Varnų puota

Brienė

Akmenų siena buvo sena ir aptrupėjusi, bet pamačiusiai ją kitame lauko gale Brienei net plaukai pasišiaušė.

Tai štai kur slėpėsi lankininkai, nužudę vargšą Kleosą Frėjų… — dingtelėjo jai. Tačiau už pusės mylios ji prajojo kitą sieną, labai panašią į pirmąją, ir ėmė abejoti. Provėžų išmaltas kelias vingiavo, o pliki rudi medžiai atrodė kitaip nei žaliuojantys, kuriuos ji prisiminė. Ar jau prajojo tą vietą, kur seras Džeimis pačiupęs išsitraukė iš makštų savo pusbrolio kalaviją? Kur miškas, kuriame jiedu kovėsi? Kur upokšnis, kuriame jie taškėsi ir kapojosi, kol prisišaukė Smarkiuosius Vyrukus?

— Miledi… Sere… — Podrikas, rodos, vis neapsisprendė, kaip į ją kreiptis. — Ko ieškai?

Šmėklų…

— Sienos, pro kurią kadaise jojau. Nesvarbu… — Tada seras Džeimis dar turėjo abi plaštakas. Kaip aš jo nekenčiau už tas kandžias pastabas ir šypsnius. — Tyliau, Podrikai. Šiuose miškuose vis dar gali būti bastūnų.

Vaikinukas apmetė žvilgsniu plikus rudus medžius, šlapius lapus ir dumbliną kelią prieš akis.

— Turiu ilgąjį kalaviją. Galiu kautis.

Tu nemoki gerai kautis. Brienė abejojo ne vaikino drąsa, o jo įgūdžiais. Gal jis ir buvo ginklanešys, — bent jau taip save vadino, — bet vyrai, kuriems tarnavo, visiškai juo nesirūpino.

Jiedviem keliaujant iš Prieblandos Slėnio, Brienė žodis po žodžio išpešė visą Podriko gyvenimo istoriją. Jis buvo kilęs iš menkesnės Peinų giminės atšakos, iš jaunesniojo sūnaus parūpinto ūglio. Jo tėvas visą gyvenimą tarnavo ginklanešiu pas turtingesnius pusbrolius, o Podriką pradėjo su smulkaus pirklio dukterimi, kurią vedė prieš išjodamas į Greidžojaus sukilimą, kitaip sakant, — į mirtį. Kai Podrikui buvo ketveri, motina paliko jį vienam iš tų pusbrolių, kad galėtų lėkti paskui keliaujantį dainių, kuris užtaisė jai dar vieną vaiką. Podrikas neatsiminė, kaip motina atrodo. Tėvą vaikinui atstojo seras Sedrikas Peinas, nors iš nerišliai pasakojamos istorijos Brienė susidarė įspūdį, jog pusbrolis Sedrikas elgėsi su Podriku veikiau kaip su tarnu, o ne kaip su sūnumi. Kai Kasterlių Uola pasišaukė savo vėliavininkus, riteris pasiėmė Podriką kartu, kad prižiūrėtų jo žirgą ir blizgintų šarvus. Netrukus upių kraštuose, kaudamasis lordo Taivino kariuomenėje, seras Sedrikas žuvo.

Atsidūręs vienas, toli nuo namų ir be skatiko kišenėje, vaikinukas prisidėjo prie nevykusio storulio riterio, vardu seras Lorimeris Pilvočius, priklausančio lordo Lefordo karinėms pajėgoms, kurių užduotis buvo saugoti vilkstinę su maisto atsargomis. „Tie, kurie saugo maisto atsargas, visada geriausiai valgo“, — mėgdavo kartoti seras Lorimeris, kol buvo sučiuptas su sūdytu kumpiu, nugvelbtu iš asmeninių lordo Taivino atsargų. Lordas Taivinas, norėdamas pamokyti plėšikautojus, nusprendė jį pakarti. Podrikas irgi ragavo to kumpio, tad būtų pajutęs ir virvės stangrumą, bet jį išgelbėjo giminės vardas. Podriką ėmė globoti seras Kevanas Lanisteris, o vėliau pasiuntė vaikinuką tarnauti ginklanešiu pas savo sūnėną Tirioną.

Seras Sedrikas išmokė Podriką prižiūrėti žirgą ir patikrinti, ar į pasagas neįstrigę akmenukų, o seras Lorimeris išmokė jį vogti, bet nei vienas, nei kitas nė nesiteikė pamokyti jo kautis kalaviju. Kai jiedu grįžo į dvarą, Kipšas bent jau nusiuntė Podriką pas Raudonosios pilies kovų meistrą. Bet, kilus maištams dėl duonos, seras Aronas Santagaras netrukus buvo nužudytas ir Podriko pratybos su kalaviju baigėsi.

Norėdama pažiūrėti, ką Podrikas geba, Brienė iš nulūžusių šakų išdrožė du kalavijus. Ir maloniai nustebo įsitikinusi, kad nors vaikinukas tylenis, bet rankas turi mitrias. Nors drąsus ir dėmesingas, Podrikas dėl nuolatinio maisto stygiaus buvo sulysęs ir jam trūko jėgos. Jei, kaip tvirtino, jis tikrai dalyvavo Juodųjų Vandenų mūšyje ir liko gyvas, tai, matyt, tik dėl to, kad niekam netoptelėjo, jog jį verta nužudyti.

— Gali vadinti save ginklanešiu, — pasakė ji Podrikui, — bet esu mačiusi perpus jaunesnių pažų, kurie tave sudorotų kaip šiltą vilną. Jei liksi su manimi, beveik kiekvieną vakarą eisi miegoti su pūslėmis ant delnų ir mėlynėmis ant rankų, be to, jausiesi toks sustingęs ir taip prikultas, kad sunkiai užmigsi. O tu to nenori.

— Noriu, — užsispyrė vaikinas. — Labai to noriu. Mėlynių ir pūslių. Tai yra nenoriu, bet… noriu. Sere… Miledi…

Kol kas jis laikėsi duoto žodžio, o Brienė laikėsi savojo. Podrikas nesiskundė. Kaskart, kai ant dešinės rankos delno atsirasdavo nauja pūslė, jausdavo pareigą išdidžiai parodyti ją Brienei. Be to, jis gerai rūpinosi arkliais. Ir vis tiek jis ne ginklanešys, primindavo sau Brienė, o aš ne riteris, kad ir kiek kartų jis kreiptųsi į mane „sere“. Ji būtų pravijusi Podriką, bet šis neturėjo kur eiti. Be to, nors ir sakė nežinantis, kur pabėgo Sansa Stark, galėjo būti, jog vaikinas žinojo daugiau, nei pats suprato. Kokia nors atsitiktinė, pusiau prisiminta pastaba galėjo labai palengvinti Brienei paieškas.

— Sere… Miledi… — Podrikas ištiesė ranką. — Ten, prįekyje, vežimas.

Brienė ir pati jį matė: medinį, dviratį, jaučių traukiamą vežimą aukštais kraštais. Įsikinkę į viržius, vyras ir moteris provėžomis traukė vežimą link Mergelių Duburio. Rodos, valstiečiai.

— Pristabdyk arklį, — liepė ji vaikinui. — Jie gali palaikyti mus bastūnais. Nešnekėk daugiau, nei būtina, ir būk mandagus.

— Gerai, sere. Būsiu mandagus. Miledi…

Rodos, mintis, kad galėtų būti palaikytas bastūnu, vaikinui labai patiko.

Brienei ir Podrikui prijojus, valstiečiai nepatikliai juos nužvelgė, bet kai Brienė aiškiai parodė neketinanti jų skriausti, jie leido jai joti šalia.

— Turėjome jautį, — jiems traukiant per piktžolių prižėlusius laukus, skysto dumblo balas ir sudegusius suanglėjusius medžius, paaiškino senis, — bet vilkai jį atėmė ir paspruko. — Jis įsiręžęs traukė vežimą ir nuo tų pastangų jo veidas buvo įraudęs. — Be to, jie pasiėmė ir mūsų dukrą, pasinaudojo ja, bet po mūšio prie Prieblandos Slėnio ji grįžo pėsčiomis. O jautis negrįžo. Manau, vilkai jį sušveitė.

Moteris beveik neturėjo ko pridurti. Ji už vyrą buvo jaunesnė dvidešimčia metų, tačiau nepratarė nė žodžio, tik žiūrėjo į Brienę taip, kaip būtų žiūrėjusi į dvigalvį veršelį. Tarto Mergelei toks žvilgsnis jau buvo pažįstamas. Ledi Stark elgėsi su ja maloniai, bet dauguma kitų moterų buvo tokios pat žiaurios kaip ir vyrai. Brienė nebūtų galėjusi pasakyti, kas ją labiau žeidė: gražuolės merginos savo kandžiais liežuviais ir šiurkščiu juoku, ar lediniais žvilgsniais ją varstančios ledi, panieką slepiančios po mandagumo kauke. Bet blogiausiai elgdavosi prasčiokės moterys.

— Kai pastarąjį kartą mačiau Mergelių Duburį, jis buvo visiškai sugriautas, — tarė Brienė. — Vartai išlaužti, pusė miesto paleista pelenais.

— Dabar jau nemažai atstatyta. Tas Tarlis — griežtas žmogus, bet narsesnis lordas už Mutoną. Miškuose vis dar yra bastūnų, bet ne tiek daug, kaip anksčiau. Pavojingiausius Tarlis sučiupo ir tuo savo dideliu kalaviju nurentė galvas. — Senis nusisukęs nusispjovė. — Ar nematėte kelyje bastūnų?

— Nė vieno.

Bent jau ne šį kartą. Kuo toliau nuo Prieblandos Slėnio, tuo kelias buvo tuštesnis. Visi keliauninkai, šmėstelėję jiems prieš akis, pranyko miškuose nespėjus jų pasivyti, išskyrus tik stambų barzdotą septoną, kurį jie sutiko traukiantį į pietus kartu su keturiomis dešimtimis sekėjų žaizdotomis kojomis. Užeigos, pro kurias jie prajojo, buvo arba apiplėštos ir apleistos, arba paverstos gerai įtvirtintomis stovyklomis. Vakar jiedu sutiko vieną būrį lordo Rendilo sargybinių, iki dantų apsiginklavusių didlankiais ir ietimis. Kol kapitonas kvotė Brienę, raiteliai juos apsupo, tačiau galop jiems buvo leista joti savo keliu.

— Pasisaugok, moterie. Kiti sutikti vyrai gali ir nebūti tokie kilnūs, kaip mano vaikinai. Skalikas su šimtu bastūnų persikėlė per Trišakį, sklinda kalbos, kad jie prievartauja kiekvieną sutiktą moteriškę ir atminimui nusipjauna papus.

Brienė jautėsi įpareigota šį perspėjimą perduoti ūkininkui ir jo žmonai. Jai tai pasakius, vyras linktelėjo, o baigus kalbėti, nusispjovė ir atsakė:

— Šunis, vilkus ir liūtus — tegul visus juos traukia Kiti. Tie bastūnai tikrai nedrįs artintis prie Mergelių Duburio. Bent jau tol, kol miestą valdo lordas Tarlis.

Brienė lordą Tarlį pažinojo dar iš tų laikų, kai tarnavo karaliaus Renlio kariuomenėje. Nors niekaip neprisivertė to vyro pamėgti, vis dėlto nepamiršo, kiek yra jam skolinga. Jei dievai geri, prajosime pro Mergelių Duburį iam nespėjus sužinotu kad aš mieste.

— Kovoms pasibaigus miestas bus grąžintas lordui Mutonui, — pasakė ji ūkininkui. — Jo šviesybei karalius atleido.

— Atleido?! — prunkštelėjo senis. — Už ką? Už tai, kad sėdėjo ir trynė užpakalį savo prakeiktoje pilyje? Pasiuntė vyrus į Riveraną kautis, o pats taip ir neišsijudino. Jo miestą nusiaubė liūtai, paskui vilkai, pagaliau — dar ir samdomi kalavijuočiai, o jo šviesybė tiesiog saugiai tūnojo už pilies sienų. Jo brolis niekada nebūtų slėpęsis. Seras Mailsas buvo drąsus ir įžūlus, kol tas Robertas jo nenužudė.

Ir vėl šmėklos, pagalvojo Brienė.

— Ieškau savo sesers, gražios, trylikos metų mergelės. Gal ją matėte?

— Nematėme jokių mergelių, nei gražių, nei bjaurių.

Niekas nematė. Bet ji negalėjo liautis klausinėjusi.

— Mutono duktė yra mergelė, — pasakė vyras. — Ir bus — bent jau iki gultuvių. Šie kiaušiniai — jos vestuvėms. Jos ir Tarlio sūnaus. Virėjams reikės kiaušinių pyragams.

— Tiesa.

Lordo Tarlio sūnus. Jaunasis Dikonas veda… Brienė pamėgino prisiminti, kiek jam metų. Jai rodės, kad aštuoneri, o gal dešimt. Ji pati su trejais metais vyresniu berniuku, — lordo Karono jaunesniuoju sūnumi, drovuoliu su apgamu virš lūpos, — susižadėjo būdama septynerių. Jiedu matėsi tik vieną kartą, per savo sužadėtuves. Po dvejų metų jis buvo miręs — mirė nuo gripo kaip ir lordas ir ledi Karonai bei jų dukterys. Jei būtų likęs gyvas, po metų, Brienei pirmą kartą kraujavus, jiedu būtų susituokę ir visas jos gyvenimas būtų buvęs kitoks. Dabar ji nejotų čia su vyriškais šarvais ir kalaviju ir neieškotų žuvusios moters vaiko. Greičiausiai dabar gyventų Naitsonge, vystytų savo kūdikį ir žindytų kitą. Apie tai Brienė galvojo nebe pirmą kartą. Ir visuomet jausdavo šiokį tokį liūdesį, bet… ir palengvėjimą.

Saulė buvo pusiau pasislėpusi už debesų, kai jiems, palikusiems už nugarų apanglėjusius medžius, tolumoje prieš akis atsivėrė Mergelių Duburys ir už jo tyvuliuojantys gilūs įlankos vandenys. Brienė iš karto atkreipė dėmesį, kad miesto vartai atnaujinti ir sutvirtinti, o ant sienų viršaus vėl eina sargybą arbaletininkai. Ant sargybos bokštelio prie vartų plevėsavo karaliaus Tomeno vėliava: juodasis elnias ir auksinis liūtas, kovojantys įstrižai padalytame, auksiniame ir tamsiai raudoname fone. Ant kitų vėliavų puikavosi Tarlių medžioklis, o Mutonų giminės raudona lašiša buvo matyti tik ant vienos vėliavos, iškeltos virš kalvos viršūnėje dunksančios pilies.

Prie nuleidžiamųjų pilies vartų grotų juos pasitiko keliolika alebardomis ginkluotų sargybinių. Iš ženklų ant jų drabužių buvo galima spręsti, kad jie priklauso lordo Tarlio kariuomenei, bet nėra jo paties vyrai. Brienė pamatė du kentaurus, žaibą, mėlyną vabalą ir žalią strėlę, bet nė vieno Rago Kalvos žingsniuojančio medžioklio. Ant sargybinių seržanto krūtinės buvo išsiuvinėtas povas saulės išblukinta uodega. Ūkininkams atitempus vežimą prie vartų, jis švilptelėjo.

— Kas čia dabar? Kiaušiniai? — Jis švystelėjo vieną kiaušinį, krentantį sugavo jį ore ir išsišiepė. — Paimsime juos.

Senis spigiai ir gailiai tarė:

— Mūsų kiaušiniai skirti lordui Mutonui. Vestuviniams pyragams.

— Tai tegul jūsų vištos padeda jų daugiau. Jau pusę metų kiaušinio burnoje neturėjau. Štai, imk ir nesakyk, kad tau nesumokėjau.

Ir seržantas pabėrė seniui po kojomis saują variokų.

Tada prabilo ūkininko žmona.

— Per mažai, — pasakė ji. — Tai gerokai per mažai.

— O aš sakau, kad pakaks, — atšovė seržantas. — Ir už kiaušinius, ir už tave. Veskite ją čia, vaikinai. Tam seniui ji per jauna.

Atrėmę alebardas į sieną, du sargybiniai besispyriojančią moterį nuvilko toliau nuo vežimo. Ūkininkas žiūrėjo į juos papilkėjusiu veidu, bet nedrįso nė krustelėti.

Brienė paragino savo kumelę.

— Paleiskite ją.

Išgirdę šį įsakymą, sargybiniai akimirką sudvejojo ir ūkininko žmona, pasinaudojusi proga, ištrūko jiems iš nagų.

— Tai ne tavo reikalas, — tarė vienas iš sargybinių. — Užsičiaupk, moteriške.

Užuot atsikirtusi, Brienė išsitraukė kalaviją.

— Na, na… — sunerimo seržantas. — Apnuogintas plienas. Rodos, užuodžiu bastūnę. Ar žinai, kaip lordas Tarlis elgiasi su bastūnais?

Jis tebelaikė iš vežimo paimtą kiaušinį. Buvo sugniaužęs delną ir pro tarpupirščius sunkėsi trynys.

— Žinau, kaip lordas Rendilas elgiasi su bastūnais, — atsakė Brienė. — Taip pat žinau, kaip jis baudžia prievartautojus.

Brienė tikėjosi, kad šis vardas juos sudrausmins, bet seržantas išmetė iš rankos suknežintą kiaušinį ir mostelėjo savo vyrams, kad pasiskirstytų. Brienė pasijuto apsupta plieninių alebardų smaigalių.

— Ką sakai, moteriške? Kaip lordas Tarlis baudžia…

— …prievartautojus? — kažkas žemu sodriu balsu užbaigė seržanto klausimą. — Jis juos kastruoja arba siunčia prie Sienos. Kartais iškastruoja, o tada išsiunčia. O vagims nukerta pirštus.

Iš sargybos būsto prie vartų atsainiai išėjo jaunas, kardasaitį su kalaviju prisijuosęs vyras. Apsiaustas, kurį vilkėjo ant plieninių šarvų, kadaise buvo ir, nepaisant žolės ir sudžiūvusio kraujo dėmių, kur ne kur liko baltas. Ant krūtinės puikavosi jo ženklas: sumedžiotas, surištas ir ant karties pakabintas rudasis elnias.

Jis. Jo balsas Brienei buvo tarsi smūgis į pilvą, jo veidas — į vidurius suvarytas peilis.

— Sere Hailai… — pagarbiai sumurmėjo ji.

— Geriau praleiskite ją, vyručiai, — įspėjo seras Hailas Hantas. — Tai Briene Gražuolė, Tarto Mergelė, nužudžiusi karalių Renlį ir pusę jo vaivorykštės sargybos. Jos niekšiškumas prilygsta išvaizdos bjaurumui, nėra bjauresnio žmogaus, išskyrus… tave, Myžpuodi, bet tavo tėvas buvo tauro subinė, tad turi gerą pasiteisinimą. O jos tėvas — Vakarė Žvaigždė iš Tarto.

Sargybiniai nusijuokė, bet alebardas patraukė.

— Ar neturėtume jos suimti, sere? — paklausė seržantas. — Už Renlio nužudymą?

— O kam? Renlis buvo maištininkas. Mes visi iki vieno buvome maištininkai, bet dabar esame Tomenui ištikimi vyrai. — Riteris mostelėjo ūkininkams, kad važiuotų pro vartus. — Jo šviesybės ūkvedys bus patenkintas, pamatęs kiaušinius. Rasite jį turguje.

Senis kilstelėjo pirštus prie kaktos.

— Dėkoju, milorde. Tu tikras riteris, iš karto matyti. Eime, žmona.

Jiedu vėl įsikinkė į vežimą ir nudardėjo pro vartus.

Brienė paragino kumelę ir nurisnojo iš paskos, o paskui ją patraukė ir Podrikas. Tikras riteris… — suraukusi kaktą pagalvojo ji. Atsidūrusi mieste, ir kumelę sustabdė. Kairėje, priešais dumbliną gatvelę jos žvilgsnis užkliuvo už arklidžių griuvėsių. Kitoje gatvelės pusėje, viešnamio balkone, šnabždėdamosi stovėjo trys pusplikės kekšės. Viena atrodė truputį panaši į paskui kariuomenę sekančią mergšę, kuri kartą priėjo prie Brienės paklausti, ar ši kelnėse turinti kopūstą, ar kotą?

— Tokio šlykštaus gyvulio kaip šis kuinas man dar niekad neteko matyti, — pasakė seras Hailas apie Podriko arklį. — Stebiuosi, kad pati juo nejoji, miledi. Ar ketini padėkoti man už pagalbą?

Brienė nulipo nuo kumelės. Stovėdama ant žemės, ji buvo visa galva aukštesnė už serą Hailą.

— Vieną gražią dieną atsidėkosiu tau riterių turnyre, bendrose kautynėse, sere.

— Taip, kaip atsidėkojai Raudonajam Ronetui? — nusijuokė Hantas.

Jo juokas buvo skambus, sodrus, nors veidas — kaip iš pliauskos išskaptuotas. Kadaise, kol sero Hailo dar nebuvo geriau pažinusi, tas žmogus jai rodėsi esąs sąžiningas; rudi jo plaukai buvo susivėlę, akys šviesiai rudos, prie kairės ausies — nedidelis randas. Per jo smakro vidurį ėjo griovelis, jis buvo kumpanosis, be to, dažnai ir garsiai juokdavosi.

— Ar neturėtum saugoti vartų?

Seras Hailas susiraukęs dėbtelėjo į ją.

— Mano pusbrolis Eilinas išjojo medžioti bastūnų. Neabejoju, kad grįš su Skaliko galva slapta džiūgaudamas ir maudydamasis šlovės spinduliuose. O aš, per tavo malonę, esu pasmerktas saugoti šiuos vartus. Tikiuosi, tu patenkinta, gražuole mano? Beje, ko ieškai?

— Arklidžių.

— Jos tenai, prie rytinių vartų. Šitos sudegė.

Pati matau.

— Ką papasakojai tiems vyrams?.. Buvau su Renliu, kai jis mirė, bet jį nužudė kažkokia antgamtinė jėga, sere. Prisiekiu savo kalaviju.

Ir Brienė uždėjo ranką ant kalavijo rankenos pasiruošusi kautis, jei Hantas į akis pavadintų ją melage.

— Na taip, o vaivorykštės sargybą išskerdė Gėlių riteris. Tau sėkmingą dieną būtum galėjusi nugalėti serą Emoną. Jis buvo neapdairus kovotojas ir greitai pailsdavo. Bet įveikti Roisą? Ne… Seras Robaras buvo dukart geresnis kovotojas už tave, nors… juk tu apskritai ne kalavijuotis, ar ne? Ar yra toks žodis — „kalavijuotė“? Ir vis dėlto įdomu, kokie vėjai atginė Mergelę į Mergelių Duburį?

Ieškau savo sesers, trylikos metų mergelės, vos neleptelėjo Brienė, bet seras Hailas žinojo, kad seserų ji neturi.

— Ieškau tokio vyro, jis dažnai būna „Dvokiančioje žąsyje“.

— Maniau, Brienei Gražuolei vyrai nereikalingi… — Jis žiauriai ir pašaipiai šyptelėjo. — „Dvokianti žąsis“. Tinkamas pavadinimas… na, bent jau ta jo dalis, kurioje kalbama apie smarvę. Užeiga įsikūrusi prie uosto. Bet iš pradžių eisi su manimi pasimatyti su jo šviesybe.

Sero Hailo Brienė nebijojo, bet jis buvo vienas iš Rendilo Tarlio kapitonų. Būtų pakakę švilptelėti ir jo ginti būtų atskubėję šimtas vyrų.

— Ketini mane suimti?

— Už ką? Dėl Renlio? O kas jis buvo? Nuo to laiko jau pakeitėme karalių, kai kurie iš mūsų — net ir du kartus. Renlio niekas neprisimena ir niekam jis nerūpi. — Seras Hailas švelniai uždėjo ranką jai ant plaštakos. — Prašau čionai…

Brienė patraukė ranką.

— Būčiau dėkinga, jei manęs neliestum.

— Pagaliau sulaukiau padėkos, — kreivai šyptelėjęs tarė seras Hailas.

Kai Brienė paskutinį kartą matė Mergelių Duburį, miestas buvo baisingai nusiaubtas, niūrus, gatvės tuščios, namai sudeginti. Dabar gatvėse knibždėte knibždėjo kiaulių ir vaikų, o dauguma sudegusių namų buvo nugriauti. Vienuose tuščiuose sklypuose augo daržovės; kituose stovėjo pirklių palapinės ir riterių paviljonai. Brienė matė statomus naujus namus, vietoj senos, medinės, pelenais virtusios užeigos kylant akmeninę, taip pat naują, pilkai melsvą miesto septos stogą. Vėsiame rudens ore pokšėjo kūjai ir žviegė pjūklai. Vyrai gatvėmis nešė rąstus, akmentašiai dumblinais keliukais vežimais gabeno akmenis. Daugumai ant krūtinių buvo išsiuvinėtas žingsniuojantis medžioklis.

— Kareiviai atstato miestą? — nusistebėjo ji.

— Taip, jiems labiau patiktų lošti kauliukais, gerti ir barškintis. Tuo neabejoju, bet lordas Tarlis mano, kad dykūnams geriau duoti darbo.

Brienė tikėjosi būti nuvesta į pilį. Tačiau Hantas vedė ją link uosto, kuriame virė gyvenimas. Ji maloniai nustebo pamačiusi, kad į Mergelių Duburį grįžo pirkliai. Uoste stovėjo irklinis laivas, galera ir didelis dvistiebis burlaivis, grūdosi dvi dešimtys žvejų valčių. Įlankos vandenyse matėsi dar daugiau žvejų. Jei y,Dvokiančioje žąsyje“ nieko nesužinosiu, įsiprašysiu į burlaivį ir išplauksiu, nusprendė ji. Nuo čia iki Kirų miesto kelias buvo netolimas. O iš ten ji nesunkiai galėjo nusigauti į Lizdą.

Lordą Tarlį jie rado teisėjaujantį žuvų turguje.

Netoli vandens buvo suręsta pakyla ir ant jos įsitaisęs jo šviesybė žvelgė į žemai stovinčius, nusikaltimais įtariamus žmones. Jam iš kairės buvo pastatytos ilgos kartuvės su virvėmis, kurių būtų užtekę dvidešimčiai nuteistųjų. Keturi lavonai jau tabalavo kilpose. Vienas atrodė šviežias, bet kiti trys neabejotinai kybojo čia jau senokai. Nuo vieno pašvinkusio pakaruoklio varnas plėšė ir lesė mėsas. Kitos varnos, pabūgusios susirinkusios minios miestiečių, kurie tikėjosi, jog kas nors bus pakartas, išsilakstė.

Lordas Rendilas ant pakylos buvo ne vienas, o su lordu Mutonu — išblyškusiu, putliu ir stambiu vyru, mūvinčiu raudonas kelnes, vilkinčiu baltą liemenę ir šermuonėlių kailių apsiaustą, ant peties susegtą raudonos spalvos auksine lašiša. Tarlis ant kietintos odos buvo apsivilkęs šarvinius marškinius, be to, dėvėjo pilko plieno antkrūtinį. Virš kairio jo peties styrojo ilgojo kalavijo rankena. Šis kalavijas, vadinamas Širdžių Pražūtimi, buvo Tarlių giminės pasididžiavimas.

Kai jie priėjo, buvo teisiamas jaunuolis šiurkščios drobės apsiaustu ir purvina odinuke.

— Niekam nepadariau nieko blogo, — išgirdo jį sakant Brienė. — Tik pasiėmiau tai, ką septonai sprukdami paliko. Jei dėl to turi nukirsti man pirštą, taip ir padaryk.

— Vagiui įprasta nukirsti pirštą, — rūsčiai atsakė lordas Tarlis, — bet žmogus, vagiantis iš septos, vagia iš dievų. — Ir jis kreipėsi į sargybos kapitoną: — Septynis pirštus. Nykščius palik.

— Septynis?

Vagišius išblyško. Sučiuptas sargybinių, jis mėgino vaduotis, bet vangiai, tarsi jau būtų suluošintas. Žiūrėdama į jį, Brienė nejučia prisiminė serą Džeimį ir jo riksmą, kai leisdamasis šmėstelėjo Zolo arachas.

Tada atėjo eilė kepėjui, kaltinamam tuo, kad į miltus įmaišo pjuvenų. Lordas Rendilas skyrė jam penkiasdešimties elnių baudą. Kepėjui ėmus dievagotis, kad tiek sidabro neturi, jo šviesybė pareiškė, jog už kiekvieną trūkstamą elnią kepėjui teks ištverti po bizūno kirtį. Po jo buvo teisiama liesa kekšė papilkėjusiu veidu, kaltinama sifiliu užkrėtusi keturis Tarlio kareivius.

— Išplaukite jai tarpkojį šarmu ir įmeskite į požemį, — įsakė Tarlis.

Sargybiniams nutempus kūkčiojančią kekšę, jo šviesybė pamatė Brienę, stovinčią minios pakraštyje tarp Podriko ir sero Hailo. Lordas Tarlis suraukęs kaktą dėbtelėjo į ją, bet žvilgsniu neišsidavė ją pažinęs.

Toliau buvo teisiamas galeros jūreivis. Jį kaltino lordo Mutono įgulos lankininkas sutvarstyta ranka ir ant krūtinės išsiuvinėta lašiša.

— Maloningasis milorde, šitas išpera durklu perdūrė man ranką. Sakė, kad sukčiavau, kai lošėme kauliukais.

Nusukęs akis nuo Brienės, lordas Tarlis ėmėsi spręsti priešais jį stovinčių vyrų kivirčo.

— O sukčiavai?

— Ne, milorde. Aš niekada…

— Už vagystę nukirsiu pirštą. Bet jei man meluosi, pakarsiu. Ar galiu pamatyti tą kauliuką?

— Kauliuką? — Šaulys žvilgtelėjo į Mutoną, bet jo šviesybė spoksojo į žvejų laivus. Lankininkas sunerimęs kietai sučiaupė lūpas. — Gal aš ir… Tas kauliukas, tiesa, man neša laimę, bet…

Bet Tarlis išgirdo užtektinai.

— Nukirskite jam mažąjį pirštą. Gali pasirinkti, kurios rankos. O kitą plaštaką perdurkite geležine vinimi. — Jis atsistojo. — Baigėme. Likusius nuveskite į požemius, juos teisiu rytoj.

Lordas Tarlis atsisuko ir pamojo serui Hailui prieiti. Prisiartino ir Brienė.

— Milorde… — sustojusi prieš jį pasisveikino. Ji ir vėl jautėsi lyg aštuonerių metų mergaitė.

— Miledi… Už ką mums tokia… garbė?

— Mane pasiuntė ieškoti… ieškoti… — Brienė sutrikusi nutilo.

— Kaip jį rasi, jei net vardo nežinai? Ar tu nužudei lordą Renlį?

— Ne.

Tarlis tylomis apsvarstė šį žodį. Jis mane teisia kaip ir tuos nusikaltėlius.

— Ne, — pagaliau sutiko lordas Tarlis, — nenužudei, tik leidai jam mirti.

Renlis mirė jai ant rankų, permerkęs ją savo krauju. Brienė krūptelėjo.

— Tai buvo burtai. Aš niekada…

— Niekada? — Šis žodis prilygo bizūno kirčiui. — O taip. Tau niekada nederėjo nei vilktis šarvų, nei juostis kalavijo. Niekada nederėjo palikti savo tėvo menės. Tai karas, o ne derliaus šventė. Dievai mato, turėčiau įsodinti tave į laivą ir grąžinti į Tartą…

— Taip ir padaryk, o tada galėsi aiškintis karaliui. — Brienė norėjo atrodyti bebaimė, bet šiuos žodžius ištarė spigiai ir kažkaip mergaitiškai. — Podrikai. Mano balnakrepšyje rasi pergamentą. Atnešk jį jo šviesybei.

Paėmęs laišką ir susiraukęs, Tarlis jį išvyniojo. Tada krutindamas lūpas ėmė skaityti.

— Karaliaus reikalas. Koks tas reikalas?

Jei man meluosi, pakarsiu…

— S-sansa Stark.

— Jei Starkų duktė būtų čia, aš žinočiau. Galiu lažintis, kad ji paspruko į šiaurę. Matyt, tikėjosi prisiglausti pas kurį nors iš tėvo vėliavininkų. Ir vylėsi, kad jai pavyks išsirinkti teisingai.

— Bet ji galėjo keliauti ir į Slėnį, — nė pati nepajuto, kaip leptelėjo Brienė, — pas savo tetų.

Lordas Rendilas niekinamai į ją dėbtelėjo.

— Ledi Lisa mirusi. Kažkoks dainius nustūmė ją nuo kalno. Dabar Lizdą valdo Mažasis Pirštas, bet… jau neilgai. Slėnio lordai — ne iš tų, kurie skuba prisiekti ištikimybę išsišokėliams akiplėšoms, negebantiems nieko daugiau, tik skaičiuoti variokus. — Lordas Tarlis grąžino jai laišką. — Keliauk, kur nori, ir daryk, kaip išmanai, tik… kai tave išprievartaus, ieškodama teisingumo į mane nesikreipk. Savo neprotingu elgesiu pati būsi to nusipelniusi. — Jis žvilgtelėjo į serą Hailą. — O tu, sere, turėtum saugoti vartus. Juk gavai įsakymą, ar ne?

— Gavau, milorde, — sutiko Hailas Hantas, — bet pagalvojau…

— Per daug galvoji.

Taip taręs, lordas Tarlis nuėjo.

Lisa Tūli mirusi. Brienė liko stovėti po kartuvėmis su vertinguoju pergamentu rankoje. Minia išsiskirstė, ir varnos grįžo tęsti puotos. Dainius nustūmė jį nuo kalno. Ar varnos sulesė ir ledi Ketlinos palaikus?

— Kalbėjai apie „Dvokiančią žąsį“, miledi, — išblaškė jos mintis seras Hailas. — Jei nori, kad parodyčiau…

— Grįžk prie savo vartų.

Sero Hado veide šmėstelėjo susierzinimas. Negražus ir nedoro žmogaus veidas…

— Jei taip nori…

— Noriu.

— Tai buvo tik žaidimas, kad prastumtume laiką. Neketinome tavęs skriausti. — Jis patylėjo tarsi dvejodamas. — Žinai, Benas žuvo. Juoduosiuose Vandenyse. Ir Farou, ir Vdas Gandras. O Markas Malendoras buvo sužeistas ir jam teko nupjauti pusę rankos.

Ir gerai, norėjo pasakyti Brienė, gerai, jis to nusipelnė. Bet prisiminė Malendorą, sėdintį priešais savo palapinę su beždžionėle ant peties, apvilkta šarviniais marškinėliais, prisiminė, kaip jiedu su gyvūnėliu vienas prieš kitą maivėsi. Kaip tą vakarą prie Karčiojo tilto juos pavadino Ketlina Stark? Vasaros riteriais. O dabar atėjo ruduo ir visi jie krito kaip lapai…

Brienė atsuko Hailui Hantui nugarą.

— Eime, Podrikai.

Vesdamas jų arklius, vaikinukas nuskubėjo iš paskos.

— Ar ieškokime tos smuklės? „Dvokiančios žąsies“?

— Aš ieškosiu. O tu eisi į arklides prie rytinių vartų. Ir paklausk arklininko, ar kur nors yra užeiga, kurioje galėtume pernakvoti.

— Gerai, sere. Miledi… — Jiedviem žingsniuojant Podrikas žiūrėjo sau po kojomis ir kartais paspirdavo akmenį. — Ar žinai, kur ji? Ta „Žąsis“? Tai yra „Dvokianti žąsis“…

— Ne.

— Jis žadėjo parodyti. Tas riteris. Seras Kailas.

— Hailas.

— Hailas. Ką jis tau padarė, sere? Tai yra miledi.

Gaišiam vaikinui ir pinasi liežuvis, bet šiaip jis nekvailas.

— Haigardene, kai karalius Renlis sukvietė savo vėliavininkus, kai kurie vyrai bandė žaisti su manimi. Seras Hailas buvo vienas iš jų. Tai buvo bjaurus žaidimas, visai ne riteriškas ir skaudinantis. — Ji nutilo. — Rytiniai vartai tenai. Prie jų manęs ir palauk.

— Kaip pasakysi, miledi. Sere.

„Dvokianti žąsis“ iškabos neturėjo. Brienė užtruko visą valandą, kol rado medinius laiptus į ją, įsikūrusią po skerdykla. Rūsyje tvyrojo prieblanda, lubos buvo žemos ir įeidama Brienė bumbtelėjo viršugalviu į siją. Jokių žąsų nebuvo matyti. Kėpsojo kelios netvarkingai sustatytos aukštos kėdės, o į žemės sieną buvo atremtas suolas. Stalus atstojo senos vyno statinės, pilkšvos ir išvarpytos kinivarpų. Visur tvyrojo žadėtoji smarvė. Brienė užuodė, jog daugiausia dvokia vynu, drėgme ir pelėsiais, bet atsidavė ir išviete, ir kažkuo panašiu į kapus.

Smuklėje gėrė tik trys kampe įsitaisę tirošiai jūreiviai, užsiželdinę žalias ir raudonas barzdas, vienas kitam kažką šiurkščiai šūkaudami. Jie nužvelgė Brienę, vienas kažką pasakė, o kiti du nusijuokė. Smuklės savininkė stovėjo už plačios lentos, padėtos ant dviejų statinių. Tai buvo išblyškusi, apvalaina moteris gerokai praretėjusiais plaukais ir didžiulėmis minkštomis krūtimis, siūbuojančiomis po nešvaria dukslia palaidine. Rodės, dievai nulipdė ją iš žalios tešlos.

Prašyti čia vandens Brienė nedrįso. Ji nusipirko taurę vyno ir tarė:

— Ieškau vyro, vadinamo Vikruoliu Diku.

— Diko Krabo. Jis čia užsuka beveik kiekvieną vakarą. — Moteris keistai nužvelgė šarvinius Brienės marškinius ir kalaviją. — Jei ketini jį nudobti, padaryk tai kur nors kitur. Nenorime turėti bėdų su lordu Tarliu.

— Noriu su juo pasikalbėti. Kodėl turėčiau jį žudyti?

Užeigos šeimininkė gūžtelėjo.

— Būčiau dėkinga, jei jam įėjus linktelėtum.

— Ar labai dėkinga? .

Ant jas skiriančios lentos Brienė padėjo varinę žvaigždę ir atsisėdo užeigos kampe, iš kurio buvo gerai matyti laiptai.

Paragavo vyno. Jis buvo pernelyg saldus, be to, taurėje plūduriavo plaukas. Menkas plaukelis, toks pat menkas, kaip ir mano viltys rasti Šansą, traukiant plauką dingtelėjo jai. Sekdama paskui serą Dontosą ji nieko nepešė, o dabar, kai ledi Lisa buvo mirusi, ir Slėnis nebeatrodė tikėtina priebėga. Kur tu, ledi Sansa? Ar parbėgai namo, į Vinterfelą, ar esi su savo vyru, kaip spėja Podrikas? Brienė nenorėjo vytis šios merginos per Siaurąją jūrą, mat tuose kraštuose viskas jai buvo svetima, net kalba. Ten, mykdama ir gestikuliuodama rankomis, kad būčiau suprasta, atrodyčiau dar didesnė pabaisa. Jie iš manęs juoktųsi, kaip juokdavosi Haigardene. Prisiminusi tai Brienė nuraudo.

Kai Renlis užsidėjo karūną, Tarto Mergelė sukorė ilgą kelią per visą Žemupį, kad prie jo prisidėtų. Karalius sutiko ją mandagiai ir pasveikino atvykusią į tarnybą. Bet jo lordai ir riteriai valdovo pavyzdžiu nepasekė. Brienė ir nesitikėjo būti šiltai sutikta. Buvo pasiruošusi atšiaurumui, patyčioms ir priešiškumui. Šios košės jau buvo ragavusi. Ją trikdė ir darė pažeidžiamą ne daugumos panieka, o vos kelių žmonių palankumas. Tarto Mergelė tris kartus buvo susižadėjusi, bet niekas jos nemergino, kol ji neatvyko į Haigardeną.

Pirmasis pradėjo meilintis Didysis Benas Gauruotis, vienas iš nedaugelio Renlio stovyklos vyrų, pranokęs ją ūgiu. Benas atsiuntė pas ją savo ginklanešį nuvalyti šarvų ir padovanojo sidabrinį geriamąjį ragą. Seras Edmundas Ambrosas aplenkė jį įteikęs jai gėlių ir pakvietęs kartu pajodinėti. Bet abu juos pranoko seras Hailas. Jis davė Brienei gražiai iliustruotą knygą, kurioje buvo šimtai pasakojimų apie riterišką drąsą. Jos žirgams jis atnešdavo obuolių ir morkų, o jos šalmą papuošė mėlynu šilkiniu pliumažu. Hailas papasakodavo Brienei stovykloje sklandančius gandus, be to, kalbėdavo protingus ir kandžius dalykus, kuriuos girdėdama ji šypsodavosi. Vieną dieną jiedu net treniravosi kartu pratybų aikštėje, ir tai buvo svarbiausia.

Brienė manė, kad tai dėl jo kiti ėmė elgtis su ja mandagiai. Daugiau nei mandagiai. Prie stalo vyrai varžėsi, kas atsisės šalia jos, kas įpils vyno arba atneš keptos ėriuko kasos. Seras Ričardas Farou lauke priešais jos palapinę liutnia grojo meilės dainas. Seras Hju Bisberis atnešė jai puodynę medaus, „nuostabaus kaip Tarto mergelės“. Seras Markas Malendoras juokino ją savo beždžionėlės — smalsaus, juodo balto gyvūnėlio iš Vasaros salų — kvailionėmis. Klajojantis riteris, vardu Vilas Gandras, siūlėsi pamasažuoti jai pečius.

Brienė jį atstūmė. Visus juos atstūmė. Vieną vakarą serui Ovenui Inčfildui užspeitus ir išvogus bučinį, Brienė taip stumtelėjo jį atatupstą, kad seras Inčfildas klestelėjo sėdyne į laužą, ant kurio virė vakarienė. Paskui ji pasižiūrėjo į save veidrodyje. Jos veidas buvo platus ir strazdanotas, priekiniai dantys atsikišę, lūpos storos, o smakras stambus ir tikrai negražus. Brienė netroško nieko daugiau, tik būti riteriu ir tarnauti karaliui Renliui, ir vis dėlto, dabar…

Ji nebuvo vienintelė moteris stovykloje. Net paskui kariuomenę sekusios mergšės buvo už ją dailesnės, o pilyje lordas Tairelis kas vakarą kėlė karaliui Renliui puotą, kurioje pagal dūdelės, rago ir arfos muziką šokdavo kilmingos mergelės ir žavios ledi. Kodėl tu man toks malonus?! — norėdavo surikti ji kaskart, kai koks nors nepažįstamas riteris pasakydavo jai komplimentą. Ko iš manęs nori?

Šią paslaptį vieną dieną atskleidė Rendilas Tarlis, pasiuntęs du savo karius atvesti Brienės į jo palapinę. Jaunasis jo sūnus Dikonas nugirdo, kaip balnodami arklius keturi riteriai juokėsi, ir persakė savo lordui tėvui, apie ką jie kalbėjosi.

Vyrai susilažino.

Lordas Tarlis jai paaiškino, kad lažybas pradėjo trys jaunesnieji jam tarnaujantys riteriai — Ambrosas, Gauruotis ir Hailas Hantas. Tačiau netrukus šis gandas pasklido po visą stovyklą, tad į žaidimą įsitraukė ir kiti. Iš kiekvieno varžytuvėse dalyvauti norinčio vyro buvo reikalaujama įmokėti auksinį drakoną, o visa ši suma turėjo atitekti tam, kuriam pavyks atimti Brienei nekaltybę.

— Liepiau šias varžybas nutraukti, — pasakė jai Tarlis. — Kai kurie iš tų… varžovų… ne tokie garbingi kaip kiti, o bendra suma kasdien vis augo. Anksčiau ar vėliau kuris nors iš jų tikrai būtų smurtu išsireikalavęs laimėjimo.

— Jie riteriai, — priblokšta sumurmėjo Brienė, — įšventinti riteriai.

— Ir garbingi vyrai. Dėl visko kalta tu.

Išgirdusi šį kaltinimą, Brienė krūptelėjo.

— Aš niekada nebūčiau… milorde, nepadariau nieko, kad juos padrąsinčiau.

— Vien tavo buvimas čia kaitina jiems kraują. Jei moteris nusprendžia sekti paskui stovyklą, tegul nesiskundžia, kad su ja elgiamasi kaip su kekše. Kariuomenėje mergelėms ne vieta. Jei tau rūpi tavo nekaltybė arba tavo giminės garbė, nusivilksi šiuos šarvinius marškinius, grįši namo ir maldausi tėvą, kad rastų tau vyrą.

— Atvykau čia kautis, — neatlyžo ji. — Būti riteriu.

— Kautynėms dievai sukūrė vyrus, o moterims lėmė gimdyti, — atsakė Rendilas Tarlis. — Moters mūšis vyksta gimdyvės lovoje.

Kažkas leidosi laiptais į rūsį. Brienė stumtelėjo vyno taurę į šalį ir po akimirkos į „Žąsį“ įžengė skarmalais apsirengęs, liesas, aštrių veido bruožų vyras netrinktais rudais plaukais. Trumpai žvilgtelėjęs į tirošius jūreivius ir šiek tiek ilgiau į Brienę, jis priėjo prie lentos.

— Vyno, — pasakė, — ir prašyčiau nepraskiesto arklio myžalu.

Moteris pažvelgė į Brienę ir linktelėjo.

— Pavaišinsiu tave vynu, — pasiūlė ji, — už pokalbį.

Vyras nepatikliai Brienę nužvelgė.

— Už pokalbį? Kalbėtis galiu apie daug ką. — Ir jis prisėdo ant kėdės priešais ją. — Tegul miledi pasako, apie ką pašnekėti, ir Vikruolis Dikas pašnekės.

— Girdėjau, apmovei juokdarį.

Skarmaluotasis vyras susimąstęs gurkštelėjo vyno.

— Gal apmoviau, o gal ir ne. — Jis vilkėjo išblukusią ir nudriskusią liemenę, nuo kurios buvo nuplėštas kažkokio lordo ženklas. — O kam tai parūpo?

— Karaliui Robertui.

Ant juodu skiriančios statinės dugno ji padėjo sidabrinį elnią. Vienoje monetos pusėje buvo Roberto galva, kitoje — elnias.

— Šit kaip? — Vyras paėmė monetą ir šypsodamasis pasuko kaip vilkelį. — Man patinka matyti šokant karalių, ei-ho, ei-ho, ei-ho. Gal ir mačiau tą tavo juokdarį.

— Ar su juo buvo mergina?

— Dvi, — nedvejodamas pataisė jis Brienę.

— Dvi merginos?

Negi antroji buvo Arija?

— Na, — pridūrė Vikruolis Dikas, — kaip supranti, aš tų gražuolių akyse nemačiau, bet jis ieškojo laivo, kuris perkeltų tris žmones.

— Kur perkeltų?

— Jei atmintis manęs neapgauna, per jūrą.

— Ar pameni, kaip jis atrodė?

— Kaip juokdarys. — Monetai ėmus suktis lėčiau, vyras vikriai ją pačiupo ir paslėpė. — Kaip išsigandęs juokdarys.

— Išsigandęs? Kodėl?

Jis gūžtelėjo.

— Jis nė žodžiu apie tai neprasitarė, bet senasis Vikruolis Dikas baimę užuodžia iš tolo. Jis čia ateidavo beveik kiekvieną vakarą, vaišino jūreivius gėrimais, pokštavo, traukė daineles. O vieną vakarą čia įvirto vyrai su medžiokliu ant krūtinės, tada tavo juokdarys išbalo kaip drobė ir, kol jie neišėjo, tylėjo kaip žuvis. — Dikas prisislinko kėdę arčiau Brienės. — Tas Tarlis liepė savo kareiviams slampinėti po prieplauką ir stebėti kiekvieną atplaukusį arba išplaukiantį laivą. Kai žmogui reikia elnio, jis traukia į mišką. Kai reikia laivo, eina į prieplauką. O tavo juokdarys nedrįso. Todėl pasisiūliau jam padėti.

— Apie kokią pagalbą kalbi?

— Apie tokią, kuri kainuoja brangiau nei vienas sidabrinis elnias.

— Papasakok daugiau, gausi dar vieną.

— Parodyk monetą, — paprašė Dikas. Brienė padėjo ant statinės dar vieną elnią. Jis pasuko ją, nusišypsojo ir pasičiupo. — Jei žmogus negali nueiti prie laivų, reikia, kad laivai pas jį ateitų. Pasakiau jam, kad žinau vietą, kur taip galėtų atsitikti. Slaptą vietą.

Brienei pašiurpo rankų oda.

— Kontrabandininkų urvą. Nusiuntei juokdarį pas kontrabandininkus.

— Ir jį, ir abi jo merginas. — Vikruolis Dikas prunkštelėjo. — Bet svarbiausia, kad ten, kur juos nusiunčiau, jau seniai nebuvo laivų. ^Sakykime, apie trisdešimt metų. — Jis pasikrapštė nosį. — O kodėl tau rūpi tas juokdarys?

— Tos merginos — mano seserys.

— Žiūrėk tu man… Vargšelės. Ir aš kadaise turėjau seserį. Liesą mergaitę atsikišusiais keliais, bet paskui jai prasikalė pora krūtų ir tarp kojų įsibrovė riterio sūnus. Paskutinį kartą mačiau ją traukiančią į Karaliaus Uostą, kad užsidirbtų pragyvenimui gulėdama ant nugaros.

— Kur tu juos nusiuntei?

Vyras vėl gūžtelėjo.

— Šito neprisimenu.

— Kur?

Brienė tėškė ant statinės dar vieną sidabrinį elnią.

Jis smiliumi stumtelėjo monetą atgal.

— Ten, kur elnias niekada neras, nors… drakonas galėtų.

Brienė suprato, kad sidabru tiesos iš jo neišpeš. Galbūt ispesčiau auksu, o gal ir ne. Patikimiau būtų pamėginti plienu. Ji pirštais palietė savo durklą, bet paskui apsigalvojo ir kyštelėjo juos į savo kapšą. Užčiuopusi auksinį drakoną, padėjo jį ant statinės.

— Kur?

Skarmalius čiupo monetą ir ją krimstelėjo.

— Kaip miela. Ką tik prisiminiau Skeltnagio kyšulį. Tai laukinis šiaurės kraštas, kalvotas ir pelkėtas, bet taip jau nutiko, kad ten gimiau ir užaugau. Aš Dikas Krabas, daugumos vadinamas Vikruoliu Diku.

Brienė nepasisakė, kas esanti.

— Taigi, Skeltnagio kyšulys. O kur tiksliau?

— Šnabždesiuose. Apie Klarensą Krabą, žinoma, esi girdėjusi.

— Ne.

Šis atsakymas jį, rodos, nustebino.

— Kalbu apie serą Klarensą Krabą. Mano gyslomis teka jo kraujas. Jis buvo aštuonių pėdų ūgio ir toks stiprus, kad viena ranka galėdavo išrauti pušį ir nusviesti ją pusę mylios. Joks žirgas neišlaikydavo jo svorio, tad jis jodavo ant tauro.

— Ką jis turi bendra su kontrabandininkų urvu?

— Jo žmona buvo miškų ragana. Nužudęs žmogų, seras Klarensas parnešdavo jo galvą namo, o žmona pabučiuodavo ją į lūpas ir nužudytąjį prikeldavo. Tai būdavo lordai, burtininkai, garsūs riteriai ir piratai. Vienas iš jų buvo net Prieblandos Slėnio karalius. Jie išmintingai senajam Krabui patardavo. Kadangi jie buvo tik kalbančios galvos, garsiai šnekėti negalėjo, užtat niekada neužsičiaupdavo. Jei esi galva, per dieną neturi ką veikti, gali tik kalbėti. Tad Krabo pilis gavo Šnabždesių pavadinimą. Ji ir dabar tebėra, nors jau tūkstantį metų iš jos telikę griuvėsiai. Tie Šnabždesiai — nuošali vietelė… — Dikas mitriai parideno monetą per krumplius. — Vienas drakonas atrodo vienišas. Bet dešimt…

— Dešimt drakonų — didžiulis turtas. Manai, kad aš kvaila?

— Ne, bet galiu nuvesti pas tą, kuris tokiu dedasi. — Moneta ridinėjosi jo krumpliais pirmyn atgal. — Galiu nuvesti tave į Šnabždesius, miledi.

Brienei nepatiko, kaip jis žaidžia su auksine moneta. Ir vis dėlto…

— Šeši drakonai, jei rasiu seserį. Du, jei rasime tik juokdarį. Ir nė skatiko, jei nieko ten nerasime.

Krabas gūžtelėjo.

— Šeši gerai. Šešių pakaks.

Jis pernelyg mitrus. Brienė sučiupo Diką už riešo dar nespėjusį paslėpti aukso.

— Nemėgink manęs apgauti. Aš nebūsiu tau lengvas grobis.

Kai atgniaužė ranką, Krabas pasitrynė riešą.

— Po galais, — burbtelėjo, — užgavai man ranką.

— Atleisk. Mano seseriai trylika metų. Turiu ją rasti, kol…

— …kol koks nors riteris neįsibrovė į jos plyšį? O taip, suprantu tave. Galima sakyti, kad mergaitė jau saugi. Dabar su tavimi Vikruolis Dikas. Rytoj auštant susitiksime prie rytinių vartų. Man reikia pasikalbėti su arklininku dėl žirgo.