Varnų puota

Džeimis

Apsiaustą seras Brindenas Tūlis buvo susisegęs juoda žuvies sege, nukaldinta iš aukso ir inkrustuota juoduoju gintaru. Jo šarviniai marškiniai buvo dulsvai pilki. Be to, jis dėvėjo šarvus: antblauzdžius, kaklo šarvą, šarvines pirštines, dilbių bei žastų šarvus iš juodos geležies, kuri nė iš tolo neatrodė taip niūriai, kaip jo veidas. Raitas ant kaštoninio arklio, uždengto puošnia, raudona ir mėlyna gūnia, pakeliamojo tilto gale jis laukė Džeimio Lanisterio.

Jis manęs nemėgsta. Tūlio veidas buvo stambių bruožų, išvagotas gilių raukšlių ir nugairintas vėjo, o plaukai — šiurkštūs ir žili, bet Džeimis vis tiek dar matė jame tą didį riterį, kuris kadaise žavėjo ginklanešį’pasakojimais apie Devyngrašius karalius. Subildėjo storomis pakeliamojo tilto lentomis risnojančios Garbės kanopos. Džeimis ilgai ir įtemptai svarstė, ar į šį susitikimą joti su auksiniais šarvais, ar apsirengus baltais drabužiais; galų gale jis nusprendė apsivilkti odinę palaidinę ir ant pečių užsimesti tamsiai raudoną apsiaustą.

Jis sustojo per jardą nuo sero Brindeno ir jam, kaip vyresniam vyrui, nulenkė galvą.

— Karalžudy… — pasisveikino Tūlis.

Tai buvo pirmas Juodosios Žuvies ištartas žodis ir iš jo buvo galima daug ką suprasti, bet Džeimis nusprendė tvardytis.

— Juodoji Žuvie… — atsakė jis. — Ačiū, kad atjojai.

— Kaip suprantu, grįžai tesėti priesaikos, duotos mano dukterėčiai, — tarė seras Brindenas. — Jei gerai pamenu, žadėjai Ketlinai mainais už savo laisvę grąžinti dukteris. — Jis kietai sučiaupė lūpas, o paskui niūriai pridūrė: — Bet mergaičių čia nematau. Kur jos?

Kodėl jis verčia mane tarti tuos žodžius?

— Aš jų neturiu.

— Gaila. Tad ko nori, vėl pasiduoti į nelaisvę? Tavo buvusi celė neužimta. Jau išklojome grindis šviežiais meldais.

Ir, žinoma, atnešėte naują švarų kibirą, kad turėčiau kur lengvintis.

— Tu labai malonus, sere, tik, bijau, negaliu priimti šio siūlymo. Man labiau patinka savo palapinėje.

— O Ketlina? Ar jai labiau patinka savo kape?

Aš neprisidėjau prie ledi Ketlinos mirties, būtų galėjęs pasakyti jis, o jos dukterys dingo man dar nepasiekus Karaliaus Uosto. Džeimis jau ketino papasakoti jam apie Brienę ir apie jai duotą kalaviją, bet Juodoji Žuvis žvelgė į jį taip pat, kaip Edardas Starkas, radęs jį stovintį prie Geležinio sosto ir laikantį kalaviją, kurio ašmenys buvo sutepti karaliaus Pamišėlio krauju.

— Atjojau pasikalbėti apie gyvuosius, o ne apie mirusius. Apie tuos, kuriems nebūtina mirti, bet kurie mirs…

— …jei neatiduosiu tau Riverano. Tai dėl to grasini pakarti Edmurą? — Tūlio antakiai buvo vešlūs, o žvilgsnis rūstus. — Nesvarbu, kaip pasielgsiu, mano sūnėnas vis tiek pasmerktas. Tad pakark jį, ir viskas bus baigta. Esu tikras, kad Edmuras, stovėdamas kartuvėse, nuvargo ne mažiau už mane, nuolat jį ten matantį.

Raimanas Frėjus — prakeiktas kvailys. Buvo akivaizdu, kad nevykęs jo spektaklis su Edmuru ir kartuvėmis tik dar labiau sustiprino Juodosios Žuvies užsispyrimą.

— Turi ledi Sibelę ir tris jos vaikus. Mainais už juos grąžinsiu tau sūnėną.

— Taip, kaip grąžinai ledi Ketlinai dukteris?

Džeimis provokuojamas nesileido.

— Sena moteris ir trys vaikai už tavo siuzereną. Tai geresnis sandėris, nei galėjai tikėtis.

Seras Brindenas niekinamai šyptelėjo.

— Įžūlumo tau netrūksta, Karalžudy. Derėtis su priesaikos laužytojais yra tas pats, kaip ant slankiojo smėlio statyti pilį. Keitė turėjo susiprotėti ir nepasitikėti tokiais kaip tu.

Ji pasitikėjo Tirionu, vos neleptelėjo Džeimis. Kipšas irgi ją apgavo.

— Pažadai, kuriuos daviau ledi Ketlinai, buvo išpešti iš manęs įrėmus į gerklę kalavijo smaigalį.

— O priesaika Eiriui?

Džeimis pajuto niežtint nukirstus pirštus.

— Eiris čia niekuo dėtas. Ar sutinki atiduoti Vesterlingus mainais už Edmurą?

— Ne. Karalius patikėjo man globoti savo karalienę ir aš prisiekiau, kad ji bus saugi. Neatiduosiu jos Frėjams, kad pakartų.

— Tai merginai atleista. Nieko bloga jai nenutiks. Duodu žodį.

— Garbės žodį? — seras Brindenas kilstelėjo vieną antakį. — Ar bent žinai, kas yra garbė?

Žirgas.

— Duosiu tokią priesaiką, kokios tik reikalausi.

— Nereikia, Karalžudy.

— Bet aš to noriu. Nuleisk savo vėliavas, atidaryk vartus ir pažadu, kad nė vienas tavo žmogus nebus nužudytas. Tie, kurie nuspręs likti Riverane ir tarnauti lordui Emonui, galės taip ir padaryti. Kiti galės traukti kur panorėję, tik privalės atiduoti ginklus ir šarvus.

— Kažin, ar toli jie neginkluoti nukeliaus, netapę bastūnų grobiu? Abu žinome, kad nedrįsi leisti jiems prisidėti prie lordo Beriko. O kas laukia manęs? Ar būsiu visų akivaizdoje vedamas per Karaliaus Uostą mirti kaip Edardas Starkas?

— Leisiu tau apsivilkti varno drabužius. Dabar prie Sienos lordu vadu išrinktas Nedo Starko benkartas.

Juodoji Žuvis prisimerkė.

— Ar tai — irgi tavo tėvo darbas? Jei atmintis manęs neapgauna, Ketlina tuo vaikinu niekada nepasitikėjo, kaip ir Teonu Greidžojumi. Rodos, ji neklydo nei dėl vieno, nei dėl kito. Tad ne, sere, nemanau, kad rinksiuosi tarnybą prie Sienos. Jei neprieštarauji, mirsiu šiltai, su kalaviju rankoje ir aptekęs liūto krauju.

— Tūlių kraujas taip pat raudonas, — priminė jam Džeimis. — Jei neatiduosi pilies, man teks ją šturmuoti. Žus šimtai vyrų.

— Šimtai maniškių. Tūkstančiai taviškių.

— Tavo įgulos vyrai žus visi iki vieno.

— Žinau tą dainelę. Trauki ją pagal „Kastamero lietaus“ melodiją? Mano vyrai mieliau kris stovėdami ir kaudamiesi, o ne klūpodami ir laukdami, kol čekštelės budelio kirvis.

Man nesiseka jo įkalbėti.

— Tavo priešinimasis beprasmis, sere. Karas baigtas, o tavo Jaunasis Vilkas negyvas.

— Nužudytas pamynus visus šventus svetingumo įstatymus.

— Tai Frėjų darbas, ne mano.

— Gali vadinti, kaip nori. Vis tiek šis reikalas dvokia Taivinu Lanisteriu.

To paneigti Džeimis negalėjo.

— Ir mano tėvas negyvas.

— Tegul Tėvas teisia jį teisingai.

Akf tuomet jo lauktų baisus nuosprendis.

— Būčiau nudėjęs Robą Starką Kuždesių miške, jei tik būčiau prie jo priėjęs. Bet keli kvailiai pastojo man kelią. Koks skirtumas, kaip tas vaikinas žuvo? Jis vis tiek negyvas, o kartu su juo žuvo ir karalystė.

— Matyt, tu ne tik luošas, bet ir aklas, sere. Pakelk akis ir pamatysi, kad virš mūsų pilies sienų plevėsuoja ir didvilkis.

— Mačiau. Jis atrodo vienišas. Harenholas pasidavė. Sigardas ir Mergelių Duburys užimti. Brakenai prisiekė mums ištikimybę ir laiko apsupę Titą Blekvudą Raventryje. Paiperis, Vensas, Mutonas — visi tavo vėliavininkai sudėjo ginklus. Liko tik Riveranas. Mūsų pajėgos gausumu dvidešimt kartų viršija tavąsias.

— Dvidešimt kartų daugiau vyrų, vadinasi, jiems reikės dvidešimt kartų daugiau maisto. Ar tau netrūksta valgio žmonėms ir pašaro arkliams, milorde?

— Netrūksta ir, jei reikės, sėdėsime čia iki pasaulio pabaigos arba tol, kol jūs anapus pilies sienų padvėsite badu, — pamelavo Džeimis kaip įmanydamas įžūliau ir tikėdamasis, jog veido išraiška jo neišduos.

Tačiau apgauti Juodąją Žuvį buvo sunku.

— Iki jūsų pasaulio pabaigos — galbūt. Mums maisto atsargų netrūksta, tik bijau, kad svečiams laukuose palikome ne kažin ką.

— Maisto galime atsigabenti iš Dvynių, — tarė Džeimis, — arba, jei reikės, per kalnus iš vakarų.

— Jei taip sakai… Aš tikrai ne iš tų, kurie abejotų tokio garbingo riterio žodžiais.

Išgirdęs sero Brindeno žodžiuose paniekos gaidelę, Džeimis pyktelėjo.

— Šį reikalą galima išspręsti ir greičiau. Dvikova. Mano kovotojas prieš tavąjį.

— Kaip tik svarsčiau, kada pasiūlysi dvikovą, — nusijuokė seras Brindenas. — Kas už tave kausis? Stipruolis Šernas? Adamas Marbrandas? Juodasis Valderis Frėjus? — Jis pasilenkė ir paklausė: — Kodėl ne mudu, sere?

Anksčiau tai būtų buvusi puiki dvikova, pagalvojo Džeimis, ir dainiai ilgai būtų turėję ką apdainuoti.

— Kai mane išlaisvino, ledi Ketlina privertė prisiekti, kad niekada nekelsiu ginklo nei prieš Starkus, nei prieš Tulius.

— Kokia patogi priesaika, sere…

Džeimio veidas apsiniaukė.

— Vadini mane bailiu?

— Ne. Tik sakau, kad tu luošys. — Juodoji Žuvis kilstelėjo galvą rodydamas į auksinę Džeimio plaštaką. — Abu žinome, kad su tuo prielipu kautis negali.

— Anksčiau turėjau dvi rankas. — Ar sutiktum paaukoti gyvybę dėl išdidumo? — išgirdo jis kuždant vidinį balsą. — Kai kas tikriausiai pasakytų, kad luošys ir senis puikiausiai tinka dvikovai. Atleisk mane nuo priesaikos ledi Ketlinai ir suremsime kalavijus. Jei laimėsiu, Riveranas bus mūsų. Jei mane nužudysi, nutrauksime apsiaustį.

Seras Brindenas vėl nusijuokė.

— Nors ir labai norėčiau išmušti tau iš rankų tą auksinį kalaviją ir išpjauti tavo juodą širdį, tavo pažadai beverčiai. Iš tavo mirties man jokios naudos, nors ir malonu būtų tave nužudyti. Bet dėl to nerizikuosiu savo gyvybe… kad ir koks menkas būtų tas pavojus.

Laimė, kad Džeimis neturėjo kalavijo; kitaip tikrai būtų išsitraukęs jį iš makštų, ir jei jo nebūtų patiesęs seras Brindenas, tai tikrai būtų padarę ant dantytų pilies sienų stovintys arbaletininkai.

— Ar apskritai galėčiau pasiūlyti sąlygas, su kuriomis sutiktum? — paklausė jis Juodosios Žuvies.

— Tu? — gūžtelėjo seras Brindenas. — Ne.

— Kodėl tuomet atjojai su manimi susitikti?

— Apsiaustam baisiai nuobodu. Norėjau pamatyti tą tavo rankos bigę ir išgirsti, kaip sugalvojai teisintis dėl savo naujausių baisių nusikaltimų.

Tie pasiteisinimai buvo menkesni, nei tikėjausi. Tu visada mane nuvili, Karalžudy.

Juodoji Žuvis apsuko kumelę ir nujojo į Riverano pilį. Pakeliamosios grotos staiga ėmė leistis ir geležiniai smaigai sulindo giliai į dumbliną žemę.

Džeimis taip pat apsuko Garbę, mat jo laukė ilgas grįžimas į Lanisterių vadovaujamą apsiausties stovyklą. Jis jautėsi stebimas: nuo dantytų pilies sienų į jį žiūrėjo Tūlių kariai, iš kito upės kranto jį žvilgsniais lydėjo Frėjai. Jeigu jie ne akli, tai matė, kad Juodoji Žuvis išdidžiai atmetė mano sąlygas. Buvo aišku, kad jam teks pilį šturmuoti. Argi Karalžudžiui svarbu, kad sulaužys dar vieną priesaiką? Tik užsitrauks didesnę nešlovę. Džeimis nusprendė būti pirmas karys, užlipęs ant Riverano gynybinės sienos. Ir su šia auksine ranka greičiausiai būsiu pirmas, kuris nukautas nuo jos nukris.

Džeimiui grįžus į stovyklą, Mažasis Lu palaikė vadeles, o Pekas padavė ranką ir padėjo nusėsti iš balno. Ar jie mano, jog esu toks luošas, kad negaliu pats nulipti nuo žirgo?

— Kaip sekėsi, milorde? — pasiteiravo jo pusbrolis, seras Daivenas.

— Į mano žirgo pasturgalį niekas strėlės neįsegė. O šiaip sekėsi nė kiek ne geriau nei serui Raimanui. — Džeimis nepatenkintas vyptelėjo. — Ką gi, dabar teks pasirūpinti, kad Raudonosios Šakos vandenys būtų dar raudonesni. — Pats būsi dėl to kaltas, Juodoji Žuvie. Nepalikai man kitos išeities. — Sušaukite karo tarybą. Pakvieskite serą Adamą, Stipruolį Šerną, Forlėjų Presterį, tuos mūsų upių lordus ir… mūsų bičiulius Frėjus. Serą Raimaną, lordą Emoną ir kitus, kurie norės ateiti.

Jie susirinko greitai. Lordas Paiperis ir abu lordai Vensai atėjo kalbėti už atgailaujančius Trišakio lordus, kurių ištikimybė netrukus turėjo būti išmėginta. Vakarams atstovavo seras Daivenas, Stipruolis Šernas, Adamas Marbrandas ir Forlėjus Presteris. Prie jų prisidėjo ir lordas Emonas Frėjus su žmona. Ledi Džena atsisėdo į krėslą nuvėrusi visus tokiu žvilgsniu, kad nė vienam iš vyrų nekilo klausimas, ar ji turi teisę čia būti. Niekas ir neprieštaravo. Frėjai atsiuntė serą Valderį Riversą, vadinamą Pavainikiu, ir vyriausią sero Raimano sūnų Edviną — liekną išblyškusį jaunuolį atsikišusia nosimi ir ilgais tiesiais plaukais. Po mėlynu ėriuko vilnos apsiaustu Edvinas vilkėjo puikiai išdirbtos, pilkos odos švarką, papuoštą įspaustais raitytais raštais.

— Aš kalbėsiu Frėjų giminės vardu, — pareiškė jis. — Mano tėvas šįryt prastai jaučiasi.

Seras Daivėnas prunkštelėjo.

— Ar jis girtas, ar tik pagiriojasi nuo vakar vakare išplempto vyno? — Edvino lūpos buvo siauros ir kietai sučiauptos kaip šykštuolio.

— Lorde Džeimi, — užsigavęs paklausė jis, — ar privalau kęsti šias nemandagias pastabas?

— Tai tiesa? — savo ruožtu pasiteiravo Džeimis. — Tavo tėvas girtas?

Kietai sučiaupęs lūpas, Frėjus dėbtelėjo į serą Iliną Peiną, stovintį prie palapinės atvarto, apsivilkusį parūdijusius šarvinius marškinius, su kalavijo rankena, kyšančia virš lieso jo peties.

— Jis… Mano tėvo silpnas skrandis, milorde. Raudonasis vynas padeda virškinti.

— Jis tikriausiai virškina mamutą, — vėl įsiterpė seras Daivenas.

Stipruolis Šernas nusijuokė, o ledi Džena tyliai sukikeno.

— Gana, — sudraudė visus Džeimis. — Turime paimti pilį. — Kai karo tarybai vadovaudavo jo tėvas, jis pirmiausia leisdavo kalbėti savo kapitonams. Džeimis nutarė elgtis taip pat. — Ką toliau darysime?

— Pradžiai — pakarkime Edmurą Tūlį, — pasiūlė lordas Emonas Frėjus. — Tuomet seras Brindenas įsitikins, kad mūsų žodžiai ne tušti. Jei nusiųstume sero Edmuro galvą jo dėdei, galbūt tai paskatintų jį pasiduoti.

— Brindeno Juodosios Žuvies taip paprastai nepalauši. — Karilo Venso, Keliautojo Prieglobsčio lordo, žvilgsnis atrodė paniuręs. Geroką dalį jo kaklo ir vieną veido pusę dengė rausvai rusvas apgamas. — Net tikram broliui nepavyko priversti jo vesti.

Seras Daivenas papurtė gauruotą galvą.

— Turime šturmuoti sienas, kaip iš pat pradžių ir sakiau. Apsiausties bokštų, kopėčių ir tarano vartams išlaužti — štai ko mums reikės.

— Šturmui vadovausiu aš, — pareiškė Stipruolis Šernas. — Pasirūpinsiu, kad žuvis pajustų plieno skonį ir ugnies karštį.

— Tai mano pilies sienos, — šoko prieštarauti lordas Emonas, — tad laušite ne kieno kito, o mano vartus. — Jis vėl išsitraukė iš rankovės pergamento ritinėlį. — Pats karalius Tomenas atidavė man…

— Tavo raštą jau visi matėme, dėde, — pertraukė jį Edvinas Frėjus. — Kodėl tau dabar nenuėjus ir nepamosavus juo prieš nosį Juodajai Žuviai?

— Sienų šturmas pareikalaus daug aukų, — prabilo Adamas Marbrandas. — Siūlau palaukti tamsios nakties, kai nešvies mėnesiena, susodinti keliolika rinktinių vyrų į valtį, skudurais apvynioti irklus ir liepti jiems persikelti į kitą upės krantą. Jie perlips apsauginę sieną, naudodamiesi virvėmis ir kobiniais, ir atidarys pilies vartus iš vidaus. Jei karo tarybos nariai nori, pats jiems vadovausiu.

— Tai kvailystė, — paprieštaravo pavainikis, Valderis Riversas. — Seras Brindenas — ne iš tų, kuriuos apgausi tokiomis gudrybėmis.

— Taip, Juodoji Žuvis — rimta kliūtis, — pritarė Edvinas Frėjus. Bet jo šalmo viršų puošia juodas upėtakis ir šis vyras nesunkiai matomas iš tolo. Siūlau pristumti lankininkų pilnus apsiausties bokštus arčiau gynybinių sienų ir suvaidinti, kad puolame vartus. Tada seras Brindenas su savo šalmu neturės kitos išeities, tik lipti ant dantytos sienos viršaus. O mes liepkime, kad kiekvienas šaulys išteptų strėlių antgalius savo išmatomis ir taikytųsi į upėtakį ant šalmo viršaus. Kai nukausime serą Brindeną, Riveranas bus mūsų.

— Mano, — pataisė jį lordas Emonas. — Riveranas priklauso man.

Lordas Karilas taip suirzo, kad net jo apgamas patamsėjo.

— Lankininkų išmatos — tai tavo indėlis į šturmą, Edvinai? Neabejoju, kad jos — mirtini nuodai.

— Juodoji Žuvis nusipelno garbingesnės mirties, ir aš tuo pasirūpinsiu. — Stipruolis Šernas kumščiu trinktelėjo į stalą. — Iškviesiu jį į dvikovą. Nesvarbu, ar kausimės kuokomis, ar kirviais, ar ilgaisiais kalavijais. Aš tą senį sudorosiu.

— Kodėl jis turėtų teiktis priimti tavo iššūkį, sere? — paklausė seras Forlėjus Presteris. — Kokia jam nauda iš tokios dvikovos? Ar, jei jis nugalės, nutrauksime apsiaustį? Nemanau. Ir jis taip nemano. Dvikova nieko neišspręs.

— Brindeną Tūlį pažįstu nuo tų laikų, kai abu tarnavome ginklanešiais pas lordą Darį, — tarė Norbertas Vensas, Atrantos lordas. — Gal milordai bus tokie malonūs ir leis man nueiti su juo pasikalbėti? Pamėginti serą Brindeną įtikinti, kad jo padėtis — visiškai beviltiška?

— Jis ir dabar puikiausiai tai supranta, — numojo ranka lordas Paiperis. Tai buvo žemo ūgio, apkūnus, šleivakojis vyras vešliais rudais plaukais, vieno iš Džeimio ginklanešių tėvas; Lu buvo kaip iš akies trauktas tėvas. — Po galais, tas žmogus nėra kvailys, Norbertai. Jis turi akis ir… per daug sveiko proto, kad pasiduotų tokiems kaip jie. — Ir lordas Paiperis energingai mostelėjo link Edvino Frėjaus ir Valderio Riverso.

Edvinas pyktelėjo.

— Jei lordas Paiperis nori pasakyti, kad…

— Aš nieko nenoriu pasakyti, Frėjau. Tiesiai sakau, ką manau, kaip ir dera garbingam vyrui. Bet ką tu išmanai apie dorų vyrų elgesį? Tu klastinga, meluojanti žebenkštis, kaip ir visi tavo giminaičiai. Jau greičiau išgersiu pintą myžalo, nei patikėsiu Frėjaus žodžiu. — Jis pasilenkęs užsikvempė ant stalo. — Sakyk, kur Markas? Ką padarėte mano sūnui? Kruvinosiose jūsų vestuvėse jis buvo svečias.

— Jis yra ir liks mūsų garbės svečiu, — atsakė Edvinas, — kol neįrodysi savo ištikimybės jo malonybei, karaliui Tomenui.

— Kartu su Marku į Dvynius atjojo ir penki riteriai ir dvidešimt sunkiai ginkluotų raitelių, — vėl prabilo Paiperis. — Ar jie — taip pat jūsų svečiai, Frėjau?

— Kai kurie riteriai — galbūt. Kiti gavo, ko buvo nusipelnę. Geriau prikąsk savo išdavikišką liežuvį, Paiperi, nebent nori, kad grąžintume tavo įpėdinį sukapotą į gabalus.

Mano tėvo vadovaujami karo tarybos posėdžiai vykdavo kitaip, dingtelėjo Džeimiui, kai Paiperis staiga pašoko ant kojų.

— Pakartok tai su kalaviju rankoje, Frėjau, — įsiutęs sušnypštė storulis. — O gal moki kautis tik svaidydamas išmatas?

Liesas Frėjaus veidas išbalo kaip drobė. Nuo stalo pakilo ir šalia jo sėdėjęs Valderis Riversas.

— Edvinas nėra karys, bet… aš puikiai valdau kalaviją, Paiperi. Jei nori darką nors pridurti, eime į lauką, galėsi sakyti, ką nori.

— Čia karo tarybos posėdis, o ne karas, — priminė vyrams Džeimis. — Abu sėskitės. — Nė vienas iš vyrų nekrustelėjo. — Tuoj pat!

Valderis Riversas atsisėdo. Įbauginti lordą Paiperį buvo sunkiau. Tyliai nusikeikęs, jis išėjo iš palapinės.

— Ar man pasiųsti vyrus, kad jį parvilktų, milorde? — paklausė Džeimio seras Daivenas.

— Pasiųsk serą Iliną, — patarė Edvinas Frėjus. — Mums reikia tik jo galvos.

Tada į Džeimį kreipėsi Kardas Vensas:

— Lordas Paiperis taip kalbėjo prislėgtas sielvarto. Markas — jo vyriausias sūnus. O visi riteriai, kurie lydėjo jį į Dvynius, yra jo sūnėnai ir Marko pusbroliai.

— Turbūt norėjai pasakyti „išdavikai ir maištininkai“? — vėl įsiterpė Edvinas Frėjus.

Džeimis rūsčiai į jį dėbtelėjo.

— Ir Dvyniai ėjo išvien su Jaunuoju Vilku, — priminė jis Frėjams. — O paskui jį išdavėte. Tad esate dukart klastingesnį už Paiperį. — Jam patiko matyti, kaip Edvino veide švietusi niekinama šypsena gęsta ir visiškai išnyksta. Šiandien patarimų prisiklausiau pakankamai, nusprendė Džeimis. — Pasitarimas baigtas. Deramai pasiruoškite, milordai. Rytoj auštant šturmuosime pilį.

Pučiant šiaurės vėjui, lordai vienas po kito išėjo iš palapinės. Džeimis užuodė smarvę, sklindančią iš kitame Akmenvarčio krante įkurtos Frėjų stovyklos. Tame pačiame krante, ant aukštų pilkų kartuvių, su virve ant kaklo vienišas stovėjo Edmuras Tūlis.

Džeimio teta iš palapinės išėjo paskutinė, o jai įkandin žengė ir jos vyras.

— Lorde sūnėne, — protestavo Emonas, — mano rezidencija… Neturėtum jos šturmuoti. — Susijaudinęs jis nurijo seiles ir jo Adomo obuolys pasislinko aukštyn, o paskui vėl nusileido. — Neturi teisės. Aš tau draudžiu. — Jis vėl kramtė rūgštlapį. Seilės jo lūpų kampučiuose buvo rausvos. — Pilis priklauso man, turiu tai patvirtinantį dokumentą. Pasirašytą karaliaus, mažojo Tomeno. Esu teisėtas Riverano lordas ir…

— Kol Edmuras Tūlis gyvas, joks jis lordas, — pertraukė vyrą ledi Džena. — Žinau, jo galvoje košės nedaug ir jo širdis minkšta, bet tas žmogus vis dar gyvas ir pavojingas. Kaip ketini tvarkyti šį reikalą, Džeimi?

Pavojingas Juodoji Žuvis., o ne Edmuras.

— Edmuro reikalą palik man. Sere Lailai, sere Ilinai. Prašyčiau eiti su manimi. Pats laikas man pačiam nueiti prie kartuvių.

Akmenvartis buvo gilesnis ir sraunesnis už Raudonąją Šaką, o iki artimiausios brastos reikėjo keliauti ne vieną lygą link upės aukštupio. Džeimiui su savo vyrais atėjus prie upės, keltas su Valderiu Riversu ir Edvinu Frėjumi buvo ką tik išplaukęs. Belaukiant, kol jis grįš, Džeimis paaiškino, ko iš jų nori. Seras Ilinas nusispjovė į upės vandenį.

Jiems visiems trims išlipus iš kelto šiauriniame krante, girta paskui stovyklą sekanti kekšė pasisiūlė pamaloninti Stipruolį Šerną burna.

— Geriau suteik tą malonumą mano bičiuliui, — atsakė seras Lailas ir stumtelėjo ją prie sero Ilino.

Kekšė juokdamasi žengė prie Peino, ketindama jį pabučiuoti, bet, pamačiusi jo žvilgsnį, kaipmat pasitraukė.

Tarp laužaviečių vingiuojantys takai buvo dumblini, nusėti arkliašūdžiais, išklampoti žirgų ir žmonių. Kur tik žvelgė, visur — ant skydų ir pilkų vėliavų — Džeimis matė Frėjų giminės ženklą — mėlynus bokštus dvynius, ir menkesnių, Perkėlai prisiekusių giminių ženklus: Erenfordų garnį, Heigų šakes, lordo Čarltono amalo šakeles. Karalžudžio apsilankymas stovykloje neliko nepastebėtas. Iš pintinės paršelius pardavinėjanti senė liovėsi derėtis ir įsistebeilijo į Džeimį, riteris, kurio veidas jam buvo lyg ir kažkur matytas, priklaupė, o du ginkluoti raiteliai, šlapinęsi į griovį, atsisuko ir apčiurškė vienas kitą. „Sere Džeimi!“ — kažkas šūktelėjo, bet jis nužingsniavo neatsigręždamas. Aplink jį šmėsčiojo veidai vyrų, kuriuos Kuždesių miške jis kaip įmanydamas stengėsi nužudyti, — mat tuomet Frėjai dar kovėsi po didvilkiu paženklintomis Robo Starko vėliavomis. Auksinė jo ranka buvo nuleista ir Džeimis jautė jos sunkumą.

Erdvi, stačiakampė Raimano Frėjaus palapinė buvo didžiausia visoje stovykloje; jos pilkos sienos buvo susiūtos iš audeklo gabalų ir priminė mūrą, o dvi smailios viršūnės simbolizavo Dvynių bokštus. Seras Raimanas buvo sveikas kaip ridikas ir… linksminosi. Iš palapinės sklido girtos moters juokas, arfos garsai ir dainiaus balsas. Su tavimi viską išsiaiškinsiu vėliau, sere, pagalvojo Džeimis. Prie kuklios savo palapinės stovėjo Valderis Riversas ir šnekėjosi su dviem sunkiai ginkluotais riteriais. Ant jo skydo puikavosi Frėjų giminės ženklas, tik spalvos buvo sukeistos vietomis ir per bokštus ėjo grėsminga raudona juosta. Pamatęs Džeimį, pavainikis suraukė antakius. Tokio šalto ir įtaraus žvilgsnio, rodos, dar nesu matęs. Riversas pavojingesnis už bet kurį iš savo kilmingųjų brolių.

Kartuvės stovėjo iškilusios dešimt pėdų nuo žemės. Laiptų apačioje sargybą ėjo du ietininkai.

— Negali lipti laiptais, neturėdamas sero Raimano leidimo, — tarė vienas iš jų Džeimiui.

— Štai mano leidimas. — Džeimis pirštu patapšnojo savo kalavijo rankeną. — Tik nežinia, ar man teks peržengti per judviejų lavonus?

Ietininkai žingtelėjo į šalis.

Kartuvėse stovintis Riveranct lordas spoksojo į kilnojamuosius laiptus sau po kojomis. Jo pėdos buvo įjuodusios, aplipusios purvu, kojos nuogos. Edmuras vilkėjo nešvarią šilkinę tuniką, išmargintą raudonais ir mėlynais Tūlių dryžiais, o jam ant kaklo buvo užnerta kanapinė virvė. Išgirdęs Džeimio žingsnius, jis pakėlė galvą ir apsilaižė sausas, suskeldėjusias lūpas.

— Karalžudy… — Paskui, pamatęs serą Iliną, jis išpūtė akis. — Kalavijas geriau už virvę. Pirmyn, Peinai.

— Sere Ilinai, — kreipėsi į jį Džeimis, — girdėjai, ką pasakė lordas Tūlis? Prie darbo, Peinai.

Tylusis riteris abiem rankomis suspaudė savo didįjį kalaviją. Ginklas buvo ilgas ir sunkus, be to, aštrus, kaip ir dera kalavijui plieno ašmenimis. Suskeldėjusios Edmuro lūpos ėmė be garso krutėti. Serui Ilinui užsimojus, jis užsimerkė. Peinas pasiruošė kirsti iš visų jėgų.

— Ne! Liaukitės. NE! — Vos atgaudamas kvapą atbėgo Edvinas Frėjus. — Ateina mano tėvas. Jis skuba kiek galėdamas. Džeimi, tu privalai…

— Man labiau patiktų, jei kreiptumeis į mane „milorde“, Frėjau, — nutraukė jį Džeimis. — Ir, kai kalbi su manimi, žodžio „privalai“ geriau nevartok.

Tapsėdamas laiptais, ant kartuvių drauge su šviesiaplauke kekše, girta kaip ir jis, užlipo seras Raimanas. Merginos suknelė buvo suvarstoma iš priekio, bet iki bambos raištelius kažkas buvo atrišęs, tad jos krūtys virto lauk. Jos buvo didelės ir sunkios, speneliai — rudi ir ilgi. Jai ant galvos, nors ir gerokai pakrypęs, buvo uždėtas iš bronzos nukaldintas vainikas, išraižytas runomis ir apjuostas mažais juodais kalavijais. Pamačiusi Džeimį, kekšė nusijuokė.

— Po septyniais pragarais, kas jis?

— Karaliaus sargybos lordas vadas, — šaltai, bet mandagiai prisistatė Džeimis. — To paties norėčiau paklausti ir tavęs, miledi.

— Ledi? Aš ne ledi. Aš — karalienė.

— Tai išgirdusi, mano sesuo nustebtų.

— Lordas Raimanas savo rankomis uždėjo man karūną. — Ji gundomai pajudino plačius klubus. — Aš — kekšių karalienė.

Ne, pagalvojo Džeimis, šis titulas taip pat priklauso mano mielai sesei.

Seras Raimanas pagaliau atitoko.

— Užsičiaupk, šliundra, lordas Džeimis visai nenori klausytis kažkokios kekšės paistalų.

Šis Frėjus buvo kresnas vyras plačiu veidu, mažomis akimis, be to, su keliomis putliomis pagurklio klostėmis. Jam iš burnos sklido vyno ir svogūnų tvaikas.

— Daliji karūnas, sere Raimanai? — tyliai tarstelėjo Džeimis. — Kaip kvaila… Taip pat kvaila, kaip ir šis tyčiojimasis iš lordo Edmuro.

— Aš Juodąją Žuvį įspėjau. Sakiau jam, kad, jei neatiduos pilies, Edmuras mirs. Pastačiau šias kartuves, nes norėjau jiems parodyti, kad seras Raimanas Frėjus netuščiažodžiauja. Prie Sigardo mano sūnus Valderis taip pat pasielgė su Patriku Molisteriu ir lordas Džeisonas pasidavė, bet… Juodoji Žuvis visai neturi širdies. Jis mūsų siūlymą atmetė, taigi…

— …tu pakorei lordą Edmurą?

Seras Raimanas išraudo.

— Mano lordas senelis… Jei pakarsime šį vyrą, neturėsime įkaito, sere. Ar apie tai nepagalvojai?

— Tik kvailys svaidosi grasinimais, kurių nėra kaip įgyvendinti. Jei pagrasinčiau išmalti tau snukį, jei neužsičiaupsi, o tu vis tiek drįstum prabilti, kaip manai, ką daryčiau?

— Sere, tu nesupranti…

Ir Džeimis jam trenkė. Tai tebuvo atsainus smūgis auksine plaštaka, bet toks stiprus, kad seras Raimanas žingtelėjo atatupstas ir vėl atsidūrė kekšės glėbyje.

— Tavo galva aptekusi taukais, sere Raimanai, o kaklas taip pat neplonas. Sere Ilinai, kaip manai, kelių kirčių tau prireiktų nuręsti tokiai galvai?

Seras Ilinas iškėlė vieną pirštą sau prie nosies.

Džeimis nusijuokė.

— Tu pagyrūnas. Aš sakau, kad reikėtų trijų.

Raimanas Frėjus puolė ant kelių.

— Aš nieko nepadariau…

— …tik gėrei ir dulkinaisi su kekšėmis. Žinau.

— Esu Perkėlos įpėdinis. Tu negali…

— Įspėjau tave, kad neaušintum burnos. — Džeimis matė, kad seras Raimanas išbalo kaip drobė. Girtuoklis, kvailys ir bailys. Būtų gerai, kad lordas Valderis gyventų ilgiau už jį, kitaip Frėjų giminei galas. — Tu laisvas, sere.

— Laisvas?

— Juk girdėjai. Keliauk iš čia.

— Bet… kur man keliauti?

— Į pragarą arba namo — kur tau labiau patinka. Tik žiūrėk, kad saulei patekėjus stovykloje tavęs nebūtų nė kvapo. Gali kartu pasiimti ir kekšių karalienę, tik jos karūną palik. — Tada Džeimis kreipėsi į sero Raimano sūnų: — Edvinai, iš tėvo perimsi vadovavimą saviškiams. Ir pasistenk nebūti toks kvailas kaip tavo tėvas.

— Tai tikrai nebus sunku, milorde.

— Nusiųskite žinią lordui Valderiui. Karalius reikalauja atiduoti visus belaisvius. — Džeimis mostelėjo auksine plaštaka. — Sere Lailai, atvesk jį!

Vos tik sero Ilino kalavijo ašmenys nukirto virvę, Edmuras Tūlis kniūbsčias susmuko ant kilnojamųjų kartuvių laiptų. Pėdos ilgumo virvės galas vis dar tabalavo, mat kilpos nuo kaklo jam niekas taip ir nenuėmė. Stipruolis Šernas stvėrė tą galą ir, smarkiai trūktelėjęs, privertė Edmurą atsistoti.

— Žuvis ant pavadžio, — prunkštelėjo jis. — Nieko panašaus dar nebuvau matęs.

Frėjai pasitraukė ir leido jiems praeiti. Žemai prie kartuvių susirinko minia smalsuolių, tarp kurių buvo būrelis ir pusplikių, ir beveik apsirengusių paskui stovyklą sekančių kekšių. Džeimis atkreipė dėmesį į arfą laikantį vyrą.

— Ei, tu. Dainiau. Eik su manimi.

Vyras nukėlė skrybėlę.

— Kaip milordas įsakys…

Jiems grįžtant prie kelto ir sero Raimano dainiui sekant iš paskos, niekas nepratarė nė žodžio. Bet kai keltas atsistūmė nuo upės kranto ir ėmė plaukti link pietinės Akmenvarčio pakrantės, Edmuras Tūlis čiupo Džeimį už rankos.

— Bet… kodėl?

Lanisteriai skolingi nelieka, pagalvojo Džeimis, o tu — vienintelė man likusi moneta.

— Manyk, jog tai mano vestuvinė dovana.

Edmuras nepatikliai jį nužvelgė.

— Vestuvinė… dovana?

— Girdėjau, gavai gražią žmoną. Matyt, ji tikrai graži, jei sugulei su ja, kol buvo žudoma tavo sesuo ir tavo karalius…

— Aš nežinojau. — Edmuras apsilaižė suskirdusias lūpas. — Už miegamojo durų griežė smuikininkai…

— Be to, tavo dėmesį blaškė ir ledi Roslina.

— Ji… Lordas Valderis ir visa giminė privertė Rosliną taip pasielgti. Ji nenorėjo… Verkė… O aš maniau, kad…

— …kad verkia matydama tavo stačią kotą? Na taip, neabejoju, kad toks vaizdas gali pravirkdyti moterį.

— Ji laukiasi mano vaiko.

Ne, tarė sau Džeimis, jos pilve auga tavo mirtis. Grįžęs į palapinę, Džeimis atleido Stipruolį Šerną ir serą Iliną, o dainiui liepė pasilikti.

— Netrukus man gali prireikti dainos, — pasakė jis tam vyrui. — Lu, pašildyk vandens, mano svečiui reikia išsimaudyti. Pija, paieškok švarių drabužių. Tik žiūrėk, kad ant jų nebūtų liūto ženklo. Pekai, atnešk lordui Tuliui vyno. Ar tu alkanas, milorde?

Edmuras linktelėjo, bet jo akyse vis dar atsispindėjo nepasitikėjimas.

Kol Tūlis maudėsi, Džeimis įsitaisė ant kėdės. Edmuras buvo toks apskretęs, kad purvas nuo jo kūno, rodės, kyla pilkais tumulais.

— Kai pavalgysi, mano vyrai palydės tave į Riverano pilį. Kas bus paskui, spręsti tau.

— Ką nori tuo pasakyti?

— Tavo dėdė jau senas. Tiesa, jis narsus vyras, bet geriausi jo gyvenimo metai jau praeityje. Jis neturi jaunos žmonos, kuri jo gedėtų, neturi vaikų, kuriuos privalėtų ginti. Juodajai Žuviai beliko tikėtis garbingai numirti, bet tu… tau, Edmurai, dar viskas prieš akis. Be to, tu esi teisėtas Tūlių giminės lordas, o ne jis. Tavo dėdė elgsis taip, kaip norėsi. Dabar Riverano likimas tavo rankose.

Edmuras įsistebeilijo į Džeimį.

— Riverano likimas…

— Atiduok mums pilį ir niekas nežus. Tavo prasčiokai galės arba eiti, kur panorėję, arba pasilikti ir tarnauti lordui Emonui. Serui Brindenui ir visiems pilies įgulos vyrams, kurie norės likti su juo, bus leista įstoti į Nakties sargybą. Taip pat ir tau, jei tik… tau patinka Siena. Arba gali keliauti į Kasterlių Uolą kaip mano belaisvis ir naudotis visais patogumais bei pagarba, kuri priklauso tokiam kilmingam belaisviui kaip tu. Jei nori, atsiųsiu pas tave ir žmoną. Jei gims berniukas, paaugęs jis tarnaus Lanisteriams kaip pažas ir ginklanešys, o kai bus pakeltas į riterius, duosime jam žemių. Jei Roslina pagimdys tau dukterį, pasirūpinsiu, kad, sulaukusi tekamojo amžiaus, gautų gerą kraitį. Kai karas baigsis, tu, davęs garbės žodį, galėtum būti net paleistas į laisvę. Tau tik reikia atiduoti mums šią pilį.

Edmuras ištraukė rankas iš kubilo, iškėlė jas ir žiūrėjo į tarp pirštų tekantį vandenį.

— O jei nepasiduosiu?

Kodėl verti mane ištarti tuos žodžius? Prie palapinės atvarto stovėjo Pija su glėbiu drabužių. Ginklanešiai ir dainius taip pat klausėsi, ką jis šneka. Tegul girdi, tarė sau Džeimis, tegul visas pasaulis išgirsta. Dabar jau nesvarbu. Jis prisivertė nusišypsoti.

— Matai, kokia gausi mūsų kariuomenė, Edmurai. Matai kopėčias, bokštus, svaidykles ir taranus. Jei duosiu įsakymą, mano pusbrolis įveiks apsauginį griovį ir išlauš vartus. Žus šimtai vyrų, daugiausia jūsiškių. Pirmosiose mūsų kariuomenės gretose stovės buvę tavo vėliavininkai, tad dieną pradėsi žudydamas tėvus ir brolius tų vyrų, kurie padėjo už tave galvas Dvyniuose. Antroji puolančiųjų banga bus Frėjai, jų turiu per akis. Mano vakariečiai prie pilies sienų pasirodys tik tuomet, kai tavo lankininkai pristigs strėlių, o tavo riteriai bus tokie nuvargę, kad sunkiai bepakeis kalaviją. Paėmę pilį, visus, kuriuos rasime jos kieme, nužudysime. Tavo gyvulių bandos bus išskerstos, dievų giraitė iškirsta, tvirtovės ir bokštai sudeginti. Sugriausiu tavo pilies sienas ir pakreipsiu Akmenvarčio vagą, kad tekėtų per tuos griuvėsius. Kai baigsiu tvarkytis, niekas nežinos, kad čia kadaise stovėjo pilis. — Džeimis atsistojo. — Bet prieš tai tavo žmona galės pagimdyti. Tikriausiai norėsi pamatyti savo kūdikį? Kai gims, aš tau jį atsiųsiu. Švystelėsiu svaidykle.

Kai Džeimis baigė kalbėti, įsiviešpatavo tyla. Edmuras sėdėjo maudynių kubile. Pija laikė drabužius prisispaudusi prie krūtų. Dainius veržė arfos stygą. Mažasis Lu gremžė kepalą sužiedėjusios duonos, norėdamas padaryti lėkštę, ir apsimetė, kad nieko negirdėjo. Švystelėsiu svaidykle, pakartojo sau Džeimis. Jei čia būtų buvusi teta, ar ir dabar būtų tvirtinusi, kad tikrasis Taivino sūnus — Tirionas?

Pagaliau Edmuras Tūlis atitoko.

— Galėčiau išlipti iš šio kubilo ir nužudyti tave ten, kur dabar stovi, Karalžudy.

— Pamėgink. — Džeimis palaukė. Tada matydamas, jog Edmuras neskuba lipti iš vandens, pridūrė: — Paliksiu tave vieną gardžiuotis valgiu. Dainiau, kol mūsų svečias valgys, pagrok ir padainuok jam. Tikiuosi, žinai, kokią dainą traukti?

— Tą apie lietų? O taip, milorde. Puikiai ją moku.

Edmuras pažvelgė į dainių ir, rodos, tik dabar iš tiesų jį pamatė.

— Ne. Tik ne jis… Veskite jį kuo toliau nuo manęs.

— Kodėl? Tai tik daina, — gūžtelėjo Džeimis. — Negali būti, kad jo balsas toks prastas.