Varnų puota

Sersėja

Trys prakeikti kvailiai su odiniu maišu, pagalvojo karalienė šiems puolant prieš ją ant kelių. Pažvelgusi į juos ji nieko gera nesitikėjo. Nors… ką gali žinotu.

— Tavo malonybe, — tyliai tarė Kiburnas, — mažoji taryba…

— …palauks mano malonės. Galbūt galėsime pranešti jiems apie išdaviko mirtį.

Gedulingi Beiloro septos varpai skambėjo visame mieste. Dėl tavo mirties varpai neskambės, Tirionai, dingtelėjo Sersėjai. Panardinsiu tavo galvą į degutą, o luošą kūną sušersiu šunims.

— Stokitės, — liepė ji būsimiems lordams. — Parodykite, ką atnešėte.

Jie atsistojo. Trys šlykštūs skarmaliai. Vienam ant kaklo pūpsojo šunvotė ir visi buvo bent pusmetį nesiprausę. Mintis, kad galbūt teks juos pakelti į lordus, Sersėją pralinksmino. Per puotas galėčiau sodinti juos šalia Mardžerės. Vyriausiajam kvailiui atnarpliojus užveržtą virvę ir kyštelėjus ranką į maišą, yrančio lavono smarvė pasklido po audiencijų menę nelyginant supuvusi rožė. Jo ištraukta galva buvo pilkšvai žalsva, aplipusi musių lervomis. Dvokia kaip tėvas. Dorkasa aiktelėjo, Džoslina delnu užsidengė burną ir žiauktelėjo.

Karalienė nė nekrūptelėjusi apžiūrėjo laimikį.

— Nužudėte ne tą neūžaugą, — pabrėždama kiekvieną žodį galiausiai ištarė ji.

— Negali būti, — drįso paprieštarauti vienas iš kvailių. — Tai jis, ponia. Matai, jis — neūžauga. Tik tiek, kad truputį apipuvęs.

— Be to atsiauginęs nosį, — pasišaipė Sersėja. — Ir, sakyčiau, labai panašią į svogūną. Tirionui nosis buvo nukirsta per mūšį.

Trys kvailiai susižvalgė.

— To mums niekas nesakė, — gūžtelėjo tas, kuris laikė galvą. — Šis drąsiai sau vaikštinėjo, buvo bjaurus neūžauga, tad manėme…

— Jis sakė esąs žvirblis, — pridūrė kitas, su šunvote ant kaklo, — o tu sakei, kad jis melagis.

Šie žodžiai buvo skirti trečiajam vyrui.

Karalienė pyktelėjo supratusi, kad verčia mažąją tarybą laukti dėl šio kvailo farso.

— Sugaišinote mane ir nužudėte ne tą žmogų. Turėčiau liepti nukirsti galvas ir jums. — Bet jei būtų taip padariusi, kitas medžiotojas galbūt suabejotų ir leistų Kipšui prasmukti pro tinklo akį. Sersėja buvo pasiryžusi geriau iš neūžaugų galvų sukrauti dešimties pėdų aukštumo krūvą, nei leisti, kad taip nutiktų. — Dinkite man iš akių.

— Kaip pageidausi, tavo malonybe, — linktelėjo kvailys su šunvote ant kaklo. — Maldaujame atleisti.

— Ar pasiimsi galvą? — paklausė tas, kuris ją laikė.

— Atiduok ją serui Merinui. Ne, kišk ją į maišų, kvaily! Taip. Sere Osmundai, išvesk juos.

Trentas išnešė galvą, o Ketlblekas išvedė galvos medžiotojus, palikęs menėje vienintelį jų apsilankymo įrodymą — Džoslinos išvemtus pusryčius.

— Tuoj pat išvalyk šį jovalą, — įsakė jai karalienė.

Tai buvo trečia jai atnešta galva. Ši bent jau tikrai buvo neūžaugos. Atgabenta anksčiau pasirodė esanti tiesiog negražaus vaiko galva.

— Nebijok, kas nors vis tiek ras neūžaugą, — patikino ją seras Osmundas. — O kai ras, mes jį nužudysime.

Tikrai? Praeitą naktį Sersėja sapnavo senę nudribusiu pagurkliu ir gergždžiančiu balsu. Megė Varlė — štai kaip Lanisporte vadino ją žmonės. Jei tėvas būtų žinojęs, ką ji man sakė, būtų liepęs išlupti jai liežuvį. Tačiau apie tai Sersėja niekam neužsiminė, net Džeimiui. Melara tvirtino, kad jei niekada nekalbėsime apie pranašystes, tai jas pamiršime. Ji sakė, jog pamiršta pranašystė negali išsipildyti.

— Mano šnipai visur ieško Kipšo, tavo malonybe, — patikino karalienę Kiburnas. Jis pasirūpino apsirengti panašiais į meisterio drabužiais, tik ne pilkais, o baltais ir švariais kaip karaliaus sargybos vyrų apsiaustai. Drabužių kraštus, rankogalius ir kietą aukštą apykaklę puošė auksinės vijos, o juosmuo buvo sujuostas aukso diržu. — Senmiestyje, Kirų mieste, Dorne ir net laisvuosiuose miestuose. Kad ir kur jis nubėgtų, mano šnabždūnai jį ras.

— Tu manai, kad jis paliko Karaliaus Uostą. Bet mes nežinome, gal jis slepiasi Beiloro septoje ir supasi pakibęs ant varpų virvių, keldamas pragarišką gausmą? — Sersėja nepatenkinta susiraukė ir pamojo Dorkasai, kad padėtų atsistoti. — Eime, milorde. Manęs laukia taryba. — Ji įsikibo Kiburnui į parankę ir jiedu ėmė leistis laiptais. — Ar atlikai mano duotą mažytę užduotį?

— Atlikau, tavo malonybe. Atsiprašau, kad taip ilgai užtrukau. Tokia didelė galva… Vabalai darbavosi daug valandų, kol švariai nugraužė mėsas nuo kaulų. Norėdamas atsiprašyti, juodmedžio ir sidabro dėžės vidų išmušiau fetru, kad kaukolė atrodytų deramai.

— Būtų tikusi ir maišo skiautė. Princas Doranas nori galvos. Jam nusispjaut, kokioje dėžėje ji atkeliaus.

Kieme varpai gaudė garsiau. Jis buvo tik aukštasis septonas. Ar dar ilgai turėsime kęsti šį triukšmą? Varpų skambėjimas atrodė melodingesnis už Kalno klyksmus, ir vis dėlto…

Kiburnas, rodės, skaitė karalienės mintis.

— Saulei nusileidus varpai nutils, tavo malonybe.

— Man dėl to labai palengvės. Iš kur žinai?

— Žinojimas — mano tarnybos pagrindas.

Veiris mus visus buvo įtikinęs esąs nepakeičiamas. Kokie kvaili buvome… Vos tik karalienė paskelbė, kad į eunucho vietą priimtas Kiburnas, pilyje parazituojančios padugnės negaišo laiko ir sulėkė pas jį, mainais į kelias monetas siūlydami papasakoti viską, ką žino. Jie nėrėsi iš kailio dėl sidabro, o ne dėl Voro. Kiburnas puikiausiai jį pakeis. Karalienė nekantravo pamatyti Paišelio veido išraišką, kai Kiburnas užims savo vietą mažojoje taryboje.

Mažajai tarybai posėdžiaujant, vienas karaliaus sargybos riteris visuomet eidavo sargybą koridoriuje, prie tarybos menės durų. Šiandien čia stovėjo seras Borosas Blauntas.

— Sere Borosai, — maloniai užkalbino jį karalienė, — šį rytą atrodai kažkoks išblyškęs. Gal ko nors užvalgei?

Džeimis paskyrė jį ragauti karaliui patiekiamą maistą. Maloni užduotis, bet riteriui gėdinga. Blauntas jos negalėjo pakęsti. Kai atidarė jiems menės duris, jo nudribęs pagurklis suvirpėjo.

Įžengus Sersėjai, tarybos nariai nuščiuvo. Užuot pasisveikinęs, lordas Džailsas kostelėjo, — taip garsiai, kad pažadino Paišelį. Kiti atsistojo ir sumurmėjo kelis malonius žodžius. Sersėja teikėsi vos pastebimai šyptelėti.

— Milordai, žinau, kad atleisite man už pavėlavimą.

— Esame čia, kad tarnautume tavo malonybei, — tarė seras Haris Sviftas. — Mums garbė laukti tavęs ateinant.

— Neabejoju, kad visi pažįstate lordą Kiburną.

Didysis meisteris Paišelis jos nenuvylė.

— Lordą Kiburną? — rausdamas šiaip taip išlemeno jis. — Tavo malonybe, tai… juk meisteris duoda šventus įžadus neturėti nei žemių, nei lordo titulo…

— Tavo Citadelė atėmė jam grandinę, — priminė Paišeliui Sersėja. — Jei jis ne meisteris, tai neprivalo laikytis ir meisterio įžadų. Turbūt pameni, kad ir eunuchą vadinome lordu.

Paišelis net apsiputojo.

— Šis vyras, jis… jis netinkamas…

— Nedrįsk man aiškinti, kas tinkamas, o kas ne. Tik ne dabar, kai pasmardinai mano lordo tėvo kūną ir iš jo išsityčiojai.

— Tavo malonybė turbūt nemano… — Tarsi norėdamas atremti smūgį, jis kilstelėjo senatvės dėmių išmargintą ranką. — Tyliosios seserys išėmė lordo Taivino vidurius, iššluostė kraują… Padarėme viską, ką galėjome… jo kūnas buvo prikimštas druskų ir kvapiųjų žolelių…

— Ak, nepasakok man tų šlykščių smulkmenų. Puikiai užuodžiau tavo rūpesčių padarinius. Lordo Kiburno gydymo menas išgelbėjo mano broliui gyvybę, tad neabejoju, kad jis karaliui tarnaus geriau, nei tarnavo tas pamaiva eunuchas. Milorde, manau, pažįsti savo kolegas mažojoje taryboje?

— Būčiau prastas žinių rinkėjas, jei nepažinočiau, tavo malonybe.

Ir Kiburnas atsisėdo tarp Ortono Meriveterio bei Džailso Rosbio.

Mano patarėjau Sersėja išrovė visas rožes, pašalino ir tuos, kurie galėjo būti už ką nors dėkingi jos dėdei arba broliams. Jų vietas užėmė vyrai, kurie tikrai bus ištikimi jai. Sersėja net suteikė jiems naujus titulus, nusižiūrėtus laisvuosiuose miestuose; tačiau karalienė savo dvare ketino viešpatauti viena. Ortonas Meriveteris buvo jos teisininkas, Džailsas Rosbis — lordas iždininkas. Oranas Votersas, gražus ir jaunas Driftmarko pavainikis, turėjo tapti jos admirolu.

O savo ranka ji ketino skirti serą Harį Sviftą.

Toje vietoje, kur dauguma vyrų turi pasmakrę, aptukusiam, plikam ir nuolankiam Sviftui žėlė juokinga žila barzdelė. Ant prabangios, geltonos, lazurito karoliukais puoštos liemenės priekio buvo išsiuvinėtas jo giminės ženklas — mėlynas gaidys peštukas. Ant liemenės jis vilkėjo mėlyną aksominį apsiaustą, papuoštą daugybe auksinių rankų. Paskirtas į naujas pareigas, seras Haris labai apsidžiaugė, mat buvo pernelyg bukas, kad suprastų, jog tapo veikiau įkaitu nei karaliaus ranka. Jo duktė buvo Sersėjos dėdės žmona, ir Kevanas mylėjo savo ledi nusklembtu smakru, plokščia krūtine ir plonomis kojomis tokią, kokia ji buvo. Kol seras Haris bus jos valdžioje, Kevanui Lanisteriui teks gerai pamąstyti, ar tikrai verta karalienei priešintis. Žinoma, uošvis nėra pats geriausias įkaitas, bet geriau klibantis skydas negu jokio.

— Ar ateis ir karalius? — paklausė Ortonas Meriveteris.

— Mano sūnus žaidžia su savo mažąja karaliene. Kol kas jam karaliaus pareigos apsiriboja dokumentų ženklinimu karališkuoju antspaudu. Jo malonybė dar per jaunas suprasti valstybės reikalams.

— O kur mūsų narsusis lordas vadas?

— Seras Džeimis pas ginklininką, matuojasi kaldinamą dirbtinę ranką. Žinau, ta bjauri bigė mums visiems jau pabodo. Be to, drįstu manyti, kad mažojoje taryboje svarstomi klausimai jį vargina, kaip ir Tomeną. — Tai išgirdęs, Oranas Votersas tyliai sukikeno. Gerai, pagalvojo Sersėja, kuo daugiau jie juoksis, tuo mažiau jis kels grėsmės. Tegul jie juokiasi. — Ar turime vyno?

— Turime, tavo malonybe. — Ortonas Meriveteris nebuvo gražus vyras, jo nosis atrodė pernelyg didelė, o ant galvos pūpsojo kupeta neklusnių, morkinių plaukų, bet jis visuomet elgdavosi mandagiai. — Turime Dorno raudonojo, Arboro auksinio ir puikaus prieskoniais pagardinto Haigardeno vyno.

— Manau, rinksiuosi auksinį. Dorno vynai tokie rūgštūs, kad jų paragavusi susiraukiu kaip ir išvydusi dornietį. — Meriveteriui pripylus taurę, Sersėja pridūrė: — Manau, nuo dorniečių galėtume ir pradėti.

Didžiajam meisteriui Paišeliui tebevirpėjo lūpos, bet kalbos dovanos jis vis dėlto neprarado.

— Kaip įsakysi, — prabilo jis. — Maištingas savo brolio nesantuokines dukteris princas Doranas uždarė į kalėjimą, bet Saulės Ietis vis tiek nesitveria pykčiu. Princas rašo negalintis tikėtis, kad jam pavyks nuraminti žmones, kol nesulauks jam žadėto teisingumo.

— Suprantama. — Koks tas princas įkyruolis… — Dabar jam nebeteks ilgai laukti. Dar šiandien išsiųsiu į Saulės Ietį Beiloną Svoną, kad nugabentų princui Gregorio Kligeino galvą.

Seras Beilonas turėjo gauti dar ir kitą užduotį, bet apie ją geriau buvo neužsiminti.

— Hm… — Seras Haris Sviftas nykščiu ir smiliumi suspaudė ir ėmė timpčioti savo juokingos barzdelės šerius. — Vadinasi, jis mirė? Seras Gregoris?

— Manyčiau, kad taip, — dalykiškai patvirtino Oranas Votersas. — Girdėjau, kad atskyrus galvą nuo kūno žmogus dažniausiai miršta.

Sersėja pamalonino jį šypsena; jai patiko sąmojai — bent jau tol, kol būdavo šaipomasi ne iš jos.

— Seras Gregoris mirė nuo žaizdų, kaip ir numatė didysis meisteris Paišelis.

Paišelis nepritariamai krenkštelėjo ir piktai dėbtelėjo į Kiburną.

— Ietis buvo užnuodyta. Niekas negalėjo jo išgydyti.

— Kaip ir sakei. Puikiai tai pamenu. — Karalienė kreipėsi į ranką: — Apie ką kalbėjotės, kai atėjau, sere Hari?

— Apie žvirblius, tavo malonybe. Septonas Reinardas sako, kad mieste jų gali būti apie du tūkstančius ir kasdien atsiranda vis naujų. Jų vadai skelbia artėjančią pražūtį ir kalba apie demono garbinimą…

Sersėja paragavo vyno. Puikus.

— Seniai laikas, ar tau taip neatrodo? Kaip kitaip pavadintum tą raudonąjį Stanio garbinamą dievą, jei ne demonu? Tikėjimas neturėtų pakęsti tokio blogio. — Kiburnas, protingas vyras, nepamiršo jai apie tai priminti. — Bijau, kad mūsų velionis aukštasis septonas buvo apleidęs savo pareigas. Nuo senatvės jam apsiblausė akys ir išseko jėgos.

— Jis buvo senas nuvargęs žmogus, tavo malonybe. — Kiburnas nusišypsojo Paišeliui. — Neturėtume stebėtis, kad jis mirė. Aukštasis septonas ilgai gyveno ir ramiai mirė miegodamas, — joks žmogus negali trokšti geresnio likimo.

— Negali, — pritarė Sersėja. — Ir vis dėlto tikėkimės, kad jo įpėdinis bus veiklesnis. Ant gretimos kalvos gyvenantys mano bičiuliai praneša, kad greičiausiai bus išrinktas Torbertas arba Reinardas.

Didysis meisteris Paišelis vėl krenkštelėjo.

— Aš taip pat turiu draugų Pamaldžiausiųjų tarpe ir jie kalba apie septoną Olidorą.

— Nenuvertinkite ir Luceono, — įsiterpė Kiburnas. — Vakar vakare trisdešimt Pamaldžiausiųjų jis vaišino keptu žindukliu paršeliu ir Arboro auksiniu, o norėdamas parodyti savo dievobaimingumą, kasdien dalija vargšams duonos džiūvėsius.

Klausydamasis šių paistalų apie septonus, Oranas Votersas, rodos, nuobodžiavo ne mažiau už Sersėją. Įsižiūrėjus iš arčiau jo plaukai buvo labiau sidabro nei aukso spalvos, o akys pilkai žalios, o ne tamsiai mėlynos kaip princo Reigaro. Ir vis dėlto panašumas buvo akivaizdus… Sersėja klausė savęs, ar Votersas, jos prašomas, nusiskustų barzdą? Nors Oranas buvo dešimčia metų jaunesnis už Sersėją, jis jos geidė; apie tai karalienė galėjo spręsti iš šio jaunuolio žvilgsnio. Panašiais žvilgsniais vyrai ją varstydavo nuo tos dienos, kai jai ėmė kaltis krūtys. Jie sakydavo taip spoksantys dėl toy kad esu graži, bet ir Džeimis buvo gražus, o jie niekada taip į jį nežiūrėdavo. Kai buvo maža, kartais, sumaniusi pakvailioti, Sersėja apsirengdavo brolio drabužiais. Ir visada stebėdavosi patyrusi, jog vyrai, manydami, kad ji yra Džeimis, elgdavosi su ja visiškai kitaip. Net ir lordas Taivinas…

Paišelis ir Meriveteris tebesiginčijo dėl to, kas bus išrinktas nauju aukštuoju septonu.

— Nesvarbu, kuris iš jų bus išrinktas, — staiga pareiškė karalienė, — bet tas, kas užsidės ant galvos krištolo karūną, privalės prakeikti Kipšą. — Ką tik miręs aukštasis septonas nesiskubino to daryti ir išdavikiškai tylėjo. — O dėl tų rausvų žvirblių… Kol nekalba išdavysčių, jie yra tikėjimo, o ne mūsų rūpestis.

Lordas Ortonas ir seras Haris pritariamai sumurmėjo. Džailsas Rosbis pamėgino pasekti jų pavyzdžiu, bet viskas baigėsi dar vienu kosulio priepuoliu. Jis iškosėjo kraujuotų skreplių ir Sersėja bjaurėdamasi nusisuko.

— Meisteri, ar atsinešei iš Slėnio gautą laišką?

— Taip, tavo malonybe. — Paišelis ištraukė jį iš popierių krūvos ir lygindamas perbraukė delnu. — Tai veikiau pareiškimas, o ne laiškas. Ranestoune pasirašytas Bronzinio Jono Roiso, ledi Veinvud, lordų Hanterio, Redforto ir Belmoro, taip pat Simondo Templtono, Devynių Žvaigždžių riterio. Visi jie uždėjo savo antspaudus. Ir rašo…

Visokias nesąmones.

— Jei norės, milordai galės tą laišką perskaityti. Roisas ir kiti, kuriuos minėjai, į pietus nuo Lizdo telkia kariuomenę. Jie ketina atimti iš Mažojo Piršto lordo Slėnio Gynėjo postą, jei reikės, net ir smurtu. Tik klausimas, ar turėtume jiems tai leisti?

— Ar lordas Beilišas prašo mūsų pagalbos? — pasiteiravo Haris Sviftas.

— Kol kas ne. Tiesą sakant, jis, rodos, dėl to nesuka sau galvos. Paskutiniame laiške Mažasis Pirštas tik trumpai užsimena apie maištininkus, o toliau maldauja atplukdyti jam kelis senus Roberto gobelenus.

Seras Haris vėl ėmė pešioti barzdelę.

— O tie pareiškimą pasirašę lordai, ai jie prašo karaliaus įsikišti?

— Ne.

— Tuomet… galbūt mums ir nereikia nieko daryti?

— Karas Slėnyje būtų didelė tragedija, — tarė Paišelis.

— Karas? — nusijuokė Ortonas Meriveteris. — Lordas Beilišas tikrai linksmų plaučių vyras, bet niekas netraukia į karą apsiginklavęs vien sąmojais. Be to, argi mažajam lordui Robertui svarbu, kas taps regentu, kol Slėnio gyventojai klusniai moka mokesčius?

Ne> nusprendė Sersėja. Tiesą pasakius, čia, dvare, iš Mažojo Piršto jai būtų buvę daugiau naudos. Jis turi dievų dovanų rasti aukso, be toy nekosėja.

— Lordas Ortonas mane įtikino. Meisteri Paišeli, įspėk laišką pasirašiusius lordus, kad nenuskriaustų Petiro. O šiaip karalius pritaria visoms priemonėms, kurių jie imsis Slėnio valdymui užtikrinti, kol Robertas Arinas dar mažas.

— Puiku, tavo malonybe.

— Gal galėtume aptarti laivyno reikalus? — paklausė Oranas Votersas. — Juodųjų Vandenų pragarą ištvėrė mažiau nei tuzinas laivų. Turime būtinai susigrąžinti savo galią jūroje.

Haris Sviftas pritariamai linktelėjo.

— Taip, laivynas yra labai svarbi karinių pajėgų dalis.

— Ar negalėtume pasinaudoti geležiniais? — pasiūlė Ortonas Meriveteris. — Savo priešo priešais? Kažin, kokias sąlygas keltų Jūros akmens sostas, jei pasiūlytume jiems sudaryti su mumis sąjungą?

— Jie nori gauti Šiaurę, — įsiterpė didysis meisteris Paišelis, o ją kilnusis mūsų karalienės tėvas buvo pažadėjęs Boltonų giminei.

— Hm… kaip neparanku, — tarė Meriveteris. — Kita vertus, Šiaurė didelė. Žemes būtų galima padalyti. Be to, toks padalijimas galėtų būti negalutinis. Galbūt Boltonas sutiktų, jei patikintume jį, kad sutriuškinusios Stanį mūsų pajėgos padės jam.

— Girdėjau, kad žuvo Beilonas Greidžojus, — pasakė seras Haris Sviftas. — Ar žinome, kas dabar valdo salas? Ar lordas Beilonas turėjo sūnų?

— Leo? — kosėdamas tarstelėjo lordas Džailsas. — Teo?

— Teonas Greidžojus užaugo Vinterfele ir buvo Edardo Starko globotinis, — priminė visiems Kiburnas. — Vargu ar jis bus mūšų draugas.

— Girdėjau, kad jį nužudė, — pasakė Meriveteris.

— Ar jis buvo vienintelis sūnus? — Seras Haris Sviftas vėl ėmė pešioti ant smakro želiančią barzdelę. — O broliai? Ar jis turėjo brolių? Ar neturėjo?

Veiris būtų žinojęs, suirzusi pagalvojo Sersėja.

— Nepatarčiau lipti į lovą su ta niekinga galvakojų gauja. Kai sudorosime Stanį, ateis ir jų eilė. Mums reikia savo laivyno.

— Siūlau statyti dromonus, — tarė Oranas Votersas. — Iš pradžių — bent dešimt.

— O iš kur paimsime monetų? — gūžtelėjo Paišelis.

Lordas Džailsas šiuos žodžius suprato kaip raginimą vėl imti kosėti. Jis atkosėjo rausvokų seilių ir nusišluostė jas raudono šilko skepeta.

— Neturime… — išstenėjo jis ir vėl smarkiai užsikosėjo. — Ne… Negalime…

Serui Hariui bent jau pakako mitrumo perprasti šių kosulio nuolat pertraukiamų žodžių prasmę.

— Karaliaus iždo pajamos dar niekada nebuvo tokios didelės kaip dabar, — paprieštaravo jis. — Seras Kevanas pats man sakė.

Lordas Džailsas tebekosėjo.

— …išlaidos… auksiniai apsiaustai…

Sersėja šiuos iždininko pasiteisinimus jau buvo girdėjusi.

— Mūsų lordas iždininkas nori pasakyti, kad turime per daug auksinių apsiaustų ir per mažai aukso. — Nuolatinis Rosbio kosėjimas ėmė ją erzinti. Galbūt nebūtų buvę taip blogai iždininku paskirti Gartą Apkūnųjį? — Nors įplaukos į karaliaus iždą didelės, vis dėlto jų nepakanka Roberto skoloms grąžinti. Tad nusprendžiau, iki baigsis karas, atidėti skolų grąžinimą Šventajam Tikėjimui ir Geležiniam Bravoso krantui. — Naujai išrinktas aukštasis septonas, žinoma, grąžys savo šventas rankas, o bravosiečiai cypaus ir dejuos, bet… na ir kas? — Iš sutaupytų lėšų statysime naują laivyną.

— Tavo malonybė labai išmintinga, — pagyrė Sersėją lordas Meriveteris. — Tai protingas sprendimas. Ir, kol karas baigsis, tiesiog būtinas. Aš pritariu.

— Ir aš, — linktelėjo seras Haris.

— Tavo malonybe, — virpančiu balsu tarė Paišelis, — bijau, kad dėl šio sprendimo bus daugiau bėdos, nei įsivaizduoji. Geležinis krantas…

— …tebeliks tolimajame Bravose, kitoje jūros pusėje. Jie atgaus savo auksą, meisteri. Lanisteriai skolingi nelieka.

— Ir bravosiečiai turi posakį. — Brangakmeniais puošta Paišelio grandinė tyliai dzingtelėjo. — Jie sako: „Geležinis krantas atsiims, kas jam priklauso.“

— Geležinis krantas atgaus, kas priklauso, kai aš pasakysiu. O iki tol Geležinis krantas pagarbiai lauks. Lorde Votersai, pradėk statyti dromonus.

— Puiku, tavo malonybe.

Seras Haris pasklaidė dokumentus.

— Kitas klausimas… Gavome lordo Frėjaus laišką su kai kuriais reikalavimais…

— Kiek dar pagarbos ir žemių tam seniui reikia? — pyktelėjusi paklausė karalienė. — Jo motina tikriausiai turėjo tris papus.

— Galbūt milordai nežino, — prabilo Kiburnas, — bet miesto vyno rūsiuose ir puodynių krautuvėse sklinda kalbos, kad sostas gali būti kažkaip prisidėjęs prie lordo Valderio nusikaltimo.

Kiti tarybos nariai sutrikę įsistebeilijo į Kiburną.

— Turi omenyje Kruvinąsias vestuves? — paklausė Oranas Votersas.

— Prisidėjęs prie nusikaltimo? — nustebo seras Haris.

Paišelis garsiai atsikrenkštė. Lordas Džailsas kostelėjo.

— Tie žvirbliai šneka labai atvirai, — įspėjo Kiburnas. — Jie sako, kad per Kruvinąsias vestuves buvo sulaužyti visi dievų ir žmonių įstatymai ir tie, kurie prisidėjo prie šio nusikaltimo, yra pasmerkti.

Sersėja kaipmat suprato užuominą.

— Lordas Valderis netrukus stos prieš Tėvo teismą. Jis labai senas. Tegul žvirbliai spjaudo ant jo atminimo. Mes čia niekuo dėti.

— Žinoma, — tarė seras Haris.

— Taip, — pritarė lordas Meriveteris.

— Niekas negalėtų taip manyti, — pasakė Paišelis.

Lordas Džailsas vėl užsikosėjo.

— Keli spjūviai ant lordo Valderio kapo tikrai nesutrukdys darbuotis žemės kirminams, — sutiko Kiburnas, — bet gali būti labai naudingi, jei už Kruvinąsias vestuves reikės ką nors nubausti. Kelios Frėjų galvos tikrai numaldytų šiauriečius.

— Lordas Valderis niekada saviškių neaukos, — pareiškė Paišelis.

— Ne, — mąsliai tarė Sersėja, — bet jo įpėdiniai gal nebus tokie jautrūs. Tikėkimės, lordas Valderis netrukus padarys mums paslaugą ir numirs. Ir kažin, ar naujajam lordui pasitaikys kita tokia gera proga atsikratyti neparankių netikrų brolių, kivirčytis linkusių pusbrolių ir intrigas rezgančių seserų, nei paskelbus juos Kruvinųjų vestuvių kaltininkais.

— Belaukdami lordo Valderio mirties turime sutvarkyti dar ir kitą reikalą, — prabilo Oranas Votersas. — Auksinis būrys nutraukė sutartį su Myru. Prieplaukoje girdėjau vyrus šnekant, kad juos pasamdė lordas Stanis ir dabar plukdo per jūrą.

— Įdomu, kuo jis jiems mokės? — šyptelėjo Meriveteris. — Sniegu? Jie vadinasi Auksinis būrys. O kiek aukso Stanis turi?

— Nedaug, — patikino jį Sersėja. — Lordas Kiburnas šnekėjosi su įlankoje inkarą išmetusio prekybinio laivo iš Myro įgula. Vyrai tvirtina, jog Auksinis būrys vyksta į Volantį. Jei ketina atsidurti Vesterose, jie traukia ne į tą pusę.

— Gal jie tiesiog pavargo kautis už tuos, kurie nuolat pralaimi, — pakišo mintį lordas Meriveteris.

— Gal ir pavargo, — pritarė karalienė. — Tik aklas gali nematyti, kad karą mes jau beveik laimėjome. Lordas Tairelis apsiautė Vėtrų Gūžtą. Riveraną apsupę laiko Frėjai ir mano pusbrolis Daivenas, naujasis Vakarų sergėtojas. Lordo Redvaino laivai praplaukė Tarto sąsiaurį ir sparčiai artėja prie pakrantės. Drakono Uoloje likę vos keli žvejų laiveliai, galintys trukdyti Redvainui išsilaipinti. Galbūt pilis atsilaikys ilgiau, bet užėmę uostą atkirsime ios įgulą nuo jūros. Tuomet mus erzins tik pats Stanis.

— Anot lordo Jano Slinto, Stanis mėgina sudaryti sąjungą su tyržmogiais, — įspėjo didysis meisteris Paišelis.

— Kailiais apsitaisę laukiniai, — niekinamai numojo ranka lordas Meriveteris. — Matyt, lordas Stanis tikrai bus praradęs paskutinę viltį, jei ieško tokių sąjungininkų.

— Ir praradęs viltį, ir kvailas, — pritarė karalienė. — Šiauriečiai tyržmogių nekenčia. Ruzui Boltonui nebus sunku juos įkalbėti, kad palaikytų mūsų pusę. Keli šiauriečiai jau prisidėjo prie nesantuokinio jo sūnaus, kad padėtų šiam išvyti tuos niekšus geležinius iš Keilino Griovos ir atlaisvinti kelią grįžti lordui Boltonui. Amberis, Risvelis… kitų vardus pamiršau. Prie mūsų, ko gero, tuoj prisidės net Baltasis Uostas. Jo lordas sutiko išleisti abi savo anūkes už mūsų bičiulių Frėjų ir atverti uosto vartus mūsų laivams.

— Maniau, laivų mes neturime, — sutrikęs tarė seras Haris.

— Vimanas Manderlis buvo ištikimas Edardo Starko vėliavininkas, — įsiterpė didysis meisteris Paišelis. — Argi tuo žmogumi galima pasitikėti?

Pasitikėti negalima niekuo.

— Jis labai storas ir labai bailus. Bet dėl vieno dalyko nusileisti neketina. Jis primygtinai kartoja neprisieksiąs ištikimybės tol, kol jam nebus grąžintas įpėdinis.

— Ar mes turime jo įpėdinį? — paklausė seras Haris.

— Jei dar gyvas, jis turi būti Harenhole. Gregoris Kligeinas paėmė jį į nelaisvę. — Kalnas ne visuomet gražiai elgdavosi su įkaitais, net ir su tais, už kuriuos žinojo gausiąs gerą išpirką. — Jei jis žuvęs, manau, mums teks nusiųsti lordui Manderliui galvas tų, kurie jį nužudė, ir kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti.

Jei vienos galvos pakako numaldyti Dorno princui, tai viso jų maišo tikrai turėtų pakakti tam storam, į ruonenas susisupusiam šiauriečiui nuraminti.

— Argi ir lordas Stanis nemėgins siekti Baltojo Uosto ištikimybės? — paklausė didysis meisteris Paišelis.

— O, jis jau mėgino. Lordas Manderlis persiuntė mums jo laiškus, o jam atsakė nieko tikra nežadėdamas. Stanis reikalauja Baltojo Uosto kariuomenės ir sidabro, mainais siūlydamas… na, nieko nesiūlydamas. — Sersėja sumetė, kad vieną gražią dieną reikės uždegti žvakę Pašaliečiui, pasiėmusiam Renlį ir palikusiam Stanį. Jei būtų žuvęs Stanis, o Renlis likęs gyvas, dabar jos gyvenimas tikrai būtų sunkesnis. — Šiandien rytą atskrido dar vienas paukštis. Į Baltąjį Uostą Stanis atsiuntė savąjį svogūnų kontrabandininką jo vardu pradėti derybų. Manderlis tą nenaudėlį įgrūdo į kalėjimo požemį. Ir klausia mūsų, ką su juo daryti?

— Tegul siunčia čionai, kad galėtume jį iškvosti, — pasiūlė lordas Meriveteris. — Tas vyras gali žinoti labai naudingų dalykų.

— Geriau būtų jį nužudyti, — tarė Kiburnas. — Jo mirtis Šiaurei būtų gera pamoka ir įspėjimas, koks likimas laukia išdavikų.

— Pritariu, — linktelėjo Sersėja. — Liepiau lordui Manderliui tuoj pat nukirsti jam galvą. Tai turėtų sužlugdyti net ir menkiausią galimybę Baltajam Uostui remti Stanį.

— Staniui reikės kito rankos, — nusijuokęs atkreipė visų dėmesį Oranas Votersas. — Galbūt juo taps ropių riteris?

— Ropių riteris? — sutrikęs nusistebėjo seras Haris Sviftas. — Kas jis toks? Niekada apie tokį negirdėjau.

Votersas nieko neatsakė, tik užvertė akis į lubas.

— O jei lordas Manderlis atsisakys paklusti? — paklausė Meriveteris.

— Jis neišdrįs. Svogūnų riterio galva — tarsi moneta, kuria jam teks išpirkti savo sūnaus gyvybę. — Sersėja šyptelėjo. — Gal tas storas senas kvailys ir buvo savotiškai ištikimas Starkams, bet dabar, kai Vinterfelo vilkai išnaikinti…

— Tavo malonybė pamiršo ledi Šansą, — įsiterpė Paišelis.

Karalienė pyktelėjo.

— Būk ramus, tos vilkiūkštės tikrai nepamiršau. — Bet merginos vardo ji neištarė. — Ją, kaip išdaviko dukterį, man reikėjo įgrūsti į juodąją celę, o aš, užuot tai padariusi, leidau jai tapti viena iš dvariškių. Ji šildėsi prie mano židinio, vaikštinėjo po mano menes, žaidė su mano vaikais. Maitinau ją, rengiau, stengiausi, kad bent šiek tiek pažintų pasaulį, o kaip ji man atsidėkojo už tokį gerumą? Padėjo nužudyti mano sūnų. Radę Kipšą, rasime ir ledi Šansą. Ji gyva… bet kai ją gerai pamokysiu, prisiekiu, ji giedos giesmes Pašaliečiui ir maldaus jo bučinio.

įsiviešpatavo nejauki tyla. Ar jie liežuvius prarijo? — suirzusi pagalvojo Sersėja. To tylėjimo pakako, kad ji imtų svarstyti, kodėl terliojasi su taryba.

— Šiaip ar taip, — vėl prabilo karalienė, — jaunesnioji lordo Edardo duktė dabar pas lordą Boltoną ir, kai tik Keilino Griova bus užimta, ištekės už jo sūnaus Ramsėjaus. — Kol mergina tinkamai atliko savo vaidmenį ir padėjo pagrįsti pretenzijas į Vinterfelą, niekam iš Boltonų buvo nė motais, kad iš tiesų ji — Mažojo Piršto išpuošta kažkokio tarno duktė. — Jei Šiaurei būtinai reikia Starko, mes jį parūpinsime. — Sersėja vėl leido lordui Meriveteriui pripilti jos taurę vyno. — Tačiau prie Sienos iškilo dar viena problema. Nakties sargybos broliams pasimaišė protas ir jie lordu vadu išrinko nesantuokinį Nedo Starko sūnų.

— Tas vaikinas vadinamas Snou, — paikai tarstelėjo Paišelis.

— Kartą trumpai mačiau jį Vinterfele, — pasakė karalienė, — nors Starkai kaip įmanydami stengėsi jį slėpti. Jis labai panašus į savo tėvą. — Nesantuokiniai jos vyro vaikai taip pat buvo atsigimę į tėvą, tačiau Robertas bent jau buvo toks malonus ir rūpinosi, kad jie liktų toliau nuo dvariškių akių. Kartą, po tos šiurpios istorijos su kate, jis pakėlė triukšmą ir pareiškė ketinantis parsivežti į dvarą savo nesantuokinę dukterį. „Daryk, kaip išmanai, — tuomet pareiškė ji vyrui, — bet, ko gero, miestas — ne pati geriausia vieta augti mergaitei.“ Mėlynes, kurias užsidirbo pasakiusi šiuos žodžius, nuslėpti nuo Džeimio jai buvo sunku, bet apie nesantuokinę dukterį jie daugiau nieko negirdėjo. Ketlina Tūli buvo pilka pelytė, kitaip būtų pasmaugusi Jonų Snou dar lopšyje. Bet, užuot taip padariusi, šį purviną darbą paliko man. — Snou iš lordo Edardo paveldėjo ir polinkį išdavystėms, — tarė ji. — Tėvas būtų atidavęs karalystę Staniui. Sūnus atidavė jam žemes ir pilis.

— Nakties sargyba yra prisiekusi nesikišti į Septyniose Karalystėse vykstančius karus, — priminė visiems Paišelis. — Šios tradicijos juodieji broliai laikėsi tūkstančius metų.

— Iki šiol, — linktelėjo Sersėja. — Tas pavainikis parašė mums laišką, kuriame viešai patvirtina, kad Nakties sargyba nepalaiko nė vienos kariaujančios pusės, bet jis viena sako, o kita daro. Snou suteikė Staniui pastogę, jį maitina, bet jam pakanka įžūlumo maldauti, kad atsiųstume vyrų ir ginklų.

— Koks akiplėšiškumas! — sušuko loras Meriveteris. — Negalime leisti, kad Nakties sargybos vyrai prisidėtų prie lordo Stanio kariuomenės.

— Turime paskelbti tą Snou išdaviku ir maištininku, — pritarė Haris Sviftas. — Juodieji broliai turi jį pašalinti.

Didysis meisteris Paišelis nerangiai linktelėjo.

— Siūlau pranešti Juodajai piliai, kad nesiųsime jiems daugiau vyrų, kol Snou nedings nuo Sienos.

— Naujiesiems mūsų dromonams reikės irklininkų, — įsiterpė Oranas Votersas. — Liepkime savo lordams, kad nuo šiol sučiuptus brakonierius ir vagis siųstų pas mane, o ne prie Sienos.

Kiburnas šypsodamasis pasilenkė į priekį.

— Nakties sargyba visus mus gina nuo snarkų ir grumkinų. Sakyčiau, milordai, kad narsiesiems juodiesiems broliams turėtume padėti.

Sersėja pervėrė jį griežtu žvilgsniu.

— Apie ką kalbi?

— Štai apie ką, — paaiškino Kiburnas. — Jau ne vienerius metus Nakties sargyba maldauja atsiųsti daugiau žmonių. Lordas Stanis į tą maldavimą atsiliepė. Ar karalius Tomenas negali padaryti to paties? Jo malonybei derėtų nusiųsti prie Sienos šimtą vyrų. Jie tariamai taptų juodaisiais broliais, o iš tiesų…

— …nušalintų Joną Snou nuo valdžios, — sužavėta baigė Kiburno mintį Sersėja. Žinojau, kad neapsirikau norėdama matyti jį savo taryboje. — Būtent taip ir turėtume padaryti. — Ji nusijuokė. Jei tas benkartas tikrai atsigimęs į tėvą, jis nieko bloga neįtars. Gal net suspės man padėkoti, kol durklo ašmenys įsmigs jam tarp šonkaulių. — Tik, žinoma, tai reikia padaryti atsargiai. Visa kita palikite man, milordai. — Štai taip ir reikėjo elgtis su priešu: pulti jį durklais, o ne pareiškimais. — Šiandien puikiai padirbėjome, milordai. Dėkoju. Daugiau klausimų nėra?

— Paskutinis dalykas, tavo malonybe… — nedrąsiai ištarė Oranas Votersas. — Nenorėjau gaišinti tarybos narių laiko dėl smulkmenų, bet pastaruoju metu prieplaukoje sklinda keistos kalbos. Iš rytų atplaukę jūreiviai… jie pasakoja apie drakonus…

— …ir apie mantikoras, ir, žinoma, apie barzdotus snarkus, ar ne? — nusijuokė Sersėja. — Kai išgirsi šnekant apie neūžaugas, milorde, iš karto ateik pas mane.

Sersėja atsistojo leisdama visiems suprasti, kad posėdis baigtas.

Jai išėjus iš tarybos menės, pūtė gūsingas rudens vėjas, o Beiloro Palaimintojo septos varpai tebegaudė, visame mieste skelbdami gedulą. Kieme šį triukšmą dar papildė keturios dešimtys besikaunančių riterių, žvanginančių kalavijus ir skydus. Seras Borosas Blauntas parlydėjo karalienę į jos kambarius, kur ji rado kikenančias ledi Meriveter, Džosliną ir Dorkasą.

— Kas jums visoms taip juokinga?

— Dvyniai Redvainai… — paaiškino Tena. — Jie abu įsimylėjo ledi Mardžerę. Anksčiau jiedu kaudavosi norėdami išsiaiškinti, kuris atėjus laikui taps Arboro lordu. O dabar abu trokšta įstoti į karaliaus sargybą, kad būtų arčiau mažosios karalienės.

— Redvainai visuomet strazdanų turėjo daugiau nei proto. — Tačiau tai žinoti buvo labai naudinga. Jei Horų arba Hoberį būtų galima užtikti lovoje su Mardžere… Sersėja paabejojo, ar jaunajai karalienei patinka strazdanos. — Dorkasa, pakviesk man serą Osnį Ketlbleką.

Dorkasa nuraudo.

— Klausau…

Merginai išėjus, Tena Meriveter klausiamai pažvelgė į karalienę.

— Kodėl ji taip išraudo?

— Iš meilės. — Dabar atėjo Sersėjos eilė nusijuokti. — Jai patinka mūsų seras Osnis. — Jis buvo jauniausias iš Ketlblekų ir visada švariai skusdavosi. Nors Osnis, kaip ir brolis Osmundas, buvo juodbruvas, kumpanosis ir nuolat šypsodavosi, vieną jo skruostą bjaurojo negilūs nagų palikti randai, kuriuos jam maloniai parūpino Tiriono kekšės. — Manau, Dorkasai patinka ir jo randai.

Tamsios ledi Meriveter akys išdykėliškai blykstelėjo.

— Žinoma. Randuotas vyras atrodo pavojingas, o pavojus jaudina.

— Pribloškei mane, miledi, — patraukė ją per dantį Sersėja. — Jei pavojus tave taip jaudina, kodėl tekėjai už lordo Ortono? Tiesa, mes visi jį mylime, bet…

Petiras kartą atkreipė dėmesį, kad Meriveterių giminės ženklą puošiantis gausybės ragas lordui Ortonui puikiausiai tinka, nes jo plaukai morkų spalvos, nosis apvali kaip runkelis, o vietoj smegenų — žirnių košė.

Tena nusijuokė.

— Tiesa, mano lordas veikiau dosnus nei pavojingas. Ir vis dėlto… Tikiuosi, tavo malonybės nuomonė apie mane nesumenks, bet į Ortono lovą atsiguliau nebūdama mergelė.

Visos jūs, laisvųjų miestų moterys, tokios, ar ne? Gera buvo tai žinoti; vieną dieną tai galėjo labai praversti.

— Prašau, pasakyk, kas buvo tas… pavojingasis meilužis?

Tena nuraudo ir rusva jos oda dar labiau patamsėjo.

— Ak, be reikalo apie tai užsiminiau. Bet tavo malonybė mano paslapties neišduos, tiesa?

— Vyrai turi randų, moterys — paslapčių. — Sersėja pabučiavo ją į skruostą. Netruksiu išpešti iš tavęs jo vardą.

Kai Dorkasa grįžo kartu su seru Osniu Ketlbleku, karalienė leido savo ledi išeiti.

— Eime, atsisėsime prie lango, sere Osni. Gal norėtum taurės vyno? — Ji pati pripildė taures. — Tavo apsiaustas gerokai nuspuręs. Liepsiu pasiūti naują.

— Ką, baltą apsiaustą? Kas numirė?

— Kol kas niekas, — nuramino jį karalienė. — Ar tikrai nori sekti savo brolio Osmundo pėdomis ir įstoti į karaliaus sargybą?

— Mieliau būčiau karalienės sargybinis, jei tik tavo malonybė sutiktų.

Osnis plačiai nusišypsojo ir randai ant jo skruosto skaisčiai paraudo.

Sersėja pirštais perbraukė jam skruostą.

— Drąsiai kalbi, sere. Vėl privertei mane užsimiršti.

— Gerai… — Seras Osnis suspaudė jai plaštaką ir aistringai pabučiavo pirštus. — Mano mieloji karaliene.

— Tu tikras nedorėlis, — sušnabždėjo karalienė, — ir, manau, netikras riteris. — Per suknios šilką ji leido Osniui paliesti krūtis. — Pakaks.

— Ne, nepakaks. Geidžiu tavęs.

— Turėjai mane.

— Tik vieną kartą.

Osnis vėl sugriebė jai kairę krūtį, negrabiai ją suspaudė ir šis judesys priminė Sersėjai Robertą.

— Geram riteriui — viena gera naktis. Puikiai man pasitarnavai ir gavai atlygį. — Sersėja pirštais ėmė braukti per jo kelnių raištelius. Ir pajuto po audiniu pabudusią jo lytį. — Ar žirgas, kuriuo jodinėjai vakar rytą, naujas?

— Tas juodas eržilas? Taip. Man jį padovanojo brolis Osfrydas. Pavadinau jį Vidurnakčiu.

Ak, kaip nuostabiai originalu…

— Puikus kovos žirgas. Bet, jei kalbėsime apie malonumą šuoliuoti, jis nė iš tolo neprilygsta jaunai, žvaliai kumelei. — Karalienė jam nusišypsojo ir… spustelėjo. — Pasakyk man tiesą. Ar mūsų jaunoji karalienė tau atrodo graži?

Seras Osnis nepatikliai loštelėjo.

— Turbūt taip. Ji dar jauna mergaitė. Aš mieliau rinkčiausi moterį.

— Kodėl nepasirinkus abiejų? — sušnabždėjo Sersėja. — Nuskink man tą jauną rožę ir pamatysi, kad būsiu tau net labai dėkinga.

— Jauną… Kalbi apie Mardžerę? — Tarpkojyje susitvenkusi sero Osnio aistra ėmė silpti. — Ji karaliaus žmona. Rodos, už tai, kad sugulė su karaliaus žmona, vienas karaliaus sargybos vyras palydėjo galvą.

— Tai buvo labai seniai. — Ji buvo jo karaliaus meilužė, ne žmona, o tas karaliaus sargybos vyras neteko visko, išskyrus galvą. Eigonas palengva sukapojo jį gabalais ir vertė tą moterį stebėti egzekuciją. Tačiau Sersėja nenorėjo, kad Osnis per daug suktų galvą dėl to nemalonaus, labai seno įvykio. — Tomenas — tai ne Eigonas Nevertasis. Nebijok, jis darys tai, ką jam liepsiu. Noriu, kad nuo pečių nusiristų Mardžerės galva, o ne tavoji.

Išgirdęs šiuos žodžius jis susimąstė.

— Nori, kad ji prarastų nekaltybę?

— Ir nekaltybę. Jei apskritai dar ją turi. — Karalienė vėl švelniai perbraukė jo randus. — Nebent manai, kad Mardžerė nesunkiai atsispirtų tavo žavesiui…

Osnis įžeidžiai žvilgtelėjo į Sersėją.

— Ji mane tikrai mėgsta. Jos pusseserės nuolat erzina mane dėl nosies. Stebisi, kokia ji didelė ir panašiai. Bet, kai pastarąjį kartą Mega ėmė šaipytis, Mardžerė liepė pusseserėms liautis ir pasakė, kad mano veidas gražus.

— Vadinasi, viskas gerai.

— Viskas gerai, — nors ir abejodamas, sutiko Osnis, — bet kas bus, jei ji… jei aš… po to, kai mudu…

— …kai sugulsite? — Sersėja kandžiai šyptelėjo. — Mylėtis su karaliene yra išdavystė. Tomenas bus priverstas išsiųsti tave prie Sienos.

— Prie Sienos? — nusiminęs pakartojo Osnis.

Sersėja vos susilaikė nenusikvatojusi. Ne, geriau nesijuokti. Vyrams nepatinka, kai iš jų juokiasi.

— Juodas apsiaustas puikiai derės prie tavo akių ir plaukų spalvos.

— Nuo Sienos niekas negrįžta.

— Tu grįši. Tau tereikės nužudyti vieną vaikiną.

— Kokį vaikiną?

— Su Staniu susidėjusį benkartą. Jis jaunas ir nepatyręs, o tu turėsi savo žinioje šimtą vyrų.

Ketlblekas išsigando, — Sersėja jo baimę užuodė, — bet buvo per daug išdidus, kad atvirai tai pripažintų. Visi vyrai vienodi.

— Esu nužudęs daugiau berniukų, nei galėčiau suskaičiuoti, — narsiai pareiškė jis. — Ar, kai tas vaikinas bus negyvas, sulauksiu karaliaus malonės?

— Ne tik sulauksi malonės, bet ir būsi pakeltas į lordus. — Nebent Snou prisiekę broliai suspėtų tave pakarti. — Karalienei reikia vyro. Narsaus vyro.

— Lordo Ketlbleko? — Palengva Osnio veide nušvito šypsena; o randai ant skruosto paraudo. — O taip, ši mintis man patinka. Narsus lordas…

— …ir tinkamas karalienei į vyrus.

Staiga jis susiraukė.

— Prie Sienos šalta…

— O mano glėbyje šilta. — Sersėja apsivijo jam kaklą. — Sugulk su ta mergina, nužudyk vaikinuką ir būsiu tavo. Ar tau pakaks drąsos?

Kiek pagalvojęs, Osnis linktelėjo.

— Esu tavo vyras.

— Tikrai esi, sere. — Sersėja jį pabučiavo, leido jam pajusti savo liežuvio skonį, o tada atšlijo. — Kol kas pakaks. Tau teks palaukti. Ar šiąnakt apie mane svajosi?

— O taip, — dusliai tarė jis.

— O kai gulėsi lovoje su mūsų mergele Mardžere? — pašaipiai paklausė Sersėja. — Ar įsiskverbęs į ją taip pat svajosi apie mane?

— Svajosiu, — prisiekė Osnis Ketlblekas.

— Gerai.

Jam išėjus Sersėja pasikvietė Džosliną iššukuoti plaukų, o pati nusispyrė batelius ir pasirąžė nelyginant katė. Aš tam gimusi, tarė sau Sersėja. Ji nusprendė veikti labai išradingai ir tai jai patiko labiausiai. Net Meisas Tairelis nedrįstų ginti savo brangiosios dukrelės, jei ši būtų užklupta lovoje su tokiu vyru kaip Osnis Ketlblekas, o kita vertus, nei Stanis Barateonas, nei Jonas Snou neturėtų priežasties stebėtis, kodėl Osnis išsiųstas prie Sienos. Ji pasirūpins, kad brolį ir jaunąją karalienę nusikaltimo vietoje užkluptų seras Osmundas; tuomet kitų dviejų Ketlblekų ištikimybe karūnai niekas nesuabejotų. Jei tik tėvas dabar galėtų mane matyti, tikriausiai neskubėtų šnekėti apie tai, jog mane reikia vėl išleisti už vyro. Gaila, kad jis negyvas. Jis ir Robertas, Jonas Arinas, Nedas Starkas, Renlis Barateonas — visi jie mirę. Tik Tirionas gyvas, bet nebeilgam.

Tą vakarą į savo miegamąjį karalienė pasikvietė ledi Meriveter.

— Gal norėtum taurės vyno? — pasiūlė Sersėja.

— Nedidelės. — Myrietė nusijuokė. — Ne, didelės.

— Noriu, kad rytoj nueitum pas mano marčią, — pasakė karalienė, kol Dorkasa vilko jai naktinius marškinius.

— Ledi Mardžerė visuomet džiaugiasi mane matydama.

— Žinau. — Sersėja atkreipė dėmesį į tai, kaip Tena pavadino jaunąją Tomeno žmoną. — Pasakyk jai, kad į Beiloro septą liepiau nunešti septynias bičių vaško žvakes mūsų brangaus aukštojo septono atminimui.

Tena nusijuokė.

— Jei taip, tai ji nusiųs septyniasdešimt septynias žvakes, kad tik niekas iš gedėtojų jos neaplenktų.

— Jei ji taip nepadarys, labai supyksiu, — šypsodamasi pasakė karalienė. — Dar jai pasakyk, kad turi slaptą gerbėją — riterį, visiškai pametusį galvą dėl jos grožio ir naktimis negalintį bluosto sudėti.

— Ar galėčiau tavo malonybės paklausti, kas tasai riteris? — Didelės tamsios Tenos akys išdykėliškai blykstelėjo. — Gal seras Osnis?

— Galbūt, — linktelėjo karalienė, — bet taip paprastai šio vardo neištark. Leisk, kad iš tavęs jį iškvostų. Ar padarysi tai?

— Kaip įsakysi. Aš tik noriu, kad tavo malonybė būtų patenkinta.

Lauke įsismarkavo šaltas vėjas. Jiedvi prasėdėjo iki paryčių gerdamos Arboro auksinį ir pasakodamos viena kitai istorijas. Tena gerokai apgirto, ir Sersėja išpešė iš jos slapto meilužio vardą. Jis buvo myrietis, jūrų laivyno kapitonas, pusiau piratas ilgais, pečius siekiančiais juodais plaukais ir nuo smakro iki ausies einančiu randu.

— Šimtą kartų jam atsakiau, bet jis neatlyžo, — papasakojo Sersėjai Tena, — ir pagaliau aš sutikau. Jis buvo ne iš tų vyrų, kuriuos lengva atstumti.

— Suprantu, apie kokius vyrus kalbi, — ironiškai šyptelėjo karalienė.

— Man smalsu, ar tavo malonybė irgi kada nors pažinojo tokį vyrą?

— Robertą, — pamelavo Sersėja, galvodama apie Džeimį.

Bet sumerkusi akis, Sersėja susapnavo kitą brolį — jį ir tris niekdarius kvailius, nuo kurių apsilankymo prasidėjo jos diena. Sapne jie atgabeno maišą su Tiriono galva. Ji liepė aplieti tą galvą bronza ir laikė ją įkišusi į naktipuodį.