Varnų puota

Brienė

Septa dunksojo saloje, ant kalvos, pusė mylios nuo jūros kranto, ten, kur plačios Trišakio žiotys dar labiau išplatėjo ir tarsi bučiniu susiliejo su Krabų įlanka. Net ir nuo kranto buvo matyti, jog sala klesti. Jos šlaitas buvo išraižytas terasomis besileidžiančių dirbamų laukų, žemai tyvuliavo žuvų pilni tvenkiniai, o ant kalvos stovėjo vėjo malūnas, kurio iš medžio ir burių drobės sumeistrauti sparnai tingiai sukosi judinami nuo įlankos pučiančio švelnaus vėjelio. Brienė matė šlaite besiganančias avis ir seklumoje, netoli plaustų prieplaukos, braidančius gandrus.

— Druskos įlanka — kitame krante, — tarė septonas Meribaldas, rodydamas į šiaurėje plytinčius įlankos vandenis. — Per rytinį potvynį broliai mus į ją nuplukdys, tik nežinau, ką ten rasime. Šiaip ar taip, prieš išplaukdami, pasigardžiuokime puikia karšta vakariene. Broliai visuomet turi atliekamą kaulą pavaišinti Šuniui.

Šuo amtelėjo ir pavizgino uodegą.

Dabar buvo prasidėjęs atoslūgis ir vanduo sparčiai seko. Tarp kranto ir salos tyvuliavusi jūra sparčiai traukėsi, palikdama platų pakrantės ruožą su tviskančiomis rudomis dumbluotomis seklumomis ir balutėmis, popiečio saulėje spindinčiomis nelyginant aukso monetos. Brienė pasikasė sprandą, kur jai įgėlė kažkoks vabzdys. Susikėlusi ji susirišo ant viršugalvio plaukus ir saulė šildė jai odą.

— Kodėl ši sala vadinama Tyliąja? — paklausė Podrikas.

— Mat joje gyvena atgailaujantys nusidėjėliai, mėginantys išpirkti savo nuodėmes apmąstymais, malda ir tyla. Kalbėti leidžiama tik Vyriausiajam broliui ir jo įgaliotiniams, bet šiems — tik vieną dieną iš septynių.

— Tyliosios seserys apskritai nekalba, — tarė Podrikas. — Girdėjau, kad jos net liežuvių neturi.

Septonas Meribaldas šyptelėjo.

— Motinos savo dukteris šiuo pasakojimu gąsdindavo dar tais laikais, kai buvau tokio amžiaus kaip tu. Tai netiesa. Tylėjimo įžadas yra atgailos veiksmas, auka, kuria įrodome savo atsidavimą dangiškajam Septynetui. Nebyliui duoti tylos įžadą būtų tas pats, kaip žmogui be kojų atsižadėti šokti. — Pamojęs jiems sekti iš paskos, septonas, vedinas asilu, ėmė leistis kalvos šlaitu. — Jei šiąnakt norite miegoti po stogu, turite nulipti nuo arklių ir kartu su manimi pereiti per dumblą. Mes tai vadiname tikėjimo taku. Tik tikintis žmogus gali saugiai pereiti šį ruožą. Nedorėlius praryja lakusis smėlis arba pasiglemžia staiga pakilusi ir atplūdusi potvynio banga. Tikiuosi, nė vienas iš jūsų nėra netikintis ir nuodėmingas? Šiaip ar taip, jumis dėtas, labai atidžiai žiūrėčiau, kur statau koją. Ženkite tik ten, kur ėjau aš, ir saugiai pasieksite septą.

Brienė negalėjo nepastebėti, jog tikėjimo takas buvo vingiuotas. Nors rodės, kad nuo tos vietos, kur jie paliko krantą, sala dunkso šiaurės rytuose, septonas Meribaldas nepatraukė tiesiai prie jos. Užuot pasukęs į šiaurės rytus, jis nužingsniavo tiesiai į rytus, link gilesnių, tolumoje mirguliuojančių, melsvų ir sidabriškų įlankos vandenų. Jiems pro kojų tarpupirščius šliuksėdamas tryško rudas minkštas dumblas. Eidamas septonas kartais stabtelėdavo ir, ištiesęs ranką, pabaksnodavo dumblą kuoka. Šuo laikėsi jam prie kojų, uostinėjo kiekvieną akmenį, kiaukutą ir jūros žolių kuokštą. Jis nė karto nenubėgo į priekį ir nenuklydo.

Brienė sekė, rūpestingai žengdama ten, kur matė paliktus šuns, asilo ir šventojo vyro pėdsakus. Jai iš paskos ėjo Podrikas, o paskutinis traukė seras Hailas. Nupėdinęs šimtą jardų, Meribaldas staiga pasuko į pietus ir, galima sakyti, atgręžė septai nugarą. Šia kryptimi jis ėjo dar šimtą jardų, vesdamas juos tarp dumbluotų seklumų ir potvynio paliktų gilių balų. Į vieną tokią balą Šuo kyštelėjo nosį ir iš karto suinkštė: mat ją žnyplėmis sugnybo krabas. Užvirė trumpa, bet įnirtinga kova, o tada Šuo juos pasivijo visas šlapias, apsitaškęs purvu, įsikandęs krabą.

— Ar ne ten norime eiti? — sušuko jiems už nugarų žingsniavęs seras Hailas. — Rodos, nueisime bet kur kitur, tik ne į septą.

— Tikėkite, — priminė visiems septonas Meribaldas, — tikėkite, nepasiduokite, sekite ir rasite ramybę, kurios ieškote.

Visur aplink juos mirgėjo drėgnos dumbluotos seklumos, tviskėdamos pusšimčiu skirtingų atspalvių. Dumblas buvo taip tamsiai rudas, jog atrodė beveik juodas, bet buvo matyti ir aukso spalvos smėlio ruožų, pūpsančių pilkų ir raudonų akmenų, juodų ir žalių dumblių šabakštynų. Po atoslūgio likusiose balose braidė gandrai, visur aplink palikdami savo pėdsakus, o per visiškai seklius vandenis kiek įkabindami skuodė krabai. Ore tvyrojo druskos ir puvėsių kvapas, o dumblas siurbė jų pėdas ir paleisdavo jas nenoriai, garsiai atsidusęs ir šliuksėdamas. Septonas Meribaldas dar tris kartus pakeitė kryptį. Vos tik pakeldavo koją, jo pėdsakas prisipildydavo vandens. Kai jie po kojomis pajuto tvirtesnę ir įkalnėn kylančią žemę, jau buvo sukorę bent pusantros mylios.

Kai jie užkopė salos pakrantę juosiančiais suskilusiais akmenimis, jų jau laukė trys vyrai. Jie vilkėjo pilkšvai rudais, duksliais brolių drabužiais plačiomis, varpą primenančiomis rankovėmis ir smailėjančiais gobtuvais. Du iš jų veidus buvo apsivynioję vilnonėmis skepetomis taip, kad galėjai matyti tik jų akis. Kalbėjo tik trečias brolis.

— Septone Meribaldai, — prabilo jis, — beveik metus nesimatėme. Sveikas atvykęs. Sveiki atvykę ir tavo bendrakeleiviai.

Šuo pavizgino uodegą, o Meribaldas nusipurtė nuo kojų dumblą.

— Ar galėtume šiąnakt maldauti jūsų svetingumo?

— Žinoma. Šiandien vakarienei valgysime žuvies troškinį. Ar rytoj rytą jums reikės kelto?

— Taip, jei dėl to jums nebūtų didelių nepatogumų… — Meribaldas atsigręžė į savo bendrakeleivius. — Brolis Narbertas yra šio ordino įgaliotinis, tad vieną dieną iš septynių jam leidžiama kalbėti. Broli, šie gerieji žmonės padėjo man kelionėje. Seras Hailas Hantas yra narsuolis iš Žemupio. Šis jaunas vaikinas — Podrikas Peinas, anksčiau buvęs vakarietis. O čia — ledi Brienė, dar vadinama Tarto Mergele.

— Moteris… — trumpai drūtai pareiškė brolis Narbertas.

— Taip, broli. — Brienė paleido plaukus laisvai kristi ant pečių. — Ar pas jus moterų nėra?

— Dabar ne, — atsakė Narbertas. — Moterys, kurios pas mus apsilanko, ateina ligotos, sužeistos arba besilaukiančios kūdikio. Septynetas mūsų Vyriausiajam broliui suteikė malonę ir apdovanojo jį gydomųjų galių turinčiomis rankomis. Jis grąžino sveikatą daugybei vyrų, kurių išgydyti negalėjo net meisteriai, ir daugybei moterų.

— Aš nesergu, nesu sužeista ir nesilaukiu.

— Ledi Brienė yra kovotoja, — paaiškino septonas Meribaldas, — ir ieško Skaliko.

— Šit kaip? — Narbertas, rodos, labai nustebo. — Kodėl?

Brienė pirštais palietė Pažadų Tesėtojo rankenos buožę.

— Dėl jo…

Įgaliotinis atidžiai ją nužvelgė.

— Tiesa, kaip moteris tu… augalota ir stipri, bet… galbūt turėčiau nuvesti tave pas Vyriausiąjį brolį. Jis tikriausiai jau bus matęs tave, žingsniuojančią per dumblą. Eime.

Nugludintais akmenukais išpiltu taku, per obelimis apsodintą sodą Narbertas nuvedė juos prie arklidžių baltomis kalkėmis nuteptomis sienomis ir smailėjančiu nendrių stogu.

— Čia galite palikti savo arklius. Brolis Džilamas pasirūpins, kad jie būtų pašerti ir pagirdyti.

Arklidės buvo beveik tuščios. Viename gale buvo suginta keliolika mulų. Jais rūpinosi šleivakojis žemaūgis brolis, kurį Brienė ir palaikė Džilamu. Kitame arklidžių gale, gerokai toliau nuo kitų gyvulių, stovėjo stambus juodas eržilas, kuris, išgirdęs jų balsus, garsiai sužvengė ir kanopa kaptelėjo gardo duris.

Duodamas savo arklio vadeles broliui Džilamui, seras Hailas neslėpdamas susižavėjimo nužvelgė šį stambų žirgą.

— Koks gražuolis…

Brolis Narbertas atsiduso.

— Septynetas siunčia mums ir palaiminimą, ir išmėginimus. Taip, žirgas gražus, bet Išplukdytasis tikrai atsivestas pragare. Kai pamėginome jį pakinkyti žemei arti, jis įspyrė broliui Roniui ir dviejose vietose sulaužė jam blauzdikaulį. Tikėjomės, kad iškastruotas bus ramesnis, bet… Broli Džilamai, gal gali parodyti?

Brolis Džilamas nusismaukė gobtuvą. Po tuo gobtuvu pūpsojo vešlūs gelsvi plaukai, viršugalvyje buvo išskusta tonzūra, o ten, kur turėjo būti ausis, matėsi krauju permirkęs tvarstis.

Podrikas net žioptelėjo iš nuostabos.

— Žirgas nukando tau ausį?

Džilamas linktelėjo ir vėl pasikėlė gobtuvą.

— Atleisk man, broli, — tarė seras Hailas, — bet tikriausiai nukąsčiau tau ir antrą ausį, jei mėgintum prieiti prie manęs su kastravimo žirklėmis.

Toks pokštas broliui Narbertui nepatiko.

— Esi riteris, sere. Išplukdytasis — nartus gyvulys. Kalvis davė žmonėms arklius, kad padėtų jiems nudirbti darbus. — Jis nusisuko. — Prašyčiau eiti su manimi. Vyriausiasis brolis, be abejonės, mūsų jau laukia.

Šlaitas buvo statesnis, nei rodėsi stovint tarp jūros užliejamų dumbluotų seklumų. Kad kopti būtų lengviau, broliai buvo sumeistravę medinius laiptus, einančius per visą kalvos šlaitą ir vingiuojančius tarp pastatų. Po ilgos balne praleistos dienos Brienė džiaugėsi gavusi progą pramankštinti kojas.

Kopdami laiptais jie prasilenkė su keliolika ordino brolių, — gobtuvus užsismaukusių vyrų pilkšvai rudais drabužiais, kurie praeidami smalsiai nužvelgė atvykėlius, bet nė žodžiu jų nepasveikino. Vienas iš jų link žemos daržinės velėna užklotu stogu vedėsi dvi melžiamas karves; kitas mušė sviestą. Aukščiau kalvos šlaituose jie matė tris vaikinukus, genančius avis, o dar aukščiau praėjo pro kapines, kuriose už Brienę augalotesnis ir stambesnis brolis plušo kasdamas kapo duobę. Iš jo judesių buvo akivaizdu, kad jis luošas. Jam kastuvu pasėmus žemių ir švystelėjus jas sau per petį, keli grumstai atsirito svečiams po kojomis.

— Atsargiau, — subarė jį brolis Narbertas. — Septonui Meribaldui tų žemių vos nepateko į burną.

Duobkasys nuleido galvą. Kai Šuo priėjo vyro apuostyti, jis paleido iš rankų kastuvą ir pakasė Šuniui paausį.

— Jis naujokas, — paaiškino Narbertas.

— O kam ta kapo duobė? — jiems toliau lipant mediniais laiptais, pasiteiravo seras Hailas.

— Broliui Klementui, tegul Tėvas būna jam teisingas.

— Ar jis buvo senas? — paklausė Podrikas Peinas.

— Jei manai, kad keturiasdešimt aštuonerių metų vyras yra senas, tuomet taip, bet jis atsisveikino su šiuo pasauliu ne dėl amžiaus. Mirė nuo sužeidimų, kuriuos patyrė Druskos įlankoje. Brolis Klementas į turgų buvo nuvežęs parduoti mūsų midaus kaip tik tą dieną, kai miestą užpuolė bastūnai.

— Skalikas? — sukluso Brienė.

— Kitas bastūnas, bet toks pat žiaurus. Kadangi brolis Klementas nekalbėjo, jis išpjovė vargšeliui liežuvį. Kadangi šis buvo davęs tylos įžadus, plėšikas pareiškė, girdi, Klementui ir liežuvio nereikia. Vyriausiasis brolis apie tai žino daugiau. Blogiausias naujienas iš plačiojo pasaulio jis nutyli, kad nedrumstų ordino broliams ramybės. Daug iš mūsų brolių atkeliavo čia norėdami pasislėpti nuo pasaulyje viešpataujančio siaubo, o ne nuolat apie jį galvoti. Tarp mūsų buvo ir daugiau sužeistų, ne vien brolis Klementas. Tik kai kurių žaizdų plika akimi nematyti. — Brolis Narbertas mostelėjo dešinėn. — Čia mūsų vasaros vynuogynas. Vynuogės mažos ir rūgščios, bet vynas pakenčiamas. Be to, patys daromės alų, o mūsų midus ir sidras plačiai žinomas ir vertinamas.

— Karas jūsų visai nepalietė? — paklausė Brienė.

— Šlovė Septynetui, bent jau ne šis. Maldos mus apsaugojo.

— Ir potvyniai bei atoslūgiai, — pridūrė Meribaldas. Šuo pritariamai amtelėjo.

Kalvos viršūnę karūnavo žema siena, sukrauta iš nesumūrytų akmenų, juosianti kelis didelius pastatus: vėjo malūną su panašiais į bures besisukančiais ir girgždančiais sparnais, dengtą arkadą, kurioje broliai nakvodavo, menę, kurioje būdavo valgoma, ir septą, skirtą maldoms ir meditacijai. Septos langai buvo papuošti vitražais, plačios durys drožinėtos — ant jų buvo matyti Motinos ir Tėvo figūros, — o stogo smailė buvo septynbriaunė ir su apžvalgos ratu viršuje. Už septos buvo daržas, kurį ravėjo keli senesni broliai. Brolis Narbertas lankytojus palydėjo pro augantį kaštoną ir nuvedė prie medinių durų, įstatytų kalvos šlaite.

— Urvas su durimis? — nustebęs tarė seras Hailas.

Septonas Meribaldas šyptelėjo.

— Ši vieta vadinama Atsiskyrėlio ola. Čia gyveno pirmas kelią į šią salą atradęs šventas vyras ir darė tokius stebuklus, kad prie jo prisidėjo kiti. Sakoma, jog tai nutiko prieš du tūkstančius metų. O durys buvo įstatytos gerokai vėliau.

Galbūt prieš du tūkstančius metų Atsiskyrėlio oloje buvo drėgna ir tamsu, galbūt grindis atstojo plūktinė asla, o lašančio vandens aidas užpildydavo visą erdvę, bet dabar čia viskas atrodė kitaip. Urvas, į kurį įžengė Brienė ir jos bendrakeleiviai, buvo įrengtas kaip šilta ir jauki šventovė. Ant grindų buvo patiesti vilnoniai kilimai, ant sienų kabojo gobelenai. Ilgos vaško žvakės kuo puikiausiai apšvietė patalpą. Baldai buvo keisti, bet paprasti: ilgas stalas, ilgas suolas aukšta atkalte, skrynia, kelios aukštos, knygų pilnos lentynos ir kėdės. Viskas buvo pagaminta iš jūros išplukdyto medžio, išsiklaipiusios medžių šakos ir kamienai sumaniai sujungti ir taip stropiai nublizginti, jog žvakių šviesoje spindėjo nelyginant tamsiai geltonas auksas.

Vyriausiasis brolis buvo visai ne toks, kokį Brienė jį įsivaizdavo. Pirmiausia, vargu ar jį buvo galima pavadinti „vyriausiuoju“; mat daržą ravintys broliai atrodė gunktelėję ir kuproti seniai, o jis stovėjo aukštas, tiesus ir vaikščiojo kaip vyras pačiame jėgų žydėjime. Be to, jo veidas nebuvo nei švelnių bruožų, nei kilnus, nors kaip tik tokį Brienė įsivaizdavo gydytoją. Jo galva buvo didelė ir apvalaina, akys gudrios, o nosis paraudusi, su išsiplėtusiomis kraujagyslėmis. Nors buvo išsiskutęs tonzūrą, jo plaukai buvo trumpai kirpti ir šiurkštūs, o smakras stambus ir apžėlęs barzdos šeriais.

Jis atrodo veikiau kaip žmogus, gimęs laužyti kaulams, o ne jiems gydyti, pagalvojo Tarto Mergelė, Vyriausiajam broliui žengiant per menę apkabinti septono Meribaldo ir patapšnoti keteros Šuniui.

— Visuomet džiaugsminga ta diena, kai bičiuliai Meribaldas ir jo Šuo vėl užsuka mūsų aplankyti, — pasakė jis, o tada kreipėsi į kitus svečius. — Ir nauji žmonės pas mus visuomet laukiami. Čia jų tiek mažai atvyksta…

Kaip dera pristatęs savo bendrakeleivius, Meribaldas atsisėdo ant ilgo suolo aukšta atkalte. Kitaip nei brolis Narbertas, Vyriausiasis brolis, rodos, nė kiek nesutriko dėl to, kad Brienė moteris, bet, kai septonas jam papasakojo, kodėl ji su seru Hailu čia atvyko, brolio veide šypsena tvykstelėjo ir kaipmat vėl užgeso.

— Suprantu… — tepratarė jis ir prakalbo apie visai ką kita. — Jūs tikriausiai ištroškę. Kviečiu išgerti saldžiojo mūsų sidro ir nuplauti kelionės dulkes. — Vyriausiasis brolis pats pripylė jiems taures. Taurės taip pat buvo išskaptuotos iš jūros išmesto medžio, tad kiekviena buvo šiek tiek kitokia. Kai Brienė pagyrė, kad taurės gražios, brolis atsakė: — Miledi labai maloni. Mes tik skaptuojame ir šveičiame medį. Čia esame palaiminti. Toje vietoje, kur upė įteka į įlanką, grumiasi gėlo vandens srovė ir jūros potvyniai bei atoslūgiai ir į mūsų krantus išplaunama daug keistų ir nuostabių dalykų. įvairiausių formų medžiai mums įprastas radinys. Pakrantėse esame radę sidabrinių taurių ir geležinių puodų, vilnos prigrūstų maišų ir šilko rietimų, surūdijusių šalmų, spindinčių kalavijų ir… net rubinų.

— Reigaro rubinų? — sukluso seras Hailas.

— Gali būti. Kas žino? Mūšis vyko už daugybės lygų nuo šių apylinkių, bet upė kantri ir niekada nepavargsta. Šešis jau radome. Dar laukiame septinto.

— Geriau rubinai nei kaulai. — Septonas Meribaldas trynėsi pėdas ir nuo jo pirštų trupėdamas luposi sudžiūvęs dumblas. — Ne visos upės dovanos malonios. Gerieji broliai surenka ir lavonus. Nuskendusias karves, elnius, išputusias, pusės arklio didumo nugaišusias kiaules. Tiesa, ir žmonių lavonus.

— Pastaruoju metu žmonių lavonų upė atplukdo per daug, — atsiduso Vyriausiasis brolis. — Mūsų duobkasys neturi kada atsikvėpti. Upių kraštų vyrai, vakariečiai, šiauriečiai — upės vandenys visus plukdo čia. Ir riterius, ir niekšus. Laidojame juos vienus šalia kitų: Starką prie Lanisterio, Blekvudą šalia Brakeno, Frėjų šalia Dario. Tai pareiga, kurią upė reikalauja atlikti už visas plukdomas dovanas, ir vykdome ją kiek galėdami geriau. Bet kartais… randame moters arba, dar blogiau, kūdikio lavoną. Tokios dovanos pačios žiauriausios. — Jis kreipėsi į septoną Meribaldą: — Tikiuosi, rasi laiko atleisti mums nuodėmes? Kai plėšikai nužudė senąjį septoną Benetą, neturime kas klausytų išpažinčių.

— Tikrai rasiu tam laiko, — linktelėjo Meribaldas, — ir tikiuosi, kad turite išpažinti rimtesnių nuodėmių nei tos, kurių klausiausi anąsyk jus aplankęs. — Amtelėjo Šuo. — Matote? Net Šuo nuobodžiavo.

Podrikas Peinas atrodė sutrikęs.

— Maniau, niekas negali kalbėti. Tai yra ne visi. Broliai. Kiti broliai, ne tu.

— Mums leista kalbėti, kai reikia išpažinti nuodėmes, — paaiškino Vyriausiasis brolis. — Sunku kalbėti apie nuodėmę vien gestais ir galvos linkčiojimu.

— Ar plėšikai Druskos įlankoje sudegino septą? — paklausė Hailas Hantas.

Šypsena Vyriausiojo brolio veide užgeso.

— Druskos įlankoje jie sudegino viską, išskyrus pilį. Mat tik ji pastatyta iš akmens, nors… miestui iš jos nebuvo jokios naudos, tad ji galėjo būti išlieta kad ir iš lajaus. Kai gaisro liepsnos išblėso ir, jų nuomone, švartuotis buvo saugu, žvejai likusius gyvuosius per įlankos vandenis atgabeno pas mane. Viena vargšė moteris buvo išprievartauta keliolika kartų, o jos krūtys… miledi, tu dėvi kario šarvus, tad kalbėsiu atvirai… jos krūtys buvo sudraskytos, sukramtytos, suėstos — tarsi kažkokio… žiauraus plėšrūno. Kaip įmanydamas stengiausi jai padėti, bet ne kažin ką galėjau padaryti. Mirdama labiausiai ji keikė ne ją prievartavusius vyrus ir net ne žvėrį, rijusį gyvą jos mėsą, o serą Kvinsį Koksą, kuris bastūnams pasirodžius mieste užsidarė pilies vartus ir saugus tūnojo už akmeninių sienų, palikęs savo žmones klykti iš siaubo ir mirti.

— Seras Kvinsis — senas žmogus, — romiai tarė septonas Meribaldas. — Jo sūnūs ir žentai išjoję toli arba žuvę, vaikaičiai dar maži, be to, jis turi dvi dukteris. Ką jis vienas galėjo padaryti gaujai bastūnų?

Jis galėjo bent pamėginti jiems pasipriešinti, pagalvojo Brienė. Galėjo žūti. Nesvarbu, senas ar jaunas, tikras riteris yra prisiekęs ginti silpnesnius už save arba mirti stengdamasis tesėti šią priesaiką.

— Teisingi ir išmintingi žodžiai, — atsakė septonui Meribaldui Vyriausiasis brolis. — Kai atplauksi į Druskos įlanką, neabejoju, kad seras Kvinsis prašys tavęs atleidimo. Džiaugiuosi, kad būsi ten ir galėsi jam atleisti. Aš negalėjau. — Jis padėjo ant stalo jūros išplukdyto medžio taurę ir atsistojo. — Netrukus nuskambės vakarienės kviečiantis varpas. Bičiuliai, ar prieš sėsdami prie stalo, prieš lauždami duoną, prieš ragaudami žuvies ir midaus nueisite su manimi į septą pasimelsti už gerųjų Druskos įlankos žmonių sielas?

— Mielai, — sutiko Meribaldas. Šuo amtelėjo.

Vakarienė vienuolyne buvo keisčiausia iš visų, kuriose Brienei buvo tekę dalyvauti, nors ir visai maloni. Maistas buvo paprastas, bet labai geras: šilta, visai neseniai iš krosnies ištraukta duona traškia plutele, molinė puodynėlė ką tik sumušto sviesto, medus iš vienuolių laikomų bičių avilių ir tirštas troškinys, pataisytas iš krabų, midijų ir bent trijų rūšių žuvies. Septonas Meribaldas ir seras Hailas gėrė brolių verdamą midų ir pareiškė, kad jis puikus, o Brienė ir Podrikas pasitenkino saldžiuoju sidru. Nuotaika per vakarienę taip pat nebuvo niūri. Prieš patiekiant maistą Meribaldas garsiai sukalbėjo maldą, o broliams valgant prie keturių iš ožių ir lentų sumeistrautų stalų, vienas iš jų grojo aukštąja arfa ir menėje skambėjo švelni muzika. Kai Vyriausiasis brolis atleido muzikantą, kad ir šis galėtų pavalgyti, brolis Narbertas pakaitomis su kitu įgaliotiniu skaitė iš „Septynkampės žvaigždės“.

Kai skaitymas buvo baigtas, naujokai, kurių užduotis buvo patarnauti, nukraustė stalus ir nunešė likusį maistą. Dauguma jų buvo maždaug Podriko amžiaus arba dar jaunesni vaikinukai, bet buvo ir keli suaugę vyrai, tarp jų — ir stuomeningasis duobkasys, kurį jie sutiko ant kalvos. Jis buvo luošas ir vaikščiojo keistai svyruodamas. Kai menė ištuštėjo, Vyriausiasis brolis paprašė Narberto parodyti Podrikui ir serui Hailui dengtoje arkadoje jiems paruoštus guolius.

— Tikiuosi, sutiksite miegoti viename kambaryje? Jis nedidukas, bet patys įsitikinsite, kad labai patogus.

— Noriu likti su seru, — užsispyrė Podrikas. — Tai yra su miledi.

— Kaip judu su ledi Briene elgiatės būdami kitur, žino tik Septynetas ir jūs patys, — atsakė brolis Narbertas, — bet Tyliojoje saloje vyrai ir moterys nemiega po vienu stogu, nebent yra susituokę.

— Turime pastatę kelias kuklias trobeles mus aplankančioms moterims, nesvarbu, ar jos kilmingos ledi, ar paprastos kaimo merginos, — tarė Vyriausiasis brolis. — Trobelės naudojamos nedažnai, bet prižiūrime jas, kad būtų švarios ir sausos. Ledi Briene, ar leisi man tave palydėti?

— Taip, ačiū. Podrikai, eik su seru Hailu. Šioje saloje esame šventųjų brolių svečiai. Po jų stogu galioja jų taisyklės.

Moterims skirtos trobelės dunksojo rytiniame salos pakraštyje, o stovint prie jų buvo matyti didžiuliai dumblo plotai ir tolumoje tyvuliuojantys Krabų įlankos vandenys. Čia buvo šalčiau nei kitoje, užvėjinėje salos pusėje ir apylinkės atšiauresnės. Kalva buvo statesnė, takas vingiavo tarp žolių ir erškėčių, buvo matyti vėjo nugairintos uolos, o kreivi spygliuoti medžiai augo atkakliai įsikibę į akmenuotą šlaitą. Vyriausiasis brolis pasiėmė žibintą leidžiantis pasišviesti keliui. Ties vienu posūkiu jis stabtelėjo.

— Giedrą naktį iš čia būdavo matyti Druskos įlankoje degantys laužai. Štai ten, kitame įlankos krante, — ištiesęs ranką parodė jis.

— Dabar ten niekas nedega, — gūžtelėjo Brienė.

— Liko tik pilis. Net žvejai, tie keli laimingieji, kurie atjojus plėšikams buvo išplaukę, persikėlė gyventi kitur. Jie matė degant savo namus, girdėjo uoste aidinčius klyksmus ir riksmus, bet švartuotis bijojo. Kai pagaliau priplaukė prie kranto, jiems beliko palaidoti draugus ir giminaičius. Kas jiems dabar ta Druskos įlanka? Tik mirusiųjų kaulai ir skaudūs prisiminimai… Jie apsigyveno Mergelių Duburyje arba kituose miestuose. — Brolis mostelėjo žibintu ir jiedu vėl ėmė leistis šlaitu. — Druskos įlanka niekada nebuvo svarbus uostas, tačiau laivai kartais į jį užsukdavo. Kaip tik to bastūnams ir reikėjo: irklinio arba burinio prekybinio laivo, kuris perkeltų juos per Siaurąją jūrą. Neradę jokio laivo, savo nusivylimą ir įtūžį jie išliejo ant miestiečių. Klausiu savęs, miledi… ką tikiesi tenai rasti?

— Merginą, — atsakė ji broliui. — Kilmingą, trylikos metų mergaitę, gražią, kaštoniniais plaukais.

— Ieškai Sansos Stark, — tyliai tarė jis. — Manai, tą vargšę mergaitę turi Skalikas?

— Dornietis sakė, kad ji ketino traukti į Riveraną. Timeonas. Jis samdomas kalavijuotis, vienas iš Smarkiųjų Vyrukų, žudikas, prievartautojas ir melagis, bet nemanau, kad ir man melavo. Jis papasakojo, kad Skalikas ją pagrobė ir pasiėmė su savimi.

— Suprantu… — Įveikę tako vingį, jie pamatė trobeles. Vyriausiasis brolis pavadino jas kukliomis. Tokios jos ir buvo. Jos atrodė tarsi akmeniniai aviliai: žemos, apvalainos, be langų. — Štai ši, — tarstelėjo jis, rodydamas artimiausią trobelę, vienintelę, pro kurios stogo angą ties viduriu kilo dūmai. Įeinant Brienei teko pasilenkti, kad netrinktelėtų galva į durų staktą. Viduje ji pamatė plūktinę aslą, šiaudų guolį, kailius ir antklodes, kad nebūtų šalta, dubenį vandens, siaurakaklį ąsotį sidro, duonos, sūrio, šiokį tokį ugniakurą ir dvi žemas kėdes. Ant vienos iš jų atsisėdo Vyriausiasis brolis ir padėjo ant aslos žibintą. — Ar galiu dar truputį pasilikti? Jaučiu, kad turime pasikalbėti.

— Jei taip nori… — Brienė nusisegė kardasaitį ir pakabino jį ant antros kėdės, o pati sukryžiavusi kojas atsisėdo guolyje.

— Tavo dornietis nemelavo, — prabilo Vyriausiasis brolis, — tik bijau, kad neteisingai jį supratai. Vaikaisi ne tą vilkę, miledi. Edardas Starkas turėjo dvi dukteris. Sandoras Kligeinas pagrobė kitą, jaunesniąją.

— Ariją Stark? — iš nuostabos išsižiojusi, priblokšta, Brienė įsistebeilijo į brolį. — Tikrai tai žinai? Ledi Sansos sesuo — gyva?

— Anksčiau tikrai buvo gyva, — tarė Vyriausiasis brolis. — O dabar… net nežinau… Gal ji buvo viena iš Druskos įlankoje nužudytų vaikų?

Šie žodžiai smogė Brienei kaip peilis į paširdžius. Ne, pagalvojo ji. Ne, tai būtų pernelyg žiauru.

— Gal… Vadinasi, nesi dėl to tikras?

— Tikrai žinau, kad ta mergaitė buvo su Sandoru Kligeinu kryžkelės užeigoje, kurios šeimininkė buvo senoji Maša Hedl, kol liūtai jos nepakorė.

Esu tikras, kad jiedu ketino keliauti į Druskos įlanką. Bet daugiau… dėl nieko nesu tikras. Nežinau, nei kur ji, nei ar tebėra gyva. Tačiau tikrai žinau ir dar kai ką. Vyras, kurį medžioji, miręs.

Tai buvo dar vienas smūgis.

— Kaip jis mirė?

— Su kalaviju rankoje gyveno, nuo kalavijo ir mirė.

— Tikrai žinai?

— Pats jį palaidojau. Jei nori, galiu pasakyti, kur jo kapas. Užverčiau jo palaikus akmenimis, kad jų neištampytų maita mintantys žvėrys ir paukščiai, o ant akmenų piramidės padėjau jo šalmą, kad ženklintų jo paskutinio poilsio vietą. Taip pasielgęs, padariau didžiulę klaidą. Kažkoks kitas keliautojas rado tą šalmą ir pasiėmė. Žmogus, prievartavęs ir žudęs Druskos įlankoje, buvo ne Sandoras Kligeinas, nors toks pat pavojingas. Upių kraštuose knibždėte knibžda plėšrūnų. Vilkais aš jų nepavadinčiau. Mat vilkai, kaip, manau, ir šunys, kilnesni…

Apie tą žmogų, Sandorą Kligeiną, žinau nedaug. Daugelį metų jis buvo prisiekęs princo Džofrio skydas, bet net ir tuomet sklido kalbos ir apie blogus, ir apie gerus jo darbus. Jei bent pusė iš to, ką girdėjome, yra tiesa, tai buvo niūri, ramybės rasti negalinti siela, nusidėjėlis, tyčiojęsis ir iš dievų, ir iš žmonių. Jis tarnavo, bet savo tarnyba nesididžiavo. Kovėsi, tačiau nemokėjo džiaugtis pergale. Gėrė norėdamas nuskandinti savo kančią vyno jūroje. Jis nei mylėjo, nei buvo mylimas. Jėgų gyventi jam teikė neapykanta. Nors Sandoras Kligeinas turėjo daug nuodėmių, niekada neprašė jų atleisti. Kiti vyrai svajoja apie meilę, turtus arba šlovę, o jis, Sandoras Kligeinas, svajojo nužudyti savo tikrą brolį, tai yra padaryti tokią sunkią nuodėmę, kad mane krečia šiurpas vien apie ją užsiminus. Ir vis dėlto tai buvo jo kasdienė duona, malkos jo krūtinėje degusiai ugniai. Kad ir kaip būtų niekinga, šis liūdnas ir piktas žmogus gyveno vien viltimi ant savo kalavijo ašmenų pamatyti brolio kraują, bet… net ir ši jo viltis žlugo, kai Dorno princas Oberinas sužeidė serą Gregorį užnuodyta ietimi.

— Kalbi taip, tarsi jo gailėtum, — tarė Brienė.

— Ir gailėjau. Jei būtum mačiusi jį mirštantį, ir tu būtum jo gailėjusi. Radau jį prie Trišakio rėkiantį iš skausmo. Sandoras Kligeinas maldavo manęs suteikti gailestingumo dovaną, tačiau esu prisiekęs daugiau niekada nežudyti. Tad, užuot patenkinęs jo prašymą, nuploviau jam karščiuojančią kaktą upės vandeniu, daviau atsigerti vyno ir uždėjau ant žaizdos šuteklį, tačiau mano pastangų nepakako, be to, radau jį per vėlai. Skalikas mirė man ant rankų. Turbūt matei mūsų arklidėse stambų juodą eržilą? Tai buvo jo karo žirgas, vardu Pašalietis. Šventvagiškas vardas… Mums labiau patinka vadinti jį Išplukdytuoju, nes buvo rastas upės pakrantėje. Tik baiminuosi, kad bus perėmęs buvusio šeimininko prigimtį.

Žirgas… Taip, ji matė tą eržilą, girdėjo jį spardantis, bet nesuprato to, kas svarbiausia. Karo žirgai būdavo mokomi spardytis ir kandžiotis. Mūšyje jie būdavo tokie pat kovotojai, kaip ir jais jodavę riteriai. Kaip ir Skalikas.

— Vadinasi, tai tiesa, — nusiminusi pasakė ji. — Sandoras Kligeinas miręs.

— Atgulė amžino poilsio. — Vyriausiasis brolis šiek tiek patylėjo. — Tu dar jauna. Aš jau suskaičiavau keturiasdešimt ir keturis savo gimtadienius, tad, manau, esu du kartus už tave vyresnis. Ar nustebtum sužinojusi, jog kadaise buvau riteris?

— Ne. Atrodai panašesnis į riterį nei į šventą vyrą. — Pažvelgus į jo krūtinę, pečius ir stambų kampuotą smakrą aiškiai buvo matyti, kad jis riteris. — Kodėl atsisakei riterystės?

— Niekada nebuvau jos pasirinkęs. Riteris buvo mano tėvas, o anksčiau ir senelis. Mano broliai, visi iki vieno, taip pat buvo riteriai. Buvau rengiamas mūšiams nuo tos dienos, kai, jų nuomone, sulaukiau tokio amžiaus, kad galėčiau nulaikyti rankoje medinį kalaviją. Atidaviau jiems duoklę, kurią privalėjau atiduoti, ir gėdos neužsitraukiau. Turėjau ir moterų, bet šį kartą užsitraukiau nešlovę, nes kai kurias paėmiau per prievartą. Buvo viena mergina, kurią norėjau vesti, jaunesnioji smulkaus lordo duktė, bet… buvau trečiasis tėvo sūnus ir negalėjau jai pasiūlyti nei žemių, nei turtų, tik kalaviją, žirgą ir skydą. Apskritai kalbant, buvau nevykėlis. Kai nesikaudavau, dažniausiai būdavau girtas. Mano dienos buvo raudonos — užpiltos krauju ir vynu.

— O kada viskas pasikeitė? — paklausė Brienė.

— Kai žuvau Trišakio mūšyje. Koviausi už princą Reigarą, nors jis net nežinojo, kuo aš vardu. Negaliu pasakyti, kodėl buvau Reigaro pusėje, žinau tik tiek, kad lordas, kuriam tarnavau, tarnavo lordui, kuris nutarė paremti drakoną, o ne elnią. Jei būtų apsisprendęs kitaip, būčiau atsidūręs kitame upės krante. Mūšis buvo žiaurus, kruvinas. Dainiai nori mus įtikinti, jog įsibridę į upę dėl moters, kurią abu tvirtino mylintys, kovėsi tik Reigaras ir Robertas, bet, patikėk, grūmėsi ir kiti vyrai, ir aš buvau vienas iš jų. Dar ir šiandien prisimenu, kaip karštligiškai ieškojau kito žirgo, mat nusipirkti jo neturėjau už ką, o be žirgo — koks iš manęs būtų buvęs riteris? Tiesą sakant, vien apie tai tegalvojau. Net nemačiau, kas man kirto. Tik išgirdau už nugaros kanopų bildesį ir man šmėstelėjo mintis: „Žirgas? — bet, nespėjus nė atsisukti, kažkas trenkė man į galvą ir vėl nubloškė į upę, kurios vandenyse, tiesą sakant, turėjau nuskęsti.

Bet nenuskendau, o atsipeikėjau čia, Tyliojoje saloje. Vyriausiasis brolis man pasakė, kad mane, visiškai nuogą, į krantą išplukdė potvynio banga. Galiu tik numanyti, jog kažkas rado mane vienoje iš dumbluotų seklumų, nuėmė šarvus, nuavė batus, numovė kelnes ir vėl įmetė į gilesnius vandenis. Visa kita padarė upė. Visi mes gimstame nuogi, tad, manau, visiškai suprantama, kad antram gyvenimui atgimiau nuogas. Paskui dešimt metų praleidau tylėdamas.

— Suprantu. — Brienė nežinojo, nei kodėl brolis visa tai jai pasakoja, nei ką ji turėtų atsakyti.

— Tikrai supranti? — Stambiomis plaštakomis įsirėmęs į kelius, jis pasilenkė. — Jei taip, tai liaukis ieškojusi. Skalikas miręs, be to, Sansos Stark jis niekada neturėjo. O dėl to gyvulio, kuris dėvi jo šalmą… tą niekšą reikia surasti ir pakarti. Karai eina į pabaigą, o įsiviešpatavus taikai bastūnai ilgai neištemps. Rendilas Tarlis išvalys nuo jų Mergelių Duburio apylinkes, Valderis Frėjus sunaikins tuos, kurie laikosi netoli Dvynių, be to, Daryje yra naujas jaunas lordas, labai dievobaimingas vyras, kuris tikrai įves tvarką ir savo žemėse. Keliauk namo, vaikeli. Tu turi namus, nors daugybė žmonių šiais niūriais laikais negali tuo pasigirti. Turi kilnų tėvą, kuris tave, žinoma, myli. Pagalvok, kaip jis sielvartaus, jei niekada nesugrįši. Jei žūsi, galbūt kas nors pargabens jam tavo kalaviją ir skydą. Galbūt jis net pasikabins tuos ginklus savo menėje ir didžiuodamasis į juos žiūrės, bet… jei paklaustum jo paties, neabejoju, kad pasakytų norintis geriau turėti gyvą dukterį, o ne apdaužytą skydą.

— Dukterį… — Brienės akyse pasirodė ašaros. — Taip, jis to nusipelno. Dukters, kuri jam dainuotų, puoštų jo menę ir pagimdytų vaikaičių. Jis nusipelno ir sūnaus, stipraus ir narsaus sūnaus, kuris šlovintų jo giminės vardą. Bet Galadonas nuskendo, kai man buvo ketveri, o jam aštuoneri, o Alisana ir Ariana mirė dar lopšyje. Esu vienintelis dievų jam paliktas vaikas. Baisūne, nei sūnus, nei duktė.

Ir staiga visa plūstelėjo Brienei iš širdies kaip juodas kraujas iš žaizdos; išdavystės, sužadėtuvės, Raudonasis Ronetas ir jo rožė, su ja šokantis lordas Renlis, lažybos dėl jos nekaltybės, karčios ašaros, kurias ji liejo tą vakarą, kai jos karalius vedė Mardžerę Tairel, bendros riterių kautynės prie Karčiojo tilto, visų vaivorykštės spalvų apsiaustas, kuriuo ji taip didžiavosi, šešėlis karaliaus palapinėje, ant jos rankų mirštantis Renlis, Riveranas ir ledi Ketlina, kelionė link Trišakio žiočių, dvikova miške su Džeimiu, Kruvinieji Juokdariai, Džeimis, šaukiantis: „Safyrai!“, Džeimis maudymosi kubile Harenhole, nuo jo kūno kylantys garai, Vargo Houto kraujo skonis, kai ji įkando jam į ausį, lokio duobė, žemyn, ant smėlio šokantis Džeimis, ilga kelionė raitomis į Karaliaus Uostą, ledi Ketlinai duota priesaika, Pažadų Tesėtojas, Prieblandos Slėnis, Mergelių Duburys, Vikruolis Dikas, Skeltnagis, Šnabždesiai ir vyrai, kuriuos ji nužudė…

— Privalau ją rasti, — baigusi pasakoti pareiškė Brienė. — Ir kiti jos ieško, visi nori paimti Šansą į nelaisvę ir parduoti karalienei. Turiu rasti ją pirmoji. Pažadėjau Džeimiui. Man duotą kalaviją jis pavadino Pažadų Tesėtoju. Turiu pamėginti Šansą išgelbėti arba… žūti.