Varnų puota

Sersėja

Lijo šaltas lietus, tad šlapios Raudonosios pilies sienos su apsauginiais pylimais atrodė tamsios kaip kraujas. Paėmusi už rankos karalių, karalienė ryžtingai vedėsi jį per dumbliną kiemą prie savo neštuvų ir laukiančios palydos.

— Dėdė Džeimis sakė, kad galėsiu joti raitas ir barstyti prasčiokams skatikus, — prieštaravo berniukas.

— Nori persišaldyti? — Sersėja negalėjo taip rizikuoti; Tomenas niekada nebuvo toks sveikas kaip Džofris. — Tavo senelis būtų norėjęs, kad per jo budynes atrodytum kaip tikras karalius. Negalime įžengti į Didžiąją septą šlapi ir susitaršę.

Jau gana, kad vėl turiu nešioti gedulą. Juoda spalva niekada jai netiko. Sersėjos oda buvo šviesi, tad vilkėdama juodus drabužius ji ir pati atrodydavo kaip lavonas. Ji atsikėlė valandą prieš švintant išsimaudyti ir susitvarkyti plaukų ir tikrai neketino leisti, kad dėl lietaus šios pastangos nueitų perniek.

Įlipęs į neštuvus, Tomenas įsitaisė ant pagalvių ir įsistebeilijo į lietų.

— Dievai aprauda senelį. Ledi Džoslina sakė, kad lietaus lašai — tai jų ašaros.

— Džoslina Svift tiesiog kvaiša. Jei dievai galėtų verkti, jie būtų apraudoję ir tavo brolį. Lietus yra lietus. Užtrauk užuolaidą, kol dar labiau nesušlapai. Ši mantija iš sabalenų, ar nori, kad ji permirktų?

Tomenas padarė kaip lieptas. Dėl sūnaus klusnumo Sersėja nerimavo. Karalius turėjo būti stiprus. Džofris būtų ginčijęsis. Jis niekada nesileisdavo lengvai įbauginamas.

— Nesėdėk sudribęs, — įsakmiai tarė ji Tomenui. — Sėdėk kaip dera karaliui. Ištiesink pečius ir pasitaisyk karūną. Juk nenori, kad ji nukristų tau nuo galvos matant visiems lordams, ar ne?

— Ne, mama.

Berniukas atsisėdo tiesiai ir pakėlęs ranką pasitaisė karūną. Džofo karūna jam buvo per didelė. Tomenas nuo mažens buvo linkęs į pudumą, bet dabar jo veidas atrodė sulysęs. Ar jis gerai valgo? Kad tik nepamirščiau paklausti apie tai Tomeno tarno, pagalvojo Sersėja. Ji negalėjo rizikuoti, kad Tomenas pasiligotų, juolab dabar, kai Mirsela dorniečių rankose. Laikui bėgant jis paūgės ir Džofo karūna jam puikiai tiks. O kol kas reikia mažesnės karūnos, — tokios, kad nesmuktų jam ant kaktos. Sersėjai reikėjo apie tai pasikalbėti su auksakaliais.

Neštuvai lėtai leidosi nuo Aukštosios Eigono kalvos. Priekyje jojo du karaliaus sargybos vyrai, baltai apsirengę riteriai ant šyvų arklių, o jiems ant pečių karojo balti, lietaus permerkti apsiaustai. Iš paskos traukė penkiasdešimt aukso ir tamsiai raudonos spalvos drabužiais apsirengusių Lanisterių sargybinių.

Pro plyšį tarp užuolaidų Tomenas spoksojo į tuščias gatves.

— Maniau, bus daugiau žmonių. Kai mirė tėvas, visi, kas gyvas, atėjo pasižiūrėti į mus prajojančius.

— Lietus suginė žmones po stogu.

Karaliaus Uosto miestelėnai niekada nemylėjo lordo Taivino. Bet meilės jis niekada ir netroško. „Meilės negali valgyti, už meilę negali nusipirkti žirgo, meile šaltą vakarą negali pasišildyti savo menių“, — kartą girdėjo ji tėvą sakant Džeimiui, kai šis buvo ne vyresnis nei Tomenas dabar.

Didžiojoje Beiloro septoje, didingoje marmurinėje šventykloje, dunksančioje ant Visenijos kalvos, gedėtojų susirinko tik menkas būrelis — gerokai mažiau nei auksinių apsiaustų, kuriuos seras Adamas Marbrandas išrikiavo aikštėje priešais septą. Vėliau jų ateis daugiau, tarė sau karalienė, serui Merinui Trentui padedant jai išlipti iš neštuvų. Į rytines pamaldas buvo įleidžiami tik kilmingieji ir jų palydos; po pietų turėjo vykti kitos, prastuomenei skirtos pamaldos, o į vakarines pamaldas šventyklos durys buvo atviros visiems norintiems. Sersėja turėjo dalyvauti ir popietinėse pamaldose, kad prasčiokai matytų ją gedinčią. Minia turi gauti šį reginį. Sersėją tai piktino. Jai reikėjo paskirti žmones į postus, laimėti karą, valdyti karalystę. Tėvas būtų ją supratęs.

Užlipusius laiptais, juos pasitiko septonas. Gunktelėjęs senis su žila, reta barzda, taip sulinkęs nuo savo puošnių, išsiuvinėtų apdarų svorio, kad jo akys buvo atsidūrusios karalienės krūtų lygyje, nors… su karūna, lengvu tuščiaviduriu papuošalu iš šlifuoto krištolo ir sukto aukso, jis atrodė bent pusantros pėdos aukštesnis, nei iš tiesų buvo.

Šią karūną jam įteikė lordas Taivinas vietoj anos, kuri dingo, kai minia nužudė ankstesnį aukštąjį septoną. Tą pertukusį kvailį prasčiokai ištempė iš neštuvų ir suplėšė į gabalus tą dieną, kai Mirsela išplaukė į Dorną. Anas septonas buvo tikras rajūnas, bet klusnus. O šis… Staiga Sersėja prisiminė, jog šį aukštąjį septoną paskyrė Tirionas, ir sunerimo.

Dėmėta senio plaštaka, išlindusi iš rankovės, papuoštos auksiniais užraitų ornamentais ir nusagstytos smulkiais krištoliukais, atrodė kaip vištos koja. Sersėja priklaupė ant šlapio marmuro ir pakštelėjo pirštus, o tada paragino Tomeną pasekti jos pavyzdžiu. Ką jis apie mane žino? Kažin, kiek jam apie mane pripasakojo neūžauga? Palydėjęs Sersėją į šventyklą, septonas šyptelėjo. Bet ar ta šypsena buvo grėsminga, kupina nebylaus žinojimo, ar tik beprasmis raukšlėtų senio lūpų trūktelėjimas? To karalienė negalėjo tvirtai žinoti.

Sersėja laikė Tomeną už rankos ir jie, žengdami po spalvotais gaubliais, perėjo per Žibintų menę. Jiems iš šonų žingsniavo Trentas ir Ketlblekas, nuo jų apsiaustų varvėjo vanduo ir telkėsi į balutes ant grindų. Aukštasis septonas tipeno lėtai, pasiramsčiuodamas iš burtmedžio išdrožta lazda, viršuje papuošta krištoliniu bumbulu. Jį lydėjo septyni Pamaldžiausieji tviskančiais sidabruotais drabužiais. Po sabalenų mantija Tomenas buvo apsivilkęs auksuotais rūbais, o karalienė dėvėjo seną juodo aksomo suknią šermuonėlių kailių apvadais. Pasisiūti naujos nebuvo laiko, o pasirodyti su ta pačia suknia, kurią vilkėjo per Džofrio laidotuves, arba su ta, kurią dėvėjo laidodama Robertą, ji negalėjo.

Bent jau niekas nesitikės, kad nešiosiu gedulą dėl Tiriono. Ta proga apsivilksiu tamsiai raudoną, šilkinę paauksintą suknią ir pasipuošiu plaukus rubinais. Ji paskelbė, jog tas, kuris atneš jai neūžaugos galvą, bus pakeltas į lordus, kad ir kokios žemos kilmės ir luomo jis būtų. Varnai šią žinią išnešiojo po visus Septynių Karalysčių kampelius, o netrukus ji turėjo perskrieti Siaurąją jūrą ir pasiekti devynis laisvuosius miestus bei dar toliau plytinčias žemes. Tegul Kipšas bėga nors į pasaulio kraštą, nuo manęs vis tiek nepaspruks.

Per vidines duris karališkoji procesija įžengė į klaidžią Didžiosios septos širdį ir toliau traukė plačiu taku tarp suolų, — vienu iš septynių, kurie visi susiėjo po kupolu. Karaliui ir karalienei žingsniuojant pro šalį, kairėje ir dešinėje stovintys gedėtojai klaupėsi. Čia buvo susirinkę nemažai jos tėvo vėliavininkų ir riterių, kurie petys į petį kovėsi su lordu Taivinu kone pusšimtyje mūšių. Išvydusi juos karalienė atgavo pasitikėjimą savimi. Aš dar turiu draugų.

Po aukštu ir didingu, stikliniu, auksu ir krištolu puoštu Didžiosios septos kupolu, ant laiptuotos marmurinės karsto pakylos ilsėjosi lordo Taivino Lanisterio palaikai. Prie velionio galvos budėjo Džeimis, sveikąją ranką uždėjęs ant rankenos ilgo paauksuoto kalavijo, kurio smaigalys rėmėsi į grindis. Jis vilkėjo apsiaustą su gobtuvu, baltą kaip ką tik iškritęs sniegas, o jo ilgi šarviniai marškiniai buvo sunerti iš perlamutro, aptaisyto auksu. Lordas Taivinas būtų norėjęs, kad jis dėvėtų auksinius ir tamsiai raudonos spalvos Lanisterių drabužius, pagalvojo Sersėja. Matydamas Džeimį apsirengusį baltai jis visuomet pykdavo. Be to, jos brolis vėl želdinosi barzdą. Ant smakro ir skruostų buvo matyti trumpi šeriai, tad jo veidas atrodė keistai nepažįstamas ir šiurkštus. Galėjo bent jau palaukti, kol tėvo kaulai atguls po Uola.

Sersėja padėjo karaliui įveikti tris laiptų pakopas, kad berniukas galėtų priklaupti prie velionio. Tomeno akys buvo pilnos ašarų.

— Verk tyliai, — pasilenkusi prie sūnaus sušnabždėjo ji. — Esi karalius, o ne klykiantis mažvaikis. Į tave žiūri tavo lordai.

Berniukas atgalia ranka nusibraukė ašaras. Jo akys buvo kaip motinos, šviesiai žalios, be to, didelės ir spindinčios kaip ir Džeimio, kai šis buvo Tomeno amžiaus. Jos brolis buvo toks gražus berniukas, bet… ir smarkus, toks pat smarkus kaip Džofris, tikras liūtukas. Karalienė apglėbė Tomeną ir pabučiavo auksines jo garbanas. Jam manęs reikės, kad išmokyčiau, kaip valdyti karalystę ir apsisaugoti nuo priešų. Net ir dabar kai kurie iš jų, apsimetę draugais, stovi netoliese.

Tyliosios seserys apšarvavo lordą Taiviną taip, tarsi jo lauktų lemiama kova. Jam buvo užsegti patys geriausi šarvai — sunkūs, plieniniai ir emaliuoti, tamsiai raudoni su auksinėmis įlajomis ant šarvinių pirštinių, antblauzdžių ir antkrūtinio. Jo pečiai saulėje tviskėjo auksu; ant kiekvieno jų glaudėsi po susigūžusią liūtę. Šalia jo galvos gulėjo šalmas, ant jo viršaus puikavosi liūtas su įspūdingais karčiais. Velioniui ant krūtinės buvo padėtas ilgasis kalavijas, įkištas į paauksuotas makštis, nusagstytas rubinais, plaštakos apmautos paauksuotomis šarvinėmis pirštinėmis ir uždėtos ant kalavijo rankenos. Net po mirties jo veidas atrodo taurus, pagalvojo Sersėja, nors burna… Jos tėvo lūpų kampučiai buvo šiek tiek pakilę ir atrodė, tarsi jis sutrikęs šypsotųsi. Taip neturėtų būti. Sersėja kaltino Paišelį; jis privalėjo tyliosioms seserims pasakyti, kad lordas Taivinas niekada nesišypsodavo. Meisteris visiškai niekam netinka, kaip krūtys po šarvu. Nežinia kodėl, bet švelniai besišypsantis lordas Taivinas jau neatrodė toks grėsmingas. Galbūt ir dėl to, kad buvo užsimerkęs. Jos tėvo akys visuomet keldavo žmonėms nerimą; šviesiai žalios, blizgančios, išmargintos auksinėmis dėmelėmis. Tos akys verdavo žmogų kiaurai ir matydavo, koks jis giliai širdyje silpnas, niekam tikęs ir bjaurus. Kai jis į tave žvelgdavo, iš karto visa tai suprasdavai.

Ir, nei iš šio, nei iš to, Sersėja prisiminė karaliaus Eirio iškeltą puotą, kai ji, dar žalia kaip vasaros žolė, pirmą kartą pasirodė tarp dvariškių. Senasis Meriveteris tauškė, girdi, reikia panaikinti muitą vynui, o lordas Raikeris tarė: „Jei mums reikia aukso, jo malonybė turėtų pasodinti lordą Taiviną ant naktipuodžio.“ Eiris ir jo palaižūnai garsiai nusijuokė, o tėvas, pakėlęs akis nuo savo vyno taurės, įsistebeilijo į Raikerį. Raikeris nusisuko, vėl atsigręžė, sutiko tėvo žvilgsnį, paskui mėgino nekreipti į jį dėmesio, išmaukė bokalą alaus, o tada išėjo raudonuodamas, įveiktas poros įdėmių akių.

Dabar lordo Taivino akys užsimerkė amžinai, pagalvojo Sersėja. Nuo šiol ne krūpčios nuo mano žvilgsnio, dabar jie turės bijoti mano surauktų antakių. Aš taip pat esu liūtė.

Dangus buvo toks apniukęs, kad septoje tvyrojo prieblanda. Jei lietus būtų liovęsis, įkypai krintantys saulės spinduliai būtų prasismelkę pro kabančius krištolus ir papuošę velionį vaivorykštėmis. Kasterlių Uolos lordas vaivorykščių nusipelnė. Jis buvo didis vyras. Bet aš jį pranoksiu. Kai po tūksLmčio metų meisteriai rašys apie šiuos laikus, tu būsi prisimenamas tik kaip Balienės Sersėjos tėvas.

— Mama… — Tomenas timptelėjo jai rankovę. — Kas čia taip bjauriai ivokia?

Mano lordas tėvas.

— Mirtis.

Tą kvapą užuodė ir ji; vos juntamą yrančio kūno smarvę, nuo kurios vis tiek rietė nosį. Bet Sersėja į ją nekreipė dėmesio. Už pakylos karstui stovėjo septyni septonai sidabro drabužiais, melsdami Tėvą Aukštybėse teisti lordą Taiviną teisingai. Kai jie baigė, septyniasdešimt septynios septonės susirinko prie Motinos altoriaus ir ėmė jai giedoti, prašydamos malonės. Tomenas pradėjo nerimauti ir net karalienei truputį maudė kelius. Ji žvilgtelėjo į Džeimį. Jos brolis dvynys stovėjo tarsi iškaltas iš akmens ir jai į akis nepažvelgė.

Ant vienos iš pakopų, nuleidęs pečius, klūpojo dėdė Kevanas, o šalia — jo sūnus. Lanselis atrodo prasčiau už tėvą. Nors jam buvo tik septyniolika, vaikinas atrodė kaip septyniasdešimtmetis: papilkėjusiu veidu, sulysęs, įdubusiais skruostais ir akimis, baltais kaip sniegas ir šiurkščiais plaukais. Kaip Lanselis gali būti tarp gyvųjų, kai Taivinas Lanisteris miręs? Gal dievai visai išprotėjo?

Lordas Džailsas kosėjo smarkiau nei visada ir buvo prisidengęs nosį raudono šilko skiaute. Ir jis uodžia tą dvoką. Didysis meisteris Paišelis buvo užsimerkęs. Jeigu jis užmigo, prisiekiu, liepsiu jį nuplakti. Kairėje, prie karsto pakylos klūpojo Taireliai: Haigardeno lordas, jo bjauri motina, nuobodi žmona, sūnus Garlanas ir duktė Mardžerė. Karalienė Mardžerė, priminė sau Sersėja; Džofo našlė ir busimoji Tomeno žmona. Mardžerė atrodė labai panaši į savo brolį, Gėlių riterį. Sersėja svarstė, ar jiedu turi ir daugiau ką bendra. Aplink mažąją mūsų rožę dieną naktį sukiojasi daugybė ponių, tik ir laukiančių progos įsiteikti. Net dabar daugiau nei dešimt jų buvo kartu su Mardžere. Sersėja mąsliai ir atidžiai nužvelgė jų veidus. Kuri iš jų grėsmingiausia, kuri didžiausia paleistuvė, kuri labiausiai trokšta malonių? Kurios liežuvis ilgiausias? Karalienė pagalvojo, jog būtinai reikės išsiaiškinti.

Kai giesmės pagaliau baigėsi, jai labai palengvėjo. Dabar jos tėvo kūnas, rodės, dvokė labiau. Dauguma gedėtojų buvo tokie mandagūs, jog apsimetė, kad nieko nesuuodžia, bet Sersėja matė dvi ledi Mardžerės pusseseres surauktomis Tairelių nosytėmis. Jiedviem su Tomenu grįžtant taku tarp suolų karalienei pasirodė, kad išgirdo kažką šnipštelint „išvietė“ ir sukikenant, bet kai pasuko galvą pasižiūrėti, kas tai pasakė, į ją žvelgė daugybė rimtų, susikaupusių veidų. Kol buvo gyvas, jie niekada nedrįsdavo iš jo šaipytis. Tėvas žvilgsniu būtų išdeginęs jiems vidurius.

Žibintų menėje gedėtojai apspito juos nelyginant zirziančios musės, nekantraudami apipilti karalienę visiškai beprasmiškomis užuojautomis. Dvyniai Redvainai pabučiavo jai ranką, jų tėvas — abu skruostus. Halinas Piromantas karalienei pažadėjo, kad jos tėvo laidotuvių dieną, kai jo kaulai iškeliaus į vakarus, danguje virš miesto degs liepsnojanti ranka. Kosčiodamas lordas Džailsas pranešė pasamdęs meistrą akmentašį, kad sukurtų lordo Taivino statulą, amžinai budėsiančią prie Liūtų vartų. Seras Lambertas Ternberis priėjo prie Sersėjos apsirišęs dešinę akį raiščiu ir prisiekė, kad nenusiriš jo tol, kol neatneš jai brolio neūžaugos galvos.

Vos tik ištrūkusią iš to kvailio nagų, karalienę prie sienos prirėmė ledi Falisė iš Stokvorto ir jos vyras, seras Balmanas Birčas.

— Mano ledi motina siunčia užuojautą, tavo malonybe, — burbtelėjo Falisė. — Besilaukiančiai Lolisei teko gultis į lovą ir ji jautė pareigą pasilikti su dukra. Ji meldžia atleidimo ir prašo paklausti… Iš visų vyrų labiausiai ji žavėjosi tavo tėvu. Jei mano seseriai gimtų berniukas, ji nori, kad pavadintume jį Taivinu, jei tik… jei tik pritarsi.

Sersėja priblokšta į ją įsistebeilijo.

— Tavo kvaiša sesuo leidosi, kad ją prievartautų pusė Karaliaus Uosto vyrų, o dabar Tanda ketina pagerbti tą benkartą pavadinusi jį mano tėvo vardu? Nemanau, kad pritarsiu.

Falisė krūptelėjo lyg gavusi antausį, bet jos vyras tik persibraukė nykščiu vešlius šviesius ūsus.

— Aš ledi Tandai taip ir sakiau. Prisiekiu, Lolisės pavainikiui parinksime hm… tinkamesnį vardą.

— Taip ir padarykite.

Sersėja prasibrovė pro juos ir nuėjo. Ji matė, kad Tomenas pateko į Mardžerės Tairel ir jos senelės nagus. Erškėčių karalienė buvo tokio mažo ūgio, kad iš pradžių Sersėja palaikė ją vaiku. Tačiau, nespėjusi išvaduoti sūnaus iš rožių, minioje ji akis į akį susidūrė su savo dėde. Karalienei priminus, kad vėliau laukia jo ateinant, seras Kevanas tik linktelėjo ir paprašė leidimo eiti. Bet Lanselis vis dar stoviniavo, nors atrodė taip, tarsi viena koja būtų kape. Tik… ar jis lipa į kapą, ar ropščiasi iš jo?

Sersėja prisivertė nusišypsoti.

— Lanseli, malonu matyti tave atgavusį jėgas. Meisteris Balabaras pranešdavo mums apie tave tokių baisių naujienų, kad baiminomės dėl tavo gyvybės. Bet maniau, kad jau būsi pakeliui į Darį, ketindamas imtis lordo pareigų…

Po Juodųjų Vandenų mūšio tėvas, atsidėkodamas savo broliui Kevanui, pakėlė Lanselį į lordus.

— Kol kas dar nevykstu. Mano pilyje šeimininkauja bastūnai. — Jos pusbrolio balsas buvo toks pat apgailėtinas, kaip ir pūkeliai ant viršutinės lūpos. Nors Lanselis pražilo, jo ūseliai liko gelsvai rusvi. Kai ją užgulęs vaikinas pūtuodamas klusniai darbuodavosi, Sersėja dažnai į juos žiūrėdavo. Tie ūsai jam ant lūpos atrodo tarsi purvo dėmė. Ji grasindavo, kad pasispjaudys pirštus ir juos nukrapštys. — Tėvas sako, kad upių kraštams reikia tvirtos rankos.

Gaila, kad tos žemės atiteks tau, norėjo pasakyti Sersėja, bet nusišypsojusi tarė:

— Be to, netrukus turi vesti.

Sulysęs jaunojo riterio veidas staiga apniuko.

— Frėjų merginą, ir ne paties išsirinktą. Ji net nėra nekalta mergelė. Ji — Darių kraujo turinti našlė. Tėvas sako, kad taip man bus lengviau valdyti valstiečius, bet visi valstiečiai žuvę. — Lanselis palietė jai ranką. — Tai žiauru, Sersėja. Tavo malonybė žino, kad myliu…

— … Lanisterių giminę, — pabaigė ji Lanselio mintį. — Niekas tuo neabejoja, Lanseli. Tegul žmona pagimdo tau stiprių sūnų. — Tik geriau nesutik, kad vestuves savo pilyje keltų jos lordas tėvas. — Žinau, kad Daryje atliksi daug kilnių žygdarbių.

Akivaizdžiai nusiminęs, Lanselis linktelėjo.

— Kai atrodė, jog galiu mirti, tėvas atvedė aukštąjį septoną, kad už mane pasimelstų. Jis geras žmogus. — Jos pusbrolio akyse sužibo ašaros, tai buvo vaiko akys seno žmogaus veide. — Jis sako, jog Motina pagailėjo manęs ir išsaugojo kažkokiam šventam tikslui, kad galėčiau išpirkti savo nuodėmes.

Sersėja pasvarstė, kaip jis galėtų išpirkti tai, jog nusidėjo su ja lovoje. Pakelti jį į riterius buvo didelė klaida, bet sugulti su juo — dar didesnė. Lanselis buvo silpnas kaip nendrės stiebas, be to, jai visai nepatiko neseniai atsiradęs pusbrolio dievobaimingumas; jis buvo daug įdomesnis, kai mėgino elgtis kaip Džeimis. Ką šis verkšlenantis kvailys papasakojo aukštajam septonui? Ir ką pasakys savo žmonelei iš Frėjų giminės, kai jiedu, gaubiami tamsos, gulės lovoje? Jei Lanselis išpliurptų sugulęs su Sersėja, — ką gi, ji tai ištvers. Kalbėdami apie moteris, vyrai visada meluoja; ji atšaus, kad tai — vien tuščios nepatyrusio ir dėl jos grožio galvą pametusio jaunuolio pagyros. Bet jei ims pliurpti apie Robertą ir stiprų vyną…

— Geriausia atgaila yra malda, — tarė jam Sersėja. — Tyli malda.

Taip pasakiusi, ji leido Lanseliui apmąstyti šiuos žodžius ir pasiruošė susitikti su Tairelių būriu.

Mardžerė apkabino ją kaip seserį ir karalienei tai pasirodė pernelyg įžūlu, bet dabar ne metas merginai priekaištauti. Ledi Eiliri ir Mardžerės pusseserės tik pabučiavo jai ranką. Besilaukianti ledi Greisford paprašė karalienės sutikimo pavadinti kūdikį Taivinu, jei gims berniukas, arba Lana, jei gims mergaitė. Dar vienas? — vos neburbtelėjo Sersėja. Tuoj karalystėje gyvens vien Taivinai. Su apsimestiniu susižavėjimu ji kaip įmanydama maloningiau patenkino šį prašymą.

Tačiau niekas Sersėjos taip nepamalonino, kaip ledi Meriveter.

— Tavo malonybe, — tarė ji aistringai, kaip įprasta myriečiams, — pasiunčiau žinią savo draugams anapus Siaurosios jūros ir paprašiau, kad tuoj pat suimtų Kipšą, jei bjaurus jo veidas kartais šmėstelėtų kuriame nors iš devynių laisvųjų miestų.

— Ar daug turi bičiulių kitame Siaurosios jūros krante?

— Myre daug. Taip pat ir Lyse, ir Tirošyje. Tai įtakingi vyrai. — Sersėja nesunkiai ja patikėjo. Ši myrietė buvo pernelyg jau graži: ilgakojė, stambiakrūtė, glotnia rusva oda, putliomis lūpomis, didelėmis tamsiomis akimis ir vešliais juodais plaukais, kurie visuomet atrodydavo taip, tarsi ji ką tik būtų atsikėlusi iš lovos. Ji net kvepia nuodėme kaip koks egzotiškas lotosas. — Mudu su lordu Meriveteriu nieko taip netrokštame, kaip tarnauti tavo malonybei ir mažajam karaliui, — įsiteikdama sumurkė ji ir pervėrė Sersėją reikšmingu žvilgsniu.

Ji ambicinga, o jos lordas išdidus, bet neturtingas.

— Mums dar reikės pasišnekėti, miledi. Tavo vardas Tena, ar ne? Esi labai maloni. Žinau, kad būsime geros draugės.

O tada prie Sersėjos priskreto Haigardeno lordas.

Meisas Tairelis už Sersėją buvo vyresnis ne daugiau kaip dešimčia metų, bet karalienė laikė jį ne savo, o tėvo amžiaus žmogumi. Ūgiu jis neprilygo lordui Taivinui, bet šiaip buvo stambesnis, plačia krūtine ir pastaruoju metu užsiaugintu didžiuliu pilvu. Lordo Tairelio plaukai buvo kaštoniniai, tačiau barzdoje galėjai matyti nemažai baltų ir žilų šerių. Jo veidas dažnai būdavo įraudęs.

— Lordas Taivinas buvo didis, neprilygstamas vyras, — pabučiavęs Sersėją į abu skruostus, sunkiai rinkdamas žodžius pareiškė jis. — Bijau, jog tokio žmogaus kaip jis daugiau niekada nematysime.

Jau žiūri į tokį žmogų kaip jis, kvaily, pagalvojo Sersėją. Tau prieš akis stovi jo duktė. Bet Tairelių ir Haigardeno kariuomenės jai reikėjo, kad Tomenas išlaikytų sostą, tad karalienė tepasakė:

— Mums visiems labai jo trūks.

Tairelis uždėjo ranką Sersėjai ant peties.

— Visiškai aišku, kad nė vienas iš mūsų nevertas dėvėti lordo Taivino šarvų. Ir vis dėlto gyvenimas eina sava vaga ir karalystę reikia valdyti. Jei šią sunkią valandą kuo nors galėčiau pasitarnauti, tavo malonybei reikia tik pasakyti…

Jei nori tapti karaliaus ranka, milorde, turėk drąsos taip ir pasakyti. Karalienė nusišypsojo. Tegul šneka apie tai, kiek tik nori.

— Tikriausiai milordas reikalingas Žemupyje…

— Ten puikiausiai tvarkosi mano sūnus Vilas, — apsimetęs, kad nesuprato akivaizdžios užuominos, atsakė lordas Tairelis. — Jam sužeista koja, bet išminties tikrai netrūksta. O Garlanui netrukus atiteks Braitvoterio pilis. Jiedviem valdant Žemupys bus tikrai gerose rankose, jei manęs kartais prireiktų kur nors kitur. Lordas Taivinas dažnai sakydavo, jog karalystę valdyti vra svarbiausia. Ir man labai malonu pranešti tavo malonybei su valdymu susijusią gerą naujieną. Mano dėdė Gartas sutiko tapti iždininku, kaip tavo lordas tėvas ir norėjo. Dabar jis keliauja į Senmiestį ir ketina sėsti į laivą. Jis atvyksta drauge su savo sūnumis. Lordas Taivinas užsiminė, kad ras vietos ir jiems. Galbūt miesto sargyboje.

Karalienės šypseną sukaustė toks ledas, kad jai net dantys barkštelėjo. Gartas Apkūnusis mažojoje taryboje ir du jo nesantuokiniai sūnūs tarp auksinių apsiaustų… Ar Taireliai mano, kad atiduosiu jiems karalystę padėjusi ant paauksuotos lėkštės? Susidūrus su tokiu įžūlumu, Sersėjai net kvapą užgniaužė.

— Man, o dar anksčiau mano tėvui Gartas puikiai tarnavo kaip lordas senešalas, — kalbėjo Tairelis. — Patikėk, Mažasis Pirštas iš tolo suuosdavo auksą, bet Gartas…

— Milorde, — neleido jam baigti minties Sersėja, — bijau, kad įvyko šioks toks nesusipratimas. Aš jau paprašiau lordo Džailso Rosbio, kad taptų naujuoju iždininku, ir jis maloniai sutiko.

Meisas įsistebeilijo į ją.

— Rosbis? Tas… kosėtojas? Bet… dėl to jau buvo sutarta, tavo malonybe. Gartas jau pakeliui į Senmiestį.

— Bus geriau, jei išsiusi varną pas lordą Haitauerį ir paprašysi jo pasirūpinti, kad tavo dėdė neįliptų į laivą. Tuščiai plaukti audringa rudens jūra Gartui tikrai nepatiks. — Ir Sersėja maloniai nusišypsojo.

Storas Tairelio sprandas paraudo.

— Bet… tavo lordas tėvas mane patikino… — užsikirsdamas ėmė aiškinti jis.

Tada šalia išdygo jo motina ir įsikibo sūnui į parankę.

— Rodos, lordas Taivinas savo planų mūsų regentei neatskleisdavo ir puikiai suprantu, kodėl. Vis dėlto dabar nėra prasmės jos malonybės užgaulioti. Ji teisi, turi parašyti lordui Leitonui, kol Gartas dar neįlipo į laivą. Pats žinai, kad jūroje jį pykins ir jis dar labiau gadins orą. — Olena nusišypsojo Sersėjai savo bedantę burna. — Tavo tarybos menė bus kvapnesnė, jei ten sėdės lordas Džailsas, nors, drįsčiau pareikšti, kad kosčiojimas blaškytų mano dėmesį. Mes visi dieviname mieląjį senąjį dėdę Gartą, bet tam vyrui nuolat pučia vidurius ir to negalima paneigti. Negaliu pakęsti smarvės. — Ledi Olena susiraukė ir raukšlėtas jos veidas dar labiau susiraukšlėjo. — Tiesą sakant, ir šventojoje septoje užuodžiau kažką nemalonaus. Gal ir tu užuodei?

— Ne, — ramiai atrėžė Sersėja. — Sakai, ten tvyrojo kažkoks kvapas?

— Tiksliau sakant, dvokas.

— Tikriausiai pasiilgsti savo rudenį žydinčių rožių. Per ilgai tave čia laikėme.

Sersėja troško kuo greičiau atsikratyti ledi Olenos draugijos. Lordas Tairelis, be abejo, būtų pasiuntęs geroką būrį riterių, kad jie saugiai parlydėtų motiną namo, o kuo mažiau Tairelių kalavijų būtų likę mieste, tuo ramiau karalienė būtų miegojusi.

— Neslėpsiu, ilgiuosi Haigardeno aromatų, — tarė senoji ledi, — bet, žinoma, negaliu išvykti, kol nepamatysiu savo mielosios Mardžerės ištekėjusios už tavo brangiojo mažojo Tomeno.

— Ir aš nekantriai laukiu vestuvių, — įsiterpė Tairelis. — Mudu su lordu Taivinu kaip tik tarėmės dėl jų datos. Gal galėtume tą pokalbį pratęsti, tavo malonybe…

— Netrukus.

— Gerai, netrukus, — šniurkštelėjusi nosimi linktelėjo ledi Olena. — O dabar eime, Meisai, tegul jos malonybė toliau… gedi.

Neilgai gyvensi* sene, mintyse įspėjo Sersėja, Erškėčių karalienei tipenant tarp dviejų augalotų sargybinių, septynių pėdų ūgio dvynių, kuriuos ji vadino Kairiu ir Dešiniu. Pažiūrėsime, kuo kvepės tavo lavonas. Buvo aišku, kad senė bent dukart gudresnė už savo lordą sūnų.

Išgelbėjusi sūnų nuo Mardžerės ir jos pusseserių, karalienė pasuko prie durų. Lietus pagaliau liovėsi. Rudens oras buvo gaivus ir maloniai kvepėjo. Tomenas nusiėmė karūną.

— Užsidėk, — liepė jam Sersėja.

— Man nuo jos maudžia kaklą, — pasakė berniukas, bet padarė kaip lieptas. — Ar greit turėsiu vesti? Mardžerė sako, kad, vos tik susituoksime, galėsime vykti į Haigardeną.

— Į Haigardeną tu nevyksi, bet į pilį gali grįžti raitas. — Sersėja pamojo serui Merinui Trentui prieiti. — Atvesk jo malonybei žirgą ir paklausk lordo Džailso, ar pagerbtų mane ir grįžtų į pilį mano neštuvuose.

Viskas sukosi greičiau, nei ji tikėjosi; nebuvo galima gaišti nė akimirkos.

Tomenas buvo laimingas, kad galės joti, o lordas Džailsas, žinoma, mielai priėmė kvietimą, nors… kai Sersėja pasiūlė jam tapti iždininku, taip smarkiai užsikosėjo, jog karalienė išsigando, kad jis nenumirtų tiesiog neštuvuose. Tačiau Motina buvo gailestinga ir, šiaip taip atsigavęs, Džailsas pagaliau sutiko ir net ėmė kosčioti vardus vyrų, kuriuos norėtų pakeisti, — tai buvo dar Mažojo Piršto paskirti muitinės pareigūnai, vilnos supirkėjai ir net vienas raktininkas.

— Vadink karvę kaip nori, kad tik pienas bėgtų. Beje, jei kas nors paklaustų, į šias pareigas buvai paskirtas vakar.

— Vak.. — Jį vėl surietė kosulio priepuolis. — Vakar. Žinoma.

Lordas Džailsas kosėjo prisidengęs burną raudonos medžiagos atraiža, tarsi norėdamas nuslėpti, kad jo skrepliuose yra kraujo. Sersėja apsimetė to nepastebinti.

Kai jis numirs, rasiu ką nors kitą. Galbūt vėl pasikvies Mažąjį Pirštą. Karalienė neįsivaizdavo, kad dabar, žuvus Lisai Arin, Petirui Beilišui būtų leista likti lordu Slėnio gynėju. Jei Paišelis sakė tiesą, tai Slėnio lordai jau bruzdėjo. Kai jie atims iš jo tą niekam tikusį berniūkštį, lordas Petiras pats paršliauš.

— Tavo malonybe… — Lordas Džailsas kostelėjo ir nusivalė burną. — Ar galėčiau… — Jis vėl kostelėjo. — Ar galėčiau paklausti… — Jį vėl surietė kosulys. — Kas… taps karaliaus ranka?

— Mano dėdė, — atsainiai tarstelėjo Sersėja.

Prieš akis iškilus dideliems Raudonosios pilies vartams, Sersėjai palengvėjo. Atidavusi Tomeną ginklanešių globai ir atsikračiusi šios pareigos, ji nuėjo į savo kambarius atsipūsti.

Vos tik ji spėjo nusiauti batus, į kambarį baikščiai įtipeno Džoslina ir pranešė, kad už durų laukia ir audiencijos prašo Kiburnas.

— Tegul įeina, — liepė karalienė. Valdovas neturi laiko pailsėti.

Kiburnas buvo senas, bet jo plaukuose vis dar buvo matyti daugiau pilkšvų nei baltų sruogų, o nuo juoko raukšlelių aplink burną jis atrodė kaip kokios nors mažos mergaitės mylimas senelis. Tiesa, gerokai nudriskęs senelis. Jo drabužio apykaklė buvo atspurusi, o viena rankovė perplyšusi ir negrabiai susiūta.

— Prašau atleisti tavo malonybę, kad čia atėjau, — prabilo jis, — tačiau, kaip liepei, buvau požemiuose ir klausinėjau apie Kipšo pabėgimą…

— Ir ką sužinojai?

— Tą naktį, kai pabėgo lordas Veiris ir tavo brolis, dingo dar ir trečias žmogus.

— Taip, kalėjimo prižiūrėtojas. Ką apie jį išsiaiškinai?

— Jis buvo vardu Rugenas. Kalėjimo požemių prižiūrėtojas, atsakingas už juodąsias celes. Vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas apibūdino jį kaip apkūnų, nesiskutusį, stačiokiškai kalbantį. Į šį postą jį paskyrė dar senasis karalius Eiris, be to, tas vyras ateidavo ir išeidavo kada panorėjęs. Pastaraisiais metais juodosios celės beveik nuolat būdavo tuščios. Kiti kalėjimo prižiūrėtojai Rugeno, rodos, prisibijojo ir nė vienas artimai jo nepažino. Jis neturėjo nei draugų, nei giminaičių. Be to, nei gėrė, nei vaikščiojo į viešnamius. Celė, kurioje jis miegodavo, drėgna ir niūri, o šiaudai, ant kurių gulėdavo, supeliję. Jo naktinis puodas buvo pilnas iki kraštų.

— Visa tai žinau.

Rugeno celę apžiūrėjo ir Džeimis, ir, šiek tiek vėliau, sero Adamo auksiniai apsiaustai.

— Taip, tavo malonybe, — linktelėjo Kiburnas, — bet ar žinai, kad po tuo dvokiančiu naktipuodžiu vienas akmuo yra kilnojamas, o po juo — nedidukė duobė? Tokia vietelė, kur žmogus greičiausiai slėptų vertybes, kurių nenori rodyti kitiems.

— Vertybes? — Sersėjai tai buvo naujiena. — Kalbi apie monetas? — Ji nuo pat pradžių nujautė, kad Tirionui kažkaip pavyko papirkti kalėjimo prižiūrėtoją.

— Būtent. Tiesa, kai radau tą slėptuvę, ji buvo tuščia. Neabejoju, kad sprukdamas Rugenas pasiėmė ir visus neteisėtai įgytus pinigus. Bet atsiklaupęs rūpestingai apžiūrėjau duobę pasišviesdamas deglu ir pamačiau kažką žybtelint, tad krapščiau žemę toje vietoje, kol iškrapščiau štai ką. — Kiburnas atgniaužė delną. — Auksinę monetą.

Taip, moneta buvo auksinė, bet vos paėmusi ją Sersėja suprato, kad čia kažkas ne taip. Moneta per maža, dingtelėjo jai, ir per plona. Pinigas buvo senas ir nusidėvėjęs. Vienoje monetos pusėje buvo įspaustas karaliaus veido profilis, kitoje — rankos atspaudas.

— Tai ne drakonas, — tarė Sersėja.

— Ne, — pritarė Kiburnas. — Ta moneta buvo nukaldinta dar prieš Užkariavimą, tavo malonybe. Karalius — tai Gartas Dvyliktasis, o ranka — Sodininkų giminės ženklas.

Sodininkų iš Haigardeno. Sersėja sugniaužė delne monetą. Kokia čia gudrybė? Meisas Tairelis buvo vienas iš Tiriono teisėjų ir garsiai reikalavo jo mirties. Ar tai buvo sąmokslas? Gal jis nuo pat pradžių susimokė su Kipšu ir kėslavosi nužudyti tėvą? Dabar, mirus Taivinui Lanisteriui, buvo akivaizdu, jog karaliaus ranka turi tapti lordas Tairelis, ir vis dėlto…

— Žiūrėk, kad daugiau niekam apie tai neprasitartum, — įspėjo ji.

— Tavo malonybė gali manimi pasitikėti. Kiekvienas vyras, keliaujantis samdomų kalavijuočių draugijoje, išmoksta laikyti liežuvį už dantų, kitaip neilgai jį turėtų.

— Ir mano draugijoje lengva prarasti liežuvį. — Karalienė padėjo monetą. Apie tai ji pamąstys vėliau. — O tas kitas reikalas…

— Taip, seras Gregoris, — gūžtelėjo Kiburnas. — Apžiūrėjau jį, kaip ir liepei. Galiu prisiekti gyvybe, kad Angies ietis buvo ištepta mantikoros nuodais, atsigabentais iš rytų.

— Paišelis tvirtina, kad ne. Jis mano tėvui sakė, jog mantikoros nuodai, pasiekę širdį, nužudo akimirksniu.

— Taip ir yra. Bet į šiuos nuodus buvo pridėta dar kažko norint prailginti priešmirtines Kalno kančias.

— Pridėta? Ko pridėta? Įpilta kokio nors skysčio?

— Gal ir taip, kaip sakai, tavo malonybe, nors atskiesti nuodai dažniausiai praranda dalį savo galios. Gali būti, kad tas priedas… negamtinis. Manau, tai kerai.

Ar jis toks pat kvailas kaip ir Paišelis?

— Mėgini man pasakyti, jog Kalnas miršta nuo kažkokios juodosios magijos?

Kiburnas apsimetė neišgirdęs pašaipos karalienės balse.

— Jis miršta nuo nuodų, bet lėtai ir kęsdamas baisiausias kančias. Mano pastangos jas palengvinti pasirodė tokios pat bevaisės kaip ir Paišelio. Bijau, kad seras Gregoris per daug priprato prie aguonpienio. Jo ginklanešys sako, kad šeimininką kamuoja sąmonę temdantys galvos skausmai, o tuomet aguonpienį jis maukia kaip prasčiokai alų. Šiaip ar taip, jo kraujagyslės nuo galvos iki kojų pajuodavusios, šlapimas drumstas nuo pūlių, o jo šone nuodai išdegino kumščio didumo skylę. Tiesą sakant, stebuklas, kad tas vyras dar gyvas.

— Jo stotas… — suraukusi antakius pamėgino rasti atsakymą Sersėja. — Gregoris — augalotas ir stuomeningas vyras. Bet ir kvailas. Rodos, per kvailas, kad susiprastų mirti. — Ji kilstelėjo taurę ir Sinelė vėl ją pripylė. — Jo klyksmai gąsdina Tomeną. Nuo jų net aš naktį pabundu. Manau, pats laikas mums kviesti Iliną Peiną.

— Tavo malonybe, — pasiūlė Kiburnas, — gal galėčiau perkelti serą Gregorį į požemius? Iš ten jo šauksmai tau netrukdys, o aš galėsiu… laisviau juo rūpintis.

— Rūpintis? — Sersėja nusijuokė. — Tegul juo pasirūpina seras Ilinas.

— Jei tavo malonybė taip pageidauja… — pritarė Kiburnas ir iš karto pridūrė: — Bet tie nuodai… Būtų naudinga sužinoti apie juos daugiau, ar ne? Kaip sako prasčiokai, riterio žudyti siųsk riterį, o šaulio — šaulį. O juodąją magiją įveik su… — Jis nebaigė minties, bet nusišypsojo karalienei.

Jis ne Paišelis, tai akivaizdu. Sersėja susimąsčiusi pažvelgė į jį mėgindama įvertinti.

— Kodėl Citadelėje atėmė tau grandinę?

— Didieji meisteriai giliai širdyje yra bailiai. Marvinas juos vadina pilkomis avimis. Buvau toks pat talentingas gydytojas kaip ir Ebrousas, bet siekiau jį pranokti. Daug šimtmečių Citadelės vyrai skrosdavo lavonus, kad atskleistų gyvybės prigimtį. Aš norėjau perprasti mirties prigimtį, tad ėmiau pjaustyti gyvųjų kūnus. Už šį nusikaltimą pilkosios avys mane pažemino ir ištrėmė, tačiau… gyvenimo ir mirties esmę aš suprantu geriau nei kuris nors iš tų Senmiesčio meisterių.

— Šit kaip? — Tai Sersėją sudomino. — Puiku. Kalnas tavo. Daryk su juo, ką nori, tik žiūrėk, kad tavo tyrinėjimai nepersikeltų už juodųjų celių sienų. Kai numirs, atnešk man jo galvą. Mano tėvas pažadėjo ją nusiųsti į Dorną. Žinoma, princas Doranas tikriausiai norėtų pats nužudyti Gregorį, bet mums visiems gyvenime kartais tenka nusivilti.

— Labai gerai, tavo malonybe. — Kiburnas krenkštelėjo. — Tik… nesu taip puikiai viskuo aprūpintas kaip Paišelis. Man reikės įsigyti tam tikrų įrankių…

— Liepsiu lordui Džailsui duoti tau tiek aukso, kad pakaktų viskam. Be to, nusipirk ir naujus drabužius. Atrodai lyg ką tik išlindęs iš Blusyno. — Sersėja įdėmiai pažvelgė Kiburnui į akis svarstydama, ar tikrai gali juo pasitikėti. — Turbūt nereikia nė sakyti, kad tau blogai baigsis, jei žinia apie tavo… darbus… pasklis už juodųjų celių sienų?

— Ne, nereikia, tavo malonybe, — drąsinamai šypsodamasis atsakė Kiburnas. — Tavo paslapčių aš neišduosiu.

Kai jis išėjo, Sersėja įsipylė dar vieną taurę stipraus vyno ir gurkšnojo jį atsisėdusi prie lango, žiūrėdama, kaip kieme driekiasi vis ilgesni šešėliai, ir galvodama apie monetą. Žemupio auksas. Iš kur paprastas kalėjimo prižiūrėtojas Karaliaus Uoste galėtų turėti aukso iš Žemupio, nebent jam buvo sumokėta už tai, kad prisidėtų prie tėvo mirties…

Kad ir kaip stengėsi, ji nebegalėjo prisiminti lordo Taivino veido kartu nematydama tos paikos, vos pastebimos šypsenėlės ir neuosdama nuo jo lavono sklindančio bjauraus dvoko. Sersėja svarstė, gal Tirionas ir čia bus prikišęs nagus? Tai žema ir žiauru, bet jam įprasta. Ar Tirionas galėjo paversti Paišelį savo įrankiu? Jis liepė uždaryti senį juodojoje celėje, o tas celes saugojo RugenaSy prisiminė ji. Gijos buvo neišnarpliojamai susiraizgiusios ir karalienei tai visai nepatiko. Dabartinis aukštasis septonas taip pat Tiriono statytiniSy staiga dingtelėjo Sersėjai, ir kaip tik jis nuo sutemų iki aušros rūpinsis vargšo tėvo palaikais.

Dėdė atėjo tuoj po saulės laidos, apsivilkęs dygsniuotą juosvos vilnos liemenę, niūrią lyg jo veidas. Kaip ir visi Lanisteriai, seras Kevanas buvo šviesiaodis ir šviesiaplaukis, nors dabar, sulaukęs penkiasdešimt penkerių, buvo jau gerokai praplikęs. Niekas nebūtų pavadinęs jo gražiu vyru. Pilvotas, nuolaidžiais pečiais, kampuotu atsikišusiu smakru, kurį menkai temaskavo trumpa, gelsva barzda, jis priminė Sersėjai seną mastifą, bet… kaip tik seno ištikimo mastifo dabar jai ir reikėjo.

Jie pavalgė kuklią vakarienę — burokėlių ir duonos su kepta jautiena, — ir užgėrė ją ąsočiu raudonojo Dorno vyno. Seras Kevanas kalbėjo nedaug ir beveik negėrė. Jis per daug užsigalvojęs, nusprendė Sersėja. Jam reikia duoti darboy kad lengviau ištvertų sielvartų.

Kai vakarienės likučiai buvo nunešti nuo stalo ir tarnai išėjo, ji taip ir pasakė:

— Žinau, kaip tėvas tavimi pasitikėjo, dėde. Dabar mano eilė daryti tą patį.

— Tau reikia rankos, — tarė Kevanas, — bet Džeimis tavo siūlymą atmetė.

Jis kalba tiesiai. Labai gerai.

— Džeimis… Tėvo mirtis mane visiškai išmušė iš vėžių, pati nesuvokiau, ką kalbu. Džeimis narsus, bet, būkime atviri, kvailokas. Tomenui reikia labiau patyrusio žmogaus. Ir vyresnio…

— Meisas Tairelis vyresnis.

Sersėja išpūtė šnerves.

— Niekada. — Ji nusibraukė nuo kaktos užkritusią plaukų sruogą. — Taneliai per plačiai užsimojo.

— Būtum kvailė, jei paskirtum Meisą Tairelį savo ranka, — pritarė seras Kevanas, bet pasielgtum dar kvailiau pavertusi jį savo priešu. Girdėjau, kas nutiko Žibintų menėje. Meisui nederėjo viešai aptarinėti tokių reikalų ir vis dėlto… pažemindama jį bent pusės dvariškių akivaizdoje pasielgei neišmintingai.

— Geriau pasielgti neišmintingai, nei kęsti taryboje dar vieną Tairelį. — Dėdės priekaištas Sersėją suerzino. — Rosbis bus geras iždininkas. Juk matei jo neštuvus su raižiniais ir šilkinėmis užuolaidomis. Jo žirgai prižiūrimi geriau nei daugumos riterių. Toks turtingas vyras nesunkiai ras aukso. O dėl rankos… Kas geriau galėtų baigti tėvo pradėtą darbą, jei ne jo brolis, žinantis visus jo planus?

— Kiekvienam reikia žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti. Taivinas turėjo mane, o dar anksčiau — tavo motiną.

— Tėvas ją labai mylėjo. — Sersėja nenorėjo prisiminti jo lovoje rastos negyvos kekšės. — Žinau, kad dabar jiedu drauge.

— Meldžiuosi, kad taip ir būtų. — Prieš atsakydamas seras Kevanas kelias akimirkas atidžiai žvelgė jai į akis. — Daug iš manęs prašai, Sersėja.

— Ne daugiau už tėvą.

— Jaučiuosi pavargęs. — Jos dėdė paėmė taurę ir gurkštelėjo truputį vyno. — Turiu žmoną, kurios nemačiau dvejus metus, gedžiu dėl mirusio sūnaus, o kitas mano sūnus netrukus ves ir ims eiti lordo pareigas. Dario pilis vėl turi būti stipri, jos žemės ginamos, laukai suarti ir iš naujo užsėti. Lanseliui reikia mano pagalbos.

— Jos reikia ir Tomenui. — Sersėja nesitikėjo, kad Kevaną teks įkalbinėti. Bendraudamas su tėvu jis niekada nesikuklindavo. — Karalystei tavęs reikia.

— Karalystei. Taigi. Ir Lanisterių giminei. — Jis išgėrė dar gurkšnelį vyno. — Gerai. Tuomet pasiliksiu ir tarnausiu jo malonybei…

— Puiku, — tarstelėjo Sersėja, bet seras Kevanas pakėlęs balsą ją pertraukė ir baigė mintį.

— …su sąlyga, kad paskelbsi mane ne tik karaliaus ranka, bet ir jo regentu, o pati grįši į Kasterlių Uolą.

Porą akimirkų Sersėja negalėjo pratarti nė žodžio, tik stebeilijosi į jį.

— Aš esu regentė, — pagaliau priminė ji dėdei.

— Buvai. Taivinas neketino leisti tau toliau eiti šių pareigų. Jis man papasakojo apie savo planus išsiųsti tave atgal į Kasterlių Uolą ir rasti tau vyrą.

Sersėjai krūtinėje ėmė tvenktis pyktis.

— Taip, jis apie tai užsiminė. O aš jam pasakiau, kad vėl tekėti nenoriu.

Bet šie žodžiai jos dėdei įspūdžio nepadarė.

— Jei esi tvirtai apsisprendusi daugiau netekėti, aš tavęs neversiu. O dėl regentystės… dabar esi Kasterlių Uolos ledi. Tavo vieta ten.

Kaip drįsti?! — norėjo surikti Sersėja. Bet tik tarė:

— Taip pat esu karalienė regentė. Mano vieta šalia sūnaus.

— Tavo tėvas manė kitaip.

— Mano tėvas miręs.

— Didžiam mano liūdesiui ir karalystės sielvartui. Atsimerk ir apsižvalgyk, Sersėja. Iš karalystės likę tik griuvėsiai. Taivinui gal ir būtų pavykę pataisyti reikalus, bet…

— Aš pataisysiu tuos reikalus! — sušuko Sersėja ir jau švelniau pridūrė: — Tavo padedama, dėde. Jei tarnausi man taip pat ištikimai, kaip tarnavai mano tėvui…

— Tu nė iš tolo neprilygsti savo tėvui. O Taivinas savo teisėtu įpėdiniu visada laikė Džeimį.

— Džeimį… Džeimis davė įžadus. Džeimis niekada nemąsto, tik juokiasi iš visų ir iš visko, be to, kalba, kas šauna į galvą. Džeimis — gražuolis kvailys.

— Ir vis dėlto jam pirmiausia pasiūlei tapti karaliaus ranka. Kodėl, Sersėja?

— Jau sakiau, prislėgta sielvarto jaučiausi kaip nesava ir negalėjau mąstyti…

— Ne, negalėjai, — pritarė seras Kevanas. — Todėl turi grįžti į Kasterlių Uolą ir palikti karalių su tais, kurie geba mąstyti.

— Karalius yra mano sūnus! — riktelėjo Sersėja ir atsistojo.

— Taip, — tarė jos dėdė, — ir, sprendžiant iš to, kaip padėjai Džofriui, tu netinki būti nei motina, nei valdove.

Ir tada Sersėja šliūkštelėjo taurėje likusį vyną dėdei į veidą.

Seras Kevanas oriai ir nerangiai atsistojo.

— Tavo malonybe… — Vynas tekėjo jam skruostais ir lašėjo nuo trumpai kirptos barzdos. — Tau leidus… Ar jau galiu eiti?

— Kaip drįsti kelti man sąlygas? Esi tik vienas iš mano tėvo dvaro riterių.

— Tiesa, žemių neturiu. Tačiau turiu kitokių įplaukų ir ne vieną saugiai padėtą skrynią, pilną monetų. Mano tėvas prieš mirtį nepamiršo nė vieno savo vaiko, o Taivinas už gerą tarnystę mokėjo deramai atsilyginti. Maitinu du šimtus riterių ir, jei reikės, galiu maitinti dukart daugiau. Yra laisvųjų raitelių, kurie mielai jos po mano vėliava, be to, turiu aukso sumokėti samdomiems kalavijuočiams. Būk išmintinga ir tinkamai mane įvertink, tavo malonybe… o dar geriau — nepaversk manęs savo priešu.

— Tu man grasini?

— Patariu. Jei neskiri manęs regentu, paskirk Kasterlių Uolos valdytoju, o karaliaus rankos vietą pasiūlyk Mačiui Rovanui arba Rendilui Tarliui.

Jie abu Tairelių vėliavininkai. Išgirdusi šį siūlymą Sersėja neteko žado. Ar ir jis papirktas? — nustebo ji. Gal paėmė iš Tairelių aukso ir sutiko išduoti Lanisterius?

— Matis Rovanas nuovokus, išmintingas ir visų mėgstamas, — lyg niekur nieko kalbėjo jos dėdė. — O Rendilas Tarlis — geriausias karys visoje karalystėje. Taikos metu jis būtų netikęs ranka, bet dabar, kai Taivinas žuvo, už jį geresnio vyro, galinčio baigti karą, nerasi. Be to, jei karaliaus ranka paskirsi vieną iš jo vėliavininkų, lordas Tairelis negalės įsižeisti. Ir Tarlis, ir Rovanas tinkami vyrai ir… ištikimi. Skirk kurį nori — ir vienas, ir kitas už tave galvą padės. Taip sustiprinsi savo įtaką ir susilpninsi Haigardeną, o Meisas tau greičiausiai dar ir padėkos. — Seras Kevanas gūžtelėjo. — Tai mano patarimas, bet elkis kaip išmanai. Karaliaus ranka gali paskirti kad ir Mėnuliuką, man tas pats. Mirė mano brolis, moterie. Ketinu pargabenti jo palaikus namo.

Išdavikas, pagalvojo Sersėja. Perbėgėlis. Ir pasvarstė, kiek Meisas Tairelis jam sumokėjo.

— Paliksi karalių tada, kai jam tavęs labiausiai reikia, — pasakė ji dėdei. — Paliksi Tomeną.

— Tomenas turi motiną. — Pakėlęs žalias akis, seras Kevanas ryžtingai atrėmė Sersėjos žvilgsnį. Jam nuo pasmakrės virptelėjęs nukrito paskutinis raudonas vyno lašas. — Tiesa, — kelias akimirkas patylėjęs tyliai pridūrė jis, — manau, kad ir tėvą.