Varnų puota

Sersėja

Ak, meldžiu Septynetą, kad per karaliaus vestuves nelytų, — tarė Džoslina Svift, varstydama karalienės suknią.

— Lietaus niekas nenori, — pritarė Sersėja. Jai pačiai būtų labiau patikusi šlapdriba, ledas, kaukiantis vėjas ir griaustinis, drebinantis Raudonosios pilies pamatus. Sersėja norėjo audros, atliepiančios jos įtūžį. Ji vėl kreipėsi į Džosliną: — Stipriau. Veržk stipriau, kvaišele.

Sersėja niršo dėl vestuvių ir lieti įtūžį ant bukaprotės Sviftų merginos buvo patogu ir saugu. Tomenas nebuvo taip tvirtai užsitikrinęs Geležinio sosto, kad būtų galima rizikuoti ir įžeisti Haigardeną. Bent jau tol, kol Stanis Barateonas laikė užėmęs Drakono Uolą ir Vėtrų Gūžtą, kol Riveranas tebesipriešino, o geležiniai nelyginant vilkai šmirinėjo po jūrą. Tad Džoslinai teko kęsti įniršį, kurį Sersėja mieliau būtų išliejusi ant Mardžerės Tairel ir bjaurios, raukšlėtos jos senelės.

Pusryčiams karalienė nusiuntė tarnaitę į virtuvę atnešti dviejų virtų kiaušinių, kepaliuko duonos ir puodynėlės medaus. Bet, praskėlus pirmą kiaušinį ir po lukštu radus kruviną viščiuko gemalą, ją supykino.

— Išnešk valgį ir atnešk man karšto vyno su prieskoniais, — liepė ji Sinelei. Ore tvyrantis šaltis smelkėsi Sersėjai į kaulus, be to, jos laukė ilga ir bjauri diena.

Nepraskaidrino nuotaikos ir Džeimis, kuris, vilkėdamas baltais drabužiais ir nesiskutęs, atėjo papasakoti, kaip ketina saugoti jos sūnų, kad šis nebūtų nunuodytas.

— Nusiųsiu į virtuvę savo vyrus, kad žiūrėtų, kaip taisomas kiekvienas valgis, — prabilo jis. — Sero Adamo auksiniai apsiaustai lydės tarnus, nešančius maistą į stalą, kad pakeliui niekas negalėtų prikišti nagų. Prieš Tomenui dedantis į burną pirmą kąsnį, kiekvieną patiekalą ragaus seras Borosas. O jei visa tai nepadėtų, kitame menės gale sėdės meisteris Balabaras, pasiruošęs vidurių paleidžiamųjų vaistų ir priešnuodžių bent dvidešimčiai žinomų nuodų rūšių. Pažadu, kad Tomenas bus saugus.

Saugus… Tas žodis nemaloniai įstrigo Sersėjai gerklėje. Džeimis nesuprato. Niekas nesuprato. Tik Melara buvo palapinėje ir girdėjo tą seną raganą dusliu balsu grasinant, bet Melara seniai buvo mirusi.

— Tirionas antrą kartą taip nežudys. Tam jis pernelyg gudrus. Net ir dabar jis gali slėptis čia, po grindimis, klausytis kiekvieno mūsų tariamo žodžio ir regzti planus, kaip perrėžti Tomenui gerklę.

— Tarkime, kad tu teisi, — linktelėjo Džeimis. — Bet, kad ir kokius planus Tirionas rezga, jis vis tiek tėra mažas sutrauka. Tomenas bus apsuptas puikiausių Vesteroso riterių. Karaliaus sargybos vyrai jį apsaugos.

Sersėja žvilgtelėjo į baltos šilkinės brolio tunikos rankovę, užleistą ant rankos bigės ir susegtą.

— Pamenu, kaip puikiai tie tavo nuostabieji riteriai saugojo Džofrį. Noriu, kad liktum prie Tomeno visą naktį. Ar aišku?

— Koridoriuje, prie durų pastatysiu sargybinį.

Sersėja sugriebė brolį už rankos.

— Budės ne sargybinis. Tu. Ir ne koridoriuje, o miegamajame.

— Jei kartais Tirionas išropotų iš židinio? Neišropos.

— Tai tu taip sakai. O gal nori mane patikinti, kad tose sienose radai visus slaptus tunelius? — Jie abu žinojo, kad tai netiesa. — Nė akimirkai nepaliksiu Tomeno vieno su Mardžere.

— Jiedu nebus vieni. Ten bus ir Mardžerės pusseserės.

— Ir tu. Įsakau tau karaliaus vardu.

Sersėja apskritai nenorėjo* kad Tomenas su savo žmona miegotų vienoje lovoje, bet Taireliai užsispyrė.

— Vyras ir žmona turi miegoti kartu, — pareiškė Erškėčių karalienė, — net jeigu jie nieko daugiau neveikia, tik miega. Jo malonybės lova plati, tad joje tikrai tilps du žmonės.

Ledi Eiliri pritarė savo anytai.

— Tegul vaikai naktį vienas kitą šildo. Tai juos suartins. Mardžere dažnai miega vienoje lovoje su pusseserėmis. Jos dainuoja, žaidžia žaidimus, o kai užpučiamos žvakės, šnabžda viena kitai į ausį savo paslaptis.

— Kaip žavu, — tarė Sersėja. — Neprieštarauju, kad ir toliau taip elgtųsi. Mergelių bokšte.

— Neabejoju, kad jos malonybė žino geriausiai, — ledi Olena tarė marčiai. — Šiaip ar taip, ji berniuko motina — dėl to visi esame tikri. Ir dėl gultuvių nakties tikriausiai sutarsime, ar ne? Vestuvių naktį vyras neturėtų miegoti atskirai nuo žmonos. Jei taip nutiks, jiems tai bus nelaimę pranašaujantis ženklas.

Vieną gražią dieną aš tau parodysiu, ką reiškia „nelaimę pranašaujantis ženklasc} tyliai prisiekė sau karalienė.

— Gerai, tegul tą vieną naktį Mardžere miega Tomeno miegamajame, — nenoromis sutiko ji. — Bet tik vieną naktį.

— Tavo malonybė tokia maloninga… — atsakė Erškėčių karalienė, ir visi susižvalgę šyptelėjo.

Sersėja pirštais taip stipriai laikėsi įsikirtusi Džeimio rankos, kad ant jos liko įdrėskimų.

— Tame kambaryje man reikia savo „akių“, — tarė ji.

— Ką nori pamatyti? — gūžtelėjo Džeimis. — Nėra jokio pavojaus, kad santuoka bus įtvirtinta. Tomenas tam gerokai per jaunas.

— Ir Osiferis Plumas buvo per daug negyvas, bet jam tai nesutrukdė pradėti kūdikio, ar ne?

Jos brolis atrodė sutrikęs.

— Kas tas Osiferis Plumas? Ar jis buvo lordo Filipo tėvas, ar… kas?

Jis beveik toks pat neišmanėlis kaip ir Robertas. Džeimio smegenys buvo sutelktos dešinėje plaštakoje.

— Mesk iš galvos Plumą, tik nepamiršk, ką tau sakiau. Prisiek, kad nesitrauksi nuo Tomeno, kol nepatekės saulė.

— Kaip įsakysi, — atsakė Džeimis, tarsi sesers nuogąstavimai būtų buvę visiškai nepagrįsti. — Vis dar ketini įvykdyti savo pažadą ir sudeginti Rankos bokštą?

— Kai baigsis puota. — Tai buvo vienintelė tos dienos iškilmių dalis, kuri, Sersėjos nuomone, galėjo ją pradžiuginti. — Tame bokšte buvo nužudytas mūsų lordas tėvas. Negaliu į tą statinį žiūrėti. Jei dievai geri, iš griuvėsių ugnis turėtų išrūkyti kelias žiurkes.

Džeimis užvertė akis į lubas.

— Kalbi apie Tirioną…

— Apie jį, apie lordą Veirį ir tą požeminio kalėjimo sargą.

— Jei kuris nors iš jų būtų slėpęsis bokšte, būtume jį radę. Sutelkiau pulką kirtikliais ir kūjais ginkluotų vyrų, kad viską patikrintų. Jie išgriovė sienas, išlupo grindis ir atvėrė pusšimtį slaptų takų.

— Pats žinai, kad tų slaptų takų gali būti dukart tiek.

Kai kurie slapti takai buvo tokie siauri, kad jiems apžiūrėti Džeimiui teko kviestis pažus ir arklidėse dirbančius paauglius. Jie rado kelią, vedantį į juodąsias celes, ir iš akmenų sumūrytą šulinį, kuris, atrodė, buvo be dugno. Ieškant toliau buvo aptiktas kambarys, pilnas kaukolių ir pageltusių kaulų, be to, čia pūpsojo keturi maišai patamsėjusių sidabrinių monetų, nukaldintų valdant karaliui Viseiriui. Dar jie užklupo daugybę žiurkių, tačiau tarp jų nebuvo nei Tiriono, nei Veirio, ir pagaliau Džeimis primygtinai pareikalavo paiešką nutraukti. Vienas berniukas įstrigo siaurame plyšyje ir jį, klykiantį, teko traukti už kojų; kitas įkrito į šachtą ir susilaužė kojas. O du šoninį tunelį tyrinėję sargybiniai tiesiog prasmego. Kai kurie kiti sargybiniai prisiekė girdėję prislopintus, per akmenis sklindančius pražuvėlių balsus, bet, išgriovę sieną, kitame gale Džeimio vyrai nerado nieko, tik krūvas žemių ir lūženų.

— Kipšas mažas ir gudrus. Gali būti, kad jis tebetūno tarp tų sienų. Jei taip, ugnis jį išrūkys.

— Net jei Tirionas tebesislepia pilyje, Rankos bokšte jo tikrai nebus. Bokštą išgriovėme iki pat lauko sienų.

— Gaila, kad su visa šia šlykščia pilimi negalime padaryti to paties, — pasakė Sersėja. — Po karo ketinu pastatyti naujus rūmus kitame upės krante. — Užvakar naktį ji juos sapnavo: didingą, baltą pilį, apsuptą miškų ir sodų, per daugybę lygų nutolusią nuo triukšmingo ir dvokiančio Karaliaus Uosto. — Šis miestas — pamazgų duobė. Kaip norėčiau perkelti dvarą į Lanisportą ir valdyti karalystę iš Kasterlių Uolos…

— Tai būtų dar didesnė kvailystė, nei sudeginti Rankos bokštą. Kol Tomenas sėdi Geležiniame soste, visi karalystėje laiko jį tikru karaliumi. Paslėpk jį Uoloje, ir jis taps tik dar vienu pretendentu į sostą, niekuo nesiskiriančiu nuo Stanio.

— Aš tai suprantu, — piktai atšovė karalienė. — Sakiau, kad norėčiau perkelti dvarą į Lanisportą, o ne kad taip ir padarysiu. Ar visada taip sunkiai protavai, ar sukvailėjai netekęs rankos?

Džeimis į šią pašaipą nekreipė dėmesio.

— Jei liepsnos išplis už bokšto, gali nutikti taip, kad supleškinsi visą pilį, nesvarbu, ar norėjai to, ar ne. Gaisro ugnis apgaulinga.

— Lordas Halinas mane patikino, kad jo piromantai geba tramdyti liepsnas. — Alchemikų gildija jau dvi savaites gamino šviežią padegamąjį skystį. — Tegul tas liepsnas mato visas Karaliaus Uostas. Tai bus pamoka mūsų priešams.

— Dabar šneki kaip Eiris.

Sersėja išpūtė šnerves.

— Prilaikyk liežuvį, sere.

— Ir aš tave myliu, mieloji sesute.

Ir kaip galėjau kada nors mylėti šį niekšą? — nusistebėjo ji Džeimiui nuėjus. Jis buvo tavo brolis dvynys, tavo šešėlis, tavo antroji pusė, sukuždėjo kitas, vidinis balsas. Gal kadaise taip ir buvo, pagalvojo Sersėja. Bet tai seniai praeitis. Dabar jis man svetimas.

Palyginti su Džofrio vestuvių didybe, karaliaus Tomeno vedybos buvo kuklios ir svečių susirinko nedaug. Niekas nenorėjo dar vienos prabangios puotos, juo labiau karalienė, be to, niekas nenorėjo už ją mokėti, — juolab Taireliai. Taigi jaunasis karalius paėmė į žmonas Mardžerę Tairel karališkojoje Raudonosios pilies septoje, dalyvaujant vos šimtui svečių, o ne keliems tūkstančiams, kurie matė tuokiantis jo brolį ir tą pačią merginą.

Nuotaka atrodė pasipuošusi, linksma ir graži, jaunikis — vaikišku veidu ir putlus. Aukštu, vaikišku balseliu jis ištarė santuokos įžadus, prisiekdamas mylėti ir gerbti jau du kartus likusią našle Tairelio dukterį. Mardžerė vilkėjo tuo pačiu apdaru, su kuriuo tekėjo už Džofrio, — tai buvo plona, gryno šilko, dramblio kaulo spalvos suknia, papuošta Myro nėriniais ir smulkiais perlais. Sersėja tebevilkėjo juodą suknią norėdama parodyti, jog vis dar gedi nužudyto pirmagimio. Galbūt jo našlei ir nieko nereiškė juoktis, gerti ir šokti visiškai užmiršus Džofrį, bet motinai taip greitai užmiršti sūnaus nederėjo.

Negerai, pagalvojo Sersėja. Per anksti. Turėjo praeiti bent vieneri ar dveji metai. Haigardenas galėjo pasitenkinti ir sužadėtuvėmis. Ji atsigręžusi žvilgtelėjo į Meisą Tairelį, stovintį tarp žmonos ir motinos. Privertei mane vaidinti šioje santuokos parodijoje, milorde, ir aš ilgai to nepamiršiu.

Kai atėjo laikas apsikeisti apsiaustais, nuotaka grakščiai priklaupė ir Tomenas apsiautė ją tuo siaubingai sunkiu auksiniu apsiaustu, kuriuo Sersėją jų vestuvių dieną apgaubė Robertas, — su karūnuotu Barateonų elniu, ant drabužio nugaros išsiuvinėtu onikso karoliukais. Sersėja norėjo panaudoti ploną šilkinį raudoną apsiaustą, kuriuo žmoną apsiautė Džofris.

— Tai buvo apsiaustas, kurį naudojo mano tėvas, kai vedė mano ledi motiną, — paaiškino ji Taireliams, bet Erškėčių karalienė ir šį kartą privertė Sersėją nutilti.

— Nori vėl ištraukti tą seną drabužį? — tiesiai rėžė senė. — Man jis atrodo šiek tiek nutrintas ir… drįsčiau sakyti, pranašaujantis nelaimę… Be to, ar ne labiau tikram karaliaus Roberto sūnui tiktų elnias? Mano jaunystės laikais nuotaka apsigaubdavo savo vyro spalvomis, o ne jo ledi motinos.

Dėl Stanio ir šlykštaus jo laiško jau ir taip sklandė per daug gandų apie tai, kas yra tikrieji Tomeno tėvai. Sersėja nenorėjo dar labiau kaitinti aistrų ir primygtinai reikalauti, kad nuotaka gaubtųsi tamsiai raudona Lanisterių spalva, todėl, kiek įstengdama mandagiau, nusileido. Ir vis dėlto, žiūrėdama į visą tą auksą ir oniksus, ji griežė dantį. Kuo daugiau tiems Taireliams duodame, tuo daugiau jie reikalauja.

Kai visi įžadai buvo duoti, karalius ir jo karalienė iš septos išėjo į lauką išklausyti sveikinimų.

— Dabar Vesterose yra dvi karalienės, ir jaunoji tokia pat graži, kaip senoji, — sududeno Lailas Kreikholas — paikas riteris, dažnai Sersėjai primindavęs jos velionį ir neapraudotą sutuoktinį.

Ji vos neskėlė Lailui antausio. Džailsas Rosbis pasilenkė pabučiuoti jai rankos, bet tik apkosėjo pirštus. Lordas Redvainas pabučiavo Sersėją į vieną, o Meisas Tairelis į abu skruostus. Didysis meisteris Paišelis pasakė, kad ir, nepraradusi sūnaus, dabar dar įsigijo ir dukterį. Tiesa, bent jau ašaringo ledi Tandos glėbio Sersėjai pavyko išvengti. Nė viena iš Stokvortų giminės moterų apeigose nepasirodė ir už tai karalienė buvo joms dėkinga.

Vienas iš paskutiniųjų priėjo Kevanas Lanisteris.

— Kaip suprantu, netrukus mus paliksi ir keliausi į kitas vestuves, — tarė įam karalienė.

— Hardstonas išvijo tuos niekšus iš Dario pilies, — atsakė jis. — Lanselio nuotaka mūsų ten jau laukia.

— Ar į vestuves vyks ir tavo ledi žmona?

— Upių kraštuose vis dar pernelyg pavojinga. Visur šlaistosi Vargo Houto padugnės, o Berikas Dondarionas dar neseniai korė Frėjus. Ar tiesa, kad prie jų prisidėjo Sandoras Kligeinas?

Iš kur jis tai žino?

— Kai kas taip šneka. Žinios prieštaringos. — Vakar vakare iš saloje, prie pat Trišakio žiočių, stovinčios septos atskrido varnas. Miestą prie Druskos Įlankos baisingai nusiaubė bastūnų gauja ir kai kurie gyvi likę žmonės tvirtino tarp plėšikų matę nesavu balsu rėkiantį žiaurų vyrą šuns galvos pavidalo šalmu. Buvo šnekama, jog jis nužudęs per dešimtį vyrų ir išprievartavęs dvylikametę mergaitę. — Lanselis, be abejo, negaišuodamas sučiups Kligeiną bei lordą Beriką ir upių kraštams vėl grąžins karaliaus taiką.

Seras Kevanas kelias akimirkas atidžiai žvelgė dukterėčiai į akis.

— Mano sūnus — ne tas vyras, kuris gali įveikti Sandorą Kligeiną.

Ką gi, bent jau dėl to sutariame.

— Bet jo tėvas tikrai galėtų.

Dėdė kietai sučiaupė lūpas.

— Jei Uoloje mano paslaugų nereikia…

Tavo paslaugų reikėjo čia. Uolos valdytoju Sersėja jau paskyrė savo pusbrolį, Deimioną Lanisterį, o Vakarų sergėtoju — kitą pusbrolį, Daiveną Lanisterį. Už akiplėšiškumų tenka mokėti, dėde.

— Pargabenk mums Sandoro galvą, ir žinau, kad jo malonybė bus už tai didžiai dėkingas. Gal Džofas tą vyrą ir mėgo, bet Tomenas visuomet jo bijojo ir… rodos, ne be reikalo.

— Jei šuo pasiunta, kaltas šeimininkas, — tarė seras Kevanas. Ir apsisukęs nuėjo.

Džeimis palydėjo ją į Mažąją menę, kurioje buvo ruošiamasi puotai.

— Dėl visko, kas čia vyksta, kaltinu tave, — jiems einant šnipštelėjo Sersėja. — Sakei: „Tegul tuokiasi.“ Mardžerei derėtų gedėti Džofrio, o ne tekėti už jo brolio. Ji turėtų būti prislėgta sielvarto, kaip ir aš. Netikiu, kad ji dar nekalta. Juk Renlis turėjo kotą, ar ne? Jis buvo Roberto brolis, tad tikrai jį turėjo. Jei ta šlykšti senė mano, kad leisiu savo sūnui…

— Ledi Olenos netrukus atsikratysi, — tyliai pertraukė ją Džeimis. — Rytoj ji grįžta į Haigardeną.

— Ji taip tik sako.

Tairelių pažadais Sersėja netikėjo.

— Ji išvyks, — primygtinai pakartojo Džeimis. — Pusę Tairelių pajėgų Meisas išsives į Vėtrų Gūžtą, o kita pusė su seru Garlanu grįš į Žemupį įgyvendinti jo pretenzijų į Braitvoterio pilį. Dar kelios dienos, ir vienintelės Karaliaus Uoste likusios rožės bus Mardžerė, jos kompanionės ir keli sargybiniai.

— Ir seras Loras. O gal pamiršai savo prisiekusį brolį?

— Seras Loras — karaliaus sargybos riteris.

— Seras Loras toks Tairelis, kad net šlapinasi rožių vandeniu. Nederėjo jam leisti apsivilkti balto apsiausto.

— Patikėk, aš nebūčiau jo pasirinkęs. Bet niekas nesiteikė su manim pasitarti. Manau, Loras gerai tarnaus. Apsivilkęs tą apsiaustą žmogus pasikeičia.

— Tu tikrai pasikeitei, ir ne į gera.

— Ir aš tave myliu, miela sesute.

Džeimis atidaręs palaikė Sersėjai duris ir palydėjo ją prie aukštojo stalo, į vietą šalia karaliaus. Garbinga vieta Tomenui iš kitos pusės buvo palikta Mardžerei. Jiedu su mažuoju karaliumi įėjo susikibę už rankų ir ji nepamiršo stabtelėjusi pabučiuoti Sersėjai į abu skruostus ir jos apkabinti.

— Tavo malonybe, — skambiai ir įžūliai tarė mergina, — jaučiuosi taip, tarsi dabar turėčiau antrą motiną. Meldžiuosi, kad taptume labai artimos, suvienytos meilės tavo mielajam sūnui.

— Mylėjau abu sūnus.

— Ir aš meldžiuosi už Džofrį. Labai jį mylėjau, nors taip ir neturėjau progos jo pažinti.

Melagė, pagalvojo karalienė. Jei bent kiek būtum jį mylėjusi, nebūtum taip nepadoriai skubėjusi tekėti už jo brolio. Tau reikėjo tik karūnos. Sersėja vos susilaikė čia pat, ant pakylos, viso dvaro akivaizdoje, neskėlusi nuotakai antausio.

Kaip ir santuokos ceremonija, vestuvių puota buvo kukli. Viskuo pasirūpino ledi Eiliri; taip tragiškai pasibaigus Džofrio vestuvėms, Sersėja neturėjo jėgų dar kartą imtis tokio uždavinio. Buvo patiekti vos septyni patiekalai. Per pertraukas tarp valgių svečius linksmino Sviestmušys ir Mėnuliukas, o valgant grojo muzikantai. Svečiai klausėsi dūdmaišininkų ir smuikininkų, liutnių, fleitų ir aukštosios arfos. Pasirodė tik vienas, ledi Mardžerės mėgstamiausias dainius, šaunus, išsipustęs, šviesiai mėlynais drabužiais apsirengęs jaunuolis, vadinantis save Mėlynuoju Bardu. Jis padainavo kelias dainas apie meilę ir išėjo.

— Kaip apmaudu, — pasiskundė ledi Olena. — Tikėjausi išgirsti „Kastamero lietų“.

Kaskart, kai pažvelgdavo į tą senę, Sersėjai prieš akis iškildavo Megės Varlės veidas — raukšlėtas, baisus ir išmintingas. Visos senos moterys atrodo vienodai, ir tiek, mėgino ji ramintis. Nors iš tiesų kuprota kerėtoja nė kiek nebuvo panaši į Erškėčių karalienę, bet, pamačiusi bjaurią ledi Olenos šypsenėlę, Sersėja kaipmat vėl prisiminė Megės palapinę ir viduje tvyrojusį keistų rytietiškų prieskonių kvapą, prisiminė, kokios minkštos buvo Megės dantenos, kai ji čiulpė Sersėjai iš piršto kraują. „Tu būsi karalienė, — pažadėjo senoji moteris dar drėgnomis, raudonomis ir blizgančiomis lūpomis, — kol ateis kita, — jaunesnė, gražesnė, — ir, nustūmusi tave, pasiims viską, kas priklausė tau.“

Sersėja pasilenkusi per Tomeną žvilgtelėjo į Mardžerę, sėdinčią prie tėvo ir besijuokiančią. Ji gana gražiu turėjo pripažinti karalienė, bet pirmiausia todėl, kad jauna. Ir valstietės atrodo gražios tokio amžiaus, kol dar būna nepaliestos, nekaltos ir nesugadintos, o daugumos iš jų plaukai ir akys rudi kaip ir Mardžerės. Tik kvailys galėtų sakyti, kad ji gražesnė už mane. Tačiau pasaulyje kvailių buvo daugybė. Jos sūnaus dvare — taip pat.

Nuotaika nepagerėjo nei Meisui Taireliui atsistojus sakyti tostų. Šypsodamasis savo gražuolei dukrelei, jis aukštai pakėlė auksinę taurę ir sududeno: „Už karalių ir karalienę!“ Kiti, mėgdžiodami jį, sumekeno nelyginant avys: „Už karalių ir karalienę!“ Sersėja neturėjo iš ko rinktis, teko gerti kartu su visais, tik ji gailėjosi, jog svečiai neturi vieno veido, ir ji, šliūkštelėjusi vyno jiems į akis, negali priminti, kad tikroji karalienė — ji. Vienintelis iš Tairelio padlaižių, kuris, regis, ją dar prisiminė, buvo Paksteris Redvainas: jis vos laikėsi ant kojų, bet pakilo nuo suolo paskelbti savo tosto. „Už abi mūsų karalienes! — linksmai šūktelėjo jis. — Už jaunąją ir senąją!“

Knebinėdama maistą auksinėje lėkštėje, Sersėja išgėrė kelias taures vyno. Džeimis valgė dar mažiau ir retai teikdavosi užimti jam skirtą vietą ant pakylos. Jis nerimauja kaip ir aš, suprato karalienė matydama, kaip brolis vaikštinėja po menę kartais sveikąja ranka praskleisdamas gobelenus įsitikinti, ar už jų niekas nesislepia. Sersėja žinojo, kad lauke aplink visą pastatą išrikiuoti Lanisterių ietininkai. Vienas duris saugojo seras Osmundas Ketlblekas, kitas — seras Merinas Trentas. Beilonas Svonas stovėjo už karaliaus krėslo, Loras Tairelis — už karalienės. Puotos menėje niekam nebuvo leista turėti ginklų, tik baltiesiems riteriams.

Mano sūnus saugus, raminosi Sersėja. Jam nieko blogo negali nutikti, bent jau ne čia ir ne dabar. Ir vis tiek, vos pažvelgus į Tomeną, jai prieš akis iškildavo Džofris, nagais draskantis sau gerklę. O kai vaikas ėmė kosėti, karalienei akimirką sustojo širdis. Norėdama greičiau pasiekti sūnų, ji net tarnaitę pargriovė.

— Tiesiog šlakelis vyno pateko ne ten, kur reikia, — šypsodamasi patikino ją Mardžerė Tairel. Ji suspaudė Tomenui ranką ir pabučiavo pirštus. — Mano mažajai meilei derėtų gerti mažesniais gurkšneliais. Matai, mirtinai išgąsdinai savo ledi motiną.

— Atleisk, mama, — susigėdęs tarė Tomenas.

Šito Sersėjai buvo per daug. Negaliu leisti, kad jie pamatytų mane verkiančią, pagalvojo ji jausdama, jog akyse tvenkiasi ašaros. Praėjusi pro Meriną Trentą, ji žengė į užpakalinį koridorių. Likusi viena, apšviesta tik lajinės žvakės, Sersėja leido sau suvirpėti ir porą kartų sukūkčioti. Moteris verkti gali, bet tik ne karalienė.

— Tavo malonybe… — išgirdo ji už nugaros. — Ar trukdau?

Tai buvo moters žodžiai, ištarti su pikantišku rytietišku akcentu. Akimirką Sersėja išsigando, kad į ją iš kapo duobės kreipėsi Megė Varlė. O iš tiesų tai buvo tik Meriveterio žmona, gražuolė slyvos mėlynumo akimis, kurią ištremtasis lordas Ortonas vedė ir parsivežė į Longteiblą.

— Mažojoje menėje taip tvanku, — lyg nesava ištarė Sersėja. — Nuo dūmų net akys ašaroja.

— Ir man ašaroja, tavo malonybe. — Ledi Meriveter ūgiu prilygo karalienei, tik buvo tamsaus, o ne šviesaus gymio, juodais kaip varno sparnas plaukais ir dešimčia metų jaunesnė. Ji padavė karalienei melsvą, šilkinę, nėriniais papuoštą nosinaitę. — Aš taip pat turiu sūnų. Ir žinau, kad tą dieną, kai jis ves, mano ašaros liesis upeliais.

Pyktelėjusi, kad išsidavė verkianti, Sersėja nusišluostė skruostus.

— Dėkoju, — šaltai tarė.

— Tavo malonybe, aš… — Myrietė trumpam nutilo ir ėmė kalbėti tyliau. — Turėtum kai ką žinoti. Tavo tarnaitė papirkta ir gauna atlygį iš kitų. Apie kiekvieną tavo žingsnį ji praneša ledi Mardžerei.

— Sinelė? — Staiga pyktis nutvilkė karalienei vidurius. Ar jau niekuo nebegalima pasitikėti? — Tu tikra?

— Liepiau ją pasekti. Pati Mardžerė niekada su ja nesusitinka. Varnai — įos pusseserės, tai jos nešioja žinias. Kartais Elinora, kartais Ala, kartais Mega. Tos merginos Mardžerei artimos kaip seserys. Su Sinele jos susitinka septoje ir apsimeta, kad meldžiasi. Rytoj palik savo žmogų septos balkone ir iis pamatys Sinelę, po Mergelės altoriumi besišnabždančią su Mega.

— Jei tai tiesa, kodėl man pranešei? Esi viena iš Mardžerės kompanionių. Kodėl turėtum ją išduoti?

įtarumo Sersėja buvo išmokusi dar sėdėdama ant tėvo kelių; tai galėjo būti ir spąstai, ir melas, turintis pasėti nesantaiką tarp liūtų ir rožių.

— Longteiblas gal ir yra prisiekęs ištikimybę Haigardenui, — atsakė moteris, atgalia ranka braukdamasi nuo veido juodus plaukus, — bet aš kilusi iš Myro ir pirmiausia esu ištikima savo sutuoktiniui ir sūnui. Noriu to, kas jiems geriausia.

— Suprantu. — Koridorius buvo siauras, ir karalienė užuodė myrietės kvepalus, atsiduodančius samanomis, žeme ir laukinėmis gėlėmis. Tačiau taip pat užuodė ir jais maskuojamas ambicijas. Ji liudijo Tiriono teisme, staiga prisiminė Sersėja. Tvirtino mačiusi Kipšą, pilantį nuodus į Džofo taurę, ir nepabijojo to pasakyti. — Aš pasidomėsiu, — pažadėjo karalienė. — Jei tai tiesa, atsilyginsiu tau. — O jei melavai, išplėšiu liežuvį, be to, atimsiu iš tavo lordo vyro žemes ir auksą.

— Tavo malonybė labai miela. Ir graži. — Ledi Meriveter nusišypsojo. Jos dantys buvo balti, lūpos putlios ir tamsios.

Grįžusi į Mažąją menę, karalienė rado savo brolį neramiai vaikščiojantį.

— Tai tebuvo vyno gurkšnis, patekęs ne ten, kur reikia. Bet mane tai irgi išgąsdino.

— Aš taip susinervinusi, kad nieko negaliu valgyti, — burbtelėjo ji broliui. — Net vynas, rodos, kartus. Šios vestuvės — klaida.

— Šios vestuvės buvo būtinos. Berniukas saugus.

— Kvailys. Nė vienas žmogus, nešiojantis karūną, nėra saugus.

Sersėja apžvelgė menę. Apsuptas savo riterių, Meisas Tairelis juokėsi. Lordai Redvainas ir Rovanas apie kažką slapta šnekėjosi. Menės gale prie taurės vyno susimąstęs sėdėjo seras Kevanas, o Lanselis kažką šnabždėjo septonui. Sinelė vaikščiojo palei stalą ir nuotakos pusseserėms į taures pilstė raudoną kaip kraujas vyną. Didysis meisteris Paišelis užsnūdo. Niekuo negaliu pasikliauti, net Džeimiu, niūriai pagalvojo karalienė. Visus juos teks išvaikyti ir pasirūpinti, kad karalių suptų mano žmonės.

Vėliau, kai buvo patiekta saldėsių, riešutų ir sūrio, o paskui vėl viskas išnešta, Mardžerė ir Tomenas išėjo šokti ir, sukdamiesi menėje, abu atrodė labai juokingai. Tairelių mergina buvo geros pusantros pėdos aukštesnė už savo mažąjį sutuoktinį, o Tomenas, švelniai tariant, buvo nerangus šokėjas ir neturėjo nė mažumėlės Džofrio grakštumo. Tačiau berniukas susikaupęs labai stengėsi ir atrodė nepastebi, jog apsijuokia visų akyse. Ir vos tik mergelė Mardžerė pašoko su karaliumi, juodu apspito nuotakos pusseserės ir viena po kitos ėmė primygtinai prašyti, kad jo malonybė pašoktų ir su jomis. Kol visos Tomeną pašokdins, jis klupčios ir vilks kojas kaip paskutinis kvailys, žiūrėdama į sūnų pasipiktinusi pagalvojo Sersėja. Jam už nugaros juoksis pusė dvariškių.

Kol Ala, Elinora ir Mega iš eilės pašoko su Tomenu, Mardžerė apsuko ratą aplink menę su tėvu, o paskui dar ir su broliu Loru. Gėlių riteris vilkėjo baltus šilkinius drabužius, buvo susijuosęs iš auksinių rožių nupintu diržu, o apsiaustą susisegęs nefrito rože. Jiedu galėtų būti dvyniai, žiūrint į juos dingtelėjo Sersėjai. Seras Loras už seserį buvo vieneriais metais vyresnis, tačiau abiejų akys buvo didelės ir rudos, plaukai vešlūs, šiek tiek banguoti, krentantys ant pečių ir taip pat rudi, oda glotni ir nepriekaištinga. Gausūs spuogai išmokytų juos nuolankumo. Loras buvo aukštesnis ir jam ant smakro dygo trumpi rudi barzdos šereliai, o Mardžerės figūra buvo moteriška, bet šiaip jiedu atrodė visai panašūs, kaip Sersėja ir Džeimis. Tas panašumas karalienę taip pat erzino.

Sersėjos mintis išblaškė tikrasis brolis dvynys.

— Ar tavo malonybė suteiktų garbę baltajam riteriui ir su juo pašoktų?

Ji piktai dėbtelėjo į Džeimį.

— Ir leistųsi grabinėjama tos tavo bigės? Ne. Bet leisiu pripilti man taurę vyno. Jei tik manai, kad pavyks neišlaistyti gėrimo…

— Tokiam luošiui kaip aš? Tikrai nepavyks.

Jis pasitraukė ir dar kartą apėjo menę. Sersėjai teko pačiai prisipilti vyno.

Vėliau ji atsisakė šokti ir su Meisu Tairelių, ir su Lanseliu. Kiti užuominą suprato ir daugiau niekas Sersėjos šokti nekvietė. Mūsų artimi draugai ir ištikimi lordai… Ji negalėjo pasitikėti net vakariečiais, net prisiekusiais velionio tėvo kalavijais ir vėliavininkais. Dar gerai, jei tikras jos dėdė nesusimokęs su priešais…

Mardžerė šoko su pussesere Ala, Mega — su aukštaūgiu seru Taladu. Kita pusseserė, Elinora, gurkšnojo vyną su jaunu ir gražiu Driftmarko pavainikiu, Oranu Votersu. Karalienei jau ne pirmą kartą krito į akis tas Votersas, liesas jaunuolis pilkai žalsvomis akimis ir ilgais sidabriškai auksiniais plaukais. Kai pirmą kartą jį pamatė, jai dingtelėjo, ar tik nebus Reigaras Targarienas pakilęs iš pelenų. Tai dėl jo plaukų, nuramino ji save. Jis nė iš tolo nėra toks gražuolis, koks buvo Reigaras. Jo veidas per siauras, o ant smakro matyti griovelis. Tačiau Velarionai buvo kilę iš senosios Valyrijos genties ir kai kurių iš jų plaukai buvo sidabro spalvos kaip ir senųjų drakonų karalių.

Tomenas grįžo į savo krėslą ir ėmė knebinėti obuolių pyragą. Jos dėdės vieta buvo tuščia. Galų gale karalienė pamatė jį menės kampe, įsitraukusį į pokalbį su Meiso Tairelio sūnumi Garlanu. Apie ką jie galėtų šnekėtis? Gal Žemupyje seras Garlanas ir buvo vadinamas Narsiuoju, bet Sersėja juo nepasitikėjo taip pat, kaip ir Mardžere arba Loru. Ji nepamiršo auksinės monetos, Kiburno rastos požeminio kalėjimo sargo celėje, po naktipuodžiu. Auksinė Haigardeno ranka. O Mardžerė mane šnipinėja. Kai Sinelė priėjo pripilti taurės vyno, karalienei teko tvardytis, kad nečiuptų tarnaitės už gerklės ir nepasmaugtų. Nedrįsk man šypsotis, tu kale, išdavike. Kai tavęs imsiuos, dar maldausi, kad pasigailėčiau.

— Man rodos, šį vakarą tavo malonybei vyno jau pakaks, — išgirdo ji sakant savo brolį Džeimį.

Ne, pagalvojo karalienė. Net visas pasaulio vynas nepadėtų man ištverti šių vestuvių. Ji atsistojo taip staiga, kad vos neparvirto. Džeimis sučiupo Sersėją už rankos ir padėjo išsilaikyti ant kojų. Karalienė išsivadavo iš brolio gniaužtų ir pliaukštelėjo delnais. Muzika nutilo, svečiai nuščiuvo.

— Lordai ir ledi, — garsiai prabilo Sersėja, — jei būtumėte tokie geri ir išeitumėte su manimi į lauką, galėtume uždegti žvakę taip švęsdami Haigardeno ir Kasterlių Uolos sąjungą ir Septyniose Karalystėse prasidedantį taikos ir gerovės amžių.

Rankos bokštas stovėjo vienišas, apgaubtas tamsos, ir ten, kur kadaise buvo ąžuolinės durys ir langai uždaromis langinėmis, dabar žiojėjo skylės. Ir vis dėlto, net apgriautas ir visų užmirštas, jis dunksojo iškilęs aukštai virš išorinės pilies sienos. Išvirtę iš Mažosios menės, vestuvininkai praėjo pro jo metamą šešėlį. Pakėlusi akis aukštyn, Sersėja išvydo dantytą bokšto viršūnę draskant mėnulio pilnatį ir valandėlę susimąstė, kiek karalių rankų per pastaruosius tris šimtus metų gyveno šiame bokšte.

Nužingsniavusi šimtą jardų nuo bokšto, ji giliai įkvėpė, kad nesusvaigtų galva.

— Lorde Halinai! Gali pradėti.

Halinas Piromantas ištarė: „Hmmm“, mostelėjo deglu, kurį laikė ranko>e, ant sienų stovintys šauliai įtempė lankus ir paleido keliolika liepsnojančių strėlių į žiojinčias langų angas.

Bokštas ūžtelėjęs užsidegė. Po akimirkos jo vidus nušvito raudonai, geltonai, oranžine ir… žalsva, grėsminga tamsiai žalia, tulžies, nefrito ir piromanto šlapimo spalva. Alchemikai tai vadino „substancija“, o paprasti žmonės — tiesiog „laukine ugnim“. Į Rankos bokštą buvo sunešta penkiasdešimt puodynių to skysčio, taip pat malkų, daug dervos pilnų statinių ir didžioji dalis žemiškų turtų, priklausiusių neūžaugai, vardu Tirionas Lanisteris.

Karalienė jautė tų žalių liepsnų kaitrumą. Piromantai sakydavo, jog ik trys dalykai kaitresni už jų substanciją: drakonų liepsna, žemės gelmių ugnis ir vasaros saulė. Langų skylėse sušvitus pirmoms liepsnoms ir ilgais žaliais liežuviais ėmus laižyti išorines sienas, kai kurios ledi aiktelėjo. Kitos garsiai džiūgavo ir skelbė tostus.

Gražus reginys, pagalvojo Sersėja, kaip Džofrisy ką tik gimęs ir paguldytas man ant rankų. Su jokiu vyru ji niekada nesijautė taip gerai, kaip su mažyliu Džofriu, apsižiojusiu jos krūties spenelį ir ėmusiu žįsti.

Tomenas į gaisrą spoksojo išpūtęs akis, ir susižavėjęs, ir išsigandęs, bet Mardžerė kažką pašnabždėjo jam į ausį ir karalius nusijuokė. Kai kurie riteriai ėmė lažintis, kiek praeis laiko iki bokšto griūties. Lordas Halinas stovėjo niūniuodamas sau po nosimi ir sūpuodamasis ant kulnų.

Sersėja prisiminė per visus tuos metus pažinotus karalių rankas: Ouveną Meriveterį, Joną Koningtoną, Karltoną Čelstedą, Joną Ariną, Edardą Starką, savo brolį Tirioną. Ir savo tėvą, lordą Taiviną Lanisterį, jį — visų pirmiausia. Dabar jie visi pleška, visi iki vieno, drauge su savo intrigomis, regztais planais ir išdavystėmis. Šiandien mano diena. Tai mano pilis ir mano karalystė.

Staiga Rankos bokštas garsiai triokštelėjo, — taip garsiai, kad visi akimirksniu nutilo. Akmuo pokštelėjęs skilo, dalis viršutinės dantytos sienos atsiskyrė ir su trenksmu tėškėsi į žemę sudrebindama kalvą ir pakeldama debesį dūmų bei dulkių. Pro plytų mūrinį plūstelėjus gaiviam orui, gaisro ugnies liežuviai pašoko dar aukščiau. Žalios liepsnos, pindamosi viena su kita, rodės, pasiekė dangų. Tomenas ėmė trauktis, bet Mardžerė paėmė jį už rankos ir pasakė:

— Žiūrėk, liepsnos šoka. Visai kaip mudu, mano meile.

— Tikrai… — neslėpdamas nuostabos atsakė jis. — Mama, žiūrėk, jos šoka.

— Matau. Lorde Halinai, ar bokštas dar ilgai degs?

— Visą naktį, tavo malonybe.

— Sutinku, neprasta žvakė, — įsiterpė ledi Olena Tairel, stovėdama tarp Kairio ir Dešinio ir remdamasi lazda. — Manau, užtektinai šviesi, kad saugiai sugultume miegoti. Seni kaulai jau nuvargo, o jauniems šį vakarą įspūdžių taip pat jau gana. Pats laikas palydėti karalių ir karalienę į lovą.

— Taip. — Sersėja mostu pasikvietė Džeimį. — Lorde vade, prašyčiau palydėti jo malonybę ir jo karalienę į miegamąjį.

— Kaip įsakysi. Ar ir tave palydėti?

— Nereikia. — Sersėja jautėsi pernelyg budri, kad dabar eitų miegoti. Gaisras ją apvalė, sudegino jos įniršį, baimę ir pripildė krūtinę ryžto. — Liepsnos tokios gražios. Dar noriu jomis pasigrožėti.

Džeimis sunerimo.

— Neturėtum likti viena.

— Nebūsiu viena. Su manimi liks seras Osmundas ir mane saugos. Tavo prisiekęs brolis.

— Jei tavo malonybė taip nori… — numykė Ketlblekas.

— Noriu.

Sersėja įsikibo jam į parankę ir, sustoję greta, jiedu žiūrėjo į šėlstantį gaisrą.