Varnų puota

Arija

Tolumoje, prie horizonto linijos, galynėdamasi su jūros ūkanomis švietė blausi šviesa.

— Atrodo kaip žvaigždė, — tarė Arija.

— Namų žvaigždė, — linktelėjo Denijas.

Jo tėvas garsiai įsakinėjo. Trimis aukštais stiebais ropštėsi ir leidosi jūreiviai, kabarojosi laivavirvėmis mažindami sunkių skaisčiai raudonų burių plotą. Apačioje irklininkai tai susilenkdavo, tai atsitiesdavo kabindami jūros bangas dviem didelėmis eilėmis irklų. Deniai lingavo, girgždėjo, prekybinis laivas „Titano duktė“ pasviro dešinėn ir ėmė suktis.

Namų žvaigždė. Arija stovėjo pirmagalyje, vieną ranką uždėjusi ant paauksuotos, laivo priekį puošiančios figūros — mergelės, laikančios dubenį su vaisiais. Kelias akimirkas ji bandė įsivaizduoti, kad prieš akis — jos namai.

Tačiau tai buvo kvaila. Jos namai buvo sugriauti, tėvai mirę, o visi broliai, išskyrus prie Sienos tarnaujantį Joną Snou, nužudyti. Štai kur ji norėjo grįžti. Arija kapitonui taip ir pasakė, bet net geležinė moneta neprivertė jo apsigalvoti. Rodos, Arijai niekada nepavykdavo pasiekti vietų, į kurias keliaudavo. Jorinas prisiekė nuvešiąs ją į Vinterfelą, bet… ji atsidūrė Harenhole, o Jorinas — kape. Kai pabėgo iš Harenholo ketindama vykti į Riveraną, Lemas, Engvis ir Tomas Septynstygis paėmė ją į nelaisvę ir nusitempė ne į Riveraną, o į tuščiavidurę kalvą. Paskui ją pagrobė Skalikas ir privertė joti į Dvynius… Arija paliko jį prie upės mirštantį ir iškeliavo į Druskos įlanką tikėdamasi kaip nors persikelti per vandenis ir pasiekti Rytų sargybą prie jūros, bet…

Tikriausiai Bravose nebus taip blogai. Sirijus kilęs iš Bravoso, be to, ten galbūt yra ir Džakenas. Tai Džakenas jai davė tą geležinę monetą. Jis nebuvo tikras Arijos draugas, kaip Sirijus, tik ar iš draugų ji sulaukė ko gero? Kol turiu Adatų, draugų man nereikia. Nykščio pagalvėle ji brūkštelėjo per glotnią kalavijo rankenos buožę, norėdama, norėdama…

Tiesą sakant, Arija jau neišmanė, ko norėti, nežinojo, kas jos laukia ten, iš kur sklinda ta tolima šviesa. Kapitonas sutiko paimti ją į laivą, bet šnekėtis neturėjo laiko. Kai kurie įgulos nariai jos vengė, bet kiti atnešė dovanų: sidabrinę šakutę, kumštines pirštines, odos skiautelėmis užlopytą, į blyną panašią vilnonę kepurę. Vienas vyras išmokė ją rišti jūrinius mazgus. Kitas įpylė mažytę taurelę ugninio vyno. Tie, kurie buvo nusiteikę draugiškai, plekšnojosi delnais į krūtinę kartodami savo vardus tol, kol juos ištardavo ir . Arija, tačiau nė vienas iš jų neklausė jos vardo. Vyrai vadino ją Druske, mat i laivą ji įlipo Druskos įlankoje, netoli Trišakio žiočių. Arija sumetė, kad šis vardas ne prastesnis už bet kurį kitą.

Išblėso paskutinės nakties danguje spindėjusios žvaigždės, liko tik… dvi, šviečiančios tiesiai priešais juos.

— Ar dabar jau spindi dvi žvaigždės?

— Dvi akys, — paaiškino Denijas. — Titanas mus mato.

Bravoso Titanas. Vinterfele Senoji auklė apie Titaną pasakodavo jiems istorijas. Jis buvo milžinas, didelis kaip kalnas, ir kai tik Bravosui kildavo pavojus, pabusdavo su degančiomis akimis ir, girgždindamas ir brūžindamas akmenines rankas ir kojas, brisdavo į jūrą triuškinti priešų. „Bravosiečiai maitina jį rausva, sultinga, ką tik gimusių kilmingų mergaičių mėsa“, — baigdavo savo sakmę auklė ir Sansa paikai klyktelėdavo. Bet meisteris Luvinas sakydavo, kad Titanas — viso labo statula, o Senosios auklės istorijos — tiktai pasakos.

Vinterfelas paleistas pelenais ir žlugęs, priminė sau Arija. Senoji auklė ir meisteris Luvinas tikriausiai žuvę, Sansa taip pat. Galvoti apie juos nebėra prasmės. Visi turi mirti. Štai ką reiškė tie žodžiai, kurių Džakenas Hagaras ją išmokė, kai įdavė nuzulintą geležinę monetą. Nuo to laiko, kai išplaukė iš Druskos įlankos, Arija išmoko ir daugiau bravosietiškų žodžių — „prašau“ ir „ačiū“, „jūra“, „žvaigždė“ ir „ugninis vynas“, — bet atėjo pas juos žinodama, kad „visi turi mirti“. Dauguma „Titano dukters“ įgulos narių buvo šiek tiek pramokę bendrosios kalbos, mat ne vieną naktį praleido ant kranto: Senmiestyje, Karaliaus Uoste ir Mergelių Duburyje, tačiau tik kapitonas ir jo sūnus šią kalbą mokėjo taip gerai, kad šnekėjosi su Arija. Denijas buvo jauniausias iš kapitono sūnų, kresnas, linksmas dvylikametis berniukas, prižiūrintis tėvo kajutę ir padedantis savo vyresniajam broliui skaičiuoti.

— Tikiuosi, jūsų Titanas nealkanas, — pasakė jam Arija.

— Nealkanas? — suglumęs tarė Denijas.

— Nesvarbu. — Net jei Titanas rijo rausvą, sultingą mažų mergaičių mėsą, Arija jo nebijojo. Ji buvo liesa, visai netinkama ėsti, be to, beveik vienuolikos, taigi, galima sakyti, suaugusi moteris. Ir Druskė, žinoma, nėra kilminga.

— Ar Titanas — Bravoso dievas? — paklausė ji. — Ar garbinate Septynetą?

— Bravose garbinami visi dievai. — Apie savo miestą kapitono sūnus kalbėdavo beveik taip pat noriai, kaip ir apie savo tėvo laivą. — Tavo Septynetas mieste turi septą — Užjūrio septą, — bet joje meldžiasi tik iš Vesteroso atplaukę jūreiviai.

Jie nėra mano Septynetas. Tai buvo mano motinos dievai ir leido Frėjams nužudyti ją Dvyniuose. Arija abejojo, ar Bravose ras ir dievų giraitę su jos širdyje augančiu burtmedžiu. Denijas tikriausiai būtų tai žinojęs, bet ji negalėjo berniuko klausti. Druskė buvo kilusi iš Druskos įlankos, tik… ką mergina iš Druskos įlankos galėjo žinoti apie senuosius šiauriečių dievus? Senieji dievai mirę, tarė ji sau, kaip ir motina, tėvas, Robas, Branas ir Rikonas — visi mirę. Ji prisiminė labai seniai tėvą sakius, kad pučiant šaltiems vėjams vienišas vilkas miršta, o gauja išlieka. Jis viską supainiojo. Arija, vieniša vilkė, tebebuvo gyva, o kiti gaujos vilkai buvo sugauti, nužudyti ir nudirti.

— Mėnulio giedotojai atvedė mus į šią saugią salą, kur Valyrijos drakonai negalėjo mūsų rasti, — vėl prabilo Denijas. — Jų šventykla didžiausia. Taip pat garbiname ir Vandenų Tėvą, bet kiekvieną kartą, kai pasiima nuotaką, jo rūmai statomi iš naujo. Visi kiti dievai saloje gyvena kartu, įsikūrę miesto širdyje. Ten rasi ir… Daugiaveidį dievą.

Dabar Titano akys atrodė ryškesnės ir toliau viena nuo kitos. Jokio Daugiaveidžio dievo Arija nepažinojo, bet jei atsilieptų į maldas, jis galėtų būti kaip tik tas dievas, kurio ji ieško. Sere Gregori, pagalvojo ji, Dunsenai, Rajai Meiluti. Sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja. Jau tik šeši. Džofris buvo negyvas, Skalikas nužudė Poliverį, o Kutulį ir tą kvaišą spuoguotą ginklanešį nudūrė ji pati. Nebūčiau jo žudžiusi, jei nebūtų manęs sugriebęs. Trišakio pakrantėje Skaliką ji paliko mirštantį, karščiuojantį nuo supūliavusios žaizdos. Reikėjo duoti jam gailestingumo dovaną ir durklu perverti širdį.

— Druske, žiūrėk! — Denijas paėmė ją už žasto ir pasuko. — Matai? Ten, — parodė jis.

Jiems prieš akis tvyrantis rūkas sklaidėsi, apdriskusios pilkšvos jo skraistės skyrėsi ties laivo pirmagaliu. „Titano duktė“, iškėlusi skaisčiai raudonus besiplaikstančius sparnus, skrodė pilkšvai žalsvus vandenis. Arija girdėjo virš galvos klykaujant jūros paukščius. Ten, kur parodė Denijas, iš jūros staiga iškilo virtinė akmenuotų kalvų, kurių statūs šlaitai buvo apaugę išlakiomis pušimis ir juodosiomis eglėmis. Bet tiesiai prieš akis jūra baigėsi ir ten, iš visų pusių apsuptas vandens, aukštai iškilęs dunksojo Titanas švytinčiomis akimis ir ilgais, žaliais, vėjo plaikstomais plaukais.

Jis stovėjo apžergęs properšą, įrėmęs kojas į dvi gretimas kalvas, o jo pečiai dunksojo iškilę aukštai virš dantytų kalnų keterų. Titano kojos buvo ištašytos iš akmens luitų, iš to paties juodo granito, kaip ir kalvos, ant kurių jis stovėjo, tik strėnas buvo apsijuosęs šarvuotu pažaliavusios bronzos sijonu. Jo krūtinės šarvas taip pat buvo bronzinis, o ant galvos puikavosi lengvas šalmas su skiautere. Besiplaikstantys Titano plaukai buvo nuvyti iš kanapinių, žaliai nudažytų virvių, o akis atstojančiuose urvuose liepsnojo didžiuliai laužai. Kairę ranką jis laikė uždėjęs ant kalvos, bronziniais pirštais suspaudęs apvalainą viršūnės akmens luitą; kitą buvo iškėlęs ir joje laikė nulūžusio kalavijo rankeną.

Jis tik šiek tiek didesnis už karaliaus Beiloro statulą Karaliaus Uoste, tarė sau Arija, kai jie dar buvo tolokai jūroje. Bet kai prekybinis laivas priplaukė arčiau, ten, kur didžiulės bangos dužo į kalnų papėdę, Titanas atrodė daug didesnis. Ji girdėjo Denijo tėvą dusliai šūkčiojant įsakymus ir užsilipę laivavirvėmis vyrai leido žemyn ir vyniojo bures. Mes irkluodami praplauksime Titanui tarp kojų. Bronziniame krūtinės šarve Arija matė plyšius laidyti strėlėms, o ant Titano rankų ir pečių, kur suko lizdus jūros paukščiai, — jų išmatų dėmes. Ji užvertė galvą. Beiloras Palaimintasis nesiektų net jo kelių. Jis galėtų peržengti gynybines Vinterfelo sienas.

Ir staiga Titanas galingai suriaumojo.

Garsas buvo pribloškiantis kaip ir statula, pasigirdo baisus dundesys ir girgždėjimas, toks galingas, kad nustelbė net kapitono balsą ir į pušimis apaugusius krantus dūžtančių bangų ošimą. Akimirksniu į orą pakilo daugybė jūros paukščių ir Arija krūptelėjo, bet paskui pamatė, kad Denijas juokiasi.

— Jis tiesiog įspėja Arsenalą, kad atplaukiame! — riktelėjo jis. — Nebijok.

— Aš ir nebijau! — atsakydama šūktelėjo Arija. — Garsas labai stiprus, ir tiek.

Dabar „Titano duktė“ pateko į vėjo ir bangų malonę, šie sparčiai plukdė ją link kanalo. Jiems tebebūnant Titano šešėlyje dvi eilės irklų sutartinai judėjo ir plakė vandenį keldami baltas putas. Akimirką atrodė, kad jie neišvengs susidūrimo ir laivas trenksis į akmenis Titanui po kojomis. Susigūžusi laivo pirmagalyje šalia Denijo, Arija liežuviu pajuto sūrumą purslų, aptaškiusių jai veidą. Kad pamatytų Titano galvą, jai teko žvelgti tiesiai aukštyn. „Bravosiečiai maitina jį rausva, sultinga ką tik gimusių kilmingų mergaičių mėsa“, — vėl nuskambėjo jai ausyse Senosios auklės balsas, bet Arija nebuvo maža mergaitė ir neketino bijoti kažkokios paikos statulos.

Ir vis dėlto, jiems plaukiant Titanui tarp kojų, ji laikė uždėjusi ranką ant Adatos rankenos. Vidinėje didžiulių akmeninių jo šlaunų pusėje buvo matyti dar daugiau plyšių strėlėms, ir kai Arija atsisuko pasižiūrėti į varno lizdą, nuslydus} nuo akmens ir nukritusį daugiau nei dešimt jardų, jos žvilgsnį patraukė po šarvuotu Titano sijonu esančios žudymo angos ir išblyškę veidai žmonių, spoksančių į juos iš už geležinių grotų.

Bet netrukus jie tą vietą praplaukė.

Šešėlis pasislinko, abiejose pusėse dunksantys pušimis apaugę šlaitai pradingo, vėjas nurimo ir dabar jie plaukė per didžiulę lagūną. Jiems prieš akis stūksojo ir tolydžio artėjo kitas iš jūros kylantis kalnas plika apvalaina viršūne, kyšantis iš vandens nelyginant smailėjantis kumštis, o ant akmeninių dantytų jo tvirtovės sienų buvo pristatyta daugybė skorpionų, ugniasvaidžių ir katapultų.

— Tai Bravoso Arsenalas, — paaiškino Denijas taip išdidžiai, tarsi pats būtų jį pastatęs. — Jame per dieną jie gali pastatyti karo laivą.

Arija matė dešimtis laivų, prišvartuotų prie krantinių ir užkeltų ant nuleisti į vandenį skirtų platformų. Daugybės kitų laivų dažyti pirmagaliai kyšojo iš nesuskaičiuojamų, ant akmenuotų krantų pristatytų pašiūrių, tarsi iš šunidės galvas iškišę šunys, — liekni, pikti ir išalkę, laukiantys, kol medžiotojas pūstelės ragą ir duos jiems ženklą. Ji pamėgino laivus suskaičiuoti, tačiau jų buvo per daug, juolab kad už kranto linijos posūkio buvo matyti dar prieplaukų, pašiūrių ir krantinių.

Du laivai atplaukė jų pasitikti. Jie slydo vandeniu nelyginant laumžirgiai, o blyškūs irklai spindėjo. Arija girdėjo, kad kapitonas kažką jiems sušuko, tų laivų kapitonai taip pat atsakė jam šūksniais, bet žodžių ji nesuprato. Sugaudė didelis ragas. Laivai priplaukė jiems iš abiejų pusių ir taip arti, kad Arija girdėjo prislopintą, iš skaisčiai raudonai dažytųjų korpusų vidaus sklindantį būgnų dunksėjimą, — bum, bum, bum, bum, bumy bumy bumy bumy — tarsi ten garsiai būtų plakusios gyvos širdys.

Paskui ir laivai, ir Arsenalas liko jiems už nugarų. Prieš akis plytėjo didžiuliai šviesiai žalsvų vandenų plotai, ribuliuojantys tarsi spalvinga stiklinė pieva. Iš šlapios jų širdies buvo iškilęs pats miestas — plačiai nusidriekę pilki, auksiniai ir raudoni kupolai, bokštai ir tiltai. Šimtas Bravoso salų jūroje.

Meisteris Luvinas pasakojo jiems apie Bravosą, bet didžiąją dalį to, ką jis sakė, Arija pamiršo. Tai buvo miestas lygumoje, tai Arija matė jau iš tolo, ne taip, kaip Karaliaus Uostas, išsidėstęs ant trijų aukštų kalvų. Čia vienintelės kalvos buvo iš plytų ir granito, bronzos ir marmuro žmonių pastatyti namai. Trūko ir dar kažko, tik Arijai prireikė kelių akimirkų susivokti, ko būtent. Miestas neturi gynybinių sienų. Bet, kai pasakė tai Denijui, šis tik nusijuokė.

— Mūsų gynybinės sienos pastatytos iš medžio ir nudažytos skaisčiai raudonai, — paaiškino berniukas. — Mums gynybines sienas atstoja karo laivai. Kitų sienų mums nereikia.

Jiems po kojomis sugirgždėjo denis. Atsisukusi Arija pamatė jiedviem už nugaros stovintį augalotą Denijo tėvą ilgu kapitono apsiaustu iš skaisčiai raudonos vilnos. Prekybinio laivo kapitonas Ternesijus Teris žandenų nenešiojo, be to, ir žilus plaukus buvo nusikirpęs trumpai, tvarkingai ir jie neužgožė jo apvalaino, vėjų nugairinto veido. Plaukiant Arija dažnai matydavo jį juokaujantį su įgula, bet vos tik suraukdavo antakius, vyrai sprukdavo nuo jo kaip nuo artėjančios audros. O dabar jo antakiai buvo suraukti.

— Mūsų kelionė baigta, — pasakė jis Arijai. — Plauksime į Čekvio uostą, kuriame ant mūsų denio užlips jūrų lordo muitinės pareigūnai apžiūrėti triumų. Jie čia sugaiš pusę dienos, — visuomet tiek užtrunka, — bet tau nėra iokio reikalo laukti jų malonės. Susirink daiktus. Nuleisiu valtį ir Jorkas nuplukdys tave į krantą.

Į krantų… Arija prikando lūpą. Ji perplaukė Siaurąją jūrą, kad atsidurtų čia, bet jei kapitonas būtų paklausęs, būtų pasakiusi, kad nori likti „Titano dukteryje“. Druskė buvo per maža irkluoti, dabar Arija tai suprato, tačiau būtų galėjusi išmokti rišti virves, rifuoti bures ir, plaukiant per didžiules sūrias jūras, laikyti nustatytą kursą. Kartą jiedu su Deniju užsilipo iki varno lizdo ir ji nė kiek nebijojo, nors denis atrodė labai žemai ir labai mažas. Be to, galiu skaičiuoti ir tvarkyti kajutę.

Tačiau prekybiniam laivui antro jungos nereikėjo. Be to, Arijai pakako vien pažvelgti kapitonui į veidą ir iš karto suprato, kaip jis nekantrauja jos atsikratyti. Taigi Arija tylomis linktelėjo.

— Į krantą, — pakartojo ji, nors „į krantą“ reiškė pas svetimus žmones.

— Valar dohaeris. — Jis kilstelėjo du pirštus ir prilietė kaktą. — Tikiuosi, prisiminsi Ternesijų Terį ir paslaugą, kurią jis tau padarė.

— Prisiminsiu, — tyliai tarė Arija.

Vėjas plakė jos apsiaustą nekantriai nelyginant šmėkla. Arijai buvo laikas eiti.

„Susirink daiktus“, — pasakė kapitonas, bet mantos ji turėjo labai nedaug. Tik drabužius, kuriuos dėvėjo, kapšelį su monetomis, dovanas, kurias gavo iš įgulos narių, durklą prie kairio klubo ir Adatą prie dešinio.

Jai dar nespėjus susiruošti buvo nuleista valtis ir Jorkas sėdo prie irklų. Jis taip pat buvo kapitono sūnus, bet vyresnis už Deniją ir ne toks draugiškas. Net neatsisveikinau su Deniju, dingtelėjo jai, lipant į valtį. Arija susimąstė, ar dar kada nors sutiks šį berniuką. Man derėjo atsisveikinti.

„Titano duktė“ palengva nuo jų tolo, o miestas sulig kiekvienu Jorko yriu atrodė vis didesnis. Arijai iš dešinės buvo matyti uostas, netvarkingai išsimėčiusiose prieplaukose ir krantinėse buvo pilna didpilvių banginių medžioklės laivų iš Ibeno, prašmatnių laivų iš Vasaros salų ir tiek karo laivų, jog mergaitė neįstengė suskaičiuoti. Kitas uostas buvo įsikūręs toliau, jai iš kairės, už kranto linijos, virš kurios kyšojo pusiau nuskendusių pastatų stogai. Arija vienoje vietoje dar niekada nebuvo mačiusi tiek daug ir tokių didelių namų. Karaliaus Uoste buvo Raudonoji pilis, Didžioji Beiloro septa ir Drakonų Duobė, tačiau Bravosas, rodos, galėjo pasigirti bent dviem dešimtimis tokių pat didelių ar net didesnių šventyklų, bokštų ir rūmų. Vėl būsiu pelė, niūriai pagalvojo Arija, tokia pati pelė, kokia buvau prieš pasprukdama iš Harenholo.

Žvelgiant iš ten, kur stovėjo Titanas, miestas atrodė kaip viena didžiulė sala, bet kai Jorkas priirklavo arčiau, ji pamatė, kad Bravosą sudaro daug mažų, viena šalia kitos esančių salų, sujungtų akmeninių tiltų arkomis, einančiomis per begalę kanalų. Anapus uosto jos žvilgsnis užkliuvo už pilkų akmeninių namų, sustatytų taip arti, kad, rodės, jie ramsto vienas kitą. Arijai namai atrodė keisti: keturių arba penkių aukštų, siauri, su smailiais čerpių stogais, primenančiais į viršų smailėjančias kepures. Šiaudinių stogų ji niekur nematė, be to, išvydo vos kelis rąstinius namus, tokius įprastus Vesterose. Jie neturi medžių, staiga suvokė Arija. Bravosas — vien iš akmens, pilkas miestas žalioje jūroje.

Jorkas pasuko valtį į šiaurę nuo prieplaukų, link plataus vandens kelio, vedančio tiesiai į miesto širdį. Jiedu praplaukė po išraižyto akmeninio tilto arkomis, papuoštomis pusšimčiu rūšių žuvų, krabų ir moliuskų. Prieš akis iškilo antras tiltas ir jame buvo iškaltas į nėrinius panašus vynuogienojų raštas, už jo — trečias, žvelgiantis į juodu tūkstančiu dažais išpieštų akių. Į abi puses vėrėsi mažesnių kanalų žiotys, o iš jų galėjai patekti į dar siauresnius. Arija matė, jog kai kurie namai pastatyti virš vandens kelių, ir tose vietose kanalai buvo virtę savotiškais tuneliais. Pro juos tai į vieną, tai į kitą pusę praplaukdavo siauros valtelės, nelyginant vandens gyvatės dažytomis galvomis ir užriestomis uodegomis. Ji matė, kad jų niekas neirkluoja, o kartimis stumia vyrai, stovintys laivagaliuose, vilkintys pilkus, rudus ir tamsiai žalius apsiaustus. Arija matė ir milžiniškų plokščiadugnių baržų, prikrautų dėžių ir statinių, kurias kartimis stūmė po dvidešimt vyrų iš abiejų šonų, ir prabangių plaukiojančių namų, apkarstytų žibintais su spalvoto stiklo gaubtais, aksominėmis užuolaidomis ir papuoštų bronzinėmis laivapriekio figūromis. Dar toliau, iškilęs virš kanalų ir namų, šmėkšojo milžiniškas, pilkas, į akmeninį kelią panašus lovys, kurį laikė trys galingos tarpusavyje sujungtos arkos, nusitęsusios į pietus ir pranykstančios ūkanose.

— Kas tai? — rodydama į jį paklausė Jorko Arija.

— Gėlo vandens upė, — paaiškino jai vaikinas. — Ja iš žemyno, per jūros užliejamas dumblinas seklumas ir sūrias sietuvas, atiteka gėlas vanduo. Švarus gėlas vanduo fontanams.

Kai Arija žvilgtelėjo atgal, uosto ir lagūnos jau nebuvo matyti. O jiems prieš akis, abipus kanalo, krantinėse stūksojo didžiulės statulos — didingi akmeniniai vyrai ilgais bronziniais apdarais, apdrabstyti jūros paukščių išmatomis. Vieni laikė rankose knygas, kiti durklus, dar kiti — kūjus. Vienas iškeltoje rankoje spaudė auksinę žvaigždę. Kitas buvo apvertęs akmeninį siaurakaklį ąsotį, iš kurio į kanalą nepaliaujamai pylėsi vanduo.

— Ar jie dievai? — paklausė Arija.

— Jūrų lordai, — atsakė Jorkas. — Dievų sala toliau. Matai? Už šešių tiltų, dešiniame krante. Ten stovi ir Mėnulio giedotojų šventykla.

Tai buvo viena iš šventyklų, kurias Arija matė nuo lagūnos, — milžiniškas pastatas iš sniego baltumo marmuro su didžiuliu pasidabruotu kupolu, balkšvame jo langų stikle buvo pavaizduotos keturios mėnulio fazės. Abipus šventyklos vartų stovėjo po marmurinę mergelę — jų statulos buvo aukštos kaip jūrų lordų ir laikė pusmėnulio formos vartų sąramą.

Už šios šventyklos stovėjo dar vienas — raudono akmens, rūstus kaip tvirtovė pastatas. Ant didelio stačiakampio jo bokšto geležinėje dvidešimties pėdų skersmens gorėję žioravo ugnis, o abipus bronza papuoštų durų degė dar du mažesni laužai.

— Raudonieji žyniai mėgsta deginti laužus, — tarė jai Jorkas. — Jų dievas — Šviesos Valdovas, raudonasis Rhloras.

Žinau. Arija prisiminė Torą iš Myro su senų šarvų likučiais ant taip išblukusių drabužių, kad atrodė, jog jis veikiau rožinis, o ne raudonasis žynys. Ir vis dėlto jo bučinys prikėlė lordą Beriką iš numirusiųjų. Arija žvilgsniu nulydėjo pro šalį praplaukiančius raudonojo dievo namus svarstydama, ar šie bravosiečiai žyniai galėtų padaryti tą patį?

Netrukus prieš akis iškilo didžiulis mūrinis apkerpėjęs pastatas. Arija rūtų pamaniusi, kad tai prekių sandėlis, bet Jorkas pasakė:

— Tai Šventasis Prieglobstis, čia garbiname mažus, pasaulio pamirštus dievus. Šį pastatą dar išgirsi vadinant Aptvaru.

Tarp aukštų, kerpėmis apaugusių Aptvaro sienų ėjo siauras kanalas, ir Jorkas pasuko jų valtį į dešinę. Perplaukę tunelį, jie vėl atsidūrė šviesoje. Abiejuose krantuose stovėjo ir daugiau šventovių.

— Nė nežinojau, kad yra tiek daug dievų, — prisipažino Arija.

Jorkas kažką neaiškiai burbtelėjo. Jie vėl pasuko už kampo ir praplaukė dar vieną tiltą. Kairėje pasirodė uolinga kalva, ant kurios iš tamsiai žalio akmens buvo pastatyta belangė šventykla. Nuo jos durų laiptai vedė žemyn, į dengtą prieplauką.

Jorkas trūktelėjo irklus atgal ir valtis švelniai dunkstelėjo į akmeninius polius. Jis nusitvėrė įmūryto geležinio žiedo, kad valtis galėtų pastovėti.

— Čia tave išlaipinsiu.

Prieplaukoje driekėsi šešėliai, laiptai atrodė statūs. Juodomis čerpėmis dengtas šventyklos stogas, kaip ir prie kanalų stovinčių namų stogai, viršuje staiga smailėjo. Arija prikando lūpą. Sirijus buvo kilęs iš Bravoso. Gali būti, kad jis lankėsi šioje šventykloje. Gali būti, jog lipo šiais laiptais. Nusitvėrusi žiedo, ji atsistojo ir išlipo ant kranto.

— Žinai mano vardą, — likęs valtyje tarė Jorkas.

— Jorkas Teris.

— Valar dohaeris.

Jis irklu atsistūmė nuo kranto ir valtis nuplaukė į gilesnius vandenis. Arija žiūrėjo, kaip Jorkas irkluoja ir tolsta tuo pačiu keliu, kuriuo jiedu atvyko, o paskui jis dingo po tiltu krentančiuose šešėliuose. Kai irklų teškenimas nutilo, jai pasirodė, kad girdi savo širdies plakimą. Staiga ji atsidūrė visai kitur… galbūt ir vėl Harenhole su Gendriu arba su Skaliku Trišakio pakrantėse ošiančiuose miškuose. Draskė — maža kvaila mergiotė, tarė sau Arija. Aš esu vilkė ir nieko nebijosiu. Delnu patapšnojusi per Adatos rankenos buožę, kad sektųsi, ji ryžtingai nėrė į šešėlius, vienu žingsniu įveikdama po dvi laiptų pakopas, kad niekas nesakytų, jog bijo.

Užlipusi laiptais ji rado dvivėres, medines, meniškai išraižytas, dvylikos pėdų aukščio duris. Kairė jų pusė buvo padaryta iš balkšvo kaip kaulas burtmedžio, o dešinė — iš tviskančio juodmedžio. Pačiame jų viduryje buvo išskaptuotas mėnulis: burtmedžio pusėje — iš juodmedžio, o juodmedžio pusėje — iš burtmedžio. Pažvelgusi į duris Arija kažkodėl prisiminė Vinterfelo dievų giraitėje augantį širdamedį. Tos durys į mane žiūri, pagalvojo Arija. Pirštinėmis apmautais delnais ji stumtelėjo abi durų puses, bet nė viena iš jų nevirstelėjo. Užrakintos ir uždėtas skersinis.

— įleiskite mane, kvailiai, — tarė ji, — aš perplaukiau Siaurąją jūrą. — Tada dar padaužė jas kumščiu. — Džakenas liepė man čia ateiti. Turiu geležinę monetą. — Arija išsitraukė iš kapšelio monetą ir pakėlusi parodė. — Matote? Valar morgulis.

Durys nieko neatsakė, tik prasivėrė.

Visiškai tyliai ir nepaliestos žmogaus rankos jos atsivėrė į vidų. Arija žengė vieną, paskui antrą žingsnį. Jai už nugaros durys užsidarė, ir valandėlę ji nieko negalėjo matyti. Rankoje laikė Adatą, nors ir neprisiminė, kada ją išsitraukė.

Prie sienų degė kelios žvakės, bet patalpą apšvietė taip menkai, kad Arija nematė net savo kojų. Kažkas šnabždėjo, bet per tyliai, kad ji galėtų suprasti žodžius. Dar kažkas verkė. Ji girdėjo lengvus žingsnius, į akmenį brūkšinčią odą, atsidarant ir vėl užsiveriant duris. Vandenį, dar girdžiu teškant vandenį.

Palengva Arijos akys apsiprato su tamsa. Viduje šventykla atrodė gerokai didesnė, nei žvelgiant į ją iš lauko. Vesteroso septos buvo septynsienės, su septyniais altoriais septyniems dievams, bet čia dievų buvo gerokai daugiau nei septyni. Prie sienų rikiavosi jų statulos — didžiulės ir grėsmingos. Jiems prie kojų blausiai tarsi tolimos žvaigždės degė raudonos žvakės. Arčiausiai stovėjo dvylikos pėdų aukščio marmurinė moters statula. Jai iš akių tryško tikros ašaros ir kapsėjo į rankose laikomą dubenį. Už jos soste sėdėjo vyras liūto galva, išskaptuotas iš juodmedžio. Kitoje durų pusėje, remdamasis didžiulėmis užpakalinėmis kojomis, piestu stovėjo milžiniškas iš bronzos ir geležies išlietas žirgas. Dar toliau Arija šiaip taip įžvelgė didelį akmeninį veidą, išblyškusį kūdikį su kalaviju, juodą gauruotą didelį kaip tauras ožį ir lazda besiramsčiuojantį vyrą su pakeltu gobtuvu. Kitos statulos jai atrodė tarsi prieblandoje šmėkšantys, vos matomi pavidalai. Tarp dievų buvo slaptos nišos, užklotos tamsių šešėlių, kur ne kur degė po žvakę.

Laikydama rankoje kalaviją, tyliai kaip šešėlis Arija patraukė tarp ilgų akmeninių suolų. Pėdomis jautė, kad ir grindys iš akmens; ne iš šlifuoto marmuro kaip Didžiosios Beiloro septos grindys, o iš šiurkštesnio akmens. Ji praėjo pro kelias besišnabždančias moteris. Šventykloje buvo šilta ir tvanku, taip tvanku, kad Arija net nusižiovavo. Ji užuodė degančias žvakes. Tas kvapas buvo nepažįstamas, tad Arija pamanė, jog čia deginami kažkokie keisti smilkalai, bet šventyklos gilumoje, rodos, užuodė sniegą, pušų spyglius ir karštą troškinį. Geri kvapai, tarė ji sau ir pasijuto šiek tiek drąsesnė. Tokia drąsi, kad vėl įkišo Adatą į makštis.

Šventyklos viduryje ji rado vandens, kurį girdėjo teškant; dešimties pėdų skersmens baseinėlį, juodą kaip rašalas ir apšviestą raudonų žvakių. Prie jo sėdėjo jaunas vyras sidabrišku apsiaustu ir tyliai verkė. Arija matė, kaip jis panardino ranką į vandenį ir jo paviršiumi nuvilnijo skaisčiai raudonos bangelės. Ištraukęs pirštus, jis vieną po kito ėmė juos čiulpti. Tikriausiai jis ištroškęs. Ant baseinėlio krašto buvo padėta akmeninių puodelių. Vienu iš m pasėmusi vandens, Arija nunešė vyrui atsigerti. Kai padavė jam puodelį, iaunasis vyras įdėmiai ją nužvelgė.

— Valar morgulis, — tarė jis.

— Valar dohaeris, — atsakė Arija.

Jis godžiai išgėrė ir įmetė puodelį į baseinėlį, šis krisdamas tyliai pliumptelėjo. Tada vyras, susiėmęs pilvą, svirduliuodamas atsistojo. Akimirką Arijai pasirodė, kad jis tuoj pargrius. Ir tik tada žemiau vyro diržo pamatė tamsią, sparčiai plintančią dėmę.

— Tu perdurtas, — leptelėjo ji, bet vyras į Ariją nekreipė dėmesio. Klupinėdamas jis priėjo prie sienos, įslinko į nišą ir atsigulė į kietą akmeninę lovą. Apsižvalgiusi Arija išvydo ir daugiau nišų. Kai kuriose iš jų miegojo seni žmonės.

Ne, nuskambėjo jai ausyse, rodos, kažkur jau girdėtas balsas. Jie mirę arba vaduojasi mirtimi. Turi akis ir žiūrėk.

Kažkieno pirštai palietė jos ranką.

Arija atsisuko, bet tai tebuvo maža mergaitė — išblyškusi maža mergaitė, apsivilkusi apsiaustą su gobtuvu, dešinėje pusėje juodą, kairėje pusėje baltą ir, rodos, skęstanti jame. Po užsmauktu gobtuvu buvo matyti suvargęs liesas veidelis, įdubę skruostai ir juodos, didelės kaip pelėdos akys.

— Nesiliesk prie manęs, — įspėjo Arija beglobę mergaitę. — Berniuką, kuris mėgino sučiupti mane už rankos, nužudžiau.

Mergaitė ištarė kelis žodžius, bet Arija jų nesuprato.

Ji papurtė galvą.

— Nemoki bendrosios kalbos?

— Aš moku, — pasigirdo balsas jai už nugaros.

Tokios jų staigmenos Arijai nepatiko. Gobtuvą pasikėlęs vyras buvo aukštas, susisupęs į tokį pat juodą baltą apsiaustą kaip ir mergaitė, tik gerokai didesnį. Po gobtuvu Arija negalėjo įžiūrėti nieko, tik jo akyse atsispindintį blausų raudoną žvakės liepsnos švytėjimą.

— Kokia čia vieta? — paklausė ji.

— Taiki vieta, — švelniai tarė jis. — Čia tu saugi. Čia — Juodo ir Balto namai, vaikeli. Nors prašyti Daugiaveidžio dievo malonės tu dar per jauna…

— Ar jis toks pat, kaip pietiečių dievas, su septyniais veidais?

— Septyniais? Ne. Jis turi daugybę veidų, mažute, tiek veidų, kiek žvaigždžių danguje. Bravose žmonės garbina tokius dievus, kokie jiems patinka, bet… kiekvieno kelio gale stovi Jis, Daugiaveidis, ir laukia. Nebijok, vieną dieną jis ateis ir tavęs. Neturėtum skubėti pulti jam į glėbį.

— Aš atėjau tik ieškodama Džakeno Hagaro.

— Šis vardas man negirdėtas.

Arija nusiminė.

— Jis buvo kilęs iš Lorato. Jo plaukai vienoje galvos pusėje buvo žili, o kitoje — rusvi. Džakenas žadėjo atskleisti man paslapčių ir davė šią monetą.

Geležinę monetą Arija laikė suspaudusi kumštyje. Kai atgniaužė pirštus, ji liko prilipusi prie prakaituoto delno.

Žynys atidžiai apžiūrėjo monetą, bet ranka jos nepalietė. Našlaitė didelėmis akimis taip pat spoksojo į pinigą. Pagaliau vyras su gobtuvu paklausė:

— Kuo tu vardu, mergaite?

— Druskė. Atvykau iš Druskos įlankos prie Trišakio.

Nors veido Arija nematė, bet kažkodėl pajuto, kad vyras šypsosi.

— Ne, — papurtė galvą jis, — pasakyk man savo vardą.

— Bandelė, — šį kartą atsakė Arija.

— Savo tikrą vardą, vaike.

— Motina pavadino mane Nen, bet žmonės vadina Kiaune…

— Vardą…

Ji kietai sučiaupė lūpas.

— Arė. Aš esu Arė.

— Jau panašiau. O dabar sakyk tiesą.

Baimė kerta smarkiau už kalaviją, pagalvojo ji.

— Arija. — Pirmą kartą šį žodį ji ištarė pašnibždomis. O antrą kartą — garsiai ir ryžtingai. — Esu Arija iš Starkų giminės.

— Tai tiesa, — linktelėjo vyras, — bet Juodo ir Balto namuose Arijai iš Starkų giminės nėra vietos.

— Prašau… — ėmė maldauti ji, — aš neturiu kur eiti.

— Ar bijai mirties?

Arija prikando lūpą.

— Ne.

— Pažiūrėkime… — Žynys nusismaukė gobtuvą. Po juo veido nebuvo; tik pageltusi kaukolė su keliomis prie skruostikaulių prilipusiomis odos skiautelėmis, o tuščioje akiduobėje raitėsi baltas kirminas. — Pabučiuok mane, vaike, — liepė jis dusliai ir šiurpiai kaip pati mirtis.

Jis mano, kad mane išgąsdins? Arija pabučiavo jį į nesančią nosį ir pačiupo kapų kirminą iš akiduobės ketindama jį praryti, bet gyvis tarp pirštų ištirpo nelyginant šešėlis.

Ištirpo ir gelzgana kaukolė, ir dabar jai šypsojosi senis, maloniausias iš visų, kuriuos Arija buvo sutikusi.

— Dar niekada niekas nemėgino suvalgyti mano kirmino, — pasakė jis. — Ar tu alkana, mergaite?

Taip, pagalvojo Arija, bet ne maisto.