Varnų puota

Sersėja

Tūkstantis laivų! — Rusvi jaunosios karalienės plaukai buvo susitaršę ir nešukuoti, o skruostai deglų šviesoje atrodė įraudę, mat ji ką tik ištrūko iš kažkokio vyro glėbio. — Tavo malonybe, privalome duoti smarkų atkirtį!

Priešpaskutinis jos ištartas žodis atsimušė į gegnes ir nuaidėjo per visas sosto menės nišas.

Įsitaisiusi aukso ir tamsiai raudonos spalvos aukštajame krėsle Geležinio sosto papėdėje, Sersėja jautė, kaip palengva įsitempia jos kaklo raumenys. Ji drįsta man sakyti „privalome“ Jai labai knietėjo pliaukštelėti Tairelių mergšei per skruostą. Ji turėtų klūpoti ir maldauti pagalbos. Bet, užuot jos prašiusi, drįsta aiškinti savo teisėtai karalienei, ką ši privalo daryti.

— Tūkstantis laivų? — vos atgaudamas kvapą pakartojo seras Haris Sviftas. — Tikrai negali būti. Joks lordas nevadovauja tūkstančio laivų flotilei.

— Kažkoks baimės pagautas kvailys išpūtė laivų skaičių dvigubai, — pritarė Ortonas Meriveteris. — Arba taip ir buvo, arba lordo Tairelio vėliavininkai mums meluoja ir iš piršto laužia didesnes priešo pajėgas, kad nepalaikytume jų bailiais.

Apšviestas į laikiklius galinėje sienoje įstatytų deglų, menės viduryje stovintis Geležinis sostas metė ilgą, supleišėjusį šešėlį. Kitas menės galas skendėjo tamsoje, ir Sersėja, nors jai tas ir nepatiko, jautė, kad ir ją supa vis ryškesni šešėliai. Visur aplink priešai, o iš draugų — jokios naudos. Kad tuo įsitikintų, jai pakako pakelti akis ir pažvelgti į savo patarėjus; tik lordas Kiburnas ir Oranas Votersas, rodės, yra tikrai pabudę. Kitus iš lovų išvertė į duris ėmę daužyti Mardžerės pasiuntiniai ir dabar jie stovėjo čia susivėlę ir suglumę. Lauke viešpatavo tamsi ir tyli naktis. Pilis ir miestas miegojo. Rodės, nors ir stovėdami, miegojo ir Borosas Blauntas, ir Merinas Trentas. Net Osmundas Ketlblekas žiovavo. Bet tik ne Loras. Tik ne mūsų Gėlių riteris. Jis stypsojo savo sesutei už nugaros tarsi blyškus šešėlis, prisijuosęs kardasaitį su ilguoju kalaviju.

— Per pusę sumažinus laivų skaičių, jų vis tiek dar lieka penki šimtai, milorde, — atkreipė Ortono Meriveterio dėmesį Votersas. — Tik Arboras turi tiek karinių jūrų pajėgų, kad galėtų pasipriešinti tokio dydžio flotilei.

— O kur mūsų naujieji dromonai? — paklausė seras Haris. — Geležinių ilglaiviai prieš mūsų dromonus tikriausiai neatsilaikytų, ar ne? „Karaliaus Roberto kūjis“ — galingiausias karo laivas visame Vesterose.

— Buvo, — atsakė Votersas. — „Mieloji Sersėja“, kai bus baigta statyti, jam nė kiek nenusileis, o „Lordas Taivinas“ bus du kartus didesnis už juos abu.

Tačiau dabar dar tik pusė laivų deramai apginkluoti ir nė vienas neturi visos įgulos. Be to, net jei visi šie darbai būtų baigti, jėgų santykis mums vis tiek būtų labai nepalankus. Tiesa, įprastas irklinis priešų ilglaivis, palyginti su mūsų laivais, yra mažas, bet geležiniai turi ir didesnių. Lordo Beilono „Didysis krakenas“ ir Geležinės flotilės laivai yra skirti jūrų mūšiams, o ne plėšikavimui. Greičiu ir jėga jie prilygsta mažesniems mūsų karo laivams, bet turi geresnes įgulas ir geresnius kapitonus. Geležiniai jūroje praleidžia visą savo gyvenimą.

Kai Beilonas Greidžojus prieš jį sukilo, Robertui reikėjo tas salas sunaikinti, pagalvojo Sersėja. Jis sutriuškino geležinių laivynų, pelenais paleido jų miestus, sugriovė pilis, bet, kai šie puolė prieš jį ant kelių, vėl leido jiems atsistoti. Robertui reikėjo iš geležinių kaukolių supilti dar vienų salų. Jos tėvas būtų taip ir padaręs, bet Robertas niekada nepasižymėjo drąsa, būtina karaliui, norinčiam išlaikyti savo karalystėje taiką.

— Geležiniai nedrįso pulti ir plėšti Žemupio nuo tų laikų, kai Jūros akmens soste sėdėjo Dagonas Greidžojus, — pasakė ji. — Kodėl sumanė mus pulti dabar? Kas juos padrąsino?

— Naujasis jų karalius. — Kiburnas stovėjo susikišęs plaštakas į drabužio rankoves. — Lordo Beilono brolis. Visi jį vadina Varnaakiu.

— Maitlesiai varnai puotauja radę lavonus arba mirštančius, — tarė didysis meisteris Paišelis. — Stiprių ir sveikų gyvūnų jie nepuola. Tiesa, lordas Euronas nepasotinamas, jis trokšta aukso ir kitokio grobio, bet, kai tik išplauksime jo pasitikti, jis spruks atgal į Paiką, kaip kadaise spruko lordas Dagonas.

— Klysti, — įsiterpė Mardžerė Tairel. — Plėšikai tokiomis gausiomis pajėgomis niekada nepuola. Tūkstantis laivų! Lordas Hevetas ir lordas Česteris nužudyti, žuvo ir lordo Šerio sūnus bei įpėdinis. Seris su keliais jam likusiais laivais pabėgo į Haigardeną, o lordas Grimas tapo įkaitu savo paties pilyje. Vilas sako, kad vietoj jų geležinių karalius suteikė lordo titulą keturiems saviškiams.

Vilas, pašaipiai pagalvojo Sersėja, tas luošys. Tai jis dėl visko kaltas. Tas kvailys Meisas Tairelis ginti Žemupį patikėjo tam nevykėliui ir ištižėliui.

— Nuo Geležies salų iki Skydų — tolima kelionė, — pasakė karalienė. — Kaip galėjo nutikti, kad iki šiol niekas nepastebėjo tūkstančio laivų?

— Vilas mano, kad jie laikėsi atokiau nuo pakrančių, — atsakė Mardžerė. — Plaukė taip, kad nuo kranto jų nebūtų matyti, perskrodė atvirus Saulėlydžio jūros vandenis ir staiga pasirodė iš vakarų.

Greičiausiai luošys nepastatė apžvalgos bokštuose sargybos ir dabar bijo, kad mes to nesužinotume. Jaunoji karalienė tik dangsto savo brolį. Sersėjai išdžiūvo burna. Norėčiau taurės Arboro auksinio. Jei geležiniai nuspręstų užgrobti Arborą, netrukus visą karalystę imtų kankinti troškulys.

— Čia galėjo prikišti nagus ir Stanis. Beilonas Greidžojus mano lordui tėvui siūlė sudaryti sąjungą. Galbūt jo brolis tą patį pasiūlė Staniui…

Paišelis suraukė antakius.

— Kokia lordui Staniui būtų nauda iš…

— Jis sutvirtintų savo pozicijas. Ir gautų progą prisiplėšti grobio. Staniui reikia aukso, kad galėtų susimokėti samdomiems kalavijuočiams. Be to, plėšikaudamas vakaruose jis galbūt tikisi nukreipti mūsų dėmesį nuo Drakono Uolos ir Vėtrų Gūžtos.

Lordas Meriveteris pritariamai linktelėjo ir tarė:

— Taip, tai mėginimas nukreipti dėmesį. Stanis gudresnis, nei manome. Tavo malonybė labai išmintinga, kad iš karto perprato jo užmačias.

— Lordas Stanis kaip įmanydamas mėgina palenkti savo pusėn šiauriečius, — įsiterpė Paišelis. — Susibičiuliavęs su geležiniais, jis negalėtų tikėtis…

— Šiauriečiai priėjo nesidės, — pertraukė didįjį meisterį Sersėja stebėdamasi, kaip toks mokytas vyras gali būti toks kvailas. — Iš Frėjų sužinojome, kad lordas Manderlis Svogūnų riteriui nurentė galvą ir nukapojo plaštakas, o keli kiti šiauriečiai lordai prisidėjo prie lordo Boltono. Mano priešo priešas yra mano draugas. Į ką dar gali kreiptis Stanis, jei ne į geležinius ir tyržmogius, kitaip sakant, į šiaurės priešus? Bet jei Stanis tikisi, kad įkilusiu į jo pinkles, vadinasi, jis dar žioplesnis už tave. — Ir Sersėja kreipėsi į jaunąją karalienę: — Skydo salos priklauso Žemupiui. Grimas, Seris ir kiti lordai yra prisiekę ištikimybę Haigardenui. Taigi Haigardenas ir turi atremti šį puolimą.

— Haigardenas nesėdės rankų sudėjęs, — patikino Mardžerė Tairel. — Vilas pasiuntė žinią Leitonui Haitaueriui į Senmiestį, kad šis pasiruoštų gintis. Garlanas telkia vyrus ir ketina atsiimti salas. Tačiau didžioji dalis pačių geriausių mūsų karinių pajėgų tebėra su mano tėvu. Turime išsiųsti jam žinią į Vėtrų Gūžtą. Nedelsiant.

— Kad nutrauktų apgultį? — Mardžerės nuomonė Sersėjai buvo nė motais. Ji drįsta man sakyti „nedelsiant“. Kuo ji mane laiko, gal tarnaite?

— Esu tikra, kad lordui Staniui tai labai patiktų. Ar klauseisi, apie ką kalbėjome, miledi? Jei jam pavyktų nukreipti mūsų dėmesį nuo Drakono Uolos ir Vėtrų Gūžtos ir priversti mus atsigręžti į tuos iš vandens kyšančius akmenis…

— Akmenis? — aiktelėjo Mardžerė. — Ar tavo malonybė tikrai pasakė „akmenis“?

Gėlių riteris uždėjo seseriai ranką ant peties.

— Norėčiau atkreipti tavo malonybės dėmesį, kad užėmę tuos akmenis geležiniai kelia grėsmę Senmiesčiui ir Arborui. Iš tvirtovių Skydo salose plėšikai Manderiu gali pasiekti pačią Žemupio širdį, kaip yra ne kartą padarę senovėje. Turėdami užtektinai karių, jie gali užimti net Haigardeną.

— Šit kaip? — apsimestinai naiviai tarstelėjo karalienė. — Na, tuomet bus geriausia, jei tavo narsuoliai broliai nuvys juos nuo tų akmenų, ir kuo greičiau, tuo geriau.

— Kaip karalienė patartų jiems tai padaryti neturint laivų? — pasiteiravo seras Loras. — Per dvi savaites Vilas su Garlanu gali surinkti dešimt tūkstančių karių, o per mėnesį — du kartus tiek, bet… jie negali vaikščioti vandens paviršiumi, tavo malonybe.

— Haigardenas įsikūręs prie Manderio, — priminė jam Sersėja. — Jums ir jūsų vasalams priklauso tūkstančiai lygų pakrantės. Ar tose vietovėse nėra žvejų? Argi neturite nei pramoginių baržų, nei keltų, nei upių laivų, nei valčių?

— Turime jų daugybę, — pripažino seras Loras.

— Taigi, manau, jų turėtų pakakti perkelti kariuomenei per tokį nedidelį vandens ruožą.

— O jei geležinių ilglaiviai užklups mūsų plaustų flotilę, besikeliančią per tą „nedidelį vandens ruožą“, ką tuomet tavo malonybė patartų mums daryti?

Eiti į dugną, pagalvojo Sersėja.

— Haigardenas turi ir aukso. Leidžiu jums nusisamdyti laivų iš kito Siaurosios jūros kranto.

— Kalbi apie Myro ir Lyso piratus? — neslėpdamas paniekos paklausė Loras. — Apie padugnes iš laisvųjų miestų?

Jis toks pat įžūlus kaip ir jo sesuo.

— Liūdna, bet kartais mums visiems tenka turėti reikalų su padugnėmis, — apsimestinai meiliai paaiškino Sersėja. — Gal sugalvojai ką nors geriau?

— Tik Arboras turi tiek laivų, kad galėtų susigrąžinti iš geležinių Manderio žiotis ir apsaugoti mano brolius nuo jų ilglaivių, kol jie pasieks Geležies salas. Maldauju, tavo malonybe, pasiųsk žinią į Drakono Uolą ir liepk lordui Redvainui nedelsiant plaukti prie Manderio.

Jis bent jau susipranta maldauti. Paksteris Redvainas turėjo du šimtus karo laivų ir penkis kartus daugiau prekybinių baržų, kogų vynui gabenti, prekybinių galerų bei banginių medžioklės laivų. Tačiau Redvainas buvo įkūręs stovyklą prie Drakono Uolos sienų, o dauguma jo flotilės laivų plukdė kariuomenę per Juodųjų Vandenų įlanką ir tie kariai turėjo pulti saloje dunksančią tvirtovę. Likę flotilės laivai skrodė Laivadūžių įlankos vandenis ir plaukė į pietus, mat tik jie galėjo atkirsti Vėtrų Gūžtą nuo išorinio pasaulio ir neleisti jai jūros keliu apsirūpinti maistu ir vandeniu.

Išgirdęs sero Loro siūlymą, Oranas Votersas pyktelėjęs paklausė:

— Jei lordas Redvainas patrauks laivus, kaip aprūpinsime maistu savo vyrus Drakono Uoloje? Kaip be Arboro galerų tęsime Vėtrų Gūžtos apsiaustį?

— Apsiaustį bus galima atnaujinti vėliau, kai…

Sersėja nutarė įsikišti.

— Vėtrų Gūžta — šimtą kartų vertingesnė už Skydo salas, o Drakono Uola… Stanio Barateono valdoma Drakono Uola yra tarsi mano sūnui į gerklę įremtas peilis. Kai pilis bus paimta, lordo Redvaino ir jo flotilės mums nebereikės. — Karalienė atsistojo. — Audiencija baigta. Didysis meisteri Paišeli, noriu su tavimi šnektelėti.

Senis krūptelėjo, tarsi karalienės balsas būtų pažadinęs jį, sapnuojantį savo jaunas dienas, bet jam nespėjus pratarti žodžio, Loras Tairelis taip ryžtingai žengė į priekį, jog karalienė sunerimusi žingtelėjo atatupsta. Ji jau ketino šūktelėti serui Osmundui, kad ją gintų, bet Gėlių riteris priklaupė.

— Tavo malonybe, leisk man paimti Drakono Uolą.

Jo sesuo delnu užsidengė burną.

— Lorai, ne…

Bet į sesers maldavimą seras Loras nekreipė dėmesio.

— Lordas Paksteris ketina marinti Drakono Uolą badu ir taip priversti ją pasiduoti, bet tai užtruks pusę metų, o gal ir dar ilgiau. Paskirk kariuomenės vadu mane, tavo malonybe. Po dviejų savaičių pilis bus tavo, net jei man tektų sugriauti apsaugines jos sienas plikomis rankomis.

Malonesnės dovanos Sersėjai niekas nebuvo įteikęs nuo tos dienos, kai pas ją atbėgo Sansa Stark ir atskleidė lordo Edardo planus. Jai buvo malonu matyti, kaip išblyško Mardžerė.

— Tavo drąsa man atėmė žadą, sere Lorai, — tarė Sersėja. — Lorde Votersai, ar bent vienas iš naujųjų dromonų jau gali būti nuleistas į jūrą?

— “Mieloji Sersėja“, tavo malonybe. Laivas labai greitas ir stiprus kaip karalienė, kurios garbei jis pavadintas.

— Puiku. Tegul „Mieloji Sersėja“ tuoj pat plukdo Gėlių riterį į Drakono Uolą. Sere Lorai, skiriu tave kariuomenės vadu. Prisiek, kad negrįši tol, kol Drakono Uola nepereis Tomeno valdžion.

— Prisiekiu, tavo malonybe.

Seras Loras atsistojo.

Sersėja pabučiavo jį į abu skruostus. Paskui pabučiavo Mardžerę ir jai šnipštelėjo: „Tavo brolis labai narsus.“ Bet… arba Mardžerei pritrūko mandagumo ką nors atsakyti, arba iš baimės jai sumedėjo liežuvis.

Iki aušros likus kelioms valandoms, Sersėja išėjo pro karaliaus duris už Geležinio sosto. Seras Osmundas su deglu traukė pirmas, o Kiburnas žingsniavo šalia karalienės. Paišeliui teko pasistengti, kad neatsiliktų.

— Tavo malonybe, maldauju išklausyti, — pūtuodamas prabilo jis. — Jauni vyrai pernelyg drąsūs ir galvoja tik apie karo šlovę, o ne apie pavojus. Seras Loras… Jo planas labai pavojingas. Šturmuoti Drakono Uolos sienas…

— …labai narsaus kario žingsnis.

— Taip, narsaus kario žingsnis, bet…

— Neabejoju, kad mūsų Gėlių riteris pirmas užlips ant dantytų tvirtovės sienų.

Ir tikriausiai pirmas nuo jų nukris. Tas niekšelis raupų išėstu veidu, kurį Stanis paliko ginti pilies, buvo ne geltonsnapis riterių turnyrų dalyvis, o šilto ir šalto matęs žudikas. Jei dievai bus geri, jis pasirūpins, kad seras Loras žūtų šlovingai, kaip ir trokšta. Žinoma, jei tik pakeliui į Drakono Uolų nenuskęs. Praeitą naktį siautė dar viena, labai smarki audra. Kelias valandas lietus pylė kaip iš kibiro. Aky argi tai nebūtų liūdna? — mąsliai tarė sau karalienė. Nuskęsti — taip kasdieniška. Seras Loras šlovės geidžia taip, kaip tikri vyrai geidžia moterų, ir mažiausia, ką dievai gali dėl jo padaryti, tai pasiųsti tokią mirtį, kurią apdainuotų dainiai.

Tačiau, kad ir koks likimas šį jaunuolį ištiktų Drakono Uoloje, karalienė vis tiek laimės. Jei Loras paims pilį, Staniui tai bus nepaprastai skaudus smūgis, o Redvaino flotilė galės plaukti kautis su geležiniais. Jei serui Lorui nepavyks, karalienė pasirūpins jam suversti kaltę. Niekas nekenkia didvyriui labiau už nesėkmę. O jei jis bus pargabentas namo ant skydo, pelnęs šlovę ir aptekęs krauju, seras Osnis bus čia pat ir tikrai paguos gedinčią seserį.

Ilgiau ištverti nesijuokusi Sersėja negalėjo. Ji nusikvatojo ir tas juokas nuaidėjo per visą menę.

— Tavo malonybe… — Didysis meisteris Paišelis sumirksėjo, o jo apatinė lūpa atvipo. — Kodėl… kodėl juokiesi?

— Kodėl? — apsimestinai nustebusi gūžtelėjo Sersėja. — Tikrai, gal turėčiau verkti? Mano širdis kupina meilės mūsų narsiajam serui Lorui.

Didįjį meisterį ji paliko stovėti ant vingiuotų laiptų. Senis jau visiškai niekam tikęs, nusprendė karalienė. Pastaruoju metu Paišelis, rodės, nieko kito neveikė, tik lindo jai į akis su savo įspėjimais ir prieštaravimais. Jis nepritarė ir susitarimui, kurį Sersėja pasiekė su aukštuoju septonu, o kai ji liepė seniui paruošti sutarčiai reikalingus dokumentus, jis įsistebeilijo į ją drumstomis, traiškanotomis akimis ir ėmė vapėti apie senovės istoriją, kol Sersėja jį pertraukė. „Karaliaus Meigoro laikai praėjo ir jo įstatymus nuklojo užmaršties dulkės, — ryžtingai priminė ji. — Dabar valdo Tomenas ir aš.“ Būtų buvę daug geriau, jei būčiau palikusi jį juodosiose celėse mirti.

— Jei seras Loras žūtų, tavo malonybei reikėtų ieškoti kito vyro, tinkamo tarnauti karaliaus sargyboje, — jiems tiltu kertant nusmailintų baslių prismaigstytą griovį, juosiantį Meigoro tvirtovę, tarė lordas Kiburnas.

— Kokio nors puikaus kovotojo, — pritariamai linktelėjo ji. — Tokio jauno, vikraus ir stipraus, kad Tomenas serą Lorą pamirštų. Būtų ne pro šalį, jei tas vyras būtų narsus, bet jam neturėtų kilti visokių paikų minčių. Gal pažįsti tokį kovotoją?

— Deja, ne, — atsakė Kiburnas. — Turėjau mintyje visai kitokį vyrą. Tokį, kuris narsos trūkumą dešimteriopai atperka atsidavimu. Jis gins tavo sūnų, žudys tavo priešus, saugos tavo paslaptis ir joks mirtingas priešininkas prieš jį neatsilaikys.

— Tai tik šnekos. Žodžiai nieko nereiškia. Kai ateis laikas, galėsi atvesti savo tobulą riterį ir pažiūrėsime, ar jis iš tiesų toks, kaip sakai.

— Prisiekiu, apie jį bus kuriamos dainos. — Lordo Kiburno akys linksmai žybtelėjo ir aplink jas pasirodė raukšlelės. — Ar galėčiau paklausti apie šarvus?

— Perdaviau tavo užsakymą. Ginklininkas mano, kad išėjau iš proto. Jis mane tikina, girdi, joks vyras nėra toks stiprus, kad su tokiais sunkiais šarvais galėtų judėti ir kautis. — Įspėdama meisterį be grandinės, Sersėja atidžiai jį nužvelgė. — Jei per tave apsikvailinsiu, mirsi garsiai rėkdamas. Tikiuosi, tai suvoki?

— Kiekvieną akimirką, tavo malonybe.

— Gerai. Ir daugiau apie tai — nė žodžio.

— Karalienė labai išmintinga. Juk ir sienos turi ausis.

— Taigi.

Kartais naktį Sersėja girdėdavo krebždesius net savo kambariuose. Pelės sienose, tuomet ramindavosi ji, tai tik pelės sienose.

Prie jos lovos degė žvakė, bet židinio ugnis buvo užgesusi, o kito šviesos šaltinio miegamajame nebuvo. Be to, kambaryje buvo šalta. Nusirengusi ir palikusi suknią kūpsoti ant grindų, Sersėja įsmuko po antklodėmis. Kitame lovos šone sujudėjo Tena.

— Tavo malonybe… — mieguista sumurmėjo ji. — Kuri dabar valanda?

— Pelėdos valanda, — atsakė karalienė.

Nors Sersėja dažnai miegodavo viena, vis dėlto niekuomet to nemėgo. Kiek save prisiminė, tais laikais, kai jie su broliu buvo tokie maži, kad niekas negalėjo jųdviejų atskirti, ji visuomet miegodavo kartu su Džeimiu. Vėliau, kai buvo išskirti, ji turėjo visą virtinę panašaus amžiaus tarnaičių ir kompanionių, dauguma jų buvo namuose tarnavusių riterių arba tėvo vėliavininkų dukterys. Nė viena jai neįtiko ir tik kelios jos miegamajame užsibuvo šiek tiek ilgiau. Visos jos buvo gyvačiukės. Nuobodžios ir verksnės, amžinai pasakojančios istorijas ir mėginančios įsiterpti tarp manęs ir Džeimio. Ir vis dėlto tamsos gaubiamoje Uolos gūdumoje būdavo tokių nemalonių naktų, kad jai patikdavo jausti greta gulinčio kūno šilumą. Tuščioje lovoje būdavo šalta.

Juolab čia. Šiame miegamajame buvo itin šalta, be to, po šiuo baldakimu mirė jos niekšas vyras, karalius. Robertas Barateonas, Pirmasis šiuo vardu, — tegul niekada nebūna antro. Neišmanėlis, girtuoklis ir žiaurus žmogus — jos sutuoktinis. Tegul dabar verkia pragare. Tena lovą šildė ne prasčiau nei kadaise Robertas, tik niekada nemėgino Sersėjos pražargdinti. Pastaruoju metu su karaliene ji miegodavo dažniau nei su lordu Meriveteriu. Dėl to Ortonas, rodės, neprieštaravo… o jei ir prieštaravo, jam pakako nuovokos prikąsti liežuvį.

— Kai pabudusi tavęs neradau, susirūpinau, — sukuždėjo ledi Meriveter sėsdamasi, nugara remdamasi į pagalves ir antklode kamšydamasi juosmenį. — Ar kas nors atsitiko?

— Ne, — atsakė Sersėja, — viskas gerai. Rytoj seras Loras išplaukia į Drakono Uolą užimti pilies, jis atris rankas Redvaino laivynui ir mums visiems įrodys, kad yra tikras vyras. — Ir ji myrietei papasakojo viską, kas vyko po virpančiu Geležinio sosto šešėliu. — Be savo šauniojo brolio jaunoji mūsų karalienė, galima sakyti, lieka nuoga. Žinoma, ji turi savo sargybinius, bet aš tai šen, tai ten pilyje jau mačiau jų kapitoną. Jis tikras plepys su ant apsiausto išsiuvinėta vovere. O voverės nuo liūtų sprunka. Tas vyras iš prigimties negali nepaklusti Geležiniam sostui.

— Mardžerė turi ir kitų kalavijų, — įspėjo karalienę ledi Meriveter. — Dvare ji susirado daug draugų, be to, ir ji, ir visos jaunosios jos pusseserės turi gerbėjų.

— Dėl kelių gerbėjų neketinu sukti galvos, — numojo ranka Sersėja. — Bet kariuomenė prie Vėtrų Gūžtos…

— Ką ketini daryti, tavo malonybe?

— Kodėl klausi? — Sersėjos skoniui ledi Meriveter klausimas buvo pernelyg tiesmukas. — Tikiuosi, nenori pasidalyti šiais tuščiais svarstymais su mūsų vargše jaunąja karaliene?

— Niekada. Aš — ne Sinelė.

Sersėja nemėgo prisiminti Sinelės. Už mano gerumą ji atsidėkojo išdavyste. Taip pat pasielgė ir Sansa Stark. Ir Melara Heterspun, ir storulė Džeinė Farman, kai jos visos trys dar buvo jaunos mergaitės. Jei ne jos, niekada nebūčiau kėlusi kojos į tą palapinę. Niekada nebūčiau leidusi Megei Varlei paragauti savo kraujo ir tame laše įžvelgti mano ateities.

— Man būtų labai liūdna, jei kada nors numotum ranka į mano pasitikėjimą, Tena. Neturėčiau kitos išeities, tik atiduoti tave lordui Kiburnui, bet žinau, kad iš gailesčio verkčiau.

— Niekada neturėsi priežasties dėl manęs verkti, tavo malonybe. O jei prasikalsiu, tik tark žodį ir pati nueisiu pas Kiburną. Trokštu tik būti šalia tavęs. Tarnauti tau ir vykdyti kiekvieną tavo reikalavimą.

— O kokio atlygio už šią tarnystę tikiesi?

— Jokio. Man malonu suteikti tau malonumą.

Tena pasivertė ant šono, o jos alyvinė oda spindėjo žvakės šviesoje. Jos krūtys buvo didesnės nei karalienės, speneliai taip pat didžiuliai ir juodi kaip ragiukai. Ji už mane jaunesnė. Jos krūtys dar nepradėjusios vysti. Sersėja pagalvojo, ką jaustų bučiuodama kitą moterį. Ne švelniai, ne į skruostą, kaip buvo įprasta kilmingoms ledi, bet aistringai ir į lūpas. Tenos lūpos buvo labai putlios. Sersėja klausė savęs, ką jaustų čiulpdama tas krūtis, ką jaustų, jei pasiguldytų šią myrietę ant nugaros, pražargdintų ir naudotųsi ja taip, kaip jos vyras, Robertas, prisiplempęs vyno, naudodavosi ja, o jai trūkdavo jėgų nustumti jį ir ranka, ir burna.

Tos naktys būdavo baisiausios, ji tysodavo bejėgė, jo užgulta, o jis mėgaudavosi, trenkdamas vynu ir niurnėdamas nelyginant šernas. Paprastai baigęs Robertas nuo jos nusirisdavo ir, ant jos šlaunų dar neišdžiuvus sėklai, jau knarkdavo. Po sueities jai visuomet skaudėdavo, tarpkojo oda būdavo jautri, o šiurkščiai paglamžytos krūtys skausmingos. Būdama su savo vyru, Sersėja sudrėko tik vieną kartą — jųdviejų vestuvių naktį.

Kai jie susituokė, Robertas buvo gana gražus vyras — aukštas, stiprus, galingas, — bet jo plaukai buvo juodi ir vešlūs, ant krūtinės tankūs, aplink lytį — šiurkštūs. Iš Trišakio jis grįžo labai pasikeitęs, kartais pagalvodavo karalienė, kai jis negailestingai badydavo ją savo kotu. Pirmus kelerius metus, kai Robertas užguldavo ją dažniau, Sersėja užsimerkdavo ir įsivaizduodavo besimylinti su Reigaru. Įsivaizduoti, kad jos vyras — Džeimis, ji niekaip negalėjo; jis buvo per daug skirtingas ir beveik nepažįstamas. Net nuo jo sklidęs kvapas buvo kitoks.

O Robertui tų naktų nė nebūdavo. Rytą jis nieko neprisimindavo, ar bent jau tikindavo Sersėją nieko neprisimenąs. Kartą, pirmaisiais santuokos metais, kitą rytą Sersėja pasakė esanti nepatenkinta. „Tu mane užgavai“, — pasiskundė ji. Robertas bent jau neslėpė, kad jam gėda. „Tai buvau ne aš, miledi, — paniuręs ir suirzęs tarė jis tarsi vaikas, virtuvėje sučiuptas vagiantis obuolių pyragą. — Viskas dėl vyno. Geriu per daug vyno.“ Ir, norėdamas užgerti šį prisipažinimą, pasiėmė savo ragą alaus. Kai pakėlė jį prie lūpų, Sersėja savuoju alaus ragu trenkė jam į veidą taip smarkiai, kad įskėlė dantį. O po kelerių metų, per puotą ji girdėjo Robertą prie stalo patarnaujančiai merginai giriantis, kad dantis jam įskilo per riterių turnyrą besikaunant bendrose kautynėse. Na, mūsų santuoka ir buvo kautynės, pagalvojo ji, tad Robertas nemelavo.

Bet visa kita buvo melas. Jis prisiminė, ką su ja darydavo naktį, Sersėja tuo neabejojo. Tiesą ji suprato žvelgdama vyrui į akis. Jis tik apsimetinėjo, kad viską pamiršo; apsimetinėti jam buvo lengviau, nei stoti akis į akį su savo gėda. Mat giliai širdyje Robertas Barateonas buvo bailys. Ilgainiui lovoje jis Sersėją užpuldavo vis rečiau. Pirmais santuokos metais jis paimdavo žmoną bent kartą per dvi savaites; o kelerius paskutinius — vos kartą per metus. Bet visiškai savo žmonos vis dėlto neužmiršo. Anksčiau ar vėliau visuomet būdavo toks vakaras, kai jis per daug išgerdavo ir užsimanydavo pasinaudoti savo kaip sutuoktinio teise. Tai, ko dienos šviesoje Robertas gėdijosi, tamsoje jam teikė malonumą.

— Karaliene… — tarė Tena Meriveter. — Tavo žvilgsnis toks keistas… Ar gerai jautiesi?

— Aš tik… prisiminiau. — Jai išdžiūvo burna. — Tu gera draugė, Tena. Geros draugės neturėjau jau…

Kažkas garsiai pasibeldė į duris.

Ir vėl? — Beldimas buvo toks nekantrus, kad Sersėją nukrėtė šiurpas. Gal mus puola dar tūkstantis laivų? Ji apsivilko naktinį apsiaustą ir nuėjo pažiūrėti, kas ten.

— Maldauju atleisti, kad trukdau, tavo malonybe, — atsiprašė sargybinis, — bet ledi Stokvort primygtinai prašo audiencijos.

— Taip vėlai? — rūsčiai paklausė Sersėja. — Gal Falisei protas pasimaišė? Pasakyk jai, kad aš jau atsiguliau miegoti. Pasakyk, kad Skydo salose gyvenę prasčiokai buvo išžudyti. Dar pasakyk, kad pusę nakties nemiegojau. Priimsiu ją rytoj.

Sargybinis nueiti neskubėjo.

— Būk gera, tavo malonybe, ji… ji lyg nesava, jei supranti, ką turiu galvoje.

Sersėja suraukė antakius. Ji numanė, kad Falisė atvyko pranešti, jog Bronas negyvas.

— Na gerai. Bet turėsiu apsirengti. Nuvesk ją į mano svetainę ir liepk palaukti. — Kai ledi Meriveter atsikėlė ketindama eiti drauge, karalienė maloniai ją sudraudė: — Ne, pasilik. Bent vienai iš mudviejų reikia pailsėti. Aš ilgai neužtruksiu.

Ledi Falisės veidas buvo nusėtas mėlynių ir papurtęs, o akys užverktos ir paraudusios. Jai buvo perskelta apatinė lūpa, drabužiai purvini ir suplėšyti.

— Dievai! — įleidusi ją į svetainę ir uždariusi duris, tyliai šūktelėjo Sersėja. — Kas nutiko tavo veidui?

Bet Falisė šio klausimo, rodos, nė negirdėjo.

— Jis jį nužudė, — virpančiu balsu tarė ji. — Tegul Motina būna gailestinga, jis… jis…

Vargšelė ėmė kūkčioti ir virpėti visu kūnu.

Pripylusi taurę vyno, Sersėja padavė ją verkiančiai moteriai.

— Išgerk. Vynas tave nuramins. Gerai… Dar išgerk. Liaukis verkusi ir sakyk, ko čia atėjai?

Kol karalienė žodis po žodžio išpešė iš ledi Falisės visą istoriją, siaurakakliame ąsotyje baigėsi vynas. Sužinojusi, kas nutiko, Sersėja nežinojo, ar juoktis, ar tūžti.

— Dvikova… — pakartojo ji ledi Falisės žodžius. Ar Septyniose Karalystėse jau niekuo negalima pasitikėti? Ar aš — vienintelė Vesterose, kuriai dar liko lašelis smegenų? — Nori pasakyti, kad seras Balmanas iškvietė Broną į dvikovą?

— Jis sakė, kad tai bus visai pa…paprasta. Sakė, girdi, ietis — tai riterio ginklas, o B…bronas nėra tikras riteris. Balmanas mane patikino, jog išmuš Broną iš balno, o kai šis nukritęs nežinos, ko griebtis, jį pribaigs.

Tiesa, Bronas nebuvo riteris. Bronas buvo mūšiuose užgrūdintas žudikas. Tavo beprotis vyras pats pasirašė sau mirties nuosprendį.

— Nuostabus planas. Ar galėčiau pasiteirauti, kodėl jis žlugo?

— B…bronas ietimi pervėrė vargšui Balmano a…a…arkliui krūtinę. Balmanas, jis… Krisdamas žirgas prispaudė jam kojas. Jis taip gailiai klykė…

Samdomi kalavijuočiai gailesčio nepažįsta, norėjo pasakyti Sersėja.

— Prašiau suorganizuoti nelaimingą atsitikimą medžioklėje. Strėlė galėjo nulėkti ne į tą pusę, jis galėjo nukristi nuo žirgo, sutikti įsiutusį šerną… miške žmogaus tyko tiek daug mirtinų pavojų… Ir nė vienas iš jų neturi nieko bendra su ietimi.

Bet Falisė karalienės, rodės, nesiklausė.

— Pasileidau tekina pas Balmaną, o jis… jis… trenkė man per veidą. Ir privertė mano lordą pri…prisipažinti. Balmanas šaukėsi meisterio Frenkeno, kad juo pasirūpintų, bet tas samdomas kalavijuotis, jis… jis… jis…

— Prisipažinti? — Šis žodis Sersėjai nepatiko. — Tikiuosi, kad mūsų narsusis seras Balmanas laikė liežuvį už dantų?

— Bronas durklu pervėrė jam akį, o man liepė dar prieš saulėlydį nešdintis iš Stokvorto, o jei ne, pagrasino išdursiąs akį ir man. Grasino atiduoti mane pilies įgulos vyrams, jei tik kuris nors manęs užsigeis. Kai įsakiau Broną suimti, vienam iš riterių pakako įžūlumo atsikirsti, kad daryčiau, ką liepia lordas Stokvortas. Taip ir pasakė: „Lordas Stokvortas!“ — Ledi Falisė stipriai įsikibo karalienės rankos. — Tavo malonybe, privalai man duoti riterių. Šimtą riterių! Ir arbaletininkų, kad galėčiau susigrąžinti pilį. Stokvortas priklauso man! Jie man net neleido pasiimti drabužių! Bronas pareiškė, esą dabar tai jo žmonos drabužiai — visos mano š…šilko ir aksomo suknios…

Tavo skarmalai man mažiausiai rūpi. Karalienė ištraukė pirštus iš lipnių ir šaltų moters gniaužtų.

— Prašiau jūsų užpūsti žvakę ir padėti apsaugoti karalių. O jūs parvertėte liepsnojantį puodą. Ar tavo besmegenis Balmanas paminėjo mano vardą? Geriau pasakyk, kad ne…

Falisė apsilaižė lūpas.

— Jis… jis labai kankinosi, jo kojos buvo sulaužytos. Bronas žadėjo būti jam gailestingas, bet… Kas laukia mano vargšės m…motinos?

Tikriausiai mirtis.

— O kaip pati manai?

Ledi Tanda jau dabar galėjo būti mirusi. Bronas neatrodė esąs toks žmogus, kuris rūpintųsi slaugyti senę su sulaužytu klubikauliu.

— Turi man padėti. Kur man eiti? Ką daryti?

Tikriausiai galėtum ištekėti už Mėnuliuko, vos nepasakė Sersėja. Jis beveik toks pat kvailas kaip ir tavo velionis vyras. Bet negalėjo rizikuoti ir leisti įsiplieksti karui čia, Karaliaus Uoste.

— Tyliosios seserys visuomet džiaugiasi sulaukusios našlių, — tarė ji. — Jos gyvena tyliai, ramiai, meldžiasi, daug mąsto ir daro gerus darbus. Gyvuosius jos paguodžia, o mirusiems suteikia ramybę.

Be to, jos nekalba. Sersėja nenorėjo, kad ta moteris klajotų po Septynias Karalystes skleisdama pavojingas kalbas.

Tačiau Falisė visai prarado sveiką nuovoką.

— Viską, ką darėme, darėme siekdami pasitarnauti tavo malonybei. Didžiuojamės būdami ištikimi. Sakei…

— Pamenu, ką sakiau. — Sersėja prisivertė nusišypsoti. — Turi likti čia, su mumis, miledi, kol sugalvosime, kaip susigrąžinti tavo pilį. Leisk, įpilsiu tau dar vieną taurę vyno. Lengviau užmigsi. Esi išsekusi ir palaužta sielvarto. Mano vargšelė mieloji Falisė. Štai, išgerk.

Kol viešnia tuštino siaurakaklį ąsotį vyno, Sersėja priėjusi prie durų pasišaukė tarnaites. Dorkasai ji liepė surasti lordą Kiburną ir tuoj pat atvesti čia. O Džosliną Svift pasiuntė į virtuvę.

— Atnešk duonos, sūrio, bandelių su mėsa ir kelis obuolius. Ir vyno. Mes labai ištroškusios.

Kiburnas prisistatė anksčiau, nei buvo atneštas maistas. Per tą laiką ledi Falisė išgėrė dar tris taures ir pradėjo knapsėti, nors kartais dar pakeldavo galvą ir sukūkčiodavo. Karalienė pasivedė Kiburną į šalį ir papasakojo, kokią kvailystę iškrėtė seras Balmanas.

— Negaliu leisti Falisei mieste skleisti kalbų. Iš sielvarto ji visai pametė protą. Ar tau vis dar reikia moterų savo… darbams?

— Reikia, tavo malonybe. Lėlininkai jau gerokai nustekenti.

— Tuomet pasiimk Falisę ir daryk su ja, ką nori. Bet kai ji nusileis į juodąsias celes… ar turiu dar ką nors pridurti?

— Ne, tavo malonybe. Viską supratau.

— Gerai. — Karalienė vėl apsimestinai meiliai nusišypsojo. — Mieloji Fakse, atėjo meisteris Kiburnas. Jis pasirūpins, kad pailsėtum.

— Ak, — vos apversdama liežuvį tarė Falisė, — kaip gerai…

Kai Kiburnas su Falisė išėję uždarė duris, Sersėja prisipylė sau dar vieną taurę vyno.

— Mane supa vien priešai ir silpnapročiai, — garsiai ištarė karalienė. Ji negalėjo pasitikėti net savo kraujo giminaičiais, net Džeimiu, kadaise buvusiu jos antrąja puse. Jis turėjo būti mano kalavijas ir skydas, mano stipri dešinioji ranka. Kodėl brolis užsispyręs mane erzina?

Žinoma, nutikimas su Bronu buvo ne daugiau nei erzinantis nemalonumas. Širdies gilumoje Sersėja niekada netikėjo, kad jis priglobė Kipšą. Jos išsigimėlis broliukas buvo pernelyg gudrus, kad leistų Lolisei duoti tam bjauriam, nuodėmingai pradėtam pavainikiui savo vardą, mat suprato, jog taip pasielgusi Lolisė tikrai užsitrauks karalienės rūstybę. Ledi Meriveter atkreipė į tai dėmesį ir buvo teisi. Tas pasityčiojimas beveik neabejotinai buvo samdomo kalavijuočio darbas. Sersėja įsivaizdavo jį, žiūrintį į savo raukšlėtą rausvą įsūnį, čiulpiantį papurusį Lolisės spenį, su vyno taure rankoje ir įžūlia šypsena veide. Vaipykis, kiek nori, sere Bronai, netrukus klyksi nesavu balsu. Džiaukis savo beprote ledi ir pasivogta pilimi, kol dar gali. Kai ateis laikasy sutrėkštu tave kaip musę. Galbūt pritrėkšti Brono ji pasiųs Lorą Tairelį, jei tik Gėlių riteris per stebuklą gyvas grįš iš Drakono Uolos. Tai būtų nuostabu. Jei dievai būtų geri, jiedu nužudytų vienas kitų, kaip seras Arikas ir seras Erikas. O Stokvortas… ne, galvoti apie Stokvortą Sersėja nenorėjo.

Kai karalienė besisukančia galva grįžo į miegamąjį, Tena jau vėl buvo užsnūdusi. Per daug vyno ir per mažai miego, tarė sau ji. Toli gražu ne kiekvieną naktį ji būdavo žadinama du kartus sužinoti blogų naujienų. Aš bent jau išlipau iš lovos. Robertas būtų buvęs per daug girtas atsikelti, o juo labiau valdyti. Visų šių košę būtų tekę srėbti Jonui Arinui. Sersėjai buvo malonu galvoti, kad ji yra geresnė karalienė, nei Robertas buvo karalius.

Dangus už lango palengva ėmė šviesėti. Sersėja sėdėjo ant lovos šalia ledi Meriveter, klausydamasi tylaus jos alsavimo, žiūrėdama į švelniai besikilnojančias jos krūtis. Ar ji sapnuoja Myrų? — susimąstė karalienė. O gal savo randuotų meilužį, pavojingų juodaplaukį vyrų, kuriam neįmanoma atsispirti? Ji neabejojo, kad lordo Ortono Tena tikrai nesapnuoja.

Sersėja priglaudė delną prie tos moters krūties. Iš pradžių suėmė švelniai, vos palietė ir pajuto šiltą ir lygią kaip atlasas odą. Tada truputį spustelėjo, nykščio nagu atsargiai grybštelėjo didelį tamsų spenelį ir ėmė braukyti aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, kol pajuto jį pūrant. Kai pakėlė akis, Tena jau buvo atsimerkusi.

— Malonus jausmas? — paklausė Sersėja.

— Taip, — linktelėjo ledi Meriveter.

— O dabar? — Sersėja sugnybo krūties spenelį, smarkiai trūktelėjo ir ėmė trinti jį tarp pirštų.

Myrietė aiktelėjo iš skausmo.

— Tu mane kankini.

— Tai dėl vyno. Vieną ąsotį išgėriau per vakarienę, o kitą su našle likusia ledi Stokvort. Turėjau gerti, kad ją nuraminčiau. — Ji ėmė maigyti ir kitą Tenos krūties spenelį, timpčioti jį, kol myrietė aiktelėjo. — Esu karalienė. Ir geidžiu pasinaudoti savo teisėmis.

— Daryk, ką tik nori. — Net tarpkojyje Tenos plaukai buvo juodi kaip Roberto, ir kai Sersėja ją ten palietė, tuos plaukus rado gausiai sudrėkusius, o Roberto gaktos plaukai visuomet būdavo šiurkštūs ir sausi. — Prašau, — pridūrė myrietė, — mėgaukis, mano karaliene. Daryk su manimi, ką nori. Aš tau atsiduodu.

Bet nieko iš to neišėjo. Sersėja nejautė to, ką jausdavo Robertas tomis naktimis, kai ją paimdavo. Jai tas žaidimas neteikė jokio malonumo. O Tenai — priešingai. Jos krūtų speneliai blizgėjo nelyginant du tamsūs deimantai, jos makštis buvo slidi ir pasiruošusi. Robertas tų vienų valandų būtų tave mylėjęs. Karalienė kyštelėjo vieną pirštą į myrietės pelkę, paskui kitą ir ėmė juos slankioti. Bet į tave nuleidęs, jis kažin ar būtų prisiminęs tavo vardų.

Ji norėjo įsitikinti, ar su moterimi viskas galėtų būti taip pat lengva, kaip visuomet būdavo su Robertu. Dešimt tūkstančių tavo kūdikių žuvo mano delne, tavo malonybe, pagalvojo ji, kišdama į Myrą trečią pirštą. Kol knarkdavai, vieną po kito nusilaižydavau nuo veido ir pirštų visus tuos lipnius princus. Reikalaudavai savo teisių, milorde, bet tamsoje aš surydavau tavo įpėdinius. Tenos kūną supurtė traukuliai. Ji sušnabždėjo kelis žodžius svetima kalba, vėl ėmė trūkčioti visu kūnu, išrietė nugarą ir šūktelėjo. Rėkia lyg badoma, dingtelėjo karalienei. Ir ji pamėgino įsivaizduoti, kad jos pirštai — šerno iltys, skrodžiantys myrietės kūną nuo tarpkojo iki pat gerklės.

Ir vis tiek iš to nebuvo nieko gero.

Niekada ir su niekuo nebuvo taip gera, kaip su Džeimiu.

Kai Sersėja pamėgino patraukti ranką, Tena ją sučiupo ir pabučiavo pirštus.

— Mieloji karaliene, kaip man suteikti tau malonumą? — Myrietės plaštaka nuslydo Sersėjos šonu ir palietė lytį. — Tik pasakyk, ko iš manęs nori, meile mano.

— Palik mane ramybėje.

Sersėja pasivertė toliau nuo ledi Meriveter ir virpėdama užsiklojo antklodėmis. Naktis baigėsi. Netrukus išauš rytas ir visa tai bus pamiršta.

To niekada nebuvo.