Varnų puota

Skendęs vyras

Tik kai kojos ir rankos sustiro nuo šalčio, Eironas Greidžojus šiaip taip išbrido į krantą ir vėl apsivilko drabužius.

Susidūręs su Varnaakiu jis spruko, lyg būtų buvęs silpnas kaip anksčiau, bet virš galvos lūžtančios bangos dar kartą jam priminė, kad anas vyras miręs. Atgimiau iš jūros tvirtesnis ir stipresnis. Jo įbauginti negalėjo nei joks mirtingasis vyras, nei juo labiau tamsa arba jo sielos kaulai, pilki ir šiurpūs jo sielos kaulai. Besiveriančios durys, surūdijusių vyrių girgždėjimas.

Žynio drabužiai, prieš dvi savaites skalbti ir sustirę nuo sūraus jūros vandens, velkantis traškėjo. Vilna prilipo prie šlapios Eirono krūtinės ir sugėrė jam nuo plaukų varvantį sūrymą. Prisisėmęs odmaišį vandens, Eironas persimetė jį per petį.

Eironui pėdinant pakrante, į jį tamsoje atsitrenkė, gamtinius reikalus atlikęs ir dabar grįžtantis skendęs vyras.

— Šlapiagalvi… — sumurmėjo jis.

Eironas uždėjo ranką jam ant galvos, palaimino ir patraukė toliau. Netrukus prasidėjo įkalnė — iš pradžių vos pastebima, paskui statesnė. Tarpupirščiuose pajutęs šiugždant šiurkščią žolę, suprato įveikęs pakrantės ruožą. Jis kopė lėtai, klausydamasis bangų. Jūra niekada nepavargsta. Ir man nederėtų.

Kalvos viršūnėje, tarsi didžiulių balsvų medžių kamienai, iš žemės styrojo keturiasdešimt keturi milžiniški akmeniniai šonkauliai. Pamačius juos, Eironui ėmė smarkiau plakti širdis. Naga buvo pirmasis jūros drakonas, galingiausias iš visų, kada nors išnirusių iš jūros bangų. Jis mito krakenais ir leviatanais, įniršio apimtas, paskandindavo salas, ir vis dėlto Pilkasis karalius jį nukovė, o Nuskendęs Dievas drakono kaulus pavertė akmeniu, kad žmonės niekada nesiliautų stebėjęsi pirmojo karaliaus narsa. Nagos šonkauliai tapo jo ilgosios menės sijomis ir kolonomis, o žandikauliai — sostu. Jis čia valdė tūkstantį ir septynerius metus, prisiminė Eironas. Čia paėmė į žmonas undinę, čia rengė karus su Audros dievu. Iš čia jis valdė akmenis ir druskų, vilkėdamas drabužius, nuaustus iš jūros dumblių, ant galvos užsidėjęs aukštų balkšvų karūnų, pagamintų iš Nagos dantų.

Bet tai buvo labai seniai, kai žemėje ir jūroje dar gyveno galingi vyrai. Menę šildė Nagos nasrų ugnis, kurią Pilkasis karalius privertė vergauti. Ant menės sienų kabojo iš sidabrinių dumblių nuausti gobelenai ir džiugino jo akį. Pilkojo karaliaus kariai puotaudavo prie didžiulio jūrų žvaigždės formos stalo, nukrauto jūrų gėrybėmis, sėdėdami iš perlamutro iškaltuose krėsluose. Visa ši didybė jau seniai praeity. Dabar vyrai buvo menkesnio stoto. Ir gyveno trumpiau. Pilkajam karaliui mirus, Audros dievas užliejo Nagos ugnį, krėslai ir gobelenai buvo išvogti, o menės stogas ir sienos ilgainiui supuvo. Jūra prarijo net didįjį Pilkojo karaliaus sostą iš drakono ilčių. Liko tik Nagos kaulai, primenantys geležiniams tuos nuostabius laikus.

Pakaks, tarė sau Eironas Greidžojus.

Nuo akmenuotos kalvos viršūnės iškirstos leidosi devynios plačios laiptų pakopos. Už jų driekėsi ošiančios Senojo Viko kalvos, o tolumoje dunksojo juodi ir grėsmingi kalnai. Eironas stabtelėjo toje vietoje, kur kadaise buvo durys, ištraukė odmaišio kamštį, gurkštelėjo jūros vandens ir atsisuko veidu į jūrą. Iš jūros gimėme, į jūrą ir grįšime. Net čia jis girdėjo nepaliaujamą bangų šniokštimą ir jautė po vandeniu tūnančio dievo galybę. Eironas puolė ant kelių. „Atsiuntei pas mane savo žmones, — ėmė melstis jis. — Jie paliko savo menes ir lūšneles, savo pilis ir tvirtoves ir susirinko čia, prie Nagos kaulų, iš visų žvejų kaimelių ir nuošalių slėnių. Tad dabar suteik jiems išminties ir jėgų atstumti apsišaukėlį.“ Jis meldėsi visą naktį, nes, kai dievas įžengdavo į jo širdį, Eironui Greidžojui miego tereikėdavo tiek, kiek ir bangoms arba jūros žuvims.

Pasaulį nušvietus pirmiesiems tekančios saulės spinduliams, tamsūs debesys plaukė prieš vėją. Juodas dangus papilkėjo nelyginant skalūnas; juoda jūra tapo žaliai pilkšva; anapus įlankos dunksantys juodi Didžiojo Viko kalnai įgavo begalę išlakių pušų žalumos atspalvių. Pasaulis palengva atgavo spalvas, pakilo ir suplevėsavo daugybė vėliavų. Eironas matė sidabrinę Botlių žuvį, kruviną Vincų mėnulį, tamsiai žalius Orkvudų medžius. Matė karo ragus, leviatanus, dalgius ir visur — milžiniškus auksinius krakenus. Po vėliavomis jau vėl triūsė vergai ir sūriosios žmonos: baksnojo žarijas ir kūrė laužus, skrodė žuvis, kurios pusryčiams turėjo būti patiektos kapitonams ir karaliams. Ryto šviesa nutvieskė akmenuotą jūros pakrantę ir Šlapiagalvis žiūrėjo į bundančius vyrus, nusiklojančius ruonenų antklodes ir reikalaujančius pirmo rago alaus. Gerkite iki soties, pagalvojo jis, nes šiandien mūsų laukia dieviškas darbas.

Pabudo ir jūra. Pakilus vėjui, pakilo ir bangos, jos dužo į ilglaivių korpusus ir taškėsi purslų fontanais. Nuskendęs Dievas keliasi, dingtelėjo Eironui. Jis girdėjo iš jūros gelmių sklindantį jo balsą. Šiandien turiu būti čia, su tavimi, su tvirtu ir ištikimu savo tarnu, rodos, kalbėjo Nuskendęs Dievas. Bedievis nesėdės mano Jūros akmens soste.

Skendę Eirono vyrai rado savo žynį čia, po Nagos šonkaulių lankais, stovintį tiesų, rūstų, vėjo taršomais ilgais juodais plaukais.

— Ar jau laikas? — paklausė Rasas.

Eironas linktelėjo ir atsakė:

— Laikas. Eikite ir kvieskite visus.

Skendę vyrai paėmė savo vėzdus, išdrožtus iš jūros išmestų medžių, ir, leisdamiesi kalvos šlaitu, ėmė daužyti juos vieną į kitą. Prie jų prisidėjo kiti ir netrukus tas taukšėjimas pasklido visoje pakrantėje. Kilo toks baisus triukšmas ir tarškesys, tarsi šimtai medžių būtų daužęsi vieni į kitus šakomis. Ėmė dunksėti ir būgnai: bum-bum-bum-bum-bum, bum-bum-bumbum-bum. Sugaudė vienas karo ragas, paskui kitas — aaahooo…

Vyrai — irklininkai, šturmanai, burių meistrai, laivų dailidės, kariai su kirviais ir žvejai su tinklais — kilo nuo laužų ir traukė prie Pilkojo karaliaus menės kaulų. Kai kurie iš jų turėjo patarnaujančių vergų; kai kurie — sūriųjų žmonų. Kitus, — tuos, kurie pernelyg dažnai plaukdavo į žaliuojančius kraštus, — lydėjo meisteriai, dainiai ir riteriai. Nekilmingi vyrai susibūrė pusmėnulio kalvos papėdėje, o jiems už nugarų stovėjo vergai, vaikai ir moterys. Kapitonai ir karaliai kopė kalvos šlaitais. Eironas Šlapiagalvis pamatė linksmuolį Zigfrį Stountrį, Andriką Rūstųjį, serą Harasą Harlą Riterį. Šalia Stounhauzų, apsisiautęs sabalenų apsiaustu, stovėjo lordas Beiloras Blektaidas. Viktarionas ūgiu gerokai lenkė juos visus, išskyrus Andriką. Jo brolis buvo be šalmo, bet su šarvais ir krakeno apsiaustu, tviskančiu auksu ir laisvai krentančiu nuo pečių. Jis turėtų tapti mūsų karaliumi. Ar kuris nors vyras, pažvelgęs į jį, galėtų tuo abejoti?

Šlapiagalviui iškėlus liesas rankas, būgnai ir karo ragai nutilo, skendę vyrai nuleido savo vėzdus ir visi susirinkusieji nuščiuvo. Tik bangos ritmingai ošė, bet jų šniokštimo negalėjo nutildyti joks žmogus.

— Iš jūros gimėme ir į jūrą grįšime, — tyliai prabilo Eironas, kad žmonės įtemptų ausis. — Užsirūstinęs Audros dievas išviliojo Beiloną iš pilies ir tėškė žemėn, bet dabar Beilonas puotauja jūros gelmėse, Nuskendusio Dievo vandenų rūmuose. — Jis pakėlė akis į dangų. — Beilonas mirė! Geležinis karalius mirė!

— Karalius mirė! — sušuko Eirono skendę vyrai.

— Tačiau, kas mirė, niekada nemirs, o prisikels tvirtesnis ir stipresnis! — priminė susirinkusiems žynys. — Beilonas nukrito, Beilonas, mano brolis, gerbęs Senąją Tvarką ir sumokėjęs geležinę kainą. Beilonas Narsusis, Beilonas Palaimintasis, Beilonas Dukart Karūnuotasis, grąžinęs mums laisvę ir dievą. Beilonas mirė… bet geležinis karalius vėl prisikels, užims Jūros akmens sostą ir valdys salas.

— Karalius prisikels! — atsakė jam skendę vyrai. — Jis prisikels!

— Prisikels. Turi prisikelti. — Eirono balsas nugriaudėjo tarsi bangų mūša. — Tik kas? Kas turėtų užimti Beilono vietą? Kas galėtų valdyti šias šventas salas? Ar jis dabar čia, tarp mūsų? — Žynys plačiai išskėtė rankas. — Kas turi tapti mūsų karaliumi?!

Atsakydama jam, klyktelėjo žuvėdra. Minia subruzdo, tarsi vyrai staiga būtų pabudę iš sapno. Kiekvienas iš jų žvilgčiojo į savo kaimynus norėdamas pamatyti, kuris iš jų drįs pareikšti teises į karūną. Varnaakis niekada nebuvo kantrus, tarė sau Eironas Šlapiagalvis. Galbūt jis prabils pirmas. Toks jo žingsnis būtų buvęs pražūtingas. Kapitonai ir karaliai, sukorę ilgą kelią, atvyko į šią puotą ir tikrai nesirinks pirmo jiems po nosimi padėto valgio. Jie norės paragauti visko ir pasigardžiuoti, nuryti kąsnelį to, kąsnelį ano, kol pagaliau ras tą, kuris jiems labiausiai patinka.

Bet Euronas, matyt, ir pats tai suprato. Jis stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės, apsuptas savo nebylių ir pabaisų. Į Eirono šauksmą atsiliepė tik jūros bangos ir vėjas.

— Geležiniams reikia karaliaus, — po ilgai trukusios tylos primygtinai pakartojo žynys. — Dar kartą klausiu: kas turi tapti mūsų karaliumi?

— Aš, — atsklido balsas nuo kalvos papėdės.

Keli vyrai nedrąsiai šūktelėjo: „Gilbertas! Gilbertas karalius!“ Kapitonai pasitraukė praleisti pretendento ir jo šalininkų, kurie, užlipę ant kalvos, atsistojo šalia Eirono, po Nagos kaulais.

Pretendentas į karalius buvo aukštas ir liesas lordas liūdna veido išraiška, įdubusiais skruostais ir švariai nusiskutęs. Trys Gilberto šalininkai stovėjo per du žingsnius jam už nugaros, laikydami jo kalaviją, skydą ir vėliavą. Jie buvo panašūs į augalotąjį lordą, tad Eironas sumetė, kad tie šalininkai, matyt, bus jo sūnūs. Vienas iš jų išskleidė vėliavą, ant kurios besileidžiančios saulės fone buvo pavaizduotas puikus juodas ilglaivis.

— Esu Gilbertas Farvindas, Vienišos Šviesos lordas, — prisistatė jis susirinkusiems.

Eironas buvo girdėjęs apie Farvindus — keistuolius, valdančius žemes labiausiai į vakarus nutolusiose Didžiojo Viko pakrantėse ir dar toliau išsibarsčiusias saleles, tokias mažutes, kad ant jų akmenų galėjo išsitekti nebent viena sodyba. Žinoma, Vieniša Šviesa buvo tolimiausia iš visų tų salų, iki jos reikėjo beribiu vandenynu plaukti aštuonias dienas į šiaurės vakarus, laviruojant tarp ruonių ir jūrų liūtų gulyklų. Farvindai buvo net keistesni už kitus tų salelių gyventojus. Sklido kalbos, kad jie odos keitikai, bedieviai, galintys pasiversti jūrų liūtais, jūrų vėpliais ir net banginiais, — žodžiu, laukinės jūros vilkai.

Lordas Gilbertas prabilo. Papasakojo apie nuostabią šalį už Saulėlydžio jūros, kurioje nėra nei žiemos, nei bado, nei mirties.

— Išrinkite mane karaliumi ir aš jus ten nuvesiu! — sušuko jis. — Pastatysime dešimt tūkstančių laivų, kaip kadaise padarė Naimerija, ir pasiėmę visus savo žmones išplauksime į šalį už saulėlydžio. Ten kiekvienas vyras galės būti karaliumi, o kiekviena moteris — karaliene.

Eironas matė, kad jo akys atrodo tai pilkos, tai žydros, permainingos kaip jūra. Bepročio akys, pagalvojo jis, kvailio akys. Tai, apie ką jis šnekėjo, be jokios abejonės, tebuvo spąstai, paspęsti Audros dievo, mėginančio suvilioti geležinius ir juos pražudyti. Jo vyrai išvertė iš skrynių į karaliaus rinkimus atgabentas dovanas: ruonenas, jūrų vėplių iltis, iš banginio kaulo padarytas apyrankes ir bronziniais žiedais papuoštus karo ragus. Kapitonai žvilgtelėjo ir nusisuko, leisdami šias dovanas išsidalyti menkesniems vyrams. Kai paikšis savo kalbą baigė ir jo šalininkai ėmė skanduoti jo vardą, juos palaikė tik Farvindai, ir tai ne visi. Netrukus šauksmai: „Gilbertas! Gilbertas karalius!“ — visiškai liovėsi. Vienišos Šviesos lordui leidžiantis nuo kalvos, visiems virš galvų klyktelėjo žuvėdra ir nutūpė ant Nagos šonkaulių.

Į priekį vėl žengė Eironas Šlapiagalvis.

— Dar kartą klausiu: kas turi tapti mūsų karaliumi?

— Aš! — atsklido žemas, duslus balsas, ir minia vėl prasiskyrė.

Atsiliepusį vyrą, sėdintį išdrožinėtame jūros į krantą išmestų medžių krėsle, užsikėlę ant pečių į kalvos viršūnę užnešė jo vaikaičiai. Tai buvo visiškai sukriošęs senis, sveriantis gal dvidešimt stonų, sulaukęs devyniasdešimties metų, apsisiautęs baltojo lokio kailiu. Jo plaukai irgi buvo balti kaip sniegas, o ilga barzda tarsi antklodė užklojo jį nuo skruostų iki šlaunų, tad sunku buvo pasakyti, kur baigiasi barzda ir prasideda lokena. Nors senio vaikaičiai buvo tvirti ir augaloti vyrai, nešant storulį stačiais akmeniniais laiptais net ir jiems teko įtempti visas jėgas. Jie pastatė krėslą priešais Pilkojo karaliaus menę, o paskui trys iš jų pasiliko pretendentui už nugaros kaip jo šalininkai.

Prieš šešias dešimtis metų jis gal ir galėjo pelnyti karaliaus rinkimuose dalyvaujančių vyrų palankumų, pagalvojo Eironas, bet dabar jo laikai jau seniai praėję.

— O taip, aš! — krėsle sėdintis senis sugriaudėjo balsu, galingu kaip ir jo stotas. — Kodėl ne? Kas yra geresnis už mane? Akliems pasakysiu, kad esu Erikas Geležkalys. Erikas Teisingasis. Erikas Priekalų Skaldytojas. Parodyk jiems mano kūjį, Tormorai. — Vienas jo šalininkų iškėlė kūjį, kad visi pamatytų; tai buvo galingas įrankis sena oda apvyniotu kotu, plienine, duonos kepalo didumo galva. — Nė nepamenu, kiek rankų su šiuo kūju suplojau į košę, — pridūrė Erikas, — bet gal kuris nors vagis jums pasakytų. Taip pat nepamenu, kiek galvų sutrupinau ant savo priekalo, bet yra našlių, kurios galbūt tą skaičių žino. Galėčiau išpasakoti visus savo žygdarbius, atliktus mūšio lauke, bet man aštuoniasdešimt aštuoneri ir negyvensiu taip ilgai, kad spėčiau visus juos išvardyti. Jei senatvė — tai išmintis, tuomet niekas nėra išmintingesnis už mane. Jei stotas — tai jėga, tuomet niekas nėra už mane stipresnis. Norite karaliaus, turinčio įpėdinių? Turiu jų daugiau, nei gebu suskaičiuoti. „Karalius Erikas“, — o taip, šis sąskambis man patinka. Nagi, kartokite su manimi: „ERIKAS! ERIKAS PRIEKALŲ SKALDYTOJAS! ERIKAS KARALIUS!“

Jo vaikaičiams skanduojant senelio vardą, link minios žengė senio sūnūs su skryniomis ant pečių. Nusileidę akmeniniais laiptais, vyrai skrynias apvertė ir iš jų pažiro sidabras, bronza ir plienas; apyrankės, karoliai, durklai trumpomis ir ilgomis geležtėmis, svaidomieji kirviai. Vienas kitas kapitonas čiupo vertingiausias dovanas ir taip pat ėmė skanduoti vis garsiau skambantį Eriko vardą. Bet vos tik skanduotojai įsismagino, juos nutildė moters balsas.

— Erikai! — Vyrai pasitraukė ir ją praleido. Atrėmusi pėdą į žemutinę laiptų pakopą, ji įsakmiai tarė: — Erikai, atsistok.

Visi nuščiuvo. Pūtė vėjas, į krantą veržėsi ir dužo bangos, vyrai vieni kitiems kažką šnabždėjo. Erikas Geležkalys įsistebeilijo į apačioje stovinčią Ašą.

— Mergaite. Triskart prakeikta mergaite. Ką sakei?

— Stokis, Erikai! — šūktelėjo Aša. — Atsistok ir aš skanduosiu tavo vardą kartu su kitais. Atsistok ir aš pirmoji seksiu paskui tave. Taip, tu nori karūnos. Atsistok ir ją pasiimk.

Kažkur minioje nusijuokė Varnaakis. Erikas piktai į jį dėbtelėjo. Stambuolis senis pirštais įsitvėrė jūros išmestų medžių krėslo ranktūrių. Jo veidas įraudo, paskui nukaito lyg žarija. Senis sukaupė visas jėgas, bet jo rankos drebėjo. Erikui mėginant atsistoti, Eironas matė, kaip, iššokusi jam ant kaklo, tvinkčioja stora melsva gysla. Akimirką atrodė, kad jam pavyks, bet staiga Erikui pritrūko kvapo, jis sudejavo ir vėl klestelėjo ant pagalvėlės. Euronas dar garsiau nusijuokė. Stambuolis vyras nuleido galvą ir staiga, tiesiog akimirksniu, visiškai suseno. Vaikaičiai nunešė jį kalvos šlaitu žemyn.

— Kas turi valdyti geležinius?! — vėl sušuko Eironas Šlapiagalvis. — Kas turi tapti mūsų karaliumi?

Vyrai susižvalgė. Vienų akys nukrypo į Euroną, kitų į Viktarioną, o keli pažvelgė į Ašą. Žalsvos putotos bangos plakėsi į ilglaivių korpusus. Vėl šaižiai klyktelėjo vieniša žuvėdra.

— Pareikšk savo teises, Viktarionai, — paragino Merlinas. — Ir baikime šią komediją.

— Pareikšiu, kai būsiu pasiruošęs! — atsakydamas šūktelėjo jam Viktarionas.

Eironui tai patiko. Bus geriau, jei jis dar palauks.

Į kalvą užkopė Dramas, dar vienas senis, nors ir ne toks sukriošęs kaip Erikas. Jis kalvos šlaitą įveikė savomis kojomis, o jam prie kairiojo klubo kabojo Raudonasis Lietus — garsus kalavijas, dar prieš Pražūtį nukaldintas iš Valyrijos plieno. Jo šalininkai taip pat buvo žinomi vyrai: jo sūnūs, Denis ir Donelis, abu puikūs kovotojai, o tarp jų — Andrikas Rūstusis, tikras milžinas, storomis kaip medžio kamienas rankomis. Tai, kad jį palaiko toks vyras, Dramui buvo tik į naudą.

— Kur parašyta, kad mūsų karalius turi būti krakenas? — klausimu pradėjo savo kalbą Dramas. — Kokią teisę Paikas turi mus valdyti? Didysis Vikas yra didžiausia sala, Harlas turtingiausia, o Senasis Vikas — švenčiausia. Tiesa, kai Juodąją giminę prarijo drakono liepsna, geležiniai suteikė pirmenybę Vikonui Greidžojui, bet… kaip lordui, o ne kaip karaliui.

Tai buvo gera pradžia. Eirono ausis pasiekė pritarimo šūksniai, tačiau, seniui ėmus kalbėti apie Dramų giminės šlovę, jie nutilo. Jis šnekėjo apie Deilą Siaubūną, apie Roriną Plėšiką ir apie šimtą Gormondo Dramo Sentėvio vaikų. Išsitraukęs Raudonąjį Lietų, jis susirinkusiems papasakojo, kaip Hilmaras Dramas Gudrusis atėmė kalaviją iš šarvuoto riterio pasitelkęs vien sumanumą ir medinį vėzdą. Jis kalbėjo apie seniai nuskendusius laivus, jau aštuonis šimtus metų užmirštus mūšius, ir minios kantrybė palengva seko. Dramas šnekėjo, šnekėjo ir, rodės, niekada nesiliaus.

Kai buvo apverstos Dramo skrynios, kapitonai pamatė, kad dovanų senis jiems pašykštėjo. Joks sostas dar nebuvo pelnytas bronza, dingtelėjo Šlapiagalviui. Ir tai buvo tiesa, kurią patvirtino skysti ir greitai nutilę šūksniai: „Dramas! Dramas! Dramas karalius!“

Eironas visu kūnu pajuto įtampą ir jam rodės, kad bangos šniokščia garsiau nei pirma. Jau laikas, pagalvojo jis. Laikas Viktarionui pareikšti savo teises.

— Kas turėtų tapti mūsų karaliumi?! — vėl sušuko žynys, tik šį kartą liepsningu juodų akių žvilgsniu jis minioje susirado savo brolį. — Iš Kvelono Greidžojaus sėklos gimė devyni sūnūs. Vienas iš jų buvo galingesnis už kitus ir nepažino baimės.

Viktarionas sugavo Eirono žvilgsnį ir linktelėjo. Jis ėmė kopti laiptais ir kapitonai pasitraukė užleisdami jam kelią.

— Palaimink mane, broli, — paprašė jis, pasiekęs kalvos viršūnę.

Viktarionas priklaupė ir nuleido galvą. Eironas ištraukė odmaišio kaištį ir šliūkštelėjo jam ant kaktos jūros vandens.

— Kas mirė, niekada nemirs, — tarė žynys.

O Viktarionas atitarė:

— …betprisikels tvirtesnis ir stipresnis.

Viktarionui atsistojus, jo šalininkai išsirikiavo žemiau kalvos šlaite; Ralfas Luošys, Raudonasis Ralfas Stounhauzas ir Nutas Barzdaskutys — visi garsūs kovotojai. Stounhauzas laikė Greidžojų vėliavą: auksinį krakeną juodame kaip vidurnakčio jūra fone. Kai ji suplevėsavo, kapitonai ir karaliai ėmė skanduoti lordo kapitono vardą. Palaukęs, kol jie nutilo, Viktarionas tarė:

— Visi mane pažįstate. Jei norite išgirsti meilių žodžių, eikite pas ką nors kitą. Neturiu dainiaus iškalbos. Bet turiu kirvį ir šitas. — Jis iškėlė prieš susirinkusius savo tvirtas, šarvinėmis pirštinėmis apmautas rankas, o Nutas Barzdaskutys parodė jo didžiulį, baisingą, plieninį kirvį. — Buvau ištikimas brolis, — kalbėjo Viktarionas. — Kai Beilonas vedė, būtent mane jis išsiuntė į Harlą pargabenti jam nuotakos. Vedžiau jo ilglaivius į daugybę mūšių, ir visus juos laimėjau, išskyrus vieną. Kai Beilonas pirmą kartą užsidėjo karūną, tai aš nuplaukiau į Lanisportą pasvilinti liūtui uodegos. Kitą kartą jis išsiuntė mane nudirti kailio Jaunajam Vilkui, jei kartais šis kaukdamas parsliūkintų namo. Ką gavote iš Beilono, to galite tikėtis ir iš manęs. Tai viskas, ką noriu pasakyti.

Tada jo šalininkai pradėjo skanduoti: „VIKTARIONAS! VIKTARIONAS! VIKTARIONAS KARALIUS!“ Kalvos papėdėje jo vyrai išvertė skrynias, iš kurių pasipylė sidabro, aukso ir brangakmenių lietus — visas plėšikiškų žygių grobis. Kapitonai bruzdėjo, garsiai šūkavo ir skubėjo pasičiupti tai, kas vertingiausia. „VIKTARIONAS! VIKTARIONAS! VIKTARIONAS KARALIUS!“ Eirono žvilgsnis nukrypo į Varnaakį. Ar jis dabar prabils, ar leis šiems karaliaus rinkimams vykti toliau? Orkvudas iš Orkmonto kažką pašnabždėjo Euronui į ausį.

Bet šiam skandavimui galą padarė ne Euronas, o moteris. Ji kyštelėjo du pirštus sau į burną ir sušvilpė — taip šaižiai, kad tas švilptelėjimas perskrodė triukšmą nelyginant peilis varškę.

— Dėde! Dėde!

Pasilenkusi ji vikriai pačiupo susuktą auksinę grandinėlę ir užbėgo laiptais. Nutas nutvėrė ją už rankos, ir akimirką Eironas vylėsi, kad jo brolio šalininkai ją nutildys, bet Aša išsivadavo iš Barzdaskučio gniaužtų, o Raudonajam Ralfui pasakė porą žodžių, privertusių jį pasitraukti. Jai pasiekus kalvos viršūnę, džiaugsmingi šauksmai liovėsi. Aša buvo Beilono Greidžojaus duktė ir minią apėmė smalsumas, ką ji pasakys.

— Gražiai pasielgei atgabenęs tokių dovanų į karalienės rinkimus, dėde, — kreipėsi ji į Viktarioną, — tik nereikėjo vilktis tokių storų šarvų. Pažadu tavęs neskriausti. — Tada Aša atsisuko į kapitonus. — Nėra narsesnio, stipresnio ir mūšyje smarkesnio vyro už mano dėdę. Ir iki dešimties jis suskaičiuoja taip pat greitai, kaip ir kiti, pati mačiau, bet… kai reikia suskaičiuoti iki dvidešimties, jam tenka gerai pasistengti. — Šie žodžiai kapitonus prajuokino. — Bet jis neturi sūnų. Visos jo žmonos miršta. Varnaakis už jį vyresnis ir jo teisės į sostą tvirtesnės…

— Teisybė! — sušuko kalvos papėdėje stovintis Raudonasis Irklininkas.

— Ak, bet mano teisė į sostą dar labiau pagrįsta. — Aša dailiai užsidėjo grandinėlę ant galvos ir juoduose plaukuose auksas sutvisko. — Beilono brolis neturi pirmenybės prieš Beilono sūnų!

— Beilono sūnūs mirę! — riktelėjo Ralfas Luošys. — Matau tik mažąją Beilono dukrelę!

— Mažąją dukrelę? — Aša kyštelėjo ranką po odinuke. — Oho! O kas gi čia? Gal parodyti? Kai kurie iš jūsų jų nėra matę nuo tų laikų, kai buvo žindomi. — Vyrai vėl nusikvatojo. — Papai ant karaliaus krūtinės — baisus dalykas, ar ne tokie yra dainos žodžiai? Tu teisus, Ralfai, esu moteris, bet… ne sena boba, kaip tu. Ralfai Luošy… ar neturėtum būti vadinamas Ralfu Suglebusiu Kotu? — Iš tarpo tarp krūtų Aša išsitraukė durklą. — Be to, aš dar ir motina, o štai mano kūdikis! — Ji aukštai iškėlė ginklą. — Ir mano šalininkai. — Jie prasibrovė pro Viktariono kovotojus ir sustojo žemiau jos: Kvarks Mergelė, Tristiferis Botlis ir seras Harasas Harlas, apie kurio kalaviją, vadinamą Sutema, buvo pasakojama ne mažiau legendų nei apie Danstano Dramo Raudonąjį Lietų. — Dėdė sakė, kad jį pažįstate. Jūs pažįstate ir mane…

— Noriu artimiau tave pažinti! — šūktelėjo kažkuris iš vyrų.

— Grįžk namo ir pažindinkis artimiau su savo žmona, — neliko skolinga Aša. — Dėdė žada duoti jums tai, ką davė mano tėvas, tik daugiau. O ką mano tėvas jums davė? Vieni sako, kad aukso ir šlovės. Laisvę, kuri visada tokia saldi… O taip, tiesa, visa tai jis davė, bet… parūpino ir našlių — lordas Blektaidas gali patvirtinti. Kiek jūsų namų buvo paleista pelenais atėjus Robertui? Kiek dukterų išprievartauta ir pagrobta? Valdant mano tėvui, daug miestų buvo sudeginta, daug pilių sugriauta. Jis jums davė ir pralaimėjimą. Dėdė tų pralaimėjimų jums žada duoti daugiau. Aš to nežadu.

— O ką tu mums duosi? — paklausė Lukas Kodas. — Mezginių?

— Taigi, Lukai. Aš visiems mums „numegsiu“ karalystę. — Ji ėmė mėtyti durklą iš vienos rankos į kitą. — Turime pasimokyti iš Jaunojo Vilko, laimėjusio visus mūšius, bet… praradusio viską.

— Vilkas — ne krakenas, — paprieštaravo Viktarionas. — Ką sučiumpa krakenas, niekada nepaleidžia, nesvarbu, ar tai karo laivas, ar leviatanas.

— O ką mes pačiupome, dėde? Šiaurę? O kas toji šiaurė, jei ne per daugybę lygų nusidriekusi žemė, kurioje negirdėti jūros šniokštimo? Užėmėme Keilino Griovą, Gūdmiškį, Toreno Kertainį, net Vinterfelą. Tik kokia mums iš to nauda? — Aša mostelėjo ir „Juodojo vėjo“ įgulos vyrai ant pečių atnešė ąžuolines, geležimi kaustytas skrynias. — Pažersiu jums po kojomis Akmenuotojo kranto turtus, — tarė Aša vyrams verčiant pirmąją skrynią. Iš jos laiptais žemyn barškėdama pasipylė kruša akmenukų — pilkų, juodų ir baltų, gražiai nugludintų jūros bangų. — Štai jums Gūdmiškio turtai, — vėl prabilo ji, vyrams atidarius antrą dėžę. Pabirę pušų kankorėžiai ėmė šokčiodami ristis į minią. — Ir pagaliau — Vinterfelo auksas. — Iš trečios skrynios išvirto krūva geltonų, kietų, apvalių ir žmogaus galvos didumo ropių. Nusiritusios jos liko gulėti tarp akmenukų ir pušų kankorėžių. Vieną ropę Aša pasismeigė ant durklo geležtės. — Harmundai Šarpai! — šūktelėjo ji. — Štai dėl ko prie Vinterfelo žuvo tavo sūnus Haragas. — Nutraukusi ropę nuo durklo geležtės, Aša švystelėjo ją Harmundui. — Manau, kad turi ir daugiau sūnų. Jei ketini paaukoti jų gyvybes dėl ropių, skanduok mano dėdės vardą!

— O jei skanduosiu tavo vardą? — paklausė Harmundas. — Ko sulauksiu tada?

— Taikos, — tarė Aša. — Valdų. Pergalės. Atiduosiu tau Jūrų Drakono kyšulį ir Akmenuotąjį krantą, juodą žemę, aukštus medžius ir tiek akmenų, kad iš jų kiekvienas jaunesnysis tavo sūnus pasistatys po pilį. Be to, dar turėsime ir šiauriečius, kurie bus… mūsų draugai ir padės kovoti su Geležiniu sostu. Tavo pasirinkimas paprastas. Karūnuok mane, jei nori taikos ir pergalės. Arba karūnuok mano dėdę, kad susilauktum dar daugiau karų ir dar daugiau pralaimėjimų. — Aša įsikišo durklą į makštis. — Ką renkatės, geležiniai?

— PERGALĘ! — priglaudęs delnų kraštus prie burnos, riktelėjo Rodrikas Skaitytojas. — Pergalę ir Ašą!

— AŠĄ! — pasekė jo pavyzdžiu lordas Beiloras Blektaidas. — AŠĄ KARALIENĘ!

Pasinaudoję proga, Ąsos žmonės ėmė skanduoti: „AŠA! AŠA! AŠA KARALIENĖ!“ Jie trypė kojomis, grūmojo, laidė gerkles, o Šlapiagalvis klausėsi netikėdamas savo ausimis. Ji nebaigs savo tėvo pradėto darbo! Bet jos vardą skandavo Tristiferis Botlis, taip pat dauguma Hariu giminės vyrų, keli Gudbroliai, raudonveidis lordas Merlinas… gerokai daugiau vyrų, nei žynys galėjo patikėti… jie balsavo už moterį!

Bet kiti stovėjo prikandę liežuvius arba kažką burbėjo savo kaimynams.

— Mums nereikia bailių taikos! — suriko Ralfas Luošys.

Raudonasis Ralfas Stounhauzas ėmė mojuoti Greidžojų vėliava ir subliuvo:

— Viktarionas! VIKTARIONAS! VIKTARIONAS!

Vyrai ėmė stumdytis. Kažkas Asai į galvą metė kankorėžį. Jai staiga pasilenkus, karūną atstojusi grandinėlė nuslydo. Akimirką žyniui rodės, kad stovi ant milžiniško skruzdėlyno, o jam po kojomis zuja begalė susijaudinusių skruzdžių. Ore tebesklido šūkčiojimai: „Aša!“ ir „Viktarionas!“ — ir susidarė įspūdis, jog netrukus visus juos praris klaiki audra. Tarp mūsų yra Audros dievas, pagalvojo žynys, sėjantis įtūžį ir nesantaikų.

Staiga nelyginant aštraus kalavijo šmaukštelėjimas orą perskrodė pučiamo rago garsas.

Tas garsas buvo skardus ir pražūtingas, tarsi virpantis karštas riksmas, rodės, barškinantis vyrams kaulus. Gaudesys sklido drėgname pajūrio ore:“ AaaRRREEEeee!

Visų akys nukrypo ton pusėn. Ragą pūtė vienas iš Eurono mišrūnų, — bjaurus pažiūrėti vyras plikai nuskusta galva. Rankas jis buvo pasipuošęs spindinčiais aukso, nefrito ir gagato žiedais, o ant plačios krūtinės išsitatuiravęs kažkokį plėšrų paukštį, kuriam nuo nagų lašėjo kraujas.

„AaaRRREEEeee!“

Ragas, kurį jis pūtė, buvo juodas, tviskantis, įvijas ir ilgiu pranoko ūgį vyro, kuris laikė jį abiem rankomis. Ant rago buvo matyti raudono aukso ir tamsaus plieno lankai su įrėžtais senoviniais valyriškais glifais, kurie, aidint ragui, regėjos, paraudę spindėjo.

„AaaRRREEEeee!“

Gausmas buvo šiurpus, priminė lyg skausmingą dejonę, lyg įtūžio riksmą ir, rodės, išdegins ausis. Eironas Šlapiagalvis savąsias užsispaudė delnais ir ėmė melstis prašydamas Nuskendusio Dievo atsiųsti galingą bangą, kad tą ragą sudaužytų ir nutildytų, o gausmas vis nesiliovė. Tai pragaro ragas! — norėjo sušukti Eironas, tačiau niekas nebūtų jo išgirdęs. Vyras su tatuiruota krūtine buvo taip išpūtęs skruostus, kad jie, rodės, tuoj plyš, o krūtinės raumenys virpčiojo taip, kad atgijęs paukštis, rodės, tuoj ištrūks iš pūtiko kūno ir nuskris. Dabar glifai skaisčiai švietė, kiekviena eilutė, kiekvienas ženklas spindėjo balta ugnimi. Gausmas vis nesiliovė, aidu atsimušė nuo didžiulių kalvų jiems už nugarų, sklido per Nagos Lopšio vandenis, pasiekė Didžiojo Viko kalnus ir plito vis tolyn, kol pripildė visą drėgme alsuojantį pasaulį.

Ir kai jau atrodė, kad niekada nesiliaus, garsas nutilo.

Pagaliau pūtikui pritrūko kvapo. Jis žingtelėjo, susvyravo ir vos nepargriuvo. Žynys matė, kaip Orkvudas iš Orkmonto pastvėrė jį už rankos ir prilaikė, o Kairiarankis Lukas Kodas paėmė iš jo juodą, įviją ragą. Iš rago galo kilo plona dūmų draiskanėlė, o ant jį pūtusio vyro lūpų žynys pamatė kraują ir pūsles. Paukštis ant jo krūtinės taip pat kraujavo.

Euronas Greidžojus į kalvą įkopė lėtai, visiems susirinkusiems į jį stebeilijantis. Danguje porą kartų klyktelėjo žuvėdra. Bedievis negali užimti Jūros akmens sostoy pagalvojo Eironas, bet suprato, jog privalo leisti broliui kalbėti. Krutindamas lūpas, jis ėmė tyliai melstis.

Ašos ir Viktariono šalininkai pasitraukė. Žynys žingtelėjo atatupstas ir uždėjo plaštaką ant šalto ir šiurkštaus akmeninio Nagos šonkaulio. Užlipęs laiptais, prie Pilkojo karaliaus menės durų Varnaakis sustojo ir besišypsančia akimi apžvelgė kapitonus ir karalius, bet Eironas jautė ir kitą brolio akį, tą, kurią jis slėpė.

— GELEŽINIAI, — prabilo Euronas Greidžojus, — girdėjote mano ragą. Dabar išklausykite žodžių. Aš Beilono brolis, vyriausias iš gyvų Kvelono sūnų. Mano gyslomis teka lordo Vikono ir Senojo Krakeno kraujas. Tik aš nuplaukiau toliau už juos visus. Tik vienas gyvas krakenas niekada nepatyrė pralaimėjimo kartėlio. Tik vienas niekada niekam neprisiekė ištikimybės. Tik vienas nuplaukė į Ašajų prie Šešėlio ir matė neįsivaizduojamus stebuklus bei siaubus…

— Jei tau taip patiko Šešėlyje, tai ir grįžk į jį! — šūktelėjo vienas iš Ašos šalininkų, raudonskruostis Kvarlas Mergelė. Bet Varnaakis nekreipė į jį dėmesio.

— Mano mažasis broliukas pabaigtų Beilono pradėtą karą ir užimtų šiaurę. Mano mieloji dukterėčia dovanotų mums taiką ir kankorėžių. — Pamėlusias jo lūpas iškreipė šypsena. — Ašai labiau patinka pergalė, o ne pralaimėjimas. Viktarionas trokšta karalystės, o ne kelių menkų jardų žemės. Iš manęs gausite ir tai, ir tai.

Vadinate mane Varnaakiu. O kieno regėjimas skvarbesnis už varno? Po kiekvieno mūšio suskrenda galybė varnų ir kelia puotą lesdami žuvusiųjų lavonus. Varnas mirtį mato iš tolo. Ir aš jums sakau: visas Vesterosas miršta. Tie, kurie seks paskui mane, puotaus iki paskutinės gyvenimo dienos.

Mes — geležiniai ir kadaise buvome užkariautojai. Mūsų įstatymai galiojo visur, kur buvo girdėti jūros ošimas. Mano brolis privers jus tenkintis šalta ir niūria šiaure, mano dukterėčia neduos nė tiek… O aš duosiu jums Lanisportą. Haigardeną. Arborą. Senmiestį. Upių kraštus ir Žemupį, Karaliaus mišką ir Lietaus mišką, Domą ir pelkes, Mėnulio kalnus, Arino Slėnį, Tartą ir Brastos Akmenis. Aš raginu jus: paimkime viską} Sakyčiau, paimkime Vesterosą. — Jis žvilgtelėjo į žynį. — Ir visa tai, žinoma, mūsų Nuskendusio Dievo garbei.

Kelias akimirkas net Eironas pasijuto pakerėtas brolio žodžių. Žynys sapnavo tokį patį sapną tą naktį, kai danguje išvydo raudoną kometą. Turime užgriūti žaliuojančius kraštus ugnimi ir kalavijais, su šaknimis išrauti septynis septonų dievus ir baltus šiauriečių medžius…

— Varnaaki! — šūktelėjo Aša. — Gal Ašajuje pametei protą? Jei negalime išlaikyti savo valdžioje šiaurės, — o juk negalime, — kaip išlaikysime visas Septynias Karalystes?

— Kodėl ne? Anksčiau mums pavykdavo. Ar Beilonas savo dukrelės nieko neišmokė apie karą? Viktarionai, rodos, mūsų brolio duktė nėra girdėjusi apie Eigoną Užkariautoją.

— Apie Eigoną? — Viktarionas sukryžiavo rankas ant šarvuotos krūtinės. — Ką bendra su mumis turi Užkariautojas?

— Apie karą išmanau ne prasčiau už tave, Varnaaki, — tarė Aša. — Eigonas Targarienas užkariavo Vesterosą, nes turėjo drakonų.

— Ir mes padarysime tą patį, — pažadėjo Euronas Greidžojus. — Ragą, kurio gausmą girdėjote, radau tarp smilkstančių Valyrijos griuvėsių, į kuriuos kelti kojos nedrįso joks žmogus, išskyrus mane. Girdėjote to rago balsą, jautėte jo galią. Tai drakonų ragas su raudonojo aukso ir Valyrijos plieno lankais, išraižytas stebuklingais ženklais. Senovėje, dar prieš užslenkant Pražūčiai, drakonų lordai pūsdavo tokius ragus. Turėdamas šį ragą, geležiniai, galiu priversti drakonus paklusti.

Aša nusikvatojo.

— Iš rago, kuriuo galėtum priversti paklusti ožkas, būtų daugiau naudos, Varnaaki. Drakonų nebėra.

— Ir vėl suklydai, mergaite. Yra trys drakonai, ir aš žinau, kur juos rasti. Neabejoju, kad tos žinios vertos iš jūros atplukdyto medžio karūnos.

— EURONAS! — sušuko Kairiarankis Lukas Kodas.

— EURONAS! VARNAAKIS! EURONAS! — paantrino jam Raudonasis Irklininkas.

„Tyloje“ tarnaujantys nebyliai ir mišrūnai atidarė Eurono skrynias ir išvertė kapitonams ir karaliams po kojomis dovanas. Ir tada žynys išgirdo Hoto Hario, prisisėmusio pilnas rieškučias aukso, balsą. Šaukė ir Goroldas Gudbrolis, ir Erikas Priekalų Skaldytojas.

— EURONAS! EURONAS! EURONAS! — Šūksniai susiliejo ir virto galingu skandavimu. — EURONAS! EURONAS! VARNAAKIS! EURONAS KARALIUS!

Ši skanduote nusirito iki pat Nagos kalvos viršūnės nelyginant debesis trankančio Audros dievo griausmas.

— EURONAS! EURONAS! EURONAS! EURONAS! EURONAS! EURONAS!

Net žynys gali suabejoti. Net pranašą gali apimti siaubas. Eironas Šlapiagalvis ieškojo dievo savo širdyje, bet rado tik tylą. Tūkstančiams balsų skanduojant brolio vardą, jis girdėjo tik surūdijusių vyrių girgždėjimą.