Varnų puota

Princesė bokšte

Jos kalėjimas buvo švelnus.

Ariana tuo ir guodėsi. Kuriems galams jos tėvas būtų rūpinęsis, kad jos nelaisvė būtų patogi, jei būtų pasmerkęs ją išdavikės mirčiai? Negali būti, kad jis ketina mane nužudyti, daugybę kartų kartojo sau Ariana. Iš prigimties jis nėra toks žiaurus. Aš -jo kraujas ir sėkla, jo įpėdinė, vienintelė jo duktė. Jei reikės, ji buvo pasiruošusi pulti po tėvo kėdės ratais, pripažinti savo kaltę ir maldauti jo atleidimo. Ir verkti. Pamatęs jos skruostais riedančias ašaras, tėvas tikrai jai atleis.

Bet ar pati sau atleis, Ariana nebuvo tokia tikra.

— Erėjau, — jiems leidusis į ilgą kelionę smėlynais nuo Žaliojo Kraujo į Saulės Ietį, ji meiliai ėmė šnekinti savo pagrobėją, — tai mergaitei tikrai nenorėjau nieko bloga. Turi manimi patikėti.

Hota nieko neatsakė, tik krenkštelėjo. Ariana jautė, kad jis pyksta. Mat nuo jo paspruko Juodoji Žvaigždė — pavojingiausias iš visos sąmokslininkų grupelės. Jis pralenkė visus savo persekiotojus ir, laikydamas rankoje kruviną kalaviją, dingo dykumoje.

— Juk pažįsti mane, kapitone, — jiems įveikiant lygą po lygos vėl prabilo Ariana. — Matei, kaip užaugau. Visada mane saugojai kaip ir mano ledi motiną, kai atlydėjai ją iš Didžiojo Norvoso, kad būtum jos skydu svetimoje šalyje. Dabar man tavęs reikia. Reikia tavo pagalbos. Aš tikrai neketinau…

— Tavo ketinimai dabar neturi reikšmės, mažoji princese, — tarė Erėjas Hota. — Svarbu tik tai, ką padarei. — Jo veidas atrodė griežtas, tarsi iškaltas iš akmens. — Man labai gaila. Įsakinėja princas, o Hota tik vykdo jo įsakymus.

Ariana tikėjosi, kad bus palydėta į Saulės bokštą švinuoto stiklo kupolu ir pastatyta priešais aukštąjį tėvo krėslą. Bet, užuot taip ir padaręs, Hota nuvedė ją į Ieties bokštą ir atidavė jos tėvo senešalo Rikaso ir sero Manfrio Martelio, pilies valdytojo, globai.

— Princese, — kreipėsi į ją Rikasas, — tikiuosi, atleisi aklam seniui, kad nelydės tavęs į pačią bokšto viršūnę. Šios kojos tokios daugybės laiptų nebeįveiks. Tau paruoštas kambarys. Seras Manfris tave į jį palydės ir paliks laukti princo malonės.

— Tikriausiai norėjai pasakyti „princo nemalonės“. Ar mano bičiuliai taip pat bus įkalinti? — Juos visus suėmus, Ariana buvo atskirta nuo Geirino, Drėjaus ir kitų, be to, Hota taip ir neprasitarė, kas jų laukia.

— Tai nuspręs princas, — tepasakė kapitonas.

Seras Manfris buvo truputį šnekesnis.

— Jie nuvesti į Lentų miestą. Netrukus bus įsodinti į laivą, išplukdyti į Gastongrėjaus pilį ir ten lauks, kol princas Doranas nuspręs jų likimą.

Gastongrėjaus pilis dunksojo ant aukštos, Dorno jūroje stūksančios uolos, be to, buvo labai sena, griūvanti ir atstojo niūrų ir šiurpų kalėjimą, į kurį supūti ir numirti būdavo siunčiami patys baisiausi nusikaltėliai.

— Ar mano tėvas nori juos nužudyti? — Ariana negalėjo tuo patikėti. — Visa tai jie darė iš meilės man. Jei tėvas būtinai nori pralieti kraują, tegul pralieja manąjį.

— Kaip pasakysi, princese…

— Noriu su juo pasikalbėti.

— Jis taip ir manė, kad norėsi.

Paėmęs už parankės, seras Manfris ėmė vesti ją laiptais — vis aukštyn ir aukštyn, kol Arianai ėmė trūkti kvapo. Ieties bokštas buvo pusantro šimto pėdų aukščio, o jai paskirta celė buvo beveik pačiame jo viršuje. Ariana įdėmiai nužvelgdavo kiekvienas duris, pro kurias jiedu ėjo, ir pagalvodavo, kad galbūt už jų įkalinta kuri nors iš Smėlio Gyvačių.

Kai jos celės durys buvo uždarytos ir užšauta sklendė, Ariana apžiūrėjo naujuosius savo namus. Kambarys buvo didelis, erdvus, jame netrūko jokių patogumų. Grindys buvo išklotos myrietiškais kilimais, buvo atnešta raudonojo vyno ir knygų. Viename kampe stovėjo puošniai drožinėtas kivaso stalas su dramblio kaulo ir onikso figūromis, nors, net jei Ariana būtų nusiteikusi žaisti, nebūtų turėjusi poros. Be to, čia stovėjo jai miegoti paruošta lova su pūkų patalais ir buvo įrengta išvietė su marmuriniu sėdynės apvadu, o nemaloniems kvapams užgožti buvo pastatyta pintinė, pilna kvapiųjų žolių. Iš bokšto viršaus vėrėsi nuostabūs vaizdai. Vienas langas išėjo į rytus, tad ji galėjo matyti ties horizontu iš jūros tekančią saulę. Pro kitą langą Ariana matė žemiau dunksantį Saulės bokštą, o už jo — Vingiuotąsias sienas ir Trigubus vartus.

Ji viską apžvelgė greičiau, nei būtų užsirišusi sandalus, tačiau tai leido jai bent trumpam sulaikyti ašaras. Ariana rado padėtą dubenį ir ąsotį šalto vandens, tad nusiplovė rankas ir nusiprausė veidą, tačiau prausimasis nė kiek nepadėjo atsikratyti sielvarto. Ari, pagalvojo ji, mano baltasis riteri… Akyse sužibo ašaros ir staiga ji pravirko, ėmė kūkčioti ir drebėti visu kūnu. Ji prisiminė, kaip sunkus Hotos kirvis, traiškydamas kaulus, perkirto jo kūną ir kaip sukdamasi oru nuskriejo jo galva. Kodėl taip pasielgei? Kodėl lengva ranka paaukojai gyvybę? Niekada tavęs to neprašiau, niekada nenorėjau, kad… Troškau tik… Troškau tik…

Tą naktį pirmą, bet toli gražu ne paskutinį kartą Ariana verkė tol, kol išsekusi užmigo. Bet užmigus jai nedavė ramybės sapnai. Ji sapnavo, kad Aris Oukhartas ją glamonėja, šypsosi, sako, kad ją myli, bet… visą tą laiką stirksojo į jo kūną susmigusios strėlės, žaizdos kraujavo, o balti drabužiai dažėsi raudonai. Giliai širdyje net ir sapnuodama Ariana jautė, jog tai — košmaras.

Rytą visa tai pranyks, per miegus ramino save princesė, tačiau, išaušus rytui, tebebuvo savo celėje, seras Aris buvo negyvas, o Mirsela… Niekada to nenorėjau, niekada. Nenorėjau nuskriausti tos mergaitės. Tik troškau, kad ji taptų karaliene. Jei nebūtume buvę išduoti…

„Kažkas viską pasakė“, — tarė Hota.

Prisiminusi tai, ji vis dar pyko. Ariana nusitvėrė to pykčio ir puoselėjo jį giliai širdyje. Pyktis buvo geriau už ašaras, geriau už kaltės jausmą. Kažkas viską pasakė, — kažkas, kuo ji pasitikėjo. Dėl to žuvo Aris Oukhartas: jį pražudė ne tik kapitono kirvis, bet ir išdaviko šnipštelėti žodžiai. Mirselos veidu tekantis kraujas taip pat buvo išdaviko darbas. Kažkas viską pasakė, kažkas, ką ji mylėjo. Tai buvo žiauriausias smūgis iš visų.

Lovos kojūgalyje ji rado apdarų pilną kedro skrynią, tad nusivilko keliaujant išpurvintus drabužius, su kuriais miegojo, ir apsivilko labiausiai apnuoginantį rūbą, kokį tik jai pavyko rasti: šilko klostės dengė visą kūną, bet nieko neslėpė. Gal princas Doranas ir laikė ją maža mergaite, bet Ariana atsisakė rengtis kaip vaikas. Ji suprato, kad toks rūbas gali tėvą išmušti iš vėžių, kai jis ateis jai priekaištauti dėl to, kad paspruko su Mirsela. Ariana to tikėjosi. Jei man teks šliaužioti ir verkšlenti, tegul ir jis jaučiasi nepatogiai.

Ariana tikėjosi pamatyti tėvą dar šiandien, bet kai durys pagaliau prasivėrė, pro jas įžengė tik pietus atnešę tarnai.

— Kada galėsiu pasimatyti su tėvu? — paklausė ji, bet nė vienas iš tarnų nepratarė nė žodžio.

Jai buvo patiekta su citrinomis ir medumi keptos ožkienos. Dar ji gavo troškintų vynuogių lapų, prikimštų įvairių rūšių razinų, svogūnų, grybų ir aštrių drakonų pipirų.

— Aš nealkana, — pasakė Ariana. Pakeliui į Gastongrėjų jos bičiuliai tikriausiai valgė laive likusius džiūvėsius ir sūdytą jautieną. — Išneškite valgį ir pakvieskite princą Doraną.

Bet maistą jie paliko, o jos tėvas taip ir neatėjo. Po valandėlės alkis sumenkino Arianos ryžtą, tad ji atsisėdo ir pavalgė.

Kai valgio neliko, Ariana daugiau neturėjo ką veikti. Ji žingsniavo po bokšto kambarį, perėjo jį du, tris ir triskart po tris kartus. Tada prisėdo prie kivaso stalo ir atsainiai stumtelėjo dramblį. Paskui įsitaisė ant krėslo prie lango ir mėgino skaityti knygą, kol žodžiai ėmė lietis ir ji susivokė vėl verkianti. Ari, mielasis mano, mano baltasis riteri, kodėl taip pasielgei? Tau reikėjo pasiduoti. Mėginau tau tai pasakyti, bet žodžiai įstrigo man gerklėje. Narsuoli kvaily, niekada nenorėjau, kad žūtum… nei tu, nei Mirsela. Ak, dievai, pasigailėkite tos mergaitės…

Pagaliau Ariana vėl įlipo į lovą pūkų patalais. Lauke sutemo ir ji neturėjo ką veikti, tik miegoti. Kažkas viską pasakė, prisiminė ji. Kažkas viską pasakė. Geirinas, Drėjus ir Šlakuotoji Silva buvo jos vaikystės draugai, jos širdžiai brangūs kaip ir pusseserė Tajenė. Ariana negalėjo patikėti, kad kuris nors iš jų ją įskundė, bet… tuomet liko tik Juodoji Žvaigždė, tik… jei išdavikas buvo jis, kam jam būtų reikėję kalaviju ginti vargšę Mirselą? Šendistounejis pats pasakė, jog noriją nužudyti, o ne karūnuoti. Ir pridūrė, jog taip tikrai sukelčiau karą, kurio taip trokštu. Bet patikėti, kad išdavė Deinas, buvo sunku. Jei obuolį graužiantis kirminas buvo seras Džeraldas, kam jis būtų gynęs Mirselą?

Kažkas viską pasakė. Ar tai galėjo padaryti Aris? Gal baltojo riterio širdyje viršų paėmė kaltė, o ne geismas? Gal Mirselą jis mylėjo labiau už ją ir išdavė naująją savo princesę, norėdamas išpirkti ankstesnę nuodėmę? Ar gal jis taip gėdijosi to, ką padarė, kad prie Žaliojo Kraujo mieliau paaukojo gyvybę, bet nenorėjo gyventi užsitraukęs nešlovę?

Kažkas viską pasakė. Kai ateis tėvas, ji sužinos, kieno tai darbas. Tačiau princas Doranas nepasirodė ir kitą dieną. Nei dar kitą. Princesė buvo palikta viena ir galėjo tik žingsniais matuoti kambarį, verkti ir laižytis žaizdas. Dieną, kai būdavo šviesu, ji mėgindavo skaityti, bet jai duotos knygos buvo mirtinai nuobodžios: tai buvo vingrios senos istorijos ir vietovių aprašymai, žemėlapiai su paaiškinimais, sausi kaip dykumų smėlis Dorno įstatymai, „Septynkampė žvaigždė“, „Aukštųjų septonų gyvenimai“ ir storiausias tomas apie drakonus, kurie kažkodėl atrodė tokie pat įdomūs kaip… tritonai. Ariana nežinia ką būtų atidavusi už „Dešimt tūkstančių laivų“, „Karalienės Naimirijos meiles“ arba kokią nors kitą knygą, kuri būtų prikausčiusi jos dėmesį ir leidusi bent porai valandų ištrūkti iš bokšto, tačiau tokia pramoga jai nebuvo suteikta.

Sėdėdama prie lango, Ariana matė tik jūrą ir žemai dunksantį paauksuotą vitražinį kupolą, po kuriuo sėdėdamas jos tėvas valdė šalį. Netrukus jis mane pasikvies, vis kartojo ji sau.

Pas ją nebuvo įleidžiama nieko, išskyrus tarnus: Borsą, barzdos šeriais apžėlusiu smakru, augalotą ir pasipūtusį Timotį, seseris Morą ir Melėją, mažutę dailutę Sedrą ir senąją Belandrą, anksčiau tarnavusią jos motinos kambarine. Jie atnešdavo Arianai valgyti, keitė patalynę, išpildavo išmatų kibirą, pastatytą po išvietės grindimis, bet nė vienas su ja nesikalbėjo. Arianai pareikalavus daugiau vyno, Timotis jo atnešdavo. Kai užsigeisdavo savo mėgstamo valgio — figų, alyvuogių arba pipirų su sūrio įdaru, jai tereikėdavo užsiminti apie tai Belandrai ir tuoj gaudavo ko panorėjusi. Morą ir Melėja išnešdavo nešvarius jos drabužius ir grąžindavo švarius bei kvepiančius. Kas antrą dieną į Arianos kambarį būdavo įritinamas kubilas maudytis ir drovuolė dailutė Sedra išmuilindavo jai nugarą ir padėdavo susišukuoti plaukus.

Bet nė viena iš tarnaičių nepratardavo jai žodžio ir nesiteikdavo papasakoti, kas vyksta pasaulyje už šio smiltakmenio kalėjimo sienų. „Ar jie sučiupo Juodąją Žvaigždę? — vieną dieną paklausė ji Borso. — O gal vis dar ieško? — Bet tarnas tik atsuko jai nugarą ir nuėjo. — Gal apkurtai? — piktai paklausė jo Ariana. — Grįžk u: atsakyk man. Aš įsakau.“ Bet vienintelis jos išgirstas atsakymas buvo uždaromų durų trinktelėjimas.

„Timoti, — kitą dieną vėl pamėgino prakalbinti tarną Ariana, — kas nutiko princesei Mirselai? Jokiu būdu nenorėjau, kad jai nutiktų kas bloga. — Paskutinį kartą princesę ji matė jiems raitomis grįžtant į Saulės Ietį. Kadangi buvo per silpna išsilaikyti ant žirgo, Mirsela keliavo neštuvuose sužeista Juodosios Žvaigždės kalavijo, šilkiniais tvarsčiais apvyniota galva, žaliomis karščiuojančiomis ir blizgančiomis akimis. — Maldauju, pasakyk, kad ji gyva. Ką blogo padarysiu tai žinodama? Papasakok, kaip jai sekasi.“ Bet Timotis tylėjo kaip žuvis.

„Belandra, — po kelių dienų užkalbino ji tarnaitę, — jei kada nors mylėjai mano ledi motiną, pasigailėk vargšės jos dukters ir pasakyk, kada tėvas ketina ateiti ir su manimi pasikalbėti? Prašau… Maldauju…“ Tačiau ir Belandra tylėjo tarsi liežuvį prarijusi.

Ar tėvas taip sugalvojo mane kankinti? Ne įkaitinta geležimi, ne pasiguldęs ant kankinimų suolo, o tiesiog… tyla? Toks sprendimas puikiai atitiko Dorano Martelio prigimtį ir Ariana nesusilaikė nenusijuokusi. Jis įsivaizduoja besielgiąs labai gudriai, o iš tiesų yra silpnas. Ir ji nusprendė džiaugtis tyla, išnaudoti šį laiką žaizdoms gydytis ir kaupti ryžtą būsimiems įvykiams.

Ariana suprato, jog negerai nuolat galvoti apie serą Arį. Užuot mąsčiusi apie jį, ji mėgino prisiversti galvoti apie Smėlio Gyvates, ypač Tajenę. Ariana mylėjo visas savo pavainikes pusseseres, pradedant greitai supykstančia, karštakoše Obara, baigiant jaunyle, mažąja Loresa, kuriai tebuvo šešeri metukai. Tačiau ji visuomet labiausiai mėgo Tajenę; Tajenė Arianai atstojo mielą seserį, kurios ši neturėjo. Su broliais princesė niekada artimai nebendravo: Kventinas gyveno Ironvude, o Tristanas buvo per mažas. Ne, jiedvi su Tajene visuomet laikėsi išvien ir leido laiką drauge su Geirinu, Drėjumi ir Šlakuotąja Silva. Kartais prie jų pramogų prisidėdavo ir Naima, o Sarela vis lįsdavo ten, kur niekas jos nekviesdavo, bet daugiausia laiko jie praleisdavo penkiese. Taškydavosi Vandenų Sodų tvenkiniuose bei fontanuose ir jodavo į mūšį užsilipę vieni kitiems ant nuogų nugarų. Jiedvi su Tajene kartu išmoko skaityti, jodinėti ir šokti. Kai joms buvo po dešimt metų, Ariana nukniaukė siaurakaklį ąsotį vyno ir jiedvi drauge prisigėrė. Jos kartu valgydavo, kartu miegodavo, skolindavo viena kitai papuošalus. Būtų pasidalijusios ir pirmą savo vyrą, bet Drėjus taip susijaudino, kad išliejo sėklą Tajenei ant pirštų, vos tik ši atrišo jam kelnes ir ištraukė kotą. Jos rankos pavojingos. Prisiminusi tai, Ariana šyptelėjo.

Kuo ilgiau princesė galvojo apie pusseseres, tuo labiau jų ilgėjosi. Galimas daiktas, kad jos kali aukštu žemiau nei aš. Tą naktį Ariana sandalo kulnu mėgino belsti į grindis. Nesulaukusi jokio atsako, persisvėrė per langą ir įsistebeilijo žemyn. Apačioje buvo matyti kitų langų, mažesnių nei jos kambario, o kai kurie iš jų labiau priminė šaudymo angas. „Tajene! — suriko ji. — Tajene, ar tu ten?! Obara, Naima! Ar girdite mane? Elarija! Kas nors! Tajene!“ Persisvėrusi per palangę, princesė praleido kone pusę nakties, šaukė, kol visai užkimo, bet atsakomojo šūksnio taip ir nesulaukė. Ta tyla ją neapsakomai išgąsdino. Jei Smėlio Gyvatės buvo laikomos uždarytos Ieties bokšte, tai tikrai girdėjo jos riksmus. Bet kodėl neatsiliepė? Jei tėvas jas nuskriaus, niekada jam to neatleisiu, niekada! — prisiekė sau Ariana.

Baigiantis antrai savaitei Arianos kantrybė visiškai išseko. „Pasikalbėsiu su savo tėvu, ir tuoj pat! — kaip galėdama įsakmiau pareiškė ji Borsui. — Tu mane pas jį nuvesi.“ Tačiau Borsas pas tėvą jos nenuvedė. „Aš pasiruošusi susitikti su princu“, — pasakė ji Timočiui, bet jis nusisuko, tarsi šių žodžių nebūtų girdėjęs. Kitą rytą Ariana laukė, kol atsidarys durys. Išmušusi Belandrai iš rankų lėkštę, pilną virtų kiaušinių su prieskoniais, kuri tėškėsi į sieną, ji nėrė iš kambario, bet sargybiniai ją sučiupo nenubėgusią nė trijų jardų. Tuos vyrus Ariana taip pat pažinojo, tačiau jos maldavimams jie liko kurti. Besispardančią ir besimuistančią, jie partempė Arianą į kambarį.

Tada ji nusprendė, kad reikia veikti gudriau. Daug vilčių ji dėjo į Sedrą; mergina buvo jauna, nepatyrusi ir patikli. Princesė prisiminė, jog Geirinas kartą gyrėsi su ja sugulęs. Kai kitą kartą maudėsi, o Sedra muilino jai pečius, Ariana apsimestinai atsainiai įsiplepo. „Žinau, kad tau liepta su manimi nekalbėti, — tarė ji, — bet man šnekėtis su tavimi niekas neuždraudė.“ Ariana šnekėjo apie dieną tvyrojusią kaitrą, apie tai, ką vakar valgė vakarienei, ir apie tai, kokia lėta ir negrabi darosi vargšelė Belandra. Princas Oberinas pasirūpino, kad jo dukterys būtų ginkluotos ir niekada nestovėtų tuščiomis rankomis, o vienintelis Arianos Martel ginklas buvo klasta. Tad ji šypsojosi ir mėgino žavėti, neprašė iš Sedros jokios paslaugos, nereikalavo nei ištarti žodžio, nei net linktelėti.

Kitą vakarą, merginai patarnaujant per vakarienę, Ariana vėl ėmė čiauškėti. Tik šį kartą lyg tarp kitko paminėjo Geiriną. Išgirdusi jo vardą, Sedra droviai pakėlė akis ir, pildama vyną, vos jo neišlaistė. Na štai, taip jau geriau, pagalvojo Ariana.

Vėl maudydamasi, ji prašneko apie savo įkalintus bičiulius, pirmiausia — apie Geiriną. „Dėl jo labiausiai baiminuosi, — prisipažino Ariana tarnaitei. — Našlaičiai yra laisvos dvasios žmonės, jie gyvena klajodami. Geirinui reikia saulės šviesos ir gryno oro. Jeigu jie įgrūs jį į drėgną celę akmeninėmis sienomis, argi jis išgyvens? Gastongrėjuje jis neištvers nė vienerių metų.“ Sedra nieko neatsakė, bet kai Ariana išsimaudžiusi išlipo iš kubilo, tarnaitė buvo baisiai išblyškusi ir taip stipriai spaudė plaušinę, kad muilo putos dribo ant myrietiško kilimo.

Ir vis dėlto visiškai palenkti merginai į savo pusę Arianai prireikė dar keturių dienų ir dvejų maudynių.

— Maldauju, — pagaliau sušnabždėjo Sedra, Arianai vaizdingai papasakojus apie Geiriną, pasiruošusį šokti pro savo celės langą, kad bent prieš mirtį dar kartą pajustų laisvės skonį, — turi jam padėti. Prašau, neleisk Geirinui numirti.

— Kol esu čia uždaryta, niekuo negaliu padėti, — pašnibždomis atsakė Ariana. — Tėvas nenori su manimi kalbėtis. Tu vienintelė gali išgelbėti Geiriną. Ar myli jį?

— Taip, — rausdama sukuždėjo Sedra. — Tik… kaip galėčiau padėti?

— Galėtum slapta perduoti mano laišką, — tarė princesė. — Ar perduotum? Ar surizikuotum… dėl Geirino?

Sedra išpūtė akis lyg pelėdžiuke. Ir linktelėjo.

Turiu varnę, širdies gilumoje džiūgaudama pagalvojo Ariana, tik… pas ką ją siųsti? Iš visų jos susimokėlių vieninteliam Juodajai Žvaigždei pavyko išsisukti nuo jos tėvo užmesto tinklo. Tačiau dabar ir seras Džeraldas jau galėjo būti sučiuptas, o jei ne, jis tikriausiai bus pabėgęs iš Dorno. Paskui ji prisiminė Geirino motiną ir Žaliojo Kraujo našlaičius. Ne, iš jų nebus jokios naudos. Man reikia įtakingo žmogaus, tokio, kuris nedalyvavo mūsų sąmoksle, bet turi priežastį mus mėgti. Ariana pasvarstė, gal jai reikėtų kreiptis į savo motiną, bet ledi Melarija buvo labai toli, Norvose. Be to, princas Doranas jau daug metų neklausė savo žmonos. Ji irgi netinka. Man reikia lordo, be to, tokio įtakingo, kad jam pavyktų įbauginti mano tėvą ir priversti jį mane paleisti.

Galingiausias iš visų Dorno lordų buvo Andersas Ironvudas, karališkos giminės atstovas, Ironvudo lordas ir Akmenuotojo kelio gynėjas, bet Ariana nebuvo tokia paika ir neketino kreiptis pagalbos į žmogų, globojusį jos brolį Kventiną. Ne. Drėjaus brolis, Dezielis Doltas, kadaise siekė jos rankos, tačiau jis buvo pernelyg klusnus, kad stotų į kovą su princu. Be to, nors Lemonvudo riteris galėjo įvaryti baimės visiškai neįtakingam lordui, jam nebūtų pavykę pasiekti, kad savo nuomonę pakeistų Dorno princas. Ne. Tą patį buvo galima pasakyti ir apie Šlakuotosios Silvos tėvą. Ne. Pagaliau Ariana nusprendė, jog iš tiesų pagalbos galėtų sulaukti tik iš dviejų vyrų: Harmeno Ulerio, Helholto lordo, ir Franklino Foulerio, Skairičo lordo ir Princo perėjos sergėtojo.

Pusė Ulerių giminės pusiau pamišę, buvo sakoma, o kita pusė — pamišę visiškai. Elarija Send buvo nekilminga lordo Harmeno duktė. Ji ir jos dukterys buvo įkalintos kartu su kitomis Smėlio Gyvatėmis. Lordą Harmeną tai tikriausiai įsiutino, o įtūžę Uleriai buvo pavojingi. Gal net per daug. Princesė nenorėjo, kad dar kieno nors gyvybei iškiltų pavojus.

Tikriausiai saugiau būtų buvę pasirinkti lordą Foulerį. Jis buvo vadinamas Senuoju Vanagu. Šis vyras niekada nesutarė su Andersu Ironvudu; tarp abiejų giminių juoda katė perbėgo prieš tūkstantį metų, kai kilus Naimirijos karui Fouleriai nusprendė paremti Martelius, o ne Ironvudus. Visi žinojo, kad dvyniai Fouleriai bičiuliaujasi su ledi Naima, tik ar Senajam Vanagui tai pasirodys taip svarbu?

Ariana kelias dienas slapta rašė laišką ir vis dvejojo. „Šį laišką atnešusiam žmogui duok šimtą sidabrinių elnių“, — pirmiausia parašė ji, taip užsitikrindama, kad jos laiškas tikrai bus perduotas adresatui. Tada papasakojo, kur esanti, ir maldavo pagalbos. „Kad ir kas ištrauktų mane iš šios celės, rinkdamasi jaunikį jo nepamiršiu.“ Šie žodžiai tikrai turėtų privilioti narsuolius. Ji vis dar buvo teisėta Saulės Ieties įpėdinė, nebent princas Doranas iš jos šią teisę atimtų; Arianą vedęs vyras vieną dieną kartu su ja turėjo valdyti Dorną. Arianai beliko melstis, kad jos gelbėtojas būtų jaunesnis už tuos žilabarzdžius, kuriuos pastaraisiais metais jai piršo tėvas. „Norėčiau vyro su dantimis“, — atstūmusi paskutinį jaunikį pareiškė ji princui Doranui.

Prašyti pergamento ji nedrįso baimindamasi sukelti pagrobėjų įtarimą, tad laišką parašė ant kitos pusės lapo, išplėšto iš „Septynkampės žvaigždės“, ir, vėl atėjus maudynių dienai, įspraudė jį Sedrai į delną.

— Prie Trigubų vartų yra tokia vieta, ten karavanai, prieš leisdamiesi į dykumą, pasipildo maisto ir vandens atsargas, — pasakė jai Ariana. — Rask keliautoją, traukiantį į Princo perėją ir pažadėk jam šimtą sidabrinių elnių, jei perduos laišką lordui Fouleriui į rankas.

— Gerai. — Sedra užsikišo laiškelį už suknelės korsažo. — Dar saulei nenusileidus ką nors rasiu, princese.

— Puiku, — linktelėjo Ariana, — rytoj papasakosi, kaip sekėsi.

Bet nei kitą, nei dar kitą dieną mergina negrįžo. Kai Arianai atėjo laikas maudytis, vandens į kubilą pripylė Morą ir Melėja, jos taip pat nutrynė jai nugarą ir sušukavo plaukus. „Ar Sedra susirgo?“ — paklausė ji tarnaičių, bet nė viena nepravėrė burnos. Matyt, ją sučiupo, nežinodama, ką daugiau manyti, pagalvojo Ariana. Kas gi daugiau galėjo Sedrai nutikti? Tą naktį iš baimės, kas dabar bus, ji beveik nemiegojo.

Kai kitą rytą Timotis atnešė pusryčius, Ariana paprašė leisti jai susitikti ne su tėvu, o su Rikasu. Buvo akivaizdu, kad ateiti princo Dorano ji neprivers, bet senešalas tikriausiai negalės taip lengvai numoti ranka į teisėtos Saulės Ieties paveldėtojos kvietimą.

Bet jis numojo. „Ar perdavei Rikasui mano žodžius? — paklausė ji, kai kitą kartą pamatė Timotį. — Ar pasakei, kad jis man reikalingas?“ Tarnui nieko neatsakius, Ariana stvėrė ąsotį su raudonuoju vynu ir išpylė jį Timočiui ant galvos. Tarnas permirkęs išėjo, o jo veide aiškiai atsispindėjo įžeistas orumas. Tėvas ketina palikti mane supūti, nusprendė princesė. Arba nori ištekinti už kokio nors bjauraus seno kvailio ir iki gultuvių ketina laikyti mane čia uždarytą.

Ariana Martel augo tikėdamasi vieną gražią dieną ištekėti už kokio nors įtakingo, tėvo išrinkto lordo. Ji buvo mokoma, jog tai ir yra svarbiausias princesių gyvenimo tikslas, nors… jos dėdė Oberinas akivaizdžiai laikėsi visai kitokios nuomonės. „Jei nuspręsite tekėti, tekėkite, — pasakė savo dukterims Raudonoji Angis, — o jei ne, tiesiog džiaukitės gyvenimu. Pasaulyje malonumų nėra daug. Ir vis ,dėlto rinkitės juos kruopščiai. Jei užsikarsite ant sprando kvailį arba žvėrį, nebėkite pas mane prašydamos, kad padėčiau jo atsikratyti. Daviau jums užtektinai ginklų, kad padarytumėte tai pačios.“

Laisvė, kurią princas Oberinas suteikė savo dukterims, niekada nebuvo prieinama teisėtai princo Dorano įpėdinei. Ariana privalėjo ištekėti; ji su tuo susitaikė. Žinojo, kad jos geidžia ir Drėjus, ir jo brolis Dezielis, Lemonvudo riteris. Jos rankos drįso prašyti net Deimonas Sendas. Tačiau Sendas buvo pavainikis, be to, princas Doranas neketino išleisti Arianos už dorniečio.

Ariana susitaikė ir su tuo. Vienais metais pas juos apsilankė karaliaus Roberto brolis ir ji kaip įmanydama mėgino jį sužavėti, bet… Ariana buvo dar visai jaunutė ir lordą Renlį jos pastangos, rodės, labiau linksmino, nei jaudino. Vėliau, kai Hosteris Tūlis pakvietė ją paviešėti Riverane ir susipažinti su jo įpėdiniu, dėkinga Ariana uždegė Mergelei žvakių, bet princas Doranas tą kvietimą atmetė. Princesė net svarstė, ar neištekėjus jai už Vilo Tairelio, nors ir luošo, bet tėvas atsisakė išleisti Arianą į Haigardeną su juo susipažinti. Tajenės padedama, ji vis tiek pamėgino išvykti, bet… princas Oberinas sučiupo jas prie Vaito ir grąžino namo. Tais pačiais metais princas Doranas piršo Arianai Beną Bisberį, visiškai neįtakingą, aštuoniasdešimtmetį lordą, — aklą ir nuplikusį.

Po kelerių metų Bisberis mirė. Dabar, kai Ariana kalėjo, tai jai buvo šiokia tokia paguoda; niekas negalėjo versti jos tekėti už mirusiojo. O Perkėlos lordas vėl vedė, tad Ariana buvo apsaugota ir nuo jo. Bet Eldenas Estermontas vis dar gyvas ir nevedęs. Taip pat ir lordas Rosbis bei lordas Grandisonas. Grandisonas buvo vadinamas Žilabarzdžiu, bet kai Ariana su juo susipažino, jo barzda jau buvo balta kaip sniegas. Pažinties proga iškeltoje puotoje jis užmigo suvalgęs žuvį ir nesulaukęs mėsos patiekalo. Drėjus pareiškė, jog taip ir turi būti, mat Grandisonų giminės ženklas buvo miegantis liūtas. Geirinas pasiūlė jai pamėginti sumegzti barzdos šerius į mazgą jo nepažadinus, tačiau Ariana atsisakė. Grandisonas atrodė esąs visai malonus vyras, ne toks kivirčnus kaip Estermontas, bet smarkesnis už Rosbį. Ir vis dėlto Ariana niekada nebūtų už jo tekėjusi. „Netekėsiu, net jei Hota atsistos man už nugaros su kirviu.“

Nei kitą, nei dar kitą dieną Ariana jaunikių nesulaukė. Nepasirodė ir Sedra. Ariana pamėgino palenkti savo pusėn Morą ir Melėją, tik nieko iš to neišėjo. Jei su kuria nors iš jųdviejų būtų likusi viena, gal ir būtų galėjusi puoselėti bent šiokią tokią viltį, tačiau kartu seserys buvo neįveikiamos kaip uola. Tuo metu princesė jau būtų mielai iškentusi įkaitintos geležies prisilietimą arba praleidusi vakarą ant kankinimų suolo. Vienuma varė ją iš proto. Už tai, ką padariau, nusipelnau budelio kirvio, bet tėvas vis tiek nepasirūpina manęs nubausti. Jis mieliau įkalins mane ir pamirš, jog apskritai gyvenu. Ji svarstė, ar tik meisteris Kaleotas nerašo įsakymo, kuriuo jos brolis Kventinas yra skelbiamas Dorno įpėdiniu.

Dienos slinko viena po kitos, jų praėjo tiek daug, jog Ariana jau nebeprisiminė, kiek jų praleido įkalinta. Ilgainiui ji vis daugiau laiko ėmė gulėti lovoje ir pagaliau atėjo diena, kai iš lovos ji atsikeldavo tik užsimaniusi į išvietę. Tarnų atnešti valgiai likdavo nepaliesti ir ataušdavo. Ariana miegodavo, nubusdavo, vėl užmigdavo ir vis tiek jausdavosi pernelyg pavargusi keltis. Ji melsdavosi, Motinos prašydavo malonės, Karžygio — drąsos, o paskui vėl užmigdavo. Senus patiekalus pakeisdavo naujais, bet ji nevalgė ir ką tik atneštųjų. Kartą, pasijutusi itin stipri, ji nunešė valgį prie lango ir sviedė jį į kiemą, kad jos negundytų. Šis žygis ją labai išsekino, tad išmetusi maistą Ariana parropojo į lovą ir pusę dienos išmiegojo.

Pagaliau išaušo diena, kai kažkieno ranka suspaudė jai petį ir šiurkščiai papurtė.

— Mažoji princese, — išgirdo ji nuo vaikystės pažįstamą balsą. — Kelkis ir apsirenk. Tave kviečiasi princas.

Prie jos stovėjo Erėjas Hota, senas jos bičiulis ir gynėjas. Ir su ja kalbėjo. Ariana užsimiegojusi šyptelėjo. Jai buvo gera matyti šį raukšlių išvagotą, randuotą veidą ir girdėti tylų, duslų jo balsą bei norvošių akcentą.

— Ką padarėte Sedrai?

— Princas išsiuntė ją į Vandenų Sodus, — atsakė Hota. — Jis pats tau pasakys. Bet iš pradžių turi nusiprausti ir pavalgyti.

Matyt, ji atrodė visiškai susibaigusi. Silpna kaip kačiukas, Ariana šiaip taip pakilo iš lovos.

— Tegul Morą ir Melėja paruošia maudymosi kubilą, — liepė ji Hotai, — o Timočiui pasakyk, kad atneštų truputį valgio. Tik ne sunkaus. Šalto sultinio, kamputį duonos ir vaisių.

— Klausau, — linktelėjo Hota ir Arianai pasirodė, jog mielesnio žodžio dar niekada nebuvo girdėjusi.

Kol princesė maudėsi, šukavosi plaukus ir užkando jai atnešto sūrio bei vaisių, kapitonas laukė už durų. Kad nuramintų skrandį, Ariana išgėrė ir truputį vyno. Aš bijau, staiga suvokė ji, pirmą kartą gyvenime bijau tėvo. Ši mintis ją taip prajuokino, kad pro nosį ji prunkštelėjo šlakelį vyno. Atėjus laikui rengtis, pasirinko paprastą dramblio kaulo spalvos lininę suknią su vynuogienojais ir vynuogėmis išsiuvinėtomis rankovėmis ir korsažu. Papuošalų nesisegė. Turiu atrodyti tyra, nuolanki ir atgailaujanti. Turiu pulti jam po kojomis ir maldauti atleidimo, nes kitaip tikriausiai daugiau niekada neišgirstu žmogaus balso.

Kol Ariana susiruošė, ėmė temti. Ji tikėjosi, jog Hota palydės ją į Saulės bokštą išklausyti tėvo nuosprendžio. Bet kapitonas nuvedė ją į princo menę, kurioje Doraną Martelį jiedu rado sėdintį prie kivaso stalo, podagros kamuojamas kojas užsikėlus} ant pagalvėmis paminkštinto žemo suolelio. Jis žaidė su onikso drambliuku: čiupinėjo ir sukiojo jį raudonose, sutinusiose rankose. Princas atrodė didesnis ligonis, nei Ariana kada nors buvo mačiusi. Jo veidas buvo išblyškęs ir išpurtęs, o sąnarius, rodės, kankino toks uždegimas, jog skaudu buvo į juos žiūrėti. Matant tėvą tokį, Arianai suspaudė širdį, bet… nors ir ketino, pulti ant kelių ir maldauti ji niekaip neprisivertė. Užuot maldavusi atleisti, ji tepratarė:

— Tėve…

Jis pakėlė galvą, pažvelgė į dukterį, tamsios jo akys buvo apniauktos kančios. Ar tai dėl podagros? — paklausė savęs Ariana. Ar dėl manęs?

— Tie volantiečiai — keista ir sumani tauta, — sumurmėjo jis, stumtelėdamas šalin dramblio figūrėlę. — Kartą lankiausi Volantyje, kai vykau į Norvosą, kur susipažinau su Melarija. Gaudė varpai, laiptų papėdėje šoko lokiai. Erėjas tikrai prisimena tą dieną.

— Prisimenu, — dusliai patvirtino Erėjas Hota. — Lokiai šoko pagal varpų muziką, o princas vilkėjo raudonus, aukso spalvos ir oranžinius drabužius. Miledi manęs paklausė, kas tas taip ryškiai spindintis vyras.

Princas Doranas blausiai šyptelėjo.

— Palik mudu vienus, kapitone.

Hota savo ilgojo kirvio kotu dunkstelėjo į grindis, apsisuko ant kulno ir išėjo.

— Liepiau tarnams tavo kambaryje pastatyti kivaso stalą, — kai jie liko dviese, pasakė tėvas.

— Su kuo turėjau žaisti? — Kodėl jis šneka apie žaidimą? Ar podagra visai sujaukė jam protą?

— Su savimi. Kartais prieš sėdant lošti pravartu gerai perprasti žaidimą. Ar gerai pažįsti tą žaidimą, Ariana?

— Pakankamai gerai, kad galėčiau lošti.

— Bet ne laimėti. Mano brolis tiesiog mėgdavo kautis, o aš žaidžiu tik tuos žaidimus, kuriuos galiu laimėti. Kivasas — ne man. — Ilgai ir atidžiai žvelgęs dukteriai į veidą, jis pridūrė: — Kodėl? Paaiškink man, Ariana. Kodėl?

— Dėl mūsų giminės garbės. — Tėvo balsas ją supykdė. Jis buvo toks liūdnas, toks išsekęs, toks silpnas. Esi princas! — norėjo sušukti Ariana. Turėtum nesitverti pykčiu! — Savo nuolankumu darai gėdą visam Domui, tėve. Tavo brolis vietoj tavęs nuvyko į Karaliaus Uostą ir ten buvo nužudytas!

— Manai, aš to nežinau? Kiekvieną kartą, kai užsimerkiu, man prieš akis iškyla Oberinas.

— Ir tikriausiai liepia pagaliau atsimerkti, ar ne?

Ariana atsisėdo kitame kivaso stalo gale, priešais tėvą.

— Neleidau tau sėstis.

— Ką gi, tuomet pasišauk Hotą ir liepk jam už tokį įžūlumą mane nuplakti. Esi Domo princas. Gali tai padaryti. — Ji palietė vieną iš kivaso figūrų, sunkųjį žirgą. — Ar sučiupai serą Džeroldą?

Doranas papurtė galvą.

— O, kad būtume sugavę… Kvailai pasielgei įvėlusi jį į šį reikalą. Juodoji Žvaigždė — pavojingiausias vyras visame Dorne. Judu mums rimtai pakenkėte.

Nors ir labai bijodama, Ariana vis dėlto paklausė:

— O Mirsela? Ar ji…

— Ar mirė? Ne, nors Juodoji Žvaigždė ir labai stengėsi. Visi stebeilijosi į tavo baltąjį riterį, tad, rodos, nė vienas iš liudininkų nėra tikras, kas iš tiesų atsitiko, bet greičiausiai paskutinę akimirką jos žirgas pasibaidęs atšoko nuo jo žirgo, antraip Juodoji Žvaigždė būtų kalaviju nušniojęs princesei viršugalvį. O dabar tik perrėžė skruostą iki kaulo ir nukirto dešinę ausį. Meisteriui Kaleotui pavyko išgelbėti Mirselai gyvybę, bet nei šutekliai, nei vaistiniai gėrimai nebesugrąžins jai veido grožio. Ji buvo mano globotinė, Ariana. Ji buvo susižadėjusi su tavo broliu ir aš ją saugojau. Tu suteršei visų mūsų garbę.

— Jokiu būdu nenorėjau, kad jai nutiktų kas bloga, — ryžtingai tarė Ariana. — Jei Hota nebūtų įsikišęs…

— …būtum uždėjusi Mirselai karūną, paskelbusi ją karaliene ir sukėlusi maištą prieš savo brolį. Ir Mirsela būtų praradusi ne ausį, o gyvybę.

— Tik jei būtume pralaimėję.

— “Jei“? Ne „jei“, o „kai“. Iš visų Septynioms Karalystėms priklausančių žemių Dorne gyvena mažiausiai žmonių. Kai Jaunasis Drakonas rašė tą savo knygą, jam patiko išpūsti mūsų karių skaičių, kad jo pergalė atrodytų šlovingesnė, o mums patiko laistyti jo pasėtą sėklą, kad priešams atrodytame galingesni, nei iš tiesų esame, bet princesei dera žinoti tiesą. Narsa niekada neatstos kariuomenės gausos. Domas negali tikėtis laimėti karo su Geležiniu sostu, jei neturės sąjungininkų. Ko gero, tuo tu ir pasirūpinai. Ar tuo didžiuojiesi? — Princas nedavė dukteriai laiko atsakyti. — Ką man su tavimi daryti, Ariana?

Atleisk man, širdies gilumoje troško ištarti ji, bet tėvo žodžiai pernelyg skaudžiai ją užgavo.

— Kodėl klausi? Daryk tai, ką darai visada. Tai yra, nedaryk nieko.

— Klausantis tavęs, žmogui sunku sutramdyti pyktį.

— Geriau jo netramdyk, dar uždusi. — Princas nieko neatsakė. — Pasakyk, kaip sužinojai apie mano planus?

— Aš — Dorno princas. Daug žmonių siekia mano palankumo.

Kažkas viskį papasakojo.

— Žinojai ir vis tiek leidai mums su Mirsela pabėgti. Kodėl?

— Tai buvo klaida. Ir, kaip paaiškėjo, labai didelė. Esi mano duktė, Ariana. Maža mergaitė, atbėgdavusi pas mane, kai nusibrozdindavai kelį. Man buvo sunku patikėti, kad rengi prieš mane sąmokslą. Turėjau sužinoti tiesą.

— Dabar sužinojai. O aš noriu sužinoti, kas mane išdavė.

— Tavimi dėtas, aš irgi norėčiau.

— Pasakysi?

— Tikrai nesuprantu, kodėl turėčiau pasakyti…

— Manai, kad pati negaliu išsiaiškinti?

r Prašau, mėgink. O kol išsiaiškinsi, negalėsi pasitikėti nė vienu iš jų… o truputis nepasitikėjimo princesei tik į naudą. — Princas Doranas atsiduso. — Tu mane nuvylei, Ariana.

— Toks tokį pažino. Tu jau daug metų mane nuvili, tėve. — Ariana neketino taip atvirai kalbėti su tėvu, bet žodžiai kažkaip savaime išsprūdo. Na štai, ėmiau ir pasakiau.

— Žinau. Aš per daug romus, silpnas ir atsargus, pernelyg atlaidus mūsų priešams. Bet, man rodos, kad dabar tau to atlaidumo labai reikia. Turėtum maldauti mano atleidimo, o ne toliau mane erzinti.

— Atlaidumo prašau tik draugams.

— Kaip kilnu…

— Tai, ką jie padarė, padarė iš meilės man. Ir nenusipelno mirti Gastongrėjuje.

— Šį kartą pritariu tau. Išskyrus Juodąją Žvaigždę, tavo bičiuliai sąmokslininkai buvo tik paiki vaikigaliai. Ir vis dėlto jie žaidė pavojingesnį žaidimą nei kivasas. Tu ir tavo draugai ketinote išduoti karalystę. Galėjau liepti juos nukirsdinti.

— Galėjai, bet neliepei. Deinai, Doltai, Santagarai… Ne, tu niekada nedrįstum susipykti su tokiomis giminėmis.

— Drįstu daugiau, nei tu įsivaizduoji, bet… apie tai pakalbėsime kitą kartą. Serą Endrėjų trejiems metams išsiunčiau į Norvosą tarnauti tavo ledi motinai. Geirinas ateinančius dvejus metus praleis Tirošyje. Iš jo giminių našlaičių paėmiau piniginį užstatą ir įkaitų. Ledi Silvos apskritai nebaudžiau, bet jai jau buvo pats laikas tekėti. Jos tėvas laivu nugabeno ją į Grynstouną, kur ji ištekės už lordo Estermonto. O dėl Ario Oukharto… Jis pats pasirinko savo likimą ir drąsiai jį pasitiko. Karaliaus sargybos riteris… kaip tu jį prikalbėjai?

— Aš su juo mylėjausi, tėve. Jei teisingai pamenu, liepei man užimti mūsų kilmingus svečius.

Princas staiga nuraudo.

— Ir jam to pakako?

— Pasakiau jam, jog, tapusi karaliene, Mirsela leis mudviem susituokti. Jis norėjo, kad tapčiau jo žmona.

— Neabejoju, jog kaip įmanydama stengeisi, kad jis nesulaužytų duotų įžadų.

Dabar jai atėjo eilė raudonuoti. Kol suviliojo serą Arį, praėjo pusė metų. Nors jis tvirtino, girdi, prieš apsivilkdamas baltus drabužius turėjęs kitų moterų, iš jo elgesio Ariana tikrai nebūtų taip pamaniusi. Jo glamonės būdavo negrabios, bučiniai nervingi, o kai jiedu pirmą kartą sugulė, jis išliejo sėklą Arianai ant šlaunies, kai ji bandė ranka suėmusi parodyti jam kelią į savo kūno gelmes. Negana to, jis baisiai susigėdo. Jei Ariana būtų gavusi po drakoną kaskart, kai Aris ištardavo: „Mums nederėtų to daryti“, — ji būtų tapusi turtingesnė už Lanisterius. Ar jis puolė Erėją Rotą tikėdamasis mane išgelbėti? — svarstė Ariana. O gal pasielgė taip, norėdamas nuo manęs pasprukti ir krauju nusiplauti užsitrauktą nešlovę?

— Aris mane mylėjo, — nė nepajuto, kaip pasakė Ariana. — Jis žuvo už mane.

— Ką gi, jis tikriausiai bus tik pirmas toks iš daugelio. Tu ir tavo pusseserės norėjote karo. Gal jūsų noras ir išsipildys. Kol mudu čia kalbamės, į Saulės Ietį keliauja kitas karaliaus sargybos riteris. Seras Beilonas Svonas gabena man Kalno galvą. Mano vėliavininkai kaip įmanydami stengiasi jį gaišinti, kad laimėčiau šiek tiek laiko. Vilsas aštuonias dienas praleido su juo medžioklėje su sakalais Kaulų kelyje, o kai jis įveikė kalnus, lordas Ironvudas jo garbei iškėlė puotą, kuri tęsėsi dvi savaites. Dabar jis Tore ir ledi Džordein, pagerbdama svečią, surengė žaidynes. Pasiekusį Šmėklų kalvą, jį pasitiks ledi Toland, pasiruošusi svetingumu pralenkti ledi Džordein. Ir vis dėlto, anksčiau ar vėliau, seras Beilonas vis tiek pasieks Saulės Ietį, o tada norės pamatyti princesę Mirselą ir… savo prisiekusį brolį, serą Arį. Ir ką mes jam pasakysime, Ariana? Gal man paaiškinti, kad Oukhartas žuvo per nelaimingą atsitikimą medžioklėje arba nusiritęs nuo slidžių laiptų? Gal Aris Vandenų Soduose nuėjo paplaukioti, paslydo ant marmurinės plokštės, trenkėsi galva į baseino kraštą ir nuskendo?

— Ne, — papurtė galvą Ariana. — Pasakyk, kad jis žuvo gindamas savo mažąją princesę. Pasakyk serui Beilonui, kad Juodoji Žvaigždė mėgino ją nužudyti, o seras Aris pastojo jam kelią ir išgelbėjo princesei gyvybę. — Būtent taip derėjo žūti baltiesiems karaliaus sargybos riteriams: jie turėjo paaukoti gyvybę už tuos, kuriuos buvo prisiekę ginti. — Seras Beilonas bus įtarus, kaip ir tu buvai, kai Lanisteriai nužudė tavo seserį ir jos vaikus, bet neturės įrodymų…

— …kol nepasikalbės su Mirsela. O gal ta narsi mergaitė irgi turėtų žūti per nelaimingą atsitikimą? Jei taip, tuomet kils karas. Joks melas neapsaugotų Domo nuo karalienės rūstybės, jei, patikėta mano globai, jos duktė žūtų.

Jam manęs reikia, suprato Ariana. Dėl to ir liepė mane pakviesti.

— Galėčiau įteigti Mirselai, ką sakyti, tik… kodėl turėčiau tai daryti?

Tėvo veidas persikreipė iš pykčio.

— Įspėju tave, Ariana, mano kantrybė išseko.

— Dėl manęs? — Jam tai būdinga. — Lordui Taivinui ir Lanisteriams-tu visuomet buvai pakantus nelyginant Beiloras Palaimintasis, bet tik ne savam kūnui ir kraujui.

— Painioji kantrybę su pakantumu. Ruošiau Taivinui Lanisteriui pražūtį nuo tos dienos, kai sužinojau apie Elijos ir jos vaikų mirtį. Prieš pasiųsdamas myriop vyliausi atimti iš Taivino Lanisterio viską, kas jam brangu, bet jo neūžauga sūnus, rodos, atėmė iš manęs malonumą jį nužudyti. Guodžiuosi bent tuo, kad jis buvo žiauriai nužudytas pabaisos, kuriam pats davė gyvybę. Bet tai nesvarbu. Lordas Taivinas dabar rėkia iš skausmo pragare ir… netrukus, jei tavo beprotiškas poelgis sukels karą, prie jo prisidės tūkstančiai kitų. — Tėvas susiraukė, tarsi kiekvienas ištartas žodis būtų kėlęs jam skausmą. — Tu šito nori?

Tačiau princesė nesileido bauginama.

— Noriu, kad išlaisvintum mano pusseseres. Noriu, kad būtų atkeršyta už dėdės mirtį. Noriu, kad būtų paisoma mano teisių.

— Kokių teisių?.

— Teisės į Dorną.

— Kai mirsiu, Domas atiteks tau. Ar jau nekantrauji manęs atsikratyti?

— To paties turėčiau paklausti tavęs, tėve. Tu jau keleri metai mėgini manęs atsikratyti.

— Tai netiesa.

— Ne? Gal paklauskime mano brolio?

— Tristano?

— Kventino.

— Kuo jis čia dėtas?

— Kur jis?

— Jis Kaulų kelyje, kartu su lordo Ironvudo kariuomene.

— Pripažįstu, puikiai moki meluoti, tėve. Meluoji nė nemirktelėdamas. Kventinas išplaukė į Lysą.

— Kas tau šovė į galvą?

— Bičiulis man pasakė. — Ariana taip pat galėjo turėti savų paslapčių.

— Tavo bičiulis melavo. Duodu žodį, kad tavo brolis neišvyko į Lysą. Prisiekiu saule, ietimi ir Septynetu.

Bet taip lengvai apkvailinti Arianos nepavyko.

— Vadinasi, jis išplaukė į Myrą? O gal į Tirošį? Žinau, kad jis kažkur kitame Siaurosios jūros krante samdosi kalavijuočius ir ketina atimti iš manęs prigimtinę teisę.

Tėvo veidas apsiniaukė.

— Toks nepasitikėjimas garbės tau nedaro, Ariana. Labiau tikėtina, kad Kventinas galėtų rengti sąmokslą prieš mane. Išsiunčiau Kventiną iš namų dar vaikystėje, kai jis buvo per jaunas suprasti, ko Domui reikia. Andersas Ironvudas jam buvo geresnis tėvas už mane, tačiau tavo brolis tebėra klusnus ir ištikimas.

— O ko jam šiauštis? Teiki ir visada teikei jam pirmenybę. Jis panašus į tave, galvoja kaip tu, tad ketini atiduoti jam valdyti Dorną — gali nesivarginti tai neigdamas. Skaičiau tavo laišką. — Arianos atmintyje tie žodžiai tebeliepsnojo ryškiai kaip liepsna. — „Vieną dieną sėdėsi mano vietoje ir valdysi visą Dorną“, — rašei jam. Sakyk, tėve, kada nusprendei atimti iš manęs palikimą? Kai gimė Kventinas, ar kai gimiau aš? Ir ką bloga tau padariau, kad taip manęs nekenti?

Išvydusi tėvo akyse ašaras, Ariana įsiuto.

— Niekada nejaučiau tau neapykantos, — tyliai ir neslėpdamas širdgėlos tarė princas Doranas. — Ariana, tu nesupranti…

— Neigi parašęs tuos žodžius?

— Neneigiu. Parašiau juos, kai Kventinas pirmą kartą išvyko į Ironvudą. Taip, buvau numatęs jį savo įpėdiniu. Dėl tavęs turėjau kitų planų.

— Žinoma, — niekinamai prunkštelėjo Ariana, — kitų planų. Džailsą Rosbį. Aklą Beną Bisberį. Žilabarzdį Grandisoną. Jie ir buvo tavo planai?.

Nelaukusi tėvo atsakymo, ji prabilo vėl:

— Žinau, jog mano pareiga — pagimdyti Dorno įpėdinį, ir niekada nebuvau to pamiršusi. Mielai būčiau tekėjusi, bet tavo išrinkti jaunikiai man būdavo tikras įžeidimas. Atvedęs kiekvieną iš jų, tarsi spjaudavai man į veidą. Jei iš viso bent kiek mane mylėjai, kodėl piršai man į vyrus Valderį Frėjų?

— Nes žinojau, kad jį atstumsi. Kai sulaukei tekamojo amžiaus, turėjau pasirūpinti, kad visi matytų mane mėginant ieškoti tau vyro, kitaip būčiau sukėlęs įtarimų, bet… nedrįsau atvesti tau tokio vyro, už kurio sutiktum tekėti. Nes jau buvai pažadėta, Ariana.

Pažadėta?

Ariana nepatikliai nužvelgė tėvą.

— Ką tu sakai? Vėl meluoji? Tu niekada neužsiminei…

— Tai buvo slapta sutartis. Ketinau tau apie ją papasakoti, kai sulauksi tinkamo amžiaus… Maniau, pasakysiu, kai būsi vyresnė, bet…

— Man dvidešimt treji, jau septyneri metai esu suaugusi moteris.

— Žinau. Per ilgai tylėjau, bet… tik norėdamas tave apsaugoti. Ariana, tavo prigimtis… Tu tą paslaptį tuoj pat būtum pašnabždėjusi Geirinui, o vakare, lovoje, ir Tajenei. Geirinas yra toks liežuvautojas, kokie būna tik našlaičiai, o Tajenė nieko neslepia nei nuo Obaros, nei nuo ledi Naimos. O jei jos žinotų… Obara per daug įjunkusi į vyną, o Naima per daug artimai bendrauja su dvyniais Fouleriais. O kam šią paslaptį būtų galėję atskleisti dvyniai Fouleriai? Ne, negalėjau taip rizikuoti.

Ariana suglumo. Pažadėta. Buvau pažadėta.

— Kas jis? Su kuo visus tuos metus buvau slapta susižadėjusi?

— Dabar jau nesvarbu. Jis miręs.

Šie žodžiai ją dar labiau suglumino.

— Visi seniai silpnos sveikatos. Nuo ko jis mirė? Peršalo, susirgo podagra ar susilaužė klubikaulį?

— Jį pražudė lydyto aukso puodas. Mes, princai, rūpestingai kuriame planus, o dievai visus juos verčia niekais. — Princas Doranas paniuręs mostelėjo raudona ir patinusia ranka. — Domas atiteks tau. Duodu žodį, jei tik mano žodis tau dar ką nors reiškia. Tavo broliui Kventinui teks nueiti sunkesnį kelią.

— Kokį kelią? — Ariana nepatikliai pažvelgė į tėvą. — Ką dar slepi? Tesaugo mane Septynetas, bet nuo tų paslapčių jau pavargau. Klok viską iki galo, tėve, arba… paskelbk Kventiną savo įpėdiniu, pasikviesk kirviu nešiną Hotą ir leisk man numirti kartu su savo pusseserėmis.

— Tikrai manai, kad skriausčiau brolio vaikus? — Arianos tėvas vyptelėjo. — Obarai, Naimai ir Tajenei netrūksta nieko, išskyrus laisvę, o Elarija ir jos dukterys jaukiai įsikūrė Vandenų Soduose ir jaučiasi laimingos. Dorėja vaikštinėja ir spygliuota kuoka daužo nuo medžių apelsinus, Eliją ir Obela tapo baseinėlių siaubu. — Jis atsiduso. — Ne taip seniai tu pati dar žaidei tuose baseinuose. Užsilipdavai ant pečių vyresnei mergaitei… aukštai mergaitei plonais šviesiais plaukais…

— Ant pečių Džeinei Fouler arba jos seseriai Dženelinai. — Jau daugybę metų Ariana apie tai negalvojo. — Ak, ir Frinai, kalvio dukrai. Ji buvo rudaplaukė. Bet labiausiai mėgau sėdėti ant pečių Geirinui. Kai jodavau ant Geirino, niekas mudviejų neįveikdavo, net Naima, raita ant žaliaplaukės mergaitės iš Tirošio.

— Toji žaliaplaukė buvo archono duktė. Turėjau išsiųsti tave į Tirošį, į jos vietą. Ten būtum tarnavusi archono taurininke ir slapta susitikusi su savo sužadėtiniu, bet tavo motina pagrasino susižalosianti, jei išsiųsiu iš namų dar vieną vaiką, ir aš… negalėjau taip su ja pasielgti.

Jo kalbos vis keistesnės.

— Ar ten Kventinas ir išvyko. Į Tirošį, į archono dvarą, pas žaliaplaukę jo dukterį?

Tėvas grybštelėjo vieną kivaso figūrėlę.

— Turiu išsiaiškinti, kaip sužinojai, kad Kventinas išvyko į svečią šalį. Į ilgą ir pavojingą kelionę tavo brolis leidosi kartu su Kletusu Ironvudu, meisteriu Kedriu ir trimis geriausiais jaunais lordo Ironvudo riteriais, tik nežinia, kas jo laukia pasiekus tos kelionės tikslą. Jis išvyko pargabenti to, ko labiausiai trokšta mūsų širdys.

Ariana prisimerkė.

— O ko labiausiai trokšta mūsų širdys?

— Žinios apie įvykdytą kerštą. — Princas Doranas kalbėjo tyliai, lyg bijodamas, jog kas nors gali slapta klausytis. — Apie įvykdytą teisingumą. — Sulenkęs patinusius, podagros paliestus pirštus, jis suspaudė delne onikso drakoną ir pašnibždomis pridūrė: — Apie ugnį ir kraują.