Erdvevaiksta

7

Pakeliui į nuosavą oro uostą sėdėjau Ermai ant kelių užpakalinėje elektromobilio sėdynėje, o kairė jos ranka nestipriai laikė mane už plaukų. Visą tą laikąji be perstojo rangėsi, sukinėjosi bei šnarpštė kaip uodžiantis pėdsakus skalikas, o laisvos rankos pirštais nepaliaujamai barbeno į kelį. Kada ne kada stipriau sugniauždavo mano plaukus, tačiau darė tai be didesnių pastangų. Ko geroji netgi negalvojo apie mus ar kitus ją supančius žmones. O gal aš klydau. Gal ji svajojo apie kokį nors keistą malonumą, pavyzdžiui, galimybę padaryti iš mano galvos blyną arba sudaužyti Kišką su Deronu tarsi obuolius. Erma nebuvo itin panaši į intelektualę ir mažai šnekėjo.

Kelionė lėktuvu truko neilgai, o tada persėdome į kitą automobilį ir atsidūrėme vaiduokliškame mieste, kuriame bestovėjo tik keturi ar penki aukšti pastatai. Oras dvokė senais teršalais, o iš keliais kvartalais atokiau kūpsančio cheminio sąvartyno virto geltoni dūmai. Klupinėjau ant išsiklaipiusio šaligatvio, tačiau užteko Ermai kilstelėti savo dešinę ranką, ir aš išsyk įgijau sparnus. Aukštas pastatas, kuriame atsidūriau, dvelkė šalčiu bei kapaviete.

Jie uždarė mane rūsyje, atokiai nuo visų kitų. Nusistebėjau, ar tik kažkoks ankstesnis gyventojas nelaikė čia didelio gyvulio, mat grandinė, prie kurios mane prikaustė, buvo taip patikimai įtvirtinta į betoninę sieną, kad ją išlupti pajėgtų tik dramblys ar koks kitas begemotas. Ant kaklo man užsegė metalinį antkaklį, kuris trynė, braižė ir šaldė it ledinė apykaklė. Sėdėjau ant grindų ir spėliojau, kaip greitai pasigausiu plaučių uždegimą.

Kiekvieną sykį, kai kuris nors iš pagrobėjų užsukdavo manęs patikrinti, jis arba ji nešdavosi pliką lempą, nuo kurios tįsėsi iš pažiūros begalinis laidas. Dažniausiai apsireikšdavo Erma.

— Ar aš gausiu bent kokio maisto arba vandens? — kartą pasidomėjau.

— Užsičiaupk.

— Aš tik noriu žinoti…

— Užsičiaupk. Mes žinome, kad turi neįprastą draugužį, kuris gali it išprotėjęs šuoliuoti per žiedus. Mums tereikia jo vardo bei dabartinės buvimo vietos.

— Iš kur jūs žinote, kad tai ne ji?

Erma pasilenkė ir įbedė lempą į mano ranką.

— Tai kažkas didelis. Man sakė, kad su vaistais nieko iš tavęs neišpešime, tačiau radus laiko tai dar reikės išsiaiškinti.

Ji linksminosi tikrindama, kaip man sekasi atšokti nuo karštos lemputės, kaišiojamos prie pliko kūno. Buvo greita, o grandinė — ne per ilgiausia.

— O jeigu aš neturiu draugužio? — paklausiau, atsirėmusi nugara į sieną ir stebėdama šviesą.

Ji čiupo mane už kojos ir apvertė ore.

— Nori pasakyti, kad visus tuos dalykus M-2 išdarinėjai viena pati?

Leidusi man nudribti ant galvos, tęsė:

— Pabaigusi su tais dviem viršuje, aš žinosiu giliausias jų sielos paslaptis, nors kai dabar apie tai pagalvoju, man net bloga darosi.

— Deronas su Kisku ničnieko nežino. Jeigu juos paleisit, išklosiu jums viską, ko panorėsite.

— Tu tik moskitas. Tūnok sau ramiai, kol tavęs nepritrėškiau.

Kai ji išėjo, aš nugrimzdau į savigailos klaną. Jie neketino manęs paleisti, kitaip aprūpintų dalykais, palaikančiais kūną bei sielą drauge, pavyzdžiui, paklode ar bent jau kuo nors geriamu.

Nebesiorientavau laike ir nežinojau, ar diena, ar naktis. Kartą Erma suvarė man į ranką adatą, ir aš išsijungiau, kaip užgesinta lemputė. Kai atgavau sąmonę, ji šėlo tarsi išprotėjusi, gerokai mane pasvilino ir išpešė keletą kuokštų plaukų.

Vieną dieną ji atsivedė Deroną ir, apšvietusi patalpą tuzinu lempučių, pridaužė jį mano akivaizdoje iki sąmonės netekimo. Vargšelis neturėjo jokių galimybių. Manau, kad Ermos sieloje buvo tiek priešiškumo, jog ji galėjo sumušti bet ką. Kita vertus, ji buvo didesnė už normalų vyrą ir stipri kaip bulius. Kai Deronas galiausiai suvokė, kad niekas daugiau čionai neateis ir nesutrukdys, jo veido išraiškoje atsirado tvirtumo, ir jis pabandė su ja boksuotis. Tačiau Erma mokėjo ir tai. Ji tol talžė jo veidą akmeniniais kumščiais, kol prakirto lūpą bei antakius ir nulenkė nosį iš pradžių vienon, o po to — kiton pusėn. Nors ir tokia didžiulė, ji greitai judėjo.

Net ir tada, kai po jos spyrio trakštelėjusi nukaro dešinė Derono ranka, Erma nesiliovė talžiusi jo savo pavojingais kumščiais bei batais. Atatupsta pasitraukiau į kampą ir užsidengiau akis. Girdėjau, kaip jis nugriuvo, kaip Erma jį pakėlė ir vėl partrenkė, tol tvatindama, kol galų galėjai nusibodo, ir ji ištrenkė Deroną pro duris.

Žinojau, kodėl Erma dar nesiėmė manęs. Ko gero, aš ištverčiau ilgiausiai penkiolika sekundžių, o ji dar nebuvo pasirengusi paversti mane lavonu. Jau po pirmųjų dviejų dienų būčiau išklojusi jiems viską, kas juos domino, tačiau jie manęs neklausė ir netgi nesiklausė. Lyg būčiau epizodinė šios situacijos veikėja, kažkas, gyvenęs rančoje, tačiau nenuveikęs nieko reikšmingesnio.

Per trumpas ir smurtingas jų ekskursijas į mano drėgnas, šaltas bei purvinas gyvenamąsias patalpas išsiaiškinau, kad jie tikėjo, jog Kiskas pasamdė mutuolį meistrą, tuo tarpu aš buvau lyg raudonoji silkė, nukreipianti šniukštinėtojus nuo tikrojo pėdsako. Nors ir vaikščiodavau į M, kur dėdavosi pavojingi dalykai, dariau tai anaiptol ne kaip pagrindinė šnipė. Jeigu Erma su savo komanda nebūtų patikėjusi šiais paistalais, tai, ko gero, jie būtų padalinę mane į mikroskopines daleles, stengdamiesi išplėšti tiesą. Tačiau jie paliko mane ramybėje ir visą savo dėmesį sutelkė į Deroną su Kisku. Nors šie galiausiai palūžo ir išpliurpė tiesą, jog aš buvau vienintelė jiems dirbanti mutuolė, Erma, veikiama savo gausių ir labai įvairiapusių klaidingų pažiūrų, tuo nepatikėjo. Be to, jos viršininkai būtų daug daugiau išlošę, paskirdami šią užduotį žmogui, nesistengiančiam išpešti iš savo darbo pernelyg daug pasitenkinimo. Ji taip įsitraukė į tai, ką darė, jog pamiršo savo pirminį tikslą, o kai susiprato, jos aukos jau nebegalėjo suteikti jokios informacijos.

Nežinodama, kaip sekasi Kiskui, tysojau ant šalto betono ir svarsčiau, ar Deronas atlaikė talžymą. Išalkusi ir ištroškusi, drebanti iš baimės ir nuo peršalimo, mėginau neleisti tamsai užvaldyti mano proto.

O tada Erma atėjo manęs pribaigti. Nors ir beveik įvykdę savo užduotį, jie taip ir nesužinojo to, ką norėjo sužinoti. Mano grobėja buvo pertekusi pasibjaurėjimo žmonija. Kitą pusvalandį ji praleido sukinėdama pirštus iš sąnarių, o aš arba klykiau, arba žadėjau viską papasakoti, jei tik ji įleistų Kišką arba Deroną, kad įsitikinčiau, jog jie vis dar gyvi. Tačiau Erma nė nemanė meilikauti ar maldauti bei neatvedė mano draugų, todėl padariau išvadą, jog iš jų nebeliko nieko rodytino. Nepalūžau net tada, kai ji sulaužė nykščius, tad tikriausiai nusprendė, jog tiktai gaišta laiką. Arba ją užvaldė kraujo kerštas.

Kai Erma kyštelėjo man prie veido savo lempą, pastebėjau, kad į mane tarsi mėsinga lavina atskrieja jos didžiulis dešinysis kumštis, ir pagalvojau, jog šis smūgis bus man paskutinis. Turėjau mažai laiko, kad į jį sureaguočiau. Labiausiai stengiausi praplėšti savo akių vokus, kad galėčiau pamatyti, į kurią pusę man mestis. Tamsios Ermos akys buvo kupinos pasipiktinimo, o putnios lūpos papūstos iš nepasitenkinimo. Mano kairės akies vokas prasivėrė pačiu laiku, kad spėčiau pastebėti baltą luitą, atzvimbiantį per erdvę tiesiai man į galvą. Pasitraukiau ne apgalvotai, o greičiau instinktyviai. Kadangi ji buvo tokia įsiutusi, jog regėjo ne geriau už mane, tai tikriausiai nepamatė, kaip aš skubomis žengtelėjau atatupsta. Man nepavyko visiškai išvengti smūgio, tačiau, prieš užgęstant vidinėms šviesoms, spėjau su viltimi pagalvoti, kad mano smegenys gal ir nepapuoš šių sienų…

Mane atgaivinęs senas valkata pareiškė, kad prieš šešias dienas, ieškodamas kaimynystėje kokių nors gėrybių, pastebėjo mūsų šutvę, įžengiančią į šį namą. Slapstydamasis tarp griuvėsių, jis tol trynėsi aplinkui, kol pamatė išeinant penkis žmones. Tai reiškė, jog trys liko viduje. Anot jo, pirmosiomis dienomis girdėjosi daug triukšmo, bet po to, kai penkiukė pasišalino, daugiau daugiausia atsklisdavo lango girgždesys. Valkatai sukilo smalsumas, tad jis nutarė atsargiai pasidomėti.

Nežinau, kaip jis nutraukė mano grandines, nes nuolat atsijunginėjau. Galbūt, tiesiog pergraužė į dvi dalis. Tiesa, vėliau jis lyg ir minėjo, kad susirado plaktuką bei kirstuką ir iš širdies jais pasidarbavo, kol atkabino mane nuo sienos. Vyriokas nuolat kartojo, kad lauke turi karutį, kuriuo ketina pristatyti mane į už dvidešimties kilometrų esančią ligoninę. Aišku, už atlygį. Kai pareiškiau, kad jam nepavyks taip toli nugabenti šiuo karučiu trijų žmonių, jis patikino, jog, neskaitant jo, aš buvau vienintelis gyvas daiktas visame pastate.

Jis užkopė, o aš užšliaužiau per tris laiptatakius iki kambario, kuriame tysojo Kiskas su Deronu. Valkata pašvietė žibintuvėliu į jų nuogus kūnus, ir, kol aš verkiau, atliko dar vieną veidrodžio mėginį, tikrindamas, ar iš jų šnervių sklinda bent mažiausia ūkanėlė. Galiausiai pareiškė, kad viename iš jų gal dar ir liko šiek tiek oro, tačiau pridūrė, kad mūsų abiejų gabenimas visus tuos kilometrus kainuos man viską, ką turėjau abiejose — beje, jo jau iškraustytose — džinsų kišenėse.

Tikriausiai savo geresniais laikais jis užsiėmė svorių kilojimu, tačiau, tiesą sakant, niekad šito ir nesužinojau, nes, ilgai negaišavęs, valkata iškrovė mus priekiniame ligoninės prieangyje ir išsinešdino su beveik keturiais šimtais mano dolerių.

Gydytoja pareiškė, kad mano galvoje tūno trombas, kuris artimiausiu metu gali mane pribaigti, o aš nusistebėjau, ką gi jis ten dar veikia po tiek mėnesių. Tada ji irgi nusistebėjo ir pareiškė, kad gal geriau padarys dar keletą tyrimų, nes paprastai trombai ilgai nedelsia. Paprašiau jos nesivarginti.

Aš ne itin pergyvenau dėl savo būklės. Kadangi po meilaus Ermos kepštelėjimo likau vientisa ir be nepataisomų sužalojimų, dar kartą paprašiau gydytojos nesukti sau galvos dėl mano maudžiančios kaukolės. Kur kas daugiau nerimo man kelianti Kisko sveikata. Ji atsakė, kad visiškai tuo nesistebi. Nepaisant to, jog buvome labdariniai atvejai, mums būsiąs paskirtas pats geriausias gydymas, koks tik įmanomas šiame amžiuje. Ir vis dėlto neverta tikėtis stebuklų. Juk gydytojai tėra tik žmonės.

Po trijų mėnesių mudu su Kisku išėjome pro paradines duris. Mus pasitiko ankstyvas sniegas. Ėjome susikibę už rankų, kadangi jis visiškai nesiorientavo aplinkoje. Keletą pastarųjų dienų ploviau grindis gatvės gale esančioje skerdykloje, ir to, ką uždirbau, pakako kelionei autobusu iki Džersio.

Olgerė nudžiugo mane pamačiusi, nes jos lėšos po truputį seko. Pasamdžiau mieste brigadą, kad įrengtų Kiskui guminį kambarį, po to užrakinau jį ir žiedais nukeliavau į rančą. Aptikau ją tokią nusiaubtą, kad nebebuvo ką pasiimti, nebent seifą, paslėptą svetainės sienoje. Visa kita buvo sulaužyta arba dingę. Išvogtos visos tvoros, o taip pat priekinio ir galinio priebučių sienojai. Kadangi atvykau tiktai pasiimti pinigų, tai pernelyg nenusivyliau. Sinoptikai numatė šaltą žiemą, tad ilgainiui bus ištampyti malkoms ne tik ūkiniai pastatai, bet, ko gero, ir pats namas. Iki pavasario nebeliks nė ženklo, kad kažkada ten gyvenau su vienu draugu, vienu pusdraugiu ir vienu išdaviku. Keista, kaip visa trijulė neatsiejamai tūnojo mano mintyse.

Kartu su Olgerė sugebėjome pratempti žiemą, leisdamos Kiskui pasprukti vos vieną vienintelį kartą. Tądienąji pakurstė atvirame židinyje kaitrią anglies bei medžio ugnį, o aš storai apsitūlojau ir išėjau jo ieškoti. Užtikau viena pižama gulintį sniego pusnyje ir klykiantį iki išprotėjimo.Nesipriešino man, nes jau buvo išsekęs po kautynių plikais bei kruvinais kumščiais prieš ištisą demonų legioną, tad parsivedžiau jį atgal į namelį, nuprausiau ir aprengiau ilgais apatiniais, o po to vėl uždariau jo kambaryje, apšildomame elektriniu kaitintuvu, paslėptu po guminiais apmušalais.

Kiskas buvo pernelyg nepatikimas, kad turėtų kambaryje praustuvą ar klozetą. Olgerė išlaukdavo, kol jį apimdavo viena iš ašaringų nuotaikų, o tada apkuopdavo jį patį bei jo aplinką, kiekvieną kartą apšaukdama jį kiaule. Jis ne visada būdavo pasiutęs. Retkarčiais pasidarydavo ramutėlis ir netgi atrodydavo protingas, nors niekada nekalbėdavo. Tokiais atvejais leisdavome Kiskui sėdėti su mumis prie vieno stalo. Artėjant pavasariui jam nuėmė paskutinius gipso įtvarus.

Tą žiemą mudu su Olgere maža ką galėjome nuveikti, nes daugiausia sėdėjome prie židinio ir stengėmės nesušalti. Ranča turėjo pakankamai didelį generatorių, galintį aprūpinti energija visas mašinas bei šviesos instaliacijas. Tuo tarpu mūsų fermoje tebuvo vienas mažas generatoriukas, skirtas guminiam kambariui. Daugiau neturėjome jokių patogumų. Pasišviesdavome žvakėmis, o šildymui bei maisto gaminimui naudojome anglį bei malkas. Tiesa, turėjome tekantį vandenį. Galėjo nutikti ir taip, kad po pirmojo tikro atlydžio kam nors, atvažiavusiam traktoriumi iš miestelio pasidomėti, kaip gyvuojame, beliktų išgabenti mūsų kūnus ir pranešti apie mirtį.

Šalčiui slūgstant, Kiskas vis labiau rimo, tačiau įvykęs žemės drebėjimas viską taip pablogino, kad teko savaitei uždaryti vyrukąjo kambaryje. Vos prasidėjus virpesiams, jis puolė iš namo ir nuliumpino per sniegą, verždamasis į kažkokį jam vienam težinomą tikslą. Vijausi ištisą mylią, kol galiausiai išseko jo adrenalino versmė.

Nors ekspertai tokio drebėjimo nepavadintų stipriu, viskas priklausė nuo požiūrio taško. Žmonės, stebintys, kaip griūva tiltai, galvojo, kad tai didžiausia nelaimė, kokią teko patirti, ir lygiai tokios pat nuomonės buvo tie, kurių namai virto griuvėsiais. Valdžios vyrai pareiškė, kad nėra dėl ko panikuoti, kad antrojo ir trečiojo matmenų judėjimas už mūsiškio ribų ar net kiaurai jį sukėlė šiokį tokį dirvožemio sąslūgį ir panašiai. Aš žinojau geriau, beje, kaip ir Kiskas. Jis galėjo būti giliai nugrimzdęs į psichinę traumą, tačiau jo dvasia nebuvo tiek paralyžiuota, kad neatsilieptų į miegančio leviatano krustelėjimus.

Vyliausi, kad pavasaris pagerins jo sveikatą. Tais metais jis buvo ilgas ir puošnus, vienas iš tų, kada medžiai bei krūmai sprogsta ir žysta, kol visas pasaulis tampa panašus į didžiulį sodą.

Olgerė išnešė paskutinį kibirą pelenų ir ėmėsi šveisti sienas, tuo tarpu mudu su Kisku tingiai vaikštinėdavome. Laukiau, kada jis prabus ir vėl sugrįš į gyvenimą.

— Blogiausias vaikštomojo užsisklendimo atvejis, kokį teko matyti, — įvertino miestelio gydytojas. — Dažniausiai, esant tokiai prastai būklei, jie tiesiog atgula ir ima taip sąžiningai merdėti, kad tenka jungti prie gyvybės palaikymo sistemų. Aišku, kai taip elgiasi šiomis dienomis, tai ir numiršta, nes trūksta įrangą maitinančios energijos.

— Pasakykite man ką nors džiugesnio, — paprašiau.

— Jei neskaitysime prastai veikiančių smegenų, visa kita yra puikios būklės. Rentgenas rodo, kad visi lūžiai sugijo, tik dešinys petys liks šiek tiek silpnesnis. Beje, jūs man taip ir nepapasakojote, iš kur tie lūžiai. Gal jis susipešė su kukurūzų kapokle?

— Kuo galimajam padėti?

— Niekuo. Jam nieko blogo. Tiesiog turi perkelti dėmesį už nuosavo rūko ribų, ir tiek. Sakyčiau, jog tikimybė, kad tai nutiks per artimiausius penkiasdešimt metų, lygi nuliui. Patarčiau geriau atiduoti jį į namus, esančius ant anos kalvos, ir palikti. Ten ne taip jau ir blogai.

— Dėkoju.

— Aš tik noriu draugiškai padėti. Nežinau, kas jam nutiko. Skausmas yra pats subjektyviausias dalykas pasaulyje, netgi subjektyvesnis už skonį ar nuomonę. Kas nors kitas galėtų pereiti per tokią mėsmalę ir likti sveikutėlis, kai tuo tarpu dar kitas pakvaištų vos įpusėjus išmėginimui. Su žmogaus protu nevalia išdykauti. Savo laboratorijoje turiu aparačiuką, kuris gali suminkštinti tau smegenis vien silpnai pašvietus į akis. Nuvesk savo tėtušį į tuos namus ant kalvos ir tark jam sudie.

Kadangi nuo mano paskutiniojo apsilankymo M buvo prabėgę jau nemaža laiko, tai, grąžinusi Kišką fermon, patraukiau į Vandenų pasaulį, nusiteikusi ilgokai ten pamirkti. Plūduriavimas bei dreifavimas žaliame vandenyje padėjo mąstyti. Atrodė, kad man reikia daug ką nuveikti, tačiau neturėjau jėgų apie tai net pagalvoti. Reikėjo ištirti metalinę siją, o taip pat įkalinantį plaukūnus tinklą, be to, būtina susirasti Krofą ir jį pakamantinėti. Laukė daugybė darbų, iš pažiūros nesuskaičiuojamų problemų sprendimai slypėjo už pat apčiuopos ir regos ribų, tad tereikėjo vieno dalyko — veikti.

Prisiversdama palikau trečiąjį matmenį ir persikėliau į antrąjį, triukšmingai įpuldama į tai, ką laikiau varikline Gotlando šachtoje. Nors man pasisekė, tačiau ne tiek, kad išvengčiau didelio išgąsčio bei pašėlusios kelionės.

Variklinė tebuvo laikinas dalykas, dabar paverstas kampine vamzdžių jungtimi arba apskritai išardytas ir pakeistas sandūra.

Vos spėjusi materializuotis gotės kailyje, pasijutau esanti vidury juodo sūkurio. Išsyk pasimečiau, kadangi Gotlandui nebūdingi tokie reiškiniai. Nepaisant to, skendėjau kažkokiame tirštame skystyje, kuris, blaškydamas mane nuo vienos sienos prie kitos, taip greitai sruveno iš pirmojo vamzdžio į antrąjį, kad apie kokį nors pagrindą po kojomis nebuvo kada nė pagalvoti. Akivaizdu, kad manęs laukė beprotiškas pasivažinėjimas, tad kiek galėdama atsipalaidavau ir leidausi vartaliojama bei plukdoma vamzdžiu tolyn. Kartais slysdavau, trindamasi į lubas ar šoninę sieną, tačiau visą laiką skystis nešė mane priekin. Tai nebuvo vanduo, purvas ar derva. Skoniu priminė rūgšties bei dumblo derinį.

Gotės būsena suteikia tą pranašumą, kad gali matyti bet kokioje ir beveik pro bet kokią medžiagą. Aišku, galiausiai aš pakliūsiu į kažkokią kitokią aplinką, bet kadangi sunku tikėtis, jog tai bus malonu ar bent jau priimtina, geriau būtų kuo greičiau iš čia išsikapstyti.

Turėjau vieną vienintelę galimybę ir nedelsdama ja pasinaudojau. Nežinojau plūstančios rūgšties galutinio tikslo ir šią akimirką nenorėjau jo žinoti, tad vos išvydusi toliau dešinėje kažką panašaus į geltoną šviesą, kiek galėdama pasisukau ir nėriau jos pusėn. Po sekundės išdribau Žemėje ant aukštos smėlio krūvos viršūnės, nusiritau šlaitu ir tėškiausi ant šiurkštaus karjero grunto.

Išsyk pasigailėjau, kad palikau vamzdį. Gal nieko drastiško jame nebūtų nutikę, be to, galėjau sužinoti, kam skirtas rūgštusis tirpalas. Dabar jau nebegalėjau rasti kelio atgal į vamzdį, nes per tą laiką, kol ritausi smėlio krūva žemyn, suteikęs man praeigą žiedas spruko šalin ir dingo iš akiračio. Netgi nespėjau pamatyti, kokia jo spalva.

Kitą dieną telefonu padaviau skelbimą į “Big City Bugle”: KROFAI, SUSITIKIME ANTRADIENIO VIDURDIENĮ PEORIJOJE. Po to kiekvieną antradienį žiedu keliavau į tą kukurūzų lauką patikrinti, ar pasirodė mano senas pažįstamas atsiskyrėlis. Pusvalandį palūkuriavusi, vėl grįždavau atgal.

Išgirdusi, kad Bostone yra keli žiedų ekspertai, aplankiau vienąjų aukštojo mokslo instituciją, kur jaunas sekretorius išdidžiu tonu pareiškė, jog daktaras Ektris nešvaisto laiko pokalbiams, juo labiau su pienburniais. Padėkojusi skubiai išsinešdinau. Atrodė, kad Vašingtonas buvo ne vienintelė Ektrio pamėgta vieta.

Vieną dieną bedūmodama Vandenų pasaulyje, kaip gera būti vienaląste besmegene būtybe, besirūpinančia tik tuo, kur kitą kartą paėsti, plaukiojau ir dreifavau su mažų sūkuriukų sukeltomis srovėmis, kol aptikau didžiulįjūros dumblių gniutulą, tapusį dviejų moterų ir dviejų vyrų kapinėmis. Jie buvo taip patikimai apraizgyti, kad niekada nebūtų savaime išslydę lauk.

Atnarpliojau juos ir vieną po kito išstūmiau pro geltoną žiedą į gatvę Nebraskoje, kur jie prisikėlė sveikutėliai, tačiau pilni išgąsčio ir kamuojami blogų prisiminimų.

Patariau jiems keliauti namo ir pamiršti, kas nutiko, [tariu, jie plaukiojo, užsiėmę vien savo pačių reikalais, kai staiga tiesiog iš niekur išniro tinklas, susėmė juos ir nunešė ant sijos platformos, kur neįprastai didelė plaukūnė nudėjo juos harpūnu.

Viena iš moterų pasiskolino iš manęs autobuso bilietui ir išsinešdino kiek galėdama toliau, tuo tarpu kiti patraukė į policijos nuovadą, esančią už kvartalo. Aš pati pasekiau pirmosios moters pavyzdžiu.

— Tavo bėda ta, kad nesijauti laiminga būdama našlaitė, — pareiškė Gorvynas. — Pasąmonėje tu ieškai šeimos.

Šis pokalbis įvyko po kelių dienų. Aš sėdėjau priešais mokyklos direktorių ir uodžiau nuo jo sklindantį plėktelėjusi kvapą. Atsidūriau čia po to, kai užsukusi į prekybos centrą ledinukų, įkliuvau energijos nestokojančiam, tačiau nerandančiam ko nusitverti pareigūnui. Teko rinktis tarp Mutato ir policijos nuovados, tad pasakiau jam mokyklos adresą.

— Kurios aš nė iš tolo nesitikėjau čia rasti, — atsakiau Gorvynui. — Kaip laikosi trečiojo aukšto smarkuolės? Vis dar išsilieja ant gyventojų?

— Tarytum jos kada nors būtų tai dariusios.

— Jums žymiai geriau sektųsi čia tvarkytis, jeigu nebūtų manęs.

— Be jokios abejonės, tačiau yra toks dalykas, kaip įstatymai, o jie saugo tokias būtybes kaip tu. Sveika sugrįžusi.

— Kažkodėl niekur nematau Patės su Mike.

— Atrodo, jos pakėlė sparnelius. Gal rado geriau apmokamą darbą. Apgailestauju, kad jų nebėra, nes tai tikrai geros sargūnės.

— Tol, kol esu čia, šiek tiek pasiblaškysiu po žiedus.

Nors ir kaip atidžiai sekiau laikraščius, nieko neaptikau apie moterį bei du vyrus, nuėjusius į policiją pranešti apie jų pagrobimą ir nužudymą.

Po savaitės žingsniavau su Kisku per fermos ganyklą, stipriai įsikibusi į vieną jo ranką, kad negalėtų pabėgti. Jis visada tapdavo ramesnis, kai kas nors rasdavo laiko jį paliesti ir su juo pasikalbėti.

— Atėjo metas didžiajam eksperimentui, — tariau. Stovėjau priešais jį, o jis sėdėjo ant rąstgalio ir spoksojo į dangų, retkarčiais sumirksėdamas. — Toliau taip negali tęstis. Gydytojas sako, kad tai kenkia tavo smegenims.

Ore skraidė žiedai, ir aš pasikviečiau ryškiai mėlyną. Jo vainikas priminė marmurą, kai kur tamsų ir vientisą, kai kur ruožuotą.

— Tu žinai, kas yra periferinis regėjimas, — pasakiau prieš mane sėdinčiam vyrui. Tomis dienomis Kiskas maža ką suvokė, bet aš kalbėjausi su juo, nes buvau susijaudinusi. Egzistavo tikimybė, jog po kelių minučių kris negyvas.

— Kartais mes matome daugybę dalykų, kurie yra už tiesiosios mūsų regos linijos, tiesiog pačiais mūsų akių kampučiais, — tęsiau. — Kaip ir šešėliai, jie ne visada būna realūs, bet jei ten yra, vadinasi, jie tikri, ir net jei mes matome tik mažytę jų dalelę, jie jau kažką mums reiškia.

Vėjas kedeno mūsų plaukus, košė mane kiaurai, vertė nerimauti, kad draugužis neperšaltų. Nors gal geriau jam būtų numirti, nei likti tokiu kaip dabar?

— Vienintelė priežastis, kodėl mes čia, yra tavo dažnas mirksėjimas, — pareiškiau. Kiskas spoksojo į dangų, lyg niekad anksčiau nebūtų jo regėjęs. — Tikrai nereikia gėdintis, kad tave sumušė ir kankino pamišėlė. Gali nepergyventi, ji atsiims savo. Tai, kad ji tau parodė, kaip atrodo pragaras, dar ne priežastis gūžtis ir atsisakyti priklausomybės žmonių rasei. Bet kokiu atveju, tu mirksi, ir ilgainiui aš pastebėjau, kad darai tai tik tada, kai netoliese yra žiedų. Taip, kaip dabar. Ar supranti, ką sakau?

Gydytojas pareiškė, kad Kiskas turi pats išsikapstyti iš savo kiauto. Negalėjau sugalvoti geresnio būdo, kaip tai įgyvendinti. Mano sumanymu vyras turėjo atsistoti nugara į mane, o aš — apglėbti jį per juosmenį.

Žiedas nusileido priešais mus ir lėtai pasislinko kairiau, kur Kiskas galėjo geriausiai jį matyti, jei iš viso matė. Jeigu ne, Gotlande atsidursiu tik aš viena. Liko neaišku, kas nutiks jam ar mums abiem, jei jis matys tik dalį žiedo, tačiau nė nemaniau sukti sau tuo galvos. Šiaip ar taip, jis turėtų nenorėti ar nepajėgti atsispirti spurgos vilionėms.

Kiskas nesutiko žengti į kairę ir pamėgino išsiplėsti iš mano glėbio. Kol jis tempė mane šalin, verčiau žiedą slinkti lygiagrečiai su mumis. Apglėbusi stipriau, užrikau ant Kisko, liepdama ramiai stovėti, ir nurodžiau žiedui mestis ant mūsų. Kiskas suriko ir puolė paniškai bėgti, bet tuo metu mus apglėbė vidinė žiedo dalis.

Aišku, Kiskas visada galėjo matyti bent jau žiedų šešėlius; aišku, jis nežinojo, kaip pasakyti “ne” ir, aišku, jis, kaip ir aš, transmutavo į gotą. Tačiau, turėdamas iš esmės išskirtines smegenis ar protą, patekęs į M-2 vyrukas virto neeiliniu gotu. Kuo jis tapo iš tikrųjų, tą dieną aš taip ir nesužinojau. Tik išgirdau siaubo kupiną klyksmą, ir didžiulis tamsus šešėlis pranyko už uolinės kalvos.