Varnų puota

Brienė

Tai tik baisus sapnas, pagalvojo ji. Bet, jei sapnavo, kodėl jai taip skauda?

Lietus liovėsi, bet visas pasaulis buvo prisisunkęs vandens. Jos apsiaustas, rodės, sunkus kaip šarvai. Virvės, kuriomis jai buvo surišti riešai, taip pat buvo permirkusios ir šlapios jos veržė dar stipriau. Kad ir kaip Brienė sukinėjo rankas, išsinerti iš virvių nepavyko. Ji nesuprato, nei kas, nei kodėl ją surišo. Mėgino klausti šešėlių, bet šie nieko neatsakė. Galbūt jos negirdėjo. Galbūt jie net nebuvo tikri. Po keliais sluoksniais šlapios vilnos ir rūdijančiais šarviniais marškiniais jos oda buvo įraudusi ir išpilta karščio. Brienė svarstė, ar tai tik karštinės sukeltas sapnas.

Po ja buvo žirgas, nors Brienė neprisiminė, kad būtų ant jo lipusi. Ji tysojo kniūbsčia, paguldyta skersai gyvulio pasturgalio nelyginant avižų maišas. Jos riešai ir kulkšnys buvo surišti viena virve. Oras atrodė pritvinkęs drėgmės, nuo žemės kilo rūkas. Sulig kiekvienu žirgo žingsniu jai suskausdavo galvą. Brienė girdėjo balsus, bet nematė nieko, tiktai žemę po žirgo kanopomis. Jai buvo lūžę kai kurie kaulai. Ji jautė, kad veidas sutinęs, kad skruostas lipnus nuo kraujo, o sulig kiekvienu arklio krustelėjimu ir trinktelėjimu ranką perverdavo baisus skausmas. Brienė girdėjo, tarsi iš tolo ją šauktų Podrikas.

— Sere… — vis kartojo jis. — Sere… Miledi… Sere… Miledi…

Jo balsas buvo silpnas, vos girdimas. O netrukus įsiviešpatavo tyla. Brienė sapnavo, kad vėl atsidūrė Harenhole, lokio duobėje. Tik šį kartą prieš ją stovėjo Kandžius — stambus, aukštas, plikas, išbalęs kaip lavonas, su kraujuojančiomis žaizdomis ant skruostų. Jis atėjo nuogas, glostydamas savo kotą, grieždamas dantimis. Brienė nuo jo spruko. „Duokite mano kalaviją! — sušuko ji. — Pažadų Tesėtoją. Maldauju!“ Bet smalsuoliai neatsiliepė. Ten buvo Renlis, Vikruolis Dikas ir Ketlina Stark. Atėjo Šegvelis, Pigas ir Timeonas, taip pat ant medžių šakų besisūpavę lavonai įdubusiais skruostais, išpurtusiais liežuviais ir tuščiomis akiduobėmis. Juos pamačiusi, Brienė iš siaubo suriko, o Kandžius stvėrė ją už žasto, prisitraukė ir iškando kąsnį veido. „Džeimi! — nė pati nepajuto kaip suklykė Brienė. — Džeimi!“ Skausmas nesiliovė net sapne. Jai tvinkčiojo veidą. Petys kraujavo. Ranką skausmo dieglys nutvilkė nelyginant žaibas. Brienė ėmė šauktis meisterio.

— Meisterio neturime, — pasakė kažkokia mergaitė. — Esu tik aš.

Ieškau mergaitės, prisiminė Brienė, kilmingos, trylikos metų mergelės mėlynomis akimis ir kaštoniniais plaukais.

— Miledi? — tarstelėjo ji. — Ledi Sansa?

Nusijuokė kažkoks vyras.

— Ji mano, kad tu — Sansa Stark.

— Ilgai ji netrauks. Netrukus mirs.

— Viena liūte mažiau. Neapsiverksiu.

Brienė girdėjo kažką meldžiantis* Iš karto pagalvojo apie septoną Meribaldą, bet… maldos žodžiai buvo ne tie. Naktis tamsi ir kupina siaubo, kaip ir sapnai.

Jie jojo per niūrų mišką: drėgną, tamsų, persmelktą tylos, tankiai suaugusiomis pušimis. Po žirgų kanopomis žemė buvo minkšta, o pėdsakai, kuriuos ji paliko, tuoj pat prisipildė kraujo. Paskui ją jojo lordas Renlis, Dikas Krabas ir Vargas Houtas. Renlio gerklė plūdo krauju. Iš nuplėštos Ožio ausies sruvo pūliai. „Kur keliaujame? — paklausė Brienė. — Kur mane vedate?“ Niekas jai neatsakė. Ir kaip jie galėtų atsakyti? Juk visi mirę. Ar tai reiškė, kad ir ji mirusi?

Lordas Renlis, mielas ir besišypsantis karalius, ėjo pirma jos. Jis tarp medžių vedė Brienės arklį. Brienė šūktelėjo, norėdama pasakyti, kaip karštai jį myli, bet, kai jis, suraukęs antakius, atsisuko, ji pamatė, jog tas vyras vis dėlto ne Renlis. Renlis niekada neraukdavo antakių. Jis man visuomet šypsodavosi, dingtelėjo jai, išskyrus tą vieną kartą…

„Šalta“, — suglumęs tarė jos karalius ir šešėlis slystelėjo, nors jo metančio žmogaus nebuvo, ir jos mielojo lordo kraujas ėmė sunktis pro žalius plieninius jo kaklo šarvus ir tekėti jai į delnus. Renlis buvo šiltas žmogus, bet jo kraujas atrodė šaltas kaip ledas. Tai ne tikrovė, tarė sau Brienė. Tai tik dar vienas košmaras ir netrukus aš pabusiu.

Staiga jos arklys sustojo. Brienė pajuto, kad ją suspaudė šiurkščios rankos. Pamatė pro kaštono šakas įkypai krentančius raudonus popiečio saulės spindulių pluoštus. Arklys snukiu ėmė žarstyti sudžiūvusius lapus ieškodamas kaštonų, o šalia tyliai kalbėdamiesi vaikščiojo vyrai. Dešimt, dvylika, gal ir dar daugiau. Jų veidai Brienei nebuvo matyti. Ją nukėlė ir, nugara atrėmę į medžio kamieną, pasodino ant žemės.

— Išgerk, miledi, — atsklido mergaitės balsas.

Ji pakėlė taurę Brienei prie lūpų. Gėrimo skonis buvo stiprus ir rūgštus. Brienė jį išspjovė.

— Vandens, — sušnabždėjo ji. — Maldauju… Vandens.

— Vanduo skausmo nenumalšins. O šis vynas numalšins. Bent truputį…

Ir mergaitė vėl pakėlė taurę Brienei prie lūpų.

Išgerti vyno niekada nekenkdavo. Jis tekėjo jai per smakrą, lašėjo ant krūtinės. Taurei ištuštėjus, mergaitė iš odmaišio vėl ją pripylė. Brienė gėrė vyną, kol ėmė springti.

— Daugiau nenoriu.

— Išgerk dar. Tau lūžusi ranka ir įskilę keli šonkauliai. Du, o gal ir trys.

— Kandžius, — tarė Brienė, prisiminusi ją užgriuvusio kūno svorį ir jai į krūtinę įremtą kelį.

— Taip. Jis tikras pabaisa.

Ir Brienė viską prisiminė; virš galvos tvykstelėjusį žaibą ir dumblą po kojomis, į tamsaus plieno Skaliko šalmą barbenančius lietaus lašus ir šiurpiai stiprias Kandžiaus rankas. Staiga ji pajuto, jog būti surišta ilgiau nepakęs. Tad pamėgino išsivaduoti iš virvių, bet šios tik dar skaudžiau nutrynė odą. Jos riešai buvo pernelyg tvirtai surišti. Ant kanapinės virvės buvo matyti sudžiūvęs kraujas.

— Ar jis mirė? — Brienė suvirpėjo visu kūnu. — Kandžius. Ar jis negyvas?

Ir vėl prisiminė tuos dantis, plėšiančius jos skruostą. Vien pagalvojusi, kad jis galėtų būti gyvas ir kur nors visai arti, Brienė norėjo klykti kiek tik gerklė nešė.

— Jis mirė. Gendris jam į sprandą suvarė ietį. Gerk, miledi, o jei ne, aš tau tą vyną sugirdysiu.

Ir ji gėrė.

— Ieškau mergaitės, — nurijusi vieną gurkšnį ir ruošdamasi kitam sušnabždėjo ji. Vos nepasakė: „Sesers“. — Kilmingos, trylikos metų mergelės. Ji mėlynakė, kaštoniniais plaukais.

— Tai ne aš.

Ne. Brienė ir pati matė. Ši mergina buvo tokia liesa, jog, rodės, badauja. Rudus plaukus ji buvo susipynusi į kasą, o jos akys atrodė ne pagal amžių senos. Rudaplaukė, rudaakė, negraži. Karklė, tik šešeriais metais vyresnė.

— Tu — sesuo. Užeigos šeimininkė.

— Gal ir taip. — Mergina prisimerkusi atidžiai nužvelgė Brienę. — Gal ir šeimininkė? Na ir kas?

— Gal turi vardą? — paklausė Brienė. Jai sugurgė pilvas. Ji išsigando, kad gali apsivemti.

— Hedl. Kaip ir Karklė. Aš — Džeinė Hedl.

— Džeine… Atrišk man rankas. Prašau. Pasigailėk manęs. Virvės trina man riešus. Aš kraujuoju.

— To daryti man neleista. Turi likti surišta, kol…

— …kol stosi prieš miledi. — Mergaitei už nugaros stovėjo Renlis ir braukėsi nuo akių plaukus. Ne, ne Renlis. Gendris. — Miledi nori, kad atsakytum už savo nusikaltimus.

— Miledi? — Nuo vyno Brienei svaigo galva. Jai buvo sunku mąstyti. — Akmenširdė. Kalbi apie ją? — Mergelių Duburyje apie ją buvo užsiminęs ir lordas Rendilas. — Ledi Akmenširdė?

— Vieni vadina ją Akmenširdė. Kiti — kitais vardais. Tyliąja seserimi. Negailestingąja Motina. Korike.

Korike… Brienė užsimerkė ir jai prieš akis iškilo pakaruokliai juodais ir išpurtusiais veidais, siūbuojantys po belapėmis rudomis medžių šakomis. Staiga ją apėmė klaiki baimė.

— Podrikai. Mano ginklanešy. Kur Podrikas? Ir… visi kiti? Kur seras Hailas, septonas Meribaldas? Kur Šuo? Ką padarėte Šuniui?

Gendris ir mergaitė susižvalgė. Brienė nusprendė atsistoti, bet vos tik įrėmė vieną koją į žemę, pasaulis ėmė suktis ratu.

— Šunį nudaigojai tu pati, miledi, — išgirdo ji sakant Gendrį ir jos sąmonę vėl apgaubė tamsa.

Ir štai ji vėl atsidūrė Šnabždesiuose: stovėjo tarp griuvėsių priešais Klarensą Krabą. O jis buvo didžiulis ir piktas, raitas ant tauro, vešlesniais gaurais ir labiau susivėlusio nei jis pats. Įnirtęs gyvulys kanopa kapnojo žemę, palikdamas joje gilią vagą. Krabo dantys buvo nusmailinti, aštrūs. Pamėginusi išsitraukti kalaviją, makštis Brienė rado tuščias.

„Ne!“ — suriko ji, kai seras Klarensas ją puolė. Tai buvo neteisinga. Be savo stebuklingojo kalavijo ji negalėjo kautis. Tą ginklą jai davė seras Džeimis. Pagalvojus, jog Džeimį ji apvylė taip pat kaip ir lordą Renlį, ašaros suspaudė jai gerklę.

— Mano kalavijas… Maldauju, turiu rasti savo kalaviją.

— Ta bobšė nori atgauti savo kalaviją, — kažkas pasakė.

— O aš noriu, kad Sersėja Lanister pačiulptų man kotą. Na ir kas?

— Džeimis pavadino jį Pažadų Tesėtoju. Maldauju…

Bet balsai kažkur nutolo, Klarensas Krabas užgriuvo ant jos ir nurentė galvą. Sukdamasi spirale, Brienė nėrė į dar gūdesnę tamsą.

Ji sapnavo gulinti laive, padėjusi galvą kažkam ant kelių. Juos supo daugybė šešėlių, vyrai su pakeltais gobtuvais, ant kietintos odos apsivilkę šarvinius marškinius, mosavo skudurais apvyniotais irklais ir kėlė juos per rūko gaubiamą upę. Brienė buvo permirkusi prakaitu, karščiavo, bet kartu ją krėtė šaltis. Rūke bolavo daugybė veidų. „Gražuolė“, — sušnabždėjo ant kranto augantys karklai, o nendrės atitarė: „Pabaisa, pabaisa.“ Brienė suvirpėjo. „Liaukitės, — tarė ji. — Tegul kas nors liepia joms liautis.“

Vėl nubudusi Brienė pamatė Džeinę, pakėlusią jai prie lūpų puodelį karštos sriubos. Svogūnų nuoviras, dingtelėjo Brienei. Gėrė jo tiek, kiek galėjo, kol gerklėje jai įstrigo gabalėlis morkos ir privertė užsikosėti. O kosulys kėlė baisų skausmą.

— Atsargiau, — tarė jai mergaitė.

— Gendri, — sušvokštė Brienė. — Man reikia pasikalbėti su Gendriu.

— Prie upės jis mus paliko, miledi. Grįžo į kalvę, saugoti Karklės ir mažųjų.

Niekas negali jų apsaugoti. Ji vėl ėmė kosėti.

— Ak, tegul sau kosėja. Sutaupysime virvės.

Vienas iš vyrų-šešėlių nustūmė mergaitę į šalį. Jis vilkėjo parūdijusius šarvinius marškinius, juosėjo metalinėmis smeigėmis papuoštą diržą. Jam prie juosmens kabojo ilgasis kalavijas ir durklas. Pečius buvo apsigobęs dideliu, sulytu, nešvariu ir sunkiu geltonu apsiaustu. Jam virš pečių pūpsojo šuns galva iššieptais dantimis.

— Ne… — sudejavo Brienė. Ne, tu miręs. Aš tave nužudžiau.

Skalikas nusijuokė.

— Tu viską painioji. Tai aš tave nužudysiu. Padaryčiau tai negaišuodamas, bet miledi nori, kad pakibtum kilpoje.

Kad pakibčiau kilpoje. Išgirdus šiuos žodžius, ją sukaustė baimė. Brienė žvilgtelėjo į mergaitę, vardu Džeinė. Ji perjaunay kad būtų tokia žiauri.

— Duona ir druska, — šiaip taip ištarė Brienė. — Užeigoje… septonas Meribaldas maitino vaikus… ir su tavo seserimi laužė duoną…

— Svečio teisė jau nėra tokia svarbi kaip anksčiau, — pasakė mergaitė. — Bent jau nuo to laiko, kai miledi grįžo iš vestuvių. Kai kurie iš tų, kurie kybo upės pakrantėje, taip pat manė esantys svečiai.

— O mes manėme kitaip, — įsiterpė Skalikas. — Jie prašė lovų nakvynei. Mes juos pakabinome po medžiais.

— Bet dar turime ir laisvų, — pridūrė kitas šešėlis, vietoj šalmo užsimaukšlinęs puodą ir netekęs vienos akies. — Medžių mums niekada netrūksta.

Vėl atėjus laikui sėsti ant arklių, jie užmovė Brienei ant galvos odinį gobtuvą. Skylių akims jame nebuvo. Oda slopino visus garsus. Brienė burnoje dar jautė svogūnų skonį, — tokį aiškų kaip ir suvokimas, kad ją ir vėl ištiko nesėkmė. Jie mane pakars. Ji prisiminė Džeimį, Šansą, Tarte likusį savo tėvą ir džiaugėsi, kad jai ant galvos užmautas gobtuvas. Bent jau niekas negalėjo matyti akyse susitvenkusių ašarų. Kartkartėmis ji išgirsdavo bastūnus šnekantis, bet žodžių nesuprato. Netrukus Brienė pasidavė nuovargiui ir leidosi užsupama lėtai ir tolygiai žingsniuojančio arklio.

Šį kartą susapnavo grįžusi namo, į Ivenfolą. Pro aukštus skliautinius savo lordo tėvo menės langus ji matė ką tik pradėjusią leistis saulę. Ten buvau saugi. Buvau saugi.

Brienė vilkėjo šilko ir brokato suknią, pasiūtą iš keturių kvadratais išdėstytų mėlynų ir raudonų audinio skiaučių, papuoštą auksinėmis saulėmis ir sidabriniais pusmėnuliais. Jei šią suknią būtų vilkėjusi kita mergina, ji būtų atrodžiusi gražiai, o Brienė taip neatrodė. Jai buvo dvylika, ji buvo nerangi, drovi ir laukė susitikimo su jaunu riteriu, už kurio tėvas ketino ją ištekinti, — šešeriais metais už ją vyresniu jaunuoliu, vieną dieną neabejotinai tapsiančiu garsiu kovotoju. Brienė su baime laukė jo atvykstant. Jos krūtys buvo per mažos, o plaštakos ir pėdos — per didelės. „Jis tau atneš rožę“, — pažadėjo jai tėvas, tik kad iš rožės nebuvo jokios naudos, rožė negalėjo jos apsaugoti. Ji norėjo turėti kalaviją. Pažadų Tesėtoją. Turiu rasti tą merginą. Turiu grąžinti jam gerą vardą.

Pagaliau durys atsivėrė ir į menę išdidžiai įžengė jos sužadėtinis. Brienė mėgino pasitikti jį taip, kaip buvo pamokyta, bet staiga jai iš burnos pliūptelėjo kraujas. Paaiškėjo, jog laukdama ji nusikando liežuvį. Brienė išspjovė jį jaunajam riteriui po kojomis ir išvydo jo veide pasibjaurėjimą. „Gražuolė Brienė, — pašaipiai tarė jis. — Net kiaulių esu matęs gražesnių už tave.“ Taip pasakęs, jis sviedė rožę Brienei į veidą. Kai riteris apsisuko eiti, grifai ant jo apsiausto bangavo, liejosi ir… virto liūtais. „Džeimi! — norėjo sušukti Brienė. — Džeimi, grįžk pas mane!“ Bet jos liežuvis gulėjo ant grindų šalia rožės, paplūdęs krauju.

Aiktelėjusi Brienė pakirdo.

Ji nesusigaudė, kur esanti. Oras buvo šaltas, troškus, trenkė žeme, kirminais ir pelėsiais. Ji gulėjo ant šiaudinio čiužinio, apklota krūva avikailių, jai virš galvos buvo matyti uola, o sienos buvo suvarpytos šaknų. Šviesą skleidė vienintelė lajinė žvakė, rūkstanti ištirpusio vaško balutėje.

Brienė nusiklojo avikailius. Ir pamatė, jog kažkas ją išrengė ir atėmė ginklus. Ji buvo apvilkta rudais, vilnoniais, moteriškais marškiniais, — plonais, bet švariais. O dilbis įdėtas į įtvarą ir sutvarstytas lininiu tvarsčiu. Viena jos veido pusė atrodė šlapia ir aptirpusi. Palietusi ją pirštais, Brienė užčiuopė kažkokį drėgną šuteklį, dengiantį skruostą, žandikaulį ir ausį. Kandžius…

Brienė atsistojo. Jai linko kojos, sukosi galva.

— Ar čia kas nors yra?

Šešėliuose skendinčioje nišoje už žvakės kažkas sujudėjo; senas, žilas, skarmalais apsitaisęs vyras. Antklodės, kuriomis jis buvo apsiklojęs, nuslydo ant grindų. Jis atsisėdo, pasitrynė akis.

— Ledi Briene? Išgąsdinai mane. Kaip tik sapnavau…

Ne, dingtelėjo jai, tai aš sapnavau.

— Kokia čia vieta? Požemis?

— Urvas. Kai šunys suuodžia pėdsakus ir ima mus persekioti, turime kaip žiurkės bėgti slėptis savo olose, o šunų kasdien vis daugiau. — Jis vilkėjo skarmalais virtusį rožinį ir baltą drabužį. Jo plaukai buvo ilgi, žili ir susivėlę, o padribusi skruostų ir smakro oda apžėlusi šiurkščiais barzdos šeriais. — Valgyti nori? Ar neišvemsi taurės pieno? O gal nori duonos su medumi?

— Noriu atgauti savo drabužius. Ir kalaviją. — Be šarvinių marškinių Brienė jautėsi lyg nuoga, be to, norėjo turėti prie šono Pažadų Tesėtoją. — Ir kaip išeiti. Parodyk man, kaip iš čia išeiti.

Grindis urve atstojo plūkta žemė ir akmenys, šiurkščiai badantys basas jos kojas. Net ir dabar Brienei truputį svaigo galva, ji jautėsi taip, tarsi pleventų ore. Virpčiojanti žvakės šviesa metė keistus šešėlius. Nužudytųjų dvasios, pagalvojo ji, jos šoka aplink mane, o kai atsisuku, pasislepia. Ji visur regėjo angas, plyšius ir {trūkius, tik nebuvo įmanoma susigaudyti, kurie iš jų veda į lauką, kurie — dar giliau į urvą, o kurie išvis niekur neveda. Visi jie atrodė juodi kaip naktis.

— Ar galėčiau pridėti delną tau prie kaktos, miledi? — Požeminio kalėjimo prižiūrėtojo delnas buvo įdiržęs, kietas nuo nuospaudų, bet keistai švelnus. — Nebekarščiuoji, — pareiškė jis su akcentu, būdingu žmonėms, kilusiems iš laisvųjų miestų. — Labai gerai. O dar vakar visa degte degei. Džeinė baiminosi, jog galime tave prarasti.