Varnų puota

Susitepęs riteris

Rudens naktis buvo neįprastai šalta. Gaivus drėgnas vėjas sūkuriavo Xvgatvelėse keldamas jau spėjusias nusėsti dienos dulkes. Šaltas šiaurės vėjas. Seras Aris Oukhartas pasikėlė gobtuvą ir prisidengė veidą. Nenorėjo būti atpažintas. Prieš dvi savaites šešėlių mieste buvo papjautas pirklys, — niekam nieko blogo nepadaręs vyras, atvykęs į Dorną vaisių ir, užuot nusipirkęs datulių, sulaukęs mirties. Vienintelis jo nusikaltimas buvo tas, kad atkeliavo iš Karaliaus Uosto.

Aš miniai būčiau dar didesnis priešas. Seras Aris slapta troško būti užpultas. Jis nuleido ranką ir švelniai brūkštelėjo per rankeną ilgojo kalavijo, kuris kabojo paslėptas tarp jo lininių drabužių klosčių — viršutinis jų buvo išmargintas žalsvai melsvomis juostomis ir auksinių saulių eilėmis, o apatinis, plonesnis, oranžinis. Dornietiški apdarai buvo patogūs, bet jo tėvas, jei būtų sulaukęs šios dienos ir pamatęs taip apsirengusį sūnų, būtų buvęs priblokštas. Jis buvo Žemupio vyras, o dorniečiai nuo seno buvo jo priešai, kaip liudijo ir Oukharte kabantys gobelenai. Vos užsimerkęs Aris iš karto juos pamatydavo. Jam prieš akis iškildavo ir lordas Edgeranas Dosnusis, didingai sėdintis krėsle, ir šimtas jam po kojomis į krūvą sukrautų dorniečių galvų; Trilapis Princo perėjoje, pervertas dorniečių iečių; Alisteris, leidžiantis paskutinį atodūsį ir vis tiek pučiantis karo ragą; seras Oliveris Žaliasis Ąžuolas baltais drabužiais, mirštantis šalia Jaunojo Drakono. Domas nėra tinkama vieta nė vienam iš Oukhartų.

Net prieš žūvant princui Oberinui, kai tekdavo išeiti iš Saulės Ieties valdų ir traukti į šešėlių miesto gatves, riteriui būdavo nejauku. Kad ir kur eidavo, visur jausdavosi stebimas: juodos dorniečių akys žvelgė į jį su prastai slepiamu priešiškumu. Krautuvininkai nuolatos mėgindavo jį apgauti, o kartais jis tylomis svarstydavo, ar tik užeigų šeimininkai neprispjauna jam i gėrimą. Kartą būrelis apdriskusių vaikėzų ėmė svaidyti į jį akmenis, bet seras Aris, išsitraukęs ilgąjį kalaviją, privertė niekšelius sprukti. Raudonosios Angies mirtis dar labiau įsiutino dorniečius, nors, kai princas Doranas Smėlio Gyvates uždarė bokšte, žmonės gatvėse šiek tiek aprimo. Ir vis dėlto, atvirai vilkėdamas savo baltą apsiaustą ir vaikštinėdamas po miestą, seras Aris Oukhartas pats būtų prašęsis užpuolimo. Jis turėjo tris baltus apsiaustus: du vilnonius, lengvą ir storą, ir vieną iš plono balto šilko. Nevilkėdamas kurio nors iš savo apsiaustų jis jautėsi lyg nuogas.

Geriau nuogas nei miręs, tarė sau jis. Net ir be apsiausto esu karaliaus sargybos vyras. Ji turi tai gerbti. Privalau leisti jai tai suprasti. Jis niekada nebūtų į šią avantiūrą įsivėlęs, bet, anot dainiaus, meilė kiekvieną vyrą paverčia kvailiu.

Vidudienį per kaitrą Saulės Ieties šešėlių miestas dažnai atrodydavo tuščias, — tik musės zirzdavo dulkėtose gatvėse, — bet atėjus vakarui tos pačios gatvės kaipmat atgydavo. Eidamas pro šalį seras Aris girdėjo tylią, per uždangstytus langus sklindančią muziką, kažkur tolumoje bumbsėjo pirštais mušamas būgnas, pliekdamas trankų iečių šokio ritmą ir įkvėpdamas nakčiai pulsą. Ten, kur antros Vingiuotosios sienos papėdėje susitiko trys gatvelės, iš balkono jį pašaukė malonumus teikianti mergina. Ji buvo pasipuošusi briliantais, vilkėjo prigludusius drabužius. Seras Aris pažvelgė į ją, susigūžė ir prieš vėją nužingsniavo toliau. Mes, vyrai, tokie silpni. Kūnas išduoda net kilniausius iš mūsų. Jis prisiminė karalių Beilorą Palaimintąjį, alpėjusį iš bado ir taip mėginusį tramdyti geidulius, darančius jam gėdą. Gal ir jam reikėtų taip pasielgti?

Po tarpdurio arka stovėjo neaukštas vyras ir kepsninėje čirškino gyvatės gabalėlius, skrundančius juos vartydamas medinėmis žnyplėmis. Nuo aitrių jo padažų kvapo riteris net apsiašarojo. Jis girdėjo šnekant, jog geriausiame gyvatienos padaže esama ne tik garstyčių sėklų ir drakonų pipirų, bet ir lašelio nuodų. Prie dornietiško maisto Mirsela priprato taip pat greitai, kaip ir prie savo Dorno princo, ir kartais, norėdamas ją pamaloninti, seras Aris paragaudavo vieno kito tokio patiekalo. Valgis nutvilkydavo burną ir seras Aris paskubomis užgerdavo jį vynu, be to, išeidamas jis degindavo dar labiau, nei įeidamas. Ir vis dėlto mažoji princesė šiuos valgius mėgo.

Seras Aris paliko ją savo kambariuose, palinkusią prie žaidimų stalo priešais princą Tristaną, stumdančią įmantriai išdrožinėtas figūras nefrito, karneolio ir lazurito kvadratais. Putlios Mirselos lūpos buvo praviros, o žalios akys — susikaupusios ir primerktos. Šį žaidimą iš Volančio į Medinį miestą atgabeno prekybos laivas ir našlaičiai paskleidė jį po visą Žaliąjį Kraują. Dorno dvare dėl šio žaidimo visi ėjo iš proto.

O serą Arį tas žaidimas varė iš proto. Buvo žaidžiama dešimčia skirtingų figūrų, ir kiekviena iš jų turėjo savo ypatybių bei galių, — viskas priklausė nuo to, kaip žaidėjai jas išrikiuodavo. Princui Tristanui šis žaidimas iš karto patiko, o Mirsela jį išmoko, kad galėtų žaisti su princu. Jai dar nebuvo vienuolikos, o jos sužadėtiniui — trylikos metų; nepaisant to, pastaruoju metu Mirsela dažniau išlošdavo, nei pralaimėdavo. Tristanui tai, rodos, buvo nė motais. Šie du vaikai buvo visiškai skirtingi: jo oda tamsiai rusva, plaukai juodi ir tiesūs, jos kūno oda blyški kaip pienas, plaukai vešlūs, aukso spalvos ir banguoti; šviesaus ir tamsaus gymio — kaip karalienė Sersėja ir karalius Robertas. Jis meldėsi, kad su šiuo dorniečiu vaikinu Mirsela patirtų daugiau laimės, nei su savo audrų lordu patyrė jos motina.

Seras Aris Mirselą paliko nerimaudamas, bet pilyje jai niekas negalėjo grėsti. Į Mirselos kambarius Saulės bokšte patekti buvo galima tik per dvejas duris ir prie abiejų jis pastatė po du vyrus. Tai buvo Lanisterių sargybiniai, žmonės, drauge su juo atvykę iš Karaliaus Uosto, patikrinti kovose, tvirti ir ištikimi. Be to, Mirsela dar turėjo savo tarnaites ir septonę Eglantiną, o princą Tristaną saugojo jo prisiekęs skydas, seras Gaskoinas iš Žaliojo Kraujo. Niekas nesutrikdys jai ramybės, tarė sau seras Aris, o po dviejų savaičių jau būsime iškeliavę ir saugūs.

Tai jam pažadėjo princas Doranas. Nors pamatęs, koks Dorno princas susenęs ir silpnas, Aris pasijuto priblokštas, vis dėlto dorniečio duotu žodžiu neabejojo.

— Apgailestauju, kad iki šiol negalėjau nei priimti tavęs, nei susipažinti su princese Mirsela, — atsiprašė Martelis, kai Aris pagaliau buvo įleistas į jo saulėtąją menę, — bet tikiuosi, kad mano duktė Ariana deramai priėmė tave, atvykusį į Dorną, sere.

— Taip, mano prince, — linktelėjo seras Aris ir tylomis meldėsi, kad jo neišduotų veido raudonis.

— Mūsų kraštas nesvetingas ir skurdus, bet savotiškai gražus. Mums gaila, kad nepamatei kitų Dorno vietovių, tik Saulės Ietį, tačiau baiminuosi, kad už šios pilies sienų nei tau, nei tavo princesei nebūtų saugu. Mes, dorniečiai, karšto kraujo žmonės: greiti pykti, lėti atleisti. Jei galėčiau patikinti, jog karo trokšta vien Smėlio Gyvatės, mano širdis džiaugtųsi, bet tau, sere, nemeluosiu. Girdėjai, ką gatvėse šneka prasčiokai, kaip šūkauja, kad sutelkčiau savo ietis. Bijau, kad bent pusė mano lordų jiems pritaria.

— O ką manai tu pats, prince? — įsidrąsinęs paklausė riteris.

— Labai seniai motina man įkalė, kad tik bepročiai veliasi į karus, kurių nelaimės. — Net jei toks tiesmukas klausimas jį ir įžeidė, princas Doranas to neparodė. — Ir vis dėlto ši taika trapi… trapi kaip jūsų princesė.

— Tik žvėris nuskriaustų mergaitę.

— Ir mano sesuo Eliją turėjo mergaitę. Ji buvo vardu Reine. Ji taip pat buvo princesė. — Princas atsiduso. — Jei kas nors peiliu nudurtų princesę Mirselą, tai tikrai ne iš pykčio, kaip ir seras Eimoris Lorčas ne iš pykčio nužudė Reinę, jei tai tikrai jo darbas. Jie tik siekia mane išprovokuoti. Mat jei Mirsela bus nužudyta Dorne, kol ją saugau, kas tikės mano pasiteisinimais, jog to nepadariau?

— Kol aš gyvas, niekas Mirselos nenuskriaus.

— Tauri priesaika, — blankiai šyptelėjęs tarė Doranas Martelis, — bet tu čia vienas, sere. Tikėjausi, kad įkalinus užsispyrėles dukterėčias vandenys atslūgs, bet nepasiekėme nieko, tik suvijome mekšrus atgal į nendres. Kiekvieną naktį girdžiu juos šnabždantis ir galandant durklus.

Jis bijOy staiga suprato seras Aris. Žiūrėk, jo ranka dreba. Dorno princas įbaugintas. Seras Aris nesumojo, ką pasakyti.

— Atsiprašau, sere, — tarė princas Doranas. — Esu silpnas, negaluoju, o kartais… Saulės Ieties triukšmas, purvas ir kvapai mane vargina. Kai tik atliksiu savo pareigas, ketinu grįžti į Vandenų Sodus. Žinoma, drauge pasiimsiu ir princesę Mirselą. — Riteriui nespėjus paprieštarauti, princas kilstelėjo plaštaką raudonais ir ištinusiais krumpliais. — Ir tau derėtų ten vykti. Ir jos septonei, ir tarnaitėms, ir sargybiniams. Saulės Ieties sienos tvirtos, bet jų papėdėje — šešėlių miestas. Net į pilį kasdien ateina ir iš jos išeina šimtai žmonių. O Sodai — mano uostas. Princas Maronas juos pastatė kaip dovaną savo nuotakai iš Targarienų giminės, norėdamas įamžinti Dorno santuokos ryšius su Geležiniu sostu. Ruduo tenai puikus metų laikas… dienos karštos, naktys vėsios, nuo jūros pučia druska persismelkęs vėjelis, ten daug fontanų ir baseinėlių. Be to, ten yra kitų vaikų, kilmingų berniukų ir mergaičių. Mirsela tenai turės savo amžiaus draugų ir galės su jais žaisti. Ji nebus vieniša.

— Jei taip sakai…

Princo žodžiai dar aidėjo jam ausyse. Ten ji bus saugi. Tik kodėl Doranas Martelis įkalbinėjo jį nerašyti laiško ir apie persikėlimą nepranešti Karaliaus Uostui? Miršėlai bus saugiausia, jei niekas nežinos, kur ji. Seras Aris šiai minčiai pritarė, bet… argi turėjo iš ko rinktis? Jis buvo karaliaus sargybos riteris, tačiau, kaip princas ir sakė, vienui vienas.

Staiga gatvelė baigėsi ir jis atsidūrė mėnesienos apšviestame kieme. „Pro žvakių liejiko krautuvėlę, — rašė ji, — pro vartus ir išoriniais laiptais.“ Stumtelėjęs vartus, jis įėjo, nulipo gerokai aptrupėjusiais laiptais ir sustojo priešais niekuo neišsiskiriančias duris. Ar man belstis? Užuot taip ir padaręs, seras Aris jas stumtelėjo ir, žingtelėjęs pirmyn, atsidūrė dideliame, prieblandoje skendinčiame kambaryje žemomis lubomis, apšviestame tik pora aromatinių žvakių, kurios virpčiojo pastatytos storų sienų nišose. Po savo sandalais jis matė raštuotus Myro kilimus, ant sienos — gobeleną, taip pat lovą.

— Miledi… — tarstelėjo seras Aris. — Kur tu?

— Čia.

Ji žengė iš už durų, iš tamsaus šešėlio. Ant dešinio moters dilbio rangėsi raštuota gyvatė: jos vario ir aukso spalvos žvynai šviesoje mirguliavo. Ta gyvatė buvo vienintelis moters apdaras.

Ne, norėjo tarti jai seras Aris, atėjau tik pasakyti, kad viskas baigta, bet išvydus ją, spindinčią žvakių šviesoje, jam, rodos, atėmė žadą. Jo gerklė išdžiūvo nelyginant Dorno smėlynai. Seras Aris stovėjo tylėdamas, akimis ryte rydamas gundančias jos kūno linijas, duobutę prie kaklo, apsunkusias apvalias krūtis su didžiuliais tamsiais speneliais, viliojančius juosmens ir klubų linkius. Kai atitoko, Aris laikė ją apkabinęs, o ji plėšė jam drabužius. Pasiekusi apatinę tuniką, moteris suėmė drabužį už pečių ir nutraukė šilką žemyn iki bambos, bet jam tai buvo nė motais. Aris lietė glotnią jos odą, kuri glostoma atrodė tokia karšta kaip Dorno saulės išdegintas smėlis. Jis pakėlė jos galvą ir susirado lūpas. Jos lūpos prasiskyrė, o krūtys įsirėmė jam į delnus. Nykščiais perbraukęs spenelius, Aris užčiuopė juos, gerokai papurusius. Moters plaukai buvo vešlūs ir juodi, kvepėjo orchidėjomis ir tokiu gundančiu, žemišku aromatu, kad jis labai susijaudino ir pajuto skausmingą veržimą.

— Liesk mane, sere, — sušnabždėjo jam į ausį moteris. Ario plaštaka nuslydo apvalainu jos pilvu ir po kupeta tankių juodų plaukų rado malonią drėgną vietelę. — Taip, čia, — sumurmėjo ji, kai jis įkišo pirštą į jos gelmes. Moteris sudejavo, ėmė stumti jį prie lovos, o paskui pargriovė. — Dar, ak, dar, taip, mielasis, riteri mano, riteri mano, mano mielas baltasis riteri, taip… tavęs… tavęs aš geidžiu, tavęs. — Ji rankomis parodė jam kelią į save, o paskui prispaudė jas Ariui prie strėnų ir spustelėjo. — Giliau, — sušnabždėjo. — Taip, 000…

Tada ji stipriomis kaip plienas kojomis apsivijo Ariui juosmenį. Jam skverbiantis vis giliau ir giliau, ji nagais raižė jam pečius, paskui šūktelėjo ir, jo užgulta, išrietė nugarą. Paskui užčiuopusi Ario spenelius maigė juos tol, kol jis išleido į ją savo sėklą. Dabar galėčiau numirti visiškai laimingas, pagalvojo riteris ir bent keliolikai akimirkų nurimo.

Bet nenumirė.

Jo aistra buvo gili ir bekraštė kaip jūra, tačiau prasidėjus atoslūgiui išlindo kaip visuomet skaudžiai žeidžiančios gėdos ir kaltės uolos. Kartais bangos jas paslėpdavo, bet jos, kietos, juodos ir slidžios, likdavo tūnoti po vandeniu. Ką aš darau? — klausė jis savęs. Juk esu karaliaus sargybos vyras. Aris nusirito nuo moters, suglebo lovoje ant nugaros ir įsistebeilijo į lubas. Jose buvo matyti platokas plyšys, einantis nuo vienos sienos iki kitos. Anksčiau jis nematė nei to įtrūkimo, nei gobelene vaizduojamos scenos — Naimerijos su dešimčia tūkstančių laivų. Matau vien ją. Pro langą vidun būtų galėjęs spoksoti drakonas, o aš nebūčiau matęs nieko, tik jos krūtis, veidą ir šypseną.

— Turime vyno, — prikišusi lūpas jam prie kaklo sumurmėjo ji. Tada ranka perbraukė jam per krūtinę. — Ar tu ištroškęs?

— Ne.

Jis pasivertė, išsirito iš lovos ir atsisėdo ant jos krašto. Nors kambaryje buvo šilta, Arį krėtė šaltis.

— Kraujuoji, — tarė ji. — Per smarkiai brūkštelėjau nagais.

Moteriai prisilietus prie nugaros, Aris krūptelėjo, tarsi jos pirštai būtų liepsnoję.

— Neliesk. — Jis nuogas atsistojo. — Daugiau nesiliesk.

— Turiu balzamo. Įdrėskimams.

Bet ne gėdai numalšinti.

— Tie įdrėskimai — nesvarbu. Atleisk, miledi, man jau metas…

— Taip greitai? — Moteris kalbėjo dusliai, plati jos burna buvo sukurta šnabždesiams, putlios lūpos prisupusios bučiniui. Juodi ir vešlūs, banguoti, švelniai garbanoti jos plaukai krito ant nuogų pečių ir siekė stambias krūtis. Net ant kauburio virš tarpkojo jos plaukai buvo švelnūs ir garbanoti. — Pasilik šiąnakt su manimi, sere. Dar daug ko turiu tave išmokyti.

— Jau ir taip per daug iš tavęs išmokau.

— Tuomet už pamokas, rodos, buvai dėkingas, sere. Ar tikrai neskubi į kitą lovą, pas kitą moterį? Pasakyk man, kas ji tokia. Dėl tavęs susikausiu su ja nuogomis krūtimis, peilis prieš peilį. — Ji nusišypsojo. — Nebent ta moteris — Smėlio Gyvatė. Jei taip, mudvi tave dalysimės. Savo pusseseres labai myliu.

— Juk žinai, kad neturiu jokios kitos moters. Tik… pareigą.

Ji pasivertė, atsirėmė alkūne į patalus ir pakėlė į Arį dideles, juodas, žvakių liepsnoje spindinčias akis.

— Tą bjaurią kalę? Pažįstu ją. Jos tarpkojis sausas kaip dulkės, o bučiniai palieka kraujuojančias žaizdas. Bent kartą leisk pareigai miegoti vienai ir pasilik nakvoti pas mane.

— Mano vieta — rūmuose.

Ji atsiduso.

— Ten, kur kita tavo princesė. Verti mane pavyduliauti. Rodos, ją myli labiau už mane. Ta mergaitė tau gerokai per jauna. Tau reikia moters, ne mažos mergaitės, bet, jei tave tai jaudina, galiu vaidinti tyrą ir nekaltą.

— Neturėtum kalbėti tokių dalykų. — Nepamiršk, kad ji dornietė. Žemupyje buvo manoma, jog dorniečiai vyrai tokio karšto kraujo, o moterys tokios laukinės ir pasileidusios nuo maisto, kurį valgo. Aštrieji pipirai ir keisti prieskoniai kaitina kraują ir ji nieko negali padaryti. — Myliu Mirselą kaip dukterį. — Aris negalėjo turėti nei dukters, nei žmonos. Užtat vilkėjo puikų baltą apsiaustą. — Netrukus iškeliausime į Vandenų Sodus.

— Kada nors, — linktelėjo ji, — bet kadangi gerai pažįstu savo tėvą, tai viskas užtruks keturis kartus ilgiau, nei turėtų. Jei jis sako ketinąs išvykti rytoj, gali būti ramus, kad praeis dvi savaitės. Patikėk, Soduose jausies vienišas. Beje, kur tas jaunas narsus riteris, kuris sakėsi mano glėbyje norintis praleisti visą likusį gyvenimą?

— Kai tai sakiau, buvau girtas.

— Buvai išgėręs vos tris taures vandeniu atskiesto vyno…

— Buvau apgirtęs nuo tavęs. Jau dešimt metų… nuo tos dienos, kai apsivilkau baltąjį apsiaustą, nebuvau palietęs jokios moters, išskyrus tave… Nežinojau, kas yra meilė, o dabar… aš bijau.

— Ko gali bijoti mano baltasis riteris?

— Baiminuosi dėl savo garbės, — atsakė jis, — ir dėl tavosios.

— Savo garbe pasirūpinsiu pati. — Ji priglaudė pirštą prie krūties spenelio ir palengva ėmė sukti juo ratus. — Ir, jei reikės, savo malonumais taip pat. Esu suaugusi moteris.

Ji tikrai buvo suaugusi, tuo nederėjo abejoti. Matyti ją čia, pūkų pataluose, geismingai besišypsančią, žaidžiančią savo krūtimis… ar kurios nors kitos moters krūtų speneliai buvo tokie dideli ir tokie jautrūs? Aris negalėjo ramiai į juos žiūrėti — troško juos suspausti, čiulpti, kol sustandės, sudrėks ir ims blizgėti…

Jis nusuko akis. Apatiniai jo drabužiai gulėjo išdriekti ant kilimų. Riteris pasilenkė jų pasiimti.

— Tau dreba rankos, — atkreipė dėmesį ji. — Manau, jos mieliau glamonėtų mane. Ar tau tikrai taip skubu apsirengti, sere? Man labiau patinki toks, koks dabar esi. Lovoje, nuogi, mes visada būname savimi, vyras ir moteris, meilužiai, vienas kūnas ir tokie artimi, kokie tik gali būti du žmonės. O apsivilkę drabužius tampame skirtingais žmonėmis. Aš mieliau būčiau kūnas ir kraujas, o ne šilkai ir papuošalai, o tu… tu nesi baltas apsiaustas, sere.

— Esu, — paprieštaravo seras Aris. — Tas apsiaustas — mano asmenybės esmė. Ir mūsų abiejų labui šie santykiai turi baigtis. Jei kas nors sužinotų…

— …pamanytų, kad tu laimingas žmogus.

— Pamanytų, kad sulaužiau priesaiką. O jei kas nors nueitų pas tavo tėvą ir papasakotų jam, kad nuplėšiau tau garbę?

— Mano tėvui prikišti galima daug ką, tik ne kvailumą. Nekaltybę praradau su Pavainikiu iš Dievų Malonės, kai mudviem buvo keturiolika metų. Žinai, ką apie tai sužinojęs padarė mano tėvas? — Prisitraukusi patalus, ji tvirtai juos suspaudė ir pakėlė prie smakro, prisidengdama nuogumą. — Nieko. Mano tėvui puikiai sekasi nedaryti nieko. Jis tai vadina mąstymu. Pasakyk man tiesą, sere, kas tau neduoda ramybės: mano nuplėšta garbė ar… tavoji?

— Abi. — Jos kaltinimas Arį įžeidė. — Todėl šis kartas mudviem turi būti paskutinis.

— Ir anksčiau taip sakei.

Sakiau ir kalbėjau rimtai. Bet esu silpnas, kitaip dabar manęs čia nebūtų. Tačiau Aris negalėjo jai to pasakyti, mat jautė, kad tokia moteris kaip ji silpnumą niekina. Ji panašesnė į savo dėdę, o ne į tėvą. Jis nusisuko ir rado ant kėdės kybančią savo dryžuotą, šilkinę, apatinę tuniką. Paskubomis traukdama šį drabužį žemyn nuo pečių, ji perplėšė audinį vos ne iki bambos.

— Ji nepataisomai sugadinta, — pasiskundė Aris. — Kaip man ją dabar apsivilkti?

— Nugara į priekį, — pasiūlė išeitį ji. — Kai apsivilksi viršutinius drabužius, niekas nematys, kad ji perplėšta. Gal mažoji princesė tau ją susius. O gal man į Vandenų Sodus nusiųsti naują?

— Nesiųsk man jokių dovanų. — Tai būtų tik atkreipę žmonių dėmesį. Krestelėjęs apatinę tuniką, Aris apsivilko ją nugara į priekį. Šilkas apgaubė jo kūną vėsa, tik prilipo prie nugaros, kurią ji buvo apdraskiusi. Tunika turėjo jam dar patarnauti, bent jau kol grįš į rūmus. — Aš tik noriu baigti šį… šį…

— Ar mandagiai elgiesi, sere? Tu mane skaudini. Imu manyti, jog visi tavo ištarti meilės žodžiai buvo melagingi.

Niekada nebūčiau tau melavęs. Seras Aris pasijuto taip, lyg būtų gavęs antausį.

— Dėl ko, jei ne dėl meilės, būčiau atsisakęs garbės? Kai esu su tavimi, man… man sunku mąstyti, tu įkūniji visas mano svajones, bet…

— Žodžiai — kaip vėjas. Jei myli, nepalik manęs.

— Aš prisiekiau…

— …nevesti ir neturėti vaikų. Ką gi, išgėriau mėnulio arbatos, be to, žinai, kad negaliu už tavęs tekėti. — Ji nusišypsojo. — Bet galbūt leisiuosi įkalbama laikyti tave savo meilužiu.

— Dabar iš manęs šaipaisi.

— Galbūt. Truputį. Manai, esi vienintelis karaliaus sargybos riteris, mylėjęs moterį?

— Visuomet atsirasdavo vyrų, kuriems ištarti priesaiką būdavo lengviau, nei jos laikytis, — pripažino jis. Seras Borosas Blauntas buvo pramynęs taką į Šilko gatvę, o seras Prestonas Grynfildas nuolat lankydavosi audinių pirklio namuose, kai tik šeimininkas išvykdavo, bet Aris nieku gyvu nebūtų kalbėjęs apie prisiekusių brolių silpnybes ir daręs jiems gėdą. — Seras Terensas Toinas buvo užkluptas lovoje su savo karaliaus meiluže, — užuot kalbėjęs apie karaliaus sargybos vyrus, tarė jis. — Seras Terensas prisiekė, kad tai — meilė, bet tas ryšys jiems abiem kainavo gyvybę, prisidėjo prie jo giminės žlugimo ir pražudė kilniausią kada nors žemėje gyvenusį riterį.

— Taip, o kur dar Lukamoras Gašlusis su savo trimis žmonomis ir šešiolika vaikų? Kai išgirstu tą dainą, mane visada suima juokas.

— Tiesa ne tokia juokinga. Kol buvo gyvas, niekas niekada nevadino jo Lukamoru Gašliuoju. Jo vardas buvo seras Lukamoras Stiprusis, o visas jo gyvenimas buvo melas. Kai paaiškėjo apgaulė, prisiekusieji broliai patys jį iškastravo, o Senasis karalius išsiuntė prie Sienos. Tie šešiolika vaikų buvo palikti lieti ašarų. Jis nebuvo tikras riteris, kaip ir Terensas Toinas…

— O Drakono riteris? — Ji nubloškė patalus ir nuleido kojas ant grindų. — Sakei, jis buvo kilniausias kada nors žemėje gyvenęs riteris, o juk įsitempė savo karalienę į lovą ir pradėjo su ja vaiką.

— Aš tuo netikiu, — įsižeidęs tarė Aris. — Kalbos apie princo Eimono ir karalienės Neiris išdavystę tebuvo pasaka, melas, kurį paskleidė jo brolis, norėjęs, kad kilmingo sūnėno vietą užimtų jo nesantuokinis sūnus. Ne veltui Eigonas buvo vadinamas Nevertuoju. — Radęs kardasaitį, Aris prisijuosė jį ir užsisegė. Nors prie šilkinės dornietiškos tunikos jis atrodė keistai, įprastas ilgojo kalavijo ir durklo svoris priminė Ariui, kas jis toks. — Manęs žmonės neprisimins kaip Ario Nevertojo, — pareiškė jis. — Aš savo apsiausto nesutepsiu.

— Ak, taip, — atsiduso ji, — tas puikusis baltasis apsiaustas… Pamiršti, kad mano senelio brolis taip pat tokį dėvėjo. Kai jis mirė, buvau dar maža, ir vis dėlto jį prisimenu. Jis buvo aukštas kaip bokštas ir kutendavo mane tol, kol iš juoko imdavau dusti.

— Niekada neturėjau garbės pažinoti princo Levaino, — tarė seras Aris, — bet visi sutinka, kad jis buvo didis riteris.

— Didis riteris, turėjęs meilužę. Dabar ji jau sena, bet sakoma, kad jaunystėje buvo reto grožio moteris.

Princas Levainas? Šios istorijos seras Aris dar nebuvo girdėjęs. Tai jį pribloškė. Terenso Toino išdavysė ir Lukamoro Gašliojo nuopuolis buvo aprašyti Baltojoje knygoje, tačiau princui Levainui skirtame puslapyje apie moterį net nebuvo užsiminta.

— Mano dėdė visada sakydavo, jog vyro vertę lemia kalavijas rankoje, o ne daiktas tarp kojų, — kalbėjo ji, — tad liaukis kaip koks šventeiva pasakojęs man apie suteptus apsiaustus; Tavo garbę suteršė ne mūsų meilė, o pabaisos, kuriems tarnavai, ir žvėrys, kuriuos vadinai savo broliais.

Šis kirtis buvo pernelyg skaudus.

— Robertas nebuvo pabaisa.

— Į sostą jis įžengė per vaikų lavonus, — neatlyžo ji, — nors, tavo tiesa, Džofriui jis neprilygo.

Džofris… Jis buvo gražus vaikinas, pagal savo amžių aukštas ir stiprus, bet daugiau apie jį negalėjai pasakyti nieko gero. Seras Aris vis dar susigėsdavo prisiminęs visus tuos kartus, kai, Džofrio įsakytas, mušdavo vargšę Starkų mergaitę. Kai lydėti Mirselą į Dorną Tirionas pasirinko jį, seras Aris iš dėkingumo uždegė Karžygiui žvakę.

— Džofris negyvas, Kipšas jį nunuodijo. — Jis niekada nebūtų pagalvojęs, kad Tirionas galėtų ryžtis tokiam baisiam nusikaltimui. — Dabar karaliaus soste sėdi Tomenas, o jis visai nepanašus į savo brolį.

— Nei į savo seserį.

Tai buvo tiesa. Tomenas buvo geraširdis berniukas ir visada stengėsi elgtis oriai, bet paskutinį kartą seras Aris matė jį verkiantį prieplaukoje. Mirsela neišliejo nė vienos ašaros, nors tai jai teko palikti namų židinį ir savo mergyste sutvirtinti sudarytą sąjungą. Tiesą sakant, princesė buvo narsesnė už savo brolį, gudresnė ir labiau pasitikinti savimi. Ji buvo nuovokesnė ir mokėjo mandagiau elgtis. Jos niekas niekada nebaugindavo, net Džofris. Iš tiesų moterys visuomet yra stipresnės. Seras Aris galvojo ne tik apie Mirselą, bet ir apie jos bei savo motiną, apie Erškėčių karalienę, apie gražiąsias ir mirtinai pavojingas Raudonosios Angies dukteris, Smėlio Gyvates. Ir apie princesę Arianą Martel, ypač apie ją.

— Neneigsiu, kad tu teisi, — dusliai ištarė Aris.

— Neneigsi? Ir negalėtum! Mirselą tinkamesnė užimti sostui…

— Pirmenybė teikiama sūnui, ne dukteriai.

— Kodėl? Kuris dievas tai nustatė? Aš esu savo tėvo įpėdinė. Gal man atsisakyti šios teisės savo brolių naudai?

— Tu iškreipi mano žodžius. Niekada nesakiau, kad… Dorne viskas kitaip. O Septynių Karalysčių dar niekada nevaldė moteris.

— Pirmasis Viseiris ketino paskirti įpėdine savo dukterį Reinirą, juk nemėginsi to neigti? Bet karaliui gulint mirties patale karaliaus sargybos lordas vadas nusprendė, jog turi būti kitaip.

Seras Kristonas Koulas. Kristonas įtakingasis suteikė pirmenybę broliui, o ne seseriai, supriešino karaliaus sargybos vyrus ir sukėlė siaubingą karą, kurį vėliau dainiai pavadino Drakonų Šokiu. Vieni sakė, kad jis tai padarė skatinamas ambicijų, mat princas Eigonas buvo sukalbamesnis nei užsispyrėlė jo sesuo. Kiti kalbėjo, kad seras Kristonas pasielgė taip vedamas kilnių motyvų, ir tvirtino, girdi, jis gynęs senąjį andalų paprotį. O kai kas šnekėjo, jog, prieš apsivilkdamas baltą apsiaustą, seras Kristonas buvo princesės Reiniros meilužis ir troško atkeršyti moteriai, kuri jį atstūmė.

— Kristonas Įtakingasis labai nusikalto, — tarė seras Aris, — ir labai brangiai už tai sumokėjo, bet…

— …bet galbūt Septynetas atsiuntė tave čia, kad vienas baltasis riteris ištaisytų tai, ką sugadino kitas. Juk žinai, kad grįždamas į Vandenų Sodus tėvas ketina drauge pasiimti ir Mirselą, tiesa?

— Nes nori apsaugoti princesę nuo tų, kurie galėtų jai pakenkti.

— Ne. Nes nori paslėpti ją nuo tų, kurie norėtų ją karūnuoti. Jei princas Oberinas Angis būtų gyvas, savo rankomis uždėtų jai ant galvos karūną, bet mano tėvui trūksta drąsos. — Ji atsistojo. — Sakai, myli tą mergaitę kaip tikrą savo dukterį? Ar leistum iš savo dukters atimti jos teises ir uždaryti ją kalėjime?

— Vandenų Sodai — ne kalėjimas, — nedrąsiai paprieštaravo Aris.

— Manai, kad kalėjime negali būti fontanų ir figmedžių? Ir vis dėlto, kai mergaitė ten nukeliaus, jai nebus leidžiama išvykti. Tau — taip pat. Hota tuo pasirūpins. Tu jo nepažįsti taip gerai, kaip aš. Suirzęs jis gali būti tikrai pavojingas.

Seras Aris suraukė antakius. Tas augalotas norvošis kapitonas randuotu veidu visada versdavo jaustis jį labai nejaukiai. Sklando gandai, kad jis miega pasidėjęs šalia savo didįjį kirvį.

— Ką patartum man daryti?

— Tai, ką esi prisiekęs. Ginti Mirselą iki paskutinio kraujo lašo. Ginti ją ir… jos teises. Uždėti jai ant galvos karūną.

— Aš daviau priesaiką!

— Džofriui. Ne Tomenui.

— Tu teisi, bet Tomenas geros širdies berniukas. Jis bus geresnis karalius nei Džofris.

— Bet ne geresnis už Mirselą. Ji taip pat tą berniuką myli. Žinau, ji neleis, kad jam nutiktų kas nors bloga. Vėtrų Gūžta teisėtai priklauso jam, nes lordas Renlis įpėdinio nepaliko, o lordas Stanis jau senas žmogus. Ilgainiui tam berniukui iš savo ledi motinos atiteks ir Kasterlių Uola. Jis bus didingiausias lordas visoje karalystėje, bet… teisė užimti Geležinį sostą priklauso Mirselai.

— Teisė… Na, nežinau…

— Aš žinau. — Jai atsistojus, ilgi, juodi ir vešlūs jos plaukai nusviro ir pasiekė strėnas. — Eigonas Drakonas įkūrė karaliaus sargybą ir sugalvojo įžadus, tačiau ką vienas karalius padaro, kitas gali atšaukti arba pakeisti. Kadaise karaliaus sargyboje būdavo tarnaujama iki gyvos galvos, bet Džofris atleido serą Baristaną, kad jo apsiaustą galėtų atiduoti savo šuniui. Mirsela norėtų, kad būtum laimingas, be to, ir mane labai mėgsta. Jei paprašysime, ji leis mudviem susituokti. — Ariana apkabino Arį ir priglaudė galvą jam prie krūtinės. Jos viršugalvis vos siekė jam smakrą. — Jei taip nori, galėsi turėti ir savo baltąjį apsiaustą, ir mane.

Ji drasko man širdį.

— Žinai, kad noriu, bet…

— Esu Dorno princesė, — dusliai tarė ji, — tad tau nedera versti mane maldauti.

Seras Aris užuodė jos plaukų aromatą ir jautė, kaip prigludusi jam prie krūtinės tuksi jos širdis. Jo kūnas atsiliepė į jos artumą ir Aris neabejojo, kad ji taip pat tai jaučia. Paskui, uždėjęs rankas mylimajai ant pečių, susigriebė, kad ji virpa.

— Ariana… Mano princese… Kas yra, meile mano?

— Ar dar reikia sakyti, sere? Aš bijau. Vadini mane „meile“, bet, kai man tavęs labiausiai reikia, atstumi. Ar taip blogai, kad trokštu turėti riterį, kuris mane saugotų?

Aris dar niekada negirdėjo jos taip kalbant ir suprato, jog princesė labai pažeidžiama.

— Ne, — papurtė galvą jis, — bet tavo saugumu rūpinasi tėvo sargyba, tad kodėl…

— Tėvo sargybinių aš ir bijau. — Kelias akimirkas ji atrodė jaunesnė už Mirselą. — Tai mano tėvo sargybiniai sukaustė grandinėmis ir uždarė mano mielas pusseseres.

— Ne, grandinėmis nesukaustė. Girdėjau, kad joms nieko netrūksta.

Ji niekinamai nusijuokė.

— Ar matei jas? Ar žinai, kad tėvas neleidžia man su jomis pasimatyti?

— Jos kalba išdavikiškai ir kursto karą…

— Loresai šešeri, Dorėjai — aštuoneri. Kokį karą jos gali sukurstyti? Ir vis dėlto mano tėvas įkalino mergaites drauge su jų seserimis. Baimė net stiprius vyrus verčia daryti tai, ko jie niekada nedarytų, o mano tėvas niekada nebuvo stiprus. Ari, mielasis, išklausyk manęs vardan meilės, kurią sakaisi man jauti. Niekada nebuvau tokia narsi, kaip mano pusseserės, mat gimiau iš silpnesnės sėklos, tačiau mudvi su Tajene esame vienmetės ir nuo pat vaikystės artimos kaip seserys. Mudvi paslapčių neturėjome. Tėvas įkalino ją, tad gali įkalinti ir mane, be to, ir dėl tos pačios priežasties… dėl Mirselos.

— Tavo tėvas niekuomet taip nepasielgtų.

— Tu mano tėvo nepažįsti. Nuo tos dienos, kai išvydau šį pasaulį neturėdama koto, aš jį tik nuviliu. Jau kelis kartus jis mėgino ištekinti mane už bedančių žilabarzdžių senių, vieno už kitą niekingesniu. Tiesa, niekada neliepė man tekėti, bet vien siūlomi jaunikiai įrodo, kad jis manęs negerbia.

— Vis tiek esi jo įpėdinė.

— Ar tikrai?

— Išvykdamas į Vandenų Sodus valdyti Saulės Ietį jis palieka tau, ar ne?

— Valdyti? Ne. Pilies valdytoju jis paskiria savo pusbrolį, serą Manfrį, senešalu — seną aklą Rikasą, prievaizdams liepia rinkti muitus bei mokesčius ir nešti juos suskaičiuoti iždininkei, Alisai Ledibrait, sargybiniams įsako palaikyti tvarką šešėlių mieste, teisėjams — sėdėti teismuose ir teisti, o meisteriui Mailsui paveda rūpintis visais laiškais, nereikalaujančiais asmeniško princesės dėmesio. Vadovauti jiems visiems jis palieka Raudonąją Angl. Man būna pavedama rengti puotas ir pasilinksminimus, taip pat užimti garbingus svečius. Kartą per dvi savaites Oberinas vykdavo į Vandenų Sodus. Mane jis pasikviesdavo dukart per metus. Ir kartą tėvas man aiškiai pasakė, kad ne tokio įpėdinio nori. Mūsų įstatymai jį varžo, bet žinau, kad jam būtų mieliau įpėdiniu paskirti mano brolį.

— Tavo brolį? — Seras Aris pirštais palietė jai pasmakrę ir privertė pakelti galvą, kad galėtų atidžiai pažvelgti į akis. — Kalbi ne apie Tristaną, ar ne? Jis dar visai vaikas.

— Ne apie Trisą. Turiu omenyje Kventiną. — Juodos kaip nuodėmė jos akys žvelgė drąsiai, nemirksėdamos. — Tiesą žinojau nuo keturiolikos metų, nuo tos dienos, kai nuėjau pas tėvą į menę palinkėti jam labos nakties ir pabučiuoti, bet ten jo neradau. Vėliau sužinojau, kad jį pasikvietė motina. Išeidamas jis paliko degančią žvakę. Priėjusi jos užpūsti, po žvake radau pakištą nebaigtą laišką — laišką mano broliui Kventinui, kuris tuo metu gyveno Ironvude. Tėvas liepė Kventinui daryti viską, ko iš jo reikalauja meisteris ir kovų meistras, nes „vieną gražią dieną sėdėsi ten, kur sėdžiu aš, ir valdysi visą Dorną, o valdovas turi būti stiprus ir dvasia, ir kūnu“. — Švelniu Arianos skruostu nusirito ašara. — Tai buvo tėvo ranka parašyti žodžiai. Jie liko mano atmintyje tarsi įdagas. Tą ir daug kitų naktų verkdavau tol, kol netekusi jėgų užmigdavau.

Seras Aris Kventino Martelio dar nepažinojo. Nuo mažumės princą auklėjo ir mokė lordas Ironvudas, berniukas tarnavo pas jį pažu, paskui ginklanešiu ir net į riterius mieliau leidosi pakeliamas lordo Ironvudo, o ne Raudonosios Angies. Jei būčiau tėvas, taip pat norėčiau, kad įpėdiniu taptų mano sūnus, pagalvojo Aris, bet jis girdėjo skausmą jos balse ir žinojo, kad jei pasakytų, ką galvoja, prarastų Arianą amžinai.

— Gal tu neteisingai supratai? — gūžtelėjo jis. — Tada buvai dar maža mergaitė. Gal princas taip rašė tik norėdamas paraginti tavo brolį stropiau mokytis?

— Tu taip manai? Tuomet pasakyk, kur Kventinas dabar?

— Dabar princas su lordo Ironvudo kariuomene yra Kaulų kelyje, — atsargiai rinkdamas žodžius pasakė Aris. Bent jau taip jam sakė senasis Saulės Ieties pilies valdytojas, kai jis atvyko į Dorną. Tą patį pakartojo ir meisteris švelnia kaip šilkas barzda.

Ariana papurtė galvą.

— Tėvas nori, kad mes tuo tikėtume, bet aš turiu draugų, kurie sako ką kita. Mano brolis, apsimetęs paprastu pirkliu, persikėlė per Siaurąją jūrą. Kodėl?

— Iš kur man žinoti? Priežasčių gali būti daugybė…

— Arba tik viena. Ar žinai, kad Auksinis būrys nutraukė sutartį su Myru?

— Samdomi kalavijuočiai dažnai nutraukia sutartis.

— Tik ne Auksinis būrys. „Mūsų žodis — vertas aukso“, — štai koks pagyrūniškas jų šūkis nuo Aštriojo Plieno laikų. Myras netrukus pradės karą su Lysu ir Tirošiu. Kam nutraukti sutartį, garantuojančią dosnų atlygį ir pergalės grobį?

— Gal Lysas pasiūlė jiems geresnį atlygį? Arba Tirošis…

— Ne, — tarė ji. — Jei kalbėtume apie bet kurį kitą samdomą ginkluotą būrį, taip, aš tuo patikėčiau. Dauguma samdomų kalavijuočių į kitą pusę pereitų už pusę papildomo varioko. Bet Auksinio būrio vyrai ne tokie. Tai ištremtųjų ir tremtinių sūnų brolija, kuriuos vienija prisiminimai apie Aštrųjį Plieną. Ne mažiau nei aukso, jie trokšta turėti namus. Tai žino ir lordas Ironvudas. Jo protėviai kovėsi petys į petį su Aštriuoju Plienu per visus tris Blekfairo sukilimus. — Ariana paėmė Arį už rankos ir tvirtai sunėrė jųdviejų pirštus. — Ar esi matęs Tolandų iš Šmėklų Kalvos giminės ženklą?

Ariui prireikė kelių akimirkų prisiminti.

— Drakonas, ryjantis savo uodegą?

— Drakonas simbolizuoja laiką. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos, tad visi įvykiai kartojasi. Andersas Ironvudas — tai atgimęs Kristonas Koulas. Jis šnabžda mano broliui į ausį, kad tėvui mirus valdyti turėtų jis, kad vyrams nedera klauptis prieš moteris… kad Ariana apskritai neverta sosto, nes yra tokia užsispyrusi ir valdoma aistrų. — Ji ryžtingai nusibraukė plaukus nuo veido. — Taigi abiejų tavo princesių interesai sutampa, sere… jos abi dalijasi riterį, kuris sakosi abi jas mylintis, bet dėl jų nekovosiantis.

— Kovosiu. — Seras Aris priklaupė. — Mirsela tikrai yra vyresnė ir labiau tinka sostui užimti. Kas gins šią jos teisę, jei ne karaliaus sargyba? Mano kalavijas, gyvenimas, garbė — viskas priklauso jai ir… tau, mano širdies džiaugsme. Prisiekiu, kol turėsiu jėgų pakelti kalaviją, niekas nepaverš tavo prigimtinės teisės į karūną. Aš tavo paslaugoms. Ko iš manęs nori?

— Visko. — Ariana atsiklaupė ir jį pabučiavo. — Visko, mano meile, mano tikroji meile, mano saldžioji ir amžina meile. Bet pirmiausia…

— Tik paprašyk, viską padarysiu.

— … Mirsela.