Varnų puota

Sargybos kapitonas

Raudonieji apelsinai pernoko, — nuvargęs tarė princas, kai kapitonas išvežė jį į terasą.

Ir po to kelias valandas nepratarė nė žodžio.

Dėl tų apelsinų jis buvo teisus. Keli vaisiai nukrito ant blyškiai rožinio marmurinio grindinio ir ištiško. Įkvėpdamas Hota kaskart užuosdavo pasklidusį aštrų salsvą jų kvapą. Apelsinus, žinoma, užuodė ir princas, mat sėdėjo po medžiais krėsle su ratais, kurį jam padarė meisteris Kaleotas, paminkštintame žąsų pūkų pagalvėmis, ir kurio ratai iš juodmedžio ir geležies labai garsiai dardėjo.

Kurį laiką buvo girdėti vien tvenkiniuose ir fontanuose besitaškantys vaikai, o kartkartėmis — ir švelnus tekštelėjimas, kai nukritęs ant terasos grindinio ištikšdavo dar vienas apelsinas. Bet paskui kitoje rūmų pusėje kapitonas išgirdo tylų batų kaukšėjimą žmogaus, ritmingai žingsniuojančio marmuru.

Obara. Jis pažino ją iš eisenos: ilgažingsnės, skubrios, persismelkusios pykčiu. Arklidėse prie vartų jos žirgas tikriausiai stovėjo apsiputojęs ir kruvinas nuo pentinų paliktų žaizdų. Obara visuomet jodavo eržilais ir žmonės girdėjo ją giriantis, kad Dorne gali sutramdyti bet kokį žirgą ir… bet kurį vyrą. Kapitono ausis pasiekė ir kitų žingsnių garsas: skubrus ir švelnus skubančio, kad neatsiliktų, meisterio Kaleoto šlepsėjimas.

Obara Send visada eidavo per greitai. „Ji vaikosi kažką, ko niekada nepagaus“, — kartą girdint kapitonui pasakė princas savo dukrai.

Kai ji išniro po trilype arka, Erėjas Hota ištiesė savo ilgąjį kirvį į šalį ir užtvėrė kelią. Kirvio galva buvo užmauta ant šešių pėdų ilgio iš šermukšnio išdrožto koto, tad apeiti ginklo Obara negalėjo.

— Miledi, toliau negalima. — Jis kalbėjo žemu balsu, niūriai, su norvošiui būdingu akcentu. — Princas nenori, kad jam kas nors trukdytų.

Prieš jam prabylant Obaros veidas buvo tarsi suakmenėjęs, o dabar atrodė dar rūstesnis.

— Užstoji man kelią, Hota.

Obara buvo vyriausia iš Smėlio Gyvačių, augalota, beveik trisdešimties sulaukusi moteris, jos akys buvo gana arti viena kitos, o plaukai rudi kaip ir tos Senmiesčio kekšės, kuri ją pagimdė. Po margu, šilkiniu, pilkšvai rudu ir smėlio spalvos apsiaustu ji vilkėjo jojimo drabužius iš senos rudos odos, minkštus ir gerokai nutrintus. Tie drabužiai buvo švelniausia jos aprangos dalis. Prie vieno klubo ji buvo pasikabinusi suvyniotą rimbą, o ant nugaros — apskritą skydą iš plieno ir vario. Ietį buvo palikusi prie įėjimo į pilį.

Už tai Erėjas Hota buvo jai dėkingas. Nors buvo vikri ir stipri, Hota žinojo, kad ši moteris negalėtų jam pasipriešinti, bet… ji ir nesipriešino, o jis tikrai nenorėjo ant šviesiai rožinių marmurinių grindų pralieti jos kraujo.

Meisteris Kaleotas mindžikavo šalia.

— Ledi Obara, mėginau tau pasakyti…

— Ar jis žino, kad žuvo mano tėvas? — paklausė Obara kapitono, į meisterį nekreipdama nė tiek dėmesio, kiek būtų kreipusi į musę, jei tik tai musei būtų pakakę kvailumo zyzti jai aplink galvą.

— Žino, — atsakė kapitonas. — Jis sulaukė paukščio.

Ant varno sparnų į Dorną atkeliavo mirtis, išrašyta mažytėmis raidėmis ir užantspauduota gumulėliu kieto raudono vaško. Matyt, Kaleotas jautė, kas rašoma tame laiške, nes perduoti jį princui paprašė Hotos. Princas jam padėkojo, bet antspaudo dar ilgai neperlaužė. Visą popietę sėdėjo pasidėjęs pergamentą ant kelių ir žiūrėjo į žaidžiančius vaikus. Žiūrėjo, kol nusileido saulė ir vakaro oras atvėso tiek, kad vaikams teko grįžti į vidų; tada jis žvelgė į vandens paviršiuje atsispindinčias žvaigždes. Ir tik patekėjus mėnuliui liepė Hotai atnešti žvakę, kad sėdėdamas po apelsinmedžiais nakties tamsoje galėtų perskaityti laišką.

Obara pirštais palietė rimbą.

— Tūkstančiai klampoja per smėlynus link Kaulų kelio padėti Elarijai pargabenti tėvo namo. Septos pilnos žmonių, o raudonieji žyniai savo šventyklose užkūrė laužus. Malonumų namuose moterys gulasi su kiekvienu vyru, kuris pas jas ateina, ir neima jokio atlygio. Saulės Ietyje, Lūžusioje Rankoje, palei visą Žaliąjį Kraują, kalnuose ir smėlynuose — visur, visur moterys raunasi nuo galvos plaukus, o vyrai rėkia iš įniršio. Visomis kalbomis užduodamas tas pats klausimas: ko imsis Doranas? Ką darys jo brolis, kaip atkeršys už mūsų nužudytą princą? — Ji žingtelėjo prie kapitono. — O tu sakai, princas nenori, kad jį kas nors trukdytų?

— Princas nenori, kad jį kas nors trukdytų, — pakartojo Erėjas Hota.

Sargybos kapitonas gerai pažinojo savo saugomą princą. Kadaise, prieš daugelį metų jis, plačiapetis, bet nepatyręs jaunuolis su kupeta vešlių plaukų ant galvos, atkeliavo iš Norvoso. Tie plaukai dabar pražilo, o kūną paženklino daugybėje kovų gauti randai, bet… jėgos Hota dar turėjo ir, kaip kadaise jį mokė barzdoti žyniai, rūpinosi, kad kirvis visada būtų aštrus. Ji neturi praeiti, pasakė jis sau, o garsiai ištarė:

— Princas žiūri į žaidžiančius vaikus. Jokiu būdu negalima princo trukdyti, kai jis žiūri į žaidžiančius vaikus.

— Hota, — sušnypštė Obara Send, — arba pasitrauksi man iš kelio, arba paimsiu tą tavo ilgąjį kirvį ir…

— Kapitone, — nuskambėjo įsakymas jam už nugaros, — praleisk Obarą. Aš su ja pasikalbėsiu, — dusliai pridūrė princas.

Erėjas Hota pakėlė ilgąjį kirvį ir žingtelėjo į šalį. Obara paskutinį kartą atidžiai jį nužvelgė ir praėjo, o meisteris nukurnėjo iš paskos. Kaleotas buvo vos penkių pėdų ūgio ir plikas kaip kiaušinis. Jo veidas buvo toks glotnus ir aptekęs riebalais, jog sunkiai galėjai nusakyti jo amžių, tačiau meisteris buvo čia dar prieš atvykstant kapitonui ir net tarnavo princo motinai. Nepaisant amžiaus ir užgyventų kilogramų, jis buvo dar gana vikrus ir tikrai protingas, nors ir romus. Jis tikrai nė iš tolo negali prilygti nė vienai iš Smėlio Gyvačių, dingtelėjo kapitonui.

Princas sėdėjo apelsinmedžių pavėsyje, savo krėsle, ištiesęs podagros paliestas kojas ir jam po akimis susimetė odos kapšeliai, tik… ar jis negalėjo užmigti iš sielvarto, ar dėl podagros, Hota pasakyti negalėjo. Žemiau, prie fontanų ir baseinėlių, tebežaidė vaikai. Mažiausiems buvo ne daugiau kaip penkeri metai, vyriausiems — devyneri ir dešimt. Pusė iš jų buvo mergaitės, pusė — berniukai. Hota girdėjo juos taškantis ir šaukiant vieną ant kito plonais spigiais balsais.

— Ne taip seniai ir tu buvai viena iš vaikų, kurie taškėsi tuose baseinėliuose, Obara, — pasakė princas, kai ji priklaupė priešais krėslą su ratukais.

Obara prunkštelėjo.

— Nuo to laiko praėjo bene dvidešimt metų. Be to, ilgai čia nebuvau. Esu kekšės išpera, gal jau pamiršai? — Princui nieko neatsakius, ji atsistojo ir įsirėmė rankom į klubus. — Mano tėvas nužudytas.

— Jis žuvo dvikovoje, turėjusioje parodyti, kas yra teisus, — tarė princas Doranas. — Pagal įstatymą tai — ne žmogžudystė.

— Jis buvo tavo brolis.

— Taip.

— Ko ketini imtis dėl jo mirties?

Princas sunkiai pasuko krėslą ir pažvelgė į ją. Nors buvo vos penkiasdešimt dvejų, Doranas Martelis atrodė gerokai vyresnis. Lininiais drabužiais apvilktas jo kūnas buvo glebus ir sudribęs, o į jo kojas buvo sunku žiūrėti. Nuo podagros sąnariai buvo bjauriai sutinę ir paraudę; kairys jo kelis atrodė nelyginant obuolys, dešinys — kaip melionas, o kojų pirštai buvo tamsūs kaip raudonosios vynuogės ir tokie išpampę, jog, rodės, pratrūks vos prisilietus. Princas suvirpėdavo net nuo apkloto svorio, nors skausmą kentė nesiskųsdamas. „Tyla — princo draugė, — kartą kapitonas nugirdo jį sakant savo dukrai. — Žodžiai kaip strėlės, Ariana. Ištarusi jų nesugrąžinsi.“

— Parašiau lordui Taivinui…

— Parašei? Jei turėtum bent pusę tiek smarkumo, kiek turėjo mano tėvas…

— Aš nesu tavo tėvas.

— Taip ir žinojau, — neslėpdama paniekos tarstelėjo Obara.

— Jei būtų tavo valia, priverstum mane pradėti karą.

— Sugalvojau kai ką geriau. Tau net nereikės keltis iš krėslo. Leisk man atkeršyti už tėvą. Princo perėjoje stovi tavo kariuomenė. Kita kariuomenė, vadovaujama lordo Ironvudo, yra Kaulų kelyje. Vieną kariuomenę duok man, o kitą — Naimai. Tegul ji traukia Karališkuoju keliu, o aš išjudinsiu kariauti galinčius lordus iš jų pilių ir įkalbėsiu juos žygiuoti į Senmiestį.

— O kaip ketini užimti Senmiestį?

— Pakaks jį apsiausti. Haitauerių turtai…

— Trokšti aukso?

— Ne, kraujo.

— Lordas Taivinas atsiųs mums Kalno galvą.

— O kas mums atsiųs lordo Taivino galvą? Kalnas visuomet buvo jo pastumdėlis.

Princas mostelėjo į baseinėlius.

— Obara, gal tau patiktų pažvelgti į vaikus…

— Nepatiktų. Man labiau patiktų suvaryti ietį lordui Taivinui į pilvą. Kol trauksiu lauk jo žarnas ir ieškosiu aukso, priversiu jį dainuoti „Kastamero lietų“.

— Pažvelk į vaikusy — pakartojo princas. — Aš tau įsakau.

Keli vyresni vaikai kniūbsti gulėjo ant glotnaus rožinio marmuro degindamiesi saulėje. Kiti taškėsi netoliese tyvuliuojančioje jūroje. Trys iš jų statė smėlio pilį su didžiule smaile, panašią į Ieties bokštą Senuosiuose rūmuose. Dvi dešimtys, o gal ir daugiau vaikų buvo susirinkę dideliame baseine pasižiūrėti kovų: mažesnieji vaikai sėdėjo ant pečių didesniems, brendantiems iki juosmens, ir stengėsi nustumti vieni kitus į vandenį. Kaskart, kai pora jų nukrisdavo, tą pūkštelėjimą lydėdavo klegesys ir juokas. Jie matė, kaip įdegusi mergaitė nustūmė šviesiaplaukį berniuką, sėdėjusį savo broliui ant pečių, ir šis kniūbsčias krito į baseiną.

— Kadaise šį žaidimą žaidė ir tavo tėvas, o dar anksčiau — ir aš, — tarė princas. — Mudu skyrė dešimt metų, tad, kai jis paaugęs atėjo į baseinėlį žaisti, aš jau nebežaidžiau, bet lankydamas motiną visada žiūrėdavau į jį žaidžiantį. Jau vaikystėje jis buvo smarkus berniukas. Mitrus kaip vandens gyvatė. Dažnai matydavau jį nustumiant už save gerokai didesnius vaikus. Išvykdamas į Karaliaus Uostą, jis priminė man tuos laikus. Ir prisiekė, kad dar kartą įsibridęs ten pažais, kitaip niekada nebūčiau jo išleidęs.

— Nebūtum jo išleidęs? — nusijuokė Obara. — Tarsi būtum galėjęs jį sulaikyti. Raudonoji Dorno Angis eidavo kur panorėjęs.

— Tikra tiesa. Gaila, bet negaliu rasti tau paguodos žodžių…

— Atėjau pas tave ne paguodos, — neslėpdama paniekos tarė ji. — Kai tėvas atjojo manęs pasiimti, mano motina nenorėjo, kad išeičiau. „Ji mergaitė, — pasakė motina, — ir nemanau, kad tavo. Turėjau ir daugybę kitų vyrų.“ Jis įbedė ietį man po kojomis, atgalia ranka trenkė motinai per veidą ir ji pravirko. „Ar mergaitė, ar berniukas, mes visi kaunamės, — tarė jis, — tačiau dievai mums leidžia rinktis ginklus.“ Jis parodė ietį, paskui — motinos ašaras ir aš paėmiau ietį. „Sakiau, kad ji mano duktė“, — pareiškė tėvas ir pasiėmė mane. Per metus motina nusigėrė ir mirė. Girdėjau pasakojant, kad mirdama ji verkė. — Obara priėjo arčiau prie princo krėslo su ratais. — Leisk man pasinaudoti ietimi, daugiau nieko neprašau.

— Daug prašai, Obara. Turiu per naktį pagalvoti.

— Ir taip jau per ilgai galvojai.

— Gal tu ir teisi. Atsiųsiu tau žinią į Saulės Ietį.

— Tik jei ta žinia bus karas.

Apsisukusi ant kulno Obara nužingsniavo tokia pat įniršusi, kaip ir atėjo. Ji grįžo į arklides, sėdo ant pailsėjusio eržilo ir vėl galvotrūkčiais nušuoliavo keliu.

Meisteris Kaleotas stovėjo kur stovėjęs.

— Mano prince… — prabilo storulis. — Ar tau skauda kojas?

Princas blankiai šyptelėjo.

— O ar saulė karšta?

— Gal atnešti vaistų nuo skausmo?

— Ne. Turiu išlaikyti blaivų protą.

Meisteris padvejojo.

— Mano prince, ar… išmintinga leisti ledi Obarai grįžti į Saulės Ietį? Ji tikrai įaudrins paprastus žmones. Jie labai mylėjo tavo brolį.

— Mes visi jį mylėjome. — Jis pirštais suspaudė sau smilkinius. — Ne. Tu teisus. Man taip pat reikia grįžti į Saulės Ietį.

Storulis meisteris vėl sudvejojo.

— Ar tai protinga?

— Neprotinga, tačiau būtina. Geriau pasiųsk raitelį pas Rikasą, kad lieptų jam atidaryti mano menes Saulės bokšte. Ir pranešk mano dukteriai Arianai, kad rytoj ten būsiu.

Mano mažajai princesei. Kapitonas jos labai ilgėjosi.

— Tave matys daug žmonių, — įspėjo meisteris.

Kapitonas užuominą suprato. Prieš dvejus metus, kai jie paliko Saulės Ietį ieškodami ramybės ir vienumos Vandenų Soduose, princo Dorano podagra dar taip labai nekamavo. Tada jis dar vaikščiojo, nors ir lėtai, ramsčiuodamasis lazda ir raukydamasis nuo kiekvieno žingsnio. Princas nenorėjo, kad priešai sužinotų, koks jis silpnas, o Senuosiuose rūmuose ir mieste buvo pilna pašalinių akių. Jam reikės skristi, kad atsidurtų Saulės bokšte.

— Mane ir turi matyti. Kažkam juk reikia sutaikyti žmones. Domui reikia priminti, kad jis tebeturi princą. — Jis liūdnai šyptelėjo. — Nesvarbu, kad jis senas ir kamuojamas podagros.

— Jei grįši į Saulės Ietį, turėsi išklausyti princesės Mirselos, — priminė jam Kaleotas. — Drauge su ja bus ir jos baltasis riteris… O juk žinai, kad jis siuntinėja laiškus savo karalienei.

— Žinau.

Baltasis riteris. Kapitonas suraukė antakius. Seras Aris atvyko į Dorną rūpintis savo princese, kaip kadaise Erėjas Hota atkeliavo rūpintis savąja. Net jųdviejų vardai skambėjo panašiai: Aris ir Erėjas. Bet šiaip jie buvo visiškai skirtingi. Kapitonas paliko Norvosą ir jo barzdotus žynius, o seras Aris Oukhartas tebetarnavo Geležiniam sostui. Hotai būdavo truputį liūdna, kai, princo pasiųstas į Saulės Ietį, pamatydavo tą vyrą ilgu sniego baltumo apsiaustu. Vieną dieną jis suvokė, kad jiedu susikaus; kai tai įvyks, Oukhartas žus — kapitonas ilguoju kirviu suknežins jam kaukolę. Glostydamas glotnų, iš šermukšnio padarytą kirvio kotą, jis svarstė, ar ta diena artėja.

— Jau pavakarys, — pasakė princas. — Palauksime rytojaus. Pasirūpink, kad vos išaušus mano neštuvai būtų paruošti.

— Kaip įsakysi. — Kaleotas linktelėjo pliką galvą. Kapitonas pasitraukė, leido jam praeiti ir palaukė, kol nutils meisterio žingsniai.

— Kapitone… — tyliai kreipėsi princas į savo sargybinį.

Viena ranka tvirtai laikydamas ilgąjį kirvį, Hota žengė į priekį. Jis delnu lietė šermukšnį, lygų kaip moters oda. Priėjęs prie krėslo su ratais, jis dunkstelėjo koto galu į grindis taip pranešdamas, kad čia stovi, bet princas matė vien vaikus.

— Ar turi brolių, kapitone? — paklausė jis. — Ar turėjai jų Norvose, kai buvai mažas? O seserų?

— Turėjau ir brolių, ir seserų, — atsakė Hota. — Du brolius ir tris seseris. Buvau jauniausias vaikas.

Jauniausias ir nelaukiamas. Dar viena burna, kurią, reikėjo maitinti, tvirtas berniukas, per daug valgantis ir greitai išaugantis drabužius. Nieko keista, kad šeima pardavė jį barzdotiems žyniams.

— Aš buvau vyriausias, — prisiminė princas, — o gyvenu ilgiausiai ir dabar likau vienas. Morsas ir Olivaras mirė dar būdami kūdikiai ir aš praradau viltį turėti brolių. Man sulaukus devynerių ir tarnaujant Sūriajame Krante ginklanešiu, gimė Eliją. Atskrido varnas ir atnešė žinią, kad mano motina atgulė į lovą mėnesiu anksčiau; buvau tiek suaugęs, kad suprasčiau, jog tas kūdikis negyvens. Net kai lordas Gargeilenas pasakė, kad turiu seserį, patikinau jį, jog netrukus ji mirs. Bet Motina mergaitės pasigailėjo ir ji išgyveno. O po metų klykdamas ir spardydamasis pasaulį išvydo Oberinas. Kai jie žaisdavo tuose baseinėliuose, aš jau buvau suaugęs vyras. Ir vis dėlto aš čia tebesėdžiu, o jie jau mirę.

Erėjas Hota nesumojo, ką atsakyti. Jis buvo tik sargybos kapitonas, jam net ir po tokios daugybės metų tebebuvo svetimas ir šis kraštas, ir septynveidis dievas. Tarnauk. Paklusk. Gink. Šiuos priesaikos žodžius jis ištarė būdamas šešiolikos, tą dieną, kai „susituokė“ su savo kirviu. „Paprasti žodžiai paprastiems žmonėms“, — pasakė barzdotieji žyniai. Patarinėti gėdintiems princams jo niekas nemokė.

Hota vis dar galvojo, ką atsakyti, tik staiga vos per pėdą nuo tos vietos, kur sėdėjo princas, nukrito ir dunkstelėjęs į grindis ištiško dar vienas apelsinas. Išgirdęs tą garsą Doranas susiraukė, tarsi krentantis vaisius būtų jį užgavęs.

— Pakaks, — atsiduso jis, — pakaks. Palik mane vieną, Erėjau. Leisk dar kelias valandas pasižiūrėti į žaidžiančius vaikus.

Saulei nusileidus oras atvėso ir vaikai grįžo į vidų tikėdamiesi gauti vakarienės, bet princas liko po apelsinmedžiais žvelgdamas į nurimusius baseinėlius ir už jų plytinčią jūrą. Tarnas atnešė jam dubenį raudonųjų alyvuogių, neraugintos duonos, sūrio ir avinžirnių košės. Princas truputį užkando, išgėrė taurę saldaus, tamsaus ir stipraus vyno, kurį taip mėgo. Kai taurė ištuštėjo, prisipylė ją vėl. Kartais jis miegodavo savo krėsle net kelias valandas po vidurnakčio. Tik tuomet kapitonas nustumdavo krėslą ant ratų mėnesienos apšviesta galerija, pro kolonas su kaneliūromis ir dailias arkas į kambarį prie jūros, kuriame stovėjo didžiulė lova, užtiesta šiugždančia vėsia linine patalyne. Kapitono pajudintas princas sudejavo, bet dievai buvo geri ir jis nepabudo.

Kambarėlis, kuriame nakvodavo kapitonas, buvo šalia princo miegamojo. Hota atsisėdo ant siauros lovos, pasiėmė iš nišos galąstuvą, vaškuotę ir ėmėsi darbo. „Žiūrėk, kad kirvis būtų aštrus“, — prisakė jam barzdotieji žyniai tą dieną, kai įspaudė įdagą. Ir jis visada tuo rūpinosi.

Galąsdamas kirvį, Hota galvojo apie Norvosą, apie aukštutinę jo dalį ant kalvos ir žemutinę — prie upės. Jis vis dar prisiminė trijų varpų skambesį: duslų Numo skambėjimą, virpinantį kūną iki pat kaulų, išdidų ir stiprų Naro gausmą ir meilų sidabrišką Naelio juoką. Vėl prisiminė žiemos pyrago skonį burnoje, su imbieru, pušų sėklomis ir vyšnių gabalėliais, ir prie jo geriamą našą — raugintą ožkų pieną, patiekiamą geležiniame puodelyje ir pagardintą medumi. Jis matė motiną, dėvinčią apsiaustą su voverės kailio apykakle, kurį apsivilkdavo tik kartą per metus, — kai jie eidavo pasižiūrėti Nuodėmingųjų laiptų papėdėje šokančių lokių. Be to, Hota užuodė svylančių plaukų smarvę, pasklidusią, kai barzdotasis žynys į patį jo krūtinės vidurį prie odos prispaudė nuodėgulį. Skausmas buvo toks baisus, jog, rodės, sustos širdis, bet Erėjas Hota nė nekrūptelėjo. Kirvio penties formos įdagas daugiau niekada neapaugo plaukais.

Tik tuomet, kai abeji kirvio ašmenys buvo aštrūs kaip skustuvai, kapitonas pasiguldė savo iš šermukšnio ir geležies padarytą žmoną į lovą. Nusižiovavęs, jis nusivilko nešvarius drabužius, švystelėjo juos ant grindų ir išsitiesė ant šiaudų prikimšto čiužinio. Prisiminus įdagą šis ėmė niežtėti, tad prieš užsimerkdamas Hota dar turėjo pasikasyti. Reikėjo surinkti nukritusius apelsinus, tarė sau jis, bet netrukus užmigo ir susapnavo saldų apelsinų pyragą ir lipnias raudonas sultis, kuriomis buvo sutepti jo pirštai.

Rytas išaušo pernelyg greitai. Priešais arklides paruošti stovėjo mažiausi, trijų arklių tempiami neštuvai, sumeistrauti iš kedro medienos, uždangstyti raudono šilko užuolaidomis. Iš trisdešimties Vandenų Soduose buvusių ietininkų lydėti neštuvų kapitonas išrinko dvidešimt. Kiti turėjo likti saugoti rūmų ir vaikų, — kai kurie iš šių buvo įtakingų lordų bei turtingų pirklių sūnūs ir dukterys.

Nors princas sakė ketinąs išvykti vos saulei patekėjus, Erėjas Hota žinojo, kad jis dar ilgai krapštysis. Kol meisteris padėjo Doranui Marteliui išsimaudyti, kol sutvarstė sutinusius jo sąnarius lininiais tvarsčiais, suvilgytais raminančiu gydomuoju skysčiu, kapitonas, kaip jo rango kariui ir derėjo, apsivilko varinių žvynų marškinius ir besiplaikstantį, šilkinį, pilkšvai rudą apsiaustą, kad saulė nespigintų į varį. Diena, rodės, bus karšta. Kapitonas jau seniai numetė šalin sunkų ašutinį apsiaustą su gobtuvu ir metalinių smeigių prismaigstytą tuniką, kuriuos vilkėjo Norvose ir su kuriais Dome vyras galėjo gyvas iškepti. Jis pasiliko tik lengvą geležinį šalmą su viršūnę puošiančiais aštriais smaigais, tik dabar dėvėjo jį apsukęs rausvai gelsvu šilku, apvyniojęs audeklą iš vidaus ir aplink smaigus. Kitaip nuo saulės, plieskiančios į metalą, dar neprijojus rūmų jam iš skausmo būtų plyšusi galva.

Princas vis dar nebuvo pasiruošęs kelionei. Prieš išvykdamas jis nusprendė papusryčiauti, tad pavalgė raudonųjų apelsinų ir sudorojo lėkštę kirų kiaušinių su kubeliais pjaustytu kumpiu ir aštriais pipirais. Paskui, lyg neturėdamas ko veikti, nusprendė būtinai atsisveikinti su keliais vaikais, kuriuos buvo labiausiai pamėgęs, — Dolto berniuku, ledi Blekmont vaikais ir raudonskruoste našlaite, kurios tėvas plaukiojo Žaliuoju Krauju ir prekiavo audiniais bei prieskoniais. Šnekėdamasis su jais, kojas Doranas buvo užsiklojęs nuostabaus grožio myrietiška antklode, kad mažyliai nematytų ištinusių ir sutvarstytų jo sąnarių.

Kai jie pagaliau išsiruošė, atėjo vidurdienis; princas sėdėjo neštuvuose, meisteris Kaleotas jojo ant asilo, kiti traukė pėsčiomis. Penki ietininkai ėjo priekyje, penki iš paskos ir po penkis iš šonų. Erėjas Hota užėmė jam įprastą vietą princui iš kairės ir žingsniavo užsidėjęs kirvį ant peties. Kelias iš Saulės Ieties į Vandenų Sodus driekėsi pajūriu, tad traukiančius per akmenuotas, nederlingas rausvai rudas žemes, smėlį ir pro kreivus žemaūgius medžius juos gaivino vėsus, nuo jūros pučiantis vėjelis.

Pusiaukelėje juos pasivijo antroji Smėlio Gyvatė.

Ji staiga išdygo kopos viršūnėje raita ant sartos ir eiklios kumelės, kurios karčiai atrodė tarsi ploniausias šilkas. Net raita ledi Naima atrodė dailiai, buvo apsirengusi tviskančiais šviesiai violetiniais drabužiais ir puikiu, šilkiniu, šviesiai rusvu ir vario spalvos apsiaustu su gobtuvu, besiplaikstančiu nuo kiekvieno vėjo gūsio, kurį vilkėdama, rodės, tuoj pakils ir nuskris. Naimerija Send buvo dvidešimt penkerių ir liekna kaip nendrė. Lygūs juodi jos plaukai buvo supinti į ilgą kasą, suveržtą raudono aukso žiedu ir atidengiančią aukštą jos kaktą virš tamsių, iš tėvo paveldėtų akių. Jos skruostikauliai buvo iškilūs, lūpos putlios, oda — kaip iš pieno plaukusi, tad ji buvo apdovanota grožiu, kurio trūko jos vyresnei seseriai, bet… Obarą pagimdė Senmiesčio kekšė, o Naimą — kilminga ir paties tauriausio senojo Volančio kraujo turinti moteris. Paskui Naimeriją jojo gera dešimtis ietininkų ir apskriti jų skydai tviskėjo saulėje. Jie patraukė nuo kopos besileidžiančiai Naimai iš paskos.

Princas atitraukė neštuvų užuolaidas, kad galėtų pasimėgauti nuo jūros pučiančiu vėjeliu. Ledi Naima prijojo prie jo iš šono ir pristabdė savo gražuolę sartą kumelę, kad ji žingsniuotų nelenkdama neštuvų.

— Malonu, kad susitikome, dėde, — dainingai ištarė ji, tarsi būtų atsidūrusi čia atsitiktinai. — Ar galiu kartu joti į Saulės Ietį?

Kapitonas ėjo kitoje neštuvų pusėje, bet girdėjo kiekvieną ledi Naimos ištartą žodį.

— Man būtų malonu, — atsakė princas Doranas, nors kapitonas jo žodžiuose neišgirdo džiaugsmo. — Podagra ir gedulas — prasta draugija keliauninkui.

Iš šių žodžių kapitonas suprato, kad princas turi omenyje, jog kiekvienas akmenėlis tarsi smaigas bado jo sutinusius sąnarius.

— Podagros aš nepagydysiu, — tarė ji, — o iš gedulo mano tėvui jokios naudos. Jam būtų labiau patikęs kerštas. Ar tiesa, kad Gregoris Kligeinas prisipažino nužudęs Eliją ir jos vaikus?

— Jis rėkte išrėkė apie savo kaltę girdint visam dvarui, — patvirtino princas. — Lordas Taivinas pažadėjo mums jo galvą.

— O Lanisteris niekada nelieka skolingas, — linktelėjo ledi Naima, — tik man rodos, kad lordas Taivinas ketina atsimokėti mums mūsų pačių monetomis. Sulaukiau varno nuo mūsų mielojo sero Deimono, kuris prisiekia, kad jiedviem kaunantis mano tėvas tam pabaisai ne kartą įdūrė ietimi. Jei tai tiesa, seras Gregoris, galima sakyti, jau miręs, bet tai nėra Taivino Lanisterio nuopelnas.

Princas susiraukė. Kapitonas negalėjo pasakyti, ar iš skausmo, ar dėl dukterėčios ištartų žodžių.

— Gal ir taip.

— Gal? Sakyčiau, jog tai akivaizdu.

— Obarai labai patiktų, jei pradėčiau karą.

Naima nusijuokė.

— Taip, ji trokšta supleškinti Senmiestį. Ji nekenčia to miesto taip labai, kaip mūsų mažoji sesutė jį myli.

— Otų?

Naima žvilgtelėjo per petį į savo palydovus, kurie jojo atsilikę nuo jos per gerą atstumą.

— Kai mane pasiekė ši naujiena, gulėjau lovoje su dvyniais Fauleriais. Žinai, koks Faulerių giminės šūkis? Leiskite man skrieti! Ir aš daugiau nieko tavęs neprašau. Leisk man skrieti, dėde. Man nereikia gausios kariuomenės, pakaks ir vienos mielos sesers.

— Obaros?

— Tajenės. Obara per garsiai rėkauja. O Tajenė tokia miela ir švelni, kad jos niekas neįtars. Obara Senmiestį pavers mūsų tėvo laidotuvių laužu, bet aš nesu tokia godi. Man pakaks keturių gyvybių. Auksinių lordo Taivino dvynių kaip atlygio už Elijos vaikus. Senojo liūto — už Eliją. Ir pagaliau mažojo karaliaus — už mano tėvą.

— Tas berniukas mums nieko bloga nepadarė.

— Tas berniukas, jei galima tikėti lordu Staniu, yra nesantuokinis vaikas, gimęs iš išdavystės, kraujomaišos ir svetimavimo. — Dabar Naimerija kalbėjo nebe taip žaismingai ir kapitonas nejučia prisimerkęs ėmė ją stebėti. Jos sesuo, Obara, prie juosmens nešiojosi rimbą, o rankoje ietį, ir šiuos ginklus visi matė. Ledi Naima taip pat buvo mirtinai pavojinga, tačiau savuosius peilius stropiai slėpė. — Tik karališkas kraujas gali atpirkti mano tėvo mirtį.

— Oberinas žuvo kaudamasis dvikovoje, įsivėlęs ne į savo reikalą. Negaliu vadinti to žmogžudyste.

— Vadink, kaip nori. Mes jiems nusiuntėme geriausią Dorno vyrą, o jie mums grąžino maišą kaulų.

— Jis peržengė visas ribas, kurias buvau jam nubrėžęs. „Pažiūrėk, ko vertas tas berniukas karalius ir jo taryba, ir įsidėmėk jų silpnąsias ir stipriąsias puses“, — paprašiau jo, kai šnekėjomės terasoje. Mudu valgėme apelsinus. „Jei įmanoma, rask mums draugų. Kiek galėdamas daugiau sužinok apie Elijos mirtį, bet, žiūrėk, be reikalo neprovokuok lordo Taivino“, — štai ką jam pasakiau. Oberinas nusijuokęs tarė: „Argi aš kada nors provokavau kokį nors vyrą… be reikalo? Geriau įspėk Lanisterius, kad neprovokuotų manęs.“ Jis troško teisingumo Elijai, bet nenorėjo palaukti…

— Jis laukė septyniolika metų, — neleido princui baigti ledi Naima. — Jei jie būtų nužudę tave, dar tavo lavonui neatvėsus mano tėvas su kariuomene jau būtų pajudėjęs į šiaurę. Jei būtum žuvęs tu, dabar Lanisteriams ant galvų kristų strėlių lietus.

— Neabejoju.

— Taip pat, mano prince, gali neabejoti, kad aš ir mano seserys savo keršto septyniolikai metų neatidėliosime.

Ji pentinais paragino kumelę, šovė į priekį ir nušuoliavo į Saulės Ietį lydima vėl ją prisivijusių ietininkų.

Princas atsirėmė į pagalves ir užsimerkė, bet Hota žinojo, kad nemiega. Jam skauda. Hota pagalvojo, gal pakviesti prie neštuvų meisterį Kaleotą, tačiau, jei princui Doranui būtų jo reikėję, pats būtų senį pasikvietęs.

Po pietų šešėliai ėmė ryškėti ir ilgėti, o kai jie tolumoje, rytuose, pamatė Saulės Ieties bokštus, saulė jau buvo raudona ir atrodė išpurtusi. Pirmiausia pasirodė laibas Ieties bokštas, pusantro šimto pėdų aukščio, viršuje papuoštas plienine paauksuota ietimi, kuri pridėjo šiam statiniui dar trisdešimt pėdų; paskui iškilo galingas Saulės bokštas su aukso ir švinuoto stiklo kupolu; paskiausiai jie išvydo pilkšvai rusvą Smėlio Laivą, atrodantį nelyginant milžiniškas į krantą išmestas ir suakmenėjęs dromonas.

Saulės Ietį ir Vandenų Sodus skyrė vos trys lygos kelio pajūriu, tačiau tai buvo tarsi du skirtingi pasauliai. Vandenų Soduose saulėje nuogi išdykavo vaikai, grįstuose kiemuose skambėjo muzika, ore tvyrojo aštrus citrinų ir raudonųjų apelsinų kvapas. Saulės Ietyje oras trenkė dulkėmis, prakaitu ir dūmais, o vakarais iki vėlumos netilo žmonių klegesys. Kitaip nei Vandenų Sodai, kur takai buvo grįsti rožiniu marmuru, Saulės Ietis buvo pastatyta iš dumblo ir šiaudų ir viskas čia buvo ruda arba pilkšvai ruda. Senoji Martelių giminės tvirtovė stovėjo ryčiausioje akmenų ir smėlio iškyšoje, iš trijų pusių apsuptoje jūros. Vakarinėje pusėje, aukštų ir tvirtų Saulės Ieties pilies sienų šešėlyje, tarsi moliuskai, prikibę prie galeros dugno, glaudėsi iš dumblo plytų sumūrytos krautuvėlės ir belangės lūšnelės. Dar toliau į vakarus įsikūrė arklidės ir užeigos, vyno rūsiai ir malonumų namai, — dauguma jų turėjo visas keturias sienas, bet dar daugiau buvo lūšnų, prisišliejusių prie tų sienų. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau, kaip pasakytų barzdotieji žyniai. Palyginti su Tirošiu, Myru arba Didžiuoju Norvosu, šis šešėlių miestas tebuvo miestelis, ir vis dėlto panašiausias į tikrą miestą iš visų dorniečių gyvenamų vietovių.

Ledi Naima miestą pasiekė keliomis valandomis anksčiau ir, žinoma, įspėjo sargybinius, kad jie atvyksta. Priartėję Trigubus vartus jie rado atidarytus. Tik šie, vieni už kitų dunksantys vartai leido atvykėliams praeiti po visomis trimis vingiuotomis sienomis ir patekti tiesiai į Senuosius rūmus nedarant lanksto ir nepėdinant kelių mylių siauromis gatvelėmis, slaptais kiemais ir per triukšmingus turgus.

Vos tolumoje pasirodė Ieties bokštas, princas Doranas užsitraukė neštuvų užuolaidas, bet šiems slenkant pro šalį prasčiokai vis tiek laidė gerkles. Smėlio Gyvatės ne juokais juos įaudrino, nerimaudamas pagalvojo kapitonas. Perėję išorinį purviną pusmėnulio formos kiemą, jie įžengė pro antrus vartus. Už jų vėjas atsidavė degutu, sūriu vandeniu ir pūvančiais dumbliais, o minia kas žingsnis vis tirštėjo.

— Kelių princui Doranui! — sududeno Erėjas Hota ilgojo kirvio koto galu dunkstelėdamas į plytas. — Kelių Domo princui!

— Princas miręs! — jam už nugaros spigiai riktelėjo moteris.

— Čiupkime ietis! — iš balkono sušuko vyras.

— Doranai! — atsklido ir kilmingo vyro balsas. — Čiupkime ietis!

Hota liovėsi žvilgsniu ieškojęs rėksnių; minia buvo didžiulė ir trečdalis jos šūkavo: „Čiupkime ietis! Atkeršykime už Ang Kai jie pasiekė trečius vartus, sargybiniams teko stumti žmones į šalį ir atlaisvinti kelią neštuvams, o minia į juos mėtė vaisius. Apdriskęs berniukas pralėkė pro ietininkus su papuvusiu granatu rankoje, bet, pamatęs savo kelyje Erėją Hotą su paruoštu darbui ilguoju kirviu, išmetė vaisių jo nesviedęs ir paskubomis pasitraukė. Kiti, toliau stovintys žmonės, mėtė paprastas ir žaliąsias citrinas, apelsinus ir šūkavo: „Karas! Karas! Čiupkime ietisV Vienam iš sargybinių citrina pataikė į akį, o atsitrenkęs kapitonui į koją ištiško apelsinas.

Iš neštuvų nepasigirdo jokio atsako. Doranas Martelis liko pasislėpęs už savo šilko sienų tol, kol jie visi pradingo už storesnių pilies sienų, o jiems už nugarų, dardėdami ir girgždėdami, nusileido pakeliamieji vartai. Riksmai palengva nutilo. Išoriniame kieme laukė Ariana, norinti pasisveikinti su tėvu, o kartu su ja — ir kone pusė dvariškių: senas aklas senešalas Rikasas, seras Manfris Martelis, pilies valdytojas, jaunasis meisteris Mailsas pilkais drabužiais ir švelnia kaip šilkas, iškvėpinta barzda ir keturios dešimtys Dorno riterių, apsivilkę besiplaikstančius, lininius, kone pusšimčio atspalvių rūbus. Mažoji Mirsela Barateon stovėjo kartu su savo septone ir seru Ariu iš karaliaus sargybos, apsivilkusiu baltu emaliu padengtus žvyninius šarvus ir alpėj ančių iš karščio.

Apsiavusi gyvatės odos iki šlaunų suvarstytus sandalus, princesė Ariana priėjo prie neštuvų. Jos plaukai buvo panašūs į garbanotus, juodus kaip derva, strėnas siekiančius karčius, o galvą ties kakta ji buvo apsirišusi juosta iš varinių saulių. Ji vis dar tokia mažutė, dingtelėjo kapitonui. Smėlio Gyvatės buvo aukštos merginos, o Ariana atsigimė į motiną, kuri buvo vos penkių pėdų ir dviejų colių ūgio. Tačiau po brangakmeniais nusagstyta juosta ir duksliais, vėjyje besiplaikstančiais skaisčiai raudono šilko ir geltono ploniausio aksomo sluoksniais jos kūnas buvo moteriškas, putlus ir gundančių formų.

— Tėve, — užuolaidoms prasiskleidus tarė ji, — Saulės Ietis džiaugiasi, kad sugrįžai.

— Taip, girdėjau tą džiūgavimą. — Princas liūdnai šyptelėjo ir paraudusia, sutinusia plaštaka švelniai suėmė dukters skruostą. — Gražiai atrodai. Kapitone, būk geras, padėk man išlipti.

Hota įsikišo ilgąjį kirvį į kilpą ant nugaros ir paėmė princą ant rankų — kuo švelniausiai, kad nesukrėstų ištinusių sąnarių. Ir vis tiek Doranas Martelis vos neaiktelėjo iš skausmo.

— Liepiau virėjams šiandien vakare suruošti puotą, — pasakė Ariana, — ir kad joje būtų patiekti visi tavo mėgstamiausi valgiai.

— Bijau, kad negalėsiu jų deramai įvertinti. — Princas neskubėdamas apsižvalgė po kiemą. — Nematau Tajenės.

— Ji maldauja, kad pasikalbėtum su ja akis į akį. Nusiunčiau ją į sosto menę, kad lauktų tavęs ten.

Princas atsiduso.

— Puiku. Kapitone… Kuo greičiau sutvarkysiu šį reikalą, tuo greičiau galėsiu pailsėti.

Hota užnešė jį akmeniniais Saulės bokšto laiptais į didelę apvalią menę po kupolu, į kurią pro storus margaspalvio stiklo langus įkypai krito paskutiniai popiečio saulės spinduliai, margindami balsvo marmuro grindis pusšimčio atspalvių deimantais. Ten jų laukė trečia Smėlio Gyvatė.

Sukryžiavusi kojas ir vilkėdama prigludusį melsvą plono aksomo drabužį Myro nėriniais puoštomis rankovėmis, su kuriuo atrodė nekalta kaip pati Mergelė, Tajenė sėdėjo ant pagalvės šalia pakylos, kur stovėjo aukštieji krėslai, bet jiems įžengus atsistojo. Vienoje rankoje ji laikė rankdarbį, kurį siuvinėjo, kitoje — porą auksinių adatų. Jos plaukai taip pat buvo aukso spalvos, o akys atrodė tarsi gilūs žydri duburiai, ir vis dėlto… kapitonui jos kažkodėl priminė jos tėvo akis, nors, tiesa, Oberino akys buvo juodos kaip naktis. Visos princo Oberino dukterys turi Angies akis, staiga suprato Hota. Ir visai nesvarbu, kokios jos spalvos.

— Dėde, — prabilo Tajenė Send, — aš tavęs laukiau.

— Kapitone, padėk man atsisėsti į aukštąjį krėslą.

Ant pakylos buvo du beveik vienodi krėslai, tik vieno atloše iš lauko pusės buvo auksinė, Martelių ietį vaizduojanti inkrustacija, o kito — liepsnojanti Roino saulė, kuri plaikstėsi ir ant Naimerijos laivų stiebų, kai šie pirmą kartą atplaukė į Dorną. Kapitonas pasodino princą į krėslą su ietimi ir pasitraukė.

— Ar labai skauda? — švelniai paklausė Tajenė, miela kaip vasarą prisirpusios žemuogės. Jos motina buvo septonė ir Tajenė atrodė tiesiog nežemiškai tyra. — Gal galėčiau kaip nors tas kančias palengvinti?

— Sakyk, ko nori, ir leisk man pailsėti. Aš pavargęs, Tajene.

— Siuvinėju jį tau, dėde. — Tajenė išskleidė siuvinėjamos medžiagos gabalą. Jame buvo pavaizduotas jos tėvas, princas Oberinas, raitas ant eiklaus ir ištvermingo žirgo, apsivilkęs šarvus, besišypsantis. — Kai baigsiu, padovanosiu siuvinį tau, kad jį prisimintum.

— Nė nemanau pamiršti tavo tėvo.

— Gerai, kad pasakei. Daug yra abejojančių.

— Lordas Taivinas žadėjo atsiųsti mums Kalno galvą.

— Jis toks malonus, bet… mirti nuo budelio kalavijo tokiam narsuoliui kaip seras Gregoris visiškai netinka. Mes taip ilgai meldėme jam mirties, tad visai sąžininga, jog dabar jis pats jos meldžia. Žinau, kokius nuodus naudojo tėvas, — lėčiau veikiančių ir keliančių daugiau kančių už juos nėra. Netrukus net čia, Saulės Ietyje, išgirsime Kalną rėkiant.

Princas Doranas atsiduso.

— Obara ragina mane pradėti karą. Naima pasitenkintų ir žmogžudyste. O ko nori tu?

— Karo, — atsakė Tajenė, — bet ne tokio, kokį įsivaizduoja Obara. Dorniečiai geriausiai kaunasi namie, tad, sakyčiau, pasigaląskime ietis ir palaukime. Kai Lanisteriai ir Taireliai mus puls, nuleisime jiems kraują perėjose ir palaidosime juos vėjo pustomuose smėlynuose, kaip jau esame pasielgę daugybę kartų.

— Jei jie apskritai mus puls.

— Ak, jie turės pulti, arba jiems vėl teks matyti karalystę suskaldytą, kaip kad buvo prieš mums susisaistant giminystės ryšiais su drakonais. Tėvas man taip sakė. Jis tvirtino, jog turime dėkoti Kipšui, kad atsiuntė pas mus princesę Mirselą. Ji tokia graži, ar ne? Ir aš norėčiau tokių garbanų. Ji, kaip ir jos motina, gimusi būti karaliene. — Tajenės skruostuose pasirodė duobutės. — Jausčiausi pagerbta galėdama surengti vestuves ir pasirūpinti karūnomis. Tristanas ir Mirsela tokie tyri, kad, manau, galbūt geriausiai tiktų baltasis auksas… su smaragdais, derančiais prie Mirselos akių spalvos. Na, deimantai ir perlai taip pat tiktų, svarbiausia, kad tik vaikai susituoktų ir būtų karūnuoti. Tuomet beliks paskelbti Mirselą andalų, roinarų ir Pirmųjų Žmonių karaliene, pirmąja šiuo vardu, teisėta Septynių Vesteroso Karalysčių sosto įpėdine, ir laukti pasirodant liūtų.

— Teisėta sosto įpėdine? — prunkštelėjo princas.

— Ji vyresnė už brolį, — paaiškino Tajenė, tarsi Doranas Martelis būtų kvailys. — Pagal įstatymus Geležinis sostas turi atitekti jai.

— Pagal Domo įstatymus.

— Kai gerasis karalius Deironas vedė princesę Miriją ir atsikvietė mus į savo karalystę, buvo sutarta, kad Dorne visuomet galios dorniečių teisė. O dabar Mirsela ir yra Dorne.

— Taigi, — nenoriai pritarė jis. — Leisk man pagalvoti.

Tajenė pyktelėjo.

— Per daug galvoji, dėde.

— Šit kaip?

— Taip sakė tėvas.

— Oberinas galvodavo per mažai.

— Kai kurie žmonės galvoja, nes bijo veikti.

— Baimė ir atsargumas — toli gražu ne tas pats.

— Ak, melsiuosi, kad niekada nepamatyčiau tavęs išsigandusio, dėde. Jei taip nutiktų, gali pamiršti kvėpuoti.

Ir ji pakėlė ranką…

Kapitonas dunkstelėjo į marmurines grindis ilgojo kirvio kotu.

— Per daug sau leidi, miledi. Prašyčiau nulipti nuo pakylos.

— Nieko bloga nenorėjau, kapitone. Myliu dėdę ir žinau, kad jis mylėjo mano tėvą. — Tajenė priklaupė priešais princą. — Pasakiau viską, ką norėjau, dėde. Atleisk, jei įžeidžiau; aš baisiai sielvartauju. Ar tu mane vis dar myli?

— Ir visada mylėsiu.

— Tuomet palaimink mane ir aš jau eisiu.

Akimirką padvejojęs, Doranas uždėjo ranką dukterėčiai ant galvos.

— Būk narsi, vaike.

— Ak, kaip galėčiau narsi nebūti? Juk esu jo duktė.

Vos jai išėjus, prie pakylos atskubėjo meisteris Kaleotas.

— Mano prince, juk ji ne… Ak, parodyk man ranką. — Pirmiausia jis atidžiai apžiūrėjo delną, tada atsargiai plaštaką apvertė ir pauostė princo pirštus. — Ne, viskas gerai. Gerai. Įbrėžimų nėra, taigi…

Princas patraukė ranką.

— Meisteri, ar galiu tave sutrukdyti ir paprašyti aguonpienio? Pakaks ir mažyčio puodelio.

— Aguonpienio. Taip, žinoma.

— O dabar turiu pagalvoti, — švelniai, bet ryžtingai pasakė Doranas Martelis ir Kaleotas nuskubėjo prie laiptų.

Lauke nusileido saulė. Šviesa po kupolu virto melzgana prieblanda ir visi deimantai ant marmurinių grindų išblėso. Princas sėdėjo aukštajame krėsle po Martelių ietimi iš skausmo išbalęs kaip drobė. Po ilgai trukusios tylos, jis kreipėsi į Erėją Hotą.

— Kapitone, — tarė, — ar sargybiniai man visiškai ištikimi?

— Ištikimi. — Kapitonas nesumojo, ką daugiau atsakyti.

— Visi? Ar tik kai kurie?

— Jie geri vyrai. Geri dorniečiai. Jie vykdys tavo įsakymus. — Hota vėl dunkstelėjo į grindis ilgojo kirvio kotą. — Atnešiu tau galvą kiekvieno vyro, kuris tave išduos.

— Nenoriu galvų. Noriu klusnumo.

— Jie klausys. — Tarnauk. Paklusk. Gink. Paprasti žodžiai paprastiems žmonėms. — Kiek reikia vyrų?

— Tai leisiu nuspręsti tau pačiam. Gali būti, jog keli geri vyrai pasitarnautų mums labiau už dvi dešimtis. Noriu, kad tai būtų padaryta kuo greičiau, tyliai ir nepraliejus kraujo.

— Suprantu, greitai, tyliai ir nepraliejus kraujo. Koks tavo įsakymas?

— Surask mano brolio dukteris, paimk jas savo globon ir uždaryk į celes Ieties bokšto viršuje.

— Smėlio Gyvates? — Kapitonui išdžiūvo gerklė. — Visas… visas aštuonias, mano prince? Mažyles taip pat?

Princas susimąstė.

— Elarijos mergaitės per mažos, kad keltų pavojų, bet yra žmonių, kurie galėtų panaudoti jas prieš mane. Būtų geriau turėti jas saugiai uždarytas ir po ranka. Taip, ir mažyles, bet pirmiausia — Tajenę, Naimeriją ir Obarą.

— Kaip princas įsakys. — Kapitonas jautėsi prislėgtas. Mano mažajai princesei tai nepatiks. — O Sarelą? Ji suaugusi moteris, jau beveik dvidešimties.

— Sarelai nieko negaliu padaryti, tik melstis, kad ji sveiko proto turi daugiau už savo seseris, nebent ji grįžtų į Dorną. Palik ją ramybėje, tegul… žaidžia. Surink kitas. Neužmigsiu, kol nežinosiu, kad visos jos saugios ir uždarytos.

— Bus padaryta. — Kiek padvejojęs kapitonas pridūrė: — Kai ši žinia pasklis gatvėse, prasčiokai visai pasius ir ims klykti.

— Visas Domas pasius, — pavargęs tarė Doranas Martelis. — Man belieka melstis, kad Karaliaus Uoste jų klykimą išgirstų lordas Taivinas, mat tuomet jis žinos, kokį ištikimą bičiulį turi Saulės Ietyje.