Varnų puota

Semvelis

Kai pamatė pelę, Šėmas skaitė apie Kitus.

Jo akys buvo paraudusios ir jautrios. „Neturėčiau jų taip smarkiai trinti“, — tardavo jis sau kaskart, kai jas trindavosi. Nuo dulkių akys niežtėjo ir ašarojo, o dulkių čia buvo visur. Jų debesėliai pakildavo į orą jam verčiant puslapį, o kai pajudindavo knygų stirtą norėdamas pažiūrėti, kas yra jos apačioje, dulkės virsdavo tirštais tumulais.

Šernas neprisiminė, kada miegojo, bet per tą laiką, kai radęs virvele perrištą krūvą apdriskusių palaidų puslapių pradėjo juos skaityti, iš storos ir aukštos lajinės žvakės liko tik menkas galiukas. Jis buvo pavargęs kaip šuo, bet negalėjo sustoti. Dar vieną knygą, pažadėdavo sau Šernas, o tada sustosiu. Dar vieną foliantą, o tada — viskas. Dar vieną puslapį, ir jau lipsiu į viršų pailsėti ir pavalgyti. Bet po vieno puslapio visuomet būdavo kitas, po jo — dar vienas, o stirtoje jo laukdavo dar viena knyga. Tik žvilgtelėsiu, apie ką rašoma šioje, pagalvodavo Šernas ir nė nepajusdavo, kaip pusę jos perkrimsdavo. Nuo to laiko, kai drauge su Pipu ir Grenu suvalgė dubenį pupelių sriubos su šonine, jis nieko burnoje neturėjo. Na, nebent duonos ir sūrio, bet tai tik menka užkandėlė, pagalvojo jis. Užmetė akį į tuščią lėkštę ir pamatė pelę, doroj ančią duonos trupinius.

Pelė buvo pusės mažojo pirštelio ilgio, juodomis akutėmis ir švelniu pilku kailiuku. Šernas suprato privalantis ją nudobti. Galbūt pelės tikrai labiau mėgo duoną ir sūrį, bet taip pat ėsdavo ir popierių. Knygų lentynose ir stirtose jis rado daug pelių spirų, be to, kai kurių knygų odiniai viršeliai tikrai buvo apgraužti.

Bet ji tokia mažutė. Ir alkana. Kaip jis gali gailėti pelei kelių trupinių? — Ir vis dėlto ji graužia knygas…

Kelias valandas pasėdėjus ant kėdės, Šerno nugara buvo sustingusi, o kojos nutirpusios. Jis suprato nesąs toks vikrus, kad galėtų pagauti pelę, tačiau gal pavyktų ją priploti? Prie alkūnės gulėjo didžiulis oda įrištas „Juodojo Kentauro analų“ tomas, kuriame septonas Jorkvenas varginamai išsamiai buvo aprašęs devynerius Nakties sargybos lordo vado, Orberto Kasvelio, tarnybos metus. Kiekvienai jo vadovavimo dienai buvo skirta po puslapį ir visi jie, rodos, prasidėjo žodžiais: „Lordas Obertas atsikėlė auštant ir išsituštino“, — išskyrus paskutinį, kuriame buvo parašyta: „Lordas Obertas rytą buvo rastas negyvas.“

Jokia pelė neatsilaikys prieš septoną Jorkveną. Labai lėtai Šernas kaire ranka paėmė knygą. Ji buvo stora ir sunki, ir kai jis viena ranka pamėgino ją pakelti, knyga išslydo jam iš putlių pirštų ir dunkstelėjusi vėl nukrito. Pelė dingo akimirksniu, nulėkė mitriai kaip strėlė. Šernas lengviau atsikvėpė. Sutraiškęs šį vargšą mažą padarėlį paskui būtų sapnavęs košmarus.

— Bet neturėtum graužti knygų, — garsiai ištarė jis.

Galbūt, kai kitą kartą čia ateis, reikės atnešti daugiau sūrio…

Šernas nustebo, kad žvakė degė taip ilgai. Ar pupelių sriubą su šonine jis valgė šiandien, ar vakar? Vakar. Tikrai turėjau ją valgyti vakar. Supratęs tai, jis nusižiovavo. Jonas susirūpins, kur jis prašapo, o meisteris Eimonas jį, žinoma, supras. Kol nebuvo apakęs, meisteris labai mėgo knygas, kaip ir Šernas Tarlis. Ir suprato, jog kartais tiesiog pasineri į jas, tarsi kiekvienas puslapis būtų vartai į kitą pasaulį.

Atsistojęs Šernas staiga susiraukė — mat nutirpusias jo blauzdas ėmė varstyti adatėlės. Kėdė buvo labai kieta ir, kol jis sėdėjo palinkęs prie knygų, skaudžiai nuspaudė užpakalį. Kitą kartą reikia nepamiršti pasiimti pagalvės. Būtų net geriau, jei jis galėtų ir miegoti čia, celėje, kurią rado užkrautą keturiomis dėžėmis, pilnomis atskirų, iš įvairių knygų išplėštų puslapių, bet Šernas nenorėjo ilgai palikti meisterio Eimono vieno. Pastaruoju metu meisteris gerokai nusilpo ir jam reikėjo pagalbos, ypač prižiūrėti varnams. Žinoma, Eimonas turėjo Klaidą, bet Šernas buvo jaunesnis, be to, jam geriau sekėsi tvarkytis su paukščiais.

Po kaire pažasčia pasispaudęs šūsnį knygų ir pergamentų, o dešinėje laikydamas žvakę, Šernas nužingsniavo tuneliais, brolių vadinamais kirmių takais. Ant stačių akmeninių laiptų iš viršaus krito blankios šviesos pluoštas, tad Šernas suprato, jog viršuje dabar diena. Jis pastatė žvakę sienos nišoje ir ėmė lipti. Pasiekęs penktą pakopą, Šernas jau šnopavo. Ant dešimtos sustojo perimti knygų į dešinę ranką.

Užlipęs jis atsidūrė po pilkšvu švininiu dangumi. Iš tokio dangaus gali tikėtis tik sniego, markstydamasis pagalvojo jis. Artėjantis sniegas kėlė jam nerimą. Šernas prisiminė tą naktį Pirnfiųjų Žmonių Kumštyje, kai juos kartu užklupo ir sniegas, ir numirėliai. Nebūk toks bailys, sudraudė jis save. Su tavimi — prisiekę broliai, jau nekalbant apie Stanį Barateoną ir visus jo riterius. Aukštai jam virš galvos dunksojo Juodosios pilies tvirtovė ir bokštai, nors, palyginti su milžiniška Siena, ir jie atrodė niekingai maži. Pirmajame Sienos ketvirtadalyje nuo žemės, ten, kur palengva kilo nauji laiptai su staigiais posūkiais ir turėjo susijungti su išlikusiais senaisiais, ledu ropštėsi būrelis brolių. Jų pjūklų ir kūjų keliamas triukšmas aidėjo atsimušdamas į Sienos ledą. Jonas liepė statytojams plušėti dieną ir naktį. Kai kuriuos iš jų, sėdinčius prie vakarienės stalo, Šernas girdėjo skundžiantis ir atkakliai tvirtinant, girdi, lordas Mormontas niekada neversdavęs jų taip sunkiai dirbti. Tačiau be didžiųjų laiptų nebuvo kaip pakilti ant Sienos, jos viršų pasiekti galėjai tik ant grandinės pakabintu kilnojamu narvu. Kad ir kaip Semveliui Tarliui nepatiko laiptai, dar labiau jis nekentė to narvo. Keldamasis juo, Šernas visuomet užsimerkdavo įsitikinęs, kad grandinė tuoj nutrūks. Kiekvieną kartą, kai narvo grotos brūkštelėdavo į ledą, iš baimės akimirką jam sustodavo širdis.

Prieš du šimtus metų čia buvo drakonų, žiūrėdamas į lėtai besileidžiantį narvą pagavo save galvojant Šernas. Jie ant Sienos tiesiog užskrisdavo. Karalienė Alisana aplankė Juodąją pilį raita ant drakono, o jos karalius, Džaheiris, atskrido paskui ją ant savojo. Ar Sidabrasparnė galėjo čia padėti ir palikti kiaušinį? O gal Stanis rado vieną kiaušinį Drakono Uoloje? Net jeigu jis turi kiaušinį, ar gali tikėtis, kad iš jo kas nors išsiris? Beiloras Palaimintasis meldėsi už turėtus kiaušinius, o kiti Targarienai mėgino juos išperinti pasitelkę juodąją magiją. Ir nieko iš to neišėjo, tik apsijuokė ir patyrė tragediją.

— Semveli, — atsklido liūdnas balsas. — Ėjau tavęs atvesti. Man liepta palydėti tave pas lordą vadą.

Šernui ant nosies nukrito snaigė.

— Jonas nori mane matyti!

— Šito nežinau, — gūžtelėjo Paniurėlis Edas Toletas. — Pusės to, ką mačiau, visiškai nenorėjau matyti, ir niekada nemačiau nė pusės to, ką išvysti norėjau. Nemanau, kad noras čia svarbiausia. Bet vis tiek geriau pas jį nueik. Kai tik baigs tvarkyti reikalus su Krasterio žmona, lordas Snou nori su tavimi pasikalbėti.

— Su Džile?

— Taigi. Jei mano žindyvė būtų atrodžiusi taip, kaip ji, niekada nebūčiau leidęsis atjunkomas. Bet maniškė buvo su ūsais…

— Dauguma ožkų juos turi, — įsiterpė Pipas, kai jiedu su Grenu išniro iš už kampo, nešini didlankiais ir užsikabinę ant nugarų strėlines. — Kur buvai, Žudike? Vakar per vakarienę tavęs pasigedome. Liko nesuvalgytas visas keptas jautis.

— Nevadink manęs Žudiku. — Pašaipą dėl jaučio Šernas praleido pro ausis. Pipas toks jau buvo. — Aš skaičiau. Ten buvo pelė…

— Grenui girdint apie peles nė neužsimink. Pelių jis baisiai bijo.

— Nebijau, — pasipiktinęs tarė Grenas.

— Bet valgyti jas bijotum.

— Suvalgyčiau daugiau pelių už tave.

Paniurėlis Edas Toletas atsiduso.

— Kai buvau paauglys, peles valgydavome tik per šventes. Buvau jauniausias vaikas, tad man visuomet tekdavo uodega. Ant uodegos mėsos nėra…

— Kur tavo didlankis, Šernai? — pasiteiravo Grenas. Seras Aliseris vadino jį Tauru ir ši pravardė, rodos, kasdien vis labiau jam tiko. Prie Sienos jis atvyko stambus, bet lėtas, storasprandis, pilvotas, raudonu veidu ir nerangus. Nors Grenui, užkibusiam ant kokio nors Pipo pokšto, sprandas vis dar išrausdavo, po daugybės valandų pratybų su kalaviju ir skydu pilvuko jis atsikratė, jo rankos sustiprėjo, o krūtinė išplatėjo. Dabar jis buvo stiprus ir gauruotas kaip tauras.

— Ulmeris laukia tavęs pratybų aikštėje.

— Ulmeris… — sutrikęs tarstelėjo Šėmas.

Tapęs lordu vadu, Jonas Snou netrukus visai įgulai, net tarnams ir virėjams, įvedė kasdienius visuotinius šaudymo iš lanko mokymus. Jis pareiškė, girdi, Nakties sargyboje per daug sureikšminamas gebėjimas valdyti kalaviją, per mažai dėmesio skiriama šaudymui ir ši tradicija tęsiasi dar iš tų laikų, kai riteris buvo vienas iš dešimties brolių, o ne vienas iš šimto, kaip dabar. Šernas pripažino, kad šis įsakymas prasmingas, bet šaudyti iš didlankio nemėgo beveik taip pat, kaip ir kopti laiptais. Mūvėdamas pirštines jis niekada nepataikydavo į taikinį, o jas nusimovęs ant pirštų prisitrindavo pūsles. Tie lankai buvo pavojingi. Šilkiniu! lanko templė nuplėšė pusę nago.

— Visai pamiršau.

— Pavergei tyržmogių princesės širdį, Žudike. — Pastarosiomis dienomis Vala įprato žiūrėti į juos pro savo kambario langą Karaliaus bokšte. — Ji nenuleidžia nuo tavęs akių.

— Netiesa! Nekalbėk taip! — Šernas su Vala šnektelėjo tik du kartus, kai meisteris Eimonas užsuko pas ją įsitikinti, ar kūdikiai sveiki. Princesė buvo tokia graži, kad kalbėdamas Šernas mikčiojo ir raudonavo.

— Kodėl ne? — gūžtelėjo Pipas. — Ji nori turėti tavo vaikų. Gal mums jau vadinti tave Šernu Suvedžiotoju?

Šernas nuraudo. Jis žinojo, jog karalius Stanis turi savų, su Vala susijusių planų; ji buvo tarsi kalkių skiedinys, kuriuo jis ketino sutvirtinti taiką tarp šiauriečių ir laisvosios tautos.

— Šiandien neturiu laiko pratyboms, man reikia pasimatyti su Jonu.

— Su Jonu? Su Jonu? Ar mes pažįstame ką nors, vardu Jonas, Grenai?

— Jis kalba apie lordą vadą.

— Aaa… Apie didįjį lordą Snou? Na, žinoma. O kam tau su juo matytis? Jis net nemoka pakrutinti ausų. — Norėdamas parodyti, kad jis moka, Pipas pakrutino ausis. Jo ausys buvo didelės ir raudonos nuo šalčio. — Dabar jis tikras lordas Snou ir tokios prakeiktai aukštos kilmės, kad mes jam nė iš tolo neprilygstame.

— Jonas turi pareigų, — gindamas lordą vadą tarė Šernas. — Dabar jo ir Siena, ir visi su ja susiję reikalai.

— Bet žmogus turi pareigų ir savo draugams. Jei ne mes, lordu vadu būtų tapęs Janas Slintas. Lordas Janas būtų pasodinęs Snou nuogą ant mulo ir išsiuntęs. „Keliauk į Krasterio pilį, — būtų liepęs jis, — ir parnešk man Senojo Lokio batus ir apsiaustą.“ Mes jį nuo tokios lemties išgelbėjome, o dabar jis tiek užsiėmęs, kad negali drauge prie laužo išgerti taurės pakaitinto ir prieskoniais pagardinto vyno?

Grenas bičiuliui pritarė:

— Pareigos netrukdo jam valandų valandas praleisti pratybų aikštėje. Beveik kasdien jis ten su kuo nors kaunasi.

Šėmas turėjo pripažinti, kad tai tiesa. Kartą, Jonui atėjus pasitarti su meisteriu Eimonu, Šernas jo paklausė, kodėl jis tiek daug laiko praleidžia kaudamasis kalaviju.

— Senasis Lokys, būdamas lordu vadu, niekada tiek daug nesipraktikuodavo, — atkreipė jis Jono dėmesį.

Užuot ką nors atsakęs, Jonas įbruko Šernui į rankas Ilganagį. Leido jam pajusti ginklo lengvumą, atsvarą ir liepė pasukinėti geležtę, kad tamsus padūmavęs plienas suribuliuotų.

— Valyrijos plienas, — tarė jis, — užkerėtas, aštrus kaip skustuvas ir beveik nesunaikinamas. Kovotojas turi būti toks pat puikus, kaip ir jo kalavijas, Šernai. Ilganagis nukaldintas iš Valyrijos plieno, bet man trūksta patirties. Pusrankis būtų mane nužudęs taip pat lengvai, kaip tu sutraiškai vabzdį.

Šernas grąžino kalaviją.

— Kai mėginu priploti vabzdį, jis visada nuskrenda. Tik delną susitrenkiu. Ir man skauda.

Jonas nusijuokė.

— Na gerai. Korinas būtų mane nužudęs taip pat lengvai, kaip tu suvalgai dubenį košės.

Košę Šernas mėgo, ypač pagardintą medumi.

— Neturiu tam laiko, — tarė Šernas draugams ir, palikęs juos, nužingsniavo prie ginklinės, prispaudęs knygas prie krūtinės. Esu skydas., saugantis žmonių karalystes, prisiminė jis. Kažin, ką pasakytų tie žmonės, jeigu žinotų, kad jų karalystes saugo tokie vyrai kaip Grenas, Pipas ir Paniurėlis Edas?

Lordo vado bokštą buvo nusiaubusi ugnis, o Karaliaus bokšte įsikūrė Stanis Barateonas, tad Jonas Snou užėmė kuklius Donalo Nojaus kambarius už ginklinės. Atėjęs Šernas susitiko išeinančią Džilę, susisupusią į seną apsiaustą, jo duotą jiedviem sprunkant iš Krasterio pilies. Džilė būtų pro jį pralėkusi, bet Šernas sučiupo ją už rankos ir knygos iškrito jam iš glėbio.

— Džile…

— Šernai… — susijaudinusi tarstelėjo ji.

Džilė buvo tamsiaplaukė, liekna, didelėmis, rudomis, į elnės panašiomis akimis. Ji tiesiog skendo seno Šerno apsiausto klostėse, po gobtuvu jos veido beveik nebuvo matyti, bet mergina vis tiek drebėjo. Džilė atrodė išblyškusi ir išsigandusi.

— Kas atsitiko? — paklausė jos Šernas. — Kaip laikosi kūdikiai?

Džilė išsivadavo iš jo gniaužtų.

— Jiems viskas gerai, Šernai. Tikrai gerai.

— Stebuklas, kad rūpindamasi jais dviem dar įsigudrini numigti, — maloniai tarė Šernas. — Kurį vakar vakare girdėjau verkiant? Maniau, jis niekada nesiliaus.

— Verkė Dalos berniukas. Jis verkia, kai nori krūties. Maniškis… maniškis beveik neverkia. Kartais guguoja, bet… — Jos akys paplūdo ašaromis. — Turiu eiti. Jau laikas juos maitinti. Jei užtruksiu, man ims tekėti pienas.

Ir, palikusi suglumusį Semą, ji nuskubėjo per kiemą.

Šernui teko atsiklaupti ir susirinkti iškritusias knygas. Nereikėjo man tiek daug jų neštis, pagalvojo jis, braukdamas purvą nuo Kolokvo Votario „Nefrito kompendiumo“ — storo rytų sakmių ir legendų tomo, kurį jam liepė surasti meisteris Eimonas. Ši knyga, rodos, buvo puikiai išsilaikiusi. O meisterio Tomakso „Drakonų giminaičiai, arba Targarienų giminės istorija nuo tremties iki aukso amžiaus ir apmąstymai apie drakonų gyvenimą ir mirtį“ gerokai nukentėjo. Krisdama ji atsivertė ir keli puslapiai susitepė, taip pat ir tas, kuriame įvairių spalvų rašalu buvo nupieštas gana gražus paveikslėlis, vaizduojantis Balerioną Juodąjį Siaubą. Delnu lygindamas ir valydamas lapus, Šernas pyktelėjo ant savęs, nerangaus kvailio. Sutikęs Džilę jis visuomet susijaudindavo ir jam pakildavo… „gumbas“. Prisiekęs Nakties sargybos brolis neturėjo jaustis taip, kaip jausdavosi jis, sutikęs Džilę, ypač kai ji užsimindavo apie savo krūtis ir…

— Lordas Snou tavęs laukia.

Prie ginklinės durų, remdamiesi į savo ietis, stovėjo du sargybiniai su juodais apsiaustais ir lengvais geležiniais šalmais. Šiuos žodžius ištarė Plaukuotasis Holas. Malis padėjo Šernui atsistoti. Paskubomis padėkojęs, jis praėjo pro sargybinius ir, iš visų jėgų spausdamas prie krūtinės stirtą knygų, nuskubėjo per kalvę, kur tebestovėjo priekalas ir dumplės. Ant darbastalio buvo padėti nebaigti kaldinti šarvažiedžiai marškiniai. Išsitiesęs po priekalu gulėjo Vaiduoklis, grauždamas jaučio kaulą ir mėgindamas pasiekti čiulpus. Šernui žingsniuojant pro šalį, baltasis didvilkis pakėlė galvą, bet neišleido nė menkiausio garso.

Jonas buvo įsikūręs už stovų su ietimis ir skydais. Kai Šernas įėjo, jis skaitė kažkokį pergamentą. Jam ant peties tupėjo lordo vado Mormonto varnas ir spoksojo žemyn, tarsi ir jis būtų skaitęs, bet pamatęs Semą paukštis pakilo ir nuskrido pas jį krankdamas: Grūdų, grūdų!

Padėjęs knygas, Šernas kyštelėjo ranką į maišą prie durų ir pasėmė saują grūdų. Varnas nutūpė jam ant riešo ir iš delno taip smarkiai kaptelėjo grūdą snapu, kad Šernas šūktelėjo ir patraukė ranką. Varnas vėl pakilo, o geltoni ir rausvi grūdai pabiro ant grindų.

— Uždaryk duris, Šernai. — Ant Jono skruosto vis dar buvo matyti randai, kuriuos kadaise paliko erelis, mėginęs išlesti jam akį. — Ar tas šelmis prakirto delną?

Šernas nusimovė pirštinę.

— Taip. — Jam pasidarė silpna. — Kraujas bėga…

— Mes visi liejame kraują už Nakties sargybą. Kitą kartą apsimauk storesnes pirštines. — Jonas koja paslinko jo pusėn krėslą. — Sėsk ir paskaityk. — Jis padavė Šernui pergamentą.

— Kas tai? — paklausė Šernas. Varnas ėmė rinkti tarp vikšrių išsibarsčiusius grūdus.

— Popierinis skydas.

Skaitydamas Šėmas čiulpė kraujuojantį delną. Jis iš karto pažino meisterio Eimono rašyseną. Meisterio raidės buvo mažos ir lengvai įskaitomos, bet senis negalėjo matyti, kur užtiško rašalo, tad kartais palikdavo bjaurias dėmes.

— Laiškas karaliui Tomenui?

— Vinterfele Tomenas su mano broliu Branu kovėsi mediniais kalavijais. Jis prisivilko tiek paminkštinimų, jog atrodė kaip iškimšta žąsis. Branas jį pargriovė. — Jonas priėjo prie lango. — Tačiau Branas žuvęs, o putlus raudonskruostis Tomenas sėdi Geležiniam soste, ant auksinių garbanų užsidėjęs karūną.

Branas nežuvęs, norėjo pasakyti Šernas. Jis su Šaltarankiu iškeliavo už Sienos. Bet žodžiai užstrigo jam gerklėje. Prisiekiau saugoti paslaptį.

— Nepasirašei laiško.

— Senasis Lokys šimtą kartų maldavo Geležinio sosto pagalbos. Jie atsiuntė Janą Slintą. Joks laiškas neįžiebs Lanisterių meilės mums. Juo labiau, kai išgirs, kad padedame Staniui.

— Tik ginti Sieną, o ne maištauti. — Šernas paskubomis dar kartą perskaitė laišką. — Būtent taip čia ir parašyta.

— Šis skirtumas gali praslysti lordui Taivinui pro akis. — Jonas pasiėmė laišką. — Kodėl dabar jis turėtų mums padėti? Anksčiau nepadėjo.

— Na, — pasakė Šernas, — jis tikriausiai nenorės girdėti kalbų, kad Stanis atjojo ginti karalystės, o tuo metu Tomenas žaidė su žaisliukais. Tai užtrauktų Lanisterių giminei panieką.

— Nenoriu paniekos Lanisterių giminei, noriu, kad ji mirtų ir žlugtų. — Jonas pakėlė laišką. — „Nakties sargyba nedalyvauja Septynių Karalysčių karuose, — perskaitė jis. — Esame prisiekę ištikimybę karalystei, o jai dabar iškilo siaubingas pavojus. Stanis Barateonas padeda mums kovoti su priešais iš anapus Sienos, nors mes nesame jo vyrai…“

— Taigi, — muistydamasis tarė Šernas, — kad nesame. O gal… esame?

— Daviau Staniui maisto, pastogę, perleidau Nakties fortą ir sutikau, kad dalis laisvosios tautos įsikurtų Dovanoje. Tik tiek.

— Lordas Taivinas sakys, kad to per daug.

— O Stanis sako, kad to per maža. Kuo daugiau karaliui duodi, tuo daugiau jam reikia. Vaikštome lediniu tiltu, o abipus jo — praraja. Ir vienam karaliui gana sunku įtikti. O įtikti dviem vargu ar įmanoma.

— Taip, bet… jei kovą laimės Lanisteriai ir lordas Taivinas nuspręs, kad padėdami Staniui išdavėme karalių, Nakties sargybai gali ateiti galas. Jį palaiko Taireliai su gausia ir stipria Haigardeno kariuomene. Be to, Juodųjų Vandenų mūšyje jis Stanį sutriuškino. — Galbūt matant kraują Šernui ir pasidarydavo silpna, bet jis žinojo, kaip laimimi karai. Tuo pasirūpino jo tėvas.

— Kautynės prie Juodųjų Vandenų — tai tik vienas mūšis. Robas laimėjo visus savo mūšius, o vis tiek padėjo galvą. Jei Stanis įkalbės prisidėti šiaurę…

Jis mėgina save įtikinti, suprato Šernas, bet negali. Iš Juodosios pilies buvo išleista daugybė varnų su laiškais, kuriuose šiaurės lordai buvo raginami palaikyti Stanį Barateoną ir prisidėti prie jo su savo kariuomene. Daugumą varnų paleido pats Šernas. Bet iki šiol grįžo tik vienas paukštis, — tas, kurį jie išsiuntė į Karholdą. O šiaip tebetvyrojo gūdi tyla.

Net jei Staniui būtų pavykę patraukti savo pusėn šiauriečius, Šernas vis tiek neįsivaizdavo, kad jis būtų galėjęs tikėtis kaip lygus su lygiais kovoti su jungtine Kasterlių Uolos, Haigardeno ir Dvynių kariuomene. Ir vis dėlto be šiauriečių karalius Stanis iš anksto buvo pasmerktas. Pasmerktas kaip ir Nakties sargyba, jei lordas Taivinas nuspręs, kad jie yra išdavikai.

— Lanisteriai turi savus šiauriečius. Lordą Boltoną ir jo nesantuokinį sūnų.

— Stanis turi Karstarkus. Jei prišnekintų prisidėti Baltąjį Uostą…

— Jei, — pabrėžtinai pakartojo Šernas. — O jei ne… Milorde, net popierinis skydas yra geriau už jokį…

Jonas pamosavo laišku.

— Ir aš taip manau. — Atsidusęs jis paėmė plunksną ir laiško apačioje brūkštelėjo savo parašą. — Atnešk antspaudams vaško. — Palaikęs virš žvakės liepsnos, Šernas pakaitino juodą vaškinę lazdelę, užlašino kelis vaško lašus ant susukto pergamento, o tada žiūrėjo, kaip į stingstančią balutę Jonas įspaudė lordo vado antspaudą. — Kai išeisi, nunešk laišką meisteriui Eimonui, — liepė jis. — Ir pasakyk, kad išsiųstų varną į Karaliaus Uostą.

— Klausau. — Kiek padvejojęs Šernas tarė: — Milorde, gal galėčiau paklausti… Mačiau išeinant Džilę. Sunkiai tramdančią ašaras…

— Vala vėl atsiuntė ją maldauti, kad paliktume Mensą gyvą.

— Hm… — Vala buvo sesuo moters, kurią Užusienio karalius paėmė į žmonas ir paskelbė karaliene. Stanis ir jo vyrai vadino ją „tyržmogių princese“. Jos sesuo Dala mirė per mūšį, nors kalavijo ašmenimis niekas jos nepalietė; moteris mirė gimdydama Menso Plėšiko sūnų. Jei Šerno girdėtuose šnabždesiuose esama bent šiek tiek tiesos, netrukus paskui ją į kapą turėjo keliauti ir Plėšikas. — Ką jai pasakei?

— Pasakiau, kad pakalbėsiu su Staniu, bet abejoju, ar man pavyks jį įtikinti. Svarbiausia karaliaus pareiga yra ginti karalystę, o Mensas ją puolė, [o malonybė, rodos, neketina to pamiršti. Mano tėvas sakydavo, kad Stanis Barateonas — teisingas žmogus. Bet niekas niekada nesakė, kad jis gailestingas. — Suraukęs antakius Jonas nutilo. — Aš pats mielai nukirsčiau Mensui galvą. Kadaise jis buvo Nakties sargybos vyras. Pagal įstatymą jo gyvybė priklauso mums.

— Pipas sako, kad ledi Melisandra nori atiduoti jį liepsnoms ir imtis kažkokių burtų.

— Pipui reikėtų išmokti prikąsti liežuvį. Ir aš girdėjau apie tai iš kitų. Jai reikia karaliaus kraujo, kad prikeltų drakoną. Tik niekas nežino, kur Melisandra tikisi rasti miegantį drakoną. Tai nesąmonė. Menso kraujas toks pat karališkas, kaip ir mano. Jis niekada nenešiojo karūnos ir nesėdėjo soste. Mensas — viso labo plėšikas. O plėšiko kraujas neturi jokių ypatingų galių.

Varnas pakėlė akis nuo grindų.

Kraujas… — kranktelėjo jis.

Jonas nekreipė į paukštį dėmesio.

— Džilę nusprendžiau išsiųsti.

— Ak… — Šernas staiga kilstelėjo galvą. — Na tai… tai gerai, milorde.

Jai tikrai būtų geriausia keliauti kur nors, kur saugu ir šilta, kuo toliau nuo Sienos ir kovų.

— Ir Džilę, ir berniuką. O jo pieno broliui turime rasti kitą žindyvę.

— Kol ją rasi, mažyliui pakaks ir ožkos pieno. Ožkos pienas kūdikiui tinka labiau nei karvės. — Šernas kažkur apie tai buvo skaitęs. Sėdėdamas krėsle, jis pasimuistė. — Milorde, vartydamas analus, aptikau įrašų apie dar vieną jauną Nakties sargybos vadą. Jis buvo išrinktas keturi šimtai metų prieš Užkariavimą. Osrikas Starkas Nakties sargybos vadu tapo būdamas dešimties ir vadovavo jai šešiasdešimt metų. Jis yra ketvirtas, milorde. Tu toli gražu nesi jauniausias išrinktas Nakties sargybos vadas. Pagal amžių esi penktas jauniausias.

— Tie visi keturi, jaunesni už mane, buvo Šiaurės karaliaus sūnūs, broliai arba nesantuokiniai vaikai. Geriau pasakyk man ką nors naudinga. Papasakok apie mūsų priešus.

— Apie Kitus… — Šernas liežuviu brūkštelėjo per lūpas. — Jie minimi analuose, nors ir ne taip dažnai, kaip maniau. Bent jau tuose analuose, kuriuos radau ir perskaičiau. Žinau, kad yra daug knygų, kurių dar neradau. Kai kurios senesnės knygos byra gabalais. Puslapiai trupa, vos mėginu juos versti. O tikrai senos knygos… jos arba sutrūnijusios, arba paslėptos ten, kur dar neieškojau, arba… na, gali būti, kad tų knygų nėra ir niekada nebuvo. Seniausios istorijos buvo užrašytos tais laikais, kai į Vesterosą atplaukė andalai. Pirmieji Žmonės paliko mums tik akmenyse iškaltas runas, tad viskas, ką manome žinantys apie Didvyrių amžių, Aušros amžių ir Ilgąją Naktį, septonų užrašyta praėjus tūkstančiams metų. Citadelėje yra didžiųjų meisterių, kurie tais pasakojimais abejoja. Tuose pasakojimuose kalbama apie karalius, valdžiusius kelis šimtus metų, ir riterius, klajojusius tūkstantį metų, nors tais laikais riterių iš viso nebuvo. Pats žinai tas istorijas apie Brandoną Statytoją, Simeoną Žvaigždžiaakį, Nakties karalių… Mes sakome, kad esi devyni šimtai devyniasdešimt aštuntas Nakties sargybos lordas vadas, bet, sprendžiant iš seniausio mano rasto sąrašo, yra tik šeši šimtai septyniasdešimt keturi lordai vadai, vadinasi, jis buvo parašytas…

— …labai seniai, — nutraukė jį Jonas. — Ką sužinojai apie Kitus?

— Radau vietų, kuriose minimas drakonų stiklas. Didvyrių amžiuje miškavaikiai kasmet duodavo Nakties sargybai šimtą durklų iš obsidiano. Daugumoje pasakojimų tvirtinama, kad Kiti ateina, kai šalta. Arba, kai jie ateina, pasidaro šalta. Kartais jie pasirodo per pūgą ir ištirpsta dangui išsigiedrijus. Jie vengia saulės šviesos ir ateina naktį arba… kai jie ateina, užslenka naktis. Kai kuriuose pasakojimuose užsimenama, kad jie joja ant kritusių gyvulių. Nesvarbu, ar tai lokiai, ar didvilkiai, ar mamutai, ar arkliai, svarbu tik, kad būtų negyvi. Tas, kuris nužudė Mažąjį Polą, buvo raitas ant kritusio žirgo, tad bent jau ši pasakojimo dalis atitinka tikrovę. Kai kur kalbama ir apie milžiniškus ledinius vorus. Nežinau, kokie tai padarai. Kovoje su Kitais žuvusių žmonių kūnai turi būti sudeginti, kitaip jie prisikelia ir tampa Kitų vergais.

— Visa tai mes žinojome. Svarbiausia išsiaiškinti, kaip mums juos įveikti.

— Jei tikėsime pasakojimais, Kitų šarvų mūsų kalavijai įveikti negali, — paaiškino Šernas, — o jų pačių kalavijai tokie šalti, kad sutrupina plieną. Tačiau ugnis juos trikdo, be to, jie pažeidžiami obsidianu. — Jis prisiminė Kitą, sutiktą Vaiduoklių miške ir tartum ištirpusį, kai dūrė jam Jono duotu durklu iš drakonų stiklo. — Radau vieną istoriją apie Ilgosios Nakties laikus, kurioje kalbama apie paskutinį didvyrį, žudžiusį Kitus kalaviju drakonų plieno ašmenimis.

— Drakonų plieno? — suraukė antakius Jonas. — Gal Valyvuos plieno?

— Ir aš pirmiausia apie tai pagalvojau.

— Vadinasi, jei įkalbėčiau Septynių Karalysčių lordus atiduoti mums savo kalavijus, nukaldintus iš Valyrijos plieno, mes visi išsigelbėtume? Tai padaryti nebus sunku. — Jonas niūriai nusijuokė. — Ar sužinojai, kas tie Kiti, iš kur jie atėjo ir ko nori?

— Dar ne, milorde, bet gali būti, kad tiesiog skaičiau ne tas knygas. Dar yra šimtai, kurių nė nepavarčiau. Duok man laiko ir rasiu viską, ką įmanoma rasti.

— Daugiau laiko neturime, — liūdnai tarė Jonas. — Susirink savo mantą, Šernai. Keliausi kartu su Džile.

— Keliausiu? — Kelias akimirkas Šernas nieko nesuprato. — Keliausiu? Į Rytų sargybą, milorde? Ar… kur?

— Į Senmiestį.

— Į Senmiestį? — šaižiai pakartojo Šernas. Netoli Senmiesčio buvo ir Rago Kalva. Namai. Nuo šios minties jam ėmė suktis galva. Tėvas…

— Kartu keliaus ir Eimonas.

— Eimonas? Meisteris Eimonas? Bet… jam šimtas dveji metai, milorde, jis negali… Išsiunti ir jį, ir mane7. O kas prižiūrės varnus? Jeigu jie susirgs arba susižeis, kas…

— Klaidas. Jis daug metų tarnavo pas Eimoną.

— Klaidas tik tarnas, be to, jo regėjimas palengva silpsta. Tau reikia meisterio. Meisteris Eimonas toks silpnas, kad kelionė laivu… — Staiga Šėmas pagalvojo apie Arborą, apie Arboro karalienę ir vos nepaspringo savo liežuviu. — Jis gali… jis senas… ir…

— Taip, jis rizikuoja gyvybe. Aš tai žinau, Šernai, bet dar labiau jis rizikuos pasilikęs čia. Stanis žino, kas yra Eimonas. Jei raudonoji moteris savo burtams reikalauja karališko kraujo…

— Ak… — Šernas išblyško.

— Rytų sargyboje prie jūsų prisidės Dareonas. Viliuosi, kad jo dainos padės mums rasti vieną kitą bičiulį pietuose. „Juodasis strazdas“ nuplukdys tave į Bravosą. Iš ten į Senmiestį teks keliauti jau savo jėgomis. Jei vis dar nori vadinti Džilės kūdikį savo nesantuokiniu sūnumi, siųsk ją ir vaiką į Rago Kalvą. Jei ne, Eimonas ras jai tarnaitės vietą Citadelėje.

— M-mano nesantuokinis sūnus… — Taip, jis taip kalbėjo, bet… Tas vanduo. Galiu nuskęsti. Laivai skęsta nuolat, o ruduo — audringas metų laikas. Tačiau Džilė būtų su juo ir vaikelis augtų saugus. — Taip. Aš… Mano motina ir seserys padės Džilei auginti vaiką. — Galiu nusiųsti laiškų, man nebūtina pačiam vykti į Rago Kalvų. — Palydėti ją į Senmiestį gali ir Dareonas. Aš… kiekvieną popietę su Ulmeriu mokausi šaudyti iš lanko, kaip ir įsakei, nebent… būnu požemiuose, bet pats liepei man kuo daugiau sužinoti apie Kitus. Nuo didlankio man skauda pečius, be to, prisitrinu ant pirštų pūsles. — Ir jis parodė Jonui vieną, jau pratrūkusią. — Bet vis tiek praktikuojuosi. Dabar jau dažniau kliudau taikinį, nei šaunu pro šalį, ir vis tiek esu prasčiausias iš šaulių, kada nors pakėlusių lanką. Bet man patinka Ulmerio pasakojamos istorijos. Kas nors turi jas užrašyti ir sudėti į knygą.

— Taip ir padaryk. Citadelėje jie turi ir pergamento* ir rašalo, ir didlankių. Tikiuosi, kad šaudymo pratybas tęsi. Šernai, Nakties sargyboje yra šimtai vyrų, galinčių paleisti strėlę, bet tik saujelė iš jų moka skaityti arba rašyti. Noriu, kad taptum mano nauju meisteriu.

Išgirdęs šį žodį, Šernas krūptelėjo. Ne, Tėve, maldauju, daugiau apie tai nekalbėsiu, prisiekiu Septynetu. Išleisk mane, prašau, išleisk.

— Milorde, aš… turiu darbo čia… knygos…

— …tebebus savo vietoje, kai pas mus grįši.

Šernas pakėlė ranką sau prie kaklo. Tarsi būtų jautęs kabančią ir jį smaugiančią grandinę.

— Milorde, Citadelėje jie… pjausto lavonus. — Jie verčia ant kaklo nešioti grandinę. Jei trokšti grandinių, eikš su manimi. Tris dienas ir tris naktis Šernas prie sienos prikaustytomis rankomis ir kojomis kūkčiojo, kol pagaliau miegas jį įveikė. Ant kaklo grandinė buvo tokia sunki, kad nubrozdino odą, ir vos tik miegodamas pasiversdavo ne į tą pusę, nuo tos grandinės imdavo dusti. — Negaliu nešioti grandinės.

— Gali. Ir nešiosi. Meisteris Eimonas senas ir aklas. Jis nenumaldomai silpsta. Kai jis mirs, kas užims jo vietą? Meisteris Mulinas Šešėlių bokšte veikiau kovotojas nei mokslininkas, o meisteris Harmunas iš Rytų sargybos dažniausiai girtas.

— Jei paprašytum Citadelės atsiųsti daugiau meisterių…

— Ketinu taip ir padaryti. Mums reikia kiekvieno vyro. Bet rasti lygiavertę pamainą Eimonui Targarienui ne taip lengva. — Jonas atrodė sutrikęs. — Neabejojau, kad tau ši užduotis patiks. Citadelėje tiek daug knygų, kad niekas negali tikėtis visų jų perskaityti. Tau ten bus gerai, Šernai. Aš žinau.

— Ne. Galėčiau perskaityti knygas, bet… m-meisteris turi būti ir gydytojas, o aš alpstu pamatęs k-kraują. — Jis ištiesė ranką, kad Jonas matytų, kaip ji virpa. — Aš Šernas Bailys, o ne Šernas Žudikas.

— Bailys? Ko bijai? Senių priekaištų? Šernai, tu matei Kumštį puolančius numirėlius, tarsi banga plūstančius gyvus vyrų lavonus juodomis rankomis ir ryškiai mėlynomis akimis. Ir nužudei Kitę.

— Tai d-d-drakonų stiklas, aš čia niekuo dėtas.

— Tylėk. Tu melavai, rezgei intrigas ir slaptus planus, kad tapčiau lordu vadu. O dabar man paklusi. Vyksi į Citadelę ir nusikaldinsi grandinę, o jei reikės pjaustyti lavonus, tai ir pjaustysi. Senmiesčio lavonai bent jau nesipriešins.

Jis nesupranta.

— Milorde, — pasakė Šernas, — mano t-tėvas, lordas Rendilas, jis, jis, jis, jis… Meisterio gyvenimas — tai vergo gyvenimas. — Šernas suprato paistantis nesąmones. — Joks Tarlių giminės sūnus nebuvo pasikabinęs ant kaklo grandinės. Rago Kalvos vyrai neįtakingiems lordams nesilanksto ir nepataikauja. — Jei nori grandinių, eikš su manimi. — Jonai, aš negaliu neklausyti savo tėvo.

Jis pasakė „Jonai“, bet Jono čia nebuvo. Prieš Šerną dabar sėdėjo lordas Snou pilkomis akimis ir šaltu kaip ledas žvilgsniu.

— Tu neturi tėvo, — priminė jam lordas Snou. — Tik brolius. Tik mus. Tavo gyvenimas priklauso Nakties sargybai, tad eik, susikimšk į krepšį apatinius ir visa kita, ką nori pasiimti į Senmiestį. Išvyksi valandą prieš saulėtekį. O štai tau dar vienas įsakymas. Nuo šiandien nevadinsi savęs bailiu. Per praėjusius metus pamatei daugiau, nei kiti pamato per visą gyvenimą. Gali vykti į Citadelę, bet tik kaip prisiekęs Nakties sargybos vyras. Negaliu liepti tau būti drąsiam, bet galiu įsakyti, kad savo baimę slėptum. Davei priesaiką, Šernai. Pameni?

Esu kalavijas tamsoje. Bet kalaviją jis valdė prastai ir bijojo tamsos.

— Aš… pamėginsiu.

— Ne pamėginsi, o paklusi.

Paklusi. Mormonto varnas sumosavo dideliais juodais sparnais.

— Kaip milordas įsakys. Ar… ar meisteris Eimonas žino?

— Pirmiausia tai ir buvo jo, o ne mano mintis. — Jonas atidaręs palaikė Šernui duris. — Ir kad man jokių atsisveikinimų. Kuo mažiau vyrų apie tai žinos, tuo geriau. Valandą prieš saulėtekį kieme.

Šernas neprisiminė, kaip išėjo iš ginklinės. Atitokęs apsižiūrėjo, kad per purvą ir seno sniego plotelius nerangiai šlepsi link meisterio Eimono buveinės. Galėčiau pasislėpti tarė sau jis. Galėčiau pasislėpti požemiuose tarp knygų. Galėčiau gyventi ten su pele, o naktį slapta išlįsti ir pasivogti maisto. Šernas suprato, kad tai paikos mintys, tuščios ir beviltiškos. Požemiuose broliai būtų jo ieškoję pirmiausia. Ir tikriausiai niekada nebūtų ieškoję anapus Sienos, tačiau tai būtų buvusi dar didesnė beprotybė. Tyržmogiai mane sučiuptų ir lėtai nugalabytų. Sudegintų gyvų, kaip raudonoji moteris ketina sudeginti Mensų Plėšikų.

Radęs meisterį Eimoną paukštidėje, Šernas atidavė jam Jono laišką ir paskubomis, užsikirsdamas išklojo visus savo nuogąstavimus.

— Jis nesupranta. — Šernas jautė, kad jį tuoj supykins. — Jei užsikabinsiu grandinę, mano t-tėvas… jis, jis, jis…

— Ir mano tėvas prieštaravo, kai pasirinkau tarnystės kelią, — tarė senis. — Į Citadelę mane išsiuntė jo tėvas. Karalius Deironas turėjo keturis sūnus, iš kurių trys ir patys susilaukė sūnų. „Per daug drakonų kelia tokį pat pavojų, kaip ir per mažai“, — išgirdau jo malonybę sakant mano lordui tėvui tą dieną, kai buvau išsiųstas. — Eimonas pakėlė ranką prie grandinės, sunertos iš įvairių rūšių metalo žiedų ir tabaluojančios jam ant kaklo. — Grandinė sunki, Šernai, bet mano senelis karalius buvo teisus. Ir tavo lordas Snou neklysta.

Snou, tyliai kranktelėjo varnas.

Snou, pritarė jam kitas.

Jų kranksėjimą pasigavo ir kiti:

Snou, snou, snou, snou, snou.

Šernas pats išmokė juos šio žodžio. Jis suprato, jog čia pagalbos nesulauks. Meisteris Eimonas, kaip ir jis, buvo priremtas prie sienos. Jis mirs keliaudamas jūra, apimtas nevilties pagalvojo Šernas. Meisteris per senas, ši kelionė jam persunki. Ir Džilės kūdikis gali mirti, jis ne toks didelis ir stiprus kaip Dalos berniukas. Ar Jonas visus mus nori pražudyti?

Kitą rytą Šernas lyg nesavas pasibalnojo kumelę, kuria atjojo čia iš Rago Kalvos, ir nusivedė ją per kiemą prie rytinio kelio. Jai ant nugaros uždėti balnakrepšiai buvo prikimšti sūrio, dešrų ir kietai virtų kiaušinių, be to, į juos buvo įgrūsta ir pusė sūdyto kumpio, kurį Tripirštis Hobas įdavė jam kelionės išvakarėse.

— Esi žmogus, vertinantis gerą valgį, Žudike, — pasakė jam virėjas. — Mums reikia daugiau tokių vyrų kaip tu.

Kumpis, be abejo, jiems pravers. Kol nusigaus į Rytų sargybą, teks ilgai joti šaltyje, o Sienos šešėlyje nebuvo nei miestelių, nei užeigų.

Valandą prieš aušrą visur buvo tamsu ir tylu. Ir Juodoji pilis atrodė keistai tyli. Kieme jo laukė pora dviračių vežimų, Juodasis Džekas Bulveris ir gera dešimtis užsigrūdinusių žvalgų, ištvermingų kaip ir arkliai, ant kurių jojo. Viena akimi pamatęs Šerną, Kedžas Baltakis garsiai nusikeikė.

— Nekreipk į jį dėmesio, Žudike, — tarė Juodasis Džekas. — Jis pralošė lažybas, mat tikino, kad tave klykiantį teks traukti iš palovio.

Meisteris Eimonas buvo per silpnas keliauti raitas, tad jam buvo paruoštas vežimas, jame ant gulto sukrauta krūva kailių ir sumeistrauta odinė stoginė, kad nelytų ir nesnigtų ant galvos. Kartu su juo vežime turėjo važiuoti ir Džilė su kūdikiu. Kitame vežime buvo sukrauti jų drabužiai ir daiktai, taip pat pūpsojo dėžė, pilna senų retų knygų, kurių, Eimono nuomone, trūko Citadelei. Šernas pusę nakties jų ieškojo, nors rado tik ketvirtą dalį tų, kurių reikėjo. Ir gerai, nes kitaip mums būtų reikėję dar vieno vežimo.

Meisteris atėjo įsisupęs į tris kartus jam per didelę lokeną. Klaidui vedant jį prie vežimo, pūstelėjo vėjas ir senis susvirduliavo. Šernas puolė prie jo ir apglėbė. Dar vienas toks gūsis nupūs jį anapus Sienos.

— Laikykis mano rankos, meisteri. Čia netoli.

Aklasis senis linktelėjo, o vėjas nusmaukė jiems gobtuvus.

— Senmiestyje visada šilta. Medaus ir Vyno upės saloje yra užeiga, kurioje lankydavausi, kai buvau jaunas novicijus. Malonu bus vėl ten sėdėti ir gurkšnoti sidrą.

Kol jie pasodino meisterį į vežimą, atėjo ir Džilė, glėbyje nešdamasi suvystytą kūdikį. Paraudusias, užverktas jos akis slėpė gobtuvas. Tuoj pasirodė ir Jonas su Paniurėliu Edu.

— Lorde Snou, — kreipėsi į jį meisteris Eimonas, — savo kambaryje palikau tau knygą. „Nefrito kompendiumą“. Jį parašė volantietis nuotykių ieškotojas, Kolokvas Votaris, kuris nukeliavo į rytus ir aplankė šalis prie Nefrito jūros. Ten yra ištrauka, kuri galbūt bus tau įdomi. Liepiau Klaidui ją pažymėti.

— Būtinai perskaitysiu, — pažadėjo Jonas Snou.

Meisteriui Eimonui iš nosies nudryko balzganas snarglys. Jis nusivalė jį atgalia, pirštine apmauta ranka.

— Žinios — tai ginklas, Jonai. Prieš jodamas į mūšį gerai apsiginkluok.

— Taip ir padarysiu. — Ėmė snyguriuoti, iš dangaus tingiai leidosi didelės purios snaigės. Jonas kreipėsi į Juodąjį Džeką Bulverį: — Linkiu kuo malonesnės kelionės, bet, žiūrėk, be reikalo nerizikuok. Drauge keliauja senas žmogus ir žindomas kūdikis. Pasirūpink, kad jie būtų šiltai apsirengę ir sotūs.

— Ir pats tuo rūpinkis, milorde, — tarė Džilė. — Nepamiršk kito kūdikio. Rask jam kitą žindyvę, kaip ir žadėjai. Berniukas… Dalos berniukas… mažasis princas… Noriu paprašyti, kad… rastum jam gerą moterį, pas kurią jis užaugtų didelis ir stiprus.

— Pažadu, — rimtai prisiekė Jonas Snou.

— Tik neduok jam vardo. Nedaryk to, kol berniukui nesukaks dveji metukai. Vardas, suteiktas dar žindomam vaikui, užtraukia nelaimę. Gal jūs, varnai, to nežinote, bet tai tiesa.

— Kaip liepsi, miledi.

Džilės veide šmėstelėjo pyktis.

— Nevadink manęs „miledi“. Aš — motina, o ne ledi. Esu Krasterio žmona, Krasterio duktė ir motina.

Kol Džilė įlipo į vežimą ir apsiklojo kojas keliais suplėkusiais kailiais, kūdikį palaikė Paniurėlis Edas. Rytinis dangaus pakraštys dabar jau atrodė labiau pilkas nei juodas. Kairiarankis Liu nekantravo leistis į kelią. Edas pakėlęs atidavė kūdikį ir Džilė priglaudė mažylį prie krūties. Gali būti, kad Juodąją pilį matau paskutinį kartą, sėdant į balną dingtelėjo Šernui. Nors kadaise jis labai nekentė Juodosios pilies, dabar, ją paliekant, jam plyšo širdis.

— Pirmyn, — įsakė Bulveris.

Pliaukštelėjo rimbas ir vežimai ėmė lėtai riedėti išvažinėtu keliu, o snigti vis nesiliovė. Šernas dar pastovėjo prie Klaido, Paniurėlio Edo ir Jono Snou.

— Na, — atsisveikino jis, — sudie.

— Sudie, Šernai, — atsakė Paniurėlis Edas. — Nemanau, kad jūsų laivas nuskęs. Laivai skęsta tik tada, kai jais plaukiu aš.

Jonas žvelgė į vežimus.

— Kai pirmą kartą pamačiau Džilę, — tarė jis, — ji, liesa tamsiaplaukė mergina dideliu pilvu, traukdamasi nuo Vaiduoklio, buvo prisiglaudusi prie Krasterio pilies sienos. Didvilkis įsisuko į jos triušių būrį ir, manau, Džilė baiminosi, kad jis neprakąstų jai pilvo ir nesudraskytų kūdikio, bet… iš tikro jai reikėjo bijoti visai ne vilko, ar ne?

Ne, pagalvojo Šernas. Didžiausią pavojų kėlė Krasteris, jos tėvas.

— Ji drąsesnė, nei pati mano.

— Ir tu toks, Šernai. Linkiu sklandžios, saugios kelionės. Rūpinkis Džile, Eimonu ir kūdikiu. — Jonas keistai ir liūdnai šyptelėjo. — Ir pasikelk gobtuvą. Snaigės tirpsta tau plaukuose.