Varnų puota

Sersėja

Kiek Sersėja jį pažinojo, didysis meisteris Paišelis visuomet buvo senas, bet per pastarąsias tris naktis, rodos, paseno dar šimtu metų. Jis užtruko visą amžinybę, kol sulenkė girgždančius kelius ir prieš ją atsiklaupė, o kai jau klūpojo, negebėjo atsistoti tol, kol seras Osmundas netrūktelėjo jo už pakarpos ir nepakėlė.

Sersėja varstė jį nepasitenkinimo kupinu žvilgsniu.

— Lordas Kiburnas man pranešė, jog lordas Džailsas kosėdamas išleido paskutinį atodūsį.

— Tai tiesa, tavo malonybe. Padariau, ką galėjau, kad jam būtų lengviau numirti.

— Šit kaip? — Karalienė kreipėsi į ledi Meriveter: — Juk sakiau, kad Rosbis man reikalingas gyvas, ar ne?

— Sakei, tavo malonybe.

— Sere Osmundai, ar prisimeni tą pokalbį? Ką aš sakiau?

— Liepei didžiajam meisteriui Paišeliui tą vyrą pagydyti, tavo malonybe. Visi tai girdėjome.

Paišelis žioptelėjo ir vėl susičiaupė.

— Tavo malonybė turi suprasti, kad dėl vargšo Rosbio padariau viską, kas buvo mano galioje.

— Kaip ir dėl Džofrio? Kaip ir dėl jo tėvo, mano mylimo vyro? Robertas buvo stiprus kaip ir bet kuris kitas Septyniose Karalystėse gyvenantis vyras, bet tu leidai jam numirti nuo šerno padarytos žaizdos. Tiesa, mums nederėtų pamiršti ir Jono Arino! Neabejoju, kad būtum nužudęs ir Nedą Starką, jei būčiau tau leidusi ilgiau jį pasilikti. Sakyk, meisteri, ar Citadelėje išmokai grąžyti rankas ir teisintis?

Išgirdęs piktus jos žodžius, senis krūptelėjo.

— Niekas nebūtų galėjęs padaryti daugiau už mane, tavo malonybe. Ašaš visada ištikimai tarnavau.

— Ir priartėjus mano tėvo kariuomenei patarei karaliui Eiriui atverti vartus? Ar tai tu vadini ištikima tarnyba?

— Aš tik… Tik neteisingai įvertinau…

— Ar tai buvo geras patarimas?

— Tavo malonybė tikriausiai žino, kad…

— Žinau tik viena: kai mano sūnus buvo apnuodytas, iš tavęs naudos buvo mažiau nei iš Mėnuliuko. Ir dar žinauy kad karaliaus iždui verkiant reikia aukso, o mūsų lordas iždininkas mirė.

Senas kvailys nusitvėrė šios minties kaip paskutinio šiaudo.

— Aš… sudarysiu sąrašą vyrų, tinkamų užimti lordo Džailso vietą taryboje.

— Sąrašą… — didžiojo meisterio perdėtas pasitikėjimas savimi Sersėją pralinksmino. — Galiu įsivaizduoti, kokio sąrašo iš tavęs sulaukčiau. Jame būtų visokie žilabarzdžiai, godūs kvailiai ir Gartas Apkūnusis. — Ji sučiaupė lūpas. — Pastaruoju metu daug laiko praleidi ledi Mardžerės draugijoje.

— Taip. Taip, aš… Karalienė Mardžerė labai prislėgta dėl sero Loro. Duodu jos malonybei vaistažolių užpilo ir… kitokių vaistinių gėrimų.

— Neabejoju. Sakyk, ar tai mūsų jaunoji karalienė įsakė tau nužudyti lordą Džailsą?

— Nu-nužudyti? — Didysis meisteris Paišelis išpūtė akis nelyginant apuokas. — Juk tavo malonybė netiki, kad… Dievai mato, jį pražudė kosulys, aš… Jos malonybė nebūtų galėjusi… ji niekada nelinkėjo lordui Džailsui blogo, tad kodėl karalienė Mardžerė būtų norėjusi, kad jis…

— …mirtų? Ogi tam, kad į Tomeno tarybą galėtų įkišti dar vieną rožę. Tu aklas ar papirktas? Rosbis stovėjo jai skersai kelio, tad Mardžerė įstūmė jį į kapą. Pasinaudojusi tavo pataikavimu.

— Tavo malonybe, prisiekiu, lordą Džailsą į kapus nuvarė kosulys. — Didžiojo meisterio Paišelio lūpos tirtėjo. — Aš visada buvau ištikimas karaliui, karalystei… Lanisteriams.

Būtent tokia eilės tvarka?. Paišelio baimė buvo akivaizdi. Jis jau visai prisirpęs. Laikas spustelėti vaisių ir paragauti sulčių.

— Jei esi toks ištikimas, kaip sakai, tai kodėl man meluoji? Nesivargink ir nemėgink gintis. Perdėtai rūpintis Mergele Mardžere ėmei dar prieš Lorui išvykstant į Drakono Uolą, tad daugiau gali nesekti man pasakų, girdi, tu tik nori paguosti mano sielvartaujančią marčią. Kodėl taip dažnai pradėjai lankytis Mergelių bokšte? Turbūt ne nuobodžių Mardžerės kalbų klausytis? O gal rėži sparną aplink tą jos septonę raupų išėstu veidu? Arba tuščiai leidi laiką su mažąja ledi Bulver? O gal šnipinėji mane, viską Mardžerei pranešinėji ir padedi jai regzti sąmokslus?

— Aš… jai paklustu. Meisteris yra prisiekęs tarnauti…

— Didysis meisteris prisiekia tarnauti karalystei.

— Tavo malonybe, bet ji… ji ir yra karalienė.

— Aš esu karalienė.

— Norėjau pasakyti… kad ji yra karaliaus žmona ir…

— Žinau, kas ji. Bet norėčiau sužinoti, kodėl jai reikia tavęs. Ar mano marti negaluoja?

— Ar negaluoja?.. — Senis ėmė pešioti tai, ką dabar vadino barzda: kelis žilų šerių kuokštus, želiančius ant suvytusios, nukarusios ir rausvos pasmakrės odos. — Ne, nepasakyčiau, kad negaluoja, tavo malonybe. Daviau priesaiką ir negaliu atskleisti…

— Juodosiose celėse duota priesaika tau menkai bepadės, — įspėjo senį Sersėja. — Klok tiesą arba liepsiu sukaustyti tave grandinėmis.

Paišelis vėl puolė ant kelių.

— Maldauju… Buvau ištikimas tavo tėvo tarnas ir padėjau tau sutvarkyti tą reikalą su Jonu Arinu. Požemiuose aš numirsiu, dar kartą viso to tikrai neištversiu.

— Kodėl Mardžerė liepė tau ateiti?

— Ji nori… ji… ji…

— Klok tiesą!

Paišelis susigūžė.

— Ji nori mėnulio arbatos, — sušnabždėjo jis, — mėnulio arbatos, skirtos…

— Žinau, kam skirta mėnulio arbata. — To man ir reikia. — Puiku. Stokis ant savo tirtančių kojų ir pamėgink prisiminti, ką reiškia būti vyru. — Paišelis pamėgino atsikelti, bet taip ilgai užtruko, kad Sersėja liepė Osmundui Ketlblekui vėl kilstelėti didįjį meisterį. — O dėl lordo Džailso… Neabejoju, kad Tėvas Danguje teis jį teisingai. Vaikų jis neturėjo, ar ne?

— Savo vaikų neturėjo, tik globotinį…

— …kurio gyslomis neteka lordo Džailso kraujas. — Į šią nemalonią aplinkybę Sersėja tik numojo ranka. — Džailsas žinojo, kaip mums reikia aukso. Ir, be abejonės, pasakė tau, jog visas savo žemes ir turtus palieka Tomenui.

Rosbio auksas turėjo gerokai papildyti karaliaus iždą, o Rosbio žemes ir pilį Sersėja ketino atiduoti kuriam nors iš savų žmonių, atsidėkodama už ištikimybę. Galbūt lordui Votersui. Oranas jau buvo užsiminęs, kad jam reikia rezidencijos; be pilies ir žemių, jo lordo titulas buvo tik tuščia garbė be jokio turinio. Sersėja žinojo, kad jis buvo nusižiūrėjęs Drakono Uolą, bet per aukštai nusitaikė. Rosbis jam labiau tiko ir pagal kilmę, ir pagal užimamą padėtį.

— Lordas Džailsas mylėjo jo malonybę visa širdimi, — tarė Paišelis, — bet… jo globotinis…

— …žinoma, viską supras, kai išgirs tave kalbant apie paskutinę lordo Džailso valią. Eik ir sutvarkyk šį reikalą.

— Kaip tavo malonybė įsakys…

Skubėdamas išeiti, didysis meisteris Paišelis vos neužmynė ant savo drabužio skvernų.

Jam išėjus, ledi Meriveter uždarė duris.

— Mėnulio arbata, — tarė ji gręždamasi į karalienę. — Kokia ji paika. Kodėl Mardžerė taip elgiasi, kodėl taip rizikuoja?

— Jaunoji karalienė turi poreikių, kurių Tomenas kol kas negali patenkinti. — Toks pavojus visuomet kildavo, kai suaugusi moteris ištekėdavo už vaiko. O juo labiau našlė. Tiesa, ji tvirtino, girdi, Renlis jos nepalietė, bet aš tuo netikiu. Mėnulio arbatą moterys gerdavo tik dėl vienos priežasties; mergelėms šio gėrimo apskritai nereikėjo. — Mano sūnus buvo išduotas. Mardžerė turi meilužį. Tai — karalystės išdavimas ir už jį baudžiama mirtimi. — Sersėjai beliko tikėtis, jog Meiso Tairelio motina, ta ragana raukšlėtu veidu, dar pagyvens ir sulauks teismo dienos. Primygtinai reikalaudama, kad Tomenas ir Mardžerė tuoj pat susituoktų, ledi Olena pasmerkė savo brangiausiąją rožę budelio kirviui. — Seras Ilinas Peinas išjojo kartu su Džeimiu. Rodos, man teks surasti kitą karaliaus budelį, kuris nuręs jai galvą.

— Aš tai padarysiu, — atsainiai šypsodamasis pasisiūlė Osmundas Ketlblekas. — Mardžerės kaklas visai plonas. Gero aštraus kalavijo ašmenys pereitų per jį kaip per sviestą.

— Gal ir taip, — tarė Tena, — bet viena Tairelių kariuomenė sutelkta prie Vėtrų Gūžtos, o kita — prie Mergelių Duburio. Jų kalavijai taip pat aštrūs.

Aš tiesiog apsupta rožių. Tai Sersėją erzino. Jo dukters Sersėjai nereikėjo, bet vis dar reikėjo Meiso Tairelio. Bent jau tol, kol bus sutriuškintas Stanis. Tada man nebus reikalingas nei vienas, nei kitas. Tik… kaip atsikratyti dukters, neprarandant tėvo paramos?

— Išdavystė yra išdavystė, — pareiškė Sersėja, — bet mums reikia įrodymo, rimtesnio už mėnulio arbatą. Jei bus įrodyta, kad Mardžerė buvo neištikima, net jos lordui tėvui teks ją pasmerkti, antraip pats užsitrauks gėdą.

Ketlblekas krimstelėjo ūsų galiukus.

— Turime užklupti juodu nusikaltimo vietoje.

— Kaip? Kiburnas dieną naktį nenuleidžia nuo Mardžerės akių. Papirkau jos tarnus, bet tai, ką jie pasakoja, tėra smulkmenos. Nė vienas iš jų nėra matęs jos meilužio. Slapta besiklausantieji už durų girdi dainuojant, juokiantis, dalijantis gandais… Tik mums iš viso to jokios naudos.

— Mardžerė pernelyg gudri, kad leistųsi taip lengvai sugaunama, — pasakė ledi Meriveter. — Už savo draugių ji kaip už pilies sienų. Jos kartu miega, padeda jai apsirengti, drauge su ja meldžiasi, skaito ir siuva. Kai nemedžioja sakalais ir nejodinėja, Mardžerė žaidžia „Paimk mano pilį“ su mažąja Alisana Bulver. Kai šalia jos yra vyrų, draugiją visuomet palaiko ir jos septonė arba pusseserės.

— Bet kada nors ji atsiskiria nuo tų savo vištų, — pyktelėjo karalienė. Ir staiga jai dingtelėjo išganinga mintis. — Nebent tame žaidime dalyvauja ir jos kompanionės… galbūt ir ne visos, o tik kai kurios.

— Pusseserės? — Šiais karalienės žodžiais suabejojo net Tena. — Jos visos trys jaunesnės ir naivesnės už Mardžerę.

— Paleistuvės visuomet vilki baltus mergelių drabužius. Bet dėl to jų nuodėmės tik dar baisesnės. Jų vardai amžinai bus sutepti gėdos. — Staiga karalienei šovė gera mintis. — Tena, tavo lordas vyras yra mano teisėjas. Šiandien vakare mes visi trys turime kartu pavakarieniauti. — Sersėja norėjo veikti greitai, kol Mardžerei dar nešovė į gražią galvelę grįžti į Haigardeną arba plaukti į Drakono Uolą, kad galėtų rūpintis mirties patale gulinčiu sužeistu broliu. — Liepsiu virėjams iškepti mums šernienos. Ir, žinoma, mums reikės muzikos; ji padės virškinti valgį.

Tena suprato karalienę iš pusės žodžio.

— Taip, muzikos. Būtinai.

— Eik, perduok šį kvietimą savo lordui vyrui ir pasirūpink, kad per vakarienę būtų dainius, — liepė jai Sersėja. — Sere Osmundai, tu pasilik. Dar turime daug ką aptarti. Be to, man reikės Kiburno.

Gaila, bet paaiškėjo, kad virėjai šernienos neturi, o siųsti medžiotojų į mišką nebuvo laiko. Tad, užuot pataisę šernienos, virėjai paskerdė vieną iš pilyje laikomų kiaulių ir patiekė jiems kumpį, prismaigstytą gvazdikėlių ir kepant palaistytą medumi su džiovintomis uogomis. Sersėja norėjo ko kito, bet jai teko tenkintis tuo, ką gavo. Paskui jie valgė keptus obuolius su aštriu baltu sūriu. Ledi Tena gardžiavosi kiekvienu kąsniu. Tačiau to negalėjai pasakyti apie Ortoną Meriveterį, kurio apvalus veidas liko išblyškęs ir rūškanas nuo pat sultinio iki sūrio. Jis daug gėrė ir slapta vis žvilgčiojo į dainių.

— Labai gaila, kad lordas Džailsas mirė, — pagaliau tarė Sersėja. — Ir vis dėlto drįstu sakyti, jog niekas iš mūsų nepasiges jo kosčiojimo.

— Ne. Ne, manau, kad nepasiges.

— Mums reikės naujo lordo iždininko. Jei Slėnyje padėtis būtų ramesnė, pakviesčiau grįžti Petirą Beilišą, bet… Svarstau, ar neišmėginti šiame poste sero Hario. Jis nebus prastesnis iždininkas už Džailsą ir… jis bent jau nekošti.

— Seras Haris yra karaliaus ranka, — priminė karalienei Tena.

Seras Haris yra įkaitas, be to, gana nevykęs.

— Pats laikas, kad Tomeno ranka taptų ryžtingesnis vyras.

Lordas Ortonas pakėlė akis nuo vyno taurės.

— Ryžtingesnis. Žinoma. — Jis kiek padvejojo. — O kas juo taps?

— Tu, milorde. Tu ryžtingas iš prigimties. Tavo senelis anksčiau užėmė mano tėvo vietą ir tarnavo karaliaus Eirio ranka. — Suprantama, Taiviną Lanisterį pakeisti Ouvenu Meriveteriu buvo tas pats, kaip karo žirgą pakeisti asilu, bet, kai Eiris jį paskyrė į šias pareigas, Ouvenas jau buvo sukriošęs senis — malonus, bet ne kažin ką galintis nuveikti. Jo vaikaitis buvo jaunesnis ir… Na, jo žmona labai valinga. Sersėjai buvo gaila, jog karaliaus ranka negali tapti Tena. Ji buvo bent tris kartus apsukresnė už savo vyrą ir gerokai linksmesnių plaučių. Tačiau ji buvo moteris ir dar myrietė, todėl karalienei teko tenkintis Ortonu. — Esu tikra, kad tarnausi geriau už serą Harį. — Net mano naktipuodžio turinys vertingesnis už sero Hario tarnybą. — Ar sutinki?

— Na… Taip, žinoma. Man didelė garbė, tavo malonybe.

Didesnė, nei nusipelnai.

— Puikiai tarnavai man kaip teisėjas, milorde. Ir dar tarnausi šiais… sunkiais laikais. — Pamačiusi, kad Meriveteris jos užuominą suprato, karalienė nusisuko ir nusišypsojo dainiui. — Tu taip pat nusipelnei atlygio už visas dainas, padainuotas mums vakarieniaujant. Dievai dosniai tave apdovanojo.

Dainius nusilenkė.

— Tavo malonybė man labai gera.

— Ne gera, — papurtė galvą Sersėja, — o tik teisinga. Tena sako, kad tave vadina Mėlynuoju Bardu.

— Taip, tavo malonybe.

Dainius avėjo aulinius minkštos, mėlynai dažytos veršiuko odos batus, mūvėjo puikias mėlynos vilnos kelnes. Jo vilkima tunika buvo šviesiai mėlyna, šilkinė, papuošta skersine blizgančia mėlyno atlaso juosta. Jis net plaukus buvo nusidažęs mėlynai, kaip įprasta tirošiams. Ilgos jo garbanos krito ant pečių ir kvepėjo lyg ištrinktos rožių vandenyje. Žinoma, mėlynų rožių. Bent jau jo dantys balti. Dainiaus dantys buvo gražūs ir visiškai tiesūs.

— Kito vardo neturi?

Vaikinui raustelėjo skruostai.

— Vaikystėje mane vadino Votu. Artojui tai — geras vardas, bet dainiui nelabai tinkamas.

Mėlynojo Bardo akys buvo tokios pat spalvos kaip ir Roberto. Jau vien dėl to Sersėja negalėjo to vaikino pakęsti.

— Nesunku suprasti, kodėl esi ledi Mardžerės numylėtinis.

— Jos malonybė labai gera. Ji sako, kad aš jai teikiu malonumą.

— Ak, nė kiek neabejoju. Ar galiu apžiūrėti tavo liutnią?

— Jei tavo malonybė pageidauja…

Po mandagiais žodžiais slėpėsi nelabai padori užuomina, bet vaikinas vis tiek padavė jai liutnią. Mat buvo tarnas ir negalėjo nepaisyti karalienės įsakymo.

Sersėja užgavo stygą ir jai suskambus nusišypsojo.

— Šis garsas malonus ir liūdnas kaip meilė. Sakyk, Votai… kada pirmą kartą sugulei su Mardžere: prieš jai ištekant už mano sūnaus ar po vestuvių?

Kelias akimirkas dainius, rodos, nesuprato. O pagaliau suvokęs, apie ką karalienė kalba, išpūtė akis.

— Tavo malonybę kažkas suklaidino. Prisiekiu, aš niekada…

— Melagis! — Sersėja liutnia taip trenkė dainiui į veidą, kad dažytas medis suskilo į šipulius. — Lorde Ortonai, pakviesk mano sargybinius ir palydėk šį išgamą į kalėjimo požemius.

Iš baimės Ortono Meriveterio veidas apsipylė prakaitu.

— Jis… Ak, koks niekšas… Jis drįso suvilioti karalienę?

— Bijau, jog buvo atvirkščiai, bet jis — vis tiek išdavikas. Tegul dabar dainuoja lordui Kiburnui.

Mėlynasis Bardas išbalo.

— Ne. — Iš liutnios prakirstos lūpos jam lašėjo kraujas. — Aš niekada… — Kai Meriveteris suspaudė jam žastą, vaikinas sukliko: — Motin, pasigailėk! Ne!

— Nesu tavo motina, — atšovė Sersėja.

Net įgrūdę Mėlynąjį Bardą į juodąsias celes, prisipažinimo jie nesulaukė; vaikinas viską neigė, meldėsi ir maldavo pasigailėti. Netrukus jam buvo išbarškinti visi dantys ir smakru tekėjo kraujas, be to, jis tris kartus buvo prileidęs savo tamsiai mėlynas kelnes, tačiau ir toliau užsispyręs melavo.

— Ar gali būti, kad pričiupome ne tą dainių? — paklausė Sersėja.

— Visaip gali būti, tavo malonybe. Bet nebijok. Dar nepradėjus švisti šis vyrukas prisipažins.

Čia, kalėjimo požemiuose, Kiburnas vilkėjo negrabiai austos vilnos drabužį ir ryšėjo odinę kalvio prijuostę. Mėlynajam Bardui jis tarė:

— Apgailestauju, kad sargybiniai šiurkščiai su tavimi elgėsi. Deja, jie negali pasigirti geromis manieromis. — Jis kalbėjo draugiškai ir susirūpinęs. — Mes tik norime, kad pasakytum tiesą.

— Jau pasakiau, — sukūkčiojo dainius. Geležinėmis grandinėmis jis buvo prikaustytas prie šaltos akmeninės sienos.

— Mes geriau žinome.

Kiburnas rankoje laikė skustuvą, kurio ašmenys deglų šviesoje blausiai žibėjo. Jis perrėžė Mėlynajam Bardui drabužius ir vaikinas liko visiškai nuogas, tik su mėlynais ilgaauliais batais. Jo plaukai tarp kojų buvo rudi ir tai Sersėją prajuokino.

— Papasakok, kaip teikei malonumą jaunajai karalienei, — įsakė ji.

— Aš niekada… Aš tik dainavau, tik grojau ir dainavau. Visos ponios patvirtins. Jos visuomet būdavo drauge. Jos pusseserės.

— Su keliomis iš jų gulėjai?

— Nė su viena. Esu viso labo dainius. Maldauju…

Kiburnas tarė:

— Tavo malonybe, galbūt šis vargšas vaikinas tik grojo Mardžerei, besilinksminančiai su kitais meilužiais?

— Ne. Maldauju… Ji niekada… Aš dainavau, tik dainavau…

Lordas Kiburnas pirštais perbraukė Mėlynajam Bardui per pilvą ir stabtelėjo pasiekęs krūtinę.

— Ar jums mylintis ji čiulpė tavo krūtinės spenelius. — Nykščiu bei smiliumi jis suspaudė vieną spenelį ir timptelėjo. — Kai kuriems vyrams tai patinka. Jų speneliai tokie pat jautrūs kaip ir moterų.

Žybtelėjo skustuvo ašmenys, ir dainius suriko nesavu balsu. Ant jo krūtinės atsirado krauju verkianti raudona akis. Sersėjai pasidarė šleikštu. Giliai širdyje ji troško užsimerkti, nusisukti, norėjo, kad visa tai baigtųsi. Tačiau ji buvo karalienė, o tai, kas įvyko, buvo valstybės išdavimas. Lordas Taivinas nebūtų nusisukęs.

Galų gale Mėlynasis Bardas išpasakojo jiems apie visą savo gyvenimą nuo gimimo dienos. Jo tėvas buvo smulkus pirklys ir Votas buvo pratinamas prie darbo, kad, atėjus laikui, galėtų perimti verslą, bet dar vaikystėje įsitikino, kad jam geriau sekasi dirbti liutnias, o ne statines. Sulaukęs dvylikos metų, jis pabėgo iš namų ir prisidėjo prie grupės keliaujančių muzikantų, kuriuos išgirdo grojant mugėje. Jis pėsčiomis išmaišė pusę Žemupio ir tik tada pagaliau atkako į Karaliaus Uostą, tikėdamasis pelnyti malonę karaliaus dvare.

— Malonę? — prunkštelėjo Kiburnas. — Ar tuos dalykus moterys taip dabar vadina? Bijau, kad sulaukei pernelyg daug malonių, bičiuli ir… iš netinkamos karalienės. Mat tikroji stovi prieš tave.

Taip. Sersėja dėl visko kaltino Mardžerę Tairel. Jei ne ji, Votas būtų galėjęs gyventi ilgai ir laimingai dainuodamas savo daineles, miegodamas su kiauliaganėmis ir ūkininkų dukterimis. Taip elgtis mane privertė jos klasta. Savo nusikaltimu ji suteršė ir mane.

Auštant mėlyni auliniai dainiaus batai buvo pilni kraujo ir jis jiems papasakojo, kaip Mardžerė glamonėjo save žiūrėdama į pusseseres, kurios čiulpdamos teikė jam malonumą. Kitais kartais jis dainuodavo jai, tenkinančiai aistrą su kitais meilužiais.

— Su kuo būtent? — įsakmiai paklausė karalienė, ir nenaudėlis Votas paminėjo serą Taladą Ilgąjį, Lambertą Ternberį, Džalabarą Kso, dvynius Redvainus, Osnį Ketlbleką, Hju Kliftoną ir Gėlių riterį.

Sersėjai tai nepatiko. Juodinti Drakono Uolos didvyrio vardo ji nesiryžo. Be to, niekas, kas pažinojo Lorą, nė už ką nebūtų tuo patikėjęs. Be Arboro ir jo laivyno, karalystė negalėjo tikėtis kada nors atsikratysianti to Eurono Varnaakio ir prakeiktų jo geležinių.

— Tu tik beri vardus vyrų, kuriuos matei besisukiojant jos menėse. O mums reikia tiesos!

— Tiesos… — Votas žvelgė į Sersėją viena iš dviejų žydrų akių, kurią Kiburnas jam paliko. Iš žaizdų, kur anksčiau buvo priekiniai dantys, pūsdamas burbulus sunkėsi kraujas. — Galbūt aš… susipainiojau.

— Horas ir Hoberis tikriausiai čia niekuo dėti, ar ne?

— Ne, — pripažino jis, — jie niekuo dėti.

— O dėl sero Loro… Neabejoju, kad Mardžerė nuo brolio pasirūpino nuslėpti, kuo užsiima.

— Taip ir buvo. Dabar prisimenu. Kartą, kai seras Loras pas ją atėjo, man teko slėptis po lova. „Jis nieko neturi sužinoti“, — tada pasakė karalienė.

— Ši daina man labiau patinka. — Kad visiems būtų geriau, įtakingųjų lordų buvo išmintingiau į šį reikalą nepainioti. O štai kiti… Seras Taladas buvo bežemis riteris, Džalabaras Kso — tremtinys ir elgeta, Kliftonas — tik vienas iš jaunosios karalienės sargybinių. Šiaip ar taip, svarbiausias šioje istorijoje yra Osnis. — Žinau, kad išklojus tiesą tau pačiam palengvėjo. Kai Mardžerė bus teisiama, nepamiršk to. Jei vėl imsi meluoti…

— Nemeluosiu. Pasakysiu tiesą. O paskui…

— …tau bus leista įstoti į Nakties sargybą. Duodu žodį. — Sersėja kreipėsi į Kiburną: — Pasirūpink, kad jo žaizdos būtų išvalytos ir sutvarstytos, be to, duok jam aguonpienio, kad taip nesikankintų.

— Tavo malonybė labai gera. — Kiburnas įmetė kruviną skustuvą į kubilėlį su actu. — O jeigu Mardžerei parups, kur dingo jos dainius?

— Dainiai ateina ir išeina, deja, bet jie garsėja tokiu gėdingu elgesiu.

Kopdama akmeniniais laiptais iš juodųjų celių Sersėja pritrūko kvapo.

Turiu pailsėti. Prisikasti prie tiesos buvo sunkus darbas, be to, ji nerimavo dėl to, kas bus toliau. Turiu būti stipri. Tai, ką privalau padaryti, darau dėl Tomeno ir karalystės. Sersėjai buvo gaila, kad Megė Varlė jau mirusi. Sene, tavo pranašystė neverta nė apmyžti. Tiesa, jaunoji karalienė už mane jaunesnė, bet niekada nebuvo gražesnė, o netrukus mirs.

Miegamajame jos laukė ledi Meriveter. Buvo gili naktis ir tamsą teisingiau buvo vadinti priešaušriu, o ne sutemomis. Džoslina ir Dorkasa miegojo, bet Tena būdravo.

— Ar baisu buvo? — pasiteiravo ji.

— Nė neįsivaizduoji. Man reikia pamiegoti, bet bijau, kad susapnuosiu košmarą.

Tena paglostė jai galvą.

— Visa tai — dėl Tomeno.

— Taip. Žinau, jog visa tai padariau Tomeno labui. — Sersėją nukrėtė šiurpas. — Man išdžiūvo gerklė. Būk gera, įpilk vyno.

— Mielai. Nieko kito ir netrokštu, tik tau tarnauti.

Melagė. Sersėja žinojo, ko Tena trokšta. Bet nesvarbu. Jei ši moteris pametusi dėl jos galvą, vadinasi, lengviau bus garantuoti, kad jiedu su vyru liks ištikimi. Šiame pasaulyje, kuriame klestėjo išdavystė, ištikimybė tikrai buvo verta kelių bučinių. Ji neprastesnė už daugumą vyrų. Šiaip ar taip, bent jau nerizikuoju pastoti.

Vynas padėjo, bet nevisiškai.

— Jaučiuosi nešvari, — stovėdama prie lango su vyno taure rankoje pasiskundė karalienė.

— Išsimaudžiusi atsigausi, mieloji.

Ledi Meriveter pažadino Dorkasą su Džoslina ir liepė joms atnešti karšto vandens. Kai kubilas buvo pripiltas, ji padėjo karalienei nusirengti: vikriai atrišo raištelius ir nusmaukė nuo pečių suknią. Tada išsinėrė iš savosios ir paliko drabužį tysoti ant grindų.

Jiedvi maudėsi drauge; Sersėja patogiai atsilošė ir priglaudė nugarą Tenai prie pilvo, o ši karalienę apglėbė.

— Tomenas neturi sužinoti baisiųjų smulkmenų, — pasakė ji myrietei. — Mardžerė jį kasdien tebesiveda į septą, kur jiedu meldžiasi dievams ir prašo jų išgydyti jos brolį. — Kad ir kaip pikta, seras Loras vis dar buvo gyvas. — Be to, jis mėgsta ir jos pusseseres. Berniukui bus labai skaudu visas jas prarasti.

— Gal jos ne visos trys kaltos? — pakišo Sersėjai mintį ledi Meriveter. — Visai tikėtina, kad kuri nors viena tame žaidime nedalyvavo. Jei ji susigėdo ir pasibjaurėjo tuo, ką pamatė…

— …tai būtų galima įkalbėti ją, kad teisme liudytų prieš kitas. Taip, labai gerai, tik… kuri iš jų nekalta?

— Ala.

— Ta drovuolė?

— Ji tik atrodo drovi, o iš tiesų yra ne tokia drovi, veikiau… gudri. Palik ją man, brangioji.

— Mielai. — Vien Mėlynojo Bardo prisipažinimo galėjo ir nepakakti. Šiaip ar taip, dėl duonos kąsnio dainiai dažnai meluodavo. Ala Tairel tikrai labai padėtų, jei Tenai pavyktų atvesti ją į teismą. — Seras Osnis taip pat turėtų prisipažinti. O kitiems reikėtų leisti suprasti, kad tik prisipažinę gali tikėtis karaliaus malonės ir leidimo keliauti prie Sienos. Džalabarui Kso tokia tiesa galėtų pasirodyti patraukli. Dėl kitų Sersėja nebuvo tikra, bet Kiburnas mokėjo žmones įtikinti…

Kai jiedvi išlipo iš maudymosi kubilo, Karaliaus Uoste jau švito. Ilgai mirkusi vandenyje, karalienės oda buvo balta ir raukšlėta.

— Lik su manimi, — tarė ji Tenai. — Nenoriu miegoti viena.

Prieš lįsdama po antklode, ji net sukalbėjo maldą, prašydama Motinos atsiųsti malonių sapnų.

Netrukus pasirodė, jog karalienė tik tuščiai aušino burną; dievai, kaip visada, liko kurti. Sersėja sapnavo, kad vėl nusileido į juodąsias celes, tik šį kartą prie sienos grandinėmis buvo prirakinta ji, o ne dainius. Sersėja buvo nuoga, o iš krūtų spenelių, kuriuos dantimis nuplėšė Kipšas, lašėjo kraujas. „Prašau, — maldavo ji, — prašau, tik neskriausk mano vaikų, tik nieko nedaryk mano vaikams.“ Tirionas tik varstė ją geidulingu žvilgsniu. Jis taip pat buvo nuogas, bet apžėlęs šiurkščiais plaukais ir panašesnis į beždžionę, o ne į žmogų. „Matysi juos karūnuojamus, — pasakė jis, — o paskui matysi ir mirštančius.“ Tada jis priglaudė lūpas prie kraujuojančios krūties ir ėmė čiulpti, o jos kūną tarsi įkaitintas peilis pervėrė skausmas.

Sersėja pabudo virpėdama Tenos glėbyje.

— Sapnavau košmarą, — tyliai tarstelėjo karalienė. — Ar šaukiau? Atleisk…

— Dienos šviesoje sapnai virsta dulkėmis. Vėl sapnavai neūžaugą? Kodėl tas mažas kvailas išsigimėlis tave taip gąsdina?

— Jis ketina mane nužudyti. Taip buvo išpranašauta dar tada, kai man buvo dešimt metų. Norėjau sužinoti, už ko ištekėsiu, bet ji pasakė…

— Ji?

— Ragana…

Ir Sersėja nė nepajuto, kaip išklojo viską. Jai ausyse vis dar skambėjo žodžiai Melaros Heterspun, primygtinai tikinančios, kad, jei jos niekada nešnekės apie tas pranašystes, šios ir neišsipildys. Ir vis dėlto šulinyje ji pati netylėjo. Ji klykė ir rėkė.

— Tirionas yra valonkaras, — pasakė karalienė. — Ar Myre jūs šį žodį vartojate? Tai valyrų kalbos žodis, jis reiškia „mažasis brolis“.

Kai Melara nuskendo, Sersėja šio žodžio reikšmę sužinojo iš septonės Saranelos.

Tena paėmė karalienės ranką ir paglostė.

— Tai tebuvo bjauri boba — sena, ligota ir negraži. O tu buvai jauna ir graži, kupina gyvybės ir pasitikėjimo savimi. Sakei, ji gyveno Lanisporte, tad tikriausiai buvo girdėjusi apie neūžaugą ir apie tai, kaip jis nužudė tavo ledi motiną. Ta menkysta smogti tau nedrįso, mat žinojo, kas esi, užtat sugalvojo, kaip tave sužeisti savo nuodingu angies liežuviu.

Ar tai gali būti tiesa? Sersėja norėjo tuo tikėti.

— Ir vis dėlto Melara žuvo, kaip ji ir buvo išpranašavusi. Aš taip ir neištekėjau už princo Reigaro. O Džofris… neūžauga nužudė sūnų mano akyse.

— Vieną sūnų, — priminė jai ledi Meriveter, — bet turi antrą, mielą ir stiprų, ir jam nieko bloga nenutiks.

— Kol būsiu gyva, ne. — Šie žodžiai, ištarti garsiai, padėjo karalienei patikėti, jog taip ir bus. Taip, dienos šviesoje sapnai virsta dulkėmis. Lauke pro debesų ūkaną skverbėsi ryto saulės spinduliai. Sersėja išlindo iš po antklodžių. — Šiandien pusryčiausiu su karaliumi. Noriu pamatyti savo sūnų. — Visa tai darau dėl jo.

Tomenas padėjo Sersėjai atgauti pasitikėjimą savimi. Tą rytą berniukas, lašinantis medų ant riekutės karštos, ką tik iš krosnies ištrauktos duonos ir plepantis apie savo kačiukus, karalienei atrodė kaip niekad brangus.

— Seras Nagas pagavo pelę, — pasakė jis motinai, — o ledi Ūsuote jo grobį pavogė.

Aš niekada nebuvau tokia miela ir naivi, pagalvojo Sersėja. Ir kaip jis gali viltis kada nors galėsiąs valdyti šią žiaurią karalystę? Kaip motina, Sersėja nieko daugiau netroško, tik jį apsaugoti; bet, kaip karalienė, suprato, jog Tomenas turi užsigrūdinti, kitaip Geležinis sostas jį tiesiog gyvą praris.

— Seras Nagas turi išmokti ginti savo teises, — tarė ji sūnui. — Mūsų pasaulyje silpnieji visuomet tampa stipriųjų aukomis.

Laižydamas nuo pirštų medų, karalius apmąstė motinos žodžius.

— Kai seras Loras grįš, ketinu išmokti kautis ietimi, kalaviju ir dygliuota svaidomąja kuoka taip pat gerai, kaip kaunasi jis.

— Tu išmoksi kautis, — pažadėjo jam karalienė, — bet ne seras Loras tave mokys. Jis negrįš, Tomenai.

— Mardžerė sako, kad grįš. Mudu už jį meldžiamės. Prašome Motinos gailestingumo, o Karžygio maldaujame suteikti jam jėgų. Elinora sako, jog tai — sunkiausias sero Loro mūšis.

Sersėja paglostė berniukui švelnias šviesias garbanas, primenančias jai Džofą.

— Ar popietę leisi su žmona ir jos pusseserėmis?

— Tik ne šiandien. Mardžerė sakė, kad turi pasninkauti ir apsivalyti.

Pasninkauti ir apsivalyti… Ak, prieš Mergelės dieną! Jau daug metų iš Sersėjos nebuvo reikalaujama švęsti šios ypatingos dienos. Tris kartus ištekėjusi, o vis tiek tikina mus esanti nekalta. Apsimestinai kukli, apsivilkusi baltus drabužius, jaunoji karalienė ves savo vištas į Beiloro septą uždegti ilgų baltų žvakių prie Mergelės kojų ir pakabinti ant švento jos kaklo iš pergamento juostelių sunertų girliandų. Bent jau kelias iš jų tikrai ves. Mergelės dieną našlės, motinos ir kekšės kartu su visais vyrais būdavo išprašomos iš septų, kad nesuterštų šventų nekaltybės giesmių. Tik nekaltos mergelės galėjo…

— Mama… Ar ką ne taip pasakiau?

Sersėja pakštelėjo sūnui į kaktą.

— Pasakei kai ką labai išmintinga, mielasis. O dabar bėk, pažaisi su kačiukais.

Po pusryčių į savo menę ji pasikvietė serą Osnį Ketlbleką. Iš pratybų aikštės jis atėjo suplukęs ir išdidus, o priklaupęs, kaip visada, nuvėrė Sersėją tokiu žvilgsniu, tarsi matytų ją nuogą.

— Stokis, sere, ir prisėsk šalia. Kartą narsiai man pasitarnavai, bet šiandien turiu tau sunkesnę užduotį.

— Na taip, o aš irgi turiu tau kai ką… sunkaus.

— Ne dabar. — Pirštų galais ji švelniai perbraukė randuotą Osnio veidą. — Ar pameni kekšę, kuri tave taip papuošė? Kai grįši nuo Sienos, galėčiau atiduoti ją tavo malonei. Ar norėtum?

— Geidžiu tavęs.

Tai buvo teisingas atsakymas.

- Pirmiausia turi prisipažinti sunkiai nusikaltęs. Likusios neišpažintos nuodėmės gali apnuodyti žmogui sielą. Žinau, tau tikriausiai sunku gyventi po to, ką padarei. Pats laikas atskleisti tiesą ir atsikratyti gėdos.

- Gėdos? — suglumęs tarė Osnis. — Jau sakiau Osmundui, kad Mardžerė tik juokauja. Ji niekada neleido man daugiau nei…

- Tu tikras riteris, kad ją gini, — pertraukė jį Sersėja, — bet esi per daug geras riteris ir negali toliau gyventi padaręs tokį nusikaltimą. Ne, privalai dar šiandien vakare eiti į Didžiąją Beiloro septą ir pasikalbėti su aukštuoju septonu. Kai žmogus taip sunkiai nusidėjęs, tik aukštasis septonas gali jį išgelbėti nuo pragaro kančių. Papasakok jam, kad gulėjai su Mardžere ir jos pusseserėmis.

Osnis priblokštas sumirksėjo.

— Ką? Ir su pusseserėmis?

— Su Mega ir Elinora, — tvirtai pareiškė karalienė. — Bet ne su Ala. — Ši smulkmena visą istoriją turėjo padaryti įtikinamesnę. — Ala sėdėjo, verkė ir maldavo kitų, kad liautųsi paleistuvauti.

— Tik su Mega ir Elinora? Ar ir su Mardžere?

— Žinoma, pirmiausia su Mardžere. Ji viską ir pradėjo.

Ir karalienė išklojo jam, ką buvo sumaniusi. Besiklausydamas jos, Osnis palengva ėmė viską suprasti ir jo veido išraiška pasikeitė. Sersėjai nutilus, jis tarė:

— Kai nukirsi jai galvą, noriu gauti tą bučinį, kurio ji man niekada nedavė.

— Galėsi bučiuoti kiek panorėjęs.

— O tada manęs lauks Siena?

— Ten būsi neilgai. Tomenas — atlaidus karalius.

Osnis pasikasė randuotą skruostą.

— Paprastai, kai meluoju dėl moterų, ginuosi jų nedulkinęs, o jos tvirtina priešingai. O šį kartą… Dar niekada nesu melavęs aukštajam septonui. Manau, už tai žmonės keliauja į pragarą. Į patį juodžiausią pragarą.

Šie žodžiai karalienę pribloškė. Ko jau ko, o pamaldumo iš Ketlbleko ji nesitikėjo.

— Atsisakai man paklusti?

— Ne. — Osnis pirštais palietė šviesius jos plaukus. — Tiesiog… labiausiai tikėtinas melas yra tas, kuriame esama tiesos grūdo… Lašelis tiesos jam suteikia tikrovės prieskonį… O tu nori, kad papasakočiau dulkinęs karalienę…

Sersėja vos neskėlė jam antausio. Vos susilaikė. Bet ji per toli nuėjo ir pernelyg daug buvo pastatyta ant kortos. Visa, ką darau, darau dėl Tomeno. Ji pasuko galvą, sučiupo sero Osnio plaštaką ir… pabučiavo jam pirštus. Jie buvo kieti ir šiurkštūs, įdiržę nuo kalavijo rankenos. Ir Roberto rankos buvo tokios, dingtelėjo jai.

Sersėja rankomis apsivijo jam kaklą.

— Nenoriu, kad pasklistų kalbos, girdi, priverčiau tave meluoti, — dusliai sušnabždėjo ji. — Po valandos ateik pas mane į miegamąjį.

— Ir taip jau per ilgai laukiau. — Užkišęs pirštus už suknios korsažo, Osnis jį trūktelėjo ir plyšdamas šilkas taip garsiai purkštelėjo, kad Sersėja išsigando, jog šį garsą, ko gero, bus išgirdusi pusė Raudonosios pilies. — Nusivilk, kas liko, kol dar nesuplėšiau, — paragino jis. — Bet karūną gali pasilikti. Man patinka, kai tu su karūna.