiek žinau, Gvinas-linkęs mėgautis reginiu vienas. Mėgsta pažaisti elektros varikliuku, valdomu iš, atskiro fligelio ar priestato; ten jis ir dirba, ir laiko savo dokumentus. Buleris, artimai bendraująs su juo, tvirtina, jog spalvotos lemputės dažniausiai įžiebiamos perspėti, kad šeimininkas nenori būti trukdomas.

— Tartum raudonas pavojaus ženklas,— pastebėjo Anderhilis.

— Neduok Dieve! Ko gero, tai ir yra pavojaus ženklas! — sušuko detektyvas ir staiga pasileido bėgti.

Netrukus ir Anderhilis pamatė tai, ką matė bičiulis: Matinio atspalvio šviesos apskritimą, kuris tarytum mėnulio nimbas rė-mino kūdros krantus, buvo perrėžusios dvi juostos ar dryžiai — ilgos juodos kojos žmogaus su panardinta vandenin galva.

— Greičiau! — riktelėjo detektyvas,— man rodos...

Šauksmas nutrūko, nes jis iš visų jėgų bėgo- per plačią veją,

vos įžiūrimą silpnoje elektros šviesoje, prie kūdros ir palei ją tysančios figūros. Anderhilis risnojo įkandin, ir tuomet atsitiko dalykas, akimirką apstulbinęs jį. Bagšo, it kulka lėkęs į juodą figūrą prie kūdros, staigiai pasuko į šalį' ir ėmė bėgti dar greičiau namo link. Anderhilis niekaip negalėjo- suprasti, kodėl draugas pakeitė kryptį. Kai detektyvas dingo namo šešėlyje, ten pasigirdo grumtynių bruzdesys ir keiksmai; Bagšo išniro iš tamsos, vilkdamas besimuistantį rudaplaukį žmogelį. Belaisvis matyt spruko slėptis už namo, bet jautri detektyvo ausis išgirdo jo¹ žingsnių šlamesį, nors ir vos girdimą, nelyginant paukščio spurdėjimą krūmuose.

— Anderhili,— tarė detektyvas,— būkite malonus, pabėgėkite ik;i kūdros ir pažiūrėkite, kas ten guli. Na, o jūs kas per vienas? — paklausė sustojęs.— Kokia jūsų pavardė?

— Maiklas Fladas,— irzliai atšovė sulaikytasis, stebėtinai liesas menkutis žmogelis; kumpa masyvi jo nosis vos tilpo veide, kuris. su raudonai gelsvais plaukais atrodė kaip pergamentas.— Bet aš čia niekuo dėtas. Atėjau imti interviu laikraščiui, radau jį betysantį negyvą ir labai išsigandau.

— Ar jūs, laikraštininkai, imdami interviu iš įžymybių, visada lipate per sodų tvoras? — paklausė Bagšo.

Rūsčiai žvelgdamas į žmogų, pasivadinusį Fladu, jis parodė į pėdsakus alėjoje, vedančius gėlyno link.

Žmogelis atsakė ne mažiau rūsčiu žvilgsniu.

— Reporteriui jokia gėda lipti per tvorą,— tarė jis,— nes bergždžiai plūkiausi prie paradinių durų. Tarnas buvo kažkur išėjęs.

— Iš kur žinote, kad jis buvo išėjęs? — Įtariai paklausė detektyvas.

— Iš ten,— apsimestinai šaltakraujiškai atsakė Fladas,— kad ne aš vienas karstausi tvoromis. Ko gero, ir jūs pats taip padarėte. Bent jau tarnas tai tikrai: aš ką tik mačiau jj lipantį per tvorą anoje sodo pusėje, prie pat vartelių.

— Tai kodėl jis neišėjo- pro, vartelius? — toliau tardė Bagšo.

— Iš kur man- žinoti? — atšovė Fladas.— Turbūt todėl, kad jie buvo užrakinti. Geriau paklauskite ne mane, o jį; štai jis ir pareina.

Ir iš tikrųjų silpnos šviesos prieblandoje išryškėjo kitas šešėlis, palengva virsdamas kresnu vyriškiu su raudona liemene, labiausiai išsiskiriančia iš jo aptriušusio apdaro. Jis oriai, nors ir sparčiai žingsniavo šoninių durų link, kol Bagšo- šūktelėjo sustoti. Žmogus labai nenoriai priėjo- artyn; dabar buvo galima įžiūrėti masyvų geltoną veidą, lyg ir azijietiškų bruožų, su glotniais melsvai juodais plaukais.

Bagšo staiga atsisuko- į žmogų, pasivadinusį Fladu.

— Ar kas nors čia galėtų patvirtinti jūsų tapatybę?

— Nei čia, nei visoje šalyje,— gūžtelėjo- pečiais Fladas.— Aš visai neseniai atvykau iš Airijos; vienintelis mano- pažįstamas — Švento- Dominiko bažnyčios kunigas tėvas Braunas.

— Nė vienam iš jūsų nevalia pasišalinti iš čia,— tarė Bagšo, paskui pridūrė, kreipdamasis į tarną: — bet jus paprašyčiau užeiti į vidų, paskambinti į švento Dominiko bažnyčios kleboniją ir paklausti tėvą Brauną, ar nesutiktų nedelsiant atvykti čia. Tiktai be jokių pokštų.,

Kol energingas detektyvas žiūrėjo, kad sulaikytieji nepaspruktų, draugas, kaip jam buvo nurodyta, skubėjo į nelaimės vietą. Dievaži,. jeigu ne kraupi tragedija, viskas čia būtų atrodę gryna fantastika. Lavonas (iš karto- buvo matyti, kad jis nebegyvas) gulėjo panirusia vandenin galva, o mirguliuojanti dirbtinė šviesa juosė tą galvą nešventa aureole. Veidas buvo iškreiptas ir ne itin patrauklus, kiaušas beveik 'nuplikęs, tiktai iš šonų tartum metaliniai žiedai dąr sūkuriavo retos, žilos, dabar patamsėjusios garbanos. Kulkos padaryta žaizda sudarkė smilkinį, bet Anderhilis iš karto pažino bruožus, matytus daugelyje sero, Hamfrio Gvino portretų. Negyvėlis vilkėjo' fraką, ilgos, plonos lyg voro kojos styrojo į šalis stačiame krante, nuo kurio jis buvo nuvirtęs. Tarsi siaubingu makabrišku lemties įgeidžiu kraujas lėtai sunkėsi į apšviestą vandenį vinguriuojančia srovele, vaiskiai purpurine lyg saulėiydžio debesys.

Anderhilis nė pats nežinojo, kiek išstovėjo, negalėdamas atitraukti akių nuo tos kraupios figūros. Pakėlęs galvą, jis išvydo keturis šešėlius,, stūksančius aukštėliau. Jis tikėjosi pamatyti Bagšo ir jo sulaikytą airį, be vargo atpažino ir tarną su raudona liemene. Bet ketvirtasis buvo groteskiškai iškilmingas, sakytum derinąs nesuderinamus dalykus. Jis buvo nedidukas, apvalaus veido, su skrybėle, panašia į juodą aureolę. Anderhilis susivokė, kad tai kunigas, kažkodėl panašus į laiko patamsintą graviūrą, vaizduojančią mirties šokį.

Paskui jis išgirdo Bagšo sakant dvasininkui:

— Džiaugiuosi, kad pažįstate šitą žmogų, bet vis dėlto prašyčiau suprasti, kad jis tebėra šiek tiek įtariamas.. Gali būti, jog jis ir visai nekaltas, bet pateko į parką neįprastu keliu.

— Taip, aš ir pats manau, kad jis nekaltas,— tarė kunigėlis bespalviu balsu.— Nors gali' būti, ir klystu.

— Kodėl jūs manote, kad jis nekaltas?

— Kaip tik dėl to, kad. pateko^; į parką neįprastu keliu,— atsakė dvasininkas.— Matote, aš patekau čia Įprastu keliu. Ko gero, vienintelis. Mūsų laikais visi taurūs žmonės laipioja per parkų tvoras.

— O ką jūs laikote įprastu keliu? — paklausė detektyvas.

— Nagi tai,— rimtai, kartu ir atlapaširdiškai paaiškino tėvas Braunas,— kad atėjau pro, priekines duris. Aš šitai p dažnai einu į namus.

— Atleiskite,— tarė Bagšo,— bet argi labai svarbu, kaip Įėjote, jei neketinate prisipažinti nužudęs žmogų?

— Manau, kad tai labai svarbu,— droviai atsakė dvasininkas.— Tiesą sakant, įeidamas pro priekines duris, aš mačiau kai ką tokio, ko visi kiti turbūt negalėjo matyti. Man kilo mintis, kad tai galėtų turėti šį tą, bendra su nužudymu.

— Ir ką gi jūs matėte?

— Visiškai nusiaubtą patalpą,— taip pat droviai atsakė tėvas Braunas.— Didžiulis veidrodis buvo sudaužytas, dekoratyvinė palmė apversta, grindys nusėtos vazono šukėmis. Pagalvojau, kad čia kažkas bus atsitikę.

— Jūsų tiesa,— kiek patylėjęs sutiko Bagšo.— Jeigu matėte tokius dalykus, be abejonės, tai susiję su nusikaltimu:

— O jeigu tai susiję su nusikaltimu,— įtaigiai pridūrė dvasininkas,— tai yra pagrindo manyti, kad vienas žmogus, misteris Maiklas Fladas, čia niekuo dėtas. Jis pateko į parką per tvorą, neįprastu keliu, ir tuo pačiu neįprastu keliu mėgino išeiti. Tai ir įtikino mane, kad jis nekaltas.

— Eime į vidų,— trumpai tarė Bagšo.

Eidamas paskui tarną. prie šoninių, durų, Bagšo atsiliko vieną ar du žingsnius ir pakuždėjo bičiuliui:

— Tas tarnas keistokai elgiasi. Sakėsi esąs Grinas, bet nelabai juo tikiu; abejonių nekelia tik tai, kad jis Gvino- tarnas, ko gero, vienintelis nuolatinis. Stebina kategoriškas jo tvirtinimas, kad šeimininko iš viso nebūta parke nei .gyvo, neti mirusio. Aiškino, kad senasis teisėjas buvo išvykęs Į iškilmingus teisininkų pietus kelioms valandoms, todėl jis išdrįsęs išsprukti iš namų.

— Ar jis kaip nors paaiškino tą savo išsprukimą neįprastu keliu? — paklausė Anderhilis.

— Lemeno šį bei tą', bet neįtikinamai,— atsakė detektyvas.— Negaliu jo perprasti. Man regis, jis kažko bijo.

Įėję pro šonines duris, jie atsidūrė koridoriaus gale. Tas koridorius ėjo palei sieną iki pat priekinių durų, virš kurių lyg vėduoklė skleidėsi nykus senamadiškas puslangis. Balzgana prošvaistė jau brėško priešaušrio sutemose tartum bedžiaugsmis ir bespalvis saulėtekis, o koridoriuje švietė vienintelė gaubtu pridengta lempa taipogi antikvarinė, stovinti ant lentynos kampe. Šviesoje, susiliejančioje su prieblanda, Bagšo nesunkiai įžiūrėjo grumtynių pėdsakus, apie kuriuos buvo kalbėjęs Braunas. Aukšta palmė ilgais karpytais lapais gulėjo paslika, o iš tamsiai raudono vazono tebuvo likusios šukės, pažirusios ant kilimo kartu su blausiai žibančiais sudaužyto veidrodžio gabalais; ant sienos ka-bėjoi tuščias rėmas. Stačiu kampu šitoms durims ir priešpriešiais šoninėms, per kurias čionai jie įžengė, į namo gilumą ėjo 'kitas toks pat koridorius. Tolimajame jo gale buvo matyti telefonas, kuriuo tarnas skambino dvasininkui, pro praviras duris buvo matyti teisėjo- kabinete surikiuotos pilvotos knygos odiniais aptaisais.

Bagšo žiūrėjo sau po kojų, į persimaišiusias šukes.

— Jūs visiškai teisus,— tarė jis dvasininkui,— čia buvo grum-tasi. Gvino ir jo žudiko.

— Man atrodo,— kukliai tarė tėvas Braunas,— kad čia tikrai kažkas įvyko.

— Taip ir visiškai aišku kas"'-sutiko detektyvas.— Žudikas įėjo pro' priekines duris ir sutiko Gviną — galimas daiktas, Gvi-nas pats ir įleido jį. Jie žūtbūtinai susigrūmė, atsitiktinis šūvis sudaužė veidrodį, nors jį galėjo išmušti ir kojos spyris ar dar kas. Gvinui pavyko išsprukti ir jis išbėgo į parką, bet žudikas vijosi jį ir galų gale nušovė prie kūdros. Šitaip įsivaizduoju nusikaltimo eigą. Žinoma, dar reikia apžiūrėti kambarius.

Deja , kambariai atskleidė labai nedaug, nors Bagšo reikšmingai parodė užtaisytą automatinį pistoletą, kurį aptiko bibliotekoje rašomojo stalo stalčiuje.

— Matyt , teisėjas numatė pasikėsinimą,— tarė jis,— bet keista, kad nepasiėmė ginklo, eidamas j koridorių.

Galų gale jis sugrįžo, į koridorių ir pasuko priekinių durų link. Tėvas Braunas visą laiką išsiblaškęs dairėsi. Tie du koridoriai, monotoniškai išklijuoti vienodais, papilkėjusiais ir išblukusiais apmušalais , tarsi ryškino kelių dulkėtų ir aptriušusių ankstyvosios Viktorijos epochos niekučių manieringumą , žalzganą apnašą ant bronzinės lempos ir blausų aukso švytėjimą sudaužyto veidrodžio rėmuose,

— Žmonės kalba, kad sudužęs veidrodis reiškia nelaimę,—-tarė jis.— Bet šičia sal,

— Kaip keista— nutraukė jį Bagšo,— buvau tikras, kad priekinės durys užrakintos, o jos tik užsklęstos. '

Tėvas Braunas neatsakė; jis išėjo pro tas duris Į sodą priešais namą — kur kas mažesnį ir paprastesnį gėlyną; viename jo gale augo keistai apkarpyta gyvatvorė su apvalia arka, tarytum žaliu urvu , kurios šešėlyje buvo matyti keli apirę laipteliai.

Tėvas Braunas nuėjo prie tos arkos ir įkišo .galvą. Staiga jis dingo, ir po kelių sekundžių likusieji lauke nustebo, išgirdę jį ramiai šnekantis su kažkuo viršum jų galvų , tarytum būtų suradus pašnekovą medyje. Detektyvas nuėjo įkandin jo ir išvydo, kad sumaniai užmaskuoti laiptai kyla lyg į nutrūkusi tiltą , kabantį virš tamsaus ir nuošalaus sodo kampelio. Tiltelis suko aplink namo kampą, atverdamas vaizdą su spalvotais žiburėliais, mirguliuoja nčiais atokiau apačioje. Galbūt tas tiltelis buvo neįkūnytos architekto fantazijos pastatyti terasą ant arkų viršum pievelės. Bagšo pagalvojo, kad tai itin neįprasta vieta sutikti žmogų apyaušrio valandą, bet jo nebedomino detalės. Jį domino žmogus, kurį čia užtiko,

Žemaūgis vyriškis šviesiai pilku kostiumu stovėjo atsukęs nugarą. Vienintelis patraukiąs dėmesį jo bruožas buvo fantastiška plaukų kupeta, ryškiai geltona lyg milžiniška. pienė, švytėte švytinti kaip aureolė; veidas, lėtai ir niūriai atsigręžęs į juos, stulbinamai nesiderino su ja. Tokiai aureolei būtų tikę gaubti ovalinį , angeliškai romų veidelį, o, to žmogaus veidas buvo irzlus ir raukš-

Z2. Tėvas Braunas lėtas, su galingais žandikauliais ir trumpa tartum boksininko sugurinta nosimi.

337

— Jei neklystu, čia misteris Ormas, žymus poetas,— tarė tėvas Braunas taip rimtai, lyg pažindindamas du džentelmenus aristokratiškame salone.

— Kad ir kas jis būtų,— tarė Bagšo,— privalau sutrukdyti jį ir paprašyti atsakyti į keletą klausimų.

Misteris Osrikas Ormas nebuvo idealiai logiškas mąstytojas, įgudęs atsakinėti į klausimus. Ten, seno parko kampelyje, blankiam priešaušriui pradedant švisti virš tankios gyvatvorės ir neužbaigto tilto, ir vėliau, įvairiomis teisminio tyrimo aplinkybėmis bei stadijomis, kai jo padėtis darėsi vis grėsmingesnė, misteris Ormas beveik ničnieko nesakė, tiktai kartojo ketinęs aplankyti serą Hamfrį Gviną, bet negalėjęs to padaryti, nes niekas neatsiliepė į jo skambučius. Į pastabą, kad durys faktiškai nebuvo užrakintos, jis tik prunkštelėjo. Tuos kelis žodžius, kuriuos jis vis dėlto pasakė, buvo sunku suprasti — ar todėl, kad jis išties menkai tesigraibė angliškai, ar todėl, kad nusprendė, jog būsią geriau tokiu apsimesti. Jo įsitikinimai atrodė gana nihilistiški ir destruktyvūs, tokių pat tendencijų jo pozicijoje įžvelgė tie skaitytojai, kurie tarėsi ją supratę; galimas daiktas, kad jo pokalbis, o gal net ginčas su teisėju, turėjo ką bendra su anarchistų idėjomis. Daugelis žinojo, kad Gvinas serga persekiojimo manija: jam visur vaidenosi bolševikų agentai, kaip kadaise vokiečių. Ir vis dėlto. vienas sutapimas, įvykęs vos po kelių minučių nuo sulaikymo, sustiprino Bagšo nuojautą, kad reikalas rimtas. Išėję per centrinius vartus į gatvę, jie susitiko kitą kaimyną, Bulerį, gretimame name gyvenantį cigarų pir'klį, su įsimenančiu tamsiai rudu tulžingu veidu ir retos veislės orchidėja atlape; jis garsėjo kaip šitų gėlių žinovas. Visų nuostabai, jis pasveikino- kaimyną poetą, lyg būtų tikėjqis jį išvysti.

— Sveiki, štai ir vėl susitikome,— tarė jis.— Na ir. užsisėdėjote pas senį Gviną.

— Seras Hamfris Gvinas nužudytas,— tarė Bagšo.-:- Aš vykdau tyrimą ir privalau prašyti jus pasiaiškinti.

Buleris suakmenėjo, matyt, netekęs žado. Raudonas jo cigaro galiukas ritmingai pulsavo, bet tamsaus gymio veidas buvo šešė-lyje;,pagaliau jis prabilo lyg nesavu balsu.

— Aš tik norėjau pasakyti,— išstenėjo' jis,— kad man čia vaikštinėjant prieš dvi valandas, misteris Ormas įėjo pro šituos vartus pas serą Hamfrį.

— Tačiau jis tvirtina, kad taip ir nepasimatė su seru Hamf-riu,— tarė Bagšo,— ir net nebuvo įėjęs j vidų.

— Ilgokai trypčiojo ant durų slenksčio,— pasakė Buleris.

— Tai tiesa,— pritarė tėvas Braunas,— kaip ir jūs gatvėje.

— Buvau parėjęs namo,— tarė cigarų pirklys.— Parašiau kelis laiškus ir vėl išėjau jų išsiųsti.

— Jūs papasakosite visa tai vėliau,— tarė Bagšo.— Labos nakties... ar labo ryto.

Osriko Ormo, kaltinamo nužudžius serą Hamfrį Gviną, tardymo procesas, mirgėjęs laikraščių' puslapiuose šitiek savaičių, neišvengiamai sukosi apie tą patį esminį klausimą kaip ir anksčiau minėtas trumpas pokalbis po gatvės žibintu palšai aušrai brėkštant virš tamsių gatvių ir pafkų. Niekaip nepavyko išspręsti mįslės: kas gi dėjosi tas dvi nepaaiškinamas valandas nuo tos minutės, kai Buleris matė Ormą. įeinantį pro vartus, iki tol, kol tėvas Braunas užtiko jį parke, matyt, praleidusi ten visą laiką. Jis būtų spėjęs nugalabinti pusę tuzino žmonių vien iš neturėjimo ką veikti, nes niekaip neįstengė paaiškinti, ką ten darė. Kaltintojas įrodinėjo, kad jis turėjo tokią galimybę, nes priekinės durys buvo neužsklęstos, o šoninės durys j didesnįjį parką paliktos atviros. Teismas Įdėmiai klausėsi Bagšo, tiksliai atkūrusio grumtynes koridoriuje; be to, policija vėliau surado kulką, kuri su* skaldė veidrodį. Galų ,gale žalioji arka, už kurios jj aptiko, buvo labai panaši j slėptuvę. Iš kitos pusės seras Metjus Bleikas, talentingas advokatas, traktavo pastarąjį argumentą priešingai: jis paklausė, kokia prasmė žmogui pačiam lįsti į spąstus be išėjimo; juk būtų kur kas išmintingiau išsmukti Į gatvę. Seras Metjus Bleikas taip pat efektingai pasinaudojo paslaptimi, tebegaubiančia nužudymo motyvus. Žodinė dvikova šituo klausimu tarp sero Metjaus Bleiko ir sero Arturo Traverso, ne mažiau talentingo teisininko, remiančio kaltinimą, baigėsi kaltinamojo naudai. Seras Arturas tegalėjo padaryti užuominą apie bolševikų sąmokslą, nu-skambėjusij ne itin įtikinamai. Tačiau kai buvo imtasi nagrinėti paslaptingą Ormo elgesį tą naktį, kaltintojas pasirodė kur kas efektingiau.

Kaltinamasis buvo iškviestas duoti parodymų; pirmiausiai dėl to, kad Įžvalgus advokatas nusprendė, jog neiškvietimas padarytų neigiamą įspūdį. Tačiau Ormas taip pat nenorėjo atsakinėti savo gynėjui kaip ir kaltintojui. Seras Arturas Traversas maksimaliai pasinaudojo tuo užsispyrimu, bet neįstengė jo palaužti. Seras Arturas buvo aukštas gaižus vyriškis pailgu, lavoniškai išblyškusiu veidu, visiška priešingybė kresnam, paukštiškai žvitriomis akimis serui Metjui Bleikui. Bet jeigu sero Metjaus laikysena priminė gaidį arba karingą žvirblį, tai serą Arturą labiau būtų tikę palyginti su gerve arba gandru; kai jis palinkdavo į priekį, smaigstydamas poetą klausimais, ištįsusi jo nosis būdavo stebėtinai panaši į ilgą snapą.

— Ar jūs ketinate tvirtinti prisiekusiųjų akivaizdoje,— paklausė jis, neslėpdamas nepasitikėjimo,— kad net nebuvote įėjęs į velionio namus?

— Ne! — trumpai atsakė Ormas.

— Tačiau, kiek suprantu, jūs norėjote pasimatyti su juo. Pasimatyti nedelsiant. Juk ne šiaip sau laukėte kiauras dvi valandas prie jo priekinių durų?

— Taip,— atsakė kaltinamasis.

— Ir jūs net nepastebėjote, kad durys neužrakintos?

— Ne,— tarė Ormas.

— Tai ką jūs vis dėlto veikėte dvi valandas svetimame sode?— neatlyžo kaltintojas.— Juk jūs kažką ten darėte, ar ne?

— Taip.,

— O gal tai paslaptis? — niūriai pasityčiojo seras Arturas.

— Telieka jums paslaptis,— atsakė poetas.

Ta spėjama paslaptimi ir pasinaudojo seras Arturas, išvystydamas kaltinimą. Ryžtingai, kai kurių klausiusiųjų nuomone, net skandalingai, jis pakreipė Ormo motyvų paslaptingumą, stipriausią oponento argumentą, savo naudai. Jis pateikė tai kaip pirmą, dar fragmentišką požymį, atskleidžiantį išsišakojusĮ, kruopščiai suregztą sąmqkslą, kurio auka tapo teisėjas patriotas, tarytum supančiotas aštuonkojo čiuptuvų.

— Taip! — šaukė jis virpančiu iš susijaudinimo ballsu.— Mokytasis mano kolega absoliučiai teisus! Iš tiesų mes nežinome, dėl ko nužudytas šis taurus tėvynės sūnus. Taip pat nesužinosime, dėl ko bus nužudytas kitas patriotas. Jei mokytasis mano kolega patsai taps auka savo, nuopelnų ir neapykantos, kurią pragariškos griovimo jėgos jaučia jstatymo sargybiniams, tai bus nužudytas ir jis ir taip pat mirs nežinodamas dėl ko. Kas antrą dorą žmogų iš esančių teismo salėje paskers bemiegantį lovoje, ir vėl mes nežinosime dėl ko.. Ir niekada nesužinosime dėl ko, ir niekada nesulaikysime žudikų, o mūsų šalis pavirs dykuma, jei advokatams ir toliau bus leidžiama vilkinti teismo na,grinėjimus banaliomis frazėmis apie „nepaaiškinamus motyvus", nors kiekvienas šios bylos faktas, kiekvienas akį veriantis nesuderinamumas, kiekvienas stulbinantis nutylėjimas liudija, jog prieš mus stovi Kainas ..

— Kaip gyvas nebuvau matęs sero Artūro šitaip susijaudinusio,— kiek vėliau pasakojo Bagšo kitiems bičiuliams.— Kai kas kalbėjo, kad jis peržengė leistinas ribas, kad kaltintojui nužudymo' byloje nedera tapti keršytoju. Bet turiu pripažinti, jog anas velnio išpera geltonais karčiais sakytum tyčia stengiasi padaryti kuo blogesnį įspūdį. Visą laiką stengiausi prisiminti, ką De Kvin-sis ³⁰ yra pasakęs apie misterį Viljamsą, tą siaubūną, be žodžių išžudžiusį dvi šeimas. Man regis, jis rašė, kad to Viljamso plaukai buvo nenatūralios, ryškiai geltonos spalvos; jo nuomone, Viljamsas naudodavosi kažkokiu mišiniu iš Indijos, kur netgi arkfius dažo žaliai ir mėlynai. Po kaltintojo¹ kalbos teismo salėje įsivyravo nejauki, vos ne kapų tyla tarytum trogloditų urve; neneigiu, kad ji paveikė ir mane, kad ir man pradėjo rodytis, jog 'kaltinamųjų suole sėdi pabaisa. Jeigu toks jausmas kilo- tiktai dėl sero Arturo gražbylystės, tai visa atsakomybė dėl aistrų kurstymo tenka jam.

— Nepamirškite, kad jis buvo velionio Gvino draugas,— tarė Anderhilis, bandydamas sušvelninti įspūdį.— Mano pažįstamas neseniai matė juodu draugiškai šnekučiuojantis po iškilmingų pietų. Turbūt todėl jis taip ir įsitraukė į šitą bylą. Tačiau aš abejoju, ar kas nors turi teisę šitokioje byloje vadovautis asmeniniais motyvais.

— Jis taip nepadarys,— tarė Bagšo.— Galėčiau lažintis, kad seras Arturas Traversas niekada nesivadovaus vien jausmais, net pačiais stipriausiais. Jis nepaprastai rūpinasi savo profesine reputacija. Jis vienas iš tų žmonių, kuriuos valdo ambicijos net ir po to, kai jų garbėtroška pasotinta. Nežinau, ar kas kitas galėtų skirti tiek pastangų savo. pozicijai visuomenėje išlaikyti. Dievaži, jūs darote neteisingas išvadas iš triuškinančios jo kalbos. Jeigu jis laikosi tokios linijos, vadinasi, yra visiškai įsitikinęs savo teisumu ir stengiasi suformuoti politinį judėjimą prieš sąmokslą, apie kurį tiek kalbėjo.. Matyt, jis turi labai rimtą pagrindą reikalauti pasmerkti Ormą ir labai rimtą pagrindą tikėtis, kad šito pasieks. Vadinasi, faktai jo pusėje. Jo pasitikėjimas savimi nežada nieko gero- kaltinamajam,

Detektyvo žvilgsnis užkliuvo už vieno iš klausytojų, neišvaizdaus žmogelio.

— Na, tėve Braunai,— šypsodamasis tarė jis,— kaip jums patinka mūsų teisminė procedūra?

— Hm,— išsiblaškęs atsakė dvasininkas,— mane labiausiai sukrėtė toks dalykas: kaip keičia žmogaus išvaizdą perukas. Jus kalbėjote apie tai, koks nuožmus pasirodė kaltintojas. O man teko matyti, kaip jis akimirką nusiėmė peruką ir tapo visiškai kitu žmogumi. Beje, jis visiškai plikas.

— Bet manau, tai netrukdo jam būti nuožmiam,— atrėmė Bagšo.— Turbūt nesiūlote gynybai remtis faktu, kad kaltintojas plikas?

— Ne visai taip,— linksmai atsakė tėvas Braunas.— Tiesą sakant, aš mąsčiau apie tai,. kaip mažai viena žmonių grupė žino apie kitą. Sakykim, aš atsiduriu tolimoje šalyje, kur žmonės net negirdėję apie Angliją. Sakykim, imu pasakoti jiems, kad mano tėvynėje gyvena žmogus, kuris net gresiant mirčiai nepravers burnos ko nors paklausti, kol neužsimaukšlins ant galvos apdangalo iš arklio ašutų su smulkiomis kasytėmis ant pakaušio ir žilstelėjusiomis garbanomis iš šonų — lyg kokia Viktorijos laikų matrona. Jie palaikytų tokį žmogų gana ekscentrišku; tačiau jis visai ne ekscentriškas, jis tik pripratęs prie rutinos. Jiems šitaip pasirodytų todėl, kad anie žmonės nenutuokia apie Anglijos teisininkus, jie apskritai nenutuokia, kas yra teisininkas. Na, o teisininkas, savo ruožtu, nenutuokia, kas yra poetas. Jis nenutuokia, kad vieno poeto ekscentriškumas anaiptol neatrodytų ekscentriškas kitam poetui. Jis net neįsivaizduoja, kaip Ormas galėtų dvi valandas bastytis po nuostabų parką ničnieko neveikdamas. Dieve brangus! Poetui visiškai suprantama, kad galima bastytis po tą patį parką anapus namo kad ir dešimt valandų, jeigu 'kuri eilėraštį. Net ir Ormo gynėjas čia visiškai nesusigaudo. Jam nė minties nekilo paklausti Ormo banaliausią klausimą.

— Koki klausimą? — susidomėjo Bagšo.

— Na, kokį eilėraštį jis kūrė, ką gi daugiau,— tarė tėvas Braunas, jau pritrūkęs kantrybės,— kokia eilutė užkliuvo, kokio epiteto ieškojo, kokio tobulumo siekė. Jeigu teisme būtų buvę išsilavinusių žmonių, išmanančių apie literatūrą, jie būtų puikiai supratę, ką jis iš tikro darė. Pramonininką jūs būtinai paklaus-tumėte, kaip vyksta .gamyba jo fabrike, bet niekas nesidomi, kokiomis sąlygomis gaminama poezija. O juk ji daroma, iš pažiūros nieko nedarant. .

— Viskas labai įtikinama,— atsakė detektyvas,— bet jei. taip, tai kodėl jis slapstėsi? Kodėl užsikorė tais spiraliniais laiptais ir stypsojo ten? Tie laiptai niekur neveda..

— Taigi kaip tik todėl, kad laiptai niekur neveda! — pratrūko tėvas Braunas.— Bet kas, vos žvilgtelėjęs į galeriją, ištirpstančią nakties tamsoje, nesuabejotų , jog menininką traukia ten nelyginant vaiką ,

Jis nuščiuvo ir stovėjo mirksėdamas, o paskui atsiprašančiu balsu tarė:

— Atleiskit, bet man keista , kad nė vienas proceso dalyvis nesupranta šitų dalykų. Ir dar vienas momentas. Nejaugi jūs nežinote , kad- menininkui tik vienas vienintelis rakursas atrodo teisingas? Medis , karvė ir debesis tiktai tam tikru aspektu įgauna gilią prasmę; taip pat kaip kelios raidės tik tam tikra tvarlka sudaro žodį. Tai štai , tiktai nuo to neužbaigto tiltelio buvo galima apžvelgti iliuminuotą parką teisingu rakursu. Tai neįsivaizduojama kaip ir ketvirtas matavimas. Tai buvo magiškas peizažas , tarytum žvilgsnis iš viršaus į dangų, matant , kaip žvaigždės auga ant medžių, o švytintis tvenkinys panašus į mėnulį, ištiškusį pievoje— visai kaip stebuklingoje pasakoje, kurią mama seka vaikui prieš miegą , Poetas būtų galėjęs žiūrėti į tąvaizdą visą gyvenimą. Jeigu jūs pasakytumėte jam, kad tas kelias niekur neveda, jis atsakytų , 'kad kelias jau atvedė jį į šalį , esančią ant pasaulio krašto. Bet argi galite tikėtis , kad jis tai pasakys iš kaltinamųjų suolo? O jeigu ims ir pasakys , tai ką jam atsakytumėte? Jūs pripažįstate, kad žmogų turėtų teisti jam lygūs. Tai kodėl jam neparinko prisiekusiųjų iš poetų?

— Jūs kalbate , tarsi pats būtumėte poetas,— tarė Bagšo ,

— Dėkokite Apvaizdai , kad nesu,— atsakė tėvas Braunas.— Dėkokite Apvaizdai , kad dvasininkas yra pašauktas būti gailestingesnis negu poetas , Tegu Viešpats leidžia jums niekada nežinoti, kokią triuškinančią , negailestingą panieką jaučia tas poetas daugeliui mūsų; jau geriau ant jūsų galvos kristų Niagaros krioklys ,

— Galimas daiktas, jūs daugiau nutuokiate apie menininko temperamentą negu aš,— pagalvojęs tarė Bagšo,— bet juk atsakymas gana paprastas, Jūs tik imatės įrodinėti , kad jis galėjo padaryti tai , ką padarė, ir nenusikalto. Bet tiek pat teisinga būtų ir tvirtinti , kad jis galėjo nusikalsti , Ir kas gi kitas galėjo padaryti nusikaltimą?

— Ar jūs nepagalvojote apie tarną Griną? — susimąstęs paklausė tėvas Braunas.— Juk jis gerokai painiojasi pasakodamas ,

. — Ak štai kaip,— šūktelėjo Bagšo,— galų gale nusprendėte , kad tai padarė Grinas.

— Priešingai , jis to nepadarė,— atsakė dvasininkas.— Aš tiktai pasiklausiau jūsų nuomonės dėl supainioto jo' pasakojimo , Jis buvo išsprukęs tik trumpam—gal išlenkti taurelės, gal pasimatyti, gal šiaip ko. Tačiau išėjo jis pro parko vartelius, o sugrįžo per tvorą. Kitaip sakant, jis paliko duris atviras, o grįždamas rado jau užrakintas. Kodėl? Ogi todėl, kad Nežinomasis jau buvo išėjęs pro jas.

— Žudikas,— ne visai įtikintas sumurmėjo detektyvas.— Ir jūs žinote, kas jis?

— Aš žinau, kaip jis atrodė,— ramiai atsakė tėvas Braunas.— Tik tai ir žinau... Mintyse, galima sakyti, matau, kaip jis įeina pro priekines duris blausiai šviečiant koridoriaus lempai; matau jo figūrą, jo drabužius, net jo veidą.

— Tai kas jis?

— Jis panašus į Hamfrį Gviną,— tarė dvasininkas.

— Kas čia per velniava? — stojo piestu Bagšo.— Juk Gvinas gulėjo negyvas, įmerkęs galvą Į tvenkinį.

— Ak taip,— pasakė tėvas Braunas.

Akimirką patylėjęs, jis kalbėjo:

— Grįžkime prie jūsų hipotezės, tikrai puikios, nors aS ne visiškai sutinku su ja. Jūs manote, kad žudikas įėjo pro priekines duris, sutiko teisėją koridoriuje, grumdamasis su juo sudaužė veidrodį; tada teisėjas pabėgo į parką, kur ir buvo nušautas. Kažkodėl manęs šitai neįtikina. Leiskim, teisėjas traukėsi per visą koridorių, kurio gale dvejos durys, vienos į parką, kitos — į kambarius. Argi ne įtikinamiau, kad jis pultų į kambarius? Ten guli jo pistoletas, ten yra jo telefonas, ten yra jo tarnas, bent jau teisėjas taip mano. Netgi kaimynai iš ten arčiau. Kodėl jam .gaišti, atidarant duris į lauką, ir vienam bėgti už namo, kur nėra nė-gyvos dvasios?

— Betgi mes žinome, kad jis išėjo iš namo,— suirzęs ginčijo pašnekovas.—. Mes žinome, kad jis išėjo iš namo, nes buvo rastas parke.

— Ne, jis neišėjo iš namo dėl tos priežasties, kad nebuvo jame,— tarė tėvas Braunas..— Turiu galvoje tą naktį. Jis buvo fligelyje. Aš tarsi perskaičiau tą žinią nakties tamsoje, vos tiktai įėjęs, iš tų raudonų ir auksinių žvaigždučių, mirgančių parke. Jos įjungiamos iš fligelio, jos apskritai nebūtų degusios, jei jo nebūtų fligelyje. Jis bandė bėgti į namus, prie telefono, bet žudikas nušovė jį tvenkinio pakrantėje.

— O vazon'as? Palmė? Sudaužytas veidrodis? — šaukė Bagšo.— Juk jūs pats visa tai aptikote! Jūs pats sakėte, kad koridoriuje vyko grumtynės.

Dvasininkas sutrikęs sumirksėjo.

— Nejaugi? — sumurmėjo jis.— Negali būti, kad taip sakiau.

Bent jau taip nemaniau. Kiek pamenu, aš pasakiau, kad koridoriuje kažkas atsitiko. Iš tiesų ten kažkas atsitiko , bet tai nebuvo grumtynės.

— Tai kas tada sudaužė veidrodį? — paklausė Bagšo.

— Veidrodį sudaužė kulka,— rimtai tarė tėvas Braunas,— nusikaltėlio iššauta kulka. Kai kurios stiklo šukės sudaužė vazoną ir parvertė palmę.

— Na gerai, bet į ką jis galėjo šauti, jei ne j Gviną? — paklausė detektyvas.

— Tai jau metafizikos sfera.— atsakė dvasininkas beveik svajingai.— Tam tikra prasme jis šovė į Gviną. Bet Gvino ten. nebuvo ir į jį nebuvo galima šauti. Nusikaltėlis buvo koridoriuje vienas.

Akimirką patylėjęs, jis ramiai tarė:

— Įsivaizduokite veidrodį koridoriaus gale, dar prieš sudaužymą, ir palmę, išsišakojusią virš jo. Prietema, veidrodyje atsispindinčios vienspalvės sienos puikiausiai gali sudaryti koridoriaus galo įspūdį. Žmogus, jame atsispindintis, gali atrodyti ateinąs iš namo vidaus. Ir gali pasivaidenti, jog tai namų šeimininkas— jei tiktai atspindys nors kie'k panašus į jį.

— Palaukite! — sušuko Bagšo.— Man regis, pradedu ...

— Pradedate suprasti,— tarė tėvas Braunas.— Pradedate suprasti, kodėl visi įtariami šioje byloje — be kaltės kalti. Nė vienas iš jų negalėjo palaikyti savo atspindžio senuoju Gvinu. Ormas būtų iš karto atpažinęs savo geltonų, plaukų kupetą, kupetą, kurios niekaip nepalaikysi plike. Fladas būtų išvydęs savo rudą ševeliūrą, o Grinas savo raudoną liemenę. Be to, visi trys yra nedidelio ūgio ir kukliai apsirengę; nė vienas iš jų nesumaišytų savęs su aukštu, liesu, senu frakuotu džentelmenu. Turime dairytis kito asmens, tokio pat aukšto ir lieso. Stai kodėl aš pasakiau, kad žinau, kaip atrodo žudikas.

— Ir ką norite šituo įrodyti? — paklausė Bagšo, įdėmiai žiūrėdamas į jį.

Dvasininkas trumpai, šaižiai nusijuokė, ir tai visiškai nesiderino prie įprastinės malonios jo kalbos..

— Ketinu įrodyti,— atsakė jis,— tai, ką jūs laikote absurdišku ir neįtikėtinu.

— Kaip jus suprasti?

— Ketinu grįsti gynybą faktu,— tarė tėvas Braunas,— kad kaltintojas plikas.

— O viešpatie! — tyliai teištarė detektyvas ir suglumęs atsistojo.

Tėvas Braunas nesutrikdamas sakė savo monologą toliau:

— Jūs ištyrėte daugelio žmonių, susijusių su šita byla, poelgius, jūs, policininkai, nepaprastai domėjotės poeto, tarno ir airio žurnalisto poelgiais. Vienintelis, kurio poelgius visai pamiršote, buvo pats velionis. Jo tarnas nuoširdžiai nustebo, sužinojęs, kad ponas grįžo. Seimininkas išsiruošė į iškilmingus pietus, kuriuose dalyvavo visi teisės šviesuoliai, bet staiga viską metęs sugrįžo namo. Jis nesusirgo, nes neprašė pakviesti gydytojo; beveik galima tvirtinti, kad jis susikivirčijo su kuriuo nors žymiu teisininku. Taįgi jopriešo pirmiausiai reikėjo ieškoti tarp šitų teisininkų. Taigi, teisėjas Gvinas grįžo namo ir užsidarė savo fligelyje, kur laikė dokumentus apie valstybės paslapčių išdavinėjimą. Tačiau įžymus teisininkas, nujautęs, kad tuose dokumentuose esama jo įkalčių, sumojo pasekti demaskuotoją iki jo namų; jis taip pat vilkėjo, fraku, bet kišenėje turėjo pistoletą. Stai ir visa istorija; niekas nebūtų atskleidęs tiesos, jeigu ne veidrodis.

Jis susimąstęs žvelgė į tolį, paskui patylėjęs pridūrė:

— Keistas daiktas tas veidrodis; paveikslo rėmas, kuriame sutelpa šimtai įvairiausių paveikslų, gyvų ir čia pat išnykstančių negrįžtamai. Taip, tasai stiklas, kabantis pilko koridoriaus gale, po žalia palme, buvo kažkaip neįprastai keistas. Tarytum stebuklingas veidrodis, kuriam skirtas nepaprastas likimas, nes jame pasirodęs atspindys galėtų pergyventi jį patį, tvyrodamas namo prieblandoje lyg spektras arba abstrakti diagrama, lyg įrodymo kontūras. Tarytum burtais mes galėtume' iššaukti iš nebūties vaizdą, kurį išvydo seras Arturas Traversas. Beje, jūs la bai tiksliai apibūdinate jį.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas,— atsakė Bagšo niūrokai, bet geraširdiškai,— o ką aš pasakiau?.

— Jūs pasakėte,— paaiškino- dvasininkas,— kad seras Arturas turi .labai rimtą priežastį norėti, kad Ormas patektų į kartuves.

Praslinkus savaitei, dvasininkas vėl susitiko su policijos detektyvu ir iš jo sužinojo, kad teismas jau buvo bepradedąs tyrimą iš naujo, bet jį nutraukė sensacingas įvykis.

— Seras Arturas Traversas...— pradėjo tėvas Braunas.

— Seras Arturas Traversas nebegyvas,— nutraukė jj Bagšo.

— Stai kaip! — sukluso dvasininkas,— vadinasi, jis...

— Taip,— tarė Bagšo,— jis vėl šovė į tą patį žmogų, bet šį kartą jau ne į atspindį veidrodyje.