Varnų puota

Sersėja

Ji sapnavo, kad sėdi Geležiniame soste, iškilusi aukštai virš jų visų.

Dvariškiai buvo žemai ir atrodė lyg ryškiaspalviai peliukai. Didingi lordai ir išdidžios ledi klaupėsi prieš ją. Narsūs jauni riteriai dėjo jai po kojomis kalavijus ir meldė malonių, o karalienė žvelgė žemyn ir jiems šypsojosi. Kol staiga, tarsi iš niekur, išdygo neūžauga, rodydamas į ją pirštu ir garsiai kvatodamas. Lordai ir ledi taip pat ėmė kikenti, prisidengę delnais burnas ir taip slėpdami šypsenas. Tik tada karalienė susigriebė esanti nuoga.

Apimta siaubo, ji mėgino prisidengti rankomis. Jai susigūžus ir stengiantis paslėpti savo gėdą, Geležinio sosto smaigai ir ašmenys žalojo kūną. Plieniniai dantys smigo į sėdmenis ir jos kojomis sruvo raudonas kraujas. Kai norėjo atsistoti, pėdos slystelėjo ir įsmuko į spragą tarp suvytų metalo gijų. Kuo narsiau ji kovojo, tuo tvirčiau sostas laikė ją savo glėbyje, draskydamas krūtis ir pilvą, pjaustydamas rankas ir kojas tol, kol šios pasidarė slidžios, raudonos ir ėmė blizgėti.

O brolis apačioje visą laiką šokinėjo ir kvatojosi.

Ausyse tebeskambant jo juokui, Sersėja pajuto, kad kažkas švelniai palietė jai petį, ir staiga pakirdo iš miego. Akimirką jai pasirodė, jog ta ranka — iš sapnuoto košmaro, ir ji šūktelėjo, bet tai buvo tik Sinelė. Tarnaitė atrodė išbalusi ir išsigandusi.

Mudvi čia ne vienos, suprato karalienė. Aplink jos lovą driekėsi šešėliai, buvo matyti siluetai augalotų vyrų, po kurių apsiaustais tviskėjo šarvinių marškinių plienas. Ginkluotiems vyrams čia nebuvo kas veikti. Kur mano sargyba? Miegamajame buvo tamsu, švietė tik žibintas, kurį aukštai iškėlęs laikė vienas iš įsibrovėlių. Neturiu išsiduoti, kad bijau. Sersėja nusibraukė miegant susivėlusius plaukus ir paklausė:

— Ko iš manęs norite?

Į žibinto skleidžiamos šviesos ratą įžengė vyras, ir ji pamatė, kad jo apsiaustas baltas.

— Džeimi… — Sapnavau vieną brolį, o kitas atėjo manęs pažadinti.

— Tavo malonybe… — Balsas buvo ne jos brolio. — Lordas vadas liepė tave atvesti.

Jo plaukai buvo garbanoti kaip Džeimio, tačiau jos brolis buvo auksaplaukis, kaip ir ji, o šio vyro plaukai buvo juodi ir seniai netrinkti. Sumišusi Sersėja įsistebeilijo į jį, o jis sumurmėjo kažką apie išvietę, arbaletą ir ištarė jos tėvo vardą. Aš tebesapnuoju, dingtelėjo Sersėjai. Dar nepabudau ir mano košmaras nesibaigė. Netrukus iš palovio išlįs Tirionas ir ims iš manęs juoktis.

Bet tai buvo paika mintis. Jos brolis uždarytas giliai požemyje, juodojoje celėje, ir šiandien turėjo mirti. Sersėja žvilgtelėjo į savo rankas ir apsuko jas delnais į viršų įsitikinti, kad tebeturi visus pirštus. Tada delnu persibraukė per žastą: oda buvo pašiurpusi, bet nesupjaustyta. Ir kojos nebuvo suraižytos, o padai sužeisti. Aš tik sapnavau, tik sapnavau. Vakar vakare per daug išgėriau, tos baimės — tik vyno sukeltos kvailystės. Kai ims temti, juoksiuosi aš. Mano vaikai bus saugūs, Tomenas užsitikrins teisę į sostą, o mano mažas susisukęs sūtrauka bus patrumpintas per visą galvą ir jau pradėjęs švinkti.

Šalia jos stovinti Džoslina Svift padavė jai taurę. Sersėja paragavo gėrimo, — vandens su išspaustomis citrinų sultimis, — tokio rūgštaus, kad tuoj pat jį išspjovė. Ji girdėjo, kaip nakties vėjas tarškina langines, ir viską matė kažkaip keistai, labai aiškiai. Džoslina drebėjo lyg lapelis, išsigandusi kaip ir Sinelė. Prie jos stovėjo seras Osmundas Ketlblekas. Jam už nugaros stypsojo seras Borosas Blauntas ir laikė žibintą. Prie durų spietėsi Lanisterių sargybiniai, o ant jų šalmų viršaus tviskėjo paauksuoti liūtai. Jie taip pat atrodė apimti baimės. Ar gali būti? — nustebusi paklausė savęs karalienė. Ar tai gali būti tiesa?

Ji atsikėlė ir leido Sinelei apgaubti pečius naktiniu apsiaustu, kad paslėptų savo nuogumą. Sustingusiais ir negrabiais pirštais Sersėja pati susisegė diržą.

— Nuo mano lordo tėvo sargyba nesitraukia nei dieną, nei naktį, — tarė ji.

Sersėja kalbėjo dusliai. Ji išgėrė dar gurkšnelį vandens su citrinų sultimis ir prasiskalavo burną, kad jos kvapas būtų gaivesnis. Į sero Boroso laikomo žibinto gaubtą įsmuko peteliškė; ji girdėjo vabzdžio parpimą ir matė šešėlius sparnelių, besiplakančių į gaubto stiklą.

— Sargybiniai buvo savo postuose, tavo malonybe, — paaiškino Osmundas Ketlblekas. — Už židinio radome slaptas duris. Slaptą kelią. Lordas vadas nusileido pažiūrėti, kur jis veda.

— Džeimis? — Netikėtai tarsi audra ją apėmė siaubas. — Džeimis turi būti su karaliumi…

— Berniukui nieko bloga nenutiko. Jo saugoti seras Džeimis pasiuntė gerą dešimtį vyrų. Jo malonybė ramiai miega.

Tegul jis sapnuoja gražesnį sapną nei maniškis ir pabunda maloniau.

— Kas dabar yra pas karalių?

— Ši garbė teko serui Lorui, tai turėtų tau patikti.

Bet Sersėjai tai visai nepatiko. Taireliai tiktai tarnai, kuriuos karaliai drakonai iškėlė aukščiau, nei jie nusipelnė. Už jų tuštybę didesnės tik jų ambicijos. Gal seras Loras ir gražus kaip mergelės sapnas, bet po tuo baltu apsiaustu jis vis tiek Tairelis iki kaulų smegenų. Kiek Sersėja žinojo, bjaurus šios nakties nusikaltimas buvo sugalvotas ir subrandintas Haigardene.

Tačiau tai tebuvo įtarimas, kurio ji nedrįso išreikšti žodžiais.

— Duokite man kelias minutes apsirengti. Sere Osmundai, palydėsi mane į Rankos bokštą. Sere Borosai, pakelk kalėjimo sargus ir įsitikink, ar neūžauga tebėra savo celėje.

Sersėjai liežuvis neapsivertė ištarti jo vardo. Jis niekada nebūtų išdrįsęs pakelti rankos prieš tėvų, tarė ji sau, tačiau tikra nebuvo.

— Kaip tavo malonybė įsakys.

Blauntas padavė žibintą serui Osmundui. Sersėjai palengvėjo, kai pamatė tolstančią jo nugarą. Nereikėjo tėvui leisti jam vėl apsivilkti balto apsiausto. Tas vyras pasirodė esąs bailys.

Kol jie išėjo iš Meigoro tvirtovės, dangus ėmė mėlti, nors žvaigždės tebešvietė. Visos, išskyrus vienų, dingtelėjo Sersėjai. Vakaruose spindėjusi ryški žvaigždė nukrito, ir dabar naktys bus tamsesnės. Eidama per pakeliamąjį tiltą, po kuriuo žiojėjo išdžiūvęs apsauginis griovys, ji sustojo ir įsistebeilijo į žemai stirksančius nusmailintus mietus. Jie nebūtų drįsę man meluoti apie tėvo mirtį.

— Kas jį rado?

— Vienas iš sargybinių, — atsakė seras Osmundas. — Lumas. Jis nuėjo savo reikalu ir rado jo šviesybę lordą išvietėje.

Ne, negali būti. Liūtas taip nemiršta. Karalienė jautėsi keistai rami. Prisiminė, kaip kadaise, kai dar buvo maža mergaitė, jai iškrito pirmas dantis. Jai neskaudėjo, bet buvo taip keista jausti tarp dantų atsiradusį tarpą, kad negalėjo susilaikyti ir vis lietė jį liežuviu. Dabar pasaulyje, ten, kur stovėjo tėvas, liks tuščia vieta, o tuštuma visuomet užsipildo…

Jei Taivinas Lanisteris iš tiesų nebegyvas, tai niekas negali jaustis saugus… juolab sostą užimantis jos sūnus. Mirus liūtui, jo vietą užima menkesni plėšrūnai: šakalai, grifai ir laukiniai šunys. Ir jie, kaip visuomet, mėgins nustumti ją į šalį. Jai reikėtų veikti greitai, taip greitai, kaip veikė mirus Robertui. Tai gali būti Stanio Barateono statytinio darbas. Taip pat gali būti, jog tai — dar vieno miesto puolimo pradžia. Sersėja tikėjosi, kad neklysta. Tegul jis ateina. Sutriuškinsiu jo pajėgas, kaip jas sutriuškino tėvas, ir šį kartų jis žus. Stanio Sersėja nebijojo, kaip ir Meiso Tairelio. Ji nieko nebijojo. Juk buvo Uolos duktė, liūtė. Daugiau nebus jokių kalbų apie tai, kad prievarta už ko nors tekėčiau. Dabar Kasterlių Uola ir visa Lanisterių giminės galia priklausė jai. Daugiau niekas niekada negalės numoti į ją ranka. Net kai Tomenui nebereikės regentės, Kasterlių Uolos ledi įtaka karalystėje bus didžiulė.

Tekanti saulė bokštų viršūnes nudažė ryškiai raudonai, bet pasieniuose dar glaudėsi naktis. Išorinėje pilyje buvo taip tylu, kad Sersėja būtų galėjusi pamanyti, jog visi joje gyvenę žmonės negyvi. Ir turėtų taip būti. Taivinui Lanisteriui nedera mirti vienam. Toks žmogus nusipelno palydos, kuri pragare tenkintų jo norus.

Prie Rankos bokšto durų stovėjo keturi ietininkai raudonais apsiaustais ir liūtų figūromis papuoštais šalmais.

— Be mano leidimo niekas neturi teisės nei įeiti, nei išeiti, — pasakė jiems Sersėja. Įsakyti jai nebuvo sunku. Mano tėvas irgi kalbėdavo griežtai.

Bokšto viduje deglų dūmai dirgino jai akis, bet Sersėja neašarojo, kaip nebūtų ašarojęs ir jos tėvas. Aš esu… vienintelis tikras sūnus, kurį jis turėjo. Sersėjai lipant, jos batų pakulnės kaukšėjo į akmenis, be to, ji girdėjo sero Osmundo žibinto gaubte smarkiai besiblaškančios peteliškės parpimą. Žūk, suirzusi pagalvojo ji, skrisk į liepsną ir sudek.

Laiptų viršuje sargybą ėjo dar du raudonus apsiaustus vilkintys vyrai. Sersėjai praeinant, Raudonasis Lesteris burbtelėjo kelis užuojautos žodžius. Karalienė alsavo greitai, negiliai, krūtinėje daužėsi širdis. Laiptai, tarė ji sau, šiame prakeiktame bokšte per daug laiptų. Sersėjai dingtelėjo, kad reikėtų jį nugriauti.

Koridoriuje buvo prisigrūdę pašnibždomis kalbančių kvailių, tarsi lordas Taivinas būtų miegojęs, o jie būtų bijoję jį pažadinti. Sargybiniai ir tarnai pasitraukė užleisdami jai kelią, pražiotomis burnomis. Sersėja matė rausvas jų dantenas ir krutančius liežuvius, bet jų žodžiai buvo beprasmiai kaip peteliškės sparnelių plazdėjimas. Ką jie čia veikia? Iš kur sužinojo? Tiesą sakant, apie nelaimę pirmiausia turėjo sužinoti ji. Ji buvo karalienė regentė, ar jie tai pamiršo?

Prie rankos miegamojo stovėjo seras Merinas Trentas, apsivilkęs baltus šarvus ir užsimetęs ant pečių apsiaustą. Jo šalmo antveidis buvo pakeltas, o paakiuose susimetę tokie odos kapšeliai, jog atrodė, kad jis vis dar snūduriuoja.

— Nuvyk šalin tuos žmones, — liepė jam Sersėja. — Ar mano tėvas išvietėje?

— Jie parnešė jį atgal į miegamąjį, miledi.

Seras Merinas stumtelėjęs atidarė Sersėjai duris.

Pro langines besiskverbianti ryto šviesa krito įkypais auksiniais brūkšniais ant meldų, kuriais buvo nuklotos miegamojo grindys. Prie lovos klūpojo jos dėdė Kevanas ir mėgino melstis, tačiau jam sunkiai sekėsi tarti žodžius. Sargybiniai stoviniavo prie židinio. Slaptos durys židinio gilumoje, už pelenų, apie kurias kalbėjo seras Osmundas, buvo ne didesnės už duonkepės angą ir žiojėjo plačiai atvertos. Norinčiam pro jas išlįsti vyrui teko ropoti keturpėsčiam. Bet Tirionas — tik pusvyris. Ši mintis ją supykdė. Ne, juk neūžauga uždarytas požemio celėje. Tai negali būti jo darbas. Stanis, tarė sau Sersėja, čia bus prikišęs nagus Stanis. Mieste jis tebeturi savo šalininkų. Tai jis arba Taireliai…

Raudonojoje pilyje seniai sklido kalbos apie slaptus koridorius. Girdi, Meigoras Žiaurusis išžudė pilį stačiusius vyrus, kad šie niekam neišplepėtų to, ką žinojo. Kiek dar miegamųjų turi slaptas duris? Sersėjai prieš akis staiga iškilo neūžauga, išslenkantis iš už Tomeno miegamojo gobelenų su durklu rankoje. Tomenas stropiai saugomas, raminosi ji. Bet ir lordas Taivinas buvo apsuptas sargybinių.

Pirmąsias kelias akimirkas Sersėja mirusiojo nepažino. Taip, jo plaukai kaip jos tėvo, tačiau tai tikrai kitas vyras, smulkesnis ir gerokai vyresnis. Jo naktiniai marškiniai buvo pakelti ir atsmaukti ant krūtinės, tad nuo pusiaujo buvo visiškai nuogas. Arbaleto strėlė pataikė jam į papilvę, tarp bambos ir vyriškumo, ir įsmigo taip giliai, kad lauke buvo matyti tik plunksnos. Kruvini jo gaktiplaukiai buvo suskretę ir styrojo. Dar daugiau kraujo buvo sudžiūvę aplink bambą.

Nuo jo sklindantis kvapas surietė Sersėjai nosį.

— Ištraukite arbaleto strėlę, — liepė Sersėja. — Juk jis — karaliaus ranka!

Ir mano tėvas. Mano lordas tėvas. Ar turėčiau klykti ir rautis plaukus nuo galvos? Žmonės pasakojo, kad Ketlina Stark nagais kruvinai susiraižė veidą, kai Frėjai nužudė jos brangųjį Robą. Norėtum to, tėve? — troško pasiklausti ji. Ar tau labiau patiktų, jei likčiau stipri? Ar verkei, kai mirė tavo tėvas? Kai mirė senelis, Sersėjai buvo tik vieneri metai, bet tą istoriją ji žinojo. Lordas Titas labai nutuko ir vieną dieną, lipant laiptais pas meilužę, jam plyšo širdis. Kai tai nutiko, jos tėvas buvo Karaliaus Uoste, mat ten tarnavo kaip karaliaus Pamišėlio ranka. Jųdviejų su Džeimiu vaikystėje lordas Taivinas dažnai būdavo išvykęs į Karaliaus Uostą. Jei sužinojęs apie tėvo mirtį jis ir verkė, tai verkė ten, kur niekas negalėjo matyti jo ašarų.

Karalienė skausmingai suleido nagus sau į delnus.

— Kaip galėjote jį šitokį palikti? Mano tėvas buvo trijų karalių ranka, įtakingiausias iš visų vyrų, kada nors gyvenusių Septyniose Karalystėse. Jo garbei turi skambėti varpai, kaip kad skambėjo mirus Robertui. Jo kūną reikia nuprausti ir aprengti taip, kaip dera jo padėties žmogui, — šermuonėlių kailiais, aukso ir tamsiai raudono šilko rūbais. Kur Paišelis? Kur Paišelis? — Ji kreipėsi į sargybinius: — Raukšlėtasis, atvesk didįjį meisterį Paišelį. Jis turi pasirūpinti lordu Taivinu.

— Meisteris jį jau matė, tavo malonybe, — paaiškino Raukšlėtasis. — Atėjo, pažiūrėjo ir išėjo pakviesti tyliųjų seserų.

Man jie pranešė paskutinei. Suvokusi tai, Sersėja taip supyko, kad vos begalėjo ištarti žodį. O Paišelis, užuot tepęsis savo švelnias raukšlėtas rankas, išbėgo pasiųsti žinios. Iš to senio jokios naudos.

— Suraskite meisterį Balabarą, — įsakė ji. — Suraskite meisterį Frenkeną. Kurį nors. — Raukšlėtasis ir Trumpaausis klusniai išbėgo. — Kur mano brolis?

— Tunelyje. Čia yra šachta su geležinėmis kopėčiomis ir į akmenį įleistais skersiniais. Seras Džeimis nusileido pažiūrėti, ar ji gili.

Jis turi tik vieną ranką! — norėjo sušukti jiems Sersėja. Reikėjo leistis kuriam iš jūsų. Džeimis neturėtų laipioti kopėčiomis. Gali būti, kad tėvo žudikai ten, žemai, laukia jo. Jos dvynys brolis niekada nebuvo per daug apdairus, regis, net prarasta plaštaka neišmokė jo atsargumo. Sersėja jau ketino įsakyti sargybiniams, kad leistųsi paskui Džeimį ir padėtų jam užlipti, bet tuo metu grįžo Raukšlėtasis ir Trumpaausis, vedini žilu vyru.

— Tavo malonybe, — tarė Trumpaausis, — jis tvirtina esąs meisteris.

Vyras žemai nusilenkė.

— Kuo galiu pasitarnauti tavo malonybei?

Jo veidas atrodė kažkur matytas, bet Sersėja šio žmogaus nepažino. Senas, bet ne toks senas kaip Paišelis. Šis vyras dar turi šiek tiek jėgų. Jis buvo aukštas, nors ir truputį gunktelėjęs, o aplink jo įžūlias žydras akis buvo matyti raukšlelės. Jo kaklas plikas.

— Nenešioji meisterio grandinės.

— Iš manęs ją atėmė. Aš Kiburnas, tavo malonybe. Gydžiau tavo broliui ranką.

— Norėjai pasakyti, bigę.

Dabar Sersėja jį prisiminė. Kiburnas atvyko kartu su Džeimiu iš Harenholo.

— Tiesa, išsaugoti serui Džeimiui plaštakos aš negalėjau. Tačiau mano gydymo įgūdžiai išgelbėjo jam likusią rankos dalį ir galbūt gyvybę. Citadelėje didieji meisteriai iš manęs atėmė grandinę, bet negalėjo atimti sukauptų žinių.

— Pakaks ir tavęs, — nusprendė Sersėja. — Bet jei mane apvilsi, žinok, kad prarasi kur kas daugiau nei grandinę. Ištrauk iš tėvo pilvo arbaleto strėlę ir paruošk jo kūną atiduoti tyliosioms seserims.

— Kaip karalienė įsakys. — Kiburnas priėjo prie lovos, sustojo, paskui atsigręžęs paklausė: — O ką daryti su mergina, tavo malonybe?

— Su kokia mergina?

Antro lavono Sersėja nepastebėjo. Ji žengė prie lovos, vienu mostu nubloškė krūvą kruvinų antklodžių ir išvydo ją — nuogą, šaltą ir rausvą, išskyrus… veidą, kuris buvo pajuodęs kaip Džofo per vestuvių puotą. Susikibusių auksinių rankų grandinė buvo giliai įsirėžusi į kaklą ir taip stipriai užveržta, kad net pažeidė odą. Sersėja sušnypštė nelyginant įsiutusi katė:

— Ką ji čia veikia?

— Mes ją čia radome, tavo malonybe, — atsakė Trumpaausis. — Ji Kipšo kekšė.

Tarsi tai būtų paaiškinę, kodėl mergina čia atsidūrė.

Mano tėvas su kekšėmis negulėjo, pagalvojo Sersėja. Mirus mūsų motinai, jis daugiau niekada nepalietė moters. Ji šaltai dėbtelėjo į sargybinį.

— Tai ne… kai mirė lordo Taivino tėvas, jis grįžo į Kasterlių Uolą ir rado… tokios reputacijos moterį… apsikarsčiusią jo ledi motinos papuošalais ir dėvinčią jos drabužius. Lordas Taivinas nuvilko jai ir tuos drabužius, ir visus kitus. Dvi savaites ji nuoga buvo vedžiojama po Lanisportą, kad kiekvienam sutiktam vyrui prisipažintų esanti vagilė ir paleistuvė. Štai kaip lordas Taivinas elgdavosi su kekšėmis. Jis niekada… ši mergina turėjo čia ateiti kokiu nors kitu tikslu, o ne…

— Galbūt jo malonybė lordas kvotė merginą, norėdamas ką nors sužinoti apie jos šeimininkę? — gūžtelėjo Kiburnas. — Girdėjau, jog Sansa Stark dingo tą pačią naktį, kai buvo nužudytas karalius.

— Taip ir bus, — mielai pritarė šiai minčiai Sersėja. — Žinoma, jis ją kvotė. Dėl to nėra ko abejoti.

Sersėjai prieš akis iškilo besityčiojantis Tirionas, išsiviepęs kaip beždžionė su nosies liekana. „Nėra geresnio būdo ją kvosti, tik nurengus ir liepus plačiai išsižergti, ar ne? — sušnabždėjo neūžauga. — Ir aš norėčiau ją taip kvosti.“

Karalienė nusigręžė. Nežiūrėsiu į ją. Staiga ji net nebegalėjo likti viename kambaryje su numirėle. Sersėja prasispraudė pro Kiburną ir spruko į koridorių.

Prie sero Osmundo prisidėjo jo broliai Osnis ir Osfrydas.

— Rankos miegamajame yra moters lavonas, — pasakė ji Ketlblekų trijulei. — Niekas niekada neturi sužinoti, kad ji ten buvo.

— Taip, miledi. — Sero Osnio skruostą buvo švelniai apdraskiusi kita Tiriono kekšė. — O ką mums su ja daryti?

— Sušerkite ją šunims. Raskite jai kokį nors meilužį. Kas man rūpi? Jos čia niekada nebuvo. Išlupsiu liežuvį kiekvienam, kuris mėgins tvirtinti priešingai. Supratote?

Osnis ir Osfrydas susižvalgė.

— Taip, tavo malonybe.

Sersėja nusekė paskui juos į kambarį ir matė, kaip broliai suvyniojo merginos kūną į kruvinas tėvo paklodes. Šaja,ji buvo vardu Šaja. Paskutinį kartą jiedvi šnekėjosi dvikovos, turėjusios patvirtinti arba paneigti neūžaugos kaltę, išvakarėse, kai ta besišypsanti Domo gyvatė sutiko už jį kautis. Šaja prašė palikti jai kelis papuošalus, kuriuos buvo padovanojęs Tirionas, ir priminė Sersėjos duotus pažadus, — didelį namą mieste ir riterį, kuris turėjo ją vesti. Karalienė jai tiesiai pasakė, kad kekšė iš jos nieko negaus, kol nepasakys, kur pasislėpė Sansa Stark. „Buvai jos tarnaitė. Ir nori mane įtikinti, kad nieko nežinojai apie jos planus?“ — paklausė ji. Šaja išėjo apsiašarojusi.

Seras Osfrydas suvyniotą kūną persimetė per petį.

— Noriu tos grandinės, — tarė Sersėja. — Žiūrėkite, nesubraižykite aukso. — Osfrydas linktelėjo ir pažvelgė į duris. — Ne, tik ne per kiemą. — Ji mostelėjo į slaptąsias duris. — Čia yra į požemius vedančios kopėčios. Neškite ją tuo keliu.

Serui Osfrydui priklaupus priešais židinį, plykstelėjo ryškesnė šviesa ir karalienė išgirdo kažkokį triukšmą. Susilenkęs nelyginant senė pasirodė Džeimis, o jam iš po padų kilo paskutinio lordo Taivino ugniakuro suodžių debesėliai.

— Iš kelio, — įsakė jis Ketlblekams.

Sersėja pripuolė prie jo.

— Radai juos? Radai žudikus? Kiek jų buvo?

Jų, be abejo, turėjo būti daugiau nei vienas. Vienas vyras nebūtų nužudęs jos tėvo.

Jos brolio dvynio veide buvo matyti nuovargis.

— Šachta leidžiasi į galeriją, į kurią veda gal šeši tuneliai. Jie visi uždaryti geležiniais vartais, o šie apjuosti grandinėmis ir užrakinti. Turiu rasti raktus. — Džeimis apsidairė po miegamąjį. — Kad ir kas tai padarė, jis dar gali slėptis bokšte. Ten tikras tunelių labirintas ir viskas skendi tamsoje.

Sersėja įsivaizdavo Tirioną, tapsenantį tarp sienų kaip kokia didžiulė žiurkė. Ne. Nebūk kvaila. Neūžauga tūno celėje.

— Paimkite kūjus ir daužykite sienas. Jei reikės, sugriaukite visą bokštą. Noriu, kad juos rastumėte. Kad ir kas tai padarė. Noriu, kad tie niekšai būtų nužudyti.

Džeimis ją apglėbė ir prispaudė sveikąją ranką seseriai prie strėnų. Džeimis dvokė pelenais, bet jo plaukuose žaidė ryto saulė ir jie spindėjo tarsi auksiniai. Ji troško palenkti Džeimio galvą ir jį pabučiuoti. Vėliau, tarė ji sau, vėliau jis ateis pas mane ieškodamas paguodos.

-r Mes jo įpėdiniai, Džeimi, — sušnabždėjo Sersėja. — Mūsų pareiga baigti jo pradėtą darbą. Turi užimti tėvo vietą ir tapti karaliaus ranka. Turbūt dabar ir pats supranti. Tomenui tavęs reikės…

Staiga Džeimis atšlijo nuo jos, pakėlė ranką ir prikišo bigę jai prie veido.

— Ranka be rankos? Nevykęs pokštas, sese. Neprašyk, kad imčiausi valdyti.

Jųdviejų dėdė girdėjo šį piktą atsakymą. Girdėjo jį ir Kiburnas, ir Ketlblekai, sunkiai vilkę savo ryšulį per židinio pelenus. Tuos žodžius girdėjo net sargybiniai — Raukšlėtasis, Houkas, vadinamas Arklio Koja, ir Trumpaausis. Iki vakaro visi pilyje apie tai žinos. Sersėja pajuto kaistant skruostus.

— Valdyti? Apie valdymą nieko nesakiau. Kol sūnus sulauks tinkamo amžiaus, valdysiu aš pati.

— Net nežinau, ko man labiau gaila, — tarė jos brolis, — Tomeno ar Septynių Karalysčių.

Tada Sersėja jam trenkė. Vikriai kaip katinas Džeimis kilstelėjo ranką norėdamas atremti smūgį, bet… šis katinas vietoj dešinės letenos turėjo tik bigę. Sersėjos pirštai ant jo skruosto paliko raudonas žymes.

Išgirdęs pliaukštelėjimą, jų dėdė atsistojo.

— Jūsų tėvas guli čia negyvas. Turėkite padorumo ir kivirčytis eikite kitur.

Atsiprašydamas Džeimis nulenkė galvą.

— Atleisk mums, dėde. Sesuo paklaikusi iš sielvarto. Ji užsimiršo.

Už tai Sersėja norėjo jam trenkti dar kartą. Turbūt išprotėjau manydama, kad jis galėtų būti ranka. Ji greičiau būtų panaikinusi šias pareigas. Ar iš karaliaus rankos ji buvo sulaukusi ko nors kita, o ne sielvarto? Jonas Arinas į jos lovą įgrūdo Robertą Barateoną, o prieš jo mirtį dar ėmė šniukštinėti ir domėtis jųdviejų su Džeimiu santykiais. Paskui Arino darbą perėmė Edardas Starkas; dėl jo kišimosi Sersėja buvo priversta atsikratyti Roberto greičiau, nei būtų norėjusi, nespėjusi sutvarkyti reikalų su įkyriais jo broliais. Tirionas pardavė dorniečiams Mirselą, vieną iš jos sūnų pavertė įkaitu, o kitą nužudė. O kai lordas Taivinas grįžo į Karaliaus Uostą.

Kitas karaliaus ranka žinos savo vietą, prisiekė ji. Juo turėjo tapti seras Kevanas. Jos dėdė buvo stiprus, išmintingas ir visiškai klusnus. Kaip ir tėvas, Sersėja galėjo juo pasitikėti. Ranka su galva nesiginčija. Sersėja turėjo valdyti karalystę, bet jai reikėjo žmonių, kurie padėtų. Paišelis buvo slidus kaip šliužas ir palaižūnas, Džeimis kartu su plaštaka prarado ir drąsą, o Meisu Taireliu ir jo bičiuliais Redvainu ir Rovanu nebuvo galima pasitikėti. Sersėja pamanė, kad jie galėjo prikišti nagus prie šio nužudymo. Lordas Tairelis turėjo suprasti, kad, kol Taivinas Lanisteris gyvas, jis niekada nevaldys Septynių Karalysčių.

Su juo turėsiu elgtis atsargiai. Mieste buvo daug jo vyrų, jam net pavyko įtaisyti į karaliaus sargybą vieną iš savo sūnų, be to, jis ketino įbrukti Tomenui į lovą savo dukterį. Sersėja vis dar tūžo prisiminusi, kad tėvas sutiko, jog Tomenas susižadėtų su Mardžere Tairel. Mergina du kartus už jį vyresnė ir jau du kartus likusi našle. Meisas Tairelis tvirtino, kad jo duktė vis dar nekalta, bet Sersėja tuo abejojo. Džofris buvo nužudytas dar nespėjęs su ja sugulti, bet anksčiau ji buvo ištekėjusi už Renlio… Vyrui gali labiau patikti prieskoniais pagardintas vynas, bet jei padėsi jam prieš nosį bokalą alaus, jis netruks jį išmaukti. Sersėjai dingtelėjo, kad reikia liepti lordui Veiriui kuo daugiau apie tai sužinoti.

Ir staiga ji sustojo kaip įbesta. Veirį buvo visai pamiršusi. Jis turėtų būti čia. Jis visuomet čia būna. Vos tik Raudonojoje pilyje įvykdavo kas nors svarbaus, eunuchas išdygdavo tarsi iš niekur. Čia yra Džeimis ir dėdė Kevanas, Paišelis buvo atėjęs ir išėjo, bet Veiris nepasirodė. Sersėjai nugara nuėjo pagaugais. Jis prisidėjo prie šio nusikaltimo. Tikriausiai išsigando, kad tėvas nori nukirsti jam galvą, tad nusprendė smogti pirmas. Lordas Taivinas to pamaivos šnabždūnų vadovo niekada nemėgo. Ir jei apskritai kas nors žinojo Raudonosios pilies paslaptis, tai, be abejonės, šnabždūnų vadovas. Matyt, jis susimokė su lordu Staniu. Šiaip ar taip, jie abu priklausė Roberto tarybai…

Sersėja žengė prie miegamojo durų, kur stovėjo seras Merinas Trentas.

— Trentai, atvesk man lordą Veirį. Jei reikės — klykiantį ir besimuistantį, bet gyvą ir sveiką.

— Klausau, tavo malonybe…

Bet vos tik vienas karaliaus sargybos vyras išėjo, grįžo kitas. Seras Borosas Blauntas buvo įraudęs ir nuo lėkimo laiptais šnopavo.

— Dingo, — pamatęs karalienę, pūtuodamas pranešė jis. Ir priklaupė. — Kipšas… Jo celės durys atidarytos, tavo malonybe… Jo niekur nė kvapo…

Vis dėlto sapnas buvo tikroviškas.

— Daviau įsakymus, — tarė Sersėja. — Jis turėjo būti saugomas dieną ir naktį…

Blaunto krūtinė smarkiai kilnojosi.

— Trūksta ir vieno kalėjimo prižiūrėtojo. Jo vardas Rugenas. Du kitus radome miegančius.

Sersėja vos susilaikė neėmusi rėkti.

— Tikiuosi, neprižadinai jų, sere Borosai? Tegul miega.

— Tegul miega? — suplukęs ir sutrikęs jis pakėlė akis. — Klausau, tavo malonybe. Ar ilgai leisti jiems…

— Amžinai. Pasirūpink, kad jie užmigtų amžiams, sere. Nepakęsiu poste miegančių sargybinių.

Jis dar bokšte. Jis nužudė tėvą, motiną ir Džoją. Karalienė žinojo, kad neūžauga ateis ir pas ją, kaip toje prieblandos gaubiamoje palapinėje ir išpranašavo senė. Atvirai iš jos pasijuokiau, bet ji turi galių. Kraujo laše regėjau savo ateitį. Savo pražūtį. Sersėjai pakirto kojas. Seras Borosas norėjo paimti ją už rankos, bet, pajutusi jo prisilietimą, karalienė pasitraukė. Tas vyras galėjo būti vienas iš Tirionui ištikimų žmonių.

— Neliesk manęs, — tarė ji. — Dink!

Ji nusvirduliavo prie ilgo medinio suolo su aukšta atrama.

— Tavo malonybe… — tarstelėjo Blauntas. — Gal atnešti vandens?

Trokštu kraujo, ne vandens. Tiriono kraujo, to sūtraukos kraujo. Akyse ėmė suktis deglai. Sersėja užsimerkė ir jai prieš akis iškilo išsišiepęs neūžauga. Ne, pagalvojo ji, ne, jau beveik buvau tavęs atsikračiusi. Bet Tiriono pirštai palietė Sersėjos kaklą ir ji pasijuto palengva smaugiama.