Varnų puota

— Džeinė? Ta aukšta mergaitė?

— Ta pati. Bet tau ji ūgiu neprilygsta, miledi. Vyrai ją vadina Ilgše Džeine. Tai ji sutvarkė lūžusius tavo rankos kaulus ir uždėjo įtvarą ne prasčiau už meisterį. Ta mergaitė kaip įmanydama pasirūpino ir tavo veidu, nuplovė žaizdas verdančiu alumi, kad neimtų pūti. Ir vis dėlto… žmogaus įkandimas — bjaurus dalykas. Neabejoju, kad dėl to ir karščiavai. — Žilasis vyras palietė aptvarstytą jos veidą. — Mums teko šiek tiek nupjauti. Bijau, kad sugijęs tavo veidas nebus gražus.

Niekada ir nebuvau graži.

— Turi omenyje, kad liks randų?

— Miledi, tas padaras iškando tau pusę skruosto.

Brienė neišsilaikė ir krūptelėjo. „Kiekvienas riteris turi kovos randų, — įspėjo ją seras Gudvinas, kai ji paprašė jo išmokyti kautis kalaviju. — Ar tikrai nori jų turėti, mergaite?“ Tačiau senasis jos kovų meistras kalbėjo apie kalavijo paliktus randus; apie aštrius Kandžiaus dantis jis niekada nė nepagalvojo.

— Kam gydyti mano lūžusius kaulus ir plauti žaizdas, jei vis tiek ketinate mane pakarti?

— Iš tiesų, kam? — Tarsi negalėdamas daugiau į ją žiūrėti, senis nukreipė žvilgsnį į žvakę. — Girdėjau, kad užeigoje narsiai koveisi. Lemui nederėjo nuklysti pernelyg toli nuo kryžkelės. Jam buvo liepta pasislėpti, laikytis netoliese, o kai pamatys iš kamino kylančius dūmus, tuoj pat ateiti, bet… kai jį pasiekė žinia, girdi, Pasiutusį Druskos Įlankos Šunį kažkas matė Žaliosios Šakos pakrantėmis traukiantį į šiaurę, jis ant to jauko ir užkibo. Mes taip ilgai ieškojome tų nenaudėlių… Ir vis dėlto Lemui reikėjo susiprasti. Taip jau atsitiko, jog tik po pusės dienos jis suvokė, kad upe Kruvinieji Juokdariai pasinaudojo tik pėdoms sumėtyti ir atsidūrė jam už nugaros, o paskui prarado dar daugiau laiko, kol apėjo Frėjų riterių koloną. Jei ne tu, su savo vyrais grįžęs Lemas užeigoje būtų radęs vien lavonus. Galbūt dėl to Džeinė sutvarstė tau žaizdas. Kad ir ką blogo esi padariusi, šias žaizdas pelnei garbingai, vedama gerų ketinimų.

Kad ir ką blogo esi padariusi.

— O kaip tau atrodo, ką bloga aš padariau? — paklausė Brienė. — Beje, kas tu toks?

— Iš pradžių, kai dar tik susibūrėme, buvome karaliaus vyrai, — atsakė jai senis, — bet karaliaus vyrams reikia karaliaus, o mes jo neturime. Be to, buvome broliai, bet dabar mūsų brolija iširo. Tiesą pasakius, nežinau, nei kas esame, nei ko siekiame. Tik žinau, kad kelias yra tamsus. Laužų šviesos man neparodė, kas laukia to kelio gale.

Užtat žinau, kur jis baigiasi. Mačiau po medžių šakomis kybančius lavonus.

— Laužai, — pakartojo Brienė. Ir staiga jai tarsi akys atsivėrė. — Tu — myrietis žynys. Raudonasis burtininkas.

Jis pažvelgė į savo nudriskusius drabužius ir liūdnai šyptelėjo.

— Jau veikiau rožinis apsimetėlis. Taip, aš Toras, kilęs iš Myro… prastas žynys ir dar prastesnis burtininkas.

— Keliauji su Dondarionu. Žaibo lordu.

— Žaibas tvyksteli, užgęsta ir niekas jo daugiau nemato. Taip nutinka ir žmonėms. Bijau, kad lordo Beriko ugnis šiame pasaulyje jau užgeso. Dabar mus veda ne jis, o daug niūresnis šešėlis.

— Skalikas?

Žynys prunkštelėjo.

— Skalikas miręs ir palaidotas.

— Mačiau jį. Miškuose.

— Tu karščiavai ir sapnavai, miledi.

— Jis grasino mane pakarti.

— Net sapnuose galima meluoti. Miledi, kada paskutinį kartą ko nors valgei? Tu tikriausiai išbadėjusi?

Staiga Brienė suprato, kad tai tiesa. Jos pilvas, rodos, buvo pridžiūvęs prie nugarkaulio.

— Valgio… Valgyti labai norėčiau, ačiū.

— Vadinasi, pavalgysi. Sėskis. Mudu dar pasišnekėsime, bet pirmiausia — valgis. Palauk čia.

Nuo sulinkusio žvakigalio Toras uždegė naują lajinę žvakę ir dingo tamsioje angoje po uolos iškyša. Nedideliame urve Brienė liko viena. Tik… ar ilgam?

Ji atsargiai apėjo urvą, ieškodama ginklo. Būtų tikęs bet koks: ir lazda, ir vėzdas, ir durklas. Bet rado tik akmenų. Vienas puikiai tiko jos delnui, bet… Brienė prisiminė Šnabždesius ir tai, kas nutiko, kai Šegvelis su akmeniu mėgino šokti prieš peilį. Išgirdusi grįžtančio žynio žingsnius, Brienė numetė akmenį ant urvo grindų ir vėl atsisėdo kur sėdėjusi.

Toras atnešė duonos, sūrio ir dubenį troškinio.

— Atleisk, — atsiprašė jis, — pienas sugižo, o medus baigėsi. Maisto ima trūkti. Bet šiuo valgiu taip pat pasisotinsi.

Troškinys buvo šaltas ir burnoje vėlėsi riebalai, duona buvo sužiedėjusi, o sūris — kietas. Tačiau Brienė dar niekada nebuvo valgiusi tokio puikaus maisto.

— Ar mano bendrakeleiviai irgi čia? — baigdama šaukštu kabinti troškinį paklausė ji žynio.

— Septonui leidome eiti savo keliais. Jis niekam nepakenkė. O kiti čia ir laukia nuosprendžio.

— Nuosprendžio? — Ji suraukė antakius. — Podrikas Peinas dar visai vaikas…

— Jis sakosi esąs ginklanešys.

— Juk žinai, kaip berniukai mėgsta girtis.

— Neūžaugos ginklanešys. Anot vaikinuko, jis net yra dalyvavęs mūšiuose. Sakosi net nužudęs kelis priešus.

— Jis tik vaikas, — pakartojo Brienė. — Pasigailėkite jo.

— Miledi, — pasakė jai Toras, — neabejoju, jog kažkur Septyniose Karalystėse dar būtų galima rasti malonę, gailestingumą ir atleidimą. Bet čia — urvas, o ne šventykla. Kai žmonėms tenka gyventi tamsoje nelyginant žiurkėms, jų gailestingumas baigiasi kaip ir pienas bei medus.

— O teisingumas? Ar urvuose galima rasti teisingumą?

— Teisingumas… — Toras blausiai šyptelėjo. — Teisingumą prisimenu. Jo malonus skonis. Kai mums vadovavo Berikas, siekėme teisingumo, na, bent jau taip save tikinome. Buvome karaliaus vyrai, riteriai ir didvyriai, bet… kai kurie riteriai yra niūrūs ir žiaurūs, miledi. Karas visus mus pavertė pabaisomis.

— Nori pasakyti, kad esate pabaisos?

— Ne, sakau, kad esame žmonės. Ne tu viena žaizdota, ledi Briene. Kai visa tai prasidėjo, vieni mano broliai buvo geri vyrai, kiti… sakykime, ne tokie geri. Ir vis dėlto kai kas sako, girdi, nesvarbu, kaip vyras savo kelią pradeda, svarbiausia — kaip jį baigia. Manau, tas pats posakis tinka ir moterims. — Žynys atsistojo. — Bijau, kad laikas, kurį leidome drauge, baigiasi. Girdžiu ateinant savo brolius. Mūsų ledi liepė tave atvesti.

Brienė išgirdo jų žingsnius ir pamatė tunelio gilumoje šmėsčiojant deglų liepsnas.

— Sakei, kad ji iškeliavo į Gražųjį Turgų.

— Taip ir buvo. Bet, kol miegojome, grįžo. Ji pati niekada nemiega.

Aš nepasiduosiu baimei, tarė sau Brienė, tačiau jau buvo per vėlu. Jokiu būdu neišsiduosiu jiems, kad bijau, pasitaisė ji. Jie atėjo keturiese: tvirti vyrai išvargusiais veidais, vilkintys kietintą odą, šarvinius marškinius ar žvyninius šarvus. Vieną iš jų Brienė pažino: sapnuose matytą vienaakį.

Aukščiausias ir tvirčiausias iš tų keturių vyrų vilkėjo suteptą ir apdriskusį geltoną apsiaustą.

— Skanu buvo? — paklausė jis. — Tikiuosi, kad skanu. Tai paskutinis tavo gyvenimo valgis.

Jis buvo rudaplaukis, barzdotas, raumeningas ir sulaužyta bei kreivai suaugusia nosimi. Aš jį pažįstu, dingtelėjo Brienei.

— Tu — Skalikas.

Jis išsiviepė. Jo dantys buvo bjaurūs: kreivi ir vietomis išpuvę.

— Tikriausiai. Mačiau, kaip miledi įveikė ir nudėjo paskutinį Skaliką.

Ir jis nusisukęs nusispjovė.

Brienė prisiminė tvykstelėjusį žaibą ir dumblą po kojomis.

— Aš nužudžiau Rordžą. Jis nušvilpė šalmą nuo Kligeino kapo, o tu tą šalmą nuplėšei nuo jo lavono.

— Negirdėjau, kad jis būtų prieštaravęs.

Toras baimingai ir garsiai atsiduso.

— Tai tiesa? Paėmei žuvusiojo šalmą? Ar mes jau taip žemai puolėme?

Augalotasis vyras rūsčiai dėbtelėjo į žynį.

— Jis iš gero plieno.

— Nieko gero nei iš to šalmo, nei iš vyrų, kurie jį nešiojo, — pasakė žynys. — Sandoras Kligeinas visą gyvenimą kankinosi, o Rordžas buvo į žmogų įsikūnijęs pabaisa.

— Aš su jais neturiu nieko bendra.

— Jei neturi, kam rodyti pasauliui jų veidą? Žiaurų, bjaurų, girtą… ar ir tu toks būsi, Lemai?

— Pamatę šį šalmą, priešai manęs išsigąs.

— Matydamas tą šalmą net aš drebu iš baimės.

— Tuomet užsimerk. — Vyras geltonu apsiaustu energingai mostelėjo. — Atvesk tą kekšę.

Brienė nesipriešino. Jie buvo keturi, o ji — silpna, sužeista, be to, ant nuogo kūno vilkėjo tik vilnonius moteriškus marškinius. Vedama vingiuojančiu tuneliu, ji turėjo pasilenkti, kad nesitrenktų viršugalviu į uolą. Tunelis kilo aukštyn ir buvo gana status, paskui du kartus darė vingį ir atvedė juos į gerokai didesnį urvą, pilną bastūnų.

Viduryje buvo iškirstas ugniakuras ir per dūmus sunkiai galėjai ką nors įžiūrėti. Vyrai spietėsi prie ugnies ir taip šildydamiesi gynėsi nuo urve tvyrančio šalčio. Kiti stoviniavo pasieniais arba sukryžiavę kojas sėdėjo ant šiaudinių čiužinių. Čia buvo ir moterų, ir net keli vaikai, spoksantys iš už motinų sijonų. Brienė žinojo, kad viena iš tų moterų — Ilgšė Džeinė Hedl.

Uolos nišoje buvo pastatytas ant ožių sumeistrautas stalas. Priėjo sėdėjo moteris pilkais drabužiais, su apsiaustu ir pakeltu gobtuvu. Rankose ji laikė karūną — bronzinį vainiką su jį juosiančiais geležiniais kardais. Ji stebeilijosi į tą karūną pirštais braukdama per kardų geležtes, tarsi tikrindama jų aštrumą. Po pakeltu gobtuvu jos akys spindėjo.

Pilkai rengdavosi tyliosios seserys, Pašaliečio tarnaitės. Brienę nukrėtė šiurpas. Akmenširdė.

— Miledi, — prabilo augalotasis vyras, — štai ji.

— Taigi, — pridūrė vienaakis, — Karalžudžio kekšė.

Brienė krūptelėjo.

— Kodėl mane taip vadini?

— Jei kaskart, kai pamini jo vardą, gaučiau po sidabrinį elnią, būčiau toks pat turtingas kaip ir tavo bičiuliai Lanisteriai.

— Tai buvo tik… Jūs nesuprantate…

— Šit kaip? — Augalotasis vyras nusijuokė. — Gal ir nesuprantame. Nuo tavęs trenkia liūtais, miledi.

— Netiesa.

Prie jos žingtelėjo kitas bastūnas, jaunesnis vyras, apsivilkęs neišdirbto avikailio odinukę. Jis rankoje laikė Pažadų Tesėtoją.

— Sprendžiant iš šio kalavijo, tai tiesa.

Jis kalbėjo su ryškiu šiaurietišku akcentu. Ištraukęs kalaviją iš makštų, jis padėjo ginklą priešais ledi Akmenširdę. Laužo šviesoje raudonos ir juodos bangelės ant kalavijo ašmenų, rodos, ėmė ribuliuoti, bet pilkoji moteris stebeilijosi tik į rankenos buožę: į auksinę liūto galvą rubino akimis, spindinčiomis kaip dvi raudonos žvaigždės.

— Yra ir dar kai kas… — Toras iš Myro iš rankovės ištraukė pergamentą ir padėjo šalia kalavijo. — Jis užantspauduotas berniuko karaliaus ir jame rašoma, kad pergamentą turintis žmogus vykdo karaliaus užduotį.

Ledi Akmenširdė stumtelėjo į šalį kalaviją ir perskaitė laišką.

— Tas kalavijas man buvo duotas geram tikslui, — mėgino paaiškinti Brienė. — Seras Džeimis Ketlinai Stark prisiekė, kad…

— …matyt, jis tai padarė dar prieš jo draugužiams perrėžiant jai gerklę, — pertraukė Brienę augalotasis vyras geltonu apsiaustu. — Visi žinome, ko vertos Karalžudžio priesaikos.

Negerai, dingtelėjo Brienei. Kad ir ką sakyčiau, aš jų neperkalbėsiu. Ir vis dėlto nusprendė pamėginti.

— Jis žadėjo grąžinti ledi Ketlinai jos dukteris, bet kai pasiekė Karaliaus Uostą, mergaičių mieste nebebuvo. Džeimis išsiuntė mane ieškoti ledi Sansos…

— …ir jei būtum tą merginą radusi, — paklausė jaunasis šiaurietis, — kaip būtum su ja pasielgusi?

— Būčiau ją gynusį. Būčiau nugabenusi į saugią vietą.

Ilgšis nusijuokė.

— Kur būtent? Į požeminį Sersėjos kalėjimą?

— Ne.

— Gali gintis kiek tinkama. Šis kalavijas aiškiai įrodo, jog esi melagė. Nori mus įtikinti, kad Lanisteriai priešams dalija auksą ir rubinais inkrustuotus kalavijus? Kad Karalžudys norėjo, jog paslėptum mergaitę nuo jo dvynės sesers? O pergamentą su berniuko karaliaus antspaudu, kaip suprantu, pasiėmei šiaip sau, jei kartais prireiktų nusišluostyti užpakalį? O ir tavo draugija… — Vyras atsisuko, mostelėjo, bastūnų gretos prasiskyrė ir į priekį buvo išstumti dar du belaisviai. — Berniukas buvo Kipšo ginklanešys, miledi, — pasakė jis ledi Akmenširdei. — O šitas — vienas iš prakeikto Rendilo Tarlio riterių.

Hailas Hantas buvo baisiai sumuštas, jo veidas sutinęs ir beveik neatpažįstamas. Stumtelėtas jis kluptelėjo ir vos nepargriuvo. Podrikas sulaikė jį sučiupęs už rankos.

— Sere… — pamatęs Brienę, gailiai tarė berniukas. — Tai yra, miledi… Atsiprašau.

— Tau nėra už ką atsiprašinėti. — Brienė kreipėsi į ledi Akmenširdę: — Kad ir kokį nusikaltimą, tavo nuomone, padariau, miledi, Podrikas ir seras Hailas čia tikrai niekuo dėti.

— Jie liūtai, — tarė vienaakis vyras. — Jau vien to pakanka. Sakyčiau, reikia juos pakarti. Tarlis pakorė dvi dešimtis mūsiškių, tad pats laikas ir mums pakabinti ant šakos kelis jo žmones.

Seras Hailas Brienei blausiai šyptelėjo.

— Miledi, — tarė jis, — kai piršausi, reikėjo sutikti už manęs tekėti. Bijau, kad dabar tu mirsi būdama mergelė, o aš — vargšas vyras.

— Paleiskite juos, — dar kartą maldaujamai paprašė Brienė.

Pilkai apsirengusi moteris nieko neatsakė. Įdėmiai apžiūrinėjo kalaviją, pergamentą ir karūną iš bronzos bei geležies. Paskui pakėlė ranką ir užsidėjo delną ant gerklės, tarsi ketindama save uždusinti. Bet nepasismaugė, o… prabilo. Jos balsas trūkčiojo, kartais visiškai nutildavo ir buvo persmelktas kančios. Rodės, garsas sklinda iš gerklės ir primena tai kriokimą, tai šnopavimą, tai priešmirtinį švokštimą. Tai pasmerktųjų kalba, dingtelėjo Brienei.

— Nieko nesuprantu. Ką ji sako?

— Ji klausia, kaip vadinamas tavo kalavijas, — paaiškino jaunasis šiaurietis, vilkintis odinukę iš avikailio.

— Pažadų Tesėtojas, — atsakė Brienė.

Spausdama pirštais gerklę, moteris sušnypštė. Jos akys atrodė nelyginant dvi šešėlių apsuptos raudonos, žioruojančios duobės. Moteris vėl prabilo.

— “Ne“, — sako ji. Geriau vadinti jį Pažadų Laužytoju. Tas kalavijas buvo nukaldintas išdavystėms ir žudymui. Ji pavadino ginklą Netikru Draugu. Kaip ir tave.

— Ką aš išdaviau?

— Ją, — tarė šiaurietis. — O gal miledi jau pamiršo, jog kadaise prisiekė jai tarnauti?

Tarto Mergelė ištikimą tarnybą buvo prisiekusi tik vienai moteriai.

— Negali būti, — papurtė galvą Brienė. — Ji žuvusi.

— Mirtis ir svečio teisė, — burbtelėjo Ilgšė Džeinė Hedl. — Šie dalykai jau nereiškia tiek daug kaip anksčiau.

Ledi Akmenširdė nusismaukė gobtuvą ir nusivyniojo pilką vilnonę skarą, kuria buvo užsidengusi veidą. Jos plaukai buvo sausi ir trapūs, žili kaip plikas kaulas. Jos kakta buvo išmarginta žalsvomis ir pilkomis dėmėmis ir nusėta rudais pūvančios odos lopeliais. Nuo akių iki pat smakro jos veido raumenys karojo nelygiais, išplėštais bryzais. Vieni buvo aplipę sudžiūvusiu krauju, o kiti atšokę ir už jų buvo matyti kaukolės kaulai.

Jos veidas… — dingtelėjo Brienei. Jos veidas buvo toks išraiškingas ir gražus, o oda — glotni ir minkšta.

— Ledi Ketlina… — Brienės akyse pasirodė ašaros. — Sklandė gandai… sklido kalbos, kad tu žuvusi.

— Ji ir yra negyva, — tarė Toras iš Myro. — Frėjai perrėžė jai gerklę nuo vienos ausies iki kitos. Kai radome ją prie upės, ji jau trys dienos kaip buvo mirusi. Harvinas manęs maldavo pabučiuoti ją gyvybės bučiniu, tačiau buvo praėję pernelyg daug laiko. Aš atsisakiau, tad ją pabučiavo lordas Berikas ir perdavė jai savo gyvybės ugnį. Ir ji… prisikėlė. Tegul Šviesos Valdovas mus saugo. Ji prisikėlė.

Ar aš tebesapnuoju? — išsigando Brienė. Ar tai — tik dar vienas košmaras, sukeltas bjaurių Kandžiaus dantų?

— Niekada jos neišdaviau. Pasakyk jai. Prisiekiu Septynetu. Prisiekiu savo kalaviju.

Moteris, kuri anksčiau buvo Ketlina Stark, vėl stvėrėsi už gerklės, pirštais suspaudė ilgą, siaubingą durklo paliktą prorėžą ir šiaip taip ištarė dar kelis žodžius.

— Ji sako, kad žodžiai — kaip vėjas, — tarė Brienei šiaurietis. — Sako, kad savo ištikimybę turi įrodyti.

— Kaip? — gūžtelėjo Brienė.

— Kalaviju. Vadini jį Pažadų Tesėtoju? Tad miledi prašo tesėti pažadą, kurį jai davei.

— Ko ji iš manęs nori?

— Nori, kad jos sūnus būtų gyvas, arba mirtų tie, kurie jį nužudė, — įsiterpė augalotasis vyras. — Ji nori palesinti kranklius, kaip kad jie palesino per Kruvinąsias vestuves. Taip, ji nori pavaišinti paukščius Frėjais ir Boltonais. Jų mes parūpinsime tiek, kiek tik ji norės. O tavęs ji prašo nužudyti Džeimį Lanisterį.

Džeimį… Tas vardas smogė jai nelyginant peilis į vidurius.

— Ledi Ketlina, aš… Tu nesupranti, Džeimis… Kai Kruvinieji Juokdariai paėmė mus į nelaisvę, jis mane išgelbėjo, neleido jiems manęs išprievartauti, o vėliau grįžo manęs pasiimti, beginklis įšoko į lokio duobę… Prisiekiu, Džeimis labai pasikeitė. Jis išsiuntė mane ieškoti Sansos ir jos saugoti, jis negalėjo būti prisidėjęs prie Kruvinųjų vestuvių.

Ledi Ketlina pirštais dar stipriau suspaudė sau gerklę ir jai iš burnos klaksėdami, duslūs ir trūkčioj antys, šalti kaip ledokšniai pasipylė žodžiai. Šiaurietis tarė:

— Ji sako, jog turi rinktis. Paimti kalaviją ir nužudyti Karalžudį arba leistis pakariama kaip išdavikė. Ji sako: kalavijas arba kilpa. Ji liepia rinktis. Rinkis.

Brienė prisiminė sapną, kai tėvo menėje laukė jaunuolio, už kurio turėjo ištekėti. Tame sapne ji nusikando liežuvį. Mano burna pilna kraujo.

Ji trūkčiodama giliai įkvėpė ir pasakė:

— Aš nesirinksiu.

Įsiviešpatavo ilga tyla. Tada vėl prabilo ledi Akmenširdė. Šį kartą jos žodžius Brienė suprato.

— Pakarkite juos, — sušvokštė pilkoji moteris.

— Kaip įsakysi, miledi, — linktelėjo augalotasis vyras.

Jie vėl surišo virve Brienei riešus ir, palydėję iš urvo, vingiuotu, įkalnėn einančiu akmenuotu taku išvedė į lauką. Brienė nustebo, kad lauke ankstyvas rytas. Pro medžių šakas skverbėsi ir įkypai krito dar blausūs tekančios saulės spinduliai. Čia tiek medžių, tikrai yra iš ko rinktiSy pagalvojo ji. Jiems nereikės mūsų toli vesti.

Jie ir nevedė. Nulydėję po kreivu gluosniu, bastūnai jai ant kaklo užnėrė kilpą, stipriai ją trūktelėjo, o kitą virvės galą permetė per šaką. Hadui Hantui ir Podrikui Peinui teko po guobą. Seras Hadas šaukė nužudysiąs Džeimį Lanisterį, bet Skalikas kumščiu trenkė jam į veidą ir privertė užsičiaupti. Jis vėl buvo užsidėjęs šuns šalmą.

— Jei esate padarę nusikaltimų ir norite apie juos papasakoti savo dievams, dabar pats laikas.

— Podrikas niekada nieko bloga jums nepadarė. Mano tėvas sumokės už jį išpirką. Tartas vadinamas Safyrų sala. Nusiųskite Podriką su mano kaulais į Ivenfolą ir gausite safyrų, sidabro — ko tik panorėsite.

— Noriu atgauti žmoną ir dukterį, — tarė Skalikas. — Ar tavo tėvas man jas grąžins? Jei ne, tegul eina pas Kitus. Vaikinukas supus šalia tavęs. Jūsų kaulus nugrauš vilkai.

— Ketini ją pakarti, Lemai? — paklausė vienaakis vyras. — O gal nusprendei pribaigti tą kalę savo šnekomis?

Skalikas ištraukė virvės galą ją laikiusiam vyrui iš rankų.

— Pažiūrėkime, ar ji moka šokti, — pasakė jis ir trūktelėjo virvę.

Brienė pajuto, kaip kanapinė virvė ėmė veržti, vis kiečiau spausti kaklą ir kelti smakrą. Seras Hadas kaip įmanydamas bastūnus keikė, bet vaikinukas tylėjo. Podrikas nepakėlė akių net tuomet, kai jo kojos sutabalavo virš žemės. Jei tai dar vienas sapnas, tai man tikrai laikas nubusti. O jei tikrovė, tuomet pats laikas mirti. Brienė matė tik Podriką, kilpą jam ant kaklo ir trūkčiojančias kojas. Ji nevalingai išsižiojo. Podrikas spardėsi, duso, kol mirė. Nors virvė ją ir smaugė, Brienė iš paskutiniųjų įkvėpė. Tokio skausmo ji dar niekuomet nebuvo patyrusi.

Ji dar suklykė mėgindama ištarti kažkokį žodį.