Varnų puota

Džeimis

Už Dario pilies sienų plytintys laukai vėl buvo įdirbti. Sudeginti javai buvo užarti, o sero Adamo žvalgai pranešė matę vagas ravinčias moteris ir jungą jaučių, plėšiančių naują dirvoną miško pakraštyje. Žemdirbius saugojo keliolika barzdotų ir kirviais ginkluotų vyrų.

Džeimiui ir jo kariuomenei pasiekus pilį, visi jie spruko ir pasislėpė už pilies sienų. Dario pilies vartus jis rado uždarytus, kaip jau buvo nutikę Harenhole. Artimas giminaitis labai santūriai mane sutinka.

— Pūsk ragą, — įsakė Džeimis.

Seras Kenosas iš Keisio nusikabino Heroko ragą ir papūtė. Laukdamas atsako iš pilies, virš pusbrolio barbakano Džeimis pamatė plevėsuojant rudą ir tamsiai raudoną vėliavą. Rodos, Lanselis bus padalijęs vėliavą ir šalia Lanisterių liūto įkurdinęs Darių artoją. Džeimis suprato, jog čia, kaip ir Lanseliui renkantis žmoną, bus prikišęs nagus dėdė. Dariai šias žemes valdė nuo tų laikų, kai andalai nugalėjo Pirmuosius Žmones. Seras Kevanas, be abejonės, suprato, kad čia gyventi jo sūnui bus daug lengviau, jei valstiečiai laikys jį senos giminės tęsėju, valdančiu šias žemes santuokos teise, o ne pagal karaliaus įsakymą. Kevanui derėjo tapti Tomeno ranka. Haris Sviftas — tikras bjaurybė, o mano sesuo — kvailė, jei mano kitaip.

Pilies vartai lėtai atsivėrė.

— Tūkstančio vyrų mano pusbrolis neturės kur apgyvendinti, — tarė Džeimis Stipruoliui Šernui. — Prie vakarinės sienos įkursime stovyklą. Noriu, kad aplink ją būtų iškastas griovys ir į jį prismaigstyta nusmailintų mietų. Šiose apylinkėse vis dar trainiojasi bastūnų gaujos.

— Jie turėtų būti bepročiai, kad pultų tokias gausias pajėgas kaip mūsų.

— Bepročiai arba badmiriai. — Kol bent kiek daugiau nesužinojo apie tuos bastūnus ir jų galią, Džeimis nebuvo linkęs rizikuoti ir palikti stovyklą be įtvirtinimų. — Griovys ir mietai, — pakartojo jis ir, spustelėjęs pentinais Garbės šonus, nujojo prie vartų.

Šalia jojo seras Dermotas su karališka vėliava, ant kurios buvo išsiuvinėtas elnias ir liūtas, ir seras Hugas Vensas, laikantis baltą karaliaus sargybos vėliavą. Pristatyti Vilį Manderlį į Mergelių Duburį Džeimis patikėjo Raudonajam Ronetui, tad rūpintis belaisviu jam nebereikėjo.

Pija jojo kartu su Džeimio ginklanešiais ant Peko jai surasto arklio.

— Ši pilis atrodo kaip žaislinė, — nugirdo ją sakant Džeimis. Ji nėra mačiusi jokios kitos pilies, tik Harenholą, dingtelėjo jam. Tad jai kiekviena pilis atrodys mažytė, išskyrus Uolą.

Tą patį jai pasakė ir Džosminas Pekldonas:

— Nereikia spręsti pagal Harenholą. Juodasis Harenas pilį pastatė per didelę.

Pija klausėsi jo rimtai kaip septonės mokoma penkerių metų mergaitė. Ji tokia ir yra, maža mergaitė su moters kūnu, suluošinta ir įbauginta. Bet Pekas ja susižavėjo. Džeimis nujautė, kad vaikinas dar nebuvo pažinęs moters, o Pija tebebuvo gana graži, bent jau kol neprasižiodavo. Manau, nieko blogo, jei Pekas permiegos su Pija, jei tik ji sutiks.

Vienas iš Kalno vyrų pamėgino išprievartauti tą merginą Harenhole ir, rodos, nuoširdžiai suglumo, kai Džeimis įsakė Ilinui Peinui už tai nukirsti jam galvą.

— Buvau paėmęs ją ir anksčiau, daugybę kartų, — kartojo jis, klupdomas per prievartą. — Daugybę kartų, milorde. Mes visi ja naudojomės.

Kai seras Ilinas atnešė Pijai nenaudėlio galvą, mergina nusišypsojo pražiodama burną su išretintais dantimis.

Per karą Daris net kelis kartus ėjo iš rankų į rankas, jo pilis vieną kartą buvo padegta ir bent du kartus apsiausta, bet Lanselis, rodos, negaišo laiko ir atstatė viską, kas buvo sunaikinta. Pilies vartai buvo nauji, sukalti iš storų ąžuolinių lentų, sutvirtintų geležinėmis smeigėmis. Naujos arklidės buvo statomos toje pačioje vietoje, kurioje pelenais buvo paleistos senosios. Buvo pakeisti laiptai į pagrindinį bokštą ir dauguma langinių. Ten, kur lyžtelėjo liepsnos, akmenys buvo pajuodę, bet ilgainiui lietus suodžius nuplovė.

Pilyje, ant pylimo, sargybą ėjo arbaletininkai: vieni apsivilkę tamsiai raudonus apsiaustus ir užsidėję liūtais puoštus šalmus, kiti — su mėlynais ir pilkais Frėjų giminės apsiaustais. Džeimiui risnojant per kiemą, toliau nuo kumelės kanopų spruko vištos, bliovė avys, o valstiečiai lydėjo jį niūriais žvilgsniais. Ginkluoti valstiečiai, tarė sau Džeimis. Vieni iš jų turėjo dalgius, kiti lazdas, dar kiti pavojingai išaštrintus kaplius, matėsi ir vienas kitas kirvis. Be to, Džeimiui nepraslydo pro akis keli barzdoti vyrai, prie apskurusių, purvinų tunikų prisisiuvę raudonas, septynkampes žvaigždes. Ir vėl tie prakeikti žvirbliai. Ir iš kur jų tiek randasi?

Dėdės Kevano Džeimis niekur nematė. Lanselio — taip pat. Jo pasitikti išėjo tik meisteris, vilkintis plačiu pilku drabužiu, kurio skvernai plakėsi į liesas kojas.

— Lorde vade, Dariui garbė, kad… taip netikėtai užsukai. Atleisk, kad šiam apsilankymui mes nepasiruošę. Mums buvo leista suprasti, kad trauksi į Riveraną.

— Daris man buvo pakeliui, — pamelavo Džeimis.

Riveranas dar atsilaikys. O jei kartais apgultis būtų pasibaigusi jam nespėjus pasiekti pilies, jam nebūtų reikėję kelti ginklo prieš Tūlių giminę.

Jis nulipo ir padavė Garbės vadžias arklininkui.

— Ar rasiu pilyje dėdę?

Ištarti vardo Džeimis nesivargino. Seras Kevanas buvo vienintelis jam likęs dėdė, paskutinis gyvas Tito Lanisterio sūnus.

— Ne, milorde. Po vestuvių seras Kevanas mus paliko. — Meisteris timptelėjo grandinę, tarsi ji būtų veržusi jam kaklą. — Neabejoju, kad lordas Lanselis apsidžiaugs pamatęs tave ir… tavo narsius riterius. Ir vis dėlto skaudu prisipažinti, bet Daris negali jų visų išmaitinti.

— Turime savo maisto. O kas tu toks?

— Meisteris Otomoras tavo paslaugoms, milorde. Ledi Amerėja norėjo pati tave pasitikti, bet rūpinasi pasirengimu puotai, kurią kelsime tavo garbei. Ji tikisi, kad tu ir artimiausi tavo riteriai bei kapitonai šį vakarą susėsite su mumis prie vieno stalo.

— Tikrai būtų malonu gauti karšto valgio. Pastarosiomis dienomis buvo šalta ir drėgna. — Džeimis apsidairė po kiemą ir dar kartą nužvelgė barzdotus žvirblių veidus. Jų čia per daug: Ir Frėjų per daug. — Kur man rasti Hardstouną?

— Turime žinių apie bastūnus aname Trišakio krante. Seras Harvinas pasiėmė penkis riterius, dvidešimt lankininkų ir išjojo jų sudoroti.

— O kur lordas Lanselis?

— Jis meldžiasi. Jo šviesybė prisakė mums besimeldžiančio jo netrukdyti.

Jiedu su seru Boniferu puikiai sutartų.

— Puiku. — Su pusbroliu bus laiko pasikalbėti ir vėliau. — Palydėk mane į man skirtus kambarius ir liepk paruošti vonią.

— Įkurdinome tave Artojo bokšte. Tikiuosi, tau ten patiks, milorde. Nuvesiu tave.

— Pats žinau kelią.

Džeimiui ši pilis buvo pažįstama. Jiedu su Sersėja svečiavosi čia du kartus: pirmą kartą — su Robertu keliaudami į Vinterfelą, o antrą — grįždami į Karaliaus Uostą. Kad ir kokia maža buvo ši pilis, vis dėlto didesnė už užeigą, be to, prie upės driekėsi puikūs medžioklės plotai. Robertas Barateonas visuomet mėgo naudotis savo valdinių svetingumu.

Bokštas, galima sakyti, buvo visai toks pat, kokį Džeimis jį prisiminė.

— Sienos vis dar plikos… — tarė jis, meisterio vedamas galerija.

— Lordas Lanselis tikisi vieną gražią dieną papuošti jas gobelenais, — paaiškino Otomoras. — Su pamaldumą ir dievų baimę vaizduojančiomis scenomis.

Pamaldumą ir dievų baimę… Džeimis vos susilaikė nenusijuokęs. Kai lankėsi čia pirmą kartą, šios sienos taip pat buvo plikos. Tirionas pirštu parodė jam tamsesnių akmenų stačiakampius, kur kadaise kabojo gobelenai. Seras Reimunas nukabino gobelenus, bet niekaip negalėjo panaikinti jų paliktų žymių. Vėliau vienam iš Dario tarnų Kipšas įspraudė į delną saują elnių, kad šis duotų raktą nuo rūsio, kuriame buvo paslėpti nukabinti gobelenai. Išsišiepęs iki ausų, pasišviesdamas žvake, jis parodė juos Džeimiui; tai buvo išausti visų Targarienų karalių atvaizdai, nuo Eigono Pirmojo iki Eirio Antrojo. „Jei papasakočiau apie tai Robertui, galbūt Dario lordu jis paskirtų mane“, — kikendamas pasakė tada neūžauga.

Meisteris Otomoras nuvedė Džeimį į patį bokšto viršų.

— Tikiuosi, įsikursi patogiai, milorde. Čia yra ir išvietė, kai gamta pašauks. Tavo kambario langas išeina į dievų giraitę. Miegamasis — greta ledi miegamojo, juos skiria tik tarnaitės kambarėlis.

— Tai buvo paties lordo Dario menės.

— Taip, milorde.

— Mano pusbrolis pernelyg dosnus. Nenorėjau išvyti Lanselio iš jo miegamojo.

— Lordas Lanselis nakvoja septoje.

Jis miega su Motina ir Mergele, nors už durų šiltame guolyje jo laukia žmona? Džeimis nežinojo, ar jam juoktis, ar verkti. Gal meldžiasi, kad atsistotų kotas? Karaliaus Uoste sklandė gandai, kad per mūšį sužeistas Lanselis, nors ir pasveikęs, liko nepajėgus. Ir vis dėlto jam turėtų pakakti sveiko proto pamėginti. Lanselis negalėjo būti visiškai tikras dėl savo valdų, kol su Darių kraujo turinčia žmona nesusilaukė sūnaus. Džeimis jau ėmė gailėtis, kad pasidavė staiga užplūdusiam entuziazmui ir čia atvyko. Jis padėkojo Otomorui, priminė jam apie vonią ir Pekas jį išlydėjo pro duris.

Nuo tos dienos, kai Džeimis lankėsi čia paskutinį kartą, lordo miegamasis gerokai pasikeitė, ir ne į gera. Ten, kur kadaise buvo patiestas puikus myrietiškas kilimas, dabar grindys buvo išklotos senais, išsivadėjusiais meldais, o visi baldai buvo nauji, bet pagaminti labai negrabiai. Sero Reimuno Dario lova buvo tokia didelė, kad joje būtų buvę galima miegoti šešiese, papuošta rudo aksomo portjeromis, su ąžuolinėmis kojomis, ant kurių buvo išdrožinėti vynuogienojai. O Lanselio lova tebuvo suplėkusiais šiaudais išklotas guolis, įruoštas po langu, kur jį tikrai turėjo pažadinti pirmieji tekančios saulės spinduliai. Kita lova, be abejonės, buvo sudeginta, sukapota arba pavogta, ir vis dėlto…

Atnešus kubilą, Mažasis Lu nutraukė Džeimiui batus ir padėjo nusirišti auksinę plaštaką. Pekas ir Garėtas prinešė vandens, o Pija rado jam švarių apatinių. Purtydama jo liemenę, mergina droviai pažvelgė į Džeimį. O jis, žinodamas, kad šiurkščios, rudos drobės suknia slepia jos klubo linkį ir krūtis, jautėsi nejaukiai. Ir staiga prisiminė, ką Pija šnabždėjo jam Harenhole tą naktį, kai Kiburnas nusiuntė ją pas jį į lovą. „Kartais, kai būnu su kokiu nors vyru, — pasakė ji, — užsimerkiu ir mėginu įsivaizduoti, kad ant manęs guli tu.“

Džeimiui palengvėjo pamačius, kad maudymosi kubilas gana gilus ir paslėps stovintį jo kotą. Paniręs į garuojantį vandenį, jis prisiminė kitas maudynes, kai maudėsi drauge su Briene. Tada jis buvo netekęs daug kraujo, tad karščiavo ir jautėsi silpnas, be to, nuo karščio jam apsvaigo galva ir nejučia jis prikalbėjo tokių dalykų, kuriuos verčiau būtų nutylėjęs. Bet šį kartą nebūtų turėjęs jokio pasiteisinimo. Nepamiršk duotų įžadų. Piją labiau tiktų paguldyti į Tiriono lovą, o ne į tavąją.

— Atnešk man muilo ir šiurkštų šepetį, — liepė jis Pekui. — O tu, Pija, išeik.

— Taip, milorde. Ačiū, milorde. — Kalbėdama ji prisidengė burną norėdama nuslėpti, kad jai išmušti dantys.

— Geidi jos? — kai mergina išėjo, paklausė Džeimis Peko.

Ginklanešys išraudo kaip vėžys.

— Jei ir ji nori, paimk ją. Neabejoju, kad Pija išmokys tave kelių gudrybių, kurios tau pravers gultuvių naktį, be to, sugulęs su ja tikrai neužgyvensi nesantuokinio vaiko. — Pija buvo išskėtusi kojas pusei jo tėvo kariuomenės vyrų, bet taip ir nepastojo; greičiausiai mergina buvo nevaisinga. — Bet jei įsitempsi ją į lovą, žiūrėk, elkis švelniai.

— Švelniai, milorde? O kaip… kaip būti švelniam?

— Negailėk meilių žodžių. Švelnių prisilietimų. Neketini jos vesti, bet, kol būsite lovoje, elkis su ja kaip su savo nuotaka.

Vaikinas linktelėjo.

— Milorde, aš… kur galėčiau ją paimti? Čia nėra tokios vietos, kur galėtume…

— …būti vienu du? — Džeimis plačiai nusišypsojo. — Vakarienė užtruks kelias valandas. Šiaudai suėję į gumulus, bet lova turėtų būti gana minkšta.

Pekas išpūtė akis.

— Tavo šviesybės lova?

— Jei Pija išmano savo darbą, kai baigsi, pats jausiesi kaip lordas. — Tą šiaudų čiužinį kas nors turi panaudoti tam, kam jis skirtas.

Į menę, kurioje tą vakarą vyko puota, Džeimis Lanisteris nulipo vilkėdamas raudono aksomo liemenę su įstrižu paauksuoto audeklo įsiuvu ir pasipuošęs auksine grandine, inkrustuota juodais deimantais. Be to, jis prisirišo ir auksinę plaštaką, kruopščiai nublizgintą ir spindinčią. Šioje pilyje nederėjo vilkėti baltų drabužių. Atlikti pareigą jis turėjo Riverane, o čia jį atvedė ne toks kilnus tikslas.

Didžiąją Dario menę taip vadinti galėjai nebent iš mandagumo. Joje nuo vienos iki kitos sienos buvo sustatyti iš ožių ir lentų sumeistrauti stalai, o lubų gegnės aprūkusios. Džeimį šeimininkė pasodino ant pakylos, tuščio Lanselio krėslo dešinėje.

— Ar pusbrolis drauge su mumis nevakarieniaus? — įsitaisęs prie stalo paklausė Džeimis.

— Milordas nusprendė pasninkauti, — paaiškino ledi Amerėja. — Jis labai sielvartauja dėl vargšo aukštojo septono.

Ji buvo ilgakojė, krūtinga ir augalota, maždaug aštuoniolikos metų mergina; iš pirmo žvilgsnio — sveikata nesiskundžianti moteris, nors jos suvargęs veidas ir nuolaidus smakras priminė Džeimiui velionį, neapraudotą pusbrolį Kleosą, iš išvaizdos visuomet truputį priminusį žebenkštį.

Pasninkauti? Jis didesnis kvailys, nei maniau. Jo pusbroliui derėjo ne marintis badu, o stengtis kaip nors sugyventi su savo našle įpėdinį žebenkščiuko veideliu. Džeimiui buvo smalsu, ką pasakytų seras Kevanas, sužinojęs apie naująją savo sūnaus aistrą? Gal dėl to jo dėdė taip staiga ir išvyko?

Visiems valgant pupelių sriubą su šonine, ledi Amerėja Džeimiui papasakojo, kaip dar tais laikais, kai Frėjai kovėsi už Robą Starką, seras Gregoris Kligeinas nužudė pirmą jos vyrą.

— Maldavau jo, kad nejotų, bet mano Peitas buvo tikras narsuolis ir prisiekė, kad tai jis paties tą pabaisą. Jis norėjo pelnyti šlovę.

Visi mes to trokštame.

— Kai buvau ginklanešys, nutariau, jog būsiu tas, kuris nužudys Besišypsantį Riterį.

— Besišypsantį Riterį? — sutrikusi pakartojo ledi Amerėja. — O kas jis toks?

Mano vaikystės Kalnas. Du kartus menkesnio stoto, bet du kartus pasiutesnis.

— Seniai žuvęs bastūnas. Smulkmė, dėl kurio ledi tikrai neturėtų sukti sau galvos.

Amerėjai ėmė tirtėti lūpa. Rudos jos akys paplūdo ašaromis.

— Atleisk mano dukteriai, — įsiterpė senyva moteris. Kartu su ledi Amerėja į Darį atkeliavo ir dvi dešimtys Frėjų: jos sesuo, dėdė, netikras dėdė, pusbroliai, pusseserės ir… motina, tikra Darių giminės palikuonė. — Ji vis dar gedi tėvo.

— Bastūnai jį nužudė, — kūkčiodama prabilo ledi Amerėja. — Tėvas išjojo tik sumokėti išpirkos už Petirą Spuogą. Jis atgabeno auksą, kurio jie prašė, bet niekšai jį vis tiek pakabino.

— Pakorė, Eime. Tavo tėvas buvo ne gobelenas. — Ledi Marija kreipėsi į Džeimį: — Rodos, pažinojai jį, sere.

— Kadaise kartu tarnavome ginklanešiais Kreikhole. — Tačiau jam nepakako įžūlumo tvirtinti, kad jiedu buvo draugai. Kai Džeimis ten atvyko, Meretas Frėjus buvo pilyje pagarsėjęs peštukas ir įsakinėjo visiems jaunesniems berniukams. O tada pamėgino pavadovauti man. — Jis buvo… labai stiprus.

Tai buvo vienintelis pagyrimas, atėjęs Džeimiui į galvą. Meretas buvo lėtas, nevikrus ir kvailas, bet… stiprus.

— Jūs drauge kovėtės su Karaliaus miško brolija, — šniurkščiodama pasakė ledi Amerėja. — Tėvas man apie tai pasakodavo.

Turbūt norėjai pasakyti, kad tėvas girdavosi ir meluodavo.

— Kovėmės…

Frėjus prie tos kovos labiausiai prisidėjo tuo, kad nuo kekšės, sekusios paskui stovyklą, pasigavo sifilį ir leidosi paimamas į nelaisvę Baltosios EI-niukės. Prieš paimdama išpirką ir grąžindama Meretą Samneriui Kreikholui, bastūnų karalienė įspaudė jam į užpakalį įdagą — savo ženklą. Dvi savaites Meretas negalėjo atsisėsti, nors Džeimis abejojo, ar iki raudonumo įkaitinta geležis buvo tokia bjauri kaip katiliukai išmatų, kurias Meretui grįžus kiti ginklanešiai privertė jį ryti . Jauni vaikinai — žiauriausi padarai pasaulyje. Auksinės plaštakos pirštais jis užkabino vyno taurės kojelę ir ją pakėlė.

— Už Mereto atminimą, — paskelbė tostą Džeimis. Už šį vyrą buvo lengviau išgerti, nei apie jį šnekėti.

Po šio tosto ledi Amerėja liovėsi verkti ir prie stalo sėdintys žmonės ėmė šnekėti apie vilkus — keturkojus vilkus. Seras Denvelis Frėjus pareiškė, kad pilies apylinkėse jų daugiau, nei prisiminė jo senelis.

— Jie visiškai nebebijo žmonių. Mums keliaujant iš Dvynių, gauja vilkų užpuolė vilkstinę su maistu. Mūsų šauliams teko keliolika plėšrūnų nušauti, ir tik tada kiti pasitraukė.

Seras Adamas Marbrandas pripažino, kad jų kariuomenės kolona su panašiais rūpesčiais susidūrė žygiuodama į šiaurę, į Karaliaus Uostą.

Džeimis sutelkė dėmesį į valgį: kaire ranka laužė duonos gabalėlius, o dešine negrabiai kilnojo vyno taurę. Jis matė, kaip Adamas Marbrandas, pasisodinęs ant kelių merginą, mėgina ją sužavėti, matė Stefoną Sviftą, prisidėliojusį ant stalo duonos gabalėlių, riešutų ir morkų, atkuriantį mūšio dėl Karaliaus Uosto eigą. Seras Kenosas buvo pasisodinęs ant kelių tarnaitę ir drąsino ją glostyti jam kotą, o seras Dermotas džiugino kelis ginklanešius pasakojimais apie klajojančio riterio nuotykius Lietaus Miške. Toliau prie stalo sėdintis Hugas Vensas buvo užsimerkęs. Tikriausiai apmąsto gyvenimo paslaptis, pagalvojo Džeimis, arba, kol bus patiektas kitas valgis, nusprendė nusnūsti. Jis vėl atsisuko į ledi Mariją.

— Bastūnai, kurie nužudė tavo vyrą… Ar tai buvo lordo Beriko gauja?

— Iš pradžių mes taip manėme. — Nors ledi Marija buvo truputį žilstelėjusi, ji vis tiek liko graži moteris. — Išjoję iš Oldstouno, žudikai patraukė kas sau. Vieną jų būrį seras Viprenas atsekė iki Gražiojo Turgaus, bet ten juos pametė. Paskui kitus Juodasis Valderis į Raganos Klampynę pasiuntė savo medžiotojus su skalikais. Valstiečiai dievagojosi bastūnų nematę, bet griežtai tardomi užgiedojo visai ką kita. Jie papasakojo apie vienaakį vyrą, apie kitą, vilkintį geltoną apsiaustą, ir apie moterį su apsiaustu ir pakeltu gobtuvu.

— Apie moterį? — Džeimis manė, kad Baltoji Elniukė pamokė Meretą nuo bastūnių moterų laikytis atokiau. — Ir Karaliaus miško brolijoje buvo moteris.

— Girdėjau apie ją, — tarė ji, bet tokiu tonu, tarsi būtų norėjusi pridurti: „Kaip galėjau negirdėti, jei ji mano vyrą pažymėjo įdagu?“ — Sklando kalbos, kad Baltoji Elniukė buvo jauna ir graži. O po gobtuvu veidą slepianti moteris tikrai nėra gražuolė. Valstiečiai mus patikino, kad jos veidas sudraskytas ir randuotas, o jai į akis baisu pažvelgti. Jie tvirtina, kad ta moteris vadovavo bastūnams.

— Vadovavo? — Džeimiui buvo sunku tuo patikėti. — Berikas Dondarionas ir raudonasis žynys…

— Jų niekas ten nematė, — tvirtai pasakė ledi Marija.

— Dondarionas miręs, — pridūrė Stipruolis Šernas. — Kalnas peiliu išdūrė jam akį, tarp mūsų buvo vyrų, kurie patys tai matė.

— Tai tik vienas iš pasakojimų, — įsiterpė Adamas Marbrandas. — O kiti sako, kad lordo Beriko nužudyti neįmanoma.

— Seras Harvinas tvirtina, kad tokios šnekos — melagingos. — Ledi Amerėja vyniojo aplink pirštą savo kasą. — Jis man pažadėjo atnešti lordo Beriko galvą. Jis labai narsus. — Nors ir apsipylusi ašaromis, ji nuraudo.

Džeimis prisiminė galvą, kurią kadaise atnešė Pijai. Ir jam pasirodė, jog girdi mažojo broliuko kikenimą. „Kas nutinka, kai dovanoji merginai gėles?“ — galėjo paklausti jo Tirionas. Jis būtų pasakęs kelis „meilius“ žodžius ir Harvinui Plumui, nors žodis „narsus“ tikrai nebūtų nuskambėjęs. Plumo broliai buvo augaloti, stambūs vyrai, storasprandžiai ir raudonskruosčiai; jie garsiai kalbėjo, buvo geidulingi, greitai juokdavosi, lengvai supykdavo, bet lengvai ir atleisdavo. Harvinas skyrėsi nuo visų kitų Plumų: buvo niūrus, nekalbus, negreitas atleisti ir… mirtinai pavojingas, kai rankoje laikydavo kūjį. Jis buvo tinkamas vadovauti įgulai, bet visai netinkamas mylėti. Nors… Džeimis įdėmiai nužvelgė ledi Amerėją.

Tarnai atnešė žuvies patiekalą: keptą upinę lydeką su žolelių ir grūstų riešutų plutele. Lanselio ledi jos paragavo, pritariamai linktelėjo ir liepė pirmiausia patiekti lydekos Džeimiui. Tarnams padėjus kepsnį priešais jį, Eime pasilenkė per tuščią savo vyro krėslą ir palietė auksinę Džeimio ranką.

— Tu galėtum sudoroti lordą Beriką, sere Džeimi. Juk nužudei Besišypsantį Riterį. Prašau, milorde, maldauju, pasilik pas mus ir padėk susitvarkyti su lordu Beriku ir Skaliku. — Išblyškę jos pirštai glostė auksinius Džeimio pirštus.

Ar ji mano, kad aš tą prisilietimą jaučiu?

— Besišypsantį Riterį nukirto Ryto Kalavijas, miledi. Tai padarė geresnis riteris už mane, seras Arturas Deinas. — Džeimis patraukė auksinius pirštus ir vėl kreipėsi į ledi Mariją. — Ar toli Juodasis Valderis sekė tą moterį su gobtuvu ir jos vyrus?

— Jo skalikai vėl aptiko jų pėdsakus į šiaurę nuo Raganos Klampynės, — atsakė jam senoji. — Jis dievagojasi, kad bėgliai buvo aplenkę jį vos per pusdienį kelio, kai dingo Sąsmaukoje.

— Tegul ten jie ir supūva, — linksmai įsiterpė seras Kenosas. — Jei dievai geri, juos prarijo lakusis smėlis arba suėdė driežai-liūtai.

— Arba priglaudė varliaėdžiai, — pridūrė seras Denvelis Frėjus. — Neatmesčiau galimybės, kad saliečiai globoja bastūnus.

— O, kad taip elgtųsi tik jie! — sušuko ledi Marija. — Kai kurie upių lordai irgi padeda lordo Beriko vyrams.

— Ir prasčiokai, — šniurkštelėjusi pridūrė jos duktė. — Seras Harvinas sako, kad valstiečiai juos slepia ir maitina, o kai jis paklausia, kur jie nujojo, dar ir meluoja. Meluoja savo lordams!

— Reikia išlupti jiems liežuvius, — pasiūlė Stipruolis Šernas.

— Tada teisingo atsakymo apskritai neišgirsi, — tarė Džeimis. — Jei norite prasčiokų pagalbos, turite pasiekti, kad jie jus mylėtų. Būtent taip elgėsi Arturas Deinas, kai išjojo kovoti su Karaliaus miško gauja. Jis sumokėdavo prasčiokams už maistą, kurį valgydavome, perduodavo jų skundus karaliui Eiriui, plėtė aplink jų kaimus plytinčias ganyklas ir net pasiekė, kad jie turėtų teisę kasmet nusikirsti tam tikrą skaičių medžių, o rudenį susimedžioti kelis karaliaus elnius. Miške gyvenantys paprasti žmonės tikėjosi, kad Toinas juos apgins, bet seras Arturas prasčiokų labui padarė tiek daug, kad Brolija nė iš tolo negalėjo jam prilygti, ir palenkė tuos žmones savo pusėn. Po to pasiekti tikslą jau buvo labai lengva.

— Lordas vadas kalba išmintingai, — linktelėjo ledi Marija. — Tų bastūnų neatsikratysime tol, kol prastuomenė nepamils Lanselio taip, kaip kadaise mylėjo mano tėvą ir senelį.

Džeimis žvilgtelėjo į tuščią pusbrolio krėslą. Bet melsdamasis Lanselis tikrai nepelnys tų žmonių meilės.

Ledi Amerėja nutaisė nepatenkintą veido išraišką.

— Sere Džeimi, maldauju, nepalik mūsų. Ir milordui, ir man tavęs reikia. Laikai tokie neramūs… Būna naktų, kai iš baimės beveik nesudedu bluosto.

— Mano vieta — šalia karaliaus, miledi.

— Aš atjosiu, — pasisiūlė Stipruolis Šernas. — Kai sutvarkysime reikalus Riverane, man vėl knietės stoti į kovą. Tik abejoju, ar Berikas Dondarionas bus man lygiavertis priešininkas. Pamenu jį iš praeityje vykusių turnyrų. Jis buvo gražus jaunuolis, vilkėjo puikų apsiaustą. Gležnas ir nepatyręs.

— Toks jis buvo prieš mirdamas, — prabilo jaunasis seras Arvudas Frėjus. — Prasčiokai pasakoja, kad po mirties jis labai pasikeitė. Nužudyti jį galima, bet miręs jis būna neilgai. Kaip ketini nugalėti tokį vyrą? Be to, dar yra Skalikas. Druskos įlankoje jis nužudė dvidešimt vyrų.

Stipruolis Šernas garsiai nusijuokė:

— Dvidešimt taukais aptekusių smuklininkų — galbūt. Arba dvi dešimtis mižnių tarnų. Arba dvidešimt elgetaujančių brolių, ginkluotų aukų dubenėliais. Bet tik ne dvidešimt riterių. Manęs jis nenužudys.

— Druskos įlankoje yra riteris, — nenusileido Arvudas. — Jis pasislėpė už savo pilies sienų, o tuo metu Kligeinas ir jo pasiutę šunys siaubė miestą. Tu nematei, ką jis padarė, sere. O aš mačiau. Kai žinia pasiekė Dvynius, nujojome tenai su Hariu Heigu, jo broliu Doneliu ir dar penkiomis dešimtimis karių, lankininkų ir sunkiai ginkluotų riterių. Manėme, jog tai lordo Beriko darbas, ir tikėjomės aptikti jo pėdsakus. Iš Druskos įlankos liko tik pilis ir seras Kvinsis — toks įbaugintas, kad net vartų mums neatidarė, tik kažką šūkavo nuo dantytos pilies sienos. Ten liko tik kaulai ir pelenai. Visas miestas pražuvo. Skalikas padegė namus, išskerdė žmones ir kvatodamasis išjojo. Moterys… nepatikėtum, ką jis padarė kai kurioms moterims. Prie stalo negaliu apie tai kalbėti. Kai pamačiau, man pasidarė bloga.

— O aš, tai sužinojusi, verkiau, — pridūrė ledi Amerėja.

Džeimis išgėrė gurkšnelį vyno.

— Kodėl jūs tikri, kad tai — Skaliko darbas?

Sprendžiant iš žmonių pasakojimų, tai labiau priminė Gregorio, o ne Sandoro braižą. Taip, Sandoras buvo bukas ir žiaurus, tačiau tikru Kligeinų giminės pabaisa vis dėlto laikytas didysis jo brolis.

— Žmonės jį matė, — tarė seras Arvudas. — Tą jo šalmą sunkiai supainiosi su kitu ir sunkiai pamirši, be to, keli užpultieji liko gyvi ir viską papasakojo. Mergina, kurią jis išprievartavo, keli vaikinukai, kuriems pavyko pasislėpti, moteris, kurią radome prispaustą apanglėjusios sijos, žvejai, stebėję skerdynes iš savo valčių…

— Nevadink to skerdynėmis, — tyliai tarė ledi Marija. — Tai įžeidimas visiems sąžiningiems skerdikams. Druskos įlankoje siautėjo į žmogų įsikūnijęs plėšrus žvėris.

Taip, dabar išmušė plėšrūnų valanda, pagalvojo Džeimis, liūtų, vilkų ir pasiutusių šunų, kranklių ir maitlesių varnų valanda.

— Tai siaubinga. — Stipruolis Šernas vėl prisipylė taurę vyno. — Ledi Marija, ledi Amerėja, jūsų sielvartas mane sujaudino. Pažadu, kai paimsime Riveraną, grįšiu medžioti Skaliko ir nužudysiu jį, kad būtumėte ramios. Šunų aš nebijau.

Šito šuns turėtum bijoti. Abu vyrai buvo augaloti ir stiprūs, bet Sandoras Kligeinas — gerokai vikresnis, be to, jis kaudavosi su tokiu pašėlusiu užsidegimu, kad Lailui Kreikholui nebuvo ko nė svajoti prilygti Sandorui.

Ir vis dėlto ledi Amerėja apsidžiaugė.

— Tu tikras riteris, sere Lailai, kad padedi į bėdą patekusiai ledi.

Na, ji bent jau nepavadino savęs mergele. Džeimis ištiesė ranką paimti taurės ir netyčia ją parvertė. Vyną sugėrė lininė staltiesė. Raudonai dėmei plečiantis, jo bendrakeleiviai apsimetė jos nepastebintys. Tikras užstalės mandagumas, tarė sau Džeimis, bet pasijuto taip, tarsi vyrai jo gailėtųsi. Jis staiga atsistojo.

— Miledi… Prašyčiau man atleisti.

Ledi Amerėją toks poelgis, rodos, pribloškė.

— Palieki mus? Dar bus patiekta elnienos ir kaplūnas, prikimštas porų ir grybų.

— Neabejoju, kad tie valgiai bus labai gardūs, bet daugiau negalėčiau praryti nė kąsnio. Man reikia pasimatyti su pusbroliu.

Džeimis nusilenkė ir paliko juos visus puotauti.

Vyrai valgė ir kieme. Žvirbliai buvo susibūrę aplink keliolika laužų, ant kurių virė valgis, vėsų vakarą pasišildyti rankų ir pasižiūrėti, kaip ant ugnies spirga ir šnypščia dešrelės. Jų čia buvo šimtai. Niekam tikę, tik maistą gadina. Džeimis pasvarstė, kiek dešrų jo pusbrolis atsidėjo ir kuo ketino maitinti žvirblius jiems išjojus į Riveraną. Atėjus žiemai jie mis žiurkėmis, nebent nuimtų ir susivežtų derlių. Tokį vėlų rudenį tikėtis sulaukti dar vieno derliaus buvo naivu.

Septą jis rado prie vidinio pilies kiemo sienos. Tai buvo septynbriaunis, seno stiliaus, medinis, belangis pastatas su meniškai išdrožinėtomis durimis ir čerpių stogu. Ant septos laiptų sėdėjo trys žvirbliai. Džeimiui priėjus jie atsistojo.

— Kur eini, milorde? — paklausė vienas iš jų. Iš tos trijulės jis buvo mažiausias, tik jo barzda vešliausia.

— Į vidų.

— Ten jo šviesybė lordas. Jis meldžiasi.

— Jo šviesybė lordas yra mano pusbrolis.

— Ką gi, tuomet, milorde, — prabilo kitas žvirblis — augalotas plikas vyras su septynkampe žvaigžde, nupiešta virš vienos akies, — tikriausiai nenorėsi trukdyti besimeldžiančiam pusbroliui.

— Lordas Lanselis meldžia Dangiškojo Tėvo patarimo, — pridūrė trečias, bebarzdis žvirblis. Berniukas, dingtelėjo Džeimiui, tačiau, sprendžiant iš balso, tai buvo moteris, apsitaisiusi duksliais skarmalais ir apsivilkusi surūdijusius šarvinius marškinius. — Jis meldžiasi už aukštojo septono ir visų kitų mirusiųjų sielas.

— Visi jie bus mirę ir rytoj, — tarė jai Džeimis. — Dangiškasis Tėvas laiko turi daugiau už mane. Ar žinai, kas esu?

— Kažkoks lordas, — burbtelėjo augalotasis vyras su žvaigžde virš akies.

— Luošys, — pridūrė sutrauka su vešlia barzda.

— Karalžudys, — tarė moteris, — bet mes — ne karaliai, o tik Vargšų Bičiuliai, ir tu negali įžengti į septą, nebent jo šviesybė nuspręs kitaip.

Ji pakėlė spygliuotą kuoką, o sutrauka — kirvį.

Jiems už nugarų prasivėrė durys.

— Leiskite pusbroliui įeiti, bičiuliai, — romiai pasakė Lanselis. — Aš jo laukiau.

Žvirbliai pasitraukė.

Lanselis atrodė dar liesesnis, nei buvo Karaliaus Uoste. Jis buvo basas, apsivilkęs paprastą, šiurkščią, nedažytos vilnos tuniką, su kuria labiau priminė elgetą, o ne lordą. Viršugalvį buvo nusiskutęs plikai, bet jo barzda dar truputį paaugo. Pavadinęs ją žąsiuko pūkeliais, būtum įžeidęs žąsiuką. Barzda visiškai nederėjo prie žilų jo plaukų paausiuose ir atrodė keistai.

— Pusbroli, — tarė Džeimis, kai jiedu su Lanseliu septoje liko vieni, — ar visai pametei protą?

— Man maloniau galvoti, kad atradau tikėjimą.

— Kur tavo tėvas?

— Išvyko. Mudu susikivirčijome. — Lanselis priklaupė prie kito savo Tėvo altoriaus. — Pasimelsi su manimi, Džeimi?

— Jei nuolankiai pasimelsiu, ar Tėvas parūpins man naują ranką?

— Ne. Bet Karžygys įkvėps tau drąsos, Kalvis suteiks jėgų, o Senolė — išminties.

— Man reikia rankos. — Septyni dievai dunksojo virš drožinėtų altorių, kurių tamsus medis blizgėjo žvakių šviesoje. Ore tvyrojo silpnas smilkalų kvapas. — Tu čia ir nakvoji?

— Kiekvieną naktį įsirengiu guolį vis prie kito altoriaus ir Septynetas siunčia man regėjimus.

Kadaise regėjimus matė ir Beiloras Palaimintasis. Ypač kai pasninkaudavo.

— Kada paskutinį kartą valgei?

— Tikėjimas — vienintelis man reikalingas penas.

— Tikėjimas — kaip košė. Skaniausias su pienu ir medumi.

— Sapnavau, kad atvyksi. Sapne tu žinojai, ką padariau. Kaip nusidėjau. Ir už tai mane nužudei.

— Taip pasninkaudamas greičiausiai pats pasmerksi save myriop. Argi atsisakęs maisto Beiloras Palaimintasis neatsidūrė karsto neštuvuose?

— “Septynkampėje žvaigždėje“ rašoma, kad mūsų gyvenimas — kaip deganti žvakė. Bet koks atsitiktinis vėjo gūsis gali ją užpūsti. Šiame pasaulyje mirtis nuolat šalia ir septyni pragarai laukia nusidėjėlių, neatgailaujančių dėl savo nuodėmių. Melskis su manimi, Džeimi.

— Jei pasimelsiu, ar suvalgysi dubenį košės? — Pusbroliui nieko neatsakius, Džeimis atsiduso. — Turėtum miegoti su žmona, o ne su Mergele. Jei nori išlaikyti savo valdžioje pilį, tau reikia sūnaus, kurio gyslomis tekėtų Darių kraujas.

— Ta pilis — tik krūva šaltų akmenų. Niekada tos pilies neprašiau. Niekada jos nenorėjau. Troškau tik… — Lanselis suvirpėjo. — Tesaugo mane Septynetas, bet… norėjau būti kaip tu.

Džeimis nesusilaikė ir nusijuokė.

— Geriau jau kaip aš nei kaip Beiloras Palaimintasis. Dariui reikia liūto, pusbroli. Tavo mažajai Frėj — taip pat. Kaskart, kai kas nors pamini Hardstouną, jai sudrėksta tarpkojis. Jei dar su juo nesugulė, netrukus tai padarys.

— Jei ji Hardstouną myli, aš jiems linkiu daug džiaugsmo.

— Liūtui nedera įsitaisyti ragų. Tu tą merginą vedei.

— Ištariau kelis žodžius ir apgaubiau jos pečius raudonu apsiaustu, bet tik tam, kad pamaloninčiau tėvą. Santuokai reikia sutvirtinimo. Karalius Beiloras buvo priverstas vesti savo seserį Deną, bet kaip vyras ir žmona jiedu niekada negyveno, o kai tik buvo karūnuotas, Beiloras jos atsisakė.

— Karalystei jis būtų pasitarnavęs labiau, jei būtų užsimerkęs ir ją išdulkinęs. Žinau tai, nes puikiai išmanau istoriją. Šiaip ar taip, tu tikrai niekada nebūsi laikomas Beiloru Palaimintuoju.

— Ne, — pritarė Lanselis. — Jis turėjo retą sielą — švarią, narsią ir nekaltą, nepalytėtą šio pasaulio blogio. O aš esu nusidėjėlis ir turiu už daug ką atgailauti.

Džeimis uždėjo ranką pusbroliui ant peties.

— Ką tu išmanai apie nuodėmę, pusbroli? Aš nužudžiau savo karalių.

— Narsus vyras žudo kalaviju, o bailys — pasiėmęs vyno odmaišį. Mes abu esame karalžudžiai, sere.

— Robertas nebuvo tikras karalius. Kai kas galbūt net pasakytų, kad elnias — įprastas liūto grobis. — Po pusbrolio oda Džeimis pirštais užčiuopė kaulus ir… dar kai ką. Po tunika Lanselis vilkėjo ašutinę. — Ką dar padarei, kad privalai taip nežmoniškai atgailauti? Papasakok.

Pusbrolis nuleido galvą ir jo skruostais ėmė ristis ašaros.

Kitokio atsakymo nei šios ašaros Džeimiui ir nereikėjo.

— Nužudei karalių, — tarė jis, — o tada išdulkinai karalienę.

— Aš niekada…

— …negulėjai su mano miela seserimi? — Pasakyk. Pasakyk!

— Niekada neišliejau sėklos… į jos…

— …pindą? — pertraukė jį Džeimis.

— …į įsčias, — baigė mintį Lanselis. — Tai ne išdavystė, nebent nuleidi į vidų. Karaliui mirus, aš ją paguodžiau. Tu buvai paimtas į nelaisvę, tavo tėvas išjojęs į karą, o tavo brolis… karalienė jo bijojo, ir ne be reikalo. Jis privertė mane į ą išduoti…

— Šit kaip? — Lanselis, seras Osmundas… kas dar? Ar užuomina apie Mėnuliukef buvo tik pokštas? — Paėmei ją prievarta?

— Ne! Aš ją mylėjau. Norėjau ją apsaugoti.

Norėjai būti kaip aš. Džeimiui ėmė niežtėti nukirstus pirštus. Tą dieną, kai atėjo į Baltojo Kalavijo bokštą maldauti jo, kad atsisakytų įžadų, ir buvo jo atstumta, Sersėja gyrėsi melavusi jam daugybę kartų. Džeimis tuos žodžius suprato kaip nevykusį mėginimą jį įskaudinti, kaip ir jis įskaudino seserį. Ir vis dėlto, tai galėjo būti vienintelis teisingas dalykas, kurį ji man kada nors pasakė.

— Negalvok blogai apie karalienę, — paprašė Lanselis. — Visų kūnas silpnas, Džeimi. Dėl mūsų nuodėmės niekas nenukentėjo. Pa…pavainikio nebuvo.

— Ne. Išliejus sėklą ant pilvo, pavainikiai pradedami labai retai. — Džeimis klausė savęs, ką pasakytų pusbrolis, jei jis išpažintų savo nuodėmes — tris išdavystes, Sersėjos vadinamas Džofriu, Tomenu ir Mirsela.

— Po mūšio pykau ant karalienės, bet aukštasis septonas pasakė, kad turėčiau jai atleisti.

— Išpažinai savo nuodėmes jo aukštajai šventenybei, ar ne?

— Kai buvau sužeistas, jis už mane meldėsi. Jis buvo geras žmogus.

Dabar jis — miręs žmogus. Jo atminimui jau skambėjo varpai. Džeimis pagalvojo, ar jo pusbrolis bent nutuokia, kokias pasekmes turėjo jo ištarti žodžiai.

— Lanseli, kvaily tu prakeiktas…

— Tu teisus, — linktelėjo Lanselis. — Bet savo kvailumą jau įveikiau, sere. Prašiau Tėvo aukštybėse, kad parodytų man kelią, ir jis parodė. Ketinu atsisakyti lordo titulo ir žmonos. Jei nori, Hardstounas gali gauti ir titulą, ir tą moterį. Rytoj grįžtu į Karaliaus Uostą iš naujo prisiekti išrinktam aukštajam septonui ir Septynetui. Noriu duoti įžadus ir prisidėti prie Karžygio Sūnų.

Vaikinas kalbėjo visiškas nesąmones.

— Karžygio Sūnų ordinas uždraustas prieš tris šimtus metų…

— Naujas aukštasis septonas ordiną atkūrė. Jis pasiuntė žinią visiems garbingiems riteriams, kviesdamas aukoti savo gyvenimą ir kalavijus Septynetui. Vargšų Bičiulių ordinas taip pat bus atkurtas.

— Kodėl Geležinis sostas turėtų tai leisti?

Džeimis prisiminė, jog vienas iš senųjų Targarienų giminės karalių daugelį metų kovojo, kad tuos du karinius ordinus panaikintų, tik pamiršo, kuris būtent. Galbūt Meigoras, o gal Džaheiris Pirmasis. Tirionas tai žinotų.

— Jo aukštoji šventenybė rašo, jog karalius Tomenas sutiko. Jei nori, parodysiu laišką.

— Net jei tai tiesa… tu esi Uolos liūtas, lordas. Turi žmoną, pilį, privalai ginti savo žemes ir jose gyvenančius žmones. Jei dievai bus geri, susilauksi sūnų, kurių gyslomis tekės tavo kraujas ir kurie bus tavo įpėdiniai. Kodėl nori viso to atsisakyti dėl… dėl kažkokios priesaikos?

— O kodėl tu davei įžadus? — tyliai paklausė Lanselis.

Dėl garbės, norėjo atsakyti Džeimis. Ir dėl šlovės. Tačiau tai būtų buvęs melas. Tiesa, į karaliaus sargybą jis įstojo ir dėl garbės, ir dėl šlovės, bet pirmiausia — dėl Sersėjos. Jis nė pats nepajuto, kaip nusijuokė.

— Skubi pas aukštąjį septoną ar pas mano seserį? Melskis, pusbroli. Uoliai melskis.

— Ar pasimelsi drauge, Džeimi?

Jis apsidairė po septą, apžvelgė dievus. Maloningąją Motiną. Griežtai teisiantį Tėvą. Karžygį, uždėjus} vieną ranką ant kalavijo. Šešėliuose stovintį Pašalietį, paslėpusį pusiau žmogišką veidą po mantijos gobtuvu. Maniau, kad aš esu Karžygys, o Sersėja — Mergelė, bet ji visą laiką buvo Pašalietis, slepiantis nuo manęs tikrąjį savo veidą.

— Jei nori, pasimelsk už mane, — pasakė jis pusbroliui. — Aš pamiršau maldos žodžius.

Džeimiui pro duris žengus į nakties tamsą, žvirbliai tebepurpčiojo aplink septą.

— Ačiū, — padėkojo jiems Džeimis. — Dabar jaučiuosi gerokai šventesnis.

Tada nuėjęs susirado serą Iliną ir du kalavijus.

Pilies kieme ausų ir akių netrūko. Kad jų išvengtų, jiedu pasiieškojo vietos Dario dievų giraitėje. Čia nebuvo žvirblių, tik siūbavo lapus numetę, niūrūs medžiai, juodomis šakomis braižydami dangų. Jiems po kojomis traškėjo sausų lapų paklotė.

— Matai tą langą, sere? — paklausė Džeimis ir nukreipė į tą pusę kalavijo geležtės smaigalį. — Ten buvo Reimuno Dario miegamasis. Mums grįžtant iš Vinterfelo, ten miegojo karalius Robertas. Jei pameni, būtent iš šios pilies pabėgo Nedo Starko duktė, kai jos vilkas apdraskė Džofą. Mano sesuo norėjo nukirsti tai merginai ranką. Tai sena bausmė už pralietą karališką kraują. Robertas žmonai pasakė, kad ji žiauri ir netekusi proto. Pusę nakties jiedu pykosi… na, Sersėja mąstė, o Robertas gėrė. Po vidurnakčio karalienė pasikvietė mane į savo miegamąjį. Karalius knarkė išsipleikęs ant myrietiško kilimo. Paklausiau sesers, gal nori, kad nuneščiau jį į lovą. O Sersėja atsakė, kad geriau nuneščiau į lovą ją, ir nusimetė drabužį. Paėmiau ją ant Reimuno Dario lovos, peržengęs miegantį Robertą. Jei jo malonybė būtų prabudęs, nesvyruodamas būčiau jį nudėjęs. Jis nebūtų buvęs pirmas karalius, žuvęs nuo mano kalavijo, bet… tą istoriją tu žinai, ar ne? — Mostelėjęs kalaviju, Džeimis pusiau perkirto medžio šaką. — Kai ją dulkinau, Sersėja šaukė: „Noriu!“ Maniau, ji turi omenyje mane, bet ji kalbėjo apie Starkų mergaitę, norėjo, kad ji būtų suluošinta arba nubausta mirties bausme. — Ko tik nebūčiau padaręs dėl meilės… — Starkų vyrai atsitiktinai rado mergaitę anksčiau už mane. Jei būčiau radęs ją pirmas…

Deglo šviesoje raupų palikti randai ant sero Ilino veido atrodė kaip juodos duobutės. Jis vėl keistai taukštelėjo dantimis.

Jis iš manęs juokiasi, suprato Džeimis Lanisteris.

— Kiek žinau, ir tu dulkinai mano seserį, raupuotas niekše, — pro sukąstus dantis ištarė Džeimis. — Tad užčiaupk savo prakeiktą snukį ir, jei gali, nužudyk mane.