Varnų puota

Geležinis kapitonas

Vėjui pučiant iš šiaurės, „Geležinė pergalė“ aplenkė kyšulį ir įplaukė į šventąją įlanką, vadinamą Nagos Lopšiu.

Viktarionas nuėjo į laivo pirmagalį ir atsistojo prie Nuto Barzdaskučio. Jiems prieš akis plytėjo šventasis Senojo Viko krantas ir toliau dunksojo žole apaugusi kalva, kurioje tarsi didžiuliai balti medžių kamienai, storumo sulig dromono stiebu ir du kartus ilgesni, iš žemės kyšojo Nagos šonkauliai.

Pilkojo karaliaus menės kaulai. Viktarionas jautė, kad ši vieta stebuklinga.

— Stovėdamas po šiais kaulais Beilonas pirmą kartą pasiskelbė karaliumi, — prisiminęs tarė Viktarionas. — Jis prisiekė grąžinti mums laisvę, ir Triskart Skendęs Tarias uždėjo jam ant galvos iš išplukdytų medžių padirbdintą karūną. „BEILONAS! — šaukė jie. — BEILONAS! KARALIUS BEILONAS!“ — Taip pat garsiai jie šauks ir tavo vardą, — pasakė Nutas.

Viktarionas linktelėjo, nors nebuvo tuo įsitikinęs taip tvirtai, kaip Barzdaskutys. Beilonas turėjo tris sūnus ir dukterį, kurią labai mylėjo.

Kai Keilino Griovoje jo kapitonai ėmė raginti jį siekti Jūros akmens sosto, Viktarionas jiems taip ir pasakė.

— Beilono sūnūs žuvę, — paprieštaravo Raudonasis Ralfas Stounhauzas, — o Aša — moteris. Buvai stipri savo brolio dešinioji ranka, tad privalai pakelti kalaviją, kurį jis paleido.

Kai Viktarionas priminė, jog Beilonas jam įsakė ginti nuo šiauriečių Griovą, Ralfas Keningas tarė:

— Vilkai sutriuškinti, milorde. Kokia nauda laikyti užėmus šias pelkes, bet prarasti salas?

O Ralfas Luošys pridūrė:

— Varnaakis per ilgai buvo išplaukęs. Jis mūšų nepažįsta.

Euronas Greidžojus, Salų ir Šiaurės karalius. Vien pagalvojus apie jį Viktarionui krūtinėje vėl užvirė pyktis, ir vis dėlto…

— Žodžiai — kaip vėjas, — atsakė jiems Viktarionas, — o vėjas geras tik tada, kai išpučia bures. Norite, kad kovočiau su Varnaakiu? Kad brolis stotų prieš brolį, geležinis prieš geležinį?

Euronas tebebuvo jo vyresnysis brolis, nesvarbu, kad tarp jųdviejų įsiterpė daug pykčio ir pagiežos. Niekas neužsitraukia tokio baisaus dievų prakeikimo, kaip karaliaus žudikas.

Bet kai gavo Šlapiagalvio kvietimą, kai paaiškėjo, kad karalius bus renkamas, viskas pasikeitė. Eironas kalba Nuskendusio Dievo vardu, priminė sau Viktarionas, ir jei Nuskendęs Dievas nori, kad užimčiau Jūros akmens sostą… Kitą dieną vadovauti kariuomenei prie Keilino Griovos jis pavedė Ralfui Keningui, o pats per sausumą leidosi prie Karštosios upės, kurioje pasislėpęs tarp gluosnių ir nendrių glaudėsi Geležinis laivynas. Jūra buvo nerami, vėjai permainingi, tad jie užtruko, bet prarado tik vieną laivą ir dabar Viktarionas buvo namie.

„Geležinei pergalei“ praplaukus kyšulį, nuo jos nedaug atsiliko ir „Sielvartas“ bei „Geležinis kerštas“. Už jų vakarinio potvynio bangų genami plaukė „Kietarankis“, „Geležinis vėjas“, „Pilkasis vaiduoklis“, „Lordas Kvelonas“, „Lordas Vikonas“, „Lordas Dagonas“ ir visos likusios devynios dešimtys Geležinio laivyno laivų, išsirikiavusių dantyta, per daugelį lygų nusitęsusia kolona. Žiūrint į jų bures, Viktarionui Greidžojui širdį užplūdo džiaugsmas. Joks vyras savo žmonos nemyli nė pusės tiek, kaip lordas kapitonas myli savo laivus.

Prie šventosios Senojo Viko pakrantės, kiek tik akis užmato, ilglaiviai išsirikiavo į eilę, o jų stiebai stirksojo nelyginant milžiniškos ietys. Gilesniuose vandenyse buvo paliktas laimikis: per plėšikiškus žygius arba per mūšius laimėti kogai, karakai, dromonai, per dideli priplukdyti prie kranto. Laivų pirmagaliuose, paskuigaliuose ir ant stiebų plevėsavo pažįstamos vėliavos.

Nutas Barzdaskutys prisimerkęs žvelgė į krantą.

— Ar ten lordo Hario „Jūros daina“?

Barzdaskutys buvo kresnas vyras, šleivakojis ir ilgarankis, bet jo akys jau nebebuvo tokios geros kaip jaunystėje. Tais laikais kirvį jis svaidydavo taip taikliai, jog vyrai sakydavo, kad Nutas gali jo ašmenimis nuskusti barzdą.

— Taip, ten „Jūros daina“. — Rodos, Rodrikas Skaitytojas paliko savo knygas. — O šalia jos — ir Dramo „Griaustinis“, ir Blektaido „Nakties skraiduolis“. — Viktariono regėjimas buvo puikus, kaip visada. Nors burės buvo nuleistos, o vėliavos karojo subliūškusios, jis, kaip ir dera Geležinio laivyno lordui kapitonui, tuos laivus atpažino. — Ir „Sidabrinis pelekas“. Atplaukė ir Saveino Botlio giminaičiai. — Viktarionas girdėjo, kad Varnaakis nuskandino lordą Botlį, o jo įpėdinis žuvo prie Keilino Griovos, tačiau dar liko jo brolių ir kitų sūnų. Tik kiek? Keturi? Ne, penki ir nė vienas iš jų neturi už ką mylėti Varnaakio.

O tada jis dar pamatė vienstiebį karo laivą, siaurą ir žemą, tamsiai raudonu korpusu. Jo burės, — dabar suvyniotos, — buvo juodos kaip dangus be žvaigždžių. Net nuleidusi inkarą „Tyla“ atrodė greita ir grėsminga. Jos pirmagalį puošė statula iš juodos geležies, vaizduojanti mergelę su ištiesta ranka. Mergelės liemuo buvo liaunas, krūtys šauniai atsikišusios, kojos ilgos ir dailios. Vėjo draikomi juodos geležies plaukai nelyginant krioklys krito ant pečių, akis atstojo perlai, tačiau burnos ji neturėjo.

Viktarionas sugniaužė kumščius. Savomis rankomis jis mirtinai sumušė keturis vyrus ir trečiąją žmoną. Nors plaukus jau buvo palietusi šarma, jis buvo stiprus kaip visada, plačia kaip buliaus krūtine ir plokščiu kaip jaunuolio pilvu. „Niekas neužsitraukia tokio baisaus dievų prakeikimo, kaip karaliaus žudikas“, — priminė jam Beilonas tą dieną, kai išsiuntė Varnaakį į jūrą.

— Jis čia, — tarė Viktarionas Barzdaskučiui. — Nuleisk bures. Toliau plauksime vien irkluodami. „Sielvartui“ ir „Geležiniam kerštui“ liepk išmesti inkarus jūroje, šalia „Tylos“. Kiti flotilės laivai tegul užpildo įlanką. Niekam neleidžiama išplaukti be mano įsakymo — nei žmogui, nei varnui.

Jų bures pamatė krante esantys vyrai. Draugai ir giminaičiai sveikindamiesi ėmė šūkčioti ir tų šauksmų aidas ritosi per visą įlanką. Bet tik ne „Tylos“ įgula. Ant jos denio stovintis būrys nebylių ir mišrūnų „Geležinei pergalei“ artinantis nepratarė nė žodžio. Į jį spoksojo vyrai, kurių oda buvo juoda kaip degutas, ir kiti — žemaūgiai ir plaukuoti nelyginant pietiečių beždžionės. Pabaisos, dingtelėjo Viktarionui.

Iki „Tylos“ likus dvidešimčiai jardų, jie išmetė inkarą.

— Nuleiskite valtį. Plauksiu į krantą.

Kol irkluotojai susėdo į vietas, Viktarionas prisijuosė kardasaitį; vieną jo klubą lietė ilgasis kalavijas, prie kito glaudėsi durklas. Nutas Barzdaskutys užmetė lordui kapitonui ant pečių apsiaustą ir jį susegė. Tas apsiaustas buvo iš devynsluoksnio auksinio audeklo, pasiūtas taip, kad atrodytų kaip Greidžojų ženklas — krakenas, kurio rankos čiuptuvai tabalavo iki aulinių batų. Po apsiaustu Viktarionas dėvėjo sunkius pilkus šarvinius marškinius, o po jais buvo pasivilkęs juodos kietintos odos pamušą. Prie Keilino Griovos jis įprato nenusivilkti šarvinių marškinių nei dieną, nei naktį. Iškęsti pečių ir nugaros dilgčiojimus buvo lengviau, nei tverti skausmą, kai imi viduriuoti krauju. Užnuodytoms pelkių velnių strėlėms pakako pradrėksti žmogui odą ir po kelių valandų jis jau rėkdavo ir čiurkšdavo — jo gyvastis nepaliaujamais raudonais ir rudais pliūpsniais srūdavo kojomis žemyn. Kad ir kam atitektų Jūros akmens sostasf tvarkytis su pelkių velniais teks man.

Viktarionas užsidėjo aukštą, juodą karo šalmą, kurį kalvis buvo nukalęs kaip krakeną su čiuptuvais, apsivijusiais jo skruostus ir sunėrusiais galus po smakru. Per tą laiką jūreiviai paruošė valtį.

— Skrynias patikiu tau, — lipdamas per valties kraštą tarė jis Barzdaskučiui. — Žiūrėk, stropiai jas saugok.

Nuo tų skrynių labai daug kas priklausė.

— Kaip įsakysi, tavo malonybe.

Viktarionas rūsčiai suraukė antakius.

— Kol kas aš dar ne karalius.

Ir įlipo į valtį.

Įsibridęs į bangų mūšą, ant vienos rankos dilbio pasikabinęs odmaišį su jūros vandeniu, Viktariono laukė Eironas Šlapiagalvis. Žynys buvo liesas ir augalotas, nors ne toks aukštas kaip Viktarionas. Liesame Eirono veide, išsišovusi tarsi ryklio pelekas, stirksojo nosis, o akys atrodė lyg geležinės.

Barzda siekė juosmenį, o susiraizgiusios it virvės plaukų sruogos pučiant vėjui plakėsi į pakinklius.

— Broli, — jam prie čiurnų lūžtant ir putojant bangoms tarė žynys, — kas mirė, niekada nemirs.

— Bet vėl prisikels, tvirtesnis ir stipresnis.

Viktarionas nusiėmė šalmą ir atsiklaupė. Įlankos vanduo apsėmė jam batus ir kiaurai permerkė kelnes, mat Eironas iš odmaišio negailėdamas šliūkštelėjo Viktarionui ant kaktos jūros vandens. Tada jiedu pasimeldė.

— Kur mūsų brolis, kur Varnaakis? — sukalbėjus maldas Eirono Šlapiagalvio paklausė lordas kapitonas.

— Jo palapinė didelė, iš auksinio audeklo, o stovi ji ten, iš kur sklinda didžiausias triukšmas. Jis kviečiasi pas save bedievius ir pabaisas, dar bjauresnius nei anksčiau. Jo gyslose mūsų tėvo kraujas sugedo.

— Ir motinos kraujas.

Čia, šventoje vietoje, po Nagos kaulais ir tarp Pilkojo karaliaus menės griuvėsių, Viktarionas neketino prabilti apie giminaičių žudymą, bet iš tikro daugybę naktų sapnavo, kaip šarvine pirštine apmautu kumščiu smogia besišypsančiam Euronui į veidą, smogia ir smogia tol, kol sumala jį į košę ir paleistas blogas kraujas išteka. Neturėčiau taip elgtis. Daviau Beilonui žodį.

— Ar visi susirinko? — paklausė jis savo brolio žynio.

— Visi, turintys bent šiokią tokią įtaką. Kapitonai ir karaliai. — Geležies salose tai buvo tas pats, mat kiekvienas kapitonas buvo karalius savo denyje, o kiekvienas karalius turėjo būti ir kapitonas. — Ketini varžytis dėl mūsų tėvo karūnos?

Viktarionas pamėgino įsivaizduoti save, sėdintį Jūros akmens soste.

— Jei Nuskendęs Dievas panorės…

— Bangos prabils, — gręždamasis eiti pasakė Eironas Šlapiagalvis. — Klausyk bangų, broli.

— Žinoma.

Ir pagalvojo, kaip skambėtų jo vardas, šnabždamas bangų ir garsiai šaukiamas kapitonų ir karalių. Jei toks mano likimas, aš nuo jo nebėgsiu.

Aplink jį susirinko žmonių minia palinkėti sėkmės ir pelnyti palankumo. Viktarionas matė čia vyrus iš visų salų: Blektaidus, Taunius, Orkvudus, Stountrius, Vincus ir daug kitų. Gudbroliai iš Senojo Viko, Gudbroliai iš Didžiojo Viko ir Gudbroliai iš Orkmonto — visi jie buvo čia. Atplaukė ir Kodai, bet visi save gerbiantys vyrai juos niekino. Kuklūs piemenys, audėlai ir tinklų rezgėjai stovėjo petys į petį su senų ir garbingų giminių vyrais; net patys žemiausi, kurių gyslomis tekėjo vergų ir sūriųjų žmonų kraujas. Į olmarkas patapšnojo Viktarionui per petį; du Sparai įspraudė jam į rankas odmaišį vyno. Jis godžiai atsigėrė, atgalia ranka nusibraukė lūpas ir leidosi vedamas prie laužų, ant kurių virė valgis, — mat norėjo pasiklausyti jų kalbų apie karą, karūnas, plėšikiškus žygius, apie savo valdymo šlovę ir laisvę.

Vakare Geležinio laivyno vyrai, ištempę už potvynio vandens linijos, pastatė didžiulę palapinę, pasiūtą iš burių drobės, tad Viktarionas galėjo priimti pusšimtį garsių kapitonų ir pavaišinti juos ant iešmo keptu ožiuku, sūdytom menkėm ir omarais. Atėjo ir Eironas. Jis valgė žuvies ir gėrė vandenį, nors kapitonai išplempė tiek alaus, kad jame būtų galėję nuskandinti visą Geležinį laivyną. Dauguma kapitonų pažadėjo už jį balsuosiantys: Fralegas Stiprusis, gudruolis Alvinas Šarpas, Kuprius Hotas Harlas. Hotas net pasiūlė išleisti už Viktariono savo dukterį, kad ši būtų karalienė.

— Su žmonomis man nesiseka, — atsakė jam Viktarionas. Pirmoji jo žmona mirė gimdydama, o jo duktė gimė negyva. Antrąją į kapus nuvarė raupai. O trečiąją…

— Karalius privalo turėti įpėdinį, — neatlyžo Hotas. — Varnaakis į karaliaus rinkimus atsivedė parodyti tris savo sūnus.

— Benkartus ir mišrūnus. Kiek tavo dukrai metų?

— Dvylika, — tarė Hotas. — Ji graži, vaisinga, ką tik pirmą kartą kraujavusi, medaus geltonumo plaukais. Jos krūtys kol kas mažos, bet klubai platūs. Ji panašesnė į motiną, o ne į mane.

Viktarionas suprato, jog tai reiškia, kad mergaitė neturi kupros. Bet kai pamėgino ją įsivaizduoti, prieš akis iškilo žmona, kurią jis nužudė. Jis kūkčiojo sulig kiekvienu savo smūgiu, o paskui per uolų akmenis nunešė ją prie jūros krabams.

— Kai būsiu karūnuotas, mielai užmesiu akį į tavo mergaitę, — pažadėjo jis.

Nieko daugiau Hotas ir negalėjo tikėtis, tad patenkintas nukėblino šalin.

Įtikti Beilorui Blektaidui buvo sunkiau. Jis sėdėjo šalia Viktariono apsivilkęs tuniką iš žaliai ir juodai dažytos ėriuko vilnos, guvus, skaisčiaveidis ir gražus. Jo apsiaustas buvo pasiūtas iš sabalenų ir susegtas sidabrine septynkampe žvaigžde. Trejus metus jis praleido Senmiestyje kaip įkaitas ir grįžo garbindamas septynis žaliųjų kraštų dievus.

— Beilonas buvo pamišęs, Eironas — dar didesnis pamišėlis, o Euronas — didžiausias pamišėlis iš visų. O kaip tu, lorde kapitone? Jei sušuksiu tavo vardą, ar padarysi galą šiam paikam karui?

Viktarionas suraukė antakius.

— Nori, kad prisipažinčiau nugalėtas?

— Jei reikės… Negalime vieni kariauti su visu Vesterosu. Didžiam mūsų sielvartui, tai įrodė karalius Robertas. Jis tvirtino, kad už laisvę Beilonas sumokės geležinę kainą, bet mūsų moterys nupirko Beilono karūną sumokėjusios tuščiomis lovomis. Mano motina buvo viena iš jų. Senoji Tvarka mirė.

— Kas mirė, niekada nemirs, bet prisikels tvirtesnis ir stipresnis. Po šimto metų apie Beiloną Narsųjį žmonės dainuos dainas.

— Vadink jį Beilonu Našlių Rūpintoju. Jo laisvę mielai mainyčiau į tėvą. Gal gali man jį duoti?

Viktarionas nieko neatsakė, ir Blektaidas prunkštelėjęs nuėjo.

Palapinėje įšilo oras ir prirūko dūmų. Du Goroldo Gudbrolio sūnūs susikivirčiję susikovė ir apvertė stalą; Vilas Nuolankusis pralaimėjo lažybas ir jam teko valgyti savo batą; Mažasis Lenvudas Taunis griežė smuiku, o Romnis Audėjas traukė „Kruviną taurę“, „Plieninį lietų“ ir kitas karo dvasią žadinančias dainas. Kvarlas Mergelė ir Eldredas Kodas šoko pirštų šokį. Ir kai vienas iš Eldredo pirštų pliūkštelėjo į Ralfo Luošio vyno taurę, palapinėje nuvilnijo griausmingas juokas.

Tarp besijuokiančiųjų buvo ir moteris. Pakilęs nuo suolo, Viktarionas pamatė ją prie palapinės atvarto, kažką šnabždančią į ausį Kvarlui Mergelei, kuris, išgirdęs jos žodžius, taip pat nusijuokė. Jis vylėsi, kad ji nebus tokia kvaila ir čia neatplauks, ir vis dėlto, kai ją pamatė, nesusilaikė ir nusišypsojo.

— Asai — įsakmiai sušuko Viktarionas. — Dukterėčia!

Ji priėjo prie dėdės, — liekna, grakšti, avinti baltų druskos dėmių išmargintais odiniais ilgaauliais batais, mūvinti žalias vilnones kelnes, apsivilkusi rudą pašiltintą tuniką ir odinukę gerokai atlaisvintais raišteliais.

— Dėde… — Aša Greidžoj buvo aukšta moteris, bet jai vis tiek teko pasistiebti, kad pasiektų pabučiuoti Viktarioną į skruostą. — Malonu tave matyti karalienės rinkimuose.

— Karalienės rinkimuose? — nusijuokė Viktarionas. — Ar tu girta, dukterėčia? Sėskis. Pakrantėje tavo „Juodojo vėjo“ nemačiau.

— Palikau jį prie Norno Gudbrolio pilies ir atkeliavau čia sausuma. — Klestelėjusi ant aukštos kėdės, ji, nieko nelaukdama, pasiėmė Nuto Barzdaskučio vyną. Nutas neprieštaravo; jau senokai buvo tiek prisigėręs, kad nukrito po stalu. — Kas vadovauja kariuomenei prie Griovos?

— Ralfas Keningas. Dabar, kai Jaunasis Vilkas žuvęs, mums ramybės neduoda tik pelkių velniai.

— Starkai nebuvo vieninteliai šiauriečiai. Geležinis sostas Šiaurės sergėtoju paskyrė Dredforto lordą.

— Ketini mane mokyti karo meno? Aš vadovavau mūšiams, kai tu dar čiulpei motinos krūtį.

— Vadovaudavai ir juos pralaimėdavai.

Aša gurkštelėjo vyno.

Viktarionui nepatiko, kad dukterėčia jam priminė Gražiąją salą.

— Kiekvienas vyras jaunystėje turi pralaimėti mūšį, kad sulaukęs brandos nepralaimėtų karo. Tikiuosi, atkeliavai čia ne sosto siekti?

Norėdama paerzinti dėdę, ji šyptelėjo.

— O jeigu dėl to?

— Čia yra vyrų, prisimenančių tuos laikus, kai dar buvai maža mergaitė, nuoga plaukiojai po jūrą ir žaidei su lėle.

— Žaisdavau ir su kirviais.

— Žaisdavai, — turėjo pripažinti Viktarionas, — bet moteris trokšta vyro, o ne karūnos. Kai tapsiu karaliumi, vyrą aš tau rasiu.

— Dėdė man labai geras. Gal, kai tapsiu karaliene, turėčiau paieškoti tau gražios žmonelės?

— Su žmonomis man nesiseka. Ar seniai tu čia?

— Gana seniai, tad spėjau pamatyti, jog dėdė Šlapiagalvis sukėlė didesnį triukšmą, nei ketino. Pretenzijas į sostą ketina pareikšti Dramas, o Triskart Skendusį Tarlą kažkas girdėjo šnekant, kad Maronas Volmarkas yra tikrasis Juodosios giminės įpėdinis.

— Karalius turi būti kilęs iš krakenų.

— Varnaakis ir yra krakenas. Vyresnysis brolis turi pirmenybę prieš jaunesnįjį. — Aša pasilenkė prie dėdės. — Bet aš esu karaliaus Beilono kūnas ir kraujas, tad turiu pirmenybę prieš jus abu. Paklausyk manęs, dėde…

Bet staiga įsiviešpatavo tyla. Dainos nutilo, Mažasis Lenvudas Taunis nuleido smuiką, visi vyrai pasuko galvas. Net lėkštės ir peiliai nebetarškėjo.

Į palapinę, kurioje vyko puota, įžengė keliolika naujų svečių. Viktarionas pamatė Bjauriaveidį Joną Mirą, Torvaldą Rudadantį, Kairiarankį Luką Kodą. Germundas Botlis buvo sukryžiavęs rankas ant paauksuoto antkrūtinio, kurį nusiėmė nuo Lanisterių kariuomenės kapitono per pirmąjį Beilono sukilimą. Šalia jo stovėjo Orkvudas iš Orkmonto. Jiems už nugarų stypsojo Akmeninė Ranka, Kvelonas Romusis ir Raudonasis Irklininkas ugniniais į kaseles supintais plaukais. Taip pat Ralfas Piemuo, Ralfas iš Lordsporto ir Kvarlas Pavergtasis.

Ir, žinoma, Varnaakis, Euronas Greidžojus.

Jis atrodo nė kiek nepasikeitęs, pagalvojo Viktarionas. Visai toks pat, kaip tą dieną, kai pasijuokė iš manęs ir išplaukė. Euronas buvo dailiausias iš visų lordo Kvelono sūnų ir treji tremties metai jo išvaizdos nepakeitė. Jo plaukai tebebuvo juodi kaip jūra vidurnaktį, juose nebuvo matyti nė vienos baltai putotos bangelės, o veido oda po tvarkingai pakirpta juoda barzda tebebuvo glotni ir pablyškusi. Kairę Eurono akį dengė juodas odinis raištis, bet dešinė buvo mėlyna kaip vasaros dangus.

Besišypsanti jo akis, dingtelėjo Viktarionui.

— Varnaaki, — pasisveikino jis.

— Karaliau Varnaaki, broli. — Euronas nusišypsojo. Lempų šviesoje jo lūpos atrodė labai tamsios, suskeldėjusios ir pamėlusios.

— Karaliumi taps tik tas, kurį išrinksime karaliaus rinkimuose. — Šlapiagalvis atsistojo. — Bedievis…

— …negali užimti Jūros akmens sosto. Žinau. — Euronas apsidairė po palapinę. — Bet taip jau susiklostė, kad pastaruoju metu dažnai sėdėdavau Jūros akmens soste. Ir niekas neprieštaravo. — Besišypsanti jo akis blykstelėjo. — Kas daugiau už mane išmano apie dievus? Apie arklių ir ugnies dievus, apie auksinius dievus su brangakmenių akimis, apie dievus, išdrožtus iš kedro, apie dievus, iškaltus kalnų uolose, apie oro dievus… pažįstu juos visus. Mačiau, kaip tuos dievus garbinantys žmonės puošia juos gėlių vainikais ir jų vardu lieja ožių, jaučių ir vaikų kraują. Girdėjau ir maldas, kalbamas pusšimčiu skirtingų kalbų. „Išgydyk man sausgėlos suluošintą koją, priversk tą mergelę mane pamilti, padovanok man sveiką sūnų. Padėk man, gelbėk mane, padaryk mane turtingą… apgink mane! Saugok mane nuo priešų, nuo tamsos, nuo pilve šiugždančių krabų, nuo arklių lordų, nuo vergų pirklių, nuo samdomų kalavijuočių prie namų slenksčio. Saugok mane nuo „Tylos“„ — Jis nusijuokė. — Bedievis? Kodėl taip sakai, Eironai, juk esu dievočiausias vyras iš visų, kada nors iškėlusių bures! Tu tarnauji vienam dievui, Šlapiagalvi, o aš esu tarnavęs dešimčiai tūkstančių dievų. Nuo Ibo iki pat Ašajaus, išvydę mano bures, žmonės puola melstis.

Žynys kilstelėjo liesą pirštą.

— Jie meldžiasi medžiams, auksiniams stabams ir visokioms šlykštynėms ožio galva. Netikriems dievams…

— Tiesa, — linktelėjo Euronas, — ir dėl šios nuodėmės aš juos žudau. Jų kraują išpilu į jūrą, o jų klykiančias moteris pripildau savo sėklos. Jų dievukai negeba manęs sustabdyti, tad akivaizdu, kad yra netikri. Aš pamaldesnis net už tave, Eironai. Ko gero, tai tau derėtų klauptis prieš mane palaiminimo.

Tai išgirdęs, Raudonasis Irklininkas garsiai nusijuokė, o kiti pasekė jo pavyzdžiu.

— Kvailiai, — atrėžė žynys. — Kvailiai, vergai ir akli vyrai — štai kas jūs. Argi nematote, kas prieš jus stovi?

— Karalius, — tarė Kvelonas Romusis.

Šlapiagalvis nusispjovė ir iš palapinės žengė į tamsą.

Jam išėjus, besišypsanti Varno akis nukrypo į Viktarioną.

— Lorde kapitone, ar nė žodžiu nepasveikinsi brolio, kuris taip ilgai buvo išplaukęs? Nei tu, Aša? Kaip gyvuoja tavo ledi motina?

— Prastai, — pasakė Aša. — Per kažkokio vyro malonę ji tapo našle.

Euronas gūžtelėjo.

— Girdėjau, kad Beiloną nubloškė ir myriop pasiuntė Audros dievas. Kas tas vyras, kuris jį nužudė? Pasakyk man jo vardą, dukterėčia, kad galėčiau atkeršyti.

Aša pakilo nuo suolo.

— Jo vardą žinai ir pats. Trejus metus buvai išplaukęs ir staiga „Tyla“ grįžta kitą dieną po mano lordo tėvo žūties.

— Kaltini mane? — tyliai paklausė Euronas.

— O turėčiau kaltinti?

Aša kalbėjo griežtai ir Viktarionas suraukė antakius. Su Varnaakiu taip kalbėti buvo pavojinga, net kai besišypsanti jo akis išdykėliškai spindėjo.

— Ar aš įsakinėju vėjams? — pasiteiravo Varnaakis savo padėjėjų.

— Ne, tavo malonybe, — atsakė Orkvudas iš Orkmonto.

— Vėjams niekas negali įsakinėti, — pritarė Germundas Botlis.

— Jei turėtum galią įsakinėti vėjams, — įsiterpė ir Raudonasis Irklininkas, — plauktum kur panorėjęs ir niekada nepatektum į štilį.

— Štai tau ir atsakymas iš trijų narsių vyrų lūpų, — tarė Euronas. — Kai žuvo Beilonas, „Tyla“ buvo jūroje. Jei abejoji dėdės žodžiu, gali pasiklausti įgulos.

— Nebylių įgulos? Taip, man labai reikia jų atsakymų…

— Vyro tau reikia. — Euronas vėl atsigręžė į savo palydą. — Torvaldai, nepamenu, ar turi žmoną?

— Tik vieną. — Torvaldas Rudadantis plačiai nusišypsojo ir atskleidė, kodėl gavo tokią pravardę.

— Užtat aš nevedęs, — pareiškė Kairiarankis Lukas Kodas.

— Ir nėra ko stebėtis, — pasakė Aša. — Kodus niekina ir visos moterys. Nežiūrėk į mane taip liūdnai, Lukai. Juk tebeturi savo garsiąją ranką. — Taip tarusi, ji sugniaužė kumštį ir energingai pakratė jį, lyg smūgiuotų.

Kodas pratrūko keiktis ir nesiliovė, kol Varnaakis delnu palietė jam krūtinę.

— Ar taip gražu, Aša? Sužeidei Luką iki širdies gelmių.

— Bet ne taip skaudžiai, kaip nurėžusi kotą. Kirvį mėtau ne blogiau už bet kurį vyrą, bet kai taikinys toks mažas…

— Ši mergina užsimiršta, — piktai suniurnėjo Bjauriaveidis Jonas Miras. — Beilonas leido Ašai tikėti, kad ji yra vyras.

— Tą pačią klaidą augindamas tave padarė ir tavo tėvas, — neliko skolinga Aša.

— Atiduok ją man, Euronai, — paprašė Raudonasis Irklininkas. — Karšiu jai kailį tol, kol jos užpakalis bus toks pat raudonas kaip mano plaukai.

— Eikš, pamėgink, — pakvietė jį Aša. — Po to vadinsime tave Raudonuoju Eunuchu. — Rankoje ji laikė svaidomąjį kirvį. Mėtė jį aukštyn, o krentantį vikriai sugaudavo. — Štai mano vyras, dėde. Kiekvienas kitas, kuris manęs geidžia, pirmiausia turės reikalų su juo.

Viktarionas trenkė kumščiu į stalą.

— Neleisiu, kad čia būtų pralietas kraujas. Euronai, pasiimk savo… numylėtinius ir eik sau.

— Tikėjausi, kad maloniau mane sutiksi, broli. Aš — tavo vyresnysis brolis, o netrukus būsiu ir… teisėtas karalius.

Viktariono veidas apsiniaukė.

— Per rinkimus kalbės visi susirinkę žmonės, tada ir pamatysime, kas užsidės karūną, padirbdintą iš jūros išplukdyto medžio.

— Pritariu.

Euronas kilstelėjo du ištiestus pirštus prie akies raiščio ir išėjo. Kiti, tarsi sarginiai šunys, nusekė jam iš paskos. Jiems išėjus liko tvyroti tyla, kol Mažasis Lenvudas Taunis pakėlė prie peties smuiką. Vėl ėmė lietis vynas ir alus, bet kai kuriuos svečius troškulys staiga liovėsi kankinęs. Atsargiai laikydamas savo kruviną ranką, iš palapinės slapta išspruko Eldredas Kodas. Jo pavyzdžiu pasekė Vilas Nuolankusis, Hotas Harlas ir dauguma Gudbrolių.

— Dėde, — uždėjusi ranką jam ant peties pasiūlė Aša, — gal pasivaikščiokime?..

Lauke palengva įsismarkavo vėjas. Per išblyškusį mėnulio veidą skubriai plaukė debesys. Jie truputį priminė irklinius laivus, lekiančius kažko taranuoti. Danguje spindėjo vos kelios blausios žvaigždės. Prie kranto, kiek akis užmato, stovėjo laivai, ilgi jų stiebai kilo iš bangų į dangų tarsi miško medžiai. Viktarionas girdėjo, kaip jų korpusai brūžinasi į smėlį; girdėjo, kaip girgžda ištemptos virvės, kaip plakasi vėliavos. Toliau, gilesniuose įlankos vandenyse, nuleidę inkarus, ant bangų suposi didesni laivai, jie atrodė lyg rūko gaubiamos šmėklos.

Jiedu kartu žingsniavo pakrante, kur nebesiekė bangos, tolyn nuo stovyklaviečių ir laužų, ant kurių virė valgis.

— Pasakyk man tiesą, dėde, — prabilo Aša, — kodėl Euronas tuomet taip staiga išplaukė?

— Varnaakis dažnai išplaukdavo plėšikauti.

— Bet niekada taip ilgai neužtrukdavo.

— Jis su „Tyla“ išplaukė į rytus. O tai — ilga kelionė.

— Klausiau, kodėl jis išplaukė, o ne kur. — Dėdei nieko neatsakius, Aša pridūrė: — Kai „Tyla“ išplaukė, manęs namie nebuvo. „Juoduoju vėju“ apiplaukiau Arborą ir pasiekiau Brastos Akmenis, nes norėjau nugvelbti kelis niekučius iš Lyso piratų. Kai grįžau, Euronas buvo išplaukęs, o tavo naujoji žmona mirusi.

— Ji buvo tik sūrioji žmona.

Nuo tos dienos, kai atidavė ją krabams, Viktarionas dar nebuvo palietęs jokios kitos moters. Tapęs karaliumi, vėl turėsiu vesti. Tikrą žmoną, kuri būtų mano karalienė ir pagimdytų sūnų. Karalius privalo turėti įpėdinį.

— Mano tėvas atsisakė apie ją kalbėti, — tarė Aša.

— Nėra prasmės kalbėti apie tai, ko niekas negali pakeisti. — Buvo akivaizdu, kad ši tema jam nemaloni. — Mačiau Skaitytojo laivą.

— Kad išviliočiau jį iš Knygų bokšto, turėjau pasitelkti visą savo žavesį.

Vadinasi, Harlai ją palaiko. Viktarionas dar labiau susiraukė.

— Negali tikėtis valdžios. Esi moteris.

— Ar dėl to, kad visuomet pralaimiu varžytuves, kas toliau nučiurkš? — nusijuokė Aša. — Dėde, man labai nesmagu sakyti, bet gal tu ir teisus. Jau keturias dienas ir naktis geriu su kapitonais ir jų giminaičiais, klausausi, ką jie sako ir… ko nesako. Mane palaikys maniškiai ir dauguma Hariu giminės vyrų. Taip pat laimėjau Triso Botlio ir dar kelių vyrų palankumą. Bet to nepakanka. — Ji paspyrė akmenį ir šis pūkštelėjo į vandenį tarp dviejų ilglaivių. — Ketinu sušukti savo dėdės vardą.

— Kurio būtent? — sukluso Viktarionas. — Turi juos tris.

— Keturis. Dėde, paklausyk manęs. Pati uždėsiu tau ant galvos karūną iš jūros išmesto medžionei… sutiksi valdžią dalytis su manimi.

— Dalytis valdžią? Argi tai įmanoma? — Šiai moteriai visai protas pasimaišė. Ar ji nori būti mano karalienė? Viktarionas susigriebė žvelgiantis į Ašą taip, kaip niekada iki šiol nebuvo žvelgęs. Ir pajuto bundant savo lytį. Ji Beilono duktė, priminė sau jis. Prisiminė laikus, kai ji buvo maža mergaitė ir svaidė į duris kirvukus. Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Jūros akmens soste gali sėdėti tik vienas.

— Tuomet tu jame sėdėk, — tarė Aša. — O aš stovėsiu už krėslo atlošo, saugosiu tavo užnugarį ir kartais pašnabždėsiu ką nors į ausį. Joks karalius negali valdyti visiškai vienas. Net kai Geležinis sostas priklausė drakonams, jie turėjo pagalbininkų žmonių. Karaliaus rankų. Leisk man būti tavo ranka, dėde.

Nė vienam iš Salų karalių niekada nereikėjo rankos, o juo labiau — moters. Išgėrę kapitonai ir karaliai iš manęs juoktųsi.

— Kodėl nori būti mano ranka?

— Kad baigčiau šį karą, kol jis nepribaigė mūsų. Laimėjome jau viską, ką norėjome laimėti ir… jei nesudarysime taikos, taip pat greitai viską prarasime. Labai mandagiai kreipiausi į ledi Glover ir ji mane patikino, kad jos lordas vyras linkęs su manimi derėtis. Ji tvirtina, kad jei atiduosime Gūdmiškį, Toreno Kertainį ir Keilino Griovą, šiauriečiai užleis mums Jūrų Drakono kyšulį ir visą Akmenuotąjį krantą. Ten gyvena nedaug žmonių, bet šie kraštai dešimt kartų didesni už visas mūsų salas, kartu sudėtas. Taikos sutartį patvirtintume apsikeitę įkaitais, ir abi šalys įsipareigotų paremti viena kitą, jei Geležinis sostas…

Viktarionas nusijuokė.

— Ta ledi Glover tave, dukterėčia, už nosies vedžioja. Jūrų Drakono kyšulys ir Akmenuotasis krantas jau dabar priklauso mums. Tad kuriems galams turėtume ką nors grąžinti? Vinterfelas paleistas pelenais ir žlugęs, o Jaunasis Vilkas nukirsta galva pūva po žeme. Mes turėsime visų šiaurę, kaip tavo lordas tėvas ir svajojo.

— Kai išmoksime irkluoti laivus per miškus tarp medžių, galbūt taip ir bus. Žvejui ant kabliuko gali užkibti net milžinė žuvis, bet jei vargšelis laiku nenupjaus virvės ir jos nepaleis, toks laimikis įsitemps jį į jūrą ir pražudys. Šiaurė pernelyg didelė, kad išlaikytume ją savo valdžioje, be to, per tankiai apgyventa šiauriečių.

— Grįžk prie savo lėlių, dukterėčia. O pergalingus karus palik kariams. — Viktarionas sugniaužė kumščius ir ištiesė. — Turiu dvi rankas. Trečia vyrui nereikalinga.

— Bet pažįstu vyrą, kuriam reikia Hariu giminės palaikymo.

— Hotas Kuprius siūlė man į žmonas savo dukterį, kad turėčiau karalienę. Jei vesiu ją, visi Harlai bus mano pusėje.

Ši žinia merginą pribloškė.

— Hariu giminę valdo lordas Rodrikas.

— Rodrikas neturi dukterų, tik knygų. Hotas bus jo įpėdinis, o aš — karalius. — Šie garsiai ištarti Viktariono žodžiai skambėjo gana įtikinamai. — Varnaakis per ilgai plaukiojo.

— Kai kurie vyrai iš tolo atrodo didesni, — įspėjo dėdę Aša. — Jei tik išdrįsi, pasivaikščiok tarp laužų, ant kurių verda valgis, ir pasiklausyk. Vyrai nekalba nei apie tavo jėgą, nei apie grožį, kuriuo garsėju aš. Jie šneka tik apie Varnaakį; apie tolimas šalis, kurias jis aplankė, apie moteris, kurias išprievartavo, apie jo nužudytus vyrus, apie jo apiplėštus miestus ir apie tai, kaip prie Lanisporto jis sudegino lordo Taivino laivyną…

— Liūto laivyną sudeginau aš, — užsiplieskė Viktarionas. — Savo rankomis nusviedžiau pirmą deglą ant jo flagmano denio.

— Varnaakis surezgė planą. — Aša uždėjo delną dėdei ant dilbio. — Ir nužudė tavo žmoną… ar ne?

Beilonas įsakė jiems apie tai nekalbėti, tačiau Beilonas buvo miręs.

— Jis užtaisė mano žmonai vaiką ir privertė mane ją nužudyti. Būčiau nudobęs ir jį, bet Beilonas savo pilyje nebūtų pakentęs brolžudystės. Jis ištrėmė Euroną ir prisakė negrįžti…

— …kol Beilonas bus gyvas?

Viktarionas įsistebeilijo į savo kumščius.

— Ji įtaisė man ragus. Neturėjau kitos išeities.

Jei būtų pasklidusios kalbos, vyrai būtų iš manęs juokęsi taip, kaip juokėsi Varnaakis, kai kibau jam į atlapus. „Ji atėjo pas mane sudrėkusi ir apimta geismo, — gyrėsi jis. — Rodos, Viktarionas didis visur, tik ne ten, kur tikrai svarbu.“ Bet šito pasakyti Ašai jis negalėjo.

— Man tavęs gaila, — tarė Aša, — o dar labiau gaila jos… Ir vis dėlto nepalieki man kito pasirinkimo, tik pačiai siekti Jūros akmens sosto.

Tu negali jo siekti.

— Tavo gyvenimas — tavo rankose, moterie.

— Žinau, — atsakė ji ir nuėjo.