Varnų puota

Brienė

Ieškau trylikos metų mergaitės, — kreipėsi ji į pražilusią šeimininkę, stovinčią prie kaimo šulinio. — Ji kilminga ir labai graži, mėlynakė ir rusvaplaukė. Gali būti, kad keliauja su stuomeningu keturiasdešimtmečiu riteriu arba su juokdariu. Gal matei ją?

— Nepamenu, kad būčiau mačiusi, sere, — atsakė moteris, krumpliais trindamasi kaktą. — Bet turėsiu galvoje, pažadu.

Nematė jos nei kalvis, nei kaimo septoje tarnaujantis septonas, nei kiaules genantis kiauliaganys, nei mergaitė, darže raunanti svogūnus, nei kiti paprasti žmonės, kuriuos Tarto Mergelė rado iš pinučių ir molio nukrėstose Rosbio lūšnelėse. Bet rankų ji nenuleido. Tai trumpiausias kelias į Prieblandos Slėnįy tarė sau Brienė. Jei Sansa čia prajojo, kas nors tikrai turėjo ją matyti. Prie pilies vartų to paties ji paklausė dviejų ietininkų, ant kurių skydų buvo Rosbių giminės ženklas — trys raudonos suremtos gegnės pilkšvame fone.

— Jei pastarosiomis dienomis ji traukia keliais, neilgai bus mergaitė, — tarė senesnis sargybinis.

O jaunesniam parūpo, ar tarpkojyje tos mergaitės plaukai taip pat rusvi.

Čia pagalbos nesulauksiu. Vėl sėdusi ant kumelės, Brienė kitame kaimo gale pamatė liesą vaikinuką, raitą ant keršo arklio. Su juo dar nesikalbėjau, pagalvojo, bet jai nespėjus prijoti, jis pradingo už septos. Brienė nusprendė nevargti ir jo nesivyti. Greičiausiai jis nežinos daugiau už kitus. Rosbis tebuvo pakelės kaimas; Sansa nebūtų turėjusi priežasties užtrukti čia bent kiek ilgiau. Grįžusi į vieškelį, Brienė pasuko į šiaurės rytus, pro vaismedžių sodus bei miežių laukus, ir netrukus kaimelis ir pilis liko dunksoti toli už nugaros. Ji tikino save, jog ras Šansą Prieblandos Slėnyje. Jei tik ji apskritai pasirinko šį kelią.

„Rasiu mergaitę ir ja pasirūpinsiu, — pažadėjo Brienė serui Džeimiui Karaliaus Uoste. — Dėl jos ledi motinos. Ir dėl tavęs.“ Kilnūs žodžiai, bet žadėti buvo lengva. O tesėti — sunku. Ji per ilgai užgaišo ir mieste per mažai sužinojo. Reikėjo išjoti anksčiau, tik… į kurią pusę? Sansa Stark pradingo tą pačią naktį, kai mirė Džofris, ir jei vėliau kas nors ją ir matė arba nujautė, kur ji galėjo patraukti, tai visi kaip susitarę tylėjo. Bent jau susitikę mane.

Brienė manė, jog mergaitė išvyko iš miesto. Jei dar būtų buvusi Karaliaus Uoste, auksiniai apsiaustai būtų ją radę. Ji turėjo kažkur išvykti, tik… kur?. Jei būčiau ką tik kraujavusi mergaitė, vieniša ir apimta baimės, jei man grėstų didžiulis pavojus, kur bėgčiau? — klausė savęs Brienė. Kur aš traukčiau? Jai atsakyti į šį klausimą nebuvo sunku. Ji būtų grįžusi į Tartą, pas tėvą.

Tačiau Sansos tėvas buvo nukirsdintas dukters akivaizdoje. Jos ledi motina taip pat buvo mirusi, nužudyta Dvyniuose, Vinterfelas, didinga Starkų tvirtovė, apiplėšta ir sudeginta, o jos žmonės išžudyti. Ji neturi namų, kur galėtų pasislėpti, nebeturi nei tėvo, nei motinos, nei brolių. Sansa galėjo būti ir artimiausiame miestelyje, ir į Ašajų plaukiančiame laive — abi galimybės buvo vienodos.

Net jei Sansa Stark būtų norėjusi keliauti namo, kaip ji būtų juos pasiekusi? Karališkajame kelyje nebuvo saugu; tai žinojo net vaikai. Priešais Sąsmauką Keilino Griovą buvo užėmę geležiniai, o Dvyniuose tupėjo Frėjai, kurie nužudė Sansos brolį ir ledi motiną. Jei būtų turėjusi pinigų, mergaitė būtų galėjusi plaukti laivu, bet uostas Karaliaus Uoste tebebuvo sugriautas, upės vagą užgriozdino prieplaukų nuolaužos ir sudeginti bei nuskendę karo laivai. Brienė pasikalbėjo su prieplaukoje dirbančiais žmonėmis, bet nė vienas iš jų neprisiminė, kad naktį, kai buvo nužudytas karalius Džofris, iš miesto būtų išplaukęs koks nors laivas. Vienas vyras jai papasakojo, jog įlankoje nuleidęs inkarą stovėjo vienas prekybinis laivas ir prekės į krantą iš jo buvo gabenamos valtimi, bet dauguma kitų palei pakrantę plaukdavo į Prieblandos Slėnį, ten uostas buvo kaip niekad pilnas.

Brienės kumelė buvo graži pažiūrėti ir ištverminga. Keliautojų ji sutiko daugiau, nei tikėjosi. Pro šalį sunkiai vilkdami kojas prašlepseno elgetaujantys broliai, ant kaklo pasikabinę virvelėmis parištus ir žvangančius dubenėlius. Raitas ant žirgo, kuris nebūtų padaręs gėdos jokiam lordui, prašuoliavo jaunas septonas, dar vėliau ji sutiko pulką tyliųjų seserų, kurios Brienės paklaustos tik papurtė galvas. Į pietus važiavo vilkstinė jaučių traukiamų vežimų, pripiltų javų ir prikrautų vilnos maišų, o netrukus ji aplenkė kiaules genantį piemenį ir seną moterį, keliaujančią arklių nešamais neštuvais su raitelių palyda. Brienė visų paklausė, ar jie nematė kilmingos trylikos metų mergaitės, mėlynakės ir rusvais plaukais. Ir visi atsakė nematę. Taip pat Brienė domėjosi, koks kelias jos laukia. „Nuo čia iki Prieblandos Slėnio kelias gana saugus, — pasakė jai vienas vyras, — bet už Prieblandos Slėnio yra bastūnų, o miškuose — ir tikrų plėšikų.“

Žaliavo vien pušys ir didžiulės eglės; lapuočiai rymojo apsisupę gelsvai rusvus ir aukso spalvos apdarus arba visiškai juos nusimetę, braižydami dangų rudomis plikomis šakomis. Su kiekvienu vėjo gūsiu nuo gerokai išvažinėto kelio pakildavo debesys sūkuriuojančių sausų lapų. Jojant jie šnarėjo po Džeimio Lanisterio jai parūpintos sartos kumelės kanopomis. Lengviau rasti vėjo blaškomų lapų, nei Vesterose pasiklydusių mergaitę. Ir nejučia Brienė ėmė būgštauti, ar tik Džeimis nebus davęs jai šios užduoties norėdamas bjauriai pasišaipyti? Gal Sansa Stark jau mirusi, nukirsdinta už dalyvavimą nužudant karalių ir palaidota bevardžiame kape? Argi būtų buvęs geresnis būdas nuslėpti Sansos nužudymą, nei išsiųsti stuomeningą kvailą moteriškę iš Tarto jos ieškoti?

Džeimis taip nebūtų pasielgęs. Jis kalbėjo nuoširdžiai. Davė man kalavijų, kurį pavadino Pažadų Tesėtoju. Be to, dabar tai neturi reikšmės. Ji pažadėjo ledi Ketlinai sugrąžinti dukteris ir šis pažadas buvo nepaprastai svarbus, nes ji prisiekė savo gyvybe, kad jį įvykdys. Anot Džeimio, jaunesnioji mergaitė buvo seniai mirusi; Arija, kurią Lanisteriai išsiuntė šiaurėn tekėti už Ruzo Boltono nesantuokinio sūnaus, buvo apsimetėlė. Taigi liko tik Sansa. Brienė privalėjo ją rasti.

Tirštėjant sutemoms prie upokšnio ji pamatė laužą. Prie jo sėdėjo du vyrai ir kepė upėtakį, ginklus ir šarvus sukrovę po medžiu. Vienas buvo senas, kitas šiek tiek jaunesnis, bet irgi jau pagyvenęs. Pastarasis atsistojo ir žengė jos pasitikti. Jis buvo pilvotas, susiveržęs pūpsantį pilvą dėmėtos elnio odos liemenės raišteliais. Jo skruostai ir smakras buvo apžėlę susivėlusią, seniai nekirpta, tamsiai geltona barzda.

— Turime upėtakį, kurio pakaks trims, sere! — šūktelėjo jis.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai Brienę žmonės palaikė vyru. Ji nusiėmė šalmą ir pasileido plaukus. Jie buvo gelsvi, nešvarių šiaudų spalvos, be to, ir šiurkštūs. Ilgi ir ploni, jie krito jai ant pečių.

— Dėkoju, sere.

Apšepęs riteris taip uoliai prisimerkęs į ją stebeilijosi, kad Brienė suprato, jog jis trumparegis.

— Tu ledi, ar ne? Ginkluota ir su šarvais? Ir, dievai pasigailėkite, kokia didelei.

— Ir aš palaikiau ją riteriu, — tarė vyresnis riteris, versdamas ant kito šono upėtakį.

Jei Brienė būtų buvusi vyras, ją būtų vadinę augalota; tačiau kaip moteris ji buvo milžinė. Nenormali, šį žodį ji girdėjo visą gyvenimą. Jos pečiai buvo platūs, klubai — dar platesni. Kojos ilgos, o rankos storos. Krūtinė buvo raumeninga, o krūtys vos matėsi. Jos plaštakos buvo stambios, o pėdos didelės. Be to, ji buvo labai negraži: strazdanotu arklišku veidu ir dantimis, kurie jos burnai atrodė truputį per dideli. Jai nereikėjo kaskart viso to priminti.

— Serai, — tarė Brienė, — gal kelyje matėte trylikos metų mergaitę? Jos akys mėlynos, plaukai rusvi, be to, su ja gali keliauti ir apkūnus, raudonskruostis, keturiasdešimtmetis vyras.

Trumparegis apšepęs riteris pasikrapštė pakaušį.

— Neprisimenu, kad būčiau tokią matęs. Kaip suprasti „rusvi plaukai“?

— Raudonai rudi, — paaiškino jam vyresnis riteris. — Ne, mes jos nematėme.

— Nematėme jos, miledi, — pakartojo Brienei jaunesnis riteris. — Nagi, lipk nuo arklio, žuvis jau beveik iškepė. Nori valgyti?

Ji tikrai buvo alkana ir pavargusi. Valkataujantys riteriai turėjo prastą reputaciją. Buvo sakoma, kad riteris valkata ir riteris plėšikas — dvi to paties kalavijo geležtės pusės. Šie du vyrai neatrodo labai pavojingi.

— Ar galėčiau sužinoti jūsų vardus, serai?

— Turiu garbės būti seras Kreitonas Longbou, apie kurį dainiai traukia dainas, — prisistatė pilvočius. — Tikriausiai būsi girdėjusi apie mano žygdarbius prie Juodųjų Vandenų. O mano bendrakeleivis — seras Iliferis Skurdžius.

Jei apie Kreitoną Longbou ir buvo sudėta daina, Brienė jos nebuvo girdėjusi. Nei vyrų vardai, nei jų herbai jai nieko nereiškė. Žaliame sero Kreitono skyde buvo matyti vien rudas stačiakampis ir gili, nuo kovos kirvio smūgio likusi įduba. Sero Iliferio skyde buvo pavaizduoti auksiniai, šermuonėlio kailiu puošti šarviniai marškiniai, bet pažvelgus į jį patį atrodė, kad pieštas auksas ir pieštas šermuonėlio kailis vienintelis jo turtas. Jam buvo apie šešiasdešimt metų, o veidas po sulopyto, storo, prasto apsiausto gobtuvu atrodė ištįsęs ir suvargęs. Jis vilkėjo šarvinius marškinius, bet geležį tarsi strazdanos buvo išmarginusios rūdys. Brienė už juos abu buvo visa galva aukštesnė, be to, geriau ginkluota ir turėjo geresnį arklį. Jei bijosiu tokių kaip jie, galiu iš karto išmainyti savo ilgąjį kalaviją į porą virbalų.

— Dėkoju, gerieji serai, — tarė ji. — Mielai paragausiu jūsų upėtakio.

Nulipusi Brienė nubalnojo kumelę, pagirdė, supančiojo ir paliko ganytis. Šarvus, skydą ir balnakrepšius sukrovė po guoba. Tuo metu baigė kepti upėtakis. Seras Kreitonas padavė Brienei žuvies ir ji atsisėdo ant žemės sukryžiavusi kojas jo valgyti.

— Mes traukiame į Prieblandos Slėnį, miledi, — pasakė jai Longbou, pirštais narstydamas savo upėtakio gabalą. — Pasielgtum protingai, jei jotum su mumis. Keliuose pavojinga.

Apie pavojus keliuose Brienė šiam riteriui būtų galėjusi papasakoti daugiau, nei jis būtų norėjęs žinoti.

— Ačiū, sere, bet man jūsų apsaugos nereikia.

— O aš primygtinai ją siūlau. Tikras riteris privalo ginti silpnesnę lytį.

Ji palietė kalavijo rankeną.

— Jis mane apgins, sere.

— Kalavijas vertas tik tiek, kiek vertas jį valdantis vyras.

— Gana gerai jį valdau.

— Daryk, kaip nori. Nemandagu ginčytis su ledi. Palydėsime tave į Prieblandos Slėnį. Joti trise saugiau nei vienam.

Iš Riverano taip pat išjojome triset bet Džeimis prarado plaštaką, o Kleosas Frėjus — gyvybę.

— Jūsų arkliai su mano kumele nespės.

Sero Kreitono sartis buvo varganas gyvulys pernelyg įlinka nugara, traiškanotomis akimis, o sero Iliferio žirgas atrodė liesas, nusilpęs ir gyvenantis pusbadžiu.

— Prie Juodųjų Vandenų šis žirgas puikiai man tarnavo, — nenusileido seras Kreitonas. — Ten surengiau tikras skerdynes ir paėmiau gal tuziną belaisvių tikėdamasis išpirkos. Ar miledi pažinojo serą Herbertą Bolingą? Daugiau jo nesutiksi. Nukoviau jį ten, kur stovėjo. Kai žvanga kalavijai, niekada nepamatysi sero Kreitono Longbou užnugaryje.

Jo bičiulis dusliai sukikeno.

— Liaukis, Kreitai. Tokiai kaip ji tokių kaip mes nereikia.

— Tokiai kaip aš? — Brienė nesuprato, ką jis turi galvoje.

Seras Iliferis bedė liesu pirštu į Brienės skydą. Nors dažai buvo suskilinėję ir luposi, nupieštas ženklas aiškiai matėsi: juodas šikšnosparnis vingiuota įstriža linija perpus padalytame sidabro ir aukso spalvos fone.

— Nešioji melagio skydą, kurio nešiotis neturi teisės. Paskutinį Lotstonų giminės palikuonį padėjo nužudyti dar mano prosenelis. Nuo tos dienos niekas nedrįso pasirodyti su šiuo šikšnosparniu, juodu, kaip ir darbai tų, kuriems jis priklausė.

Šį skydą iš ginklinės Harenhole buvo paėmęs seras Džeimis. Brienė jį rado arklidėje kartu su kumele ir visa manta: balnu ir kamanomis, ilgais šarvažiedžiais marškiniais ir šalmu su antveidžiu, sidabrinių ir auksinių monetų kapšeliais ir pergamento ritinėliu, vertingesnių už visus kitus daiktus.

— Savo skydą pamečiau, — paaiškino ji.

— Vienintelis skydas, kurio mergelei reikia — tikras riteris, — oriai pareiškė seras Kreitonas.

Seras Iliferis nekreipė į jį dėmesio.

— Basas žmogus ieško batų, šąlantis — apsiausto. Bet kas gali vilktis gėdos skraistę? Tą šikšnosparnį nešiojo lordas Lukas, Kurstytojas, ir jo sūnus, Manfrydas iš Blekhudo. Svarstau, kam nešiotis tokį skydą, nebent tavo nuodėmės dar bjauresnės ir… šviežesnės. — Ir jis išsitraukė niekam tikusį durklą, nukaldintą iš pigios geležies. — Siaubingai didelė ir stipri moteris, slepianti tikrąjį savo giminės ženklą. Kreitai, štai Tarto Mergelė, perrėžusi Renliui karališką gerklę.

— Tai melas.

Renlis Barateonas Brienei buvo daugiau nei karalius. Ji mylėjo Renlį nuo tos dienos, kai jis, kaip karalius keliaudamas po šalį, pirmą kartą atvyko į Tartą atšvęsti savo pilnametystės. Jos tėvas Renlio garbei iškėlė puotą ir liepė Brienei būtinai dalyvauti; jei ne tas įsakymas, ji būtų pasislėpusi savo kambaryje kaip sužeistas žvėris. Brienė nebuvo vyresnė už Šansą ir pašaipų bijojo labiau nei kalavijo. „Jie žinos apie tą rožę, — pasakė ji lordui Selvinui, — ir juoksis iš manęs.“ Bet Vakarė Žvaigždė nenusileido.

O Renlis Barateonas elgėsi su ja taip mandagiai, tarsi ji būtų tikra mergina ir gražuolė. Jis su Briene net pašoko ir karaliaus glėbyje ji jautėsi grakšti, o jos kojos skriete skriejo menės grindimis. Kadangi karalius parodė pavyzdį, vėliau ir kiti meldė Brienės su jais pašokti. Nuo tos dienos ji troško būti kuo arčiau lordo Renlio, tarnauti jam ir jį ginti. Tačiau galų gale vis tiek jį apvylė. Renlis mirė man ant rankų, bet aš jo nenužudžiau, pagalvojo tačiau tie valkatos riteriai to niekada nesupras.

— Už karalių Renlį būčiau gyvybę paaukojusi ir mirusi laiminga, — pasakė Brienė. — Nieko blogo jam nepadariau. Prisiekiu savo kalaviju.

— Kalaviju prisiekia tik riteris, — gūžtelėjo seras Kreitonas.

— Prisiek Septynetu, — paragino ją seras Iliferis Skurdžius.

— Gerai, prisiekiu Septynetu. Nė pirštu nepaliečiau karaliaus Renlio. Prisiekiu Motina. Jei meluoju, tegul ji niekada nebūna man maloninga. Prisiekiu Tėvu ir prašau, kad teisdamas mane būtų teisingas. Prisiekiu Mergele ir Senole, Kalviu ir Karžygiu. Ir Pašaliečiu prisiekiu — jei sakau netiesą, tegul jis šią akimirką mane pasiima.

— Kaip mergina, ji puikiai prisiekė, — pripažino seras Kreitonas.

— Tikrai. — Seras Iliferis Skurdžius gūžtelėjęs pridūrė: — Ką gi, jei melavo, dievai ją nubaus. — Jis įsikišo durklą į makštis. — Tu pirma eisi sargybą.

Valkataujantiems riteriams miegant Brienė neramiai žingsniavo po nedidukę jų stovyklą, klausydamasi laužo traškėjimo. Reikia joti, kol dar galiu. Ji šių vyrų nepažinojo ir vis dėlto niekaip neprisivertė palikti jų likimo valiai. Net vidury nakties ant kelio galėjai sutikti raitelių, o iš miško sklido garsai, kuriuos galėjo skleisti pelėdos ir šmirinėjančios lapės arba… kas nors kitas. Tad Brienė žingsniavo pasiruošusi traukti iš makštų kalaviją.

Tiesą sakant, eiti sargybą jai buvo lengva. Sunku buvo paskui, kai pabudęs seras Iliferis pasakė ją pakeisiąs. Brienė pasitiesė ant žemės antklodę, susirietė ir užsimerkė. Aš nemiegosiu, tarė ji sau, nors buvo mirtinai nuvargusi. Vyrų draugijoje ji niekada ramiai nemiegodavo. Net karaliaus Renlio stovykloje visuomet buvo šiokios tokios rizikos, kad gali išprievartauti. Šią pamoką Brienė išmoko tarp Haigardeno pilies sienų ir pasikartojo, kai jiedu su Džeimiu pateko į rankas Smarkiesiems Vyrukams.

Šaltis nuo žemės prasibrovė pro Brienės antklodes ir įsismelkė jai į kaulus. Netrukus kiekvienas raumuo nuo smakro iki kojų pirštų rodės įsitempęs ir nugulėtas. Ji svarstė, ar Sansa Stark, kad ir kur būtų, taip pat šąla? Ledi Ketlina pasakojo, kad Sansa — švelnios sielos mergaitė, kad mėgsta citrininius pyragaičius, šilkinius drabužius ir dainas apie riterius, ir vis dėlto ji matė, kaip jos tėvui buvo nukirsta galva, o paskui prievarta buvo ištekinta už vieno iš žudikų. Jei bent pusė pasakojimų tiesa, iš visų Lanisterių neūžauga buvo žiauriausias. Jei ji nunuodijo karalių Džofrį, be abejo, tam ją pastūmėjo Kipšas. Dvare ji buvo vieniša ir neturėjo draugų. Karaliaus Uoste Brienė susirado tokią Brelą, vieną iš buvusių Sansos tarnaičių. Moteris jai papasakojo, kad Sansos ir neūžaugos santykiai buvo gana šalti. Gal Sansa spruko ne tik dėl Džofrio nužudymo, bet norėjo pabėgti nuo savo vyro?

Visus Brienės sapnus išblaškė ją pažadinęs auštantis rytas. Nuo šaltos žemės jos kojos buvo sustirusios, kaip medinės, bet niekas prie jos nei priekabiavo, nei kišo nagus prie jos daiktų. Riteriai jau buvo atsikėlę ir ruošėsi į kelią. Seras Iliferis pusryčiams dyrė voverę, o seras Kreitonas stovėjo nusisukęs į medį ir nesivaržydamas šlapinosi. Valkatos riteriai, pagalvojo Brienė, seni, tuščiagarbiai, nutukę ir trumparegiai, bet vis dėlto padorūs vyrai. Ją paguodė mintis, jog pasaulyje dar esama padorių vyrų.

Pusryčiams jie pavalgė keptos voverienos, gilių košės ir sūdytų daržovių, o seras Kreitonas linksmino ją pasakodamas apie savo žygdarbius prie Juodųjų Vandenų, mat tame mūšyje jis nukovė visą tuziną smarkių riterių, apie kuriuos Brienė niekada nieko nebuvo girdėjusi.

— O, tai buvo nepaprasta kova, miledi, — tarė jis, — puiki ir kruvina dvikova.

Jis pripažino, kad tame mūšyje narsiai kovėsi ir seras Iliferis. Pats Iliferis beveik nieko nekalbėjo.

Kai atėjo laikas keliauti toliau, riteriai prisigretino Brienei iš šonų tarsi sargybiniai, ginantys didžiai kilmingą ledi, nors… šalia tos ledi abu gynėjai atrodė kaip nykštukai ir nė iš tolo neprilygo jai nei šarvais, nei ginklais.

— Ar judviem einant sargybą kas nors traukė keliu? — paklausė jų Brienė.

— Kad ir trylikos metų rusvaplaukė mergaitė? — pravėrė burną seras Iliferis Skurdžius. — Ne, miledi. Niekas.

— Man einant sargybą buvo keli praeiviai, — įsiterpė seras Kreitonas. — Prajojo jaunas ūkininkas ant keršo arklio, o po valandos praėjo keli vyrai, nešini lazdomis ir pjautuvais. Jie pamatė mūsų laužą ir sustoję ilgai žiūrėjo į žirgus, bet parodžiau, kaip blizga mano ginklas, ir liepiau eiti savo keliu. Jie atrodė šiurkštūs ir drąsūs vyrai, bet ne tokie drąsūs, kad juokautų su seru Kreitonu Longbou.

Ne, pagalvojo Brienė, jie nėra tokie drąsūs. Ji nusisuko, kad paslėptų šypseną. Laimė, seras Kreitonas buvo pernelyg įsitraukęs į pasakojimą apie savo herojišką dvikovą su Raudonojo Viščiuko riteriu, tad į merginos juoką neatkreipė dėmesio. Gera buvo turėti bendrakeleivių, nors ir tokių nevykėlių kaip šie du.

Apie vidurdienį Brienė išgirdo už lapus numetusių rudų medžių kažką traukiant giesmę.

— Kas tai? — sukluso seras Kreitonas.

— Maldininkų balsai.

Brienė tą giesmę žinojo. Jie maldauja Karžygio apsaugos ir prašo Senolės nušviesti kelią.

Seras Iliferis Skurdžius išsitraukė gerokai apdaužytą kalaviją, įtempęs vadeles sustabdė žirgą ir ėmė laukti jų ateinant.

— Jie jau netoli.

Traukiama giesmė miške aidėjo nelyginant dievobaimingas griausmas. Ir staiga ant kelio pasirodė patys giedotojai. Priekyje ėjo būrelis elgetaujančių brolių, — apšepusių barzdotų vyrų šiurkščios drobės drabužiais; vieni buvo basi, kiti su sandalais. Paskui juos traukė šešios dešimtys apdriskusių vyrų, moterų ir vaikų, tipeno degla kiaulė ir kelios avys. Kai kurie vyrai turėjo kirvius, o dauguma — grubiai tašytas lazdas ir kuokas. Būrio viduryje stumiamas riedėjo dviratis, iš pilko suskilusio medžio sukaltas vežimas, prikrautas kaukolių ir sutrupintų kaulų. Pamatę riterius, elgetaujantys broliai sustojo, giesmė nutilo.

— Gerieji riteriai, — kreipėsi į juos vienas iš brolių, — te Motina jus myli.

— Ir tave, broli, — atsakė seras Iliferis. — Kas jūs?

— Vargšai žmonės, — tarė stambus, kirviu nešinas vyras. Nors miške medžiai buvo be lapų, oras vėsus, jis žingsniavo išsirengęs iki juostos, be to, ant vienos jo krūties buvo išdeginta septynkampė žvaigždė. Tokias žvaigždes pirmieji sau ant kūno išsidegino andalų kariai, perplaukę Siaurąją jūrą ir ketinę užvaldyti Pirmųjų Žmonių karalystes.

— Einame į miestą, — pridūrė paskui vežimą sekanti aukšta moteris, — gabename šiuos kaulus į Beiloro Palaimintojo septą ir tikimės karaliaus pagalbos ir apsaugos.

— Dėkitės prie mūsų, bičiuliai, — paragino liesas mažo ūgio vyras, vilkintis apdriskusį septono apsiaustą, o ant kaklo pasikabinęs odiniu dirželiu parištą krištolą. — Vesterosui pravers kiekvienas kalavijas.

— Jojame į Prieblandos Slėnį, — atsakė seras Kreitonas, bet galbūt galėtume saugiai nulydėti jus į Karaliaus Uostą.

— Jei turite monetų už tą palydą susimokėti, — pridūrė seras Iliferis, kuris, nors ir Skurdžius, pasirodė esąs praktiškas vyras.

— Žvirbliams aukso nereikia, — tarė septonas.

Seras Kreitonas sutriko.

— Žvirbliams?

— Žvirblis — kukliausias ir paprasčiausias paukštukas, kaip ir mes, kuklūs ir paprasti žmonės. — Septono veidas buvo liesas, aštrių bruožų, jis nešiojo trumpą, rudą, vietomis jau pražilusią barzdą. Jo ploni plaukai buvo sušukuoti atgal ir pakaušyje surišti, o kojos — basos ir juodos, įdiržusios ir surambėjusios nelyginant medžio šaknys. — Tai šventų vyrų, žuvusių už tikėjimą, kaulai. Jie tarnavo Septynetui iki pat mirties. Vieni mirė badu, kiti buvo nukankinti. Bedieviai ir demono garbintojai apiplėšė septas ir išprievartavo mergeles bei motinas. Mūsų Motina aukštybėse verkia iš sielvarto. Visiems pateptiesiems riteriams laikas palikti savo žemiškuosius šeimininkus ir eiti ginti mūsų šventojo tikėjimo. Jei mylite Septynetą, traukite drauge su mumis į miestą.

— Tikrai myliu Septynetą, — pasakė Iliferis, — bet man reikia ir valgyti.

— Maisto reikia visiems Motinos vaikams.

— Mes keliaujame į Prieblandos Slėnį, — ryžtingai pakartojo seras Iliferis.

Vienas iš elgetaujančių brolių nusispjovė sau po kojomis, o moteris garsiai sudejavo.

— Jūs netikri riteriai, — pareiškė stambusis vyras su ant krūtinės išdeginta žvaigžde. Keli jo bendrakeleiviai ėmė mosuoti kuokomis.

Taręs porą žodžių, septonas juos nuramino.

— Neteiskite, nes juos teis Tėvas. Leiskite jiems ramiai keliauti. Jie taip pat vargšai žmonės, pasiklydę šiame pasaulyje.

Brienė paragino kumelę ir išjojo į priekį.

— Ir mano sesuo pasiklydo. Trylikos metų mergaitė, rusvaplaukė, graži.

— Visi Motinos vaikai gražūs. Tegul Mergelė saugo vargšę mergaitę ir… tave taip pat.

Septonas pakėlė vieną iš vežimo ienų, užsidėjo ją ant peties ir ėmė tempti. Elgetaujantys broliai vėl užgiedojo. Brienė ir valkatos riteriai sėdėdami ant žirgų leido praeiti lėtai procesijai, išvažinėtu keliu traukiančiai link Rosbio. Jų giesmė palengva silpnėjo, kol visiškai nutilo.

Seras Kreitonas kilstelėjo vieną sėdmenį nuo balno ir pasikasė.

— Koks žmogus galėtų nužudyti septoną?

Brienė žinojo, koks. Ji prisiminė, kad netoli Mergelių Duburio Smarkieji Vyrukai aukštai ant medžio šakos pakabino septoną parišę už kojų ir šaudė iš lanko į jo kūną kaip į taikinį. Pagalvojo, ar tame vežime yra ir to septono kaulai?

— Tik visiškas kvailys gali prievartauti tyliąją seserį, — prabilo seras Kreitonas. — Arba išvis kišti prie jos nagus… Sakoma, kad jos yra Pašaliečio žmonos, o jų moteriškumas šaltas ir drėgnas kaip ledas. — Jis žvilgtelėjo į Brienę. — Hm… atsiprašau…

Brienė paragino savo kumelę ir pasuko link Prieblandos Slėnio. Po akimirkos jos pavyzdžiu pasekė seras Iliferis, o seras Kreitonas jojo paskutinis.

Po trijų valandų jie sutiko dar vieną į Prieblandos Slėnį keliaujančią draugiją: pirklį ir jam tarnaujančius vyrus, lydimus dar vieno klajojančio riterio. Pirklys jojo ant obuolmušės kumelės, o jo tarnai pasikeisdami traukė vežimą. Keturi vyrai tempė jį keliu, o du ėjo greta, bet, išgirdę arklius, susibūrė aplink vežimą pasiruošę ilgas uosines kuokas. Pirklys išsitraukė arbaletą, riteris — kalaviją.

— Atleiskite, gal esu per daug įtarus, — tarė pirklys, — bet laikai neramūs, o mane gina tik gerasis seras Šedrikas. Kas jūs?

— Hm… — įsižeidęs numykė seras Kreitonas. — Aš esu garsusis seras Kreitonas Longbou, ką tik po Juodųjų Vandenų mūšio, o čia mano bičiulis, seras Iliferis Skurdžius.

— Nieko bloga nenorime, — pridūrė Brienė.

Pirklys abejodamas ją nužvelgė.

— Miledi, turėtum būti namuose ir nelįsti į pavojų. Kodėl tu taip keistai apsirengusi?

— Ieškau savo sesers. — Dabar, apkaltinta karaliaus nužudymu, ji nedrįso ištarti Sansos vardo. — Ji kilminga ir graži mergaitė, mėlynomis akimis ir rusvais plaukais. Gal matėte ją, keliaujančią drauge su apkūniu, keturiasdešimtmečiu riteriu arba girtu juokdariu?

— Keliuose pilna girtų juokdarių ir išniekintų mergaičių. O dėl apkūnių riterių… doram žmogui šiais laikais, kai taip trūksta maisto, sunku užsiauginti pilvą, nors… tavo seras Kreitonas, rodos, taip pat nebadauja.

— Mano kaulai stambūs, — atrėžė seras Kreitonas. — Gal kurį laiką jokime kartu? Sero Šedriko narsa neabejoju, bet trys kalavijai visada geriau nei vienas.

Keturi kalavijai, pagalvojo Brienė, bet prikando liežuvį.

Pirklys pažvelgė į savo palydą.

— Ką pasakysi, sere?

— Na, šios trijulės nėra ko bijoti. — Seras Šedrikas buvo liesas, bet raumeningas vyras, pailgo veido, smailia nosimi ir kupeta rusvų plaukų, raitas ant ilgakojo kaštoninio ristūno. Nors ir ne aukštesnis nei penkių pėdų ir dviejų colių, jis, rodės, visiškai savimi pasitikėjo. — Vienas senas, kitas storas, o trečia moteris. Tegul joja kartu.

— Jei taip sakai. — Pirklys nuleido arbaletą.

Jiems jojant drauge, samdytas riteris šiek tiek atsiliko ir nužvelgė Brienę nuo galvos iki kojų, tarsi ji būtų buvusi geras gabalas sūdytos kiaulienos.

— Sakyčiau, esi augalota ir sveikata trykštanti moteriškė…

Sero Džeimio patyčios ją skaudžiai žeidė, o šio žmogelio žodžiai Brienei buvo nė motais.

— Palyginti su kai kuriais kitais, milžiniška.

Riteris nusijuokė.

— Svarbiausias mano kūno daiktas nemažas, moteriške.

— Pirklys pavadino tave Šedriku.

— Aš seras Šedrikas iš Šešėlių Slėnio. Kai kas mane vadina Pamišusia Pele. — Jis atsuko skydą, norėdamas parodyti Brienei savo ženklą — didelę baltą pelę nuožmiomis raudonomis akimis į lyginį rudų ir mėlynų juostų skaičių padalytame fone. — Ruda spalva reiškia žemes, po kurias klajojau, o mėlyna — upes, per kurias persikėliau. Pelė — tai aš.

— Ar tu pamišęs?

— O, tikrai pamišęs. Paprasta pelė nuo kraujo ir mūšio spruktų kuo toliau. O pamišusi pelė pati jų ieško.

— Tik, rodos, retokai randa.

— Kraujo randu užtektinai. Tiesa, riterių turnyruose nedalyvauju. Savo narsą taupau mūšio laukui, moterie.

„Moterie“ šiek tiek geriau nei „moteriške“, pagalvojo Brienė.

— Tada judu su geruoju seru Kreitonu turite daug bendra.

Seras Šedrikas nusijuokė.

— Ak, abejoju, bet gali būti, kad mudu ieškome to paties žmogaus. Pasiklvdusios sesutės, ar ne? Mėlynakės ir rusvaplaukės? — Jis vėl nusijuokė. — Tu ne vienintelė medžiotoja šiame miške. Ir aš ieškau Sansos Stark.

Norėdama nuslėpti savo nerimą, Brienė pasistengė nutaisyti abejingą veido išraišką.

— Kas ta Sansa Stark ir kodėl jos ieškai?

— Dėl ko gi daugiau, jei ne iš meilės?

Ji suraukė antakius.

— Iš meilės?

— Na taip, iš meilės auksui. Kitaip nei tavo gerasis seras Kreitonas, aš tikrai dalyvavau Juodųjų Vandenų mūšyje, tik koviausi pralaimėjusiųjų pusėje. Paskui turėjau išsipirkti iš nelaisvės ir tai mane sužlugdė. Tikiuosi, žinai, kas yra Veiris? Tas eunuchas pasiūlė gerą kapšą aukso už merginą, apie kurią nieko nesi girdėjusi. Aš nesu godus žmogus. Jei kokia nors augalota moteriškė padės man rasti tą išdykusią mergaitę, pasidalysiu su ja Voro atlygį.

— Maniau, tave pasisamdė šitas pirklys…

— Tik kad palydėčiau iki Prieblandos Slėnio. Haibaldas vienodai šykštus ir bailus. O jis labai bailus. Na, ką pasakysi, moteriške?

— Nepažįstu jokios Sansos Stark, — primygtinai pakartojo ji. — Ieškau savo sesers, kilmingos mergaitės…

— …mėlynakės ir rusvais plaukais, žinau. Sakyk, kas tas riteris, kuris lydi tavo seserį? O gal vadini jį tiesiog juokdariu? — Seras Šedrikas atsakymo nelaukė ir tai buvo gerai, nes Brienė nežinojo, ką atsakyti. — Tą naktį, kai buvo nužudytas karalius Džofris, iš Karaliaus Uosto dingo vienas juokdarys, apkūnus vyras nuo sutrūkinėjusių gyslelių raudona nosimi, toks seras Raudonasis Dontosas, buvęs Prieblandos Slėnio riteris. Tikiuosi, kad niekas nesupainios tavo sesers ir jos girto juokdario su Starkų mergaite ir seru Dontosu. Jiems tai būtų didžiulė nesėkmė. — Jis kulnais paragino žirgą ir, palikęs Brienę, nujojo.

Net būdama su Džeimiu Lanisteriu Brienė retai pasijusdavo esanti tokia kvaiša. Tu ne vienintelė medžiotoja šiame miške. Ta moteris, Brela, jai papasakojo, kad Džofris atėmė iš sero Dontoso riterio titulą ir kad ledi Sansa išprašė Džofrio palikti serą Dontosą gyvą. Jis padėjo Šansai pabėgti, išklausiusi šio pasakojimo nusprendė Brienė. Radusi serą Dontosą, rasiu ir Šansą. Jai reikėjo susiprotėti, jog šią paprastą tiesą supras ir kiti. Ir kai kurie iš jų galbūt nebus tokie malonūs kaip seras Šedrikas. Brienei beliko tikėtis, kad seras Dontosas gerai Šansą paslėpė. Bet jei taip, kaip aš ją rasiu?

Nusvarinusi pečius ir suraukusi kaktą, Brienė jojo toliau.

Tirštėjant sutemoms, jie prijojo užeigą — aukštą, iš rąstų suręstą pastatą, dunksantį prie upių santakos, priešais seną akmeninį tiltą. Seras Kreitonas jiems pasakė, kad užeiga taip ir vadinasi: „Senas akmeninis tiltas“. Užeigos savininkas buvo jo bičiulis.

— Neprastas virėjas, o jo kambariuose blusų ne daugiau nei kitur, — patikino jis. — Kas šiąnakt nori miegoti šiltoje lovoje?

— Tik ne mes, nebent tavo draugas juos duoda veltui, — tarė seras Iliferis Skurdžius. — Kambariams neturime pinigų.

— Galiu sumokėti už mus tris, — pasisiūlė Brienė.

Jai pinigų netrūko, Džeimis tuo pasirūpino. Balnakrepšiuose ji rado storą kapšą sidabrinių elnių ir varinių žvaigždžių, kitą, mažesnį, prigrūstą auksinių drakonų, ir pergamentą, kuriuo visiems ištikimiems karaliaus valdiniams buvo įsakyta padėti šio rašto turėtojai, Brienei iš Tartų giminės, kuri vykdo karaliaus įsakymą. Pergamentas buvo pasirašytas vaikiška ranka Tomeno, Pirmojo šiuo vardu, Andalų, Roinarų ir Pirmųjų Žmonių karaliaus, Septynių Karalysčių valdovo.

Haibaldas pritarė, kad čia reikia apsistoti nakčiai, ir liepė savo vyrams palikti vežimą prie arklidžių. Pro rombinius užeigos langus sklido šilta gelzgana šviesa ir Brienė išgirdo, kaip užuodęs kumelę sužvingo eržilas. Ji ketino nusegti balną, bet pro arklidžių duris įžengęs vaikinukas tarė:

— Leisk, aš tai padarysiu, sere.

— Aš ne seras, — paaiškino jam Brienė, — bet gali paimti kumelę. Žiūrėk, kad būtų pašerta, iššukuota ir pagirdyta.

Vaikinukas nuraudo.

— Atleisk, miledi. Pamaniau…

— Dauguma suklysta.

Brienė padavė jam vadeles ir, persimetusi per petį balnakrepšius ir pasispaudusi po pažastimi susuktą kelioninę patalynę, paskui kitus nuėjo į užeigą.

Medinės svečių menės grindys buvo užpiltos pjuvenomis, be to, čia kvepėjo apyniais ir kepama mėsa. Kepsnys, trumpam paliktas be priežiūros, ant ugnies šnypštė ir spirgėjo. Prie stalo sėdėjo šeši vyrai, bet į salę įžengus pašaliečiams jų pokalbis nutrūko. Brienė jautė, kaip tie vyrai į ją spokso. Net su šarviniais marškiniais, apsiaustu ir liemene ji jautėsi nuoga. Kai vienas iš vyrų pasakė: „Tik pažiūrėkite į šitą“, — Brienė suprato, kad jis kalba ne apie serą Šedriką.

Pasirodė užeigos savininkas, abiejose rankose nešdamas po tris bokalus alaus ir kas žingsnis jį laistydamas.

— Ar turi kambarių, gerasis žmogau? — paklausė jo pirklys.

— Gal ir turiu, — tarė šeimininkas, — bet tik tiems, kurie turi monetų.

Seras Kreitonas Longbou, rodos, įsižeidė.

— Neidžlai, taip sutinki seną bičiulį? Juk čia aš, Longbou.

— Tikrai tu. Ir skolingas man septynis elnius. Parodyk, kad turi sidabro, ir aš parodysiu tau lovą.

Vieną po kito smuklininkas pastatė bokalus, išlaistydamas ant stalo dar daugiau alaus.

— Sumokėsiu už vieną kambarį sau ir už antrą savo bendrakeleiviams, — tarė Brienė, rodydama serą Kreitoną ir serą Iliferį.

— Ir aš išsinuomosiu kambarį, — įsiterpė pirklys. — Sau ir gerajam serui Šedrikui. Mano tarnai, jei tu leisi, pernakvos arklidėse.

Smuklininkas visus juos atidžiai nužvelgė.

— Gal ir leisiu. Norėsite vakarienės? Pamautas ant iešmo kepa puikus ožys.

— Pats nuspręsiu, ar jis tikrai puikus, — pareiškė Haibaldas. — Mano vyrams pakaks ir duonos su nuo kepsnio likusiais taukais.

Taigi jie pavakarieniavo. Užlipusi laiptais paskui užeigos šeimininką, įbrukusi jam į delną kelias monetas ir pasidėjusi savo daiktus jo parodytame kambaryje, Brienė ir pati paragavo kepsnio. Taip pat ji užsakė ožkienos ir serui Kreitonui bei serui Iliferiui, mat vakar jie pasidalijo su ja keptą upėtakį. Klajokliai riteriai ir pirklys mėsą užgėrė alumi, bet Brienė išgėrė puodelį ožkų pieno. Ji klausėsi užstalės šnekų slapta vildamasi išgirsti ką nors, kas jai padėtų surasti Šansą.

— Keliauji iš Karaliaus Uosto, — užkalbino Haibaldą vienas iš čionykščių vyrų. — Ar tiesa, kad Karalžudys suluošintas?

— Tikra tiesa, — linktelėjo Haibaldas. — Jis prarado dešinę plaštaką.

— Taigi, — pridūrė seras Kreitonas, — girdėjau, kad ją nukando didvilkis, vienas tų iš šiaurės atklystančių pabaisų. Ten, šiaurėje, net jų dievai keisti.

— Ne vilkas ją nukando, — nė pati nepajuto, kaip prabilo Brienė. — Serui Džeimiui plaštaką nukirto Kohoriko samdinio kalavijas.

— Nelengva kautis laikant ginklą ne toje rankoje, — pasakė Pamišusi Pelė.

— Niekai, — atrėžė seras Kreitonas Longbou. — Pavyzdžiui, aš vienodai gerai kaunuosi abiem rankomis.

— Ak, aš tuo nė kiek neabejoju. — Ir seras Šedrikas pasveikino jį, kilstelėjęs savo bokalą.

Brienė prisiminė, kaip kovėsi su Džeimiu miške. Ir jai vos pavyko atmušti jo kalavijo kirčius. Jis buvo nusilpęs nuo kalinimo ir surakintais riešais. Joks Septynių Karalysčių riteris nebūtų galėjęs atsilaikyti prieš jį, atgavusį jėgas ir grandinėmis nesukaustytomis rankomis. Džeimis buvo padaręs blogų dalykų, bet kautis tikrai mokėjo! Taip jį sužaloti buvo nežmoniškai žiauru. Nužudyti liūtą yra viena, o nukirsti jam leteną ir palikti palūžusį ir suglumusį — visai kas kita.

Staiga svečių menė Brienei pasirodė tokia triukšminga, kad daugiau negalėjo čia tverti nė akimirkos. Paskubomis palinkėjusi visiems labos nakties, ji užlipo laiptais ir nuėjo į savo lovą. Jos kambario lubos buvo žemos; įeidama su ilga plona žvake rankoje, Brienė turėjo pasilenkti, kitaip būtų prasiskėlusi galvą. Čia stovėjo vienintelis baldas — lova, tokia plati, kad joje būtų buvę galima miegoti šešiese, — o ant palangės buvo padėtas lajinis žvakigalis. Brienė uždegė jį prikišusi ilgos plonos žvakės dagtį, uždėjo ant durų skersinį ir ant lovos kojos pasikabino kardasaitį. Kalavijo makštys buvo labai paprastos, medinės, apsuktos ruda, sutrūkinėjusia oda, o ginklas dar prastesnis. Jį Brienė nusipirko Karaliaus Uoste vietoj to, kurį pavogė Smarkieji Vyrukai. Vietoj Renlio kalavijo. Brienei vis dar buvo skaudu prisiminti, kad jį prarado.

Tačiau susuktoje kelioninėje patalynėje ji buvo paslėpusi kitą kalaviją. Brienė atsisėdo ant lovos ir jį išsitraukė. Žvakės šviesoje auksas blykstelėjo geltonai, o rubinai sužibo raudona spalva. Kai Brienė ištraukė Pažadų Tesėtoją iš rnakštų, jai užėmė žadą. Ginklo ašmenimis ritosi juodos ir raudonos bangelės, įsismelkusios giliai į plieną. Stebuklingas Valyrijos plienas. Tai buvo didvyrio vertas kalavijas. Kai buvo maža, auklė jai išūžė ausis istorijomis apie narsą ir linksmino pasakojimais apie garsius sero Galadono iš Morno, Floriano Kvailio, princo Eimono Drakono riterio ir kitų didvyrių žygius. Kiekvienas iš šių vyrų turėjo po ypatingą kalaviją ir Pažadų Tesėtojas, žinoma, buvo vienas iš tokių ginklų, nors ji toli gražu nebuvo viena iš didvyrių. „Ginsi Nedo Starko dukterį jo paties plienu“, — pasakė Džeimis.

Klūpodama tarp lovos ir sienos, iškėlusi kalaviją Brienė pasimeldė Senolei, kurios auksinis žibintas rodė vyrams gyvenimo kelią. „Vesk mane, — sušnabždėjo ji, — apšviesk man kelią, parodyk taką pas Šansą.“ Ji apvylė ir Renlį, ir ledi Ketliną. Bet apvilti Džeimio neturėjo teisės. Jis patikėjo man šį kalaviją. Jis patikėjo man savo garbę.

Baigusi melstis, ji kaip įmanydama patogiau išsitiesė lovoje. Ši buvo labai plati, bet per trumpa, tad Brienei teko atsigulti skersai. Ji girdėjo iš apačios sklindantį bokalų dzingsėjimą ir svečių balsus. Ėmė rinktis ir blusos, apie kurias kalbėjo Longbou. Per kasymąsi Brienė negalėjo sudėti bluosto.

Ji girdėjo laiptais lipant Haibaldą, o šiek tiek vėliau ir riterius,“…niekada nežinojau jo vardo, — eidamas pro jos kambarį pasakė seras Kreitonas, — bet ant jo skydo buvo nupieštas raudonas viščiukas, o nuo kalavijo ašmenų lašėjo kraujas…“ Jo balsas nutolo, o tada kažkur viršuje atsidarė ir vėl užsitrenkė durys.

Žvakė užgeso. „Senojo akmeninio tilto“ užeigoje įsiviešpatavo tamsa ir tokia tyla, kad Brienė girdėjo upės šniokštimą. Tik tada ji atsikėlė ir susirinko mantą. Paskui atsargiai pravėrė duris, pasiklausė ir basa nulipo laiptais. Lauke apsiavė batus ir nuskubėjo į arklides balnoti savo sartos kumelės, sėdusi į balną be žodžių atsiprašė sero Kreitono ir sero Iliferio. Brienei jojant pro šalį, pabudo vienas iš Haibaldui tarnaujančių vyrų, bet nemėgino jos sulaikyti. Kumelės kanopos sudrebino seną akmeninį tiltą. Paskui Brienė pasislėpė miške — juodame kaip derva ir pilname vaiduoklių bei prisiminimų. “Skubu pas tave” ledi Sansay pagalvojo, jodama per tamsą. Nebijok. Nenurimstu, kol tavęs nerasiu.