Erdvevaiksta

8

— Visa esmė ekonomikoje ir visada taip buvo, — pareiškė Krofas. Jis nerimastingai dirstelėjo pro petį į kukurūzų lauką, į dangų, vėl į mane, nuolat stovėdamas tokia poza, kuri leistų nedelsiant sprukti. — Atsiliepiau į tavo skelbimą tik todėl, kad esu tau skolingas, tačiau negaliu padėti rasti tavo draugą. Aš per mažai išmanau apie mutavimo procesą. Mano specialybė buvo patys žiedai, nors ir šioje srityje negaliu pasigirti visažinyste.

— Papasakokite apie tą siųstuvą, kurį iš jūsų iškrapštėme.

— Buvome etatiniai Burgoino darbuotojai — Trandlas, aš, Apis, Orfija ir kiti. Kartą universiteto teritorijoje vykusiame fakulteto vakarėlyje mums kažko pridėjo į gėrimus, o kai atsibudome viešbučio liukso kambaryje, tie prietaisėliai jau buvo mumyse. Mus saugojo raumenuočių šutvė, kuri bandė vaistais bei svaičiojimų pilnais įrašais praplauti mums smegenis. Turėjome liautis tyrinėję žiedus. Jie pasiūlė pakeisti veiklos sritį ir susidomėti kuo nors kitu. Norėjo, kad pasitrauktume iš kelio, tačiau mūsų nenužudė, nes visi jau buvome pagarsėję savo darbais. Tik po šešių mėnesių pagaliau ryžausi kreiptis į policiją. Kiti apsisprendė neką greičiau. Mus vėl sugaudė ir gydė šoku bei kitomis griežtomis priemonėmis. Taip pat jie pašalino mūsų skundus iš policijos bylų, tad nebeliko jokių įrodymų, kad mes kada nors kam nors apie tai pasakojome. Nežinau, kas nutiko kitiems. Supratau tiktai, ko tikimasi iš manęs. Toji gauja mane pasigaudavo kiekvieną kartą, kai grįždavau iš M, tad galiausiai nusprendžiau niekada daugiau nebesugrįžti.

— Kas jie?

— Neturiu žalio supratimo. Aš užmečiau savo darbus ir užžarsčiau pėdsakus, tad nebuvo jokio triukšmo. Nuo tada visas šis reikalas nuėjo užmarštin ir niekam neberūpi. Bet aš vis dar nesu laisvas. Prie mano namų Atlantoje ir kabineto Burgoine išstatyta sargyba. Negaliu niekur nei pas ką nors sugrįžti.

— Ką planuojate veikti visą likusį gyvenimą, neskaitant dairymosi pro petį?

— Pūskis ir kritikuok, kiek tik patinka. Aš jau spėjau užsiauginti storą odą. Jeigu man neleidžiama dirbti darbo, kurio buvau išmokytas, tai, manau, galiu pabūti ir valkata ar atsiskyrėliu.

— Kreipkitės pagalbos į teisėsaugą.

Dar kartą apsidairęs, kad įsitikintų, jog mes saugūs ir nestebimi, Krofas tarė:

— Dariau tai lygiai dvylika kartų. Tačiau atrodo, kad gauja visur turi kažkokių kompiuterinių sąsajų, nes kiekvieną sykį, kai kreipdavausi į policiją, mane supakuodavo, kažkur nusitempdavo ir arba mušdavo, arba versdavo klausytis savo kvailų įrašų, arba ir viena, ir kita.

Kai išsiskyrėme, pasislėpiau pratakoje, palaukiau, kol Krofas dingo tarp kukurūzų stiebų, ir pusę mylios tykinau paskui jį iki išdžiūvusios ganyklos, kurioje atsivėrė žiedų kanalas. Iš ten jau nesunkiai nusekiau iki jo apšiurusio būsto Kvynse.

Grįžusi į Mutatą prisėdau trisdešimto aukšto poilsio kambaryje ir įsispoksojau pro langą. Pilka diena puikiai atitiko mano dvasios atspalvį. Kažkur M klajojo bei šmižinėjo išprotėjęs gotas, ir visa atsakomybė už tai teko man. Bent jau aš maniau, kad jis gotas. Negana to, kažkas negera darėsi pasauliui. Per pastarąsias penkias dienas įvairiose vietose įvyko bent keturi žemės drebėjimai, ir ne kokie smulkūs virpesiukai, bet pakankamai stiprūs, kad sugriautų pastatus bei gyvenimus.

Žiedai savotiškai priminė platformas, sudarančias Žemės paviršiaus plutą. Kaip pastarosios slankiojo ir suformavo gyvybingą sluoksnį, kuriame tarpo bei judėjo gyvos būtybės, taip ir žiedai dreifavo bei sudarė kitų matmenų pasaulių perimetrus arba paviršius.

Visa tai man papasakojo Gorvynas. Jis padėjo pažvelgti į, regis, be jokios tvarkos po orą bei žemę nardančius žiedus, kaip į organizuotas bei tvarkingas Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo matmenų plutas. Jiems nereikėjo suktis ar plūduriuoti akivaizdžioje orbitoje, kad išlaikytų matmens išorinę medžiagą, nors ką galėjai žinoti. Kaip, beje, negalėjai žinoti ir tikrosios bet kurio matmens formos, netgi M-1. Pavyzdžiui, Žemė pagrįstai atrodė apvali, tačiau prietaisai galėjo išmatuoti ir paaiškinti tik tam tikras medžiagos formas, tačiau nepajėgė susekti link žiedų ar per juos judančios materijos. Norint tai padaryti, reikėjo sukurti specialius prietaisus, kurie prasiskverbtų į Antrąjį bei Trečiąjį ir sugrįžtų atgal pro geltoną žiedą, sudarantį Pirmojo vainiką arba perimetrą. Atrodė, kad kol kas tai tolimos ateities klausimas.

Tai tiek apie spalvotųjų spurgų išores. O kaip jų branduoliai? Pasak Gorvyno, žiedai buvo ne kas kita, kaip adapteriai. Gyvas organizmas ar medžiaga iš tam tikros aplinkos patekdavo į plastinės chirurgijos arba persirengimo kambarį ir buvo taip perdaromi ar sutvarkomi, kad jis, j i ar tai galėtų gyvuoti ar funkcionuoti kitoje aplinkoje. Tai nebuvo fenomenas, staiga atsiradęs be jokio precedento. Tiesą sakant, iš tikrųjų niekas neperdirbinėjo Visatos ir nedarė jai įtakos, o tiktai po truputį ją atrasdavo.

Mane žavėjo Gorvyno laboratorija, o ypač narvuose uždaryti gyvūnai.

— Niekad nieko nekišk į žiedą be reikalo, — vieną dieną perspėjo jis. — Jis gali sugrįžti ir nukąsti tau galvą.

— Ta prasme, gali ant tavęs įsiusti? — paklausiau.

— Ne visai taip. Kartais žiedvaikšta atveria sąmonėje dureles, kurios verčiau pasiliktų uždaros. Sykį turėjau jūrų kiaulytę, kuri grįžo iš M-2 pasiutusi ir nuožmi kaip vilkas.

— Ar jūs įžengėte ir išėjote kartu su ja?

— Klausi, ar galiu keliauti per žiedus. Tu jau žinai atsakymą.

Aš jų nematau, todėl negaliu pro juos prasiskverbti. Ne, aš tik išradau tam tikrą pasaitą, kuris likdavo ant kiaulytės įžengus į M, tad, norint ją susigrąžinti, tereikėdavo stipriau truktelėti. Padarėlis buvo taip priešiškai nusistatęs, kad jo atsikračiau, atiduodamas buvusiam kolegai, besidominčiam būtent šiuo verslo aspektu.

— Kalbant apie sąmonę… — pradėjau.

— Gali net neklausti, nes nedaug apie tai žinau. Mechaniniai monitoriai man tiktai pasako, kur yra žiedai, ir to pakanka, kad galėčiau dirbti su juos matančiais gyvūnais. Visgi pati supranti, kaip tai mane riboja. Prireikė daug laiko, kol įgijau dabartines žinias. O grįžtant prie tavo klausimo, tai kai kurie žmonės reaguoja į žiedus visiškai ramiai, tuo tarpu kitiems tiesiog nuvažiuoja stogas, drastiškai pasikeičia jų asmenybės, išsivysto įvairiausios manijos bei neurozės ir taip toliau. Paprastai pastarieji, vieną ar du kartus nukeliavę į M, po to visą likusį gyvenimą gydosi.

— O jeigu ten pakliūtų ir pasimestų koks nors pamišėlis?

Gorvynas gūžtelėjo.

— Net ir diskusija apie šiuos dalykus tėra gryniausios spėlionės. Tai priklausytų nuo pamišimo laipsnio, smegenų stimuliacijos lygio įžengimo metu, kūno metabolizmo, adrenalino kiekio, tačiau daugiausiai nuo to, apie ką žmogus galvojo įeidamas ir kuo save laikė. O ką? Pažįsti ką nors, kas pasimetęs klaidžioja po M?

— Man tik įdomu.

— Suprantu. Prašau, pasisergėk beždžionių. Jei žaisi su narvo užstūma, gali ją atlaisvinti, ir jos išsigaus lauk.

Tą vakarą pavalgiusi sėdėjau savo mėgiamame poilsio kambaryje ir mąsčiau apie Kišką bei Ermą. Kažkodėl tomis dienomis jie buvo neatsiejami mano mintyse. Kodėl ta boba taip menkai stengėsi mane pribaigti? Vaizduotėje aš vėl mačiau save prikaustytą tamsiame rūsyje, ligotą bei drebančią nuo minties, kad ji žudo Kišką ir Deroną. Vytis netikėjo, jog M mane lydėjo bendrininkas, kuris atlieka visą nešvarų darbą, kai aš pati tiktai įtvirtinu savo gerą vardą bei susirenku vokelius su atlyginimu. Nors jis tiksliai nežinojo, kaip veikiu, visos mūsų pažinties metu neprasprūdo nė menkiausia užuomina apie mano slaptą partnerį.

Tokia buvo mįslingų klausimų, kartkartėmis sugrįžtančių pabakštinti mano sąmonės, esmė. Kieno galvoje kilo idėja apie mano partnerį? Jei tai Kisko ar Derono išsigalvojimas, Erma turėjo jį išpešti, kai laikė juos prirėmusi ant mirties krašto, pasirengusi pasiųsti anapus. O kaip Vytis? Nepaisant to, kąjis papasakojo Ermai, šioji išklausė ir visą tariamą tiesą, kurią išgirdo iš palaužtų aukų lūpų. Visai pagrįstai galima manyti, kad nevidone greičiau patikėtų kankinamais vyrais, nei sveiko neliesto išdaviko pasaka.

Tad kas gi belieka? Tik pati Erma. Ji galėjo perlaužti mane kaip kreidelę, bet štai aš čia tvirta ir žvali. Ji galėjo pasirūpinti, kad mano kūnas iki pasaulio pabaigos atgultų į gilų kapą, tačiau aš tupiu Mutate, apsirijusi ledų ir kenčiu dėl sutrikusio virškinimo.

Besėdint ir taip besvarstant, mano galvoje užgimė keista mintis. Erma niekad neketino manęs pribaigti; ne tik nuo tos akimirkos, kai susitikome rančos svetainėje, bet, ko gero, dar nuo anksčiau. Mano sulaužytas pirštas bei smūgis į žandikaulį jai tebuvo lengva mankštelė.

Mano apmąstymus nutraukė iš užnugario prisėlinęs Tedvaras.

— Jeigu nežinočiau, kad tau tarp ausų tik tuščia erdvė, galėčiau prisiekti, jog ką tik mąstei, — pareiškė.

— Dink, kol negavai į skudurus.

— Šis kambarys yra tiek pat tavo, kiek ir mano.

— Įdomu, kas tau primalė tokių nesąmonių? — paklausiau stodamasi ir ruošdamasi imtis reikšmingesnių veiksmų. Jis mikliai spruko už durų ir atsistojo koridoriuje, susinėręs ant krūtinės rankas bei kvailai šypsodamasis.

— Tu bjauriausia iš visų mano matytų mergiščių.

— Tu riebiausiais iš visų mano matytų skretenų.

— Tu kvailiausia iš visų kada nors gyvenusių vėplų.

— Mano pažymiai geresni už tavo, vadinasi, tavasis IQ toks pat, kaip lavono.

Jis tyčia seiliojosi, drabstydamas sau ant krūtinės.

— Ant mano rašomojo stalo gulėjo saldainio batonėlis, o dabar jo nėra.

— Ak, taip, ruošiausi už jį padėkoti. Kitą sykį išsirink su daugiau riešutų.

— Kitą kartą apšlakstysiu jį aršeniku. — Jis pasiglostė gumbą galvoje, įsigytą tądien sporto salėje, kai, nutaręs išmėginti ant manęs gatvės muštynių stilių, pargriuvo užkliuvęs pats už savęs. — Esi tokia liesa bei šlykšti, kad net tėvai tavęs nenorėjo, kitaip nebūtum našlaitė. Kertu lažybų, kad tave ištrenkė vos gimusią.

Nusivijau jį koridoriumi ir spėjau sykį padoriai uždrožti, kol jis įsmuko į savo kambarį ir užsirakino. Nors ir nutukęs, tas nenaudėlis lakstė lyg ant sparnų.

Gropas puikiai padėdavo man atsipalaiduoti, tad nuėjau pas jį, išleidau iš narvo, ir mes pasimetėme sviediniu. Jo diržingi, gumbuoti pirštai giliai susmigdavo į paplūdimio kamuolį, o porą sykių man pasirodė, kad tuoj suleis į jį ir dantis. Jis buvo labai protinga šimpanzė, rudaveidis ir riestanosis, maždaug metro su ketvirčiu ūgio bei tikras mitruolis. Gorvynas visada pakeldavo vėją pastebėjęs, kad buvau išleidusi vieną iš jo gyvūnėlių. Niekad jam nesakiau, kad Gropo draugiją vertinau labiau, nei Tedvaro, tačiau jis neabejotinai tai žinojo. Mokykloje turėjau nedaug mano amžiaus draugų, ir visi jie buvo išvykę vasaros atostogų, tad beliko nepaliaujami karai su Tedvaru, kurių šis, kaip atrodė, tiesiog troško, bei Gropas, už kurio egzistavimą buvau dėkinga, nes jam bent jau pakako proto suvokti, jog draugija geriau už vienatvę.

Susėdę ant grindų, pasidalinome bananą, o po to jis užmigo, pasidėjęs galvą man ant krūtinės, tuo tarpu aš, atsirėmusi į sieną, mąsčiau apie savo problemas.

Labiausiai reikėjo saugotis Tedvaro per kūno kultūros pamokas. Įsibėgėjęs jis galėjo būti grėsmingas kaip taranas, tad tekdavo nuolat dairytis, kad laiku pastebėčiau, kaip, plevėsuodamas raudonomis garbanomis, seilėdamasis bei suraukęs antakius, atidunda tiesiai į mane. Aplinkui būdavo per mažai mokinių, kad galėčiau tarp jų pasislėpti. Man gerai sekdavosi ant virvės bei buomo, taip pat galėjau prilygti bet kuriam mano ūgio žmogui bėgime bei komandiniuose žaidimuose. Deja, visi kiti klasiokai buvo aukštesni už mane, tad kiekvieną dieną atsilikdavau bėgimo takelyje, o grįžusi į kambarį susiskaičiuodavau naujas mėlynes, įgytas kontaktinėse sporto šakose.

Žinojau, jog Gotlandas pernelyg didelis, kad pajėgčiau jį apieškoti, bet vis tiek bandžiau, iš pradžių apsukdama visas pažįstamas dažnai lankomas vietas, o po to nuklysdama į neištirtus plotus. Aš tol klaidžiojau po šį matmenį, kol nuo jo pasidarė bloga.

— Grupę išardė pamišimas, — tarė Krofas. Buvo vėlyva popietė, o jis pyko, kad sugebėjau jį surasti. — Jau sakiau, kad nieko nežinau apie jokį sąmokslą. Dėl Dievo meilės, ką padaryti? Sukelti žemės drebėjimus? Eik jau! Taip, mes buvome šešiese, bet aš jau tai minėjau. Kitų tarpusavio santykiai buvo artimesni, nei su manimi, nes aš stengiausi laikytis nuošaliau. Beprotystė kilo prieš pat mus susemiant bei implantuojant radijo siųstuvus, o jos auka tapo Apis. Turbūt jo smegenys neatlaikė jo ego ar kažkas panašaus. Man atrodė, kad tai pagydoma būsena, bet jam ši mintis pasirodė neverta jo lygio. Ne, aš nežinau, kas nutiko kitiems, ir nebuvau sutikęs ko nors vardu Ektris, Erma ar Kiskas. Tik žinau, kad į tai buvo įsivėlęs toksai Badas Džiupiteris, nors negaliu pasakyti, kokiu būdu.

Krofas nepatyrė jokių finansinių sunkumų, nes, būdamas vienas iš autoritetingiausių pasaulyje žiedų specialistu, užkalė nemažą sumelę ir turėjo įžvalgumo prieš dingdamas Gotlande perkelti dalį pinigų į slaptas banko sąskaitas. Dabar jis gyveno tykų gyvenimą, kuris pagyvėdavo tik pajutus poreikį išvengti tam tikros parduotuvės ar kitos viešos vietos.

— Taip, man rūpi tai, kas vyksta, tačiau visi mano kontaktai yra nutrūkę, — tarė jis.

Sėdėjome pigioje užkandinėje už dvidešimties kilometrų nuo. jo gyvenamosios vietos, valgėme spagečius ir, po teisybei, springome nuo dūmų, kuriuos skleidė ant visų sienų degančios žvakės. Beje, jų dar visiškai nereikėjo, kadangi pakako iš lauko krintančios šviesos.

— Aš buvau įtakingas asmuo, — tarė Krofas seno atsiskyrėlio ar visiškai puolusio valkatos balsu. — Ko tu šaipaisi? Nesvarbu.

Valgyk pietus. Beje, tau reikėtų priaugti svorio, kad galėtum normaliai lytiškai subręsti.

Man jis patiko, ir norėjau, kad būtų mano tėvu. Kaip supaprastėtų mano gyvenimas, jei turėčiau su kuo aptarti savo bėdas, išpažinti nuodėmes ir dalinti nuoširdžius, bet tuščius pažadus. Kitapus gatvės įsikūrusio banko darbuotojai uždegė savo žvakes ir ruošėsi vakariniam antplūdžiui. Kadangi jie buvo įsirengę nedaug ventiliatorių, viduje turėjo būti kaip krosnyje. Kampe stovėjo jų kompiuteris, energiją ryjanti būtinybė, o gal prabanga mirgančiomis lempelėmis, patikimais elektroninės veiklos modeliais ir platinine išore. Bankininkystė yra grynas malonumas, bent jau taip skelbėjų reklama.

— Papasakokite man apie beprotystę, — paprašiau.

— Apie Apį? Jis visada buvo truputį ekscentriškas, visuomeniškas kaip baslys ir nė pusės tiek draugiškas, tačiau visuomet sukdavosi įvykių sūkuryje. Visi manėme, kad jis pasiekė savo, nes prieš mutuodamas kimšo save narkotikais. Nežinau. Tai buvo velniškai įdomus darbas, o dabar, žvelgiant į praeitį, atrodo dvigubai įdomesnis, ypač kai palyginu su savo šių dienų veikla bei laimėjimais.

— Ką jūs sužinojote apie M?

Jis susiraukė ir liovėsi valgęs.

— Tai paslaptis, ar, sakyčiau, M yra paslaptys. Prireiks daug laiko, kol pažinsime tuos pasaulius, ir dar daugiau, kol galėsime paaiškinti individualius žmonių skirtumus. O žemės drebėjimus, dėl kurių taip nerimauji, gali sukelti giluminiai gręžiniai vandenyne ieškant naftos, tačiau šioje srityje aš nieko negaliu nuveikti, nes, vos parodęs savo veidą, išsyk būčiau sukaustytas antrankiais. Jeigu pažinočiau bent vieną dorą policininką…

— O kiek nedorų esate sutikęs?

— Pastaruoju metu nė vieno. Pernelyg vertinu savo anonimiškumą, laisvę bei sveikatą. Faktiškai esu linkęs gyventi M-2, tačiau potraukis ten persikelti yra pernelyg stiprus, kad būtų kartu ir naudingas, tad aš tam priešinuosi.

Mes aptarėme ir mano savitus gabumus, tiksliau, jisai kalbėjo, o aš klausiausi. Ypač gyvai sureagavo, kai pasakiau, kad žalieji žiedai paverčia mane maža plaukūne. Aišku, tai nėra įprasta, pareiškė jis, o dar keisčiau visa tai atrodo dėl to, kad neprisimenu savo kilmės. Tas tariamas trombas, vis dar tebetūnantis mano galvoje, galėjo būti implantuotas prietaisas, tačiau Krofas nenumanė, kas sugebėtų tai padaryti, nors savo laiku pažinojo visus, kurie šį tą reiškė žiedų tyrinėjimuose. Spėlionė, kad taip pasireiškia prietaiso poveikis, jam atrodė neįtikėtina. Kaip jau porą sykių buvo minėjęs anksčiau, turėdamas laiko jis mielai mane patyrinėtų.

Krofas davė man savo buvusių kolegų adresus, bet ne todėl, kad šie kuo nors praverstų. Dėl rankose įsiūtų siųstuvų jie jau seniausiai visi aliai vieno bus pabėgę į M. Tiesiog galėčiau pamėginti ką nors išpešti iš kaimynų.

— Akivaizdu, kad nieko nežinai apie save dėl pakankamai rimtos priežasties, — tarė senis. — Siūlyčiau kuriam laikui apie tai pamiršti.

— Negaliu. Tai beveik vienintelis dalykas, kuris niekaip neišeina man iš galvos.

— Gali labai smarkiai apsirikti, darydama prielaidą, kad tavo asmeniniai keblumai kaip nors susiję su mano ar kitų, arba su nesuprantamais M esančiais įrengimais.

— Kodėl jūs taip tvirtinate?

— Pernelyg daug sutapimų.

Jis tiktai pliurpė, kas užėjo ant seilės, norėdamas mane apraminti, pakeisti mano smalsios nosies kryptį, nukreipti mane į viltingesnę dvasinę būseną. Nepykau ir netgi buvau už tai dėkinga, ir nė nebandžiau jo klausti, kaip būtų pasijutęs, jei jaunystėje staiga būtų suvokęs, jog, kad ir ką bedarytų, niekada nesusilauks kieno nors paramos.

Atsisveikinome vos išėję iš užkandinės. Jis atsiprašinėjo, kad prapliurpė visą likusį dienos metą, tad išsiskirti tenka jau temstant. Viduje degančios žvakės ir išorėje spingsintys žibintai nepajėgė apšviesti plačios gatvės bei jos alėjų. Stebėjau, kaip susibrukęs rankas į kišenes ir pakumpęs, greitai tolsta vienas iš ryškiausių šalies protų, bevardžių nusikaltėlių pažemintas iki tamsybės, menkystės ir dykaduoniavimo. Kas buvo Ermos bosas?

Pro mane prašurmuliavusi jaunimo gauja pradėjo lupti degančius žibintus iš jų įtvirtinimų bei svaidyti juos į pastatus. Kadangi žibintų buvo ne per daugiausia, netrukus kvartalas paskendo visiškoje tamsoje. Saugodamasi slaptų sekėjų, žingsniavau į priekį ir stebėjau danguje kybančius žiedus. Jie švietė lyg keistos saulės, užklydusios į šią svetimą sistemą ir ieškančios, kur pabėgti. Dabar jų vainikų nesimatė, tiktai branduoliai žėrėjo mėlynomis, žaliomis, raudonomis ar rudomis spalvomis, o šen bei ten pastebėjau tokias juodas sferas, kad jas lengvai galėjai įžvelgti dangaus fone.

Mane pakvietė iš už kampo sklindantis žalias švytėjimas, ir aš supratau, kad žiedas tupėjo nusileidęs ant žemės arba slydo gatvės paviršiumi. Netrukus pamačiau, kad iš tikrųjų jis kybojo kelių metrų aukštyje, įsitaisęs tiesiai virš jaunimėlio gaujos, kuri, sustojusi tarp dviejų pastatų, draugiškai šnekučiavosi apie vakaro pramogas. Nė vienas iš jų nepažvelgė į švytintį žalią mėnulį, nė vienas neatrodė sunerimęs, nė vienas neužsiminė apie jį, tik pro nakties tamsą spoksojo vienas į kitą, tarytum pasaulyje nebūtų tikro apšvietimo, niekada jo nebuvo ir niekada nebus.

Iš pašalpų gyvenančios kartos beveik tikrąja žodžio prasme buvo genetiniai kastratai ir pasižymėjo labai ribotais norais. Jų kasdienybėje turėjo netrūkti daugybės dykaduoniavimo bei tuštumos valandų, kurias vadino laisvalaikiu. Tik tuomet jie jautė, kad egzistuoja. Apiplėšinėk, užpuldinėk, užsiiminėk kitais tamsiais dalykėliais, daug linksminkis ir truputį pakaifuok, tapk vietinių nusikaltėlių gaujų smulkmės pasiuntinuku, imkis kokių nors žygių, jei tik jie nereikalauja didelių pastangų, ir viskas bus puiku, kol galiausiai užsilenksi nuo kulkos, kuokos, peilio ar perdozavimo.

Kai smogė žemės drebėjimas, jie išsilakstė į visas puses. Abipus gatvės stovintys pastatai nusivožė savo stogus tiesiai ant jaunimėlio galvų, pažerdami cementą, plytas, plastiką, stiklą bei plieną tiesiog į žalią žiedą, apie kurį jaunuoliai nieko nežinojo ir kuris jiems visiškai nerūpėjo.

Padėdama gelbėtojų komandai juos atkasti, mąsčiau apie tai, kaip Krofas pakomentavo girdėtus gandus apie kitus žmones, pasižyminčius tokiais pat neeiliniais gabumais kaip manieji.

— Pagalvok, ką tai reiškia, — pasakė jis. — Rūšies augimas link genetinės didybės. Vienas egzempliorius su tokiais gabumais būtų išsigimėlis, tačiau didesnis kiekis byloja apie natūralų progresą.

Kur tie žmonės? Jokių vardų, tik tiek, kad kadaise apie juos buvo užsiminęs Apis.

Ar Krofas tiesiog pusbalsiu mąstė? Aišku, atsidūrę po nuolaužomis vaikinai mirdami negalvojo apie ypatingus gabumus ir vargu ar tikėjo, kad pasaulis buvo kylančiame kelyje, vedančiame lauk iš nesėkmių geto.