Varnų puota

Eleina

Pasukusi geležinį žiedą, ji stumtelėjo ir pravėrė duris.

— Mielasis Robinai… — pašnibždomis paklausė. — Galiu įeiti?

— Būk atsargi, miledi, — grąžydama rankas įspėjo ją Gretčelė. — Jo šviesybė lordas sviedė į meisterį naktipuodį.

— Vadinasi, į mane nebeturės ko sviesti. Argi neturi kokio nors darbo? O tu, Made… Ar visi langai uždaryti, ar visų jų langinės užvertos? Ar visi baldai uždengti audeklais?

— Visi, miledi, — atsakė Madė.

— Geriau nueikite dar kartą patikrinti. — Eleina įsmuko į tamsų miegamąjį. — Tai tik aš, mielasis Robinai.

Tamsoje kažkas sušnarpštė.

— Tu viena?

— Viena, milorde.

— Tada prieik arčiau. Bet tik viena.

Eleina įėjo ir rūpestingai uždarė duris. Jos buvo ąžuolinės, keturių colių storumo. Madė ir Gretčelė galėjo klausytis, kiek patinka, vis tiek nieko nebūtų išgirdusios. Ir gerai. Gretčelei vis nesisekė nulaikyti liežuvio už dantų, o Madė begėdiškai skleisdavo gandus.

— Tave atsiuntė meisteris Koulmanas? — paklausė berniukas.

— Ne, — pamelavo Eleina. — Sužinojau, kad mano mielasis Robinas negaluoja. — Ištvėręs susidūrimą su naktipuodžiu, meisteris nulėkė pas serą Lotorą, o Brunas atėjo pas ją.

— Gal miledi galėtų gražiuoju išprašyti jį iš lovos, — paprašė riteris. — Tada man nereikėtų tempti berniuko per jėgą.

To negalime leistu tarė sau ji. Kai su Robertu būdavo šiurkščiai elgiamasi, jam dažniausiai prasidėdavo drebulio priepuolis.

— Ar valgyti nenori, milorde? — paklausė ji mažojo Roberto. — Gal nusiųsti Madę į virtuvę uogų ir grietinėlės arba ką tik iškeptos duonos su sviestu?

Eleina per vėlai susigriebė, kad šiltos duonos jie neturi; virtuvė buvo uždaryta, krosnis užgesusi. Jei tai priverstų Robertų atsikelti iš lovos, būtų verta vėl užkurti krosnį, pagalvojo ji.

— Aš nealkanas, — spigiai ir aikštingai atšovė mažasis lordas. — Šiandien liksiu lovoje. Jei norėtum, galėtum man paskaityti.

— Kambaryje per tamsu, kad galėčiau skaityti. — Sunkios, storos užuolaidos buvo užtrauktos ir miegamajame buvo tamsu kaip naktį. — Ar mano mielasis Robinas pamiršo, kokia šiandien diena?

— Ne, nepamiršau, — atsakė berniukas, — bet aš niekur nekeliausiu. Noriu likti lovoje. Galėtum paskaityti man apie Sparnuotą riterį.

Sparnuotas riteris buvo seras Artis Arinas. Legenda bylojo, kad jis išvijo iš Slėnio Pirmuosius Žmones ir, sėdęs ant didžiulio sakalo, užskrido ant Milžino Ieties ir nužudė Grifų karalių. Apie jo nuotykius buvo sukurta daugybė pasakojimų. Mažasis Robertas visus juos taip puikiai žinojo, kad būtų galėjęs pakartoti atmintinai, bet vis tiek mėgo, kad Eleina tas istorijas jam skaitytų.

— Mielasis, mes privalome išvykti, — tarė ji berniukui, — bet, kai pasieksime Mėnulio Vartus, pažadu paskaityti dvi istorijas apie Sparnuotą riterį.

— Tris, — nieko nelaukęs užsiprašė jis. Kad ir kiek jam siūlydavai, Robertas visuomet norėdavo gauti daugiau.

— Gerai, tris, — sutiko Eleina. — Ar galiu įleisti šiek tiek saulės šviesos?

— Ne. Nuo šviesos man skauda akis. Eikš į lovą, Eleina.

Iš tolo lenkdamasi sudaužyto naktipuodžio, ji vis tiek priėjo prie langų. To indo ji nematė, bet puikiausiai užuodė.

— Plačiai langų neatversiu. Tik tiek, kad matyčiau savo mielojo Robino veidą.

Jis sušnarpštė.

— Jei jau kitaip negali…

Užuolaidos buvo pasiūtos iš prabangaus mėlyno aksomo. Eleina vieną atitraukė per piršto ilgį ir pririšo. Besiskverbiančiame blausios ryto šviesos pluošte buvo matyti skrajojančios dulkių kandys. Nedideli rombo pavidalo lango stiklai buvo apšerkšniję. Vieną patrynusi delno apačia ir pratirpinusi, Eleina išvydo nuostabiai žydrą dangų ir akinamai baltą kalno šlaitą. Lizdas buvo susisupęs į ledinę mantiją, o viršuje stūksanti Milžino Ietis iki pusės užklota sniegu.

Atsisukusi Eleina pamatė Robertą Ariną alkūne įsirėmusį į pagalves ir spoksantį į ją. Lizdo lordas ir Slėnio gynėjas. Kūno apačią iki juosmens dengė vilnonė antklodė. Aukščiau juosmens jis buvo nuogas, nesveikai išblyškęs, ilgais kaip mergaitės plaukais. Roberto rankos ir kojos buvo liesos ir ištįsusios, krūtinė glebi ir įdubusi, pilvas mažas, o akys nuolat paraudusios ir ašarotos. Jis toks yra, ir nieko čia nepadarysi. Jis iš prigimties silpnas ir paliegęs.

— Šįryt atrodai labai stiprus, milorde. — Robertui patiko girdėti, koks jis stiprus. — Gal liepti Madei ir Gretčelei atnešti kubilą ir vandens, kad galėtum išsimaudyti? Madė nutrins tau nugarą, ištrinks plaukus, kad iškeliautum švarus, kaip ir dera lordui. Argi tai nebūtų puiku?

— Ne. Madės negaliu pakęsti. Ant jos akies voko yra karpa, be to, ji taip smarkiai trina, kad net peršti. Kai nugarą trindavo mamytė, man niekada neskaudėdavo.

— Liepsiu Madei mano mielajam Robinui nugaros taip smarkiai netrinti. Kai išsimaudysi ir būsi švarus, iš karto pasijusi geriau.

— Sakiau, kad nesimaudysiu. Man siaubingai skauda galvą.

— Gal atnešti pašildytą audinio skiautę ir uždėti ant kaktos? Arba taurę migdančio vyno? Bet tik nedidukę. Žemai, Danguje, mūsų laukia Mija Stoun ir ji įsižeis, jei nusileidęs pas ją užmigsi. Juk žinai, kaip ji tave mėgsta.

— Bet aš jos nemėgstu. Ji tik paprasčiausia mulų vedlė. — Robertas vėl šniurkštelėjo. — Vakar vakare meisteris Koulmanas įpylė man į pieną kažkokios bjaurasties — aiškiai jaučiau jos skonį. Sakiau jam, kad noriu saldaus pieno, bet meisteris man jo taip ir neatnešė. Net kai įsakiau. Esu lordas ir jis privalo daryti ką liepiamas. Niekas nedaro to, ką liepiu daryti.

— Pasikalbėsiu su juo, — pažadėjo Eleina, — bet tik jei atsikelsi. Lauke puikus oras, mielasis Robinai. Skaisčiai šviečia saulė ir… tai diena, puikiausiai tinkama leistis nuo kalno. Danguje laukia mulai ir Mija…

Berniukui ėmė virpėti lūpos.

— Nekenčiu tų dvokiančių mulų. Kartą vienas iš jų mėgino man įkąsti! Perduok tai Mijai, kad aš lieku čia, — graudžiai tarė Robertas ir, rodės, tuoj pravirks. — Kol būsiu čia, niekas nieko blogo man nepadarys. Lizdas — neįveikiamas.

— Kas norėtų nuskriausti mano mieląjį Robiną? Lordai ir riteriai tave dievina, o prasčiokai džiaugsmingai šūkčioja tavo vardą.

Jis bijo, dingtelėjo Eleinai. Ir ne be reikalo. Nuo tos dienos, kai nukrito jo ledi motina, berniukas nekeldavo kojos net į balkoną, o kelias nuo Lizdo iki Mėnulio Vartų buvo toks pavojingas, kad galėjo įbauginti bet ką. Ir pačiai Eleinai, kai su ledi Lisa ir lordu Petiru kopė į Lizdą, širdis daužėsi gerklėje, be to, visi sutiko, jog leistis dar pavojingiau, nes visą laiką reikia žiūrėti žemyn. Mija galėjo papasakoti apie galingus lordus ir narsius riterius, kurie, atsidūrę ant šio kalno, išbalo ir prišlapino kelnes. O juk nė vieno iš jų nekankino drebulio priepuoliai.

Ir vis dėlto kitos išeities nebuvo. Slėnyje dar tebesilaikė šiltas auksinis ruduo, bet kalnų viršūnes savo gniaužtuose jau spaudė žiema. Jie jau ištvėrė tris pūgas ir lijundrą, dviem savaitėms pavertusią pilį krištolo luitu. Gal Lizdas ir buvo neįveikiamas, bet netrukus jis turėjo tapti dar ir nepasiekiamas, be to, leistis nuo kalno kasdien darėsi vis pavojingiau. Dauguma pilies tarnų ir karių jau buvo nulipę nuo kalno. Tik keliolika vis dar delsė, nes turėjo patarnauti lordui Robertui.

— Mielasis Robinai, — švelniai tarė Eleina, — leistis bus visai smagu, pamatysi. Mus lydės seras Lotoras ir Mija. Jos mulai į šį seną kalną kopė ir nuo jo leidosi jau daugybę kartų.

— Negaliu pakęsti mulų, — užsispyrė jis. — Mulai bjaurūs. Juk sakiau, kai buvau mažas, vienas mėgino man įkąsti.

Eleina žinojo, kad Robertas taip ir neišmoko gerai jodinėti. Nesvarbu, ar mulai, ar žirgai, ar asilai — berniukui visi jie atrodė pabaisos, baugino taip pat kaip drakonai arba grifai. Į Slėnį jis atkeliavo būdamas šešerių, raitas ant žirgo, įsikniaubęs į pieno pritvinkusias motinos krūtis, ir nuo tos dienos niekada nebuvo iškėlęs iš Lizdo kojos.

Šiaip ar taip, jie privalėjo išvykti, kol ledas dar visiškai nesukaustė pilies. Niekas negalėjo pasakyti, ar ilgai laikysis toks oras.

— Mija neleis mulams kandžiotis, — tarė Eleina, — o aš josiu tau iš paskos. Esu tik mergaitė, toli gražu ne tokia drąsi ir stipri kaip tu. Jei aš galiu nusileisti nuo kalno, neabejoju, kad gali ir tu, mielas Robinai.

— Nusileisti galėčiau, — linktelėjo lordas Robertas, — bet nepageidauju to daryti. — Ir jis atgalia ranka persibraukė per bėgančią nosį. — Pasakyk Mijai, kad lieku lovoje. Galbūt, jei geriau pasijusiu, leisiuosi rytoj. Šiandien lauke per šalta, o man skauda galvą. Mielai išgerčiau saldaus pieno, be to, liepsiu Gretčelei atnešti mums korių, pilnų medaus. Mudu miegosime, myluosimės, žaisime, o paskui galėsi paskaityti man apie Sparnuotą riterį.

— Paskaitysiu. Tris istorijas, kaip ir žadėjau… kai pasieksime Mėnulio Vartus. — Palengva Eleinos kantrybė seko. Mes privalome iškeliauti, tarė ji sau, kitaip, saulei nusileidus, tebebūsime aukščiau sniego ribos. — Tavo garbei lordas Nestoras rengia puotą, joje bus grybų sriubos, elnienos ir pyragaičių. Juk nenori jo nuvilti, tiesa?

— Ar tie pyragaičiai citrininiai?

Lordas Robertas, galbūt mėgdžiodamas Eleiną, mėgo citrininius pyragaičius.

— Citrininiai, su labai daug citrinų, — patikino ji Robertą, — ir galėsi prisivalgyti jų iki soties.

— Galėsiu suvalgyti net šimtą? — pasiteiravo berniukas. — Visą šimtą?

— Jei tik norėsi. — Ji sėdėjo ant lovos ir glostė ilgus, puikius berniuko plaukus. Jo plaukai gražūs. Ledi Lisa kas vakarą pati juos šukuodavo ir prireikus pakirpdavo. O kai ji nukrito, kaskart, kai prie Roberto kas nors prisiartindavo su žirklėmis, berniukas patirdavo baisius drebulio priepuolius, tad Petiras įsakė leisti vaikui auginti ilgus plaukus. Eleina apsivyniojo aplink pirštą vieną sruogą ir tarė: — Na, tai gal jau atsikelsi ir leisies aprengiamas?

— Noriu šimto citrininių pyragaičių ir penkių istorijų!

O aš norėčiau šimtų kartų įkrėsti tau į užpakalį ir skelti penkis antausius. Jei čia būtų Petiras, nedrįstum taip elgtis. Mažasis lordas prisibijojo savo patėvio, kaip ir dera mažam ir visiškai sveikam berniukui. Eleina prisivertė nusišypsoti.

— Kaip milordas pageidauja. Bet kol nenusiprausi, neapsirengsi ir neišsiruoši į kelią, negausi nieko. Eikš, kol dar rytas.

Tvirtai paėmusi už rankos, Eleina tempte ištempė jį iš lovos.

Tačiau, Eleinai nespėjus pakviesti tarnaičių, mielasis Robinas ištįsusiomis rankomis apsivijo kaklą ir ją pabučiavo. Tai buvo nerangaus, mažo berniuko bučinys. Robertas Arinas viską darė kažkaip negrabiai. Užsįmerkusi galėčiau apsimesti, kad jis — Gėlių riteris. Kadaise seras Loras padovanojo Šansai Stark raudoną rožę, bet niekada jos nebučiavo ir… joks Tairelis tikrai nebučiuos Eleinos Stoun. Kad ir kokia graži, vis dėlto ji buvo gimusi ne santuokoje.

Kai berniuko lūpos palietė jos lūpas, Eleina staiga prisiminė kitą bučinį. To jausmo ji dar nepamiršo ir, rodės, dar jautė šiurkščias jo lūpas, prispaustas prie jos lūpų. Jis atėjo pas Šansą tamsoje, žaliai ugniai nutvieskus dangų. Gavo iš manęs dainą ir bučinį, o nepaliko nieko, tik kruviną apsiaustą.

Bet tai nesvarbu. Tie laikai praėjo, o Sansos šiame pasaulyje taip pat nebebuvo.

Eleina mažąjį lordą atstūmė.

— Pakaks. Jei laikysiesi žodžio, vėl mane pabučiuoti galėsi tik mums pasiekus Mėnulio Vartus.

Už durų laukė Madė, Gretčelė ir meisteris Koulmanas. Meisteris buvo išsitrinkęs išmatomis suteptus plaukus ir apsivilkęs kitą drabužį. Taip pat atėjo ir Roberto ginklanešiai. Teransas ir Džailsas iš tolo suuosdavo rūpesčius.

— Lordas Robertas jaučiasi stipresnis, — pasakė Eleina tarnaitėms. — Atneškite karšto vandens maudytis, tik žiūrėkite, nenuplikykite jo. Ir šukuodamos plaukus nepeškite, jis to nemėgsta. — Vienas iš ginklanešių prunkštelėjo, bet Eleina jam tarė: — Teransai, paruošk jo šviesybei jojimo kostiumą ir šilčiausią jo apsiaustą. Džailsai, tu išnešk sudužusį naktipuodį ir išvalyk grindis.

Džailsas Graftonas susiraukė.

— Aš ne tarnaitė valytoja…

— Daryk, ką liepia ledi Eleina, o jei ne, apie tavo elgesį išgirs Lotoras Brunas, — pagrasino meisteris Koulmanas. Jis nuėjo paskui Eleiną koridoriumi ir nulipo vingiuotais laiptais. — Dėkoju, kad padėjai, miledi. Tu moki jį prišnekinti. — Kiek padvejojęs meisteris pridūrė: — Ar būdama su juo neatkreipei dėmesio, kad jis drebėtų?

— Kai laikiau už rankos, jo pirštai truputį virpėjo, bet tik tiek. Lordas Robertas sako, kad įpylei jam į pieną kažkokios bjaurasties.

— Bjaurasties? — Koulmanas pakėlė į ją akis, sumirksėjo, nurijo seilę, o jo Adomo obuolys pakilo ir vėl nusileido. — Aš tik… Ar jam iš nosies nebėga kraujas?

— Ne.

— Gerai. Labai gerai. — Jam linksint ant juokingai ilgo ir lieso kaklo pūpsančia galva, švelniai dzingtelėjo meisterio grandinė. — Ši kelionė žemyn… Miledi, būtų saugiausia, jei įmaišyčiau jo šviesybei į gėrimą aguonpienio.

Tada lordas Robertas užmigtų ir Mija Stoun galėtų paguldyti jį tvirčiausiam mului skersai nugaros.

— Lizdo lordas negali leistis nuo savo kalno pririštas mului ant nugaros kaip miežių maišas.

Dėl to Eleina nė kiek neabejojo. Tėvas ją įspėjo, kad jie negali taip atvirai parodyti, koks Robertas silpnas ir bailus, ir leisti šiai žiniai plačiai pasklisti. Gaila, kad jo čia nėra. Jis žinotų, ką daryti.

Tačiau Petiras Beilišas buvo išvykęs iš Slėnio ir dalyvavo lordo Lajonelio Korbrėjaus vestuvėse. Ketvirtą dešimtį perkopęs ir bevaikis našlys, lordas Lajonelis užsimojo vesti kaip iš pieno plaukusią šešiolikmetę turtingo Kirų miesto pirklio dukterį. Petiras pats juodu supiršo. Sklido kalbos, jog nuotakos kraitis — stulbinamai didelis; šiaip ar taip, jis turėjo būti tikrai nemenkas, nes mergina nebuvo kilminga. Į vestuves turėjo atvykti Korbrėjų vasalai, lordas Vekslis, lordas Graftonas, lordas Linderlis, keli ne tokie įtakingi lordai bei riteriai žemvaldžiai ir… lordas Belmoras, neseniai susitaikęs su jos tėvu. Kiti lordai pareiškėjai, — bent jau taip buvo manoma, — šiose vestuvėse neturėjo pasirodyti, tad Petiro dalyvavimas buvo didžiai svarbus.

Eleina visa tai puikiai suprato, tačiau tai reiškė, kad visa našta saugiai nulydėti mieląjį Robiną į pakalnę guls ant jos vienos pečių.

— Duok jo šviesybei taurę saldaus pieno, — paprašė ji meisterio. — Tada leisdamasis nuo kalno jis nedrebės.

— Dar nepraėjo nė trys dienos, kai jis išgėrė paskutinę šio gėrimo taurę… — mėgino prieštarauti Koulmanas.

— O vakar vakare norėjo dar vienos, bet tu jam nedavei.

— Nes taip dažnai negalima. Tu nesupranti, miledi. Kaip jau sakiau lordui Gynėjui, žiupsnelis saldžiamiegės numalšina drebulį, bet ji kaupiasi kūne ir ilgainiui…

— Laikas nebus svarbu, jei jo šviesybę ištiks drebulio priepuolis ir jis nukris nuo kalno. Jei čia būtų mano tėvas, žinau, kad lieptų bet kokia kaina išlaikyti lordą Robertą ramų.

— Mėginu tai padaryti, miledi, bet jo priepuoliai vis smarkesni, o kraujas toks prastas, kad nebedrįstu dėti dėlių. Saldžiamiegė… Ar esi tikray kad jam iš nosies nebėga kraujas?

— Jis šniurkščiojo, — pripažino Eleina, — bet kraujo nemačiau.

— Man reikėjo pasikalbėti su lordu Gynėju. Ta puota… Svarstau, ar protinga kelti puotą, kai tiek daug jėgų bus prarasta leidžiantis nuo kalno?

— Puota nebus didelė, — patikino jį Eleina. — Dalyvaus ne daugiau kaip keturios dešimtys svečių. Lordas Nestoras ir jo šeimyna, Vartų riteris, keli mažesni lordai ir jų vasalai…

— Juk žinai, kad lordas Robertas svetimų nemėgsta, o per puotą bus geriama, triukšmaujama… gros muzika. Muzika jį gąsdina.

— Muzika jį ramina, — pataisė meisterį Eleina, — ypač aukštosios arfos muzika. Nuo tada, kai Mariljonas nužudė jo motiną, lordas Robertas negali pakęsti dainavimo. — Šį melą ji buvo ištarusi tiek daug kartų, jog dažniausiai Eleinai jis atrodydavo kaip tiesa; visa kita, regėjos, tik blogas sapnas, kartais dar sujaukdavęs jai miegą. — Lordo Nestoro keliamoje puotoje dainių nebus, tik fleitos ir smuikai gros šokių muziką. — Ką ji darys, kai užgros muzika? Tai buvo erzinantis klausimas, į kurį jos širdis atsakė vienaip, o galva — kitaip. Sansa mėgo šokti, bet Eleina… — Tiesiog, prieš mums iškeliaujant, duok jam vieną taurę saldaus pieno, prieš puotą — antrą, ir nekils jokių rūpesčių.

— Gerai. — Laiptų papėdėje jiedu stabtelėjo. — Bet tai bus paskutinis kartas. Paskui bent pusmetį lordas Robertas saldaus pieno negaus.

— Bus geriau, jei tai aptarsi su lordu Gynėju.

Stumtelėjusi duris, Eleina žengė į kiemą. Ji suprato, kad Koulmanas savo globotiniui nori tik gero, tačiau tai, kas geriausia berniukui, vardu Robertas, ir tai, kas geriausia lordui Arinui, ne visada sutapo. Petiras taip ir pasakė, ir tai buvo tiesa. Meisteris Koulmanas rūpinasi tik berniuku. O mudviem su tėvu tenka didesni rūpesčiai.

Kiemą buvo užklojęs gerokai anksčiau iškritęs sniegas ir nuo pylimų bei bokštų nelyginant krištolo ietys nutįsę kybojo varvekliai. Lizdo pilis buvo pastatyta iš puikaus balto akmens, o apgaubta žiemos skraistės atrodė dar baltesnė. Kokia graži ir neįveikiama pilis, pagalvojo Eleina. Bet, kad ir kaip stengėsi, pamėgti šios pilies ji negalėjo. Dar sargybiniams ir tarnams nenusileidus nuo kalno, ji atrodė tuščia kaip kapas, o išvykus Petirui Beilišui pasidarė dar niūresnė. Po Mariljono mirties čia niekas daugiau nedainavo. Niekas per garsiai nesijuokė. Net dievai tylėjo. Lizdas galėjo pasigirti septa, bet neturėjo septono; čia ošė dievų giraitė, bet nebuvo širdamedžio. Šioje pilyje dievai maldų neišklauso, dažnai pagalvodavo Eleina, nors būdavo dienų, kai jausdavosi tokia vieniša, jog vis tiek mėgindavo melstis. Į jos maldas atsiliepdavo tik vėjas, nuolat švilpaujantis tarp septynių laibų baltų bokštų ir su kiekvienu gūsiu klebinantis Mėnulio duris. Žiemą čia bus dar nykiau, tikino save Eleina. Žiemą ši pilis virs šaltu ir baltu kalėjimu.

Ir vis dėlto mintis, kad reikės palikti pilį, baugino ją beveik taip pat kaip Robertą. Tik Eleina geriau tą baimę slėpė. Tėvas jai paaiškino, kad gėda ne bijoti, o išsiduoti, kad bijai.

— Visi žmonės nuolat bijo, — pasakė jis.

Eleina nebuvo tikra, ar nuoširdžiai juo patikėjo. Petiras Beilišas nebijojo nieko. Jis taip pasakė tik norėdamas mane padrąsinti. Tos drąsos jai prireiks ten, apačioje, mat rizika, jog bus atpažinta, ten buvo daug didesnė. Pėtiro bičiuliai iš karaliaus dvaro perdavė jam žinią, jog karalienė pasiuntė vyrus ieškoti Kipšo ir Sansos Stark. Jeigu jie mane ras, būsiu žuvusi, tarė ji sau, leisdamasi apledėjusiais akmeniniais laiptais. Visą laiką ir vidumi, ir išore turiu būti Eleina.

Lotoras Brunas buvo suktuvo kambarėlyje ir padėjo kalėjimo prižiūrėtojui Mordui bei dviem tarnams krauti drabužių dėžes ir audinių ryšulius į šešis didžiulius ąžuolinius kubilus, — tokius didelius, kad juose būtų tilpę po tris vyrus. Didžiuliais grandininiais suktuvais pasiekti tarpinę, šešiais šimtais pėdų žemiau dunksančią Dangaus pilį buvo lengviausia; taip pat buvo galima leistis iš pilies požemio siauru lauko akmens tarpekliu. Arba pakartoti Mariljono ir ledi Lisos skrydį.

— Berniukas atsikėlė? — paklausė seras Lotoras.

— Dabar tarnaitės jį maudo. Po valandos bus pasiruošęs.

— Tikėkimės. Ilgiau kaip iki vidurdienio Mija nelauks.

Suktuvo kambarėlis nebuvo šildomas, tad su kiekvienu žodžiu jam iš burnos virto garas.

— Lauks, — ryžtingai tarė Eleina. — Turi laukti.

— Nebūk tokia tikra, miledi. Ta mergina pati pusiau mulė. Man rodos, ji veikiau paliks mus mirti badu, nei leis, kad kiltų pavojus jos gyvuliams, — šypsodamasis pasakė jis.

Seras Lotoras visada šypsosi kalbėdamas apie Miją Stoun. Mija už serą Lotorą buvo gerokai jaunesnė, bet, kai jos tėvas sutarė dėl lordo Korbrėjaus ir pirklio dukters santuokos, Lotoras Eleinai pasakė, girdi, jaunos merginos visuomet būna laimingesnės ištekėjusios už vyresnių vyrų. „Naivumas ir patirtis santuokoje puikiai dera“, — tada pareiškė Lotoras.

Eleina svarstė, ką Mija mano apie serą Lotorą? Priplota nosimi, kampuotu smakru ir su kupeta žilų plaukų ant viršugalvio, Brunas tikrai nebuvo gražuolis, bet ir ne pabaisa. Jo veidas niekuo neišsiskiria, bet atrodo nuoširdus. Nors ir pakeltas į riterius, seras Lotoras buvo labai žemos kilmės vyras. Vieną vakarą jis jai pasipasakojo esąs Brunų Braunholų, senos riterių giminės iš Skeltnagio kyšulio, giminaitis. „Kai mirė mano tėvas, nukeliavau pas juos, — išliejo širdgėlą jis, — bet jie spjovė man į veidą ir pareiškė, kad mano gyslomis neteka jų kraujas.“ Kas buvo paskui, jis nutylėjo, tik užsiminė, kad valdyti ginklus išmoko kaudamasis. Blaivus jis būdavo ramus žmogus, be to, velniškai stiprus. Petiras sako, kad jis ištikimas. Jis pasitiki Lotoru tiek pat, kiek ir visais kitais. Eleinos nuomone, tokiai pavainikei kaip Mija Stoun Brunas būtų puikus jaunikis. Jei tėvas būtų ją pripažinęs kaip savo dukterį, viskas dabar būtų kitaip, bet jis to nepadarė. Be to, Madė sako, kad Mija seniai ne mergelė.

Mordas pakėlė rimbą, pliaukštelėjo, ir pirmoji jaučių pora, nors ir nerangiai, ėmė eiti ratu sukdami gervę. Grandinė ėmė vyniotis vis brūkštelėdama akmenį ir džergždama, o ąžuolinis kubilas sūpuodamasis pradėjo leistis link Dangaus. Vargšai jaučiai, pagalvojo Eleina. Prieš iškeliaudamas Mordas perrėš jiems gerkles, išmėsinės ir paliks sulesti sakalams. O sušaldytą mėsą, grįžę į Lizdą, jei tik nebus sugedusi, jie išsikeps ant laužo pavasario šventėje. Senoji Gretčelė tvirtino, girdi, gausios šaldytos mėsos atsargos pranašauja derlingą vasarą.

— Miledi, — tarė seras Lotoras, — bus geriau, jei žinosi. Mija atėjo ne viena. Su ja — ledi Miranda.

— Šit kaip…

Kam jai joti į kalną, ir tik tam, kad paskui vėl turėtų leistis? Miranda Rois buvo lordo Nestoro duktė. Tą kartą, kai Sansa, drauge su teta Lisa ir lordu Petiru keliaudama į Lizdą, lankėsi Mėnulio Vartuose, Miranda buvo išvykusi, bet Eleina daug apie ją girdėjo iš Lizdo kareivių ir tarnaičių. Jos motina buvo seniai mirusi, tad ledi Miranda rūpinosi tėvo pilimi; sklandė gandai, kad jai esant namuose gyvenimas toje pilyje daug linksmesnis, nei jai išvykus. „Anksčiau ar vėliau tau teks susipažinti su Miranda Rois, — įspėjo ją Petiras. — Kai susitiksi su ja, būk atsargi. Jai patinka apsimesti kvailute ir linksmuole, bet iš tiesų ji gudresnė už savo tėvą. Leisdama laiką su ja geriau prikąsk liežuvį.“

Ir prikąstu, pagalvojo Eleina, tik nemaniau, kad teks jį prikąsti taip greitai.

— Robertui tai patiks. — Jis mėgo Mirandą Rois. — O dabar prašau man atleisti, sere. Turiu baigti ruoštis.

Ir Eleina viena paskutinį kartą užlipo į savo kambarį. Langai buvo uždaryti, langinės užvertos, baldai uždengti audeklu. Kai kurie jos daiktai jau buvo išnešti, kiti padėti į saugyklą. Visi šilkiniai ir aksominiai ledi Lisos drabužiai buvo palikti kambaryje. Ploniausios drobės ir prabangiausio aksomo drabužiai, gausiai išsiuvinėti ir papuošti myrietiškais nėriniais, — visi jie turėjo likti viršuje. Nusileidusi nuo kalno, Eleina privalėjo rengtis kukliai, kaip ir dera kuklios kilmės merginai. Tai nesvarbu, raminosi ji, juk net ir čia nedrįsau dėvėti geriausių suknelių.

Gretčelė buvo nuklojusi nuo lovos patalynę ir sukrovusi kelioninius apdarus. Po sijonais ir ant dviejų apatinių drabužių eilių Eleina jau mūvėjo prigludusias vilnones kelnes. Dabar ji dar apsivilko ėriuko vilnos tuniką, užsimetė ant pečių kailinį apsiaustą su gobtuvu ir susisegė jį Petiro dovanota, daugiakalbio strazdo sege. Ant lovos taip pat buvo padėta skara ir pora odinių pirštinių kailiniu pamušalu, puikiai derančių prie jojimo batų. Baigusi rengtis, Eleina pasijuto stora ir pūkuota kaip meškiukas. Kai atsidursiu ant kalno, džiaugsiuosi, kad taip apsirengiau, pasiguodė ji. Ir išeidama paskutinį kartą apžvelgė kambarį. Čia buvau saugi, pagalvojo, o ten, žemai…

Grįžusi į suktuvo kambarį, Eleina rado nekantriai laukiančią Miją Stoun, taip pat Lotorą Bruną ir Mordą. Matyt, ji pasikėlė kubilu pasidomėti, kodėl taip ilgai užtrukome. Liekna ir raumeninga, Mija atrodė tvirta kaip seni, iš kietintos odos pasiūti jojimo drabužiai, kuriuos ji vilkėjo po sidabriškai pilkais šarviniais marškiniais. Jos plaukai buvo juodi kaip varno sparnas, be to, tokie trumpi ir susitaršę, kad Eleinai dingtelėjo, ar tik ji nesitrumpina jų durklu. Gražiausios buvo Mijos akys — didelės ir žydros. Ji būtų graži, jei rengtųsi kaip mergina. Nejučia Eleina ėmė svarstyti, ar serui Lotorui ji labiau patinka vilkinti geležį ir kietintą odą, ar vis dėlto jis svajoja pamatyti ją, vilkinčią šilkinę suknią su nėriniais? Mija sakydavo, kad jos tėvas buvo ožys, o motina pelėda, bet iš Madės Eleina sužinojo tikrąją merginos gyvenimo istoriją. Taip, dabar, žvelgdama į Miją, pagalvojo ji, tai jo akys ir jo plaukai — vešlūs juodi plaukai, kaip ir jų abiejų su Renliu.

— Kur jis? — paklausė pavainikė.

— Jo šviesybė dabar maudomas ir rengiamas.

— Jam reikėtų truputį pasiskubinti. Ar nejauti, kad vis labiau šąla? Prieš saulei nusileidžiant turime atsidurti žemiau Sniego.

— Ar vėjas labai stiprus? — paklausė jos Eleina.

— Galėtų būti ir stipresnis… ir sustiprės, kai sutems. — Mija nusibraukė nuo akių plaukų sruogą. — Jei jis dar ilgai maudysis, liksime įkalinti čia visą žiemą ir neturėsime ko valgyti, nebent vieni kitus.

Eleina nesumojo, ką atsakyti. Laimė, ją išgelbėjo atėjęs Robertas Arinas. Mažasis lordas vilkėjo žydrus aksomo drabužius, ant kaklo buvo pasikabinęs aukso grandinę su safyrais, pečius apsisiautęs baltu meškos kailio apsiaustu. Abu ginklanešiai laikė po vieną apsiausto skverną, kad šie nesivilktų žeme. Juos lydėjo meisteris Koulmanas, apsirengęs nuspurusiu pilku apsiaustu su voverių kailiukų pamušalu. Jam už nugaros mindžikavo Gretčelė ir Madė.

Į veidą pūstelėjus šaltam vėjui, Robertas krūptelėjo, bet čia pat stovėjo Teransas ir Džailsas, tad sprukti jis negalėjo.

— Milorde, — kreipėsi į jį Mija, — ar leisiesi su manimi?

Ji pernelyg šiurkšti, dingtelėjo Eleinai. Mijai derėjo pasitikti jį su šypsena ir pagirti, kad jis atrodo labai stiprus ir narsus.

— Noriu leistis su Eleina, — atsakė lordas Robertas. — Eisiu tik su ja.

— Kubilas išlaikys mus tris.

— Noriu leistis tik su Eleina. Tu dvoki kaip mulas.

— Kaip nori. — Mijos veido išraiška liko visiškai abejinga.

Vienos suktuvo grandinės buvo pririštos prie pintų krepšių, kitos — prie tvirtų ąžuolinių kubilų. Patys didžiausi iš tų kubilų buvo aukštesni už Eleiną, o tamsiai rudi jų šulai apjuosti geležiniais lankais. Ir vis dėlto, paėmusi Robertą už rankos ir padėdama jam įlipti, Eleina pajuto gerklėje tuksint širdį. Kai jiems už nugarų likusi anga užsivėrė, juodu iš visų pusių supo medis. Tik kubilo viršus liko atviras. Ir gerai, pagalvojo ji, bent jau negalime pažvelgti žemyn. Jiems po kojomis buvo Dangus ir… dangus. Šeši šimtai pėdų dangaus. Akimirką ji net susivokė svarstanti, ar ilgai krito jos teta, kol įveikė šį atstumą, ir kokia buvo paskutinė jos mintis, prieš trenkiantis į kalną. Ne, neturėčiau apie tai galvoti. Neturėčiau!

— PIRMYN! — sušuko seras Lotoras.

Kažkas stipriai stumtelėjo kubilą. Jis ėmė sūpuotis, pasviro, dugnu brūkštelėjo per grindis ir pakibo ore. Eleina išgirdo Mordo rimbo pliaukštelėjimą ir grandinės žvangėjimą. Jie ėmė leistis: iš pradžių stabčiodami ir trūkčiodami, paskui jau sklandžiau. Robertas atrodė išbalęs, jo akys buvo užverktos, bet rankos nedrebėjo. Jiems virš galvų likęs Lizdas vis tolo ir mažėjo. Dėl apatiniuose aukštuose įrengtų dangaus celių, žvelgiant iš apačios, pilis truputį priminė medaus korį. Ledinį medaus korį, pagalvojo Eleina, iš sniego pastatytą pilį. Ji girdėjo aplink kubilą stūgaujant vėją.

Nusileidus šimtą pėdų, juos staiga pagavo staigus ir stiprus vėjo gūsis. Kubilas ėmė suptis į šonus, suktis ore, o tada smarkiai trenkėsi į jiems už nugarų stūksančią uolą. Jiedviem ant galvų pasipylė sniegas ir ledo nuoskilos, o ąžuolas nuo smūgio sugirgždėjo. Robertas aiktelėjęs prilipo prie Eleinos ir įsikniaubė jai tarp krūtų.

— Milordas narsus, — tarė Eleina pajutusi, jog berniukas virpa. — Aš taip bijau, kad vos žodį pratariu, o tu ne.

Ir pajuto, kad lordas Robertas linktelėjo.

— Sparnuotas riteris buvo narsus ir man drąsos netrūksta, — prikišęs lūpas prie jos korsažo, išdidžiai sušnabždėjo jis. — Esu Arinas.

— Ar gali mielasis Robinas tvirčiau mane apkabinti? — paklausė Eleina, nors Robertas taip stipriai spaudė ją glėbyje, kad ji vos galėjo kvėpuoti.

— Jei taip nori… — vėl sušnabždėjo berniukas.

Ir, stipriai laikydamiesi vienas kito, jiedu toliau leidosi tiesiai į Dangų.

Vadinti Dangų pilimi — tai tarsi išvietės duobę vadinti ežeru, pagalvojo Eleina, kai kubilas buvo atidarytas ir jie išlipo šioje tarpinėje pilyje. Iš tiesų Dangus tebuvo sena pusmėnulio pavidalo siena, sukrauta iš kalkių skiediniu nesutvirtintų akmenų, atitverianti akmeninį prarajos kraštą nuo žiojinčios didelio urvo angos. To urvo viduje buvo sandėliai ir arklidės, ilga, pačios gamtos sukurta menė ir iškirstos atramos rankoms, skirtos kopti į Lizdą. Lauke žemė buvo nusėta akmenų nuoskilomis ir rieduliais. Prie sienos buvo galima prieiti tik iš žemių supiltomis nuožulniomis prievažomis. Dabar, stūksantis šešiais šimtais pėdų aukščiau, Lizdas atrodė toks mažas, kad Eleina galėjo užstoti jį delnu, o toli apačioje driekėsi žalias ir auksinis Slėnis.

Tarpinėje pilyje jų laukė dvi dešimtys mulų, du mulų vedliai ir ledi Miranda Rois. Lordo Nestoro duktė pasirodė esanti neaukšta, apkūnoka mergina, maždaug tokio paties amžiaus kaip ir Mija Stoun, tik Mija buvo liekna ir raumeninga, o Miranda — putli, gardžiai kvepianti, plačiais klubais, storu liemeniu ir labai krūtinga. Ji buvo raudonskruostė, kaštoniniais plaukais, maža burna ir rudomis žvitriomis akimis. Robertui atsargiai išlipus iš kubilo, Miranda atsiklaupė ant sniego lopinio pabučiuoti jam rankos ir skruostų.

— Milorde, — tarė ji, — kaip tu išaugai!

— Šit kaip?! — patenkintas atsakė Robertas.

— Netrukus ir mane praaugsi, — pamelavo ledi. Ji atsistojo ir nusibraukė nuo sijonų sniegą. — O tu tikriausiai lordo Gynėjo duktė, — pridūrė, kai kubilas tarškėdamas ėmė kilti atgal į Lizdą. — Girdėjau, kad esi graži. Ir matau, jog tai tiesa.

Eleina padarė reveransą.

_T Miledi man labai gera.

— Gera? — Vyresnioji mergina nusijuokė. — Tai būtų labai jau nuobodu. Noriu būti išdykusi. Kol josime žemyn, turėsi man išpasakoti visas savo paslaptis. Ar galiu vadinti tave Eleina?

— Jei tik nori, miledi. — Bet paslapčių tau neišpasakosiu.

— Vartuose esu „miledi“, o čia, ant kalno, gali vadinti mane Randa. Kiek tau metų, Eleina?

— Keturiolika, miledi.

Ji sumetė, jog Eleina Stoun turi būti vyresnė už Šansą Stark.

— Randa. Nuo to laiko, kai buvau keturiolikos, rodos, praėjo visa amžinybė. Tuomet buvau dar nekalta… Ar tu vis dar nekalta, Eleina?

Eleina nuraudo.

— Tau nederėtų… taip, žinoma.

— Tausoji save lordui Robertui? — pasišaipė ledi Miranda. — O gal tavo palankumo tikisi koks nors aistringas ginklanešys?

— Ne, — papurtė galvą Eleina, o Robertas pridūrė: — Ji mano draugė. Tegul Teransas ir Džailsas nekiša prie jos nagų.

Jiems besišnekant nusileido ir antras kubilas, švelniai dunkstelėjęs į sustiklėjusio sniego krūvą. Iš jo išlipo meisteris Koulmanas ir abu ginklanešiai: Teransas ir Džailsas. Kitu kubilu nusileido Madė ir Gretčelė su Mija Stoun. Pavainikė mergina negaišo laiko ir iš karto ėmė vadovauti.

— Bus geriau, jei visi ant kalno nesigrūsime, — pasakė ji kitiems mulų varovams. — Aš pasirūpinsiu lordu Robertu ir jo palyda. Osi, tu padėsi leistis serui Lotorui ir kitiems, bet man išjojus valandą palūkėk. Kerotai, tu būsi atsakingas už jų skrynias ir dėžes. — Tada, vėjui plaikstant juodus jos plaukus, Mija kreipėsi į Robertą Ariną: — Kokiu mulu šiandien josi, milorde?

— Jie visi dvokia. Paimsiu tą pilką, su nukąsta ausimi. Ir noriu, kad kartu jotų Eleina. Ir Miranda.

— Ten, kur kelias bus platus, galės joti. Eikš, milorde, padėsiu tau užsilipti ant mulo. Ore jau tvyro sniego kvapas.

Kol jie pagaliau susiruošė joti, praėjo dar pusvalandis. Kai visi susėdo ant mulų, Mija Stoun ryžtingai davė komandą ir ginkluoti Dangaus sargybiniai plačiai atvėrė vartus. Priekyje jojo Mija, o jai iš paskos — lordas Robertas, įsisupęs į lokenos apsiaustą. Paskui jį sekė Eleina ir Miranda Rois, paskui jas — Gretčelė ir Madė, tada — Teransas Linderlis ir Džailsas Graftonas. Paskutinis jojo meisteris Koulmanas, vesdamas antrą mulą, apkrautą dėžėmis su vaistinėmis žolėmis ir užpilais.

Už sienų pūtė dar žvarbesnis vėjas. Kol kas jie buvo aukščiau medžių linijos, visiškai neapsaugoti nuo gamtos stichijų. Eleina džiaugėsi, kad taip šiltai apsirengė. Jai už nugaros garsiai plumpsėdamas plaikstėsi apsiaustas, o staigus vėjo gūsis nusmaukė nuo galvos gobtuvą. Ji nusijuokė, bet keliais jardais ją lenkiantis lordas Robertas neramiai krustelėjo ir tarė:

— Per šalta. Turime grįžti ir palaukti šiltesnio oro.

— Slėnyje bus šilčiau, milorde, — paaiškino Mija. — Kai nusileisime, pamatysi.

— Nenoriu nieko pamatyti, — atrėžė Robertas, tačiau Mija nekreipė į jį dėmesio.

Jie jojo nesibaigiančiais vingiuotais akmeniniais laiptais, iškirstais kalno šlaite, bet mulai pažinojo kiekvieną šio kelio colį. Eleina tuo džiaugėsi. Šen bei ten mėtėsi per daugybę metų nuo šalčio ir karščio, nuo atlydžių ir speigų suskilę akmenys. Abipus tako, ant uolų šlaitų akinamai spindėjo balti sniego liežuviai. Skaisčiai švietė saulė, dangus buvo giedras, aukštai virš galvos, pasikinkę vėją, ratais sklendė sakalai.

Čia, aukštai, šlaitas buvo stačiausias ir laiptai vedė veikiau tai pirmyn, tai atgal, o ne tiesiai žemyn. Į kalną užkopė Sansa Stark, o leidžiasi nuo jo jau būdama Eleina Stoun. Tai buvo keista mintis. Ji prisiminė, jog kopiant Mija ją įspėjo nenuleisti akių nuo priešais besidriekiančio tako. „Žiūrėk į viršų, ne žemyn“, — tąkart pasakė ji. Bet… leidžiantis tai nebuvo įmanoma. Galėčiau užsimerktu Mulas kelią žino, jam manęs nereikia. Bet taip, rodės, galėjo pasielgti tik bailutė Sansa. Eleina buvo vyresnė, pavainikė ir… turėjo daugiau drąsos.

Iš pradžių jie jojo vorele, bet paskui takas išplatėjo tiek, kad buvo galima joti dviese vienam šalia kito, ir prie jos prisigretino Miranda Rois.

— Gavome tavo tėvo laišką, — atsainiai, tarsi jiedvi būtų sėdėjusios kartu su septone ir siuvinėjusios, prabilo ji. — Jis rašo, kad jau grįžta namo ir tikisi netrukus vėl pamatyti savo mieląją dukterį. Dar jis rašo, kad Lajonelis Korbrėjus, rodos, patenkintas ir savo jaunąja žmona, ir dar labiau — jos kraičiu. Tikiuosi, lordas Lajonelis neužmirš, jog sugulti turi su žmona, o ne su kraičio skrynia. Taip pat lordas Petiras užsiminė, kad vestuvių puotoje, visų nuostabai, pasirodė ledi Veinvud ir Devynių Žvaigždžių riteris.

— Anija Veinvud? Šit kaip? — Iš šešių pareiškimą paskelbusių lordų ištikimi, rodos, jau buvo trys. Ruošdamasis leistis nuo kalno, Petiras Beilišas neabejojo palenksiąs savo pusėn Simondą Templtoną, bet apie ledi Veinvud neužsiminė. — Ar gavote ir daugiau žinių? — paklausė Eleina.

Lizdas buvo tokia nuošali vieta, kad ji trokšte troško bet kokių naujienų iš plačiojo pasaulio, nors ir kasdienių, nors ir visiškai nereikšmingų.

— Ne, iš tavo tėvo daugiau jokių žinių negavome, bet sulaukėme ir kitų paukščių. Visur tęsiasi karas, tik ne čia. Riveranas pasidavė, bet Drakonų Uola ir Vėtrų Gūžta vis dar priklauso lordui Staniui ir laikosi.

— Ledi Lisa buvo tokia išmintinga, kad į tą karą nesikišo.

Miranda gudriai šyptelėjo.

— Taip, ta geroji ledi buvo didžiai išmintinga. — Miranda Rois truputį pasimuistė balne. — Kodėl tie mulai tokie kaulėti ir užsispyrę. Tikriausiai Mija prastai juos šeria. Joti ant stambaus riebaus mulo būtų daug patogiau. Beje, ar žinojai, kad išrinktas naujas aukštasis septonas? Ak, o prie Sienos lordu vadu tapo berniukas, kažkoks nesantuokinis Edardo Starko sūnus.

— Jonas Snou? — nustebusi leptelėjo Eleina.

— Snou? Taip, rodos, būtent Snou.

Jono ji seniai nebeprisimindavo. Jis buvo netikras brolis, ir vis dėlto… Robui, Branui ir Rikonui žuvus, Jonas Snou buvo vienintelis jai likęs brolis. Dabar aš taip pat nesantuokinis vaikas, kaip ir jis. Ak, kaip būtų malonu vėl jį pamatyti. Bet tai, žinoma, buvo neįmanoma. Eleina Stoun brolių neturėjo — nei prasčiokų, nei kilmingų.

— Mūsų pusbrolis Bronzinis Jonas Ranestoune surengė bendras riterių kautynes, — nekreipdama dėmesio į susimąsčiusią Eleiną, kalbėjo Miranda Rois. — Visai nedideles, skirtas tik ginklanešiams. Jos buvo surengtos tam, kad Haris Paveldėtojas jose pasižymėtų ir būtų pakeltas į riterius.

— Haris Paveldėtojas?

— Ledi Veinvud globotinis. Haroldas Hardingas. Rodos, dabar turėsime jį vadinti seru Hariu. Bronzinis Jonas įšventino jį į riterius.

— Hm… — Eleina sutriko. Kodėl ledi Veinvud globotinis turi tapti jos paveldėtoju? Juk ji turi sūnų, kurių gyslomis teka jos kraujas. Vienas iš jų buvo Kruvinųjų vartų riteris, seras Donelis. Tačiau, nenorėdama apsikvailinti, ji tik pridūrė: — Tikiuosi, kad jis bus vertas riterio vardo.

Ledi Miranda prunkštelėjo.

— O aš tikiuosi, kad susigaus sifilį. Turbūt nežinai, bet su kažkokia prasčioke jis susilaukė nesantuokinės dukters. Mano lordas tėvas tikėjosi išleisti mane už Hario, bet ledi Veinvud apie tai nė girdėti nenorėjo. Nežinau, ar aš pasirodžiau jai netinkama, ar mano kraitis per menkas. — Miranda atsiduso. — Man reikia kito sutuoktinio. Kadaise turėjau vyrą, bet jį nužudžiau.

— Nužudei? — priblokšta tarė Eleina.

— O taip… Jis mirė mane užgulęs. Tiesą sakant, būdamas manyje. Tikiuosi, žinai, kas vyksta sutuoktinių lovoje?

Ji prisiminė Tirioną, Skaliką, jo bučinius ir linktelėjo.

— Tai turėjo būti siaubinga, miledi. Kad jis mirė. Būdamas ten, tai yra… tai yra…

— …mane dulkindamas? — Miranda gūžtelėjo. — Iš tiesų tai buvo nemalonu. Jau nekalbant apie tai, kad ir… nemandagu. Jam net nepakako paprasčiausio padorumo pradėti kūdikį. Senų vyrų sėkla negyvybinga. Tad likau našle, nors… beveik nenaudota. Hariui gali baigtis daug blogiau. Ir, drįstu sakyti, jog ir baigsis. Ledi Veinvud mieliausiai apvesdintų jį su kuria nors iš savo anūkių arba Bronzinio Jono dukterų.

— Jei taip sakai, miledi… — Eleina prisiminė Petiro įspėjimą.

— Randa. Nagi, tu tikrai gali ištarti tą vardą. Sakyk: Ran-da.

— Randa.

— Na štai, taip daug geriau. Beje, rodos, turiu tavęs atsiprašyti. Tikriausiai pagalvosi, jog esu baisi paleistuvė, bet… gulėjau su tuo gražuoliu Mariljonu. Nežinojau, kad jis toks pabaisa. Jis gražiai dainavo ir pirštais mokėjo daryti pačius maloniausius dalykus… Jei būčiau žinojusi, kad Mariljonas ketina išstumti ledi Lisą pro Mėnulio duris, niekada nebūčiau įsileidusi jo į lovą. Šiaip jau su pabaisomis aš nesimyliu. — Miranda nužvelgė Eleinos veidą ir krūtinę. — Tu gražesnė už mane, bet mano krūtys didesnės. Anot meisterių, didelėse krūtyse randasi tiek pat pieno, kiek ir mažose, bet aš tuo netikiu. Ar kada nors matei žindyvę mažomis krūtimis? Kaip keturiolikmetės merginos, tavo krūtys gana didelės, bet kadangi tai — pavainikės krūtys, visai neturėčiau dėl jų kvaršinti sau galvos. — Miranda pasuko savo mulą arčiau Eleinos. — Tikiuosi, žinai, kad Mija jau ne mergelė?

Ji žinojo. Kartą, kai Mija atgabeno jiems maisto, šią naujieną jai pašnabždėjo storulė Madė.

— Madė man pasakė.

— Neabejoju. Jos burna plati kaip ir šlaunys, o jos šlaunys — baisiai storos. Tai padarė Malkelis Redfortas. Kai dar tarnavo Lino Korbrėjaus ginklanešiu. Jis buvo tikras ginklanešys, nė iš tolo nepanašus į tą storžievį vaikiną, kurį Linas Korbrėjus pasiėmė tarnauti dabar. Sklinda kalbos, jog naujajam ginklanešiui jis moka atlyginimą. Iš visų Slėnio jaunuolių Malkelis geriausiai valdė kalaviją ir buvo šaunus… na, bent jau taip manė vargšelė Mija, kol vedė vieną iš Bronzinio Jono dukterų. Neabejoju, kad lordas Hortonas prirėmė jį prie sienos ir rinktis neleido, bet Mijai tai vis tiek buvo skaudus smūgis.

— Seras Lotoras ją mėgsta. — Eleina žvilgtelėjo į mulų varovę, jojančią dviem dešimtimis laiptelių žemiau. — Tiesą sakant, daugiau nei mėgsta.

— Lotoras Brunas? — Miranda kilstelėjo vieną antakį. — Ar ji tai žino? — Ir, nelaukusi atsakymo, pridūrė: — Vargšelis tik tuščiai puoselėja viltį. Mano tėvas mėgino rasti Mijai vyrą, bet ji visus atstūmė. Ta mergina — pusiau mulė.

Nors ir žinojo turinti saugotis, palengva Eleina ėmė jausti Mirandai simpatiją. Nuo tos dienos, kai žuvo vargšelė Džeinė Pul, ji neturėjo draugės, su kuria būtų galėjusi moteriškai paplepėti.

— Kaip manai, ar serui Lotorui ji patinka tokia, kokia yra — su šarviniais marškiniais ir odiniais drabužiais? — paklausė ji Mirandos, kuri atrodė gyvenime nemažai patyrusi. — O gal jis vis dėlto svajoja išvysti ją, pasipuošusią šilkais ir aksomais?

— Jis vyras. Ir svajoja apie ją… nuogą.

Ji nori, kad aš vėl raudonuočiau.

Ledi Miranda, ko gero, išgirdo Eleinos mintis.

— Tu taip gražiai nurausti. ĮCai nukaistu aš, mano skruostai rausta kaip prinokę obuoliai. Bet jau daug metų neraudonavau. — Ji pasilenkė prie Eleinos. — Ar tavo tėvas vėl ketina vesti?

— Mano tėvas?

Ėleina niekada apie tai negalvojo. Ir nuo šios minties jai kažkodėl pasidarė nejauku. Staiga ji prisiminė pro Mėnulio duris krentančios Lisos Arin veido išraišką.

— Visi žinome, koks jis buvo atsidavęs ledi Lisai, — tarė Miranda, — bet juk amžinai negedės. Petimi reikia jaunos gražios žmonos, kad išgintų iš jo širdies sielvartą. Numanau, kad jis galės rinktis bent iš pusės Slėnio mergelių. Argi rasi geresnį sutuoktinį nei mūsų narsusis lordas Gynėjas? Nors gaila, kad jis neturi kilnesnio prievardžio ir vadinamas Mažuoju Pirštu. Gal kartais žinai, ar jis tikrai mažas?

— Jo pirštas? — Ji vėl nuraudo. — Ne… aš niekada…

Ledi Miranda taip garsiai nusijuokė, kad Mija Stoun atsigręžusi į jiedvi žvilgtelėjo.

— Tiek to, Eleina, neabejoju, kad jis pakankamai didelis.

Jie prajojo po vėjo nugairinta arka, ant kurios blyškaus akmens prikibę karojo varvekliai ir nuo jų jiems ant galvų lašėjo vanduo. Toliau besidriekiantis takas staiga siaurėjo ir stačiu šlaitu leidosi žemyn per šimtą, o gal ir daugiau pėdų. Miranda neturėjo kitos išeities ir atsiliko. Eleina leido mului žingsniuoti sava sparta. Takas šioje vietoje buvo toks status, kad ji leisdamasi stipriai įsikibo balno gugos. Nuo visų čia ėjusių geležinėmis pasagomis kaustytų mulų kanopų laiptų pakopos buvo tokios nudilusios, jog atrodė tarsi negilūs akmeniniai dubenėliai. Jų dugne telkšojo vanduo, besileidžiančios saulės spinduliuose tviskantis kaip auksas. Dabar tose duobutėse vanduo, pagalvojo Eleina, bet sutemus jis sušals ir virs ledu. Susigriebusi, kad joja užgniaužusi kvapą, Eleina giliai iškvėpė. Mija Stoun ir lordas Robertas jau beveik pasiekė uolos viją, kur šlaito žemė buvo beveik lygi. Ji mėgino nežiūrėti niekur kitur, tik į juos. Aš nenukrisiu, tarė sau Eleina. Mijos mulas mane perneš. Aplink ją garsiai ūžavo vėjas, mulo kanopos sulig kiekvienu laiptu dunksėjo ir brūžavo į akmenį. Rodės, ši kankynė truks amžinai.

Tik staiga ji atsidūrė apačioje, kartu su Mija ir mažuoju lordu, užsiglaudusiais po rantyta uolos iškyša. Prieš akis driekėsi aukštas, uolingas, siauras ir apledėjęs balnakalnis. Eleina girdėjo stūgaujant vėją ir jautė, kaip jis plaiksto jos apsiaustą. Šią vietą ji įsiminė dar kopdama į kalną. Ir tuomet, ir dabar šio kelio ruožo ji labai bijojo.

— Tas takas platesnis, nei atrodo, — linksmai tarė Mija Robertui. — Jardo platumo ir ne daugiau nei aštuonių jardų ilgumo. Tai smulkmena.

— Smulkmena, — linktelėjo Robertas. Jo ranka tirtėjo.

Aky ne, dingtelėjo Eleinai. Maldauju… Tik ne čia. Tik ne dabar.

— Bus geriausia mulus pervesti, — pasakė Mija. — Jei milordas neprieštaraus, pirmiausia pervesiu savąjį, o tada grįšiu tavojo. — Lordas Robertas neatsiliepė. Paraudusiomis akimis jis stebeilijosi į balnakalnį. — Ilgai netruksiu, milorde, — pažadėjo Mija, tačiau Eleina abejojo, ar berniukas išgirdo bent vieną jos žodį.

Vos tik mergina išsivedė mulą iš po uolos iškyšos, vėjas tuoj pat parodė dantis. Pakilę jos apsiausto skvernai ėmė plaikstytis ir plaktis vėjyje. Mija susvyravo ir akimirką atrodė, kad vėjo gūsiai nupūs ją nuo bedugnės krašto, bet ji vis dėlto atgavo pusiausvyrą ir žengė toliau.

Eleina suspaudė pirštine apmautą Roberto ranką, kad ši liautųsi drebėjusi.

— Mielasis Robinai, — tarė ji, — man baisu. Laikyk mane už rankos ir padėk pereiti. Žinau, kad tu nebijai.

Lordas Robertas įsistebeilijo į ją išpūtęs akis, kurių dideliuose baltuose obuoliuose juodavo maži kaip smeigtuko galvutės vyzdžiai.

— Aš nebijau?

— Ne. Tu mano sparnuotas riteris, mielasis Robinas.

— Sparnuotas riteris galėtų skristi, — sušnabždėjo Robertas.

— Jis galėtų pakilti virš kalnų. — Eleina spustelėjo jam ranką.

Prie jų, stovinčių po iškyša, prisidėjo Miranda.

— Galėtų, — pritarė ji pamačiusi, kas čia vyksta.

— Seras Robinas Mielasis, — linktelėjo lordas Robertas, ir Eleina sumetė, jog laukti grįžtant Mijos nėra prasmės.

Ji padėjo berniukui nulipti nuo mulo ir jiedu, susikibę rankomis, žengė siauru akmeniniu balnakalniu, o jiems už nugarų bangavo ir plakėsi vėjo plaikstomi apsiaustai. Aplink plytėjo tik tuščia erdvė ir dangus, o toli apačioje, iš abiejų pusių, buvo matyti žemė. Jiems po kojomis bolavo ledas ir sutrupėję akmenys, ant kurių užlipęs galėjai išsisukti kulkšnį, be to, kaip paklaikęs ūžavo vėjas. Kaukia kaip vilkas, pagalvojo Sansa. Tarsi vilko šmėkla, didelė kaip kalnai.

Jiems priėjus kitą balnakalnio galą, juos pasitiko besijuokianti Mija ir, suspaudusi glėbyje, kilstelėjo Robertą.

— Būk atsargi, — įspėjo ją Eleina. — Maskatuodamas rankomis ir kojomis, jis gali tave užgauti. Šiaip tikrai nepagalvotum, bet… gali.

Jos rado mažajam lordui užuoglaudą — plyšį uoloje, kur jo nepasiekė šaltas vėjas. Eleina rūpinosi juo, kol baigėsi drebulio priepuolis, o Mija grįžo ir padėjo pereiti kitiems.

Sniege jų laukė kiti, pailsėję mulai ir karštas valgis: troškinta ožkiena su svogūnais.

— Tu ne tik graži, bet ir labai drąsi, — pasakė jai Miranda.

— Ne… — Išgirdusi šį pagyrimą Eleina nuraudo. — Aš nesu drąsi. Labai bijojau. Nemanau, kad be lordo Roberto būčiau perėjusi balnakalnį. — Ir kreipėsi į Miją Stoun: — Tu vos nenukritai.

— Klysti. Aš niekada nenukrentu. — Mijos plaukai buvo uždribę ant skruosto ir uždengę vieną akį.

— Juk sakiau, kad vos nenukritai. Ar neišsigandai?

Mija papurtė galvą.

— Pamenu, kai buvau labai maža, kažkoks vyras vis švystelėdavo mane aukštyn ir sugaudavo. Jis buvo toks aukštas, kad galva siekė dangų, ir išmesdavo mane taip aukštai, jog, rodės, skrendu. Mes abu juokėmės, juokėmės taip, jog vos galėjau atgauti kvapą, ir pagaliau iš to juoko net apsišlapinau, o jis tik dar garsiau nusikvatojo. Jo mėtoma niekuomet nebijodavau. Žinojau, kad jis visada mane pagaus. — Ji nusibraukė nuo veido plaukus. — Bet vieną dieną jis dingo. Vyrai ateina ir išeina. Jie meluoja, miršta arba tiesiog tave palieka. Bet kalnas — ne vyras, o akmuo — kalno sūnus. Pasitikiu savo tėvu ir mulais. Aš nenukrisiu. — Pasirėmusi į rantuotą akmens kraštą, ji atsistojo. — Geriau judėkime. Mūsų laukia ilgas kelias, be to, nujaučiu artėjant pūgą.

Snigti pradėjo jiems paliekant Akmenį — didžiausią ir žemiausiai stovinčią iš trijų tarpinių pilių, užkirtusių priešams kelią į Lizdą. Ėmė temti. Ledi Miranda paklausė, ar jie negalėtų grįžti, pernakvoti Akmenyje, o saulei patekėjus vėl leistis nuo kalno, bet Mija apie tai nenorėjo nė girdėti.

— Iki ryto sniego gali priversti penkias pėdas, o tuomet lipti laiptais bus per daug pavojinga net mulams, — paaiškino ji. — Geriau keliaukime. Josime labai pamažu.

Taip jie ir padarė. Žemiau Akmens laiptai buvo platesni ir ne tokie statūs, vingiavo tarp išlakių pušų ir pilkai žalių didžiulių spygliuočių, tarsi apsiaustas gaubiančių Milžino Ieties šlaitų apačią. Mijos mulai, rodos, šiame kelyje pažinojo kiekvieną šaknį ir akmenį, o jei ką nors ir pamiršdavo, tą prisimindavo mergina. Kol sningant jie pagaliau išvydo Mėnulio Vartų žiburius, praėjo pusė nakties. Paskutinis jų kelionės tarpsnis buvo lengviausias. Snigti nesiliovė ir balta sniego skraistė apgaubė visą pasaulį. Mielasis Robinas užsnūdo balne, sūpuodamasis mului einant. Net ledi Miranda ėmė žiovauti ir skųstis nuovargiu.

— Jums visiems paruošėme kambarius, — pasakė ji Eleinai, — bet, jei nori, šiąnakt gali miegoti kartu su manimi. Mano lovos užtektų keturioms.

— Man būtų didelė garbė, miledi.

— Randa. Tau pasisekė, kad jaučiuosi tokia pavargusi. Noriu tik susirangyti po antklode ir miegoti. Paprastai, kai ledi miega mano lovoje, turi susimokėti pagalvės mokestį pasakodamos visus savo nedorus darbelius.

— O jei jokių nedorų darbų nėra padariusios?

— Na, tuomet turi papasakoti apie visus nedorus darbus, kuriuos norėtų daryti. Apie tave, žinoma, nekalbu. Vos pažvelgus į tuos rausvus skruostus ir dideles žydras akis, iš karto matyti, kad esi dora ir skaisti. — Ji vėl nusižiovavo. — Tikiuosi, tavo kojos šiltos. Negaliu pakęsti savo lovoje merginų šaltomis kojomis.

Kol jie prijojo jos tėvo pilį, ledi Miranda taip pat ėmė snūduriuoti, o Eleina svajojo apie savo lovą. Tai bus lova su pūkų patalais, tarė ji sau, minkšta, šilta ir gilu su pūpsančia stirta kailių. Susapnuosiu gražų sapnų, o kai nubusiuy išgirsiu lojant šunis, prie šulinio gandais besidalijant moteris ir pratybų kieme žvangant kalavijus. O paskui prasidės puota, gros muzika ir bus šokama… Po kurtinančios Lizdo tylos, ji labai ilgėjosi šūkavimų ir juoko.

Tačiau, jiems lipant nuo mulų, iš vieno pilies bokšto išėjo Petiro sargybinis.

— Ledi Eleina, — tarė jis, — lordas Gynėjas tavęs laukia.

— Jau grįžo? — nustebusi paklausė ji.

— Vakare. Rasi jį vakariniame bokšte.

Buvo veikiau labai ankstyvas rytas nei vakaras, tad dauguma pilies žmonių miegojo, bet tik ne Petiras Beilišas. Eleina rado jį sėdintį prie spragsinčios židinio ugnies ir gurkšnojantį karštą, prieskoniais pagardintą vyną su trimis jai nepažįstamais vyrais. Jai įėjus, visi trys atsistojo, o Petiras pasitiko ją malonia šypsena.

— Eleina… Eikš, pabučiuok tėvą.

Ji klusniai apkabino Petirą ir pabučiavo jam skruostą.

— Atleisk, kad sutrukdžiau, tėve. Niekas man nepasakė, kad turi draugiją.

— Tu niekada netrukdai, mieloji. Šiems geriesiems riteriams kaip tik pasakojau, kokia klusni mano duktė.

— Klusni ir graži, — įsiterpė jaunas dailus riteris, kurio vešlūs, šviesūs plaukai buvo tokie ilgi, kad krito žemiau pečių.

— Tai tiesa, — pritarė antrasis riteris — apkūnus vyras juoda, šiek tiek jau pražilusia barzda, raudona, į bumbulą panašia nosimi išsiplėtusiomis kraujagyslėmis ir gyslotomis, stambiomis kaip kumpiai plaštakomis. — Apie dukters grožį nutylėjai, milorde.

— Jei ji būtų mano duktė, būčiau pasielgęs taip pat, — prabilo trečias riteris — neaukštas, liesas, bet raumeningas, pašaipiai besišypsantis vyras smailia nosimi ir šiurkščiais, rusvais plaukais. — Juolab turėdamas reikalų su tokiais storžieviais kaip mes.

Eleina nusijuokė.

— Ar jūs — storžieviai? — pašmaikštavo ji. — O aš palaikiau jus visus narsiais ir mandagiais riteriais…

— Tiesa, jie riteriai, — linktelėjo Petiras. — O narsą ir geras manieras jiems dar teks parodyti. Tikėkimės, jie mūsų nenuvils. Leisk tau pristatyti serą Baironą, serą Morgartą ir serą Šedriką. Serai, tai ledi Eleina, mano nesantuokinė ir labai protinga duktė… su kuria, jei teiksitės palikti mus vienus, man reikia pasitarti.

Trys riteriai nusilenkė ir išėjo, nors… augalotasis šviesiais plaukais, prieš žengdamas pro duris“ pabučiavo Eleinai ranką.

— Klajojantys riteriai? — kai durys užsidarė, nusistebėjo Eleina.

— Alkani riteriai. Nusprendžiau, kad bus geriau, jei turėsime keliais kalavijais daugiau. Dabar tokie laikai, kad gyvenimas vis įdomesnis, mieloji, o kai gyvenimas įdomus, tau tarnaujančių kalavijuočių per daug nebūna. į Kirų miestą parplaukė „Juodasis karalius“ ir senasis Osvelis girdėjo kelias istorijas…

Eleina suprato, jog geriau neklausti, kokios tos istorijos. Jei Petiras būtų norėjęs, kad ji jas žinotų, pats būtų papasakojęs.

— Taip greitai tavęs nelaukiau, — pasakė ji. — Džiaugiuosi, kad grįžai.

— Iš tavo bučinio niekada nebūčiau taip pagalvojęs. — Petiras ją prisitraukė, delnais suspaudė skruostus ir stipriai pabučiavo į lūpas. — Štai kaip reikia bučiuoti, kai nori pasakyti: „Sveikas sugrįžęs.“ Žiūrėk, kitą kartą prisimink.

— Taip, tėve.

Eleina pajuto, jog nuraudo. Bet Petiras dėl tokio jos bučinio visai nepyko.

— Nepatikėsi, kas dedasi Karaliaus Uoste, mieloji. Sersėja, padedama savo tarybos, kurioje sėdi kurti, kvaili ir akli, krečia kvailystę po kvailystės. Visada tikėjausi, kad ji nuskurdins karalystę ir pasirašys sau mirties nuosprendį, bet nesitikėjau, jog viskas įvyks taip greitai. Tai mane gerokai erzina. Maniau, ketverius ar penkerius metus bus tylu ramu, tad ketinau pasėti tam tikras sėklas ir sulaukti sunokusių vaisių, bet dabar… gerai, kad sumaištis man patinka. Bijau, kad trapi taika ir tvarka, kurią mums paliko penki karaliai, valdant trims karalienėms tikrai netruks ilgai.

— Valdant trims karalienėms? — nieko nesuprasdama paklausė Eleina.

O Petiras nesiteikė nieko aiškinti. Tik nusišypsojo ir tarė:

— Parvežiau savo mielai mergaitei dovaną.

Eleina nustebo, bet kartu pasijuto pamaloninta.

— Suknią?

Ji buvo girdėjusi, jog Kirų mieste daug puikių siuvėjų, o jai buvo taip nusibodę rengtis pilkai ir vienodai.

— Kai ką geriau. Spėk dar kartą.

— Brangakmenių?

— Jokie brangakmeniai spindesiu neprilygtų mano dukters akims.

— Citrinų? Gavai nusipirkti citrinų? — Mielajam Robinui ji žadėjo citrininių pyragaičių, o šiems iškepti reikėjo citrinų.

Petiras Beilišas paėmė ją už rankos ir truktelėjęs pasisodino ant kelių.

— Radau tau jaunikį.

— Jaunikį… — Eleina neteko žado. Ji nenorėjo vėl tekėti, bent jau ne dabar, o gal… ir niekada. — Aš… negaliu tekėti. Tėve, aš… — Žvilgtelėjusi į duris Eleina įsitikino, ar jos uždarytos. — Aš esu ištekėjusi. Juk žinai.

Petiras nutildė Eleiną priglaudęs pirštą jai prie lūpų.

— Neūžauga vedė Nedo Starko, o ne mano dukterį. Šiaip ar taip, tai dar tik sužadėtuvės. Vestuvių reikės palaukti, kol Sersėja sutvarkys savo reikalus ir Sansa taps našlė. Be to, tau reikia susipažinti su tuo vaikinu ir pelnyti jo palankumą. Ledi Veinvud nevers jo vesti prieš jo valią, ji man taip ir pasakė.

— Ledi Veinvud? — Eleina netikėjo savo ausimis. — Kodėl ji turėtų leisti vienam iš sūnų vesti… vesti…

— …ne santuokoje gimusią merginą? Pirmiausia nepamiršk, kad esi lordo Gynėjo nesantuokinė duktė. Veinvudai — sena ir garbinga giminė, bet ne tokia turtinga, kaip būtų galima pagalvoti: įsitikinau tuo, pradėjęs supirkinėti jų skolas. Žinoma, sūnaus ledi Anija į auksą niekada nemainytų. Bet globotinį… jaunasis Haris — viso labo pusbrolis, o kraitis, kurį pasiūliau ledi Veinvud, netgi didesnis už tą, kurį ką tik gavo Lajonelis Korbrėjus. Turėjo būti didesnis, kitaip ji nebūtų rizikavusi užsitraukti Bronzinio Jono rūstybės. Šios sužadėtuvės jam sujaukė visus planus. Tu pažadėta Haroldui Hardingui, mieloji, tik, žinoma, turėsi pavergti jo jauną širdį, bet… tau neturėtų būti sunku.

— Aš pažadėta Hariui Paveldėtojui? — Eleina pamėgino prisiminti, ką apie jį ant kalno pasakojo Miranda. — Jis visai neseniai pakeltas į riterius. Be to, su kažkokia nekilminga mergina turi nesantuokinę dukterį.

— Ir dar vieną su kita moterimi. Akivaizdu, kad Haris moka apsukti galvas merginoms. Jo plaukai rusvi, švelnūs, akys tamsiai mėlynos, o kai šypsosi, skruostuose atsiranda duobutės. Be to, girdėjau, kad jis labai mandagus. — Matyt, norėdamas Eleiną paerzinti, Petiras nusišypsojo. — Nesvarbu, kad esi gimusi ne santuokoje, mieloji, bet, kai apie šias vedybas bus paskelbta, tau pavydės visos kilmingos Slėnio ir kai kurios upių kraštų bei Žemupio mergelės.

— Kodėl? — Eleina visai sutriko. — Ar seras Haroldas… kaip jis gali būti ledi Veinvud įpėdinis? Argi ji neturi tikrų sūnų?

— Tris, — patvirtino Petiras. Ji užuodė jam iš burnos sklindantį vyno, gvazdikėlių ir muskato riešuto kvapą. — Dar turi dukterų ir vaikaičių.

— Argi jų įpėdinystės teisės ne pagrįstesnės už Hario? Nesuprantu.

— Tuoj suprasi. Klausykis. — Petiras paėmė Eleinos ranką ir pirštu švelniai perbraukė jai per delną. — Pradėkime nuo lordo Džaspero Arino, Jono Arino tėvo. Jis susilaukė trijų vaikų: dviejų sūnų ir dukters. Jonas buvo vyriausias, tad Lizdas ir lordo titulas atiteko jam. Jo sesuo Alisa ištekėjo už sero Eliso Veinvudo, dabartinės ledi Veinvud dėdės. — Jis susiraukė. — Alisa ir Elisas, argi ne keista? Jauniausias lordo Džaspero sūnus, seras Ronelis Arinas, vedė merginą iš Belmorų giminės, bet, vos kelis kartus su ja sugulęs, mirė nuo kažkokios vidurių ligos. Viename menės gale stovinčioje lovoje jo žmona gimdė jų sūnų Elbertą, kitame gale ir kitoje lovoje merdėjo vargšas Ronelis. Ar atidžiai klausaisi, mieloji?

— Taip. Buvo Jonas, Alisa ir Ronelis, bet jis mirė.

— Taip. Jonas Arinas buvo vedęs tris kartus, bet su pirmomis dviem žmonomis vaikų nesusilaukė, tad daugelį metų jo įpėdiniu buvo sūnėnas Elbertas. Tuo metu Elisas darbavosi stropiai ir Alisa gimdė kasmet. Pagimdė devynis vaikus: astuonias mergaites ir vieną, užtat neįkainojamą berniuką, taip pat gavusį Džaspero vardą; pastarąjį gimdydama taip nusikamavo, kad mirė. Tas berniukas, vardu Džasperas, neįvertinęs didvyriškų pastangų, kurių tėvams prireikė, kad jį paleistų į pasaulį, sulaukęs trejų metų davėsi žirgo {spiriamas į galvą. Netrukus nuo raupų mirė dvi jo seserys, tad liko šešios. Vyriausioji ištekėjo už Denio Arino, nežinia kelintos eilės Lizdo lordų pusbrolio. Mat Slėnyje gyvena net kelios Arinų giminės šakos, visos garbingos, bet neturtingos, išskyrus Kirų miesto Arinus, kuriems pakako sveiko proto per vedybas susigiminiuoti su pirkliais. Jie turtingi, bet negali pasigirti geromis manieromis, tad niekas apie juos neužsimena. Seras Denis kilęs iš neturtingos ir garbingos giminės šakos, bet… jis išgarsėjo kaip riterių turnyrų dalyvis, be to, buvo gražus, narsus ir labai mandagus. Ir jis turėjo tą stebuklingą Arinų vardą, todėl puikiai tiko į vyrus vyriausiai Veinvudų dukteriai. Jų vaikai buvo Arinai ir antri eilėje paveldėti Slėnį, jei Elbertui kas nors nutiktų. Ir štai taip jau susiklostė, kad karalius Eiris Pamišėlis užpuolė Elbertą. Bet juk tu žinai šią istoriją, ar ne?

Eleina ją žinojo.

— Karalius Pamišėlis jį nužudė.

— Taip ir buvo. O netrukus po to seras Denis, palikęs savo besilaukiančią ir iš Veinvudų giminės kilusią žmoną, išjojo į karą. Varpų mūšyje jis žuvo dėl pernelyg didelės narsos ir nuo kirvio padarytos žaizdos. Sužinojusi apie sero Denio žūtį, jo žmona mirė iš sielvarto, o netrukus paskui ją iškeliavo ir naujagimis sūnus. Bet tai nesvarbu. Mat, kol vyko karas, Jonas Arinas susirado jauną žmoną, kurią pagrįstai manė esant vaisingą. Neabejoju, kad jis iš jaunosios žmonos daug tikėjosi, bet mudu žinome, kad Lisa jį apdovanojo tik negyvais naujagimiais, persileidimais ir… mieluoju Robinu.

Todėl vėl turime grįžti prie penkių likusių Eliso ir Alisos dukterų. Vyriausioji, persirgusi kitas dvi jos seseris pražudžiusiais raupais, liko baisiai subjaurotu veidu, tad tapo septone. Kitą suvedžiojo samdomas kalavijuotis. Seras Elisas išvarė ją iš namų ir ji, pagimdžiusi pavainikį, kuris mirė dar visai mažas, prisidėjo prie tyliųjų seserų. Trečioji duktė ištekėjo už Papso lordo, bet paaiškėjo, kad yra nevaisinga. Ketvirtoji jau keliavo į upių kraštus tekėti už Brakeno, bet ją pagrobė Apdegėliai. Tad liko jauniausioji, kuri ištekėjo už žemvaldžio riterio, prisiekusio ištikimybę Veinvudams, pagimdė jam sūnų, vardu Haroldas, ir… mirė. — Jis pakėlė Eleinos plaštaką ir švelniai pabučiavo jai riešą. — Tad pasakyk man, mieloji, kodėl Haris vadinamas Paveldėtoju?

Ji išpūtė akis.

— Jis nėra ledi Veinvud paveldėtojas. Jis — Roberto įpėdinis. Jei Robertas mirtų…

Petiras kilstelėjo antakį.

— Kai Robertas mirs… Mūsų vargšas narsuolis mielasis Robinas toks ligotas, kad tai tik laiko klausimas. Kai Robertas mirs, Haris Paveldėtojas taps lordu Haroldu, Slėnio gynėju ir Lizdo lordu. Jono Arino vėliavininkai niekada nemegs nei manęs, nei mūsų paiko, drebančio Roberto, bet tikrai mylės savo Jaunąjį Sakalą. Kai jie susirinks į jo vestuves ir pasirodysi tu — ilgais, palaidais, kaštoniniais plaukais, užsimetusi baltą mergelės apsiaustą, ant kurio nugaros bus išsiuvinėtas pilkas didvilkis… visi Slėnio riteriai bus pasiryžę kalaviju ginti tavo prigimtinę teisę. Štai tau ir mano dovanos, mieloji Sansa: Haris, Lizdas ir Vinterfelas. Už tai verta mane dar kartą pabučiuoti. Kaip manai?